Knyga

Naujos ir geros knygos. Akcijos ir naujienos iš knygynų

Beatos virtuvė: kepinių knyga

Knyga: Beatos virtuvė: kepinių knyga
Autorius: Beata Nicholson
Pirkti internetu: Beatos virtuvė: kepinių knyga

Tai trečioji Beatos receptų knyga, o pirmosios autorės knygos sulaukė neįtikėtino populiarumo Lietuvoje ir tarp kraštiečių svetur už receptų paprastumą, aiškumą, jų aktualumą. Beata atskleidžia, kad tokią knygą visada svajojo parašyti, ja naudotis ir turėti.

Tai – nepakeičiama knyga kiekvienai šeimininkei ar kulinarinius įgūdžius mėgstančiam tobulinti vyrui. Joje gausu kasdienės ir šventinės klasikos (duonos gaminiai, bandelės, sausainiai, pyragai), o įmantrias pasaulio (prancūzų, anglų, amerikiečių, australų ir kt.) virtuvės paslaptis Beata atskleidžia paprastai, su švelniu humoru ir padrąsinančiu tonu. Kasdieniški ir prašmatnūs desertai čia gula tortų, pyragaičių, tartų pavidalu. Knyga yra universali ir tinkanti kiekvienam, nes tai gali būti tarsi savotiška virtuvinė biblija ir jaunai merginai, savo gebėjimais tik pradedančiai stebinti artimuosius, ir brandžiai moteriai ar vyrui, kurie norėtų išversti iš koto kolegas ar draugus nepakartojamais, paslaptingais, ne tik gomurį, bet ir akį džiuginančiais kepiniais. Duona, pyragai ir pyragaičiai, sausainiai, tortai, pikantiški kepiniai yra tai, ką dedame ant stalo kasdien, kuo vaišiname svečius vakarais, stebiname kolegas pirmadienio ar penktadienio rytą, džiuginame artimuosius per sekmadienio pietus ar kaip vizitinę kortelę dedame ant stalo, kai reikia padaryti įspūdį.

Knygoje gausu kepinių receptų įvairioms progoms, šeimos susibūrimams, įprastiems sekmadieniams ar tiesiog kasdienybei paįvairinti. Beata atvirai dalijasi savo žiniomis, jausmais, istorijomis ir paprastais patarimais, praverčiančiais virtuvėje visur ir visada.
Populiarių Lietuvoje kulinarinių knygų autorė, televizijos laidų vedėja Beata Nicholson įgyvendino dar vieną savo svajonę – netrukus ji su savo ištikimiausiais gerbėjais pasidalins ne vienus metus kauptais kepinių receptais. Tai trečioji autorės receptų knyga, o pirmosios Beatos knygos sulaukė neįtikėtino populiarumo Lietuvoje ir tarp kraštiečių svetur už receptų paprastumą, aiškumą, jų aktualumą. Pati autorė teigia, kad tokią knygą visada svajojo parašyti, ja naudotis ir turėti.

Knygoje “Beatos virtuvė: kepinių knyga” aštuoni teminiai skyriai, kuriuose sutalpinta daugiau nei šimtas pačių įvairiausių receptų. Čia klasika persipina su naujausiomis konditerijos madomis, laiko patikrinti, išmėginti receptai – su populiariausiais saldumynais ar pikantiškais kepiniais iš Australijos, Anglijos, Serbijos, JAV.

Kepinių knygoje nostalgija dvelkianti klasika persipina su naujausiomis konditerijos madomis, laiko patikrinti, išmėginti receptai – su populiariausiais saldumynais ar pikantiškais kepiniais iš Australijos, Anglijos, Serbijos, JAV. Knygą sudaro aštuoni skyriai, kuriuose autorė pateikia geriausius duonos, bandelių, pyragų, sausainių, pyragėlių ir pyragaičių, tortų, pikantiškų kepinių receptus. Kepinių knygoje pradžiugins du specialūs skyriai, vienas jų skirtas ypatingiems svečiams (vengiantiems vienokių ar kitokių produktų), kitas – šeimininkėms, kurioms aktualu patiekalą pagaminti labai greitai.
Knygoje gausu kepinių receptų įvairioms progoms, šeimos susibūrimams, įprastiems sekmadieniams ar tiesiog kasdienybei paįvairinti. Beata atvirai dalijasi savo žiniomis, jausmais, istorijomis ir paprastais patarimais, praverčiančiais virtuvėje visur ir visada.

