Dešimt metų (1998–2003 ir 2004–2009 m.) šaliai vadovavusio prezidento Valdo Adamkaus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.

Prezidentas V. Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs prezidentu. Dienoraščiuose gausu net politologams nežinomų faktų. Šie užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos.

Prezidentas ne vien detaliai aprašo įvykius, bet ir juos atvirai vertina, komentuoja, pateikia politikų portretų. Dienoraščių puslapiams jis patiki net ir savo išgyvenimus.

Šioje knygoje dienoraščiai papildyti V. Adamkaus pastabomis ir mintimis, kilusiomis jam sklaidant savo paskutinės kadencijos užrašus. Taip iš asmeninių prezidento įžvalgų ir minčių susidėlioja Lietuvos politinio gyvenimo panorama.

Tai kelionė drauge su prezidentu V. Adamkumi per laiką ir įvykius.

Knygos Paskutine kadencija. Prezidento dienoraščiai ištrauka

Ieškoti atsakymo į klausimą, kiek politikai ir valdžios vyrai prisideda prie savo šalies sėkmės, — nelengva užduotis. Viena vertus, vyksta tam tikri istoriniai procesai, veikia galingos tarptautinės jėgos ir įtakos, dirba nesuskaičiuojama armija valdininkų ir diplomatų, savo funkcijas atlieka institucijos, žiniasklaida, mokslininkai ir ekspertai. Kita vertus, turime politiką, konkretų asmenį, kuris, nors ir nepaprastai talentingas, dažnai yra varžomas savo pareigų ir kovoje iš tikrųjų nedaug ką gali ir reiškia. Bet ar iš tiesų jis reiškia nedaug? Kaip pats asmeniškai įsitikinau, vadovavimas, aktyvumas ir pavyzdys gali daryti stebuklus ir šalyje, ir tarptautinėje arenoje. Lyderiai sugeba mobilizuoti, skatinti iniciatyvą, paakinti ir įkvėpti veiksmams. Jie gali sustiprinti savo tautiečių pastangas, o palaikydami asmeninius santykius užsienyje su įtakingais žmonėmis, neabejotinai vaisingai prisideda prie savo šalies siekių įgyvendinimo.
Manau, kad tokio lyderio pavyzdys buvo Prezidentas Valdas Adamkus. Puikiai prisimenu mūsų pirmą susitikimą 1998 metų vasario mėnesį, surengtą minint Lietuvos nepriklausomybės 80—metį. Jau tada išrinktasis Prezidentas paliko man stiprų ir gerą įspūdį. Nors mus skiria ištisa karta — Valdas Adamkus yra už mane gerokai vyresnis, — išėjau po mūsų susitikimo jausdamas ne tik didelę pagarbą šiam žmogui, bet ir įsitikinęs, kad Lietuva tobulai pasirinko. Žinojau, kad šis žmogus gali būti įrašytas didelėmis raidėmis į Lietuvos istoriją kaip valdžios vyras, sėkmingai sutelksiantis savo šalį, nuvesiantis ją į NATO ir Europos Sąjungą. Nesuklydau. Jo sėkmė buvo juo sunkiau pasiekiama, nes jis kilęs iš šalies, kurios gyventojų skaičius nėra didžiausias Europoje. Kaip valstybės, turinčios kone 40 milijonų gyventojų, Prezidentas, žinojau, kad dideli skaičiai ir statistika dažnai gerokai pagelbėja.
Prezidentas Adamkus tolesniais metais tapo žymiu politiku — taip pat ir Europos arenoje, — o man buvo svarbiausia, kad jis puikus žmogus, su kuriuo mane netrukus susiejo tikra ir nuoširdi draugystė.
Kad Valdas — išskirtinė asmenybė, rodydavo ne tik jo laimėjimai, bet ir tai, kaip subtiliai ir kultūringai jis jų siekė.
Pradėsiu nuo dalyko, kuris man yra arčiausiai širdies, tai yra lenkų ir lietuvių santykių. Mudviejų prezidentavimo laikais politinis mūsų šalių bendradarbiavimas klostėsi gerai ir teikė didelių vilčių. Iš šiandienos perspektyvos žinome, kad kai kurios jų pasirodė nepatvarios, bet anuomet Valdo Adamkaus asmenyje Lenkija rado autoritetingą ir atsakingą partnerį. Prezidentas Adamkus dialoge su Lenkija nevengė liesti sudėtingų abiejų tautų bendros istorijos klausimų. Visuomet tai darydavo išmintingai ir apdairiai. Daugiausia dėl Jo ryžtingumo ir politinės valios nuo 1998—ųjų Lenkija ir Lietuva tapo strateginėmis partnerėmis, o mūsų šalių bendradarbiavimas neabejotinai suteikė daug naudos besivienijančiai Europai ir viso pasaulio saugumui. Su dėkingumu prisimenu Jo įsitraukimą į kovos su terorizmu konferenciją, surengtą Varšuvoje 2001 m. lapkričio 6 d., po teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone; konferencija įvyko mano iniciatyva. Prezidentas Adamkus pirmasis iš kviestinių svečių oficialiai patvirtino atvyksiąs į šį viršūnių susitikimą, taip prisidėdamas prie viso sumanymo sėkmės. Bendradarbiaudami mudu turėjome didžiulį ramstį — savo prezidentines kanceliarijas. Kartu su Valdu nusprendėme sukurti Lenkijos ir Lietuvos Prezidentų konsultacinį komitetą, kuris pirmiausia aptardavo bendradarbiavimo problemas ir projektus, o paskui rengdavo rekomendacijas abiem Prezidentams. Tam tikru požiūriu jis atlikdavo lenkų ir lietuvių grupės sudėtingiems klausimams spręsti funkciją.
Vienas didžiausių Valdo Adamkaus prezidentavimo pasiekimų, be abejo, buvo Jo didžiulis indėlis į derybas dėl stojimo į NATO ir Europos Sąjungą. Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas tuomet buvo įgijęs akivaizdų strateginį pobūdį. Tikiuosi, kad Lenkija, būdama NATO narė nuo 1999 metų, sugebėjo paremti ir paskatinti mūsų kaimynės narystę. Šiaurės Atlanto sąjungos viršūnių susitikimas Prahoje 2002 metais buvo reikšmingas įvykis mums, tuometiniams Lenkijos ir Lietuvos prezidentams, mūsų šalims ir tautoms. Kartu išsipildė daugybės lenkų ir lietuvių kartų svajonė apie saugią mūsų tėvynių ateitį; vėl tapome artimais sąjungininkais, šiuokart didžiulėje euroatlantinėje koalicijoje. Ypač džiaugiuosi 2002 metais galėjęs asmeniškai dalyvauti Vilniuje surengtose iškilmėse Lietuvos įstojimo į NATO proga.
Panašaus pobūdžio buvo ir mūsų bendros pastangos dėl narystės Europos Sąjungoje. Prezidentas Adamkus buvo stiprus mūsų komandos narys: su tvirtu įsitikinimu galiu jį pavadinti Vidurio ir Rytų Europos proto balsu daugelyje pokalbių ir derybų su Vakarų Europos politikais. Ilgus metus gyvenęs JAV ir įpratęs prie tarptautinės arenos, Lietuvos Prezidentas tapo
Helsinkio grupės lyderiu, dažnai derybų metu stebindamas mane nepaprastu sumanumu ir paveikumu. Be to, jis didino mūsų patikimumą ir pasitikėjimą mūsiške Europos dalimi.
Įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą mūsų šalims buvo istoriniai pasiekimai, tačiau politiko biografijoje į pirmąjį planą dažniausiai prasimuša tai, kaip buvo elgiamasi sunkiais, lūžio laikotarpiais. Šiuolaikinėje Europoje tokių akimirkų, kai galima vienam priimti sprendimą ir paveikti Europos bei viso pasaulio likimą, nėra daug. Mums abiem tokiu išbandymu tapo Oranžinė revoliucija Ukrainoje. Buvau paprašytas tarpininkauti ginče, kilusiame tarp dviejų kandidatų į prezidentus — Viktoro Juščenkos ir Viktoro Janukovyčiaus, kaltinusių vienas kitą balsavimo rezultatų klastojimu. Trečioji šalis buvo, žinoma, valdantysis Prezidentas Leonidas Kučma. Nuo pat pradžių žinojau, kad vieno Lenkijos Prezidento misija sėkmės neatneš; tai turėtų būti tikra europietiška misija, Europos įgaliota delegacija. Norėjau, kad, be Lenkijos, derybų grupėje būtų dar vienas narys, pripažintas Vidurio ir Rytų Europos regionų bei Europos Sąjungos ir kitų Europos organizacijų atstovas. Mano kandidatas — ir, kaip pasirodė, puikus pasirinkimas — suprantama, buvo Valdas Adamkus. Nors ir žinojo, kokią didelę riziką pri
siimame ir kiek nedaug galime tikėtis iš kitų Europos Sąjungos valstybių, jis nesvyruodamas mane parėmė. Valdas Adamkus tą akimirką įrodė, kad yra nestandartinis politikas, gebantis akimirksniu išsiveržti iš biurokratinės rutinos, pasitikti sudėtingus iššūkius ir sėkmingai su jais susidoroti. Vykstant Ukrainos apskritojo stalo diskusijoms galėjau tikėtis Jo santūrumo ir neįkainojamo išmanymo.
Misija Kijeve 2004 metų žiemą buvo ne tik mūsų bendra sėkmė. Tai visos Vidurio ir Rytų Europos, savo jėgomis sugebėjusios įveikti krizę, kurios pasekmės galėjo būti dramatiškos tiek Ukrainai, tiek visam regionui, laimėjimas.
Už Tavo didžiulį atsidavimą tokiam svarbiam reikalui, Bičiuli, — dar kartą didžiausia mano padėka.
Prezidento Valdo Adamkaus ankstesnių veiksmų Ukrainoje dvasia leidžia suvokti ir vėlesnius Lietuvos valdžios sprendimus dėl paramos Gruzijai per karą su Rusija, taip pat konstruktyviai, mano galva — tinkamiausiai, prieita prie dialogo su Baltarusijos režimu.
Šiandien mūsų kartos politikai tęsia savo veiklą užsienio politikos plotmėje, toliau stengdamiesi paisyti mūsų šalių interesų, stiprinti Europos integraciją ir spręsti globalias problemas. Tai nėra lengva užduotis, ypač turint omeny, kad vos prieš 30 metų viskas atrodė „lengviau“, o tikslai iškildavo patys savaime. Tačiau po „Solidarumo“ susikūrimo, nuvertus komunizmą, nugriovus geležinę uždangą, išsiplėtus NATO ir ES, niekas nėra labai akivaizdu, kai kalbama apie ateitį. Priešingai, turime naują milžinišką iššūkį, kuris vadinasi kova su terorizmu, finansinę ir ekonominę krizę, turime amžinai neišspręstas globalias problemas: skurdą, ligas, lokalius karus. Visa tai tampa mūsų dabartinėmis užduotimis, kasdiene pareiga. Be aiškaus atsakymo lieka ir vienas iš pamatinių klausimų: kur einame? Koks bus mūsų pasaulis po 20, 30, 50 metų? Man atrodo, atsakymo į šį klausimą turėtų ieškoti šiandienos intelektualai ir politikai. Neužtenka dienotvarkės, reikia vizijos. Valdas Adamkus visuomet turėjo tokią viziją, ją tebeturi ir šiandien tebedirba ta linkme. Didžiuojuosi, kad galiu vadinti Valdą Adamkų savo draugu, o savo tautiečių vardu dėkoju, kad galime Tave, Valdai, vadinti ir visos mūsų Respublikos draugu.
/ĄAAJL
Aleksander Kwašniewski
Lenkijos Respublikos Prezidentas 1995—2005
Laikas greitai užžeria įvykius užmaršties dulkėmis. Ne kartą man pačiam teko įsitikinti, kad jau kitą dieną gali būti pasakojama visiškai kitaip, nei buvo iš tikrųjų. Ką jau kalbėti, kai atsigręžiama į tai, kas nutiko prieš metus, dvejus ar penkerius? Noras padėti atminčiai išsaugoti gyvą praeities vaizdą ir skatino mane daug metų nuolat rašyti dienoraštį.
Paauglystės, jaunystės metais daug žmonių savo mintis ir jausmus patiki dienoraščiui. Man šis įprotis susiformavo sulaukus brandos, kai jau buvau JAV federalinės valdžios pareigūnas, vadovavau už šešių valstijų gamtosaugą atsakingai regioninei JAV aplinkos apsaugos agentūrai, bet kartu likau pasinėręs į išeivijos politinę bei visuomeninę veiklą.
Ypač stropiai ėmiau rašyti dienoraštį, kai Lietuvos žmonės man suteikė didžiulę garbę ir atsakomybę dešimt metų būti šalies prezidentu. Tai nemenka jaunos Lietuvos valstybės brendimo, įsitvirtinimo tarptautinėje bendruomenėje istorijos dalis. Jutau pareigą sąžiningai fiksuoti įvykius, procesus, kuriuose pats dalyvavau ar kuriuos stebėjau. Viena vertus, tai dariau norėdamas sau išsaugoti tikslesnį kintančio politinio gyvenimo vaizdą, nes prabėgus ir kelioms dienoms daug kas apsiblausia, prisimiršta svarbios detalės, o juk kiekvienam žmogui pravartu kartais atsigręžti į praeitį. Kita vertus, suvokiau, kad mano užrašai gali būti naudingi istorijos studijoms.
Kone kasdien vakare stengdavausi užfiksuoti svarbesnius įvykius. Jei kokios aplinkybės sutrukdydavo, tai darydavau kitą dieną. Tiesa, pasitaikydavo, kad dėl labai intensyvios dienotvarkės užmesdavau dienoraštį net ir kelioms savaitėms, bet tokių „baltų dėmių“ nėra daug, ir, rengdamas knygą, pasistengiau šias spragas užkamšyti vėlesnių laikų prisiminimais ir komentarais.
Žinoma, dienoraštyje neįmanoma išvengti subjektyvumo, jame visuomet atsispindi asmeninis rašančiojo požiūris. Fiksuodamas įvykius, nevengiau jų vertinti, išsakyti savo nuomonės, kartais išliedavau ir jausmus. Mat pasitaikydavo, kad spaudoje perskaitydavau pastabų, spėlionių, politologų tariamų įžvalgų, neturinčių nieko bendra su tikrove. Būdavo ir melo, niekuo nepagrįstų įtarinėjimų, net įžeidinėjimų. Susilaikydavau nuo viešo atkirčio, bet vakare užrašydavau, kas guli ant širdies. Rašymas man padėdavo nusiraminti. Kilus
sumanymui dienoraščius sudėti į knygą, nusprendžiau išsaugoti jų atvirumo dvasią, todėl necenzūruodamas skelbiu ir emocinius išgyvenimus, patirtus diena iš dienos rašant apie tuo metu mane jaudinusius dalykus.
Manau, dienoraščiai gali praversti mūsų šalies politinius procesus norintiems geriau suvokti žmonėms ne vien dėl juose išguldytų faktų, detalių, bet ir dėl mano autentiškų vertinimų, paaiškinančių, kodėl aš priėmiau vienokį ar kitokį sprendimą.
Šioje knygoje skelbiami dienoraščiai aprėpia šešerių su puse metų laikotarpį — tarpsnį nuo pirmosios iki antrosios kadencijos ir visą jos laiką. Ankstesnių metų dienoraščių nebuvo prasmės publikuoti, nes iš dalies jais remiantis parašyta mano pirmosios kadencijos atsiminimų knyga „Be nutylėjimų“.
Be abejo, į knygą nebuvo įmanoma netrumpinant, mechaniškai perkelti visų dienoraščių. Pirmiausia — ji būtų dvigubai storesnė. Kita vertus, užsirašydavau ir kasdienės darbotvarkės faktų, kurie atspindi Prezidentūros darbą, bet neturi istorinės vertės ir nebūtų įdomūs skaitytojui. Tai informacija apie labiau mandagumo susitikimus su ambasadoriais, įvairiais užsienio svečiais, darbo pokalbius su mūsų šalies pareigūnais apie dabar jau pamirštas problemas, taip pat retsykiais pasitaikantys užrašai apie poilsio, buities reikalus. Tačiau visi svarbesni politinio pobūdžio įrašai ir net mano jausmus atspindinčios įžvalgos pakliuvo į knygą.
Dienoraštis neretai būdavo rašomas skubomis, vėlai vakare, ne visuomet namie — pasitaikydavo, kad ir viešbutyje ar net lėktuvo krėsle. Todėl leidžiant knygą šiek tiek taisyta, redaguota įrašų kalba, bet ne faktai ir mintys. Tačiau ir dienoraščių originalai bus prieinami visuomenei — juos ketinu perduoti archyvui.
Neneigsiu, rašydamas dienoraštį suvokiau, kad čia ne vien mano išpažintis sau, bet ir dokumentas, kurį ateityje galės skaityti žmonės. Bet tai nevaržė mano laisvės sakyti, ką galvoju politikos klausimais, gal tik kartais vengiau rašyti apie asmenis, su kuriais asmeniškai artimai bendravau, bijodamas juos užgauti savo atvirumu. Tokie nutylėjimai neturi visuomeninės reikšmės. Kalbėdamas apie šaliai svarbius dalykus, laikiausi nuomonės, kad neturiu teisės nieko nutylėti.
Iš pradžių kiek abejojau, ar praeities įvykius nuosekliai fiksuojantys dienoraščių įrašai gali sudominti skaitytojus. Kai buvo rengiama ši knyga, juos dar kartą skaičiau su literatūriniu pagalbininku. Prieš akis tarsi prabėgo gyvenimo tarpsnis pasibaigus mano pirmajai kadencijai ir visa antroji kadencija. Dabar drauge su manimi, mano žvilgsniu per šį laiką galės perbėgti ir skaitytojas.
Savęs ne kartą klausiau, ar visada elgiausi teisingai, ar visuomet dariau tai, ką įmanoma padaryti. Į tai atsakys istorija, bet neabejoju dėl vieno dalyko: visi sprendimai, veiksmai atitiko mano įsitikinimus, moralės principus.
Turbūt kiekvienam žmogui, atsigręžus į savo praeitį, kyla klausimas, ką jis darytų kitaip, jei galėtų grąžinti praėjusį laiką. Aiškaus atsakymo nežinau. Gyvenimas keičiasi, atsiranda naujų aplinkybių, patys žmonės jau kitokie, nei buvo praeityje. Ne veltui sakoma, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi. Tačiau žinau, kad elgiausi taip, kaip tuo metu maniau esant teisingiausia, ir dariau tai, kas Lietuvai buvo reikalinga.
Prie kai kurių dienoraščių įrašų norėjosi stabtelėti ir pakomentuoti įvykius ar papildyti samprotavimais iš dabarties pozicijų. Taip atsirado pastabos paraštėse. Galiausiai susidėliojo tarsi mano akimis regima politinio gyvenimo panorama. Tikiuosi, dienoraščiai ir jų papildymai padės Lietuvos žmonėms geriau suvokti jau istorija tampančius mano paskutinės kadencijos metus, todėl ir atiduodu juos skaitytojų teismui.
2003—ieji
2003 metų vasario 27 diena, Vilnius. Mano pirmoji „nedarbo“ diena. Tačiau jau 10 valandą ryto buvau Mokslų akademijos rūmuose. Čia vyko mūsų šalies ir Europos Komisijos seminaras, skirtas aptarti, kaip rengiamės referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje. Savo kalboje pabrėžiau, kaip svarbu, kad mūsų žmonės kuo tvirčiau paremtų Lietuvos integraciją į Europos bendriją.
2003 metų vasario 28 diena, Vilnius. Vilniaus paveikslų galerijoje klausėmės koncerto. Kvietimas skelbė, kad tai „kultūros darbuotojų dovana prezidentui Valdui Adamkui“. Mėgavomės ne tik puikia muzika, bet ir jaukia, kamerine, dvasinga vakaro atmosfera.
Jaudino susirinkusių žymiausių mūsų kultūros žmonių nuoširdus dėmesys mums, širdingas bendravimas. Nejučia prisiminiau koncertus Baltuosiuose rūmuose prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy laikais.
2003 metų kovo 3 diena, Vilnius. Nemaža dalis mano štabo žmonių iš Prezidentūros grįžo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją. Jie pasisiūlė ir toliau artimai bendradarbiauti, žadėjo teikti man informaciją ir analitinius vertinimus.
Šiandien vakare Didžiosios Britanijos ambasadorius Jeremy Hillas mano ir Almos garbei surengė vakarienę. Dalyvavo JAV, Švedijos ir Norvegijos ambasadoriai su žmonomis bei būrelis lietuvių politikų, visuomenininkų.
Tai antroji vakarienė su diplomatais šiomis dienomis — užvakar privačiai vakarieniavau su Švedijos ambasadoriumi Janu Palmstierna. Malonu girdėti gerų atsiliepimų apie savo penkerių metų darbą ir padėką už pastangas tarptautinės politikos arenoje, bet vis dar dvasine prasme nelengva ramiai klausytis tokių pagyrimų, prisimenant rinkimų rezultatus.
2003 metų kovo 4 diena, Vilnius. Į Vilnių Lietuvos valstybės konkordato su Vatikanu 70—mečio minėjimo proga atskrido Vatikano valstybės sekretorius arkivyskupas Jeanas—Louis Tauranas. Užsienio reikalų ministerija pasiteiravo, ar sutikčiau jį priimti Turniškių rezidencijoje. Žinoma, sutikau. Ir manęs laukė maloni staigmena — Vatikano valstybės sekretorius atvyko lydimas trijų kartu su juo atskridusių vyskupų, kardinolo Audrio Juozo Bačkio, nuncijaus Baltijos šalims Peterio Stephano Zurbriggeno ir ambasadoriaus Kazio Lozoraičio.
Pasirodo, jie su manimi susitiko pirmiausia, prieš pradėdami kitus vizitus. Pusantros valandos vaišindamiesi vynu šnekučiavomės apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Aišku, svečiai nenutylėjo ir naujausios Lietuvos aktualijos — aiškiaregės ir burtininkės Lenos Lolišvili įtakos prezidentui Rolandui Paksui. Iki šiol vengiau kalbėti šia tema. Tačiau kardinolas Audrys Juozas Bačkis paskelbė griežtą pareiškimą dėl Lenočkos vaidmens ir perspėjo, kad niekam nederėtų kalbėti Dievo vardu. Visiškai jam pritariu.
Arkivyskupas Jeanas—Louis Tauranas įteikė man popiežiaus Jono Pauliaus II medalį.
2003 metų kovo 6—7 dienos, Ciurichas, Šveicarija. Pradedame dviejų savaičių kelionę į Šveicariją ir JAV.
Ciuriche, Europos reikalų institute, perskaičiau pranešimą „Lietuva XXI šimtmetyje Europos bendrijoje“. Konferencijoje dalyvauja ir baigęs kadenciją Estijos prezidentas Lennartas Meri bei Baltijos šalių ekonomikos ir ūkio ministrai.
Per susitikimą su šveicarų bankininkais pajutau, kad jie labai mažai ką žino apie šiandieninę Baltijos šalių padėtį. Stengiausi juos sudominti verslo galimybėmis Lietuvoje. Taip pat kalbėjomės apie mūsų santykius su Rusija, tranzito į Kaliningrado kraštą problemas.
Šveicarai teiravosi ir apie prezidento rinkimus Lietuvoje.
Kovo 7—osios vakare išskridome į Vašingtoną.
2003 metų kovo 8 diena, Vašingtonas. Pirmoji diena JAV prasidėjo viešnage įtakingos JAV Respublikonų partijos veikėjos Judie Finley namuose. Čia susitikome su Zbigniewu Brzezinskiu, buvusia prezidento Ronaldo Reagano administracijos paskirta JAV atstove Jungtinėse Tautose Jeane Kirkpatrick, keliais Kongreso nariais, Baltųjų rūmų administracijos ir Valstybės departamento pareigūnais.
Daugiausia kalbėjomės apie padėtį Lietuvoje po prezidento rinkimų. Apstulbino, kad jau ir JAV politinius sluoksnius pasiekė žinios apie mįslingus burtininkės Lenočkos ryšius su Rolandu Paksu. Įtikinėjau pašnekovus, kad Lietuvos užsienio politika neturėtų smarkiai keistis ir mūsų šalis vykdys savo tarptautinius įsipareigojimus.
Jaudinančią kalbą per pietus pasakė Zbigniewas Brzezinskis. Jis pasiūlė tostą mano garbei ir sveikindamas mane padėkojo už didelį darbą tiesiant Lietuvai kelius į Vakarus, o baigdamas išsakė apgailestavimą, kad vienu metu iš Europos politinės scenos pasitraukė du prezidentai — Vaclavas Havelas ir Valdas Adamkus…
Vakare „Marriott“ viešbučio konferencijų salėje pasakiau kalbą apie Baltijos šalių įnašą stiprinant NATO transatlantinį saugumą.
2003 metų kovo 14 diena, Čikaga. Laiką leidžiame daugiausia susitikinėdami su draugais. Oficialių renginių nedaug — vakar dalyvavau Mindaugo karūnavimo 750—ųjų metinių minėjime. Beje, nustebino tai, kad buvo išpirkti visi po 100 dolerių kainuojantys bilietai į šį vakarą, nors jis surengtas darbo dieną.
Šiandien susitikau su savo rėmėjų JAV rinkiminiu komitetu. Jie surinko 200 tūkstančių dolerių, už mane balsavo apie 90 proc. rinkimuose dalyvavusių JAV lietuvių. Nuoširdžiai jiems padėkojau. Norėčiau išvardyti visus savo draugus, bet tai neįmanoma: Vytautas Germanas, Rūta Staniulienė, Stasys Baras, Julius Šmulkštys ir dešimtys kitų puikių žmonių.
2003 metų kovo 19 diena, 8 valanda vakaro, Čikaga. Televizijos kanalai praneša, kad Baltieji rūmai paskelbė pradedantys karo veiksmus prieš Iraką, kurių tikslas — pašalinti Saddamą Husseiną.
Rytoj turime išskristi į Lietuvą. Tikimės, kad karo veiksmai nesutrukdys. O šį vakarą per televiziją žiūrime, kaip kyla JAV lėktuvai bombarduoti Irako.
2003 metų kovo 20 diena, Čikaga. Karas su Iraku nesutrikdė įprasto JAV gyvenimo ritmo. Mus namo skraidinantis lėktuvas išskrenda numatytu laiku.
2003 metų kovo 21 diena, Vilnius. Vilniaus oro uoste nusileidome 13 valandą. Saulėta, bet vėjuota diena, vėsoka.
Vakare nuvykau į Šarūno Marčiulionio pastatyto sporto ir poilsio centro „Forum Palace“ atidarymą. Nors po kelionės jaučiausi kiek pavargęs, nesigailėjau priėmęs kvietimą. Įspūdingas statinys — stilinga architektūra, aukštos klasės įranga. Antro tokio lygio sporto centro nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Gyvenimas nestovi vietoje — šalis modernėja.
2003 metų kovo 22 diena, Kaunas. Prezidento rinkimų pamokos, atrodo, skatina dešiniąsias partijas vienytis. Liberalai Eugenijus Gentvilas, Artūras Zuokas, Gintaras Steponavičius ir kiti ėmėsi telkti centro dešiniąsias jėgas: kalbasi su šiuo metu visiškai įtaką praradusiais centristais, moderniaisiais krikščionimis demokratais ir dar viena kita partija. Šiandien Kaune surengtoje Liberalų sąjungos konferencijoje žengtas pirmasis žingsnis vienijimosi kryptimi.
Svečio teisėmis konferencijoje pasakiau kalbą, kurioje pabrėžiau konstruktyvios opozicijos svarbą ir linkėjau liberalams iki kitų Seimo rinkimų veiksmingai atlikti šį vaidmenį.
Spaudoje neslūgsta Lenočkos komedija. Atrodo, tai dabar svarbiausia tema Lietuvoje.
Savaitgalį Briuselyje įvyko Rolando Pakso debiutas užsienio politikoje. Per rinkimų kampaniją reklamavosi, kad moka anglų kalbą. Bet geriau Briuselyje nebūtų mėginęs kalbėti angliškai. Iš tiesų atrodė komiškai televizijos reportaže, kai žurnalistų paklaustas neįstengė suregzti paprasčiausio sakinio ir jam į pagalbą turėjo atskubėti vertėja.
2003 metų kovo 24 diena, Vilnius. Pradedame judinti mūsų namo statybos reikalus. Šiandien pirmą sykį susitikome su architektu, apžiūrėjome projektą. Namas turėtų būti modernus, patogus. Reikia kalbėtis su Algirdu Brazausku dėl sklypo Turniškėse. Su Alma nusprendėme, kad geriausia būtų namą pasistatyti savo pinigais, nors Konstitucija numato, kad man, baigusiam kadenciją prezidentui, skiriama valstybinė rezidencija.
2003 metų kovo 28 diena, Anykščiai. Įsitraukiau į referendumo dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą agitacinę kampaniją. Visą dieną praleidau Anykščių rajone. Žmonės mažuose miesteliuose domisi naryste ES daug labiau, nei galėjo atrodyti. Antai Kavarske, Troškūnuose susirinko per šimtą žmonių, daug klausinėjo, bet daugiau apie mūsų kasdienes problemas — kada bus grąžinti nuvertėję rubliniai indėliai, kada bus padidintos pensijos ir panašių dalykų. Pasirodo, žmonės laukia Briuselio pinigų, tikėdamiesi, kad juos bus galima panaudoti mūsų socialinėms problemoms spręsti. Teko aiškinti, jog negalėsime ES fondų lėšų naudoti pensijoms ar nuvertėjusiems rubliniams indėliams atkurti, bet ši parama padės modernizuoti mūsų ūkį, o ekonomikos kilimas padės spręsti ir socialines problemas.
Svarbiausia, kad žmonės nusiteikę labai geranoriškai, visur mus be galo širdingai ir pagarbiai sutiko.
2003 metų kovo 29 diena, Kaunas. Apsilankiau Centro sąjungos suvažiavime. Jautėsi gerokai daugiau įtampos nei praėjusį savaitgalį tą patį klausimą — partijų susijungimą — svarsčiusių liberalų suvažiavime. Romualdas Ozolas ir nedidelė grupė jo rėmėjų priešinasi liberalų ir centristų susiliejimui. Aš jį suprantu — Centro sąjunga jo kūrinys, sunku susitaikyti su mintimi, kad tokios partijos nebeliks. Tačiau centristai neteko visuomenės pasitikėjimo ir beveik nedaro jokios įtakos Lietuvos politiniam gyvenimui. Reikia persitvarkyti, jungtis su kitomis panašios pakraipos politinėmis jėgomis, keisti taktiką. Dauguma Centro sąjungos suvažiavimo dalyvių tai supranta.
2003 metų balandžio 2 diena, Vilnius. LNK televizijos studijoje atsakinėjau į laidos „Žodžio laisvė“ vedėjo Edmundo Jakilaičio klausimus. Kalbėjome apie šių dienų aktualijas. Žinoma, nebuvo apeita ir burtininkės Lenočkos problema. Pasakiau, kad būtų laikas šiai istorijai dėti tašką, nes tai jau kenkia Lietuvos įvaizdžiui, šešėlis krinta ant pačios Prezidento institucijos.
PASTABOS PARAŠTĖSE
Neaiškios „burtininkės“ Lenos Lolišvili šmėžavimas šalia prezidento Rolando Pakso labai greitai nustojo būti tik jo asmeninis reikalas. Nebūčiau kreipęs į tokias, mano akimis žvelgiant, keistenybes dėmesio, bet apie šios gruzinės įtaką šalies vadovui ėmė kalbėti visa žiniasklaida. Gandas, neva ji imasi gydyti net tualetiniu popieriumi apvyniodama negaluojantį asmenį, tuoj pat tapo tautiniu anekdotu. Kai krizenama, kad tokie terapijos seansai gali būti rengiami ir Lietuvos prezidentui, jau neišeina apsimesti, kad tai visiški niekai. Blogiausia, kad gandai apie šią keistą mūsų šalies vadovo aplinkos ponią pasiekė ir užsienį, viešėdamas svetur jau buvau klausinėjamas apie tai ir aš. Todėl galiausiai viešai paraginau baigti šią istoriją, nes tai kenkia Lietuvai.
Tiek dėmesio Lena Lolišvili nebuvo verta, po kurio laiko ją visi pamiršo, bet jau pirmosiomis dienomis po R. Pakso inauguracijos kilęs skandalas dėl jos įtakos prezidentui spėjo pakenkti ir jo, ir visos Prezidentūros autoritetui. Tai buvo vienas pirmųjų signalų, kad R. Pakso prezidentavimas gali susiklostyti labai nesėkmingai.
2003 metų balandžio 10 diena, Vilnius. Vakar vykę Vilniaus mero rinkimai ir tuo pat metu sutelktos pastangos pašalinti policijos generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių rodo, kad brazauskininkai ir paksistai leistinomis ir neleistinomis priemonėmis siekia sukoncentruoti visą valdžią savo rankose. Tai savivalė ir tiesiog pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių. Artūro Zuoko vadovaujama koalicija sulaukė didžiausio rinkėjų pasitikėjimo Vilniuje per savivaldos rinkimus, laimėjo daugiausia vietų miesto taryboje ir atrodė, kad vėl be vargo jis bus perrinktas meru. Tačiau surengtas sąmokslas. Algirdo Brazausko ir Rolando Pakso bendražygiai, žadėdami valdžios postus, perviliojo, o gal nupirko lenkus, ir šie staiga perbėgo iš Artūro Zuoko koalicijos į jo priešininkų stovyklą. Ir rinkimus netikėtai laimėjo socialdemokratas Gediminas Paviržis.
Vakare žiūrėjau „Spaudos klubo“ laidą, kurioje dalyvavo socialdemokratų atstovai. Net pykino jų klausantis. Ciniškai tyčiojosi: atseit mes jus patvarkėme, ir ką mums padarysite?
Apie Vilniaus mero rinkimus telefonu kalbėjausi su socialdemokratu Audriumi Rudžiu. Iš pokalbio supratau, kad viskas jau sutarta ir surežisuota.
Panašiai elgiamasi ir su Vytautu Grigaravičiumi. Vos prieš kelias savaites Algirdas Brazauskas sakė, kad palaiko policijos generalinį komisarą, bet dabar, atrodo, brazauskininkai su paksistais sutarė jį nuversti ir pakeisti savu statytiniu. Rolandas Paksas staiga liepė Vytautui Grigaravičiui rašyti atsistatydinimo pareiškimą, bet šis atsisakė. Policijos vadovui niekuo neįrodytų kaltinimų pažėrė vidaus reikalų ministras Vytautas Bernatonis — esą buvo sekami aukšti pareigūnai, klausomasi jų pokalbių. Tačiau tokius dalykus reikia ištirti, o jokių faktų nėra, tik niekuo nepagrįsti ministro žodžiai.
Kitas įvykis — Rolando Pakso rinkimų kampanijos finansinis rėmėjas Jurijus Borisovas atsisakė Lietuvos pilietybės, gavo Rusijos piliečio pasą, o vakar išimties tvarka Rolandas Paksas jam vėl suteikė mūsų šalies pilietybę. Dabar bent žinosime, kiek kainuoja Lietuvos pilietybė, — pasirodo, 1,2 milijono litų! Taip atrodo žadėtoji tvarka: kaip turguje perkami Vilniaus tarybos narių balsai, verčiamas iš posto savarankiškai policijai vadovaujantis komisaras ir parduodama šalies pilietybė.
Dar per prezidento rinkimų kampaniją stebėjausi, kaip Rolandas Paksas švaistosi pinigais ir kaip jais sumokama už šmeižtą. Rašau tai ne iš kokios pagiežos. Tik skaudu matyti, kas darosi valstybėje.
PASTABOS PARAŠTĖSE
Rašydamas šias dienoraščio eilutes nė neįtariau, kad po pusmečio pilietybės Jurijui Borisovui suteikimas mainais už paramą per rinkimų kampaniją taps svarbiu Rolando Pakso apkaltos įkalčiu. Žinia, kad Į. Borisovas išimties tvarka vėl tapo Lietuvos piliečiu, mane apstulbino. Juk paskui jį vilkosi įtarimų šleifas, kad, pažeisdamas Jungtinių Tautų paskelbtą embargą, pardavinėjo Sudanui sraigtasparnius. Kartu visi žinojo, kad šis veikėjas buvo vienas svarbiausių
Rolando Pakso rinkimų kampanijos finansuotojų. Todėl iškart suabejojau, ar teisėtai Į. Borisovui suteikta Lietuvos pilietybė, nes apie kokius šio asmens nuopelnus mūsų valstybei galima kalbėti, kai jo veiksmai gali sukelti mūsų šaliai net sunkių tarptautinių pasekmių. Man jau balandžio mėnesį atrodė, kad tai nešvarus Rolando Pakso ir jo finansinio rėmėjo sandėris.
2003 metų balandžio 11 diena, Vilnius. Vakar vakare pas mus į Turniškes atvažiavo Andrius Kubilius, Artūras Zuokas, Darius Kuolys, Egidijus Aleksandravičius, Robertas Dargis ir Raimundas Mieželis. Kalbėjomės apie susidariusią politinę padėtį ir tarėmės, kaip reaguoti į naujausius įvykius.
Daugiausia svarstėme Rolando Pakso ir Algirdo Brazausko surengtą perversmą Vilniuje. Bendra nuomonė — valdančiųjų arogancija jau peržengė visas ribas. Svarstėme, kaip galime stabdyti pradėtą demokratinės sistemos ardymą. Sutarėme, kad reikėtų suburti žinomų visuomenininkų grupę, kuri, padedama specialistų, analizuotų įvykius ir keltų viešumon viską, kas daroma neteisingai, siūlytų alternatyvius sprendimus.
Teko girdėti, kad net tarp Seimo narių socialdemokratų yra pasipiktinusių, jog jų partija, susidėjusi su paksistais, įsivėlė į negražius politinius žaidimus.
