Knyga

Knyga: Čarlzas ir Ema. Čarlzo Darvino šeimos istorija
Autorius: Deborah Heiligman
Leidykla: Tyto alba

Amerikietės Deborah’os Heiligman knyga “Čarlzas ir Ema” — tai savotiškas Čarlzo Darvino santuokinės meilės tyrimas.

Deborah Heiligman – amerikiečių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų jaunimui. Čarzo Darvino gyvenimo istorija „Čarlzas ir Ema“ buvo įtraukta į geriausių jaunimui skirtų 2009 m. knygų dešimtuką.
Čarlzas Darvinas (1809–1882) – vienas žymiausių pasaulio mokslininkų, žmogus, pakeitęs požiūrį į gyvų būtybių atsiradimą. Tačiau šiame biografiniame romane didžiausias dėmesys skiriamas ne revoliucingai mokslinei Darvino veiklai, o jo asmeniniam gyvenimui, apie kurį išties mažai kas žinoma. Gal todėl, kad tai buvo tiesiog laimingai vedusio vyro ir šeimos tėvo gyvenimas?

„Čarlzas ir Ema“ – tai neįprasta meilės istorija, prasidėjusi visiškai neromantiškai: jaunas mokslininkas racionaliai svarsto, vesti ar ne. Paėmęs popieriaus lapą, padalija jį į dvi skiltis ir dėlioja argumentus. Geriau turėti gerą pašnekovę ar laisvę atsidėti moksliniais tyrimams; geriau turėti asmenį, kurį galima mylėti ir su kuriuo linksma leisti laiką, ar laisvę keliauti kur panorėjus. Tačiau galiausiai žmona juk geriau, nei šuo… ir dar galimybė susilaukti vaikų, tai Darvinui buvo labai svarbu. Taigi nuspręsta – vesti! Ir jis vedė savo pusseserę Emą, su ja laimingai nugyveno santuokoje 43 metus. Du labai skirtingi žmonės: labai religinga Ema ir racionalaus proto galia tikintis Čarlzas sugebėjo mylėti vienas kitą visą gyvenimą, gerbti vienas kito pažiūras ir pakelti likimo jiems siųstas negandas. Kaip tai įmanoma?

Ši knyga – savotiškas santuokinės meilės tyrimas, puslapis po puslapio atskleidžiantis gyvenimą be širdį draskančių aistrų, apgavysčių ir klystkelių. Gyvenimą, kurį nugyveno du vienas kitą mylintys, branginantys ir gerbiantys sutuoktiniai, visą amžių savo pažiūrų rūmą rentę ant visiškai skirtingų pamatų.

„Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai. Kaip priešai. Ta prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su priešu. Bet jie nebuvo priešai. Jie buvo geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia.“