Populiarių Lietuvoje kulinarinių knygų autorė, televizijos laidų vedėja Beata Nicholson įgyvendino dar vieną savo svajonę – netrukus ji su savo ištikimiausiais gerbėjais pasidalins ne vienus metus kauptais kepinių receptais. Tai trečioji autorės receptų knyga, o pirmosios Beatos knygos sulaukė neįtikėtino populiarumo Lietuvoje ir tarp kraštiečių svetur už receptų paprastumą, aiškumą, jų aktualumą. Pati autorė teigia, kad tokią knygą visada svajojo parašyti, ja naudotis ir turėti.
Knygoje “Beatos virtuvė: kepinių knyga” aštuoni teminiai skyriai, kuriuose sutalpinta daugiau nei šimtas pačių įvairiausių receptų. Čia klasika persipina su naujausiomis konditerijos madomis, laiko patikrinti, išmėginti receptai – su populiariausiais saldumynais ar pikantiškais kepiniais iš Australijos, Anglijos, Serbijos, JAV.

Štai, ką Beata sako apie savo knygą:
„Apie tokią knygą svajojau dar rašydama pirmąsias dvi. Nes tik ruošiant kepinius širdyje iš tiesų užgroja šventinis dūdų orkestras, o pats pasiraitęs miltuotas rankoves tampi to orkestro dirigentu. Nemanykite, kad šia knyga kviečiu jus maitintis tik pyragaičiais su kremu ar „Napoleonu“ – vartydami šią knygą rasite ne tik receptų, kuriuos norėsis tuoj pat išbandyti, bet turėsite ir kur akis paganyti, pailsėti, pasisemti įkvėpimo…
Rinkdama receptus ragavau daugybę įvairiausių kepinių ir patiekalų, bet dar daugiau stebėjau ir klausinėjau, kas ką mėgsta, apie ką svajoja ar prie ko tiesiasi jų ranka. Norėčiau, kad knyga jums tarnautų ilgai. Stengiausi, kad sumanę iškepti obuolių pyragą kolegoms, tortą jubiliejui, sausainių vaikams ar pyragaičių geriausioms draugėms, čia rastumėte tai, ko ieškojote.
Tikiu, kad viskam turi ateiti laikas – šios knygos nebūčiau galėjusi parašyti nepabaigusi kulinarijos mokslų. Žinios, įgytos „Leiths“ kulinarijos mokykloje, man padėjo pasikloti gerą pamatą, suprasti esminius dalykus. Ten įgytomis žiniomis dalinuos ir su savo skaitytojais“, – sako Beata.

