Knyga: Misalongio moterys
Autorius: Colleen McCullough
Leidykla: Tyto alba
Knyga tik 178 puslapiai. Kodėl tik? Nes ši autorė mėgsta rašyti labai storas knygas. Kelios, jau išleistos lietuvių kalba, jos knygos:
Per daug žmogžudysčių – 437 psl
Užsimerk, atsimerk – 460 pls
Prisilietimas – 600 psl
Erškėčių paukščiai – 646 psl
Morgano kelias – 789 psl
Pirmasis Romoje – 890 psl (!!!)
Žolynų vainikas – 998 psl – devyni šimtai devyniasdešimt aštuoni puslapiai! Viena knyga tūkstančio puslapio. Nors rašytojos Colleen McCullough gerbėjos dėl to tik džiaugiasi
Aš esu senmergė! Tai baisiausia moteriai tekusi kęsti lemtis, nes tai reiškia, kad esu neturtinga ir negraži. Jei būtų tik viena tų blogybių, koks nors vyras panorėtų mane vesti, bet kai abi kartu – esu visai netinkama. Tačiau aš žinau, kad jeigu tiktai galėčiau įveikti šią kliūtį, suteikčiau vyrui daug daugiau nei kitos moterys, nes joms nėra reikalo stengtis.
Karštas Bairono gerbėjas – Misės prosenelis įkūrė poeto vardu pavadintą miestą. Misalongio sodyba įvardinta vietos, kur lordą Baironą ištiko per ankstyva mirtis, garbei. Romantiška? Trisdešimt trejų Misei Rait – visai ne. Nes amžinoji ruda suknelė Misei ir kasdienis, ir šventinis drabužis, o vienintelė prošvaistė – draugystė su bibliotekininke Una ir romanai, kuriuos Misė aistringai skaito. Tačiau vieną dieną miestelyje atsiranda nepažįstamasis, tiesiog kunkuliuojantis energija. Ir viskas ima virsti aukštyn kojomis: jis sujaukia ne tik Misės mintis, bet ir miestelio gyvenimą. Pasirodo, kad Misė – ne tokia jau pilka pelytė, ir kad gyvenimas gali būti visiškai kitoks, jei tik moki svajoti ir turi pakankamai drąsos tas svajones įgyvendinti. Ir kad kartais reikia nerti į meilę kaip į akivarą, ir pažiūrėti, kas iš viso to išeis.
“Misalongio moterys” – romanas, pilna ir romantikos, ir aistros, ir ironijos. Kaip saldainių dėžutė, kurią atidarius, norisi sušveisti vienu prisėdimu.
Rašytoja Colleen McCullough (Kolin Makalou; g. 1937 m. ) – viena žymiausių visų laikų australių. Jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.
Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamų „Erškėčių paukščių“ autorės knyga „Misalongio moterys“ mus vėl sugrąžina į atšiaurią ir rūsčią XX a. pradžios Australiją, miestelį keistu Bairono vardu, kuriame viskas priklauso Herlingfordų šeimai. Ten gyvena trys moterys, iš paskutiniųjų besistengiančios sudurti galą su galu: Oktavija, sesuo Druzila ir jos duktė Misė.
Knygos “Misalongio moterys” ištrauka:
Motinai,
pagaliau sulaukusiai svajonės išsipildymo gyventi Mėlynuosiuose kalnuose
Skaitytojams, pastebėjusiems, kad vietovardyje Misalongis rašoma a, bet ne o, kaip dabar laikoma teisinga, noriu paaiškinti – čia aprašomų įvykių laikotarpiu labiau įprasta buvo senoji forma su a raide.
- Ar nepasakysi man, Oktavija, kodėl mums taip nesiseka ir jokių permainų į gera? – paklausė ponia Druzila Rait savo sesers ir atsidūsėjusi pridūrė: – Reikės perdengti stogą.
Panelės Oktavijos Herlingford rankos nusviro į sterblę, ji liūdnai palingavo galvą ir taip pat atsiduso.
- O varge! Ar tikrai?
