Knyga

Naujos ir geros knygos. Akcijos ir naujienos iš knygynų

Kai šalia teta Beta

Knyga: Kai šalia teta Beta
Autorius: Bernadeta Lukošiūtė
Leidykla: Tyto alba

Tyto alba išleido knygą vaikams, o ir tėvams beigi seneliams. Knygą „Kai šalia Teta Beta“ parašė Bernadeta Lukošiūtė (tikriausiai atsimenate LTV laidą „Labanakt, vaikučiai“ ir jos vedėją Tetą Betą?). Šiuo metu B. Lukošiūtė veda laidą Lietuvos radijuje „Tetos Betos viktorina“. Knyga gausiai iliustruota, pažintinė, kupina smagumo ir išminties.

Sveikas, mielas mano bičiuli,
papasakosiu tau, koks augalas slepia nykštukų lobius, kuo pavirto žemėn nukritusios dvi ryškiausios
žvaigždės, kaip sužinojau, kad yra paukščių, kurie – tik pamanyk – atskrenda pas mus žiemoti. Visus
šiuos pasakojimus po trupinėlį surinkau iš įvairių knygų savo viktorinai. Dabar štai pasakoju tau,
nes labai noriu, kad pažintum tuos, kurie šalia, kad pamiltum ir saugotum.

Nuoširdžiai – Teta Beta

Bernadeta Lukošiūtė – radijo ir televizijos laidų vedėja, diktorė. Daugeliui ji geriau žinoma kaip Teta Beta iš Lietuvos radijo laidos „Tetos Betos viktorina“ ir kadaise labai populiarios televizijos laidos „Labanakt, vaikučiai“.
Knygoje „Kai šalia Teta Beta“ rasite daug įdomių istorijų apie augalus, paukščius, žvėris. Nuotaikingi Tetos Betos pasakojimai paskatins domėtis supančiu pasauliu ir jį tyrinėti.

Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos

Knyga: Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos
Autorius: Viktoras Gerulaitis
Leidykla: Tyto alba

Knyga „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos“ – intriguojanti kelionė po XVIII–XX a. muzikinę Europą. Pasakodamas apie iškilių kompozitorių kūrybą, autorius analizuoja giluminius to meto visuomenės gyvenimo procesus, pateikia platų istorinį ir kultūrinį kontekstą. Jo akiratyje – asmenybės, kurių muzikinis mąstymas peržengė jų epochos ribas: E. Griegas, J. Brahmsas, R. Straussas, R. Wagneris, B. Smetana, E. Enescu ir kiti.

Kokie istoriniai ir asmeninio gyvenimo įvykiai labiausiai formavo jų pasaulėvoką? Koks atsitiktinumo vaidmuo? Kodėl genijaus gyvenimas dažnai kupinas paprastam žmogui sunkiai suvokiamų paradoksų ir būtent tie paradoksai kuria tikrovę? Ieškodamas atsakymo į šiuos ir daug kitų klausimų autorius remiasi muzikų biografijos faktais, nepatekusiais į vadovėlius ir enciklopedijas, bet palikusiais ryškų pėdsaką jų kūryboje. Tai pirmoji Lietuvoje tokio žanro knyga, vedžiojanti skaitytoją po neišgalvotą, bet netikėtą muzikos ir žymiausių muzikantų pasaulį. Savito, šmaikštaus stiliaus esė, neprognozuojamos, mąstyti skatinančios įžvalgos tarp eilučių atskleidžia ir paties muzikologo V. Gerulaičio gyvenimo filosofiją.

