Knyga: Geriausios Šerloko Holmso ir daktaro Džono V. Vatsono istorijos I ir II tomai
Autorius: Atrhur Conan Doyle
Leidykla: Obuolys

I tomas

Rašalo upės nutekėjo nuo 1887-ųjų, kai apsakyme „Kraujo spalvos etiudas“ pasauliui pirmą kartą pristatytas Šerlokas Holmsas. Dėl kvapą gniaužiančių nuotykių visiems gerai pažįstamas legendinis seklys daugeliui jau tapo realiu asmeniu (leidžiamos netgi jo biografijos!), populiarumu pranokstančiu net savo kūrėją Arthurą Connaną Doylį bei kitus jo kūrinius: istorinius, fantastinius ir meilės romanus, poeziją, pjeses, knygas spiritizmo, politikos bei istorijos temomis.

Bene žymiausiam visų laikų literatūros herojui nelemta pasitraukti iš skaitytojų ir šių dienų kūrėjų akiračio: Šerloko Holmso nuotykiai tęsiami komiksuose, vaizdo žaidimuose, siaubo ir fantastikos romanuose, filmuose.

Romanų ir apsakymų rinkinys patvirtintas autoriaus, kuriame rasite šiuos apsakymus:

• Baimės slėnis,
• Užrašai apie Šerloką Holmsą,
• Kraujo spalvos etiudas,
• Margoji juosta,
• Mėlynasis karbunkulas,
• Inžinieriaus nykštys.

II tomas

Garsiojo detektyvo Šerloko Holmso prototipas buvo Edinburgo universiteto profesorius, chirurgas Josephas Bellas, dėstęs ir pačiam mediciną studijavusiam, vėliau rašytoju tapusiam A. C. Doyliui. J. Bellas tapo pirmuoju sekliu, kurio dedukciniais sugebėjimais ne kartą naudojosi policija. Profesorius atidžiai sekė Šerloko Holmso nuotykius ir konsultavo šių apsakymų autorių.

Istorijos apie dedukcijos meistrą taip išgarsino A. C. Doylį, kad rašytojas, slegiamas skaitytojų reikalavimų tęsti apsakymus, netgi „nužudė“ savo herojų. Visgi detektyvų mėgėjams nerimstant po devynerių metų A. C. Doylis turėjo „prikelti“ gudrųjį seklį iš mirusiųjų ir iš viso parašė penkiasdešimt penkis apsakymus bei keturias knygas apie Šerloką Holmsą ir ištikimąjį jo bičiulį daktarą Vatsoną.

Šioje, antroje rinkinio dalyje, rasite šiuos apsakymus:

• Baskervilių šuo,
• Keturių ženklas,
• Raudonplaukių lyga,
• Skandalas Bohemijoje,
• Kreivalūpis,
• Atsitikimas tuščiame name,
• Šokantys žmogiukai,
• Šeši Napoleonai,
• Paskutinis nusilenkimas.

Knygos “Geriausios Šerloko Holmso ir daktaro Džono V. Vatsono istorijos” ištrauka:

I SKYRIUS
PONAS ŠERLOKAS HOLMSAS
Kai 1878 metais baigiau Londono universitetą, gavau medicinos daktaro laipsnį ir nuvykau į Nedį išklausyti kariuomenės chirurgams skirto kurso. Baigęs ten studijas, buvau paskirtas į Penktąjį Nortumberlando šaulių pulką chirurgo padėjėju. Tuo metu pulkas buvo apsistojęs Indijoje, ir man dar nespėjus jo pasiekti, prasidėjo antrasis karas su Afganistanu. Išsilaipinęs Bombėjuje, sužinojau, kad mano dalinys jau buvo užėmęs perėjas ir toli įsiveržęs į priešo žemes. Tačiau aš vijausi iš paskos kartu su kitais karininkais, atsidūrusiais tokioje pat padėtyje, ir sėkmingai pasiekiau Kandakarą, kur atradau savo pulką ir tuoj pat pradėjau eiti naująsias pareigas.
Daugeliui šis žygis suteikė apdovanojimų ir paaukštinimų, bet man vien tik nesėkmės ir negandas. Buvau iškeltas iš šios brigados ir priskirtas prie Berkšyro pulko, su kuriuo koviausi lemtingame Meivando mūšyje. Ten man pataikė į petį šautuvo kulka, kuri sutrupino kaulą ir pradrėskė poraktikaulinę arteriją. Būčiau pakliuvęs į žmogžudžių gazių rankas, jeigu ne mano pasiuntinio Mario pasiaukojimas ir drąsa: jis užmetė mane ant nešulinio arklio ir sėkmingai bei saugiai nugabeno į britų kariuomenės dalinius.
