Knyga: 99 %. Pamąstymai apie gyvenimą, darbą , mokslą, verslą
Autorius: Vladas Algirdas Bumelis
Leidykla: Tyto alba

Ši knyga – tai talentingo mokslininko, Lietuvoje plėtojančio aukštųjų technologijų verslą, mintys apie karjeros, verslo sėkmės paslaptis ir nesėkmių priežastis. Prof. Vlado Algirdo Bumelio patirtis patvirtina jo mėgstamą mintį, kad prie visų žmogaus laimėjimų sėkmė prisideda tik 1 procentu, o 99 procentai – atkaklaus darbo nuopelnas.
Autorius dėsto savo požiūrį į Lietuvos mokslo ir ekonomikos perspektyvą, svarsto pasaulį ir mūsų šalį ištikusios krizės priežastis, ieško būdų ją įveikti. Prof. Vladas Algirdas Bumelis ateityje regi Lietuvą kaip aukštųjų technologijų valstybę. Jis ragina lietuvius įrodyti patriotizmą uoliu darbu tėvynėje ir savo pavyzdžiu rodo, kad gabus, veiklus žmogus ir Lietuvoje gali pasiekti didelių profesinių laimėjimų bei užgyventi solidų turtą. Pagrindiniu kiekvieno žmogaus ir visuomenės kapitalu mokslininkas bei verslininkas laiko kilnojamąjį turtą – žinias. Jos yra ir materialinės gerovės pagrindas.

Knygoje kalbama apie draugystės, meilės, ištikimybės, šeimos vertę didžiulio gyvenimo tempo genamam šių laikų žmogui, apie meno teikiamą atgaivą ir kitas nematerialias gėrybes.

Per gyvenimą autoriaus sukaupti apibendrinimai pateikiami ne sausu akademiniu stiliumi – tai sąmojingos sentencijos, paradoksai, neretai provokuojantys skaitytoją prieštarauti, o svarbiausia – iš naujo susimąstyti apie savo gyvenimo strategiją. Ši knyga įkvepia niekada nenuleisti rankų, realiai, bet ambicingai įvertinus savo galimybes siekti maksimalaus rezultato visose gyvenimo srityse, kūrybingai spręsti problemas.

• Jeigu stengiesi išgyventi iki pirmadienio, tikrai neišgyvensi, bet jeigu turi bent kelerių metų viziją, gali pasiekti tikslą.
• Verslininkams klysti negalima. Tik valdžios atstovai gali sau leisti prabangą klysti.
• Pirmasis atsakymas banke turi būti „ne“, versle – „taip“.
• Į komandą pasirenku už save protingesnius žmones. Ir to nebijau.
• Lietuvoje nieko neslėpkite, nes jeigu žino du žmonės, sužinos visa Lietuva.
• Negalima su draugais organizuoti uždarosios akcinės bendrovės. Draugystė ir pagalba egzistuoja, kol neturite pinigų.
• Pinigai didelės laimės neneša. Pinigai žmogui suteikia daugiau laisvės, bet reikia gabumų su jais susitvarkyti.
• Mažai tautai galima tik viena kryptis – judėti link tokių technologijų ir mokslų, kurie kurtų didelę pridėtinę vertę.

Profesorius Vladas Algirdas Bumelis (g. 1949) – biochemikas, šiuolaikinės genų inžinerinės farmacijos Lietuvoje pradininkas, 32 išradimų, 35 patentų bendraautoris, 152 mokslinių straipsnių autorius. Habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas. Aktyvią mokslinę veiklą pradėjo Biotechnologijos institute, buvo jo generalinis direktorius. Prof. V. A. Bumelio kartu su kolegomis sukurtas interferonas vėžiui ir hepatitams gydyti buvo pirmas rekombinantinių baltymų pagrindu pagamintas vaistas, registruotas buvusioje Sovietų Sąjungoje, Rytų ir Vidurio Europoje, ir penktas iš šešių tokio pobūdžio preparatų pasaulyje.

Prof. V. A. Bumelis – ne tik didelių laimėjimų pasiekęs mokslininkas, bet ir klestintis verslininkas. Nuo 1996 metų yra biofarmacijos bendrovės „Sicor Biotech“ (Izraelio „Teva“ grupės įmonė) generalinis direktorius. Šioje bendrovėje įkurtas pirmas Lietuvoje privatus mokslo centras. Jo mokslininkų sukurtas vaistas nuo vėžio „TevaGrastim“ – pirmas lietuviškas preparatas, kuriuo gydomi Europos Sąjungos ir Šveicarijos ligoniai.