***

Amžinai mirštanti gulbė, arba Linksma operos istorija (ištrauka iš knygos)

…Kai uždanga pakyla, scenoje prasideda meilės trikampio peripetijos, galinčios pasibaigti kokiu mirties keturkampiu. Operose meilė dažniausiai nelaiminga, o herojus ar herojė, pasmaugti, nunuodyti ar nušauti, žodžiu, numirę, dar mažiausiai šešias minutes dainuoja. Dažniausiai svyruodami, suklupę ar tiesiog gulėdami. Vieni ant nugaros, kiti ant pilvo, kai kurie – ant šono. Ypač dešiniojo. Galutinai numirštama tada, kai scenoje užgęsta šviesos ir šlamėdamos apsikabina didingos užuolaidos. Bet ir tada, publikai teberaudant, orkestras dar ilgai arba trumpai, vis tildamas arba garsėdamas palydi į grimo kambarį mirusio herojaus ar herojės sielą…
(…) Būtent sopranai dažniausiai vos ne vos sulaukia paskutinio veiksmo. Susidorojama įvairiai: liesos ir įmitusios, aukštos ir žemos, jaunos ir padėvėtos, primadonos ir debiutantės, žiūrėk, anksčiau ar vėliau pasmaugiamos, nuduriamos, sudeginamos, užmūrijamos gyvos…
Rečiausiai nudaigojami bosai. Tenorai – tradiciniai herojai, todėl jie neretai žūva herojiškai, pavyzdžiui, dvikovose. Baritonų lemtis būna įvairi, bet dažniausiai jie kaip nors išsisuka iš padėties. Nenuostabu – nei tenorai, nei bosai…
Ir visgi galima rimtai pasikasyti pakaušį: ar tik opera nėra pats antifeministiškiausias meno žanras?

Viktoras Gerulaitis – muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, populiarių Lietuvos radijo ir televizijos laidų “Tautos gaida”, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“ autorius ir vedėjas, Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio Biržuose, Dainavos šalies muzikos festivalio Alytuje iniciatorius, knygų „Muzikos stilių raida“ (1994, Švietimo ministerijos premija), „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ (2010) autorius.

