Tiems, kuriems patiko norvegų rašytojo Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“, nudžiugins ir mūsų išleistas naujas rašytojo romanas „Kortų paslaptis“.

− Ar žinai, kodėl dauguma žmonių tik maklinėja po pasaulį ir nė kiek nesistebi tuo, ką mato aplinkui? − paklausė.
Papurčiau galvą.
− Todėl, kad pasaulis tampa įpročiu.

„Kortų paslaptis“ – tai trijų kelionių istorijos: pirmoji kelionė iš Norvegijos į Graikiją. Dvylikametis Hansas Tomas ir jo tėtis, filosofas mėgėjas, iškeliauja ieškoti mamos, kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“ nežinoma kryptimi. Atsitiktinai sužinoję, kad mama gyvena Atėnuose, tėvas ir sūnus leidžiasi į kelionę. Kelias veda per Šveicariją, kur kalnų kaimelyje gyvenantis kepėjas padovanoja berniukui mažutėlę knygutę – o joje esanti istorija pradeda antrąją kelionę. Ten surašytas pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jo gyvenimo veikėjais. Kelionė veda berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą…

Trečioji Hanso Tomo kelionė – į filosofiją. Tėvas atveria jam filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia, nejučia keldamas amžinuosius klausimus: kas esame mes, iš kur atsiradome, ar yra Dievas?

Tai fantazijos kupina knyga su daugybe filosofinių klausimų, nejučia padaranti skaitytoją ir protingesnį, ir geresnį. O perskaitę tikriausiai daugelis supras, kad jie gyvenime yra sutikę bent po vieną džokerį ir kad jiems labai pasisekė…

Nes pati įdomiausia yra ketvirtoji kelionė – ta, kuri atitenka skaitytojui. Jis keliauja ne tik per Norvegiją, Šveicariją ar Graikiją, ne tik į negyvenamą salą ar atranda filosofijos paslaptis. Jis keliauja į savo paties vidų, kur galbūt pavyks atrasti atsakymą į amžinąjį klausimą – kas esu aš?

Jostein Gaarder (Josteinas Gorderis, g. 1952 Osle) – garsiosios knygos apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“ autorius. „Kortų paslaptyje“ sutinkame berniuką Hansą Tomą, kuris galėtų būti jaunesnysis Sofijos brolis.

Knygos “Kortų paslaptis” ištrauka:

HANSĄ TOMĄ, kuris pakeliui į filosofų tėvynę skaito knygutę iš bandelės.
TĖTUŠĮ, kuris užaugo Arendalyje, ujamas dėl savo vokiškos kilmės, o paskui parsisamdė junga ir pabėgo į jūrą.
MAMĄ, kuri pasiklydo mados pasaulyje.
LINĘ, kuri yra Hanso Tomo močiutė.
SENELĮ, kuris 1944 metais buvo išsiųstas į Rytų frontą.
NYKŠTUKĄ, kuris Hansui Tomui dovanoja lupą.
APKŪNIĄ MOTERĮ Dorfo viešbutėlyje.
SENĄJĮ KEPĖJĄ, kuris Hansą Tomą pavaišina stikline kriaušių limonado ir įduoda jam keturias bandeles popieriniame maišelyje.
ČIGONĘ BŪRĖJĄ ir jos gražuolę dukterį, susidvejinusią amerikietę, graiką modelių agentą, Sokratą, karalių Edipą, Platoną, plepų padavėją ir kitus.
LIUDVIKĄ, kuris 1946 metais per kalnus pasiekė Dorfą. ALBERTĄ, kuris tapo našlaičiu, ligos patale mirus motinai. KEPĖJĄ HANSĄ, kurio laivas 1842 metais nuskendo pakeliui iš Roterdamo į Niujorką, prieš jam tampant Dorfo kepėju. FRUDĘ, kurio laivas nuskendo 1790 metais gabendamas didelį sidabro krovinį iš Meksikos į Ispaniją.
STINĘ, kuri buvo susižadėjusi su Frude ir laukėsi, kai šis išplaukė į Meksiką.
ŪKININKĄ FRICĄ ANDRĖ ir pirklį Heinrichą Albrechtsą.
52 KORTAS, įskaitant Čirvų Tūzą, Būgnų Valetą ir Čirvų Karalių. DŽOKERĮ, kuris žvelgia per giliai ir mato per daug.
Nuo tada, kai stovėjau priešais senosios Poseidono šventovės griuvėsius Sunijo kyšulyje ir žvelgiau į Egėjo jūrą, praslinko šešeri metai. Tuoj bus pusantro šimto metų nuo to laiko, kai Kepėjas Hansas atvyko į keistąją salą Atlanto vandenyne. Ir praėjo lygiai du šimtai metų nuo tada, kai pakeliui iš Meksikos į Ispaniją nuskendo Frudės laivas.
Turiu grįžti taip toli į praeitį, kad suprasčiau, kodėl mama pabėgo į Atėnus…

Mielai galvočiau apie ką nors kita. Bet žinau, kad turiu pamėginti visa tai užrašyti, kol manyje liko dar bent kiek vaikiškumo.
Sėdžiu priešais svetainės langą Hisėjos saloje ir matau, kaip lauke nuo medžių byra lapai. Jie skrieja žemyn ir gatves nukloja puriu kilimu. Maža mergaitė brenda per kaštonus, šie šokčioja sproginėdami tarp sodų tvorų.
Toks įspūdis, lyg niekas nebesusiję tarpusavyje.
Kai prisimenu Frudės pasjanso kortas, atrodo, tarsi visa gamta būtų išėjusi iš vėžių.
PIKŲ TŪZAS

.kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis.

Didžioji kelionė į filosofijos tėvynę prasidėjo Arendalyje, sename Pietų Norvegijos jūreivystės mieste. Iš Kristiansando keltu Bolero persikėlėme į Hirtshalsą. Apie kelionę per Daniją ir Vokietiją nėra daug ko pasakoti. Neskaitant legolendo ir didžiulio Hamburgo uosto, matėme beveik vien greitkelius ir fermerių ūkius. Tik kai pasiekėme Alpes, pasidarė įdomiau.
Mudu su tėtušiu dėl kai ko susitarėme. Aš pažadėjau nepykti, kai teks ilgai važiuoti iki nakvynės vietos, o jam buvo draudžiama rūkyti automobilyje. Užtat nusprendėme dažnai stoti, kad jis galėtų parūkyti. Tuos sustojimus geriausiai ir prisimenu, iki įvažiavome į Šveicariją.
Kiekvieną rūkymo pertraukėlę tėtušis pradėdavo nedidele paskaita apie tai, ką išmąstė vairuodamas, kol aš ant galinės sėdynės skaitinėjau komiksus apie Donaldą arba dėliojau pasjansą. Dažniausiai jis kalbėdavo ką nors apie mamą. Arba postringaudavo apie dalykus, kurie jį domino visą laiką, kiek tik jį pažinojau.
Nuo tada, kai tėtušis, daug metų praleidęs jūroje, grįžo į krantą, jis domėjosi robotais. Pomėgis gal ne toks ir keistas, bet tėtušis tuo neapsiribojo. Jis taip pat buvo įsitikinęs, kad vieną dieną mokslas sugebės sukurti dirbtinius žmones. Turėjo gal
voje ne tuos kvailus metalinius robotus, kurie žybsi raudonomis ir žaliomis lemputėmis ir kalba dusliu balsu. Ne, tėtušis tikėjo, kad vieną dieną mokslas sugebės sukurti tikrus mąstančius žmones, tokius kaip mes. Ir tai dar ne viskas: jis manė, kad iš esmės visi žmonės ir yra tokios dirbtinės būtybės.
— Mes — gyvut gyvutėlės lėlės, — sakydavo.
Tokie žodžiai paprastai pasigirsdavo po taurelės kitos.
Kai buvome legolende, jis ilgai stovėjo ir stebeilijo į lego žmogeliukus. Paklausiau, ar galvoja apie mamą, bet jis tik papurtė galvą.
— Įsivaizduok, jei visa tai staiga atgytų, Hansai Tomai, — tarė jis. — Įsivaizduok, jei šios figūros staiga imtų tapinėti tarp plastikinių namelių. Ką tada darytume?
— Tu kuoktelėjęs, — atsakiau, nes buvau įsitikinęs, kad tėvai, atsivedantys savo vaikus į legolendą, paprastai taip nesvaičioja.
Ketinau paprašyti, kad man nupirktų ledų. Mat iš patirties žinojau, kad ko nors prašyti verta tada, kai tėtušis pradeda skleisti keistąsias savo idėjas. Manau, kartais jį truputį grauždavo sąžinė, kad jo vaikas nuolat turi klausytis tų šnekų, o kai žmogų graužia sąžinė, jis paprastai tampa kiek dosnesnis. Man dar nespėjus paprašyti ledų, tėtušis tarė:
— Iš esmės mes patys esame tokios gyvut gyvutėlės lego figūrėlės.
Supratau, kad ledai garantuoti, nes tėtušis nusprendė pafilosofuoti.

Mes išsiruošėme į Atėnus, bet tai nebuvo eilinės vasaros atostogos. Atėnuose — ar šiaip kažkur Graikijoje — norėjome pamėginti surasti mamą. Nebuvo jokios garantijos, kad ją surasime, o jeigu ir surastume, nežinia, ar ji sutiktų grįžti su mumis namo, į Norvegiją. Bet turime pabandyti, pasakė tėtušis, nes nė vienas iš mudviejų nepakėlėme minties, kad visą likusį gyvenimą turėsime praleisti be mamos.
Mama paliko mudu su tėtušiu, kai man buvo ketveri metai. Tikriausiai todėl tebevadinau ją mamyte. Su tėtušiu laikui bėgant susipažinau geriau, tad vieną dieną nebeišėjo jo vadinti tėte.
Mama iškeliavo į platųjį pasaulį ieškoti savęs. Mudu su tėtušiu supratome, kad auginant ketverių metų vaiką pats laikas surasti save, tad sumanymą parėmėme. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl jai reikėjo išvažiuoti, kad surastų save. Kodėl ji negalėjo visų tų reikalų sutvarkyti Arendalyje — ar bent jau pasitenkinti kelione į Kristiansandą? Visiems, kurie nori surasti save, galiu patarti ir toliau likti toje pačioje vietoje. Kitaip kyla didelis pavojus pasimesti amžiams.
Nuo tada, kai mama mus paliko, praėjo tiek daug metų, jog gerai nebeprisimenu, kaip ji atrodė. Tik pamenu, kad buvo kur kas gražesnė už visas kitas moteris. Bent jau tėtušis taip sakė. Be to, jis teigė, kad kuo gražesnė moteris, tuo jai sudėtingiau surasti save.
Nuo tada, kai mama dingo, visur jos ieškojau. Kaskart eidamas per Arendalio centrinę aikštę tikėdavausi staiga ją išvysti, o viešėdamas pas močiutę Osle nuolat dairydavausi jos pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje. Bet nė sykio jos nepamačiau. Tol, kol tėtis namo neparsitempė graikiško madų žurnalo. Ten puikavosi mama — ir ant viršelio, ir žurnalo viduje. Iš tų nuotraukų buvo ganėtinai aišku, kad ji dar nesurado savęs. Nes iš nuotraukų tame žurnale žvelgė ne mano mama — ji akivaizdžiai stengėsi atrodyti panaši į kažką kitą. Mudviem su tėtušiu jos baisiai pagailo.
Tas madų žurnalas į mūsų namus pateko, kai tėtušio teta grįžo iš Kretos. Ten žurnalas su mamos nuotraukomis buvo iškabinėtas visuose spaudos kioskuose. Tereikėjo numesti keletą drachmų ant prekystalio, ir žurnalas tavo. Man ta mintis pasirodė truputį juokinga. Čia mes mamos ieškome metų metus, o ten ji pozuoja ir plačiai šypsosi kiekvienam praeiviui.
— Į ką, po galais, ji įsivėlė? — paklausė tėtušis ir pasikrapštė pakaušį.
Vis dėlto jis išsikirpo jos nuotraukas ir pakabino miegamajame. Esą geriau turėti kelias mamą primenančios moters nuotraukas, negu išvis neturėti nuotraukų.
Kaip tik tada tėtušis nusprendė, kad mums reikia važiuoti į Graikiją ir ją surasti.
— Turim pamėginti parsitempti ją namo, Hansai Tomai, — tarė jis. — Jeigu to nepadarysime, bijau, kad ji paskęs toje mados pasakoje.
Nelabai supratau, ką tai reiškia. Daug kartų buvau girdėjęs, kad galima paskęsti per didelėje suknelėje, bet nežinojau, kad įmanoma paskęsti pasakoje. Šiandien žinau, kad visi žmonės turi to saugotis.