Iškamuotą skausmų ir nusilpusį dėl ilgai trukusių nepriteklių, kuriuos teko patirti, didžiulis sužeistų kankinių traukinys nugabeno mane į Pešavaro karo ligoninę. Čia atsigavau ir taip pasitaisiau, kad jau galėjau vaikščioti po palatą ir net šiek tiek pasišildyti prieš saulę verandoje, bet mane parbloškė vidurių šiltinė, toji mūsų Indijos valdų rykštė. Ištisus mėnesius mano gyvybė kabojo ant plauko, ir kai pagaliau atsigavau ir sustiprėjau, tebebuvau dar toks silpnas ir išsekęs, jog medicinos taryba nusprendė, kad mane reikia nedelsiant išsiųsti į Angliją. Taigi buvau įsodintas į karo laivą „Orontas” ir po mėnesio išlaipintas Portsmuto prieplaukoje nepataisomai sugadinta sveikata. Tačiau rūpestinga vyriausybė leido man per ateinančius devynis mėnesius ją pataisyti.
Anglijoje aš neturėjau nei draugų, nei giminaičių, todėl buvau laisvas kaip paukštis arba tiek laisvas, kiek vienuolikos šilingų ir šešių pensų pajamos per dieną gali leisti žmogui būti laisvam. Tokiomis aplinkybėmis aš, žinoma, pasinėriau į Londoną, tą didžiulę pamazgų duobę, į kurią nesulaikomai suplaukia visi imperijos dykinėtojai ir plevėsos. Ten kurį laiką apsistojau privačiame viešbutyje Strende, varganai ir beprasmiškai stumdamas laiką, o turimus pinigus leisdamas kur kas laisviau, nei privalėjau leisti. Mano finansinė padėtis pasirodė tokia katastrofiška, jog greit supratau, kad turiu arba palikti sostinę ir apsigyventi kur nors provincijoje, arba iš pagrindų pakeisti savo gyvenimo būdą. Pasirinkęs pastarąjį atvejį, pirmiausia nutariau palikti viešbutį ir išsinuomoti butą mažiau pretenzingoje ir pigesnėje vietoje.
Kaip tik tą dieną, kai priėjau prie tokios išvados, bestovint prie Kriterijaus baro kažkas patapšnojo man per petį. Apsigręžęs pamačiau jaunąjį Stemfordą, kuris buvo mano felčeris, kai dirbau Barto ligoninėje. Vienišam žmogui iš tiesų malonu išvysti draugišką veidą didžiulėje Londono dykvietėje. Seniau Stemfordas niekada nebuvo mano ypatingas bičiulis, bet dabar aš džiaugsmingai jį pasveikinau, o jis savo ruožtu, regis, taip pat buvo patenkintas matydamas mane. Netverdamas linksmumu, pakviečiau jį papietauti pas Holborną, ir mudu, sėdę į kebą, leidomės pirmyn.
- Kas gi jums, Vatsonai, atsitiko? – paklausė jis, neslėpdamas nuostabos, kai mes dardėjome sausakimšomis Londono gatvėmis. – Sudžiūvote it šakalys ir pageltote it vaškas.
Aš trumpai papasakojau savo nuotykius ir baigiau kaip tik tuomet, kai pasiekėme savo kelionės tikslą.
- Vargšelis! – užjausdamas tarė jis, išklausęs pasakojimą apie mano negandas. – O ką ketinate dabar veikti?
- Ieškau kambario, – atsakiau. – Bandau išsiaiškinti, ar galima gauti patogią buveinę už prieinamą kainą.
- Keista, – pasakė mano bendrakeleivis, – bet jūs jau antras žmogus, kuris šiandien man taip prasitarė.
- O kas gi buvo pirmasis? – paklausiau.
- Vaikinas, dirbantis mūsų ligoninės chemijos laboratorijoje. Jis šįryt apgailestavo aptikęs puikų butą, bet negalįs rasti žmogaus, kuris sutiktų gyventi drauge, nes jo vieno kišenei jis per brangus.
- Dievaži! – sušukau. – Jei jis iš tikrųjų nori rasti buto draugą ir dviese už jį mokėti, tai aš kaip tik toks ir esu. Ir man labiau patiktų gyventi drauge su kuo nors negu vienam.
Jaunasis Stemfordas keistai pažvelgė į mane per vyno taurę.
- Jūs nepažįstate Šerloko Holmso, – tarė jis. – Galbūt ir nelabai norėtumėt nuolat su juo bendrauti.
- O kuo jis blogas ?
- Na, aš nesakau, kad jis blogas. Šiek tiek keistoki jo prasimanymai: jis susižavėjęs kai kuriomis mokslo šakomis. O šiaip, kiek žinau, jis visiškai padorus žmogus.
- Tikriausiai studijuoja mediciną? – tariau.
