Knyga

Naujos ir geros knygos. Akcijos ir naujienos iš knygynų

Kortų paslaptis

Knyga: Kortų paslaptis
Autorius: Jostein Gaarder
Leidykla: Tyto alba

Tiems, kuriems patiko norvegų rašytojo Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“, nudžiugins ir mūsų išleistas naujas rašytojo romanas „Kortų paslaptis“.

− Ar žinai, kodėl dauguma žmonių tik maklinėja po pasaulį ir nė kiek nesistebi tuo, ką mato aplinkui? − paklausė.
Papurčiau galvą.
− Todėl, kad pasaulis tampa įpročiu.

„Kortų paslaptis“ – tai trijų kelionių istorijos: pirmoji kelionė iš Norvegijos į Graikiją. Dvylikametis Hansas Tomas ir jo tėtis, filosofas mėgėjas, iškeliauja ieškoti mamos, kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“ nežinoma kryptimi. Atsitiktinai sužinoję, kad mama gyvena Atėnuose, tėvas ir sūnus leidžiasi į kelionę. Kelias veda per Šveicariją, kur kalnų kaimelyje gyvenantis kepėjas padovanoja berniukui mažutėlę knygutę – o joje esanti istorija pradeda antrąją kelionę. Ten surašytas pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jo gyvenimo veikėjais. Kelionė veda berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą…

Trečioji Hanso Tomo kelionė – į filosofiją. Tėvas atveria jam filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia, nejučia keldamas amžinuosius klausimus: kas esame mes, iš kur atsiradome, ar yra Dievas?

Tai fantazijos kupina knyga su daugybe filosofinių klausimų, nejučia padaranti skaitytoją ir protingesnį, ir geresnį. O perskaitę tikriausiai daugelis supras, kad jie gyvenime yra sutikę bent po vieną džokerį ir kad jiems labai pasisekė…

Nes pati įdomiausia yra ketvirtoji kelionė – ta, kuri atitenka skaitytojui. Jis keliauja ne tik per Norvegiją, Šveicariją ar Graikiją, ne tik į negyvenamą salą ar atranda filosofijos paslaptis. Jis keliauja į savo paties vidų, kur galbūt pavyks atrasti atsakymą į amžinąjį klausimą – kas esu aš?

Jostein Gaarder (Josteinas Gorderis, g. 1952 Osle) – garsiosios knygos apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“ autorius. „Kortų paslaptyje“ sutinkame berniuką Hansą Tomą, kuris galėtų būti jaunesnysis Sofijos brolis.

Knygos “Kortų paslaptis” ištrauka:

HANSĄ TOMĄ, kuris pakeliui į filosofų tėvynę skaito knygutę iš bandelės.
TĖTUŠĮ, kuris užaugo Arendalyje, ujamas dėl savo vokiškos kilmės, o paskui parsisamdė junga ir pabėgo į jūrą.
MAMĄ, kuri pasiklydo mados pasaulyje.
LINĘ, kuri yra Hanso Tomo močiutė.
SENELĮ, kuris 1944 metais buvo išsiųstas į Rytų frontą.
NYKŠTUKĄ, kuris Hansui Tomui dovanoja lupą.
APKŪNIĄ MOTERĮ Dorfo viešbutėlyje.
SENĄJĮ KEPĖJĄ, kuris Hansą Tomą pavaišina stikline kriaušių limonado ir įduoda jam keturias bandeles popieriniame maišelyje.
ČIGONĘ BŪRĖJĄ ir jos gražuolę dukterį, susidvejinusią amerikietę, graiką modelių agentą, Sokratą, karalių Edipą, Platoną, plepų padavėją ir kitus.
LIUDVIKĄ, kuris 1946 metais per kalnus pasiekė Dorfą. ALBERTĄ, kuris tapo našlaičiu, ligos patale mirus motinai. KEPĖJĄ HANSĄ, kurio laivas 1842 metais nuskendo pakeliui iš Roterdamo į Niujorką, prieš jam tampant Dorfo kepėju. FRUDĘ, kurio laivas nuskendo 1790 metais gabendamas didelį sidabro krovinį iš Meksikos į Ispaniją.
STINĘ, kuri buvo susižadėjusi su Frude ir laukėsi, kai šis išplaukė į Meksiką.
ŪKININKĄ FRICĄ ANDRĖ ir pirklį Heinrichą Albrechtsą.
52 KORTAS, įskaitant Čirvų Tūzą, Būgnų Valetą ir Čirvų Karalių. DŽOKERĮ, kuris žvelgia per giliai ir mato per daug.
Nuo tada, kai stovėjau priešais senosios Poseidono šventovės griuvėsius Sunijo kyšulyje ir žvelgiau į Egėjo jūrą, praslinko šešeri metai. Tuoj bus pusantro šimto metų nuo to laiko, kai Kepėjas Hansas atvyko į keistąją salą Atlanto vandenyne. Ir praėjo lygiai du šimtai metų nuo tada, kai pakeliui iš Meksikos į Ispaniją nuskendo Frudės laivas.
Turiu grįžti taip toli į praeitį, kad suprasčiau, kodėl mama pabėgo į Atėnus…

