Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui?

Knyga: Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui?
Autorius: Kim Youngha
Leidykla: Baltos Lankos

Moteris internete netikėtai atranda žaibo smūgį patyrusių žmonių klubą. Jo lankytojai jai padeda ne tik prisiminti ilgai slėptą savo jaunystės patirtį, išsivaduoti iš kaustančių baimių, bet ir naujai atrasti save ir savo kūną.

Bankininkas, kurio griežta motina kontroliuoja net jo intymius santykius šeimoje, sutinka buvusią geriausio draugo B. meilužę, dabar – našlę. Susižavėjęs patiki, kad tai ir yra tikroji meilė, bet, vos jam tą prisipažinus, nutinka keisčiausias įvykis – jo kūnas virsta nematomu ir po truputį pradeda nykti…

Tarp psichiatro ir jo pacientės užsimezga meilės ryšys. Su ja išsiskyręs, psichiatras keliauja į Angkor Vato šventyklą, ten stebi medį, šaknimis apraizgiusį Budos statulą ir šventyklą, bet kartu apsaugojusį jas nuo suirimo. Taip apsikabinę, jie išsilaikė devynis šimtus metų. Psichiatras supranta, kad tas pats vyksta ir žmonių gyvenime, – tik kas pavojingiau: jo žeidžiančios pastabos ar meilužės peilis? Kas iš jųdviejų yra medis, o kas Buda?

Kim Young-ha (Kim Jongha) – bene garsiausias šiuolaikinis Pietų Korėjos rašytojas, apdovanotas įvairiomis literatūros premijomis. Jo populiarumą liudija europiečių skaitytojų autoriui suteiktas apibūdinimas – „Korėjos Murakami“.
Literatūros kritikai pabrėžia ypatingą Kim Young-ha kūrinių estetiškumą bei erotiškumą ir teigia, kad jo kūryba atitinka jaunosios kartos korėjiečių lūkesčius ir meninį skonį.
Rašytojo pasakojimų siužetai neretai primena kino filmą ar dramą. Juose atpažįstami fantastinės, mistinės, romantinės, siaubo literatūros elementai.

Kim Young-ha kūrinių rinktinė – pirmoji šiuolaikinio korėjiečių rašytojo knyga lietuvių kalba. Pažintis su jo apsakymais – tai drauge ir lietuvių skaitytojų pažinties su Korėjos proza pradžia.

Jėgerio taikiklyje: Vermachto snaiperis Josef Allerberger

Knyga: Jėgerio taikiklyje: Vermachto snaiperis Josef Allerberger
Autorius: Albrecht Wacker
Leidykla: Vox Altera

Nuomonė: Labai geras skaitalas, labai gerai parašytas ir įtraukiantis. Aprašo vokiečių snaiperio karo istorija nuo Rytų fronto iki karo pabaigos ir jo grįžimo namo. Puikiai aprašytos snaiperio mintys, išgyvenimai baimės ir vidinė kova. Yra aprašomos ir baisybės padarytos Sovietų armijos, nors ir žinom žiaurumai buvo vykdomi abiejų pusių. Skaitydamas tiek įsijaučiau, kad pradėjau labai tikėtis, kad snaiperiui viskas baigsis gerai… rekomenduoju

Anotacija: Vermachto snaiperio akimis knygoje tiesiai ir nepagrąžintai perteikiama slogi ir nuožmi Rytų fronto 1943-1945 m. tikrovė. Autorius, gavęs universitetinį istoriko, psichologo ir filosofo išsilavinimą, vėliau ne vienerius metus darbavosi tarptautinėje ginklų prekybos kompanijoje, yra snaiperinių šautuvų žinovas. Knyga gimė iš kelis mėnesius trukusių interviu su vienu geriausių vokiečių snaiperių Zepu Alerbergeriu, karo pabaigoje apdovanotu Riterio kryžiumi. Knygoje nemaža sukrečiančių vaizdų. Pasak autoriaus, „vienas iš geriausių šio amato atstovų” „ilguose pokalbiuose su biografu paliudijo savo karo istoriją, kad primintų ypatingą karo tikrovės briauną ir, trokšdamas įspėti, parodytų tikrąjį karo veidą, koks pažįstamas fronto pėstininkams”.