Knygos Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos ištrauka

Pratarmė
Jūsų rankose — Lietuvoje dar neįprasto žanro knyga. Iš pirmo žvilgsnio ji skirta muzikos mėgėjams. Tačiau tarpais kiek „detektyvinis“ pasakojimo stilius, pasižvalgymai po įvairias kultūros ir meno epochas — nuo Renesanso iki mūsų dienų — galėtų sudominti visus, norinčius sužinoti šį tą daugiau apie paslaptingiausią iš menų — muziką.
Kas gi čia neįprasta? Ogi tai, jog kiekvienos istorijos herojų žodžiai, jų gyvenimo faktai bei aplinkybės, įvykiai ir nutikimai yra dokumentiškai absoliučiai tikslūs. Tačiau viskas pateikiama tarsi grožinės literatūros forma. Tad ir išeina lyg kokia muzikinė—istorinė dokumentika: čia, žiūrėk, „susitinka“ du ką tik susikūrusios Vokietijos didžiavyriai — kancleris Otto von Bismarckas ir kompozitorius Richardas Straussas, ten aprašytas tikras faktas, kaip akimoju užsidegantis temperamentingasis Hectoras Berliozas, persirengęs moteriškais drabužiais, skuodžia į Paryžių… nušauti savo mylimosios, jos vyro, motinos ir pats nusišauti, o čia staiga aš pats Bulonės miške 1840 metais „kalbuosi“ su Richardu Wagneriu…
Gal įdomu pasiskaityti apie tai, kuris didis čekų kompozitorius paauglystėje buvo ruošiamas tapti… mėsininku, kaip vargšas Beethovenas buvo įsimylėjęs dvi seseris ir dar jų pusseserę, pagaliau — kiek kainuoja šedevras?
Gal smalsu ne iš salės pasižvalgyti po operos pasaulį, kuriame jūsų laukia daug linksmų netikėtumų, ar patraukti Schuberto tragiškuoju „Žiemos keliu“, sužinoti, kaip iš užmaršties prisikėlė Johannas Sebastianas Bachas ir ką aš rašau laiške Mozartui?..
Suprantama, knygos herojų gyvenimai būtų daug pilkesni be jų mylimųjų. Moteris puošia muziką. Muzika sudvasina moterį. Taip gimsta kūrėjo meilė.
Muzikos žinioje yra tik melodija, harmonija, ritmas, tempas, dinamika ir meilė. Tiesa, jeigu tos meilės nėra klausytojo širdyje, tuomet gali pasirodyti, kad melodija tėra garsų sekos atkarpa, harmonija — vertikalių intervalų rinkinys, ritmas — greičio matavimo būdas, o tempas — kliūtis atlikėjui. Apgailėtinas atkarpos, rinkinio, matmens ir kliuvinio kratinys — štai kuo gali pavirsti kūrinys, sukurtas ir klausomas be meilės širdy.
Ką galima išgirsti, tai yra suvokti, klausantis muzikos? Viską! Tačiau neretai mes išgirstame pernelyg mažai. Taip atsitinka dar ir dėl to, kad mes ateiname į koncertą ar įsijungiame radijo aparatą norėdami patenkinti vien mums jau pažįstamas pajautas, jausmus. Štai aš patogiai įsitaisysiu, pasigirs muzika ir palabins mano jai šiandien paruoštas emocijas. Jei palabins maloniai — tai bus gera muzika, jei ne — bloga. Štai ir visas sprendimo apie muzikos kūrinį kriterijus.
Tačiau toks klausytojas panašus į užvertą kriauklę. Jos paviršiuje yra keli į dirgiklius reaguojantys taškeliai, ir jai atrodo, kad kaip tik jie padeda jausti ir suvokti pasaulį. Bet ji nė neįtaria, kad reaguoti gali visa jos gyvastis, slypinti viduje. Reaguoti daug jautriau ir pilnatviškiau. Tereikia prasiverti. Bet prasiveria ji tik maistui pasigauti ir būstui pasitaisyti.
Klausytojas, eidamas į koncertą, turėtų namie palikti įprastas emocijas. Liūdna—linksma, niūru—džiugu — tai kasdienybės emocijos. Klausytojo tikslas turėtų būti muzikos padedamam atrasti savyje dar nepažįstamas pajautas. Jį turi užplūsti keisčiausi prisiminimai, sapnai, vizijos, mįslės ir stebuklingas dar nepatirtos meilės jausmas.
Galbūt ši knygelė bent šiek tiek pastūmės skaitytoją ieškoti tų nepažįstamų pajautų. Ir pažadins norą nuo šiol iš arčiau pažinti muziką, dažniau ir jautriau bendrauti su ja. Būtų puiku! Tai ir yra kuklus autoriaus noras ir šio darbo tikslas.
n
Pavesrneje su R ichardu Wagneriu
Paryžiuje baigėsi 1840 metų pavasaris. Buvo gegužės 22—oji. Bulonės miško pakrašty pro baltą pavėsinės langą Sena plukdė savo vandenis į Lamanšą. Kvepėjo žaluma ir vidurdienio nuovargiu.