Knyga: Ilgesio kojos
Autorius: Aušra Matulevičiūtė
Leidykla: Tyto Alba

ILGESIO KOJOS
Jos turėtų būti ilgos ir vikrios, nešančios iki pragarų. Iki niekur.
Jokios kliūtys, jokios kaulų ar sąnarių ligos jų nesustabdys.
Išvykėlio ilgesys. Jis spiria tiesiai į paširdžius, atpažinęs praeitį konkrečiuose daiktuose, abstrakčiuose dalykuose, o kartais – šiaip. Jei nebūtų toks chroniškas ir valdingas, niekas apie tą ilgesį nekalbėtų. Nulupk senąją odą, – ne išsinerk (kitaip bus pernelyg cool), bet nudraskyk nagais, – naujoji vis vien liks persigėrusi jo kvapo. Ir jam visai nė motais, kad išvažiavęs stengiesi viską pradėti iš naujo.
Ištikimasis ilgesys pirmas pasitiks tave svetimame krašte. Siautės, bet neišves iš proto, apsimes, kad leidžiasi kontroliuojamas. Tačiau visa priklausys nuo jo valios.
Apsigyvenus svetimoje šalyje, reikia kuo skubiau perreguliuoti visas jusles. Ar bent jau senąsias pridengti naujomis, kad nors kiek panėšėtum į dvikultūrę būtybę. Pirmiausia priešinsis kūnas: nusilps akys, skeldės delnai, kartais pykins (natūralu, skrandis turi teisę atmesti neįprastą maistą, vien jau dėl streso). Be to, svaigs galva, tad ilgokai jausiesi it pieštas žmogelis, svirduliuojantis margo atviruko paviršiumi. Kol vimčiodamas šlitiniuosi, nesistebėk, kad neatsiveria jokios durys. Net primygtinai aiškinant, kad esi iš ES šalies. Nuo atviruko plokštumos dar neperėjai į trimatį pasaulį, supranti? Kitaip tariant, tavęs dar nesugėrė, neasimiliavo. Jie nėra tikri, ar ištikimai mylėsi savo naujuosius namus. Gali net versti juos mylėti. Ne iš blogos valios, bet skausmingai.
Pirmą Vasario 16-ąją entuziastingai ieškosi tautiečių, idantgalėtum jaustis esąs tikras lietuvis. Antrais metais juos kviesies į savo namus – vaišinsi balandėliais, fotografuositės prie mažutės stalinės trispalvės. Bet po kelerių metų viskas atrodys daug paprasčiau. Neišsigąsk – tikrai nesugyvulėjai ir nenutautėjai. Tiesiog nuo šiol, kad suvoktumei kas esąs, bus nebereikalingi konkretūs ženklai.
Tačiau kad ir kur atsidurtum, kad ir ką darytum, persekios baimė nebesurasti to, ką palikai. Basos kojos paupiuose, aukšti senamiesčio mūrai – juos atmintin neš ne velnias, o ištikimasis ilgesys…
Šimtą kartų mintyse atšoksi brolių ir seserų vestuves, tiek pat sykių palaidosi senuosius. O trumpam sugrįžęs namo pajusi – kalbos įgūdžiai atšipę, viskas aplink netobula, taisytina. Tave apsups artimiausi iš artimiausių, bet neįstengsi kalbėti, nes tyla šalia jų atrodys daug pilnesnė. Su svetimais kitaip: žodžiai liesis nekrešėdami į jokią prasmę. Svetimiems mes pakantesni nei saviems.
Paradoksas! Artimųjų meilės pasirodys per daug! Išmokęs gyventi beveik be emocijų (net vieni emigracijos metai – šiokia tokia mokykla), į papildomus jų kiekius reaguosi kaip į drastišką laiko juostos pasikeitimą. Nors, regis, likai toks pat, bet jau išdresavai jausmus. Ne išdavikiškai – tik tiek, kad išgyventum svetur.
Žmonės kalbės, kad išpuikai, kad nemoki sugrįžti, nors tavęs šitaip laukia. Lygins su senąja emigrantų karta – tokia maištinga, patriotiška, liudijusia gyvenimą likusiems čia, nelaisvėje. Vienų teks atsiprašyti, kad trūksta laiko, kitiems bandysi įtikti. Teisinsies. Ne tiek dėl klaidų, kurių pridarei svetur, kiek dėl to, kad palikai tėvynę, kad niekas tavęs čia nebesulaiko.
Kas nors būtinai paklaus: „Ko ten važiavai?” Ir nežinosi, ką atsakyti. Po dešimties metų net nebemokėsi aiškiai suformuluoti. „Toks mano pasirinkimas”, – lemensi. Paprasta, bet neatsako į klausimą… Mylintieji tylės. Supratę ar ne, niekada tiesiai nepriekaištaus dėl to, kad juos palikai ir esi NEBE ČIA.
O kartais ir TEN, ir ČIA bus taip ilgu, kad jausi ašaras tvinkstant nuo pat papilvės.
Ne, „kartais” – netinkamas žodis ilgesiui nusakyti. Taip bus VISADOS.
Netikrumas. Ilgesio kojos – išjudintos tavo šaknys.
Atvirai ir iš širdies -1.
INESA LABAI GRAŽI
Manęs laukia nebloga scenaristo ateitis, jei, anot mano dėdės, bent iki dvidešimt aštuonerių suprasiu, kad ne tik amerikiečių filme galima nudobti policininką. Kol toji valanda ateis, dar keletą metų būsiu akylai saugomas besikeičiančių guvernančių.
Dabartinės auklės kalbėsena, pasak mano tėvų, idealiai dera prie mūsų šeimos charakterio: akcentas nerėžia ausies, balso tonas ramus, o tembras – it raminanti bangų mūša – ypač jaudina tėtį, kilusį nuo pajūrio. Auklės vardą irgi nėra sunku ištarti. Inesa. Šiokiadieniais, o kartais ir savaitgalį, ji turi atstoti daug dirbančią mūsų mamą.
Iš pradžių mes, visi trys vaikai, purkštavom ir maištavom, tačiau dabar – Inesa, ir thats it! Tiek jau išmokau per metus anglų kalbos pamokų. Mūsų rajone jos – prestižo reikalas, arba klaaasė, kaip eidama pro dizainerių vitrinas ilgesingai nutęsia mano sesuo.
Taigi Inesa punktuali, paprasta, dėmesinga, viską žino apie gyvūnus ir prancūzų dailininkus (o aš maniau, kad tose šalyse, iš kurių žmonės bėga pas mus, vaikai nieko nesimoko).
Tiesa, tėvai man draudžia klausinėti Inesos apie jos krašto istoriją. Ypač po to sykio, kai ji bandė man aiškinti, kodėl pas juos niekas nenori gyventi Sibire. Ten juk tiek daug nepanaudotos erdvės dideliems namams statyti! Japonai ten perka žemės rėžius ir savo malonumui augina daržoves. Tačiau mamytė tada nukirto: „Ne tavo amžiui!” Aš taip nemaniau. Inesa, ko gero, irgi, bet nepuolė ginčytis, nes ji visada taktiška ir mandagi (net džiaustydama skylėtas mūsų tėčio glaudes).
Per šiuos porą metų aš jau praaugau Inesos sėdmenis. Jie labai apvalūs, todėl kartais nesusilaikau ir prisėlinęs žaibiškai sugriebiu – tok! Bet klykteli ne auklė, o mama – esą taip elgtis nemandagu. Mano treniruočių auka tik atlaidžiai šypsosi. Nepaisant visų nepatogumų, tai puiki proga patikrinti, kiek apima mano vis ilgėjantys pirštai.