Prof. V. A. Bumelis taip pat yra įsteigęs privačius medicinos centrus „Northway“ Vilniuje ir savo gimtojoje Kretingoje.

Įsigyti knygą 99%

Knygos ištrauka:

Šią knygą skiriu savo tėvų Vlado ir Salomėjos Bumelių atminimui, žmonai Žanai, dukroms Dianai ir Junonai. Tikiu, kad vaikaičiai Elzė ir Simas ateityje ją perskaitys. Dėkingas visiems, prisidėjusiems rengiant šią knygą.

Profesorius Vladas Algirdas Bumelis

Įvadas

Ne vakar gimiau

Visa tai, kas parašyta mano pase, išskyrus vardą ir pavardę, yra netiesa. Jeigu žmogus jaučiasi energingas, kupinas fizinių ir protinių jėgų, jis neturi vien prisiminęs paso duomenis sustoti, apkerpėti, nebekelti sau jokių tikslų.

Ne vakar gimiau – per tą laiką prikaupiau žinių, niekada nebuvau tik pasyvus gyvenimo stebėtojas, todėl daug ko išmokau, daug ką supratau ir noriu tuo pasidalyti su kitais, juk niekam nieko nepavydžiu.

Ne vakar gimiau, tad kartais man pakanka pažiūrėti žmogui į akis, trumpai su juo pasikalbėti ir viskas aišku, su kuo turiu reikalą. Gyvendamas imi vis geriau pažinti žmones. Idealių žmonių nėra, pradedant manimi, Vladu Algirdu Bumeliu, baigiant visais kitais.

Kokia žmogaus savybė man imponuoja labiausiai? Įsipareigojimų vykdymas. Duoto žodžio laikymasis – mano kraujyje. Pažadėjęs atlikti darbą, privalai jį padaryti, kad ir kas atsitiktų. Negaliu pakęsti, jei žmogus nevykdo įsipareigojimų. Žmonės, daugelį metų dirbantys su manimi, žino šią mano savybę. Neturiu girdimosios atminties, tai mano trūkumas, bet turiu unikalią regimąją. Ji man labai padeda. Įsipareigojimus stengiuosi užsirašyti – tai man padeda juos prisiminti. Tai daryti patariu visiems.

Garbės žodis man tikrai egzistuoja. Jeigu pažadėjau, visada ištesėsiu. Esu žodžio džentelmenas ir norėčiau, kad mūsų būtų daugiau.

Daug nesklandumų dingsta, jei leidi žmonėms atvirai išsikalbėti,  pasakyti savo nuomonę. Vadovo uždavinys yra labai paprastas – nieko neslėpti. Visada sakau: Lietuvoje nieko neslėpkite, nes jeigu žino du žmonės, sužinos visa Lietuva. Lietuvis nemoka tyliai mąstyti, jis mąsto garsiai.

Dažnai girdžiu sakant: „Amžius – ne riba, jis neturi jokios įtakos.” Prieštarauju – turi. Matau – bendražygiai bėgant metams tampa vis protingesni. Tačiau bėgant metams žmogus mūsų informacinėje visuomenėje pradeda nebeaprėpti didžiulių informacijos srautų, jėgos nebe tos. Biologinis ciklas yra toks: kopiame į gyvenimo viršūnę, užkopę pabūname ir septyniasdešimt ar septyniasdešimt

penkerių metų, nebeturėtų dirbti universitete, nes jų galvoje nebėra laisvų lentynų, į kurias dar būtų galima krauti ir krauti. Jos visos užpildytos. Turime paisyti biologinio ciklo lemiamų ir gyvenimo, ir darbinės veiklos pokyčių. Visada buvo ir bus žmonių, gimusių ne vakar, o jau užvakar. Tai natūralu, ir savo amžių reikia gerbti.

Netoleruoju šykštumo dalijantis įgytomis žiniomis. Netoleruoju

žinių monopolijos. Viską, kas susiję su mūsų profesija, visi turime žinoti. Petras kažką žino, galbūt tai tau ir nelabai įdomu, bet sėdėk, paklausyk, galbūt ateis metas, ir šios žinios pravers. Buvo laikai, kai viską žinojo tik vienas arba du ir kitiems nurodinėdavo, ką reikia daryti. Su tokia tvarka ilgai neišgyvensi, žinios turi būti paskleistos visoje komandoje.