2003 metų balandžio 12 diena, Vilnius. Visuomenės spaudimas, atrodo, privertė Vyriausybę atsitraukti: vakar po posėdžio buvo paskelbta, kad policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius nebus atstatydintas.
Beje, paskelbta, kad policija rinko informaciją ir apie mane bei Almą. Nežinau, ar tai tiesa, ar tik mėginimas pridengti savo politinius žaidimus.
Šiandien jaunimas protestavo prie Prezidentūros. Susirinkę apie porą tūkstančių žmonių surengė simbolines demokratinės politikos laidotuves: atnešė karstą ir uždegė žvakutes.
Apie 16 valandą prie Rotušės menininkai nemokamai surengė koncertą — protesto akciją „Prieš sąmokslus — už Lietuvą“. Susirinko keli tūkstančiai žmonių, daugiausia jaunimo.
Tai rodo, kad Lietuva jau nebetyli. Per Seimo rinkimus valdžia gali skaudžiai sumokėti už tokią savo politiką.
Vakare dalyvavome labdaros koncerte „Pagalba Lietuvos vaikams“ Taikomosios dailės muziejuje. Tai Mstislavo Rostropovičiaus fondo renginys, kurį suorganizavo Rasa Kubilienė. Ta proga į Vilnių atskrido ir pats maestro. Buvo labai malonu vėl susitikti su Mstislavu Rostropovičiumi. Nesimatėme nuo
maestro 75—mečio minėjimo Londone, Bakingamo rūmuose, kur surengtose iškilmėse mes dalyvavome jo kvietimu.
2003 metų balandžio 15 diena, Vilnius. Spauda mirga pranešimais, kad buvau išbrauktas iš delegacijos, vykstančios į Atėnus iškilmingai pasirašyti Europos Sąjungos sutarties. Paksistai vieningai smerkiami už tokį poelgį.
2003 metų balandžio 16 diena, Vilnius. Visa diena skirta Europos Sąjungos sutarčiai. Nuo 9 iki 10 valandos ryto dalyvavau specialioje Lietuvos radijo laidoje, kur atsakinėjau į žurnalistų ir į studiją skambinančių žmonių klausimus.
Nuo 15 valandos dalyvavau renginiuose Seime. Žurnalistai vis klausinėjo, ką manau apie sprendimą manęs neįtraukti į Lietuvos delegaciją, išvykusią į iškilmes Atėnuose.
Rolandas Paksas pareiškė, kad aš nė nebuvau pasiūlytas į šią delegaciją. Žurnalistai manęs prašė pakomentuoti, ar tai tiesa. Aiškus melas, bet negi pasakysi, kad prezidentas meluoja?
Atėnuose vykstančias iškilmes Seime susirinkę žmonės žiūrėjo per televiziją. Atvyko ir ES šalių ambasadoriai. Jie vis prieidavo prie manęs padėkoti už darbą siekiant Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Graikijos ambasadorius
tiesiai šviesiai pareiškė, kad visi jo kolegos pasipiktinę mūsų valdžios sprendimu manęs neįtraukti į iškilmėse dalyvaujančią Lietuvos delegaciją.
Apie 16 valandą su Seimo pirmininku Artūru Paulausku pėsti nuėjome į netoliese esantį barą „Prie parlamento“, kur ES sutarties pasirašymo proga susirinko jaunimas. Pasirodo, čia atėjęs ir visas būrys spaudos ir televizijos žurnalistų. Vos mums įžengus į baro salę, prapliupo ovacijos ir jaunimas ėmė skanduoti: „Ačiū, ačiū, ačiū!“ Bet žurnalistai tuoj pristojo klausinėti, ar nejaučiu nuoskaudos, kad mane paliko namie. Jokios nuoskaudos! Pasakiau, kad čia jaučiuosi daug smagiau, nei būčiau jautęsis Atėnuose. Tokiais istoriniais momentais būti drauge su žmonėmis — pats didžiausias džiaugsmas.
Grįžus į Seimą, laukė dar viena staigmena. Ten buvo padengtas vaišių stalas ir pirmiausia Seimo pirmininkas susirinkusių parlamentarų vardu man padėkojo už darbą Lietuvai žengiant į ES, įteikė gėlių puokštę.
Nuo pusės devynių vakaro dalyvavau beveik dviejų valandų tiesioginėje Lietuvos TV laidoje. Diskutavome apie Lietuvos perspektyvas ES. Grįžau namo tik po vidurnakčio.
Tuo tarpu Prezidentūra, pasirodo, jau ėmė teisintis, kodėl mane išbraukė iš delegacijos (pagaliau pripažino šį faktą). Neva taip padaryta, kad į Atėnus būtų galima nusivežti daugiau Seimo narių. Nedelsdamas sureagavo Artūras Paulauskas — pareiškė, kad toks aiškinimas neatitinka tikrovės ir labai neetiškai supriešina Seimą ir Valdą Adamkų.
2003 metų balandžio 18 diena, Didysis penktadienis, Vilnius. Artėja referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje diena. Kai Vengrijoje prie balsadėžių atėjo tik 45 proc. piliečių, Lietuvoje susirūpinta agitacija.
Šiandien dalyvavau informacijos agentūroje BNS surengtoje spaudos konferencijoje apie pasirengimą referendumui. Išėjus iš salės, mane pasitiko grupė žurnalistų ir ėmė sveikinti. Iš pradžių nesusigaudžiau, kodėl man jie rodo tokį dėmesį. Pasirodo, iš Paryžiaus atvyko UNESCO direktorato narys Henrikas Juškevičius ir atvežė man generalinio direktoriaus Koichiro Matsuuros laišką, kuriuo esu kviečiamas tapti UNESCO geros valios ambasadoriumi.
Be abejo, priėmiau šį Lietuvai garbingą kvietimą.
2003 metų balandžio 20 diena, Velykos, Vilnius. Žavus Velykų rytas: šviečia saulė, šilta, gaivus pavasario oras. Su Alma nuvykome į mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje. Sausakimša maldininkų, gausu jaunų veidų. Gieda jaunimo choras, akompanuojamas gitara. Mieli balsai, nuostabi akustika.
2003 metų balandžio 24 diena. Šiandien Almos fondas įsikėlė į naujas patalpas Jogailos gatvėje. Čia kol kas glausis ir mano fondas. Ta proga surengėme diskusijas, pavadintas „Adamkaus klubu“. Artūras Zuokas ir Andrius Kubilius parengė apžvalginius pranešimus, o vėliau porą valandų diskutavome apie susidariusią politinę padėtį.
2003 metų balandžio 27 diena, Vilnius. Kaip greitai bėga laikas! Prieš penkerius metus man pradėjus eiti prezidento pareigas Alma Šakių rajone žurnalistams surengė cepelinų balių, o šiandien jie mus pakvietė į Trakus, kur ištaisė kibinų balių. Šešias valandas linksminomės — dainavome, šokome. Girdėdamas žurnalistų kalbas, kaip jie mus myli, pasakiau, kad ši meilė abipusė.
2003 metų balandžio 29 diena, Vilnius. Mane aplankė Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus. Jis papasakojo, kad darosi sunku dirbti, nes nėra ryšio su Prezidentūra, jo vadovaujama įstaiga iš esmės ignoruojama. Prezidento patarėjas Remigijus Ačas esą rūpinasi ne valstybės reikalais, o reikalauja, kad departamentas tirtų, kas interneto erdvėje pasisako prieš Rolandą Paksą. Reikalauja išsiaiškinti ir nubausti.
Mečys Laurinkus mano, kad paksistai jau sugalvoję, kaip su juo susidoroti.
Jis netiki, kad pavyks išsilaikyti, bet nerimauja ne dėl savęs, o dėl departamento likimo. Mečio nuomone, Remigijui Ačui mažiausiai rūpi nacionalinis saugumas, negana to, jis kliedi, neva VSD dirba Vytautui Landsbergiui.
2003 metų balandžio 30 diena, Vašingtonas. Aštuntą vakaro atskridau į Vašingtoną. Apsistojau „Hay—Adams“ viešbutyje priešais Baltuosius rūmus. Suplanuota labai intensyvi viešnagės dienotvarkė.
2003 metų gegužės 1 diena, Vašingtonas. Kasmet į Vašingtoną turistus iš visos Amerikos traukiantis sakurų žydėjimas jau pasibaigęs. Bet dar žavi spalvingais žiedais pasipuošusios azalijos.
Šiandien susitikau su senatoriais — Robertu C. Byrdu, Trentu Lottu, Richardu Durbinu, Carlu Levinu. Kalbėjomės apie Lietuvos ir NATO sutarties ratifikavimą Senate. Vėliau susitikau su Atstovų Rūmų pirmininku Dennisu Hastertu ir Kongreso nariu Johnu Shimkumi. Sutarėme, kad rudeniop į Lietuvą atvyks JAV verslininkų delegacija.
Vakare viešbutyje susitikau su Čikagos meru Richardu Daley.
2003 metų gegužės 2 diena, Vašingtonas. Dalyvavau JAV Prekybos rūmuose surengtame simpoziume „Naujoji pasaulio tvarka“ drauge su Nobelio taikos premijos laureatais Elie Wieseliu ir buvusiu Izraelio ministru pirmininku Shimonu Peresu, Kolumbijos prezidentu Alvaro Uribe Velezu bei „New York Times“ apžvalgininku Thomu Friedmanu.
Per diskusijas apie žydų ir palestiniečių konfliktą pabrėžiau, kad būtina remtis humanizmo ir žmogaus teisių principais. Baigdamas retoriškai klausiau: „Ar galima ugnį užgesinti ugnimi?“
Po simpoziumo atsisveikindamas su Shimonu Peresu pajutau, kad nuo jo dvelktelėjo šaltukas.
2003 metų gegužės 4 diena, Vašingtonas. Šiandien vakare dalyvavau tarptautinėje konferencijoje, kurios tema — „Ukraina ir NATO“. Atvyko 19 valstybių delegacijos, taip pat NATO generalinis sekretorius George’as Robertsonas. Lietuvai atstovauja krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas.
Prie stalo sėdėjau su lordu George’u Robertsonu, buvusiu JAV prezidentu George’u W. Bushu vyresniuoju, Zbigniewu Brzezinskiu, žymiu JAV politikos ekspertu Brentu Scowcroftu. Be kita ko, kalbėjomės apie padėtį Irake.
Apie galimybes Lietuvai ir Lenkijai bendradarbiauti vykdant misiją Irake kalbėjausi su Lenkijos gynybos ministru. Vėliau šių pokalbių turinį persakiau Linui Linkevičiui.
2003 metų gegužės 5 diena, Niujorkas. Baigdamas vizitą JAV, iš pradžių Niujorke susitikau su Juozu Kazicku jo bendrovės „Neris“ patalpose. Pokalbiui turėjome vos valandą, nes prieš išskrendant į Lietuvą dar reikėjo spėti automobiliu nuvykti į susitikimą su George’u Sorosu į 50 kilometrų už Manhatano Bedforde esantį jo dvarą.
Susitikimas su George’u Sorosu truko pusantros valandos. Kalbėjomės apie pilietinių visuomenių kūrimąsi pokomunistinėse šalyse. Jis pabrėžė, kad Lietuvoje šiuo požiūriu padaryta didelė pažanga. Atviros Lietuvos fondas, George’o Soroso nuomone, veikė geriausiai iš analogiškų Baltijos šalyse jo įsteigtų ir finansuojamų institucijų, bet pastaruoju metu įsivyravo sąstingis. Reikėtų naujo impulso, tačiau jis sakė abejojąs, ar dar tikslinga stengtis plėtoti fondo veiklą, nes Lietuvoje demokratija jau stovi ant tvirtų kojų. G. Sorosas sakė svarstąs mažinti Atviros Lietuvos fondo finansavimą.
Aš G. Sorosui išdėsčiau Atviros visuomenės instituto steigimo Lietuvoje idėją. Jis pritarė šiam sumanymui ir net įsipareigojo per ateinančius porą metų finansuoti trečdalį instituto biudžeto.
G. Sorosas paliko labai įtaigios asmenybės įspūdį. Nuo pirmųjų susitikimo akimirkų bendrauti su juo buvo labai paprasta. Mielai būtume dar tęsę pokalbį, bet reikėjo vykti į oro uostą. Išvažiuodamas dar pasidairiau po didžiulį, didingą ir prabangų jo dvarą. Žavi vieta.
2003 metų gegužės 8 diena, Vilnius. Šiandien Katedros aikštėje surengtas koncertas „Už Europą“, į kurį buvo pakviesti ir keturi politikai: Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, aš ir Rolandas Paksas.
Aikštėje milžiniška minia — susirinko apie 30 tūkstančių žmonių. Per koncerto pertrauką mus pakvietė į sceną tarti sveikinimo žodžių. Pradėjo Vytautas Landsbergis. Žmonės ploja. Vėliau kalbėjo Algirdas Brazauskas. Vėl plojimai. Pristato mane. Ir pasigirsta ne tik ovacijos, bet ir porą minučių aidi skanduotės „Valdai, ačiū!“ Pasveikinu žmones, pasikartoja sveikinimai. Tuomet į priekį išeina Rolandas Paksas — ir plojimus stelbia minios švilpimas.
Visa tai transliuoja televizija. Man buvo nelabai jauku stovėti šalia Rolando
Pakso, bet širdis virpėjo iš jaudulio. Juk niekas nesurežisavo žmonių reakcijos, tai buvo natūralūs jų jausmai.
Tačiau Rolando Pakso nervai, atrodo, neatlaikė. Nulipęs nuo scenos net nepasakė mums „sudie“ ir skubiai išvažiavo, o mes su Alma dar kokį pusvalandį yrėmės per minią, sveikindamiesi su žmonėmis ir pasirašinėdami autografus.
2003 metų gegužės 9 diena, Vilnius, sekmadienis. Referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje įvyko! Dar vakar vakare baiminomės, nes buvo balsavę tik 23 proc. žmonių. Kalbėdamas per radiją ir televiziją, raginau visus piliečius ateiti prie balsadėžių, net jei dalis jų ir nepritaria narystei. Kartu įtikinėjau, kad tai vienintelis Lietuvai tinkamas kelias.
O šiandien Lietuva nustebino Europą — balsavo 63 proc. žmonių ir 91 proc. pasisakė už Lietuvos narystę ES!
Man paskambino Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis ir, sveikindamas su tokiu puikiu rezultatu, vylėsi, kad tai paskatins ir Lenkijos žmones. Esą jo šalyje dar nemažai dvejojančių. Džiugiai reagavo ir Latvijos, Estijos, Slovėnijos bei Europos Sąjungos vadovai.
Lietuvos žmonės dar kartą įrodė, kad jaučia atsakomybę už savo valstybės
ateitį ir moka tinkamai pasirinkti. Duok Dieve, kad ir politikai taip pat atsakingai naudotųsi atsiveriančiomis naujomis galimybėmis.
2003 metų gegužės 15 diena, Vilnius. Į Lietuvą oficialaus vizito atvyko Portugalijos prezidentas Jorge Sampaio, kurį aš pakviečiau atvykti per mūsų susitikimą Zalcburgo muzikos festivalyje. Atvykome į svečių garbei surengtą vakarienę. Pirmą kartą pasibaigus kadencijai mudu su Alma apsilankėme Prezidentūroje. Lyg ir viskas taip pat — aplinka, aptarnavimas. Tačiau atmosfera kita. Dauguma svečių mums jau nepažįstami.
Maloniai pabendravę su prezidentu Jorge Sampaio ir jo žmona, ilgai netrukę išvykome namo.
2003 metų gegužės 16 diena, Šilutė—Šiauliai. Šilutės 1—ojoje vidurinėje mokykloje atidaryta moderni kompiuterinė klasė, kurios įrengimą finansavo Almos fondas. Pasidairėme po patalpas, bendravome su mokiniais. Paraginau juos būti bendruomeniškus, sieti savo ateitį su Lietuva. Norėjosi pabūti mokykloje ilgiau, bet teko skubėti į Šiaulius.
Šiaulių krašto kultūros fondas kas antri metai skiria Stasio Šalkauskio premiją. Šiemet ji paskirta man. Iškilmės surengtos Šiaulių universiteto Baltojoje salėje. Išgirdau daug malonių atsiliepimų apie savo veiklą.
2003 metų gegužės 20 diena, Vilnius. Šiandien 15 valandą Rolando Pakso kvietimu atvykau į Prezidentūrą. Čia iškilmingai pasirašytas prezidento dekretas, kuriuo Seimas įpareigojamas patvirtinti referendumo dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą rezultatus.
Nustebino ceremonijos iškilmingumas, nors, atrodytų, įvykio nepavadintum išskirtinai reikšmingu. Pakviesta 60 svečių. Iškilmingai paskelbus: „Lietuvos Respublikos prezidentas“, atsidaro durys, pro kurias daugybę kartų yra tekę įeiti ir man, tarpduryje pasirodo Rolandas Paksas, ir tada salės skliautus sudrebina fanfarų garsai. Tai Prezidentūros naujovė. Mintys mane nukėlė į Vašingtoną, prezidento Richardo Nixono laikus. Jis mėgo iškilmingas ceremonijas, trimitininkus aprengdavo spalvingomis uniformomis ir pasirodydavo svečiams skambant fanfaroms. Nejučia pagalvojau: duok Dieve, kad Rolando Pakso prezidentavimas nesibaigtų kaip Richardo Nixono, kuris turėjo trauktis nebaigęs kadencijos.
Po ceremonijos prie manęs priėjo Rolandas Paksas ir pasiteiravo, ar nesutikčiau su juo pasikalbėti prie kavos puodelio.
Sugrįžau į savo buvusį kabinetą. Tik dviese su R. Paksu akis į akį kalbėjomės beveik porą valandų — apie užsienio politiką, įsisenėjusias vidaus problemas. Pasikalbėjome ir apie Turniškių rezidenciją. Patvirtinau, kad išsikelsime, kai tik bus suremontuotas mums skirtas namas. Anksčiausiai tai realu šių metų pabaigoje. R. Paksas neprieštaravo.
Vis dėlto pokalbis nebuvo nuoširdus. Jautėsi įtampa. Gal todėl, kad rinkimai dar nespėjo nutolti ir jų nuotaikos nepasimiršo.
PASTABOS PARAŠTĖSE
Sklaidydamas dienoraštį, pats nustebau aptikęs šį įrašą. Stebint pompastišką ceremoniją Prezidentūroje, tąkart mane persmelkė negera nuojauta: R. Pakso fanfaros man priminė R. Nixono pomėgius ir pamaniau, ar tik ir jų likimas nebus panašus.
2003 metų gegužės 21 diena, Vilnius. Kai kurie laikraščiai ėmė kelti triukšmą man pasiūlius Vyriausybei aptarti galimybę baigusiam kadenciją prezidentui skiriamą valstybinę rezidenciją pakeisti į sklypo Turniškėse nuomą 99 metams, kad galėčiau savo lėšomis pasistatyti gyvenamąjį namą. Pasipylė kaltinimų lavina, jog siekiu kažkokios naudos. Nedelsdamas paprašiau Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko nė nesvarstyti šio klausimo, nors, pritarus siūlytam variantui, valstybei nebūtų reikėję išlaidauti mano rezidencijai.
Spėju, kad spaudos puolimas yra užsakytas. Pasinaudojus formaliu pretekstu, siekiama pakenkti mano autoritetui visuomenėje, nors mūsų pasiūlymas būtų naudingas valstybei. O juk nė nekalbame, kad galėtume reikalauti grąžinti mano tėvams priklausiusius du namus Kaune, Kudirkos alėjoje, ir Almos tėvų namą Telšiuose, beje, neprastą — sovietmečiu jame gyveno rajono kompartijos sekretorius, o vėliau privatizavo. Dar Almos tėvams priklausė sklypas Palangoje, kuriame pastatyta „Vyturio“ sanatorija. Turime visus nuosavybės dokumentus, bet neprašome nei grąžinti šį turtą, nei sumokėti kompensacijas. O kai tik užsiminėme, kad galime patys pasistatyti rezidenciją, tik reikėtų sklypo, pasirodo, esame gobšūs!
2003 metų gegužės 25 diena, Vilnius. Vakar ir šiandien Nacionaliniame dramos teatre vyksta Tėvynės sąjungos VI suvažiavimas. Svarbus įvykis Lietuvos politiniame gyvenime jau vien todėl, kad traukiasi „senoji gvardija“ —
Vytautas Landsbergis palieka partijos vadovo postą. Nelengvas sprendimas, bet konservatoriai turbūt neturi kitos išeities, jei nori susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą ir laimėti artėjančius Seimo rinkimus.
Drauge su kelių partijų vadovais ir konservatorių svečiais iš užsienio pasveikinau suvažiavimo delegatus. Vienas sveikintojų buvo Česlovas Juršėnas. Pasijutau nejaukiai, girdėdamas, kaip konservatoriai iš tribūnos drebia į akis juos pasveikinti atėjusiam oponuojančios politinės jėgos atstovui, kokie „tautos priešai“ yra jo bendražygiai ir kokia šventa pareiga juos patvarkyti. Pagalvojau, kad gal todėl ir nenorėjau būti siejamas su jokia partija, nes taip kalbėti negalėčiau. Ne mano stilius.
2003 metų gegužės 26 diena, pirmadienis, Vilnius. Vasariškai šilta diena bent jau nežadėjo jokių nemalonių gyvenimo pokštų. Apsirikau.
Alma išvažiavo į miestą pabendrauti su Dana Žemkalniene. Jos pietavo „Neringos“ kavinėje. Po pietų Alma, pakilusi nuo kėdės, nepastebėjo, kad stalelių eilė įrengta ant nedidelės pakylos ir reikia nulipti laipteliu žemyn. Ji žengė žingsnelį į šalį ir, praradusi pusiausvyrą, visu kūnu griuvo ant grindų. Gydytojas nuvežė ją į Santariškių klinikas ir ten nustatė kairės kojos girnelės lūžį. Greitosios pagalbos automobiliu Alma buvo pervežta į Greitosios pagalbos ligoninę. Teko sugipsuoti visą koją. Reikia šešių savaičių ramybės. Apie jokias keliones per šį laiką nėra ko nė galvoti.
2003 metų gegužės 27 diena, Vilnius. Šiandien Rotušėje Almos fondas ir Vilties klinika surengė labdaros vakarą. Almai negalint atvykti, jai atstovavau aš. Jos vardu padėkojau rėmė jams ir visiems susirinkusiems. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras padovanojo mielą koncertą. Namo parvežiau Almai gausybę linkėjimų kuo greičiau sveikti.
2003 metų gegužės 29 diena, Vilnius. Pas mus į Turniškes atvyko Prancūzijos televizijos žurnalistų grupė. Interviu tema — Lietuva ir Europos Sąjunga. Klausimai buvo aštrūs, net šiek tiek provokaciniai. Buvau klausinėjamas, kaip Lietuva derins narystę ES ir uolų JAV politikos rėmimą, ypač dėl karo Irake. Man buvo priminti ir prezidento Jacques’o Chiraco žodžiai, kad ES naujokės neva praleidžia gerą progą patylėti, kitaip sakant, patarimas užsičiaupti.
Pasakiau, kad neįžvelgiu čia jokio konflikto, kuris galėtų suskaldyti Europą. Tai tik trumpalaikiai politinių ambicijų karai, aiškinantis, kas svarbesnis Europoje ir gali kalbėti pirmiausia.
Vėliau susitikau su Japonijos ambasadoriumi Lietuvoje, atvežusiu man asmeninį imperatoriaus laišką.
2003 metų gegužės 30 diena, Kaunas—Vilnius. Šiandien itin intensyvi dienotvarkė. Jau pusę dvyliktos buvau šalia Kauno, Noreikiškėse. Dalyvavau diplomų teikimo Žemės ūkio universiteto magistrams šventėje. Labai pakili atmosfera, visa salė — kone gėlių jūra.
Įteikus diplomus, turėjau atsisakyti pasiūlymo pietauti universitete ir grįžau į Vilnių, nes 16 valandą „Forum Palace“ centre susitikau su didžiule JAV Kongreso delegacija. Joje net 25 asmenys. Labai geri atsiliepimai apie Lietuvą. Vien susižavėjimas. Iš šalies esame vertinami geriau, nei patys apie save manome.
Iš „Forum Palace“ išskubėjau į Kongresų rūmus dalyvauti Editos Mildažytės laidos „Bėdų turgus“ filmavime. Šiandien pirmą kartą rengiamas „Žaliojo obuolio“ labdaros koncertas, kuris turėtų tapti tradicinis. Labdaros veikla pasižymėję asmenys bus apdovanojami „Žaliuoju obuoliu“. Pirmąja laureate tapo Alma, bet negalėjo atvykti. Jai atstovavau aš. Padėkojau jos vardu už apdovanojimą, pasveikinau apie tūkstantį svečių ir tariau „ačiū“ visiems, kuriems nesvetimos kitų žmonių bėdos.
Tačiau būti iki vakaro pabaigos negalėjau, nes reikėjo vykti į Rotušę. Čia fotografai atidarė geriausių metų nuotraukų parodą. Tariu sveikinimo žodį ir išvažiuoju į „Forum Palace“, kur TV3 švenčia savo dešimtmetį.
2003 metų gegužės 31 diena, Vilnius. Šiandien Filharmonijos salėje įvyko naujos partijos — Liberalų ir centro sąjungos — įkūrimo iškilmės. Tiksliau būtų sakyti, kad susijungė trys giminingos partijos: Liberalų, Centro ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos. Sveikindamas suvažiavimo dalyvius, palinkėjau Liberalų ir centro sąjungai tapti ilgaamže, tvirtai savo keliu žengiančia įtakinga Lietuvos politine jėga. Naujos partijos vadovu išrinktas Artūras Zuokas.
2003 metų birželio 8 diena, sekmadienis, Čikaga. Jau prabėgo keturios dienos, kai aš atskridau į Čikagą. Apsistojau pas Biručius, beveik visą laiką būnu namuose, niekam neskambinau. Praėjusį ketvirtadienį nuvykau į Čikagos neurochirurgijos ir neurologijos tyrimų institutą. Susitikau su dr. Leonardu Į. Cerullo, kuris drauge su dr. Noamu Y. Stadlanu darys man operaciją — atpalaiduos nugaroje spaudžiamą nervą. O kad tai būtina, jokių abejonių nėra, nes paėjėjus vos 100—200 metrų man pakerta kojas. Sutarėme, kad penktadienį bus atlikti tyrimai, o pirmadienį, rytoj, atvyksiu į ligoninę ir septintą ryto mane operuos.
Nesijaudinu, žinau, kad operaciją darys geriausi šios medicinos srities specialistai. Žinoma, visiškai pamiršti, kas laukia pirmadienį, turbūt neįmanoma.
2003 metų birželio 14 diena, šeštadienis, Čikaga. Pirmadienį man buvo sėkmingai padaryta operacija — truko šešias su puse valandos. Ligoninėje praleidau penkias dienas. Pirmiausia teko mokytis, kaip nesukeliant stipresnio skausmo nuo vieno šono apsiversti ant kito, vėliau — kaip atsisėsti lovoje, atsistoti ir žengti pirmuosius žingsnius per palatą, netrukus prilaikomam pasivaikščioti po koridorių. Sulig kiekvienu išaušusiu rytu jaučiausi vis geriau ir tvirčiau.
Buvau paprašęs nejungti manęs su man skambinančiais žmonėmis. Kasdien kalbėdavausi telefonu tik su Alma. Palatoje mane lankė vieninteliai Biručiai. Jie atveždavo „Delfi“ pranešimų apžvalgas, todėl galėjau sekti cirku paverstus Vilniaus mero rinkimus. Sostinės vadovas vėl neišrinktas. Politinę valdžią savo rankose turinčios Algirdo Brazausko ir Rolando Pakso partijos tyčiojasi ir iš visuomenės, ir iš demokratijos principų.
Šiandien Biručių namuose jau be didesnio vargo atsikėliau iš lovos. Du kartus apėjau gyvenamųjų namų bloką, pusantros valandos pajėgiau išsėdėti kėdėje ir galėjau įrašyti į dienoraštį šias eilutes. Jeigu taip greitai gerės sveikata, neabejoju, kad, kaip numatyta, birželio 24 dieną grįšiu namo pas Almą.
Šiandien Čikagoje jau tikra vasara. Labai šilta. Alma sako, kad ir Vilniuje panašus oras. Tikėkimės, kad kai liepos pirmąją savaitę į Lietuvą suvažiuos Dainų ir šokių šventės svečiai, galės džiaugtis saulėtomis dienomis ir gėrėtis pagražėjusia mūsų sostine. Rašau būdamas toli nuo Lietuvos, nuo Vilniaus, o mintimis ir jausmais jau tenai — namuose. Greitai grįšiu.
2003 metų birželio 16 diena, Čikaga. Prabėgo savaitė po operacijos. Neįtikėtina, bet jau galiu nejausdamas skausmo atsisėsti ir atsistoti. Ateinančią savaitę grįšiu namo. Kasdien kalbuosi su Alma.
2003 metų birželio 23 diena, Čikaga. Šiandien atėjo laiškas iš Baltųjų rūmų. Prezidentas George’as W. Bushas linki man greičiau sveikti.
Atsiuntė „Veido“ žurnalo numerį, jame paskelbta apklausa, kurie politikai, žmonių vertinimu, vykdė skaidriausią politiką. Už mane pasisakė 58,7 proc. apklaustųjų, už antroje vietoje likusį Rolandą Paksą — 13,3 proc.
2003 metų birželio 26 diena, Vilnius. Kelionė nebuvo varginanti. Miegas neėmė, bet ir nugara nekamavo.
Prie namų durų mane pasitiko Alma — ji jau vaikšto.
Šiandien nuvykau į Filharmoniją klausytis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, jam dirigavo pasaulinio garso lenkų kompozitorius Krzysztofas Pendereckis. Griežė Davidas Geringas ir jo mokiniai violončelininkai Tatjana Vasiljeva bei Borisas Andrijanovas. Įspūdingas koncertas.
Beje, daug kas nustebo, išvydę mane salėje. Mat, nugirdę apie operaciją, manė, kad aš dar vargiai įstengiu paeiti.
2003 metų birželio 28 diena, šeštadienis, Vilnius. Prasideda Mindaugo karūnavimo 750—ųjų metinių jubiliejinės iškilmės. Šia proga rengiamos III Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, atidarymas įvyko šiandien Vingio parke.
Vilniuje jau jaučiamas svečių antplūdis — suvažiavo užsienio lietuvių grupių iš viso pasaulio.
Per žaidynių atidarymo iškilmes stebino Rolando Pakso laikysena. Porą valandų sėdėjome greta, bet jis neparodė jokio noro persimesti su manimi bent keliomis mandagumo frazėmis.
2003 metų birželio 29 diena, sekmadienis, Vilnius. Vakar sužinojęs, kad šiandien Kaune, Petrašiūnų kapinėse, bus minimos penktosios kunigo Ričardo Mikutavičiaus žūties metinės, pakeičiau savo planus ir nuvykau į minėjimą.
Susirinko 50—60 žmonių. Saulėtas, šiltas, bet netvankus rytas, kapines gaubia ramybės dvasia, o prie Ričardo Mikutavičiaus kapo tvyro dvasinės šventovės rimtis.
Tarta nedaug žodžių — vos keletas kalbų. Aš atsisakiau kalbėti, nes nesinorėjo, kad Ričardo Mikutavičiaus prisiminimas virstų ilgų prakalbų sakymu. Tik padėjau prie kapo puokštę gėlių.
Popietę sugrįžau į Vilnių. Šiandien Almos mamos 99—asis gimtadienis. Telefonas kaito nuo skambučių ir iš Lietuvos, ir iš Amerikos. Pasveikinti susirinko giminės, bet tik patys artimiausi. Kiti turbūt „tauposi“ 100—ajam jos gimtadieniui.
2003 metų birželio 30 diena, Vilnius—Varšuva. Vėl kelyje — skrendu į Varšuvą. Mane lydi Egidijus Meilūnas ir Laimonas Tallat—Kelpša. Varšuvoje pasitinka Lenkijos prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai. Apsistojęs viešbutyje šalia Seimo, tuoj pat išvykstu į svečius pas buvusią Lenkijos ambasadorę Lietuvoje ponią Eufemią Teichmann. Ji gyvena puošnioje, senųjų dvarų architektūros stiliaus viloje Varšuvos priemiestyje.
Po malonaus pokalbio prie kavos puodelio išvažiuoju į Belvederio rūmus, kur prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis mano garbei rengia vakarienę. Kalbamės apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir įvairiais tarptautinės politikos klausimais. Pokalbį baigėme rūmų sodo verandoje vidurnaktį.
2003 metų liepos 1—2 dienos, Varšuva—Vilnius. Vakar duoti išsamaus interviu susitikau su žurnalo „Polityka“ vyriausiuoju redaktoriumi. Daugiausia kalbėjomės apie būsimą Lietuvos ir Lenkijos vaidmenį Europos Sąjungoje, taip pat apie istorinius mūsų ryšius ir galimybes kartu spręsti problemas, ypač bendraujant su Rusija.
Popietę praleidau Varšuvos universitete, kur jau esu kalbėjęs prieš trejetą metų. Šį kartą gausiai susirinkusiai politikų, diplomatų, profesorių ir studentų auditorijai perskaičiau paskaitą anglų kalba apie šiuolaikinę Lietuvos užsienio politiką.
Kitą dieną Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje susitikau su ministru Wlodzimierzu Cimoszewicziumi. Esame seni pažįstami, todėl iškart užsimezgė atviras širdingas pokalbis. Kaip vėliau pasakė mane lydėjęs mūsų ambasadorius Lenkijoje Darius Degutis, išjudinau keletą klausimų, kurie daugelį mėnesių buvo įšaldyti. Atrodo, mūsų šalių užsienio reikalų ministrams kiek trukdo susikalbėti šiokie tokie charakterių skirtumai.
2003 metų liepos 4 diena, Vilnius. Šiandien visi keliai veda į JAV ambasadą — amerikiečiai švenčia Nepriklausomybės dieną. Kaip visuomet, JAV ambasados priėmime galima sutikti visą Lietuvos valdžią, užsienio šalių diplomatus ir, aišku, visą būrį Amerikos lietuvių. Šį kartą ypatinga proga — ambasadorius Johnas Tefftas baigia tarnybą mūsų šalyje. Paliks apie save kuo geriausių prisiminimų.
2003 metų liepos 6 diena, Vilnius. Lietuva gyvena švenčių nuotaika. Iš viso krašto ir iš kitų pasaulio šalių sugužėjo dainų ir šokių ansamblių — ir jaunimo, ir vyresnių žmonių. Gausybė turistų.
Vilnius pasipuošė Mindaugo karūnavimo 750—mečio iškilmėms: stilingai ir puošniai atnaujintas Gedimino prospektas, nutiestas naujas tiltas per Nerį, pastatytas paminklas Mindaugui. Miestas lyg atjaunėjo, nušvito.
Šiandien pas mus į Turniškes į svečius atvažiavo jubiliejaus iškilmėse dalyvaujantis prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis. Jis sakė norintis pasimatyti su Alma, kuri dėl kojos traumos dar negali dalyvauti renginiuose.
2003 metų liepos 16 diena, Vilnius. Tvarkau mūsų persikėlimo į naują būstą biurokratinius reikalus. Rolando Pakso komanda visaip mus skubina, kad greičiau išsikraustytume iš rezidencijos. Anaiptol nenorime vilkinti persikraustymo, bet reikalauju, kad naujoje vietoje būtų normalios sąlygos gyventi. Tenka kovoti dėl kiekvienos smulkmenos.
2003 metų liepos 25 diena, Vilnius. Reto grožio vietoje — Žemaitijos nacionaliniame parke prie Platelių ežero — surengta Lietuvos skautų sąjungos tautinė stovykla. Stovyklauja 1 400 skautų iš visos Lietuvos. Šiandien aš jų garbės svečias. Atvykome su Raimundu Mieželiu. Kur akį užmeti — driekiasi palapinių miškas. Tvarkinga aplinka, nors čia suvažiavę įvairaus amžiaus skautai — pradedant vilkiukais, kuriais tampama nuo šešerių metų, baigiant jau akademikais.
Skautų sąjunga man suteikė Lietuvos skautijos nario garbės vardą, stovykloje įteikė ženklą, pasirišau skauto Vyčio kaklaraištį. Pasveikinau jaunimą, palinkėjau skautišką meilės tėvynei dvasią skleisti visoje Lietuvoje.
Pabendravau su skautais, jų vadovais. Apgailestavome, kad mūsų žiniasklaida neparodė jokio dėmesio šiai stovyklai. Nė viena televizija neatsiuntė filmavimo grupės, nors kitas toks renginys įvyks tik po penkerių metų. O buvo ką parodyti.
Vilnių pasiekėme tik apie vidurnaktį. Visu keliu namo priešinga kryptimi riedėjo nenutrūkstamas automobilių srautas. Atrodo, visa Lietuva traukė į Klaipėdą, švenčiančią Jūros šventę.
2003 metų liepos 30 diena, Vilnius. Lankiausi Utenoje, Ukmergėje, Labanoro girioje. Kai prieš trejus ar ketverius metus važinėjau po Lietuvą ir domėjausi aplinkosaugos reikalais, mačiau netvarkingai sandėliuose laikomas chemines medžiagas, pesticidus. Ypač žmonėms ir aplinkai pavojingi skystieji chemikalai, galintys net sprogti.
Per šią kelionę pastebėjau džiuginančių pokyčių. Utenoje įkurta įmonė, perdirbanti popierių, stiklą, plastiko atliekas ir gaminanti plastikinius kibirus, kubilus. Beveik visą produkciją eksportuoja į Vokietiją.
Ukmergėje baigiama išvežti į Vokietiją buvusioje sovietų karinėje bazėje sandėliuojamus 4 tūkstančius tonų pesticidų. Tam naudojami ES pinigai. Tad judame pirmyn.
Kelionės pabaigoje apsilankiau Labanore, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Prisimenu, kaip įsijautęs amžiną atilsį prof. Česlovas Kudaba pasakodavo apie šias vietas. Natūralaus gamtos grožio karalija.
Čia buvo susirinkę į konferenciją visų rajonų aplinkos apsaugos inspektoriai.