- Ne. Neturiu supratimo, kuo jis ketina užsiimti. Manau, jog gerai nusimano apie anatomiją, be to, yra puikus chemikas, tačiau, kiek žinau, jis niekada sistemingai nestudijavo medicinos. Jis mokosi pripuolamai, kažkaip keistai, tačiau sukaupė daugybę mokslui tarsi nereikalingų žinių, kurios nustebintų net profesorius.
- Ar jūs kada nors jo klausėte, kuo jis ketina užsiimti? – paklausiau.
- Ne. Jis ne toks žmogus, iš kurio būtų galima ką nors išpešti, nors kai jam kas nors šauna į galvą, esti gana šnekus.
- Gerai būtų su juo susitikti, – tariau. – Jeigu man tektų su kuo nors gyventi, norėčiau, kad tai būtų darbštus ir ramus žmogus. Dar nesu tiek sutvirtėjęs, kad galėčiau pakelti triukšmą ir stiprius įspūdžius. Ir vieno, ir kito tiek patyriau Afganistane, kad užteks ligi gyvenimo galo. Kaip galėčiau susitikti su jūsų draugu?
-Jis tikriausiai laboratorijoje, – atsakė mano pašnekovas. – Arba jis ištisas savaites neužsuka į tą vietą, arba sėdi ten nuo ryto ligi vakaro. Jei norite, nuvažiuosim ten po pietų.
- Žinoma, – atsakiau aš, ir pokalbis pakrypo kita linkme.
Kai iš Holborno vykome į ligoninę, Stemfordas man papasakojo dar keletą smulkmenų apie džentelmeną, su kuriuo pasisiūliau kartu gyventi.
- Tik nepriekaištaukit man, jei nesutarsite su juo, – tarė jis. – Aš žinau apie jį tik tiek, kiek patyriau kartkartėmis susitikdamas su juo laboratorijoje. Jūs pasiūlėte šį sandėrį, taigi neturite manęs dėl jo kaltinti.
- Jei nesutarsime, nesunku bus išardyti bendrystę, – atsakiau. – Man atrodo, Stemfordai, – pridūriau įdėmiai žvelgdamas į savo pašnekovą, – kad jūs kažkodėl norite nusiplauti rankas. Ar to vaikino charakteris toks sunkus, ar dar kas nors? Neslapukaukit!
- Ne taip lengva nusakyti tai, kas nenusakoma, – atsakė jis nusijuokdamas. – Man Holmsas atrodo pernelyg atsidavęs mokslui, vos ne bejausmis tyrinėtojas. Įsivaizduoju, kad jis galėtų įšvirkšti savo draugui nedidelę dozę ką tik atrastų augalų alkaloidų, žinoma, ne iš blogos valios, bet paprasčiausiai dįl smalsumo – norėdamas akivaizdžiai sužinoti, koks jų poveikis. Tiesą sakant, manau, jog jis ir pats lygiai taip pat noriai jų įsišvirkštų. Man regis, jis trokšte trokšta tikrų ir tikslių žinių.
- Ką gi, tai labai gerai.
- Taip, bet juk galima nukrypti į kraštutinumus. Tiesiog baisu pagalvoti, kad anatomikume jis muša lavonus lazda.
- Jis muša lavonus ?
- Taip, norėdamas patikrinti, kokios mėlynės atsiras po mirties. Savo akimis mačiau jį taip darant.
- Ir vis dėlto jūs sakote, kad jis ne medikas.
- Ne. Dievai žino, kam jis visa tai tiria. Bet štai mes jau atvykome, ir dabar pats galėsit spręsti apie jį.
Taip jam kalbant, pasukome į siaurą skersgatvį ir pro mažas šonines dureles įėjome į vieną didelės ligoninės priestatą. Tai buvo man pažįstama vietovė, ir niekam nereikėjo manęs vesti aukštyn niūriais akmeniniais laiptais bei ilgu baltai dažytomis sienomis ir pilkšva rusvomis durimis koridoriumi. Beveik pačiame koridoriaus gale nuo jo atsišakojo žemas skliautuotas perėjimas į chemijos laboratoriją.
Tai buvo aukštas kambarys, kurio lentynose stovėjo netvarkingai išdėliota daugybė butelių. Ant plačių, žemų stalų styrojo retortos, mėgintuvėliai ir dujinės lemputės su melsvomis mirksinčiomis liepsnelėmis. Tuščiame kambaryje buvo vienintelis studentas, tolimiausiame gale pasilenkęs prie stalo ir pasinėręs į savo darbą. Išgirdęs mūsų žingsnius, jis apsižvalgė ir, iš džiaugsmo sušukęs, pašoko ant kojų.
- Suradau! Suradau! – suriko jis, bėgdamas prie mūsų su mėgintuvėliu rankose. – Suradau reagentą, kuris nusėda tik nuo hemoglobino ir nuo nieko kito.
Jo veide nebūtų švytėjęs didesnis džiaugsmas, net jeigu jis būtų atradęs aukso kasyklą.