Trisdešimt penkerius metus gyvenu su vienintele žmona, užauginome puikias dukras. Ilgai ir kruopščiai dirbau mokslinį darbą, iš žinių kūriau verslą. Niekada nenorėjau likti gyvenimo paraštėse – kaip tik visada stengiausi būti pirmas, geriausias, vengiau ir vengiu nereikalingos rizikos, žinau uždirbamų

pinigų vertę ir jų teikiamus privalumus. Žinau, kad svarbiausia ne nekilnojamasis, o kilnojamasis turtas – žmogaus žinios, išmintis. Tikrai žinau – sėkmės nėra, yra tik kruopštus ir ilgas darbas: 99 % darbo plius 1 % talento.

Išminties pamokos: apie verslą ir gyvenimą

KRIZĖ BAIGĖSI, KAI PRASIDĖJO

Lietuvą kankina klausimas – kada baigsis dabartinė krizė? Noriu atsakyti – krizė baigėsi 2008 metų rugsėjį-spalį ir tada prasidėjo darbas. Ji truko nuo 2000 iki 2008 metų. Dabar mes normaliai dirbame. Krizė prasidėjo dėl to, kad kai kas užmiršo išmoktas tiesas.

Išmoktas tiesas užmiršo mieli bankininkai. Tikiu tik dviem žmonėmis – teisininku ir finansininku, tiksliau – teisininku ir savo

bankininku. Visus kitus gerbiu!

- ^{Teisininkai savo tiesas tebemoka ir} vykdo ^{o bankinink}ų p^{irmas žodis turi būti} “^ne“. ^Ateini p^{as bankinink}ą ir sakai – duok pinigų, o tikras bankininkas atsako: „Ne.” Ateini antrą kartą – duok pinigų, vėl atsako „ne”, eini trečią, ketvirtą, penktą kartą… Gal šeštą ar septintą kartą, įvertinęs visą galimą riziką, bankininkas pasako: „Galbūt taip.” Nuo 2000 iki 2008 metų bankininkai buvo užmiršę pagrindinę taisyklę, kad pirmas jų žodis turi būti „ne”. Pirmas žodis buvo „taip”. Ateina žmogus prašyti pinigų, bankininkas iš karto žiojasi: „Taip, taip. O kiek reikia?” Ateina kitas prašyti – vėl bankininkas maloniai sutinka

ir dar paklausia, kiek šis norįs. Išgirdęs, kad kas nors pirmiausia sako „ne”, sakau, kad jam reikia dirbti banke.

Krizė pasibaigė. Dabar normaliai dirbame. O judėsime į priekį tiek, kiek leis Lietuvos ekonomika. Ekonomika tokia ir buvo, kokią turime. Lietuvoje nebuvo galima gyventi taip, kaip mes gyvenome. Pradėjome gyventi ir gauti algas beveik kaip Europos Sąjungos šalys senbuvės, nors Europos Sąjungoje esame tik penkeri metai. Absurdas. Gyvenome kaip bajorai, o dabar grįžome į realų gyvenimą, kuris buvo 2000 metais.

Nesutinku su teigiančiais, kad rinkos ekonomika nepateisino lūkesčių ir dėl to pasaulį ištiko ekonominė krizė. Visuomenė pati susikuria gyvenimo taisykles. Pavyzdžiui, esame susitarę, kad vaikščiosime apsivilkę, nuogi į gatvę neiname. Kita vertus, esame susitarę į paplūdimį eiti pusnuogiai, o moterys į moterų pliažą eina nuogos. Tai susitarimo reikalas.

Rinkos ekonomikoje tas pat: yra taisyklės, jų reikia laikytis. Vienos pagrindinių rinkos ekonomikoje yra finansų ir pinigų taisyklės, kurios labai aiškiai sako: negalima visą laiką išleisti tris kartus daugiau pinigų negu uždirbi. Tai nerašyta taisyklė, jos Jungtinių Tautų Organizacija nepatvirtino, bet ji egzistuoja. Ir jeigu tas taisykles žmonės pradeda pažeidinėti, nebesilaiko jų, tai prilygsta tokiam veiksmui, jei nuogas išeičiau į Gedimino prospektą, nes man karšta.