Inesa labai aukšta, puriom raudonom garbanom ir itin šviesaus gymio. Mano antakiai tankesni (esu suskaičiavęs 184 plaukelius), bet jos skaisčiam veide jie ryškūs lyg pirmieji mūsų kiemo vijoklių daigai. Turbūt dėl to daug kas į Inesą ilgai žiūri. Tik mano auklė labai kultūringa, todėl niekada nieko nesako, neliepia liautis spoksoti. Be to, ji nešioja akinius, tad, galimas daiktas, apskritai nepastebi į ją spoksančių. Net senelis, kuris skundžiasi pavargusiomis akimis, negali atplėšti nuo jos žvilgsnio. Kai vienąsyk paklausiau mamos, kodėl taip yra, ji kiek sumišo, bet paskui atsakė: matyt, todėl, kad Inesa labai… graži?
Kad auklė patinka mano dziudo treneriui, supratau pats, be niekieno pagalbos.
Aš irgi turiu mylimąją – Lili. Mano ex vardu Sara. Ji nusprendė draugauti su kitu, irgi iš mūsų klasės, nes jis už mane aukštesnis. Tad dabar aš esu su Lili, o mano buvusioji – su aukštaūgiu Natanu. Man labiau patinka Sara, tik negaliu jos mylėti, nes draugauju su Lili. Aišku, tai komplikuota, bet juk negalima ardyti tvarkos!
Inesos mums pavydi beveik visų klasės draugų mamos. Nežinau, ar dėl to, kad ji labai graži, ar kad visada pasiruošusi už mus guldyti galvą. ,Jūsų auklė – likimo dovana!” – šitaip sako mamai ir tėčiui. Beje, Inesa visai nemoka priimti dovanų. Aš matau, kaip tėvai sutrinka ką nors jai įteikdami, pavyzdžiui, per Kalėdas. Tėtis nuolat brauko savo didelę galvą, o mama nežino, kur dėti rankas, ir prityla, nors, patikėkit, ji – kalbėjimo čempionė! Be to, Inesa niekuomet neskaito laiškų Kalėdų Seneliui. Taigi man jos tikrai niekada neprimins automatas su plastikiniais šoviniais ar Hario Poterio stebuklingoji lazdelė. Keista… Kaip ir tai, kad auklės namiškiai neturi nei mobiliojo telefono, nei kompiuterio – „kad bendravimas nevirstų tokia pat rutina kaip dulkių valymas”, – girdėjau ją aiškinant mano seneliui, tėčio tėčiui.
Na, bent mano mama be telefono tikrai neišsiverstų! Ji labai daug keliauja. Dėl to mūsų namai pilni įvairiausių daikčiukų iš visų pasaulio kraštų. Štai mano kambaryje ant medinių spintelių – visa Olandija su įvairaus dydžio klumpėmis ir mėlynais vėjo malūnais. Brolis kaišioja visiems po nosimis kokakolos butelių atidarytuvą iš Briuselio – anot senelės, „nediskretiškai sisiojantį” berniuką. Viskas, kas parvežta iš Kinijos, – tėvų kambaryje. Mama darbo reikalais lankėsi ir Rusijoje, taigi medinių lėlių, vadinamų matrioškomis, irgi turime sočiai. Kartą, kai Inesa jau buvo išėjusi namo, vieną iš jų išnarsčiau ir pačią didžiausią lėlę prikimšau spragintų kukurūzų. Kitą dieną auklė, pasigrožėjusi medinukių armija, išrikiuota viduryje svetainės, bandė vėl sukišti jas vieną kiton. Aišku, ji net nenutuokė, kad matrioškos įdarytos kaip kalėdinės žąsys. Aš stypsojau kampe ir laukiau, kol pokštels paskutinės – didžiausios – matrioškos pilvas. Kaip ir tikėjausi, Inesa krūptelėjo, sukliko, o paskui įpykusi puolė priekaištauti. Tik, iš juoko raitydamasis pasienyje, nė žodžio nesupratau.
„Ne viskas gyvenime gali būti taip smagu, kaip spragėsiai matrioškose”, – aiškina man Inesa, kai užsispyręs tysau ant kanapos ir neturiu ūpo eiti į katekizmo pamokas Parapijos namuose. Ten nuobo-du! Ir viskas labai neaišku. Pavyzdžiui, sielos kelionė į dangų. Inesa paima mano ranką, vidinėje pusėje brūkšteli kamparu suvilgytu vatos tamponu. Vėsus kutulys bėga bėga bėga… Ir atsiplėšęs nuo odos žaibiškai išgaruoja. „Taip ir siela”, – sako Inesa. Paprasta…
Pusryčiaudamas retsykiais klausausi žinių. Vieną rytą išgirdau nesuprantamą žodį „pedofilas”. Aišku, išsyk paklausiau Inesos, ji paprastai viską žino. Mano didžiam nusivylimui, auklė rėžė trumpai: tai vaikams bloga darantis asmuo. O kas tas asmuo? Suprantu, kas yra aš, tu, jis, ji, bet – asmuo?..
Gal be reikalo spyriaus, nes tuoj prisistatė brolis Enzo ir puolė klausinėti to paties. Žinoma, dviese lengviau priprašyti Inesą, bet mane nervina – jis juk beveik suaugęs, o negali pasiknaisioti žodyne. Kuo labiau Inesa gynėsi tiek težinanti, tuo smarkiau Enzo ją puolė. Aš žinau, na, bent nujaučiu, ką reiškia tokia jo mina. Tokią nutaiso, kai šaiposi iš mano meilės istorijų ir buvusių auklių išvaizdos. Man gaila Inesos, todėl tyčia falcetu žvygteliu: „Supratau, aš viską supratau!” Brolis stveria mane už apykaklės, Inesa puola į pagalbą… Košma-ras! Kaip pasakytų mama.
Aš pagrandukas, todėl tėvai ne visada žino, kaip su manim tvarkytis. Ko gero, jau nebeprisimena, ką darė su pirmaisiais dviem vaikais. O gal jau bus pamiršę, kaip apskritai vaikai daromi.
- Inesa, juk daromi, tiesa?..
SU LAIKU
„Viskas išsprūsta iš atminties, o laikas ne. Paaugliai jį spartina vytinėmis, brėžia vis aiškesnius jo kontūrus kosmetiniais pieštukais, o artėjantys prie pusamžio maldauja akimirką sustoti. „Išgraužkit!” – stūgteli laikas ir daro savo. Iškeli seilėtus pirštus virš galvos, ir laikas apsireiškia iš rytų ar pietvakarių. Jei šiaurys, net nešlapini piršto – viskas aišku. Vėjas ir laikas panašaus charakterio. Jis žiaurus ir neatidus su juo lenktyniaujantiems: graso pasivertęs apglitusiais voratinkliais, kaukolėmis, saulėlydžiais. Ir yra visiškai nepaklusnus žinojimui – juodas analfabetas tas laikas”, – skaito Inesa, mintyse stengdamasi tinkamai ištarti sunkiausius svetimos kalbos garsus.
Kur kas akivaizdesnis laikas jai rodosi vakarais – dulkių procesijomis iš globojamos aristokratės palovio. Paskutiniais mėnesiais senoji bemokėdavo daryti du dalykus: kritikuoti kelnėtas moteris ir žiūrėti pro langą. Ponia purkštavo dėl ypač apdriskusio, jos akimis, jaunimo, neatsargiai braukiančio rankovėmis palei langines, kurių kitoj pusėj ji gyvena. Tad artimieji, nenorėdami, kad su laiku raganėjanti ir su niekuo nespėjanti jų mamma gąsdintų praeivius, sumanė paleisti jos laiką velniop. Nusamdė abejotino talento tepliorių iš Monmartro, ir tas per dieną atspaudė anapusinę lango panoramą ant drobės. Nuo šiol senoji gyvenimą stebi paveiksle, o laikas toliau voliojasi paloviuose. Taigi, už lango jau nebėra jokio žalumos ženklo, nors madam tebeįsivaizduoja siurbianti chlorofilą. Diena mainosi vietomis su naktimi, tačiau senajai vis tas pats vaiskus paveikslo rytas.