- Denis dėl to neabejoja.
Jųdviejų sūnėnas Denis Herlingfordas miestelyje turėjo ūkinių prekių krautuvę ir sėkmingai vertėsi vandentiekio darbais, tad jo žodis tokiais klausimais buvo neginčijamas.
- Ir kiek tas naujas stogas kainuos? Nejau būtina perdengti visą? Ar neužtektų pakeisti prasčiausius lakštus?
- Denis sako, nelikę nė vieno skardos lakšto, kurį vertėtų išsaugoti, tad, deja, veikiausiai prireiks kokių penkiasdešimties svarų.
Stojo niūri tyla, abi seserys suko galvas ieškodamos, kur gauti reikiamų lėšų. Jiedvi sėdėjo greta ant ašutais kimštos sofos, kurios geriausios dienos praėjo taip seniai, kad niekas jų nė neprisiminė. Ponia Druzila Rait labai smulkiai ir itin kruopščiai siuvinėjo kiauraraščiu drobės kraštelį, o panelė Oktavija Herlingford darbavosi vąšeliu, ir po juo kyburiuojantis nėrinys buvo toks pat dailus kaip sesers siuvinys.
- Galėtume pasinaudoti tais penkiasdešimčia svarų, kuriuos tėvas padėjo man į banką, kai gimiau, – pasiūlė trečioji moteris kambaryje, susirūpinusi, kaip atlyginti už tai, kad nesutaupė nė penso iš pinigų už kiaušinius ir sviestą. Ji taip pat darbavosi sėdėdama ant žemos taburetės, pynė nėrinius su šaudykle iš nebalintų lininių siūlų kamuolėlio, o jos pirštai judėjo taip įgudę, kad nereikėjo apie tą darbą nei galvoti, nei į jį žiūrėti.
- Dėkui, bet nereikia, – atsakė Druzila.
Taip tą penktadienį ir baigėsi vienintelis pokalbis per visą dviejų valandų rankdarbių popietę, nes netrukus prieškambario laikrodis ėmė mušti keturias. Ore tebevirpant paskutiniam dūžiui visos trys moterys vedamos įpročio automatiškai padėjo rankdarbius šalin: Druzila siuvinį, Oktavija mezginį, o Misė nėrinius. Kiekviena sudėjo saviškius į visiškai vienodus pilkos flanelės virvele užtraukiamus maišelius, o šiuos sustatė į nudrengtą raudonmedžio spintelę po langu.
Įprastinė tvarka niekada nesikeisdavo. Ketvirtą baigdavosi dviejų valandų darbeliai prastesniojoje svetainėje ir prasidėdavo kiti dviejų valandų trukmės darbai, jau kitokie. Druzila sėsdavo prie fisharmonijos, savo vienintelės brangenybės ir vienintelio malonumo, o Oktavija su Mise keliaudavo į virtuvę virti vakarienės ir imtis ruošos.
Kai jos įstrigo tarpduryje tartum trys vištos, nebežinan- čios, kokia tvarka lesti, buvo nesunku pastebėti, kad Druzila ir Oktavija – seserys. Abi buvo labai aukštos ir pailgais kaulėtais anemiškai blyškiais veidais, bet Druzila atrodė sveikai stambi ir tvirta, o Oktavija smulkutė ir pakumpusi nuo ilgalaikės kaulų ligos. Misė buvo beveik tokia pat aukšta, bet, palyginti su penkių pėdų ir dešimties colių tetos ir šešių pėdų motinos ūgiu, tik penkių pėdų ir septynių colių. Daugiau niekuo į jas nepanėšėjo, nes buvo labai tamsaus gymio, plokščia krūtine, o tiedvi labai šviesios, pilnos, ji – smulkių veido bruožų, o jos stambių.
Virtuvė, didelė ir skurdi, buvo už apytamsio prieškambario, jos rudai dažytos medinės sienos dar labiau pabrėžė niūrią aplinką.
- Mise, prieš eidama paskinti pupų Skaityti toliau →