Knygos “Beatos virtuvė: kepinių knyga” ištrauka
PRATARMĖ
Vienas mano pirmųjų prisiminimų, susijusių su maistu, yra kepamos varškės spurgos mano bobutės namuose Janušavoje. Nepažįstu nė vieno vaiko, kuris nenorėtų kartu pasiturkšti su miltais ir cukrumi. Jau pirmaisiais metais virtuvėje pažadinami kiekvieno instinktai kurti ir rūpintis kitais. Juk virtuvėje ar vienas, ar su pagalbininkais esi kūrėjas, ir tokia kūryba atpalaiduoja protą, džiugina sielą. Virtuvėje vykstanti alchemija užburia. Dėl to ir užsižaidi su miltais, kiaušiniais, cukrumi ir sviestu, o kur dar šokoladas, vaisiai, uogos, riešutai — ir paprasti, ir tuo pačiu ypatingi šventės dalyviai? Kartu dar pasikviečiam lengvabūdžių prieskonių, pono pieno šeimą, pasišlakstom kepimo miltelių lietumi, nepamirštam tetučių mielių — ir štai jūsų namuose ir širdyje groja šventiškas dūdų orkestras, o jūs esate jo dirigentas. Apie tokią knygą galvojau rašydama ir pirmąsias dvi, tai šen, tai ten atidėdavau receptą laikams, kai ateis kepinių knygos metas.
Čia rasite tai, kas artima man, prie ko linksta mano draugų, bičiulių, pažįstamų ir kolegų širdys. Rinkdama receptus ragavau daugybę įvairiausių kepinių ir patiekalų, bet dar daugiau stebėjau ir klausinėjau, kas ką mėgsta, apie ką svajoja ar prie ko tiesiasi jų ranka. Norėčiau, kad knyga jums tarnautų ilgai. Stengiausi, kad sumanę iškepti obuolių pyragą kolegoms, tortą jubiliejui, sausainių vaikams ar pyragaičių geriausioms draugėms, čia rastumėte tai, ko ieškojote.
Nežinau, kaip nutinka su įkvėpimo fėjom ir mūzom, gal jos tik poetus ir kompozitorius aplanko? Bet aš manau, kad jos atplasnoja ir pas paprastus mirtinguosius arba virtuvės žurnalistus, kaip aš. Tik svarbu nepražiopsoti ir laiku užrašyti tai, ką į ausį beria tie svečiai. Aš beveik tiksliai galiu pasakyti, kada greitai greitutėliai apmečiau šios knygos rėmus, — tai buvo 2010-ųjų vasaris. Buvau ką tik grįžusi iš Vilniaus knygų mugės, kurioje pristačiau savo antrąją knygą. Buvau pas savo tėtį Kėdainiuose, vaikai jau miegojo, o aš labai greitai, lyg žaibo trenkta, vienu prisėdimu sukūriau būsimos knygos viziją. Daugumą tada parinktų receptų čia ir rasite: kai kurie šiek tiek patobulinti siekiant ypatingesnio skonio ar paprastesnio gamybos proceso, knyga pasipildė draugų receptais, taip pat patiekalais, atrastais kelionių metu, bet pradinė vizija išliko. Dar norėčiau pasakyti, kad viskam turi ateiti savas laikas. Šios knygos nebūčiau galėjusi parašyti nepabaigusi kulinarijos mokslų. Žinios, įgytos „Leiths” kulinarijos mokykloje, man padėjo pasikloti gerą pamatą, suprasti esminius dalykus. Pagrindinėmis žiniomis dalinuos ir su jumis.
Man buvo labai svarbu, kad tai būtų ilgalaikės tarnystės knyga. Todėl čia gausu kepinių, kuriais galite pradžiuginti save, savo šeimos narius, kaimynus, kolegas. Rasite ir kaip pažymėti didesnes ar mažesnes progas, ir kaip paįvairinti kasdienybę virtuvėje. Per du mėnesius visko neiškepsite, tad jūsų laukia ilgas atradimo džiaugsmo procesas.
Tikiuosi, kad vartydami šią knygą rasite ne tik receptų, kuriuos norėsis tuoj pat išbandyti, bet turėsite ir kur akis paganyti, pailsėti, pasisemti įkvėpimo. Nemanykite, kad šia knyga kviečiu jus maitintis tik pyragaičiais su kremu ir „Napoleonu”, dėl to ir pasakoju apie savo lūkestį, kad čia rasite ir proginio, ir kasdieniško, ir klasikinio, ir įmantraus, prašmatnaus skonio.

