Knyga: Esu bin Ladeno sūnus
Autoriai: Najwa bin Laden, Omar bin Laden, Jean Sasson
Leidykla: Alma littera

„Nuostabu… ir kur kas verčiau už dešimtis žvalgybos pranešimų. Knygos negalėsite atidėti į šalį, ji privers virpėti, o baigę skaityti, išmanysite daugiau už prezidentus ir generolus.“

Ralph Peters

Pasaulis pažįsta Osamą bin Ladeną kaip labiausiai ieškotą mūsų laikų teroristą. Tačiau žmonės negimsta teroristais, o bin Ladenas taip rūpestingai slėpė informaciją apie save ir savo šeimą, kad beveik nežinome, kaip jis tokiu tapo.

Šioje knygoje su šiurpą keliančiomis smulkmenomis jo pirmoji žmona Nadžva ir jų ketvirtasis sūnus Omaras pasakoja, kaip Osama draudžia šiuolaikinius patogumus, įskaitant elektrą ir mediciną. Kaip kasdienė būtis tampa vis sunkesnė bei pavojingesnė. Jis dažnai išsiveda sūnus į ilgus žygius po dykumą be vandens ir aiškina, esą jie privalo išsiugdyti ištvermę ir kantrybę. Apie sūnų mokykloje patiriamas piktas patyčias sako: „Gyvenimas turi būti našta. Gyvenimas turi būti sunkus. Jeigu su jumis bus elgiamasi griežtai, išaugsite stipresni.“

Osamos bin Ladeno aistra smurtingajam džihadui vis stiprėja, o žmonas ir vaikus jis stumia nuo įprastos buities į grėsmių kupiną ir visiškai nenuspėjamą gyvenimą.

Knygos “Esu bin Ladeno sūnus” ištrauka:
Mūsų kraštuose dauguma merginų išteka jaunos. Įžengus į paauglystę, nerimstanti širdis skatino galvoti apie vedybas su Osama. Nors nieko neišmaniau apie suaugusiųjų gyvenimą, Osama patiko man viskuo – ir išvaizda, ir švelniu elgesiu, ir tvirtu būdu.
Musulmonų moterims įprasta tekėti už pirmos eilės pusbrolių; tokios sąjungos labai paplitusios, nes leidžia neardyti šeimos, nekelia grėsmės paveldimam turtui, jei šeima jo turi.
Osama taip žiūrėdavo į mane, kad buvau tikra: ir aš jam patinku. Vis dėlto niekada atvirai neaptarinėjome nei jausmų, nei vedybų. Rimtai svarstyti meilės ir santuokos reikalų mums patiems nederėjo, kol tam dar nebuvo pritarę mūsų tėvai, tačiau su Osama viskas judėjo labai lėtai.
Jo tylėjimas netrukus pradėjo erzinti. Norėjau, kad jis bent ką nors pasakytų, kad praneštų ketinąs kreiptis į mūsų tėvus dėl sužadėtuvių. Tačiau Osama ir toliau užsispyręs laikėsi pavyzdingo santūrumo! Tiesą sakant, kai mums tekdavo plepėti apie kokius mažmožius, jam, regis, būdavo sunku reikšti mintis. Pamenu, kaip žiūrėdavau į jo malonias akis, o pati galvodavau, kad mano pusbrolis drovesnis net už „mergelę skaistuolę, po šydu pasislėpusią“.
Galų gale, kai buvau maždaug keturiolikos metų, Osama sukaupė visą drąsą. Tai nutiko vasaros pabaigoje, po ilgos viešnagės
2 skyrius Gyvenimas po santuokos
NADŽYA BIN LADEN

