4). Čia tiktų sena lenkų patarlė: Esli godzina ukuncit litvina… geriau iškart lietuviškai „Jeigu gyvatė įkanda lietuviui – miršta lietuvis nuo gyvatės nuodų, o jeigu gyvatė įkanda žemaičiui – tai stimpa gyvatė nuo žemaičio nuodų.“.

5). Visiška tiesa – paskutiniai Europoje. Ir vienintelė krikščioniškame pasaulyje ir visoje krikščionybės istorijoje nuo pat Kristaus gimimo iki šių dienų, vyskupiją įsteigta Bažnyčios susirinkimo (o ne kaip įprastai popiežiaus ar imperatoriaus). Bažnyčios susirinkimas Konstancoje raštu davė įgaliojimus Livovo arkivyskupui ir Vilniaus vyskupui sutvarkyti bažnytinius reikalus žemaitijoje taip, kaip Žemaityjos delegatai buvo prašę. Ir štai „platus apyskaitos pranešimas abiejų siūstų vyskupų apie Medininkų – Varnių vyskupystę buves 1417 m. vasario 1 d.susirinkimo sutiktas džiaugsmingai – imperatorius net pravirkęs“ (S. Maziliauskas. Lietuvos kelias krikščionybėn – 1992 m. p. 133).
O kodėl susirinkimas, o ne popiežius? Todėl, kad susirinkimui tvirtinant žemaičių vyskupystės statusą buvo 3 (trys) popiežiai. Vienas popiežius Avinjone, kitas popiežius Jonas sušaukė susirinkimą, o susirinkimas norėdamas išspręsti tų dviejų ginčią dėl popiežystės išrinko trečią popiežių.

Tai vėl išskirtinis ir vienintelis atvejis Katalikų bažnyčios istorijoje. O kokia tos naujai įkurtos vyskupystės teritorija? Norėdami tai tiksliai sužinoti prašau kreipkitės į savo Telšių vyskupijos (dabartinės žemaičių vyskupijos) vyskupą Jo ekselenciją Joną Borutą su prašymu pateikti ar parūpinti 1417 metais įsteigtos žemaitijos vyskupijos žemėlapį ar bent jas užimamos teritorijas aprašą. Jeigu gautumėte atsakymą, kad tokio dokumento neturi, tada prašykite, kad toki dokumentą vyskupas per dabar Vatikane studijuojančius kunigus iš Vatikano archivų parūpintų (kaip minėjau Vatikano archyvai jau atverti).
Preliminariai t. y. apytiksliai galiu pasakyti; tai dvi dabartinėje Lenkijoje esančios vyskupijos Vygrių ir Seinų, toliau dalis Vilniaus vyskupystės dabar esančios taip pat Lenkijos teritorijoje, toliau visa dabartinė Lietuvos teritorija su Trakais, (išskyrus Vilnių bei siaurą ruožą su Medininkais, Lyda ir Gardinu) su visa aukštaitija, plius Daugpilį su jo apylinkėmis ir aišku su visa šiandienine žemaitija. Tai tokią apytiksliai užemė teritorija įsteigtoji Žemaičių vyskupystė.
6). Ir netik, kad žemaičiai nugalėjo mongolus, bet žymiai svarbesnis dalykas, kad visa tuometinė Aukso Orda per Čingischano sūnų Jochi visiems amžiams ir per visas kartas savo noru, nieko neverčiami, lasva apsisprendimo teise prisiėmė vasalo teisę ir pareigas žemaitijos karaliui ir ainiam, (paveldėtojams) bei Žemaitijos Karalystei ir kaip antspaudas tos nerašytos sutarties Čingischano šeimos relikvija – aukso kardo įteikimas karaliui Rimgaudui. Tik čia buvo įvygdyta viena kiaulystė. Prieš įteikiant tą kardą karaliui Rimgaudui Čingischano žyniai (gal net Jochiui nežinant) baisiausiai užkeikė. Tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl istorijos laikų tėkmėje Karališkai šeimai taip nesisekė. Šiandieniniai mongolų inteligentai apie Kardą ir vasališkumo teisę žino, todėl su didžia pagarba žvelgia į Lietuvą, kaip Žemaitijos Karalystės teisių peremėją ir tęsėja, o paklausus, kodėl kardą užkeikė – purtosi ir prisiekinėja, kad to negalėjo būti, to mongolai negalėjo padaryti. Tad belieka aiškintis kokios tautybės buvo Aukso Ordos žiniai ir kodėl jie tai padarė. O kokia tuometinė buvo Aukso ordos teritorija – tai dabartinė visa Mongolija, visa Kinija (be Tibeto), visas Afganistanas, dalis dabartinio Irano ir Irako ir dar šiek tiek Turkijos, ir visa dabartinė Vidurinė Azija – tai Kazachstanas, Uzbekija, Kingizija, Tadžikija, Turkmenija. Tad pasižiurėkite, kokia žemaitijos karaliaus ir Karalystės vasalinė teritoria ir tada jums taps aišku, kodėl taip visais laikais siekiama Karališkąją šeimą sunaikinti. O juk pradžią padarė Aukso Ordos žyniai (šventikai) – užkeikdami kardą. Tad kokios tautybės buvo tie žyniai? – aiškinkitės.
O pabaigai čia tiktų nuo visos kenčenčios Žemaitijos Kristaus žodžiai: „Eli, Eli, lema sabachtani?“.