Knyga: Reanimacijos palata
Autorius: Irma Randakevičienė
Leidykla: Tyto alba

Teisininkė Irma Randakevičienė parašė romaną “Reanimacijos palata”. Tikimės Jūsų dėmesio
Nesibaiminkite, tai ne žmogaus kančių studija, tragikomedija taip pat nepavadinsi, bet arti to…

Gyvenimas tęsiasi net reanimacijos palatoje

Irma Randakevičienė – teisininkė, mokslininkė, išleidusi teisinių knygų.
Vienas anksčiausių jos vaikystės prisiminimų – burokėlių sriuba, įpilta į metalinį indelį Anykščių ligoninėje, kurioje dirbo mama. Čia pirmą kartą pamatytas ir kenčiančio dėl ligos žmogaus skausmas.
Debiutiniame autorės romane veiksmas vyksta rajoninio miesto ligoninės reanimacijos palatoje. Reanimacijos palata – tai slenkstis iš šio pasaulio į Anapilį, ir kuo tas slenkstis arčiau, tuo gyvybės šviesa spindi ryškiau.

Reanimacijos palata – pati skaudžiausia ligoninės vieta. Čia guldomi žmonės, ištikti insulto, infarkto, komos, sergantys paskutinių stadijų vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis. Knygoje aprašomi reanimacijoje gulinčių pacientų išgyvenimai, dirbančių medikų rūpesčiai. Ligoninės kasdienybėje netrūksta tragikomiškų situacijų, jų apstu ir knygoje. Juolab kad pagrindiniai romano herojai – spalvingos asmenybės. Jiems atsidūrus reanimacijoje, veiksmas rutuliojasi persikeldamas ir už palatos ribų į miestelį.

Iš nuošalaus vienkiemio į ligoninę atvežta močiutė, po daugelio metų nuprausta, pasijunta visiškai pasveikusi ir patyrusi vandens gydomąją galią. Kito personažo gyvenimą pakeičia įsigytas protingas gyvulys – karvė. Knygoje sutiksime ir savanorį gedulo namų „komendantą“, ir aukštą kilmę liudijančius popierius turintį bajorą, čia bus ir vestuvių, ir krikštynų, ir artėjančių laidotuvių. Įvykiai romane prasideda ankstyvą pavasarį, apsuka metų ratą – ir gyvenimas tęsiasi net reanimacijos palatoje…

Reanimacijos palata knygos ištrauka:

I skyrius
Reanimacijos palatoje aušo ankstyvas kovo rytas, blokšdamas naktį kažkur už gamtos durų. Lauke prašvitus, saulės spinduliai ėmė skverbtis pro keturis palatos langus, išmargintus dulkių raštais. Dulkės palengva sukosi ore, skleisdamos savotišką didybę ir bylodamos, kad amžina tėra tik dulkė. Jos sėdo sluoksniais ant palatos spintelių, sklido tarp geležinių lovų rėmų, šoko, siautė rodydamos visą savo galybę – neišvaikė jų net sanitarė, maskatuodama pašluoste.
Sanitarė Kurapkienė ankstų kovo rytą reanimacijos palaton atnešė gaivią pavasarinę nuotaiką, nes pagaliau dangun įsiritusi saulė optimizman tempė kiekvieną būtybę – ar tai būtų ligoninės vyriausiasis gydytojas Albinas Garunkštis, kuris oriai vaikštinėjo rūkydamas pypkę oda išmuštame kabinete, ar sanitarė Kurap- kienė, kuri trepsėdama reanimacijos palatoje bandė išblizginti medicinos prietaisus iki visiško baltumo. Palatoje tvyrantis akinamas baltumas nardino ligonius ramybėn: tai buvo šviesa palei slenkstį iš šiapus į anapus egzistuojančią amžinybę.