mūsų namuose Sirijoje; tuo metu ištisas dienas leisdavome kartu. Jiems grįžus į Saudo Arabiją, Osama prakalbo su motina apie sužadėtuves. Tetą Aliją nudžiugino mintis apie sūnaus ir brolio dukters santuoką, nes mūsų šeimas tai dar labiau suartintų.
Mūsiškiame musulmonų pasaulyje kartais nelengvas vedybų derinimo procedūras paprastai pradeda moterys. Vos gimus sūnui, jo motina ima lankytis moterų susiėjimuose, niekada nepamiršdama tinkamos nuotakos paieškų. Rūpestingos mamos žvilgsnį atkreipia tik gerų šeimų, sveikos ir fiziškai patrauklios merginos. Atsiradus priimtinai kandidatei, abi motinos pradeda aptarinėti galimą santuoką. Jeigu jos lieka patenkintos, į derybas įsitraukia ir tėvai, sprendžiantys, koks bus kraitis – kartais tai ir brangūs papuošalai, ir net pinigai. Ateina laikas, kai ir būsimi jaunieji sužino vienas apie kitą. Ir sūnūs, ir dukterys paprastai pasikliauja tėvų nuomone apie vedybų partnerį, tad labai retai ištaria: „Ne“. Jeigu vis dėlto taip atsitinka, tėvai prievartos nesigriebia.
Laimė, mūsų atveju tokio rūpestingo planavimo nereikėjo. Pirmiausia, mes abu su Osama pažinojome vienas kitą nuo vaikystės; be to, teta Alija visiškai neprieštaravo, kad jos tvirtavalis sūnus dėl santuokos apsispręstų pats. Ji aptarė šitą sumanymą su mano tėvais, iš jų ta žinia pasiekė ir mane.
To pokalbio smulkmenų man jie niekada nepasakojo, klau- sinėdama būčiau pasirodžiusi nepagarbi. Tiesiog skrajojau iš džiaugsmo, kad Osama nori mane vesti, todėl labai nustebau, išgirdusi mamos abejones. Osama jai visada patiko, dabar ji prieštaravo dėl kur kas menkesnės priežasties. Mama nenorėjo, kad apsigyvenčiau taip toli nuo jos, ir maldavo:
- Nadžva, nesutik su šitomis vedybomis. Dukrele, noriu, kad būtum arčiau. Jeigu persikelsi į Saudo Arabiją, mūsų susitikimai taps retesni už tikrus brangakmenius.
Valandėlę žiūrėjau į mamą tylėdama. Ji buvo teisi: įsikūrusi Saudo Arabijoje, namie lankysiuosi retai, nes tais laikais žmonės keliaudavo kur kas mažiau negu dabar. Supratau, kodėl mama nusiminusi: juk arabei motinai dažnai bendrauti su vaikais ir anūkais yra vienas didžiausių džiaugsmų.
Be to, vedybos su Osama reiškė, kad turėsiu patirti ir kur kas ryškesnių pasikeitimų. Persikėlusi į Saudo Arabiją, veidą dengsiu šydu. Osama toks konservatyvus, kad mano gyvenimą reguliuos purdah – atskyrimas, ir beveik niekada nežengsiu už savo naujųjų namų sienų.
Nujaučiau, kad mano atsakymas mamai nepatiks, bet vis dėlto tariau tvirtai:
- Mama, tai mano gyvenimas. Nuspręsiu pati. Aš jį myliu. Ir tekėsiu už jo.
Apsisprendusi veikti, visada būdavau stipri. Niekas nesutrukdys man ištekėti už Osamos.
Tad taip ir nutiko: ištekėjau 1974 metais, būdama penkiolikos, nors netrukus jau turėjo sukakti šešiolika. Mano vyras buvo septyniolikos metų.
Vestuvių dieną buvau jauna, bet mąsčiau brandžiai ir tvirtai. Nieko nesibaiminau. Viskas klostėsi puikiai. Vestuvinė suknelė buvo balta ir elegantiška. Nuostabūs plaukai nepriekaištingai sušukuoti. Žinojau, kad esu labai graži, dar niekada taip gerai ne- atrodžiau. Be galo troškau, kad jaunikis būtų patenkintas mano išvaizda.
Vestuvės Sirijoje dažniausiai vyksta prašmatniai ir triukšmingai, tačiau manąsias tėvai surengė tylias, mūsų namuose, su nedaugeliu svečių, kad nežeistų konservatyvių įsitikinimų žmogaus, kuris turėjo tapti mano vyru. Ypač dėmesingai pasirūpinome moteris susodinti vienoje kambario pusėje, vyrus – kitoje. Po trumpos ceremonijos šitaip susiskirsčiusių svečių laukė gausios vaišės – įprasti siriški patiekalai, kepsniai, traiškyti kviečiai su karveliena, vynuogių lapai ir kibė. Buvo patiekta ir daug saldžiųjų patiekalų, bet aš nesijaučiau alkana, valgiau nedaug. Visas tas vakaras atrodė tarsi sapnas: esu moteris, ištekėjusi už vyro, kurį myliu.
Linksmybės buvo uždraustos. Nebuvo muzikantų, kurie dainuotų ar Skaityti toliau →