Knygos Jėgerio taikiklyje: Vermachto snaiperis Josef Allerberger ištrauka:
Trečias skyrius
<...> 3-ioji kalnų divizija pradėjo sistemingai, bet tvarkingai trauktis prie Dniepro. Trisdešimt trimis visavertėmis divizijomis, toli pranokstančiomis dešimtį daug personalo ir atsargų netekusių priešininko divizijų, rusai šturmavo vokiečių pozicijas. Čia devyniasdešimčiai kareivių tekdavo ginti kilometrą fronto linijos. Spragoms užtaisyti užnugario ir tiekimo junginiai buvo paversti pėstininkais ir mesti tiesiai į fronto liniją. Nebeliko nei į gilumą išdėstytų pajėgų, nei rezervų. Fronto pralaužimas turėtų tiesioginių ir itin pavojingų padarinių. 3-ioji kalnų divizija dalyvavo karščiausiose kautynėse prie Zaporožės, kur rusai mėgino prasiveržti ir vokiečius suimti į gniaužtus dviem smūgio pleištais. 144-ojo kalnų pulko jėgeriai, strategiškai svarbiame taške grumdamiesi su dešimt kartų pranašesniu priešininku, savo pasipriešinimo liniją išlaikė ir leido kitiems junginiams tvarkingai atsitraukti bei įrengti naują sulaikomąją liniją. Kaitaliodama pagrindines smūgio kryptis, sovietų ofenzyva truko ištisas savaites. Rugsėjo pradžioje anksti prasidėjusio rudens nepaliaujami lietūs pavertė kelius ir gatves nepravažiuojamu dumblynu ligi kelių. Nuolatinis miego stygius, aprūpinimo maistu bei šaudmenimis problemos ir nenutrūkstamos kautynės pareikalavo iš jėgerių paskutinių fizinių jėgų. Tipiška kovinė padėtis, per visą likusį karo laikotarpį tapsianti standartinė.
144-ojo pulko 7-oji kuopa gavo įsakymą pridengti pulko atsitraukimą. Kad sustabdytų motorizuotą rusų žygiavimą pirmyn, šešiasdešimt jėgerių įsitvirtino viename kaime, stovėjusiame strategiškai svarbioje kryžkelėje. Priešo žvalgyba gana greitai nustatė, kad jėgerių nedaug. Paskui sekę sovietų junginiai jėgerius apsupo, kad iki vieno sunaikintų. 7-osios kuopos likučius sudarė mūšiuose užgrūdinti landseriai, kuriems karas buvo tapęs rutina. Gerai įsitvirtinusiems, jiems pavyko taiklia ugnimi rusus laikyti per atstumą. Nedidelėmis netektimis jėgeriai apkasuose atlaikė net apšaudymą iš prieštankinių pabūklų ir tankų. Tokiose kautynėse kaip šios išmuša snaiperio valanda. Šūvis po šūvio Zepas nenumaldomai pataikydavo į taikinį iki trijų šimtų metrų. Išnirdavęs visuose kritiniuose mūšio taškuose, jis kone šimtu procentu taiklia ugnimi priversdavo priešininką pereiti į gynybą. Tiesiog neįtikėtinai šaltakraujiškai, neklystamai siųsdavo mirtinas kulkas į atakuojančių rusų gretas. Tokiomis žūtbūtinės kovos sąlygomis esminis privalumas būdavo palaužti priešininko kovos dvasią. Todėl patyręs snaiperis siekdavo ne tiek mirtinai nukauti, bet kuo daugiau priešininkų išvesti iš rikiuotės skausmingais šūviais į liemenį. Priešininko karius demoralizuodavo ir atakos polėkį slopindavo ne tik kautynių įkarštyje daug didesnis pataikymo koeficientas dėl tankios ugnies, bet ir nežmoniški sunkiai sužeistų kovos draugų šauksmai. Tokiuose susirėmimuose, kai tekdavo grumtis su daug gausesnėmis atakuojančiųjų vilnimis, Zepas ištobulino asmeninę taktiką. Jis palaukdavo, kol gilumoje susiformuodavo trys ar keturios atakuojančiųjų vilnys. Tada labai greita šūvių seka stengdavosi sužeisti į pilvą kuo daugiau abiejų paskutinių vilnių karių. Kylantys sunkiai sužeistųjų klyksmai ir tai, kad ataka užnugaryje gęsta, staigiai sutrikdydavo priešakines kovojančiųjų gretas. Ataka pradėdavo springti. Tada Zepas imdavo į nagą priešakinius atakuotojus. Priešininkus, priartėjusius mažiau negu per penkiasdešimt metrų, visomis išgalėmis stengdavosi nudėti mirtinais šūviais į galvą ar širdį, siekdamas nedelsiant pakirsti jų gebėjimą kautis. O tuos, kurie laikėsi toliau negu penkiasdešimt metrų, paskui apšaudydavo į liemenį, kad būtų kuo daugiau sunkiai sužeistųjų. Priešininkams sprunkant, sužeistuosius nežmoniškai klykti labiausiai priversdavo šūviai į inkstus. Tokiomis mūšio sąlygomis Zepas per kelias minutes dažnai nudėdavo per dvidešimt priešo karių, tačiau jie į sąskaitą įtraukiami nebūdavo.
