Amerikietės Deborah’os Heiligman knyga “Čarlzas ir Ema” — tai savotiškas Čarlzo Darvino santuokinės meilės tyrimas.

Deborah Heiligman – amerikiečių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų jaunimui. Čarzo Darvino gyvenimo istorija „Čarlzas ir Ema“ buvo įtraukta į geriausių jaunimui skirtų 2009 m. knygų dešimtuką.
Čarlzas Darvinas (1809–1882) – vienas žymiausių pasaulio mokslininkų, žmogus, pakeitęs požiūrį į gyvų būtybių atsiradimą. Tačiau šiame biografiniame romane didžiausias dėmesys skiriamas ne revoliucingai mokslinei Darvino veiklai, o jo asmeniniam gyvenimui, apie kurį išties mažai kas žinoma. Gal todėl, kad tai buvo tiesiog laimingai vedusio vyro ir šeimos tėvo gyvenimas?

„Čarlzas ir Ema“ – tai neįprasta meilės istorija, prasidėjusi visiškai neromantiškai: jaunas mokslininkas racionaliai svarsto, vesti ar ne. Paėmęs popieriaus lapą, padalija jį į dvi skiltis ir dėlioja argumentus. Geriau turėti gerą pašnekovę ar laisvę atsidėti moksliniais tyrimams; geriau turėti asmenį, kurį galima mylėti ir su kuriuo linksma leisti laiką, ar laisvę keliauti kur panorėjus. Tačiau galiausiai žmona juk geriau, nei šuo… ir dar galimybė susilaukti vaikų, tai Darvinui buvo labai svarbu. Taigi nuspręsta – vesti! Ir jis vedė savo pusseserę Emą, su ja laimingai nugyveno santuokoje 43 metus. Du labai skirtingi žmonės: labai religinga Ema ir racionalaus proto galia tikintis Čarlzas sugebėjo mylėti vienas kitą visą gyvenimą, gerbti vienas kito pažiūras ir pakelti likimo jiems siųstas negandas. Kaip tai įmanoma?

Ši knyga – savotiškas santuokinės meilės tyrimas, puslapis po puslapio atskleidžiantis gyvenimą be širdį draskančių aistrų, apgavysčių ir klystkelių. Gyvenimą, kurį nugyveno du vienas kitą mylintys, branginantys ir gerbiantys sutuoktiniai, visą amžių savo pažiūrų rūmą rentę ant visiškai skirtingų pamatų.

„Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai. Kaip priešai. Ta prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su priešu. Bet jie nebuvo priešai. Jie buvo geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia.“