Knyga: Monstrų vidurinė
Autorius: Lisi Harrison
Leidykla: Alma littera

BŪTI TOKIAM KAIP VISI – NEBEMADINGA.
Sveiki atvykę į MONSTRŲ VIDURINĘ. Čia trūkumais žavimasi.
MELODĖ KARVER
Nauja nosis
Iki ausų įsimylėjusi savo naują kaimyną Džeksoną – prašmatnų apkiautėlį
Dėvi senus sportinius marškinėlius, mūvi juodus džinsus ir rožinius Converse sportukus
Melodė su šeima atvyko iš Beverli Hilso į Salemą, Oregone, kur grynas oras. Melodei išoperuota nosies kuprelė ir jau nebekankina alinantys astmos priepuoliai, dabar ji – Merstono vidurinės „gražuolė“. Labai gaila, kad Melodė jaučiasi apgavikė, bet tik… iki pažinties su Džeksonu. Tačiau gal ir vaikinas turi paslapčių?
Ar tai susiję su visiškai neįtikimais pasakojimais apie… gyvus monstrus?

FRENKĖ ŠTEIN
Naujokė… na, bet tai nieko nuostabaus
Bretas – jos svajonių vaikinas. Bet šis turi labai pavydžią merginą
Dėvi šiurkštų vilnonį kelnių kostiumą (tačiau mėgsta mini sijonėlius ir kašmyrines palaidines be rankovių)

Frenkė visą gyvenimą praleido Saleme, kita vertus, jai – tik penkiolika dienų. Frenkė tikisi užkariauti vidurinę, vaikinus ir parduotuves išvardinta tvarka. Tačiau aplinkiniai, užuot žavėjęsi jos išskirtiniu mados pojūčiu, bjaurisi šviesiai žalia jos oda. Siekdama Merstono vidurinėje pritapti prie normių, turi slėpti savo monstrišką prigimtį.

Tačiau dėl slapto bučinio Frenkė pasiryžusi surizikuoti viskuo ir ši klaida jai gali brangiai kainuoti.
Melodė ir Frenkė stengiasi savo trūkumus paversti pranašumais. Bet ar Merstono vidurinės normiai pasirengę permainoms?
Ar gali monstras išlikti normių pasaulyje?
„Monstrų vidurinė“ – tai pirmoji tokio paties pavadinimo Lisi Harrison knygų ciklo dalis.

Plačiau apie šios serijos knygas skaitykite www.monsterhigh.com

Knygos “Monstrų vidurinė” ištraukos:
KETVIRTAS SKYRIUS
ŽALIOS APLINKYBĖS
Frenkė pašoko ant basų kojų ir ėmė judėti pagal Lady Gagos ritmus, vis dar skambančius galvoje.
- Tai sutinki eiti į mokyklą? — priblokšta Viveka sumirksėjo juodomis kaip vorai blakstienomis.
- Žinoma! — Frenkė mojavo rankomis virš galvos ir spragsėjo pirštais. — Susirasiu draugų! Susipažinsiu su vaikinais! Sėdėsiu kavinėje! Eisiu į lauką ir…
- Palauk, — nutraukė ją Viktoras rimtai kaip tikras mokslininkas. — Tai ne taip paprasta.
- Tu teisus! — Frenkė puolė prie mėlynos drabužių spintos, ant jos fuksijų spalvos purškiamaisiais dažais buvo užrašyta SIJONAI IR SUKNELĖS.
- Ką apsivilksi?
- Štai ką.
Viktoras pasilenkė, stumtelėjo odinį sportinį krepšį ir tuoj pat atsitraukė, lyg būtų pasiūlęs salotų alkanam liūtui.