Ką darome mes? Uždirbame 2000 litų, išleidžiame 20 000 litų. Pradėjome nepaisyti taisyklių, visas pasaulis pradėjo nesilaikyti,

pirmiausia Amerika – svajonių šalis. Viskas prasidėjo nuo amerikiečių, nuo jų besaikio troškimo gyventi dar geriau. Daug kartų buvau Amerikoje ir patyriau – jie to trokšte troško. Amerikietis, per mėnesį uždirbdamas, sakykime, 10 000 dolerių, pradėjo išleisti 100 000. Taisyklių laužymas įstūmė į chaosą. Pasaulinė krizė įvyko todėl, kad žmonės pradėjo nesilaikyti susitartų taisyklių, kurių daugelį metų

laikėsi. Dabar, kai suprato, kad taisyklių reikia laikytis, viskas grįš į normalias vėžes. Jeigu po dešimties metų vėl kas trenks į galvas ir žmonės vėl pradės nesilaikyti taisyklių, vėl pasikartos krizė.

Ar kapitalizmas yra bloga sistema? Jokiu būdu. Tik konkuruojant galima judėti į priekį, tik per laisvą konkurenciją, laisvą rinką. Toks yra gamtos dėsnis. Gyvūnų pasaulyje taip pat visada žūsta silpniausias. Žiūriu kanalą „Animal Planet”. Savanoje laksto gazelės. Atokiau drybso liūtai ir stebi, kuri ne taip greitai bėga. Ir pirmyn. Gaila, žiauru, bet tokia tikrovė. Jeigu liūtai nesumedžiotų silpniausiųjų gazelių, po kiek laiko gazelių populiacija išnyktų.

Kapitalizmas nukopijuotas nuo gamtos. Jame galioja tie patys kovos principai kaip ir gamtoje. Kadangi gamtą sukūrė Dievas, tai

ir kapitalizmą sukūrė Dievas. Socia lizmas buvo sukurtas ne gamtos principais. Socializme norėta kovoti su gamta ir ją įveikti. Kovota prieš gamtos principus, dėsnius. Komunizmą vis atidėliojome ir todėl jo nepasiekėme. Socializmo principas – visus paversti pilka mase – niekaip negalėjo vesti pažangos link, nes pažanga išryškina geriausius, geriausieji veda visuomenę į priekį. Socializme visi buvo lygūs, visi vienodi, nebuvo lyderių, siekio tobulėti. Visi gaudavome po 120 rublių: atsėdėjome darbe, parėjome namo, išgėrėme bokalą alaus prie televizoriaus, kitą dieną – vėl einame dirbti. Mus vertė pilkais robotais be ateities.

Kurios iš ES šalių geriausiai laikosi krizės akivaizdoje? Šalys, kurios laikėsi taisyklių. Mes dar neišmokome skaičiuoti pinigų. O senieji europiečiai pinigus skaičiuoti moka: atsideda juodai dienai, netaško, neišlaidauja, sukaupia rezervų ir juda į priekį. Dviejų asmenų šeima negyvena 500 kvadratinių metrų name, kaip mėgsta amerikiečiai, o ir kai kurie lietuvaičiai. Senieji europiečiai skaičiuoja pinigus, gyvena pagal galimybes. Prancūzija, Italija, Olandija, Belgija – šių šalių gyventojai visai neblogai gyvena per bendrą ekonominę sumaištį pasaulyje. Naujosios ES šalys pradėjo mažiau vartoti, krinta eksportas, tai neigiamai veikia jų ekonomiką. Kas blogiausiai gyvena? Skubėjusieji labai gerai gyventi, o ne žingsnis po žingsnio judėję į geresnį gyvenimą, kasdien atkakliai dirbdami. 25 metų žmonės jau nori gyvent taip, kaip gyvena ilgai ir sunkiai dirbę penkiasdešimtmečiai. Blogai gyvena šalys, nemokėjusios skaičiuoti pinigų ir neturinčios supratimo, kas yra normalus gyvenimas. Tai ir Lietuva, ir Latvija, ir Estija, ir Vengrija, ir Rumunija, ir Bulgarija, ir Čekija (pusiau), ir Slovakija (kiek geriau susitvarkė – spėjo įsivesti eurą), ir Lenkija. Beje, lenkai nepuolė taškytis pinigais, jie verslesni, geriau negu lietuviai sugeba skaičiuoti pinigus, todėl lenkų padėtis geresnė.