Už stalo sėdėjome trise: Richardas Wagneris ir aš — ant suolo, o milžiniškas niufaundlandas Roberas — Wagneriui prie kojų. Roberas nuobodžiavo, o mudu su Richardu gurkšnojome atsineštą gegužės vyną. Buvo Wagnerio gimimo diena. Šįryt jam — niekam nežinomam provincialui iš Vokietijos — suėjo 27 metai. Tada, 1840—aisiais, mudu buvome lyg ir draugai (nors vėliau aš tuo rimtai suabejojau). Tiesa, mūsų gyvenimuose nebuvo nieko bendra, o kad Richardas mirs tą patį mėnesį, kurį aš gimiau, tik 36 valandomis vėliau, — to aš, žinoma, neįtariau. Beje, mirs rašydamas straipsnį „Apie moteriškąjį žmogaus pradą“… Likus kelioms savaitėms iki mirties taps neįprastai švelnus, rūpestingas, geraširdis, nors iki tol nepasižymėjo tokiomis „moteriškomis“ savybėmis. Bet tai atsitiks Venecijoje 1883—iųjų vasario 13—ąją po pietų, kurių jis, beje, nepanorės ragauti ir mirs nepietavęs.
O šį giedrą gegužės vidurdienį žiūrėjau į jauną akiplėšą, atvykusį užkariauti pasaulio sostinės, kuriai jis buvo nereikalingas, bet truputį simpatiškas savo noru įsiteikti.
Tik po daugelio dešimtmečių buvusi maža Paryžiaus simpatija virs didele antipatija šiam liesam žemo ūgio kumpanosiui, nepakančiam jokiems priešgyniavimams ir galėjusiam pasiusti dėl smulkmenos. Prieš septynis mėnesius buvo atsibeldęs į Paryžių, svajodamas (tiksliau — siekdamas, nes valią ir ryžtą turėjo greičiau velniškus nei svajotojiškus) čia pastatyti savo jau trečiąją operą „Rienci“. Dažnai mėgo pasakoti apie tą savo avantiūrišką kelionę laivu Baltijos ir Šiaurės jūromis. Pirmiausia iš Rygos, kur dirbo operos teatre, per Lietuvą atvyko į Karaliaučių. Kadangi buvo ieškomas kreditorių, Rusijos sieną kirto slapta, kad nereikėtų rodyti paso. Drauge buvo žmona Mina ir ištikimasis Roberas. Iš Karaliaučiaus movė į Piliavą, o ten sėdo į laivą, plaukiantį Londonan. Tai lėmė trys aplinkybės: šuns į pašto karietą neėmė, traukinio iš Karaliaučiaus į Paryžių nebuvo ir pagaliau laivu keliauti kainavo pigiau. Nors buvo rugpjūtis, — lyg ir ne audrų metas, — štormai Baltijos, o paskui Šiaurės jūroj kilo tokie smarkūs, kad laivas buvo priverstas išmesti inkarą prie uolėtų Norvegijos krantų. Kadangi plaukdamas Wagneris skaitė Heines novelę apie Skrajojantį olandą, apstulbo sužinojęs, kad atsidūrė kaip tik toj vietoj, kur, pasak legendos, olandą užklupo lemtingoji audra. Nuo tos akimirkos nebedvejojo, kad kita jo opera bus „Skrajojantis olandas“, ir lygiai po dvejų metų taip pat rugpjūtį ją užbaigė. Beje, tokių nuostabių „atsitiktinumų“ ir „sutapimų“ Wagnerio, o ir tų, kurie su juo susidurdavo, gyvenime bus apsčiai. Tebemanau, kad tai šėtoniškos lemties ženklas.
Prieš metus, rugpjūčio 20—ąją, perplaukęs Lamanšą ir išlipęs Šiaurės Prancūzijos pakrantėje Pajūrio Bulonėje, nudrožė tiesiai pas ten vasarojantį Paryžiaus operos karalių Meyerbeerį, prisistatė ir parodė jam du „Rienci“ veiksmus.
Meyerbeeris, irgi kilęs iš Vokietijos ir kadaise Italijoje iš Liebmano Beerio tapęs Meyerbeeriu, priėmė labai maloniai, pagyrė muziką ir pažadėjo nusiųsti rekomendacinius laiškus „Grand Opéra“ direktoriui Duponcheliui ir dirigentui Habeneckui.
Bet štai jau 1840—ųjų gegužės pabaiga, o poslinkių — jokių. Maža to — šiandien mudu nė neįtariame, kad po kelių mėnesių Richardas atsidurs ne savo operos premjeroj, o… skolininkų kalėjime. Tiesa, aš ir dabar žinau, kad jo uždarbis — už straipsnius, muzikos pamokas ir kitokius niekus — baigia išsekti. Bet šiandien jis dar nesileidžia vaišinamas.
Šiandien mudu nė neįtariame, kad po kelių mėnesių Richardas atsidurs ne savo operos premjeroj, o… skolininkų kalėjime.
Šiandien mes gurkšnojame raudoną gegužės vyną ir neatrodom pernelyg liūdni. Richardui vis dar atlaidžiai šypsomasi, geranoriškai žadama, o jis nesidrovi atrodyti nusižeminęs, nors matai, kad sukąsti žandikauliai pakaitomis rodo jo nuoskaudą ir ryžtą. Kartais man atrodydavo, kad iš jo dvelkia kai kas Skaityti toliau