Frenkė pasilenkė prie krepšio. Tikriausiai tėvai jai nupirko drabužių pirmai mokslo metų dienai. Ar ten — klostuotas mini sijonėlis ir juoda kašmyro palaidinė be rankovių? Ak, prašau, kad ten būtų klostuotas mini sijonėlis ir juoda kašmyro palaidinė be rankovių. Akprašauoprašauoprašauoprašauoprašau!
Ji atsegė užtrauktuką ir įkišo ranką ieškodama švelnių petnešėlių ir gražios didelės susegančios kiltą segės.
- Oi, — staiga ištraukė ranką iš krepšio, lyg kas būtų įkandęs. — Kas ten? — paklausė vis dar traukdamasi nuo to šiurkštaus daikto.
- Tai šiurkščios vilnos kelnių kostiumėlis, — Viveka suėmė plaukus ir persimetė per petį.
- Labai šiurkščios! — išrėžė nepatenkinta Frenkė. — Kaip sūrio tarka.
- Jis nuostabus, — nepasidavė Viveka. — Pasimatuok.
Frenkė apvertė krepšį nenorėdama prisiliesti prie besikandžiojančio drabužio. Didžiulis šokoladinės spalvos makiažo krepšys šleptelėjo ant kilimo.
- Kas čia?
- Makiažas, — paaiškino Viktoras.
- Iš Sephora? — viltingai paklausė Frenkė suteikdama tėvams galimybę išpirkti kaltę.
- Ne.
Viktoras persibraukė ranka tvarkingai sušukuotus lygius juodus plaukus.
- Iš Niujorko. Nuostabi sceninio grimo serija, kuri vadinasi „Pikti ir be trūkumų“, pritaikyta galingiausioms Brodvėjaus teatrų šviesoms. Tačiau jis neriebus.
Viktoras išėmė iš krepšio įmuilintą kempinėlę ir nusivalė dilbį. Ant kempinėlės liko gelsvai rožinio grimo, o ant jo rankos atsivėrė žalias ruoželis.
Frenkė aiktelėjo.
- Ir tavo oda žalia?
- Ir mano.
Viveka irgi nusivalė skruosto lopinėlį.
- Ką? — Frenkės rankos sukibirkščiavo. — Ar jūs gimėte žali?
Abu išdidžiai linktelėjo.
- Tai kodėl tai slepiate?
- Todėl… — Viktoras nusivalė pirštą į sportinio kostiumo klešnę, — kad gyvename normių pasaulyje. Ir daugelis bijo kitokių.
- Kitokių negu kas? — nusistebėjo Frenkė.
Viktoras nuleido galvą.
- Kitokių negu jie.
- Mes — labai ypatingos grupės nariai. Normiai mus vadina monstrais, — paaiškino Viveka. — Bet mes mieliau vadinamės PNI.
- Prisidengusieji normalia išvaizda, — iššifravo Viktoras.
Frenkė palietė kaklo siūles.
- Netrauk! — kartu perspėjo tėvai.
Frenkė nuleido ranką ir atsiduso.
- Ar taip buvo visada?
- Ne visada, — pasakė Viktoras ir ėmė žingsniuoti. — Deja, mūsų ir daugelio kitų istorijoje buvo daug persekiojimo laikotarpių. Bet pagaliau baigėsi viduramžiai, ir mes drąsiai gyvenome tarp normių. Kartu dirbome, bendravome, įsimylėdavome vieni kitus. Bet tarp dvidešimtojo amžiaus antro ir ketvirto dešimtmečių viskas pasikeitė.
- Kodėl? — Frenkė susiraitė ant kušetės ir prisiglaudė prie Vivekos. Mamos gardenijų kūno aliejaus kvapas veikė ją raminamai.
- Atsirado siaubo filmai. PNI vaidino visuose, tokiuose kaip „Drakula“, „Operos vaiduoklis“, „Daktaras Džekilas ir misteris Haidas“. O tie, kurie nemokėjo vaidinti…

- Kaip tavo prosenelis Vikas, — paerzino Viveka.
- Taip, kaip senasis gerasis Viktoras Frankenšteinas, — jis nusijuokė nugrimzdęs į prisiminimus. — Jis sunkiai įsimindavo tekstą ir, tiesą pasakius, buvo labai nenatūralus. Todėl jį suvaidino normis aktorius Borisas Karlofas.
- Kaip smagu.
Frenkė suko aplink pirštą šilkinį chalato raištelį ir gailėjosi, kad negyveno tada.
- Taip, labai.
Viktoras stabtelėjo ir pažiūrėjo jai į akis. Šypsena dingo kaip saulė už debesų.
- Kol pasirodė filmai.
- Kodėl? — paklausė Frenkė.
- Jie mus vaizdavo kaip keliančius siaubą, piktus, siurbiančius kraują žmonių priešus.
Viktoras vėl ėmė žingsniuoti.
- Normių vaikai klykdavo iš baimės vos mus pamatę. Jų tėvai nebesikviesdavo Skaityti toliau →

Knyga: Mėgsta muziką, mėgsta šokti
Autorius: Mary Higgins Clark
Leidykla: Alma littera

„Mėgsta muziką, mėgsta šokti“ – dar viena įtraukianti trilerių karalienės Mary Higgins Clark knyga.

