Metusi privačią teismo patologės praktiką Čarlstone, Pietų Karolinoje, Kei Skarpeta sutinka padirbėti Niujorke: policijos departamentas paprašo jos ištirti sužalotą pacientą, uždarytą Belevju psichiatrijos ligoninės kalėjimo kameroje. Grandinėmis ir antrankiais surakintas Oskaras Beinas reikalauja, kad jį apžiūrėtų būtent Skarpeta. Vos tik daktarė užsimauna pirštines ir imasi darbo, jis prabyla – ir ji išgirsta vieną keisčiausių istorijų savo gyvenime…

Patricijos Kornvel Kei Skarpeta – stipriausias charakteris populiariojoje grožinėje literatūroje.
“The Wall Street Journal”

Patricia Cornwell (Patricija Kornvel) – viena iš didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukusių ir perkamiausių autorių pasauly, jos knygos išverstos į trisdešimt šešias kalbas ir išleistos daugiau kaip penkiolikoje šalių. Ji įkūrė Virdžinijos teisės mokslų ir medicinos institutą ir yra Niujorko vyriausiojo medicinos tyrėjo tarnybos teismo medicinos mokymo programos tarybos narė, taip pat Harvardo filialo Makleino ligoninės, kur dirba psichiatrijos tyrimų advokate, nacionalinės tarybos narė. 2008-aisiais Cornwell pelnė „Galaxy British Book Awards“ premiją už geriausią metų detektyvinį trilerį – tai pirmoji amerikietė, laimėjusi šią prestižinę premiją. Naujausi ir garsiausi jos bestseleriai – Mirusiųjų knyga, Rizika ir Žudiko portretas: Džekas Skerdikas – byla baigta. Anksčiau yra parašiusi Post mortem – vienintelį romaną, per vienus metus laimėjusį „Edgar“, „Creasey“, „Anthony“, „Macavity“ ir prancūzų „Prix du Roman d’Aventure“ literatūrines premijas. O jos knyga Žiauru ir neįprasta gavo prestižinę britų „Gold Dagger“ premiją už geriausią 1993 metų romaną. Pats daktarės Kei Skarpetos personažas laimėjo 1999 metų Šerloko premiją už geriausią amerikiečių rašytojų sukurtą detektyvą.
Lietuviškai jau išleisti šie rašytojos kūriniai: “Juodoji byla”, “Visi įkalčiai”, “Žiauru ir neįprasta”, “Grobuonis”.

Tiems, kuriems patiko norvegų rašytojo Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“, nudžiugins ir mūsų išleistas naujas rašytojo romanas „Kortų paslaptis“.

− Ar žinai, kodėl dauguma žmonių tik maklinėja po pasaulį ir nė kiek nesistebi tuo, ką mato aplinkui? − paklausė.
Papurčiau galvą.
− Todėl, kad pasaulis tampa įpročiu.

„Kortų paslaptis“ – tai trijų kelionių istorijos: pirmoji kelionė iš Norvegijos į Graikiją. Dvylikametis Hansas Tomas ir jo tėtis, filosofas mėgėjas, iškeliauja ieškoti mamos, kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“ nežinoma kryptimi. Atsitiktinai sužinoję, kad mama gyvena Atėnuose, tėvas ir sūnus leidžiasi į kelionę. Kelias veda per Šveicariją, kur kalnų kaimelyje gyvenantis kepėjas padovanoja berniukui mažutėlę knygutę – o joje esanti istorija pradeda antrąją kelionę. Ten surašytas pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jo gyvenimo veikėjais. Kelionė veda berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą…

Trečioji Hanso Tomo kelionė – į filosofiją. Tėvas atveria jam filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia, nejučia keldamas amžinuosius klausimus: kas esame mes, iš kur atsiradome, ar yra Dievas?

Tai fantazijos kupina knyga su daugybe filosofinių klausimų, nejučia padaranti skaitytoją ir protingesnį, ir geresnį. O perskaitę tikriausiai daugelis supras, kad jie gyvenime yra sutikę bent po vieną džokerį ir kad jiems labai pasisekė…

Nes pati įdomiausia yra ketvirtoji kelionė – ta, kuri atitenka skaitytojui. Jis keliauja ne tik per Norvegiją, Šveicariją ar Graikiją, ne tik į negyvenamą salą ar atranda filosofijos paslaptis. Jis keliauja į savo paties vidų, kur galbūt pavyks atrasti atsakymą į amžinąjį klausimą – kas esu aš?

Jostein Gaarder (Josteinas Gorderis, g. 1952 Osle) – garsiosios knygos apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“ autorius. „Kortų paslaptyje“ sutinkame berniuką Hansą Tomą, kuris galėtų būti jaunesnysis Sofijos brolis.

Knygos “Kortų paslaptis” ištrauka:

HANSĄ TOMĄ, kuris pakeliui į filosofų tėvynę skaito knygutę iš bandelės.
TĖTUŠĮ, kuris užaugo Arendalyje, ujamas dėl savo vokiškos kilmės, o paskui parsisamdė junga ir pabėgo į jūrą.
MAMĄ, kuri pasiklydo mados pasaulyje.
LINĘ, kuri yra Hanso Tomo močiutė.
SENELĮ, kuris 1944 metais buvo išsiųstas į Rytų frontą.
NYKŠTUKĄ, kuris Hansui Tomui dovanoja lupą.
APKŪNIĄ MOTERĮ Dorfo viešbutėlyje.
SENĄJĮ KEPĖJĄ, kuris Hansą Tomą pavaišina stikline kriaušių limonado ir įduoda jam keturias bandeles popieriniame maišelyje.
ČIGONĘ BŪRĖJĄ ir jos gražuolę dukterį, susidvejinusią amerikietę, graiką modelių agentą, Sokratą, karalių Edipą, Platoną, plepų padavėją ir kitus.
LIUDVIKĄ, kuris 1946 metais per kalnus pasiekė Dorfą. ALBERTĄ, kuris tapo našlaičiu, ligos patale mirus motinai. KEPĖJĄ HANSĄ, kurio laivas 1842 metais nuskendo pakeliui iš Roterdamo į Niujorką, prieš jam tampant Dorfo kepėju. FRUDĘ, kurio laivas nuskendo 1790 metais gabendamas didelį sidabro krovinį iš Meksikos į Ispaniją.
STINĘ, kuri buvo susižadėjusi su Frude ir laukėsi, kai šis išplaukė į Meksiką.
ŪKININKĄ FRICĄ ANDRĖ ir pirklį Heinrichą Albrechtsą.
52 KORTAS, įskaitant Čirvų Tūzą, Būgnų Valetą ir Čirvų Karalių. DŽOKERĮ, kuris žvelgia per giliai ir mato per daug.
Nuo tada, kai stovėjau priešais senosios Poseidono šventovės griuvėsius Sunijo kyšulyje ir žvelgiau į Egėjo jūrą, praslinko šešeri metai. Tuoj bus pusantro šimto metų nuo to laiko, kai Kepėjas Hansas atvyko į keistąją salą Atlanto vandenyne. Ir praėjo lygiai du šimtai metų nuo tada, kai pakeliui iš Meksikos į Ispaniją nuskendo Frudės laivas.
Turiu grįžti taip toli į praeitį, kad suprasčiau, kodėl mama pabėgo į Atėnus…

Mielai galvočiau apie ką nors kita. Bet žinau, kad turiu pamėginti visa tai užrašyti, kol manyje liko dar bent kiek vaikiškumo.
Sėdžiu priešais svetainės langą Hisėjos saloje ir matau, kaip lauke nuo medžių byra lapai. Jie skrieja žemyn ir gatves nukloja puriu kilimu. Maža mergaitė brenda per kaštonus, šie šokčioja sproginėdami tarp sodų tvorų.
Toks įspūdis, lyg niekas nebesusiję tarpusavyje.
Kai prisimenu Frudės pasjanso kortas, atrodo, tarsi visa gamta būtų išėjusi iš vėžių.
PIKŲ TŪZAS

.kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis.

Didžioji kelionė į filosofijos tėvynę prasidėjo Arendalyje, sename Pietų Norvegijos jūreivystės mieste. Iš Kristiansando keltu Bolero persikėlėme į Hirtshalsą. Apie kelionę per Daniją ir Vokietiją nėra daug ko pasakoti. Neskaitant legolendo ir didžiulio Hamburgo uosto, matėme beveik vien greitkelius ir fermerių ūkius. Tik kai pasiekėme Alpes, pasidarė įdomiau.
Mudu su tėtušiu dėl kai ko susitarėme. Aš pažadėjau nepykti, kai teks ilgai važiuoti iki nakvynės vietos, o jam buvo draudžiama rūkyti automobilyje. Užtat nusprendėme dažnai stoti, kad jis galėtų parūkyti. Tuos sustojimus geriausiai ir prisimenu, iki įvažiavome į Šveicariją.
Kiekvieną rūkymo pertraukėlę tėtušis pradėdavo nedidele paskaita apie tai, ką išmąstė vairuodamas, kol aš ant galinės sėdynės skaitinėjau komiksus apie Donaldą arba dėliojau pasjansą. Dažniausiai jis kalbėdavo ką nors apie mamą. Arba postringaudavo apie dalykus, kurie jį domino visą laiką, kiek tik jį pažinojau.
Nuo tada, kai tėtušis, daug metų praleidęs jūroje, grįžo į krantą, jis domėjosi robotais. Pomėgis gal ne toks ir keistas, bet tėtušis tuo neapsiribojo. Jis taip pat buvo įsitikinęs, kad vieną dieną mokslas sugebės sukurti dirbtinius žmones. Turėjo gal
voje ne tuos kvailus metalinius robotus, kurie žybsi raudonomis ir žaliomis lemputėmis ir kalba dusliu balsu. Ne, tėtušis tikėjo, kad vieną dieną mokslas sugebės sukurti tikrus mąstančius žmones, tokius kaip mes. Ir tai dar ne viskas: jis manė, kad iš esmės visi žmonės ir yra tokios dirbtinės būtybės.
— Mes — gyvut gyvutėlės lėlės, — sakydavo.
Tokie žodžiai paprastai pasigirsdavo po taurelės kitos.
Kai buvome legolende, jis ilgai stovėjo ir stebeilijo į lego žmogeliukus. Paklausiau, ar galvoja apie mamą, bet jis tik papurtė galvą.
— Įsivaizduok, jei visa tai staiga atgytų, Hansai Tomai, — tarė jis. — Įsivaizduok, jei šios figūros staiga imtų tapinėti tarp plastikinių namelių. Ką tada darytume?
— Tu kuoktelėjęs, — atsakiau, nes buvau įsitikinęs, kad tėvai, atsivedantys savo vaikus į legolendą, paprastai taip nesvaičioja.
Ketinau paprašyti, kad man nupirktų ledų. Mat iš patirties žinojau, kad ko nors prašyti verta tada, kai tėtušis pradeda skleisti keistąsias savo idėjas. Manau, kartais jį truputį grauždavo sąžinė, kad jo vaikas nuolat turi klausytis tų šnekų, o kai žmogų graužia sąžinė, jis paprastai tampa kiek dosnesnis. Man dar nespėjus paprašyti ledų, tėtušis tarė:
— Iš esmės mes patys esame tokios gyvut gyvutėlės lego figūrėlės.
Supratau, kad ledai garantuoti, nes tėtušis nusprendė pafilosofuoti.

Mes išsiruošėme į Atėnus, bet tai nebuvo eilinės vasaros atostogos. Atėnuose — ar šiaip kažkur Graikijoje — norėjome pamėginti surasti mamą. Nebuvo jokios garantijos, kad ją surasime, o jeigu ir surastume, nežinia, ar ji sutiktų grįžti su mumis namo, į Norvegiją. Bet turime pabandyti, pasakė tėtušis, nes nė vienas iš mudviejų nepakėlėme minties, kad visą likusį gyvenimą turėsime praleisti be mamos.
Mama paliko mudu su tėtušiu, kai man buvo ketveri metai. Tikriausiai todėl tebevadinau ją mamyte. Su tėtušiu laikui bėgant susipažinau geriau, tad vieną dieną nebeišėjo jo vadinti tėte.
Mama iškeliavo į platųjį pasaulį ieškoti savęs. Mudu su tėtušiu supratome, kad auginant ketverių metų vaiką pats laikas surasti save, tad sumanymą parėmėme. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl jai reikėjo išvažiuoti, kad surastų save. Kodėl ji negalėjo visų tų reikalų sutvarkyti Arendalyje — ar bent jau pasitenkinti kelione į Kristiansandą? Visiems, kurie nori surasti save, galiu patarti ir toliau likti toje pačioje vietoje. Kitaip kyla didelis pavojus pasimesti amžiams.
Nuo tada, kai mama mus paliko, praėjo tiek daug metų, jog gerai nebeprisimenu, kaip ji atrodė. Tik pamenu, kad buvo kur kas gražesnė už visas kitas moteris. Bent jau tėtušis taip sakė. Be to, jis teigė, kad kuo gražesnė moteris, tuo jai sudėtingiau surasti save.
Nuo tada, kai mama dingo, visur jos ieškojau. Kaskart eidamas per Arendalio centrinę aikštę tikėdavausi staiga ją išvysti, o viešėdamas pas močiutę Osle nuolat dairydavausi jos pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje. Bet nė sykio jos nepamačiau. Tol, kol tėtis namo neparsitempė graikiško madų žurnalo. Ten puikavosi mama — ir ant viršelio, ir žurnalo viduje. Iš tų nuotraukų buvo ganėtinai aišku, kad ji dar nesurado savęs. Nes iš nuotraukų tame žurnale žvelgė ne mano mama — ji akivaizdžiai stengėsi atrodyti panaši į kažką kitą. Mudviem su tėtušiu jos baisiai pagailo.
Tas madų žurnalas į mūsų namus pateko, kai tėtušio teta grįžo iš Kretos. Ten žurnalas su mamos nuotraukomis buvo iškabinėtas visuose spaudos kioskuose. Tereikėjo numesti keletą drachmų ant prekystalio, ir žurnalas tavo. Man ta mintis pasirodė truputį juokinga. Čia mes mamos ieškome metų metus, o ten ji pozuoja ir plačiai šypsosi kiekvienam praeiviui.
— Į ką, po galais, ji įsivėlė? — paklausė tėtušis ir pasikrapštė pakaušį.
Vis dėlto jis išsikirpo jos nuotraukas ir pakabino miegamajame. Esą geriau turėti kelias mamą primenančios moters nuotraukas, negu išvis neturėti nuotraukų.
Kaip tik tada tėtušis nusprendė, kad mums reikia važiuoti į Graikiją ir ją surasti.
— Turim pamėginti parsitempti ją namo, Hansai Tomai, — tarė jis. — Jeigu to nepadarysime, bijau, kad ji paskęs toje mados pasakoje.
Nelabai supratau, ką tai reiškia. Daug kartų buvau girdėjęs, kad galima paskęsti per didelėje suknelėje, bet nežinojau, kad įmanoma paskęsti pasakoje. Šiandien žinau, kad visi žmonės turi to saugotis.

Kai sustojome greitkelyje netoli Hamburgo, tėtušis prašneko apie savo tėvą. Tą istoriją girdėjau nebe pirmą kartą, bet dabar, pro šalį švilpiant automobiliams, įspūdis buvo visai kitoks.
Mat tėtušis yra vokiečio okupanto vaikas. Man nebe gėda tai sakyti, nes dabar žinau, kad vokietukai gali būti tokie pat šaunūs kaip visi kiti vaikai. Tačiau bepigu man kalbėti. Savo kailiu nesu patyręs, ką reiškia augti mažame Pietų Norvegijos miestelyje be tėčio.
Turbūt tėtušis vėl prisiminė, kas nutiko močiutei ir seneliui, nes keliavome per Vokietiją.
Visi žino, kad per karą nebuvo lengva gauti maisto. Tai žinojo ir močiutė, kai dviračiu išsiruošė į Frulandą brukniauti. Jai buvo ne daugiau kaip septyniolika. Tik štai nesėkmė — prakiuro dviračio padanga.
Tas brukniavimas yra svarbiausia, kas nutiko mano gyvenime. Gali pasirodyti keista, kad svarbiausias mano gyvenimo įvykis nutiko daugiau nei trisdešimt metų iki man gimstant, bet jeigu tą sekmadienį nebūtų prakiurusi močiutės dviračio padanga, nebūtų gimęs tėtušis. O jeigu nebūtų gimęs jis, aš irgi nebūčiau turėjęs jokių šansų.
Taigi atsitiko taip, kad Frulande močiutei prakiuro dviračio padanga, o krepšys buvo pilnas bruknių. Žinoma, ji neturėjo pasiėmusi klijų ir lopų, bet net jei ir būtų turėjusi viso pasaulio klijus ir lopus, vargu ar būtų sugebėjusi pati užsilopyti padangą.
Tuomet kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis. Nors ir vokietis, nebuvo itin karingai nusiteikęs. Atvirkščiai — elgėsi labai mandagiai su jauna mergina, negalinčia parsigauti namo su savo bruknėmis. Be to, jis turėjo klijų ir lopų.
Jeigu senelis būtų buvęs toks piktavalis storžievis, kokiais mes linkę laikyti visus tuo metu Norvegijoje buvusius vokiečių kareivius, jis būtų tiesiog pravažiavęs pro šalį. Bet, žinoma, ne tai svarbiausia. Greičiau jau močiutė būtų užrietusi nosį ir atsisakiusi priimti vokiečių kariuomenės pagalbą.
Tik štai vokiečių kareivis pamažu įsižiūrėjo jaunąją merginą, ištiktą bėdos. Nors, tiesą sakant, didžiausią bėdą pats jai užtaisė. Bet tai įvyko po kelerių metų…
Šioje pasakojimo vietoje tėtušis paprastai prisidegdavo cigaretę. Reikalas toks, kad ir močiutei patiko vokietis. Tai ir buvo kvailiausia. Ji ne tik padėkojo seneliui už tai, kad šis sulopė jai dviratį, bet taip pat sutiko kartu su juo grįžti į Arendalį. Buvo ir neklusni, ir paika, dėl to nekyla jokių abejonių. Blogiausia, kad ji sutiko vėl pasimatyti su jaunesniuoju feldfebeliu Liudviku Mesneriu.
Šitaip močiutė tapo vokiečių kareivio mylimąja. Deja, ne visada gali pasirinkti, ką įsimylėti. Bet jai reikėjo atsisakyti susitikti su juo dar kartą, kol nebuvo spėjusi jo rimtai pamilti. Ji to nepadarė ir už tai brangiai sumokėjo.
Močiutė ir toliau slaptai susitikinėjo su seneliu. Jeigu Arendalio žmonės būtų sužinoję, kad ji eina į pasimatymus su vokiečiu, būtų buvusi išstumta iš padorios draugijos. Nes paprasti žmonės su vokiečiais galėjo kovoti vieninteliu būdu — neturėti su jais nieko bendra.
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą Liudvikas Mesneris buvo išsiųstas ginti Trečiojo reicho į Rytų frontą. Jis nespėjo net kaip reikiant atsisveikinti su močiute. Vos įlipęs į traukinį Arendalyje, išnyko iš močiutės gyvenimo. Nuo tada ji nebesulaukė iš jo jokios žinios, nors pasibaigus karui daug metų mėgino jį surasti. Laikui bėgant ji gan tvirtai įtikėjo, kad jis žuvo kariaudamas su rusais.
Ir kelionė dviračiu į Frulandą, ir visa tai, kas įvyko vėliau, galbūt būtų nuėję užmarštin, jei močiutė nebūtų pastojusi. Ji tapo nėščia prieš pat seneliui išvykstant į Rytų frontą, bet pati to nenumanė, sužinojo tik praėjus kelioms savaitėms po jo išvykimo.
Tai, kas vyko paskui, tėtušis vadina žmogiškąja velniava — ir čia jis paprastai prisidega dar vieną cigaretę. Tėtušis gimė prieš pat karo pabaigą, keturiasdešimt penktųjų gegužę. Vos tik vokiečiai kapituliavo, močiutę sučiupo tautiečiai, kurie nekentė visų norvegių, susidėjusių su vokiečių kareiviais. Tokių merginų, deja, būta ne taip jau mažai, tačiau labiausiai nukentėjo tos, kurios su vokiečiais susilaukė vaikų. Iš tikrųjų močiutė su seneliu draugavo todėl, kad jį mylėjo, — ne todėl, kad buvo nacė. Tiesą sakant, ir senelis nebuvo joks nacis. Prieš jį nutveriant už milinės rankovės ir išsiunčiant ginti Vokietijos, jis su močiute kurpė planus pabėgti į Švediją. Juos stabdė tik gandai, kad švedų pasieniečiai ėmė šaudyti vokiečių dezertyrus, mėginančius persigauti per sieną.
Arendalio žmonės apipuolė močiutę ir nukirpo ją plikai. Mušė ir spardė, nors ji buvo ką tik gimusio vaikelio mama. Galima tvirtai teigti, kad Liudvikas Mesneris elgėsi gražiau.
Be plaukelio ant galvos močiutė išvažiavo pas dėdę Triugvę ir tetą Ingridą į Oslą. Arendalyje ji nebesijautė saugi. Kadangi buvo plikutėle galva, kaip koks senis, turėjo nešioti kepurę, nors buvo šiltas pavasaris. Jos mama liko gyventi Arendalyje, kur praėjus penkeriems metams po karo parsikraustė ir močiutė su tėtušiu.
Nei močiutė, nei tėtušis nemėgino pateisinti to, kas įvyko Frulande. Vienintelis dalykas, keliantis abejonių, tai bausmės dydis. Pavyzdžiui, įdomus klausimas, kelios kartos turėtų būti baudžiamos už nusikaltimą. Močiutei, žinoma, tenka dalis kaltės už tai, kad pastojo, to ji niekada ir neneigė. Man atrodo, kiek sunkiau nuspręsti, ar teisinga buvo bausti ir vaiką.
Nemažai apie tai mąsčiau. Tėtušis atėjo į šį pasaulį dėl pirmapradės nuodėmės. Bet ar ne visi žmonės kilę iš Adomo ir Ievos? Suvokiu, kad šis palyginimas nėra tobulas. Vienu atveju buvo obuoliaujama, kitu — brukniaujama. Tačiau dviračio kamera labai panaši į žaltį, kuris sugundė Adomą ir Ievą.
Šiaip ar taip, visos motinos žino, kad negalima visą gyvenimą priekaištauti sau dėl vaiko, kuris jau gimęs. Mano galva, bent jau nederėtų priekaištauti vaikui. Manau, vokietukas taip pat turi teisę džiaugtis gyvenimu. Būtent šiuo klausimu mudviejų su tėtušiu nuomonės šiek tiek išsiskyrė.
Taigi tėtušis užaugo kęsdamas vokietuko dalią. Nors suaugę Arendalio gyventojai liovėsi talžę „vokiečių mergšes“, vaikai ir toliau tyčiojosi iš vokietukų. Mat vaikai gan spėriai persiima suaugusių žmonių velnyste. Tai reiškia, kad tėtušio vaikystė buvo nelengva. Sulaukęs septyniolikos jis nebeapsikentė. Nors Arendalis jam patiko ne mažiau kaip visiems kitiems, jis buvo priverstas parsisamdyti junga ir išplaukti į jūrą. Į Arendalį tėtušis grįžo po septynerių metų, tuomet jau buvo Kristiansande susipažinęs su mama. Jie persikėlė į seną namą Hisėjos saloje, ir ten tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt antrų metų vasario dvidešimt devintą dieną gimiau aš. Šiuo atžvilgiu, žinoma, ir aš turiu prisiimti dalį kaltės už tai, kas nutiko Frulande. Kaip tik tai ir vadinama prigimtine nuodėme.
Išgyvenęs sunkią vaikystę, o vėliau daug metų praleidęs jūroje, tėtušis visuomet mėgo svaigiuosius gėrimus. Mano galva, tas jo pomėgis buvo kiek per didelis. Jis tvirtino geriantis tam, kad užsimirštų, bet kaip tik čia jis ir klydo. Mat išgėręs tėtušis visuomet imdavo postringauti apie močiutę su seneliu ir savo gyvenimą vokietuko kailyje. Retkarčiais dar ir apsižliumbdavo. Manau, svaigieji gėrimai tik sustiprindavo jo atmintį.
Greitkelyje netoli Hamburgo dar kartą papasakojęs man savo gyvenimo istoriją, jis tarė:
— O tada dingo mama. Kai tu pradėjai lankyti vaikų darželį, iš pradžių ji įsidarbino šokių mokytoja. Vėliau ėmė dirbti modeliu. Jai teko nemažai važinėti į Oslą, porą kartų — net į Stokholmą, kol vieną dieną ji nebegrįžo namo. Gavome tik laišką, kuriame ji rašė gavusi darbą užsienyje ir nežinanti, kada sugrįš. Taip žmonės sako išvažiuodami savaitei ar dviem. Bet nuo tada, kai mama išvyko, praėjo jau aštuoneri metai…
Ir tai buvau girdėjęs daugybę kartų, bet šįsyk tėtušis pridūrė:
— Mano šeimoje visuomet ko nors trūkdavo, Hansai Tomai. Visuomet kas nors pasimesdavo. Manau, tai giminės prakeiksmas.
Kai jis paminėjo prakeiksmą, iš pradžių truputį išsigandau. Sėdėjau ir mąsčiau apie tai automobilyje, bet galiausiai nusprendžiau, kad jis teisus.
Kartu sudėjus mudu su tėtušiu neturėjome tėvo ir senelio, žmonos ir mamos. Ir dar kai ką tėtušis akivaizdžiai turėjo galvoje. Kai močiutė buvo maža mergaitė, jos tėvas žuvo prispaustas rąsto. Taigi ir ji užaugo nepažinodama savo tikrojo tėčio. Galbūt todėl susilaukė vaiko su vokiečių kareiviu, kuris žuvo išsiųstas į karą. Ir galbūt todėl tas vaikas vedė moterį, kuri išvažiavo į Atėnus ieškoti savęs.
PIKŲ DVIAKĖ