Mielai galvočiau apie ką nors kita. Bet žinau, kad turiu pamėginti visa tai užrašyti, kol manyje liko dar bent kiek vaikiškumo.
Sėdžiu priešais svetainės langą Hisėjos saloje ir matau, kaip lauke nuo medžių byra lapai. Jie skrieja žemyn ir gatves nukloja puriu kilimu. Maža mergaitė brenda per kaštonus, šie šokčioja sproginėdami tarp sodų tvorų.
Toks įspūdis, lyg niekas nebesusiję tarpusavyje.
Kai prisimenu Frudės pasjanso kortas, atrodo, tarsi visa gamta būtų išėjusi iš vėžių.
PIKŲ TŪZAS

.kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis.

Didžioji kelionė į filosofijos tėvynę prasidėjo Arendalyje, sename Pietų Norvegijos jūreivystės mieste. Iš Kristiansando keltu Bolero persikėlėme į Hirtshalsą. Apie kelionę per Daniją ir Vokietiją nėra daug ko pasakoti. Neskaitant legolendo ir didžiulio Hamburgo uosto, matėme beveik vien greitkelius ir fermerių ūkius. Tik kai pasiekėme Alpes, pasidarė įdomiau.
Mudu su tėtušiu dėl kai ko susitarėme. Aš pažadėjau nepykti, kai teks ilgai važiuoti iki nakvynės vietos, o jam buvo draudžiama rūkyti Skaityti toliau →

Kalta, jog esi moteris

Knyga: Kalta, jog esi moteris
Autorius: Mukhtar Mai
Leidykla: Alma Littera

„Kalta, jog esi moteris“ – tai tikra, iki širdies gelmių sukrečianti pakistanietės moters Mukhtar Mai istorija.

Mukhtar Mai tuomet buvo 28-eri.

Pasklidus kalboms, kad jos jaunesnysis dvylikametis brolis neva buvo susitikęs su mergina iš kito klano, sušaukiamas kaimo teismas ir paskelbiamas sveiku protu nesuvokiamas nuosprendis: Mukhtar pasmerkiama grupiniam išžaginimui, šitaip atsiteisiant už tariamą brolio kaltę.

Bausmė buvo įvykdyta. Išprievartautai, pažemintai, išniekintai Mukhtar, rodos, buvo likusi vienintelė išeitis – nusižudyti kaip daugybei jos likimo moterų. Tačiau ji, rizikuodama savo gyvybe ir artimųjų saugumu, nusprendė prabilti. Ir iš giliausio Pakistano užkampio pasigirdęs balsas sujaudino visą pasaulį. Jos kova už moterų teises sulaukė ir vis dar sulaukia didžiulio palaikymo, suteikiančio jai jėgų ir toliau grumtis su barbariškais visuomenės, kurioje gyvena, papročiais.

2005 metais Mukhtar Mai buvo paskelbta Metų moterimi.