Knyga pagal kurią sukurtas puikiai kompiuterinių žaidimų mėgėjams pažįstamas to paties pavadinimo žaidimas Metro 2033 apie postapokaliptinį pasaulį. Knyga tapo tokia populiari, o jos aprašomas pasaulis toks įtikinamas, kad buvo išleista ne tik tęsinys Metro 2034, bet ir kiti autoriai puolė kūrti savo istorijas šiame pačiame Metro pasaulyje.

Kadaise Maskvos metropolitenas buvo sumanytas kaip gigantiška slėptuvė, galinti išgelbėti dešimtis tūkstančių gyvybių. Nesenai Pasaulis buvo atsidūręs ties žlugimo riba, bet tą kartą ją pavyko atitolinti. Kelias, kuriuo žengia žmonija, sukasi kaip spiralė, ir vieną dieną ji vėl atsidurs ant bedugnės krašto. Kai Pasaulis ims griūti, metro taps paskutine žmogaus pastoge, kol galiausiai išnyks amžiams.

Kaip elgtis su vaiku, kuriam viskas neskanu?
Ką daryti, kad vaikas pamėgtų daržoves?
Kaip reaguoti, jei vaikas per daug smaguriauja saldumynais?
Gal apriboti užkandžiavimą tarp valgymų?
Kaip atskirti, kurie maisto produktai geri… o kurie nelabai?
Šioje knygelėje tėvai ras daugybę išradingų patarimų ir pasiūlymų, kaip išmokyti vaikus pamėgti sveiką ir vertingą maistą. Knygelėje analizuojama ne viena kebli situacija, į kurią patenka tėvai, susidūrę su įvairaus amžiaus vaikų valgymo įpročiais ir kaprizais, mokoma tų keblumų nesureikšminti ir tinkamai į juos reaguoti. Iškilus įvairių problemų, padės skyrelyje „Patikrintos taisyklės‚ siūlomos pedagoginės gudrybės bei išsamūs ekspertų atsakymai į visus jums rūpimus klausimus…
…kurie pateikiami maloniai ir su plačia šypsena – tai geriausi darnaus šeimos gyvenimo palydovai!
Vaikų psichiatrė ir lavinamųjų žaidimų specialistė Madeleine Deny yra parašiusi daugiau nei šimtą knygų vaikams. Dabar savo patirtimi ji nori pasidalyti ir su tėvais.

Tyloje užsisklendusi Ana Korbet su penkiamečiu sūneliu ir uošviu gyvena nedideliame ūkyje. Jaunos moters vyras miręs, o du jo netikri broliai uždaryti į kalėjimą už žmogžudystę. Darbui ūkyje reikia pagalbininko ir uošvis nusisamdo bastūną Džeką Sojerį. Ir ne vien todėl. Jį pasiekė žinia, kad iš kalėjimo pabėgo mirusio Anos vyro įbrolis Karlas. Užkūręs baisų plėšimų ir žudynių pragarą, jis artėja prie Korbetų namų. Karlas trokšta atkeršyti patėviui, juk šis jį kaltina dar viena žmogžudyste, kurios Karlas dievagojasi nepadaręs. Pavojuje atsiduria ir Anos gyvybė.

Džekas vienintelis gali apginti moterį ir jos sūnelį. Tačiau jo paties praeitį gaubia paslaptis… Netrukus ima aiškėti, kad Džekas gali paneigti Karlo alibi, jo rankose ir neatskleistos žmogžudystės, dėl kurios kaltinamas Karlas, raktas, ir savanoriško Anos užsisklendimo mįslė…

Knygos “Be žodžių: ištrauka:

Septintas skyrius
- Džekas sakė, kad jo peilį nukalė indėnų karys. Komančių karys, seneli. — Deividas liovėsi čiauškėjęs apie Džeką Sojerį tik tam, kad susigrūstų į burną šakutę bulvių košės. — Jis tiek daug visko žino.
Džekas Sojeris dabar vienintelė Deivido kalbų tema. Kai jie grįžo iš miesto ir iš toli pamatė Džeko pikapą vis dar šalikelėje, Deividas vos galėjo sulaukti, kol mašina sustos.
Delrojus pasitiko juos prie vartų, atitveriančių tvarkingą kiemą nuo ganyklos.
- Seneli, ar matei Džeką?
Iš susijaudinimo vos atgaudamas dvasią, Deividas pabėrė tiek daug klausimų ir taip greitai, kad Ana daugelio jų nespėjo suprasti. Delrojus liepė berniukui nusiraminti.
Nieko neįprasta. Delrojus mylėjo anūką, bet burbuliuojanti Deivido energija dažnai jį erzindavo. Kas Anai iškart krito į akis, tai pasikeitęs pats Delrojus. Juk buvo tvirtų nuostatų žmogus. Visada turėdavo savo nuomonę. Jei ką nuspręsdavo, niekada nesvyruodavo. Jei ką darė, darė ryžtingai, neatsiprašinėdamas.
Todėl buvo keista girdėti, kaip nedrąsiai, abejodamas jis ėmė pasakoti, kad pasamdė Džeką fermos darbininku.
Stengdamasi paslėpti nuostabą, ji parodė: Taip greitai? Ką apie jį žinote?
- Jis tinka. Manau, bus smarkus darbininkas. — Ir nežiūrėdamas į ją pridūrė: — Gyvens senajame vagonėlyje.
Tai dar labiau stebino, bet dar prieš jai ženklais pareiškiant savo nuomonę jis užbėgo už akių.
- Jis pats susitvarkys, dėl to nesirūpink. Ir apskritai, įsivaizduok, kad jo išvis nėra. Jau pasiunčiau jį dirbti į tvartą. Tiesiog norėjau, kad žinotum, jis čia kurį laiką darbuosis. O dabar ir man laikas grįžti prie darbo. Pasimatysime per vakarienę.
Daugiau nieko nepaaiškinęs, jis apsisuko ir nuėjo.
Visus tuos metus, kai Dinas mirė, ji buvo atsakinga už namus, o Delrojus rūpinosi ferma. Nors ji dažnai užsimindavo, uošvis užsispyrėliškai atsisakydavo net pasvarstyti, kad reikėtų ką nors pasisamdyti nuolatiniam darbui.
Jis darėsi per senas taip sunkiai dirbti, ir tai buvo dalis bėdos. Samdyti jam neleido išdidumas. Jis net pats sau neprisipažino, kad jau nebesusitvarko su darbais, kuriuos visą amžių nuveikdavo.
Gali būti, jautėsi išduosiąs ir mirusį sūnų, jei pasamdys svetimą žmogų. Niekas neturėjo teisės užimti Dino vietos Delrojaus širdyje. Nenorėjo, kad ir dirbant kas nors užimtų Dino vietą šalia jo.
Papietavusi Ana spėliojo, kas taip staiga pakeitė Delrojaus nuostatas. Negi išties jo širdyje įvyko lūžis? Gal pagaliau susitaikė, kad reikalingas pagalbos? Ar Sojeris tiesiog gerai moka parsiduoti? Gali būti. Bet buvo ir kita galimybė — ir ji labiausiai baugino.
Vakaro žinios.
Kad nusiramintų, ji plekštelėjo į stalą, norėdama atkreipti uošvio dėmesį. Ar bijote, kad jis čia atsibastys?
- Ne.
Ji perskaitė trumpą atsaką iš jo lūpų. Patvirtindamas jis griežtai papurtė galvą. Vis dėlto Ana ne visiškai juo patikėjo. Tai kodėl pasamdėte tą žmogų? Kad būtų kas nors netoliese, jeigu kas…
- Čia nėra jokio ryšio. Tas Sojeris apsireiškė ieškodamas darbo. Svarsčiau, gal mums reikia žmogaus. Ir viskas. — Susijaudinęs jis kurį laiką valgė. Ana į jį tebežiūrėjo. Neapsikentęs jis nuleido šakutę ir kreipėsi į ją nebesukdamas akių. — Ana, jis čia neateis. Pernelyg rizikuotų. Be to, nespės taip toli nusigauti, jį greitai sučiups.
- Seneli, ką sučiups? — paklausė Deividas.
- Nieką. Ir nekalbėk pilna burna. — Vėl atsisukęs į Aną pasakė: — Šiandien skambino valstijos policija. Klausė, ar nenorėčiau, kad kas nors čia budėtų ir stebėtų namus. Dėl viso pikto. Pasakiau ne.
Ji nudelbė akis į lėkštę. Delrojus tekštelėjo į stalą. Tai pajutusi, ji vėl pakėlė akis.
- Aš išties manau, kad nėra jokio pavojaus. Bet jei nori, jiems paskambinsiu ir priimsiu pasiūlymą.
Paprašęs, kad kas nors saugotų jo šeimą, jis prisipažintų bijąs pabėgusio Karlo Herboldo. Tokias drastiškas atsargumo priemones Delrojus laikytų savo silpnumu. Va jei ji paprašytų, galėtų nusileisti, bet ir tai nebūtų patenkintas.
Ji papurtė galvą: ne. Atrodo, jam palengvėjo.
Sprendimas priimtas, ir šis klausimas baigtas. Vis dėlto Ana abejojo, kad Delrojus būtų samdęs Džeką Sojerį, jei tie kaliniai nebūtų pabėgę.
- Įdomu, ką Džekas valgo vakarienės. — Deividas pasilenkė į priekį, kad pro langą matytų vagonėlį.
Jų dienos tokios nuspėjamos, kad bet koks nukrypimas nuo įprasto ritmo — didelis įvykis, ypač beribio smalsumo penkiamečiui. Sūnus išmoko ženklų kalbą kartu su anglų, tad bendraudamas putliais pirštukais, jis be paliovos klausinėdavo kaip bet kuris vaikas. Vakarais Anos pirštai būdavo sustingę nuo begalinio atsakinėjimo.
- Gal Džekas nieko neturi. Ką jis valgo? Seneli, ar jis moka virti?
- Ne mūsų reikalas, ką jis valgo. Jis čia tik dirba, viskas.
- Ar jis galės kartais pažaisti su manim?
- Laikykis nuo jo atokiai, Deividai, rimtai sakau.
- Bet jis toks geras, — atsiliepė nusiminęs Deividas. — Ir myli dinozaurus.
- Jis pasamdytas dirbti, ne tavęs linksminti.
Ana parodė: Ar jis sakė, iš kur atvyko?
- Jis iš tų bastūnų padermės.
Ji metė į uošvį klausiamą žvilgsnį rodydama, kad ne visiškai suprato. Kaip valkata? Duoneliautojas?
- Ne, jis dirba. Tik vis klajoja. Niekada neužsibūna vienoje vietoje. Jis gali rytoj išeiti.
Sukrėstas tokios galimybės, Deividas paklausė:
- Seneli, ar manai, kad jis rytoj išeis? Mama, ar tikrai?
Ji parodė nemananti, kad jis taip greit iškeliautų. Delrojus liepė baigti vakarieniauti, tai Deividas ir padarė be žodžių. Ana slaptom vylėsi, kad Deividas dar pakamantinės Delrojų. Ji pati norėjo daugiau sužinoti apie Džeką Sojerį, bet tam kartui smalsumą užgniaužė.
Kaip visada po vakarienės Deividas nunešė indus nuo stalo į kriauklę, tuo tarpu ji su Delrojumi ilsėdavosi prie paskutinio puodelio kavos ir aptardavo dienos įvykius.
Delrojus niekada nebuvo kalbus, todėl marčios tylėjimas jam netrukdydavo. Bet šįvakar jis buvo itin tylus. Po kurio laiko ji paklausė: Ar skaitėte laikraštyje apie Ezio Hardžo atsisveikinimo vakarienę?
- Seniai buvo laikas, jei nori mano nuomonės, — atsakė. — Jam jau beveik aštuoniasdešimt.
Ana šyptelėjo į kavos puodelį. Atsistatydinęs šerifas buvo ne ką vyresnis už Delrojų. Ir jums reikėjo eiti. Buvo minia žmonių. Daugumą turėtumėte pažinoti.
- Manęs ten nė surišęs nenutemptum. Bilietai buvo po dvidešimt dolerių vienam.
Ne bilieto kaina jį atbaidė. Nebūtų ėjęs į bendruomenės renginį, net jei bilietai būtų buvę už dyka. Ir jam niekada
neatėjo į galvą, kad marti būtų norėjusi. Ezis Hardžas visą jos gyvenimą buvo šerifas. Ji manė, kad jis nusipelnė gerų išleistuvių. Bet jei būtų užsiminusi, kad eikime, Delrojus vis tiek būtų pasakęs ne.
Kai pirmą kartą parsivedė ją namo supažindinti su tėvu, Dinas iš anksto įspėjo, kad Delrojus ne itin draugiškas. Ir įsitikino, kad čia dar per švelnus apibūdinimas. Dino motina Merė buvo antroji Delrojaus žmona. Kol atrado laimę su naują ja šeima, Delrojus išgyveno siaubingus laikus. Tie sunkūs metai uždėjo jam antspaudą.
Visas ir taip ribotas jo visuomeninis gyvenimas mirė kartu su Mere ir Dinu. Pamažu nedidelis draugų būrelis liovėsi kviesti jį į savo pasisėdėjimus. Jis to tarsi nepastebėjo.
Iš pradžių Ana galvojo, kad Delrojus varžosi jos nebylystės, kad jam nepatogu vartoti gestų kalbą viešose vietose. Arba kad jam gaila jos, jaunos našlės, ir nenori jos palikti vienos vakaroti, ypač kai gimė Deividas.
Ilgainiui jai teko apsiprasti, kad uošvio vienatvė neturi nieko bendro su ja. Jis apskritai nemėgo žmonių. Jį žeidė jų smalsumas ir plepalai. Jis atstumdavo bet kokį draugystės ar gerumo gestą, nes manė, kad už jų slypi kokie nors niekingi motyvai. Verčiau jis gyvens užsidaręs. Jos nebylystė jam buvo patogi priežastis atsiriboti nuo pasaulio.
- Ar viską padarei, kas numatyta?
Klausimas pažadino ją iš apmąstymų. Staiga kažką prisiminusi, ji iškėlė pirštą — prie užduoto klausimo grįš. Ji atsinešė vizitinę iš rankinės ir padavė Delrojui.
- Emoris Lomaksas, — jo lūpos sakė vardą, paskui išsprūdo keiksmas, kurį, ji tikėjosi, jis ištarė pašnibždom, kad neišgirstų Deividas.
Aš nuėjau į banką, — parodė jam. — Ponas Lomaksas pagerbė mane pereidamas laukiamąjį vien tam, kad pasakytų labas.
- Slidus tipas.
Nors žodis visai nederėjo prie konteksto, ji suprato, ką Delrojus turėjo omeny. „Slidus“ buvo pats geriausias žodis
paskolų vadybininkui apibūdinti. Kai tik jis ją paliesdavo, — o tai atsitikdavo kaskart, kai jį sutikdavo, — jai iškart norėdavosi nusiprausti. Jis pasikvietė ženklų mokovą, kad jam išverstų.
- Ką tokio jis pats norėjo pranešti?
Jis priminė, kad palūkanų mokėjimo terminas seniai praėjo…
- Vakar išsiunčiau.
Jam tai ir pasakiau. Sakė, kad judviem reikia susitikti ir pasiaiškinti, kada ir kaip pradėsite grąžinti paskolą. Pasisiūlė pats pas jus atvykti.
- Neabejoju, kad nori.
Kad jums nereikėtų vykti į miestą, sakė.
- Greičiau dėl to, kad apžiūrėtų, ką čia turime. — Delrojus išsitraukė dantų krapštuką iš stiklinaitės vidury stalo ir stodamasis sugrūdo į tarpudantį. — Noriu pasižiūrėti televizorių. Gal šįvakar bus ir kokių gerų naujienų.
Jis pyko ant paskolų vadybininko, kad šis šnekėjo su Ana. Gal šiek tiek bijojo žinių iš Arkanzaso. Einantis iš virtuvės Delrojus priminė senstantį meškiną, kuris prarado iltis ir bijo, kad nepajėgs apsiginti.
- Ar senelis ant manęs pyksta? — paklausė Deividas.
Ana siektelėjo ir prisitraukė berniuką arčiau, stipriai apkabino. Kodėl jis turėtų ant tavęs pykti?
- Nes aš per daug šneku.
Jis nepyksta. Tik nervinasi, kad suaugusieji gali būti tikri šiukšlės.
- Ir tas iš banko?
Ji linktelėjo.
- Man jis nepatinka. — Deividas nutaisė rūgščią miną. — Jis kvepia kaip burnos skaliklis.
Juokdamasi ji parodė: Seneliui jis irgi nepatinka.
- O tau?
Ji krūptelėjo: Ne!
Kalbėdamasis su ja, Emoris Lomaksas nesusilaikydavo nebrūžavęs delnu aukštyn žemyn jos rankove arba paspaudęs
ranką pernelyg ilgai ją laikydavo. Ji niekada jo tam neskatino. Buvo mandagi, daugiau nieko. Bet Lomakso ego neskyrė flirto nuo vulgarumo. Bet kai kitą kartą palies, ji pasakys, kas jis — šiknius, ir lieps prilaikyti savo rankas.
Ar galėtų paprašyti, kad vertėja jam tai perteiktų? — pagalvojo.
Laikas maudytis, — parodė Deividui ir pasiuntė laiptais į viršų.
Kol jis pliuškenosi vonioje kartu su visa flotile plastikinių laivelių, ji ėmėsi įprastos veido valymo rutinos. Būtina, bet neįdomi procedūra, ją atlikdavo mechaniškai.
Tačiau šįvakar, prisikišusi prie veidrodžio virš kriauklės, ji truputį ilgėliau žiūrėjo į savo veidą. Nuo vasaros saulės išryškėjo nekenčiamos strazdanos. Einant į lauką reikia nepamiršti pasitepti kremu. Gilios mėlynos akys — iš tėvo. Maža nosis — mamos. Laimė, ji paveldėjo gražiausius jų bruožus. Jie mirė su kelių mėnesių tarpu, vos spėjus ištekėti už Dino — mama nuo kepenų vėžio, tėtį ištiko širdies smūgis.
O kad jie būtų gyvenę ilgiau ir pamatę jos sveiką, girdintį sūnų. Ir kad Dinas būtų pamatęs.
Pyktelėjusi, kad pasidavė liūdnoms mintims, ištraukė Deividą iš vonios. Jis ilgai šluostėsi, vilkosi pižamą, valėsi dantis, tempdamas laiką, kol ji švelniai subarė, kad jau metas į lovą. Kai pagaliau jo galva įspaudė pagalvę, ji prisėdo ant lovos krašto kartu pasimelsti.
Jis užmerkė akis ir sudėjo rankutes po smakru. „Dieve, laimink tėtį, kuris yra danguje. Dieve, laimink senelį. Dieve, laimink mamą. Ir Dieve, laimink Džeką.“
Ana nebuvo tikra, kad teisingai perskaitė iš jo lūpų. Deividas retai keisdavo savo maldą. Nuo tada, kai šį vakaro ritualą pradėjo, jis vos keletą kartų prašė ką nors papildomai laiminti. Kartą — meškėną. Šį maitėdą jie laikė savu, kiekvieną vakarą pabarstydavo jam prieangyje Lucky Charms, tada iš vidaus žiūrėdavo, kaip jis puotauja. Vieną rytą Delrojus rado jį ant kelio negyvą, tuoj už vartų. Buvo suvažinėtas. Deividas keletą vakarų už jį meldėsi.
Kitą kartą jis prašė Dievo pagalbos, kai „Makdonalde“ paliko pliušinį meškiuką. Kai žaisliuko pasigedo ir grįžo atgal, jo nebebuvo. Meškiukas vakaro maldoje buvo minimas apie savaitę.
Tik tas dvi išimtis ji teprisiminė.
Bet ar reikėjo stebėtis, kad Deividas įtraukė Džeką Sojerį į savo maldeles? Juk jo atsiradimas buvo bene pats nuostabiausias dalykas per visą Deivido gyvenimą.
Deivido amžiaus berniukui Sojeris turėjo atrodyti kaip nuotykių knygos herojus. Jis nebuvo toks senas kaip Delrojus, gal dvidešimčia ar net daugiau metų jaunesnis. Jis nebuvo glebus ir pablyškęs, kaip nuo pat gimimo Deividą prižiūrintis vaikų gydytojas. Neturėjo ir švelnaus manieringumo pastoriaus, kuris kartkartėmis juos aplankydavo, nors jo pamokslo juodu klausėsi vienintelį kartą, tada, kai buvo laidojamas Dinas. Džekas Sojeris nepanėšėjo nė į vieną tų vyrų, kurie šmėžavo mažame jos sūnaus pasaulėlyje.
Su savo batais, indėnišku peiliu, žiniomis apie dinozaurus, o dar tas aplamdytas pikapas: blyškiai oranžinis ševroletas, kuris, rodės, puikavosi savo randais kaip koks karo veteranas, — argi nuostabu, kad Džekas padarė tokį stulbinamą įspūdį.
Pasakęs amen, Deividas atsimerkė.
- Mama, kaip manai, ar aš jam patikau?
Buvo beprasmiška apsimesti kvailai, nesuprantančiai, kad jis kalba apie Džeką Sojerį. Esu tikra, kad taip. Kam tu galėtum nepatikti? Ji pasilenkė ir pakuteno jam pilvuką.
Paprastai jam patikdavo kutenimas, prašydavo dar, net kai Ana sakydavo, kad jau gana. Bet šį vakarą į kutenimą jis neatsakė įprastu kikenimu. Pasisuko ant šono ir susidėjo delnus po skruostu.
- Kai užaugsiu, ar būsiu toks aukštas kaip Džekas?
Gal net aukštesnis.
- Norėčiau jam parodyti savo dinozaurų knygą. — Tada plačiai nusižiovavo ir užsimerkė.
Ana vis sėdėjo ant lovos krašto, glostė jam plaukus, ir žiūrint į sūnų taip suspaudė širdį: o kad Dinas būtų spėjęs jį pažinti. Dinas būtų buvęs puikus tėvas. Deividui nebuvo lemta tos meilės patirti.
Delrojus buvo vienintelis suaugęs vyras jo gyvenime. Delrojus geras žmogus. Nors atrodo rūstus, jis geraširdis. Bet jis ne Deivido tėtis. Jam sunku rodyti švelnumą. Jis nemoka paikioti vien tam, kad paikiotų. Jis retai juokiasi. Begalinis Deivido judrumas jį erzina. Negana to, jis leidžia tam irzuliui prasiveržti.
Jis niekada nekalbėdavo nei apie savo pirmąją santuoką, nei apie tuometines bėdas. Nei apie tą vasarą, kai viskas pasiekė kulminaciją. Elgėsi taip, tarsi jo gyvenimas prasidėjo 1976—aisiais, o visi ankstesni metai priklauso kitam žmogui. Trokšdamas užmiršti aną gyvenimą, jis giliai užkasė visus blogus prisiminimus. Neabejotina, buvo dienų, kai išties juos užmiršdavo.
Deja, vakar Karlas Herboldas pabėgo iš kalėjimo ir vėl juos ištraukė į paviršių.