Kaip viskas veikia

Knyga: Kaip viskas veikia
Autoriai: Joël Lebeaume ir Clément Lebeaume
Leidykla: Baltos lankos

Suprasite kaip veikia 250 prietaisų, įrenginių ir mašinų: kompiuteris, mikrobangų krosnelė, mobilusis telefonas, pardavimo automatas, gervė, eskalatorius, gaisrinis automobilis, GPS, sraigtasparnis, kosminis keltas ir dar daugybė kitų įrenginių ir prietaisų!
Knyga skirta jauniesiems mokslininkams ir visiems smalsuoliams, sulaukusiems devynerių!

Teherano kalinė: vienos moters išgyvenimo istorija

Knyga: Teherano kalinė: vienos moters išgyvenimo istorija
Autorius: Marina Nemat
Leidykla: Baltos lankos

Šešiolikmetė Marina suimama dėl abejotinų priežasčių ir nuvežama į Eviną, žymųjį Teherano kalėjimą. Jos gyvenimas pasikeičia negrįžtamai. Mergina tardoma, kankinama ir galiausiai nuteisiama mirties bausme. Paskutinę akimirką vienas kalėjimo tardytojų, pasinaudojęs savo tėvo pažintimi su garsiuoju ajatola Chomeiniu, išgelbsti ją nuo šaulių būrio kulkų, bet už tai pareikalauja stulbinančios kainos: tekėti už jo ir atsiversti į islamą (Marina kilusi iš krikščionių šeimos). Dvejus metus ji kali kaip slapta jo nuotaka, vildamasi, kad vieną dieną pavyks sugrįžti namo ir išsivaduoti nuo siaubingų prisiminimų apie šį niūrų ir nežmonišką kalėjimą.
Pastaruosius du dešimtmečius Kanadoje gyvenanti politinė pabėgėlė iranietė Marina Nemat tik visai neseniai, po ilgų tylėjimo metų, ryžosi pateikti skaitytojams šią autobiografinę knygą apie savo išgyvenimus Chomeinio valdomoje tėvynėje. Teherano kalinė – tai sukrečiantis pasakojimas apie neįtikėtiną moters drąsą siaubo akivaizdoje ir jos laisvės siekį, o kartu ir autentiškas šaltinis apie nepaprasto likimo, turtingą istoriją turinčią valstybę, jos kultūros bei politikos ypatybes.
Jaučiausi išsekusi. Kampe gulėjo keletas suvyniotų kareiviškų antklodžių. Pasitiesiau jas ant grindų ir atsiguliau. Kameros sienos buvo šviesiai gelsvos spalvos, bet dažai vietomis buvo apsilupę ir iš po jų matėsi tinkas. Likę dažai buvo nučiupinėti, ant sienų buvo matyti daugybė pirštų atspaudų, keistų riebaluotų įvairiausių formų bei dydžių ženklų ir keletas rusvai raudonos spalvos dėmių, kurios, kaip supratau, buvo kraujo. Čia buvo prirašyta daug žodžių ir skaičių, kurių dauguma atrodė neįskaitomi. Pirštais liečiau visus tuos raižinius, tarsi jie būtų užrašyti Brailio raštu. Vienoje vietoje buvo parašyta: „Širina Hašemi, 1982 m. sausio 5 d. Ar kas nors mane girdi?“
Ji klausė: „Ar kas nors mane girdi?“
Ne, Širina, mūsų niekas negirdi. Mes čia vieni.

Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Knyga: Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius
Autorius: Georges Simenon
Leidykla: Baltos lankos

Keso Popingos gyvenimas daugelį metų sruveno ramiai. Vieną dieną bendrovė, kurioje jis dirba ir į kurią yra įdėjęs visus savo pinigus, bankrutuoja. Nuo šios akimirkos jo gyvenimas gali pakrypti visai kita vaga…
Ką pasirinks Kesas Popinga – bandys išsaugoti savo miesčionišką namų jaukumą ar sės į naktinį traukinį, riedantį išsvajotos laisvės link?
Kas jis iš tiesų – beprotis maniakas, pavojingas žudikas ar tik nelemtai susiklosčiusių aplinkybių auka?
Georgesas Simenonas (Žoržas Simenonas, 1903–1989) – legendinis XX a. detektyvo meistras. Autoriaus knygų parduota per 500 milijonų egzempliorių, jos išverstos į daugiau kaip šimtą pasaulio kalbų.
Be garsiojo komisaro Megrė ciklo, rašytojas sukūrė ne mažiau įspūdingą vadinamųjų Simenono romanų seriją. Juose kėlė žmonių, apsėstų įvairiausių manijų, kankinamų vienišumo, nusivylimo, susvetimėjimo ir mėginančių rasti savo vietą gyvenime, temas, kūrė intriguojančius psichologinius veikėjų portretus.
Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius – vienas garsiausių šios serijos romanų.

Latvis Petersas

Knyga: Latvis Petersas
Autorius: Georges Simenon
Leidykla: Baltos lankos

Komisarui Megrė pranešama, kad į Paryžių atvyksta visoje Europoje pagarsėjęs sukčius ir banko čekių klastotojas. Tai labai paslaptinga, policijos nesusekama asmenybė. Traukinys į Paryžiaus geležinkelio stotį atveža… lavoną. Nepaaiškinamomis aplinkybėmis įvykdomos dar kelios žmogžudystės.
Latvis Petersas – pirmasis Georgeso Simenono detektyvas, kuriame pasirodo komisaras Megrė.
PASAULINIO GARSO KOMISARAS MEGRĖ. ISTORIJA PRASIDEDA
Georgesas Simenonas (Žoržas Simenonas, 1903–1989) – legendinis XX a. detektyvo meistras. Autoriaus knygų parduota per 500 milijonų egzempliorių, jos išverstos į daugiau kaip šimtą pasaulio kalbų. Išradingos intrigos, trumpas ir aiškus pasakojimas, pagrįsta ir tiksli psichologinė autoriaus įžvalga, iki kraštutinumo įtempta veikėjų būsena jau daugelį metų žavi komisaro Megrė gerbėjus.

Elektra

Knyga: Elektra
Autorius: Mečys Laurinkus
Leidykla: Baltos lankos

Ugnis ir peilis. Ryžtas ir pasiaukojimas. Tamsiu Lietuvos pokario laikotarpiu įsižiebia neįtikėtinų gebėjimų turinčios azerbaidžanietės merginos, ugnies garbintojo dukters, meilė lietuvių partizanui. „Peilis – tai muzikos instrumentas, juo reikia groti kasdien‚, – mokė merginą tėvas. Ir ji puikiai įsidėmėjo šiuos žodžius… Be garso krinta suomiškos “finkės‚ pakirsti priešai, o meilės ugnis prikelia iš numirusiųjų mylimąjį.
Ši knyga – apie žmogaus pasipriešinimą gyvenimo aplinkybėms, kurias dažnai vadiname likimu. Tai netikėtas, stereotipus griaunantis požiūris į Lietuvos praeitį.
Mečys Laurinkus gimė 1951 m. gegužės 22 d. Klaipėdoje. Iki 1954 m. kaip tremtinys gyveno Komijos ATSR, Intoje, vaikų namuose. Tuo metu jo motina kalėjo Intos lageryje. Senelių rūpesčiu anksčiau už motiną grįžo į Lietuvą. Vėliau parvyko ir motina. Nuo 1965 studijavo techninius ir humanitarinius mokslus Vilniuje. 1978 m. Vilniaus universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Nuo 1983 m. pradėjo dirbti Lietuvos MA Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbiu. Vėliau tapo Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos nariu, signataru, Seimo nariu, VSD vadovu, diplomatu.