„Nerastum kitos moters pasaulyje, kuri taip drąsiai ir ryžtingai kovotų už moterų teises.“
NEW YORK TIMES

Knygos “Kalta, jog esi moteris” ištrauka:

ŠEIMA PRIĖMĖ SPRENDIMĄ 2002 metų birželio 22-osios naktį.
Tai aš, Muchtaran Bibi, gyvenanti Mirvalos kaime ir priklausanti gudžaratų valstiečių kastai, tai aš privalau stoti prieš aukštesnės mastojų kastos klaną, įtakingus ir kovingus žemvaldžius. Turėsiu prašyti jų atleidimo savo šeimos vardu.
Atleidimo už savo jaunesnįjį brolį Šakurą. Mastojų gentis jį kaltina merginus Salmą, jų klano merginą. Jam tik dvylika metų, o Salma jau perkopusi dvi dešimtis. Mes žinome, kad jis nieko bloga nepadarė, bet jeigu mastojai taip nusprendė, mes, gudžaratai, privalome jiems paklusti. Taip jau nuo seno įprasta.
Mano tėvas ir dėdė pasakė:
- Mūsų mula Abdula Razakas nebežino, ką daryti. Kaimo taryboje mastojų nepalyginti daugiau. Apie susitaikymą jie nenori nė girdėti. Ir dar jie ginkluoti. Tavo dėdė iš motinos pusės ir mastojų draugas Ramzanas Pačaras viską išmėgino, kad tik nuramintų džirgos* narius. Mums liko vienintelė išeitis. Reikia, kad jų klano atleidimo paprašytų kuri nors gudžaratų moteris. Iš visų šeimos moterų pasirinkome tave.
- Kodėl mane?
- Tavo vyras sutiko su tavimi skirtis, tu neturi vaikų, pagal amžių vienintelė tam tinki, mokai Korano, esi rimta, gerbiama.
Jau seniai buvo sutemę, o aš vis dar nežinojau to rimto konflikto smulkmenų. Tik vyrai, ilgiausiai posėdžiaujantys džirgoje, tik jie žino, kodėl aš turiu stoti prieš teismą ir prašyti atleidimo.
Šakuras dingo nuo pat vidurdienio. Mes težinome, kad tada jis buvo netoli namų, javų lauke, o šįvakar jį uždarė policijos nuovadoje už penkių kilometrų nuo kaimo. Iš savo tėvo sužinojau, kad Šakurą mušė.
- Matėme, kaip policija išsiveda tavo brolį iš mastojų. Jis buvo visas kruvinas, drabužiai suplėšyti. Jie uždėjo jam antrankius ir išsivedė, negalėjau nė žodžiu su juo persimesti. Visur jo ieškojau, tada vienas vyras, kuris buvo įsilipęs aukštai į palmę ir pjovė šakas, atėjo man pasakyti, kad mas- tojai jį pagrobė. Pamažu iš kaimo žmonių sužinojau, kad mastojai jį apkaltino vagiliavus jų cukranendrių laukuose.
Mastojai įpratę taip kerštauti. Jie žiaurūs, jų genties vadas galingas ir pažįsta daug žmonių – įtakingų žmonių.
Nė vienas iš mūsų šeimos nedrįso pas juos eiti Skaityti toliau →

Mansfildo parkas

Knyga: Mansfildo parkas
Autorius: Džeinė Osten
Leidykla: Alma littera

Aistrų ir tyros meilės kupino Jane Austen romano herojė aštuoniolikmetė Fanė Prais kadaise iš skurdžių tėvų namų persikraustė pas turtingą globėją dėdę serą Tomą į didingą jo dvarą – Mansfildo Parką. Tačiau šiame gerų manierų ir žaismingo flirto pasaulyje drovi, jautri Fanė visuomet jautėsi esanti tik neturtinga giminaitė. Ji nerado bendros kalbos su išlepintomis savanaudėmis pusseserėmis, o svarbiausia – taip ir neišdrįso atskleisti savo slaptos meilės pusbroliui Edmundui…
Tačiau viskas ima keistis, kai į Mansfildą iš Londono atvyksta žavūs ir patrakę Krofordai – prašmatnusis Henris ir jo gražuolė sesuo Merė. Jiems pasirodžius į ramų ir santūrų Mansfildo Parko jaunuolių gyvenimą uraganu įsiveržia pavydas ir pagundos, prasideda aršios varžybos dėl mylimųjų palankumo, įsiplieskia nepadorios aistros, o tuštybė kai kuriems jų užtraukia didžiulių bėdų …

Paskutine kadencija. Prezidento dienoraščiai

Knyga: Paskutine kadencija. Prezidento dienoraščiai [Pirkti internetu]
Autorius: Valdas Adamkus
Leidykla: Tyto alba

Dešimt metų (1998–2003 ir 2004–2009 m.) šaliai vadovavusio prezidento Valdo Adamkaus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.