Kai sustojome greitkelyje netoli Hamburgo, tėtušis prašneko apie savo tėvą. Tą istoriją girdėjau nebe pirmą kartą, bet dabar, pro šalį švilpiant automobiliams, įspūdis buvo visai kitoks.
Mat tėtušis yra vokiečio okupanto vaikas. Man nebe gėda tai sakyti, nes dabar žinau, kad vokietukai gali būti tokie pat šaunūs kaip visi kiti vaikai. Tačiau bepigu man kalbėti. Savo kailiu nesu patyręs, ką reiškia augti mažame Pietų Norvegijos miestelyje be tėčio.
Turbūt tėtušis vėl prisiminė, kas nutiko močiutei ir seneliui, nes keliavome per Vokietiją.
Visi žino, kad per karą nebuvo lengva gauti maisto. Tai žinojo ir močiutė, kai dviračiu išsiruošė į Frulandą brukniauti. Jai buvo ne daugiau kaip septyniolika. Tik štai nesėkmė — prakiuro dviračio padanga.
Tas brukniavimas yra svarbiausia, kas nutiko mano gyvenime. Gali pasirodyti keista, kad svarbiausias mano gyvenimo įvykis nutiko daugiau nei trisdešimt metų iki man gimstant, bet jeigu tą sekmadienį nebūtų prakiurusi močiutės dviračio padanga, nebūtų gimęs tėtušis. O jeigu nebūtų gimęs jis, aš irgi nebūčiau turėjęs jokių šansų.
Taigi atsitiko taip, kad Frulande močiutei prakiuro dviračio padanga, o krepšys buvo pilnas bruknių. Žinoma, ji neturėjo pasiėmusi klijų ir lopų, bet net jei ir būtų turėjusi viso pasaulio klijus ir lopus, vargu ar būtų sugebėjusi pati užsilopyti padangą.
Tuomet kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis. Nors ir vokietis, nebuvo itin karingai nusiteikęs. Atvirkščiai — elgėsi labai mandagiai su jauna mergina, negalinčia parsigauti namo su savo bruknėmis. Be to, jis turėjo klijų ir lopų.
Jeigu senelis būtų buvęs toks piktavalis storžievis, kokiais mes linkę laikyti visus tuo metu Norvegijoje buvusius vokiečių kareivius, jis būtų tiesiog pravažiavęs pro šalį. Bet, žinoma, ne tai svarbiausia. Greičiau jau močiutė būtų užrietusi nosį ir atsisakiusi priimti vokiečių kariuomenės pagalbą.
Tik štai vokiečių kareivis pamažu įsižiūrėjo jaunąją merginą, ištiktą bėdos. Nors, tiesą sakant, didžiausią bėdą pats jai užtaisė. Bet tai įvyko po kelerių metų…
Šioje pasakojimo vietoje tėtušis paprastai prisidegdavo cigaretę. Reikalas toks, kad ir močiutei patiko vokietis. Tai ir buvo kvailiausia. Ji ne tik padėkojo seneliui už tai, kad šis sulopė jai dviratį, bet taip pat sutiko kartu su juo grįžti į Arendalį. Buvo ir neklusni, ir paika, dėl to nekyla jokių abejonių. Blogiausia, kad ji sutiko vėl pasimatyti su jaunesniuoju feldfebeliu Liudviku Mesneriu.
Šitaip močiutė tapo vokiečių kareivio mylimąja. Deja, ne visada gali pasirinkti, ką įsimylėti. Bet jai reikėjo atsisakyti susitikti su juo dar kartą, kol nebuvo spėjusi jo rimtai pamilti. Ji to nepadarė ir už tai brangiai sumokėjo.
Močiutė ir toliau slaptai susitikinėjo su seneliu. Jeigu Arendalio žmonės būtų sužinoję, kad ji eina į pasimatymus su vokiečiu, būtų buvusi išstumta iš padorios draugijos. Nes paprasti žmonės su vokiečiais galėjo kovoti vieninteliu būdu — neturėti su jais nieko bendra.
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą Liudvikas Mesneris buvo išsiųstas ginti Trečiojo reicho į Rytų frontą. Jis nespėjo net kaip reikiant atsisveikinti su močiute. Vos įlipęs į traukinį Arendalyje, išnyko iš močiutės gyvenimo. Nuo tada ji nebesulaukė iš jo jokios žinios, nors pasibaigus karui daug metų mėgino jį surasti. Laikui bėgant ji gan tvirtai įtikėjo, kad jis žuvo kariaudamas su rusais.
Ir kelionė dviračiu į Frulandą, ir visa tai, kas įvyko vėliau, galbūt būtų nuėję užmarštin, jei močiutė nebūtų pastojusi. Ji tapo nėščia prieš pat seneliui išvykstant į Rytų frontą, bet pati to nenumanė, sužinojo tik praėjus kelioms savaitėms po jo išvykimo.
Tai, kas vyko paskui, tėtušis vadina žmogiškąja velniava — ir čia jis paprastai prisidega dar vieną cigaretę. Tėtušis gimė prieš pat karo pabaigą, keturiasdešimt penktųjų gegužę. Vos tik vokiečiai kapituliavo, močiutę sučiupo tautiečiai, kurie nekentė visų norvegių, susidėjusių su vokiečių kareiviais. Tokių merginų, deja, būta ne taip jau mažai, tačiau labiausiai nukentėjo tos, kurios su vokiečiais susilaukė vaikų. Iš tikrųjų močiutė su seneliu draugavo todėl, kad jį mylėjo, — ne todėl, kad buvo nacė. Tiesą sakant, ir senelis nebuvo joks nacis. Prieš jį nutveriant už milinės rankovės ir išsiunčiant ginti Vokietijos, jis su močiute kurpė planus pabėgti į Švediją. Juos stabdė tik gandai, kad švedų pasieniečiai ėmė šaudyti vokiečių dezertyrus, mėginančius persigauti per sieną.
Arendalio žmonės apipuolė močiutę ir nukirpo ją plikai. Mušė ir spardė, nors ji buvo ką tik gimusio vaikelio mama. Galima tvirtai teigti, kad Liudvikas Mesneris elgėsi gražiau.
Be plaukelio ant galvos močiutė išvažiavo pas dėdę Triugvę ir tetą Ingridą į Oslą. Arendalyje ji nebesijautė saugi. Kadangi buvo plikutėle galva, kaip koks senis, turėjo nešioti kepurę, nors buvo šiltas pavasaris. Jos mama liko gyventi Arendalyje, kur praėjus penkeriems metams po karo parsikraustė ir močiutė su tėtušiu.
Nei močiutė, nei tėtušis nemėgino pateisinti to, kas įvyko Frulande. Vienintelis dalykas, keliantis abejonių, tai bausmės dydis. Pavyzdžiui, įdomus klausimas, kelios kartos turėtų būti baudžiamos už nusikaltimą. Močiutei, žinoma, tenka dalis kaltės už tai, kad pastojo, to ji niekada ir neneigė. Man atrodo, kiek sunkiau nuspręsti, ar teisinga buvo bausti ir vaiką.
Nemažai apie tai mąsčiau. Tėtušis atėjo į šį pasaulį dėl pirmapradės nuodėmės. Bet ar ne visi žmonės kilę iš Adomo ir Ievos? Suvokiu, kad šis palyginimas nėra tobulas. Vienu atveju buvo obuoliaujama, kitu — brukniaujama. Tačiau dviračio kamera labai panaši į žaltį, kuris sugundė Adomą ir Ievą.
Šiaip ar taip, visos motinos žino, kad negalima visą gyvenimą priekaištauti sau dėl vaiko, kuris jau gimęs. Mano galva, bent jau nederėtų priekaištauti vaikui. Manau, vokietukas taip pat turi teisę džiaugtis gyvenimu. Būtent šiuo klausimu mudviejų su tėtušiu nuomonės šiek tiek išsiskyrė.
Taigi tėtušis užaugo kęsdamas vokietuko dalią. Nors suaugę Arendalio gyventojai liovėsi talžę „vokiečių mergšes“, vaikai ir toliau tyčiojosi iš vokietukų. Mat vaikai gan spėriai persiima suaugusių žmonių velnyste. Tai reiškia, kad tėtušio vaikystė buvo nelengva. Sulaukęs septyniolikos jis nebeapsikentė. Nors Arendalis jam patiko ne mažiau kaip visiems kitiems, jis buvo priverstas parsisamdyti junga ir išplaukti į jūrą. Į Arendalį tėtušis grįžo po septynerių metų, tuomet jau buvo Kristiansande susipažinęs su mama. Jie persikėlė į seną namą Hisėjos saloje, ir ten tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt antrų metų vasario dvidešimt devintą dieną gimiau aš. Šiuo atžvilgiu, žinoma, ir aš turiu prisiimti dalį kaltės už tai, kas nutiko Frulande. Kaip tik tai ir vadinama prigimtine nuodėme.
Išgyvenęs sunkią vaikystę, o vėliau daug metų praleidęs jūroje, tėtušis visuomet mėgo svaigiuosius gėrimus. Mano galva, tas jo pomėgis buvo kiek per didelis. Jis tvirtino geriantis tam, kad užsimirštų, bet kaip tik čia jis ir klydo. Mat išgėręs tėtušis visuomet imdavo postringauti apie močiutę su seneliu ir savo gyvenimą vokietuko kailyje. Retkarčiais dar ir apsižliumbdavo. Manau, svaigieji gėrimai tik sustiprindavo jo atmintį.
Greitkelyje netoli Hamburgo dar kartą papasakojęs man savo gyvenimo istoriją, jis tarė:
— O tada dingo mama. Kai tu pradėjai lankyti vaikų darželį, iš pradžių ji įsidarbino šokių mokytoja. Vėliau ėmė dirbti modeliu. Jai teko nemažai važinėti į Oslą, porą kartų — net į Stokholmą, kol vieną dieną ji nebegrįžo namo. Gavome tik laišką, kuriame ji rašė gavusi darbą užsienyje ir nežinanti, kada sugrįš. Taip žmonės sako išvažiuodami savaitei ar dviem. Bet nuo tada, kai mama išvyko, praėjo jau aštuoneri metai…
Ir tai buvau girdėjęs daugybę kartų, bet šįsyk tėtušis pridūrė:
— Mano šeimoje visuomet ko nors trūkdavo, Hansai Tomai. Visuomet kas nors pasimesdavo. Manau, tai giminės prakeiksmas.
Kai jis paminėjo prakeiksmą, iš pradžių truputį išsigandau. Sėdėjau ir mąsčiau apie tai automobilyje, bet galiausiai nusprendžiau, kad jis teisus.
Kartu sudėjus mudu su tėtušiu neturėjome tėvo ir senelio, žmonos ir mamos. Ir dar kai ką tėtušis akivaizdžiai turėjo galvoje. Kai močiutė buvo maža mergaitė, jos tėvas žuvo prispaustas rąsto. Taigi ir ji užaugo nepažinodama savo tikrojo tėčio. Galbūt todėl susilaukė vaiko su vokiečių kareiviu, kuris žuvo išsiųstas į karą. Ir galbūt todėl tas vaikas vedė moterį, kuri išvažiavo į Atėnus ieškoti savęs.
PIKŲ DVIAKĖ

.Dievas sėdi danguje ir juokiasi iš to, kad žmonės jo netiki..

Šveicarijos pasienyje užsukome į keistą degalinę, kurioje stovėjo tik viena benzino kolonėlė. Iš žalio pastato išėjo toks mažas vyrukas, turbūt liliputas ar panašiai. Tėtušis išskleidė didelį žemėlapį ir pasiteiravo tiesiausio kelio per Alpes į Veneciją.
Neūžauga atsakė spigiu balseliu, pirštu besdamas į žemėlapį. Jis mokėjo tik vokiškai, bet tėtušis man išvertė, kad mažasis žmogelis patarė mums pernakvoti kaime, kuris vadinasi Dorfas.
Kalbėdamas jis ištisai žvilgčiojo į mane, lyg pirmą kartą gyvenime matytų vaiką. Manau, aš jam patikau, nes abu buvome visiškai tokio pat ūgio. Kai susiruošėme važiuoti, jis padavė man nedidelę lupą žaliame dėkle.
— Paimk ją, — gaiktelėjo. (Tėtušis man išvertė.) — Kadaise pasidirbau ją iš senos stiklo šukės, kurią radau pašautos stirnos skrandyje. Tau ji gali praversti Dorfe, dar ir kaip gali praversti, berniuk. Pasakysiu tau vieną dalyką: vos išvydęs tave supratau, kad kelionėje tau gali prireikti nedidelės lupos.
Nejau Dorfas toks mažas, kad norint jį surasti reikia didinamojo stiklo? — pamaniau. Vis dėlto, prieš sėsdamas į automobilį, paspaudžiau jam ranką ir padėkojau už dovaną. Jo plaštaka buvo ne tik mažesnė už manąją, bet ir kur kas šaltesnė.
Tėtušis atidarė mašinos langą ir pamojavo neūžaugai, o šis atsakydamas pamosavo abiem trumpomis rankutėmis.
— Jūs iš Arendalio, nicht wahr? — šūktelėjo jis, tėtušiui paleidus variklį.
— Tiesa, — atsakė tėtušis ir nuvažiavo.
— Kaip jis atspėjo, kad mes iš Arendalio? — paklausiau. Tėtušis žvilgtelėjo į mane per veidrodėlį:
— Ar ne tu jam pasakei?
— Ne!
— Pasakei, — nenusileido tėtušis. — Aš tai tikrai nesakiau.
Bet aš žinojau, kad to nesakiau. Net jei būčiau pasigyręs, kad
atvažiavau iš Arendalio, liliputas nebūtų supratęs, nes vokiškai nemokėjau nė žodžio.
— Kaip manai, kodėl jis toks mažas? — paklausiau, kai įsukome į greitkelį.
— Nejau nežinai? — nusistebėjo tėtušis. — Tas vyrukas toks mažas todėl, kad jis — netikras žmogus. Jį prieš daug šimtų metų sukūrė vienas žydų burtininkas.
Žinoma, supratau, kad tėtušis juokauja, vis dėlto pasmalsavau:
— Vadinasi, jam keli šimtai metų?
— Nejau ir to nežinojai? — paklausė tėtušis. — Dirbtiniai žmonės nesensta kaip mes. Tai vienintelis pranašumas, kuriuo jie gali pasigirti. Bet jis gana svarbus, nes tai reiškia, kad jie niekada nemirs.
Kol važiavome, išsitraukiau lupą ir apžiūrėjau, ar tėtušio plaukuose nėra utėlių. Parazitų jis neturėjo, tik sprandas buvo nedailiai apžėlęs.