Islandija bankrutavo, ir tuo visai nesistebiu. Labai nustebau pirmą kartą ten lankydamasis, kai dar niekas apie jokią krizę net negalvojo. Svarsčiau, kaip 300 tūkstančių žmonių grupė, visiškai nieko neturėdama, tik gražią gamtą ir kelis geizerius, gali taip turtingai gyventi, būti tokia brangi valstybė. Už puodelį kavos mokėjau 12 eurų. Esu matęs nemažai pasaulio, bet tokia kaina mane pribloškė. Stebėjausi – iš kur tokie pinigai? Nuoširdžiai nesupratau, o dabar paaiškėjo – islandai pinigų negamina, islandai pinigus skolinasi. Klestėjo besaikis skolinimasis. Jie, kaip ir lietuviai, iš skolintų pinigų statėsi namus ir buvo įsitikinę, kad Islandija yra rojus, į kurį visi turi važiuoti ir palikti pinigus. Pramonės Islandijoje nėra. Kokią pramonę gali sukurti 300 tūkstančių žmonių – perpus mažiau, negu gyvena Vilniuje? Ten buvo tik statybos pramonė ir žvejyba. Viskas. Yra geizerių, bet kas iš jų – galima nebent vieną kitą namą apšildyti. Buvo tik vizija: šiluma nemokama, žuvų prisigaudome, turistai plūsta. Realios savo vizijos ši šalis neturėjo, nesuskaičiavo, kiek pinigų gali uždirbti per 20-40 metų ir kaip juos naudoti.

Buvo dirbtinai padidintos algos ir islandai ėmė manyti esą japonai. Japonija – tikrai galinga valstybė. Japonai pagal pramonės lygį ir sukuriamą produktą gali mokėti algas, kurios leidžia už kavos puodelį mokėti 12 eurų. Japonai parduoda mašinas, elektroniką, vaistus, aukštąsias technologijas. O islandai nieko neparduoda. Elementari strateginė klaida, kuri, gink Dieve, visiškai nesusijusi su kapitalizmu.

Islandija turi būti kukli šalis, gyvenanti iš turizmo. Jai reikia aiškiai susiskaičiuoti, kiek turistų atvažiuos, kiek vienas turistas paliks pinigėlių, kiek jų bus iš viso uždirbta ir kiek įplauks į biudžetą. Tas pat ir dėl žuvų pramonės – reikia apskaičiuoti, kiek silkių bus sugauta ir kokios bus pajamos. Namų šildymas islandams iš tikrųjų kainuoja pigiau, bet tai viskas. Todėl Islandija negali būti Japonijos arba Amerikos lygio.

Kaip susiformavo toks keistas islandų mentalitetas – pervertinti savo galimybes? Juk jie seniai gyvena kapitalizmo sąlygomis. O kaip atsirado komunizmo fenomenas arba hitlerizmas? Tai tarsi neidentifikuotas virusas, kuris anksčiau ar vėliau patenka į žmonių sąmonę ir grėsmingai plinta. Virusines ligas reikia gydyti. Išgijome nuo hit- lerizmo, po truputį gydomės nuo

^komunizm°. ^Kas p^{aveikė island}ų  ^smeg^{enis, nežinau}. ^{O koks virusas} paveikė smegenis tų, kurie visus . savo pinigus sukrovė į finansines

piramides? Kažkas sušuko: „Uždirbsite 40 procentų palūkanų per metus, tuoj pat atiduodame 10 procentų.” Gal Islandijoje irgi kas nors sušuko: „O, bankai turi pinigų, bankai duoda pinigų, kodėl neimti?” Man atrodo, kad į bankininkų smegenis taip pat buvo patekęs kažkoks virusas. Ir Lietuvoje plito virusas, noras iš karto gerai gyventi. Taip nebūna.

2000 metais norėjome gyventi taip, kaip gyvenome 2008-aisiais, o dabar reikia grįžti atgal, nes 2008-aisiais gyvenome nepaisydami realių galimybių, taigi daug geriau, negu iš tiesų galėjome gyventi. Ir tiek, daugiau nieko. Grįšime maždaug į 2000 metų lygį, kad ir kaip būtų gaila. Pažiūrėkite, kokia buvo alga, ką už ją buvo galima nusipirkti, ką galėjote pasistatyti be banko paskolų. Ar galėjote be paskolos nusipirkti butą, pasistatyti namą, ar vis dėlto buvo geriau už turimus pinigėlius eiti nuomotis? Reikės sugrįžti į 2000 metų realybę.