.Dievas sėdi danguje ir juokiasi iš to, kad žmonės jo netiki..

Šveicarijos pasienyje užsukome į keistą degalinę, kurioje stovėjo tik viena benzino kolonėlė. Iš žalio pastato išėjo toks mažas vyrukas, turbūt liliputas ar panašiai. Tėtušis išskleidė didelį žemėlapį ir pasiteiravo tiesiausio kelio per Alpes į Veneciją.
Neūžauga atsakė spigiu balseliu, pirštu besdamas į žemėlapį. Jis mokėjo tik vokiškai, bet tėtušis man išvertė, kad mažasis žmogelis patarė mums pernakvoti kaime, kuris vadinasi Dorfas.
Kalbėdamas jis ištisai žvilgčiojo į mane, lyg pirmą kartą gyvenime matytų vaiką. Manau, aš jam patikau, nes abu buvome visiškai tokio pat ūgio. Kai susiruošėme važiuoti, jis padavė man nedidelę lupą žaliame dėkle.
— Paimk ją, — gaiktelėjo. (Tėtušis man išvertė.) — Kadaise pasidirbau ją iš senos stiklo šukės, kurią radau pašautos stirnos skrandyje. Tau ji gali praversti Dorfe, dar ir kaip gali praversti, berniuk. Pasakysiu tau vieną dalyką: vos išvydęs tave supratau, kad kelionėje tau gali prireikti nedidelės lupos.
Nejau Dorfas toks mažas, kad norint jį surasti reikia didinamojo stiklo? — pamaniau. Vis dėlto, prieš sėsdamas į automobilį, paspaudžiau jam ranką ir padėkojau už dovaną. Jo plaštaka buvo ne tik mažesnė už manąją, bet ir kur kas šaltesnė.
Tėtušis atidarė mašinos langą ir pamojavo neūžaugai, o šis atsakydamas pamosavo abiem trumpomis rankutėmis.
— Jūs iš Arendalio, nicht wahr? — šūktelėjo jis, tėtušiui paleidus variklį.
— Tiesa, — atsakė tėtušis ir nuvažiavo.
— Kaip jis atspėjo, kad mes iš Arendalio? — paklausiau. Tėtušis žvilgtelėjo į mane per veidrodėlį:
— Ar ne tu jam pasakei?
— Ne!
— Pasakei, — nenusileido tėtušis. — Aš tai tikrai nesakiau.
Bet aš žinojau, kad to nesakiau. Net jei būčiau pasigyręs, kad
atvažiavau iš Arendalio, liliputas nebūtų supratęs, nes vokiškai nemokėjau nė žodžio.
— Kaip manai, kodėl jis toks mažas? — paklausiau, kai įsukome į greitkelį.
— Nejau nežinai? — nusistebėjo tėtušis. — Tas vyrukas toks mažas todėl, kad jis — netikras žmogus. Jį prieš daug šimtų metų sukūrė vienas žydų burtininkas.
Žinoma, supratau, kad tėtušis juokauja, vis dėlto pasmalsavau:
— Vadinasi, jam keli šimtai metų?
— Nejau ir to nežinojai? — paklausė tėtušis. — Dirbtiniai žmonės nesensta kaip mes. Tai vienintelis pranašumas, kuriuo jie gali pasigirti. Bet jis gana svarbus, nes tai reiškia, kad jie niekada nemirs.
Kol važiavome, išsitraukiau lupą ir apžiūrėjau, ar tėtušio plaukuose nėra utėlių. Parazitų jis neturėjo, tik sprandas buvo nedailiai apžėlęs.

Kirtę Šveicarijos sieną, netrukus pamatėme rodyklę į Dorfą. Įsukome į siaurą keliuką, kuris kilo į kalnus. Vietovė buvo beveik negyvenama, tik ant aukštų kalvų keterų tarp medžių bolavo vienas kitas medinis namukas.
Netrukus pradėjo temti, ir aš jau snūduriavau ant galinės sėdynės. Būčiau ir užmigęs, tik staiga išsibudinau, tėtušiui sustabdžius automobilį.
— Rūkymo pertraukėlė! — paskelbė jis.
Išlipome lauk ir įkvėpėme gaivaus Alpių oro. Jau buvo visiškai sutemę. Virš mūsų kybantis žvaigždėtas dangus priminė iliuminaciją iš tūkstančio mažyčių lempelių, kurių kiekviena — tūkstantosios vato dalies.
Tėtušis atsistojo kelkraštyje nusičiurkšti. Paskui priėjo prie manęs, prisidegė cigaretę ir mostelėjęs į dangų tarė:
— Mes tik maži nykštukai, sūnau. Esame mažutėliai lego žmogučiai, kurie bando senu fiatu nušliaužti iš Arendalio į Atėnus. Cha! Ant žirnio! Anapus — tai yra anapus šio grūdo, ant kurio gyvename, Hansai Tomai, — plyti milijardai galaktikų. Kiekviena iš jų susideda iš kelių šimtų milijardų žvaigždžių. Ir vienas Dievas težino, kiek yra planetų!
Jis nukrėtė cigaretės pelenus ir postringavo toliau:
— Nemanau, kad esame vieni, mano sūnau, jokiu būdu. Visata kunkuliuoja gyvybe. Tik niekada nesulauksime atsakymo, kaip yra iš tikrųjų. Galaktikos — tarsi negyvenamos salos, tarp kurių neplaukioja laivai.
Tėtušiui būtų galima nemažai prikišti, bet niekada nesiskundžiau, kad su juo nuobodu kalbėtis. Šiaip ar taip, jam nereikėtų tenkintis mechaniko darbu. Jeigu tai priklausytų nuo manęs, jis būtų valstybės samdomas filosofas. Kartą tėtušis pats kažką panašaus minėjo. „Mes turime įvairių sričių ministerijų, — pasakė jis. — Bet nėra filosofijos ministerijos. Net didelės valstybės mano galinčios apsieiti be jos.“
Kadangi obuolys nuo obels netoli krinta, kartais bandydavau dalyvauti filosofiniuose pokalbiuose, kuriuos tėtušis pradėdavo beveik visada, kai nekalbėdavo apie mamą. Dabar tariau:
— Nors visata didelė, nebūtinai reiškia, kad mūsų planeta yra didumo sulig žirniu.
Jis gūžtelėjo pečiais, nuspriegė nuorūką ant žemės ir prisidegė kitą cigaretę. Iš esmės jam ne itin rūpėjo kitų žmonių nuomonė, kai kalbėdavo apie gyvybę ir žvaigždes. Tam jis pernelyg gerai žinojo savo paties nuomonę. Užuot atsakęs, tėtušis tarė:
— Iš kur, po galais, atsiranda tokie kaip mes, Hansai Tomai? Ar kada susimąstei apie tai?
Mąsčiau apie tai daugybę kartų, bet žinojau, kad iš tikrųjų jam nelabai įdomus mano atsakymas. Todėl leidau jam kalbėti toliau. Mudu su tėtušiu jau taip ilgai pažinojome vienas kitą, jog perpratau, kad taip geriausia.
— Ar žinai, ką kartą pasakė močiutė? Ji pasakė skaičiusi Biblijoje, kad Dievas sėdi danguje ir juokiasi iš to, kad žmonės jo netiki.
— Kodėl? — pasidomėjau, mat paklausti visuomet lengviau, nei atsakyti.
— Gerai, — pradėjo jis. — Jeigu yra Dievas, kuris mus sukūrė, tuomet, jo akimis žiūrint, esame kaip ir dirbtiniai. Malame liežuviais, baramės ir mušamės. Skiriamės ir mirštame. Ar ne? Mes velniškai protingi, gaminame atomines bombas ir kosmines raketas. Bet nė vienas iš mūsų neklausia, iš kur atsiradome. Mes tiesiog esame čia, lyg niekur nieko.
— Ir Dievas iš mūsų tik juokiasi?
— Būtent! Jeigu mums pavyktų sukurti dirbtinį žmogų, Hansai Tomai, ir tas dirbtinis žmogus imtų kažką aiškinti — apie akcijų kursus ar žirgų lenktynes — nekeldamas paprasčiausio ir svarbiausio iš visų klausimų — kaip visa tai atsirado, — tuomet ir mes kvatotume iš širdies.
Kaip tik taip jis ir nusikvatojo, tada dėstė toliau:
— Mums reikėtų dažniau paskaityti Bibliją, sūnau. Sukūręs Adomą ir Ievą, Dievas vaikščiojo po sodą ir juos šnipinėjo. Tikrąja šio žodžio prasme. Jis slapstėsi už krūmų ir medžių, atidžiai stebėdamas, ką jie veikia. Supranti? Jis neįstengė atitraukti nuo jų akių — taip jam buvo įdomu, ką pats sukūrė. Ir aš nepeikiu jo už tai. Tikrai ne — puikiausiai jį suprantu.
Tada tėtušis užgesino nuorūką, ir rūkymo pertraukėlė buvo baigta. Pagalvojau, jog vis dėlto man pasisekė, kad galėsiu dalyvauti trijose keturiose dešimtyse tokių pertraukėlių, iki pasieksime Graikiją.
Automobilyje vėl išsitraukiau lupą, kurią man padovanojo paslaptingasis neūžauga. Nusprendžiau panaudoti ją nuodugniems gamtos tyrinėjimams. Jeigu atsigulčiau ant žemės ir gana ilgai spoksočiau į skruzdę ar gėlę, galbūt įstengčiau įminti vieną kitą gamtos paslaptį. Tuomet per Kalėdas tėtušiui galėčiau dovanoti mažumėlę sielos ramybės.

Mes kilome vis aukščiau į kalnus, o kol pasiekėme Dorfą, praėjo ištisa amžinybė.
— Miegi, Hansai Tomai? — po ilgos tylos paklausė tėtušis, ir kaip tik tą akimirką būčiau užmigęs, jeigu jis nebūtų paklausęs.
Nenorėdamas meluoti atsakiau „ne“ ir taip dar labiau išsibudinau.
— Žinai, — tarė jis, — jau imu galvoti, ar tik tas liliputas nebus mums sumelavęs.
— Kad lupą rado stirnos skrandyje? — sumurmėjau.
— Tu apsnūdęs, Hansai Tomai. Kalbu apie kelią. Kam jam reikėjo mus siųsti į šią dykynę? Juk per Alpes taip pat eina greitkelis. Jau keturiasdešimt kilometrų nemačiau nė vieno namo — ir dar seniau mačiau vietą, kur galėtume pernakvoti.
Buvau toks mieguistas, jog nepajėgiau atsakyti. Tik pagalvojau, kad tikriausiai man priklauso pasaulio rekordas, kalbant apie meilę savo tėvui. Jam nederėtų dirbti paprastu mašinistu, tikrai ne. Verčiau šnekučiuotųsi su dangaus angelais apie gyvybės slėpinius. Angelai kur kas protingesni už žmones, kaip man išaiškino tėtušis. Jie ne tokie protingi kaip Dievas, bet supranta viską, ką gali suvokti žmonės, nė kiek nemąstydami.
— Kam, po galais, jam reikėjo mus siųsti į Dorfą? — toliau piktinosi tėtušis. — Pamatysi, tuoj privažiuosime liliputų kaimą.
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai prieš man užmingant. Sapnavau kaimą, pilną nykštukų. Visi buvo labai malonūs. Jie pliauškė vienas per kitą visokius niekus, bet nė vienas negalėjo atsakyti, kurioje pasaulio vietoje gyvena ar iš kur atsirado.
Rodos, prisimenu, kad tėtušis iškėlė mane iš mašinos ir nunešė į lovą. Oras kvepėjo medumi. O moteriškas balsas pasakė:
— Ja, ja. Aber natürlich, mein Herr.

„Kalta, jog esi moteris“ – tai tikra, iki širdies gelmių sukrečianti pakistanietės moters Mukhtar Mai istorija.

Mukhtar Mai tuomet buvo 28-eri.

Pasklidus kalboms, kad jos jaunesnysis dvylikametis brolis neva buvo susitikęs su mergina iš kito klano, sušaukiamas kaimo teismas ir paskelbiamas sveiku protu nesuvokiamas nuosprendis: Mukhtar pasmerkiama grupiniam išžaginimui, šitaip atsiteisiant už tariamą brolio kaltę.

Bausmė buvo įvykdyta. Išprievartautai, pažemintai, išniekintai Mukhtar, rodos, buvo likusi vienintelė išeitis – nusižudyti kaip daugybei jos likimo moterų. Tačiau ji, rizikuodama savo gyvybe ir artimųjų saugumu, nusprendė prabilti. Ir iš giliausio Pakistano užkampio pasigirdęs balsas sujaudino visą pasaulį. Jos kova už moterų teises sulaukė ir vis dar sulaukia didžiulio palaikymo, suteikiančio jai jėgų ir toliau grumtis su barbariškais visuomenės, kurioje gyvena, papročiais.

2005 metais Mukhtar Mai buvo paskelbta Metų moterimi.