Kirtę Šveicarijos sieną, netrukus pamatėme rodyklę į Dorfą. Įsukome į siaurą keliuką, kuris kilo į kalnus. Vietovė buvo beveik negyvenama, tik ant aukštų kalvų keterų tarp medžių bolavo vienas kitas medinis namukas.
Netrukus pradėjo temti, ir aš jau snūduriavau ant galinės sėdynės. Būčiau ir užmigęs, tik staiga išsibudinau, tėtušiui sustabdžius automobilį.
— Rūkymo pertraukėlė! — paskelbė jis.
Išlipome lauk ir įkvėpėme gaivaus Alpių oro. Jau buvo visiškai sutemę. Virš mūsų kybantis žvaigždėtas dangus priminė iliuminaciją iš tūkstančio mažyčių lempelių, kurių kiekviena — tūkstantosios vato dalies.
Tėtušis atsistojo kelkraštyje nusičiurkšti. Paskui priėjo prie manęs, prisidegė cigaretę ir mostelėjęs į dangų tarė:
— Mes tik maži nykštukai, sūnau. Esame mažutėliai lego žmogučiai, kurie bando senu fiatu nušliaužti iš Arendalio į Atėnus. Cha! Ant žirnio! Anapus — tai yra anapus šio grūdo, ant kurio gyvename, Hansai Tomai, — plyti milijardai galaktikų. Kiekviena iš jų susideda iš kelių šimtų milijardų žvaigždžių. Ir vienas Dievas težino, kiek yra planetų!
Jis nukrėtė cigaretės pelenus ir postringavo toliau:
— Nemanau, kad esame vieni, mano sūnau, jokiu būdu. Visata kunkuliuoja gyvybe. Tik niekada nesulauksime atsakymo, kaip yra iš tikrųjų. Galaktikos — tarsi negyvenamos salos, tarp kurių neplaukioja laivai.
Tėtušiui būtų galima nemažai prikišti, bet niekada nesiskundžiau, kad su juo nuobodu kalbėtis. Šiaip ar taip, jam nereikėtų tenkintis mechaniko darbu. Jeigu tai priklausytų nuo manęs, jis būtų valstybės samdomas filosofas. Kartą tėtušis pats kažką panašaus minėjo. „Mes turime įvairių sričių ministerijų, — pasakė jis. — Bet nėra filosofijos ministerijos. Net didelės valstybės mano galinčios apsieiti be jos.“
Kadangi obuolys nuo obels netoli krinta, kartais bandydavau dalyvauti filosofiniuose pokalbiuose, kuriuos tėtušis pradėdavo beveik visada, kai nekalbėdavo apie mamą. Dabar tariau:
— Nors visata didelė, nebūtinai reiškia, kad mūsų planeta yra didumo sulig žirniu.
Jis gūžtelėjo pečiais, nuspriegė nuorūką ant žemės ir prisidegė kitą cigaretę. Iš esmės jam ne itin rūpėjo kitų žmonių nuomonė, kai kalbėdavo apie gyvybę ir žvaigždes. Tam jis pernelyg gerai žinojo savo paties nuomonę. Užuot atsakęs, tėtušis tarė:
— Iš kur, po galais, atsiranda tokie kaip mes, Hansai Tomai? Ar kada susimąstei apie tai?
Mąsčiau apie tai daugybę kartų, bet žinojau, kad iš tikrųjų jam nelabai įdomus mano atsakymas. Todėl leidau jam kalbėti toliau. Mudu su tėtušiu jau taip ilgai pažinojome vienas kitą, jog perpratau, kad taip geriausia.
— Ar žinai, ką kartą pasakė močiutė? Ji pasakė skaičiusi Biblijoje, kad Dievas sėdi danguje ir juokiasi iš to, kad žmonės jo netiki.
— Kodėl? — pasidomėjau, mat paklausti visuomet lengviau, nei atsakyti.
— Gerai, — pradėjo jis. — Jeigu yra Dievas, kuris mus sukūrė, tuomet, jo akimis žiūrint, esame kaip ir dirbtiniai. Malame liežuviais, baramės ir mušamės. Skiriamės ir mirštame. Ar ne? Mes velniškai protingi, gaminame atomines bombas ir kosmines raketas. Bet nė vienas iš mūsų neklausia, iš kur atsiradome. Mes tiesiog esame čia, lyg niekur nieko.
— Ir Dievas iš mūsų tik juokiasi?
— Būtent! Jeigu mums pavyktų sukurti dirbtinį žmogų, Hansai Tomai, ir tas dirbtinis žmogus imtų kažką aiškinti — apie akcijų kursus ar žirgų lenktynes — nekeldamas paprasčiausio ir svarbiausio iš visų klausimų — kaip visa tai atsirado, — tuomet ir mes kvatotume iš širdies.
Kaip tik taip jis ir nusikvatojo, tada dėstė toliau:
— Mums reikėtų dažniau paskaityti Bibliją, sūnau. Sukūręs Adomą ir Ievą, Dievas vaikščiojo po sodą ir juos šnipinėjo. Tikrąja šio žodžio prasme. Jis slapstėsi už krūmų ir medžių, atidžiai stebėdamas, ką jie veikia. Supranti? Jis neįstengė atitraukti nuo jų akių — taip jam buvo įdomu, ką pats sukūrė. Ir aš nepeikiu jo už tai. Tikrai ne — puikiausiai jį suprantu.
Tada tėtušis užgesino nuorūką, ir rūkymo pertraukėlė buvo baigta. Pagalvojau, jog vis dėlto man pasisekė, kad galėsiu dalyvauti trijose keturiose dešimtyse tokių pertraukėlių, iki pasieksime Graikiją.
Automobilyje vėl išsitraukiau lupą, kurią man padovanojo paslaptingasis neūžauga. Nusprendžiau panaudoti ją nuodugniems gamtos tyrinėjimams. Jeigu atsigulčiau ant žemės ir gana ilgai spoksočiau į skruzdę ar gėlę, galbūt įstengčiau įminti vieną kitą gamtos paslaptį. Tuomet per Kalėdas tėtušiui galėčiau dovanoti mažumėlę sielos ramybės.

Mes kilome vis aukščiau į kalnus, o kol pasiekėme Dorfą, praėjo ištisa amžinybė.
— Miegi, Hansai Tomai? — po ilgos tylos paklausė tėtušis, ir kaip tik tą akimirką būčiau užmigęs, jeigu jis nebūtų paklausęs.
Nenorėdamas meluoti atsakiau „ne“ ir taip dar labiau išsibudinau.
— Žinai, — tarė jis, — jau imu galvoti, ar tik tas liliputas nebus mums sumelavęs.
— Kad lupą rado stirnos skrandyje? — sumurmėjau.
— Tu apsnūdęs, Hansai Tomai. Kalbu apie kelią. Kam jam reikėjo mus siųsti į šią dykynę? Juk per Alpes taip pat eina greitkelis. Jau keturiasdešimt kilometrų nemačiau nė vieno namo — ir dar seniau mačiau vietą, kur galėtume pernakvoti.
Buvau toks mieguistas, jog nepajėgiau atsakyti. Tik pagalvojau, kad tikriausiai man priklauso pasaulio rekordas, kalbant apie meilę savo tėvui. Jam nederėtų dirbti paprastu mašinistu, tikrai ne. Verčiau šnekučiuotųsi su dangaus angelais apie gyvybės slėpinius. Angelai kur kas protingesni už žmones, kaip man išaiškino tėtušis. Jie ne tokie protingi kaip Dievas, bet supranta viską, ką gali suvokti žmonės, nė kiek nemąstydami.
— Kam, po galais, jam reikėjo mus siųsti į Dorfą? — toliau piktinosi tėtušis. — Pamatysi, tuoj privažiuosime liliputų kaimą.
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai prieš man užmingant. Sapnavau kaimą, pilną nykštukų. Visi buvo labai malonūs. Jie pliauškė vienas per kitą visokius niekus, bet nė vienas negalėjo atsakyti, kurioje pasaulio vietoje gyvena ar iš kur atsirado.
Rodos, prisimenu, kad tėtušis iškėlė mane iš mašinos ir nunešė į lovą. Oras kvepėjo medumi. O moteriškas balsas pasakė:
— Ja, ja. Aber natürlich, mein Herr.

„Kalta, jog esi moteris“ – tai tikra, iki širdies gelmių sukrečianti pakistanietės moters Mukhtar Mai istorija.

Mukhtar Mai tuomet buvo 28-eri.

Pasklidus kalboms, kad jos jaunesnysis dvylikametis brolis neva buvo susitikęs su mergina iš kito klano, sušaukiamas kaimo teismas ir paskelbiamas sveiku protu nesuvokiamas nuosprendis: Mukhtar pasmerkiama grupiniam išžaginimui, šitaip atsiteisiant už tariamą brolio kaltę.

Bausmė buvo įvykdyta. Išprievartautai, pažemintai, išniekintai Mukhtar, rodos, buvo likusi vienintelė išeitis – nusižudyti kaip daugybei jos likimo moterų. Tačiau ji, rizikuodama savo gyvybe ir artimųjų saugumu, nusprendė prabilti. Ir iš giliausio Pakistano užkampio pasigirdęs balsas sujaudino visą pasaulį. Jos kova už moterų teises sulaukė ir vis dar sulaukia didžiulio palaikymo, suteikiančio jai jėgų ir toliau grumtis su barbariškais visuomenės, kurioje gyvena, papročiais.

2005 metais Mukhtar Mai buvo paskelbta Metų moterimi.

„Nerastum kitos moters pasaulyje, kuri taip drąsiai ir ryžtingai kovotų už moterų teises.“
NEW YORK TIMES

Knygos “Kalta, jog esi moteris” ištrauka:

ŠEIMA PRIĖMĖ SPRENDIMĄ 2002 metų birželio 22-osios naktį.
Tai aš, Muchtaran Bibi, gyvenanti Mirvalos kaime ir priklausanti gudžaratų valstiečių kastai, tai aš privalau stoti prieš aukštesnės mastojų kastos klaną, įtakingus ir kovingus žemvaldžius. Turėsiu prašyti jų atleidimo savo šeimos vardu.
Atleidimo už savo jaunesnįjį brolį Šakurą. Mastojų gentis jį kaltina merginus Salmą, jų klano merginą. Jam tik dvylika metų, o Salma jau perkopusi dvi dešimtis. Mes žinome, kad jis nieko bloga nepadarė, bet jeigu mastojai taip nusprendė, mes, gudžaratai, privalome jiems paklusti. Taip jau nuo seno įprasta.
Mano tėvas ir dėdė pasakė:
- Mūsų mula Abdula Razakas nebežino, ką daryti. Kaimo taryboje mastojų nepalyginti daugiau. Apie susitaikymą jie nenori nė girdėti. Ir dar jie ginkluoti. Tavo dėdė iš motinos pusės ir mastojų draugas Ramzanas Pačaras viską išmėgino, kad tik nuramintų džirgos* narius. Mums liko vienintelė išeitis. Reikia, kad jų klano atleidimo paprašytų kuri nors gudžaratų moteris. Iš visų šeimos moterų pasirinkome tave.
- Kodėl mane?
- Tavo vyras sutiko su tavimi skirtis, tu neturi vaikų, pagal amžių vienintelė tam tinki, mokai Korano, esi rimta, gerbiama.
Jau seniai buvo sutemę, o aš vis dar nežinojau to rimto konflikto smulkmenų. Tik vyrai, ilgiausiai posėdžiaujantys džirgoje, tik jie žino, kodėl aš turiu stoti prieš teismą ir prašyti atleidimo.
Šakuras dingo nuo pat vidurdienio. Mes težinome, kad tada jis buvo netoli namų, javų lauke, o šįvakar jį uždarė policijos nuovadoje už penkių kilometrų nuo kaimo. Iš savo tėvo sužinojau, kad Šakurą mušė.
- Matėme, kaip policija išsiveda tavo brolį iš mastojų. Jis buvo visas kruvinas, drabužiai suplėšyti. Jie uždėjo jam antrankius ir išsivedė, negalėjau nė žodžiu su juo persimesti. Visur jo ieškojau, tada vienas vyras, kuris buvo įsilipęs aukštai į palmę ir pjovė šakas, atėjo man pasakyti, kad mas- tojai jį pagrobė. Pamažu iš kaimo žmonių sužinojau, kad mastojai jį apkaltino vagiliavus jų cukranendrių laukuose.
Mastojai įpratę taip kerštauti. Jie žiaurūs, jų genties vadas galingas ir pažįsta daug žmonių – įtakingų žmonių.
Nė vienas iš mūsų šeimos nedrįso pas juos eiti . Tie vyrai, ginkluoti šautuvais, gali netikėtai išdygti bet kuriuose namuose ir pulti niokoti, plėšti ir prievartauti. Gudžaratai yra žemesnės kastos ir privalo paklusti mastojų valiai.
Mula vienintelis gali nenusileisti mastojams, nes yra dvasininkas, todėl pamėgino išlaisvinti mano brolį. nesėkmingai. Tada mano tėvas nuėjo pasiskųsti policijai. pasipūtėliai mastojai, įsižeidę, kad valstietis gudžaratas drįso pakelti galvą ir pasiųsti pas juos policiją, pakeitė kaltinimą. Jie pareiškė policininkams, jog Šakuras išprievartavo salmą ir atiduos berniuką tik su sąlyga, kad policija įkiš jį į kalėjimą. Ir dar pridūrė: jei policija jo nepasodins, turės jiems grąžinti. mastojai jį kaltina zina. pakistane zina reiškia ir išžaginimą, ir svetimoteriavimą, ir nesantuokinius lytinius santykius. pagal šariatą, islamo įstatymus, Šakurui gresia mirties bausmė. Taigi policija jį uždarė į kalėjimą kaip kaltinamąjį, be to, ten jis bus saugus nuo mastojų, kurie reikalauja teisės patiems įvykdyti teisingumą. Jau nuo pat popietės visas kaimas žino, kas dedasi, todėl saugumo sumetimais mano tėvas išvedė šeimos moteris iš namų pas kaimynus. Žinome, kad mastojų kerštas visada krinta ant žemesnės kastos moterų galvų. moterims lemta žemintis, maldauti atleidimo prieš visus kaimo vyrus, susirinkusius į džirgos posėdį prie mastojų namų.
Aš tuos namus matau iš tolo, jie stovi maždaug per tris šimtus metrų nuo mūsiškių. storiausios sienos, terasa, nuo kurios jie žvalgo apylinkes, tarsi būtų žemės viešpačiai.

