Knyga: Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių neriją
Autorius: Rokas Flick
Leidykla: Tyto alba

Rokas Flick – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, išleidęs tris knygas: „Mitingų metas,
sudrebinęs Lietuvą“ (2005), „Atrastoji žemė“ (2008), „Ištiesk pagalbos ranką man“ (2008).

Romanas „Šiaurės Sachara“ – kūrinys apie XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto šviesuomenės gyvenimą. Pagrindinis veikėjas Martynas Lukeitas, lietuvaitės Urtės ir prancūzų belaisvio karininko Mišelio Benua sūnus, – talentingas dailininkas impresionistas.
Tuo laiku Nida, kurioje vyksta didžioji dalis romano veiksmo, buvo tapusi intelektualų ir menininkų susibūrimo vieta. Rašytojas pasakoja apie garsųjį Nidos „tapytojų rojų“, klestėjusį iki pat 1945 metų sovietų okupacijos. Čia, nuošaliau nuo didžiojo pasaulio, verda gyvenimas – mezgamos pažintys, gimsta meilė, netyla kūrybiniai ginčai. Bet veiksmo erdvė neapsiriboja pajūrio kraštu – nusikeliama ir į Europą, į Paryžių. O per vienišiaus menininko Martyno Lukeito gyvenimą parodomi ir tuo laiku pasaulį sukrėtę įvykiai.

„Daugelis knygos epizodų skamba autentiškai, tarsi autorius būtų dalyvavęs Hitlerio sutikime Klaipėdoje, regėjęs badaujančių prancūzų belaisvių stovyklą Nidoje, rusų lėktuvų bombarduojamus karo bėglius ant Kuršmarių ledo. Tai subtilus intriguojantis romanas, lėtą veiksmo tėkmę sukrečiantis tragiškais įvykių proveržiais, praturtinantis mūsų atmintį ir suvokimą apie tolstančią užmarštin Prūsiją.“

Eugenijus Ignatavičius

Knygos ištrauka:

Antra dalis
NUOPUOLIO METAI
XIV. Meilė be atsako
Tie metai, kai mokėsi Gumbinės apygardos Karalienės mokytojų seminarijoje, turėjo daug įtakos Martyno charakteriui. Gyvenimas toli nuo artimųjų, uždara aplinka, nemėgstamas fizinis darbas, vyresniųjų moksleivių patyčios, pagaliau troškimas kuo greičiau baigti mokslus ir imtis kad ir nelabai geidžiamo mokytojo darbo darė savo. Labai jautrus, naivus tolimos provincijos vaikinas gal kiek ir per anksti tapo pernelyg subrendusiu žmogumi, ne tiek užgrūdintu gyvenimo sunkumų, kiek sužeistos sielos.
Nei šią, nei kitą vasarą jis nenuvyko į Lotaringiją ir neaplankė savo senelio Konstantino Benua. Tik ilgi jausmingi laiškai nuolat skriejo iš Lotaringijos į Prūsiją ir atgal, vis primindami pirmąjį susitikimą. Martynas vis atsiprašinėjo, kad dar negali susiruošti kelionėn, kad jam šiuo metu atsirado labai svarbių neatidėliotinų reikalų.
Ilgainiui Martyno jausmai seneliui, pažadinti pirmojo trumpo susitikimo, ėmė blėsti. Jie liko kažkur giliai viduje, vis labiau tolo ir jam darėsi nesuprantami. Visiškai kitokie nei globėjui Ansui. Tik retkarčiais šiluma užplūsdavo širdį, kai prisimindavo dings¬tančią už kelio vingio karietą ir iš širdgėlos suakmenėjusią senelio Konstantino Benua figūrą. Jau kuris metas Martyno mintis ir širdį buvo visiškai užvaldžiusi moteris. Jis nesitvėrė savyje ilgiau jos ne-matydamas, nejausdamas jos glamonių ir artumo, negirdėdamas jos skardaus juoko. Dvidešimtmetis Martynas pirmą kartą karštai įsimylėjo.