„Nerastum kitos moters pasaulyje, kuri taip drąsiai ir ryžtingai kovotų už moterų teises.“
NEW YORK TIMES

Knygos “Kalta, jog esi moteris” ištrauka:

ŠEIMA PRIĖMĖ SPRENDIMĄ 2002 metų birželio 22-osios naktį.
Tai aš, Muchtaran Bibi, gyvenanti Mirvalos kaime ir priklausanti gudžaratų valstiečių kastai, tai aš privalau stoti prieš aukštesnės mastojų kastos klaną, įtakingus ir kovingus žemvaldžius. Turėsiu prašyti jų atleidimo savo šeimos vardu.
Atleidimo už savo jaunesnįjį brolį Šakurą. Mastojų gentis jį kaltina merginus Salmą, jų klano merginą. Jam tik dvylika metų, o Salma jau perkopusi dvi dešimtis. Mes žinome, kad jis nieko bloga nepadarė, bet jeigu mastojai taip nusprendė, mes, gudžaratai, privalome jiems paklusti. Taip jau nuo seno įprasta.
Mano tėvas ir dėdė pasakė:
- Mūsų mula Abdula Razakas nebežino, ką daryti. Kaimo taryboje mastojų nepalyginti daugiau. Apie susitaikymą jie nenori nė girdėti. Ir dar jie ginkluoti. Tavo dėdė iš motinos pusės ir mastojų draugas Ramzanas Pačaras viską išmėgino, kad tik nuramintų džirgos* narius. Mums liko vienintelė išeitis. Reikia, kad jų klano atleidimo paprašytų kuri nors gudžaratų moteris. Iš visų šeimos moterų pasirinkome tave.
- Kodėl mane?
- Tavo vyras sutiko su tavimi skirtis, tu neturi vaikų, pagal amžių vienintelė tam tinki, mokai Korano, esi rimta, gerbiama.
Jau seniai buvo sutemę, o aš vis dar nežinojau to rimto konflikto smulkmenų. Tik vyrai, ilgiausiai posėdžiaujantys džirgoje, tik jie žino, kodėl aš turiu stoti prieš teismą ir prašyti atleidimo.
Šakuras dingo nuo pat vidurdienio. Mes težinome, kad tada jis buvo netoli namų, javų lauke, o šįvakar jį uždarė policijos nuovadoje už penkių kilometrų nuo kaimo. Iš savo tėvo sužinojau, kad Šakurą mušė.
- Matėme, kaip policija išsiveda tavo brolį iš mastojų. Jis buvo visas kruvinas, drabužiai suplėšyti. Jie uždėjo jam antrankius ir išsivedė, negalėjau nė žodžiu su juo persimesti. Visur jo ieškojau, tada vienas vyras, kuris buvo įsilipęs aukštai į palmę ir pjovė šakas, atėjo man pasakyti, kad mas- tojai jį pagrobė. Pamažu iš kaimo žmonių sužinojau, kad mastojai jį apkaltino vagiliavus jų cukranendrių laukuose.
Mastojai įpratę taip kerštauti. Jie žiaurūs, jų genties vadas galingas ir pažįsta daug žmonių – įtakingų žmonių.
Nė vienas iš mūsų šeimos nedrįso pas juos eiti . Tie vyrai, ginkluoti šautuvais, gali netikėtai išdygti bet kuriuose namuose ir pulti niokoti, plėšti ir prievartauti. Gudžaratai yra žemesnės kastos ir privalo paklusti mastojų valiai.
Mula vienintelis gali nenusileisti mastojams, nes yra dvasininkas, todėl pamėgino išlaisvinti mano brolį. nesėkmingai. Tada mano tėvas nuėjo pasiskųsti policijai. pasipūtėliai mastojai, įsižeidę, kad valstietis gudžaratas drįso pakelti galvą ir pasiųsti pas juos policiją, pakeitė kaltinimą. Jie pareiškė policininkams, jog Šakuras išprievartavo salmą ir atiduos berniuką tik su sąlyga, kad policija įkiš jį į kalėjimą. Ir dar pridūrė: jei policija jo nepasodins, turės jiems grąžinti. mastojai jį kaltina zina. pakistane zina reiškia ir išžaginimą, ir svetimoteriavimą, ir nesantuokinius lytinius santykius. pagal šariatą, islamo įstatymus, Šakurui gresia mirties bausmė. Taigi policija jį uždarė į kalėjimą kaip kaltinamąjį, be to, ten jis bus saugus nuo mastojų, kurie reikalauja teisės patiems įvykdyti teisingumą. Jau nuo pat popietės visas kaimas žino, kas dedasi, todėl saugumo sumetimais mano tėvas išvedė šeimos moteris iš namų pas kaimynus. Žinome, kad mastojų kerštas visada krinta ant žemesnės kastos moterų galvų. moterims lemta žemintis, maldauti atleidimo prieš visus kaimo vyrus, susirinkusius į džirgos posėdį prie mastojų namų.
Aš tuos namus matau iš tolo, jie stovi maždaug per tris šimtus metrų nuo mūsiškių. storiausios sienos, terasa, nuo kurios jie žvalgo apylinkes, tarsi būtų žemės viešpačiai.

- Muchtaran, pasiruošk ir sek paskui mus.
Tą naktį dar nežinau, kad kelias, vedantis nuo mūsų namų iki daug turtingesnio mastojų ūkio, visiems laikams pakeis mano gyvenimą. Nežinau, ką lems likimas, nežinau, ar šis kelias bus trumpas, ar ilgas. Trumpas, jei klano vyrai priims mano atgailą. Viliuosi, kad priims. Atsistoju ir imu į rankas Koraną. Spaudžiu jį prie krūtinės, pasirengusi atlikti savo užduotį. Koranas mane apsaugos.
Aš turbūt bijosiu.
Mano tėvas neturėjo kito pasirinkimo. Man dvidešimt aštuoneri, nemoku nei skaityti, nei rašyti, nes kaime nėra mergaičių mokyklos, bet aš išmokau Koraną mintinai ir po skyrybų savanoriškai jo mokau kaimo vaikus. Iš čia mano orumas. Mano jėga.
Žengiu gruntkeliu, lydima tėvo, dėdės ir Gulamnabio, žmogaus iš kitos kastos, kuris tarpininkauja visuose nešvariuose džirgos sandėriuose. Jie baiminasi dėl mano saugumo. Net mano dėdė dvejojo, kol galiausiai nusprendė eiti drauge. O aš žengiu keliu nesąmoningai kaip vaikas. Aš juk nieko bloga nepadariau. Esu tikinti ir po skyrybų gyvenu savo šeimoje, toli nuo vyrų, kaip ir dera, ramiai, be rūpesčių. Nė vienas žmogus nėra apie mane pasakęs nieko bloga, kaip neretai pasitaiko kitoms moterims. Salma, pavyzdžiui, garsėja atžarumu. Ta mergina kalba garsiai, šiurkščiai ir nenustygsta vietoje. Ji išeina iš namų kada panorėjusi ir eina ten, kur užsigeidžia. Gali būti, kad mastojai sumanė pasinaudoti mano jaunėlio brolio nekaltumu ir nuslėpti ką nors, susijusio su Salma. Šiaip ar taip, kad ir ką mastojai nusprendžia, gudžaratai paklūsta.
Birželio naktis dar alsuoja dienos kaitra, paukščiai nečiulba, tyli ir ožkos. Kažkur suloja šuo ir sutrikdo tylą, lydinčią mano žingsnius, ir pamažu toji tyla ima šnabždėti. Žengiu toliau, mane pasiekia įsiutusių vyrų balsai. Vienintelė lempelė apšviečia mastojų ūkio vartus ir dabar jau juos įžiūriu. Jų daugiau nei šimtas, gal visas pusantro šimto, jie susirinkę prie mečetės, dauguma jų mastojai. Tai jie viešpatauja džirgoje. Net mula niekaip negali jų paveikti, nors yra visų kaimiečių užtarėjas. Ieškau jo akimis, bet nematau. Tada dar nežinau, jog kai kurie džirgos nariai nesutiko su mastojais dėl to, kaip sprendžiama byla, ir išėjo iš susirinkimo, palikdami juos padėties šeimininkais.
Dabar priešais matau genties vadą Faizą Muchamedą, vadinamą Faizu. Ir dar ketvertą vyrų: Abdulą Chaliką, Gulamą Faridą, Alachą Ditą ir Muchamedą Fiazą. Ginkluotus šautuvais ir pistoletu. Staiga ginklai nukrypsta į mano klano vyrus. Mastojai mosikuoja ginklais gąsdindami maniškius, kad šie pabėgtų, bet mano tėvas ir dėdė net nekrusteli. Jie stovi už manęs, arčiau Faizo jų neprileidžia.
Už tų kelių mastojų susirinkusi jų gentis. Grėslių, sudirgusių ir nekantraujančių vyrų siena.
Atsineštą skarą patiesiu jiems prie kojų, taip parodydama ištikimybę ir atsidavimą. Iš atminties kartoju vieną Korano surą, uždėjusi ranką ant šventosios knygos. Moku šventraštį, nes man jį nuolat skaitė ir išmokau mintinai, ir galbūt tekstą moku geriau už daugumą tų žvėrių, kurie paniekinamai dėbso į mane. Dabar privalau ištarti prašymą atleisti. Kad būtų grąžinta nepriekaištinga mastojų garbė. Pandžabas, vadinamas „penkių upių šalimi“, dar turi kitą vardą – „garbingųjų šalis“. Bet kas tie garbingieji?
Jų šautuvai ir pikti veidai man kelia nerimą. Ypač Fai- zas, jų gaujos vadas, aukštas, stiprus ir dar ginkluotas šra- tiniu šautuvu. Jis žiūri kaip beprotis, įsmeigęs neapykantos kupinas akis. Suvokiu priklausanti žemesnei socialinei kastai, bet vis tiek turiu gudžaratų savigarbos. Mūsų, vargingų smulkių žemdirbių, bendruomenės istorija sena, daugybės šimtmečių istorija, ir nors jos gerai nežinau, jaučiu, kad ji mano ir mano kraujo dalis. Atsiprašymas, kurio maldauju šių storžievių, tėra formalumas, jis neteršia mano gero vardo. Nuleidusi akis tariu žodžius, stengdamasi kalbėti kuo garsiau, kad mano moteriškas balsas neištirptų dusliai gaudžiant įjaudrintiems vyrams.
- Jei mano brolis prasikalto, prašau už jį atleidimo, prašau jį paleisti.
Mano balsas nesuvirpėjo. Pakeliu akis ir laukiu atsakymo, bet Faizas tyli, paniekinamai purtydamas galvą. Akimirką stoja tyla. Mintyse meldžiuosi ir mane ūmai tarsi musoninė audra apima baimė, paralyžiuodama kūną elektros iškrova.
Iš šio vyro akių matau, kad jis nė neketina priimti mano atsiprašymo. Jis reikalavo gudžaratų moters, kad prieš visą kaimą numalšintų savo keršto troškulį. Šie vyrai suklaidino džirgos susirinkimą, kuriame patys dalyvavo, suklaidino mulą, mano tėvą ir visą mūsų šeimą. Tai pirmas kartas, kai patys tarybos nariai skelbia grupinio išprievartavimo nuosprendį, siekdami atkurti, kaip jie sako, „teisingumą garbės vardan“.

Faizas kreipiasi į savo brolius, kaip ir jis nekantraujančius vykdyti savo teisingumą. Patvirtinti savo galybę jėga.
- Ji čia! Darykite su ja, ką norite!
Iš tikrųjų esu čia, bet tai jau nebe aš. Šis paralyžiuotas kūnas, šios linkstančios kojos man jau nebepriklauso. Aš tuoj apalpsiu, nukrisiu ant žemės, bet nebėra kada. mane jau velka jėga lyg pjaunamą ožką. Vyrai sugriebė man už riešų, tąso už drabužių, skaros, plaukų. Aš klykiu.
- Korano vardu paleiskite mane! Dėl Dievo paleiskite mane!
Iš nakties tamsos patenku į akliną uždarą patalpą, vos įžiūriu keturis vyrus mėnulio šviesoje, prasiskverbiančioje pro mažytį langelį. Keturios sienos ir durys, priešais jas šmėkšo ginkluotas siluetas.
Jokios išeities. Jokios prasmės melstis.
Ten jie mane ir išprievartavo, ant pliko tvarto grendymo. Keturi vyrai. Nežinau, kiek laiko truko ta žeminanti kankynė. Valandą ar visą naktį.
Aš, Muchtaran Bibi, vyresnioji savo tėvo Gulamo Fa- rido duktė, netekau sąmonės, bet niekada nepamiršiu tų galvijų veidų. Jiems moteris tėra nuosavybė, šlovės ar keršto objektas. Jie ją veda arba prievartauja – nelygu, kaip gentyje suprantamas išdidumas. Jie žino, kad taip pažemintai moteriai nieko kita nelieka, tik nusižudyti. Jiems net nereikia išsitraukti ginklų. Ją nužudo išžaginimas. Išžaginimas – pats galingiausias ginklas. Jis galutinai pažemina kitą klaną.
Jie manęs nemušė – aš ir taip buvau jų valioje, nes jie grasino mano tėvams, o mano brolis sėdėjo kalėjime. Aš privalėjau ištverti ir ištvėriau.

Paskui jie išstūmė mane lauk – pusnuogę, priešais visą laukiantį kaimą. Šįkart dvivėrės durys užsitrenkė, jie liko viduje. Buvau viena su savo gėda, viena jų akivaizdoje. Man trūksta žodžių pasakyti, kas tą akimirką buvau. Nemąsčiau, mano smegenis buvo aptraukusi migla. Už tos tirštos miglos pranyko kankinimų ir gėdingo nuolankumo vaizdai, slinkau susikūprinusi, užsigobusi veidą skara – vieninteliu man likusiu orumo ženklu, ėjau nežinodama kur, bet instinktyviai sukdama gimtųjų namų link. Styrinau keliu lyg šmėkla, nesuvokdama, kad atsilikę man iš paskos traukia tėvas, dėdė ir jo draugas Ramzanas. Visą mano egzekucijos laiką jie stovėjo grasinami šautuvais ir mastojai tik dabar juos paleido.
Prie namų stovi motina ir verkia. Praeinu pro ją apdujusi, nepajėgdama ištarti nė žodžio. Kitos moterys mane palydi tylėdamos. Įeinu į vieną iš trijų kambarių, skirtą moterims, ir puolu ant demblio. Ant manęs užmeta antklodę, aš nebejudu. Mano gyvenimas nugrimzdo į tokį siaubą, kad galva ir kūnas nebesugeba priimti tikrovės. Nežinojau, kad įmanoma taip smurtauti. Buvau naivi, pripratusi gyventi globojama savo tėvo ir vyresniojo brolio, kaip ir visos mano krašto moterys.
Aštuoniolikos metų šeima ištekino mane už vyro, kurio nepažinojau, – tinginio ir menkystos, – bet man pavyko gana greitai išsiskirti, nes tėvas mane palaikė. Gyvenau kaip atsiskyrėlė, toli nuo išorinio pasaulio, to pasaulio, kuris baigiasi mano kaimo pakrašty. Būdama beraštė, kaip ir kitos moterys, gyvenime, neskaitant namų ruošos, turėjau tik du paprastus užsiėmimus. Savanoriškai mokiau vaikus Korano, mokiau taip pat, kaip pati buvau išmokusi – mintinai.

O norėdama prisidėti prie menkų šeimos pajamų, mokiau moteris to, ką pati sugebėjau geriausiai – siuvinėti. Nuo saulėtekio iki sutemų mano būties ratas sukosi mažytėje tėvų sodyboje derliaus nuėmimo ir kasdienių darbų ritmu. Be to, ką patyriau per santuoką, laikinai nuvedusią mane į svetimus namus, nepažinojau nieko kita, tik šį gyvenimą, niekuo nesiskiriantį nuo kitų mano aplinkos moterų kasdienybės. Likimas išstūmė mane lauk iš šios ramios aplinkos ir aš nesupratau savo bausmės priežasčių. Jaučiausi mirusi, paprasčiausiai mirusi. Nepajėgi protauti ir iškęsti tos nepažįstamos kančios, tokios didelės, paralyžiuojančios.
Visos moterys aplink mane verkė. Jutau ant kaktos ir peties uždėtas rankas, užjaučiančias rankas. Mano jaunėlės sesės verkšleno, o aš gulėjau sustingusi, keistai svetima visai tai nelaimei, ištikusiai mane ir palietusiai visą šeimą. Tris dienas iš kambario išslinkdavau tik reikalo prispirta, bet nei valgiau, nei verkiau, nei kalbėjau. Girdėjau savo motiną sakant:
- Muchtaran, reikia užmiršti. Viskas baigta. Policija paleis tavo brolį.
Girdėjau ir kitokių kalbų. Viena kaimo moteriškė pareiškė:
- Šakuras prasikalto, jis išprievartavo Šalmą…
Kita dėstė:
- Muchtaran turėjo tekėti už mastojaus, kaip sakė mula, o Šakuras – vesti salmą. Bet ji nepanoro. pati kalta.
po kaimą tarsi juodi varnai arba balti balandžiai sklandė kalbos – nelygu, kas kalbėdavo. pamažu suvokiau, iš kur visa tai eina.

Nešvarūs džirgos sandėriai paprastai svarstomi mulos Abdulos Razako namuose, o šįkart sueiga vyko gatvėje, pačiam kaimo vidury. Tradicinė genties taryba nesivadovauja jokiais valstybės įstatymais ir tarpininkauja sprendžiant dviejų šalių ginčus, stengdamasi atstovauti tiek vienos, tiek kitos pusės interesams. Kaimuose žmonės labiau linkę kreiptis į džirgą, nes valstybinis teisingumas pernelyg brangiai kainuoja. Reikia mokėti advokatui, o dauguma valstiečių to neišgali. Nežinau kodėl, bet mano broliui, apkaltintam išžaginimu, džirga tarpininkauti negalėjo. Tėvas su dėde apie tai užsiminė tik labai miglotai – moterys retai sužino, ką būna nusprendę vyrai. Bet pamažu, girdėdama iš kaimo mus pasiekiančias kalbas, ėmiau suprasti savo bausmės priežastį.
Šakuras neva buvo užkluptas nusikaltimo vietoje – merginantis Salmą. O dar sklido gandai, kad jis vogęs cukranendrių ūglius. Bent taip iš pradžių tvirtino mastojai. Apkaltinęs mano brolį vagyste, klanas jį pagavo ir visaip žemindamas mušė bei prievartavo. Šakuras visa tai pasipasakojo vėliau ir tik tėvui. Brolis mėgino ne kartą pabėgti, bet jį vis sučiupdavo.
Paskui, norėdami džirgos susirinkime nuslėpti mano jaunėlio brolio prievartavimą, jie sumanė naują versiją: esą Šakuras turėjęs lytinių santykių su Salma, kuri buvusi skaisti. Sunkus nusikaltimas. Mergaitėms draudžiama kalbėtis su berniukais. Jei moteris sutinka vyriškį, ji privalo nuleisti akis ir nieku gyvu, jokia dingstimi jo neužkalbinti.
Kai matau Šakurą kieme, nieko panašaus nepajėgiu įsivaizduoti. Tai menkutis dvylikos ar trylikos metų pa

auglys – pas mus vaikų amžių apytikriai žino tik motina ar tėvas: „Šįmet tau sukanka penkeri metai, dešimt metų, dvidešimt metų..”, niekam nerūpi gimimo data, ji niekur neregistruojama. Mano mažasis brolis, toks liesutis ir dar visai vaikas, negalėjo turėti santykių su jokia mergina.
Salma – dvidešimtmetė moteris, ganėtinai palaido liežuvio. Gal ji žodžiais ir pakurstė berniuką, jai tai įprasta, bet jis kaltas tik tiek, kad susidūrė su ja mastojų kukurūzų lauko pakrašty. Atsirado kaime tvirtinančių, kad jis neva ją mergino – šiaip ar taip, su ja kalbėjo – kiti tikino, esą jie buvo užklupti sėdintys šalia susikibę už rankų… Tiesa pasimeta gausybėje kalbų – juk vieni ir kiti priklauso skirtingiems klanams.
Šakuras nieko bloga nepadarė, aš tuo įsitikinusi.
Tai, ką jis patikėjo mūsų tėvui, išsipasakojęs apie tądien ištvertas kankynes, galima prilyginti tik mano kančioms.
Visa tai be perstojo sukasi mano galvoje kone visą savaitę – kodėl jis ir kodėl aš? Ta šeima paprasčiausiai nori mus sužlugdyti.
Dar išgirstu kalbant, kad pirmasis mastojams išeitį pasiūlė mula Abdula Razakas. Jis sakė, kad būtų išmintinga nurimti ir kad abi gentys susitaikytų, Šakurą reikėtų apvesdinti su Salma, o vyriausiąją gudžaratų dukterį, tai yra mane, ištekinti už mastojo. Kai kurie tvirtina, esą aš atsisakiau ir taip kliudžiau susitaikyti, taigi pati esu kalta dėl to, kas man nutiko. Bet, pasak kitų tarybos narių, pats mastojų vadas atmetė tokią nelygią santuoką. Esą jis net suriko:
- Viską suniokosiu jų namuose, viską išdaužysiu! Nugalabysiu galvijus ir išžaginsiu jų moteris!