Sąveikaudamas su kovos draugais, šitaip jis nedidelei kovos grupei padėjo išgyventi dvi dienas. Tačiau, norėdamas išvengti gresiančio neabejotino sunaikinimo, sutirpęs gynėjų būrelis turėjo skubiai atsitraukti. Antrą naktį per dar temstant iškovotą pralaužą kuopa, pasiėmusi trylika sužeistųjų, ištrūko. Kol auštant pavyko pasiekti naują kovos liniją, būtent snaiperis vertė persekiotojus laikytis pagarbaus atstumo. Po tokio pasakojimo neabejotinai vėl kils klausimas dėl tokios kovos etiškumo ir kareiviško garbingumo. Tačiau nežaboto pirmykščio smurto verpete vienintelis elgesio kriterijus būna troškimas išsaugoti savo ir artimiausių kovos draugų gyvybę.
Pasiekę pagrindinę kovos liniją, jėgeriai užtarnautos ramybės nesulaukė. Brėkštant naujai dienai, rusai vėl atakavo, tiesa, santūriau, bet priversdami sutelkti visas jėgas. Šįkart jėgerių link žlegsėdami pajudėjo trys pėstininkų remiami tankai. Zepas tarp kovos draugų įsirengė gilią poziciją, kurioje tikėjosi išlikti kuo ilgiau nepastebėtas. Savo naujas, improvizuotas pozicijas landseriai, kiek įmanoma geriau, užmaskavo, kad įkandin tankų slenkantiems rusams ugnimi smogtų kuo netikėčiau. Nežinodamas padėties, priešininkas stūmėsi lėtai.
Sovietų pėstininkai, kiek išgali, laikėsi palengva priekin riedančių tankų priedangoje. Pastaruosius nuo vokiečių pozicijų dabar teskyrė šimtas penkiasdešimt metrų. Staiga priešakinis tankas trūktelėjęs sustojo. Bokštas dūgzdamas ėmė suktis, vesdamas patranką išilgai vokiečių linijų. Tačiau pačios pozicijos veikiausiai liko dar neaptiktos. Bokštas liovėsi judėjęs ir po kelių sekundžių jo liukas atsidarė. Zepas jau laikė šautuvą šaudymo padėtyje, optinį taikiklį nukreipęs į liuko dangtį. Iš angos per dvi plaštakas išlindo galva, prie akių atsirado žiūronai. Šautuvas buvo prišaudytas šimto dvidešimties metrų nuotoliui. Kilstelėjus dviem centimetrais aukščiau, šūvis turėtų būti taiklus. Pataikyti šioje situacijoje tiesiog privalu, mat pokštelėjimas sykiu reikštų kautynių pradžią. Zepas padelsė kelias sekundes, tada jam staiga toptelėjo mintis – juk tas vadovauja tankams ir galbūt visai atakai. Jo iškritimas iš rikiuotės galėtų viską nulemti. Zepas giliai pakvėpavo, susikaupė, ramiu ir tolygiu piršto judesiu nuspaudė nuleistuką. Pokštelėjo šūvis. Pro optinį taikiklį Zepas matė, kaip į atidarytą bokšto dangtį trykštelėjo kraujo srovė ir galva pranyko tanke. Po kelių sekundžių užvirė susišaudymas. Ir iš tiesų – tankai liko stovėti; jie, tiesa, šaudė į vokiečių gynybines linijas, tačiau daug žalos nepadarė. Netrukus jų varikliai suriaumojo, ir trys plieno milžinai atsitraukė. Zepas tikriausiai spėjo teisingai. Rusų atakai dabar akivaizdžiai trūko vadovaujančios rankos. Mat kai priešininkas po geros valandos pakilo mėgindamas vėl pulti, atakai stigo reikiamo polėkio ir ryžtingumo. Vienintelis taiklus šūvis tikrąja šio žodžio prasme nukirto priešo puolimui galvą ir tikriausiai leido jėgeriams tą dieną atsilaikyti.
Rugsėjo 20-ąją ofenzyva pagaliau baigėsi. Vokiečių frontas, per tą laiką gerokai sutrumpėjęs, mažumėlę sutvirtėjo ir 3-iosios kalnų divizijos kovos dvasios dėka sutrukdė priešininkui prasiveržti. 144-asis kalnų jėgerių pulkas šiose nepaprastai aršiose kovose vėl neteko daugiau kaip pusės kareivių. Išsekusių, purvinų, utėlių apipultų, sužeistų ir ligotų kareivių, kurie liko rikiuotėje, veiduose antžmogiškos pastangos, padėtos per praėjusias kovas, įrėžė gilias raukšles. Ciniška nacionalsocialistų propaganda pateikdavo tai kaip didvyriškus plieno ugnyje nukaldintų Rytų fronto kovotojų veidus.
Zepas mūšius stebėtinai atlaikė nesužeistas. Tačiau jį kamavo utėlės, landserių meiliai vadinamos „maišų žiurkėmis”, ir viduriavimas, mat jis, kaip ir daugelis kovos draugų, ištisas dienas maitinosi vien sūdytais agurkais, atrandamais rusų valstiečių namų podėliuose. <...>