Pavydu, ji turi marias to kito laiko.
Inesa, atvirkščiai, pajutusi, jog apskritai viskam jo trūksta, kartais imasi žygių. Vakarais, prieš Eliotui grįžtant iš darbo, išeina į lauką prie sankryžos laukti jo „Nissan”. Tereikia kelių akimirkų, kad išvystum laiką Elioto veide, šiam sukant į kiemą. Inesai kaista nugara ir parūkuoja akys. Toks sukrečiantis akimirkos tikrumas…
Bet dažniausiai viskas būna kitaip. Paršliaužusi iš darbų, Inesa išdalina duoklę dienai: fuck pareigoms, fuck saviraiškai, fuck vaikų švietimui, – ir gerokai prieš Eliotui grįžtant akmeniu krinta į patalus…
Atsidūrusi svetimame krašte, Inesa jautėsi riebiu balandžiu akimis neaprėpiamame įvairiarūšių mažų paukštukų (vietinių) turguje: muša karštis, kūnas sunksta ir sunksta, slegiamas svetimų objektų didybės. Bet su laiku viskas ima mažti, traukiasi į perspektyvą, paukščių keliamo triukšmo nebelieka, ir riebus balandis virsta cheminiais preparatais raudonai nudažyta kanarėle, vardu Inesa. Kaip ir visi aplinkui.
Laikas – paskutinis chamas, dviejų žadintuvų sinchronu garsiai skaičiuoja avis: Inesai jau tuoj keturiasdešimt, o jis tebečirpina devyniolika…
Štai kodėl nuolat sakoma, kad per anksti mirštame, – dingteli Inesai.
Inesa baidosi pagyvenusių moterų laibais, nepasitenkinimo prismaugtais balsais, ypač kai jais ko nors reikalaujama. Tokių balsų pilni kiemai. Laikas ne itin galantiškas, todėl jo plakamos moterys kniaukia, inkščia ir cypia. Nei čia genetika, nei apsigimimas – laiko klausimas. Saugodamasi šio užkrato, lyg sumaniai besislapstančio priešo ar mirties, Inesa ginasi tylėjimu. Jau pramoko tylėti, kaip ir kalbėti, – laiku.
Laikas, nepaisydamas šito ir kitų Inesos protestų, gviešiasi į jos gimtąją kalbą. Savi žodžiai dingsta be jokios mistikos ir nesutartą valandą. Štai kad ir aną ketvirtadienį. Užkrito, kaip lietuviškai vadinasi tai, kas šiaip jau yra langas. Gali pamiršti, kuo skiriasi „poliglotas” nuo „poligamijos” – tik ne „langą”. Taigi, uodas įskrido pro… Na ir kas, kad į pagalbą tokiais atvejais šoka visas kūnas, smegenys rankoms duoda komandą nubrėžti ore pavidalą to, kas gali vadintis sumautu „langu”. Antras pamirštas žodis buvo „pusbrolis” – ir tas iš gana dažnai tariamų kategorijos. Paskui užkrito, kaip rašomi „konservai” – su s ar su c? Balandžio aštuntąją užmarštin iškeliavo būdvardis „išvirkščias”, to paties mėnesio gale dingo „viryklė”.
- Kokia tu kalba galvoji? – lyg tarp kitko pasidomi sykiu pietaujantis kaimynas.
Kažko panašaus Inesa kadais yra klaususi savo vyro: „Kokia kalba tu sapnuoji?” Tada jis raitėsi, springo iš juoko, bet šią akimirką Eliotui pamirštas „langas” kažkodėl neatrodo juokingas…
Gegužė su savim į nykstančių žodžių Babelį nusinešė „čiulptuką”. Tas pats likimas laukė ir „spausdintuvo” bei „kopėčių”. Pasimiršo ir žodis „atsargos”. Inesa mėgino jį keisti „gėrybių kaupimu”. Tam tikram kontekste būtų tikę, tik ir tas prakeiktas „kontekstas” kažkur prapuolė!
Lapkričio mėnesį Inesa prisiskolino, prisisiuntė knygų ir ėmėsi mokytis žodžių. Kalė sinonimus, dalyvines formas, vis dar taisyklingai tebevartojo visas nuosakas.
Tik su laiku viskas ims atrodyti daug paprasčiau. Kažkam nutautėjimas kels siaubą, kiti tikins, kad nėra ko šiauštis, kai patogi ramybė taikosi tave paglostyti.
Inesa – ne išimtis.
Kartais ir pats laikas apsimeta sustojęs. Tai dažniausiai nutinka rytais.
Inesai tempia smilkinius nuo guma surištų plaukų. Ji puikiai žino, kad apstu nepakančių piliečių, rusvaplaukį galinčių apkaltinti nelegaliu verslu ar konspiracija. Ypač kai prieduryje ji pogarsiai šnekučiuojasi su paštininku, pristatančiu jų porai išrašus apie sunaudotą vandenį bei dujas. Inesa niekada neįsileidžia jo giliau nuo tarpdurio. Inesa bijo paštininko „Porsche”, o paštininkas – santuokos.
- Jūs be galo gundanti!
Inesa suklūsta. Girdėti, kaip braškėdamos glaudžiasi laiptinės sienos ir vaizdas panašėja į regimą pro durų akutę. Gal tai dėl pernelyg suveržtų plaukų?..
Paprastai išvaizdi moteris vadinama gražia, o niuansams nusakyti tinka žodžiai: žavi, elegantiška, patraukli, pritrenkianti, įspūdinga, viliojanti, simpatiška, nepakartojama, užburianti, puiki, vylinga, daili, stulbinanti, išskirtinė ir t. t. Tiesa, reikėtų paisyti aplinkybių – laiko ir vietos, – kad pagyrų objektas susigėdęs neraustų. Bet Inesa jau pastebėjo, kad ši taisyklė negalioja atvykėlėms iš Rytų, nesusimokėjusioms už teisę į subtilumą. Tik joms drįstama drėbti į akis regioninį grožį, tarsi iš jo būtų emigracijoje gyvenama.
Tokiom akimirkom Inesa labiau už viską geidžia pavirsti bekalbe Vilhelmo Hameršiojaus paveikslo „Ramybė” moterimi. Tada ji nusispjovus atsuktų smalsiam pasauliui nugarą ir galėtų svajoti apie sultingą jautienos kepsnį, nenutviekstą paštininko šypsenos iš tarpdurio.
O paštininkas tikisi, kad su laiku Inesa leis bent iš nugaros paliesti jos baltą kaklą po skaudžiai į kuodą suimtom garbanom. Vėliausiai kitą pavasarį, taip planuoja…
- Velniop! – teškia Inesa.
- Velniop! – atkartoja jau giliau iš tarpdurio, Eliotui ilgai pliurpiant telefonu savo nesuprantama gimtąja kalba.
Riktelėjusi išdreskia veržiančią gumą, ir per pečius pasipila plaukai.
Suklūsta: gerklėje čiužinėja tarsi ne jos balsas. Kažkoks dirbtinai pertemptas. Ar tik nebus pasigavus anginos?.. Arba balso stygų uždegimo?
Ne. Nori ji to ar nenori – čia tas balsas, kuriam atėjo laikas…