Prezidentas V. Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs prezidentu. Dienoraščiuose gausu net politologams nežinomų faktų. Šie užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos.

Prezidentas ne vien detaliai aprašo įvykius, bet ir juos atvirai vertina, komentuoja, pateikia politikų portretų. Dienoraščių puslapiams jis patiki net ir savo išgyvenimus.

Šioje knygoje dienoraščiai papildyti V. Adamkaus pastabomis ir mintimis, kilusiomis jam sklaidant savo paskutinės kadencijos užrašus. Taip iš asmeninių prezidento įžvalgų ir minčių susidėlioja Lietuvos politinio gyvenimo panorama.

Tai kelionė drauge su prezidentu V. Adamkumi per laiką ir įvykius.

Knygos Paskutine kadencija. Prezidento dienoraščiai ištrauka

Ieškoti atsakymo į klausimą, kiek politikai ir valdžios vyrai prisideda prie savo šalies sėkmės, — nelengva užduotis. Viena vertus, vyksta tam tikri istoriniai procesai, veikia galingos tarptautinės jėgos ir įtakos, dirba nesuskaičiuojama armija valdininkų ir diplomatų, savo funkcijas atlieka institucijos, žiniasklaida, mokslininkai ir ekspertai. Kita vertus, turime politiką, konkretų asmenį, kuris, nors ir nepaprastai talentingas, dažnai yra varžomas savo pareigų ir kovoje iš tikrųjų nedaug ką gali ir reiškia. Bet ar iš tiesų jis reiškia nedaug? Kaip pats asmeniškai įsitikinau, vadovavimas, aktyvumas ir pavyzdys gali daryti stebuklus ir šalyje, ir tarptautinėje arenoje. Lyderiai sugeba mobilizuoti, skatinti iniciatyvą, paakinti ir įkvėpti veiksmams. Jie gali sustiprinti savo tautiečių pastangas, o palaikydami asmeninius santykius užsienyje su įtakingais žmonėmis, neabejotinai vaisingai prisideda prie savo šalies siekių įgyvendinimo.
Manau, kad tokio lyderio pavyzdys buvo Prezidentas Valdas Adamkus. Puikiai prisimenu mūsų pirmą susitikimą 1998 metų vasario mėnesį, surengtą minint Lietuvos nepriklausomybės 80—metį. Jau tada išrinktasis Prezidentas paliko man stiprų ir gerą įspūdį. Nors mus skiria ištisa karta — Valdas Adamkus yra už mane gerokai vyresnis, — išėjau po mūsų susitikimo jausdamas ne tik didelę pagarbą šiam žmogui, bet ir įsitikinęs, kad Lietuva tobulai pasirinko. Žinojau, kad šis žmogus gali būti įrašytas didelėmis raidėmis į Lietuvos istoriją kaip valdžios vyras, sėkmingai sutelksiantis savo šalį, nuvesiantis ją į NATO ir Europos Sąjungą. Nesuklydau. Jo sėkmė buvo juo sunkiau pasiekiama, nes jis kilęs iš šalies, kurios gyventojų skaičius nėra didžiausias Europoje. Kaip valstybės, turinčios kone 40 milijonų gyventojų, Prezidentas, žinojau, kad dideli skaičiai ir statistika dažnai gerokai pagelbėja.
Prezidentas Adamkus tolesniais metais tapo žymiu politiku — taip pat ir Europos arenoje, — o man buvo svarbiausia, kad jis puikus žmogus, su kuriuo mane netrukus susiejo tikra ir nuoširdi draugystė.
Kad Valdas — Skaityti toliau →

Metro 2033

Knyga: Metro 2033
Autorius: Dmitry Glukhovsky
Leidykla: Didlaukiai

Knyga pagal kurią sukurtas puikiai kompiuterinių žaidimų mėgėjams pažįstamas to paties pavadinimo žaidimas Metro 2033 apie postapokaliptinį pasaulį. Knyga tapo tokia populiari, o jos aprašomas pasaulis toks įtikinamas, kad buvo išleista ne tik tęsinys Metro 2034, bet ir kiti autoriai puolė kūrti savo istorijas šiame pačiame Metro pasaulyje.