Žurnalo “Žmonės” kiekvienam savo numeryje yra įdėtas vieno ar kelių žinomesnių Lietuvos žmonių receptai. Tai visus juos dabar surinko į vieną vietą ir išleido kaip knygą. Ir dar už tokią visai nemažą kainą

Mėgiamiausi garsių žmonių receptai

Žinomi Lietuvos žmonės pasirišo prijuostes ir stojo prie vyryklių. Virė sriubas, kepė žuvis, troškino žvėrieną, minkė pyragams tešlą… Mėgiamiausių jų valgių receptai sugulė į spalvotą ir žaismingą knygą, kurioje kiekvienas ras, kuo praturtinti ir savo virtuvės repertuarą. Visi receptai per keletą pastarųjų metų buvo spausdinti populiariame žurnale „Žmonės“ ir sulaukė didelio skaitytojų dėmesio.

Marius Abramavičius knygoje „Klajūno užrašai“ pasakoja apie Gruziją – valstybę pietų Kaukaze, rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, nuolat viliojančią keliautojus. Vieni dega smalsumu išvysti Kutaisio miestą, į kurį mitologiniai graikų didvyriai argonautai vedami Jasono keliavo ieškoti Aukso vilnos, kitus traukia paslaptingas Vardzios vienuolynas, XII amžiuje olose įkurtas legendinės karalienės Tamaros.

Knygos autorius Gruziją išmaišė skersai išilgai ir toli gražu ne turistų išmintais takais. Skvarbus fotografo žvilgsnis ir jautri dailininko siela padėjo pamatyti tai, kas ne kiekvienam, besilankančiam Gruzijoje, krenta į akis. Galbūt ir skaitytojai šioje knygoje iš naujo atras šalį, kurioje auga Troškimų medžiai.

…Paravanis – didžiausias Gruzijos ežeras, plytintis aukštikalnėse, – net vasarą neatrodo jaukus. Visokiais keliais teko važinėti, bet šitas – nuo Ninotsmindos vedantis link Radionovkos, – tiesiog nepralenkiamai nepakartojamas…

Tamsoje ieškom namo, kur gyvena žmogus, turintis raktą nuo stovyklavietės namelių. Aplink visi jau miega, tik šunys loja. Oho, stovyklavietė – tai meteorologinė stotis. Įsikūrusi aukštai kalnuose, ant ežero kranto. Pievoj tikros patrankos sustatytos, į lietaus debesis šaudyti paruoštos. Kai kurių namelių durys užrakintos, kai kurių kambarių langai išdužę, kiti tebėra įstiklinti. Ak, koks džiaugsmas, nes dabar naktis ir lyja čia, 2000 metrų virš jūros lygio.

Duris atidaręs vietinis meteorologas sako:

– Šioj Gruzijos vietoj iškrenta mažiausiai kritulių, tai pašaudom į debesis, kad nepralėktų nepaliję.

O lietus pila, nesiliauja. Man net sunku patikėti, kad būna ir kitaip.

Rytas išaušta ūkanotas. Šalta dulksna krinta ant veido. Plyti atšiauriai didingas ežeras. Tolumoje sniegu spindi Didi Abuli viršukalnė. Ir kelias, ir geležinkelis čia atrodo taip, lyg būtų nutiesti Marse…

Knygos “Klajūno užrašai. Gruzija” ištrauka:

Būna, kad apimtas azarto skrendu virš pasaulio, vis už jo kampo pasižvalgydamas.
Turinys
I. Gruzijos sostinė Tbilisis Kur sukiojasi permainų vėjai
11 „Šemdegi sadguri“ — kita stotelė
13 Lietaus miestas. Žaibai virš Tbilisio
19 Senamiestis. Pro spalvotus vitražo stiklus…
25 Bažnyčios. Religiniai subtilumai, vyriški ir moteriški
31 Tbilisio žiburiai. Šviesų jūra ir pomidorai patamsyje
33 Tbilisio pastatai. Armatūrų architektūra
37 Tbilisio gatvės. Kad kojomis kelią jaustum
43 Transportas. Požemio karalystė ir pėsčiųjų nepatogumai
51 Nepriklausomybės kaina. Keisti susitikimai
59 Menas. Lavinimasis laisve
75 Valdiškos įstaigos. Bus, tikrai bus…
81 Tbilisio žmonės. Dryžuotos, taškuotos, gėlėtos merginos
91 Valgiai ir gėrimai. Močiučių prekybos ypatumai
95 Pirkiniai. Naktinė nostalgija
II. Gruzijos regionai Ir serpantinais, ir siūbuojančiais tiltais
101 Tbilisio pašonėje. Žirgais aplink šventyklą
107 Kachetija. Tvirtovės pievų apsupty
121 Gruzinų karo kelias. Pėstute į laimę
129 Chevsurija. Delfų orakulo tradicijos
163 Žemutinė Kartlija. Tik prieš 1 700 000 metų
175 Garikula. Vėjų aitvarai
183 Kelias Tbilisis—Kutaisis—Batumis. Vienintelis tikrasis…
187 Geležinkeliu Tbilisis—Batumis. Dieną ir naktį, šviesoj ir tamsoj
189 Imeretija. Aukso vilnos beieškant
193 Rača. Tostais išpuošti kaimai
201 Chašuris, Boržomis, Abastumanis. Slėniais—tarpekliais
205 Samtskchė. Užgesusių ugnikalnių apylinkėmis
207 Džavachetija. Negi niekada nematei Vardzios?
211 Mingrelija. Varpai angelams iškviesti
215 Svanetija. Ledų kruša ir debesys po kojom
237 Kelias Batumis—Abastumanis. Nuostabus vargas
239 Adžarija. Batumio katės
261 Gonis ir Sarpis. Timūro rojaus sode netoli Turkijos sienos
281 Gurija. Mielas užkampis, menantis klestėjimo laikus
287 Žodynėlis

Mano mamai Nijolei

Gruzijos sostinė Tbilisis
Kur sukiojasi permainų vėjai
 
Šemdegi sadguri — kita stotelė
Nuostabūs žali kiparisai kopia į kalną, o šikšnosparniai nakties danguje tyliai siuvinėja tamsos raštus.
Pats vidudienis. Sustoju prie durų saulės atokaitoje.
Skambinu, skambinu, laukiu, laukiu. Jaučiu, dar akimirka — ir ištirpsiu.
Vilkšunis, pasirėmęs priekinėm letenom, laka gaivų vandenį iš fontanėlio. Laka, laka, laka…
TAMSA PRAPLYŠTA IR PLYKSTELI ŽIBURIAI. Jų daugėja ir netrukus prisipildo visas slėnis, apsuptas į dangų kylančių kalnų. Didžiulė bažnyčia ir blyksintis televizijos bokštas. Miestas, kurio nesumaišysi su jokiu kitu, net ir apgraibomis skrisdamas tamsoje. Lėktuvas apsuka ratą ir ima leistis staigiau, mirguliuojančios šviesos artėja, sklinda į puses visas. Kaip visada naktis, kaip visada tamsi. Laineris iš Vakarų lyg nakties paukštis leidžiasi į Pietų krašto pievą.
Juokdamasis dainuoju dėkingumo odę, pagaliau čia sugrįžęs.
O kadaise, pirmą kartą, į Tbilisį atvykau traukiniu. Pats pirmasis klausimas iš naktinio traukinio išlipus milžiniškoje nejaukioje geležinkelio stotyje: kas laukia manęs ten, už tamsių požeminių tunelių, kokie žmonės gyvena šiame mieste? Skambinu draugams, gaunu savo maršruto dėlionę: susirask metro ir važiuok iki Achmeteli stotelės.
Metro randu nesunkiai, bet prietemoje skendinčiame vagone — jokių schemų ir užrašų man suprantamomis raidėmis (praėjus trejiems metams — lygiai tas pats, užrašų lotyniškomis raidėmis neatsirado). Sėduosi į metro ir dairydamasis žiūriu ir klausausi.
Požeminis gyvenimas — tai abejingi, pavargę, susirūpinę veidai, žvelgiantys priešais save, į save, į niekur. Visas vagonas pilnas mieguistų žmonių, rytui brėkštant vidiniu žvilgsniu stebinčių savo gyvenimo paveikslus.
Garsiakalbis vis vardija stoteles, ir aš imu įsiklausyti į garsų sąskambius. Karebi iketeba — durys užsidaro, šemdegi sadguri — kita stotelė…
Išlipu paskutinėje stotelėje. Šita — mano. Dabar reikia nusigauti aukštyn, į šviesą.
Mane pasitinka gaudžiantis turgaus amfiteatras. Ant nusidriekusių į visas puses laiptų — prekeivių eilės: slyvos, pomidorai, šlepetės, kojinės, cigaretės, žiebtuvėliai, gėlės. Viskas, ko tau gali prireikti, — čia pat, po ranka. Visko čia daug, nieko netrūksta, gal tik tuščios erdvės.
2007—ieji. Miestas alsuoja nekalta atsigaunančia nepriklausomybe — nežinomybe. Pasibaigus Eduardo Ševardnadzės stagnaciniam valdymo laikotarpiui, gyvenimas keičiasi neįtikėtinai greitai ir niekas nenujaučia artėjančių kataklizmų. Saulė iš dangaus skliauto viską aplinkui nutvieskia vienodai ryškiai, nė vieno neišskirdama. Gruzijos gyventojams ateities horizonte regisi vien džiugios perspektyvos: tuoj įstosim į NATO, tuoj tapsim civilizuota Europos valstybe, tuoj gyvensim geriau. Tik neaišku, kada tas „tuoj“ ateis, ką reiškia tas „geriau“ ir už ką geriau.
Miestas išraustas ir asfaltuojamas, duobėti šaligatviai, žvyras po kojomis, dulkės, tvankuma, darda seni mikriukai, tik senamiestis tylus ir dar netvarkytas, duobėtos gatvelės kyla įkalnėn. šešėliai juodi, saulė akinama, grindinys akmeninis, žmonės žvelgia į mane atviromis akimis.
Iš pradžių nebuvo nieko — nei žemėlapių, nei schemų, kaip nori, taip ir orientuokis šiame dideliame mieste. Tik kokį ketvirtą kartą čia atskridęs ėmiau susivokti miesto plane, o paskui net ir taksistams rodydavau kelią. Dauguma jų — nevietiniai, į Tbilisį suvažiavę iš visos Gruzijos, daug ir karo pabėgėlių iš Abchazijos.
Atsidūręs svetimame mieste ir čia kiek pagyvenęs, kiekvienas ilgainiui atranda sau mielų vietų, aišku, jeigu jį domina ne vien centrinės gatvės ir pagrindinės šventyklos. Tbilisis turi nemažai panašumų su Vilnium — savo daugialype erdve, banguotu kraštovaizdžiu, jaukių vietų gausa. Tik „kalneliai“ aplink daug didesni.
Tbilisis lietuviui — tarsi vitaminai sielai. Kaip ir Vilnius — gruzinams. Tad pabuvęs čia, žiūrėk, ir vėl grįžtu — dar kartą ir dar. Kaupiu patirtį ir vaizdus. O gal žmogų traukia savo akimis pamatyti tai, ką sapnuose ir vizijose piešia vaizduotė? Neturi vizijų — tai ir nepamatysi.
Lietaus miestas. Žaibai virš Tbilisio
Eina moteris su raudonų rožių puokšte rankose.
Eina, puokštę į viršų iškėlusi, nuo kaitrios saulės prisidengia. Tbilisyje pats vidudienis. Vasara.
Šviesom besiplaikstanti audra virš miesto. Vieną akimirką žaibas zigzago botagu pliaukšteli per tamsiai melsvuojantį dangų — ir sidabrinė strėlė sminga tiesiai į televizijos bokštą.
Per lietų, per vėją šalia gatvės kažko laukdama stovi moteris — visa sustirusi, plonyte suknele, po lūžtančiu lietsargiu gūžiasi.
ŠIAIP JAU DAŽNIAUSIAI KARŠČIU ALSUOJANTIS TBILISIS 2010 metų spalį netikėtai virto lietaus miestu. Lašai barbena į skardą, liejasi iš dangaus nenutrūkstamais srautais. Bėgu po namų karnizais, bet negelbsti nei jie, nei platanai — pliaupia gaivalingai. Srautais, srautais, srautais pratrūko dangus. Tuoj tuoj nustos, sako man tbilisiečiai, bet nenustoja.
Tbilisis įsikūręs Gruzijos rytuose, prie Mtkvari upės. Vakaruose remiasi į Mtatsmindos, rytuose — į Machatos, pietuose — į Mtaborio ir Solalakio kalnagūbrius. Vėjai čia sukiodamiesi nešioja debesis jiems vieniems težinomomis kryptimis. Būna, kad atplaukia tamsus debesis, pakimba virš miesto, bet nepraplyšta — nuplaukia į kokį priemiestį ar link Jorio upės slėnio arčiau Azerbaidžano ir ten išsilyja.
Einu vakarėjančio miesto centru, į tolumas pasižvalgydamas, ir matau: nepaprastai gyvybingas juosvas ir keistai šviečiantis debesis artėja ir pakimba virš Mtkvari upės slėnio, paskui ima lėtai slinkti link naujumu spindinčio „Radisson“ viešbučio. Pablyksėdamas žaibais ir tarsi sustingęs, kontempliuodamas žvelgia į miestą, o aš po Respublikos aikštę vaikštinėdamas jį fotografuoju. Neįtikėtina. Žmonės ramiai vaikštinėja Šota Rustavelio prospektu su ledais rankose. Taksistai susėdę prie gatvės šnekučiuojasi, lyg nepastebėtų dangaus pertu rbacijų.
O aukštai virš miesto prasideda veiksmas. Tolumoje, virš Didubės mikrorajono, dangus jau susijungė su žeme ir netrukus čia, aikštėje, ima kristi didžiuliai reti vandens lašai, jie palaipsniui tankėja ir pereina į paatogrąžių liūtį. Žmonės pradeda bėgti kaip sulėtintame filme, taksistai slepiasi automobiliuose, o aš sėdu į geležinį autobusą numeris aštuoniasdešimt aštuoni ir važiuoju per miestą.
Stebiu pro langus dangaus ir žemės meilės performansą.
Užtvindytos gatvės kaipmat tampa kalnų upėmis, o dangus dar atsiunčia gausybę baltų ledo rutulėlių. Nemažų. Akimoju visos mašinos ima ropštis ant šaligatvių (aišku, išskyrus mano autobusą), ir netrukus jų jau prisigrūda gatvių pakraščiuose ir ant žolės. Policijos automobilis mirksėdamas ir žybsėdamas (o mirksi ir žybsi visada, kada tik sutinki gatvėje) ramiai sau stovi po liepa.
Vanduo semia prie kelio išsirikiavusius prekystalius, automobiliai tampa amfibijomis — lėtai iriasi gatve žemyn ir, nors ratai apsemti, vis dėlto sugeba išlaviruoti. Autobusas sustoja prie stotelės ir durims atsidarius keleiviai neria tiesiai į kliokiantį vandens srautą.
Man pasisekė: kol privažiuoju Saburtalo mikrorajoną Tbilisio pakraštyje, lietus kiek aprimsta. Šoku tiesiai po nedidelio kioskelio stogeliu. Autobusas nuvažiuoja, o vaidinimas tęsiasi.
Per gatvę bando pereiti mergina. Nors ji jau abejinga iš dangaus krentančiam vandeniui, kažkodėl tikisi išlikt pussausėm kojom. O srautai gatvėje — kaip plačioj kalnų upėj, tik salelės kyšo. Mergina šokinėja nuo vienos ant kitos, bet pakrantėj, prie šaligatvio bortelio, srovė plati ir gana gyli. Ji sustoja, dvejoja. O pro šalį lekia mašinos, iš po ratų ant praeivių trykšta įspūdingi fontanai.
Laukdamas, kol lietus kiek aprims, kioskelyje nusiperku saldumynų, paskui, ištaikęs akimirką, skuodžiu iki namų Pablo Pikaso gatvėje, į savo bičiulio dailininko Murtazo Švelidzės (pas kurį esu apsistojęs) dirbtuvę palėpėje. O iš čia prieš akis atsiveria vaizdas: vakarinės saulės nutviekstas kalnas, ant kurio stūkso televizijos bokštas ir dar tik statomas apžvalgos ratas, vaivorykštė per visą dangų ir blyksintys penkiajuosčiai žaibai, lakstantys į visas puses. Plykst — ir tą pačią sekundę sudunda griaustinis. Taip pliekia per ausis, kad net pritupiu ir žvilgteliu aukštyn, — regis, jis griaudi tiesiai man virš galvos. Žaibų botagai čaižo dangų, nesupaisysi nei kur jie prasideda, nei kur nueina.
Po valandėlės lietus liaujasi — ir staiga paskutiniai saulės spinduliai užlieja miestą, brūkšteli per didžiąją Samebos katedrą. Tada uždanga nusileidžia ir kaipmat sutemsta.
Pikaso gatvė, kur gyvena mano bičiulis Murtazas, driekiasi ties Saburtalo ir Nutsubidzės mikrorajonų riba. Toji gatvė, veikiau, akligatvis, — unikalus reiškinys. Vienas aktyvus menininkas pateikė miesto merijai siūlymą pavadinti ją ispanų tapytojo Pablo Pikaso vardu. Ir pavadino. Čia nuo seno kūrėsi dailininkai, statėsi namus—dirbtuves. Vidurinei Azijai kadaise reikėjo didelių vadų didelių portretų, taigi dailininkai, gavę didelius užsakymus, tokius portretus ir paišė už didelius pinigus, kurie paskui virsdavo plytomis, skiediniu, cementu, namais.
Artėjantis audros debesis
- O džinsų man tėvai nenupirkdavo, — prisimena Murtazas, — viską namui išleisdavo.
Užtai dabar jis gali džiaugtis. Kambariai — tikros galerijos. Ir svečiams vietos į valias, ir dvi didžiulės dirbtuvės pastogėj. Aplink ramybė, jokio mašinų gaudesio, o žvelgiant iš balkonų, atsiveria miesto tolumos. Už namo ir aplinkui — sodas su granatmedžiais, slyvom, figom, raitosi vynuogienojai. Tik pačią gatvelę rasti sunku.
- Man į Pikaso gatvę, — sakau taksistui. Jis pasižiūri į mane išpūtęs akis.
- Tai kad nėra pas mus tokios.
Septintą kartą atvykęs į Tbilisį, apsistoju Čuguretyje, pačiame gyvybingiausiame mikrorajone, netoli Mardžanišvilio metro. Išėjęs iš namo pro pagrindines duris, už dviejų metrų matau sėdinčius mašinų saugotojus. Jie — unikalus reiškinys Gruzijoje, nuolat budintys oficialiose ir neoficialiose automobilių stovėjimo aikštelėse, kurių čia yra visur, nes mašinos statomos kur tik įmanoma ir neįmanoma, net ant šaligatvių. Už penkių metrų — vaistinė, už aštuonių — maisto parduotuvėlė. Kitoje gatvės pusėje, kurią pasiekiu eidamas per perėją su šviesoforu (o jie labai reti šiame mieste), — dvi gruziniškos kepyklėlės, pilnos skanių obuolių pyragų, įvairiausio dydžio ir traškumo chačapurių (tešlos pyragėlių su skirtingų gruziniškų sūrių įdaru), lobio (tai chačapurio pusbrolis su pupelių įdaru) ir kitokių šviežutėlių kepinių. Interneto kavinė — už septyniasdešimties metrų, metro stotelė — už šimto. Net ligoninė, viena seniausių mieste, už dviejų šimtų metrų, bet, kaip vėliau išsiaiškinau, nuo pasiutligės ten neskiepija.
Netoliese įsikūrę vestuvinių suknelių nuomos salonai pramaišiui su dėvėtų drabužių parduotuvėlėmis. Net sendaikčių turgus — tik už kilometro, ant Saarbriukeno (anksčiau — Voroncovo) tilto. Vieną vakarą netikėtai atradau batų ir drabužių parduotuvėlę, tarp jos ir vaistinės — valiutos keityklos langelį, o už penkiolikos metrų — vaizdo ir garso prekių parduotuvę. Visų jų darbo laikas labai savarankiškas. Vakare eidamas matau vien tik nuleistas metalines žaliuzes, vienintelės vaistinės langai šviečia, mat ji kiaurą parą budi. Kartais atrandu ir juvelyrinę parduotuvę, ir turkišką krautuvę, ir grožio saloną. Ir ko tik čia nėra, ir ko gi man čia nereikia?

„Nuostabu… ir kur kas verčiau už dešimtis žvalgybos pranešimų. Knygos negalėsite atidėti į šalį, ji privers virpėti, o baigę skaityti, išmanysite daugiau už prezidentus ir generolus.“

Ralph Peters

Pasaulis pažįsta Osamą bin Ladeną kaip labiausiai ieškotą mūsų laikų teroristą. Tačiau žmonės negimsta teroristais, o bin Ladenas taip rūpestingai slėpė informaciją apie save ir savo šeimą, kad beveik nežinome, kaip jis tokiu tapo.

Šioje knygoje su šiurpą keliančiomis smulkmenomis jo pirmoji žmona Nadžva ir jų ketvirtasis sūnus Omaras pasakoja, kaip Osama draudžia šiuolaikinius patogumus, įskaitant elektrą ir mediciną. Kaip kasdienė būtis tampa vis sunkesnė bei pavojingesnė. Jis dažnai išsiveda sūnus į ilgus žygius po dykumą be vandens ir aiškina, esą jie privalo išsiugdyti ištvermę ir kantrybę. Apie sūnų mokykloje patiriamas piktas patyčias sako: „Gyvenimas turi būti našta. Gyvenimas turi būti sunkus. Jeigu su jumis bus elgiamasi griežtai, išaugsite stipresni.“

Osamos bin Ladeno aistra smurtingajam džihadui vis stiprėja, o žmonas ir vaikus jis stumia nuo įprastos buities į grėsmių kupiną ir visiškai nenuspėjamą gyvenimą.

Knygos “Esu bin Ladeno sūnus” ištrauka:
Mūsų kraštuose dauguma merginų išteka jaunos. Įžengus į paauglystę, nerimstanti širdis skatino galvoti apie vedybas su Osama. Nors nieko neišmaniau apie suaugusiųjų gyvenimą, Osama patiko man viskuo – ir išvaizda, ir švelniu elgesiu, ir tvirtu būdu.
Musulmonų moterims įprasta tekėti už pirmos eilės pusbrolių; tokios sąjungos labai paplitusios, nes leidžia neardyti šeimos, nekelia grėsmės paveldimam turtui, jei šeima jo turi.
Osama taip žiūrėdavo į mane, kad buvau tikra: ir aš jam patinku. Vis dėlto niekada atvirai neaptarinėjome nei jausmų, nei vedybų. Rimtai svarstyti meilės ir santuokos reikalų mums patiems nederėjo, kol tam dar nebuvo pritarę mūsų tėvai, tačiau su Osama viskas judėjo labai lėtai.
Jo tylėjimas netrukus pradėjo erzinti. Norėjau, kad jis bent ką nors pasakytų, kad praneštų ketinąs kreiptis į mūsų tėvus dėl sužadėtuvių. Tačiau Osama ir toliau užsispyręs laikėsi pavyzdingo santūrumo! Tiesą sakant, kai mums tekdavo plepėti apie kokius mažmožius, jam, regis, būdavo sunku reikšti mintis. Pamenu, kaip žiūrėdavau į jo malonias akis, o pati galvodavau, kad mano pusbrolis drovesnis net už „mergelę skaistuolę, po šydu pasislėpusią“.
Galų gale, kai buvau maždaug keturiolikos metų, Osama sukaupė visą drąsą. Tai nutiko vasaros pabaigoje, po ilgos viešnagės
2 skyrius Gyvenimas po santuokos
NADŽYA BIN LADEN