Knyga: Būk vyras: berniukų knyga
Autoriai: Linas Slušnys, Jonas Girskis, Paulius Jurkevičius, Algimantas Variakojis, Gabrielius Liaudanskas – Svaras
Leidykla: Tyto Alba

Paauglystė – tartum šuolis parašiutu. Penki labai patyrę instruktoriai jums pataria, kaip skrieti maloniai ir saugiai nusileisti.

Psichiatras Linas Slušnys padeda geriau pažinti save ir suprasti draugą, atskleidžia bendravimo subtilybes (Kodėl sunku sutarti su tėvais? Kas yra vyriška draugystė? Kuo meilė skiriasi nuo susižavėjimo? Kas pirmas – jis ar ji – turi prabilti apie jausmus?). Jis negaili gerų patarimų, kaip ugdyti pasitikėjimą savimi, įveikti laikinus stresus ir tapti stipria asmenybe.

Gydytojas neurologas Jonas Girskis pasakoja apie kūno pokyčius ir seksualumą, kalba ir apie intymius dalykus, kurių ne visada drąsu klausti. Kaip elgtis, kad taptum ne tik stiprus ir gražus, bet ir sveikas? Įvertink savo fizinę būklę ir nepatingėk atlikti gydytojo siūlomų pratimų.

Žurnalistas Paulius Jurkevičius šmaikščiai paaiškina, kodėl būtina valyti ne tik dantis, bet ir batus, moko užsirišti kaklaraištį ir ragina neišsigąsti, šalia lėkštės pamačius daugiau nei vieną šakutę. Jis pamokys ir bendravimo meno – kaip prakalbinti merginą, kaip bendrauti su vyresniais ar užmegzti pažintį internete.

Nepriklausomas finansų ekspertas Algimantas Variakojis pasakoja, kaip protingai elgtis su pinigais. Ir ne tik. „Tik trys procentai jaunuolių galvoja apie savo tikslus, kaip jie gyvens, kur ir iš ko gyvens. Bet kaip tik tie trys procentai ateityje ir gyvena pasiturinčiai ir laimingai,“ – rašo autorius. Šis skyrelis – trumpas savarankiškumo pradžiamokslis su naudingais patarimais, kurio pabaigoje siūloma pati geriausia investicija gyvenime…

O hiphopo grupės „G&G Sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas – Svaras kalba apie „svarbiausią mūsų gyvenimo dalį“ – laisvalaikį. Tai ne vien televizorius, kompiuteris ir knygos, bet ir laiptinės chebra, riedlentės, motociklai. Jis trumpai papasakoja apie populiariausias jaunimo subkultūras – hipius, pankus, gotus, skustagalvius ir, žinoma, apie hiphopą.
Knygos gale, skyriuje „Post scriptum“, pateikiamas literatūrologo, vertėjo, vaikų literatūros eksperto doc. dr. Kęstučio Urbos grožinės literatūros sąrašas. Be to, rasite lotyniškų žodžių bei posakių ir Giedriaus Drukteinio sudarytą populiariausių prekių ženklų sąrašą.