Padarėme baisiai daug klaidų, ir ne Gediminas Kirkilas kaltas, ne vienas ar kitas finansų ministras. Tai bendra mūsų visų problema – noras gyventi kur kas geriau, negu iš tiesų galėjome. Gyventi gali taip, kiek sukuri realių gėrybių. Virtualių gėrybių gali sukurti kompiuteriu kiek nori: štai kėdė, stalas, mašina. Kūrėme virtualias gėrybes manydami, kad jos realios. Gėrybes reikia kurti realias, ir kiek jos teikia finansinių pajamų, tiek jų ir galime naudoti.

Atsakykite į klausimą – ar daug žmonių Ispanijoje ar Italijoje gauna algos 50 000 eurų per metus? O pas mus tiek norinčių vis daugėjo. Pamiršome, kad tik kelerius metus gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, tad iš kur vis didėjančios algos? Buvo kilusi visuotinė euforija – vienas pasako, kiek norėtų algos, kitas duoda. Argumentas būdavo, kad Petras siūlo daugiau, nes, kaip dabar aišku, Petras algą mokėjo oriniais pinigais, skolintais iš banko. Tas burbulas tikrai turėjo subliūkšti.

Kaip nugalėsime krizę? Viskas bus, kaip turi būti – su skausmais. Dabar normaliai dirbame. Suprantame, kiek galime uždirbti, kokias

algas gauti. Mažinamės algas – juk  gaudavome tris kartus didesnes, nei – įmanoma. Bedarbių daug, nes daug.  kas buvo išpūsta. Bedarbių turi būti

apie 10-12 procentų, nes jie – kokybės garantas. Jeigu nėra bedarbių, visi ramūs, nes niekas iš darbo neišmes. Bus skaudu, sutinku, bet gyvenimas – kaip rožė: ir gražu, ir duria. Gyvenime egzistavo ir egzistuoja pusiausvyra – yra juoda, yra balta, yra diena, yra naktis, yra saulė, yra mėnulis. Negali visą laiką būti gražu.

Stebiu žmonių reakciją sunkmečiu, kai konservatoriai spaudžia – ir tą atėmė, ir to neduoda, atrodytų, turėjo visa Lietuva eiti

daužyti Seimo langų jau kokius dvidešimt aštuonis kartus, bet ne. Turbūt patys žmonės pradeda suprasti, kad buvo per toli nueita. Įsisąmoninę realybę, turėsime vėl atkakliai dirbti, mažiau tinginiauti. Buvome prisigalvoję atostogauti kelis kartus per metus – niekas nebedirbom, šašlykus kepėm, skaidriąją gėrėm, dainas dainavom. Kaip galima gyventi nedirbant arba, dirbus pusę metų, mėnesį atostogauti? Ką galvojo sėdintieji Seime? Jie visiškai nesupranta, iš kur valstybėje atsiranda pinigai. Mąstė kaip pasakos Buratinas: tris auksinius užkasei, rytojaus dieną atsikėlei – jau šeši, ir toliau savaime dauginasi.

Kai pasakau, kad mūsų šalyje dvejus metus moteriai moka po 5000 litų kiekvieną mėnesį už tai, kad ji nedirba – vaiką augina, užsieniečiai klausia: nejaugi jūs tokie turtingi? Amerikiečiai per metus atostogauja dvi savaites, moterys, pagimdžiusios vaikus, dirbti eina praėjus dviem mėnesiams po gimdymo. Dirbau su amerikiete. Ji atėjo į darbą kitą savaitę po gimdymo. Pasidėjo vaiką ant laboratorinio stalo, paliūliuoja ir vėl dirba. Gal ji ne viso proto? O mes norėjome nedirbdami gerai gyventi. Taip nebūna. Dirbti reikia daug ir sunkiai, tik tada gali kai ko pasiekti. Lietuviai yra darbštūs žmonės, o tingėjimas yra atėjęs iš socialistinio mąstymo, iš tos santvarkos, kurioje per 50 metų turėjome būti suvienodinti, paversti pilka mase.

Krizė yra ne šeimos gydytojo vaistas, o geras chirurginis pjūvis, kuris padeda pagydyti žmogų ir visuomenę. Tai tikrai geras dalykas. Užtai aš ir sakau – taip, darbas prasidėjo. Ir duok Dieve, kad niekas netrukdytų dirbti.