Kadaise Maskvos metropolitenas buvo sumanytas kaip gigantiška slėptuvė, galinti išgelbėti dešimtis tūkstančių gyvybių. Nesenai Pasaulis buvo atsidūręs ties žlugimo riba, bet tą kartą ją pavyko atitolinti. Kelias, kuriuo žengia žmonija, sukasi kaip spiralė, ir vieną dieną ji vėl atsidurs ant bedugnės krašto. Kai Pasaulis ims griūti, metro taps paskutine žmogaus pastoge, kol galiausiai išnyks amžiams.

Coco Chanel: legenda ir gyvenimas

Knyga: Coco Chanel: legenda ir gyvenimas
Autorius: Justine Picardie
Leidykla: Didlaukiai

Chanel istorija prasideda nuo pasakojimo apie paliktą sutrikusį vaiką, tarsi pasiklydusią mergaitę iš pasakos. Atskleisdama dar niekur negirdėtas smulkmenas iš Gabrielle Chanel vaikystės našlaičių prieglaudoje, jos virsmą nevaržoma suaugusia moterimi, Justine Picardie tyrinėja tai, kas slypi po spindinčiu, legendinės mados ikonos paviršiumi.
Puikiai atkurtas Chanel portretas nušviečia jos audringus ir jausmingus santykius su vyrais kitokia šviesa, suteikia naują ir giliai analizuojantį požiūrį į tai, kaip Coco Chanel tapo savo pačios
sukurta galinga asmenybe.
Įtikinamas pasakojimas, paremtas asmeniniais autorės pastebėjimais ir likusių gyvų Chanel draugų, darbuotojų ir giminaičių prisiminimais, knyga taip pat atskleidžia paslaptingą Chanel kodų ir simbolių kalbą bei tyrinėja vaikystės, kai formavosi jos asmenybė, įtaką legendinio Chanel stiliaus atsiradimui.
Coco Chanel mirė 1971-aisiais, būdama 87-erių metų amžiaus, tačiau jos palikimas gyvena toliau. Pristatydama savo beprecedentinį tyrimą, autorė atveria Legendą dienos šviesai ir atskleidžia pasekmes to, ką ji nuslėpė; suranda ribas tarp tiesos ir mito, pasaulio mados širdies istorijoje.

Nuolaida Prevsika vaikų knygoms

29 Lt už 63 Lt vertės vieną iš keturių lavinančių „Auksinės kolekcijos“ knygų vaikams!

Knyga – geriausia dovana mažam ir dideliam. Dideliam ji teikia dvasinę atgaivą, na o maža turi tiesiog džiuginti! Tačiau jei knyga džiugina ir auklėja tai jau dviguba nauda, todėl dauguma protingų Kalėdų senelių tikrai įtrauks šias knygas į kalėdinių dovanų sąrašus!

„Auksinės kolekcijos“ knygą – BURTININKYSTĖ
Šioje Merlino paslapčių knygoje surašyta visa tiesa apie burtininkus, jų metodus ir daugybę nuostabių kerų. Jei iš tikrųjų trokštate išmokti burtininkystės paslapčių, o šalia nėra tikro burtininko, ši knyga bus ir patarėjas, ir padrąsintojas.

„Auksinės kolekcijos“ knygą – MITINĖS BŪTYBĖS
Atvertę šios knygos puslapius, įžengsite į ste­buklingą mitinių pabaisų karalystę. Čia bastosi žmogėdros milžinai, vandenynų gelmėse tūno jūrų pabaisos, ugnimi alsuoja slibinai, labirinte aukų tyko jaučiagalvis Minotauras, grėsmingai loja piktasis pragaro šuo Cerberis, danguje klykauja maitėdos harpijos… Su šiais padarais tikrai nenorėtumėte susidurti. Tad ar išdrįsite atversti šią knygą?

„Auksinės kolekcijos“ knygą – OKEANOLOGIJA
Tai pramoginė ir kartu pažintinė knyga jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, patraukliai pasakojanti apie vandenynų gyvūniją ir augmeniją, geologinius darinius, jų kilmę, klimatą. Pažintinė medžiaga įvilkta į nuotykinę istoriją apie kelionę povandeniniu kapitono Nemo laivu, mums gerai žinomu iš Žiulio Verno romano „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“. Ši knyga ne tik sužadins vaikų smalsumą, norą geriau pažinti gamtos paslaptis, bet ir paskatins perskaityti klasika tapusius fantastinės literatūros veikalus.