ILGESIO KOJOS
Jos turėtų būti ilgos ir vikrios, nešančios iki pragarų. Iki niekur.
Jokios kliūtys, jokios kaulų ar sąnarių ligos jų nesustabdys.
Išvykėlio ilgesys. Jis spiria tiesiai į paširdžius, atpažinęs praeitį konkrečiuose daiktuose, abstrakčiuose dalykuose, o kartais – šiaip. Jei nebūtų toks chroniškas ir valdingas, niekas apie tą ilgesį nekalbėtų. Nulupk senąją odą, – ne išsinerk (kitaip bus pernelyg cool), bet nudraskyk nagais, – naujoji vis vien liks persigėrusi jo kvapo. Ir jam visai nė motais, kad išvažiavęs stengiesi viską pradėti iš naujo.
Ištikimasis ilgesys pirmas pasitiks tave svetimame krašte. Siautės, bet neišves iš proto, apsimes, kad leidžiasi kontroliuojamas. Tačiau visa priklausys nuo jo valios.
Apsigyvenus svetimoje šalyje, reikia kuo skubiau perreguliuoti visas jusles. Ar bent jau senąsias pridengti naujomis, kad nors kiek panėšėtum į dvikultūrę būtybę. Pirmiausia priešinsis kūnas: nusilps akys, skeldės delnai, kartais pykins (natūralu, skrandis turi teisę atmesti neįprastą maistą, vien jau dėl streso). Be to, svaigs galva, tad ilgokai jausiesi it pieštas žmogelis, svirduliuojantis margo atviruko paviršiumi. Kol vimčiodamas šlitiniuosi, nesistebėk, kad neatsiveria jokios durys. Net primygtinai aiškinant, kad esi iš ES šalies. Nuo atviruko plokštumos dar neperėjai į trimatį pasaulį, supranti? Kitaip tariant, tavęs dar nesugėrė, neasimiliavo. Jie nėra tikri, ar ištikimai mylėsi savo naujuosius namus. Gali net versti juos mylėti. Ne iš blogos valios, bet skausmingai.
Pirmą Vasario 16-ąją entuziastingai ieškosi tautiečių, idantgalėtum jaustis esąs tikras lietuvis. Antrais metais juos kviesies į savo namus – vaišinsi balandėliais, fotografuositės prie mažutės stalinės trispalvės. Bet po kelerių metų viskas atrodys daug paprasčiau. Neišsigąsk – tikrai nesugyvulėjai ir nenutautėjai. Tiesiog nuo šiol, kad suvoktumei kas esąs, bus nebereikalingi konkretūs ženklai.
Tačiau kad ir kur atsidurtum, kad ir ką darytum, persekios baimė nebesurasti to, ką palikai. Basos kojos paupiuose, aukšti senamiesčio mūrai – juos atmintin neš ne velnias, o ištikimasis ilgesys…
Šimtą kartų mintyse atšoksi brolių ir seserų vestuves, tiek pat sykių palaidosi senuosius. O trumpam sugrįžęs namo pajusi – kalbos įgūdžiai atšipę, viskas aplink netobula, taisytina. Tave apsups artimiausi iš artimiausių, bet neįstengsi kalbėti, nes tyla šalia jų atrodys daug pilnesnė. Su svetimais kitaip: žodžiai liesis nekrešėdami į jokią prasmę. Svetimiems mes pakantesni nei saviems.
Paradoksas! Artimųjų meilės pasirodys per daug! Išmokęs gyventi beveik be emocijų (net vieni emigracijos metai – šiokia tokia mokykla), į papildomus jų kiekius reaguosi kaip į drastišką laiko juostos pasikeitimą. Nors, regis, likai toks pat, bet jau išdresavai jausmus. Ne išdavikiškai – tik tiek, kad išgyventum svetur.
Žmonės kalbės, kad išpuikai, kad nemoki sugrįžti, nors tavęs šitaip laukia. Lygins su senąja emigrantų karta – tokia maištinga, patriotiška, liudijusia gyvenimą likusiems čia, nelaisvėje. Vienų teks atsiprašyti, kad trūksta laiko, kitiems bandysi įtikti. Teisinsies. Ne tiek dėl klaidų, kurių pridarei svetur, kiek dėl to, kad palikai tėvynę, kad niekas tavęs čia nebesulaiko.
Kas nors būtinai paklaus: „Ko ten važiavai?” Ir nežinosi, ką atsakyti. Po dešimties metų net nebemokėsi aiškiai suformuluoti. „Toks mano pasirinkimas”, – lemensi. Paprasta, bet neatsako į klausimą… Mylintieji tylės. Supratę ar ne, niekada tiesiai nepriekaištaus dėl to, kad juos palikai ir esi NEBE ČIA.
O kartais ir TEN, ir ČIA bus taip ilgu, kad jausi ašaras tvinkstant nuo pat papilvės.
Ne, „kartais” – netinkamas žodis ilgesiui nusakyti. Taip bus VISADOS.
Netikrumas. Ilgesio kojos – išjudintos tavo šaknys.
Atvirai ir iš širdies -1.
INESA LABAI GRAŽI
Manęs laukia nebloga scenaristo ateitis, jei, anot mano dėdės, bent iki dvidešimt aštuonerių suprasiu, kad ne tik amerikiečių filme galima nudobti policininką. Kol toji valanda ateis, dar keletą metų būsiu akylai saugomas besikeičiančių guvernančių.
Dabartinės auklės kalbėsena, pasak mano tėvų, idealiai dera prie mūsų šeimos charakterio: akcentas nerėžia ausies, balso tonas ramus, o tembras – it raminanti bangų mūša – ypač jaudina tėtį, kilusį nuo pajūrio. Auklės vardą irgi nėra sunku ištarti. Inesa. Šiokiadieniais, o kartais ir savaitgalį, ji turi atstoti daug dirbančią mūsų mamą.
Iš pradžių mes, visi trys vaikai, purkštavom ir maištavom, tačiau dabar – Inesa, ir thats it! Tiek jau išmokau per metus anglų kalbos pamokų. Mūsų rajone jos – prestižo reikalas, arba klaaasė, kaip eidama pro dizainerių vitrinas ilgesingai nutęsia mano sesuo.
Taigi Inesa punktuali, paprasta, dėmesinga, viską žino apie gyvūnus ir prancūzų dailininkus (o aš maniau, kad tose šalyse, iš kurių žmonės bėga pas mus, vaikai nieko nesimoko).
Tiesa, tėvai man draudžia klausinėti Inesos apie jos krašto istoriją. Ypač po to sykio, kai ji bandė man aiškinti, kodėl pas juos niekas nenori gyventi Sibire. Ten juk tiek daug nepanaudotos erdvės dideliems namams statyti! Japonai ten perka žemės rėžius ir savo malonumui augina daržoves. Tačiau mamytė tada nukirto: „Ne tavo amžiui!” Aš taip nemaniau. Inesa, ko gero, irgi, bet nepuolė ginčytis, nes ji visada taktiška ir mandagi (net džiaustydama skylėtas mūsų tėčio glaudes).
Per šiuos porą metų aš jau praaugau Inesos sėdmenis. Jie labai apvalūs, todėl kartais nesusilaikau ir prisėlinęs žaibiškai sugriebiu – tok! Bet klykteli ne auklė, o mama – esą taip elgtis nemandagu. Mano treniruočių auka tik atlaidžiai šypsosi. Nepaisant visų nepatogumų, tai puiki proga patikrinti, kiek apima mano vis ilgėjantys pirštai.
Inesa labai aukšta, puriom raudonom garbanom ir itin šviesaus gymio. Mano antakiai tankesni (esu suskaičiavęs 184 plaukelius), bet jos skaisčiam veide jie ryškūs lyg pirmieji mūsų kiemo vijoklių daigai. Turbūt dėl to daug kas į Inesą ilgai žiūri. Tik mano auklė labai kultūringa, todėl niekada nieko nesako, neliepia liautis spoksoti. Be to, ji nešioja akinius, tad, galimas daiktas, apskritai nepastebi į ją spoksančių. Net senelis, kuris skundžiasi pavargusiomis akimis, negali atplėšti nuo jos žvilgsnio. Kai vienąsyk paklausiau mamos, kodėl taip yra, ji kiek sumišo, bet paskui atsakė: matyt, todėl, kad Inesa labai… graži?
Kad auklė patinka mano dziudo treneriui, supratau pats, be niekieno pagalbos.
Aš irgi turiu mylimąją – Lili. Mano ex vardu Sara. Ji nusprendė draugauti su kitu, irgi iš mūsų klasės, nes jis už mane aukštesnis. Tad dabar aš esu su Lili, o mano buvusioji – su aukštaūgiu Natanu. Man labiau patinka Sara, tik negaliu jos mylėti, nes draugauju su Lili. Aišku, tai komplikuota, bet juk negalima ardyti tvarkos!
Inesos mums pavydi beveik visų klasės draugų mamos. Nežinau, ar dėl to, kad ji labai graži, ar kad visada pasiruošusi už mus guldyti galvą. ,Jūsų auklė – likimo dovana!” – šitaip sako mamai ir tėčiui. Beje, Inesa visai nemoka priimti dovanų. Aš matau, kaip tėvai sutrinka ką nors jai įteikdami, pavyzdžiui, per Kalėdas. Tėtis nuolat brauko savo didelę galvą, o mama nežino, kur dėti rankas, ir prityla, nors, patikėkit, ji – kalbėjimo čempionė! Be to, Inesa niekuomet neskaito laiškų Kalėdų Seneliui. Taigi man jos tikrai niekada neprimins automatas su plastikiniais šoviniais ar Hario Poterio stebuklingoji lazdelė. Keista… Kaip ir tai, kad auklės namiškiai neturi nei mobiliojo telefono, nei kompiuterio – „kad bendravimas nevirstų tokia pat rutina kaip dulkių valymas”, – girdėjau ją aiškinant mano seneliui, tėčio tėčiui.
Na, bent mano mama be telefono tikrai neišsiverstų! Ji labai daug keliauja. Dėl to mūsų namai pilni įvairiausių daikčiukų iš visų pasaulio kraštų. Štai mano kambaryje ant medinių spintelių – visa Olandija su įvairaus dydžio klumpėmis ir mėlynais vėjo malūnais. Brolis kaišioja visiems po nosimis kokakolos butelių atidarytuvą iš Briuselio – anot senelės, „nediskretiškai sisiojantį” berniuką. Viskas, kas parvežta iš Kinijos, – tėvų kambaryje. Mama darbo reikalais lankėsi ir Rusijoje, taigi medinių lėlių, vadinamų matrioškomis, irgi turime sočiai. Kartą, kai Inesa jau buvo išėjusi namo, vieną iš jų išnarsčiau ir pačią didžiausią lėlę prikimšau spragintų kukurūzų. Kitą dieną auklė, pasigrožėjusi medinukių armija, išrikiuota viduryje svetainės, bandė vėl sukišti jas vieną kiton. Aišku, ji net nenutuokė, kad matrioškos įdarytos kaip kalėdinės žąsys. Aš stypsojau kampe ir laukiau, kol pokštels paskutinės – didžiausios – matrioškos pilvas. Kaip ir tikėjausi, Inesa krūptelėjo, sukliko, o paskui įpykusi puolė priekaištauti. Tik, iš juoko raitydamasis pasienyje, nė žodžio nesupratau.