Štai tada mula, nebeturėdamas ką pasiūlyti, paliko tarybą. Pagaliau Ramzanas, vienintelis nepriklausąs nei mastojų, nei mūsų genčiai, įtikino mano tėvą ir dėdę mėginti susitaikyti kitaip: prašyti atleidimo. pasiųsti gerbiamą mano amžiaus moterį ir tiems žvėrims parodyti nuolankumą. Prašyti mastojų gailestingumo, kad jie atsiimtų savo kaltinimą ir policija paleistų mano brolį. Taip ir atsitiko: aš, tokia patikli, išėjau iš namų, kad stočiau prieš tuos storžievius, ir nė vienam nė į galvą neatėjo, kad tapsiu to paskutinio mėginimo susitaikyti auka.
Kai žagintojai išmetė mane lauk, Šakuras dar nebuvo paleistas. Tą pačią naktį vienas mano pusbrolių nuėjo pas mastojų klano vadą Faizą.
- Kas įvyko, nebepakeisi. Bet dabar išvaduokit iš kalėjimo Šakurą.
- Eik į policijos nuovadą, aš su jais vėliau pakalbėsiu.
Pusbrolis nuėjo į policiją.
- Aš kalbėjau su Faizu, jis sakė, kad galite paleisti berniuką.
Policininkas pakėlė telefono ragelį ir paskambino Fai- zui, lyg šis būtų jo viršininkas.
- Kažkoks žmogus atėjo pas mus ir sako, kad sutinki paleisti Šakurą…
- Pirmiausia tegul susimoka už išlaisvinimą. Paimkite iš jo pinigų ir tada paleiskite.
Policija pareikalavo dvylikos tūkstančių rupijų. Šeimai tokia suma buvo neįkandama. Trijų ar keturių mėnesių darbininko atlyginimas. Tėvas su dėde apėjo visus gimines, kaimynus ir tą sumą surinko. Tą pačią naktį nunešė policijai pinigus. Galiausiai apie pirmą valandą nakties mano brolis buvo paleistas.
Bet jam vis dar gresia pavojus. Neapykanta neišnyko. Mastojai eis iki galo su savo kaltinimais, jie negali trauktis ir pakenkti savo garbingam vardui – juk mastojus niekada nenusileidžia. Jie ten, savo namuose, šeimos galva ir jo broliai, ten, kitoje cukranendrių lauko pusėje. Visiems matomi. Jie nugalėjo mano brolį, mane ir dabar triumfuoja, bet karas dar nesibaigė. Mastojai visi iki vieno ginkluoti. Jie priklauso kariautojų kastai, o mes teturime malkų ugniai užkurti ir nėra jokio įtakingo sąjungininko, kuris mus apgintų.
Aš noriu nusižudyti ir mano pasiryžimas tvirtas. Padarysiu tai, ką daro mano likimo moterys. Išgersiu rūgšties ir mirtimi galutinai užgesinsiu gėdos ugnį, kuri degina mane ir mano šeimą. Maldauju motinos padėti man numirti. Kad ji nueitų nupirkti rūgšties ir kad pagaliau gyvenimas baigtųsi, nes kitų sąmonėje aš jau esu mirusi. Motina pratrūksta raudoti ir man neleidžia to daryti; ji manęs nebepalieka vienos nei dieną, nei naktį. Aš nebegaliu užmigti, o motina neleidžia man mirti. Slenka dienos ir aš, nugalėta bejėgystės, kraustausi iš proto. Negaliu taip toliau gyventi – įsiraususi į patalus, pasislėpusi nuo pasaulio po savo skara. Bet vieną dieną netikėtas pykčio protrūkis išgelbėja mane nuo tokio paralyžiaus.

Aistrų ir tyros meilės kupino Jane Austen romano herojė aštuoniolikmetė Fanė Prais kadaise iš skurdžių tėvų namų persikraustė pas turtingą globėją dėdę serą Tomą į didingą jo dvarą – Mansfildo Parką. Tačiau šiame gerų manierų ir žaismingo flirto pasaulyje drovi, jautri Fanė visuomet jautėsi esanti tik neturtinga giminaitė. Ji nerado bendros kalbos su išlepintomis savanaudėmis pusseserėmis, o svarbiausia – taip ir neišdrįso atskleisti savo slaptos meilės pusbroliui Edmundui…
Tačiau viskas ima keistis, kai į Mansfildą iš Londono atvyksta žavūs ir patrakę Krofordai – prašmatnusis Henris ir jo gražuolė sesuo Merė. Jiems pasirodžius į ramų ir santūrų Mansfildo Parko jaunuolių gyvenimą uraganu įsiveržia pavydas ir pagundos, prasideda aršios varžybos dėl mylimųjų palankumo, įsiplieskia nepadorios aistros, o tuštybė kai kuriems jų užtraukia didžiulių bėdų …

Chanel istorija prasideda nuo pasakojimo apie paliktą sutrikusį vaiką, tarsi pasiklydusią mergaitę iš pasakos. Atskleisdama dar niekur negirdėtas smulkmenas iš Gabrielle Chanel vaikystės našlaičių prieglaudoje, jos virsmą nevaržoma suaugusia moterimi, Justine Picardie tyrinėja tai, kas slypi po spindinčiu, legendinės mados ikonos paviršiumi.
Puikiai atkurtas Chanel portretas nušviečia jos audringus ir jausmingus santykius su vyrais kitokia šviesa, suteikia naują ir giliai analizuojantį požiūrį į tai, kaip Coco Chanel tapo savo pačios
sukurta galinga asmenybe.
Įtikinamas pasakojimas, paremtas asmeniniais autorės pastebėjimais ir likusių gyvų Chanel draugų, darbuotojų ir giminaičių prisiminimais, knyga taip pat atskleidžia paslaptingą Chanel kodų ir simbolių kalbą bei tyrinėja vaikystės, kai formavosi jos asmenybė, įtaką legendinio Chanel stiliaus atsiradimui.
Coco Chanel mirė 1971-aisiais, būdama 87-erių metų amžiaus, tačiau jos palikimas gyvena toliau. Pristatydama savo beprecedentinį tyrimą, autorė atveria Legendą dienos šviesai ir atskleidžia pasekmes to, ką ji nuslėpė; suranda ribas tarp tiesos ir mito, pasaulio mados širdies istorijoje.

Juozas Erlickas ateina su šaukštu

„Ateinu su šaukštu“ – nauja Nacionalinės premijos laureato Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis.
Solidų veikalą sudaro net 11 knygų, laiko ribos – nuo 30 000 000 m. pr. Kr. („Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais…“) iki 30 000 000 m. po Kr. („Ir aš regiu, kaip visi lietuviai tampa laimingi…“). Autorius fiksuoja ne tik realius istorinius įvykius, bet ir lietuvio dvasios perversmus ir nelyg biblinis pranašas skelbia amžinąsias tiesas.

Naktį dūlinu tamsia gatve…
Staiga prišoka toks žmogelis ir rodo man peilį…
Parodau jam šaukštą ir nueinu.

Juozas Erlickas

Billo Brysono knyga: pažintinė kelionė po savo namą

Bill Bryson. Namie: trumpa privataus gyvenimo istorija. Iš anglų kalbos vertė Vytautas
Grenda. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 480 p.

Bill Bryson (Bilis Braisonas, g. 1951 m.) – skaitytojų mylimas amerikiečių keliautojas, žurnalistas, mokslo populiarinimo knygų autorius. Jo knygos išsiskiria ne tik faktų gausa, bet ir puikiu autoriaus humoro jausmu, dėl kurio mokslinis tekstas virsta ne nuobodžiu skaitiniu, o nepaprastai įdomiu pasakojimu. Lietuviškai išleista “Trumpa istorija beveik apie viską” tapo viena mėgstamiausių enciklopedinio pobūdžio knygų Lietuvoje.

Naujoji Billio Brysono knyga (At Home, 2010) – nebe apie tolimus kraštus ar kosmoso platybes; autorius nukreipė savo žvilgsnį į tai, kas atrodo labai pažįstama ir įprasta – į namus. Pasirodo, neiškeliant kojos iš namų, galima nuklysti pas senovės romėnus, keltus ar galus, o įprasčiausi namų apyvokos daiktai slepia daugybę įdomiausių faktų (kurių niekaip nebūtume sužinoję be Brysono).

Tai paskatino autorių leistis į kelionę po savo namą – seną Norfolko pastoratą, ir einant iš vieno kambario į kitą pažiūrėti, kaip atsirado kasdienio gyvenimo rakandai. Tik keletą žingsnių trunkanti kelionė tapo milžinišku istoriniu tyrimu, aprėpiančiu viską – nuo architektūros iki elektros, nuo maisto konservavimo iki epidemijų, nuo prekybos prieskoniais iki Eifelio bokšto, nuo krinolinų iki tualetų; aprašomos ir talentingos, dažnai keistos asmenybes, kurios visa tai sukūrė.

Neįtikėtina, kiek daug visko slepia namų istorija. Ir kiek šmaikščių bei išsamių atsakymų suranda Brysonas į klausimus, kurių niekas kitas nebūtų sumanęs užduoti. Kodėl šakutė turi keturis dantis, ką reiškė ryškios namų spalvos, kas surado vaistus nuo choleros ir kodėl rengtis nepraktiškai buvo geriau, nei patogiai? „Namie“ – tai žvilgsnis į privatų gyvenimą pro mikroskopą. Brysonas pasitelkia nepasotinamą smalsumą, žavų sąmojį, savitą stilių ir pasakotojo talentą, ir siūlo mums vieną iš įdomiausių ir juokingiausių knygų, kokių yra buvę parašyta apie mūsų gyvenimo būdą.

Knygos “Namie” ištrauka:

Įvadas
Kai atsikraustėme į Norfolko ramaus bevardžio kaimo buvusį Anglikonų
bažnyčios pastoratą, po kurio laiko turėjau užkopti į pastogę — pasižiūrėti, iš kur lėtai, mįslingai laša vanduo. Mūsų name nėra į pastogę vedančių laiptų, todėl teko lipti aukštomis kopėčiomis ir gana nepatogiai įsirangyti pro lubų angą. Dėl to anksčiau ir nebuvau ten lankęsis (ir vėliau nebeturėjau jokio noro apsilankyti).
Kai pagaliau tamsoje dribtelėjęs į dulkes atsistojau, manęs laukė netikėtumas: lauko sienoje pastebėjau iš kiemo visiškai nematomas slaptas duris. Nesunkiai jas atidariau, o už jų, tarp priekinio ir galinio frontono, radau mažytį, ne ką didesnį už stalą stogo plotelį. Viktorijos laikų pastatuose pilna architektūrinių keistenybių, tačiau šis radinys atrodė visiškai nesuvokiamas: neaišku, kodėl architektui prireikė projektuoti duris, vedančias į vietą, kuriai taip stigo aiškios paskirties. Tačiau tai davė žavingą netikėtą rezultatą — leido pamatyti nuostabiausią reginį.
Išvysti gerai pažįstamą pasaulį iš niekada nematytos perspektyvos visada šiek tiek jaudina. Atsidūriau apie penkiasdešimties pėdų aukštyje — Norfolko viduryje maždaug tiek pakanka, kad aprėptum visą panoramą. Tiesiai priešais mane stovėjo senovinė titnago bažnyčia, kuriai kažkada priklausė mūsų namas, o toliau, nedidelio šlaito papėdėje, kiek nuošaliau nuo bažnyčios ir pastorato, — kaimas, kuriam priklausė jie abu. Kitoje pusėje tolumoje mačiau Vaimondamo abatiją, stūksančią virš pietinio horizonto visa savo viduramžiška didybe. Per vidurį lauko brėždamas žemėje tiesias linijas burzgė traktorius. Iš visų kitų pusių driekėsi ramios, dailios, nekintančios Anglijos kaimo vietovės.
Nuostabu, kad vos prieš dieną su draugu Brianu Ayersu pasivaikščiodami nemažai jų apėjome. Brianas — neseniai išėjęs į pensiją šią grafystę tyrinėjęs archeologas, jis apie Norfolko istoriją ir kraštovaizdį turbūt žino daugiau nei bet kas kitas. Brianui anksčiau nebuvo tekę lankytis mūsų kaimo bažnyčioje, todėl nekantravo ją pamatyti. Tai dailus senoviškas pastatas, senesnis už Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ir menantis maždaug tuos pačius laikus, kaip Šartro ir Solsberio katedros. Norfolke apstu viduramžių bažnyčių — jų yra 659. Vienai kvadratinei myliai jų tenka daugiau nei kur kitur, tad kurią nors nesunku praleisti pro akis.
- Ar esi pastebėjęs, — paklausė Brianas mums įžengus į šventorių, — kaimo bažnyčios beveik visada atrodo taip, lyg grimztų žemėn? — Jis atkreipė dėmesį, kad ši bažnyčia stovi nedidelėje įduboje tarsi ant pagalvėlės padėtas svarstis. Bažnyčios pamatai buvo beveik trimis pėdomis žemiau negu šventorius. — Ar žinai, kodėl taip yra?
Prisipažinau, — kai lydžiu Brianą, taip tenka daryti dažnai, — kad neturiu jokio supratimo.
- Matai, taip yra ne dėl to, kad bažnyčia grimztų, — tarė jis šypsodamasis, — o dėl to, kad šventorius pakilo. Kaip manai, kiek žmonių čia palaidota?
Mėgindamas nustatyti, žvilgtelėjau į antkapius ir tariau:
- Nežinau. Aštuoniasdešimt? Šimtas?
- Bet tikriausiai ne tiek mažai, — ramiai pasakė Brianas. — Pagalvok. Tokioje kaimo parapijoje gyvena apie 250 žmonių, taigi susidaro maždaug tūkstantis suaugusių mirusiųjų per šimtmetį, o dar keli tūkstančiai vargšelių, kurie mirė nesulaukę brandaus amžiaus. Padaugink šiuos skaičius iš tiek šimtmečių, kiek stovi bažnyčia, ir pamatysi, kad čia palaidota ne aštuoniasdešimt ar šimtas, o veikiau, tarkime, dvidešimt tūkstančių mirusiųjų.
Nepamirškite, kad kalbėjomės apie tai, kas yra vos už kelių žingsnių nuo mano paradinių durų.
- Dvidešimt tūkstančių? — paklausiau.
Jis dalykiškai linktelėjo.
- Nereikia nė sakyti, susidaro didžiulė masė. Todėl žemė ir pakilo trimis pėdomis. — Davęs man truputį laiko tai įsisąmoninti, jis tęsė: — Norfolke tūkstantis parapijų. Padaugink visus žmonių gyvavimo šimtmečius iš tūkstančio parapijų ir bus aišku, kad ten, į kur žiūri, gausu materialiosios kultūros. — Jis pažvelgė į kelias aplink kyšančias varpines. — Iš čia regėti turbūt dešimt ar dvylika kitų parapijų, taigi tikriausiai matai maždaug ketvirtį milijono palaidotųjų tiesiog čia, žvilgsniu aprėpiamame kraštovaizdyje — vietovėje, kur visada buvo ramu, nieko ypatinga nevyko.
Taip Brianas paaiškino, kodėl tokioje kaimiškoje retai gyvenamoje grafystėje kaip Norfolkas galima rasti 27 000 archeologinių radinių per metus — daugiau nei kurioje nors kitoje Anglijos grafystėje.
- Čia palikta žmonių daiktų iš senų laikų, daug senesnių, nei Anglija tapo Anglija. — Jis parodė man visų mūsų parapijos archeologinių radinių žemėlapį. Beveik kiekviename lauke buvo ko nors aptikta: neolito įrankių, romėniškų monetų ir keramikos, saksų segių, bronzos amžiaus kapų, vikingų sodybų. Iškart už mūsų sklypo ribos 1985 metais ūkininkas eidamas per lauką rado retą romėnų papuošalą, kuris — neįmanoma apsirikti — buvo falo pavidalo.
Mane tai labai stebino ir tebestebina: mintis, kad toga vilkintis žmogus stovėjo ten, kur dabar yra mano žemės riba, naršė po savo apdarą ir nustėro supratęs, jog pametė branginamą atminimo dovaną, ir ji nuo tada gulėjo žemėje septyniolika ar aštuoniolika šimtmečių, per nesibaigiančių žmonių kartų gyvenimus, kol atėjo ir išėjo saksai, vikingai, normanai, atsirado anglų kalba, gimė anglų tauta, susiformavo ir išliko monarchinė santvarka ir vyko visa kita, kol galiausiai dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ją rado ūkininkas ir tikriausiai taip pat nustėro.
Dabar, kai rėpdamas žvilgsniu šį netikėtą reginį stovėjau ant savo namo stogo, man dingtelėjo: kaip keista, kad per du žmogaus veiklos tūkstantmečius vienintelis įvykis, bent trumpam sužadinęs pasaulio dėmesį, — rastas falo pavidalo romėnų papuošalas. Visa kita — tik žmonės, kurie šimtmečius nepastebimi gyveno kasdienį gyvenimą: valgė, miegojo, mylėjosi, ieškojo pramogų. Tada man staiga šovė mintis, kad tai iš tikrųjų daugiausia ir yra istorija: gausybė žmonių, užsiimančių kasdieniais reikalais. Net Einsteinui veikiausiai teko praleisti didelę gyvenimo dalį svarstant apie atostogas, naują hamaką ir apie tai, kokia daili kitapus gatvės iš tramvajaus išlipusios merginos kulkšnis. Tokie dalykai sudaro mūsų gyvenimus ir užvaldo mintis, tačiau juos laikome neesminiais, manome, kad neverta į juos pernelyg gilintis. Negaliu pasakyti, kiek valandų mokyklos laikais skyriau Misūrio kompromiso ar Baltosios ir Raudonosios rožių karų studijoms, tačiau tikrai kur kas daugiau, nei kada turėjau ar galėjau skirti valgymo, miegojimo, mylėjimosi ar pramogų ieškojimo istorijai.
Taigi pamaniau — gal būtų įdomu parašyti knygą apie kasdienius gyvenimo dalykus, šį kartą atkreipti dėmesį ir pažvelgti į juos taip, tarsi ir jie būtų svarbūs. Kai apžiūrėjau savo namą, apstulbau ir truputį išsigandau supratęs, kiek nedaug žinau apie mane supantį namų pasaulį. Vieną popietę sėdėjau prie virtuvės stalo, tingiai žaisdamas su druskine ir pipirine, ir man atėjo į galvą, kad neturiu jokio supratimo, kodėl iš visų pasaulio prieskonių esame taip tvirtai prisirišę prie šių dviejų. Kodėl, pavyzdžiui, ne pipirai ir kardamonas arba druska ir cinamonas? Ir kodėl šakutės turi keturis, o ne tris ar penkis dantis? Turi būti priežastys.
Rengdamasis paklausiau savęs, kodėl visų mano kostiuminių švarkų abiejose rankovėse yra po eilę visai nereikalingų sagų. Per radiją išgirdau minint, kaip kažkas sumokėjo už kambarį ir maistą (room and board), ir suvokiau, kad girdėdamas tai sakant net nenutuokiu, kodėl anglų kalboje vartojamas toks posakis. Staiga namai man ėmė atrodyti paslaptingi.
Taigi sumaniau juos apeiti — vieną kambarį po kito — ir pasigilinti, kokia buvo to kambario reikšmė privataus gyvenimo raidoje. Vonios kambarys bus skirta higienos istorijai, virtuvė — kulinarijos, miegamasis — sekso, mirties ir miego, ir taip toliau. Parašyčiau pasaulio istoriją nekeldamas kojos iš namų.
Turiu pripažinti — šis sumanymas turėjo tam tikro žavesio. Neseniai buvau užbaigęs knygą, kurioje mėginau perprasti visatą ir jos sandarą, — tai buvo didžiulis užmojis. Taigi sumanymas imtis tokio dalyko, kaip senas Anglijos kaimo pastoratas, kuris turi aiškias ribas ir nėra toks bauginamai didelis, atrodė tikrai geras. Atrodė, tokią knygą galėčiau parašyti sėdėdamas namie.
Bet iš tikrųjų išėjo visai kitaip. Namai — stebinamai sudėtingos talpyklos. Savo nuostabai, supratau, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, — kas atrandama, sukuriama, dėl ko atkakliai kovojama, — galiausiai vienaip ar kitaip atsiduria jūsų namuose. Karai, badmečiai, pramoninė revoliucija, Šviečiamasis amžius — visa tai yra čia, jūsų sofose ir komodose, sukišta į užuolaidų klostes, minkštus pagalvės pūkus, sienų dažus ir vandenį vamzdžiuose. Taigi namų gyvenimo istorija nėra tik lovų, sofų ir viryklių istorija, kaip anksčiau miglotai įsivaizdavau, bet ir skorbuto, guano, Eifelio bokšto, patalinių blakių, lavonų grobimo ir visko, kas kada nors yra įvykę, istorija. Namai — tai ne prieglobstis nuo istorijos, o vieta, kur istorija baigiasi.
Turbūt nereikia nė sakyti — kiekvienai istorijai būdinga plėstis. Nuo pat pradžių buvo aišku: kad privataus gyvenimo istorija tilptų į vieną knygą, turėsiu, nors tai nemalonu, daryti atranką. Taigi, nors kartkartėmis knygoje imuosi tolimos praeities (šiaip ar taip, kaip galima kalbėti apie maudykles ir nepaminėti romėnų), joje daugiausia kalbama apie maždaug pastarųjų 150 metų įvykius — laikotarpį, per kurį iš tikrųjų atsirado šiuolaikinis pasaulis. Taip jau sutapo, kad namui, po kurį netrukus keliausime, yra būtent tiek metų.
Esame taip apsipratę su daugybe patogumų — mėgstame gyventi švariai, šiltai ir nealkdami, — kad pamirštame, jog visa tai nesena. Iš tikrųjų prireikė amžių tai pasiekti, o tada beveik viskas atsirado akimirksniu. Kaip tai vyko ir kodėl taip ilgai užtruko, kol to sulaukėme, — šiems klausimams skirti tolesni puslapiai.
Nors tiksliai nenurodžiau kaimo, kuriame yra senasis pastoratas, turiu pasakyti, kad tai tikras namas, ir su juo susiję žmonės, kuriuos miniu, tikrai gyvena (ar gyveno). Taip pat turiu pabrėžti, kad pirmo skyriaus fragmentas, kuriame minimas dvasininkas Thomas Bayesas, šiek tiek kitu pavidalu publikuotas mano parašytame knygos Žvelkime giliau: mokslo ir Karališkosios draugijos istorija (SeeingFurther: The Story of Science and the Royal Society) įvade.