- Daktaras Vatsonas – ponas Šerlokas Holmsas, – tarė Stemfor- das mus supažindindamas.
- Sveiki, – nuoširdžiai pasisveikino jis, taip stipriai paspausdamas ranką, kad vargu ar būčiau galėjęs to iš jo tikėtis. – Matau, jog buvote Afganistane.
- Iš kur, po galais, jūs tai žinote ? – paklausiau nustebęs.
- Nekreipkit dėmesio, – tarė jis sukikendamas. – Dabar svarbu hemoglobinas. Jūs, be abejo, suprantate, koks svarbus šis mano atradimas.
- Chemijos požiūriu tai, be abejo, įdomu, – atsakiau, – bet praktiškai…
- Na, žmogau, juk tai praktiškiausias pastarųjų metų teismo medicinos atradimas. Argi nesuprantate, kad juo galima patikimai patikrinti kraujo dėmes? Nagi pažiūrėkite! – Jis energingai nutvėrė mane už apsiausto rankovės ir nutempė prie savo darbo stalo.
- Štai paimsime truputį šviežio kraujo, – tarė jis, įsidurdamas ilga adata į pirštą ir įtraukdamas ištryškusį kraujo lašą į pipetę. – Dabar sumaišysiu šį kraujo lašą su litru vandens. Matote, šis skiedinys atrodo kaip grynas vanduo. Kraujo santykis negali būti didesnis kaip vienas su milijonu. Tačiau neabejoju, jog gausime būdingą reakciją.
Taip kalbėdamas jis įmetė į indą keletą baltų kristalų ir įlašino kelis lašus kažkokio permatomo skysčio. Akimirksniu turinys nusidažė blausia raudonmedžio spalva, o ant stiklainio dugno nusėdo rusvos dulkės.
- Na, štai! – sušuko jis, suplodamas delnais ir džiaugdamasis kaip vaikas, gavęs naują žaislą. – Ką jūs pasakysite?
- Man regis, tai labai subtilus tyrimas, – tariau.
- Puikus! Puikus! Senasis tyrimas su brantmedžio sakais buvo labai gremėzdiškas ir nepatikimas. Taip kaip ir mikroskopinė kraujo kūnelių analizė, kuri išvis bevertė, jei dėmės yra keleto valandų senumo. O šis reagentas, pasirodo, veikia visiškai vienodai ir kai kraujas senas, ir kai šviežias. Jei šis tyrimas būtų buvęs išrastas anksčiau, šimtai žmonių, tebevaikštančių žemėje, jau seniai būtų gavę atpildą už savo nusikaltimus.
- Iš tiesų, – sumurmėjau.
- Kriminaliniai nusikaltimai vien tik nuo to ir priklauso. Žmogus pradedamas įtarti padaręs nusikaltimą galbūt tik praėjus keliems mėnesiams po jo įvykdymo. Patikrinus jo baltinius ir drabužius, randama rusvų dėmių. Ar tai kraujo, ar purvo, ar rūdžių, ar vaisių dėmės, ar dar kas nors? Tai klausimas, dėl kurio suko galvas daugelis ekspertų, o kodėl? Nes nebuvo patikimo reagento. Dabar jau yra Šerloko Holmso reagentas, ir daugiau nebebus jokių sunkumų.
Taip kalbant, jo akys blizgėte blizgėjo ir, padėjęs ranką prie širdies, jis nusilenkė įsivaizduojamai jam plojančiai publikai.
- Jus reikia pasveikinti, – pasakiau gerokai nustebintas jo entuziazmo.
- Praėjusiais metais Frankfurte buvo fon Bišofo byla. Jis tikriausiai jau būtų buvęs pakartas, jeigu būtų buvęs šis mano reagentas. O kur dar Meisonas iš Rredfordo ir pagarsėjęs Miuleris, ir Lefevras iš Monpeljė, ir Samsonas iš Naujojo Orleano? Galėčiau paminėti bent dvidešimt bylų, kurioms jis būtų turėjęs lemiamą reikšmę.
- Atrodo, jūs esate vaikščiojanti nusikaltimų kronika, – tarė Stemfordas nusijuokdamas. – Galėtumėt leisti laikraštį šiais klausimais. Pavadinkit jį „Policijos naujienos praeityje”.
- Ir tai būtų labai įdomu pasiskaityti, – pasakė Šerlokas Holmsas prilipdydamas gabalėlį pleistro ant įdurto piršto. – Reikia būti atsargiam, – tęsė jis ir atsigręžęs į mane nusišypsojo, – nes nemažai tenka knibinėtis su nuodais. – Kalbėdamas jis ištiesė plaštaką, ir pamačiau, kad ji visa apklijuota panašiais pleistro gabalėliais ir dėmėta nuo stiprių rūgščių.