mūsų namuose Sirijoje; tuo metu ištisas dienas leisdavome kartu. Jiems grįžus į Saudo Arabiją, Osama prakalbo su motina apie sužadėtuves. Tetą Aliją nudžiugino mintis apie sūnaus ir brolio dukters santuoką, nes mūsų šeimas tai dar labiau suartintų.
Mūsiškiame musulmonų pasaulyje kartais nelengvas vedybų derinimo procedūras paprastai pradeda moterys. Vos gimus sūnui, jo motina ima lankytis moterų susiėjimuose, niekada nepamiršdama tinkamos nuotakos paieškų. Rūpestingos mamos žvilgsnį atkreipia tik gerų šeimų, sveikos ir fiziškai patrauklios merginos. Atsiradus priimtinai kandidatei, abi motinos pradeda aptarinėti galimą santuoką. Jeigu jos lieka patenkintos, į derybas įsitraukia ir tėvai, sprendžiantys, koks bus kraitis – kartais tai ir brangūs papuošalai, ir net pinigai. Ateina laikas, kai ir būsimi jaunieji sužino vienas apie kitą. Ir sūnūs, ir dukterys paprastai pasikliauja tėvų nuomone apie vedybų partnerį, tad labai retai ištaria: „Ne“. Jeigu vis dėlto taip atsitinka, tėvai prievartos nesigriebia.
Laimė, mūsų atveju tokio rūpestingo planavimo nereikėjo. Pirmiausia, mes abu su Osama pažinojome vienas kitą nuo vaikystės; be to, teta Alija visiškai neprieštaravo, kad jos tvirtavalis sūnus dėl santuokos apsispręstų pats. Ji aptarė šitą sumanymą su mano tėvais, iš jų ta žinia pasiekė ir mane.
To pokalbio smulkmenų man jie niekada nepasakojo, klau- sinėdama būčiau pasirodžiusi nepagarbi. Tiesiog skrajojau iš džiaugsmo, kad Osama nori mane vesti, todėl labai nustebau, išgirdusi mamos abejones. Osama jai visada patiko, dabar ji prieštaravo dėl kur kas menkesnės priežasties. Mama nenorėjo, kad apsigyvenčiau taip toli nuo jos, ir maldavo:
- Nadžva, nesutik su šitomis vedybomis. Dukrele, noriu, kad būtum arčiau. Jeigu persikelsi į Saudo Arabiją, mūsų susitikimai taps retesni už tikrus brangakmenius.
Valandėlę žiūrėjau į mamą tylėdama. Ji buvo teisi: įsikūrusi Saudo Arabijoje, namie lankysiuosi retai, nes tais laikais žmonės keliaudavo kur kas mažiau negu dabar. Supratau, kodėl mama nusiminusi: juk arabei motinai dažnai bendrauti su vaikais ir anūkais yra vienas didžiausių džiaugsmų.
Be to, vedybos su Osama reiškė, kad turėsiu patirti ir kur kas ryškesnių pasikeitimų. Persikėlusi į Saudo Arabiją, veidą dengsiu šydu. Osama toks konservatyvus, kad mano gyvenimą reguliuos purdah – atskyrimas, ir beveik niekada nežengsiu už savo naujųjų namų sienų.
Nujaučiau, kad mano atsakymas mamai nepatiks, bet vis dėlto tariau tvirtai:
- Mama, tai mano gyvenimas. Nuspręsiu pati. Aš jį myliu. Ir tekėsiu už jo.
Apsisprendusi veikti, visada būdavau stipri. Niekas nesutrukdys man ištekėti už Osamos.
Tad taip ir nutiko: ištekėjau 1974 metais, būdama penkiolikos, nors netrukus jau turėjo sukakti šešiolika. Mano vyras buvo septyniolikos metų.
Vestuvių dieną buvau jauna, bet mąsčiau brandžiai ir tvirtai. Nieko nesibaiminau. Viskas klostėsi puikiai. Vestuvinė suknelė buvo balta ir elegantiška. Nuostabūs plaukai nepriekaištingai sušukuoti. Žinojau, kad esu labai graži, dar niekada taip gerai ne- atrodžiau. Be galo troškau, kad jaunikis būtų patenkintas mano išvaizda.
Vestuvės Sirijoje dažniausiai vyksta prašmatniai ir triukšmingai, tačiau manąsias tėvai surengė tylias, mūsų namuose, su nedaugeliu svečių, kad nežeistų konservatyvių įsitikinimų žmogaus, kuris turėjo tapti mano vyru. Ypač dėmesingai pasirūpinome moteris susodinti vienoje kambario pusėje, vyrus – kitoje. Po trumpos ceremonijos šitaip susiskirsčiusių svečių laukė gausios vaišės – įprasti siriški patiekalai, kepsniai, traiškyti kviečiai su karveliena, vynuogių lapai ir kibė. Buvo patiekta ir daug saldžiųjų patiekalų, bet aš nesijaučiau alkana, valgiau nedaug. Visas tas vakaras atrodė tarsi sapnas: esu moteris, ištekėjusi už vyro, kurį myliu.
Linksmybės buvo uždraustos. Nebuvo muzikantų, kurie dainuotų ar virpintų instrumentų stygas. Mėgstantys šokti buvo įspėti, kad kojų miklinti negalima. Juoktis ir pokštauti nepageidautina. Vakaras taip ir praėjo visiems besišnekučiuojant. Tačiau aš buvau laiminga, nes meili Osamos veido išraiška sakyte sakė, kad
jis manimi ir mano skoniu patenkintas. Šitaip mano gyvenimas, tam vakarui besibaigiant, iš vaikystės žengė į suaugusiųjų pasaulį. Visais atžvilgiais tapau ištekėjusia moterimi.
Netrūko ir nusivylimų. Nors Osama ir jo šeima trumpam laikui dar pasiliko Sirijoje, kad galėtume apsiprasti su pasikeitusiais mūsų santykiais, labai nusiminiau sužinojusi, jog mano vyras privalo grįžti į Saudo Arabiją be manęs. Dar nebuvo paruošti oficialūs mano kelionės dokumentai. Tokiems dokumentams gauti reikėjo laiko, nors santuoka mane susiejo su viena įtakingiausių ir turtingiausių tos karalystės šeimų. Užuot keliavusi kartu, turėjau pasilikti su tėvais, vėl būti mokinuke ir laukti, kol bus patvirtinta mano naujoji padėtis – Saudo Arabijos pilietė, Osamos bin Ladeno žmona.
Mama tokiu delsimu džiaugėsi kur kas labiau negu aš. Mane jaudino mintis, kad gyvensiu naujoje šalyje, troškau greičiau pradėti naują ištekėjusios moters gyvenimą.
Kelis mėnesius laikas slinko labai nerimastingai, veltui stengiausi sutelkti dėmesį į mokslus ir nekantriai laukdavau Osamos laiškų. Jo rašomi žodžiai liudijo, kad mano jaunasis vyras trokšta būti kartu su manim lygiai taip pat kaip ir aš.
Pagaliau, kai jau atrodė, kad tokio išsiskyrimo neištversiu, vieną dieną tėvas pranešė apie patvirtintą leidimą man apsigyventi Saudo Arabijoje ir gautus kelionės dokumentus. Netrukus Osama su šeima turėjo atvykti į Siriją išsivežti manęs į Džidą, nes man, musulmonei, nederėjo keliauti be globėjo.
Mantą buvau supakavusi jau seniai, tad liko tik laukti vyro, jo motinos ir patėvio. Sužinojau, kad mano tėvas taip pat keliaus su manimi ir pasiliks Džidoje, kol galutinai įsikursiu.
Ir štai pasigirdo beldimas į duris. Galų gale jie atvažiavo! Nors abu su Osama dar vienas kito drovėjomės, akimirka, kai išvydau savo vyro veidą, buvo viena laimingiausių gyvenime. Po vienos kitos dienos keliausime į Džidą.
Tą rytą, kai turėjome išvykti, laksčiau kupina energijos, tikrinau lagaminus, daug kartų su visais atsisveikinau. Aišku, suvokiau, kad nuo šiol gyvenimas niekada nebebus toks kaip anksčiau, tačiau iš laimės tiesiog nepajėgiau susitvardyti. Vieną akimirką pastebėjau, kokie prislėgti mano namiškių žvilgsniai, ir pasistengiau mažiau džiūgauti dėl to, kad išvykstu. Nenorėjau skaudinti šeimos, kuri man tokia brangi, ypač savo mielosios mamos. Vis dėlto, atėjus laikui atsisveikinti, gerokai skubinausi keliauti kuo greičiau.
Manęs laukė pirmas skrydis lėktuvu, bet baimės nejaučiau nė krislelio. Nuo pat mažens gyvenau tikėdama, kad mano gyvenimas – Dievo rankose. Šis tikėjimas padeda neprarasti savitvardos.
Nors mirties nesibaiminau, ta diena tapo man ypač įsimintina, kai viskas keičiasi akies mirksniu. Vyras tapo mūsų šeimos galva. Dažniausiai nuo jo sprendimų priklausys, kaip reikės gyventi man ir mūsų vaikams, jei jų turėsime. Mano gyvenimas bus suvaržytas, nebegalėsiu nei vairuoti automobilio, nei imtis kokio darbo už namų ribų.
Ir dar tie baisieji dangalai. Tai buvo pirmoji diena, kai visą kūną ir veidą paslėpiau po juodu apsiaustu ir šydu. Vilkėjau kuklią ir paprastą ilgomis rankovėmis suknelę, siekiančią žemiau kelių, iki blauzdų vidurio, tačiau konservatyvioje Saudo Arabijoje šito buvo negana. Toje šalyje jokiam šeimos artimųjų ratui nepriklausančiam vyrui nederėjo matyti nė lopinėlio moters kūno ar plaukų.
Buvau pasirengusi priimti tai, kas neišvengiama, nes teta Alija jau anksčiau padovanojo man ilgą juodą plevėsuojantį drabužį, vadinamą abaja, juodą skarą ir ploną šydą veidui. Abaja – paprastas drabužis ilgomis rankovėmis, priekyje atviras, be jokių sagų ar kabliukų. Kol buvome Sirijoje, nesisiaučiau tuo apdaru ant savo drabužių, bet pasekiau tetos Alijos pavyzdžiu ir vos įlipusi į lėktuvą visa užsidengiau.
Taip ir sėdėjau, nuo galvos iki kojų susisupusi į juodą audeklą. Miestuose gyvenančios Saudo Arabijos moterys nerodo savo akių, todėl ir mano veidą dengė juodas šydas. Staiga pasijutau dūstanti, užplūdo baugios mintys, kas bus prireikus atsistoti. Ar pajėgsiu matyti tiek, kad galėčiau saugiai eiti per minią? O jeigu suklupsiu ir pargriūsiu, prispausdama kokį vaikelį?
Kaip tik tuo metu atsigręžiau į Osamą, ir jis nusišypsojo. Mano vyrui, regis, labai patiko, kad be jokio šurmulio apsi- siaučiau abaja, nors atrodė keista apie paprasčiausius dalykus kalbėtis pro veidą dengiančią užuolaidą. Man, tokiai jaunai, sunkiai sekėsi užgniaužti kikenimą, bet šiaip taip pajėgiau elgtis ramiai.
Netrukus mūsų lėktuvas nusileido, dabar laukė iššūkis – vaikščioti uždengtomis akimis. Ačiū Dievui, kad jis buvo man suteikęs gebėjimą tvirtai stovėti ant kojų ir gerą regą, tad pro ploną veido šydą viską mačiau gana aiškiai. Trypinėjau po ta juoda užuolaida ir nesusižeidžiau, liko sveiki ir niekuo dėti šalia buvę prašalaičiai.
Palaukiau tolėliau drauge su teta Alija, kol mūsų vyrai tvarkė atvykimo į karalystę formalumus. Netrukus jau sėdėjome ilgame juodame automobilyje, kuris vežė mus per visą miestą į mano vyro namus.
Nors žvelgiau į Džidą pro juodą šydą, „Jūros nuotaka“ vadinamas miestas manęs nenuvylė. Viskas ten buvo gražu – ir žydra jūra, ir plačios gatvės, ir dailūs pastatai. Beje, esu išaugusi Lataki- jos uostamiestyje, tad man patinka, kai jūra šalia.
Ilgus šimtmečius Džida tebuvo mažytė gyvenvietė, kur sustodavo piligrimus gabenantys laivai. Ji buvo tarsi vartai į mūsų švenčiausiąjį miestą Meką, esantį už septyniasdešimt penkių kilometrų nuo pakrantės. Tačiau europiečiai kadaise atrado arabiškus smilkalus bei mirą ir geidė jų vis daugiau, tad arabų prekijai nesėdėjo sudėję rankų – statė laivus ir uostus smilkalų prekybai.
1945-aisiais, trylika metų iki man gimstant, Džidoje, sakoma, gyveno 25 000 žmonių. Tuo metu, kai Saudo Arabija tapo mano namais – 1974 metais – Džida jau buvo virtusi daugiataučiu miestu su milijonu gyventojų.
Osama man pasakojo, kad Džida auga per sparčiai, kad mieste per daug žmonių, ypač per kai kurias musulmonų šventes, kai užplūsta mažiausiai milijonas maldininkų, ir miesto gyventojų skaičius padvigubėja. Man atvykus, maldininkų nebuvo daug, tačiau iš karto pastebėjau, kad visa Džida tiesiog gaudžia. Vėliau sužinojau, kad uostą iš sąstingio pažadino naftos bumas, ir vos per šešerius metus nuo mano atvykimo miestas išaugo iki dviejų milijonų gyventojų.
Labiausiai norėjau pamatyti namus, kur užaugo mano vyras, ir tikrai nenusivyliau. Tetos Alijos namas stovėjo patogiame Džidos Mušrafo rajone, aplinkui buvo nemažai parduotuvių ir mečečių. Mano naujieji namai buvo gražus dviaukštis statinys, nors ir neįmantrus, bet kuo puikiausiai tinkantis mūsų vedybinio gyvenimo pradžiai. Apsidžiaugiau sužinojusi apie tetos Alijos su vyru rūpestingumą – mums su Osama skirtas visas aukštas, tad gyvensime atskirai.
Pamenu, naujajame būste pasijutau labai patogiai, tarsi jau daug metų būčiau ten gyvenusi. Taip smarkiai plušau tvarkydamasi, kad tų pirmųjų savaičių įspūdžius dabar gaubia migla, bet vis dėlto atsimenu, jog man tas laikas buvo nuostabus.
Kasdienis gyvenimas taip smarkiai pasikeitė palyginti su vaikyste Sirijoje, kad vyrui nuolat tekdavo man ilgai aiškinti, kaip svarbu būti klusnia musulmonų moterimi.
- Nadžva, – sakydavo Osama, – tu man esi brangiausias perlas, kurį būtina saugoti.
Su raminama šypsena jis žadėdavo:
- Jūroje nuostabus perlas slepiasi kietoje kriauklėje. Taip ir aš būsiu tokia tvirta ir tave sauganti kriauklė.
Didžiavausi, kad Osama nori mane globoti, o jis pamažu diegė man supratimą, kodėl moteriai dera gyventi uždarai. Niekada neprieštaravau, nes suvokiau, kad mano vyras gerai išmano tikėjimo dalykus.
Abu su vyru nutarėme, kad mokyklos toliau nebelankysiu, bet, Osamai padedant, namuose gilinausi į religijos klausimus. Jis išmanė tiek daug, kad drąsiai galėjo mane mokyti. Jo tėvas buvo labai pamaldus musulmonas ir iš sūnų reikalavo pagarbos tikėjimui. Visų labiausiai tėvo priesakus vykdė Osama.
Dėl tokio svarbaus tikslo mūsų gražiame sode praleidau daugybę valandų uoliai skaitydama Koraną, švenčiausiąją islamo knygą, į kurią sudėti Dievo apreiškimai, suteikti pranašui Mohamedui (telydi jį ramybė). Dar labai svarbūs Hadisai, jie kartais vadinami „Tradicijomis“, – tai užrašyti pasakojimai apie pranašo Mohame- do žodžius ir darbus. Žinau, kad daugelis mokslininkų ir dvasininkų gali tuos pamokymus dėstyti atmintinai, bet nustebau, jog ir mano jaunasis vyras geba deklamuoti abi šventąsias knygas, nė nežvilgtelėdamas į jų puslapius.
Troškau šito išmokti ir pati.
Džida, viliojantis ir prieštaringas miestas, nuolat mane džiugino. Dar buvo justi senosios Džidos pulsas. Vienas prie kito rikiavosi tradiciniai namai su nedideliais žaviais balkonėliais, juose įrengtos pinučių širmos užstojo tų namų moteris, kurios galėjo ramiai sėdėti ir žiūrėti į judrias gatves nedalyvaudamos gyvenime, o tik stebėdamos jį. Kai kas pasakojo, kad ankstesniais laikais uždari balkonai tapdavo maloniu prieglobsčiu, saugančiu namo gyventojus nuo plėšikų ir nepraustaburnių.
Nuo senųjų namų smarkiai skyrėsi naujasis pasaulis, veržliai besiskverbiantis į Saudo Arabiją. Džidos saulėje veidrodinėmis sienomis žaižaravo šiuolaikiniai pastatai. Už tų brangių stiklų gyveno naujieji nenuoramos, o tikrosios ponios, pasislėpusios už langų pinučių, tikriausiai stebėjosi, kur žengia jų saugus ir tvarkingas pasaulis.
Mano vyras nusprendė pasamdyti tarnaitę, kuri man padėtų tvarkytis namuose ir virtuvėje. Jo surasta mergina buvo maloni etiopė, vardu Zamzam, kuri, manau, džiaugėsi gavusi darbą ją gerbiančioje šeimoje.
Kas rytą Osama nubusdavo labai anksti be jokio žadintuvo ir lengvai atsikeldavo prieš saulei patekant, tarsi jau būtų vidurdienis. Tuoj pat eidavo iš namų į mečetę netoliese, nes muedzinas ar dvasininkas jau skelbdavo per garsiakalbius, kad tikintieji privalo rinktis maldai. Jei kas nėra girdėjęs to paslaptingo kvietimo melstis, tokius garsus sunku įsivaizduoti, tačiau mano ausims jie skambėjo tarsi muzika.

Alach Akbar! (Dievas visų didžiausias) Alach Akbar! Alach Akbar!
Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas.
Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas.
Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas.
Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas!
Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas!
Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas!
Ateikite melstis! Ateikite melstis! Ateikite melstis!
Ateikite palaimos! Ateikite palaimos! Ateikite palaimos!
Alach Akbar! Alach Akbar! Alach Akbar!
Nėra kito Dievo, tik Alachas!
Rūpindamasi gyventojais valdžia įsakė kiekviename rajone pastatyti po mečetę, kad niekam nereikėtų toli vaikščioti, norint atlikti musulmoniškąją pareigą ir melstis penkis kartus per dieną. Malda turi vykti tiksliai nustatytu metu, jai skirtas laikas labai branginamas, nes tada visi musulmonai privalo melstis Dievui. Saudo Arabijos karalystėje tuo metu užsidaro visos parduotuvės ir įstaigos.
Fadžrui, arba priešaušrio maldai, kviečiama tada, kai pradeda švisti ir ne vėliau saulės patekėjimo. Tikintieji atidžiai stebi, kad nepraleistų tos akimirkos. Zohrui kviečiama vidurdienį. Ši malda negali baigtis anksčiau, negu saulė įveikia penkias devintąsias savo kelio iki saulėlydžio. Asras – tai popiečio malda, po jos – Maghribas, kurį būtina sukalbėti tarp saulėlydžio ir tos akimirkos, kai saulės šviesa galutinai išnyksta už horizonto. Iša – paskutinė dienos malda, kalbama tada, kai dangus po saulės laidos tampa geltonas, ir iki visiškų sutemų. Tai mūsų ilgiausioji malda.
Kol Osama būdavo mečetėje, aš melsdavausi namie, kartais mūsų miegamajame, kartais svetainėje ar balkone. Saudo Arabijoje moterys neina melstis į kaimynystėje esančias mečetes, tačiau kiekvienas musulmonas žino, kad maldai nereikia ypatingos vietos. Musulmonas gali melstis Dievui ir atsiklaupęs ant šaligatvio.
Mūsų tikėjimas kelia daug reikalavimų, bet abu su vyru tas pareigas priėmėme su džiaugsmu. Kai džiugini Dievą deramu atsidavimu, širdis patiria džiaugsmą.

Ryto maldose Osama ilgai neužtrukdavo. Jam grįžus, sėsda- vome valgyti pusryčių. Osama nebuvo išrankus: duonos riekė su aliejumi ar žolelėmis jam tiko ne prasčiau už puikiausią kepsnį.
- Nesirūpink, Nadžva, – sakydavo man. – Kad ir kas būtų ant stalo, tai Dievo duota, ir aš dėkoju Jam už visa, ką Jis man siunčia.
Žinoma, rūpindavausi, kad vyras gerai pavalgytų – patiekdavau sūrio, duonos, kiaušinių ir jogurto. Iš vaikystės žinojau, kad Osama ypač mėgsta vieną patiekalą – įdarytas cukinijas. Tą valgį netrukus pamėgau ir pati.
Stengiausi gerai ir sveikai maitinti savo vyrą, nes jo diena būdavo ilga ir varginanti. Jis ne tik lankė mokyklą, kur jam reikėjo susikaupti per pamokas; dar dirbo šeimos versle – didžiulėje firmoje „Saudi bin Laden Group“. Mano vyras labai rimtai žiūrėjo į savo darbą, stengėsi jį kuo geriau atlikti, tad neretai likdavo jame iki vėlumos.
Po pusryčių truputį pasikalbėdavome, tada Osama persirengdavo: baltą tobą – ilgus iki kulkšnių marškinius – pakeisdavo vakarietiška mokyklos uniforma – ką tik išlygintais baltais marškiniais ir pilkomis kelnėmis. Didžiavausi, kad mano vyras gana aukštas, tačiau dėl tokio ūgio visus drabužius, taip pat ir mokyklos uniformą, tekdavo siūdintis pas siuvėją. Savo išvaizda Osama labai rūpinosi, tad jam išeinant su džiaugsmu įsitikindavau, kad jis atrodo tobulai.
Žiūrėdavau, kaip jis suka pro vartus į gatvę, ir jausdavau viduje tuštumą, kad Osamos ištisą dieną nebus. Jis mokėsi Al Tagero pavyzdinėje mokykloje. Ta mokykla buvo vidurinė, arba aukštesnioji, skirta vien berniukams. Jos viduje niekada nesu buvusi, bet vyras keletą kartų rodė ją, veždamasis mane automobiliu. Tada mačiau, kad tai šiuolaikinis dviaukštis pastatas netoli nuo Džidos centro. Osama didžiavosi, kad jo mokyklą įkūrė trečiasis Saudo Arabijos karalius Faisalas, rūpinęsis jos reikalais iki pat 1975 metų, kai buvo nužudytas. Osama pradėjo ten mokytis nuo vienuolikos metų ir turėjo baigti mokslus 1976-aisiais, po dvejų metų nuo mūsų santuokos.

Vyras man pasakojo, kad jo lankoma mokykla yra geriausia Saudo Arabijoje, joje dėstoma laikantis aukštų reikalavimų, tad baigusieji gali stoti į geriausius universitetus. Daugelis mokytojų – atvykėliai iš Anglijos, todėl Osama laisvai kalbėjo angliškai. Tuo metu, kai susituokėme, jis mokėsi įprastų dalykų – matematikos, biologijos, istorijos ir, žinoma, tikėjimo.
Po pamokų jis dirbdavo šeimos statybų įmonėje. Nors buvo bin Ladeno sūnus, Osama stodavo prie sunkiausių ir pavojingiausių darbų kartu su kitais vyrais. Mokėjo valdyti didžiausias mašinas, net ir galingus ekskavatorius su gigantiškais kaušais, kuriais kalnuose buvo gremžiami keliai. Daugiausia ir dirbo tiesdamas kelius, nors pasakodavo, kad jam labiausiai patinka pro kietas dykumų uolas rausti saugius tunelius.
Vyresnieji broliai, nepaisydami jauno amžiaus, labai pasitikėjo Osamos gabumais ir paskyrė jį vadovauti statybos darbams Ab- hoje, mieste į pietus nuo Džidos, iki kurio – kelios valandos kelio automobiliu. Dauguma žmonių, taupydami laiką, kelionei rinkdavosi lėktuvą, bet Osamai apie tai niekada neužsimindavau, nes jis lėktuvo katastrofoje neteko tėvo. Be to, mano vyras paveldėjo gana daug pinigų, tad galėjo nusipirkti naujausio modelio automobilį ir mėgo bandyti jo greitį.
- Nesijaudink, – sakydavo man, – ta kelionė nesunki ir saugi. Tėvas asmeniškai prižiūrėjo darbus, kai buvo tiesiamas kelias iš Džidos į Abhą, tad tai pats geriausias kelias.
Žinojau, kad Osama teisus, buvau girdėjusi ir kitus šeimos narius kalbant apie tą puikų kelią. Tačiau žinojau ir tai, kad Osama kelionei sugaišdavo nedaug laiko, nes važinėdavo per daug greitai. Tačiau tokiais klausimais laikiau prikandusi liežuvį, nes Osama buvo ne iš tų vyrų, kurie pakenčia moterų prieštaravimus.
Osamai išėjus į mokyklą, laikydavausi tam tikros dienotvarkės. Apsirengusi ir susitvarkiusi su teta Alija gerdavau arbatą; ap- tarinėdavome įvairiausius dalykus – nuo paskutinių karališkosios šeimos naujienų iki tetos kambarių sienų spalvos. Ypač susidomėjusi klausydavau, kai ji pasakodavo kokių paslapčių apie didžiulį bin Ladenų klaną, o pati persakydavau jai tai, ką būdavau išgirdusi iš Osamos. Nors iš tos šeimos teta Alija buvo pasitraukusi jau prieš penkiolika metų, ji vis dar daug žinojo apie kiekvieno jų asmeninį gyvenimą.
Pamažu vis labiau pažinau bin Ladenus, nors jų susiėjimuose jausdavausi droviai, mat buvau ką tik atsiradusi šeimoje ir viena iš jauniausių nuotakų. Tyliai sėdėdavau ir klausydavau, ką kalba vyresnės moterys. Kai dabar galvoju apie tuos laikus, manau, labiau patyrusios žmonos, ko gero, turėjo baimintis, kad mano galva tuščia kaip puodynė, nors tai tikrai netiesa.
Prisimenu, kartą, moterims susibūrus, viena vyresniųjų Osamos seserų pasakojo šeimos anekdotą apie tris bin Ladenų sūnus – „tris pamišėlius, tikrus ligonius“. Ta sesuo juokdamasi kalbėjo:
- Pamišėlis Nr. 1 yra danguje – tai pilotas Salemas. Jis taip nutrūktgalviškai valdo lėktuvą, kad visi šiurpsta, ir kiekvienas jo skrydis gali būti paskutinis. Pamišėlis Nr. 2 – jūroje, šitas bin Lade- nas nerūpestingai buriuoja gąsdindamas giminę, kad vieną dieną bus prarytas jūros bangų ar žus per kokią nelaimę. Pamišėlis Nr. 3 važinėja žeme – tai Osama. Jis per daug greitai laksto automobiliu po dykumą, o iššokęs iš jo ropščiasi į kalnus, kurių stačiais šlaitais neužlipa joks žmogus. Visiems baisu, kad taip karštakošiškai vairuodamas Osama užsimuš.
Neabejojau, kad moterys juokauja ir mano vyras bei jo broliai nėra pamišę, nors, deja, tenka su liūdesiu pripažinti, kad bin Ladenų moterų būgštavimai pasitvirtino, kai vyresnysis Osamos brolis Salemas po kelerių metų žuvo lėktuvo katastrofoje.
Be naujų automobilių ir jų didžiulių variklių, mano vyras nepaprastai vertino gamtą. Didžiausią pasitenkinimą jis patirdavo, jei turėdamas laisvą dieną kaip vėjas nulėkdavo į dykumą, o ten, palikęs automobilį, leisdavosi į ilgą žygį pėsčiomis. Jį domino visa, kas Dievo sukurta, nuo pačių mažiausių augalėlių ir menkiausių žeme ropinėjančių gyvūnų.
Aplankiusi tetą Aliją, imdavau Koraną ir kelias valandas skirdavau ramiam skaitymui sode, gilindamasi į mūsų tikėjimą.
Kartais skambindavau mamai į Siriją, norėdama išgirsti šeimos naujienas. Gyvenant taip toli nuo tėvų, brolių ir seserų, būda vo ir liūdesio akimirkų, bet jos netrukdavo ilgai, nes žinojau – esu ten, kur mano vieta, šalia savo vyro.
Vėliau skirdavau laiko įvairiems pomėgiams. Man ypač patikdavo įsivaizduoti namus, kuriuose ketinome su Osama įsikurti. Vartydama paveikslėlius su dailiai apstatytais būstais, svajojau apie tą dieną, kai turėsiu galimybę įrengti ir puošti savus namus. Osama kartą šypsodamasis patikino, kad juos gražindama turėsiu visišką laisvę.
Apsigyvenusi Džidoje, netrukus susidomėjau siuvimu ir pradėjau siūti sau drabužius. Mano suknelės būdavo paprastos, bet mėgau tyrinėti madų žurnalus, rinkdavausi patinkančius modelius, tada rūpestingai perpiešdavau brėžinius ant plono popieriaus. Jei turėdavau tinkamų audinių, labai atsargiai sukirpdavau medžiagą ir susiūdavau. Kartais siųsdavau mūsų vairuotoją pirkti audinių ir kitų reikiamų dalykų. Tam sutrikusiam vaikinui, didžiąją gyvenimo dalį praleidusiam mažame kaimelyje Jemene, nebūdavo lengva išaiškinti, kaip moterims svarbu tam tikra audinio spalva ir svoris. Iki šiol su šypsena prisimenu tuos kankinamus pokalbius, nors tuo metu tai neatrodė linksma.
Tad taip ir klostėsi gyvenimas Saudo Arabijoje; mes, moterys, daugiausia laiko praleisdavome užsidariusios namuose. Šitai manęs dažniausiai neslėgdavo, bet pasitaikydavo dienų, kai būdavau susierzinusi, jausdavau privalanti pakeisti aplinką. Kai šitaip nutikdavo, teta Alija kartais pasisiūlydavo važiuoti su manimi į kokią parduotuvę ir padėti išsirinkti dailių audinių.
Tokios išvykos dirgindavo savaip. Dažnai ant moteriškų prekių parduotuvių langų ir durų rasdavau skelbimus, kad moterims ten įeiti draudžiama. Daugumoje Saudo Arabijos gyventojų valdomų parduotuvių dirbo vyrai iš Pakistano, Indijos ar kitų arabiškų kraštų. Net ir tada, kai moterims buvo leidžiama įeiti vidun, dauguma musulmonių, kalbėdamos su svetimu, jų šeimai nepriklausančiu vyru, jausdavosi nejaukiai.
Nepaisant tokių kliūčių, kartais man pasisekdavo, ir atlygis būdavo daili suknelė, su kuria galėdavau pasirodyti savo vyrui ar pasipuikuoti kokiame šeimos moterų susibūrime. Bet atsitikdavo ir taip, kad ir modelį, ir pačią suknelę gaudavau mesti į šiukšlių dėžę.
Vis dar tapydavau ant drobės, bet ne tiek, kiek anksčiau.
Dar skaitydavau, tačiau siekiau daugiau išmanyti apie tikėjimą, todėl dažniausiai skaičiau religinius tekstus.
Mano pomėgiai užimdavo daug laiko, nors kasdien ištisas valandas praleisdavau viena. Dažnai po pietų jausdavausi pavargusi ir priguldavau ilgoko pogulio. Įpratau pabusti, kad liktų pakankamai laiko pasirūpinti išvaizda, kol vyras dar negrįžo.
Osamai parėjus, šnekteldavome, kaip abu praleidome dieną, tada vakarieniaudavome. Kartais valgydavome vieni, bet dažniau su teta Alija ir jos šeima, tada būdavo labai smagu. Žinoma, atėjus maldos laikui, visus mandagius pašnekesius nutraukdavome, vyrai išskubėdavo į mečetę, o moterys likdavo melstis namie.
Pabendravęs su visa šeima, mano sutuoktinis dažnai su kitais vyrais imdavo karštai aptarinėti politikos ir tikėjimo klausimus. Saudo Arabijoje vyrams įprasta vakarus leisti su draugais, o ne su žmona ir šeima. Kiekvieną vakarą vyrai susirenka vis kituose namuose, tokiems susibūrimams skiriamas specialus kambarys. Geriama arbata, kava, kai kas rūko ir draugiškai bendraujama.
Kaip ir kitos moterys Saudo Arabijoje, į tokias draugijas niekada neidavau, likdavau namuose su šeima. Vyrui grįžus vėlai vakare, visi susiruošdavo gulti.
Geriausias laikas man būdavo miegas.
Pagyvenusi Džidoje maždaug metus, turėjau susiradusi draugių, su kuriomis susipažinau per tetą Aliją. Pasitaikius progai, vaikščiodavome vienos pas kitas į svečius, kartais aptarinėdavome vyrus ar anytas. Buvau viena iš tų jaunų žmonų, kurios neturėjo priežasčių skųstis nei vyru, nei santuoka, nei anyta.
Tikra palaima man tapo tai, kad gyvenome netoli nuo Mekos – palaimintojo, švenčiausiojo musulmonų miesto. Nuo jo mūsų naujuosius namus skyrė vos aštuoniasdešimt kilometrų. Džida man labai patiko, bet Meką mylėjau visų labiausiai.
Mūsų pranašas Mohamedas kadaise gimė Mekoje, ir viso miesto širdis – tai Didžioji mečetė, švenčiausioji islamo vieta. Todėl musulmonai tolimiausiuose pasaulio kampeliuose nesiliauja svajoję, kada jų laime žibančios akys išvys palaimintąjį miestą, o kojos palies jo gatvių smėlį.
Osama, savaime suprantama, nekantravo nuvežti mane tenai, vos man atsikrausčius į Džidą. Be to, jis didžiavosi, kad karalystės valdovai jo šeimai patikėjo prižiūrėti šventąsias Mekos ir Medinos mečetes – musulmonui tai buvo didžiausia garbė.
Prisimenu, kaip jaudinausi tos trumpos kelionės į Meką metu. Iš Džidos nuvažiuoti tenai tereikia valandos, o jei prie vairo Osama, – dar mažiau. Meka yra maždaug trijų šimtų metrų aukštyje virš jūros lygio, tad plentas lėtai kyla aukštyn. Prieš akis pasirodė miestas, išvydau reginį, kurio alksta kiekvieno musulmono žvilgsnis, ir mane apėmė tokie jausmai, kokiems nebuvau pasirengusi.
Netrukus atsistojau ant žemės. Tarsi sapne žingsniavau artyn prie didingos mečetės. Bet mane apėmė neviltis, nes tuoj pat sutrikau. Šventojoje Mekos mečetėje dėvėti šydą nėra privaloma, tačiau atsižvelgdama į Osamos norus atvažiavau juo užsidengusi.
Abaja ir šydas mane dar vargino. Aišku, Saudo Arabijos gyventojos, įpratusios prie abajų, su jomis atrodo grakščios ir elegantiškos, o naujokės vaikšto ne taip gracingai. Veidą dengiantį šydą prilaiko plaukų segtukai, apsisiautus abaja ją tenka laikyti dešine ranka, tad moteriai reikia judėti labai atidžiai. Atsimenu, kaip jaudinausi, kad, neturėdama patirties vaikščioti su tokiu apdaru, galiu netyčia atidengti veidą ar drabužius po abaja. Pirmiausia pasitaisiau šydą ant veido po skara, tada dešine ranka tvirtai suėmiau apsiausto kraštus. Ėjau per milžinišką mečetės aikštę ir meldžiausi, kad nepadaryčiau nieko, kas atkreiptų dėmesį, ir kitų maldininkų akyse nebūčiau pažeminta.
Esu tikra, tada atrodžiau kvailai – įsikibusi į drabužius ir atsargiai statanti kojas. Staiga toje švenčiausioje vietoje man akyse iškilo visai nederantis juokingas vaizdelis. Prisiminiau vaikystėje skaitytą pasakėčią apie didelę juodą varną, kuri apgaule priverčiama išmesti iš snapo sūrį. Ta vaikiška pasakėčia vis skambėjo mano galvoje, lyg kas būtų paspaudęs mygtuką ir įjungęs įrašą. Taip troškau įsijausti į šventą akimirką, o dabar negalėjau šitų žodžių išguiti iš galvos:
Štai kartą varna didelė, juoda sūpuojas medyje aukštai,
Snape ji laiko apvalų, dailų sūrį.
Pro šalį bėga lapė, gudri, kaip lapės būna paprastai.
Pajutus skanų kvapą, aukštyn susižavėjus žiūri.
Tuoj svarsto sau: „Puiku būt šiandien sūrio paragaut!“
- Ak, varna, – sako ji saldžiai, – gražumas tavo neregėtas!
Ir balsas juk tikriausiai nuostabus. Gal pagiedotum?
Mano ausims tai būt palaima netikėta.
O varna alpsta nuo tokių kalbų, pražioja snapą
Ir kad užkranks! O sūris – tiesiai lapei į nasrus.
- Ei, atiduok! Jis mano! – apstulbus varna vapa.
Bet lapė meiliai apsilaižo, skanėstą sučiaumojus:
- Pagyros – tau, o man štai sūris!
Gerai pavyko apsikeist!
Ar esu tokia nerangi, kad tapau panaši į didelę juodą varną? Taip pagalvojusi, dar labiau išsigandau, net sukikenau iš įtampos. Nesilioviau kovojusi su panašiomis mintimis, kol galų gale mečetės keliami jausmai ir artumas Dievui padėjo nuraminti protą ir užgniaužti tuos nederamus vaizdus. Klibikščiavau toliau, tokia nedaili tarp daugybės arabių, kurios grakščiai plaukė pro mane tarsi neliesdamos kojomis žemės.
Po kelių minučių pamačiau moterims maldininkėms skirtą vietą; tuo metu juodasis paukštis jau buvo nuskridęs. Apie tas negražias mintis niekada nepasakojau vyrui, jis būtų užpykęs dėl tokios nepagarbos. Atsiklaupiau pasirengusi nuoširdžiai melstis Dievui, nuolanki ir nusižeminusi; žinojau, kad jis atleis man ir mažas, ir dideles nuodėmes. Mano sielą užplūdo tokia begalinė ir pagarbi baimė, kad akys pritvino ašarų, kurios stambiais karoliukais ėmė ristis man per skruostus.
Prabėgus nuo vedybų metams, kūnas tapo keistas. Papasakojau apie tai tetai Alijai, ir ši paaiškino: visi tie požymiai rodo, kad esu nėščia.
Laukti kūdikio buvo nuostabiausias kada nors mano patirtas jausmas. Išgirdęs tokią žinią, Osama labai apsidžiaugė ir, kaip visi Saudo Arabijos vyrai, čia pat nuoširdžiai pareiškė trokštąs, kad mūsų pirmagimis būtų sūnus. Pirmasis sūnus iš tiesų būtų puiku, galvojau pati sau, tačiau aš visada norėjau mažos dukrytės, kad galėčiau puošti ją nuostabiais drabužėliais ir pinti jos ilgus plaukus. Bet iš tiesų, kaip dauguma motinų, norėjau tik vieno dalyko – kad Dievas duotų man sveiką kūdikį.
Visi be galo džiaugėsi būsimu įvykiu. Vyras ir jo šeima nuolat rūpinosi mano sveikata ir ramybe visus devynis mėnesius, tad buvau labai išpaikinta būsimoji motina. Gaudavau visa, ko tik užsigeisdavau. Dėkojau Dievui, kad laukdama pirmojo kūdikio nepatyriau didesnių kančių. Buvo pranešta ir mano tėvams, jie taip pat džiaugėsi, nors drauge ir liūdėjo, kad negalės būti kartu su dukterimi, kai įvyks toks nuostabus dalykas.
Po tokio lengvo nėštumo gavau labai nustebti, kad gimdymas buvo labai sunkus ir skausmingas. Nevykau į ligoninę, patyrusi akušerė mane prižiūrėjo namuose. Gimdydama taip kankinausi, kad sunerimęs vyras paskelbė:
- Nuo šiol Nadžva gimdyti vaikų važiuos į ligoninę.
Dar niekada nebuvau patyrusi tiek laimės, kaip tada, kai pamačiau mūsų pirmagimį. Gimė sveikas kūdikis, ačiū Dievui už jo palaimą. Pavadinome mažąjį sūnų Abdula ir netvėrėme iš džiaugsmo, kad jį turime. Gimdžiau tą pirmąjį vaiką labai seniai, 1976-aisiais, bet vis dėlto atsimenu, kad turėjau šiokio tokio vargo jį maitindama. Buvau jauna ir nepatyrusi mama, atsakymų į daugelį klausimų dar nežinojau. Laimė, viskas ilgainiui susitvarkė, Abdula augo sveikas ir žvalus.
Gimus Abdulai, Osama pasamdė antrą tarnaitę etiopę, vardu Naima. Kaip laimingai tada klostėsi gyvenimas! Buvome jauna pora, nekamuojama sutuoktiniams įprastų rūpesčių. Auginome sveiką sūnų, artimai bendravome su abiejų pusių tėvais, turėjome užtektinai pinigų visiems mūsų poreikiams. Dievas mus laimino.
Sulaukęs metukų, Abdula jau sparčiai mokėsi vaikščioti, o aš vėl buvau nėščia. 1978 metais, tais pačiais, kai man sukako dvidešimt