PIRMAS SKYRIUS
Metai
I

rudenį Londone, Haid Parke, iškilo ypatingas statinys — devyniolikos akrų plotą aprėpęs milžiniškas šiltnamis iš geležies ir stiklo, kurio erdviame viduje būtų tilpusios keturios Šv. Pauliaus katedros. Jis stovėjo neilgai, ir tuo metu buvo didžiausias pastatas pasaulyje. Šis neginčijamai didingas statinys, oficialiai pavadintas Visų tautų pramonės gaminių didžiosios parodos rūmais, dar ypatingesnis dėl to, kad atsirado taip nelauktai, buvo toks stulbinamai stiklinis, nuostabus ir netikėtas būtent toje vietoje. Douglasas Jerroldas, savaitinio žurnalo Punch autorius, praminė jį Krištolo rūmais, ir šis pavadinimas prigijo.
Statyba truko vos penkis mėnesius. Stebuklas, kad Krištolo rūmus iš viso pavyko pastatyti. Mažiau nei prieš metus jie dar nebuvo netgi sumanyti. Parodą, kuriai jie buvo skirti, sumanė rengti valstybės tarnautojas Henry Cole’as. Cole’as taip pat nusipelnė istorijai tuo, kad sugalvojo Kalėdų atviruką (šie atvirukai atsirado, nes buvo siekiama paskatinti žmones naudotis naujuoju vieno penso paštu). 1849—aisiais Cole’as apsilankė Paryžiaus parodoje, — palyginti vietinės reikšmės projekte, skirtame tik Prancūzijos gamintojams, — ir užsidegė Anglijoje padaryti ką nors panašaus, tik didingesnio. Jam pavyko Didžiosios parodos idėja sudominti daug įžymybių, tarp jų princą Albertą. 1850 m. sausio 11 d. įvyko pirmasis jų susitikimas. Jie ketino
atidaryti parodą kitų metų gegužės 1—ąją, taigi turėjo šiek tiek mažiau nei šešiolika mėnesių suprojektuoti ir pastatyti didžiausią pastatą, koks kada nors buvo sumanytas, iš visų Žemės rutulio kampelių surinkti ir išdėstyti dešimtis tūkstančių eksponatų, įrengti restoranus ir tualetus, pasamdyti darbuotojus, parūpinti draudimą ir organizuoti policijos apsaugą, išspausdinti skelbimus ir padaryti dar begalę kitų dalykų, — ir tai vyko šalyje, kuri visai nebuvo tikra, ar jai apskritai reikia tokio brangaus ir daug rūpesčių kelsiančio projekto. Atrodė, tai iš tiesų neįgyvendinamas siekis, ir kelis mėnesius jiems tikrai nesisekė. Įvyko atviras parodų halės projekto konkursas, jam buvo pateikti 245 projektai. Visus juos atmetė kaip neįgyvendinamus.
Kai komitetui nepavyko pasiekti savo, jis padarė tai, ką kartais daro visi komitetai, kai patenka į beviltišką padėtį: paskyrė kitą, geriau pavadintą komitetą. Visų tautų pramonės gaminių didžiosios parodos Karališkosios komisijos statybos komitetą sudarė keturi vyrai: Matthew Digby Wyattas, Owenas Jonesas, Charlesas Wildas ir puikus inžinierius Isambardas Kingdomas Brunelis. Komitetas gavo vienintelį nurodymą: pateikti projektą, vertą didžiausios istorijoje parodos, prasidėsiančios po dešimties mėnesių, ir išsiversti su ribotu ir sumažintu biudžetu. Iš keturių komiteto narių tik jaunasis Wyattas turėjo architekto išsilavinimą, tačiau dar nebuvo nieko pastatęs; tuo savo karjeros etapu jis užsidirbdavo pragyvenimui rašydamas. Inžinierius Wildas turėjo patirties beveik vien laivų ir tiltų statybos srityje, Jonesas dekoruodavo interjerus, ir tik Brunelis turėjo patirties dirbti su dideliais projektais. Jis, be abejo, buvo genijus, tačiau kitus baugino, nes tam, kad jo nežemiškos vizijos virstų tikrove, beveik visada prireikdavo įspūdingų laiko ir pinigų sąnaudų.
Tada keturi vyrai pasiūlė stebinamai nevykusį projektą: didžiulę, žemą, tamsią daržinę, persmelktą niūrios nuotaikos, ne ką nuotaikingesnę už skerdyklą. Ji atrodė tarsi skubotas keturių atskirai dirbusių žmonių kūrinys. Kainos buvo beveik neįmanoma apskaičiuoti, tačiau, regis, neabejotina, kad tokio pastato vis tiek būtų buvę neįmanoma pastatyti. Statybai būtų prireikę trisdešimties milijonų plytų, ir nebuvo garantijos, kad per turimą laiką pavyktų jų tiek įsigyti, o ką kalbėti apie sumūrijimą. Visa tai turėjo vainikuoti Brunelio indėlis — dviejų šimtų pėdų skersmens geležinis kupolas, — be abejonės, įspūdinga, tačiau vienaukščiam pastatui gana keista detalė. Niekas anksčiau nebuvo statęs tokios didžiulės geležinės konstrukcijos, ir Brunelis, žinoma, negalėjo pradėti prie jos triūsti ir iškelti į viršų, kol nebuvo po ja stovėsiančio pastato, — ir visa tai reikėjo pradėti ir baigti per dešimt mėnesių, o statinys pagal sumanymą turėjo stovėti mažiau nei pusmetį. Kas jį paskui griautų ir kas nutiktų didžiuliam jo kupolui ir milijonams plytų — šie klausimai atrodė pernelyg nepatogūs svarstyti.
Susidarius tokiai sunkiai padėčiai, išniro rami Josepho Paxtono figūra. Jis dirbo vyriausiuoju sodininku Čatsverto rūmuose, pagrindinėje Devonšyro hercogo buveinėje (tačiau rūmai stovėjo Derbišyre — keista, bet tai būdinga Anglijai). Paxtonas buvo nepaprastas žmogus. Jis gimė 1803 m. Bedfordšyre, skurdžioje ūkininkų šeimoje, keturiolikos buvo išsiųstas dirbti sodininko mokiniu, tačiau per šešerius metus taip pasižymėjo, kad gavo prižiūrėti Londono vakarinėje dalyje esantį eksperimentinį botanikos sodą, kuris priklausė naujai prestižinei Sodininkystės draugijai (netrukus tapusiai Karališkąja sodininkystės draugija), — stulbinamai atsakingas darbas tokiam jaunam žmogui. Čia vieną dieną jam pasitaikė pasikalbėti su Devonšyro hercogu; šiam priklausė netoli stovintys Čiziko rūmai ir gana didelė dalis Britų salų: beveik du šimtai tūkstančių akrų derlingos žemės ir septyneri dideli įspūdingi rūmai. Hercogui Paxtonas iškart patiko — atrodo, ne dėl to, kad šis būtų parodęs kokių ypatingų gabumų, bet dėl stipraus, gryno balso. Neprigirdintis hercogas vertino aiškią kalbėseną. Daug negalvojęs, jis pakvietė Paxtoną tapti Čatsverto rūmų vyriausiuoju sodininku, ir šis sutiko. Jam buvo dvidešimt dveji.
Joks aristokratas nėra žengęs netikėtesnio ir kartu išmintingesnio žingsnio. Paxtonas šoko dirbti tiesiog stulbinamai energingai ir uoliai. Jis suprojektavo ir įrengė žymųjį Imperatoriaus fontaną, kurio čiurkšlė galėjo šauti į 290 pėdų aukštį, — šis hidraulikos laimėjimas Europoje buvo pranoktas tik kartą; įrengė didžiausią šalyje alpinariumą; suprojektavo hercogo valdose naują gyvenvietę; tapo geriausiu pasaulyje jurginų specialistu; laimėjo apdovanojimų už geriausius šalyje melionus, figas, persikus ir nektarinus; sukūrė milžinišką atogrąžų šiltnamį, vadinamą „Didžiąja krosnimi“, kurio plotas siekė visą akrą, — tokį erdvų, kad 1843 m. jame lankydamasi karalienė Viktorija galėjo apvažiuoti jį arklių traukiama karieta. Patobulinęs nekilnojamojo turto vadybą, Paxtonas sumažino hercogo skolas milijonu svarų. Gavęs hercogo pritarimą, jis pradėjo leisti du sodininkystės žurnalus ir nacionalinį dienraštį Daily News — šio redaktoriumi trumpai dirbo Charlesas Dickensas. Paxtonas rašė knygas apie sodininkystę ir taip sumaniai investavo į geležinkelio bendrovių akcijas, kad jį pakvietė į trijų tokių bendrovių valdybą. O Berkenhede, netoli Liverpulio, jis suprojektavo ir įrengė pirmąjį pasaulyje savivaldybei priklausantį parką; jis taip sužavėjo amerikietį Fredericką Law Olmstedą, kad šis pagal jo pavyzdį kūrė Centrinį parką Niujorke. 1849 m. vyriausiasis Kju sodų botanikas atsiuntė Paxtonui retą sergančią leliją — galbūt šis galėtų ją išgelbėti. Paxtonas įrengė specialų šiltnamį ir — tai jūsų nenustebins — gėlė po trijų mėnesių pražydo.
Kai jis sužinojo, kad Didžiosios parodos komiteto nariams nesiseka halės projekto reikalas, jam atėjo į galvą, kad tam galėtų tikti kas nors panašaus į jo šiltnamius. Pirmininkaudamas Midlando geležinkelių bendrovės komiteto susirinkimui, jis nusibraižė projekto metmenis ant sugeriamojo popieriaus skiautės, o po dviejų savaičių užbaigė peržiūrai tinkamus brėžinius. Tiesą sakant, jo projektas sulaužė visas konkurso taisykles. Jis buvo pateiktas po nustatyto laiko, ir, nepaisant viso jame numatyto stiklo ir geležies, neapsiėjo be daugelio degių medžiagų — visų pirma, ištisų akrų medinės grindų dangos, — o tai buvo griežtai uždrausta. Architektūros konsultantai pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Paxtonas neturi architekto išsilavinimo ir niekada nemėgino kurti tokio masto projekto. Tačiau, žinoma, to nebuvo mėginęs ir niekas kitas. Todėl niekas negalėjo griežtai paneigti, kad projektas netinkamas. Daug kas nuogąstavo, jog kepinamas saulės spindulių ir prisigrūdęs žmonių pastatas nepakenčiamai įšils. Kiti baiminosi, kad aukštai esantys stiklinio stogo strypai vasaros karštyje išsiplės ir tada milžiniški stikliniai langai be garso iškritę ištikš ant minios apačioje. Įžvalgiausieji nerimavo, jog visą iš pažiūros nestiprų statinį tiesiog nuvers audra.
Taigi būta nemažai rizikos, ir žmonės ją aiškiai suvokė, tačiau vos kelias dienas nerimastingai pasvarstę komiteto nariai patvirtino Paxtono projektą. Joks kitas įvykis — tikrai, joks kitas — tiek nebyloja apie Viktorijos laikų Britaniją ir jos didžiules galimybes, kaip tai, kad drąsiausias ir simboliškiausias amžiaus pastatas buvo patikėtas sodininkui. Paxtono Krištolo rūmams iš viso nereikėjo plytų, netgi nereikėjo skiedinio, cemento ir pamatų. Jie buvo tiesiog sutvirtinti varžtais ir stovėjo ant žemės lyg palapinė. Paxtonas ne tik išradingai įgyvendino sunkiausią užduotį, bet ir sukūrė visiškai naują, anksčiau niekad nematytą dalyką.
Didžiausias erdvių Paxtono rūmų privalumas buvo tai, kad juos statant pakako standartinių elementų. Rūmų pagrindą sudarė viena detalė — 3 pėdų pločio ir 23 pėdų bei 3 colių ilgio ketaus santvara; ją sujungus su kitomis pritaikytomis santvaromis išėjo karkasas stiklo lakštams kabinti — beveik milijonui kvadratinių pėdų, arba trečdaliui viso Britanijoje per metus pagaminamo stiklo. Buvo sukurta speciali paslanki platforma, kuri judėjo išilgai stogo sijų ir leido darbininkams įtaisyti 18 000 stiklinių langų per savaitę, — toks našumas buvo ir tebėra efektyvumo stebuklas. Įrengti gausybei stoglatakių — iš viso jų reikėjo apie dvidešimties mylių — Paxtonas sukūrė nedidelės brigados valdomą įrenginį, ir juo buvo galima įtaisyti du tūkstančius pėdų stoglatakių per dieną. Anksčiau norint pasiekti tokį rezultatą trims šimtams vyrų būtų reikėję dirbti visą dieną. Tai buvo visokeriopai nuostabus projektas.
Paxtonui labai nusisekė parinkti laiką: kaip tik Didžiosios parodos metu stiklas staiga tapo prieinamas kaip niekada anksčiau. Ši medžiaga visada kėlė keblumų. Gerą stiklą buvo išties sunku pagaminti. Stiklas beveik visada buvo laikomas prabanga. Laimė, padėtį pakeitė du neseniai įvykę lūžiai technologijų srityje. Pirma, prancūzai išrado plokštinį stiklą — jis buvo gaminamas liejant formose ant stalų. Ši technologija leido pirmąsyk pagaminti išties didelius stiklinius langus, tinkamus parduotuvių vitrinoms. Tačiau išlygintą plokštinį stiklą reikėdavo dešimt dienų aušinti. Taigi liejimo stalai didumą laiko būdavo nenaudojami, o paskui kiekvieną plokštę tekdavo ilgai šlifuoti ir poliruoti. Dėl to jis, žinoma, brangiai kainavo. 1838 m. sukurta pigesnė naujovė: lakštinis stiklas, turintis daugumą plokštinio stiklo privalumų, bet auštantis greičiau. Lakštinį stiklą reikėjo mažiau poliruoti, tad jį buvo galima gaminti kur kas pigiau. Staiga tapo įmanoma nebrangiai neribotais kiekiais gaminti didelius stiklo lakštus.
Su tuo susijęs ir dviejų ilgai galiojusių mokesčių, lango mokesčio ir stiklo mokesčio, panaikinimas, įvykęs kaip tik laiku (antrasis, tiesą sakant, buvo akcizo mokestis). 1696 m. įvestas lango mokestis buvo toks didelis, kad žmonės pastatuose kur galėdami tiesiog neįdėdavo langų. Užmūrytas langų angas, tokias būdingas daugeliui to laikotarpio Britanijos pastatų, dažniausiai išpiešdavo, kad atrodytų lyg tikri langai. (Kartais gana apmaudu, kad taip nebedaroma.) Šiuo mokesčiu buvo labai piktinamasi, jį praminė „mokesčiu už orą ir šviesą“. Jis lėmė, kad daug tarnų ir kitų kukliau gyvenančių žmonių būdavo priversti gyventi tvankiose patalpose.
Kitas, 1746 m. įvestas, mokestis būdavo apskaičiuojamas ne pagal langų skaičių, o pagal jų stiklų svorį. Dėl to karalių Jurgių laikais stiklą gamino ploną ir dužų, o langams reikėjo gana tvirtų rėmų. Šiuo laikotarpiu buvo paplitę ir apskriti langeliai. Jie atsirado dėl tų laikų stiklo gamybos būdo. Taip gaminamas lakštas ties viduriu būdavo šiek tiek iškilesnis. Apskrito langelio stiklą imdavo iš tos stiklo lakšto vietos, kur tvirtinamas stiklapūčio strypas. Kadangi ta stiklo dalis turėdavo defektą, mokestis jai negaliojo, tad ją naudojo taupesnieji. Apskriti langeliai paplito pigiose smuklėse ir įstaigose, taip pat privačių namų galinėse sienose, kur kokybė buvo nesvarbi. Stiklo rinkliava buvo panaikinta 1845 m., kai jai nebedaug trūko iki šimtmečio sukakties, o 1851 m., laimė, įvyko kitas parankus pokytis: buvo panaikintas lango mokestis. Kaip tik tada, kai Paxtonui prireikė daugiau stiklo nei kam nors praeityje, jo kaina sumažėjo daugiau nei perpus. Krištolo rūmai nebūtų atsiradę be šių paskatų — kainų sumažėjimo ir technologijų pokyčių, savo ruožtu padidinusių gamybos apimtį.
Užbaigto pastato ilgis siekė lygiai 1 851 pėdą (metams paminėti), plotis — 408 pėdas, aukštis ties viršūne centre — beveik 110 pėdų — pakankamai erdvės tilpti daugelį žavėjusiai guobų alėjai, kurią kitu atveju būtų tekę iškirsti. Tokių matmenų pastatas pareikalavo didelių sąnaudų: 293 655 stiklo lakštų, 33 000 ketaus santvarų ir dešimčių tūkstančių pėdų medinės grindų dangos, tačiau dirbant Paxtono metodais pavyko išsiversti su itin priimtina 80 000 svarų suma. Visi darbai truko mažiau kaip trisdešimt penkias savaites. Šv. Pauliaus katedrai pastatyti reikėjo trisdešimt penkerių metų.
Už dviejų mylių kylantys Parlamento rūmai, statomi visą dešimtmetį, toli gražu dar nebuvo baigti. Vienas Punch autorius pasiūlė, tik pusiau juokais, kad valdžia turėtų užsakyti Paxtonui suprojektuoti „Krištolinį parlamentą“.
Paplito posakis, vartojamas tada, kai kokią nors problemą atrodė sunku išspręsti: „Paklauskite Paxtono“
Krištolo rūmai buvo tuo metu didžiausias ir lengviausias, neįmanomas protu suvokti statinys. Šiandien esame įpratę matyti daug stiklo, tačiau 1851 m. mintis vaikštinėti po ištisus kubinius akrus šviesaus pastato viduje stulbino ir netgi svaigino. Atvykdamas lankytojas pirmiausia iš tolo pamatydavo spindinčią perregimą Parodų salę — mums iš tiesų sunku tai įsivaizduoti. Ji turėjo atrodyti trapi ir laikina, nuostabiai neįtikėtina, panaši į muilo burbulą. Kiekvienam, atvykusiam į Haid Parką ir pirmiausia išvydusiam virš medžių iškilusių ir saulės šviesoje žaižaruojančių Krištolo rūmų vaizdą, nuo grožio turėjo užgniaužti kvapą.
II
Tuo metu, kai Londone iškilo Krištolo rūmai, už šimto dešimties mylių į šiaurės rytus, greta senovinės kaimo bažnyčios, po plačiu Norfolko dangumi atsirado daug kuklesnis statinys: 1851 m. kaime netoli Vaimondamo turgamiesčio buvo pastatytas neaiškaus ir nenuoseklaus stiliaus pastoriaus namas. Jis turėjo neįprastą stogą su vėjinėmis kraštuose ir dailų nuosaikaus gotikinio stiliaus kaminą, — Margaret Oliphant, itin populiari ir produktyvi Viktorijos laikų autorė, romane Pavaduojantis pastorius (The Curate in Charge) apie tokius pastatus rašė: „Erdvus ir gana patogus, tvirtas, nedailus, bet padorus namas“
Tolesnius maždaug penkis šimtus puslapių skirsime šiam statiniui. Jį suprojektavo toks Edwardas Tullas iš Eilšamo, — architektas, kuriam, kaip matysime, stebinamai trūko gabumų, — ir jis buvo skirtas jaunam kilmingam dvasininkui, vardu Thomas Į. G. Marshamas. Dvidešimt devynerių Marshamas naudojosi santvarka, suteikusia jam ir kitiems tokiems dvasininkams ypač geras gyvenimo sąlygas ir nedaug už tai reikalavusia.