- Mes atėjome su reikalu, – tarė Stemfordas, atsisėsdamas ant aukštos trikojės taburetės, o kitą koja pastumdamas man. – Mano draugas norėtų išsinuomoti butą, o kadangi jūs skundėtės, jog nerandate, su kuo galėtumėt kartu gyventi, pamaniau, kad reikia jus supažindinti.
Man regis, kad Šerlokas Holmsas nudžiugo išgirdęs, jog galės gyventi su manimi.
- Aš nusižiūrėjau butą Beikerio gatvėje, – tarė jis, – kuris mums visiškai tiks. Tikiuos, jūs nebijote stipraus tabako kvapo.
- Aš pats visuomet rūkau jūreivių tabaką, – atsakiau.
- Tai gerai. Paprastai aš turiu namuose chemikalų ir kartais darau bandymus. Ar jus tai erzintų?
- Nieko panašaus.
- Nagi pažiūrėkim, kokių aš dar turiu trūkumų. Kartkartėmis man užeina tokia bloga nuotaika, kad ištisas dienas nepraveriu burnos. Tik nemanykit, kad ant jūsų pykstu. Nekliudykit manęs, ir greit viskas praeis. O ką jūs man prisipažinsit? Prieš pradedant kartu gyventi, būtų gerai žinoti pačius blogiausius dalykus apie vienas kitą.
Aš nusijuokiau iš tokios abipusės apklausos.
- Aš laikau jauniklį buldogą ir nekenčiu triukšmo, nes mano nervai pakrikę, galiu atsikelti bet kurią netikusią valandą ir esu nežmoniškas tinginys. Kai esu sveikas, turiu dar ir kitokių ydų, bet šiuo metu tai svarbiausios.
- Ar griežimas smuiku jūsų požiūriu taip pat yra triukšmas ? – susirūpinęs jis paklausė.
- Priklauso nuo smuikininko, – atsakiau. – Geras griežimas smuiku – tai dievų palaima, o blogas…
- Na, tuomet viskas gerai, – sušuko jis smagiai nusijuokdamas. – Manau, reikalas sutvarkytas, jeigu tik jums patiks butas.
- Kada jį pamatysim?
- Ateikit pas mane rytoj vidurdienį, ir kartu nuėję viską sutvarkysim.
- Gerai, tiksliai vidurdienį, – tariau paduodamas jam ranką.
Mes palikome jį besidarbuojantį su savo chemikalais ir kartu nužingsniavome mano viešbučio link.
- Beje, – sustojęs ir atsigręžęs į Stemfordą, staiga paklausiau, – o iš kur, po velnių, jis žino, kad aš grįžau iš Afganistano?
Mano bendrakeleivis mįslingai nusišypsojo.
- Tai ir yra jo svarbiausia ypatybė, – pasakė jis. – Nemažai žmonių norėtų sužinoti, kaip jis viską ištiria.
- O, nejaugi tai paslaptis! – sušukau trindamas rankas. – Tai labai pikantiška. Esu jums labai dėkingas, kad mudu supažindinote. Juk žinote, kad, norint pažinti žmoniją, reikia ištirti žmogų.
- Taigi reikia jį ir ištirti, – pasakė Stemfordas, atsisveikindamas su manimi. – Tačiau pamatysite, kad jis – kietas riešutas. Kertu lažybų, kad jis perpras jus greičiau, negu jūs jį. Sudie!
- Sudie! – atsakiau ir nužingsniavau į savo viešbutį gerokai susidomėjęs savo naujuoju pažįstamu.
II SKYRIUS
DEDUKCIJOS MENAS
Mudu susitikome kitą dieną, kaip ir buvome susitarę, ir nuvykome apžiūrėti buto Beikerio gatvėje, pažymėtu 221B numeriu, apie kurį jis buvo kalbėjęs per mudviejų susitikimą. Bute buvo du patogūs miegamieji ir atskira didžiulė, erdvi, jaukiai apstatyta svetainė su dviem plačiais langais. Mudviem taip patiko šis būstas, o kaina, padalyta mums abiem, atrodė prieinama, kad iškart jį ir išsinuomojome. Aš parsigabenau savo daiktus tą patį vakarą, o kitą rytą ir Šerlokas Holmsas atsikraustė su keliomis dėžėmis bei lagaminais. Vieną ar dvi dienas mes uoliai kraustėme ir kiek galima geriau išdėliojome savo mantą. Tai padarę, pradėjome po truputį įsikurti ir prisitaikyti prie savo naujos aplinkos.