Abu reanimacijos palatos ligoniai dar snaudė, moteris – retkarčiais pramerkdama tai vieną, tai kitą akį, lyg atsiliepdama į sanitarės keliamą bruzdesį. Reanimacijos daktarei ir dienomis dirbančioms slaugytojoms dar neatsikapanojus į darbą, pro duris uždususi įlėkė ligoninės vyriausioji slaugytoja:
- Sveika, Kurapkiene. Kodėl taip tuščia reanimacijoje?
- Viena iš slaugytojų operacinėje padeda šalinti naktį atvežto paciento apendiksą, kita, matyt, tebeklampoja per sniegą, tai plušu čionai viena.
- Kai pasirodys skyriaus daktarai, perspėk juos svečią atlekiant iš apskrities. Jaučia vyriausiojo gydytojo širdis, kad ir reanimacijoj apsilankys.
- Vajergau, tik du ligoniai palatoj vartaliojas!
- Neburbuliuok kaip tavasis arbatinukas. Apžiūrėkit reanimaciją kelis kartus – gal kokia dulkė kur nusėdusi.
Vyriausioji slaugytoja apsisuko ir išlėkė, balto chalato skvernais sukėlusi dulkių debesį.
Mažame miestelyje svarbūs ponai reti svečiai, todėl, jei koks nors malonėdavo atvykti, miestelis visuomet atgydavo. Subruzdavo vietos valdžia, pradėdavo svarstyti, kas ne taip, ko trūksta. Įstaigų tarnautojai imdavo lakstyti vienas pas kitą ir pas valdžią. Ir visi, kas tik norėdavo, apiporindavo atvykstantįjį, jo dar nė nematę, skleisdavo nežinia iš kur nugirstus gandus, ieškodavo svečio sąsajų su miesteliu – jų, tiesą sakant, visuomet atrasdavo.
Svarbus svečias visuomet įneša tam tikro gyvumo. Visi, kas tik gali, stengiasi stovėti prieš tą svečią pasitempę kaip prieš generolą per paradą. O svečiui ne visada rūpi, kaip čia vietos valdžia tvarkosi, jis džiaugiasi ištrūkęs iš didelio miesto nuo savo vadovybės ir su malonumu uosto orą, ar nesikūrena kur miestelio pakrašty dūminė pirtelė. Tik ne visuomet ta dūminė pirtelė būna svečio jėgoms. Neapskaičiavę savo jėgų svečiai neretai iš pirtelės, lydimi visos išsigandusios svitos, patenka tiesiai į reanimaciją. Tuo, galima sakyti, jų ekskursija po miestelį ir užsibaigia.
Miestelyje buvo du svečių dėmesio verti objektai – vyninė ir ligoninė. Vietos vynas buvo ganėtinai populiarus. Jį tauta mėgo, gėrė, jis tautą ir maitino: vyno fabrike dirbo daug miestelio gyventojų. Pasigėrusius miestiečius – na, ne nuo vyno, veikiau nuo degtinės – dažnokai atveždavo ligoninėn. Miestelio gyventojai pažinojo vieni kitus, todėl netingėdavo pasirūpinti po krūmu gulinčiu neblaiviu kaimynu ar šiaip pažįstamu. Šis, atvežtas į ligoninę, iš karto patekdavo reanimacijos palaton: kaipgi kitaip jį atgaivinsi, jei ne pririšus prie lovos ir apkarsčius lašelinėmis. Reanimacijos personalui toks besigaiveliojantis pacientas pridarydavo bėdų: ir balti arkliai jam rodydavosi, ir naujų kosmoso jėgų Viešpats Dievas ar velnias tiek įduodavo, kad neišsitekdavo ligonis savam kailyje, bet negi mesi lauk bėdon pakliuvusį. Tai ir gaivindavo reanimacijoje visus miestelio girtuoklėlius – šiaip apsinuodijusius ar nežinia ko gėrusius.