„Ne viskas gyvenime gali būti taip smagu, kaip spragėsiai matrioškose”, – aiškina man Inesa, kai užsispyręs tysau ant kanapos ir neturiu ūpo eiti į katekizmo pamokas Parapijos namuose. Ten nuobo-du! Ir viskas labai neaišku. Pavyzdžiui, sielos kelionė į dangų. Inesa paima mano ranką, vidinėje pusėje brūkšteli kamparu suvilgytu vatos tamponu. Vėsus kutulys bėga bėga bėga… Ir atsiplėšęs nuo odos žaibiškai išgaruoja. „Taip ir siela”, – sako Inesa. Paprasta…
Pusryčiaudamas retsykiais klausausi žinių. Vieną rytą išgirdau nesuprantamą žodį „pedofilas”. Aišku, išsyk paklausiau Inesos, ji paprastai viską žino. Mano didžiam nusivylimui, auklė rėžė trumpai: tai vaikams bloga darantis asmuo. O kas tas asmuo? Suprantu, kas yra aš, tu, jis, ji, bet – asmuo?..
Gal be reikalo spyriaus, nes tuoj prisistatė brolis Enzo ir puolė klausinėti to paties. Žinoma, dviese lengviau priprašyti Inesą, bet mane nervina – jis juk beveik suaugęs, o negali pasiknaisioti žodyne. Kuo labiau Inesa gynėsi tiek težinanti, tuo smarkiau Enzo ją puolė. Aš žinau, na, bent nujaučiu, ką reiškia tokia jo mina. Tokią nutaiso, kai šaiposi iš mano meilės istorijų ir buvusių auklių išvaizdos. Man gaila Inesos, todėl tyčia falcetu žvygteliu: „Supratau, aš viską supratau!” Brolis stveria mane už apykaklės, Inesa puola į pagalbą… Košma-ras! Kaip pasakytų mama.
Aš pagrandukas, todėl tėvai ne visada žino, kaip su manim tvarkytis. Ko gero, jau nebeprisimena, ką darė su pirmaisiais dviem vaikais. O gal jau bus pamiršę, kaip apskritai vaikai daromi.
- Inesa, juk daromi, tiesa?..
SU LAIKU
„Viskas išsprūsta iš atminties, o laikas ne. Paaugliai jį spartina vytinėmis, brėžia vis aiškesnius jo kontūrus kosmetiniais pieštukais, o artėjantys prie pusamžio maldauja akimirką sustoti. „Išgraužkit!” – stūgteli laikas ir daro savo. Iškeli seilėtus pirštus virš galvos, ir laikas apsireiškia iš rytų ar pietvakarių. Jei šiaurys, net nešlapini piršto – viskas aišku. Vėjas ir laikas panašaus charakterio. Jis žiaurus ir neatidus su juo lenktyniaujantiems: graso pasivertęs apglitusiais voratinkliais, kaukolėmis, saulėlydžiais. Ir yra visiškai nepaklusnus žinojimui – juodas analfabetas tas laikas”, – skaito Inesa, mintyse stengdamasi tinkamai ištarti sunkiausius svetimos kalbos garsus.
Kur kas akivaizdesnis laikas jai rodosi vakarais – dulkių procesijomis iš globojamos aristokratės palovio. Paskutiniais mėnesiais senoji bemokėdavo daryti du dalykus: kritikuoti kelnėtas moteris ir žiūrėti pro langą. Ponia purkštavo dėl ypač apdriskusio, jos akimis, jaunimo, neatsargiai braukiančio rankovėmis palei langines, kurių kitoj pusėj ji gyvena. Tad artimieji, nenorėdami, kad su laiku raganėjanti ir su niekuo nespėjanti jų mamma gąsdintų praeivius, sumanė paleisti jos laiką velniop. Nusamdė abejotino talento tepliorių iš Monmartro, ir tas per dieną atspaudė anapusinę lango panoramą ant drobės. Nuo šiol senoji gyvenimą stebi paveiksle, o laikas toliau voliojasi paloviuose. Taigi, už lango jau nebėra jokio žalumos ženklo, nors madam tebeįsivaizduoja siurbianti chlorofilą. Diena mainosi vietomis su naktimi, tačiau senajai vis tas pats vaiskus paveikslo rytas.
Pavydu, ji turi marias to kito laiko.
Inesa, atvirkščiai, pajutusi, jog apskritai viskam jo trūksta, kartais imasi žygių. Vakarais, prieš Eliotui grįžtant iš darbo, išeina į lauką prie sankryžos laukti jo „Nissan”. Tereikia kelių akimirkų, kad išvystum laiką Elioto veide, šiam sukant į kiemą. Inesai kaista nugara ir parūkuoja akys. Toks sukrečiantis akimirkos tikrumas…
Bet dažniausiai viskas būna kitaip. Paršliaužusi iš darbų, Inesa išdalina duoklę dienai: fuck pareigoms, fuck saviraiškai, fuck vaikų švietimui, – ir gerokai prieš Eliotui grįžtant akmeniu krinta į patalus…
Atsidūrusi svetimame krašte, Inesa jautėsi riebiu balandžiu akimis neaprėpiamame įvairiarūšių mažų paukštukų (vietinių) turguje: muša karštis, kūnas sunksta ir sunksta, slegiamas svetimų objektų didybės. Bet su laiku viskas ima mažti, traukiasi į perspektyvą, paukščių keliamo triukšmo nebelieka, ir riebus balandis virsta cheminiais preparatais raudonai nudažyta kanarėle, vardu Inesa. Kaip ir visi aplinkui.
Laikas – paskutinis chamas, dviejų žadintuvų sinchronu garsiai skaičiuoja avis: Inesai jau tuoj keturiasdešimt, o jis tebečirpina devyniolika…
Štai kodėl nuolat sakoma, kad per anksti mirštame, – dingteli Inesai.
Inesa baidosi pagyvenusių moterų laibais, nepasitenkinimo prismaugtais balsais, ypač kai jais ko nors reikalaujama. Tokių balsų pilni kiemai. Laikas ne itin galantiškas, todėl jo plakamos moterys kniaukia, inkščia ir cypia. Nei čia genetika, nei apsigimimas – laiko klausimas. Saugodamasi šio užkrato, lyg sumaniai besislapstančio priešo ar mirties, Inesa ginasi tylėjimu. Jau pramoko tylėti, kaip ir kalbėti, – laiku.
Laikas, nepaisydamas šito ir kitų Inesos protestų, gviešiasi į jos gimtąją kalbą. Savi žodžiai dingsta be jokios mistikos ir nesutartą valandą. Štai kad ir aną ketvirtadienį. Užkrito, kaip lietuviškai vadinasi tai, kas šiaip jau yra langas. Gali pamiršti, kuo skiriasi „poliglotas” nuo „poligamijos” – tik ne „langą”. Taigi, uodas įskrido pro… Na ir kas, kad į pagalbą tokiais atvejais šoka visas kūnas, smegenys rankoms duoda komandą nubrėžti ore pavidalą to, kas gali vadintis sumautu „langu”. Antras pamirštas žodis buvo „pusbrolis” – ir tas iš gana dažnai tariamų kategorijos. Paskui užkrito, kaip rašomi „konservai” – su s ar su c? Balandžio aštuntąją užmarštin iškeliavo būdvardis „išvirkščias”, to paties mėnesio gale dingo „viryklė”.
- Kokia tu kalba galvoji? – lyg tarp kitko pasidomi sykiu pietaujantis kaimynas.
Kažko panašaus Inesa kadais yra klaususi savo vyro: „Kokia kalba tu sapnuoji?” Tada jis raitėsi, springo iš juoko, bet šią akimirką Eliotui pamirštas „langas” kažkodėl neatrodo juokingas…
Gegužė su savim į nykstančių žodžių Babelį nusinešė „čiulptuką”. Tas pats likimas laukė ir „spausdintuvo” bei „kopėčių”. Pasimiršo ir žodis „atsargos”. Inesa mėgino jį keisti „gėrybių kaupimu”. Tam tikram kontekste būtų tikę, tik ir tas prakeiktas „kontekstas” kažkur prapuolė!
Lapkričio mėnesį Inesa prisiskolino, prisisiuntė knygų ir ėmėsi mokytis žodžių. Kalė sinonimus, dalyvines formas, vis dar taisyklingai tebevartojo visas nuosakas.
Tik su laiku viskas ims atrodyti daug paprasčiau. Kažkam nutautėjimas kels siaubą, kiti tikins, kad nėra ko šiauštis, kai patogi ramybė taikosi tave paglostyti.
Inesa – ne išimtis.
Kartais ir pats laikas apsimeta sustojęs. Tai dažniausiai nutinka rytais.
Inesai tempia smilkinius nuo guma surištų plaukų. Ji puikiai žino, kad apstu nepakančių piliečių, rusvaplaukį galinčių apkaltinti nelegaliu verslu ar konspiracija. Ypač kai prieduryje ji pogarsiai šnekučiuojasi su paštininku, pristatančiu jų porai išrašus apie sunaudotą vandenį bei dujas. Inesa niekada neįsileidžia jo giliau nuo tarpdurio. Inesa bijo paštininko „Porsche”, o paštininkas – santuokos.
- Jūs be galo gundanti!
Inesa suklūsta. Girdėti, kaip braškėdamos glaudžiasi laiptinės sienos ir vaizdas panašėja į regimą pro durų akutę. Gal tai dėl pernelyg suveržtų plaukų?..
Paprastai išvaizdi moteris vadinama gražia, o niuansams nusakyti tinka žodžiai: žavi, elegantiška, patraukli, pritrenkianti, įspūdinga, viliojanti, simpatiška, nepakartojama, užburianti, puiki, vylinga, daili, stulbinanti, išskirtinė ir t. t. Tiesa, reikėtų paisyti aplinkybių – laiko ir vietos, – kad pagyrų objektas susigėdęs neraustų. Bet Inesa jau pastebėjo, kad ši taisyklė negalioja atvykėlėms iš Rytų, nesusimokėjusioms už teisę į subtilumą. Tik joms drįstama drėbti į akis regioninį grožį, tarsi iš jo būtų emigracijoje gyvenama.
Tokiom akimirkom Inesa labiau už viską geidžia pavirsti bekalbe Vilhelmo Hameršiojaus paveikslo „Ramybė” moterimi. Tada ji nusispjovus atsuktų smalsiam pasauliui nugarą ir galėtų svajoti apie sultingą jautienos kepsnį, nenutviekstą paštininko šypsenos iš tarpdurio.
O paštininkas tikisi, kad su laiku Inesa leis bent iš nugaros paliesti jos baltą kaklą po skaudžiai į kuodą suimtom garbanom. Vėliausiai kitą pavasarį, taip planuoja…
- Velniop! – teškia Inesa.
- Velniop! – atkartoja jau giliau iš tarpdurio, Eliotui ilgai pliurpiant telefonu savo nesuprantama gimtąja kalba.
Riktelėjusi išdreskia veržiančią gumą, ir per pečius pasipila plaukai.
Suklūsta: gerklėje čiužinėja tarsi ne jos balsas. Kažkoks dirbtinai pertemptas. Ar tik nebus pasigavus anginos?.. Arba balso stygų uždegimo?
Ne. Nori ji to ar nenori – čia tas balsas, kuriam atėjo laikas…