KAIP BUVO RAŠOMA KNYGA,
ARBA UŽKULISIAI IR BANDYMŲ CECHAS
Manau, yra daug būdų rašyti knygas apie valgių gaminimą. Manęs vis klausinėja, kaip gimsta mano knygos. Taigi, praskleidžiu užuolaidas į šios knygos užkulisius.
Fanatiško kepimo periodus nuolat keitė rašymas. Tiek daug norėjau jums papasakoti, patarti, kad teko net gerokai save tvardyti. Šiai knygai prireikė daugiau fotosesijų, nei yra pirštų ant abiejų rankų. Dienomis, kai fotografuodavom, mano virtuvėje būdavo sunaudojamas nepamatuojamas kiekis miltų. Dirbau turėdama planą ir receptus, užrašytus ir išmėgintus anksčiau. Fotosesijos dienomis patiekalas būdavo ruošiamas „scenai”, tai yra susitikti su fotografe Judita. Buvo ir etapų, kai su seserimi Odeta pusę nakties kepėme tortus, pusę dienos fotografas Gedmis juos fotografavo, o draugai ragavo…
Didžiausią kantrybę ir toleranciją kepiniams turėjo išsiugdyti mano vyras Tomas ir mūsų šuo BonBon. Teko ir pasibarti, nes BonBon buvo įsigudrinęs vogti viską ir kiek tik spėdavo ar pajėgdavo — šlamšdavo šokoladinius pyragus ir sausainius, kad net ausys linkdavo, paskui, žinoma, negaluodavo… Tomas liepdavo laikyti jį kuo toliau nuo pagundų ir narvan uždaryti, bet kam gi nesmagu, kai šuo aplink sukiojasi, kad ir vagis? Kartais Judita atsivesdavo kalaitę Emą, tai tada šunys užsiimdavo vienas kitu, o pyragai likdavo sveiki. Taigi, jei pyragų niekas neišvogdavo, po fotosesijos juos visiems išdalydavau. Ir ką jūs manot? Visi, kas tik ragavo, pasijuto laimingi ir buvo dėkingi! Aš jums garantuoju — pyragai ir sausainiai daug gali. Dabar manau, kad šią knygą galima vadinti šventine, arba knyga apie dalijimąsi. Juk kai pyragą iškepi, nepuoli vienas pats jo valgyti. Kepdami šiuos skanumynus bendraukite taip, kaip ir aš bendravau — su visais.
O kai patiekalas būdavo pagamintas, receptas užrašytas, jis keliaudavo pas redaktorę Gabjotą. Šiek tiek „apsitvarkęs” iš Gabjotos būdavo siunčiamas paskutiniam išbandymui — į bandymų cechą pas Deimantę arba Odetą. Pyragų gaminimas yra beveik mokslas, todėl norėjau įsitikinti, kad jei man pavyksta iškepti vieną ar kitą gardėsį, tai ir jums pavyks. Be to, reikėjo patikrinti, ar tikrai viskas bus gerai, jeigu bus naudojami produktai iš parduotuvių Lietuvoje. Kaip ir rašant pirmąsias knygas, daug padėjo šeima ir draugai, ypač laiko ir energijos negailėjo Odeta. O tikra etatinė testuotoja buvo Deimantė. Ji išbandė ir akylai ištyrinėjo beveik visus knygoje esančius receptus. Su didžiausia atsakomybe ir kruopščiai rašė pastabas apie juos, paskui pagal šias pastabas keitėme aprašymus, kad jie būtų aiškesni, kad būtų galima paprasčiau gaminti ir neliktų galimybių suklysti. Deimantės užduotis buvo nesinaudoti jokiomis žiniomis, turėtomis iš anksčiau, privalėjo gaminti pagal konkretų receptą. Deimantės įžvalgos, nuotykiai ir patirtis — tiesiai iš jos lūpų. Tikiuosi, bus įdomu skaityti pirmojo žmogaus, iškepusio beveik visą „knygą”, mintis. Deimantės pagalba gimstant šiai knygai yra neįkainojama.
Kai receptai perėjo ugnį ir vandenį, toliau rinkome ir poravome juos su nuotraukomis, o šie komplektai jau keliavo pas knygos dizainerę Ulą. Ji įvedė štai tokią tvarką, galynėjosi su ypatingu popieriumi (specialiai pasirinkau malonų liesti ir sklaidyti puslapius popierių, nors jį ir spaustuvės dažus ne kiekvienas gali ir moka suvaldyti) ir ruošė knygą paskutiniam etapui — į spaustuvę. Na, o kur knyga keliauja iš spaustuvės, tikrai žinote. Dabar tik nuo jūsų priklauso tolesnis jos gyvenimas.