Tokie cikliškai geriantys piliečiai, nors dažni reanimacijos lankytojai, atlaikydavo savo žemiškąjį gyvenimą dar ne vienus metus kaip gerai išmankštinti kareiviai: ir šventes su trenksmais išgyvendavo, ir žiemą nesušaldavo, ir apnikusią bjaurią ligą alkoholiu tik tolyn nuvydavo, nes kraujas nuo spirito vis grynėjo.
Miestelis mėgo šventes. Kurgi kitur išliesi savo rūpesčius, kur apžiūrėsi visas pažįstamas personas, jei ne šventėse. Prasidėdavo jos nuo kiaušinių marginimo ir Kristaus Prisikėlimo paminėjimo bažnyčioje, linksmo Joninių šėlsmo su laužais ir dainomis miestelio slėnyje ir baigdavosi Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidais – po jų neretai koks visai padorus miestelėnas, nė karto anksčiau nebuvęs reanimacijoje, neatlaikęs švenčių maratono, nukeliaudavo iš paskos Nekaltajai Mergelei, tik ne prie dangaus vartų, kur šventas Petras barškina raktais ir žiovaudamas laukia pašnekovų, o į skaistyklą, kur maudo liepsnų katile gyvenimą akimirksniu prašventusį tokį velionį lyg ir velniai su sparnais, lyg ir angelai su ragais. Ir žmogeliui visiškai susimaišydavo skaistykloje protas, nes po tų šventimų suskystėjęs būdavo. Nebesuprasdavo žmogelis ne tik staiga praūžto gyvenimo prasmės, bet ir tolesnių savo sielos poreikių, todėl sugrįždavo vaiduokliu žemiškajan pasaulin ir dažniausiai rodydavosi kokiai miestelio davatkai, manydamas, kad toji gali jam atskleisti vienintelę tiesą. Vis dėlto ir davatka apvildavo nelaimėlį: drąsesnė pabarškindavo jam prieš akis rožiniu, ir vaiduoklėlis vėl atsitokė- davo liepsnų katile. Bailesnioji spiegdama bėgdavo pas kaimynę, tai ir likdavo vaiduoklėlis nieko nepešęs žemiškajame gyvenime.
Žemiškasis miestelis mėgo šėlti ir vyno šventėje. Vynas liedavosi per statinių kraštus, bendruomenę linksmindavo atvykę muzikantai, patys miestelėnai būriais susėsdavo žolėje ir tarškėdavo iki paryčių. Neretas, pragydus gaidžiams, smigdavo čia pat žolėn ir išmiegodavo iki pat vakaro. Vyno šventė vykdavo liepos mėnesį ir buvo tarsi visų šventimų kulminacija. Po jos nuilsusio miestelio gyvenimas jau risdavosi rudeniop.
Parapijos bendruomenė oriai pagerbdavo ir Šventos Onos atlaidus. Jie prasidėdavo vis ta pačia aplink bažnyčią einančia procesija, nešina bažnyčios vėliavomis, su klebonėliu priešaky ir procesiją stebinčių žmonių minia. Iškilmingą eiseną stebėdavo ir iš greitosios pagalbos automobilio išlipę medikai – šie žvalgydavosi, ar koks miestelėnas neims dusti minioje. Bažnyčion rinkdavosi orūs pagyvenę miestelėnai, iš lėto dairydavosi, linkčiodavo pažįstamiems ir apsimesdavo brandinantys svarbias mintis. Neretai į atlaidus atvykdavo pats vyskupas, tuomet žmonių bažnyčioje susirinkdavo dar daugiau. Tik niekada jų nepagausėdavo eilėje prie kunigėlio klausyklos prašyti nuodėmių atleidimo. Bene nusidėdavo vis tos pačios dorybingos parapijos senutės ir davatkos.