- Muchtaran, pasiruošk ir sek paskui mus.
Tą naktį dar nežinau, kad kelias, vedantis nuo mūsų namų iki daug turtingesnio mastojų ūkio, visiems laikams pakeis mano gyvenimą. Nežinau, ką lems likimas, nežinau, ar šis kelias bus trumpas, ar ilgas. Trumpas, jei klano vyrai priims mano atgailą. Viliuosi, kad priims. Atsistoju ir imu į rankas Koraną. Spaudžiu jį prie krūtinės, pasirengusi atlikti savo užduotį. Koranas mane apsaugos.
Aš turbūt bijosiu.
Mano tėvas neturėjo kito pasirinkimo. Man dvidešimt aštuoneri, nemoku nei skaityti, nei rašyti, nes kaime nėra mergaičių mokyklos, bet aš išmokau Koraną mintinai ir po skyrybų savanoriškai jo mokau kaimo vaikus. Iš čia mano orumas. Mano jėga.
Žengiu gruntkeliu, lydima tėvo, dėdės ir Gulamnabio, žmogaus iš kitos kastos, kuris tarpininkauja visuose nešvariuose džirgos sandėriuose. Jie baiminasi dėl mano saugumo. Net mano dėdė dvejojo, kol galiausiai nusprendė eiti drauge. O aš žengiu keliu nesąmoningai kaip vaikas. Aš juk nieko bloga nepadariau. Esu tikinti ir po skyrybų gyvenu savo šeimoje, toli nuo vyrų, kaip ir dera, ramiai, be rūpesčių. Nė vienas žmogus nėra apie mane pasakęs nieko bloga, kaip neretai pasitaiko kitoms moterims. Salma, pavyzdžiui, garsėja atžarumu. Ta mergina kalba garsiai, šiurkščiai ir nenustygsta vietoje. Ji išeina iš namų kada panorėjusi ir eina ten, kur užsigeidžia. Gali būti, kad mastojai sumanė pasinaudoti mano jaunėlio brolio nekaltumu ir nuslėpti ką nors, susijusio su Salma. Šiaip ar taip, kad ir ką mastojai nusprendžia, gudžaratai paklūsta.
Birželio naktis dar alsuoja dienos kaitra, paukščiai nečiulba, tyli ir ožkos. Kažkur suloja šuo ir sutrikdo tylą, lydinčią mano žingsnius, ir pamažu toji tyla ima šnabždėti. Žengiu toliau, mane pasiekia įsiutusių vyrų balsai. Vienintelė lempelė apšviečia mastojų ūkio vartus ir dabar jau juos įžiūriu. Jų daugiau nei šimtas, gal visas pusantro šimto, jie susirinkę prie mečetės, dauguma jų mastojai. Tai jie viešpatauja džirgoje. Net mula niekaip negali jų paveikti, nors yra visų kaimiečių užtarėjas. Ieškau jo akimis, bet nematau. Tada dar nežinau, jog kai kurie džirgos nariai nesutiko su mastojais dėl to, kaip sprendžiama byla, ir išėjo iš susirinkimo, palikdami juos padėties šeimininkais.
Dabar priešais matau genties vadą Faizą Muchamedą, vadinamą Faizu. Ir dar ketvertą vyrų: Abdulą Chaliką, Gulamą Faridą, Alachą Ditą ir Muchamedą Fiazą. Ginkluotus šautuvais ir pistoletu. Staiga ginklai nukrypsta į mano klano vyrus. Mastojai mosikuoja ginklais gąsdindami maniškius, kad šie pabėgtų, bet mano tėvas ir dėdė net nekrusteli. Jie stovi už manęs, arčiau Faizo jų neprileidžia.
Už tų kelių mastojų susirinkusi jų gentis. Grėslių, sudirgusių ir nekantraujančių vyrų siena.
Atsineštą skarą patiesiu jiems prie kojų, taip parodydama ištikimybę ir atsidavimą. Iš atminties kartoju vieną Korano surą, uždėjusi ranką ant šventosios knygos. Moku šventraštį, nes man jį nuolat skaitė ir išmokau mintinai, ir galbūt tekstą moku geriau už daugumą tų žvėrių, kurie paniekinamai dėbso į mane. Dabar privalau ištarti prašymą atleisti. Kad būtų grąžinta nepriekaištinga mastojų garbė. Pandžabas, vadinamas „penkių upių šalimi“, dar turi kitą vardą – „garbingųjų šalis“. Bet kas tie garbingieji?
Jų šautuvai ir pikti veidai man kelia nerimą. Ypač Fai- zas, jų gaujos vadas, aukštas, stiprus ir dar ginkluotas šra- tiniu šautuvu. Jis žiūri kaip beprotis, įsmeigęs neapykantos kupinas akis. Suvokiu priklausanti žemesnei socialinei kastai, bet vis tiek turiu gudžaratų savigarbos. Mūsų, vargingų smulkių žemdirbių, bendruomenės istorija sena, daugybės šimtmečių istorija, ir nors jos gerai nežinau, jaučiu, kad ji mano ir mano kraujo dalis. Atsiprašymas, kurio maldauju šių storžievių, tėra formalumas, jis neteršia mano gero vardo. Nuleidusi akis tariu žodžius, stengdamasi kalbėti kuo garsiau, kad mano moteriškas balsas neištirptų dusliai gaudžiant įjaudrintiems vyrams.
- Jei mano brolis prasikalto, prašau už jį atleidimo, prašau jį paleisti.
Mano balsas nesuvirpėjo. Pakeliu akis ir laukiu atsakymo, bet Faizas tyli, paniekinamai purtydamas galvą. Akimirką stoja tyla. Mintyse meldžiuosi ir mane ūmai tarsi musoninė audra apima baimė, paralyžiuodama kūną elektros iškrova.
Iš šio vyro akių matau, kad jis nė neketina priimti mano atsiprašymo. Jis reikalavo gudžaratų moters, kad prieš visą kaimą numalšintų savo keršto troškulį. Šie vyrai suklaidino džirgos susirinkimą, kuriame patys dalyvavo, suklaidino mulą, mano tėvą ir visą mūsų šeimą. Tai pirmas kartas, kai patys tarybos nariai skelbia grupinio išprievartavimo nuosprendį, siekdami atkurti, kaip jie sako, „teisingumą garbės vardan“.

Faizas kreipiasi į savo brolius, kaip ir jis nekantraujančius vykdyti savo teisingumą. Patvirtinti savo galybę jėga.
- Ji čia! Darykite su ja, ką norite!
Iš tikrųjų esu čia, bet tai jau nebe aš. Šis paralyžiuotas kūnas, šios linkstančios kojos man jau nebepriklauso. Aš tuoj apalpsiu, nukrisiu ant žemės, bet nebėra kada. mane jau velka jėga lyg pjaunamą ožką. Vyrai sugriebė man už riešų, tąso už drabužių, skaros, plaukų. Aš klykiu.
- Korano vardu paleiskite mane! Dėl Dievo paleiskite mane!
Iš nakties tamsos patenku į akliną uždarą patalpą, vos įžiūriu keturis vyrus mėnulio šviesoje, prasiskverbiančioje pro mažytį langelį. Keturios sienos ir durys, priešais jas šmėkšo ginkluotas siluetas.
Jokios išeities. Jokios prasmės melstis.
Ten jie mane ir išprievartavo, ant pliko tvarto grendymo. Keturi vyrai. Nežinau, kiek laiko truko ta žeminanti kankynė. Valandą ar visą naktį.
Aš, Muchtaran Bibi, vyresnioji savo tėvo Gulamo Fa- rido duktė, netekau sąmonės, bet niekada nepamiršiu tų galvijų veidų. Jiems moteris tėra nuosavybė, šlovės ar keršto objektas. Jie ją veda arba prievartauja – nelygu, kaip gentyje suprantamas išdidumas. Jie žino, kad taip pažemintai moteriai nieko kita nelieka, tik nusižudyti. Jiems net nereikia išsitraukti ginklų. Ją nužudo išžaginimas. Išžaginimas – pats galingiausias ginklas. Jis galutinai pažemina kitą klaną.
Jie manęs nemušė – aš ir taip buvau jų valioje, nes jie grasino mano tėvams, o mano brolis sėdėjo kalėjime. Aš privalėjau ištverti ir ištvėriau.

Paskui jie išstūmė mane lauk – pusnuogę, priešais visą laukiantį kaimą. Šįkart dvivėrės durys užsitrenkė, jie liko viduje. Buvau viena su savo gėda, viena jų akivaizdoje. Man trūksta žodžių pasakyti, kas tą akimirką buvau. Nemąsčiau, mano smegenis buvo aptraukusi migla. Už tos tirštos miglos pranyko kankinimų ir gėdingo nuolankumo vaizdai, slinkau susikūprinusi, užsigobusi veidą skara – vieninteliu man likusiu orumo ženklu, ėjau nežinodama kur, bet instinktyviai sukdama gimtųjų namų link. Styrinau keliu lyg šmėkla, nesuvokdama, kad atsilikę man iš paskos traukia tėvas, dėdė ir jo draugas Ramzanas. Visą mano egzekucijos laiką jie stovėjo grasinami šautuvais ir mastojai tik dabar juos paleido.
Prie namų stovi motina ir verkia. Praeinu pro ją apdujusi, nepajėgdama ištarti nė žodžio. Kitos moterys mane palydi tylėdamos. Įeinu į vieną iš trijų kambarių, skirtą moterims, ir puolu ant demblio. Ant manęs užmeta antklodę, aš nebejudu. Mano gyvenimas nugrimzdo į tokį siaubą, kad galva ir kūnas nebesugeba priimti tikrovės. Nežinojau, kad įmanoma taip smurtauti. Buvau naivi, pripratusi gyventi globojama savo tėvo ir vyresniojo brolio, kaip ir visos mano krašto moterys.
Aštuoniolikos metų šeima ištekino mane už vyro, kurio nepažinojau, – tinginio ir menkystos, – bet man pavyko gana greitai išsiskirti, nes tėvas mane palaikė. Gyvenau kaip atsiskyrėlė, toli nuo išorinio pasaulio, to pasaulio, kuris baigiasi mano kaimo pakrašty. Būdama beraštė, kaip ir kitos moterys, gyvenime, neskaitant namų ruošos, turėjau tik du paprastus užsiėmimus. Savanoriškai mokiau vaikus Korano, mokiau taip pat, kaip pati buvau išmokusi – mintinai.

O norėdama prisidėti prie menkų šeimos pajamų, mokiau moteris to, ką pati sugebėjau geriausiai – siuvinėti. Nuo saulėtekio iki sutemų mano būties ratas sukosi mažytėje tėvų sodyboje derliaus nuėmimo ir kasdienių darbų ritmu. Be to, ką patyriau per santuoką, laikinai nuvedusią mane į svetimus namus, nepažinojau nieko kita, tik šį gyvenimą, niekuo nesiskiriantį nuo kitų mano aplinkos moterų kasdienybės. Likimas išstūmė mane lauk iš šios ramios aplinkos ir aš nesupratau savo bausmės priežasčių. Jaučiausi mirusi, paprasčiausiai mirusi. Nepajėgi protauti ir iškęsti tos nepažįstamos kančios, tokios didelės, paralyžiuojančios.
Visos moterys aplink mane verkė. Jutau ant kaktos ir peties uždėtas rankas, užjaučiančias rankas. Mano jaunėlės sesės verkšleno, o aš gulėjau sustingusi, keistai svetima visai tai nelaimei, ištikusiai mane ir palietusiai visą šeimą. Tris dienas iš kambario išslinkdavau tik reikalo prispirta, bet nei valgiau, nei verkiau, nei kalbėjau. Girdėjau savo motiną sakant:
- Muchtaran, reikia užmiršti. Viskas baigta. Policija paleis tavo brolį.
Girdėjau ir kitokių kalbų. Viena kaimo moteriškė pareiškė:
- Šakuras prasikalto, jis išprievartavo Šalmą…
Kita dėstė:
- Muchtaran turėjo tekėti už mastojaus, kaip sakė mula, o Šakuras – vesti salmą. Bet ji nepanoro. pati kalta.
po kaimą tarsi juodi varnai arba balti balandžiai sklandė kalbos – nelygu, kas kalbėdavo. pamažu suvokiau, iš kur visa tai eina.

Nešvarūs džirgos sandėriai paprastai svarstomi mulos Abdulos Razako namuose, o šįkart sueiga vyko gatvėje, pačiam kaimo vidury. Tradicinė genties taryba nesivadovauja jokiais valstybės įstatymais ir tarpininkauja sprendžiant dviejų šalių ginčus, stengdamasi atstovauti tiek vienos, tiek kitos pusės interesams. Kaimuose žmonės labiau linkę kreiptis į džirgą, nes valstybinis teisingumas pernelyg brangiai kainuoja. Reikia mokėti advokatui, o dauguma valstiečių to neišgali. Nežinau kodėl, bet mano broliui, apkaltintam išžaginimu, džirga tarpininkauti negalėjo. Tėvas su dėde apie tai užsiminė tik labai miglotai – moterys retai sužino, ką būna nusprendę vyrai. Bet pamažu, girdėdama iš kaimo mus pasiekiančias kalbas, ėmiau suprasti savo bausmės priežastį.
Šakuras neva buvo užkluptas nusikaltimo vietoje – merginantis Salmą. O dar sklido gandai, kad jis vogęs cukranendrių ūglius. Bent taip iš pradžių tvirtino mastojai. Apkaltinęs mano brolį vagyste, klanas jį pagavo ir visaip žemindamas mušė bei prievartavo. Šakuras visa tai pasipasakojo vėliau ir tik tėvui. Brolis mėgino ne kartą pabėgti, bet jį vis sučiupdavo.
Paskui, norėdami džirgos susirinkime nuslėpti mano jaunėlio brolio prievartavimą, jie sumanė naują versiją: esą Šakuras turėjęs lytinių santykių su Salma, kuri buvusi skaisti. Sunkus nusikaltimas. Mergaitėms draudžiama kalbėtis su berniukais. Jei moteris sutinka vyriškį, ji privalo nuleisti akis ir nieku gyvu, jokia dingstimi jo neužkalbinti.
Kai matau Šakurą kieme, nieko panašaus nepajėgiu įsivaizduoti. Tai menkutis dvylikos ar trylikos metų pa

auglys – pas mus vaikų amžių apytikriai žino tik motina ar tėvas: „Šįmet tau sukanka penkeri metai, dešimt metų, dvidešimt metų..”, niekam nerūpi gimimo data, ji niekur neregistruojama. Mano mažasis brolis, toks liesutis ir dar visai vaikas, negalėjo turėti santykių su jokia mergina.
Salma – dvidešimtmetė moteris, ganėtinai palaido liežuvio. Gal ji žodžiais ir pakurstė berniuką, jai tai įprasta, bet jis kaltas tik tiek, kad susidūrė su ja mastojų kukurūzų lauko pakrašty. Atsirado kaime tvirtinančių, kad jis neva ją mergino – šiaip ar taip, su ja kalbėjo – kiti tikino, esą jie buvo užklupti sėdintys šalia susikibę už rankų… Tiesa pasimeta gausybėje kalbų – juk vieni ir kiti priklauso skirtingiems klanams.
Šakuras nieko bloga nepadarė, aš tuo įsitikinusi.
Tai, ką jis patikėjo mūsų tėvui, išsipasakojęs apie tądien ištvertas kankynes, galima prilyginti tik mano kančioms.
Visa tai be perstojo sukasi mano galvoje kone visą savaitę – kodėl jis ir kodėl aš? Ta šeima paprasčiausiai nori mus sužlugdyti.
Dar išgirstu kalbant, kad pirmasis mastojams išeitį pasiūlė mula Abdula Razakas. Jis sakė, kad būtų išmintinga nurimti ir kad abi gentys susitaikytų, Šakurą reikėtų apvesdinti su Salma, o vyriausiąją gudžaratų dukterį, tai yra mane, ištekinti už mastojo. Kai kurie tvirtina, esą aš atsisakiau ir taip kliudžiau susitaikyti, taigi pati esu kalta dėl to, kas man nutiko. Bet, pasak kitų tarybos narių, pats mastojų vadas atmetė tokią nelygią santuoką. Esą jis net suriko:
- Viską suniokosiu jų namuose, viską išdaužysiu! Nugalabysiu galvijus ir išžaginsiu jų moteris!