1851 m., kai prasideda mūsų istorija, buvo 17 621 anglikonų dvasininkas, o kaimo pastorius, aptarnaudavęs apytikriai tik 250 žmonių, vidutiniškai gaudavo 500 svarų sterlingų pajamų — ne mažiau nei vyresnysis valstybės tarnautojas, pavyzdžiui, Didžiąją parodą sumanęs Henry Cole’as. Tapo įprasta jaunesniesiems perų ir džentrių sūnums rinktis arba dvasininko kelią, arba karjerą kariuomenėje. Dažnai pradėdami eiti pareigas jie atsinešdavo ir šeimos turtą. Daug dvasininkų gaudavo ir nemažų pajamų nuomodami su pareigomis skiriamą bažnyčios žemę arba dirbamąją žemę. Net mažiausiai privilegijuotiems parapijas turėjusiems dvasininkams dažniausiai klojosi gerai. Jane Austen užaugo pastorate Stiventone, Hampšyre. Nepritekliai ją erzino, tačiau šis pastoratas turėjo svetainę, virtuvę, saloną, darbo kambarį ir biblioteką, taip pat septynis miegamuosius, taigi sąlygos tikriausiai buvo neblogos. Daugiausia pajamų gaudavo Dodingtono parapijos Kembridžšyre pastorius: šiam laimingajam priklausė 38 000 akrų žemės ir iki 1865 m., kai ji buvo padalinta, jis gaudavo 7 300 svarų sterlingų metinių pajamų — dabartiniais pinigais būtų maždaug 5 milijonai svarų .
Anglikonų bažnyčios dvasininkai būdavo dvejopi: vikarai ir pastoriai. Jie mažai tesiskyrė Bažnyčios požiūriu, tačiau ryškiai skyrėsi ekonomine padėtimi. Anksčiau vikarai buvo pastorių pavaduotojai (žodis „vikaras“ susijęs su anglų kalbos žodžiu vicarious, reiškiančiu „atliekamas už kitą“, — tai rodo, kad jų vaidmuo buvo pavaduoti), tačiau pono Marshamo laikais šis skirtumas buvo beveik išnykęs: ar parapijos dvasininką vadinti vikaru, ar pastoriumi, daugiausia priklausė nuo vietinės tradicijos. Tačiau jų pajamos tebebuvo skirtingos.
Dvasininko algą mokėdavo ne pati Bažnyčia, — tam buvo naudojamos nuomos ir dešimtinių lėšos. Galiojo dvejopos dešimtinės: didžiosios, taikomos pagrindinėms javų rūšims — pavyzdžiui, kviečiams, miežiams, — ir mažosios, už daržų produkciją, gyvulių pašarą ir kitas šalutines pašaro rūšis. Didžiąsias gaudavo pastoriai, mažąsias — vikarai, taigi pastoriai paprastai buvo turtingesni, kartais net gerokai. Dėl dešimtinių Bažnyčios ir ūkininkų santykiai nuolat būdavo įtempti, ir 1836—aisiais, metais anksčiau, nei karalienė Viktorija įžengė į sostą, nuspręsta šiuos reikalus supaprastinti. Nuo tada ūkininkas, užuot atidavęs vietiniam dvasininkui sutartą dalį derliaus, turėdavo jam kasmet mokėti pastovią sumą, kuri priklausė nuo jo žemės bendros vertės. Dvasininkai turėdavo teisę gauti paskirtą dalį net tais metais, kai ūkininkams sekdavosi prastai, o tai savo ruožtu reiškė, kad dvasininkams visi metai būdavo geri.
Kaimo dvasininko vaidmuo buvo itin neapibrėžtas. Būtinai nereikalauta ir netgi nesitikėta pamaldumo. Į anglikonų dvasininkus galėjo būti įšventintas tik universitetą baigęs žmogus, tačiau dauguma dvasininkų studijuodavo klasikinę filologiją ir apskritai nestudijuodavo teologijos, taigi būdavo neparengti pamokslauti, įkvėpti ar guosti kitus bei kitais būdais teikti prasmingą krikščionišką paramą. Dauguma netgi nesivargindavo kurti pamokslų, tiesiog nusipirkdavo didelę knygą su iš anksto paruoštais pamokslais ir kartą per savaitę vieną iš jų perskaitydavo.
Visai netikėtai šitaip atsirado išsilavinusių, turtingų žmonių klasė, kurios atstovai turėjo be galo daug laiko. Rezultatas — daugelis iš jų gana savaimingai ėmė daryti nepaprastus dalykus. Niekada istorijoje nebūta žmonių grupės, kuri užsiėmė tokia įvairia garbinga veikla, nors iš tikrųjų nebuvo įpareigoti tokia veikla užsiimti.
Štai keli pavyzdžiai.
Jorkšyro užkampio vikaro George’o Bayldono pamaldos buvo lankomos taip prastai, kad jis pusę savo bažnyčios pavertė vištide. Tačiau jis tapo pirmuoju autoritetingu savamoksliu lingvistu ir sudarė pirmąjį pasaulyje islandų kalbos žodyną. Netoli jo gyvenęs Laurence’as Sterne’as, prie Jorko esančios parapijos vikaras, rašė populiarius romanus. Iš jų daugiausia prisimenamas Džentelmeno Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys (The Life and Opinions of Tristram Shandy, Gentleman). Edmundas Cartwrightas, vienos Lesteršyro parapijos pastorius, išrado mechanines audimo stakles — jos, tiesą sakant, ir padarė Pramonės revoliuciją iš tikrųjų pramoninę; Didžiosios parodos metu vien Anglijoje naudota 250 000 jo staklių.
Devono pastorius Jackas Russellas išvedė terjerą, vėliau pavadintą jo vardu; Oksfordo pastorius Williamas Bucklandas pateikė pirmąjį mokslinį dinozaurų aprašymą ir neatsitiktinai tapo autoritetingiausiu pasaulyje koprolitų, suakmenėjusių gyvūnų išmatų, specialistu. Saryje gyvenęs Thomas Robertas Malthusas parašė Apybraižą apie gyventojų skaičiaus principą (An Essay on the Principle of Population; joje, kaip atsimenate iš mokyklos laikų, teigiama, kad dėl matematinių priežasčių maisto išteklių niekada negali gausėti taip pat sparčiai, kaip auga gyventojų skaičius) ir tapo politinės ekonomijos disciplinos pradininku. Daramo kanauninkas Williamas Greenwellas tapo šiuolaikinės archeologijos pradininku, nors meškeriotojai jį geriau prisimena kaip jo vardu pavadintos populiariausios muselės upėtakiams gaudyti išradėją.
Dorseto dvasininkas smagiu vardu Octavius Pickardas—Cambridge’as tapo geriausiu pasaulyje vorų specialistu, o jo amžininkas Williamas Shepherdas parašė nepadorių pokštų istoriją. Johnas Claytonas iš Jorkšyro pirmasis pademonstravo, kaip veikia dujinis apšvietimas. Mančesterio pastorius George’as Garrettas išrado povandeninį laivą*. Adamo Buddle’o, Esekso vikaro botaniko, vardu pavadintas žiedinis augalas budlėja. Berkšyro pastorius Johnas Mackenzie’is Baconas buvo vienas iš pirmųjų oreivių, skraidžiusių karšto oro balionu, ir aerofotografijos pradininkas. Sabine’as Baringas—Gouldas parašė himną „Pirmyn, krikščionys kariai“ ir, tai labiau stebina, pirmąjį romaną, kurio herojus yra vilkolakis. Vikaras Robertas Stephenas Hawkeris iš Kornvalio yra žinomų poezijos kūrinių autorius, juo labai žavėjosi Longfellow ir Tennysonas, nors savo parapijiečius jis versdavo šiek tiek nerimauti, nes nešiojo rožinį fesą ir nemažą dalį gyvenimo praleido stipriai raminamas opijaus.
Gilbertas White’as iš Hampšyro grafystės Vestern Vildo tapo labiausiai vertinamu tų laikų gyvosios gamtos istorijos specialistu ir parašė aiškiu stiliumi pasižyminčią, vis dar labai populiarią Selbornogamtos istoriją (Natural History of Selborne). Nortamptonšyro vikaras M. Į. Berkeley tapo žymiausiu grybų ir augalų ligų specialistu; deja, jis, ko gero, atsakingas ir už daugybės ligų paplitimą, tarp jų ir miltligės — žalingiausios iš visų mikozių, kamuojančių kultūrinius vaisinius augalus. Johnas Michellas, Derbišyro pastorius, išmokė Williamą Herschelį pasidaryti teleskopą, paskui jį naudodamas šis atrado Uraną. Taip pat Michellas sukūrė metodą, kuris leido nustatyti Žemės svorį. Yra pagrindo teigti, kad tai išradingiausias praktinis mokslinis eksperimentas per visą XVIII amžių. Pastorius mirė anksčiau, nei šį eksperimentą buvo galima atlikti, ir jį galiausiai Londone užbaigė Henry Cavendishas, talentingas Paxtono darbdavio, Devonšyro hercogo, giminaitis.
Turbūt nepaprasčiausias dvasininkas — Thomas Bayesas iš Tanbridž Velso, Kento grafystės, gyvenęs maždaug nuo 1701 iki 1761 m. Visiems atrodė, kad jis pamokslauja neryžtingai ir beviltiškai blogai, tačiau jis buvo itin talentingas matematikas. Jis išvedė matematinę lygtį, kuri imta vadinti Bejeso teorema ir atrodo štai taip:
p(0 | y) = P(0)P(Y 1 Q) .
f p(n)p(y | n)dų
Tie, kas supranta Bejeso teoremą, gali ją taikyti spręsdami sudėtingus uždavinius, susijusius su tikimybių skirstiniais, arba, kaip jie kartais vadinami, atvirkštinėmis tikimybėmis. Tai būdas remiantis daline informacija gauti statistiškai patikimas tikimybes. Įdomiausia, kad nesant kompiuterio tokiems skaičiavimams atlikti ši teorema praktikoje nepritaikoma, tad tuo laiku tebuvo įdomus, bet iš esmės betikslis pratimas. Neabejotina, ir pats Bayesas ne itin vertino savo teoremą, nes nepasivargino jos skelbti. 1763 m., praėjus dvejiems metams po Bayeso mirties, jo draugas nusiuntė ją į Londoną Karališkajai draugijai, ir ji buvo paskelbta šios draugijos Filosofiniuose pranešimuose (Philosophical Transactions) straipsnyje kukliu pavadinimu „Esė apie tikimybių teorijos problemos sprendimą“. Iš tikrųjų tai buvo vienas iš matematikos istorijos lūžių. Šiandien Bejeso teorema taikoma modeliuojant klimato pokyčius, prognozuojant akcijų rinkų dalyvių elgseną, radioaktyviosios anglies metodu nustatant datas, aiškinant kosmologiškai reikšmingus įvykius ir daug kitų dalykų, kur svarbus tikimybių aiškinimas, — ir visa tai prasidėjo nuo įžvalgių XVIII amžiaus anglų dvasininko pastabų.
Labai daug kitų dvasininkų nesukūrė didžių darbų, tačiau susilaukė didžių vaikų. Johnas Drydenas, Christopheris Wrenas, Robertas Hooke’as, Thomas Hobbesas, Oliveris Goldsmithas, Jane Austen, Joshua Reynoldsas, Samuelis Tayloras Coleridge’as, Horatio’as Nelsonas, seserys Bronte, lordas Alfredas Tennysonas, Cecilis Rhodesas ir Lewisas Carrollis (kuris buvo įšventintas, nors niekada nėjo šių pareigų) — visi jie parapijos pastorių palikuonys. Apie neproporcingai didelę dvasininkijos įtaką šį tą galima sužinoti atlikus žodžių paiešką elektroniniame Nacionalinio biografijos žodyno (Dictionary of National Biography) variante. Įveskite „pastorius“ ir gausite beveik 4 600 rezultatų, o „vikaras“ duoda dar 3 300. Palyginkime: įvedę „fizikas“ gausite daug kuklesnį skaičių, 338, įvedę „ekonomistas“ — 492, „išradėjas“ — 639, „mokslininkas“ — 741. (Įdomu, kad ne ką mažiau įrašų gaunama įvedus žodžius „mergininkas“, „žmogžudys“ ar „pamišėlis“, o įvedus „ekscentrikas“ gaunama gerokai daugiau — 1 010 įrašų.)
Yra tiek daug garsių dvasininkų, kad lengvai pamirštama, jog tokių žmonių iš tikrųjų pasitaikydavo retai, o didžiuma buvo panašesni į mūsų poną Marshamą, kuris, jei ką ir pasiekė ar troško pasiekti, tai nepaliko pėdsakų. Su garsenybių pasauliu jį glaudžiausiai sieja prosenelis Robertas Marshamas, tapęs fenologijos pradininku. Fenologija yra sezoninių pokyčių stebėjimo mokslas (jei ne per drąsu tai vadinti mokslu), — tokių pokyčių, kaip pirmieji medžių pumpurai, pirmoji pavasario gegutė ir taip toliau. Galima manyti, jog žmonės vis tiek instinktyviai daro ką nors panašaus, tačiau iš tikrųjų niekas to nedarydavo, ar bent nedarydavo sistemingai, bet Marshamo dėka tokia veikla visame pasaulyje tapo nepaprastai populiari ir garbinga. Amerikoje ištikimas jo sekėjas buvo Thomas Jeffersonas, kuris netgi būdamas prezidentas rasdavo laiko pasižymėti, kada Vašingtono turguose pasirodo ir išnyksta trisdešimt septynios vaisių ir daržovių rūšys, ir pavesdavo savo padėjėjui Montisele atlikti stebėjimus, kad sužinotų, ar šių dviejų vietų datų skirtumams būdingi nors kokie reikšmingi svyravimai. Kai šiuolaikiniai klimatologai sako, kad obelų žiedai pavasarį išsiskleidė trimis savaitėmis anksčiau nei įprastai, ir kalba kitus panašius dalykus, jie dažnai kaip šaltiniais naudojasi Roberto Marshamo užrašais. Šis Marshamas buvo dar ir vienas turtingiausių Rytų Anglijos žemvaldžių, turėjęs didelį dvarą kaime įdomiu pavadinimu — Straton Strolesas. Šis kaimas yra netoli Noridžo, kuriame Thomas Johnas Gordonas Marshamas 1821 m. gimė ir praleido didumą gyvenimo, o paskui nukeliavo maždaug dvylika mylių iki mūsų minimo kaimo, kur dirbo pastoriumi.
Beveik nieko nežinome, kaip Thomas Marshamas čia gyveno, tačiau per atsitiktinumą tikrai daug žinome apie tokių žmonių kasdienybę didžiajame kaimo pastorių amžiuje, nes vienas dvasininkas ją aprašė. Tai parapijos pastorius, gyvenęs netoli esančioje Veston Longvilio parapijoje — iki jos penkios mylios kelio per laukus šiaurės kryptimi (ji kaip tik matyti nuo mūsų pastorato stogo), o jo vardas buvo Jamesas Woodforde’as. Šis pastorius gyveno penkiasdešimčia metų anksčiau už Marshamą, tačiau gyvenimas per tą laiką nedaug pasikeitė. Woodforde’as nebuvo ypač darbštus, išsilavinęs ar gabus, tačiau mėgavosi gyvenimu ir keturiasdešimt penkerius metus rašė gyvą dienoraštį, kuris leidžia kaip reta nuodugniai apžvelgti kaimo dvasininko gyvenimą. Dienoraštis daugiau nei šimtmetį buvo pamirštas, paskui iš naujo atrastas ir 1924 m. sutrumpinus išleistas pavadinimu Kaimo pastoriaus dienoraštis (The Diary of a Country Parson). Nors, kaip pažymėjo vienas kritikas, tai „ne ką daugiau negu apsirijimo kronika“, knyga tapo viena iš skaitomiausių pasaulyje.
XVIII amžiuje ant stalų patekdavo stulbinantis kiekis maisto, ir kažin ar Woodforde’as yra bent kartą ką nors valgęs, o paskui kruopščiai ir išsamiai to neužfiksavęs. Štai tipiškas jo 1784 m. pietų stalo aprašas: jūrų liežuvis omarų padaže, viščiukas, jaučio liežuvis, jautienos pjausnys, sriuba, veršienos filė su briedžiukais ir trumais, karvelienos pyragas, kasa, jauniklė žąsis su žirneliais, abrikosų uogienė, sūrio pyragas, troškinti grybai ir desertas su kremu bei plakta grietinėle. Kitą kartą valgydamas jis galėjo rinktis iš lyno, kumpio, trijų rūšių paukštienos, dviejų keptų ančių, kiaulienos sprandinės, slyvų pudingo, slyvų ir obuolių pyrago, įvairių vaisių ir riešutų ir visa tai užsigerti raudonuoju ir baltuoju vynu, alumi ir sidru. Niekas negalėjo sutrukdyti gerai pavalgyti. Kai mirė Woodforde’o sesuo, jis aprašė dienoraštyje nuoširdų sielvartą, tačiau taip pat rado vietos pranešti: „Šiandien pietums — gardus keptas kalakutas“ [sic]. Pasaulio naujienos irgi pernelyg netrikdė. Apie JAV nepriklausomybės karą jis vos užsimena. 1789 m. užėmus Bastiliją Woodforde’as užsirašė šį faktą, bet daugiau vietos skyrė savo pusryčiams. Paskutinis jo dienoraščio įrašas taip pat apie valgį.
Woodforde’as buvo gana padorus žmogus — jis kartais nusiųsdavo maisto vargšams ir gyveno nepriekaištingai dorai. Tačiau per visus jo dienoraščio metus nėra jokių ženklų, kad bent akimirką būtų susimąstęs apie pamokslo kūrimą ar pajutęs kokį ypatingą prieraišumą savo parapijiečiams, išskyrus nebent malonumą, patiriamą kartu pietaujant, jei juos pasikviesdavo. Jei jo pavyzdys ir nerodo, kas buvo įprasta, jis tikrai parodo, kas buvo įmanoma.
Koks pono Marshamo vaidmuo šiame pasakojime, — nežinia. Jei jo gyvenimo tikslas buvo palikti istorijoje kuo mažiau pėdsakų, tai jam puikiai pavyko. 1851 m. dvidešimt devynerių Marshamas dar buvo nevedęs, ir visą gyvenimą liko senbernis. Jo ūkvedė, įdomia neįprasta pavarde — Elizabeth Worm, išgyveno kartu apie penkiasdešimt metų ir 1899 m. mirė, taigi bent jai, regis, jo draugija atrodė gana priimtina, tačiau ar ji tokia atrodė (ar neatrodė) ir kitiems, nežinoma.
Tačiau yra viena vilties teikianti detalė. Paskutinį 1851 m. kovo sekmadienį Anglikonų bažnyčia atliko nacionalinę apklausą siekdama sužinoti, kiek žmonių tą dieną iš tikrųjų lankėsi bažnyčioje. Rezultatai sukrėtė. Anglijoje ir Velse daugiau nei pusė žmonių apskritai neatėjo į bažnyčią, tik 20 procentų atėjo į anglikonų pamaldas. Kad ir kaip išradingai dvasininkai būtų kūrę matematines teoremas ar sudarinėję islandų kalbos žodynus, savo bendruomenėms jie tikrai nebeturėjo tokios reikšmės kaip kadaise. Laimė, nėra jokių požymių, kad taip būtų atsitikę ir pono Marshamo parapijoje. Surašymo duomenimis, tą sekmadienį į jo rytines pamaldas atėjo 79 tikintieji, popiet — 86. Tai beveik 70 procentų jo parapijos žmonių — daug geresnis už šalies vidurkį rezultatas. Jei tarsime, kad jo pamaldoms tai įprasti skaičiai, tada, regis, mūsų ponas Marshamas buvo gerbiamas žmogus.