Labai gerai baigęs Karalienės mokytojų seminariją, gavo pa-skyrimą į Gumbinės apygardos Pilkalnio pradžios mokyklą. Kol kas vykti į Kuršių neriją ir ten mokytojauti Martynas nenorėjo, svajojo grįžti į gimtinę tapęs žymiu žmogumi, gal net žinomu dailininku. Kartą, pasibaigus pirmiesiems mokslo metams, jis susiruošė vasaros atostogų į namus, į Nidą. Įsruties geležinkelio stotyje prie traukinio, vykstančio į Karaliaučių, Martynas išvydo nuostabiai patrauklią, žavią merginą, atsisveikinančią su ją išly- dinčiais tėvais ir kitais artimaisiais. Tai buvo aukšta tamsiaplaukė, puriais, ant pečių krintančiais garbanotais plaukais su įmantria skrybėlaite ant galvos. Liekna gražuolė linksmai kvatodama pasa¬kojo kažkokią juokingą istoriją prie traukinio vagono stovintiems namiškiams. Merginai galėjo būti kokie dvidešimt treji metai. Jos rudų degančių akių svaidomi žvilgsniai traukte traukė išvykstan¬čių keleivių dėmesį. Gal kiek per garsiai koketiškai kvatodama ji vis švelniai visu savo kūnu prisiglausdavo prie solidaus, aukšto, vešliais garbanotais žilstelėjusiais plaukais vyriškio, tikriausiai tėvo, peties. Šis, vienoje rankoje gracingai laikydamas lakuotą laz¬delę ir vasarinį cilindrą, kita ranka lengvai apkabinęs dukterį per pečius, žiūrėjo į ją susižavėjęs ir šypsodamas klausėsi pasakojimo. Toks dukters elgesys ir viešai rodomas prieraišumas tėvui nela¬bai patiko šalia stovinčiai išdidžiai, rūstoko veido išsipusčiusiai poniai, kuri tikriausiai buvo merginos motina ar pamotė. Ji kelis kartus surūgusia mina kažką tyliai pakuždėjo dukteriai į ausį, ko gero, kad ši nustotų taip garsiai kvatojusi. Mergina į tai nekreipė dėmesio ir dar labiau glaudėsi prie tėvo. Martynas kaip užburtas stovėjo netoliese ir neatitraukdamas akių akiplėšiškai spoksojo į šią moterį ar merginą, nepaprastai sužavėtas jos nuoširdaus juoko ir kerinčio grožio. Dar pagalvojo: „Tamsų gymį ir ugningą žvilgs¬nį tikriausiai paveldėjo iš protėvių, kurie į šį Rytų Prūsijos kraštą prieš šimtą penkiasdešimt metų atsikraustė iš pietų, prievarta iš¬varyti iš Austrijos, Zalcburgo krašto. Tie išvarytieji vokiečiai buvo Martyno Liuterio bažnytinio mokymo šalininkai.”
Pradėjus leisti keleivius į traukinį, Martynas luktelėjo, kol at-sisveikinusi su artimaisiais į vagoną pirmoji įlips mergina. Apsi-dairęs bendrame minkštame vagone pamatė, kad nepažįstamoji ruošiasi sėsti prie lango. Nors buvo nemažai laisvų vietų, Marty-nas, nugalėjęs drovumą, nesuvaldomos traukos stumiamas, priėjo prie merginos ir paklausė:
- Atsiprašau, ar čia laisva vieta?
Ji, metusi aksominių akių žvilgsnį į Martyną, abejingai ir ne-noriai burbtelėjo:
- Vieta laisva. Galite įsitaisyti.
- Labai jums dėkingas, – Martynas atsisėdo priešais merginą.
Traukinys pajudėjo. Mergina, žiūrėdama pro vagono langą,
energingai mojavo rankomis ir siuntė oro bučinius namiškiams, stovintiems Įsruties geležinkelio stoties perone. O Martynas ra-miai sėdėjo ir stebėjo jų atsisveikinimą. Pagaliau traukiniui nu-tolus, nepažįstamoji, visiškai nekreipdama dėmesio į Martyną, nurimo ir išsiėmusi iš rankinės žurnalą įniko skaityti.
Kur dingo jos linksmumas, kurį be perstojo demonstravo pe-rone? „Labai jau išdidi ši gražuolė… Aš jai, ko gero, tik tuščia vieta? Geriau patylėsiu ir pirmas jos nekalbinsiu”, – slapčiomis stebėdamas merginą, mintyse nusprendė Martynas ir pradėjo skaityti knygą.