LIPNIOS CINAMONINĖS BANDĖLĖS
Tokias cinamonines bandeles, tiksliau — visą jų skardą, iškepiau vieną šeštadienio vakarą sausio mėnesį. Svečiuose buvo pora draugių. „Oi, kokios bandelės NEREALIOOOOS, kaip mano močiutės, tik tada su jom gėrėm pieną, o dabar proceso, — pakomentavo draugė Viktorija, juokėmės iki nukritimo. Na nemanau, kad močiutės kepė taip, kaip aš — ištepdamos sviestu visą skardą. Šio metodo išmokau kulinarijos mokykloje, kai buvo demonstruojamas riebiausių pasaulyje mielinių bandelių su riešutais receptas… Nesibaiminkite, savosiose aš sviesto sumažinau trigubai (visai be jo neišsiversite). Sviestas su cukrum ir cinamonu padeda karamelizuotis, todėl iškeptos bandelės padengtos drėgna ir svaiginančiai saldžia plutele. Padėklo bandelių pakanka dešimčiai žmonių, o kai jau išbandysite šj kepimo būdą, gali būti sunku susivaldyti… Kepti reikia neatsegamoje sandarioje skardoje be jokių plyšelių, nes kitaip sviestas ištirps ir išbėgs ant orkaitės dugno, o tada jūsų laukia dūmai, jų kvapas ir ilgas valymas. Skardą galite iškloti popieriumi, bet svarbiausia, kad nebūtų jokių galimybių sviestui pabėgti.
Šitiek produktų skirta 12 bandelių.
► Gaminame bandeles:
1 Pieną pakaitinkite beveik iki virimo, leiskite jam atvėsti ir, kol dar šiltas, sumeskiteį jį gabaliukais pjaustytą sviestą, kad ištirptų. Pieną greičiau atvėsinsite, jei pilstysite iš vieno indo j kitą. Arba įstatykite indą su karštu pienu į šalto vandens kupiną indą.
2 Mieles ištrinkite su šaukštu šilto pieno ir žiupsneliu cukraus, leiskite joms pradėti burbuliuoti.
3 Kiaušinį lengvai išplakite su likusiu cukrumi.
4. Miltus persijokite ir sumaišykite su druska. Į miltus supilkite mieles, išplaktą kiaušinį ir beveik visą iki kūno
temperatūros atvėsusį pieną (pasilikite apie 50 ml). Išmaišykite šaukštu, paskui ranka dubenyje viską paminkykite. Priklausomai nuo to, kokius miltus vartojate, tešla gali būti gana drėgna ir lipni. Jei tešla labai kieta ir matosi dideli nesuminkyti miltų šuorai, įpilkite dar pieno. Tešla turi būti drėgnoka ir kibti prie rankų. Leiskite tešlai pastovėti apie 10 minučių ir sugerti drėgmę, tada išimkite iš dubens ir kokias 7 minutes paminkykite. Jei tešla nepakenčiamai limpa prie rankų ir jos minkyti neįmanoma, įberkite šiek tiek miltų, bet geriau, kad ji būtų drėgnesnė. Kuo daugiau minkysite, tuo mažiau ji lips prie pirštų (svarbu minkyti švariomis, neaplipusiomis tešla rankomis).
5 Paminkytą tešlą dėkite į dubenį, uždenkite rankšluosčiu ar lėkšte ir leiskite apie 40 minučių pakilti. Priklauso nuo metų laiko ir temperatūros, gali prireikti ir truputį daugiau laiko. Tešloje pastebėsite akivaizdžius pokyčius—ji turi būti pakilusi, minkšta ir putni.
0 Reikės:
500 g kvietinių miltų
250 ml pieno
1 šaukšto cukraus
20 g šviežių mielių (arba 10 g sausų) 60 g sviesto
1 kiaušinio
1 šaukštelio druskos
O Priedai:
120 g minkšto (kambario temperatūros) sviesto
150 g cukraus
3 šaukštelių malto cinamono