Teisinės firmos partneriai Finley ir Figg nurodo save kaip “boutique” advokatų kontorą.

Tyto alba išleido knygą vaikams, o ir tėvams beigi seneliams. Knygą „Kai šalia Teta Beta“ parašė Bernadeta Lukošiūtė (tikriausiai atsimenate LTV laidą „Labanakt, vaikučiai“ ir jos vedėją Tetą Betą?). Šiuo metu B. Lukošiūtė veda laidą Lietuvos radijuje „Tetos Betos viktorina“. Knyga gausiai iliustruota, pažintinė, kupina smagumo ir išminties.

Sveikas, mielas mano bičiuli,
papasakosiu tau, koks augalas slepia nykštukų lobius, kuo pavirto žemėn nukritusios dvi ryškiausios
žvaigždės, kaip sužinojau, kad yra paukščių, kurie – tik pamanyk – atskrenda pas mus žiemoti. Visus
šiuos pasakojimus po trupinėlį surinkau iš įvairių knygų savo viktorinai. Dabar štai pasakoju tau,
nes labai noriu, kad pažintum tuos, kurie šalia, kad pamiltum ir saugotum.

Nuoširdžiai – Teta Beta

Bernadeta Lukošiūtė – radijo ir televizijos laidų vedėja, diktorė. Daugeliui ji geriau žinoma kaip Teta Beta iš Lietuvos radijo laidos „Tetos Betos viktorina“ ir kadaise labai populiarios televizijos laidos „Labanakt, vaikučiai“.
Knygoje „Kai šalia Teta Beta“ rasite daug įdomių istorijų apie augalus, paukščius, žvėris. Nuotaikingi Tetos Betos pasakojimai paskatins domėtis supančiu pasauliu ir jį tyrinėti.

Knyga „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos“ – intriguojanti kelionė po XVIII–XX a. muzikinę Europą. Pasakodamas apie iškilių kompozitorių kūrybą, autorius analizuoja giluminius to meto visuomenės gyvenimo procesus, pateikia platų istorinį ir kultūrinį kontekstą. Jo akiratyje – asmenybės, kurių muzikinis mąstymas peržengė jų epochos ribas: E. Griegas, J. Brahmsas, R. Straussas, R. Wagneris, B. Smetana, E. Enescu ir kiti.

Kokie istoriniai ir asmeninio gyvenimo įvykiai labiausiai formavo jų pasaulėvoką? Koks atsitiktinumo vaidmuo? Kodėl genijaus gyvenimas dažnai kupinas paprastam žmogui sunkiai suvokiamų paradoksų ir būtent tie paradoksai kuria tikrovę? Ieškodamas atsakymo į šiuos ir daug kitų klausimų autorius remiasi muzikų biografijos faktais, nepatekusiais į vadovėlius ir enciklopedijas, bet palikusiais ryškų pėdsaką jų kūryboje. Tai pirmoji Lietuvoje tokio žanro knyga, vedžiojanti skaitytoją po neišgalvotą, bet netikėtą muzikos ir žymiausių muzikantų pasaulį. Savito, šmaikštaus stiliaus esė, neprognozuojamos, mąstyti skatinančios įžvalgos tarp eilučių atskleidžia ir paties muzikologo V. Gerulaičio gyvenimo filosofiją.

***

Amžinai mirštanti gulbė, arba Linksma operos istorija (ištrauka iš knygos)

…Kai uždanga pakyla, scenoje prasideda meilės trikampio peripetijos, galinčios pasibaigti kokiu mirties keturkampiu. Operose meilė dažniausiai nelaiminga, o herojus ar herojė, pasmaugti, nunuodyti ar nušauti, žodžiu, numirę, dar mažiausiai šešias minutes dainuoja. Dažniausiai svyruodami, suklupę ar tiesiog gulėdami. Vieni ant nugaros, kiti ant pilvo, kai kurie – ant šono. Ypač dešiniojo. Galutinai numirštama tada, kai scenoje užgęsta šviesos ir šlamėdamos apsikabina didingos užuolaidos. Bet ir tada, publikai teberaudant, orkestras dar ilgai arba trumpai, vis tildamas arba garsėdamas palydi į grimo kambarį mirusio herojaus ar herojės sielą…
(…) Būtent sopranai dažniausiai vos ne vos sulaukia paskutinio veiksmo. Susidorojama įvairiai: liesos ir įmitusios, aukštos ir žemos, jaunos ir padėvėtos, primadonos ir debiutantės, žiūrėk, anksčiau ar vėliau pasmaugiamos, nuduriamos, sudeginamos, užmūrijamos gyvos…
Rečiausiai nudaigojami bosai. Tenorai – tradiciniai herojai, todėl jie neretai žūva herojiškai, pavyzdžiui, dvikovose. Baritonų lemtis būna įvairi, bet dažniausiai jie kaip nors išsisuka iš padėties. Nenuostabu – nei tenorai, nei bosai…
Ir visgi galima rimtai pasikasyti pakaušį: ar tik opera nėra pats antifeministiškiausias meno žanras?

Viktoras Gerulaitis – muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, populiarių Lietuvos radijo ir televizijos laidų “Tautos gaida”, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“ autorius ir vedėjas, Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio Biržuose, Dainavos šalies muzikos festivalio Alytuje iniciatorius, knygų „Muzikos stilių raida“ (1994, Švietimo ministerijos premija), „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ (2010) autorius.