Ritualai

Knyga: Ritualai
Autorius: Cees Nooteboom
Leidykla: Baltos Lankos

Inis Vaintropas, „diletantas itališkąja šio žodžio prasme“, turi pakankamai pinigų, kad gyventų patogiai. Jis prekiauja paveikslais, rašo horoskopus ir receptus laikraščiams, seka akcijų biržos naujienas. Žengia per gyvenimą be ypatingų rūpesčių ir nepuoselėja didelių ambicijų. Jo religija – moterys. Deja, ritualu tapęs mylėjimasis nužudo pačią meilę, ir vieną dieną, kaip, beje, pats Inis išpranašavo savo sukurtame horoskope, jį palieka žmona. Jis sugniuždytas. Bet negebantis valdyti savo gyvenimo Inis nesugeba ir deramai jo nutraukti.
Vienas su kitu visiškai nebendraujantys tėvas ir sūnus Tadsai gyvena „vieni gražioje ir tuščioje visatoje, riedančioje savo pačios susikurtais bėgiais kaip traukinys be mašinisto“. Jie taip pat susikuria išgyventi padedančių ritualų. Inis – tik pasyvus pasaulio stebėtojas, todėl skirtingu laiku juodu trumpam įsileidžia jį į savo gyvenimus, nesibaimindami, kad jis pakeis jų rutiną.
Tadso tėvo ritualas, pasak Inio, „visų daiktų tėvas“ laikas, Tadsas tėvas – „lyg žmogus dykumoje ties tam tikru smėlio grūdeliu būtų padaręs sandėrį: tik čia jis gali valgyti, skaityti“. Tadso sūnaus ritualas – japoniška arbatos ceremonija, bet jis nėmaž netrokšta aplankyti Japonijos, tardamas, kad ji – tik iškreipta jo idealo forma.
Įspraudę savo gyvenimą į ritualus Inis ir Tadsai nebepastebi paties gyvenimo ir nepajunta, kaip jis nevaldomai ima jiems sprūsti iš rankų…