Su Holmsu, tiesą sakant, nebuvo sunku sutarti. Elgdavosi jis ramiai ir visad laikėsi savo įpročių. Retai kada eidavo gulti vėliau nei dešimtą vakaro, o rytą pusryčiaudavo ir išeidavo visada dar prieš man atsikeliant. Kartais jis visą dieną praleisdavo chemijos laboratorijoje, kartais anatomikume, o retkarčiais išeidavo ilgam laikui pasivaikščioti ir nukeliaudavo į tolimiausius miesto užkampius. Jo energija buvo nepralenkiama, kai užeidavo darbo priepuoliai, bet kartkartėmis jį apimdavo priešinga nuotaika, ir tada ištisas dienas nuo ryto ligi vakaro jis gulėdavo ant sofos svetainėje, beveik neištardamas nė žodžio ir nesukrutėdamas. Tuomet jo akyse pastebėdavau tokią blausią ir apatišką išraišką, kad būčiau galėjęs įtarti jį įpratus vartoti narkotikus, jeigu jo nuosaikus ir padorus gyvenimas nebūtų apsaugojęs nuo tokios minties.
Bėgant savaitėms, mano domėjimasis juo ir troškimas sužinoti jo gyvenimo tikslus kaskart stiprėjo. Netgi jo stotas ir išvaizda galėjo atkreipti atsainiausio stebėtojo dėmesį. Jis buvo daugiau nei šešių pėdų ūgio ir toks liesas, kad atrodė dar gerokai aukštesnis. Jo žvilgsnis buvo aštrus ir veriantis, išskyrus tuos apatijos atvejus, apie kuriuos užsiminiau, o plona ir kumpa nosis teikė jo išvaizdai budrumo ir ryžtingumo. Atsikišęs keturkampis smakras taip pat bylojo apie tvirto nusistatymo žmogų. Jo rankos visuomet buvo rašaluotos ir nuo chemikalų dėmėtos, tačiau jis gebėjo nepaprastai švelniai prisiliesti, ką dažnai turėdavau progos pastebėti matydamas, kaip jis knibinėjasi su savo trapiais alcheminiais įrankiais.
Skaitytojas palaikys mane nepaprastu smalsuoliu, jei prisipažinsiu, kaip stipriai šis žmogus mane sudomino ir kaip aš stengdavausi prasiskverbti pro uždarumo sieną, kuria jis apsigaubė. Tačiau prieš padarant nuosprendį, reikėtų prisiminti, koks betikslis buvo mano gyvenimas ir kaip mažai kuo aš galėjau domėtis. Sveikata man neleisdavo išeiti laukan, nebent oras būdavo labai švelnus, aš neturėjau draugų, kurie mane aplankytų ir sutrikdytų mano kasdienybės monotoniją. Tokiomis aplinkybėmis aš džiaugiausi ta mažyte paslaptimi, kuri supo mano draugą, ir daug laiko skirdavau jai atskleisti.
Medicinos jis nestudijavo. Paklaustas jis pats patvirtino Stemfor- do pasakytą nuomonę. Paaiškėjo, kad jis taip pat nelankė jokio paskaitų kurso, kuris būtų padėjęs jam gauti mokslo laipsnį ar atvėręs vartus į mokslo pasaulį. Tačiau itin uoliai studijavo kitus dalykus, ir jo žinios kai kuriose neįprastose srityse buvo tokios gausios ir išsamios, kad tiesiog stebindavo mane. Be abejonės, nė vienas žmogus nedirbtų taip sunkiai ir nesiektų tokios tikslios informacijos, jei neturėtų prieš save aiškaus tikslo. Žmogus, skaitantis kas pakliūva, neįgis išsamių žinių. Niekas neapsunkins proto smulkmenomis neturėdamas tam reikiamo pagrindo.
Jo nemokšiškumas buvo toks pat nuostabus kaip ir jo žinios. Paaiškėjo, kad jis beveik nieko nenutuokia apie šiuolaikinę literatūrą, filosofiją ir politiką. Man pacitavus Tomą Karlailį, jis kuo nekalčiausiai pasiteiravo, kas jis toks yra ir ką nuveikęs. Tačiau mano nuostaba pasiekė kulminaciją, kai pasirodė, jog jis nieko nežino apie Koperniko teoriją ir apie Saulės sistemos sandarą. Faktas, kad ne kiekvienas civilizuotas XIX amžiaus žmogus žino, jog Žemė sukasi aplink Saulę, man pasirodė tiesiog neįtikėtinas.
- Regis, jūs apstulbintas, – tarė jis ir nusijuokė pamatęs nuostabą mano veide. – Dabar, kai aš tai žinau, pasistengsiu kuo skubiausiai viską užmiršti.
- Užmiršti?
- Matote, – paaiškino jis, – mano manymu, žmogaus smegenys yra tarsi mažytė tuščia palėpė, kur jūs sudedate tai, ką norite. Kvailys sukrauna ten visokiausią atsitiktinai rastą šlamštą, todėl jam naudingos žinios išstumiamos arba, geriausiu atveju, susijaukia su kitais daiktais ir tuomet sunku jas surasti. O sumanus darbininkas iš tiesų labai rūpestingai atrenka tai, ką padėti į savo smegenų mansardą. Jis ten laiko tik tuos įrankius, kurie jam reikalingi dirbant, bet turi jų daugybę rūšių, ir visi kuo tvarkingiausiai sudėti. Nemanykite, kad tas kambarėlis turi gumines sienas ir jas galima kiek nori išpūsti. Būkite tikras, jog ateis laikas, kai naujos žinios privers jus užmiršti tai, ką žinojote anksčiau. Todėl nepaprastai svarbu, kad nenaudingos žinios neišstumtų naudingų.