Miestelėnai vasaromis ne tik švęsdavo, bet ir dirbdavo įvairius darbus. Po miškus pasklidusios kaimietės rinkdavo uogas ar grybus, miestietės vakarus leisdavo soduose ar daržuose, jų vyrai knebinėdavosi garažuose, retas žmogus tingiai vaikštinėdavo neturėdamas ką veikti. Nebent miestelio jaunimas kiurksodavo kur nors gamtoje, paskendęs svajose ir pasidavęs jaunos sielos polėkiams. Vasaros plušėjimas miestelėnams išeidavo į naudą: atitolindavo ligas, sąnarius pamiklindavo, o ir iš sielų depresijas, blogas mintis apvalydavo.
Vasaromis miestelyje knibždėdavo žmonių, o žiemos čia slinko tykiai. Paprastai po darbo valandų gatvėje retokai buvo galima sutikti niekur neskubantį praeivį. Nebent kokios dievobaimingos parapijietės paskubom pėdindavo nevalytu keliu bažnyčios link ar klegantys mokinukai retkarčiais pralėkdavo kaip viesulai. Visi miestelėnai žiemą tūnodavo namie prie židinio, skaitydavo laikraščius ar šiaip nieko neveikdavo. Taigi gyvenimas žiemos metu buvo aptingęs. Lyg tam tinguliui sustiprinti valdžia kaip tyčia jau aštuntą valandą vakaro gesindavo gatvių žibintus, nes taupė tautos labui vietinę elektrą. O jeigu žiema pasitaikydavo šalta ir speiguota, miestelis iš viso apmirdavo. Todėl, prabudus pavasariui, reanimacijon sugriūdavo visi širdininkai sutrikusiu ritmu, skrandininkai atsivėrusiom opom, ligoniai sustingusiais sąnariais ir visi tie, kuriems žiema pragaišindavo judėjimą, sveikatą.
Pavasarį daugėdavo ir pakaruoklių. Nežinia, kas dėl to buvo kaltas – ar bundanti ir vis gražėjanti gamta, meilės ilgesys, ar poetiškos sielos nebesusiturėjimas ir nebesusivokimas savo kūne. Ne visi ir sugebėdavo iš pirmo karto pasikarti, tačiau, atsigavę reanimacijoje, tapdavo sumanesni, ir jau svyruodavo pakaruoklė- liai kur nors prie upelio, kol aptikdavo kokia prietaringa žibuokles parduoti renkanti bobulė ar šiaip atsitiktinis užklydėlis.
Miestelis ne vien tuo galėjo pasigirti. Pavasariai čia būdavo tiesiog nuostabūs. Dingus sniegui ir pradžiūvus takams, į miestelio pakraščius išbėgdavo sveikuoliai. Risnodami jie grožėdavo- si piliakalniais, pušynais ir upeliais, įsiliejančiais į Šventąją. Iš to sveikuoliams išeidavo didelė nauda: ir savo širdį pastiprindavo, ir sielą papenėdavo, tad jų kūną apimdavo šiluma ir palaima. Į reanimaciją tokie sveikuoliai per visą gyvenimą taip ir nepapuldavo. Sveikuolių klubo nariai mėgo maudynes upėje. Ši kirto miestelį, dalydama į dvi dalis. Anksčiau vos neužakusi nuo teršalų, upė pastaraisiais metais atgijo, nes vietos pramonė jau buvo sustojusi bene visą penkmetį ir upės nebedusino. Sveikuoliai maudydavosi parko teritorijoje. Šioje vietoje Šventoji vinguriavo platesne vaga, todėl tekėjo daug lėčiau.
Už parko, miestelio pakraštyje, dunksojo kapinės. Prie pat kraštinių kapų stovėjo sena apgriuvusi trobelė. Joje nuo seno buvo įsikūręs jau aštuntą dešimtį baigiantis Petras Zanavykas. Miestelyje Petras buvo žinomas dėl jo rišamų šluotų, o atpažįstamas iš juodos ausinės kepurės, kurią dėvėdavo ir vasarą. Neretai Petras su šluotražiu pravaikydavo iš kapinių vaikus ar girtuoklėlius, atėjusius pasipelnyti iš metalinių tvorų, antkapių kryžių, paliktų įrankių ar žvakių. Petras kapines laikė vos ne savo nuosavybe. Oriai jis apeidavo teritoriją, patikrindavo vandens talpyklas, kartais iš jų ir atsigerdavo, nužvelgdavo jam mieliausius kapus, prie kurio nors prisėsdavo ant suoliuko, išlenkdavo atsinešto balzamo taurelę ir apmąstydavo čia gulinčio žmogaus prabėgusį gyvenimą. Tokiom akimirkom Petras pasijusdavo nesąs vienišas šiame jau pabodusiame pasaulyje.