Štai tada mula, nebeturėdamas ką pasiūlyti, paliko tarybą. Pagaliau Ramzanas, vienintelis nepriklausąs nei mastojų, nei mūsų genčiai, įtikino mano tėvą ir dėdę mėginti susitaikyti kitaip: prašyti atleidimo. pasiųsti gerbiamą mano amžiaus moterį ir tiems žvėrims parodyti nuolankumą. Prašyti mastojų gailestingumo, kad jie atsiimtų savo kaltinimą ir policija paleistų mano brolį. Taip ir atsitiko: aš, tokia patikli, išėjau iš namų, kad stočiau prieš tuos storžievius, ir nė vienam nė į galvą neatėjo, kad tapsiu to paskutinio mėginimo susitaikyti auka.
Kai žagintojai išmetė mane lauk, Šakuras dar nebuvo paleistas. Tą pačią naktį vienas mano pusbrolių nuėjo pas mastojų klano vadą Faizą.
- Kas įvyko, nebepakeisi. Bet dabar išvaduokit iš kalėjimo Šakurą.
- Eik į policijos nuovadą, aš su jais vėliau pakalbėsiu.
Pusbrolis nuėjo į policiją.
- Aš kalbėjau su Faizu, jis sakė, kad galite paleisti berniuką.
Policininkas pakėlė telefono ragelį ir paskambino Fai- zui, lyg šis būtų jo viršininkas.
- Kažkoks žmogus atėjo pas mus ir sako, kad sutinki paleisti Šakurą…
- Pirmiausia tegul susimoka už išlaisvinimą. Paimkite iš jo pinigų ir tada paleiskite.
Policija pareikalavo dvylikos tūkstančių rupijų. Šeimai tokia suma buvo neįkandama. Trijų ar keturių mėnesių darbininko atlyginimas. Tėvas su dėde apėjo visus gimines, kaimynus ir tą sumą surinko. Tą pačią naktį nunešė policijai pinigus. Galiausiai apie pirmą valandą nakties mano brolis buvo paleistas.
Bet jam vis dar gresia pavojus. Neapykanta neišnyko. Mastojai eis iki galo su savo kaltinimais, jie negali trauktis ir pakenkti savo garbingam vardui – juk mastojus niekada nenusileidžia. Jie ten, savo namuose, šeimos galva ir jo broliai, ten, kitoje cukranendrių lauko pusėje. Visiems matomi. Jie nugalėjo mano brolį, mane ir dabar triumfuoja, bet karas dar nesibaigė. Mastojai visi iki vieno ginkluoti. Jie priklauso kariautojų kastai, o mes teturime malkų ugniai užkurti ir nėra jokio įtakingo sąjungininko, kuris mus apgintų.
Aš noriu nusižudyti ir mano pasiryžimas tvirtas. Padarysiu tai, ką daro mano likimo moterys. Išgersiu rūgšties ir mirtimi galutinai užgesinsiu gėdos ugnį, kuri degina mane ir mano šeimą. Maldauju motinos padėti man numirti. Kad ji nueitų nupirkti rūgšties ir kad pagaliau gyvenimas baigtųsi, nes kitų sąmonėje aš jau esu mirusi. Motina pratrūksta raudoti ir man neleidžia to daryti; ji manęs nebepalieka vienos nei dieną, nei naktį. Aš nebegaliu užmigti, o motina neleidžia man mirti. Slenka dienos ir aš, nugalėta bejėgystės, kraustausi iš proto. Negaliu taip toliau gyventi – įsiraususi į patalus, pasislėpusi nuo pasaulio po savo skara. Bet vieną dieną netikėtas pykčio protrūkis išgelbėja mane nuo tokio paralyžiaus.

Aistrų ir tyros meilės kupino Jane Austen romano herojė aštuoniolikmetė Fanė Prais kadaise iš skurdžių tėvų namų persikraustė pas turtingą globėją dėdę serą Tomą į didingą jo dvarą – Mansfildo Parką. Tačiau šiame gerų manierų ir žaismingo flirto pasaulyje drovi, jautri Fanė visuomet jautėsi esanti tik neturtinga giminaitė. Ji nerado bendros kalbos su išlepintomis savanaudėmis pusseserėmis, o svarbiausia – taip ir neišdrįso atskleisti savo slaptos meilės pusbroliui Edmundui…
Tačiau viskas ima keistis, kai į Mansfildą iš Londono atvyksta žavūs ir patrakę Krofordai – prašmatnusis Henris ir jo gražuolė sesuo Merė. Jiems pasirodžius į ramų ir santūrų Mansfildo Parko jaunuolių gyvenimą uraganu įsiveržia pavydas ir pagundos, prasideda aršios varžybos dėl mylimųjų palankumo, įsiplieskia nepadorios aistros, o tuštybė kai kuriems jų užtraukia didžiulių bėdų …

Dešimt metų (1998–2003 ir 2004–2009 m.) šaliai vadovavusio prezidento Valdo Adamkaus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.

Prezidentas V. Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs prezidentu. Dienoraščiuose gausu net politologams nežinomų faktų. Šie užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos.

Prezidentas ne vien detaliai aprašo įvykius, bet ir juos atvirai vertina, komentuoja, pateikia politikų portretų. Dienoraščių puslapiams jis patiki net ir savo išgyvenimus.

Šioje knygoje dienoraščiai papildyti V. Adamkaus pastabomis ir mintimis, kilusiomis jam sklaidant savo paskutinės kadencijos užrašus. Taip iš asmeninių prezidento įžvalgų ir minčių susidėlioja Lietuvos politinio gyvenimo panorama.

Tai kelionė drauge su prezidentu V. Adamkumi per laiką ir įvykius.