Lietuvos fotografija: 1990-2010

Knyga: Lietuvos fotografija: 1990-2010
Autorius: Agnė Narušytė
Leidykla: Baltos lankos

Per 20 nepriklausomybės metų fotografija tapo pagrindine menininkų raiškos priemone. Amžiaus pabaigoje įsigalėjo skaitmeninė fotografija. Lengvai padaroma ir greitai perduodama ji pasklido po visas gyvenimo sritis – tapo komunikacijos priemone, konkuruojančia su kalba. Kokia meninės fotografijos vieta skaitmenizuotame fotografijos pasaulyje, kalbama knygoje Lietuvos fotografija: 1990–2010. Agnė Narušytė apžvelgia svarbiausius procesus, įvykusius Lietuvos fotografijoje per 20 atkurtos nepriklausomybės metų. Autorė atskleidžia pagrindinius fotografijos meno pokyčius, analizuoja tokius reiškinius kaip atminties diskursas, absurdo vaizdavimas, konceptualioji fotografija, pinhole atgimimas ir kt. Knygoje aptariamos 20 metų vis dar aktualios fotografijos temos: tapatybės ženklų paieškos peizaže, miestovaizdyje, portrete, socialinių procesų dokumentacija, lyčių problematikos tyrimas fotografuojant kūną, nuobodulio estetika.
Rašydama knygą autorė rėmėsi patirtimi, įgyta lankantis parodose, rašant kritikos straipsnius, kalbantis su fotografais, kartu su jais kuruojant parodas ir sudarant knygas. Čia fotografija nagrinėjama kaip meninis tekstas, kurį įdomu skaityti ir, kaip teigia A. Narušytė, „kažką supratus, papasakoti kitiems‚.
„20 nepriklausomybės metų‚ – tai knygų serija, skirta svarbiausiems procesams, įvykusiems Lietuvoje per nepriklausomybės 20-metį, apžvelgti

Nekaltasis

Knyga: Nekaltasis
Autorius: Gabriele D‘Annunzio
Leidykla: Baltos lankos

Tulijus Ermilis, pagrindinis „Nekaltojo‚ veikėjas, teigia: „Žmonių teisingumas manęs nekliudo. Joks žemės teismas negalėtų manęs teisti.‚ Nuolat savo žmoną apgaudinėjančio vyro širdyje netikėtai įsižiebia vėlyva meilė sutuoktinei. Bandydamas vėl su ja suartėti Tulijus sužino, kad Džulijana vienintelį kartą buvo jam neištikima ir laukiasi kūdikio nuo kito vyro. Deginamas atsinaujinusios aistros ir išdavystės kartėlio jis galiausiai ryžtasi baisiam poelgiui…
Šis romanas, šiuolaikinių kritikų laikomas vienu reikšmingiausių, labiausiai kūrybą atspindinčių kūrinių. 1976 m. pagal jį italų režisierius Luchino Visconti sukūrė garsųjį to paties pavadinimo filmą.
Gabriele D‘Annunzio (Gabrielis D’Anuncijo, 1863–1938) – italų literatūros klasikas, poetas, rašytojas, dramaturgas, žurnalistas.