Nuo kapinių reikėtų kokį kilometrą paėjėti norint pasiekti ligoninę. Jos pastatas buvo visai prie miestelio centro. Ligoninę gožė gretima didžiulė raudonų plytų bažnyčia, tačiau ši kaimynystė buvo itin patogi: visoms iš šio pasaulio žengiančioms sieloms klebonėlis beveik visuomet spėdavo apreikšti paskutinę Dievo valią ir atleisti nusidėjėliams nuodėmes. Klebonui ar davatkai, ravinčiai klebonijos daržą, buvo galima tiesiog mostelti pro koridoriaus langą, girdi, vienam ar kitam ligoniui jau metas paskutinio patepimo.
Aštuntai valandai prasidėjus reanimacijoje judėjo visi. Sanitarė Kurapkienė, išdėsčiusi atėjusioms medikėms naujieną apie svečią iš apskrities, bandė apversti lovoje Gasparienę. Ligonė, ką tik prabudusi ir dar prisimerkusi nuo šviesos, dejavo dėl pragulų:
- Ir kam man Viešpats leido užsiauginti tokį svorį? Būčiau liekna kaip jūsų slaugytojos, krūtinėn nelabasis nebūtų įsitaisęs ir dusulio įvaręs.
- Nepiktžodžiauk, Gaspariene. Nori ji tokių metų sulaukusi staipytis kaip mergelė. Nesi labai stora, – paprieštaravo ligonei sanitarė.
Pati Kurapkienė taip pat buvo ne iš liesųjų, nes nuolat ką nors kramsnodavo, lašinių vakarais ant taburetės prisėdusi pasipjaus- tydavo, kad ir plonais gabaliukais, tačiau su aitriais svogūnais ir stora juodos duonos rieke. Kurapkienė savo svorio nejautė kaip trūkumo. Kaip tik buvo sparti, stipri kaip gerai pavalgęs kaimo žaliūkas.
Gasparienė buvo jaunesnė už Kurapkienę, panašaus svorio, bet kitokio sudėjimo nei palatos sanitarė. Ji, išglebusi, drebėdavo nuo kiekvieno prisilietimo kaip epušė. Gasparienė buvo iš valgiųjų, dirbo visą gyvenimą apskaitininke darbo biržoje ir sėkmingai leido dienas skanaudama puodelyje garuojančią kavą ir uogiene įdarytą bandelę, kol pakando ją tokioj dar, galima sakyti, jaunystėj krūtinės angina. Gasparienei buvo penkiasdešimt. Nors tokio ankstyvo rimtoms ligoms amžiaus, skundėsi ne tik skausmais širdies plote ir dusuliu, bet ir nuolat ėdančiu rėmeniu, diegliais kasos ar tulžies pūslės srityje, išsiplėtusiomis kojų venomis, skaudančiais kelių sąnariais ir nepraeinančiu nuovargiu.
- Taigi, nesu stora! Ogi tas svoris ir užbaigs mano gyvenimą. Teks Anapilin kraustytis. Liks Gasparas it musę kandęs, mat pirmas buvo sugalvojęs ten išlėkt!