Knygos Paskutine kadencija. Prezidento dienoraščiai ištrauka

Ieškoti atsakymo į klausimą, kiek politikai ir valdžios vyrai prisideda prie savo šalies sėkmės, — nelengva užduotis. Viena vertus, vyksta tam tikri istoriniai procesai, veikia galingos tarptautinės jėgos ir įtakos, dirba nesuskaičiuojama armija valdininkų ir diplomatų, savo funkcijas atlieka institucijos, žiniasklaida, mokslininkai ir ekspertai. Kita vertus, turime politiką, konkretų asmenį, kuris, nors ir nepaprastai talentingas, dažnai yra varžomas savo pareigų ir kovoje iš tikrųjų nedaug ką gali ir reiškia. Bet ar iš tiesų jis reiškia nedaug? Kaip pats asmeniškai įsitikinau, vadovavimas, aktyvumas ir pavyzdys gali daryti stebuklus ir šalyje, ir tarptautinėje arenoje. Lyderiai sugeba mobilizuoti, skatinti iniciatyvą, paakinti ir įkvėpti veiksmams. Jie gali sustiprinti savo tautiečių pastangas, o palaikydami asmeninius santykius užsienyje su įtakingais žmonėmis, neabejotinai vaisingai prisideda prie savo šalies siekių įgyvendinimo.
Manau, kad tokio lyderio pavyzdys buvo Prezidentas Valdas Adamkus. Puikiai prisimenu mūsų pirmą susitikimą 1998 metų vasario mėnesį, surengtą minint Lietuvos nepriklausomybės 80—metį. Jau tada išrinktasis Prezidentas paliko man stiprų ir gerą įspūdį. Nors mus skiria ištisa karta — Valdas Adamkus yra už mane gerokai vyresnis, — išėjau po mūsų susitikimo jausdamas ne tik didelę pagarbą šiam žmogui, bet ir įsitikinęs, kad Lietuva tobulai pasirinko. Žinojau, kad šis žmogus gali būti įrašytas didelėmis raidėmis į Lietuvos istoriją kaip valdžios vyras, sėkmingai sutelksiantis savo šalį, nuvesiantis ją į NATO ir Europos Sąjungą. Nesuklydau. Jo sėkmė buvo juo sunkiau pasiekiama, nes jis kilęs iš šalies, kurios gyventojų skaičius nėra didžiausias Europoje. Kaip valstybės, turinčios kone 40 milijonų gyventojų, Prezidentas, žinojau, kad dideli skaičiai ir statistika dažnai gerokai pagelbėja.
Prezidentas Adamkus tolesniais metais tapo žymiu politiku — taip pat ir Europos arenoje, — o man buvo svarbiausia, kad jis puikus žmogus, su kuriuo mane netrukus susiejo tikra ir nuoširdi draugystė.
Kad Valdas — išskirtinė asmenybė, rodydavo ne tik jo laimėjimai, bet ir tai, kaip subtiliai ir kultūringai jis jų siekė.
Pradėsiu nuo dalyko, kuris man yra arčiausiai širdies, tai yra lenkų ir lietuvių santykių. Mudviejų prezidentavimo laikais politinis mūsų šalių bendradarbiavimas klostėsi gerai ir teikė didelių vilčių. Iš šiandienos perspektyvos žinome, kad kai kurios jų pasirodė nepatvarios, bet anuomet Valdo Adamkaus asmenyje Lenkija rado autoritetingą ir atsakingą partnerį. Prezidentas Adamkus dialoge su Lenkija nevengė liesti sudėtingų abiejų tautų bendros istorijos klausimų. Visuomet tai darydavo išmintingai ir apdairiai. Daugiausia dėl Jo ryžtingumo ir politinės valios nuo 1998—ųjų Lenkija ir Lietuva tapo strateginėmis partnerėmis, o mūsų šalių bendradarbiavimas neabejotinai suteikė daug naudos besivienijančiai Europai ir viso pasaulio saugumui. Su dėkingumu prisimenu Jo įsitraukimą į kovos su terorizmu konferenciją, surengtą Varšuvoje 2001 m. lapkričio 6 d., po teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone; konferencija įvyko mano iniciatyva. Prezidentas Adamkus pirmasis iš kviestinių svečių oficialiai patvirtino atvyksiąs į šį viršūnių susitikimą, taip prisidėdamas prie viso sumanymo sėkmės. Bendradarbiaudami mudu turėjome didžiulį ramstį — savo prezidentines kanceliarijas. Kartu su Valdu nusprendėme sukurti Lenkijos ir Lietuvos Prezidentų konsultacinį komitetą, kuris pirmiausia aptardavo bendradarbiavimo problemas ir projektus, o paskui rengdavo rekomendacijas abiem Prezidentams. Tam tikru požiūriu jis atlikdavo lenkų ir lietuvių grupės sudėtingiems klausimams spręsti funkciją.
Vienas didžiausių Valdo Adamkaus prezidentavimo pasiekimų, be abejo, buvo Jo didžiulis indėlis į derybas dėl stojimo į NATO ir Europos Sąjungą. Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas tuomet buvo įgijęs akivaizdų strateginį pobūdį. Tikiuosi, kad Lenkija, būdama NATO narė nuo 1999 metų, sugebėjo paremti ir paskatinti mūsų kaimynės narystę. Šiaurės Atlanto sąjungos viršūnių susitikimas Prahoje 2002 metais buvo reikšmingas įvykis mums, tuometiniams Lenkijos ir Lietuvos prezidentams, mūsų šalims ir tautoms. Kartu išsipildė daugybės lenkų ir lietuvių kartų svajonė apie saugią mūsų tėvynių ateitį; vėl tapome artimais sąjungininkais, šiuokart didžiulėje euroatlantinėje koalicijoje. Ypač džiaugiuosi 2002 metais galėjęs asmeniškai dalyvauti Vilniuje surengtose iškilmėse Lietuvos įstojimo į NATO proga.
Panašaus pobūdžio buvo ir mūsų bendros pastangos dėl narystės Europos Sąjungoje. Prezidentas Adamkus buvo stiprus mūsų komandos narys: su tvirtu įsitikinimu galiu jį pavadinti Vidurio ir Rytų Europos proto balsu daugelyje pokalbių ir derybų su Vakarų Europos politikais. Ilgus metus gyvenęs JAV ir įpratęs prie tarptautinės arenos, Lietuvos Prezidentas tapo
Helsinkio grupės lyderiu, dažnai derybų metu stebindamas mane nepaprastu sumanumu ir paveikumu. Be to, jis didino mūsų patikimumą ir pasitikėjimą mūsiške Europos dalimi.
Įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą mūsų šalims buvo istoriniai pasiekimai, tačiau politiko biografijoje į pirmąjį planą dažniausiai prasimuša tai, kaip buvo elgiamasi sunkiais, lūžio laikotarpiais. Šiuolaikinėje Europoje tokių akimirkų, kai galima vienam priimti sprendimą ir paveikti Europos bei viso pasaulio likimą, nėra daug. Mums abiem tokiu išbandymu tapo Oranžinė revoliucija Ukrainoje. Buvau paprašytas tarpininkauti ginče, kilusiame tarp dviejų kandidatų į prezidentus — Viktoro Juščenkos ir Viktoro Janukovyčiaus, kaltinusių vienas kitą balsavimo rezultatų klastojimu. Trečioji šalis buvo, žinoma, valdantysis Prezidentas Leonidas Kučma. Nuo pat pradžių žinojau, kad vieno Lenkijos Prezidento misija sėkmės neatneš; tai turėtų būti tikra europietiška misija, Europos įgaliota delegacija. Norėjau, kad, be Lenkijos, derybų grupėje būtų dar vienas narys, pripažintas Vidurio ir Rytų Europos regionų bei Europos Sąjungos ir kitų Europos organizacijų atstovas. Mano kandidatas — ir, kaip pasirodė, puikus pasirinkimas — suprantama, buvo Valdas Adamkus. Nors ir žinojo, kokią didelę riziką pri
siimame ir kiek nedaug galime tikėtis iš kitų Europos Sąjungos valstybių, jis nesvyruodamas mane parėmė. Valdas Adamkus tą akimirką įrodė, kad yra nestandartinis politikas, gebantis akimirksniu išsiveržti iš biurokratinės rutinos, pasitikti sudėtingus iššūkius ir sėkmingai su jais susidoroti. Vykstant Ukrainos apskritojo stalo diskusijoms galėjau tikėtis Jo santūrumo ir neįkainojamo išmanymo.
Misija Kijeve 2004 metų žiemą buvo ne tik mūsų bendra sėkmė. Tai visos Vidurio ir Rytų Europos, savo jėgomis sugebėjusios įveikti krizę, kurios pasekmės galėjo būti dramatiškos tiek Ukrainai, tiek visam regionui, laimėjimas.
Už Tavo didžiulį atsidavimą tokiam svarbiam reikalui, Bičiuli, — dar kartą didžiausia mano padėka.
Prezidento Valdo Adamkaus ankstesnių veiksmų Ukrainoje dvasia leidžia suvokti ir vėlesnius Lietuvos valdžios sprendimus dėl paramos Gruzijai per karą su Rusija, taip pat konstruktyviai, mano galva — tinkamiausiai, prieita prie dialogo su Baltarusijos režimu.
Šiandien mūsų kartos politikai tęsia savo veiklą užsienio politikos plotmėje, toliau stengdamiesi paisyti mūsų šalių interesų, stiprinti Europos integraciją ir spręsti globalias problemas. Tai nėra lengva užduotis, ypač turint omeny, kad vos prieš 30 metų viskas atrodė „lengviau“, o tikslai iškildavo patys savaime. Tačiau po „Solidarumo“ susikūrimo, nuvertus komunizmą, nugriovus geležinę uždangą, išsiplėtus NATO ir ES, niekas nėra labai akivaizdu, kai kalbama apie ateitį. Priešingai, turime naują milžinišką iššūkį, kuris vadinasi kova su terorizmu, finansinę ir ekonominę krizę, turime amžinai neišspręstas globalias problemas: skurdą, ligas, lokalius karus. Visa tai tampa mūsų dabartinėmis užduotimis, kasdiene pareiga. Be aiškaus atsakymo lieka ir vienas iš pamatinių klausimų: kur einame? Koks bus mūsų pasaulis po 20, 30, 50 metų? Man atrodo, atsakymo į šį klausimą turėtų ieškoti šiandienos intelektualai ir politikai. Neužtenka dienotvarkės, reikia vizijos. Valdas Adamkus visuomet turėjo tokią viziją, ją tebeturi ir šiandien tebedirba ta linkme. Didžiuojuosi, kad galiu vadinti Valdą Adamkų savo draugu, o savo tautiečių vardu dėkoju, kad galime Tave, Valdai, vadinti ir visos mūsų Respublikos draugu.
/ĄAAJL
Aleksander Kwašniewski
Lenkijos Respublikos Prezidentas 1995—2005
Laikas greitai užžeria įvykius užmaršties dulkėmis. Ne kartą man pačiam teko įsitikinti, kad jau kitą dieną gali būti pasakojama visiškai kitaip, nei buvo iš tikrųjų. Ką jau kalbėti, kai atsigręžiama į tai, kas nutiko prieš metus, dvejus ar penkerius? Noras padėti atminčiai išsaugoti gyvą praeities vaizdą ir skatino mane daug metų nuolat rašyti dienoraštį.
Paauglystės, jaunystės metais daug žmonių savo mintis ir jausmus patiki dienoraščiui. Man šis įprotis susiformavo sulaukus brandos, kai jau buvau JAV federalinės valdžios pareigūnas, vadovavau už šešių valstijų gamtosaugą atsakingai regioninei JAV aplinkos apsaugos agentūrai, bet kartu likau pasinėręs į išeivijos politinę bei visuomeninę veiklą.
Ypač stropiai ėmiau rašyti dienoraštį, kai Lietuvos žmonės man suteikė didžiulę garbę ir atsakomybę dešimt metų būti šalies prezidentu. Tai nemenka jaunos Lietuvos valstybės brendimo, įsitvirtinimo tarptautinėje bendruomenėje istorijos dalis. Jutau pareigą sąžiningai fiksuoti įvykius, procesus, kuriuose pats dalyvavau ar kuriuos stebėjau. Viena vertus, tai dariau norėdamas sau išsaugoti tikslesnį kintančio politinio gyvenimo vaizdą, nes prabėgus ir kelioms dienoms daug kas apsiblausia, prisimiršta svarbios detalės, o juk kiekvienam žmogui pravartu kartais atsigręžti į praeitį. Kita vertus, suvokiau, kad mano užrašai gali būti naudingi istorijos studijoms.
Kone kasdien vakare stengdavausi užfiksuoti svarbesnius įvykius. Jei kokios aplinkybės sutrukdydavo, tai darydavau kitą dieną. Tiesa, pasitaikydavo, kad dėl labai intensyvios dienotvarkės užmesdavau dienoraštį net ir kelioms savaitėms, bet tokių „baltų dėmių“ nėra daug, ir, rengdamas knygą, pasistengiau šias spragas užkamšyti vėlesnių laikų prisiminimais ir komentarais.
Žinoma, dienoraštyje neįmanoma išvengti subjektyvumo, jame visuomet atsispindi asmeninis rašančiojo požiūris. Fiksuodamas įvykius, nevengiau jų vertinti, išsakyti savo nuomonės, kartais išliedavau ir jausmus. Mat pasitaikydavo, kad spaudoje perskaitydavau pastabų, spėlionių, politologų tariamų įžvalgų, neturinčių nieko bendra su tikrove. Būdavo ir melo, niekuo nepagrįstų įtarinėjimų, net įžeidinėjimų. Susilaikydavau nuo viešo atkirčio, bet vakare užrašydavau, kas guli ant širdies. Rašymas man padėdavo nusiraminti. Kilus
sumanymui dienoraščius sudėti į knygą, nusprendžiau išsaugoti jų atvirumo dvasią, todėl necenzūruodamas skelbiu ir emocinius išgyvenimus, patirtus diena iš dienos rašant apie tuo metu mane jaudinusius dalykus.
Manau, dienoraščiai gali praversti mūsų šalies politinius procesus norintiems geriau suvokti žmonėms ne vien dėl juose išguldytų faktų, detalių, bet ir dėl mano autentiškų vertinimų, paaiškinančių, kodėl aš priėmiau vienokį ar kitokį sprendimą.
Šioje knygoje skelbiami dienoraščiai aprėpia šešerių su puse metų laikotarpį — tarpsnį nuo pirmosios iki antrosios kadencijos ir visą jos laiką. Ankstesnių metų dienoraščių nebuvo prasmės publikuoti, nes iš dalies jais remiantis parašyta mano pirmosios kadencijos atsiminimų knyga „Be nutylėjimų“.
Be abejo, į knygą nebuvo įmanoma netrumpinant, mechaniškai perkelti visų dienoraščių. Pirmiausia — ji būtų dvigubai storesnė. Kita vertus, užsirašydavau ir kasdienės darbotvarkės faktų, kurie atspindi Prezidentūros darbą, bet neturi istorinės vertės ir nebūtų įdomūs skaitytojui. Tai informacija apie labiau mandagumo susitikimus su ambasadoriais, įvairiais užsienio svečiais, darbo pokalbius su mūsų šalies pareigūnais apie dabar jau pamirštas problemas, taip pat retsykiais pasitaikantys užrašai apie poilsio, buities reikalus. Tačiau visi svarbesni politinio pobūdžio įrašai ir net mano jausmus atspindinčios įžvalgos pakliuvo į knygą.
Dienoraštis neretai būdavo rašomas skubomis, vėlai vakare, ne visuomet namie — pasitaikydavo, kad ir viešbutyje ar net lėktuvo krėsle. Todėl leidžiant knygą šiek tiek taisyta, redaguota įrašų kalba, bet ne faktai ir mintys. Tačiau ir dienoraščių originalai bus prieinami visuomenei — juos ketinu perduoti archyvui.
Neneigsiu, rašydamas dienoraštį suvokiau, kad čia ne vien mano išpažintis sau, bet ir dokumentas, kurį ateityje galės skaityti žmonės. Bet tai nevaržė mano laisvės sakyti, ką galvoju politikos klausimais, gal tik kartais vengiau rašyti apie asmenis, su kuriais asmeniškai artimai bendravau, bijodamas juos užgauti savo atvirumu. Tokie nutylėjimai neturi visuomeninės reikšmės. Kalbėdamas apie šaliai svarbius dalykus, laikiausi nuomonės, kad neturiu teisės nieko nutylėti.
Iš pradžių kiek abejojau, ar praeities įvykius nuosekliai fiksuojantys dienoraščių įrašai gali sudominti skaitytojus. Kai buvo rengiama ši knyga, juos dar kartą skaičiau su literatūriniu pagalbininku. Prieš akis tarsi prabėgo gyvenimo tarpsnis pasibaigus mano pirmajai kadencijai ir visa antroji kadencija. Dabar drauge su manimi, mano žvilgsniu per šį laiką galės perbėgti ir skaitytojas.