Ceesas Nooteboomas (Cėsas Notebomas, gim. 1933 m.) – daugybės literatūrinių apdovanojimų laureatas, skelbtas kandidatu į Nobelio premiją. Poetiškas, santūrus, paprastumu sukrečiantis romanas Ritualai – vienas garsiausių XX a. Nyderlandų literatūros kūrinių.

Šiais laikais vargu ar rasi nuostabesnį ir labiau įkvepiantį malonumą nei skaityti Ceeso Nooteboomo knygas.
Neue Zürcher Zeitu

Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui

Knyga: Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui
Autorius: Pawel Huelle
Leidykla: Baltos Lankos

Vairavimo pamokos, pasirodo, gali būti ir romantiškos… Važinėdamas po miesto gatves mažyčiu fiatu knygos herojus, norėdamas įsiteikti žavingai instruktorei, pasakoja tikras ir pramanytas, bet visąlaik nuotaikingas, „kabinančias“ istorijas apie senelio ir tėvo mersedesus, senelio sužadėtuvių dovaną – nelaimingąjį močiutės citroeną, ir dar daug ką. Instruktorės ir mokinio maršrutai vis artėja prie jos sodo namelio užmiestyje…

Lenkų prozininkas Pawełas Huelle (gim. 1957 m.) yra dėmesingas detalėms ir „žaidžia“ literatūros konvencijomis. Jo kūryboje nesunkiai įžiūrimos Günterio Grasso ir Bruno Schulzo tekstų parafrazės. Šis šilto humoro kupinas romanas “Mercedes-Benz” gali būti skaitomas ir kaip meilės prisipažinimas čekų prozos meistrui Bohumilui Hrabalui.

Lėlė

Knyga: Lėlė <Pirkti internetu>
Autorė: Nomeda Marčėnaitė
Leidykla: Tyto alba

Tyto alba išleido naują Nomedos knygą – ji graži ir protinga, kaip ir jos autorė.:) Paskelbkite plačiai.

Vieną dieną mano gyvenime atsirado mergaitė. Lyg iš niekur. Bet ne be reikalo, matyt. Dar visai mažutė. Liūdnokų akių, niekaip neišsirenkanti sau vardo. Tik ilgainiui supratau, kad mes susitikome ne atsitiktinai. Porą mėnesių sekiau jai įkandin. Kad pamatyčiau, jog už kiekvieno kampo vis dar slapstosi stebuklai, maži dalykai gali būti dideli, kaip ir maži žmonės išmintingi, o daiktai kartais gyvesni ir už gyvuosius. Esu jai dėkinga, kad nevengė manęs ir sakė tik tiesą.
Mergaitei reikėjo Lėlė, kad jos pasaulis nušvistų. O man reikėjo mergaitės. Gal ir tau vertėtų su ja susidraugauti.
NOMEDA

Mergaitė dairėsi, bandė kilnoti šalia esančius daiktus, net senos komodos stalčius patikrino, bet lėlės kūno niekur nesimatė. Gal močiutė žinos.
Na tikrai, su šita lėle, tiksliau, su jos galva, iškart viskas buvo kitaip. Juodvi patiko viena kitai. Aš neturiu mamos, o tu pametei savo kūną. Mes galėtume susidraugauti. Mes abi vienišos. Lėlė negalėjo jaustis kitaip. Jos buvo reikalingos viena kitai.