Žinai, kas geriausiai skaito mūsų emocijas iš veido? Mamos ir merginos. Mūsų nelaimei, jos geriausiai jaučia, kai mes meluojame. Kaip jos tai sugeba nuspėti, nesuprantu, bet taip jau yra.

Linas Slušnys

Graži laikysena – ne tik fizinės sveikatos, geros savijautos, bet ir psichinės ir emocinės būsenos veidrodis. Dvasiškai palūžęs, bėdų alinamas žmogus visada nerangus, susikūprinęs, raumenys įsitempę, nes kenčiantis protas verčia kentėti ir kūną.

Jonas Girskis

Aš visiškai nepritariu tiems, kurie sako, kad pakanka švariai ir tvarkingai vilkėti, o visą likusį laiką reikia tobulinti vidinį pasaulį. Be abejo, vidinį pasaulį lavinti reikia. Bet nereikia apleisti ir išorės. Nes apsileidimas – tai irgi įvaizdis. Bloga žinia pasauliui apie save.

Paulius Jurkevičius

Žodis „kada nors“ leidžia atsipalaiduoti, nieko neveikti, kol… Ateina senatvė ir stebuklingasis „kada nors“, guodęs visą gyvenimą, virsta „niekada“. Pažvelgi į niūrią kasdienybę ir supranti – nieko įdomaus gyvenime nenuveikei, nieko neturi. Tik sąskaitos ir skolos. (…) Vadovauti savo gyvenimo laivui reikia pradėti čia ir dabar, ne po penkerių ar dešimties metų.

Algimantas Variakojis

Yra viena maža paslaptis. Gyvenime svarbu ne pergalės ar medaliai, o artimi žmonės, kurie tave supa, ir draugai. Juos reikia saugoti, jų laikytis. Vienas būsi niekas. O kai mūsų daug – bet ką galime pasiekti. Jei šiandien padėsi draugui, rytoj jis padės tau. Viskas grįžta – patikrintas faktas.

Gabrielius Liaudanskas – Svaras

Skaityti knygos ištrauką

Knyga: Lietuva 1938-1939 m. Neutraliteto iliuzijos
Autorius: Algimantas Kasparavičius
Leidykla: Baltos lankos

Lietuvos istorijos instituto istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus monografijos „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“ tema – Baltijos valstybių tarptautinė padėtis ir jų užsienio politika Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
A. Kasparavičius naujai interpretuoja nagrinėjamą temą. Daugiausia susitelkta ties trimis diskusinio pobūdžio klausimais. Pirmiausia nagrinėjama, kokie išorės veiksniai tarptautinės krizės išvakarėse labiausiai veikė ir apsprendė Baltijos valstybių tarptautinę padėtį ir jų užsienio politiką. Antra, siekiama išsiaiškinti, ar 1939 m. susiklosčiusioje geopolitinėje situacijoje pasyvaus neutraliteto politika buvo pagrįsta ir racionali. Trečia, bandoma atsakyti į klausimą, ar krizės laikotarpiu Baltijos valstybės matė alternatyvas savo vykdomai politikai, ar tik inertiškai plūduriavo vadinamosios didžiosios politikos užutėkyje.
Dažnai teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse trys Baltijos valstybės iš esmės neturėjo jokio politinio pasirinkimo galimybių. Autorius mano, kad šis teiginys nėra pagrįstas ir korektiškas. Lietuvos ir jos šiaurinių kaimynių visuomenė ir vyriausybės aptarinėjo galimas užsienio politikos alternatyvas, diplomatiniais kanalais tyrinėjo jų įgyvendinimo perspektyvas.
Įgyvendinti alternatyvas Baltijos šalims labiausiai sutrukdė keli dalykai: pernelyg konjunktūriški santykiai su didžiaisiais kaimynais, politinių lyderių pasyvumas, pilietinių demokratinių institutų nepakankamumas, nedemokratinis Baltijos šalių režimų pobūdis, neigiamai veikiantis ir užsienio politiką, dažnai nesutampantys trijų kaimyninių šalių interesai, konkurencija, perauganti į nepasitikėjimą ir netgi iracionalų pavydą.
Nagrinėjami įvykiai kruopščiai pagrįsti archyviniais dokumentais (knygos priede pateikiami 39 neskelbti archyviniai dokumentai, daugiausia konfidencialūs Lietuvos diplomatų raštai užsienio reikalų ministrui). Leidinio privalumas – 50 archyvinių, iki šiol neskelbtų nuotraukų.

Tiek dėl faktų atrinkimo principų, tiek dėl patrauklios pasakojimo formos knyga bus įdomi ir platesniam skaitytojų, kurie domisi istorijos problematika, ratui.

Knyga: Broliai Lavrinovičiai. Po nuopolio – į šlovės viršūnę
Autorius: Sergejus Tichomirovas
Leidykla: Ekspress Leidyba

Antanas Sireika:”Broliai yra linksmi žmonės. Savo kalba ir netikėtomis įžvalgomis visada pakelia nuotaiką. Jie labai emocionalūs, atsiduodantys aikštelėje iki galo, išgyvena, jeigu kažkas nesiseka. Visada gali prieiti ir paguosti kitus krepšininkus. Jie neriečia nosies, džiaugiasi krepšiniu ir gyvenimu. Niekada nemačiau, kad jie būtų pasikėlę. Turi bruožų, kurie kitus žaidėjus traukia prie jų, yra jautrūs, visada pasirengę padėti.”

Knyga: Sluoksniai: Išsamus galingiausio Photoshop programos instrumento gidas
Autorius: Matt Kloskowski
Leidykla: Kitos knygos

… jei suprantate, kaip dirbti su sluoksniais (layers), suprantate kaip veikia Photoshop (Matt Kloskowki, Photoshop guru).