Savęs ne kartą klausiau, ar visada elgiausi teisingai, ar visuomet dariau tai, ką įmanoma padaryti. Į tai atsakys istorija, bet neabejoju dėl vieno dalyko: visi sprendimai, veiksmai atitiko mano įsitikinimus, moralės principus.
Turbūt kiekvienam žmogui, atsigręžus į savo praeitį, kyla klausimas, ką jis darytų kitaip, jei galėtų grąžinti praėjusį laiką. Aiškaus atsakymo nežinau. Gyvenimas keičiasi, atsiranda naujų aplinkybių, patys žmonės jau kitokie, nei buvo praeityje. Ne veltui sakoma, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi. Tačiau žinau, kad elgiausi taip, kaip tuo metu maniau esant teisingiausia, ir dariau tai, kas Lietuvai buvo reikalinga.
Prie kai kurių dienoraščių įrašų norėjosi stabtelėti ir pakomentuoti įvykius ar papildyti samprotavimais iš dabarties pozicijų. Taip atsirado pastabos paraštėse. Galiausiai susidėliojo tarsi mano akimis regima politinio gyvenimo panorama. Tikiuosi, dienoraščiai ir jų papildymai padės Lietuvos žmonėms geriau suvokti jau istorija tampančius mano paskutinės kadencijos metus, todėl ir atiduodu juos skaitytojų teismui.
2003—ieji
2003 metų vasario 27 diena, Vilnius. Mano pirmoji „nedarbo“ diena. Tačiau jau 10 valandą ryto buvau Mokslų akademijos rūmuose. Čia vyko mūsų šalies ir Europos Komisijos seminaras, skirtas aptarti, kaip rengiamės referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje. Savo kalboje pabrėžiau, kaip svarbu, kad mūsų žmonės kuo tvirčiau paremtų Lietuvos integraciją į Europos bendriją.
2003 metų vasario 28 diena, Vilnius. Vilniaus paveikslų galerijoje klausėmės koncerto. Kvietimas skelbė, kad tai „kultūros darbuotojų dovana prezidentui Valdui Adamkui“. Mėgavomės ne tik puikia muzika, bet ir jaukia, kamerine, dvasinga vakaro atmosfera.
Jaudino susirinkusių žymiausių mūsų kultūros žmonių nuoširdus dėmesys mums, širdingas bendravimas. Nejučia prisiminiau koncertus Baltuosiuose rūmuose prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy laikais.
2003 metų kovo 3 diena, Vilnius. Nemaža dalis mano štabo žmonių iš Prezidentūros grįžo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją. Jie pasisiūlė ir toliau artimai bendradarbiauti, žadėjo teikti man informaciją ir analitinius vertinimus.
Šiandien vakare Didžiosios Britanijos ambasadorius Jeremy Hillas mano ir Almos garbei surengė vakarienę. Dalyvavo JAV, Švedijos ir Norvegijos ambasadoriai su žmonomis bei būrelis lietuvių politikų, visuomenininkų.
Tai antroji vakarienė su diplomatais šiomis dienomis — užvakar privačiai vakarieniavau su Švedijos ambasadoriumi Janu Palmstierna. Malonu girdėti gerų atsiliepimų apie savo penkerių metų darbą ir padėką už pastangas tarptautinės politikos arenoje, bet vis dar dvasine prasme nelengva ramiai klausytis tokių pagyrimų, prisimenant rinkimų rezultatus.
2003 metų kovo 4 diena, Vilnius. Į Vilnių Lietuvos valstybės konkordato su Vatikanu 70—mečio minėjimo proga atskrido Vatikano valstybės sekretorius arkivyskupas Jeanas—Louis Tauranas. Užsienio reikalų ministerija pasiteiravo, ar sutikčiau jį priimti Turniškių rezidencijoje. Žinoma, sutikau. Ir manęs laukė maloni staigmena — Vatikano valstybės sekretorius atvyko lydimas trijų kartu su juo atskridusių vyskupų, kardinolo Audrio Juozo Bačkio, nuncijaus Baltijos šalims Peterio Stephano Zurbriggeno ir ambasadoriaus Kazio Lozoraičio.
Pasirodo, jie su manimi susitiko pirmiausia, prieš pradėdami kitus vizitus. Pusantros valandos vaišindamiesi vynu šnekučiavomės apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Aišku, svečiai nenutylėjo ir naujausios Lietuvos aktualijos — aiškiaregės ir burtininkės Lenos Lolišvili įtakos prezidentui Rolandui Paksui. Iki šiol vengiau kalbėti šia tema. Tačiau kardinolas Audrys Juozas Bačkis paskelbė griežtą pareiškimą dėl Lenočkos vaidmens ir perspėjo, kad niekam nederėtų kalbėti Dievo vardu. Visiškai jam pritariu.
Arkivyskupas Jeanas—Louis Tauranas įteikė man popiežiaus Jono Pauliaus II medalį.
2003 metų kovo 6—7 dienos, Ciurichas, Šveicarija. Pradedame dviejų savaičių kelionę į Šveicariją ir JAV.
Ciuriche, Europos reikalų institute, perskaičiau pranešimą „Lietuva XXI šimtmetyje Europos bendrijoje“. Konferencijoje dalyvauja ir baigęs kadenciją Estijos prezidentas Lennartas Meri bei Baltijos šalių ekonomikos ir ūkio ministrai.
Per susitikimą su šveicarų bankininkais pajutau, kad jie labai mažai ką žino apie šiandieninę Baltijos šalių padėtį. Stengiausi juos sudominti verslo galimybėmis Lietuvoje. Taip pat kalbėjomės apie mūsų santykius su Rusija, tranzito į Kaliningrado kraštą problemas.
Šveicarai teiravosi ir apie prezidento rinkimus Lietuvoje.
Kovo 7—osios vakare išskridome į Vašingtoną.
2003 metų kovo 8 diena, Vašingtonas. Pirmoji diena JAV prasidėjo viešnage įtakingos JAV Respublikonų partijos veikėjos Judie Finley namuose. Čia susitikome su Zbigniewu Brzezinskiu, buvusia prezidento Ronaldo Reagano administracijos paskirta JAV atstove Jungtinėse Tautose Jeane Kirkpatrick, keliais Kongreso nariais, Baltųjų rūmų administracijos ir Valstybės departamento pareigūnais.
Daugiausia kalbėjomės apie padėtį Lietuvoje po prezidento rinkimų. Apstulbino, kad jau ir JAV politinius sluoksnius pasiekė žinios apie mįslingus burtininkės Lenočkos ryšius su Rolandu Paksu. Įtikinėjau pašnekovus, kad Lietuvos užsienio politika neturėtų smarkiai keistis ir mūsų šalis vykdys savo tarptautinius įsipareigojimus.
Jaudinančią kalbą per pietus pasakė Zbigniewas Brzezinskis. Jis pasiūlė tostą mano garbei ir sveikindamas mane padėkojo už didelį darbą tiesiant Lietuvai kelius į Vakarus, o baigdamas išsakė apgailestavimą, kad vienu metu iš Europos politinės scenos pasitraukė du prezidentai — Vaclavas Havelas ir Valdas Adamkus…
Vakare „Marriott“ viešbučio konferencijų salėje pasakiau kalbą apie Baltijos šalių įnašą stiprinant NATO transatlantinį saugumą.
2003 metų kovo 14 diena, Čikaga. Laiką leidžiame daugiausia susitikinėdami su draugais. Oficialių renginių nedaug — vakar dalyvavau Mindaugo karūnavimo 750—ųjų metinių minėjime. Beje, nustebino tai, kad buvo išpirkti visi po 100 dolerių kainuojantys bilietai į šį vakarą, nors jis surengtas darbo dieną.
Šiandien susitikau su savo rėmėjų JAV rinkiminiu komitetu. Jie surinko 200 tūkstančių dolerių, už mane balsavo apie 90 proc. rinkimuose dalyvavusių JAV lietuvių. Nuoširdžiai jiems padėkojau. Norėčiau išvardyti visus savo draugus, bet tai neįmanoma: Vytautas Germanas, Rūta Staniulienė, Stasys Baras, Julius Šmulkštys ir dešimtys kitų puikių žmonių.
2003 metų kovo 19 diena, 8 valanda vakaro, Čikaga. Televizijos kanalai praneša, kad Baltieji rūmai paskelbė pradedantys karo veiksmus prieš Iraką, kurių tikslas — pašalinti Saddamą Husseiną.
Rytoj turime išskristi į Lietuvą. Tikimės, kad karo veiksmai nesutrukdys. O šį vakarą per televiziją žiūrime, kaip kyla JAV lėktuvai bombarduoti Irako.
2003 metų kovo 20 diena, Čikaga. Karas su Iraku nesutrikdė įprasto JAV gyvenimo ritmo. Mus namo skraidinantis lėktuvas išskrenda numatytu laiku.
2003 metų kovo 21 diena, Vilnius. Vilniaus oro uoste nusileidome 13 valandą. Saulėta, bet vėjuota diena, vėsoka.
Vakare nuvykau į Šarūno Marčiulionio pastatyto sporto ir poilsio centro „Forum Palace“ atidarymą. Nors po kelionės jaučiausi kiek pavargęs, nesigailėjau priėmęs kvietimą. Įspūdingas statinys — stilinga architektūra, aukštos klasės įranga. Antro tokio lygio sporto centro nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Gyvenimas nestovi vietoje — šalis modernėja.
2003 metų kovo 22 diena, Kaunas. Prezidento rinkimų pamokos, atrodo, skatina dešiniąsias partijas vienytis. Liberalai Eugenijus Gentvilas, Artūras Zuokas, Gintaras Steponavičius ir kiti ėmėsi telkti centro dešiniąsias jėgas: kalbasi su šiuo metu visiškai įtaką praradusiais centristais, moderniaisiais krikščionimis demokratais ir dar viena kita partija. Šiandien Kaune surengtoje Liberalų sąjungos konferencijoje žengtas pirmasis žingsnis vienijimosi kryptimi.
Svečio teisėmis konferencijoje pasakiau kalbą, kurioje pabrėžiau konstruktyvios opozicijos svarbą ir linkėjau liberalams iki kitų Seimo rinkimų veiksmingai atlikti šį vaidmenį.
Spaudoje neslūgsta Lenočkos komedija. Atrodo, tai dabar svarbiausia tema Lietuvoje.
Savaitgalį Briuselyje įvyko Rolando Pakso debiutas užsienio politikoje. Per rinkimų kampaniją reklamavosi, kad moka anglų kalbą. Bet geriau Briuselyje nebūtų mėginęs kalbėti angliškai. Iš tiesų atrodė komiškai televizijos reportaže, kai žurnalistų paklaustas neįstengė suregzti paprasčiausio sakinio ir jam į pagalbą turėjo atskubėti vertėja.
2003 metų kovo 24 diena, Vilnius. Pradedame judinti mūsų namo statybos reikalus. Šiandien pirmą sykį susitikome su architektu, apžiūrėjome projektą. Namas turėtų būti modernus, patogus. Reikia kalbėtis su Algirdu Brazausku dėl sklypo Turniškėse. Su Alma nusprendėme, kad geriausia būtų namą pasistatyti savo pinigais, nors Konstitucija numato, kad man, baigusiam kadenciją prezidentui, skiriama valstybinė rezidencija.
2003 metų kovo 28 diena, Anykščiai. Įsitraukiau į referendumo dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą agitacinę kampaniją. Visą dieną praleidau Anykščių rajone. Žmonės mažuose miesteliuose domisi naryste ES daug labiau, nei galėjo atrodyti. Antai Kavarske, Troškūnuose susirinko per šimtą žmonių, daug klausinėjo, bet daugiau apie mūsų kasdienes problemas — kada bus grąžinti nuvertėję rubliniai indėliai, kada bus padidintos pensijos ir panašių dalykų. Pasirodo, žmonės laukia Briuselio pinigų, tikėdamiesi, kad juos bus galima panaudoti mūsų socialinėms problemoms spręsti. Teko aiškinti, jog negalėsime ES fondų lėšų naudoti pensijoms ar nuvertėjusiems rubliniams indėliams atkurti, bet ši parama padės modernizuoti mūsų ūkį, o ekonomikos kilimas padės spręsti ir socialines problemas.
Svarbiausia, kad žmonės nusiteikę labai geranoriškai, visur mus be galo širdingai ir pagarbiai sutiko.
2003 metų kovo 29 diena, Kaunas. Apsilankiau Centro sąjungos suvažiavime. Jautėsi gerokai daugiau įtampos nei praėjusį savaitgalį tą patį klausimą — partijų susijungimą — svarsčiusių liberalų suvažiavime. Romualdas Ozolas ir nedidelė grupė jo rėmėjų priešinasi liberalų ir centristų susiliejimui. Aš jį suprantu — Centro sąjunga jo kūrinys, sunku susitaikyti su mintimi, kad tokios partijos nebeliks. Tačiau centristai neteko visuomenės pasitikėjimo ir beveik nedaro jokios įtakos Lietuvos politiniam gyvenimui. Reikia persitvarkyti, jungtis su kitomis panašios pakraipos politinėmis jėgomis, keisti taktiką. Dauguma Centro sąjungos suvažiavimo dalyvių tai supranta.
2003 metų balandžio 2 diena, Vilnius. LNK televizijos studijoje atsakinėjau į laidos „Žodžio laisvė“ vedėjo Edmundo Jakilaičio klausimus. Kalbėjome apie šių dienų aktualijas. Žinoma, nebuvo apeita ir burtininkės Lenočkos problema. Pasakiau, kad būtų laikas šiai istorijai dėti tašką, nes tai jau kenkia Lietuvos įvaizdžiui, šešėlis krinta ant pačios Prezidento institucijos.
PASTABOS PARAŠTĖSE
Neaiškios „burtininkės“ Lenos Lolišvili šmėžavimas šalia prezidento Rolando Pakso labai greitai nustojo būti tik jo asmeninis reikalas. Nebūčiau kreipęs į tokias, mano akimis žvelgiant, keistenybes dėmesio, bet apie šios gruzinės įtaką šalies vadovui ėmė kalbėti visa žiniasklaida. Gandas, neva ji imasi gydyti net tualetiniu popieriumi apvyniodama negaluojantį asmenį, tuoj pat tapo tautiniu anekdotu. Kai krizenama, kad tokie terapijos seansai gali būti rengiami ir Lietuvos prezidentui, jau neišeina apsimesti, kad tai visiški niekai. Blogiausia, kad gandai apie šią keistą mūsų šalies vadovo aplinkos ponią pasiekė ir užsienį, viešėdamas svetur jau buvau klausinėjamas apie tai ir aš. Todėl galiausiai viešai paraginau baigti šią istoriją, nes tai kenkia Lietuvai.
Tiek dėmesio Lena Lolišvili nebuvo verta, po kurio laiko ją visi pamiršo, bet jau pirmosiomis dienomis po R. Pakso inauguracijos kilęs skandalas dėl jos įtakos prezidentui spėjo pakenkti ir jo, ir visos Prezidentūros autoritetui. Tai buvo vienas pirmųjų signalų, kad R. Pakso prezidentavimas gali susiklostyti labai nesėkmingai.
2003 metų balandžio 10 diena, Vilnius. Vakar vykę Vilniaus mero rinkimai ir tuo pat metu sutelktos pastangos pašalinti policijos generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių rodo, kad brazauskininkai ir paksistai leistinomis ir neleistinomis priemonėmis siekia sukoncentruoti visą valdžią savo rankose. Tai savivalė ir tiesiog pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių. Artūro Zuoko vadovaujama koalicija sulaukė didžiausio rinkėjų pasitikėjimo Vilniuje per savivaldos rinkimus, laimėjo daugiausia vietų miesto taryboje ir atrodė, kad vėl be vargo jis bus perrinktas meru. Tačiau surengtas sąmokslas. Algirdo Brazausko ir Rolando Pakso bendražygiai, žadėdami valdžios postus, perviliojo, o gal nupirko lenkus, ir šie staiga perbėgo iš Artūro Zuoko koalicijos į jo priešininkų stovyklą. Ir rinkimus netikėtai laimėjo socialdemokratas Gediminas Paviržis.
Vakare žiūrėjau „Spaudos klubo“ laidą, kurioje dalyvavo socialdemokratų atstovai. Net pykino jų klausantis. Ciniškai tyčiojosi: atseit mes jus patvarkėme, ir ką mums padarysite?