Tam davė sausainį, šitam davė sausainį, anam davė sausainį ir dar daug sausainių liko..,
Negaliu pamiršti, kaip kadaise viena mergina prisipažino skubanti namo, nes norinti savo mylimajam iškepti sausainių ir padėti ant jo automobilio stogo. Mat mylimasis ruošėsi į žygį. Oho, pagalvojau, tai bent fantazija! Dar prisimenu, kad mums, užaugusiems sovietiniais laikais, nematytų neregėtų sausainių nuotraukos blizgiuose „Burda” žurnaluose atrodė kaip didžiausia brangenybė — spoksodavom į žurnalų puslapius kaip į juvelyrinės parduotuvės vitrinas ir atidžiai apžiūrinėdavom tuos gardėsius…
Kai kuriuos sausainius galima iškepti beveik vienu rankos mostu: viens—du, ir viskas. Bet kai kuriems reikia laiko ir atidumo, ypač jei norite sausainėlius išpuošti kaip nuotaką.
Mano sausainių sausainiai yra plikyti sausainiukai. Nors jie gerokai nutolę nuo tradicinio traškaus ir saldaus sausainio, bet be plikytųjų šio skyriaus, galima sakyti, nebūtų. Aš dar labai mėgstu šachmatinius sausainius, o knygoje jie įgavo sraigių pavidalą. Būtinai turėjau papasakoti apie varškinius sausainius: labai įspūdingi, kaip ir jų giminaičiai Rugelach su šokolado įdaru.
Kai rašiau skyrių apie sausainius ir rūšiavau, kas į jį turėtų patekti, stengiausi pasiūlyti jums ir klasikinio skonio kepinių, ir naujienų. Rekomenduoju galbūt dar jūsų neragautų gardžių sausainių iš Naujosios Zelandijos, tikrai patiks kieti su daugybe riešutų itališki skanūs bjauriukai. Pastebėsite, kad nesu abejinga riešutams ir sėkloms, jų yra įvairių sausainių receptuose — ir saldžių, ir pikantiškų alaus sausainių. O deimantas sausainių karūnoje yra žagarėliai!
Sausainių pradžia — paprasta miltų ir vandens masė, iškepta ant įkaitinto akmens. Vėliau atsirado cukraus, sviesto, kiaušinių, riešutų, vaisių… Taigi paprastas džiūvėsėlis, kadaise jūreiviams ir kareiviams garantavęs ilgai negendantį maisto šaltinį, virto prabangiu gardumynu. Sausainių yra nesuskaičiuojama daugybė rūšių. Į tradicinius europietiškus sausainius paprastai dedama daug sviesto, cukraus, miltų, o kiaušinių ir drėgmės čia mažiau nei pyraguose. Gaminant sausainius būtina naudoti tinkamos temperatūros sviestą: ne per minkštą ir ne per šaltą. Visai nesvarbu, kad sausainiai iškiltų, bet jie būtinai turi būti trapūs ir saldūs. Sausainius kepkite karštoje orkaitėje ir neperkepkite, nes vesdami, jie visada kietėja.

KAVOS IR ŠOKOLADO KEKSIUKAI SU MASKARPONĖS KREMU
Cha! Vien skaitant šį receptą ima plaukai garbanotis. Šokoladas, razinos su prieskoniu, o dar kavos kvapas!.. Šitie keksiukai — jau visiškai „suaugę”, nes juose yra ir stipraus gėrimo lašelis, ir kvapnios kavos… Aš norėjau, kad juose būtų daug visko, todėl ir griebiausi razinų, kavos… Na o kremas — vienas paprastesnių ir puikiai tinka kitiems gaminiams. Kremas — viso labo gerai suplakta išdidžioji ponia Maskarponė su liaudyje populiariu sutirštintu karamelizuotu pienu („Rududu”). Gaminant šį biskvitą naudojame piene ištirpintą šokoladą.
0 Keksiukams reikės:
100 g razinų 50 ml brendžio
120 g sviesto
100 g juodojo šokolado
1 šaukšto tirpios kavos
100 m pieno 150 g cukraus
2 kiaušinių 30 g kakavos 170 g miltų
1,5 šaukštelio kepimo miltelių
0 Kremui reikės:
200 g maskarponės sūrio 150 g karamelizuoto sutirštinto pieno („Rududu”)
1 šaukštelio tirpios kavos 1 šaukšto karšto vandens
1 —2 šaukštų brendžio
(arba skysčio, kurio liks išmirkius razinas)
► Kepam keksukus:
1 įjunkite orkaitę — temperatūra 190 °C.
2 Būtų gerai, kad razinas pasiruoštumėte truputį anksčiau, nes reikia, kad jos prisigertų brendžio… Razinas nuplaukite, užpilkite brendžiu ir palikite kelias valandas, kad pamirktų. O jei reikia „čia ir dabar”, tai procesą truputį pagreitinti padės temperatūra. Jeigu tektų skubėti, verdančiu vandeniu nuplikytas razinas užpilkite brendžiu ir pakaitinkite puodelyje, kad brendis sušiltų ir razinos greičiau „apsvaigtų”.