ir paauglystė liko praeityje, Dievo palaima padovanojo mums antrą sūnų – Abdul Rahmaną.
1979-ųjų pradžioje ir vėl pasijutau nėščia; neabejojau, kad šį kartą Dievas duos man dukterį. Daugelis ištekėjusių moterų pavydėjo man, nes mūsų kraštuose sūnūs tėvus ypač džiugina. Vis dėlto paslapčia svajojau apie mergytę.
Mano vyrui netrukus turėjo sueiti dvidešimt dveji, jis lankė koledžą prie Karaliaus Abdul Azizo universiteto. Pagrindinė jo studijų kryptis buvo ekonomika ir vadyba, nors jį ypač traukė paskaitos apie tikėjimą. Daug laiko mano vyras skyrė ir labdaros veiklai – ji nepaprastai svarbi nuoširdžiai tikinčiam žmogui.
Nors viešame gyvenime niekada nedalyvavau, nugirsdavau kalbant apie daugelį pasaulyje atgarsį sukėlusių įvykių. Žinojau apie neramumus Irane, musulmoniškoje šalyje netoli Saudo Arabijos. Ten nepatenkinti žmonės piktinosi šachu ir reikalavo vyriausybės, kuri remtųsi tikėjimu. Pasekmių nereikėjo ilgai laukti: 1979-ųjų sausio mėnesį šachui ir jo šeimai teko bėgti, užleidus vietą musulmonų dvasininkui Homeiniui, kuris ėmėsi valdyti didžiulę šalį.
Bėgant metams pastebėjau, kad mano vyras atrodo subrendęs ir išsilavinęs; plėtėsi jo akiratis, jam vis labiau rūpėjo platesnio pasaulio reikalai. Retkarčiais prabildavo apie tai, kaip jį liūdina pasaulio politika ir ypač faktas, kad islamas nesulaukia deramos pagarbos. Mūsų šeimoje jo besikeičiantys samprotavimai apie politiką ir tikėjimą niekam neužkliūdavo; Osamą visi labai gerbė už nuoširdžias pastangas remti islamą.
Vieną vakarą grįžęs namo, jis nustebino netikėtu pareiškimu:
- Nadžva, keliausime į Jungtines Valstijas. Pasiimsime ir berniukus.
Atvirai kalbant, buvau priblokšta, nes tada pirmą kartą keliavau kartu su Osama. Tuo metu Abdula jau vaikščiojo, o Abdul Rahmaną dar laikiau ant rankų, jam nebuvo nė metų. Nėščia, su dviem mažais vaikais – nedaug išliko atmintyje iš tos kelionės, tik pamenu, kad iš pradžių nuvykome į Londoną, o paskui skridome į man iki tol negirdėtą vietą – į Amerikos valstiją Indianą.

Osama man pasakojo, kad jam reikia susitikti su žmogumi, vardu Abdula Azamas. Į vyro reikalus kištis man nederėjo, tai daugiau ir neklausinėjau.
Aš nerimavau dėl Abdul Rahmano, nes kelionės metu jis smarkiai apsirgo, jį kamavo aukšta temperatūra. Osama pasirūpino, kad Indianapolyje jį apžiūrėtų gydytojas. Nusiraminau, išgirdusi to malonaus daktaro patikinimus, kad Abdul Rahmanas netrukus pasveiks.
Kartais, kai staiga paaiškėja, kad esu buvusi Jungtinėse Valstijose, manęs ima klausinėti, ką manau apie tą šalį ir jos žmones. Į tokius klausimus būna ypač sunku atsakyti. Praleidome ten vos dvi savaites; vieną iš tų savaičių Osama buvo išvykęs į Los An- dželą susitikti su kažkokiais žmonėmis. Aš su berniukais likau Indianoje, globojama vienos draugės, kurios vardo, rūpindamasi jos ramybe ir saugumu, nenorėčiau minėti.
Ta draugė buvo labai maloni ir palaikė man kompaniją trumpam išvykstant iš jos namų, nes viena niekada nebūčiau drįsusi. Net lankėmės viename dideliame prekybos centre Indianapolyje.
Labai stebėjausi, kad kraštovaizdis ten toks plokščias, toks nepanašus į Saudo Arabiją. Apie žmones iš tos trumpos išvykos nedaug tegaliu pasakyti, tačiau man pasirodė, kad amerikiečiai mieli ir gero būdo, su jais nesunku sutarti. Kalbant apie visą šalį, mes su vyru nejautėme Amerikai neapykantos, tačiau ir nepamilome jos.
Nutiko vienas incidentas, man pademonstravęs kai kurių amerikiečių nesuvokimą, kad yra kitokių kultūrų. Atėjus laikui keliauti namo, mudu su Osama ir abiem berniukais oro uoste laukėme išvykimo. Ramiai, atsipalaidavusi sėdėjau ant kėdės, džiaugdamasi, kad vaikai netriukšmauja.
Staiga nuojauta man pakuždėjo apsidairyti. Iš tiesų pamačiau į mane spoksantį amerikietį. Iškart supratau, kad jo dėmesį patraukė mano juodas arabiškas apdaras – šydas ant veido, skara ir abaja. Smalsuolis nenuilsdamas žingsniavo pirmyn ir atgal priešais mane.
Aišku, jis tikriausiai nė nenujautė, kad po šydu ir aš buvau įsmeigusi į jį akis. Tas keistas vyras brūžino padais grindis į vieną

pusę, po to į kitą ir vis po truputį arčiau manęs. Iš nuostabos prasižiojęs, išplėtęs įkyrias akis, jis net sustojo priešais ir ėmė vėpsoti į mano šydu uždengtą veidą. Žinoma, nieko nesakiau, nors jis nesivaržydamas apžiūrinėjo mane iš visų pusių.
Svarsčiau, ką mąsto mano vyras. Akies kraštu žvilgtelėjau į Osamą ir pamačiau, kad jis įdėmiai stebi tą keistuolį. Buvau tikra, kad mano vyras nė už ką neleis jam prisiartinti prie manęs, tad visiškai nesijaudinau.
Vėliau, kai su vyru aptarinėjome tą įvykį, paaiškėjo, kad jis mus ne įžeidė, o labiau pralinksmino. Smagiai pasijuokėme iš to žmogaus, nes buvo matyti, kad jis nėra girdėjęs apie šydu užsidengusias moteris ir nėra matęs musulmonės, slepiančios veidą ir kūną po juodu audeklu, nes jai taip patinka.
Tie išgyvenimai nė trupučio mūsų nesutrikdė, laimingai grįžome į Saudo Arabiją.
Laimė, Abdul Rahmano sveikata pasitaisė, ir tada, kai turėjo gimti trečiasis vaikas, manęs niekas nebeslėgė. Saadas džiugino mus šypsena. Savaime suprantama, Osamą visi sveikino susilaukus trečio sūnaus.
Tais metais – 1979-aisiais – nutiko nemažai visus jaudinančių įvykių, ypač daug nerimo sukėlusių musulmonams, bet turiu prisipažinti, kad buvau taip užsiėmusi su trimis vaikučiais, jog menkai pastebėdavau, kas vyksta už mano namų sienų.
Vienas reikšmingas įvykis nepalankiai paveikė mano šeimą, neišskiriant nė vaikų – jau gimusių ir dar tik turėjusių gimti. 1979 metų gruodį Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną ir negailestingai okupavo mūsų brolius musulmonus. Tokiu puolimu pasipiktino daugybė Saudo Arabijos žmonių ir musulmonų iš kitų šalių, bet mano vyrą jis, regis, sukrėtė labiau negu kitus. Jis nepaliaudamas gaudė naujienas apie įvykius Afganistane ir iš musulmoniškų šaltinių, ir iš tarptautinių pranešimų. Kuo daugiau gilinosi, tuo didesnį jautė susirūpinimą.
Visiškai neįsivaizdavau, kas vyko toje tolimoje šalyje, bet mano vyras dėl to labai išgyveno. Kartą sukaupusi drąsą panorau

sužinoti daugiau, ir Osama tiesiog pasakė, kad musulmonų žemę prislėgė didis blogis. Klausydamas pasakojimų, kaip niekuo dėtos musulmonų moterys ir vaikai grūdami į kalėjimus, kaip jie ten kankinami, jis nerasdavo sau vietos. Niekada nebuvau mačiusi, kad būtų dėl ko nors taip jaudinęsis.
Kai kurių, matyt, pačių šiurpiausių istorijų net nenorėdavo man pasakoti; jaučiau, kad jo siela kančios nusvilinta iki gyvuonies.
Tuo metu Osama jau buvo visiškai subrendęs ir elgėsi kaip vyras, kuris aiškiai žino, ką privalu daryti. Jis aktyviai įsitraukė į kampaniją Saudo Arabijoje telkti paramą mūsų broliams, kenčiantiems Afganistane. Iš pradžių labiausiai rūpinosi kaupti lėšas, skirtas remti Afganistano genčių vadams, kurie pradėjo kuo tikriausią karą su įsibrovėliais. Daug pinigų buvo surinkta mečetėse, taip pat ir bin Ladenų giminėje, nes ta šeima buvo labai dosni. Visi buvo pasirengę prisidėti, bet Osama, rinkdamas lėšas afganų aukoms, dirbo daugiau už visus.
Netrukus karas Afganistane pasiglemžė mano vyrą ir jo gyvenimą.
Osama sumanė vykti į Pakistaną, esantį Afganistano kaimynystėje, kur rinkosi daug musulmonų. Mano vyras ketino už paaukotas lėšas pirkti maisto, vaistų, medicinos reikmenų ir ginklų. Atsidūręs Afganistane, suras sunkvežimių ir vairuotojų, kurie pristatys tas atsargas kovotojams.
Ruošdamasis kelionei, Osama nustebino mane – nupirko didelį dvylikos butų pastatą Džidoje, netoli nuo motinos namo; tai bus, sakė jis, mūsų naujieji namai. Jaučiausi sumišusi: aišku, džiaugiausi, nes mūsų augančiai šeimai reikėjo daugiau erdvės, bet, kita vertus, buvo liūdna, mat pripratau prie Osamos motinos ir jos šeimos, visus juos labai mylėjau.
Osama nuvežė mane apžiūrėti naujųjų namų, esančių adresu Azazia Village 8, šalia Macarona gatvės. Namas buvo gražus, pastatytas iš blyškių spalvų akmenų. Mane gerokai apstulbino jo dydis; pamąsčiau, kad tokiame milžiniškame name turėtų gyventi daugybė vaikų, – tiek aš nepagimdysiu.
Užėjome vidun; ten pamačiau daug tuščių kambarių tik su tradiciniais persiškais kilimais ir arabiškais minkštasuoliais palei

sienas. Visada įsivaizduodavau, kad mūsų namai bus apstatyti baldais, juos puoš portjeros ir įvairūs dailūs daiktai, tačiau kas galėjo žinoti, kada Osama grįš iš Pakistano? Pati viena jokiu būdu negalėčiau vaikščioti po miestą ir pirkti baldų.
Netrukus po apžiūros Osama pasirūpino, kad šeima persikraustytų į naująjį namą, ir iškeliavo į Pakistaną.
Mano vyras visada mylėjo šeimą, bet dabar mačiau, kad visos jo mintys sukasi apie reikalus, nesusijusius su mūsų namais ar vaikais. Stengiausi jį palaikyti, troškau pergalės kovos lauke dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, kad afganai galėtų gyventi saugiai ir jų daug kentėjusi tauta atgimtų, antra, kad mano vyras ir vaikų tėvas grįžtų namo ir visi gyventume kaip kadaise.
Laimė, nenujaučiau, kad įprastas gyvenimas niekada nebesugrįš. Nuo tol Osama Saudo Arabijoje būdavo mažiau negu kur nors kitur. Didžiulis pastatas niekada netapo tais elegantiškais namais, kuriuos regėjau vaizduotėje ankstyvaisiais santuokos metais.
Nors tarnaitės padėdavo prižiūrėti tris mano berniukus, o vairuotojas rūpindavosi visais mūsų pirkiniais, aš sukausi kaip voverė rate. Nenorėjau pražiopsoti nė vienos sūnų vaikystės akimirkos, tad dažnai pervargdavau. Negana to, 1980-ųjų liepą pasijutau vėl esanti nėščia.
Ketvirtasis kūdikis mano įsčiose spardėsi taip smagiai, kad man labai skaudėjo. Aišku, po trijų sūnų jau atėjo laikas gražiai mergaitei, bet buvo sunku įsivaizduoti, kad energija trykštantis kūdikis manyje galėtų būti švelni mergytė. Be abejo, kūdikis bus berniukas!
Ačiū Dievui, Osama rūpestingai pasižymėjo datą – 1981-ųjų kovo mėnuo – ir grįžo iš Pakistano, kad būtų su manimi, kai ateis laikas gimdyti. Man pranešus, kad privalau važiuoti į ligoninę, jis susijaudino taip pat, kaip ir anuos tris kartus. Mano vyras – ryžtingas žmogus: įsodino mane į automobilį ir nuskriejo į Bukšano ligoninę, lėkdamas per Džidos priemiesčius tokiu greičiu, kad pažįstamų pastatų vaizdai liejosi akyse.
Man kūną raižė nepakeliami gimdymo skausmai, bet jaučiausi laimingiausia moteris pasaulyje.

Pastabos apie Osamos bin Ladeno politinę veiklą
JEAN SASSON
Per tuos metus, kai Nadžva ištekėjo, persikraustė į Saudo Arabiją, gimdė ir augino vaikus, Osama bin Ladenas baigė vidurinę mokyklą (Al Tagero pavyzdinę mokyklą Džidoje) ir 1976 metais įstojo į Karaliaus Abdul Azizo universitetą Džidoje, kur pradėjo studijuoti ekonomiką ir vadybą. Nadžva teigia, kad šio universiteto Osama niekada nebaigė (priešingai, negu skelbia kai kurie pranešimai), o paliko studijas po trejų ar ketverių metų, iki baigimo likus vos keliems semestrams. Patyręs dvasinį atgimimą, jis įsitraukė į politinį judėjimą, ilgainiui apėmusį visus Artimuosius Rytus.
Iš tiesų tais laikais, kai Osama mokėsi didelę įtaką jam padariusioje mokykloje, musulmoniškieji Artimieji Rytai išgyveno islamiškąjį atgimimą, vadinamą salva. Jo pradžią galima įžvelgti 1967 metais, kai Egiptas, Jordanija ir Sirija patyrė žeminantį pralaimėjimą kare su Izraeliu. Tada tūkstančiai jaunų arabų pradėjo abejoti šalių vadovų gebėjimais, kelti klausimus dėl vidinių tų šalių problemų ir pralaimėjimų Izraeliui. Jauni arabai reikalavo pokyčių, ir islamiškasis atgimimas stiprėjo.
Mokydamasis Osama nesikišo į politiką, aistringas džihado – šventojo karo – poreikis dar tik brendo. Tuo metu jis sutiko savo pirmąjį mokytoją, Palestinos aktyvistą, rašytoją ir pedagogą Ab- dulą Azamą, kuris įkvėpė Osamą skirti gyvenimą vertingesniam tikslui, negu vien gausinti bin Ladenų turtus.
Abdula Azamas gimė 1941 metais Hartijoje, Palestinoje. Tuo metu tai buvo britų okupuota teritorija. Azamas lankė mokyklą gimtajame kaimelyje, paskui studijavo Hadori koledže, vėliau mokytojavo Jordanijoje. Damaske gavo šariato teisės bakalauro laipsnį. Po pergalės Šešių dienų kare 1967 metais Izraelis okupavo Vakarų krantą, ir Azamas pasitraukė į Jordaniją. Ten įstojo į Palestinos musulmonų broliją.
Gyvendamas Jordanijoje Abdula Azamas įstojo į Palestinos pasipriešinimo judėjimą, tačiau vis labiau piktinosi arabų kraštų

vadovais, manydamas, kad jie labai jau patogiai įsitaisę ir todėl siekia išsaugoti esamą padėtį. Abdula Azamas tvirtino, kad Artimųjų Rytų žemėlapį, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos nubraižytą po I pasaulinio karo, arabai privalo pakeisti.
Vėliau, 1978-aisiais, skaisčiai užsiliepsnojo ilgai rusenę Afganistano konfliktai. Seniai siekusi didesnės įtakos tame regione Sovietų Sąjunga prisidėjo prie perversmo Afganistane ir atvedė į valdžią komunistinę vyriausybę. Kitas perversmas nuvertė marionetinę komunistų valdžią, afganų prezidentas ir daugelis jo šeimos narių buvo nužudyti. Sostas atiteko rusų remiamam prezidentui. 1979 metų gruodžio mėnesį visą šalį užėmė sovietų tankai ir kariuomenė.
Beveik tuoj pat musulmonų partizanai pradėjo džihadą prieš bedievius rusus. Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir musulmonų tautos tiekė partizanams paramą. Sovietus nustebino atkaklus pasipriešinimas, netrukus jie patyrė didžiulių nuostolių.
Osama, paveiktas Abdulos Azamo politinių pažiūrų, buvo pasirengęs stoti į kovą su sovietų agresija Afganistane. Netrukus jis metė mokslus universitete, atsidėjo afganų pasipriešinimui, dirbo remdamas vadinamuosius mudžahedus. Abdula Azamas veikė kartu su juo, jiedu susitiko Pešavare, mieste ties Afganistano ir Pakistano pasieniu, ir ieškojo būdų tiekti mudžahedams maistą, medicinos reikmenis ir ginklus.

BŪTI TOKIAM KAIP VISI – NEBEMADINGA.
Sveiki atvykę į MONSTRŲ VIDURINĘ. Čia trūkumais žavimasi.
MELODĖ KARVER
Nauja nosis
Iki ausų įsimylėjusi savo naują kaimyną Džeksoną – prašmatnų apkiautėlį
Dėvi senus sportinius marškinėlius, mūvi juodus džinsus ir rožinius Converse sportukus
Melodė su šeima atvyko iš Beverli Hilso į Salemą, Oregone, kur grynas oras. Melodei išoperuota nosies kuprelė ir jau nebekankina alinantys astmos priepuoliai, dabar ji – Merstono vidurinės „gražuolė“. Labai gaila, kad Melodė jaučiasi apgavikė, bet tik… iki pažinties su Džeksonu. Tačiau gal ir vaikinas turi paslapčių?
Ar tai susiję su visiškai neįtikimais pasakojimais apie… gyvus monstrus?

FRENKĖ ŠTEIN
Naujokė… na, bet tai nieko nuostabaus
Bretas – jos svajonių vaikinas. Bet šis turi labai pavydžią merginą
Dėvi šiurkštų vilnonį kelnių kostiumą (tačiau mėgsta mini sijonėlius ir kašmyrines palaidines be rankovių)

Frenkė visą gyvenimą praleido Saleme, kita vertus, jai – tik penkiolika dienų. Frenkė tikisi užkariauti vidurinę, vaikinus ir parduotuves išvardinta tvarka. Tačiau aplinkiniai, užuot žavėjęsi jos išskirtiniu mados pojūčiu, bjaurisi šviesiai žalia jos oda. Siekdama Merstono vidurinėje pritapti prie normių, turi slėpti savo monstrišką prigimtį.

Tačiau dėl slapto bučinio Frenkė pasiryžusi surizikuoti viskuo ir ši klaida jai gali brangiai kainuoti.
Melodė ir Frenkė stengiasi savo trūkumus paversti pranašumais. Bet ar Merstono vidurinės normiai pasirengę permainoms?
Ar gali monstras išlikti normių pasaulyje?
„Monstrų vidurinė“ – tai pirmoji tokio paties pavadinimo Lisi Harrison knygų ciklo dalis.

Plačiau apie šios serijos knygas skaitykite www.monsterhigh.com

Knygos “Monstrų vidurinė” ištraukos:
KETVIRTAS SKYRIUS
ŽALIOS APLINKYBĖS
Frenkė pašoko ant basų kojų ir ėmė judėti pagal Lady Gagos ritmus, vis dar skambančius galvoje.
- Tai sutinki eiti į mokyklą? — priblokšta Viveka sumirksėjo juodomis kaip vorai blakstienomis.
- Žinoma! — Frenkė mojavo rankomis virš galvos ir spragsėjo pirštais. — Susirasiu draugų! Susipažinsiu su vaikinais! Sėdėsiu kavinėje! Eisiu į lauką ir…
- Palauk, — nutraukė ją Viktoras rimtai kaip tikras mokslininkas. — Tai ne taip paprasta.
- Tu teisus! — Frenkė puolė prie mėlynos drabužių spintos, ant jos fuksijų spalvos purškiamaisiais dažais buvo užrašyta SIJONAI IR SUKNELĖS.
- Ką apsivilksi?
- Štai ką.
Viktoras pasilenkė, stumtelėjo odinį sportinį krepšį ir tuoj pat atsitraukė, lyg būtų pasiūlęs salotų alkanam liūtui.

Frenkė pasilenkė prie krepšio. Tikriausiai tėvai jai nupirko drabužių pirmai mokslo metų dienai. Ar ten — klostuotas mini sijonėlis ir juoda kašmyro palaidinė be rankovių? Ak, prašau, kad ten būtų klostuotas mini sijonėlis ir juoda kašmyro palaidinė be rankovių. Akprašauoprašauoprašauoprašauoprašau!
Ji atsegė užtrauktuką ir įkišo ranką ieškodama švelnių petnešėlių ir gražios didelės susegančios kiltą segės.
- Oi, — staiga ištraukė ranką iš krepšio, lyg kas būtų įkandęs. — Kas ten? — paklausė vis dar traukdamasi nuo to šiurkštaus daikto.
- Tai šiurkščios vilnos kelnių kostiumėlis, — Viveka suėmė plaukus ir persimetė per petį.
- Labai šiurkščios! — išrėžė nepatenkinta Frenkė. — Kaip sūrio tarka.
- Jis nuostabus, — nepasidavė Viveka. — Pasimatuok.
Frenkė apvertė krepšį nenorėdama prisiliesti prie besikandžiojančio drabužio. Didžiulis šokoladinės spalvos makiažo krepšys šleptelėjo ant kilimo.
- Kas čia?
- Makiažas, — paaiškino Viktoras.
- Iš Sephora? — viltingai paklausė Frenkė suteikdama tėvams galimybę išpirkti kaltę.
- Ne.
Viktoras persibraukė ranka tvarkingai sušukuotus lygius juodus plaukus.
- Iš Niujorko. Nuostabi sceninio grimo serija, kuri vadinasi „Pikti ir be trūkumų“, pritaikyta galingiausioms Brodvėjaus teatrų šviesoms. Tačiau jis neriebus.
Viktoras išėmė iš krepšio įmuilintą kempinėlę ir nusivalė dilbį. Ant kempinėlės liko gelsvai rožinio grimo, o ant jo rankos atsivėrė žalias ruoželis.
Frenkė aiktelėjo.
- Ir tavo oda žalia?
- Ir mano.
Viveka irgi nusivalė skruosto lopinėlį.
- Ką? — Frenkės rankos sukibirkščiavo. — Ar jūs gimėte žali?
Abu išdidžiai linktelėjo.
- Tai kodėl tai slepiate?
- Todėl… — Viktoras nusivalė pirštą į sportinio kostiumo klešnę, — kad gyvename normių pasaulyje. Ir daugelis bijo kitokių.
- Kitokių negu kas? — nusistebėjo Frenkė.
Viktoras nuleido galvą.
- Kitokių negu jie.
- Mes — labai ypatingos grupės nariai. Normiai mus vadina monstrais, — paaiškino Viveka. — Bet mes mieliau vadinamės PNI.
- Prisidengusieji normalia išvaizda, — iššifravo Viktoras.
Frenkė palietė kaklo siūles.
- Netrauk! — kartu perspėjo tėvai.
Frenkė nuleido ranką ir atsiduso.
- Ar taip buvo visada?
- Ne visada, — pasakė Viktoras ir ėmė žingsniuoti. — Deja, mūsų ir daugelio kitų istorijoje buvo daug persekiojimo laikotarpių. Bet pagaliau baigėsi viduramžiai, ir mes drąsiai gyvenome tarp normių. Kartu dirbome, bendravome, įsimylėdavome vieni kitus. Bet tarp dvidešimtojo amžiaus antro ir ketvirto dešimtmečių viskas pasikeitė.
- Kodėl? — Frenkė susiraitė ant kušetės ir prisiglaudė prie Vivekos. Mamos gardenijų kūno aliejaus kvapas veikė ją raminamai.
- Atsirado siaubo filmai. PNI vaidino visuose, tokiuose kaip „Drakula“, „Operos vaiduoklis“, „Daktaras Džekilas ir misteris Haidas“. O tie, kurie nemokėjo vaidinti…

- Kaip tavo prosenelis Vikas, — paerzino Viveka.
- Taip, kaip senasis gerasis Viktoras Frankenšteinas, — jis nusijuokė nugrimzdęs į prisiminimus. — Jis sunkiai įsimindavo tekstą ir, tiesą pasakius, buvo labai nenatūralus. Todėl jį suvaidino normis aktorius Borisas Karlofas.
- Kaip smagu.
Frenkė suko aplink pirštą šilkinį chalato raištelį ir gailėjosi, kad negyveno tada.
- Taip, labai.
Viktoras stabtelėjo ir pažiūrėjo jai į akis. Šypsena dingo kaip saulė už debesų.
- Kol pasirodė filmai.
- Kodėl? — paklausė Frenkė.
- Jie mus vaizdavo kaip keliančius siaubą, piktus, siurbiančius kraują žmonių priešus.
Viktoras vėl ėmė žingsniuoti.
- Normių vaikai klykdavo iš baimės vos mus pamatę. Jų tėvai nebesikviesdavo mūsų į svečius. Ir niekas nenorėjo su mumis dirbti. Per naktį tapome atstumtaisiais. PNI patyrė smurtą ir vandalizmą. Mūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.
- Ar niekas nesipriešino? — paklausė Frenkė prisiminusi daugelį istorinių kovų, kilusių dėl panašių priežasčių.
- Mes stengėmės.
Viktoras liūdnai palingavo galva prisimindamas nevykusius mėginimus.
- Protestai buvo beprasmiai. Jie virsdavo karštligiškais autografų dalijimais bebaimiams siaubo filmų gerbėjams. Jei būtume ėmęsi ryžtingesnių priemonių, būtume buvę palaikyti įsiutusiais žvėrimis, nors tokiais normiai mus ir laikė.

- Tai ką darėte? — Frenkė prisiglaudė prie mamos.
- Visiems PNI buvo slapta pasiųstas pavojaus signalas, jie buvo paraginti palikti namus, mesti darbus ir susitikti Saleme, kur gyveno raganos. Tikėjomės, kad jos kovos su mumis išvien. Kartu subursime naują bendruomenę ir viską pradėsime iš naujo.
- Bet ar 1692 metais Salemo teismų nuosprendžiu nebuvo sudegintos visos raganos? O jūs imti persekioti ketvirtame mūsų amžiaus dešimtmetyje? — paklausė Frenkė.
Viktoras suplojo ir parodė į dukrą kaip perdėtai entuziastingas televizijos žaidimo vedėjas.
- Teisingai! — sušuko jis didžiuodamasis implantuota dukters erudicija.
Viveka pabučiavo Frenkei galvą.
- Gaila, bet tas kvailas zombis, kuris pasiuntė pavojaus signalą, nebuvo toks protingas kaip tu.
- Taip, — Viktoras persibraukė ranka plaukus. — Pirma, raganų seniai nebėra, antra — jis sukvietė visus į ne tą Salemą. Jis turėjo galvoje Salemą Masačusetso valstijoje, bet nurodė Salemo Oregone koordinates. Visi PNI suprato klaidą, bet nebebuvo laiko keisti kryptį. Jie turėjo nešdintis, kol nebuvo apsupti ir pasodinti į kalėjimą.
- Atvažiavę į Oregoną, nutarė išspausti nors kokią naudą. Sudėjo pinigus į bendrą fondą, apsimetė normiais, nutiesė Redklifo kelią ir prisiekė ginti vieni kitus. Tikimės, kada nors vėl galėsią nebesislapstyti, bet kol kas turime apsimesti normiais. Jei mus išaiškintų, tektų vėl sprukti. Mūsų gyvenimai, karjeros ir buitis žlugtų.
- Todėl būtinai turi slėpti odos spalvą, varžtus ir siūles, — paaiškino Viveka.
- O kur jūsų? — smalsavo Frenkė.
Viveka kilstelėjo juodą šaliką ir pamerkė akį. Lyg atsakydami sublizgėjo du varžtai.
Viktoras atsisegė aukštą sportinio kostiumo apykaklę ir parodė savo techninę įrangą.
- Super, — apimta pagarbios baimės sušnibždėjo Frenkė.
- Einu ruošti pusryčių.
Viveka atsistojo ir pasitaisė susiglamžiusią suknelę.
- Prie grimo pridėta DVD su instrukcijomis, — pridūrė ji. — Pradėk mokytis tuoj pat.
Tėvai ją pabučiavo į kaktą, išėjo iš kambario ir uždarė duris.
- Gerai, — nusišypsojo Frenkė prisiminusi labai nejaukią šio ramaus pokalbio pradžią. Ji eis į mokyklą.
Frenkė kojos pirštu lyg pastipusią voverę stumtelėjo bjaurų šiurkštų vilnonį drabužį iš regėjimo lauko. Šį sezoną vilnonių moteriškų kostiumų su kelnėmis niekas nevilki.
Norėdama įsitikinti perskaitė Teen Vogue straipsnį apie mokslo metų pradžią. Kaip ir tikėjosi, šiemet madingi lengvi audiniai, brangakmenių atspalviai ir gyvūnų kailių raštai. Šalikai ir dideli papuošalai — būtini šio sezono aksesuarai. Vilna tokia nemadinga, kad net neįrašyta į „nebemadingų“ sąrašą.
Įkvepiantys buvo ne tik Teen Vogue, bet ir Seventeen, ir CosmoGirl straipsniai. Apie tai, kad reikia būti savimi, stengtis išlikti natūraliai, mylėti savo kūną ir gyventi žaliai! Visai kitaip sakė Vikas su Vive.
Hmm.
Frenkė atsisuko į viso ūgio veidrodį, pritvirtintą prie geltonos drabužių spintos. Atidarė duris ir apžiūrėjo savo kūną. Sveikas, raumeningas ir neįtikimai proporcingas. Žurnalai visiškai teisūs. Na, ir kas, kad jos oda žalia? Ir galūnės pritvirtintos siūlais? Anot

žurnalų — neįsižeiskite! — daug šiuolaikiškesnių negu jos tėvai, — ji turi mylėti savo kūną tokį, koks yra. Ir ji myli! Be to, jei normiai skaito žurnalus (o tai jie tikriausiai daro, nes juk ten rašoma apie juos), jie ją pamils. Natūralumas madingas.
Be to, juk ji — tobula tėčio dukrelė. O kas nemėgsta tobulybės?