PENKI PRINCIPAI

1. Būk pirmas

Visą savo gyvenimą gyvenu ir dirbu pagal penkis principus. Mano įgimtas pamatinis siekis – būti lyderiu. Negaliu pakęsti, jeigu esu ne pirmas, jeigu pralaimiu. Jeigu nenori būti lyderis, nenori būti pirmas, geriausias, stabdai save ir kitus. Nuolaidžiauji sau – na, bus gerai, jei pateksiu į dešimtuką. Kas laukia taip mąstant? Pradžioje gal ir pateksi į dešimtuką, paskui – į dvidešimtuką, paskui – į tris- dešimtuką ir taip toliau.

Žmogus turi norėti būti geriausias. Jeigu ėmeisi kokio darbo, turi galvoti: aš geriausias, vienintelis, padarysiu tai geriausiai iš visų.

Tai labai svarbu. Ir kitiems, ir sau, savo vaikams privalai įrodyti esąs geriausias. Tai būtina. Jeigu vaikui pasakysi: sėdėk paskutiniame suole, jeigu bėgi, tai neskubėk – nesvarbu, kas bus pirmas ir kelintas tu atbėgsi, jis įpras vilktis uodegoje, nekels sau iššūkių. Daug geriau paraginti: „Bėk, ir atbėk pirmas.”

Per susirinkimą, gink Dieve, nesėsk į paskutinį suolą, nes paskutiniame suole sėdi nevykėliai, o ne lyderiai. Sėdėk pirmame suole,

dalyvauk, žavėk savo išmintimi, intelektu, žiniomis. Juk kuo daugiau diskutuosi, kalbėsi su kitais, tuo daugiau gausi pats, tuo būsi turtingesnis. Jeigu esi lyderis ir bėgi nuo to, kuris tave vejasi, labai svarbu, koks yra atstumas tarp tavęs, lyderio, ir to, kuris tave vejasi. Jei gana didelis, tai padeda labai daug laimėti ir plėtojant verslą, ir kuriant strategiją, ir ieškant teisingiausių sprendimų. Niekada negalima leisti, kad skirtumas tarp pirmojo ir antrojo, tarp antrojo ir trečiojo būtų visą laiką vienodas, kad išsilaikytų toks pat tarp visų lyderiaujančių, į priekį besiveržiančių žmonių. Būtina smarkiai atsiplėšti, gerokai nubėgti į priekį ir palikti antrąjį taip toli, kad jis sunkiai pasivytų. Didelis skirtumas suteikia veiksmų laisvę ir leidžia priimti nestandartinius sprendimus. Kartais sprendimai gali būti ne visai teisingi, bet kai esate toli priekyje, net ir klysdami galite išlikti lyderiai, nes turite laiko pasitaisyti. Atotrūkis tarp pirmojo ir antrojo visą laiką turi būti daug didesnis negu tarp antrojo ir trečiojo.

Turinys

Įvadas

Ne vakar gimiau………………………………………………………………………………. 7

1 dalis

Išminties pamokos: apie verslą ir gyvenimą
Krizė baigėsi, kai prasidėjo ………………………………………………………….. 10
Penki principai………………………………………………………………………………. 17
1.  Būk pirmas ……………………………………………………………………………. 17
2.  Turėk strategiją………………………………………………………………………. 21
3.  Nebijok keistis……………………………………………………………………….. 24
4. Būk išradingas………………………………………………………………………. 26
5.  Ką darai, daryk gerai…………………………………………………………….. 28