Gasparienė apie savo širdį nebekalbėjo jausmingu balsu kaip atvykusi, prieš tris dienas. Reanimacijoje ji jau apsiprato, nurimo, ir labiausiai ją kamavo iš pažiūros menkutės pragulos, nukreipdamos mintis nuo ištikusio prieš kelias dienas širdies priepuolio. Gasparienė visą gyvenimą manė ir kitiems porino, kad mirs greičiausiai nuo skrandžio vėžio, kaip ir jos tėvas stalius, dėl to ir jautė skausmus pilvo plote jau bene visą dešimtį metų. Visgi, atšventus penkiasdešimtmetį, netikėtai sutriko širdies ritmas ir kovo pirmosiomis dienomis Gasparienė atsidūrė reanimacijoje.
Gasparienei besirūpinant kūno reikalais, palatoje kilo šurmulys. Grįžusi iš operacinės naktinė slaugytoja be perstojo čiauškėjo su dieninėmis, perdavė joms ligonių priežiūrą po naktinės pamainos.
Palatos gydytoja reanimatologė Smalinskienė skaitė Gaspa- rienės kaimynystėje gulinčio ligonio kortelę. Tai buvo septyniasdešimt penkerių metų senukas, atvežtas naktį ištiktas infarkto. Gasparienė dar tik pamažu dardėjo gyvenimo karietos ratais į nuokalnę, o štai senukas, atkeliavęs į savo gyvenimo pabaigą, laipsniškai atidavė paskutinius žemiškos gyvybės siūlus mirčiai. Naktį jis gulėjo nesąmoningas, vėliau po truputį atsigavo. Išaušus rytui, giliai įmigo, todėl palatos šurmuly nedalyvavo. Smalinskie- nė, retkarčiais dirsteldama senuko pusėn, niurnėjo sau panosėj, nes buvo nepatenkinta priėmimo skyriaus daktarų ir naktį budėjusio anesteziologo-reanimatologo Stoškaus įrašais.
- Negaliu perskaityt: pirmas ar antras širdies smūgis pacientą ištiko?
- Koks skirtumas? Gal net trečias. Vis tiek tikriausiai mirs, – atsakė jai Kurapkienė, apvertusi Gasparienę ant kito šono. – Toks sudžiūvęs seneliukas, kiekgi betrauks? Kaži, iš miesto jis ar kokio kaimo?
- Rašo, kad iš miesto, Gėlių gatvės aštunto namo. Ambrazas Jurgis.
- Aštuntas namas? Ak, tai ta vijokliais apaugusi troba Gėlių gatvėj. Ambrazas, sakot, daktare? Jonas Ambrazas duris ąžuolines mūsų name įstatė, betgi ne šis, daug jaunesnis, – nusistebėjo Kurapkienė.
- Taigi Jurgis ligonio vardas, o ne Jonas, – patikslino Smalins- kienė.
- Gal stalius Jonas šio sūnus? Vaje vaje, už kokias nuodėmes žmogų bėda ištiko pavasarį? Toks linksmas, auksinių rankų žmogus, o reiks tėvelį laidot, – lingavo galvą Kurapkienė.
- Žmonos žodžiais – rūkęs kaip garvežys, – toliau skaitė Smalinskienė. – Matyt, prarūkė – jei ne plaučius, tai širdį.
Karolina Smalinskienė iš prigimties buvo sveikuolė. Sveikas gyvenimo būdas buvo taip giliai įsišaknijęs jos sąmonėje, kad ji kartais nebesuvokė sveikatos taisymo ribų. O jos sveikatinimasis pasireiškė įvairių dietų laikymusi. Ko tik ji nebuvo išbandžiusi: pradedant be druskos virtomis avižų kruopomis, daigintais kviečiais, vien juodos duonos, penkių lieso jogurto indelių ar septynių slyvinių pomidorų per dieną dieta ir baigiant organizmo valymu Glauberio druska. Prie Glauberio druskos Smalinskienės žarnynas buvo taip įpratęs, kad kokią dieną sumanius jos pavartoti organizmas tykiai, be jokio spardymosi, apsivalydavo. Organizmo valymas Smalinskienei buvo tolygus sielos išlaisvinimui nuo blogų minčių, savotiškam nuodėmių atsikratymui. Jeigu Smalinskienė būtų gimusi šioje žemėje ne žmogum ir ne reanimacijos palatos daktare iš pašaukimo, tikriausiai būtų šliaužioju- si kur nors Sacharos dykumoje šnypščiančia gyvate ar kitu ropliu ir cikliškai nėrusis iš odos, taip tarsi palikdama savo ženklą šiame pasaulyje.