PENKTAS SKYRIUS
atsitiktinė pažintis su dailininku
Nors buvo ankstus rytas, Melodė ir Kendisė išbėgo į Redklifo kelią trykšdamos energija, lyg jas būtų laikę uždarytas visureigyje keturiolika valandų. Keista, bet kaimynai jau buvo atsikėlę ir dūzgė apie namus. Aklagatvio gale vaikai sukiojosi ant dviračių, už kelių namų gausi škotų šeimyna kieme žaidė futbolą.
- Ar čia — viena šeima? — paklausė Melodė, kai jos ėjo pro didžiulį akmeninį namą, jo kieme bent dešimt berniukų spardė kamuolį į susivėlusį gražuolį.
- Tėvams tikriausiai gimė tik dvynukai ir trynukai, — nutarė Kendisė ir pasipureno plaukus.
Staiga jie ėmė žaisti lėčiau ir iš viso liovėsi — įsispoksojo į pro šalį einančias seseris Karver.
- Kodėl visi į mus žiūri? — sumurmėjo Melodė puse lūpų.
- Priprask, — sušnibždėjo Kendisė. — Kai esi graži, į tave žiūrima.
Ji nusišypsojo ir pamojavo mokyklinio amžiaus berniukams.
Visi jie buvo rudaplaukiai, žavingai susivėlę ir įraudusiais, lyg

Maybelline skaistalais paryškintais skruostais. Dūmai, kylantys iš jų Hummer didumo kepsninės, skleidė aštrų marinuotų šonkauliukų kvapą, nors tokiu metu daugelis dar siurbčioja pirmą puodelį kavos.
Melodė pasiglostė tuščią skrandį. Pietūs vietoj pusryčių dabar būtų tiesiog šaunumėlis.
- Labai gražiai atrodei ano mėnesio Į. Crew kataloge! — šūktelėjo Kendisė.
Berniukai sutrikę susižvelgė.
- Kendise! — Melodė kumštelėjo seseriai į ranką.
- Pasilinksmink, — nusijuokė Kendisė kaukšėdama grindiniu mamos sidabrinėmis platformomis.
- Visi kaimynai žiūri į mus lyg į ateives iš kitos planetos.
- Taip ir yra.
Kendisė pasitaisė Missoni kombinezono petnešėles.
- Gal todėl, kad sekmadienio rytą apsivilkai kaip šeštadienio vakarėliui?
- Mano galva, todėl, jog tu šiandien vilki vakarykščius kelionės drabužius, — atšovė Kendisė. — Prakaituotais Hanes marškinėliais ir apsmukusiais džinsais vargu ar susirasi naujų draugų.
Melodei knietėjo atsikirsti, bet nutarė veltui neaušinti burnos. Kendisė vis tiek liks įsitikinusi, kad graži išvaizda — raktas į sėkmę. O Melodė vilsis, jog žmonės yra dvasingesni.
Toliau Redklifo keliu jos drožė tylėdamos. Vingiuotas kelias vedė pro mišką ar siaurą daubą — abiejose pusėse išoriniai kiemeliai buvo apželdinti žole, o sodeliuose už namų vešėjo tankūs krūmai ir medžiai. Bet čia panašumai ir baigėsi. Kaip ir skirtingai raštuoti Karverių namo rąstai, čia kiekvienas namas buvo išskirtinis ir individualus.

Pilka betono plokštė aklagatvyje buvo apraizgyta negražiais susipainiojusiais elektros ir telegrafo laidais. Senas karalienės Viktorijos laikų namas stūksojo plačialapio klevo pavėsyje. Nuo medžio be paliovos krito sraigto formos sėklos ir besisukdamos leidosi ant samanotos žemės. Baseinas juodu dugnu ir dešimtys jūros būtybių pavidalo fontanėlių teikė daug džiaugsmo visiems devinto namo gyventojams. Nors saulė buvo pasislėpusi po pilkomis debesų pagalvėmis, kaimynai plaukiojo ir taškėsi kaip linksmų delfinų būrys.
Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad Saleme garbinamas individualumas, čia žmonės gyvena patys ir netrukdo gyventi kitiems. Staiga Melodę suėmė apmaudas. Jos senoji nosis čia niekam nebūtų užkliuvusi.
- Žiūrėk, — ji parodė į lekiantį pro šalį spalvotą automobilį. Juodos durelės buvo „Mercedes“ kupė, baltas variklio gaubtuvas — BMW; sidabrinė bagažinė — „Jaguar“, raudonas nukeliamas stogas — „Lexus“, baltašonės padangos — „Bentley“, garso sistema — „Bose“, muzika — klasikinė. Visų modelių gaubtuvų papuošimai tabalavo ant užpakalinio vaizdo veidrodėlio. Automobilio numerio lentelėje puikavosi užrašas KVAIŠA.
- Šita mašina — lyg Benetton reklama ant ratų.
- Arba mašinų susidūrimas Rodeo Drive rajone, — Kendisė nufotografavo automobilį iPhone ir nusiuntė nuotrauką elektroniniu paštu draugams Kalifornijoje. Jie tuoj pat atsiuntė nuotraukas, kuriose buvo matyti, ką jie dabar veikia. Tikriausiai kurioje nors buvo prekybos centras, nes joms pasukus į Staghorno gatvę Kendisė pagreitino žingsnį ir ėmė klausinėti, kur mėgsta būti visi šiuolaikiški dar penkiasdešimties nesulaukę žmonės.
Atsakymas buvo vieningas: upės pakrantėje. Bet judėjimas ten prasidės tik po dviejų valandų.

Kol jos neskubėdamos išgėrė kavos su pienu ir kelis kartus sustojo paspoksoti į drabužių parduotuvių (Kendisės manymu, nevertų užeiti ir apsipirkti) vitrinas, pagaliau atėjo vidurdienis. Bo žemėlapio ir praeivių gerumo padedamos merginos perėjo apsnūdusį miestą ir surado upės pakrantę — iki kaklo pilnos kofeino ir pasirengusios pranešti apie savo atvykimą šiuolaikiškiems Salemo žmonėms.
- Čia viskas? — Kendisė staiga sustojo, lyg būtų atsitrenkusi į stiklo sieną. — Čia — Šiaurės vakarų prašmatnumo epicentras? — sušuko ji žiūrėdama į ledų vežimėlį, vaikų žaidimų aikštelę, plytų namą ir karuselę šalia.
- Mmm, užuodžiu kino teatro fojė, — pranešė Melodė traukdama ore sklandantį spragėsių ir dešrainių kvapą.
- Iš Melonosies gali atimti nosį, — nusišaipė Kendisė, — bet Melonosies iš nosies neatimsi.
- Kaip juokinga, — Melodė užvertė akis.
- Ne, visai ne! — nepatenkinta sumurmėjo Kendisė. — Tai visiškai nejuokinga. Tiesą sakant, tai — tikras košmaras. Paklausyk! — ji mostelėjo į karuselę. Maniakiška fisharmonijos muzika — neatsiejamas siaubo filmų titulinių dainų ir psichopatų klounų scenų atributas — tyčiojosi iš jų grėsmingai linksma melodija.
- Vienintelis žmogus, kuriam daugiau negu aštuoneri ir mažiau negu keturiasdešimt — tas vaikinas, — Kendisė parodė vienišą berniuką, sėdintį ant medinio suolo. — Bet jis, atrodo, verkia.
Berniukas buvo susigūžęs virš piešimo bloknoto. Jis žvilgtelėjo į besisukančią karuselę, paskui nuleido galvą ir toliau piešė.
Melodės pažastys ėmė perštėti nuo prakaito. Jos kūnas pažino berniuką anksčiau negu smegenys.
- Eime iš čia, — ji čiupo laibą Kendisės ranką.

Tačiau buvo per vėlu. Sesuo išsišiepė iš džiaugsmo ir tvirtai prispaudė platformas prie guma aplipusio grindinio.
- Ar čia tik ne…
- Ne! Eime, — neatlyžo Melodė tempdama vis smarkiau. — Rodos, ten mačiau Bloomingdale prekybos centrą. Eime.
- Tai jis! — Kendisė vilko Melodę prie vaikino. Švytėdama iš džiaugsmo sušuko:
- Ei, kaimyne!
Berniukas pakėlė galvą ir nusibraukė nuo kaktos garbanotų rudų plaukų sruogą. Melodei gnybtelėjo paširdžius. Iš arti jis buvo dar gražesnis.
Pro akinius storais juodais rėmais spinduliavo žavios šviesiai rudos akys. Jos atrodė kaip įrėmintos žaibo tamsiame danguje nuotraukos. Berniukas panėšėjo į stilingą moksliuką — užsimaskavusį superdidvyrį.
- Ar prisimeni mano seserį? — paklausė Kendisė. Jos balse buvo girdėti keršto gaidelės, lyg Melodė būtų buvusi kalta, kad pakrantėje taip nyku.
- Hmm… labas… Aš… Melodė, — išvebleno ji parausdama iki ausų.
- Aš — Džeksonas.
Jis nudelbė žvilgsnį.
Kendisė timptelėjo jo baltus marškinėlius apvalia apykakle.
- Vos pažinome tave su marškinėliais.
Džeksonas nervingai nusišypsojo ir įbedė akis į piešinį.
- Tu — žaviukas, — suokė Kendisė, sugalvojusi žodžių „žavus“ ir „moksliukas“ santrumpą. — Gal turi vyresnį brolį be akinių… ar su glaustiniais lęšiais? — neatstojo ji.
- Ne, — šviesūs išblyškę Džeksono skruostai paraudo. — Aš — vienturtis.

Melodė prispaudė rankas prie kūno slėpdama suprakaitavusias pažastis.
- Ką pieši? — paklausė. Klausimas nebuvo labai originalus, bet tikrai geresnis už viską, ką ketino išrėžti Kendisė.
Džeksonas pažvelgė į piešinį, lyg matytų pirmą kartą.
- Karuselę. Na žinai, besisukančią.
Melodė įdėmiai apžiūrėjo susiliejusius pastelinius tonus. Išplaukusioje vaivorykštėje ryškėjo vos pastebimi arklių ir vaikų siluetai. Juos vos galėjai įžiūrėti — tarsi sapnas, kurio negali pamiršti ir kurio epizodai lanko visą dieną.
- Labai gražu, — pasakė visiškai nuoširdžiai. — Ar seniai tai darai?
Džeksonas gūžtelėjo.
- Kokį pusvalandį. Laukiu mamos. Ji netoliese susitikime, taigi…
Melodė sukikeno.
- Ne. Ar seniai pieši? Ar tai senas tavo pomėgis?
- Aha.
Džeksonas perbraukė ranka plaukus. Banguotos sruogos sukrito į vietas kaip supašytos kortos.
- Na, kelerius metus.
- Šaunu, — linktelėjo galva Melodė.
- Taip, — linktelėjo ir Džeksonas.
- Jėga, — Melodė linktelėjo dar kartą.
- Ačiū, — Džeksonas irgi linktelėjo dar kartą.
- Nėra už ką, — linktelėjo Melodė.
Staiga fisharmonijos muzika, sklindanti iš karuselės, suskambo garsiau. Lyg nukreipdama dėmesį ir mėgindama juos išgelbėti nuo vienskiemenių žodžių ir galvų linksėjimo priepuolio.

- Tai… iš kur jūs? — Džeksonas paklausė Kendisės apžiūrinėdamas nebūdingą šiai valstijai jos aprangą.
- Iš Beverli Hilso, — atsakė ji, lyg tai būtų savaime aišku.
- Atvažiavome čia, nes man astma, — įsiterpė Melodė.
- Labai žavu, Mele, — atsiduso Kendisė netekusi vilties.
- Bet tai tiesa.
Įtampa nuslūgo nuo Džeksono veido, jis nusišypsojo. Lyg Melodės prisipažinimas būtų atgaivinęs jo pasitikėjimą savim.
- Ar… hmm… ar girdėjai apie Merstono vidurinę? — paklausė Melodė. Jos žodžius, be abejo, lydėjo muzika.
- Taip.
Jis pasislinko palikdamas jai pusę suolo.
- Aš ten mokausi.
Melodė atsisėdo. Vis dar prispaudusi rankas prie kūno, jei kartais pūstelėtų vėjas.
- Kelintoje klasėje?
Kendisė atsistojo už jų ir ėmė rašyti žinutę.
- Eisiu į dešimtą.
- Ir aš, — Melodė nusišypsojo plačiau, negu derėtų.
- Tikrai? — nusišypsojo ir Džeksonas. Iš tiesų jo šypsena dar nebuvo išblėsusi.
Melodė linktelėjo.
- Kokie ten žmonės? Linksmi?
Džeksonas nudelbė akis ir gūžtelėjo. Šypsena dingo. Muzika nutilo. Šokis baigėsi. Aliejinis pastelės kvapas tvyrojo ore kaip aistros odekolonas.
- Ką? — liūdnai paklausė Melodė. Jos širdis daužėsi graudulingo laidotuvių maršo ritmu.
- Žmonės šaunūs, tikriausiai. Bet mano mama — gamtos

mokslų mokytoja. Ji labai griežta, todėl mano vardo nėra greitojo rinkimo numeriuose nė vieno mokinio mobiliajame.
- Manajame bus, — draugiškai pasiūlė Melodė.
- Tikrai? — paklausė Džeksonas. Ant jo kaktos sublizgo prakaito lašeliai.
Melodė linktelėjo. Jos širdis jau plakė linksmesniu ritmu. Netikėtai pasijuto labai jaukiai su nepažįstamu vaikinu. Gal todėl, kad jis nežiūrėjo jai į veidą; jis žvelgė giliau. Jis bendravo su ja, nors ji vilkėjo prakaituotus kelionės drabužius ir prisipažino serganti astma.
- Gerai.
Džeksonas dar kartą įdėmiai pažvelgė jai į akis ir raudonais pasteliniais dažais ant piešinio užrašė savo numerį.
- Prašau.
Jis išplėšė lapą iš bloknoto, padavė Melodei ir greit nusibraukė kaktą išorine plaštakos puse.
- Aš jau eisiu.
- Gerai.
Matyt, dėl stipraus užsimezgusio ryšio Melodė atsistojo drauge su juo.
- Iki pasimatymo.
Džeksonas negrabiai pamojavo ir patraukė besisukančios karuselės link.
- Šaunuolė.
Kendisė įsimetė mobilųjį į metalo spalvos krepšį.
- Žaviukai — puikūs objektai praktikuotis. O dabar eime kur nors pavalgyti.
Ji greit tiriamai nužvelgė parką.
- Čia turėtų būti kavinė, kurioje neužsikrėstume salmonelėmis.

Melodė pėdino paskui Kendisę vingiuotais pėsčiųjų takais išsišiepusi žiūrėdama į raudoną telefono numerį. Paprašyti — viena. Bet išdrįsti paskambinti — visai kas kita. Tačiau ji drąsi. Jis jai užrašė numerį. Mielai. Todėl ji gali atkurti pokalbio smulkmenas atmintyje tiek kartų, kiek norės, ir negalvoti, kad susižavėjimas — vienpusis.
Taip ir padarys.
- Gal nusipirkime po dešrainį ir dietinės kolos? — pasiūlė Kendisė
- Nenoriu.
Melodė pažiūrėjo į gražų debesuotą dangų ir nusišypsojo. Liūdesys išsisklaidė.

ŠEŠTAS SKYRIUS
ViSKAS YRA NE TAiP, KAiP ATRODO
Viveka pasibeldė į Frenkės „Grožio fabriko“ duris.
- Važiuojam! Pavėluosim!
- Ateinu! — šūktelėjo Frenkė kaip ir anuos keturis kartus. Bet iš tiesų ji norėjo pasakyti: „Tobulybės skubėdamas nesukursi.“ O drabužiai, kuriuos ji demonstravo Blizgučiams, buvo visiškai tobuli. Arba bus tobuli, kai ji prisiderins saulės akinius.
- Ar jums patinka balti? — ji užsidėjo didžiulius akinius plastikiniais rėmeliais, įsisprendė į šoną ir atkišo smakrą.
- Ar žali?
Ant grindų kaip išsiveržus ugnikalniui mėtėsi drabužiai, todėl Frenkei buvo nepatogu per juos vaikščioti ir sukinėtis pozuojant ant aukštų rausvų blizgančių platformų baltoms laboratorijos žiurkėms. Tačiau žiurkės mokėjo įžiūrėti esmę be pompastikos ir ypatingos aplinkos. Juk jos bendradarbiauja jau tris valandas. Ir jų pagalba buvo labai naudinga. Norėdamos pasakyti „taip“ jos sukrebždėdavo vieną kartą, du — jei „ne“. Šitaip jos išrinko juodai ir baltai dryžuotą palaidinę be rankovių ir gėlėtą mini sijoną. Maišyti ornamentus dabar labai madinga.
- Balti ar žali? — dar kartą paklausė Frenkė.
Trys žiurkės gulėjo susirangiusios iš nuovargio. Tačiau kitos dusyk krepštelėjo baltiems rėmeliams. Geras sprendimas, nes žali visiškai susiliejo su Frenkės odos spalva, o pirmą dieną normių mokykloje ji tikrai nenorėjo išnykti minioje.
Frenkė aukštai susikėlė juodus plaukus, surišo į arklio uodegėlę, pasitepė putlias lūpas blizgiu. Kaklo varžtus pasikvepino Estee Lauder Sensuous mėginiu iš žurnalo. Juk reklamoje parašyta: „Kiekviena moteris kvepinasi savaip.“
- Palinkėkite man sėkmės, Blizgučiai!
Ji pabučiavo stiklinį narvą, ir ant jo liko blizgantis rausvas lūpų atspaudas.
- Einu! — pranešė Frenkė.
Tėvai stovėjo virtuvėje, nerūdijančio plieno salelėje, valgė vieną bandelę ir skubėdami gurkšnojo kavą — akivaizdus pastangų būti panašiems į normalius žmones rezultatas. Juk jie, kaip ir Frenkė, pasikrauna elektros energija ir valgyti jiems nereikia.
Viskas buvo taip pat ir visiškai kitaip. Gyva. Linksma. Jausminga. Juk pirmą kartą gyvenime Frenkei leista išeiti iš namų.
- Šitaip apsirengusi niekur neisi! — Viktoras trinktelėjo baltą kavos puodelį ant atversto laikraščio.
- Frenke, kur kostiumas? — Viveka priėjo prie dukters. Dabar, kai Frenkė žinojo tiesą, mamos makiažas, pilka megzta suknelė aukštu kaklu, juodos blauzdinės ir auliniai batai virš kelių įgijo kitą prasmę.
- Kodėl tu be „Piktų ir be trūkumų“? — užbaubė Viktoras.
- Būk žalias! — Frenkė pacitavo žurnalus. — Tai — vienas iš svarbiausių šių laikų tikslų. Be to, didžiuojuosi savimi ir tuo, kaip jūs mane sukūrėte. Jei žmonėms nepatiksiu tik todėl, kad esu ne normė, tai jų bėda, ne mano.
- Šitaip iš namų neišeisi, — Viktoras nepasidavė. — Su nepridengtais varžtais ir siūlėmis neiškelsi kojos.
- Tėti! — Frenkės pirštų galiukai sukibirkščiavo. — Kelnių kostiumai — tai medžiagos išniekinimas.
Ji tryptelėjo platformomis ant balto kilimo. Deja, tankūs kilimo gaurai sugėrė jos pasipiktinimą.
- Tėtis teisus, — atkakliai tvirtino Viveka.
Frenkė piktai dėbtelėjo į globėjiškai dūsaujančius ir vieningai besilaikančius nuomonės gelsvus kaip sausainių tešla tėvus.
- Eik, — įsakė Viktoras, — greičiau, kad nepavėluotume.
Frenkė piktai nužygiavo į savo kambarį. Po kelių sekundžių
išėjo su rudu šaliku ir odiniais riešų papuošalais, bet tik todėl, kad Teen Vogue rašė, jog tai būtini šio rudens aksesuarai. Ji patenkinta nusišypsojo.
- Štai. Varžtai ir siūlės paslėpti. Ar jau galime eiti?
Viveka ir Viktoras susižvelgė ir patraukė į garažą. Frenkė nužingsniavo paskui supermadingai apsirengusi ir pergalingai šypsodamasi. Kelias į nuostabų gyvenimą labai trumpas, ji jau juo žengia.
Pyppyp. Atsirakino juodo „Volvo“ visureigio durys.
- Važiuokime didžiuoju visureigiu! — pasiūlė Frenkė džiaugsmingai atgaivinusi implantuotus prisiminimus apie šeimos kelionę prie Sidabrinių krioklių.
- Manau, verčiau važiuoti ne taip į akis krintančiu automobiliu, — laikėsi savo Viktoras.
- Bet, tėti, pačių sukonstruoti daiktai — labai populiaru, — aiškino Frenkė. O didysis visureigis — tikras Pasidaryk Pats įsimašinijimas. Visiems mokiniams labai patiks.

- Žodžio įsi—maši—nijimas nėra, Frenke! — griežtai atkirto tėvas. — Derybos baigtos.
Kelionė į mokyklą buvo neįtikimai nuobodi. Medžiai, automobiliai, namai, net normiai, kuriuos Frenkė matė pro tamsintus langus, nesiskyrė nuo sukurtų jos prisiminimuose. Labiausiai ji norėjo įkvėpti gryno oro. Bet atidaryti langus buvo griežtai draudžiama, nes ji nebuvo pasitepusi „Piktais ir be trūkumų“. Tad gryno oro teks palūkėti.
Po dviejų valandų kelionės juodas „Volvo“ pagaliau sustojo prie Maunt Hudo vidurinės mokyklos. Frenkė negalėjo patikėti, kad arčiau nėra kitos mokyklos, bet nedrįso ištarti nė žodžio. Tėvai buvo suirzę, ir jei kiltų dar vienas ginčas, ko gero, sugrąžintų ją namo.
Nė nepastebėjusi didingo kalno tolumoje ir raudonų bei geltonų lėtai besileidžiančių nuo medžių lapų, Frenkė išlipo iš visureigio ir pirmą kartą įkvėpė gaivaus oro. Gaivaus, vėsaus, netrenkiančio formaldehidu. Jis kvepėjo šaltinio vandeniu dirvožemio dauboje. Frenkė nusiėmė baltus saulės akinius ir pakėlė į dangų žalią veidą. Neužblokuota jokiais filtrais saulė paglostė ir sušildė jos odą. Akys sudrėko nuo akinamo spindesio. O gal iš džiaugsmo.
Frenkei nerūpėjo, kad nežino, kur eiti. Ir kad ji dar nė karto nebuvo atsiskyrusi nuo tėvų. Jie suteikė tiek žinių ir pasitikėjimo savimi, kad Frenkė neabejojo susitvarkysianti. Ji su džiaugsmu nori tai daryti.
Keista, bet mokyklos kiemas buvo tuštutėlis, o stovėjimo aikštelėje — vos keli automobiliai. Frenkei knietėjo paklausti tėvų, kur visi, tačiau nutarė patylėti. Kam suteikti jiems peno abejoti, ar ji pasirengusi.
- Tikrai nenori makiažo? — paklausė Viveka iškišusi galvą pro langą keleivio pusėje.

- Tikrai ne, — patikino Frenkė. Saulės spinduliai, glostantys jai rankas, suteikė daugiau energijos negu Karmen Elektra.
- Iki pasimatymo po pamokų.
Ji nusišypsojo ir atsisveikindama nusiuntė tėvams oro bučinį, kol jie neišskydo dėl namus paliekančios dukrelės.
- Sėkmingos pirmos dienos darbe.
- Ačiū, — atsakė jie, žinoma, vienu balsu.
Frenkė pasuko pagrindinių durų link uostydama orą, lyg būtų atsidūrusi uostyk—kiek—telpa bufete. Ji jautė tėvų žvilgsnius eidama per automobilių stovėjimo aikštelę, bet nutarė neatsigręžti. Nuo šios akimirkos ji žiūrės tik į priekį.
Frenkė užlipo vienuolika plačių laiptų iki dvivėrių durų mėgaudamasi tikro fizinio krūvio keliamu kojų skausmu. Jausti — visai kas kita, negu vien žinoti.
Stabtelėjusi atgauti kvapo Frenkė paėmė durų rankeną ir…
- Oi!
Durys trenkė jai į skruostą. Varžtai sukibirkščiavo. Ji užsidengė ranka tvinkčiojantį skausmu veidą ir nuleido galvą.
- Vajė! Ar nesusižeidei? — paklausė daugiabalsis merginų pulkas. Jos sustojo aplink kaip išstypę į dangų Niujorko dangoraižiai. Kvepalų mišinys nustelbė gaivų orą — nuo vaisių kvapo Frenkę net supykino.
- Mes tikrai netyčia, — pasakė viena glostydama Frenkės „arklio uodegą“. — Nematėme tavęs. Ar matai mus?
Draugiškas poelgis sušildė Frenkę labiau negu saulė. Normiai mieli!
- Man viskas gerai.
Ji nusišypsojo ir pažiūrėjo į merginas.
- Išgąstis buvo didesnis už skausmą.

- Koks čia Šrekas?
Blondinė geltona su žaliu komandos palaikymo šokėjos uniforma tiesiog atšoko.
- Arba tau žiauriai bloga, arba tavo oda… žalia, — pasakė kita blondinė.
- Ar čia — pokštas? — paklausė dar viena dėl viso pikto žengdama atbula.
- Ne. Aš tikrai žalia.
Ji droviai nusišypsojo ir atkišo ranką draugiškam pasisveikinimui. Nuslydęs papuošalas apnuogino riešo siūles, bet Frenkei tai visiškai nerūpėjo. Juk ji tokia yra. Su varžtais ir kitomis detalėmis.
- Aš — naujokė. Mano vardas Frenkė, aš iš…
- Iš dirbtuvės „Pasidaryk meškiuką“? — paklausė viena merginų lėtai traukdamasi.
- Monstras! — sušuko vienintelė brunetė. Ji išsitraukė iš liemenėlės mobilųjį, paskambino pagalbos telefonu ir nubėgo į mokyklą.
- Aaaaaaaaa! — sukliko kitos kratydamos kojas, lyg būtų aplipusios vabalais.
- Sakiau, negerai treniruotis sekmadienį! — kūkčiodama sušuko viena.
Merginos puolė vidun, čiupo kėdes, pristūmė ir skubiai užrėmė duris.
Sekmadienį?
Tolumoje sukaukė sirenos. Sucypė padangos ir juodas „Volvo“ sustojo prie laiptų, iš jo iššoko Viktoras.
- Greičiau! — sušuko Viveka pro atvirą langą.
Sutrikusi ir tarsi stabo ištikta Frenkė žiūrėjo į atbėgantį tėtį.
- Nešdinamės! — sušuko jis.
Sirenų garsas artėjo.
- Norėjau tave pamokyti, — suvapėjo jis, čiupo dukrą ir įsodino į automobilį. — Tačiau nereikėjo palikti taip ilgai.
Kai visureigis išrūko iš stovėjimo aikštelės ir cypindamas padangas pasuko į Balzamo aveniu, Frenkė pravirko. „Volvo“ įsimaišė tarp kitų automobilių kaip tik tuo metu, kai daugybė policijos ekipažų apsupo mokyklą.
- Pačiu laiku, — tyliai ištarė Viveka, ir jos skruostais pasipylė ašaros.
Viktoro dėmesys buvo sutelktas į kelią. Žvilgsnis buvo skvarbus ir įdėmus, lūpos tvirtai sučiauptos. Nebuvo reikalo drožti pamokslo: „Ar aš tau nesakiau?“ Ar net reikalauti Frenkės atsiprašyti. Visi suprato, kas atsitiko, ir žinojo, ką kiekvienas būtų daręs kitaip. Liko neatsakytas vienintelis klausimas: kas dabar?
Frenkė žvilgtelėjo į savo ašarotą atspindį automobilio stikle. Nemaloni tiesa žvelgė jai tiesiai į akis. Jos išvaizda tikrai kelia siaubą.
Ašaros ritosi jai per skruostus lyg ant gamyklos surinkimo linijos — rinkosi, tryško, byrėjo… rinkosi, tryško, byrėjo… Kiekviena simbolizavo kokią nors netektį. Vilties. Tikėjimo. Pasitikėjimo. Saugumo. Patikimumo. Nepriklausomybės. Džiaugsmo. Grožio. Laisvės. Nekaltumo.
Tėtis įjungė radiją.
- …keturios mirtinai išsigandusios komandos palaikymo šokėjos teigia, kad matė monstrą Maunt Hudo mokykloje.
Žinios sklinda greitai.
- Išjunk, Viktorai, — sušnirpštė Viveka.
- Mums reikia žinoti, ką jie žino, — pasakė jis atsukdamas garsą. — Turime įvertinti žalą.

Frenkė sukibirkščiavo.
- Papasakokite, ką matėte, — iš radijo imtuvo pasigirdo sodrus vyriškas balsas.
- Ji buvo žalia. Na, bent man pasirodė, kad tai buvo ji. Bet sunku pasakyti. Viskas įvyko labai greit. Vieną akimirką ji apsimetė žmogum, o kitą — į mus tiesė rankas kažkokia… — mergaitės balsas suvirpėjo, — ateivė siaubūnė!
Frenkės liūdesys virto pykčiu.
- Norėjau susipažinti!
- Dabar tu saugi, — pasakė žurnalistas mėgindamas nuraminti auką. — Pailsėk, — pasiūlė jis ir išnyko iš eterio.
Paskui prabilo labai dalykiškai.
- Pirmą kartą Saleme monstrai pastebėti 1940 m., — pasakojo jis, — kai vilkolakių būrys su McDonald’s maišeliais dantyse buvo sulaikytas prie Kalifornijos ir Oregono sienos. Ramybė tvėrė iki 2007 m., tada berniukas, vardu Bilis, ne kartą išnyko visiems matant. Dabar žalia ateivė pabaisa pastebėta Maunt Hudo vidurinėje…
Viveka išjungė radiją.
- Gerai, kad jie bent ieško ateivės, — atsiduso ji su palengvėjimu.
- Frenke, — Viktoro ir dukters žvilgsniai susitiko galinio vaizdo veidrodėlyje, — pamokos prasideda antradienį. Po Darbo dienos. Tavo tikrojoje mokykloje. Merstono vidurinėje, už trijų kvartalų nuo namų. Bet neleisim tavęs, jeigu…
- Taip. Žinau, — sušniurkštė Frenkė. — Vilksiuos, ką liepsit. Prižadu.
Ji kalbėjo rimtai. Noras būti žaliai išsisklaidė.