„Auksinės kolekcijos“ knygą – PIRATOLOGIJA
Piratai – tai intriguojanti ir neišsenkama tema. Su jų vardu susiję daugybė pasakojimų apie paslėptus lobius, nuožmius užpuolimus, pašėlusį gyvenimo būdą. Skaitytojai susipažins su piratų ginklais, vėliavomis, papročiais, išmoks rišti mazgus, skaityti jūrlapius, daug sužinos apie burinius laivus ir kitus įdomius dalykus.

Ateinu su šaukštu

Knyga: Ateinu su šaukštu
Autorius: Juozas Erlickas
Leidykla: Tyto alba

Juozas Erlickas ateina su šaukštu

„Ateinu su šaukštu“ – nauja Nacionalinės premijos laureato Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis.
Solidų veikalą sudaro net 11 knygų, laiko ribos – nuo 30 000 000 m. pr. Kr. („Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais…“) iki 30 000 000 m. po Kr. („Ir aš regiu, kaip visi lietuviai tampa laimingi…“). Autorius fiksuoja ne tik realius istorinius įvykius, bet ir lietuvio dvasios perversmus ir nelyg biblinis pranašas skelbia amžinąsias tiesas.

Naktį dūlinu tamsia gatve…
Staiga prišoka toks žmogelis ir rodo man peilį…
Parodau jam šaukštą ir nueinu.

Juozas Erlickas

Namie: trumpa privataus gyvenimo istorija

Knyga: Namie: trumpa privataus gyvenimo istorija
Autorius: Bill Bryson
Leidykla: Tyto alba

Billo Brysono knyga: pažintinė kelionė po savo namą

Bill Bryson. Namie: trumpa privataus gyvenimo istorija. Iš anglų kalbos vertė Vytautas
Grenda. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 480 p.

Bill Bryson (Bilis Braisonas, g. 1951 m.) – skaitytojų mylimas amerikiečių keliautojas, žurnalistas, mokslo populiarinimo knygų autorius. Jo knygos išsiskiria ne tik faktų gausa, bet ir puikiu autoriaus humoro jausmu, dėl kurio mokslinis tekstas virsta ne nuobodžiu skaitiniu, o nepaprastai įdomiu pasakojimu. Lietuviškai išleista “Trumpa istorija beveik apie viską” tapo viena mėgstamiausių enciklopedinio pobūdžio knygų Lietuvoje.

Naujoji Billio Brysono knyga (At Home, 2010) – nebe apie tolimus kraštus ar kosmoso platybes; autorius nukreipė savo žvilgsnį į tai, kas atrodo labai pažįstama ir įprasta – į namus. Pasirodo, neiškeliant kojos iš namų, galima nuklysti pas senovės romėnus, keltus ar galus, o įprasčiausi namų apyvokos daiktai slepia daugybę įdomiausių faktų (kurių niekaip nebūtume sužinoję be Brysono).

Tai paskatino autorių leistis į kelionę po savo namą – seną Norfolko pastoratą, ir einant iš vieno kambario į kitą pažiūrėti, kaip atsirado kasdienio gyvenimo rakandai. Tik keletą žingsnių trunkanti kelionė tapo milžinišku istoriniu tyrimu, aprėpiančiu viską – nuo architektūros iki elektros, nuo maisto konservavimo iki epidemijų, nuo prekybos prieskoniais iki Eifelio bokšto, nuo krinolinų iki tualetų; aprašomos ir talentingos, dažnai keistos asmenybes, kurios visa tai sukūrė.

Neįtikėtina, kiek daug visko slepia namų istorija. Ir kiek šmaikščių bei išsamių atsakymų suranda Brysonas į klausimus, kurių niekas kitas nebūtų sumanęs užduoti. Kodėl šakutė turi keturis dantis, ką reiškė ryškios namų spalvos, kas surado vaistus nuo choleros ir kodėl rengtis nepraktiškai buvo geriau, nei patogiai? „Namie“ – tai žvilgsnis į privatų gyvenimą pro mikroskopą. Brysonas pasitelkia nepasotinamą smalsumą, žavų sąmojį, savitą stilių ir pasakotojo talentą, ir siūlo mums vieną iš įdomiausių ir juokingiausių knygų, kokių yra buvę parašyta apie mūsų gyvenimo būdą.