Geriausios draugės Darsė Skot ir Erina Keli gyvena Niujorke, kur daro karjerą ir mėgaujasi didmiesčio malonumais. Tačiau kai jos sutinka pagelbėti naujajai pažįstamai Nonai, kuriančiai televizijos laidą apie pažinčių skelbimus, merginų gyvenimas negrįžtamai pasikeičia…

Nonos paprašytos, Darsė ir Erina atsiliepia į kelis pažinčių skelbimus. Iš pradžių viskas atrodo kaip pokštas, bet jis virsti kraupia tragedija, kuomet po vieno tokio pasimatymo Erina randama nužudyta. Žiaurios draugės mirties priblokšta Darsė ryžtasi pavojingam žaidimui, kad išsiaiškintų draugės žudiką. Darsė susitinka su visais vyrais, su kuriais Erina buvo susipažinusi pagal pažinčių skelbimus. Vienas jų tikrai turi būti Erinos žudikas… Tačiau kuris? O gal jis jau nusitaikęs ir į pačią Darsę?

Knygos “Mėgsta muziką, mėgsta šokti” ištrauka:

I
Kambaryje buvo tamsu. Jis gūžėsi krėsle, rankomis apsikabinęs kelius. Štai ir vėl. Čarlis nebenori būti uždarytas slaptavietėje. Čarlis verčia galvoti apie Eriną. „Tik dar dvi, — šnibžda Čarlis. — Tada liausiuosi“
Nėra prasmės prieštarauti. Bet darosi vis pavojingiau. Čarlis tampa pernelyg nutrūktgalviškas. Čarlis nori parodyti esąs šaunus. „Pasitrauk, Čarli, eik šalin nuo manęs“, — maldavo jis. Kambaryje nugriaudėjo pašaipus Čarlio juokas.
Ak, jeigu Nana jam būtų buvusi maloni. Jeigu būtų pakvietusi jį į savo gimtadienio pobūvį prieš penkiolika metų… Jis ją taip mylėjo! Nusekė paskui ją į Darjeną su dovana — šokių bateliais, pirktais nukainotų prekių krautuvėje. Kartoninė batelių dėžė buvo pigi, paprasta, ir jis tiek vargo, kol papuošė — nupiešė ant dangčio šokių batelį.
Jos gimtadienis — kovo dvyliktą, per pavasario atostogas. Važiavo į Darjeną tikėdamasis nustebinti dovana. Atvykęs pamatė, kad namas tviska šviesomis. Patarnautojai rikiuoja automobilius. Lėtai prariedėjo pro šalį ir buvo sukrėstas, priblokštas, atpažinęs ten studentus iš Brauno.
Jam iki šiol gėda prisiminti, kad apsisukęs grįžti pravirko kaip kūdikis. Bet mintis apie gimtadienio dovaną privertė apsigalvoti. Nana buvo sakiusi, kad kas rytą septintą valandą, lietus ar saulė, ji bėgioja miškelyje netoli namų. Kitą rytą jis ten jos laukė.
Ir šiandien kuo ryškiausiai atsimena, kaip ji nustebo jį pamačiusi. Nustebo, ne apsidžiaugė. Sustojo, trūkčiojamai alsuoja, sportinė kepuraitė slepia šviesius šilkinius plaukus, ant sportinio treningo — mokyklinis megztinis, apsiavusi „Nike“ sportbačiais.
Pasveikino ją su gimtadieniu, žiūrėjo, kaip atidaro dėžę, išklausė nenuoširdžios padėkos. Apkabino.
- Nana, aš tave taip myliu. Noriu pamatyti, kokios gražios tavo kojos su šokių bateliais. Aš pats apausiu. Galėsime čia pat pašokti.
- Atstok! — Atstūmė, metė jam dėžę ir nubėgo.
Tai Čarlis puolė paskui ją, čiupo, parvertė ant žemės. Tai Čarlio rankos smaugė jai kaklą tol, kol jos rankos liovėsi trūkčioti. Tai Čarlis apavė Naną šokių bateliais ir su ja šoko, o jos galva nusviro jam ant peties. Tai Čarlis paguldė ją ant žemės, dešinė koja su šokių bateliu, o ant kairiosios vėl užmovė „Nike“ sportbatį.
Praėjo daug laiko. Iš Čarlio liko tik blyškus Skaityti toliau →