- Bet Saulės sistema! – prieštaravau.
- Ką, po velnių, ji man reiškia? – nekantriai pertraukė jis. – Jūs sakote, kad mes sukamės aplink Saulę. Man ir mano darbui nebūtų nė menkiausio skirtumo, jei mes suktumėmės aplink Mėnulį.
Vos nepaklausiau jo, koks gi tai galėtų būti darbas, bet kažkas jo laikysenoje man leido pajusti, kad klausimas būtų sutiktas nepalankiai. Tačiau pamąstęs apie trumpą mūsų pokalbį stengiausi padaryti iš jo tam tikras išvadas. Jis sakė, jog nekauptų žinių, kurios nesusijusios su jo tyrimo objektu. Todėl visos jo įgytos žinios turi būti tik jam naudingos. Aš suskaičiavau mintyse sritis, kuriose jis, kaip man pasirodė, ypač gerai informuotas. Paėmęs pieštuką netgi surašiau jas. Negalėjau nenusišypsoti baigęs šį dokumentą. Jis atrodė taip:
Šerlokas Holmsas – jo galimybės
1. Literatūros žinios – nulis.
2. Filosofijos ” – nulis.
3. Astronomijos ” – nulis.
4. Politikos ” – silpnos.
5. Botanikos ” – nevienodos.
Gerai nusimano apie beladoną, opijų ir apskritai apie nuodus. Nieko nenutuokia apie daržininkystę.
6. Geologijos ” – praktinės, bet ribotos.
Iš pažiūros atskiria įvairias dirvožemio rūšis. Man pasivaikščiojus parodo purvo dėmes ant kelnių ir iš spalvos bei sudėties pasako, kurioje Londono vietoje jis užtiško.
7. Chemijos ” – išsamios.
8. Anatomijos ” – geros, bet nesistemingos.
9. Kriminalinės literatūros ” – didžiulės.
Pasirodo, jis žino visas smulkmenas apie visus šio šimtmečio
nusikaltimus.
10. Gerai griežia smuiku.
11. Prityręs fechtuotojas, boksininkas ir gerai kaunasi kardu.
12. Praktiškai gerai susipažinęs su Didžiosos Britanijos
įstatymais.
Atėjęs ligi šios sąrašo vietos nusivylęs įmečiau jį į ugnį. „Jei aš bandyčiau pagal visus tuos sugebėjimus nustatyti, ko siekia šis žmogus ir kokiai profesijai visi jie reikalingi, – tariau pats sau, – tai geriau jau iškart atsisakyti šio mėginimo”.
Stai aš anksčiau užsiminiau apie jo gebėjimą griežti smuiku. Jis tikrai nuostabus, bet ir čia buvo kažkas keista, kaip ir kituose jo pomėgiuose. Gerai žinojau, kad jis geba adikti sunkius kūrinius, nes mano paprašytas pagrojo keletą Mendelsono „Dainų” ir kitų mano mėgstamų dalykų. Tačiau pats vienas jis retai ką nors grieždavo ar apskritai bandydavo išgauti kokią nors melodiją. Vakarais, atsilošęs krėsle, jis užsimerkdavo ir nerūpestingai dzirindavo ant kelių padėtą smuiką. Kartais pasigirsdavo sodrūs ir melancholiški akordai. Retkarčiais fantastiški ir linksmi. Neabejotinai juose atsispindėjo jį apėmusios mintys, tačiau aš negalėjau pasakyti, ar muzika lydėjo jo mintis, ar paprasčiausiai griežimas buvo tik kaprizo ir fantazijos išdava. Būčiau galėjęs prieštarauti toms erzinančioms improvizacijoms, jeigu po jų jis nebūtų sugrojęs vieną po kitos keleto mano mėgstamiausių melodijų, tarsi atsilygindamas už tai, kad bandydavo mano kantrybę.