Paauglystė – tartum šuolis parašiutu. Penki labai patyrę instruktoriai jums pataria, kaip skrieti maloniai ir saugiai nusileisti.

Psichiatras Linas Slušnys padeda geriau pažinti save ir suprasti draugą, atskleidžia bendravimo subtilybes (Kodėl sunku sutarti su tėvais? Kas yra vyriška draugystė? Kuo meilė skiriasi nuo susižavėjimo? Kas pirmas – jis ar ji – turi prabilti apie jausmus?). Jis negaili gerų patarimų, kaip ugdyti pasitikėjimą savimi, įveikti laikinus stresus ir tapti stipria asmenybe.

Gydytojas neurologas Jonas Girskis pasakoja apie kūno pokyčius ir seksualumą, kalba ir apie intymius dalykus, kurių ne visada drąsu klausti. Kaip elgtis, kad taptum ne tik stiprus ir gražus, bet ir sveikas? Įvertink savo fizinę būklę ir nepatingėk atlikti gydytojo siūlomų pratimų.

Žurnalistas Paulius Jurkevičius šmaikščiai paaiškina, kodėl būtina valyti ne tik dantis, bet ir batus, moko užsirišti kaklaraištį ir ragina neišsigąsti, šalia lėkštės pamačius daugiau nei vieną šakutę. Jis pamokys ir bendravimo meno – kaip prakalbinti merginą, kaip bendrauti su vyresniais ar užmegzti pažintį internete.