Anotacijos išsamumas užmušantis :) Ar tipo jei nežinai kas yra Photoshop ir layer’iai tai tau šitos knygos ir nereikia, o jei žinai, tai ir be anotacijos pirksi?

Knyga: Vatikano paslaptys
Autorius: Bernard Lecomte
Leidykla: Baltos Lankos

Vatikanas. Paslaptys, muziejai, finansai, požemiai, popiežiaus išrinkimą pranešantis dūmelis… Tai viena iš pačių paslaptingiausių pasaulio vietų.

Šioje knygoje pasakojamos vieno šimtmečio Vatikano istorijos svarbiausios paslaptys: nuo komunizmo, didžiojo krikščionybės varžovo, atsiradimo iki dabartinio popiežiaus rinkimų.
Kodėl būtent Mussolini įkūrė Vatikano valstybę? Kokia iš tiesų buvo Pijaus XII „tyla“ nacizmo metais? Kodėl bažnyčia paskandino kunigų „proletarų“ patirtį? Kodėl vos nesužlugo Vatikano II
susirinkimas? Ar Lefebvre’ o byla tikrai reiškia schizmą? Nuo ko gi mirė Jonas Paulius I? Kas norėjo nužudyti Joną Paulių II? Daugelis šių probleminių ir aktualių klausimų ne kartą buvo tyrinėti, tačiau tikriausiai niekada visiškai neišsisklaidys šešėliai, neaiškumai, nebus panaikinti tabu, verčiantys susimąstyti iš naujo…

Bernard’ as Lecomte’ as (Bernaras Lekontas, gim. 1949) laikomas vienu autoritetingiausių Vatikano specialistų. Buvęs katalikų dienraščio La Croix reporteris, Figaro Magazine vyriausiasis redaktorius dar parašė didelio pasisekimo sulaukusią Jono Pauliaus II biografiją („Gallimard“, 2003).

Knyga: Mirtis už durų
Autorius: Charlaine Harris
Leidykla: Obuolys

Sako, kad kai vienos durys užsiveria, atsidaro kitos. Tačiau taip sakantiems neteko gyventi mano namuose. Atrodo, kad už daugumos durų, kurias man tenka atverti, tūno kas nors baisaus.

Sukės Stekhaus gyvenimas darosi vis labiau komplikuotas. Nėra lengva dirbti barmene mažame Bon Tono miestelyje, kai sugebi skaityti lankytojų mintis. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Pernai jai teko susidurti su vampyrais, vilkolakiais, pusgobliniais, raganomis ir fėjomis. Dabar jos pačios brolis mėgina naują panterlakio statusą. Dar blogiau, kad dviesmius vieną po kito ima žudyti paslaptingas snaiperis ir niekas nesijaučia saugus. Kai metamorfas Sukės bosas dėl peršautos kojos atsigula į ligoninę, ji priversta prašyti nieko nepamenančio buvusio meilužio Eriko pagalbos. Lyg to nebūtų gana, draugė Tara ima susitikinėti su itin bjauriu vampyru Mikiu, į miestelį grįžta pirmoji Sukės meilė – vampyras Bilas, o pati Sukė įtraukiama į vilkolakių kovą dėl valdžios ir tampa kažkam labai neparanki. Kartais reikia labai stipraus humoro jausmo, kad įtikintum save, jog gyvenimas puikus…

Kai japonai išrado sintetinį kraują, vampyrai išlindo iš savo slėptuvių ir žmonijai teko išmokti sugyventi su kita rūšimi. Sukė Stekhaus, Bon Tempo miestelio baro „Pas Merlotę“ padavėja, suintriguota: nors žmonių mintys jai kaip ant delno, ką mąsto vampyrai, perskaityti ji negali. Pirmasis vaikinas vampyras Bilas atskleidžia Sukei nepažintą pasaulį: pasirodo, egzistuoja ne tik vampyrai, bet ir vilkolakiai, fėjos, goblinai ir kitokie padarai, kol kas besidangstantys žmogišku pavidalu. Išsiskyrusi su pirmuoju savo vaikinu ir antruoju meilužiu Eriku, kuris stebuklingai pamiršo apie jų meilės nuotykį, Sukė nutaria gyventi ramiai. Tačiau greitai supranta, kad negalės pamiršti antgamtiškų savo pažįstamų, nes panterlakio įkąstas jos brolis Džeisonas per pilnatį virsta panteržmogiu ir tampa pagrindiniu įtariamuoju, kad keršydamas žudo dviesmius.

Tai penktoji riba tarp fantastikos, siaubo ir detektyvo žanrų ištrinančios romantiškos serijos knyga, sulaukusi stulbinamo pripažinimo JAV, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir daugelyje kitų šalių, laikoma pagrindiniu Stephenie Meyer Saulėlydžio sagos įkvėpimo šaltiniu. Serialo Šešios pėdos po žeme kūrėjai Sukės Stekhaus istoriją perkėlė į populiarų serialą Tikras kraujas.

Knygos “Mirtis už durų” ištrauka:

Žinojau, kad brolis virs pantera, jam pačiam dar nespėjus to suvokti. Vežiau jį link nuošalios kryžkelės, kur įsikūrusi Hotšoto bendruomenė, o brolis tylėdamas stebėjo, kaip leidžiasi saulė. Džeisonas buvo apsirengęs senais drabužiais, ant kelių laikė plastmasinį Wal-Mart maišelį, kuriame buvo keletas daiktų, kurių jam galėtų prireikti: dantų šepetėlis, švarūs apatiniai. Sėdėjo susikūprinęs, įsisupęs į storą kamufiažinę striukę, įsmeigęs akis tiesiai prieš save. Jo veidas buvo įsitempęs nuo būtinybės suvaldyti savo baimę ir susijaudinimą.
- Pasiėmei mobilųjį? – pasiteiravau, bet dar nespėjus žodžiams išlėkti iš burnos, susivokiau, kad to jau klausiau. Bet Džeisonas tik linktelėjo, nė neatsikirtęs.
Buvo popietė, tačiau sausio pabaigoje temsta anksti.
Šiąnakt bus pirmoji Naujųjų Metų pilnatis.
Kai sustabdžiau automobilį, Džeisonas atsisuko į mane, ir net blausioje šviesoje mačiau, kaip pasikeitė jo akys. Jos jau nebebuvo mėlynos kaip mano, o gelsvos. Net jų forma buvo kitokia.
- Veidas kažkoks keistas, – pasakė jis. Bet vis dar nesudėjo dviejų su dviem.
Sutemose mažutėlis Hotšotas buvo tylus ir sustingęs. Per plynus laukus pūtė šaltas vėjas, žvarbiais gūsiais virpindamas pušis ir ąžuolus. Buvo matyti tik vienas žmogus. Jis stovėjo priešais nedidelį namą, vienintelį neseniai nudažytą. Vyro akys buvo užmerktos, barzdotas veidas pakeltas į tamsėjantį dangų. Kalvinas Norisas palaukė, kol Džeisonas išlips pro mano senosios Nova keleivio dureles, o tada apėjo automobilį ir pasilenkė prie langelio. Nuleidau stiklą.
Jo žalsvai auksinės akys buvo tokios pat stulbinančios, kaip aš ir atsiminiau, o likusi kūno dalis lygiai tokia pat neįsimenanti. Tvirtas, stambus, žilstančiais plaukais, jis atrodė kaip šimtai kitų vyrų, kuriuos esu mačiusi bare „Pas Merlotę”. Išskyrus tas jo akis.
Continue Reading »

Knyga: Žolynų vainikas
Autorius: Colleen McCullough
Leidykla: Tyto alba

999 puslapiai

Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamo romano “Erškėčių paukščiai” autorei pavaldus kiekvienas žanras. Ypač reikšmingas jos romanų ciklas, skirtas senovės Romos istorijai.

„Žolynų vainikas“ – antrasis ciklo romanas. Ne veltui jis vadinasi taip: žolynų vainiku Romos respublikoje būdavo apdovanojamas karvedys, įstengęs išvaduoti savo kariuomenę iš apsiausties. Jis būdavo supinamas iš žolynų, augusių kariuomenės apgulties vietoje. Tai aukščiausias karinės garbės ženklas, kurio, anot Plinijaus Vyresniojo, per visą Romos egzistavimo laikotarpį buvo nusipelnę tik aštuoni žmonės.

Dramatiški „Pirmojo Romoje“ įvykiai čia tęsiasi toliau: Gajus Marijus – dabar jau neginčijamai pirmasis respublikos žmogus, tačiau šešėlyje likęs Sula tyko savo didžiosios progos… „Žolynų vainike“ aprašomas audringas ir įtampos kupinas trylikos metų laikotarpis nuo 99 iki 86 m. pr. Kr. Tai romėnų karas su italikais, karo su Mitridatu užuomazgos ir pilietinis karas tarp Sulos ir Gajaus Marijaus. Didysis karvedys Gajus Marijus vis giliau grimzta į beprotybę ir beatodairiškai griauna respublikos pamatus, tikėdamas pranašyste, kad Romos konsulu jam lemta būti septynis kartus. Kai įsiplieskia karas su Mitridatu, nekantraujantis Sula regi savo žvaigždžių valandą: jam patikėta garbė vesti karius į mūšį. Tačiau Gajus Marijus neketina dalytis šia garbe, ir įniršęs Sula, sulaužydamas visus tabu, atgręžia savo legionus prieš Romą. Dviejų žymiausių Romos vyrų nirtulys ir kerštas nudažo amžinąjį miestą kraujo spalva. O horizonte pasirodo Gajus Julijus Cezaris: jis dar jaunas, tačiau akivaizdu, kad jo šlovės spinduliai netrukus ims žilpinti akis.

Karas ir intrigos, pavydas ir kerštas, garbės troškimas ir kilnumas mirties akivaizdoje – visa tai C. McCullough supina į vieną didžiulį paveikslą, kuriame senovės istorija tampa gyvesnė ir tikresnė už dabartį.

Rašytoja Colleen McCullough (g. 1937 m. ) – viena žymiausių visų laikų australių. Jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.

Knyga: Kaip valdyti medijas
Autorius: Kęstutis Meškys
Leidykla: UAB „RDI grupė“

Knyga apima visas pagrindines elektroninių medijų vadybos dalyko sisteminio dėstymo dalis – komunikacinės teorijos pagrindus ir komunikacijos priemones, jų panaudojimo būdus.
Pateikiamos pagrindinės komunikacijos teorijos sampratos ir nuostatos, kurias būtina žinoti prodiuseriui, dirbančiam elektroninėje žiniasklaidoje, taip pat aprašomos elektroninių medijų raida, jų klasifikacija ir ypatybės, funkcionavimo teisiniai aspektai.
Analizuojami praktiniai prodiuserio uždaviniai visais audiovizualinio projekto realizavimo etapais – nuo idėjos gimimo iki pagaminto produkto ir pateikimo media rinkai.

Šioje knygelėje pateikiamos pagrindinės komunikacijos teorijos sampratos ir nuostatos,
kurias būtina žinoti prodiuseriui, dirbančiam elektroninėje žiniasklaidoje;

taip pat nušviečiama elektroninių medijų raida, jų klasifikacija ir teisiniai aspektai;

bei analizuojami praktiniai prodiuserio uždaviniai visais audiovizualinio projekto realizavimo etapais -
nuo idėjos gimimo iki pagaminto produkto pristatymo ir pateikimo media rinkai.

Knygos “Kaip valdyti medijas” turinys