Taip jiems tylint ir skaitant traukinys privažiavo Vėluvos ge-ležinkelio stotį. Kelionė iki Karaliaučiaus įpusėjo. Į traukinio va-goną prigužėjo daugiau keleivių – su puošniai aprengtais vaikais, įvairiausiu vasariniu inventoriumi ir pirkiniais. Galėjai spėti, kad dauguma jų vyksta atostogauti prie Aistmarių ar į Kuršių neriją. Pagaliau mergina, neištvėrusi tylos, kreipėsi į Martyną:
- Jūs taip pat vykstate atostogauti? Tikriausiai prie Aistmarių?
Martynas, kiek nustebęs, šypsodamas ir meiliai žvelgdamas
didelėmis mėlynomis akimis, linksmai atsakė:
- O ne! Aš grįžtu namo, į Nidą.
- Į Nidą? – perklausė mergina. – O kur ta Nida yra?
Martynas dar labiau nustebęs atsakė:
- Nida – tai žvejų kaimas, tiksliau, kurortas Kuršių marių pa-krantėje. Ten nepaprasta gamta, nuostabūs žmonės ir gaivus van-duo. Patarčiau būtinai pas mus apsilankyti. Geresnio poilsio kaip Nidoje niekur nerasite, – pasakojo Martynas.
- Tai jūs, kaip suprantu, esate žvejys? – vėl naiviai paklausė mergina.
- Kad ne… Tikriau – Nidos gyventojas, dabar Pilkalnio pra-džios mokyklos mokytojas.
- Dar įdomiau! Mokytojas… – suplojusi delnais ir atvirai ko-ketuodama dirbtinai apsidžiaugė gražuolė.
- Jūs vis klausinėjate apie mane… O ką jūs veikiate ir ko į Ka-raliaučių vykstate? – nutaikęs progą, jau visiškai nesivaržydamas paklausė Martynas.
- Tai paslaptis… – žaismingai koketuodama atsakė gražuolė.
- Na, jeigu paslaptis, tegu ir lieka paslaptis… – nenorėdamas būti įkyrus, Martynas baigė pokalbį.
Trumpai stojo tyla. Mergina atidžiai pažvelgė į Martyną ir vėl po kiek laiko prašneko:
- Nemaniau, kad jūs toks išdidus. Nepuolėte primygtinai to-liau klausinėti…
Martynas tylėjo. Jis įdėmiai žiūrėjo į rudas aksomines mergi-nos akis ir meiliai, gal kiek įžūlokai šypsojosi.
- Esu įsrutiškė, – pradėjo mergina. – Mane vadina Karolina… O jus kaip?
- Mano vardas – Martynas, – laimingas, kad mergina juo pa-galiau susidomėjo, atsakė jis.
- Gražus vyriškas vardas. Vykstu į Karaliaučių, kur dabar gy¬venu. Esu teisininkė, žymaus advokato padėjėja.
Linksmai nusikvatojusi pridūrė:
- Esu netekėjusi, dvidešimt septynerių metų senmergė… Štai ir viskas… Tiesa, o kiek jums metų?
- Man?.. Dvidešimt treji, – sąmoningai keleriais metais save pasendinęs, droviai rausdamas atsakė Martynas.
- Taigi jūs man gerokai per jaunas ir į jaunikius netinkate, – pašmaikštavo gražuolė.
- Gal, duos Dievas, jūs dar būsite mano mylimoji, – Martynas net nepajuto, kaip staiga išsprūdo šie žodžiai.
- Jūs labai išvaizdus vaikinas. Atrodot rimtas ir išsilavinęs, no¬rėčiau būti jūsų mylimąja, – toliau šmaikštavo gražioji Karolina.
Martynas, norėdamas nukreipti kalbą kita linkme, merginos paklausė:
- Įsruties geležinkelio stoties perone pastebėjau, kad jus paly¬dėjo mielų ponų kompanija. Įdomu, kas jie?
- Tai buvo mano tėtis, Įsruties karo ligoninės chirurgas, – at-sakė Karolina.
- O kas toji moteris, kuri rūstoku veidu klausėsi jūsų pasako-jimo ir skardaus juoko? Mama?..
- Oi, ne. Aš motinos jau neturiu. Ji seniai mirusi. Tai mano angelas sargas, griežtoji auklėtoja – su mumis gyvenanti tėvelio sesuo Berta.