Nepriklausomas finansų ekspertas Algimantas Variakojis pasakoja, kaip protingai elgtis su pinigais. Ir ne tik. „Tik trys procentai jaunuolių galvoja apie savo tikslus, kaip jie gyvens, kur ir iš ko gyvens. Bet kaip tik tie trys procentai ateityje ir gyvena pasiturinčiai ir laimingai,“ – rašo autorius. Šis skyrelis – trumpas savarankiškumo pradžiamokslis su naudingais patarimais, kurio pabaigoje siūloma pati geriausia investicija gyvenime…

O hiphopo grupės „G&G Sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas – Svaras kalba apie „svarbiausią mūsų gyvenimo dalį“ – laisvalaikį. Tai ne vien televizorius, kompiuteris ir knygos, bet ir laiptinės chebra, riedlentės, motociklai. Jis trumpai papasakoja apie populiariausias jaunimo subkultūras – hipius, pankus, gotus, skustagalvius ir, žinoma, apie hiphopą.
Knygos gale, skyriuje „Post scriptum“, pateikiamas literatūrologo, vertėjo, vaikų literatūros eksperto doc. dr. Kęstučio Urbos grožinės literatūros sąrašas. Be to, rasite lotyniškų žodžių bei posakių ir Giedriaus Drukteinio sudarytą populiariausių prekių ženklų sąrašą.

Žinai, kas geriausiai skaito mūsų emocijas iš veido? Mamos ir merginos. Mūsų nelaimei, jos geriausiai jaučia, kai mes meluojame. Kaip jos tai sugeba nuspėti, nesuprantu, bet taip jau yra.

Linas Slušnys

Graži laikysena – ne tik fizinės sveikatos, geros savijautos, bet ir psichinės ir emocinės būsenos veidrodis. Dvasiškai palūžęs, bėdų alinamas žmogus visada nerangus, susikūprinęs, raumenys įsitempę, nes kenčiantis protas verčia kentėti ir kūną.

Jonas Girskis

Aš visiškai nepritariu tiems, kurie sako, kad pakanka švariai ir tvarkingai vilkėti, o visą likusį laiką reikia tobulinti vidinį pasaulį. Be abejo, vidinį pasaulį lavinti reikia. Bet nereikia apleisti ir išorės. Nes apsileidimas – tai irgi įvaizdis. Bloga žinia pasauliui apie save.

Paulius Jurkevičius

Žodis „kada nors“ leidžia atsipalaiduoti, nieko neveikti, kol… Ateina senatvė ir stebuklingasis „kada nors“, guodęs visą gyvenimą, virsta „niekada“. Pažvelgi į niūrią kasdienybę ir supranti – nieko įdomaus gyvenime nenuveikei, nieko neturi. Tik sąskaitos ir skolos. (…) Vadovauti savo gyvenimo laivui reikia pradėti čia ir dabar, ne po penkerių ar dešimties metų.

Algimantas Variakojis

Yra viena maža paslaptis. Gyvenime svarbu ne pergalės ar medaliai, o artimi žmonės, kurie tave supa, ir draugai. Juos reikia saugoti, jų laikytis. Vienas būsi niekas. O kai mūsų daug – bet ką galime pasiekti. Jei šiandien padėsi draugui, rytoj jis padės tau. Viskas grįžta – patikrintas faktas.

Gabrielius Liaudanskas – Svaras

Skaityti knygos ištrauką

1 Sukės serijos knyga – Miręs iki sutemų

Sukė Stekhaus – Bon Tono keistuolė. Ji dirba padavėja nedideliame bare, yra užsisklendusi, beveik nesusitikinėja su vaikinais, bet ne dėl to, kad yra negraži ar trenkta, kaip galvoja miestelio gyventojai, o todėl, kad… sugeba skaityti mintis. Tai neretai nuvilia, slegia ir kartais yra pavojinga, todėl Sukė vengia žmonių ir svajoja… sutikti vampyrą. Vieną vakarą ji susipažįsta su Bilu Komptonu. Merginą pirmiausia patraukia ne vampyriškas jo grožis, o tai kad ji negirdi jo minčių. Bilas taip pat susižavi Suke, ir ne tik todėl, kad jam reikia jos kraujo. Tiesiog ji ne tokia kaip visos. Tačiau Bilui pasirodžius miestelyje ima paslaptingai žūti jaunos moterys. Ant aukų kūnų – dantų žymės.

Sukė Stekhaus yra baro kokteilių padavėja mažame Luizianos miestelyje. Kol vieną dieną pasirodo jos svajonių vampyras, o bendradarbė paslaptingai dingsta… Galbūt draugauti su vaikinu vampyru nėra jau tokia gera mintis? Taip prasideda visą pasaulį užkariavusi pirmoji Sukės Stekhaus ciklo knyga apie mintis gebančią skaityti merginą, draugaujančią su vampyrais, vilkolakiais ir kitom nepaprastom būtybėm, kurios gyvena tarp mūsų. Ši ribas tarp fantastikos, siaubo ir detektyvo žanrų ištrinanti romantiška serija, sulaukusi stulbinančio pripažinimo JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir daugybėje kitų šalių, laikoma pagrindiniu Stephenie Meyer „Saulėlydžio” sagos įkvėpimo šaltiniu. Serialo „Šešios pėdos po žeme” kurėjai pagal šias Ch. Harris knygas kuria populiarų serialą „Tikras kraujas”.

Taip prasideda visą pasaulį užkariavusi Sukės Stekhaus ciklo knyga apie mintis gebančią skaityti merginą, draugaujančią su vampyrais, vilkolakiais ir kitom nepaprastom būtybėm, kurios gyvena tarp mūsų. Ši ribas tarp fantastikos, siaubo ir detektyvo žanrų ištrinanti romantiška serija, sulaukusi stulbinančio pripažinimo JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir daugybėje kitų šalių, laikoma pagrindiniu Stephenie Meyer Saulėlydžio sagos įkvėpimo šaltiniu.

2 Sukės serijos knyga – Mirusios širdys

„Miręs iki sutemų“ tęsinys „Mirusios širdys“ – fantastikos, siaubo ir detektyvo žanrų mišinys, sulaukęs stulbinančio pripažinimo daugelyje šalių

Likimas tyčiojasi iš kokteilių padavėjos Sukės Stekhaus. Pirma, nužudoma jau antra jos bendradarbė, bet niekam, atrodo, nerūpi išaiškinti nusikaltėlį. O vėliau, vieną naktį kažkoks keistas ir, atrodo, mistinis padaras užpuola pačią Sukę. Ji lieka gyva tik todėl, kad vietos vampyrai sutinka išsiurbti užnuodytą kraują. Lyg jiems tai nepatiktų… Tačiau už tai reikalauja paslaugos – panaudoti savo telepatines galias ieškant dingusio vampyro. Sukė sutinka padėti, jeigu jos nemirę draugai nesigriebs prieš žmones vampyriškų priemonių. Lengviau pasakyti, nei padaryti. Užtenka vienos gundančios blondinės ir mažutės klaidelės, kad pakviptų mirtimi…