* * *

Būna, kad garsai gyvena vieni, jiems net nereikia žmonių. Ant aukšto gyvena daiktai, o bažnyčioje garsai.
Mat kaip, yra dalykų, kurie nesikeičia. Kai paskutinįsyk buvau bažnyčioje, man irgi pasirodė, kad ji ne žmonių.
– Močiute, čia tikrai negyvena Dievas, čia gyvena garsai.
– O varge, ko tu taip šauki? Klaupkis ant kelių.
Močiutė turi dar vieną balsą, kuriuo šneka bažnyčioje. Jis man nepatinka.
– Aš nešaukiu, bet mano balsas šaukia.
– Tai aidas, vaikeli.
Mergaitė niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele ir niekada nematė, kad kas nors bučiuotų dėdei ranką, bet močiutė pabučiavo.
– Kas yra aidas, dėde?
– Pažvelk į viršų, matai tuos skliautus, kai tu ką nors pasakai, tas garsas pakyla aukštyn, tada atsimuša į skliautą ir vėl sugrįžta. Todėl ir skamba taip stipriai.
– Ačiū, kunige, ačiū…
– Ar tavo vardas Kunigas?
– O varge!
– Ne, mano vardas Jonas. O kuo tu vardu?
– Mano vardas Marija.
– Labai gražus vardas, labai gražus… O kuo ji vardu?
– Ji – Lėlė.
Pagaliau vėl vasara, vėl čiulba paukščiai, švelniai kutena vėjelis, nešiodamas gėlynų, medžių ir tvenkinių kvapus. Ore plevena pažadas. Matai, viskas bus gerai.
– Kodėl pamelavai kunigui, kad tavo vardas Marija?
– Nemelavau. Bažnyčioje prie tos gražios mamos su vaiku buvo taip parašyta. Todėl ir pasakiau.
– Vaikeli vaikeli, kokia gėda. Tai ne mama, tai Dievo motina ir ne vaikas ten, bet Jėzus, Dievo sūnus. Ir kunigui negalima sakyti „tu“. Nesuprantu, kaip mama tave auklėja, kad taip nieko neišmanai.
Aš ne Vaikelis, aš Marija.

Nomeda Marčėnaitė – dailininkė keramikė, nuo 1990 metų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Televizijos laidų vedėja, labdaros projektų organizatorė. „Lėlė“ – pirmoji jos knyga vaikams. Tai istorija apie mergaitę, kuri mamai išvykus dirbti į Airiją gyvena pas savo močiutę kaime. Geriausia jos draugė – Lėlė. Suradusi ant aukšto porcelianinę lėlės galvą, iš tuščio drobinio maišelio padarė jai kūną, ir nuo tada juodvi kartu tyrinėja aplinkinį pasaulį, kartu sulaukia grįžtant mamos. Knyga iliustruota autorės.

Knyga “Lėlė” ištrauka:

Kartą gyveno mergaitė, o gal ir dabar dar gyvena. Kas rytą prabudusi ji sugalvodavo sau naują vardą, todėl, jei norėčiau pasakyti, kuo buvo vardu, turėčiau prirašyti jų penkis, o gal dešimt lapų, ir nieko apie tai, kas iš tiesų nutiko. Kodėl ji taip elgėsi? Kada nors būtinai paklausiu, tik spėju, kad vakare užmigdavo viena mergaitė, o iš ryto prabusdavo jau kita. Bet metų ji buvo penkerių. Beveik. Tą visi žinojo.
Vieną rytą, kai dar net nebuvo spėjusi susigalvoti vardo, ją išvežė į kaimą.
Taip ir pasakė: „Vaiva, važiuojame į kaimą“ Paprastai taip į ją kreipdavosi mama, nes kadaise nusprendė, kad šis vardas dukrai tinka labiausiai. Bet juk ne.
Tačiau važiuoti ji niekur nenorėjo. Dar nebuvo sutvarkiusi reikalų — nepatikrino skylutės sienoje, nenupiešė nė vieno piešinio ant aprasojusio virtuvės lango, net nespėjo paskirstyti vaidmenų plaukų segtukams.
Ji pyko, bet mama to nepastebėjo, tik pasvėrė puošniąją—bjauriąją suknelę ant lovos galo, kitus drabužius sumetė į didelę kuprinę ir vis ragino: „Skubėk, Vaivute, skubėk“ Neskubėsiu.
Kaimas buvo labai toli, o močiutė dvelkė nepažįstamu kvapu ir su ja šnekėjo taip, lyg pati būtų ketverių. Kalbėjimui su mama ji turėjo kitą balsą. Airija — tokį vardą šiandien pasirinko mergaitė — nutarė stebėti močiutę — gal ji prašneks dar kokiu keistu balsu.
— Vaivute, vaikeli tu mano, nabagėle tu mano, tai gyvensim mudvi dabar vienos vienutėlės, — taip ir yra, tai dar vienas jos balsų.
— Aš ne Vaiva ir ne Nabagėlė. Mano vardas Airija.
— Taip taip, vaikeli, dabar daug tokių Airijų.
Mama išvažiavo dviem mėnesiams, taip ji nugirdo sakant močiutei, o atsisveikindama pažadėjo tuoj grįžti. Du mėnesiai yra ilgai, o tuoj yra greitai. Pas mane mama grįš netrukus, o pas močiutę — negreit.
Tokia štai įdomi ta mergaitė. Tiek kartų rinkausi sau kitą vardą, bet garsiai apie tai niekam neprasitariau, buvau net pamiršusi, kad toks noras kadaise pleveno mano galvoje. Ji man tai priminė.
— Vaivute! Vaaaiva!
Neatsiliepsiu.
— Kodėl neatsiliepi, kai šaukiu tave?
— Neatsiliepiu, nes ne mane šauki.
— Na ir koks gi tavo vardas šiandien?
— Pelargonija.
— Juk tai gėlė, vaikeli, ta, kur verandoje ant palangės išsikerojusi.
— Žinau, sakei man, bet šiandien mano vardas toks.
— Gerai, Vaivu… Pelargonija, tebūnie. Ar jau valgysi?
— Ne, dar nenoriu.
— Tai gal pienelio nori, štai iš kaimynės parnešiau.
— Ne, aš geriu ne karvės, bet parduotuvės pieną, šitas smirda.
— O Dieve Dieve, niekas tau netinka. Na eik tuomet, paganyk vištas po kiemą.
— Vištų ganyti nereikia, močiute, tik karves gano.
— Aš tik taip, juokais, Pelargonija tu mano.
Močiutė nežino labai daug dalykų ir vardo ji neturi. Vargšiukė.
Iš tiesų tame kaime ne taip jau blogai. Čia netgi labai įdomu. Kiemas didelis, o jame daug įvairiausių daiktų. Kibirų, pintų krepšių, dviračių, virvagalių, visokių keistų rakandų, kurių pavadinimų turbūt niekas net neatsimena, nes močiutės senelis jau numirė, o kitiems tie dalykai nereikalingi. Bet jie guli kieme ir juos galima kilnoti, apžiūrinėti ar nusinešti į kokią slaptą vietą.
Vieną dieną mano gyvenime atsirado mergaitė.
Lyg iš niekur. Bet ne be reikalo, matyt. Dar visai mažutė.
Liūdnokų akių, niekaip neišsirenkanti sau vardo.
Tik ilgainiui supratau, kad mes susitikome neatsitiktinai.
Porą mėnesių sekiau jai įkandin. Kad pamatyčiau, jog už kiekvieno kampo vis dar slapstosi stebuklai, maži dalykai gali būti dideli, kaip ir maži žmonės išmintingi, o daiktai kartais gyvesni ir už gyvuosius.
Esu jai dėkinga, kad nevengė manęs ir sakė tik tiesą.
Mergaitei reikėjo Lėlės, kad jos pasaulis nušvistų.
O man reikėjo mergaitės. Gal ir tau vertėtų su ja susidraugauti.