Knygos Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos ištrauka

Pratarmė
Jūsų rankose — Lietuvoje dar neįprasto žanro knyga. Iš pirmo žvilgsnio ji skirta muzikos mėgėjams. Tačiau tarpais kiek „detektyvinis“ pasakojimo stilius, pasižvalgymai po įvairias kultūros ir meno epochas — nuo Renesanso iki mūsų dienų — galėtų sudominti visus, norinčius sužinoti šį tą daugiau apie paslaptingiausią iš menų — muziką.
Kas gi čia neįprasta? Ogi tai, jog kiekvienos istorijos herojų žodžiai, jų gyvenimo faktai bei aplinkybės, įvykiai ir nutikimai yra dokumentiškai absoliučiai tikslūs. Tačiau viskas pateikiama tarsi grožinės literatūros forma. Tad ir išeina lyg kokia muzikinė—istorinė dokumentika: čia, žiūrėk, „susitinka“ du ką tik susikūrusios Vokietijos didžiavyriai — kancleris Otto von Bismarckas ir kompozitorius Richardas Straussas, ten aprašytas tikras faktas, kaip akimoju užsidegantis temperamentingasis Hectoras Berliozas, persirengęs moteriškais drabužiais, skuodžia į Paryžių… nušauti savo mylimosios, jos vyro, motinos ir pats nusišauti, o čia staiga aš pats Bulonės miške 1840 metais „kalbuosi“ su Richardu Wagneriu…
Gal įdomu pasiskaityti apie tai, kuris didis čekų kompozitorius paauglystėje buvo ruošiamas tapti… mėsininku, kaip vargšas Beethovenas buvo įsimylėjęs dvi seseris ir dar jų pusseserę, pagaliau — kiek kainuoja šedevras?
Gal smalsu ne iš salės pasižvalgyti po operos pasaulį, kuriame jūsų laukia daug linksmų netikėtumų, ar patraukti Schuberto tragiškuoju „Žiemos keliu“, sužinoti, kaip iš užmaršties prisikėlė Johannas Sebastianas Bachas ir ką aš rašau laiške Mozartui?..
Suprantama, knygos herojų gyvenimai būtų daug pilkesni be jų mylimųjų. Moteris puošia muziką. Muzika sudvasina moterį. Taip gimsta kūrėjo meilė.
Muzikos žinioje yra tik melodija, harmonija, ritmas, tempas, dinamika ir meilė. Tiesa, jeigu tos meilės nėra klausytojo širdyje, tuomet gali pasirodyti, kad melodija tėra garsų sekos atkarpa, harmonija — vertikalių intervalų rinkinys, ritmas — greičio matavimo būdas, o tempas — kliūtis atlikėjui. Apgailėtinas atkarpos, rinkinio, matmens ir kliuvinio kratinys — štai kuo gali pavirsti kūrinys, sukurtas ir klausomas be meilės širdy.
Ką galima išgirsti, tai yra suvokti, klausantis muzikos? Viską! Tačiau neretai mes išgirstame pernelyg mažai. Taip atsitinka dar ir dėl to, kad mes ateiname į koncertą ar įsijungiame radijo aparatą norėdami patenkinti vien mums jau pažįstamas pajautas, jausmus. Štai aš patogiai įsitaisysiu, pasigirs muzika ir palabins mano jai šiandien paruoštas emocijas. Jei palabins maloniai — tai bus gera muzika, jei ne — bloga. Štai ir visas sprendimo apie muzikos kūrinį kriterijus.
Tačiau toks klausytojas panašus į užvertą kriauklę. Jos paviršiuje yra keli į dirgiklius reaguojantys taškeliai, ir jai atrodo, kad kaip tik jie padeda jausti ir suvokti pasaulį. Bet ji nė neįtaria, kad reaguoti gali visa jos gyvastis, slypinti viduje. Reaguoti daug jautriau ir pilnatviškiau. Tereikia prasiverti. Bet prasiveria ji tik maistui pasigauti ir būstui pasitaisyti.
Klausytojas, eidamas į koncertą, turėtų namie palikti įprastas emocijas. Liūdna—linksma, niūru—džiugu — tai kasdienybės emocijos. Klausytojo tikslas turėtų būti muzikos padedamam atrasti savyje dar nepažįstamas pajautas. Jį turi užplūsti keisčiausi prisiminimai, sapnai, vizijos, mįslės ir stebuklingas dar nepatirtos meilės jausmas.
Galbūt ši knygelė bent šiek tiek pastūmės skaitytoją ieškoti tų nepažįstamų pajautų. Ir pažadins norą nuo šiol iš arčiau pažinti muziką, dažniau ir jautriau bendrauti su ja. Būtų puiku! Tai ir yra kuklus autoriaus noras ir šio darbo tikslas.
n
Pavesrneje su R ichardu Wagneriu
Paryžiuje baigėsi 1840 metų pavasaris. Buvo gegužės 22—oji. Bulonės miško pakrašty pro baltą pavėsinės langą Sena plukdė savo vandenis į Lamanšą. Kvepėjo žaluma ir vidurdienio nuovargiu.
Už stalo sėdėjome trise: Richardas Wagneris ir aš — ant suolo, o milžiniškas niufaundlandas Roberas — Wagneriui prie kojų. Roberas nuobodžiavo, o mudu su Richardu gurkšnojome atsineštą gegužės vyną. Buvo Wagnerio gimimo diena. Šįryt jam — niekam nežinomam provincialui iš Vokietijos — suėjo 27 metai. Tada, 1840—aisiais, mudu buvome lyg ir draugai (nors vėliau aš tuo rimtai suabejojau). Tiesa, mūsų gyvenimuose nebuvo nieko bendra, o kad Richardas mirs tą patį mėnesį, kurį aš gimiau, tik 36 valandomis vėliau, — to aš, žinoma, neįtariau. Beje, mirs rašydamas straipsnį „Apie moteriškąjį žmogaus pradą“… Likus kelioms savaitėms iki mirties taps neįprastai švelnus, rūpestingas, geraširdis, nors iki tol nepasižymėjo tokiomis „moteriškomis“ savybėmis. Bet tai atsitiks Venecijoje 1883—iųjų vasario 13—ąją po pietų, kurių jis, beje, nepanorės ragauti ir mirs nepietavęs.
O šį giedrą gegužės vidurdienį žiūrėjau į jauną akiplėšą, atvykusį užkariauti pasaulio sostinės, kuriai jis buvo nereikalingas, bet truputį simpatiškas savo noru įsiteikti.
Tik po daugelio dešimtmečių buvusi maža Paryžiaus simpatija virs didele antipatija šiam liesam žemo ūgio kumpanosiui, nepakančiam jokiems priešgyniavimams ir galėjusiam pasiusti dėl smulkmenos. Prieš septynis mėnesius buvo atsibeldęs į Paryžių, svajodamas (tiksliau — siekdamas, nes valią ir ryžtą turėjo greičiau velniškus nei svajotojiškus) čia pastatyti savo jau trečiąją operą „Rienci“. Dažnai mėgo pasakoti apie tą savo avantiūrišką kelionę laivu Baltijos ir Šiaurės jūromis. Pirmiausia iš Rygos, kur dirbo operos teatre, per Lietuvą atvyko į Karaliaučių. Kadangi buvo ieškomas kreditorių, Rusijos sieną kirto slapta, kad nereikėtų rodyti paso. Drauge buvo žmona Mina ir ištikimasis Roberas. Iš Karaliaučiaus movė į Piliavą, o ten sėdo į laivą, plaukiantį Londonan. Tai lėmė trys aplinkybės: šuns į pašto karietą neėmė, traukinio iš Karaliaučiaus į Paryžių nebuvo ir pagaliau laivu keliauti kainavo pigiau. Nors buvo rugpjūtis, — lyg ir ne audrų metas, — štormai Baltijos, o paskui Šiaurės jūroj kilo tokie smarkūs, kad laivas buvo priverstas išmesti inkarą prie uolėtų Norvegijos krantų. Kadangi plaukdamas Wagneris skaitė Heines novelę apie Skrajojantį olandą, apstulbo sužinojęs, kad atsidūrė kaip tik toj vietoj, kur, pasak legendos, olandą užklupo lemtingoji audra. Nuo tos akimirkos nebedvejojo, kad kita jo opera bus „Skrajojantis olandas“, ir lygiai po dvejų metų taip pat rugpjūtį ją užbaigė. Beje, tokių nuostabių „atsitiktinumų“ ir „sutapimų“ Wagnerio, o ir tų, kurie su juo susidurdavo, gyvenime bus apsčiai. Tebemanau, kad tai šėtoniškos lemties ženklas.
Prieš metus, rugpjūčio 20—ąją, perplaukęs Lamanšą ir išlipęs Šiaurės Prancūzijos pakrantėje Pajūrio Bulonėje, nudrožė tiesiai pas ten vasarojantį Paryžiaus operos karalių Meyerbeerį, prisistatė ir parodė jam du „Rienci“ veiksmus.
Meyerbeeris, irgi kilęs iš Vokietijos ir kadaise Italijoje iš Liebmano Beerio tapęs Meyerbeeriu, priėmė labai maloniai, pagyrė muziką ir pažadėjo nusiųsti rekomendacinius laiškus „Grand Opéra“ direktoriui Duponcheliui ir dirigentui Habeneckui.
Bet štai jau 1840—ųjų gegužės pabaiga, o poslinkių — jokių. Maža to — šiandien mudu nė neįtariame, kad po kelių mėnesių Richardas atsidurs ne savo operos premjeroj, o… skolininkų kalėjime. Tiesa, aš ir dabar žinau, kad jo uždarbis — už straipsnius, muzikos pamokas ir kitokius niekus — baigia išsekti. Bet šiandien jis dar nesileidžia vaišinamas.
Šiandien mudu nė neįtariame, kad po kelių mėnesių Richardas atsidurs ne savo operos premjeroj, o… skolininkų kalėjime.
Šiandien mes gurkšnojame raudoną gegužės vyną ir neatrodom pernelyg liūdni. Richardui vis dar atlaidžiai šypsomasi, geranoriškai žadama, o jis nesidrovi atrodyti nusižeminęs, nors matai, kad sukąsti žandikauliai pakaitomis rodo jo nuoskaudą ir ryžtą. Kartais man atrodydavo, kad iš jo dvelkia kai kas
tikresnis nei jis pats. Sakytumei, kokie senovės germanų jausmingumo ir didybės likučiai. Nors gal ir klydau. Richardo tėvas buvo tik Leipcigo policijos valdininkas, visai nepanašus į kokį epinį Hildebrandą, užmušusį sūnų ir taip sunaikinusį savo paties giminę. Negarsios giminės juk nesusinaikina. Richardo protėviai buvo iš miesto prastuomenės: liaudies mokyklų mokytojai, vargonininkai, kantoriai. Tiesa, tėvas, atrodo, būtų tapęs Leipcigo policijos direktoriumi, bet po 1813 metų Leipcigo mūšio, kai Richardui buvo vos 5 mėnesiai, mirė ir atsidūrė vienoje gretoje su protėviais. Žodžiu, Wagnerių giminėje turėjo sužibti tik viena — Richardo žvaigždė. Atrodė, Richardą net ir krikštijo pranašiškai — Leipcigo Šv. Tomo bažnyčioje, kurioje lygiai prieš 90 metų pradėjo dirbti Bachas…
Tačiau man užvis nuostabiausia toje sutapimų grandinėje tai, kad tais pačiais metais, praėjus vos penkiems mėnesiams po Wagnerio gimimo, devyni šimtai kilometrų į pietus, Italijoje netoli Parmos, pasaulį išvydo Giuseppe Verdi! Vokietis ir italas. Vienas — iš miesto, kitas — iš kaimo prastuomenės. Du lygiaverčiai genijai, du žymiausi XIX amžiaus operos kūrėjai. Abiejų gimimo metai — 1813—ieji… Paprastas sutapimas? Netikiu.
Bet šiandien, 1840—ųjų gegužės 22—ąją, nei Richardas, nei Giuseppe dar nieko nėra girdėję vienas apie kitą. Turi savų reikalų. Richardas atkakliai stengiasi Paryžiuje pastatyti „Rienci“ ir kuria novatoriškąjį „Olandą“. O Giuseppe, apimtas nevilties, įtikinėja save daugiau nekursiąs muzikos. Ką tik buvo nušvilpta jo komiška opera „Tariamasis Stanislovas“. Tačiau kokią komišką operą buvo galima kurti tuo metu, kai, vos pradėjus darbą, per mažiau nei dvejus metus vienas po kito mirė abu Verdi vaikai ir mylima žmona! Išnyko visa šeima! O antrepreneriai vertė vykdyti sutarties sąlygas ir laukė komiškos operos! Kam tada rūpėjo kažkoks dėl „gabumų stokos“ net nepriimtas į Milano konservatoriją Giuseppe Verdi.
O čia už lango Sena, kaip ir vakar, kaip ir rytoj, plukdė savo vandenis į Lamanšą. Kaštonai seniai nužydėję. Paryžius gyveno savo gyvenimą… Užėjęs pas kokį nukaršusį monarchistą arba kylantį finansų magnatą, dar galėjai pamatyti napoleoniškojo ampyro sparnuotų sfinksų ir laurų vainikų liekanas, kurių iki galo taip ir neįveikė 1830 metų Liepos revoliucija. Jos labai natūraliai (kaip ir angliškojo parko pavėsyje natūraliai atrodo stilizuoti antikos griuvėsiai) ilsėjosi bydermejerio miesčioniškuose apartamentuose — prabangiuose ir drauge buitiškai intymiuose. Geltonų, mėlynų, rožinių, išmargintų gėlytėmis sienų apmušalų fone moterys nėriniuotomis suknelėmis su siaura talija ir puošniomis rankovėmis bei vyrai siaurais spalvingais frakais, raštuotomis liemenėmis ir cilindrais atrodė kaip vėjavaikiški liberalai, trokštantys idiliškos šeimos laimės. Juose keistai derėjo smulkūs buities interesai ir teatrališki viešo gyvenimo mostai. Beje, tie kontrastai tada dar neatrodė nesuderinami.
Buvo suėję dešimt metų, kai sostan atsisėdo dabar jau šešiasdešimt šešerių Orleano kunigaikštis Liudvikas Pilypas. Tačiau politikai vadovavo keturiasdešimt dvejų metų užsienio reikalų ministras, akademikas, istorikas, stambiosios buržuazijos atstovas François Guizot (beje, po penkerių metų — 1845—aisiais — išvijęs iš Prancūzijos filosofuojantį vokiečių ekonomistą
Karlą Marxą). Ir Liudvikas Pilypas, ir François Guizot buvo gimę spalio mėnesį — pirmasis spalio 6—ąją, antrasis — spalio 4—ąją, — todėl ministro pirmininko, keturiasdešimt trejų metų neūžaugos Adolpheo Thierso dienotvarkė spalio pradžioje visad būdavo intensyvi ir nuolat laistoma šampanu.
Menininkų mėgavimąsi laisvės iliuzija, atėjusia su Pirmąja respublika, dabar keitė rūpestis, kaip pragyventi. Ir jis vis didėjo.
Žodžiu, 1840—aisiais senieji Paryžiaus aristokratai troško būti turtingi, o naujieji kapitalistai — kilmingi. Šiais „kukliais“ siekiais abu aukštieji luomai ir tesirūpino. Monarchija ir buržuazija sudarė įdomų ir… darnų kontrastą. Visai kitaip atrodė antrosios romantikų kartos menininkų ir Liepos monarchijos prekijų pasaulis. Akivaizdžiai matei, kad patetinis romantizmas jau rimo, blėso ir su nuoskauda traukėsi. Sielos klausa girdėjo vis artėjantį ir skubantį, karštą vidutinių ir stambių pirklių bei pramonininkų alsavimą. Jiems rūpėjo tik viena: gaminti lengvai parduodamas, kuo brangesnes prekes. Meno kūriniai jiems irgi tebuvo prekė. Geriausiu atveju pirmučiausia — prekė, o tik paskui — meno kūrinys. Pirklys kūrinį vertino ne kaip menišką daiktą, kurį galima kur nors estetiškai įkomponuoti, o kaip prekę, kuri yra grynas pinigas ir gali būti parduodama. Kitaip manantys vis labiau jautėsi, o ir atrodė, esą filantropai, svetimi šitai veržliai, šiurkštokai, ryžtingai, tolydžio stiprėjančiai kapitalistų genčiai.
Menininkų mėgavimąsi laisvės iliuzija, atėjusia su Pirmąja respublika, dabar keitė rūpestis, kaip pragyventi. Ir jis vis didėjo. Ypač naujosios kartos menininkų. Įkvėpimas ir pinigai vis dažniau ėmė atrodyti kaip dvi neišvengiamos vieno medalio pusės. Idealai ir realybė pasirodė esą antipodai, priversti drauge gyventi. Ne vieno vaizduotėje vėl iškildavo prieš dvidešimt trejus metus lordo Byrono sukurtas kenčiančio ir maištaujančio Manfredo paveikslas. Juo liūdniau buvo matyti, kaip baironiškasis „pasaulio sielvartas“ jau kuris laikas blėsta salonų aksomuose, kur jaunieji bydermejerio — šito XIX amžiaus neorokoko — buržua, tie antrosios kartos jaunesse doree, raitė plaukus ne prasčiau už damas…
Tokį Paryžių radau 1840 metų gegužę. Tokį jį prisimenu. O, kaip jis tada traukė genijus, svajotojus ir smalsuolius! Čia galėjai sutikti žymiausius to meto Europos prancūzus, vokiečius, italus, žydus, vengrus, rusus, lenkus… Įvairaus amžiaus, konservatorius ir novatorius, genijus ir apsišaukėlius, klestinčius ir vargstančius. Kokia nepakartojama gyvų menininkų galerija! Štai senukai: aštuoniasdešimtmetis Paryžiaus konservatorijos direktorius Cherubini ir šeštą dešimtį baigiantis jo mokinys, puikių operų autorius Danielis Auberas, po dvejų metų perimsiantis iš savo mokytojo direktoriaus postą. Štai Stendhalis, kurio, ką tik parašiusio „Parmos vienuolyną“, realistišką portretą tais metais nutapė Johanas Olafas Sodemarkas.
Netrukus po keturiasdešimt devynerius sueis operos grandams Meyerbeeriui ir Rossini. Pastarasis šiemet pasikvietė į Paryžių tėvynainį, keturiasdešimt trejų metų italą, populiarų ir temperamentingą Donizetti, ir šis jau įpusėjo kurti prancūzų scenai net dvi operas — „Pulko duktė“ ir „Favoritė“. Delacroix prieš mėnesį suėjo keturiasdešimt dveji, ir visi dar smalsiai tebežiūrinėja jo prieš metus pirmą kartą rodytą Chopino portretą. Heineei taip pat keturiasdešimt dveji, jis dar sveikas, dar nepažįsta Karlo Marxo ir dar nesisvaido satyros strėlėmis. Štai keturiasdešimt vienerių Balzacas, jau įnikęs rašyti „Kurtizanių spindesį ir skurdą“, o štai trisdešimt aštuonerių Hugo, ką tik baigęs eilėraščių rinkinį „Spinduliai ir šešėliai“… Realistas ir romantikas. Bet 1840—aisiais abu mąsto apie gyvenimo dvilypumą.
O štai naujoji karta, kuri trumpiau tegyvens, tačiau ilgai švytės savo kūryba. Trisdešimt septynerių Dumas (tėvas), jau žinomas dramaturgas, nė pats netiki, kad jo sūnui, taip pat Alexandre’ui, tuoj sueis šešiolika! Dumas (tėvo) bendraamžis Adamas kuria savąją „Žizel“, o metais jaunesnis Mérimée — populiariąją novelę „Kolomba“. Trisdešimt šešerių kelnėtoji George Sand ne per seniausiai grįžo iš Maljorkos, kur buvo nuviliojusi blyškųjį genijų Chopiną, bet viskas baigėsi tuo, kad jų santykiai pietuose atšalo, o Fredericas sukūrė savo nuostabųjį preliudų ciklą ir kovo mėnesį atšventė trisdešimtmetį. Štai trisdešimt dvejų metų grafikas ir tapytojas Daumier, o šiandien trisdešimt dveji suėjo poetui Gerardui de Nervaliui; prieš metus buvo pastatyta jo žymiausia drama „Leo Biurkaras“, o po vienuolikos metų sausio 26—ąją jis nusišaus. Jo kišenėje bus rasta užrašų knygutė, o joje apmestas planas būsimos knygos, turėjusios vadintis „Les reves et la vie“ — „Svajonės ir gyvenimas“…
- Svajonės ir gyvenimas… — pakartojau balsiai, — amžinas žmogaus būties dvilypumas. Tai iš jo kyla nuostabiausi kūrybos šedevrai bei bjauriausi poelgiai ir aistros.
Pusę gyvenimo užsiiminėti intrigomis, visokiomis gudrybėmis vien tam, kad parodytum publikai tai, ko ji niekados nesupras?!
- Štai ką aš tau pasakysiu, — atsigręžė Wagneris. — Kai tave aplanko didysis įkvėpimas, kai visas pradedi virpėti nuo tavyje gimstančios muzikos, kai palaidi garsai ima rikiuotis į akordus ir pagaliau susiklosto melodija, išreiškianti visą tavo esmę, o širdis ima plakti unisonu su ta melodija, — tada aš aptinku save galvojantį: kvaily, kodėl tu, aplankius šitai nepakartojamai palaimai, nenori pabūti pats su savimi, kodėl, palikęs savo stebuklingą kūrybos celę, skubi į tą baisią minią, vadinamą publika? Kodėl leki pas ją, tikėdamasis sulaukti absoliučiai nieko neverto pripažinimo, tarytum jis reikštų leidimą ir toliau tobulinti savo talentą? Kas tau iš pripažinimo ir sėkmės, jei toji publika neverta nė šimtosios dalies anos palaimos, kurią tu patiri apimtas kūrybos ekstazės ir kurios semiesi tik iš savęs paties? Kodėl dieviško įkvėpimo žvaigžde apdovanoti mirtingieji palieka savo šventoves ir uždusę lekia purvinomis gatvėmis, ieškodami tų visko persisotinusių ir bukų žmogėnų, kad prieš savo pačių valią aukotų jiems šią ką tik patirtą palaimą? Kiek reikia pastangų, jaudulio, nusivylimų, kol pagaliau galima tai paaukoti! Pusę gyvenimo užsiiminėti intrigomis, visokiomis gudrybėmis vien tam, kad parodytum publikai tai, ko ji niekados nesupras?!
Richardas su kartėlio išraiška, bet žibančiomis akimis ištiesė ranką į vyną. Ar žinai, mielas mano Wagneri, galvojau aš, kad lygiai prieš dešimt dienų — gegužės 12—ąją — tu būtum buvęs labai patenkintas, atsidūręs vietoj Liszto Bakingamo rūmuose, audiencijoje pas karalienę Viktoriją ir princą Albertą. Kažin, ar tada būtumei šitaip kalbėjęs?
Iš tiesų prieš dešimt dienų jaunasis Lisztas koncertavo Anglijos karalienei ir jos svitai. Pirmiausia jam skambino Jos Didenybė, ir tik po ilgų ovacijų prie instrumento priėjo Lisztas. Ferenzas skambino fantazijas Rossini, Bellini, Meyerbeerio operų temomis, o pabaigoje, norėdamas ir padėkoti, ir galutinai įsiteikti, — žinoma, „Rule, Britannia!“.
Garsiausiai plojo karalienė. O paskui Lisztas sėdo prie vieno stalo su karališkąja pora! Ne taip kaip mudu šiandien su Richardu čia, pavėsinėje. Nieko. Ateis laikas, ir mylima Liszto duktė Cosima, kuriai šiandien, Richardo 27—ąjį gimtadienį, suėjo lygiai dveji metukai, keturi mėnesiai ir dvi dienelės, šitoji mažylė Cosima po 30 metų atiteks Wagneriui. Atims jis Cosimą iš savo draugo, gerbėjo, operų dirigento Hanso von Bulowo. Tiesa, Cosima savo noru paliks Hansą ir ištekės už Richardo, bet kaip Lisztas pyks ir nervinsis! Tačiau tada, 1870—aisiais, jau bus nebe jo, o Wagnerio triumfo laikas.
O tuo tarpu mudu čia, pavėsinėje, o Lisztas — su karališkąja pora. Tam nuostabiam vakarui pasibaigus, Liszto pasamdytas kinkinys parvažiuos į viešbutį be keleivio: karalienė Viktorija užsispirs, kad dvidešimt aštuonerių metų maestro, beje, kaip ir Richardas, gimęs 22 dieną — tik ne pavasarį, o rudenį, — grįžtų namo geriausiu Bakingamo žirgyno ketvertu. O grįžusį jį pasitiks šiek tiek sutrikęs viešbučio šveicorius: jūsų prakilnybe, kol jūsų nebuvo, atvažiavo dama su trejetu vaikų, kambarine ir tarnaite… Mes prieštaravom, bet jie vis tiek apsigyveno jūsų apartamentuose… Tai buvo grafienė Marie d’Agoult su Blandine, Cosima ir Danieliu. Ak, bydermejerio maestro! Nei paskui sekiojanti grafienė su savo vaikais, nei jaunystė netrukdo tau maudytis šlovės spinduliuose. Iš vienos ceremonijos — į kitą, vis lydimas publikos alpėjimų, susižavėjimo šūksnių, plojimų audros. Juk vos prieš penkis mėnesius — sausio 4—ąją — Pešto nacionaliniame teatre Lisztas buvo iškilmingai pasveikintas, ten jam buvo įteiktas brangus kardas — šlovės simbolis. Po to didžiulės minios traukė su fakelais Pešto gatvėmis, skanduodamos „Tegyvuoja Lisztas!“. Vengrijos sostinė jį tada išsirinko garb ės piliečiu. Poetas Vorosmarty parašė jam ilgą eilėraštį. Po tokių iškilmių ir tokio pripažinimo Lisztas jau nebeišsiteko vien prie fortepijono klaviatūros ir pirmą kartą stojo už dirigento pulto.
- Žinoma, — išgirdau Richardo burbtelėjimą, — žinoma, užvis paprasčiausia pripažinti, kad viso to priežastis — nesuvaldomas genijaus troškimas, nepaisant nieko, pasirodyti žmonėms: jeigu tavyje taip galingai aidi muzika, — tegu ji skamba ir kitiems!
- Nemanau, kad tikram genijui tai labai jau svarbu. Beethovenui į tai buvo nusispjauti.
- Beethovenui… Jis buvo laisvas! — sušuko Richardas. — Suprask: svarbiausia tai, kad menininkas nori būti laisvas. Laisvė jam reikalinga, kad savo talentu galėtų teikti laimę kitiems. Jam tai toks natūralus poreikis, kad jis niekaip negali suprasti, kodėl to neleidžiama daryti! Juk jis tenori vieno: paskelbti pasauliui savo genialų kūrinį. Jis negali atsisakyti minties, kad jam būtinai pavyks, jei ne šiandien, tai rytoj. Tarytum nė nebūtų mirties. Tarytum nebūtų buvę Bacho, Mozarto, Beethoveno, Weberio!
- Mirtis visados yra. Ne tai svarbu. Žmogus neskuba, kai jo nelaukia.
Richardas nieko neatsakė. Įsmeigė akis į vyno taurę ir tylėjo. Nemanau, kad šiandien, savo gimimo dieną, jis mąstė apie mirtį. O jei dvidešimt septynerių metų vyriškis ir mąsto apie ją, tai greičiau kaip apie gražų jaudinantį simbolį, o ne konkretų dalyką. Bet vis dėlto Wagneris skubėjo. Skubėjo būti pripažintas, skubėjo pasirodyti publikai, sulaukti sėkmės, žodžiu, elgėsi taip, kaip tas, apie kurį dabar samprotavo. Nes juk samprotavo apie save. Visi mes taip elgiamės savo gimimo dieną.
Bet aš pagalvojau ir dar apie vieną to skubėjimo priežastį. Objektyvią. Richardas labai vėlai atėjo į muziką, tiksliau — į kūrybą. Jau kitąmet po tėvo mirties jo motina ištekėjo už talentingo aktoriaus ir dramaturgo Ludwigo Geyerio. Jis atvėrė Richardui teatro pasaulį. Ir iki tol Wagnerių šeima, kaip ir visi biurgeriai, mėgo teatrą, dievino aktorius ir dainininkus. Ir vyresnysis brolis, ir trys seserys patys vaidino! O čia dar visi su Geyeriu persikėlė į Dresdeną, kurio operos teatras buvo garsus visoj Vokietijoj, jam vadovavo pats Weberis! Richardas jau šešerių metų susipažino su scenos ir užkulisių gyvenimu. Išskyrus Goethe, nė vienas vokiečių dramaturgas, — o toks taps Wagneris — nebuvo tiek patyręs scenoje. Taigi Richardas nuo vaikystės gyveno teatro, dramos, poezijos, o ne muzikos pasaulyje. Jis nebuvo vunderkindas kaip Mozartas ir ilgai neteikė jokių vilčių, nerodė jokio muzikinio talento. Nežinau, ką tai reiškia, bet taip tęsėsi tol, kol… buvo gyvas Beethovenas. O paskui, sakytumei, įvyko stebuklas. Beethoveno mirties metais — 1827—aisiais, — veikiamas Shakespeareo „Hamleto“, keturiolikmetis Richardas parašė pirmąją savo dramą — tragediją „Leibaldas“. Praėjus metams po Beethoveno mirties, Richardas pirmą kartą išgirdo „Egmonto“ uvertiūrą ir VII simfoniją.
Wagneris nebuvo vunderkindas kaip Mozartas ir ilgai neteikė jokių vilčių, nerodė jokio muzikinio talento.
Nežinau, ką tai reiškia, bet taip tęsėsi tol, kol… buvo gyvas Beethovenas.
Įspūdis buvo toks stiprus, kad penkiolikmetis berniukas, iki tol nesimokęs muzikos, nusprendė parašyti muziką savajai tragedijai. Ėmė savarankiškai studijuoti Beethoveno partitūras! O netrukus, norėdamas įvaldyti orkestrą, Richardas tiesiog ėmė rašyti uvertiūras ir simfonijas. Be jokio teorinio pasirengimo! Tik vėliau, įstojęs į Leipcigo universitetą, jis pusę metų (!) mokėsi pas puikų pedagogą ir muzikos mokslininką Weinligą. Šis po pusmečio pasakė nebeturįs ką daugiau Richardui duoti. Atrodo, jog daugiau tokių pavyzdžių, kad taip greitai ir tokiu būdu būtų išmokta muzikos forma, kontrapunktas, apskritai įgytos visos reikalingos muzikos žinios, muzikos istorijoje nėra.
Roberas išsiviepė ir nusižiovavo. Sena plukdė savo vandenis. Saulė, atrodo, sustingo zenite. Vasara žadėjo būti karšta kaip reta. Pagalvojau, jog vargšas Berliozas tai patirs savo kailiu, kai liepos 28—ąją atviroj aikštėj diriguos savo Didžiąją gedulo ir triumfo simfoniją.
Tai bus antradienį. Devintą ryto Šv. Germano Oseriečio bažnyčioje prasidės iškilmingos gedulo mišios, apie jas Paryžiui praneš kurtinančios artilerijos salvės. Po mišių, diriguojamas Habenecko, bus atliktas Cherubini „Requiem“. Paskui į milžinišką, lūžtantį nuo krepo ir visokių gedulo puošmenų vežimą bus sudėta penkiasdešimt karstų. Bet tuo laiku (apie vienuoliktą valandą), kai kortežas turės pajudėti, net dvidešimt keturi žirgai niekaip negalės to leviataniško laidotuvių vežimo truktelėti iš vietos. Galop didžiausiomis pastangomis procesija pajudės. Ne toliau kaip už kokių dviejų šimtų žingsnių, prie krantinės kampo, vežimas atsitrenks į tvorą ir apvirs vos ne tiesiai ant žmonių… Siaubas, panika, šauksmai, žiūrovų sąmyšis — jie net prasiverš pro išsirikiavusių karių gretas; dvidešimt keturių žirgų žvengimas, įsakymai, kontrįsakymai, botagų pliaukšėjimas… Pagaliau baisusis vežimas bus pakeltas ir riedės toliau. Krantine kortežas atslinks į Santarvės aikštę ir per visus tuos nesklandumus pirmą kartą nuskambės Berliozo Didžioji gedulo ir triumfo simfonija, atliekama dviejų šimtų septynių muzikantų. Bet kas ją galės išgirsti toj sumaišty! Kai imperatoriai, carai ar karaliai bando pagerbti aukas, kritusias už laisvę, visada apvaizda tą akimirką pasiunčia ką nors pragariška: nežmonišką karštį, grūstį, katastrofą. Tai kartojasi per amžius. Tai ženklas, įspėjimas. Nenuostabu, kad ir tuo kartu iš rankų į rankas eis žurnale „Charivari“ išspausdintas pamfletas, kuriame apie liepos 28—osios ceremoniją bus parašyta: „Už piliečius mirusių laisvių gedulinga procesija vietoj piliečių, mirusių už laisvę, procesijos.“ O kur Berliozas? Priešais laidotuvių vežimą ir įkandin eis „muzikos korpusas, vadovaujamas p. Berliozo“, Nacionalinės gvardijos ketvirtojo legiono batalionai, iš šalių — municipalinės gvardijos kavalerija. Simfonija suskambės vos pajudėjus nuo bažnyčios. Berliozas, visada buvęs karingas gaidys, be galo originalus ir romantiškas, tokia herojiška proga mes taikią dirigento lazdelę ir valdys muzikantus… ilgu kardu. Berliozas dalyvaus maskarade. Deja, minios šurmulys ir Nacionalinės gvardijos manevrai užgoš nuostabios muzikos frazes, ir šios, užuot patraukusios dėmesį, pasklis ore ir ištirps. „Nė vienos natos neliko sveikos!“ — sušuks po to Berliozas. Tačiau liepos 26—ąją generalinės repeticijos metu šios simfonijos klausiusi publika bus sužavėta. Ją išgirdęs Wagneris parašys: „Ji didi — nuo pirmos iki paskutinės natos… Ši simfonija gyvuos ir žadins drąsą tol, kol gyvuos šalis, kurios vardas Prancūzija.“
Taip dar bus. O kol kas girdžiu nelinksmą Richardo burbėjimą. Suprantu jo nuotaiką. Suprantu, apie ką ir kodėl jis man, o dar labiau sau dėsto šiandien, kai mudu sėdim Bulonės miško pavėsinėj.
- Tu juk supranti, — sakau Richardui, — kad tas šlovės siekimas, tas veržimasis į publiką, tas sėkmės vaikymasis tikram menininkui, vadinasi, ir tau — bjaurus, alinantis.
- Tačiau juk turi kada nors pasisekti, — pro sukąstus dantis jis atkakliai tvirtina savo. — Aš suprantu, kad genialaus (niekaip negali apseiti be šito žodelio…) menininko siela mums atrodo it paukštė, besiblaškanti tarp dangaus ir pragaro. Tačiau stiprybės jai teikia begalinis genijaus tikėjimas savimi. Deja, tas tikėjimas jam paspendžia spąstus, vos tik jis susiduria su šios ašarų pakalnės vargais. Menininkas, jausdamas kūrybos laisvę, nori būti laisvas ir gyvenime. Kasdieniai sunkumai jam nekvaršina galvos, jam atrodo, kad jis turi skraidyti laisvas nuo buities rūpesčių. Beje, ir aš taip manau. Bet štai! Kad genijus galėtų skraidyti laisvas, jis turi būti visuotinai pripažintas.
Gali manyti, kad jis tiesiog savimyla, tuščiagarbis, bet tai netiesa. Jis vaikosi ne šlovės, o to, ką ji suteikia, — galimybės mėgautis laisve! Tačiau, siekdamas jos, menininkas nuolatos susiduria su tikraisiais tuščiagarbiais arba tokiais, kuriems pakanka ir pigių, menkų malonumų. Susiduria su jais kiekviename žingsnyje. Pasakyk man, kaip jam netapti panašiam į juos? O gal net tokiam pat? Juk jis patenka į minią, kuri jį laiko visai ne tuo, kas jis iš tikrųjų yra. Kokio reikia proto, kaip apdairiai reikia žengti, kad nė karto, — nė karto! — nesukluptum ir nesuteiktum progos klaidingai manyti apie tave. Deja, menininkas, visiškai bejėgis prieš gyvenimo niekšybes ir nemokėdamas apginti savo išimtinės genijaus teisės skraidyti, žiūrėk, pradeda pats prieštarauti tai savo teisei, ima beprasmiškai švaistytis, žemintis. Taip jis nuvertina savo talentą ir tampa žaisliuku piktavalių rankose. O juk, sakau tau, iš tikrųjų jis tenori vieno — būti laisvas, kad savo talentu teiktų laimę kitiems.