Sukė Stekhaus – iš pažiūros eilinė mergina, dirbanti mažo miestelio bare. Ji jau susitaikė su savo „trūkumu“ – gebėjimu skaityti svetimas mintis. Ir netgi išmoko tuo pasinaudoti – kad ir narpliodama neištirtus nusikaltimus. „Mirusiose širdyse“ jai teks perprasti radikalaus religinio kulto narių paslaptis ir pamėginti surasti dingusį vampyrą…

Mirusios širdys – antroji knyga iš romanų serijos apie vampyrus, kurios pagrindinė veikėja – Sukė Stekhaus. Ši iš pažiūros eilinė mergina, dirbanti mažo miestelio bare, jau susitaikė su savo „trūkumu”, sugebėjimu skaityti svetimas mintis, ir netgi išmoko juo pasinaudoti. Kad ir narpliodama neišaiškintus nusikaltimus. O kas geriau pagaus žudiką, jei ne žmogus, kuris gali susekti jį netgi netardydamas? Knygoje „Mirusios širdys” jai teks perkąsti radikalaus religinio kulto narių smegenis ir pamėginti surasti dingusį vampyrą.

Daugiausia problemų Sukės gyvenime kelia faktas, kad ji pamilo vampyrą. Ne besislapstantį ir tykantį atsigerti žmonių kraujo, o pripažintą miestelėną, geriantį sintetinį kraują. Tačiau dėl to susitikinėti su nemirėliu nė kiek ne lengviau. Saulės faktorius, netolerancija česnakui ir mažiausiai 100 metų amžiaus skirtumas… Bet meilė yra meilė, nepasirinksi, ką įsimylėti, juolab kad gražuolis vampyras Bilas turi unikalią savybę – Sukė nesugeba perskaityti jo minčių. Nauji, įtraukiantys, detektyvo elementais ir subtiliu pietietišku humoru pagardinti nuotykiai prasideda…

3 Sukės serijos knyga – Mirusiųjų klubas

Sukės Stekhaus vaikinas vampyras Bilas turi paslaptį. Jis leidžia laiką palinkęs prie kompiuterio, ne tik kad nepastebi iš darbo bare grįžusios Sukės, bet netgi nesurenka išgertų sintetinio kraujo butelių… Dar labiau mergina nuliūsta ir sutrinka, kai mylimasis pasako turįs išvykti į Sietlą. Ji iškart supranta, jog tai melas. O kai po kelių dienų jos darbdavys vampyras Erikas praneša, kad Bilas pagrobtas, Sukė nebežino, ką ir galvoti. Ji vis tiek iškeliauja gelbėti mylimojo į šiurpų Mirusiųjų klubą lydima stebėtinai patrauklaus vilkolakio. Kai mergina pagaliau suranda Bilą, darantį rimtą išdavystę, nebežino, ar gelbėti jį, ar smailinti kuolus…

Ši trečioji Sukės Stekhaus ciklo knyga – apie žemišką, protingą, linksmą ir įdomią dvidešimt šešerių metų merginą, kuri draugauja su vampyrais, vilkolakiais ir kitomis nepaprastomis būtybėmis, gyvenančiomis tarp mūsų. Draugauja, galima sakyti, iš reikalo, nes turi vieną „trūkumą“ – sugeba skaityti kitų mintis. Dėl jo Sukė, miestelio žmonių laikoma keistuole, nesugeba užmegzti santykių su normaliais vaikinais. Tiksliau, nesugebėjo, kol sutiko Bilą, vampyrą, kurio minčių tiesiog negirdėjo. Šis išmokė ją valdyti savo galias ir įtraukė į antgamtišką bendruomenę. Poros stiprybę jau patikrino audringi nuotykiai, bet Sukė kasdien vis labiau įsitikina, kad jų pasauliai siaubingai skirtingi ir tie skirtumai jų santykius daro neatsparius išorinio pasaulio išbandymams.

Ši trečioji Sukės Stekhaus ciklo knyga – apie žemišką, protingą, linksmą ir įdomią dvidešimt šešerių metų merginą, kuri draugauja su vampyrais, vilkolakiais ir kitomis nepaprastomis būtybėmis, gyvenančiomis tarp mūsų. Draugauja, galima sakyti, iš reikalo, nes turi vieną „trūkumą“ – sugeba skaityti kitų mintis. Dėl jo Sukė, miestelio žmonių laikoma keistuole, nesugeba užmegzti santykių su normaliais vaikinais. Tiksliau, nesugebėjo, kol sutiko Bilą, vampyrą, kurio minčių tiesiog negirdėjo. Šis išmokė ją valdyti savo galias ir įtraukė į antgamtišką bendruomenę. Poros stiprybę jau patikrino audringi nuotykiai, bet Sukė kasdien vis labiau įsitikina, kad jų pasauliai siaubingai skirtingi ir tie skirtumai jų santykius daro neatsparius išorinio pasaulio išbandymams.

4 Sukės serijos knyga – Miręs pasauliui

Naujieji metai Bon Tono miestelyje. Dauguma žmonių švenčia, tik ne kokteilių baro padavėja Sukė Stekhaus. Ji turi dirbti. Praėjo kelios savaitės po to, kai iš baro išsiprašiusi mergina keliavo traukti savo mergišiaus vaikino Bilo iš senos (o kalbant apie vampyrus, ji gali būti labai, labai sena!) draugės nagų ir dabar trūks plyš turi sukaupti pinigų sąskaitoms apmokėti. Be to, su sena meile baigta, todėl Sukė neturi jokių planų šventiniam vakarui. Kai grįždama namo, mergina pamato gatvėje pusnuogį vyrą, nepravažiuoja pro šalį. Pasirodo, nelaimėlis nežino, kas toks yra ir ką ten veikia. Bet Sukė žino. Tai galingas vampyras Erikas… Tik dabar jis geresnis, švelnesnis ir… labai išsigandęs, nes tas, kas atėmė jo atmintį, gviešiasi ir jo gyvybės.

Pradėjusi aiškintis kas ir kaip, Sukė atsiduria pačiame pavojingų Halou raganų, vampyrų ir vilkolakių kautynių įkarštyje. Tačiau dar didesnis pavojus tyko Sukės širdies – šitam naujam Erikui nepaprastai sunku atsispirti…

Ši ketvirtoji Sukės Stekhaus ciklo knyga – apie žemišką, protingą, linksmą ir ironišką dvidešimt šešerių metų merginą. Lygiai prieš metus niekas pasaulyje iki galo nesuprato, kas ji tokia, ir niekam tai per daug nerūpėjo. Miestelėnai vadino ją tiesiog Beprote Suke, kuri turi pasiutusį broliuką, jos arba gailėjosi, arba vengė. Ir štai ji stovi žvarbioje Šrivporto gatvėje, tvirtai suspaudusi vampyro, kurio veidas – legendinis, o smegenų vietoje – košė, ranką. Ar dabar situacija geresnė?