Per pirmąją savaitę lankytojų nebuvo, ir pradėjau manyti, kad mano buto draugas toks pat vienišas kaip ir aš. Tačiau netrukus sužinojau, kad jis turi daug pažįstamų, be to, įvairiausiuose visuomenės sluoksniuose. Vienas toks išblyškęs, žiurkės veidu ir tamsiomis akimis žmogėnas, kuris man buvo pristatytas kaip ponas Lestrei- das, pasirodė tris ar keturis kartus per savaitę. Kartą rytą apsilankė madingai apsirengusi jauna mergina ir prabuvo kokį pusvalandį ar daugiau. Tą pačią dieną po pietų pasirodė žilas, į kromininką žydą panašus lankytojas, kuris, man regis, buvo labai susijaudinęs. Po jo netrukus atėjo nevalyva pagyvenusi moteriškė. Sykį su mano kaimynu kalbėjosi senas baltaplaukis džentelmenas, o dar kitą – geležinkelio nešikas su velvetine uniforma. Kai tik pasirodydavo kuri nors iš šių neaiškių žmogystų, Šerlokas Holmsas paprašydavo užleisti jam svetainę, ir aš eidavau į savo miegamąjį. Jis visada atsiprašydavo manęs, kad sudaro tokių nepatogumų.
- Turiu panaudoti šį kambarį biznio reikalams, – sakydavo jis, – o šie žmonės yra mano klientai.
Vėl turėdavau progą tiesmukai paklausti, tačiau mano skrupulingumas neleisdavo versti kitą žmogų patikėti man savo paslaptis. Tuomet įsivaizdavau, kad jis slepia savo profesiją dėl kažkokios svarbios priežasties, bet greit jis išsklaidė šią mintį, pats savo noru netiesiogiai viską paaiškindamas.
Kovo ketvirtą – gerai prisimenu tą dieną – atsikėliau anksčiau negu paprastai ir pamačiau, kad Šerlokas Holmsas dar tebepusry- čiauja. Šeimininkė buvo taip apsipratusi su mano vėlyvais pusryčiais, kad mano vieta dar nebuvo padengta ir kava man neišvirta. Su žmogui būdingu nepamatuotu irzlumu paskambinau varpeliu griežtai pranešdamas, jog esu pasiruošęs. Paskui paėmiau nuo stalo kažkokį žurnalą ir bandžiau jį vartydamas praleisti laiką, o mano kaimynas tyliai kramtė pakepintą duoną. Vieno straipsnio antraštė buvo pažymėta pieštuku, ir, suprantama, mano akys užkliuvo už jo.
Straipsnio pavadinimas buvo šiek tiek pretenzingas – „Gyvenimo knyga”, o autorius stengėsi įrodyti, kiek pastabus žmogus gali sužinoti tvarkingai ir sistemingai tirdamas viską, kas pasitaiko jo kelyje. Man pasirodė, jog tai nuostabus įžvalgumo ir absurdo mišinys. Argumentai buvo tikslūs ir svarūs, tačiau išvados, man regis, pritemptos ir nepagrįstos. Autorius teigė, kad iš išraiškos, iš raumens krustelėjimo ir žvilgsnio galima spręsti apie slapčiausias žmogaus mintis. Apsigauti, pasak jo, neįmanoma, jei žmogus įgudęs stebėti ir analizuoti. Jo išvados bus tokios teisingos kaip Euklido teoremos. O rezultatai nepatyrusiems žmonėms atrodys tokie stulbinantys, kad jie gali palaikyti jį burtininku, kol išsiaiškins, kokie samprotavimai padėjo juos pasiekti.
„Iš lašelio vandens, – rašė autorius, – logiškai mąstantis žmogus sugeba padaryti išvadą, jog gali egzistuoti Atlanto vandenynas ir Niagaros krioklys, nors niekada jų nematė ir negirdėjo nei apie vieną, nei apie kitą. Visa, kas gyva, sudaro didžiulę grandinę, kurios prigimtį galima pažinti pamačius vieną jos grandį. Menas daryti išvadas ir analizuoti, kaip ir kiti menai, pasiekiamas tik ilgai ir kantriai mokantis, tačiau gyvenimas per daug trumpas, ir nė vienas mirtingasis negali pasiekti šioje srityje visiško tobulumo. Prieš imdamasis moralinių ir intelektualinių problemų, kurios sudaro itin didelių sunkumų, tyrėjas tegul įgunda spręsti mažesnes problemas. Tegul, pažvelgęs į kitą mirtingąjį, jis iškart išmoksta apibūdinti šio žmogaus praeitį ir jo profesiją. Nors toks pratimas atrodytų ir menkas, tačiau jis ugdo sugebėjimą stebėti ir moko, kur žiūrėti ir kaip žiūrėti. Iš žmogaus nagų, iš apsiausto rankovių, batų, kelnių išlenkimo ties keliais, iš surambėjimų ant smiliaus ir nykščio, iš veido išraiškos ir marškinių rankogalių – iš visų šių smulkmenų galima lengvai nusakyti žmogaus užsiėmimą. Nėra jokios abejonės, kad visa tai, drauge sudėta, kiekvienu atveju padės įgudusiam stebėtojui”
- Na ir tauškalai! – sušukau numesdamas žurnalą ant stalo. – Niekada per savo gyvenimą neskaičiau tokių nesąmonių.
- Apie ką jūs? – paklausė Šerlokas Holmsas.