► Gaminame įdarą:
Pirmiausia ruošiame įdarą, nes jį naudosime jau atvėsusį.
1 Nulupkite nuo dešros odelę ir supjaustykite dešrą nedideliais gabaliukais chorzizo dešra yra gana riebi, aliejaus neturėtų prireikti. Dėkite dešros gabaliukus į keptuvę ir čirškinkite, kad išleistų syvus.
2 Svogūną supjaustykite smulkiai ir pakepinkite kartu su dešra. Supjaustykite morkas nedideliais gabaliukais ir sumeskite jas prie svogūnų.
3 Dabar suberkite kmynus, pamaišykite ir tegul jie truputį suminkštėja.
4 Dėkite kopūstus ir pilkite maždaug pusę stiklinės vandens. Palikite ant nedidelės ugnies troškintis apie 45 minutes. Paskui atidenkite puodą ir dar troškinkite, kol išgaruos drėgmės perteklius. Paragaukite, įberkite druskos, šiek tiek juodųjų pipirų, jeigu trūksta. Leiskite drėgmės pertekliui nugaruoti, kad viskas būtų beveik sausa, kad kopūstai neplaukiotų kaip sriuboje.
5 Palikite įdarą atvėsti.
► Darome pyragą:
1 Nuspręskite, kokio dydžio pyragą darysite. Geriausiai būtų rasti dvi lėkštes, viena jų turėtų būti 5—6 cm mažesnė už kitą. Tešlą padalykite į dvi beveik lygias dalis, viena dalis turi būti šiek tiek didesnė už kitą (pagrindas bus truputį mažesnis už viršutinį sluoksnį).
2 Iškočiokite tešlą, kad būtų 5—6 mm storio lakštas. Paimkite mažesnę lėkštę, ją uždėkite ant tešlos, peiliu aprėžkite aplink lėkštę — nupjaukite tešlos kraštus. Dabar šį tešlos lakštą dėkite ant skardos, kurioje kepsite. Iškočiokite kitą tešlos gabalą ir, naudodamiesi didesne lėkšte, pasiruoškite didesnį tešlos lakštą.
3 Ant tešlos lakšto skardoje dėkite įdarą, kad jis būtų kaip kalnelis, o nuo kraštų turi likti ne mažiau nei 3—4 cm. (daro kalnelio aukštis turėtų būti apie 4 cm.
4 Kiaušinį su trupučiu druskos išplakite. Plakinio reikės kraštams suklijuoti ir viršutiniam sluoksniui aptepti.
5 Teptuku lengvai patepkite kraštus to sluoksnio, ant kurio sudėtas įdaras, o ant viršaus uždėkite didesnį tešlos lakštą. Rankomis paspauskite, kad išeitų oras ir kraštai gražiai susiklijuotų, tiesiog spustelėkite ir palaikykite. Kraštus aplinkui, kur nėra įdaro, apspauskite peiliu taip, lyg darytumėt kokį raštą. Viršuje padarykite nedidelę skylutę orui išeiti ir nuo tos skylutės žemyn peiliu rėžkite lenktas linijas, kad susidarytų tarsi gėlės piešinys. Šie raštai reguliuos tešlos kilimą.
6 Junkite orkaitę — temperatūra 200 °C.
7 Patepkite viršų kiaušinio plakiniu ir dėkite į šaldymo kamerą, kad pabūtų 10 minučių (arba palaikykite pusvalandį šaldytuve). Šio proceso etapo reikia tam, kad gaminys sutvirtėtų, tešla geriau išsisluoksniuotų ir aukščiau pakiltų.
8 Išėmę iš kameros vėl patepkite kiaušinio plakiniu ir pašaukite į orkaitę kepti. Kepkite apie 30 minučių, kol pakils ir
paruduos.
Jei chorizo dešros neturite, negavote ar nemėgstate jos, įdarą galite paruošti be mėsos arba naudoti kitokią rūkytą dešrą. Na, arba šalto rūkymo šoninę, kuria niekada nenusivilsite…

Panašios knygos:

Category: Naujos Knygos

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*