Ir štai ji stovi žvarbioje Šrivporto gatvėje, tvirtai suspaudusi vampyro, kurio veidas – legendinis, o smegenų vietoje – košė, ranką. Ar dabar situacija geresnė? Ir dėl visko kaltas vienas merginos „trūkumas” – ji sugeba skaityti kitų mintis. Ir dėl visko kaltas vienas merginos „trūkumas“ – ji sugeba skaityti kitų mintis. Lemtinga pažintis ir meilė vampyrui Bilui (seniai mirusių vyrukų mąstymas Sukei – paslaptis) visiems laikams įtraukė ją į antgamtišką bendruomenę, pavertė sąjungininke ir įstūmė į paprastiems mirtingiesiems nesuvokiamų kraują geriančių, polinkio žudyti neslepiančių ir dar pavidalą keičiančių padarų kovų areną.

5 Sukės serijos knyga – Mirtis už durų

Sako, kad kai vienos durys užsiveria, atsidaro kitos. Tačiau taip sakantiems neteko gyventi mano namuose. Atrodo, kad už daugumos durų, kurias man tenka atverti, tūno kas nors baisaus.

Sukės Stekhaus gyvenimas darosi vis labiau komplikuotas. Nėra lengva dirbti barmene mažame Bon Tono miestelyje, kai sugebi skaityti lankytojų mintis. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Pernai jai teko susidurti su vampyrais, vilkolakiais, pusgobliniais, raganomis ir fėjomis. Dabar jos pačios brolis mėgina naują panterlakio statusą. Dar blogiau, kad dviesmius vieną po kito ima žudyti paslaptingas snaiperis ir niekas nesijaučia saugus. Kai metamorfas Sukės bosas dėl peršautos kojos atsigula į ligoninę, ji priversta prašyti nieko nepamenančio buvusio meilužio Eriko pagalbos. Lyg to nebūtų gana, draugė Tara ima susitikinėti su itin bjauriu vampyru Mikiu, į miestelį grįžta pirmoji Sukės meilė – vampyras Bilas, o pati Sukė įtraukiama į vilkolakių kovą dėl valdžios ir tampa kažkam labai neparanki. Kartais reikia labai stipraus humoro jausmo, kad įtikintum save, jog gyvenimas puikus…

Kai japonai išrado sintetinį kraują, vampyrai išlindo iš savo slėptuvių ir žmonijai teko išmokti sugyventi su kita rūšimi. Sukė Stekhaus, Bon Tempo miestelio baro „Pas Merlotę“ padavėja, suintriguota: nors žmonių mintys jai kaip ant delno, ką mąsto vampyrai, perskaityti ji negali. Pirmasis vaikinas vampyras Bilas atskleidžia Sukei nepažintą pasaulį: pasirodo, egzistuoja ne tik vampyrai, bet ir vilkolakiai, fėjos, goblinai ir kitokie padarai, kol kas besidangstantys žmogišku pavidalu. Išsiskyrusi su pirmuoju savo vaikinu ir antruoju meilužiu Eriku, kuris stebuklingai pamiršo apie jų meilės nuotykį, Sukė nutaria gyventi ramiai. Tačiau greitai supranta, kad negalės pamiršti antgamtiškų savo pažįstamų, nes panterlakio įkąstas jos brolis Džeisonas per pilnatį virsta panteržmogiu ir tampa pagrindiniu įtariamuoju, kad keršydamas žudo dviesmius.

Visa serija iš eilės:
1. Miręs iki sutemų
2. Mirusios širdys
3. Mirusiųjų klubas
4. Miręs pasauliui
5. Mirtis už durų

Lietuvos istorijos instituto istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus monografijos „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“ tema – Baltijos valstybių tarptautinė padėtis ir jų užsienio politika Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
A. Kasparavičius naujai interpretuoja nagrinėjamą temą. Daugiausia susitelkta ties trimis diskusinio pobūdžio klausimais. Pirmiausia nagrinėjama, kokie išorės veiksniai tarptautinės krizės išvakarėse labiausiai veikė ir apsprendė Baltijos valstybių tarptautinę padėtį ir jų užsienio politiką. Antra, siekiama išsiaiškinti, ar 1939 m. susiklosčiusioje geopolitinėje situacijoje pasyvaus neutraliteto politika buvo pagrįsta ir racionali. Trečia, bandoma atsakyti į klausimą, ar krizės laikotarpiu Baltijos valstybės matė alternatyvas savo vykdomai politikai, ar tik inertiškai plūduriavo vadinamosios didžiosios politikos užutėkyje.
Dažnai teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse trys Baltijos valstybės iš esmės neturėjo jokio politinio pasirinkimo galimybių. Autorius mano, kad šis teiginys nėra pagrįstas ir korektiškas. Lietuvos ir jos šiaurinių kaimynių visuomenė ir vyriausybės aptarinėjo galimas užsienio politikos alternatyvas, diplomatiniais kanalais tyrinėjo jų įgyvendinimo perspektyvas.
Įgyvendinti alternatyvas Baltijos šalims labiausiai sutrukdė keli dalykai: pernelyg konjunktūriški santykiai su didžiaisiais kaimynais, politinių lyderių pasyvumas, pilietinių demokratinių institutų nepakankamumas, nedemokratinis Baltijos šalių režimų pobūdis, neigiamai veikiantis ir užsienio politiką, dažnai nesutampantys trijų kaimyninių šalių interesai, konkurencija, perauganti į nepasitikėjimą ir netgi iracionalų pavydą.
Nagrinėjami įvykiai kruopščiai pagrįsti archyviniais dokumentais (knygos priede pateikiami 39 neskelbti archyviniai dokumentai, daugiausia konfidencialūs Lietuvos diplomatų raštai užsienio reikalų ministrui). Leidinio privalumas – 50 archyvinių, iki šiol neskelbtų nuotraukų.

Tiek dėl faktų atrinkimo principų, tiek dėl patrauklios pasakojimo formos knyga bus įdomi ir platesniam skaitytojų, kurie domisi istorijos problematika, ratui.

Mūsų išpardavimas

Buriavimas

Knygoje išdėstytos temos, kurios yra patvirtintos Lietuvos Buriuotojų Sąjungos kvalifikacinėse programose ir yra pakankamos jachtos vairininko ir kapitono sertifikatams įgyti. Ji skirta kiekvienam, siekiančiam savarankiškai buriuoti atviroje jūroje bei Lietuvos ir Europos vidaus vandenyse.