Knygos “Namie” ištrauka:

Įvadas
Kai atsikraustėme į Norfolko ramaus bevardžio kaimo buvusį Anglikonų
bažnyčios pastoratą, po kurio laiko turėjau užkopti į pastogę — pasižiūrėti, iš kur lėtai, mįslingai laša vanduo. Mūsų name nėra į pastogę vedančių laiptų, todėl teko lipti aukštomis kopėčiomis ir gana nepatogiai įsirangyti pro lubų angą. Dėl to anksčiau ir nebuvau ten lankęsis (ir vėliau nebeturėjau jokio noro apsilankyti).
Kai pagaliau tamsoje dribtelėjęs į dulkes atsistojau, manęs laukė netikėtumas: lauko sienoje pastebėjau iš kiemo visiškai nematomas slaptas duris. Nesunkiai jas atidariau, o už jų, tarp priekinio ir galinio frontono, radau mažytį, ne ką didesnį už stalą stogo plotelį. Viktorijos laikų pastatuose pilna architektūrinių keistenybių, tačiau šis radinys atrodė visiškai nesuvokiamas: neaišku, kodėl architektui prireikė projektuoti duris, vedančias į vietą, kuriai taip stigo aiškios paskirties. Tačiau tai davė žavingą netikėtą rezultatą — leido pamatyti nuostabiausią reginį.
Išvysti gerai pažįstamą pasaulį iš niekada nematytos perspektyvos visada šiek tiek jaudina. Atsidūriau apie penkiasdešimties pėdų aukštyje — Norfolko viduryje maždaug tiek pakanka, kad aprėptum visą panoramą. Tiesiai priešais mane stovėjo senovinė titnago bažnyčia, kuriai kažkada priklausė mūsų namas, o toliau, nedidelio šlaito papėdėje, kiek nuošaliau nuo bažnyčios ir pastorato, — kaimas, kuriam priklausė jie abu. Kitoje pusėje tolumoje mačiau Vaimondamo abatiją, stūksančią virš pietinio horizonto visa savo viduramžiška didybe. Per vidurį lauko brėždamas žemėje tiesias linijas burzgė traktorius. Iš visų kitų pusių driekėsi ramios, dailios, nekintančios Anglijos kaimo vietovės.
Nuostabu, kad vos prieš dieną su draugu Brianu Ayersu pasivaikščiodami nemažai jų apėjome. Brianas — neseniai išėjęs į pensiją šią grafystę tyrinėjęs archeologas, jis apie Norfolko istoriją ir kraštovaizdį turbūt žino daugiau nei bet kas kitas. Brianui anksčiau nebuvo tekę lankytis mūsų kaimo bažnyčioje, todėl nekantravo ją pamatyti. Tai dailus senoviškas pastatas, senesnis už Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ir menantis maždaug tuos pačius laikus, kaip Šartro ir Solsberio katedros. Norfolke apstu viduramžių bažnyčių — jų yra 659. Vienai kvadratinei myliai jų tenka daugiau nei kur kitur, tad kurią nors nesunku praleisti pro akis.
- Ar esi pastebėjęs, — paklausė Brianas mums įžengus į šventorių, — kaimo bažnyčios beveik visada atrodo taip, lyg grimztų žemėn? — Jis atkreipė dėmesį, kad ši bažnyčia stovi nedidelėje įduboje tarsi ant pagalvėlės padėtas svarstis. Bažnyčios pamatai buvo beveik trimis pėdomis žemiau negu šventorius. — Ar žinai, kodėl taip yra?
Prisipažinau, — kai lydžiu Brianą, taip tenka daryti dažnai, — kad neturiu jokio supratimo.
- Matai, taip yra ne dėl to, kad bažnyčia grimztų, — tarė jis šypsodamasis, — o dėl to, kad šventorius pakilo. Kaip manai, kiek žmonių čia palaidota?
Mėgindamas nustatyti, žvilgtelėjau į antkapius ir tariau: Skaityti toliau →