Dabar Smalinskienės dietos buvo dar dažnesnės, nes prieš akis iš lėto budo pavasaris. Namie užpylusi šiltu vandeniu ji brinkino avižų kruopas, mirkė razinas. Avižų košę su razinomis Smalins- kienė valgė keturias dienas, pasiskanindama patiekalą gardžiais spirgučių kvapais – spirgučius bambėdamas čirškino keptuvėje Smalinskienės vyras. Kaip visuomet, jis kalbėjo:
- Žinai, Karolina, ne kartą sakiau, įsteik tu amžinai besiliesi- nančių bobų klubą!
Kaip reanimacijos specialistė, Smalinskienė miestelyje buvo vertinama ir, nors ilgą laiką dirbdama reanimacijoje šiek tiek apkerpėjo bei įgriso ligoninės bendruomenei dietomis, atsipirk- davo tuo, kad labai kruopščiai ištirdavo kiekvieno paciento ligą, prieidavo prie jo, pašnekindavo. Šiam ko gi daugiau reik, jei ne šilumos, o jau ligos eiga – kaip Dievas duos.
Smalinskienei rūpinantis Jurgio Ambrazo gydymu ir žiūrint į jo širdies veiklą fiksuojantį aparatą, reanimacijoje pasirodė pilvo chirurgas Martinkėnas, maskatuodamas krauju išteptu rankšluosčiu, su juo atėjo ir naktį reanimacijos palatoje budėjęs daktaras Stoškus.
- Ar dar neatvežė Vaitkaus? – pasidomėjo Martinkėnas, šluostydamasis kraują. – Ką tik išpjovėm apendiksą. Cha, trūko ant rankų!
- Vyriausioji skyriaus slaugytoja ką tik nuėjo padėti atvežti, – atsiliepė Smalinskienė. – Peritonitas šiemet griebia. Ar maistą žmonės prastą ėmė valgyt, ar jūs nespėjat pjaustyti pilvų?
- Ligoniui, kurį ką tik operavau, kokią minutę delstelėjus pilve būtų trūkusi žarna. Pats kaltas: išsikvietė pagalbą, kai dangaus žvaigždės jau akyse mirgėjo. Nusiplausiu rankas ir keliausiu namo, – Martinkėnas prie lempos apžiūrinėjo savo panages.
Sulig tais žodžiais palaton įžengė visa delegacija: ligoninės vyriausiasis gydytojas Albinas Garunkštis, jo pavaduotoja ir vyriausioji slaugytoja.
- Sveiki, gerbiami kolegos, kaip gyvuoja ligoniai? – Garunkš- tis oriai dairėsi aplink. – Niekas nenumirė?
Dvi palatoje esančios sesutės sustojo greta ir ėmė bailiai dirsčioti verdančio kavos aparato pusėn.
- Išsirikiavot kaip kareiviai per paradą sostinėj, – susiraukė vyriausiasis.
- Reanimacijoj drausmė tas pats, kas kariuomenėj rikiuotė, – pasiskubino savo pagalbininkių ginti Smalinskienė, stodamasi nuo kėdės.
Palatos gydytoja mirktelėjo Garunkščio pavaduotojai.
- Taigi, mąstau, kas čia šnypščia. Gal traukinys palaton įpūš- kavo?
- Aparatas senas, beveik Smetonos laikais pirktas, daktare. O be kavos, kaip dopingo, nebegalim, – nedrąsiai padejavo slaugė Kurapkienė.