Nėščiosios knyga kiekvienai dienai

Nėštumas yra įsimintinas laikotarpis kiekvienos moters gyvenime. Jis sąlygoja daug svarbių pokyčių ir kelia nemažai klausimų. Knygos autorė, akušerijos ir ginekologijos profesorė L. Regan pateikia daug informacijos apie visą nėštumo bei pirmųjų mėnesių pogimdyvinį periodą. Pasak autorės, tiksliai žinodama, ko galima laukti ir kas gali nutikti nėštumo metu, moteris galės tinkamai pasiruošti gimdymui ir jaustis saugi.

Sluoksniai: Išsamus galingiausio Photoshop programos instrumento gidas

… jei suprantate, kaip dirbti su sluoksniais (layers), suprantate kaip veikia Photoshop (Matt Kloskowki, Photoshop guru).

Atostogų kamasutra. 64 meilės menai

Karščiausias, erotiškiausias, labiausiai įkvepiantis Kamasutros vadovas!

Ištisus šimtmečius Kamasutra moko įsimylėjėlius būdų, kaip sustiprinti aistrą, puoselėti intymumą ir tenkinti savo seksualinį apetitą. Atostogų Kamasutra – tikra šiuolaikinė senosios Kamasutrosinkarnacija. Šis miegamojo vadovėlis, skirtas dvidešimt pirmojo amžiaus skaitytojui, moko, kaip jūsų santykiams įkvėpti aistros, kaip mėgautis visiškai kitokios plotmės malonumu ir kaip kasdienį mylėjimąsi pagyvinti ypatingomis erotinėmis technikomis.

Broliai Lavrinovičiai. Po nuopolio — į šlovės viršūnę

Antanas Sireika:”Broliai yra linksmi žmonės. Savo kalba ir netikėtomis įžvalgomis visada pakelia nuotaiką. Jie labai emocionalūs, atsiduodantys aikštelėje iki galo, išgyvena, jeigu kažkas nesiseka. Visada gali prieiti ir paguosti kitus krepšininkus. Jie neriečia nosies, džiaugiasi krepšiniu ir gyvenimu. Niekada nemačiau, kad jie būtų pasikėlę. Turi bruožų, kurie kitus žaidėjus traukia prie jų, yra jautrūs, visada pasirengę padėti.”

Jums, maži ir didesni

Skaitinių knygoje „Jums, maži ir didesni” pateikti lietuvių tautosakos ir literatūros kūrinėliai atitinka ikimokyklinį vaikų amžių bei šiuolaikinį edukacinį vaikų literatūrinio prusinimo supratimą. Pasakojami, deklamuojami ar skaitomi, jie padeda mažajam klausytojui pažinti jį supantį pasaulį, perprasti mūsų etninį paveldą, pajusti mūsų tautos savastį. Jie turtina vaiko kalbą žodžiais ir posakiais, kurie vartotini įvairiose socialinėse situacijose. Tarmiški skaitinių kūrinėliai skatina vaiko savigarbą, puoselėja jo kalbos jausmą. Turtinga, spalvinga, gyva skaitinių kalba veikia vaiko kalbos gramatinę raišką, rodo jam žodžio reikšmių įvairovę.
Gyvenimas iš naujo

Džordžui Beiliui 47-eri. Jis yra tėvas, vyras, policininkas. Tai senamadiškas, apkerpėjęs vyrukas, kuriam lemta vėl tapti jaunam. Kai akis į akį susiduria su ginkluotu nusikaltėliu, Džordžą ištinka širdies smūgis, kurio jis bijojo jau daugelį metų. Jam persodinama devyniolikmečio širdis – ir gyvenimas tiesiog apvirsta aukštyn kojom.

Džordžas – ir vėl energija trykštantis vyras, galintis naudotis jaunystės privalumais.

„Gyvenimas iš naujo” – tai klausimas: ko netenkame, kai pagaliau nustojame jaustis jauni? Ir ką atrandame?

Mala Vita

Palerme rastas pasmaugtas advokatas Enrikas Kardonė. Vieninteliu paveldėtoju tampa jo brolis Robertas. Užsukęs į Enriko biurą jis pamato, kad Kardonės kolega naikina dokumentus. O perskaitęs brolio paliktus užrašus suvokia, jog Enrikas buvo ne garbingas teisingumo saugotojas, o mafijos pinigų plovėjas, tvarkęs garsiojo mafijos Tryliktuko juodąją kasą, kurioje – anaiptol ne apgailėtini skatikai.

Knygoje išdėstytos temos, kurios yra patvirtintos Lietuvos Buriuotojų Sąjungos kvalifikacinėse programose ir yra pakankamos jachtos vairininko ir kapitono sertifikatams įgyti. Ji skirta kiekvienam, siekiančiam savarankiškai buriuoti atviroje jūroje bei Lietuvos ir Europos vidaus vandenyse.

Knyga yra įtraukta į Valstybinės Vidaus Vandenų Laivybos Inspekcijos mokymo literatūros sąrašą, skirtą motorinių ir pramoginių laivų laivavedžiams ir vidaus vandenų transporto specialistams.

Antanas Sireika:”Broliai yra linksmi žmonės. Savo kalba ir netikėtomis įžvalgomis visada pakelia nuotaiką. Jie labai emocionalūs, atsiduodantys aikštelėje iki galo, išgyvena, jeigu kažkas nesiseka. Visada gali prieiti ir paguosti kitus krepšininkus. Jie neriečia nosies, džiaugiasi krepšiniu ir gyvenimu. Niekada nemačiau, kad jie būtų pasikėlę. Turi bruožų, kurie kitus žaidėjus traukia prie jų, yra jautrūs, visada pasirengę padėti.”

Berė Treivis – pašėlusiai gera reporterė, įstrigusi nykiame televizijos kanale. Tačiau vieną dieną jai netikėtai paskambina pirmoji šalies ponia Vanesa Merit ir pasiūlo temą, tokia proga žurnalistui pasitaiko tik kartą gyvenime. Priblokšta sūnaus netekties prezidento žmona įtaria, kad jos kūdikis galėjo būti nužudytas. Berė nusprendžia žūtbūt išsiaiškinti tiesą. Pagalbos moteris kreipiasi į buvusį prezidento patarėją Grėjų Bondurantą, kuris, kaip sklando gandai, buvo Vanesos meilužis ir galbūt mirusio kūdikio tėvas. Jau per pirmą susitikimą šio mįslingo vyro kerams neatsispiria ir Berė…

Padedama Grėjaus ir bičiulio žurnalisto Berė sužino baisias Baltųjų rūmų paslaptis. Joms iškilus į viešumą prezidentas prarastų postą. Tačiau tas paslaptis žino ir įtakingos politinės jėgos, turinčios vieną tikslą – palaidoti skandalingą pirmosios šalies poros praeitį, o kartu ir jų paslaptis sužinojusią žurnalistę…