„Mėgsta muziką, mėgsta šokti“ – dar viena įtraukianti trilerių karalienės Mary Higgins Clark knyga.

Geriausios draugės Darsė Skot ir Erina Keli gyvena Niujorke, kur daro karjerą ir mėgaujasi didmiesčio malonumais. Tačiau kai jos sutinka pagelbėti naujajai pažįstamai Nonai, kuriančiai televizijos laidą apie pažinčių skelbimus, merginų gyvenimas negrįžtamai pasikeičia…

Nonos paprašytos, Darsė ir Erina atsiliepia į kelis pažinčių skelbimus. Iš pradžių viskas atrodo kaip pokštas, bet jis virsti kraupia tragedija, kuomet po vieno tokio pasimatymo Erina randama nužudyta. Žiaurios draugės mirties priblokšta Darsė ryžtasi pavojingam žaidimui, kad išsiaiškintų draugės žudiką. Darsė susitinka su visais vyrais, su kuriais Erina buvo susipažinusi pagal pažinčių skelbimus. Vienas jų tikrai turi būti Erinos žudikas… Tačiau kuris? O gal jis jau nusitaikęs ir į pačią Darsę?

Knygos “Mėgsta muziką, mėgsta šokti” ištrauka:

I
Kambaryje buvo tamsu. Jis gūžėsi krėsle, rankomis apsikabinęs kelius. Štai ir vėl. Čarlis nebenori būti uždarytas slaptavietėje. Čarlis verčia galvoti apie Eriną. „Tik dar dvi, — šnibžda Čarlis. — Tada liausiuosi“
Nėra prasmės prieštarauti. Bet darosi vis pavojingiau. Čarlis tampa pernelyg nutrūktgalviškas. Čarlis nori parodyti esąs šaunus. „Pasitrauk, Čarli, eik šalin nuo manęs“, — maldavo jis. Kambaryje nugriaudėjo pašaipus Čarlio juokas.
Ak, jeigu Nana jam būtų buvusi maloni. Jeigu būtų pakvietusi jį į savo gimtadienio pobūvį prieš penkiolika metų… Jis ją taip mylėjo! Nusekė paskui ją į Darjeną su dovana — šokių bateliais, pirktais nukainotų prekių krautuvėje. Kartoninė batelių dėžė buvo pigi, paprasta, ir jis tiek vargo, kol papuošė — nupiešė ant dangčio šokių batelį.
Jos gimtadienis — kovo dvyliktą, per pavasario atostogas. Važiavo į Darjeną tikėdamasis nustebinti dovana. Atvykęs pamatė, kad namas tviska šviesomis. Patarnautojai rikiuoja automobilius. Lėtai prariedėjo pro šalį ir buvo sukrėstas, priblokštas, atpažinęs ten studentus iš Brauno.
Jam iki šiol gėda prisiminti, kad apsisukęs grįžti pravirko kaip kūdikis. Bet mintis apie gimtadienio dovaną privertė apsigalvoti. Nana buvo sakiusi, kad kas rytą septintą valandą, lietus ar saulė, ji bėgioja miškelyje netoli namų. Kitą rytą jis ten jos laukė.
Ir šiandien kuo ryškiausiai atsimena, kaip ji nustebo jį pamačiusi. Nustebo, ne apsidžiaugė. Sustojo, trūkčiojamai alsuoja, sportinė kepuraitė slepia šviesius šilkinius plaukus, ant sportinio treningo — mokyklinis megztinis, apsiavusi „Nike“ sportbačiais.
Pasveikino ją su gimtadieniu, žiūrėjo, kaip atidaro dėžę, išklausė nenuoširdžios padėkos. Apkabino.
- Nana, aš tave taip myliu. Noriu pamatyti, kokios gražios tavo kojos su šokių bateliais. Aš pats apausiu. Galėsime čia pat pašokti.
- Atstok! — Atstūmė, metė jam dėžę ir nubėgo.
Tai Čarlis puolė paskui ją, čiupo, parvertė ant žemės. Tai Čarlio rankos smaugė jai kaklą tol, kol jos rankos liovėsi trūkčioti. Tai Čarlis apavė Naną šokių bateliais ir su ja šoko, o jos galva nusviro jam ant peties. Tai Čarlis paguldė ją ant žemės, dešinė koja su šokių bateliu, o ant kairiosios vėl užmovė „Nike“ sportbatį.
Praėjo daug laiko. Iš Čarlio liko tik blyškus prisiminimas, miglotas vaizdinys, glūdintis giliausiame atminties užkaboryje. Bet prieš dvejus metus viskas pasikeitė. Čarlis ėmė jam priminti apie Naną, apie jos liauną, grakščiai išlenktą pėdą, laibas kulkšnis, jos grožį ir grakštumą, kai šoko su juo…
Ane, mane, virto — čiupk šokėją už piršto. Dešimt paršiuko pirštukų. Žaidimas, kurį mama dažnai žaisdavo, kai buvo mažiukas. Tas paršiukas nuėjo į turgų. Tas paršiukas liko namie.
- Pažaisk dar, — prašydavo, kai mama liaudavosi. — Kiekvienam paršiuko pirštukui po kartą.
Mama jį taip mylėjo! O paskui pasikeitė. Ir dabar girdi jos balsą: „Kam tie žurnalai tavo kambary? Kodėl paėmei aukštakulnius iš mano spintos? Kai tiek dėl tavęs padarėme! Tu mus baisiai nuvylei“
Prieš dvejus metus vėl pasirodęs Čarlis liepė jam dėti pažinčių skelbimus. Labai daug skelbimų. Čarlis diktavo, ką parašyti tame ypatingame skelbime.
Dabar jau septynios merginos ilsisi po žeme, kiekvienai ant dešinės kojos po šokių batelį, ant kairės — jos pačios basutė, sportbatis ar aulinukas…
Maldavo Čarlio kuriam laikui liautis. Nebenorėjo to daryti. Aiškino, kad žemė dar įšalusi — negali jų užkasti, o laikyti kūnus šaldiklyje pavojinga…
Bet Čarlis ėmė šaukti:
- Noriu, kad šias dvi paskutines rastų! Taip, kaip leidau, kad rastų Naną!
Šias dvi Čarlis išsirinko taip pat, kaip išsirinko kitas po Nanos. Erina Keli ir Darsė Skot. Abidvi atsiliepė į jo du skirtingus pažinčių skelbimus. O svarbiausia — abidvi atsiliepė į jo ypatingąjį skelbimą.
Iš visų gautų atsakymų kaip tik jų laiškai ir nuotraukos krito Čarliui į akį. Laiškai buvo įdomūs, kalbos ritmas patrauklus, taip ir girdėjo Nanos balsą, jos autoironiją, šaltą, intelektualų humorą. Ir tos nuotraukos. Abi savaip gundančios…
Erina Keli atsiuntė nuotrauką, kurioje rymo ant stalo kampo, truputį palinkusi į priekį, tarsi su kažkuo kalbėdamasi, akys spindi, liaunas kūnas taip ir laukia kvietimo pašokti.
Darsė Skot stovi prie lango šalia pagalvėlėmis apkrautos sofos, viena ranka ant klostuotos užuolaidos. Ji pasisukusi į kamerą. Aiškiai nustebusi, kad yra fotografuojama. Ant rankos kabo audinių atraižos, veidas susikaupęs, bet kartu ir linksmas. Skruostikauliai išsišovę, figūra liekna, o ilgos kojos baigiasi liaunomis kulkšnimis ir mažomis pėdomis, įguldytomis į „Gucci“ laivelius.
Kokios nepalyginti patrauklesnės jos būtų su šokių bateliais!
Jis atsistojo ir pasirąžė. Tamsūs šešėliai kambaryje daugiau nebetrikdė. Čarlio buvimas malonus ir sveikintinas. Jokie įkyrūs balsai nebereikalauja priešintis.
Kai Čarlis noriai pasitraukė į tamsią kertę, iš kurios buvo pasirodęs, jis dar kartą perskaitė Erinos laišką, pirštais perbraukė nuotrauką.
Garsiai nusijuokė, prisiminęs gundantį skelbimą, kuris ją ir priviliojo.
Skelbimas prasidėjo: „Mėgsta muziką, mėgsta šokti“

II
Šalta. Šlapia. Žvarbu. Eismas siaubingas. Bet tai nesvarbu. Gera grįžti į Niujorką.
Darsė džiugiai nusimetė apsiaustą, brūkštelėjo pirštais per plaukus ir peržvelgė tvarkingai surūšiuotą paštą. Bevė Rothaus, kaulėta, rimta, sumani Parsono dizaino mokyklos vakarinio skyriaus studentė ir jos nepamainoma sekretorė, surikiavusi laiškus pagal svarbą.
- Sąskaitos. — Parodė krūvelę dešinėje. — Šalia pervedimų šaknelės, bet tų visai nedaug.
- Tikiuosi, įnašai bent dideli, — viltingai pasakė Darsė.
- Neblogi, — patvirtino Bevė. — Žinutės čia. Gavai užsakymus apstatyti dar du nuomojamus butus. Dievaž, tikrai žinojai, ko imiesi, kai pradėjai senų baldų verslą.
Darsė nusijuokė.
- „Sanfordas ir sūnus“. Tai aš.
„Darsės studija. Nebrangus interjero dizainas“ — skelbė iškaba ant biuro durų. Biuras įsikūręs Flatirono pastate Dvidešimt trečiojoje gatvėje.
- Kaip Kalifornija? — paklausė Bevė.
Darsė pralinksmėjo, išgirdusi pagarbą merginos balse. Iš tikrųjų Bevė norėjo paklausti: „Kaip laikosi tavo motina ir tėvas? Ar jie tikrai tokie žavingi kaip filmuose?“
Atsakymas — taip, mintyse tarė Darsė, jie žavingi. Nuostabūs. Taip, aš juos myliu ir jais didžiuojuosi. Tik gaila, jų gyvenimo būdas ne man.
- Kada jie išvyksta į Australiją? — Bevė stengėsi, kad balsas skambėtų nerūpestingai.
- Jau išvyko. Išlydėjau ir iškart sėdau į naktinį Niujorko lėktuvą.
Apsilankymą namuose Darsė suderino su verslo kelione prie
Tahou ežero, kur buvo pasamdyta išpuošti parodomąjį slidinėtojų namą taupiems pirkėjams. Tėvai kaip tik ruošėsi į tarptautinę turnė pristatyti savo filmo. Nematys jų mažiausiai šešis mėnesius.
Ji atsidarė artimiausioje užkandinėje nusipirktą puodelį kavos ir atsisėdo prie stalo.
- Nuostabiai atrodai, — pagyrė Bevė. — Man patinka ši apranga.
Raudonos vilnos suknelė kvadratine iškirpte ir priderintas puspaltis — tik keli apdarai iš motinos įsiūlyto apsipirkimo žygio po Rodeo Draivą. „Mieloji, esi tokia daili, o visai neskiri dėmesio savo išvaizdai, — zirzė mama. — Turėtum išryškinti tą nuostabų nežemišką grožį.“ Tėvas dažnai sako, kad Darsė galėtų pozuoti tapant prosenelės iš mamos pusės portretą, juk jos garbei ir vardą gavo. Ta ankstesnioji Darsė atvyko iš Airijos po Nepriklausomybės karo — pas prancūzą sužadėtinį, Lafajeto armijos karininką. Ir vienos, ir kitos akys plačiai įstatytos, labiau žalsvos nei rusvos, tokie pat švelnūs kaštoniniai plaukai su auksinėmis sruogomis, tokia pat tiesi nosis. „Nuo tų laikų truputį pasistiebiau, — mėgsta linksmai pabrėžti Darsė. — Pirmoji Darsė buvo mažiukė. Aš metro septyniasdešimt šešių. Tai ir padeda atrodyti nežemiškai.“ Ji dar neužmiršo, kaip būdama šešerių nugirdo režisieriaus pastabą: „Kaip tokia graži pora galėjo susilaukti tokios pilkos pelytės?“
Iki šiol prisimena, kad stovėjo suakmenėjusi ir sukrėsta. Po kelių minučių, kai mama norėjo pristatyti ją kažkam iš filmavimo grupės ir pasakė: „O čia mano mažoji Darsė“, ji ėmė šaukti „Ne!“ ir pabėgo. Vėliau už nemandagų elgesį atsiprašė.
Šįryt išlipo iš lėktuvo Kenedžio oro uoste, bute tik numetė lagaminus ir iš karto išvyko į biurą, nė nepersirengusi savo įprastu darbiniu apdaru — džinsais ir megztuku.
Bevė palaukė, kol ji ims siurbčioti kavą, tada paėmė žinučių sąrašą.
- Ar pradėti jungti su šitais žmonėmis?
- Pirma skambtelėsiu Erinai.
Erina pakėlė ragelį po pirmo signalo. Nekantrus pasisveikinimas bylojo, kad ji jau darbe. Jos buvo kambario draugės Maunt Holjoko koledže. Paskui Erina studijavo juvelyriką. Neseniai ji laimėjo prestižinę N. V. Ajerio Jaunojo dizainerio premiją.
Darsė irgi rado savo nišą. Ketverius metus darbavosi reklamos agentūroje, kol nuo projektų vadybos persimetė į nebrangią butų apdailą. Dabar, būdamos dvidešimt aštuonerių, abi moterys tebebuvo tokios pat artimos kaip ir tada, kai studijų laikais gyveno kartu.
Darsė taip ir regėjo Eriną prie stalo — džinsuotą, nutįsusiu megztiniu, raudonus plaukus susegusią arba surišusią į uodegą, pasinėrusią į darbą ir nematančią, kas dedasi aplinkui.
Vos Erina išgirdo Darsės balsą, nekantrų „alio“ pakeitė džiaugsmo šūksnis.
- Tu užsiėmusi, — pasakė Darsė. — Ilgai netrukdysiu. Tik norėjau pranešti, kad grįžau, ir, be abejo, paklausti, kaip laikosi Bilis.
Bilis — Erinos tėvas. Jis neįgalus, pastaruosius trejus metus gyvena prižiūrimas Masačusetso slaugos namuose.
- Daugmaž taip pat, — atsakė Erina.
- Kaip sekasi dirbti prie vėrinio? Kai skambinau penktadienį, buvai susirūpinusi.
Praeitą mėnesį, kai tik Darsė išvyko, Erina gavo „Bertolini“ užsakymą sukurti vėrinį iš kliento šeimos brangakmenių. „Bertolini“ lygiuojasi į „Cartier“ ir „Tiffany“.
- Žinai, mažumėlę baiminausi, kad mano sumanymas pasirodys beprotiškas. Buvo išties sudėtinga. Bet dabar viskas gerai. Rytoj rytą jį pateiksiu, ir, jeigu galima taip sakyti, tai stebuklas. Kaip Bel Eras?
- Žavingas. — Abidvi nusijuokė, tada Darsė paprašė: — Papasakok, kas naujo pažinčių projekte.
Su Nona Roberts, Hadsono kabelinės televizijos režisiere, jiedvi susipažino sveikatingumo centre. Nona rengia dokumentinę apybraižą apie pažinčių skelbimų skiltis: apie žmones, kurie tokius skelbimus rašo, ir kurie į juos atsiliepia, — jų malonią arba skaudžią patirtį. Nona paprašė Darsės ir Erinos padėti atlikti tyrimą — atsakyti į keletą skelbimų. „Judviem nereikės susitikti daugiau nei po kartą, — drąsino ji. — Pusė vienišų mano bendradarbių tai daro ir smagiai prisijuokia. Ir kas žino, gal jūsų laukia nuostabi pažintis. Tik pagalvokite“
Dažniausiai ryžtingesnė Erina šįkart buvo neįprastai atsargi. Darsė ėmė ją tikinti, kad gali būti smagu.
- Mes nedėsime skelbimų, — dėstė ji. — Tiesiog atsiliepsime į tuos, kurie atrodys įdomesni. Neduosime savo adreso, tik telefono numerį. Susitiksime viešose vietose. Ką prarasime?
Jos pradėjo prieš šešias savaites. Prieš išvykdama į Bel Erą ir prie Tahou ežero Darsė turėjo laiko tik vienam pasimatymui. Vyriškis rašė esąs metro aštuoniasdešimt penkių ūgio. Paskui ji pasakojo Erinai, kad veikiausiai matavosi stovėdamas ant kopėčių. Taip pat gyrėsi dirbąs reklamos vadovu, bet kai Darsė paminėjo keleto agentūrų pavadinimus ir klientų vardus, vaikinas visiškai sutriko. Melagis ir pašlemėkas, Darsė pareiškė Erinai su Nona. Dabar šypsodamasi iš nekantrumo ji prašė Erinos papasakoti apie naujausius pasimatymus.
- Patausosiu rytojaus vakarui, kai susitiksime visos trys su Nona, — pasakė Erina. — Viską kruopščiai rašausi į bloknotą, kurį padovanojai per Kalėdas. Pasakysiu tik tiek, kad nuo tada, kai kalbėjomės, buvau dviejuose susitikimuose. Vadinasi, iš viso aštuoni pasimatymai per tris savaites. Dauguma vėplos, neturintys jokios visuomeninės vertės. Vieną, pasirodo, jau pažinojau. Vienas iš naujausių buvo labai patrauklus ir nereikia nė sakyti, daugiau nepaskambino. Šį vakarą irgi su kai kuo susitinku. Atrodo visai nieko, bet dar pamatysim.
- Vadinasi, nedaug tepraradau, — šyptelėjo Darsė. — Į kiek skelbimų atsiliepei už mane?
- Į kokį dešimt. Pamaniau, bus smagu kai kuriems pasiųsti mūsų abiejų laiškus. Jeigu tie tipai abiem paskambins, galėsime palyginti įspūdžius.
- Man šis sumanymas patinka. Kur mataisi su šio vakaro grobiu?
- Bare šalia Vašingtono skvero.
- Ką jis veikia?
- Įmonių teisė. Jis iš Filadelfijos. Ką tik čia persikėlė. Rytoj vakare gali?
- Be abejo. — Rytoj jiedvi susitinka vakarienės su Nona.
Erinos balsas pasikeitė.
- Darse, džiaugiuosi, kad grįžai. Pasiilgau.
- Ir aš, — nuoširdžiai atsakė Darsė. — Gerai, pasimatysime. — Jau norėjo sakyti sudiev, bet netikėtai paklausė: — Koks šio vakaro katės maiše vardas?
- Čarlzas Nortas.
- Atrodo, būsiąs iš senųjų tradicionalistų aukštuomenės. Pasilinksmink, Erina Amžinoji*. — Darsė padėjo ragelį.
Bevė kantriai laukė su žinučių sąrašu. Kai prakalbo, balsas išdavė nuoširdų pavydą.
- Dievaž, judvi kalbatės kaip mokyklinukės. Artimesnės negu seserys. Kai pagalvoju apie savo seserį, turiu pasakyti, kad judvi daugiau nei sesės.
- Tu visiškai teisi, — tyliai pasakė Darsė.
* Erin Go Bragh — gėlų kalbos frazė, dažniausiai verčiama „Airija per amžius“ (čia ir toliau — vert. past.).

Šeridano galerijoje, įsikūrusioje Septyniasdešimt aštuntojoje gatvėje iškart į rytus nuo Madisono aveniu, aukcionas tik įpusėjo. Didžiulio užmiesčio namo turtas, kurį buvo sukaupęs velionis naftos magnatas Meisonas Geitsas, pritraukė minią agentų ir kolekcininkų.
Iš salės gilumos žvelgdamas į sceną Krisas Šeridanas mėgavosi triumfo akimirka: dėl teisės parduoti šią kolekciją jie nurungė „Sotheby’s“ ir „Christie’s“ aukcionus. Didingi karalienės Onos laikų baldai; paveikslai, vertingi ne tiek dėl atlikimo technikos, kiek dėl retumo; Reviro sidabras, dėl kurio, žinojo, kils karštligiškos varžytuvės.
Trisdešimt trejų Krisas Šeridanas tebeatrodė panašesnis į antros linijos žaidėją, koks ir buvo žaisdamas amerikietiškąjį futbolą koledžo komandoje, o ne į rimtą senovinių baldų žinovą. Jo beveik dviejų metrų ūgį dar paryškino tiesi laikysena. Pečių platumą pabrėžė lieknas liemuo. Valingus veido bruožus švelnino smėlio spalvos plaukai. Mėlynos akys — malonios ir draugiškos. Bet jo konkurentai žino: tos akys gali skvarbiai žybtelėti ir nesileidžia apgaudinėjamos.
Krisas sunėręs rankas stebėjo galutinius siūlymus dėl Dominiko Kučio 1683 metų spintelės supietra dura — šlifuoto akmens plokštėmis ir centrinėmis akmens inkrustacijomis. Ši mažesnė ir ne tokia prašmatni kaip tos dvi, kurias Kučis sukūrė Liudvikui XIV, bet vis tiek nuostabus, nepriekaištingas kūrinys, kurio, žino, labai geidžia Metropoliteno muziejus.
Visa salė nuščiuvusi klausėsi, kaip kovoja du plačiai užsimoję varžovai — Metropolitenas ir japonų banko atstovas.
Pajutęs timptelėjimą už rankos Krisas nepatenkintas atsisuko. Tai jo pavaduotoja Sara Džonson, meno ekspertė, paties atsiviliota iš privataus Bostono muziejaus. Atrodė susirūpinusi.

- Krisai, manau, turime bėdą, — pasakė ji. — Skambina tavo motina. Sako norinti tuoj pat pasikalbėti. Labai susikrimtusi.
- Bėda — ta prakeikta laida! — Krisas nužingsniavo prie durų, atplėšė jas, praėjo liftą ir užbėgo laiptais.
Prieš mėnesį populiari TV laida „Ypatingi nusikaltimai“ rodė pasakojimą apie neišaiškintą Kriso dvynės sesers Nanos nužudymą. Devyniolikametė Nana buvo pasmaugta bėgiodama netoli namų Darjene, Konektikuto valstijoje. Kad ir kaip stengėsi, Krisas negalėjo uždrausti televizijai iš tolo filmuoti namo ir apylinkių, taip pat suvaidinti Nanos mirties gretimame miškelyje, kur buvo aptiktas jos kūnas.
Jis maldavo mamos nežiūrėti tos laidos, bet mama prispyrė jį žiūrėti drauge. Kūrėjai pasistengė rasti jauną aktorę, stulbinamai panašią į Naną. Dokumentinėje dramoje ji rodoma bėganti ristele; iš už medžių ją stebi žmogus; jųdviejų akistata; bandymas pasitraukti; žudikas ją sučiumpa, pasmaugia, nuo dešinės kojos nuauna „Nike“ sportbatį ir vietoj jo apauna šokių aukštakulnį.
Diktorė pompastišku balsu dirbtinai baisisi:
- Ar gražią ir talentingą Naną Šeridan užpuolė nepažįstamas asmuo? Išvakarėse ji su broliu dvyniu šeimos namuose šventė devynioliktąjį gimtadienį. Ar jos žudikas — kuris nors iš svečių, su kuriais Nana kėlė gimtadienio taurę? Per penkiolika metų neatsirado jokių įkalčių, kurie padėtų išnarplioti šį baisų nusikaltimą. Ar Nana Šeridan tapo atsitiktine išprotėjusio pamišėlio auka? O gal jos mirtis — asmeninis kerštas?
Pabaigoje buvo parodytos nuotraukos — namas ir aplinka iš įvairių pusių. Ir telefono numeris: „Jeigu turite kokios nors informacijos…“ Paskutinė — policijos daryta nuotrauka, kurioje Nana stambiu planu, kaip buvo rasta: tvarkingai paguldyta ant žemės, rankos sudėtos ant liemens, kairė koja su sportbačiu, ant dešiniosios — blizgantis šokių batelis.
Ir baigiamoji eilutė: „Kur šio dailaus vakarinio aukštakulnio pora? Ar žudikas ją tebesaugo?“

Greta Šeridan žiūrėjo laidą sausomis akimis. Kai toji baigėsi, pasakė:
- Krisai, aš labai dažnai visa tai prisimenu. Štai kodėl norėjau pažiūrėti. Po Nanos mirties beveik negyvenu, beveik nebegalvoju. Nana man viską pasakodavo apie mokyklą. Aš… Aš tiesiog pamaniau, gal pažiūrėjusi tą laidą prisiminsiu ką nors svarbaus. Atsimeni jos laidotuvių dieną? Didžiulė minia. Visi tie jaunuoliai iš koledžo. Pameni, kaip policijos viršininkas Harimanas sakė esąs įsitikinęs, kad žudikas sėdi tarp gedėtojų? Atsimeni, kaip buvo pristatyta kamerų, kad nufotografuotų visus laidotuvių dalyvius namie ir bažnyčioje?
Tada, tarsi milžiniška ranka gavusi per veidą, ji pratrūko širdį draskančia rauda.
- Ta mergaitė tokia panaši į Naną, ar ne taip? Krisai, man jos taip trūksta jau šitiek metų. Jeigu ji tebebūtų su mumis, ir tėtis būtų gyvas. Tas širdies priepuolis — dėl gedulo.
Geriau būčiau sukapojęs visus namų televizorius, kad mama nebūtų galėjusi pasižiūrėti tos laidos, skubėdamas koridoriumi į savo kabinetą galvojo Krisas. Kairės rankos pirštais barbendamas į stalą, dešine griebė telefoną.
- Kas atsitiko, mama?
Gretos Šeridan balsas virpėjo iš susijaudinimo.
- Krisai, atsiprašau, kad trukdau tave per aukcioną, bet ką tik gavau labai keistą laišką.
Dar vienas tos šlykščios laidos atgarsis, širdo Krisas. Visokių pamišėlių laiškai. Nuo aiškiaregių siūlymų surengti keletą seansų iki prašymų paaukoti pinigų mainais į maldas.
- Kam skaitai tas šiukšles, — pabarė jis. — Tie laiškai tave pribaigs.
- Krisai, šis kitoks. Jame rašoma, kad Nanai atminti vasario devynioliktosios vakarą šokanti mergina iš Manhatano mirs lygiai kaip Nana. — Gretos Šeridan balsas tapo šaižesnis. — Krisai, juk nemanai, kad tai pamišėlio laiškas? Ką mes galime padaryti? Ką turime perspėti?

Dagas Foksas užsimetė kaklaraištį, kruopščiai surišo mazgą, paskui nužvelgė save veidrodyje. Po vakarykščio veido masažo oda net blizga. Lengvos bangelės slepia, kad plaukai jau ima retėti, o smėlio spalvos plaukų dažai visiškai užmaskuoja žilstančius smilkinius.
Išvaizdus vyrukas, tikino save, gėrėdamasis, kaip šiugždantys balti marškiniai priglunda prie plačios krūtinės ir liauno juosmens. Nusikabino kostiuminį švarką, tyliai girdamas škotiškos vilnos kokybę. Tamsiai mėlyną spalvą su vos matomais ruoželiais gražiai paryškina smulkus raudonas „Hermes“ kaklaraiščio raštas. Iki menkiausios smulkmenos tikras investicinės bankininkystės šulas, garbingas Skarsdeilo pilietis, ištikimas Suzanos Froli Foks vyras, keturių nuostabių atžalų tėvas.
Niekas neįtars, linksmas ir patenkintas pagalvojo Dagas, kad gyvenu ir kitą gyvenimą — kaip vienišius laisvai samdomas iliustratorius, turintis butą palaimingai nuošalioje Londono Terasoje Vakarų dvidešimt trečiojoje gatvėje, slėptuvę Polinge ir naują „Volvo“ universalą.
Dagas dar kartą nužvelgė save aukštame veidrodyje, pasitaisė kišenėlėje nosinaitę, įsitikino, kad nieko nepamiršo, ir nužingsniavo prie durų. Miegamasis jį erzina. Aukštuomenės interjero dizaineris apstatė jį senoviniais Prancūzijos provincijos meistrų kurtais baldais, būtų nieko sau kambarys, bet per Suzaną jis atrodo kaip Fiberio Makgi spinta*. Ant kėdžių — drabužių stirtos, sidabriniai tualeto reikmenys kaip pakliuvo išmėtyti ant spintelės. Darželinukų piešiniai prilipinti ant sienos. Dingstu iš čia, pagalvojo Dagas.
* Fiber McGee — praeityje populiarus JAV radijo ir TV pjesių veikėjas, turintis netvarkingą spintą, kurią atidarius išvirsta daiktai.

Virtuvėje kaip visada sąmyšis. Trylikametis Donis ir dvylikametė Betė kemša maistą, Suzana rėkia, kad mokyklos autobusas jau atvažiuoja. Kūdikis tursena šlapiu užpakaliu ir murzinomis rankytėmis. Trišė veblena, kad šiandien nenori į darželį, nori būti namie ir su mamyte žiūrėti serialą „Visi mano vaikai“.
Suzana ant naktinių užsimetusi seną flanelinį chalatą. Kai jiedu tuokėsi, ji buvo labai miela. Miela mergaitė, kuri pamažu apsileido. Nusišypsojo Dagui ir įpylė kavos.
- Gal nori blyno ar ko kito?
- Ne. — Ar kada liausis siūliusi jam apsiryti? Dagas net atšoko, kai kūdikis pamėgino apsikabinti blauzdą. — Po velnių, Suzana, jei nesužiūri, kad būtų švarus, bent neleisk prie manęs. Negaliu eiti į darbą išsitepęs.
- Autobusas! — sušuko Betė. — Iki, mam. Iki, tėti.
Donis čiupo savo knygas.
- Tėti, ar šį vakarą ateisi į mano krepšinio rungtynes?
- Negrįšiu iki vėlumos, sūnau. Svarbus susitikimas. Kitą kartą tai jau tikrai, pažadu.
- Aišku. — Donis išeidamas trinktelėjo durimis.
Po trijų minučių Dagas jau sėdi mersedese ir suka į traukinių stotį, o ausyse tebeskamba priekaištingas Suzanos: „Pasistenk labai nevėluoti.“ Dagas junta, kaip pamažu atsipalaiduoja. Trisdešimt šešerių, turi storą žmoną, keturis triukšmingus vaikus ir namą užmiestyje. Amerikietiška svajonė! Kai dvidešimt dvejų vedė, manė, kad tai protingas žingsnis. Deja, vesti turčiaus dukterį — tai ne vesti turtą. Suzanos tėvas tikras šykštuolis. Niekada neduoda, tik skolina. Ši taisyklė išdeginta jo smegenyse.
Dagas negali sakyti, kad nemyli vaikų ar nepatenkintas žmona. Tiesiog per anksti pasinėrė į šeimos galvos rūpesčius. Išbarstė jaunystę. Kaip Daglas Foksas, investicinės bankininkystės specialistas, gerbiamas Skarsdeilo gyventojas, jis gerokai nuobodžiavo.
Pastatė automobilį ir nuskubėjo į traukinį, guosdamasis mintimi, kad kaip Dagas Fildsas, viengungis menininkas, skelbimų karalius, gyvena aktyvų ir slaptą gyvenimą, ir kai tamsieji potroškiai ima viršų, gali juos patenkinti.

Kūdikio praradimo skausmą patyrusios mamos nepaliaujamai ieško atsakymų į dažniausiai po šios nelaimės kylančius klausimus. Kodėl tai įvyko? Ar šis košmaras gali pasikartoti? Ar susilauksiu dar vaikų? Kodėl kiti nesupranta mano skausmo? Kaip šioje situacijoje elgtis kūdikio netekusiam tėčiui?

Knygą sudaro ne tik daugybės ekspertų – psichologų, akušerių, ginekologų, neonatologų – nuomonės, bet ir skausmingą įvykį išgyvenusių mamų pasakojimai. Tai padeda geriau suprasti fizinę ir emocinę netektį patyrusios moters reakciją.

Šią savo knygą autorė skiria ne tik toms poroms, kurios neteko savo kūdikių, bet ir visiems, kas kada nors yra išgyvenę netektį, skausmą, sielvartą, sumišimą ar nori ištiesti pagalbos ranką, bet nežino, kaip tai padaryti.

Giorgia Cozza (Džordžija Koca) – trijų vaikų mama, pati patyrusi kūdikio netektį, žurnalistė, bendradarbiaujanti su įvairiais žurnalais, skirtais nėštumo, maitinimo krūtimi, motinos ir vaiko psichologijos bei sveikatos temoms. Taip pat knygų tėvams apie kūdikių auginimą autorė.