Po akimirkos nusijuokusi pridūrė:
- Smalsus esate. Nebūtumėte ponas mokytojas…
Martynas nieko Karolinai neatsakė. Abu nutilo. Traukinys ar¬tinosi prie Karaliaučiaus prieigų. Keleiviai subruzdo: vieni įniko rengti ir drausminti vaikus, kiti pasiėmę mantą nuskubėjo į vago¬no priekį, kad traukiniui sustojus greičiau išliptų. Dabar Marty¬nas, supratęs, kad artinasi išsiskyrimo su Karolina akimirka ir ki¬tos progos gali nepasitaikyti, sukaupęs visą drąsą ryžosi dar kartą bandyti sėkmę:
- Panele Karolina, atvirai prisipažinsiu, gal kvailai jums atro-dys, kad taip viskas staiga… Jūs man labai patinkate. Nuoširdžiai norėčiau su jumis palaikyti draugystę ar bent pažintį. Gal galėčiau gauti jūsų Karaliaučiaus namų adresą?
Karolina tylėjo. Labai įdėmiai, ilgai žiūrėjo Martynui tiesiai į akis. Staiga jos didelėse rudose akyse šmėstelėjo žaisminga ki-birkštėlė:
- Neslėpsiu, jūs man taip pat patinkate. Pakviesčiau jus kad ir dabar išgerti kavos puodelio į namus, bet turiu tiesiai iš traukinio skubėti į kontorą. Užsirašykite mano adresą: Mittel Hufen, Lui- senallee, 17, Karolina Brandt. Gyvenu netoli Senamiesčio, miesto centre. Panorėjęs visada susirasite.
Martynas, net neprašytas, skubiai lapelyje užrašė savo adre¬są Nidoje: Nidden. Skrusdin-Dorfstr. Friedrich Engelde „Gasthof”. Lehrer Martin Lukeit.
Lapelį padavė merginai. Ta, užmetusi akį į lapelį, tvarkingai įsidėjo jį į rankinėje laikomą piniginę. Nusijuokusi mįslingai tars-telėjo:
- Oficialus susipažinimas įvyko. Pasikeitimas susipažinimo raštais taip pat. Beliko laukti viso to pasekmių…
Traukinys lėtai įpūškavo į Karaliaučiaus geležinkelio stoties peroną. Karolina dar vagone atsisveikino su Martynu, pasakiu¬si turinti skubėti, nes ją perone pasitiks bendradarbis. Martynas liko sėdėti prie lango laukdamas, kada visi keleiviai išlips. Žiūrė¬damas pro langą išvydo, kaip prie išlipusios iš vagono Karolinos skubiai priėjo pasitempęs vidutinio amžiaus karininkas. Jis meiliai pabučiavo Karolinos jam kyštelėtą skruostą, paėmė iš jos rankų nedidelį lagaminą. Mergina įsikibo į karininko parankę ir abu nu-skubėjo peronu. Tiesa, Martynas dar sugavo Karolinos žvilgsnį, mestą į vagono langą. Savaip kviečiantį, gundantį, šiltą žvilgsnį. Jų akys susitiko ir kurį laiką jie šypsodami žiūrėjo vienas į kitą.
Martynas iš traukinio vagono išlipo paskutinis. Užvertęs gal-vą nužvelgė aukštai kybančias apvalaus stiklinio perono stogo konstrukcijas, saugančias keleivius nuo darganoto oro ir vasaros karščio. Pro laiko dulkių apneštus stiklus skverbėsi blausūs saulės spinduliai. Aplink į visas puses zujo skubantys keleiviai. Marty¬nas, negalėdamas pamiršti pažinties su gražiąja Karolina, jos siun¬čiamų paslaptingų gundančių žvilgsnių ir apniktas abejonių dėl draugiško jos bendravimo su pasitikusiu karininku, nenoriai, ap-sunkusiomis, lyg švininėmis kojomis patraukė į geležinkelio stotį, kad laiku suspėtų išvykti į Krantą.
Grįžęs į Nidą, į Engeldės svečių namus, Martynas iškart pastebėjo nemažas čia įvykusias permainas. Į akis pirmiausia krito šeiminin¬kės Vilhelminos atsainumas ir abejingumas vis labiau senstančiam Ansui. Iki tol Vilhelmina gal dar ir turėjo viltį, kad Ansas jai kada nors pasipirš. Bet abu vyresnieji jos sūnūs Karlas ir Hermanas tai nujautė ir griežtai priešinosi motinos norams. Jie seniai nemėgo šlubio Anso. Nemėgo už jo atvirumą ir drąsą, kurią šis rodydavo, nes puikiausiai matė, kokie tie jaunuoliai tingūs, apsileidę ir ne¬pagarbūs su savo motina. Visa tai Ansas suvokė ir nenorėjo savo