Verslumo paslaptys………………………………………………………………………. 30

Žydiškas verslas………………………………………………………………………… 35

Šveicarijos italų verslas…………………………………………………………….. 37

Kiniškas verslas…………………………………………………………………………. 38

Rusiškas verslas ……………………………………………………………………….. 41

Amerikietiškas verslas……………………………………………………………… 41

Meksikietiškas verslas………………………………………………………………. 42

Du vadybos principai……………………………………………………………………. 44

Gauso kreivė…………………………………………………………………………………… 46

Kaip zuikiams pavirsti ežiais?…………………………………………………….. 47

Kelrodė žvaigždė – tikslas…………………………………………………………….. 50

Skatinimas bausmėmis………………………………………………………………… 52

Ištikimybės nenusipirksi ……………………………………………………………… 53

Laiko planavimas………………………………………………………………………….. 54

Protinga rizika……………………………………………………………………………….. 55

Kovotojo stilius ……………………………………………………………………………… 57

Genialus paprastumas…………………………………………………………………. 58

Pinigėliai pinigai…………………………………………………………………………… 58

Investavimo pamoka ……………………………………………………………………. 64

Turtas – užsienio kalbos………………………………………………………………… 67

Malonumas aukoti………………………………………………………………………… 69

Sėkmės nėra……………………………………………………………………………………. 70

Patriotai nebėga……………………………………………………………………………… 73

Pavydo genas ………………………………………………………………………………… 74

Šiuolaikiniai žiniuoniai ……………………………………………………………….. 75

Nesureikšminti apdovanojimai ………………………………………………….. 78

Asmenybių galerija……………………………………………………………………….. 79

Pasiūlymas Lietuvai……………………………………………………………………… 87

2 dalis

Daug pradžių

Atkaklumo šaknys – Žemaitijoje …………………………………………………. 93

Profesoriai mokė gyvenimo………………………………………………………… 103

Po Maskvos sparnu…………………………………………………………………….. 112

Genų inžinieriai pergudravo Dievą…………………………………………… 116

Lemtinga SSRS griūtis ……………………………………………………………….. 119

Vaistų rinkoje – kaip kare……………………………………………………………. 124

Fabrikas išsirito iš svajonės………………………………………………………… 132

Mokslininkų Mekoje……………………………………………………………………. 136

Biotechnologijos medžio ūgliai……………………………………. 137 dalis

Privati erdvė

Kai draugai tampa priešais……………………………………………………….. 141

Šeimos žmogus …………………………………………………………………………… 144

Vaikų auklėjimo klaidos…………………………………………………………….. 148

Impresionistų magija …………………………………………………………………  151

Miestų ilgimasi lyg žmonių………………………………………………………. 156

Knygose rašoma: būkite kuklūs…………………………………………………. 159

Neatsitiktinė kolekcija…………………………………………………………………. 162

Gyvenimo moko šunys……………………………………………………………….. 163

4 dalis

Asmenybės mozaika:

kiti žmonės apie Vladą Algirdą Bumelį

Agonita Blagnienė. Proto ir jausmų žmogus……………………………. 165

Žana Bumelienė. Edelveisas reiškė meilę…………………………………. 168

Diana Bumelytė. Tėtė taisyklas…………………………………………………. 182

Junona Bumelytė. Gyvenimas pakelta kartele………………………….. 187

Gediminas Kirkilas. Jis – lyderis………………………………………………… 196

Valerijonas Kubilius. Tiesiog Vladas………………………………………… 197

Alfonsas Ramonas. Nepasikeitęs bendraklasis……………………….. 198

Benediktas Juodka. Biotechnologijos pionierius………………………. 199

Aleksandras Laucevičius. Su juo galima nuversti kalnus …. 201

Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Parneš nežinia ką……………………. 203

Valdemaras Razumas. Darbo garvežys…………………………………… 203

Nijolė Veličkienė. Rimtas kurso draugas…………………………………. 205

Česlovas Juršėnas. XXI amžiaus verslininkas…………………………. 206

Elena Leontjeva. Moko neverkšlenti………………………………………….. 207

Viktoras Butkus. Biotechnologijos pažiba………………………………… 207

Kęstutis Sasnauskas. Geros startinės pozicijos…………. 208 dalis

Trumpa biografija

Išsilavinimas, mokslo laipsniai ir vardai…………………………………. 210

Darbo patirtis ………………………………………………………………………………  211

Pedagoginė veikla……………………………………………………………………….. 215

Mokslinė ir organizacinė veikla ………………………………………………..  215

Apdovanojimai…………………………………………………………………………… 216

Mokslo tyrimai, publikacijos, išradimai…………………………………… 217

Jeigu stengiesi išgyventi iki pirmadienio, tikrai neišgyvensi,

bet jeigu turi bent kelerių metų viziją, gali pasiekti tikslą.

•

Verslininkams klysti negalima.

Tik valdžios atstovai gali sau leisti prabangą klysti. •

Pirmasis atsakymas banke turi būti „ne”, versle – „taip”.

Į komandą pasirenku už save protingesnius žmones. Ir to nebijau.

Lietuvoje nieko neslėpkite, nes jeigu žino du žmonės,

sužinos visa Lietuva. •

Negalima su draugais kurti uždarosios akcinės bendrovės.

Draugystė ir pagalba egzistuoja, kol neturite pinigų.

•

Pinigai didelės laimės neneša. Pinigai žmogui suteikia

daugiau laisvės, bet reikia gabumų su jais susitvarkyti.

•

Mažai tautai galima tik viena kryptis – judėti link tokių technologijų ir mokslų, kurie kurtų didelę pridėtinę vertę.