Apie Vilniaus mero rinkimus telefonu kalbėjausi su socialdemokratu Audriumi Rudžiu. Iš pokalbio supratau, kad viskas jau sutarta ir surežisuota.
Panašiai elgiamasi ir su Vytautu Grigaravičiumi. Vos prieš kelias savaites Algirdas Brazauskas sakė, kad palaiko policijos generalinį komisarą, bet dabar, atrodo, brazauskininkai su paksistais sutarė jį nuversti ir pakeisti savu statytiniu. Rolandas Paksas staiga liepė Vytautui Grigaravičiui rašyti atsistatydinimo pareiškimą, bet šis atsisakė. Policijos vadovui niekuo neįrodytų kaltinimų pažėrė vidaus reikalų ministras Vytautas Bernatonis — esą buvo sekami aukšti pareigūnai, klausomasi jų pokalbių. Tačiau tokius dalykus reikia ištirti, o jokių faktų nėra, tik niekuo nepagrįsti ministro žodžiai.
Kitas įvykis — Rolando Pakso rinkimų kampanijos finansinis rėmėjas Jurijus Borisovas atsisakė Lietuvos pilietybės, gavo Rusijos piliečio pasą, o vakar išimties tvarka Rolandas Paksas jam vėl suteikė mūsų šalies pilietybę. Dabar bent žinosime, kiek kainuoja Lietuvos pilietybė, — pasirodo, 1,2 milijono litų! Taip atrodo žadėtoji tvarka: kaip turguje perkami Vilniaus tarybos narių balsai, verčiamas iš posto savarankiškai policijai vadovaujantis komisaras ir parduodama šalies pilietybė.
Dar per prezidento rinkimų kampaniją stebėjausi, kaip Rolandas Paksas švaistosi pinigais ir kaip jais sumokama už šmeižtą. Rašau tai ne iš kokios pagiežos. Tik skaudu matyti, kas darosi valstybėje.
PASTABOS PARAŠTĖSE
Rašydamas šias dienoraščio eilutes nė neįtariau, kad po pusmečio pilietybės Jurijui Borisovui suteikimas mainais už paramą per rinkimų kampaniją taps svarbiu Rolando Pakso apkaltos įkalčiu. Žinia, kad Į. Borisovas išimties tvarka vėl tapo Lietuvos piliečiu, mane apstulbino. Juk paskui jį vilkosi įtarimų šleifas, kad, pažeisdamas Jungtinių Tautų paskelbtą embargą, pardavinėjo Sudanui sraigtasparnius. Kartu visi žinojo, kad šis veikėjas buvo vienas svarbiausių
Rolando Pakso rinkimų kampanijos finansuotojų. Todėl iškart suabejojau, ar teisėtai Į. Borisovui suteikta Lietuvos pilietybė, nes apie kokius šio asmens nuopelnus mūsų valstybei galima kalbėti, kai jo veiksmai gali sukelti mūsų šaliai net sunkių tarptautinių pasekmių. Man jau balandžio mėnesį atrodė, kad tai nešvarus Rolando Pakso ir jo finansinio rėmėjo sandėris.
2003 metų balandžio 11 diena, Vilnius. Vakar vakare pas mus į Turniškes atvažiavo Andrius Kubilius, Artūras Zuokas, Darius Kuolys, Egidijus Aleksandravičius, Robertas Dargis ir Raimundas Mieželis. Kalbėjomės apie susidariusią politinę padėtį ir tarėmės, kaip reaguoti į naujausius įvykius.
Daugiausia svarstėme Rolando Pakso ir Algirdo Brazausko surengtą perversmą Vilniuje. Bendra nuomonė — valdančiųjų arogancija jau peržengė visas ribas. Svarstėme, kaip galime stabdyti pradėtą demokratinės sistemos ardymą. Sutarėme, kad reikėtų suburti žinomų visuomenininkų grupę, kuri, padedama specialistų, analizuotų įvykius ir keltų viešumon viską, kas daroma neteisingai, siūlytų alternatyvius sprendimus.
Teko girdėti, kad net tarp Seimo narių socialdemokratų yra pasipiktinusių, jog jų partija, susidėjusi su paksistais, įsivėlė į negražius politinius žaidimus.
2003 metų balandžio 12 diena, Vilnius. Visuomenės spaudimas, atrodo, privertė Vyriausybę atsitraukti: vakar po posėdžio buvo paskelbta, kad policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius nebus atstatydintas.
Beje, paskelbta, kad policija rinko informaciją ir apie mane bei Almą. Nežinau, ar tai tiesa, ar tik mėginimas pridengti savo politinius žaidimus.
Šiandien jaunimas protestavo prie Prezidentūros. Susirinkę apie porą tūkstančių žmonių surengė simbolines demokratinės politikos laidotuves: atnešė karstą ir uždegė žvakutes.
Apie 16 valandą prie Rotušės menininkai nemokamai surengė koncertą — protesto akciją „Prieš sąmokslus — už Lietuvą“. Susirinko keli tūkstančiai žmonių, daugiausia jaunimo.
Tai rodo, kad Lietuva jau nebetyli. Per Seimo rinkimus valdžia gali skaudžiai sumokėti už tokią savo politiką.
Vakare dalyvavome labdaros koncerte „Pagalba Lietuvos vaikams“ Taikomosios dailės muziejuje. Tai Mstislavo Rostropovičiaus fondo renginys, kurį suorganizavo Rasa Kubilienė. Ta proga į Vilnių atskrido ir pats maestro. Buvo labai malonu vėl susitikti su Mstislavu Rostropovičiumi. Nesimatėme nuo
maestro 75—mečio minėjimo Londone, Bakingamo rūmuose, kur surengtose iškilmėse mes dalyvavome jo kvietimu.
2003 metų balandžio 15 diena, Vilnius. Spauda mirga pranešimais, kad buvau išbrauktas iš delegacijos, vykstančios į Atėnus iškilmingai pasirašyti Europos Sąjungos sutarties. Paksistai vieningai smerkiami už tokį poelgį.
2003 metų balandžio 16 diena, Vilnius. Visa diena skirta Europos Sąjungos sutarčiai. Nuo 9 iki 10 valandos ryto dalyvavau specialioje Lietuvos radijo laidoje, kur atsakinėjau į žurnalistų ir į studiją skambinančių žmonių klausimus.
Nuo 15 valandos dalyvavau renginiuose Seime. Žurnalistai vis klausinėjo, ką manau apie sprendimą manęs neįtraukti į Lietuvos delegaciją, išvykusią į iškilmes Atėnuose.
Rolandas Paksas pareiškė, kad aš nė nebuvau pasiūlytas į šią delegaciją. Žurnalistai manęs prašė pakomentuoti, ar tai tiesa. Aiškus melas, bet negi pasakysi, kad prezidentas meluoja?
Atėnuose vykstančias iškilmes Seime susirinkę žmonės žiūrėjo per televiziją. Atvyko ir ES šalių ambasadoriai. Jie vis prieidavo prie manęs padėkoti už darbą siekiant Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Graikijos ambasadorius
tiesiai šviesiai pareiškė, kad visi jo kolegos pasipiktinę mūsų valdžios sprendimu manęs neįtraukti į iškilmėse dalyvaujančią Lietuvos delegaciją.
Apie 16 valandą su Seimo pirmininku Artūru Paulausku pėsti nuėjome į netoliese esantį barą „Prie parlamento“, kur ES sutarties pasirašymo proga susirinko jaunimas. Pasirodo, čia atėjęs ir visas būrys spaudos ir televizijos žurnalistų. Vos mums įžengus į baro salę, prapliupo ovacijos ir jaunimas ėmė skanduoti: „Ačiū, ačiū, ačiū!“ Bet žurnalistai tuoj pristojo klausinėti, ar nejaučiu nuoskaudos, kad mane paliko namie. Jokios nuoskaudos! Pasakiau, kad čia jaučiuosi daug smagiau, nei būčiau jautęsis Atėnuose. Tokiais istoriniais momentais būti drauge su žmonėmis — pats didžiausias džiaugsmas.
Grįžus į Seimą, laukė dar viena staigmena. Ten buvo padengtas vaišių stalas ir pirmiausia Seimo pirmininkas susirinkusių parlamentarų vardu man padėkojo už darbą Lietuvai žengiant į ES, įteikė gėlių puokštę.
Nuo pusės devynių vakaro dalyvavau beveik dviejų valandų tiesioginėje Lietuvos TV laidoje. Diskutavome apie Lietuvos perspektyvas ES. Grįžau namo tik po vidurnakčio.
Tuo tarpu Prezidentūra, pasirodo, jau ėmė teisintis, kodėl mane išbraukė iš delegacijos (pagaliau pripažino šį faktą). Neva taip padaryta, kad į Atėnus būtų galima nusivežti daugiau Seimo narių. Nedelsdamas sureagavo Artūras Paulauskas — pareiškė, kad toks aiškinimas neatitinka tikrovės ir labai neetiškai supriešina Seimą ir Valdą Adamkų.
2003 metų balandžio 18 diena, Didysis penktadienis, Vilnius. Artėja referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje diena. Kai Vengrijoje prie balsadėžių atėjo tik 45 proc. piliečių, Lietuvoje susirūpinta agitacija.
Šiandien dalyvavau informacijos agentūroje BNS surengtoje spaudos konferencijoje apie pasirengimą referendumui. Išėjus iš salės, mane pasitiko grupė žurnalistų ir ėmė sveikinti. Iš pradžių nesusigaudžiau, kodėl man jie rodo tokį dėmesį. Pasirodo, iš Paryžiaus atvyko UNESCO direktorato narys Henrikas Juškevičius ir atvežė man generalinio direktoriaus Koichiro Matsuuros laišką, kuriuo esu kviečiamas tapti UNESCO geros valios ambasadoriumi.
Be abejo, priėmiau šį Lietuvai garbingą kvietimą.
2003 metų balandžio 20 diena, Velykos, Vilnius. Žavus Velykų rytas: šviečia saulė, šilta, gaivus pavasario oras. Su Alma nuvykome į mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje. Sausakimša maldininkų, gausu jaunų veidų. Gieda jaunimo choras, akompanuojamas gitara. Mieli balsai, nuostabi akustika.
2003 metų balandžio 24 diena. Šiandien Almos fondas įsikėlė į naujas patalpas Jogailos gatvėje. Čia kol kas glausis ir mano fondas. Ta proga surengėme diskusijas, pavadintas „Adamkaus klubu“. Artūras Zuokas ir Andrius Kubilius parengė apžvalginius pranešimus, o vėliau porą valandų diskutavome apie susidariusią politinę padėtį.
2003 metų balandžio 27 diena, Vilnius. Kaip greitai bėga laikas! Prieš penkerius metus man pradėjus eiti prezidento pareigas Alma Šakių rajone žurnalistams surengė cepelinų balių, o šiandien jie mus pakvietė į Trakus, kur ištaisė kibinų balių. Šešias valandas linksminomės — dainavome, šokome. Girdėdamas žurnalistų kalbas, kaip jie mus myli, pasakiau, kad ši meilė abipusė.
2003 metų balandžio 29 diena, Vilnius. Mane aplankė Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus. Jis papasakojo, kad darosi sunku dirbti, nes nėra ryšio su Prezidentūra, jo vadovaujama įstaiga iš esmės ignoruojama. Prezidento patarėjas Remigijus Ačas esą rūpinasi ne valstybės reikalais, o reikalauja, kad departamentas tirtų, kas interneto erdvėje pasisako prieš Rolandą Paksą. Reikalauja išsiaiškinti ir nubausti.
Mečys Laurinkus mano, kad paksistai jau sugalvoję, kaip su juo susidoroti.
Jis netiki, kad pavyks išsilaikyti, bet nerimauja ne dėl savęs, o dėl departamento likimo. Mečio nuomone, Remigijui Ačui mažiausiai rūpi nacionalinis saugumas, negana to, jis kliedi, neva VSD dirba Vytautui Landsbergiui.
2003 metų balandžio 30 diena, Vašingtonas. Aštuntą vakaro atskridau į Vašingtoną. Apsistojau „Hay—Adams“ viešbutyje priešais Baltuosius rūmus. Suplanuota labai intensyvi viešnagės dienotvarkė.
2003 metų gegužės 1 diena, Vašingtonas. Kasmet į Vašingtoną turistus iš visos Amerikos traukiantis sakurų žydėjimas jau pasibaigęs. Bet dar žavi spalvingais žiedais pasipuošusios azalijos.
Šiandien susitikau su senatoriais — Robertu C. Byrdu, Trentu Lottu, Richardu Durbinu, Carlu Levinu. Kalbėjomės apie Lietuvos ir NATO sutarties ratifikavimą Senate. Vėliau susitikau su Atstovų Rūmų pirmininku Dennisu Hastertu ir Kongreso nariu Johnu Shimkumi. Sutarėme, kad rudeniop į Lietuvą atvyks JAV verslininkų delegacija.
Vakare viešbutyje susitikau su Čikagos meru Richardu Daley.
2003 metų gegužės 2 diena, Vašingtonas. Dalyvavau JAV Prekybos rūmuose surengtame simpoziume „Naujoji pasaulio tvarka“ drauge su Nobelio taikos premijos laureatais Elie Wieseliu ir buvusiu Izraelio ministru pirmininku Shimonu Peresu, Kolumbijos prezidentu Alvaro Uribe Velezu bei „New York Times“ apžvalgininku Thomu Friedmanu.
Per diskusijas apie žydų ir palestiniečių konfliktą pabrėžiau, kad būtina remtis humanizmo ir žmogaus teisių principais. Baigdamas retoriškai klausiau: „Ar galima ugnį užgesinti ugnimi?“
Po simpoziumo atsisveikindamas su Shimonu Peresu pajutau, kad nuo jo dvelktelėjo šaltukas.
2003 metų gegužės 4 diena, Vašingtonas. Šiandien vakare dalyvavau tarptautinėje konferencijoje, kurios tema — „Ukraina ir NATO“. Atvyko 19 valstybių delegacijos, taip pat NATO generalinis sekretorius George’as Robertsonas. Lietuvai atstovauja krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas.
Prie stalo sėdėjau su lordu George’u Robertsonu, buvusiu JAV prezidentu George’u W. Bushu vyresniuoju, Zbigniewu Brzezinskiu, žymiu JAV politikos ekspertu Brentu Scowcroftu. Be kita ko, kalbėjomės apie padėtį Irake.
Apie galimybes Lietuvai ir Lenkijai bendradarbiauti vykdant misiją Irake kalbėjausi su Lenkijos gynybos ministru. Vėliau šių pokalbių turinį persakiau Linui Linkevičiui.
2003 metų gegužės 5 diena, Niujorkas. Baigdamas vizitą JAV, iš pradžių Niujorke susitikau su Juozu Kazicku jo bendrovės „Neris“ patalpose. Pokalbiui turėjome vos valandą, nes prieš išskrendant į Lietuvą dar reikėjo spėti automobiliu nuvykti į susitikimą su George’u Sorosu į 50 kilometrų už Manhatano Bedforde esantį jo dvarą.
Susitikimas su George’u Sorosu truko pusantros valandos. Kalbėjomės apie pilietinių visuomenių kūrimąsi pokomunistinėse šalyse. Jis pabrėžė, kad Lietuvoje šiuo požiūriu padaryta didelė pažanga. Atviros Lietuvos fondas, George’o Soroso nuomone, veikė geriausiai iš analogiškų Baltijos šalyse jo įsteigtų ir finansuojamų institucijų, bet pastaruoju metu įsivyravo sąstingis. Reikėtų naujo impulso, tačiau jis sakė abejojąs, ar dar tikslinga stengtis plėtoti fondo veiklą, nes Lietuvoje demokratija jau stovi ant tvirtų kojų. G. Sorosas sakė svarstąs mažinti Atviros Lietuvos fondo finansavimą.
Aš G. Sorosui išdėsčiau Atviros visuomenės instituto steigimo Lietuvoje idėją. Jis pritarė šiam sumanymui ir net įsipareigojo per ateinančius porą metų finansuoti trečdalį instituto biudžeto.
G. Sorosas paliko labai įtaigios asmenybės įspūdį. Nuo pirmųjų susitikimo akimirkų bendrauti su juo buvo labai paprasta. Mielai būtume dar tęsę pokalbį, bet reikėjo vykti į oro uostą. Išvažiuodamas dar pasidairiau po didžiulį, didingą ir prabangų jo dvarą. Žavi vieta.
2003 metų gegužės 8 diena, Vilnius. Šiandien Katedros aikštėje surengtas koncertas „Už Europą“, į kurį buvo pakviesti ir keturi politikai: Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, aš ir Rolandas Paksas.
Aikštėje milžiniška minia — susirinko apie 30 tūkstančių žmonių. Per koncerto pertrauką mus pakvietė į sceną tarti sveikinimo žodžių. Pradėjo Vytautas Landsbergis. Žmonės ploja. Vėliau kalbėjo Algirdas Brazauskas. Vėl plojimai. Pristato mane. Ir pasigirsta ne tik ovacijos, bet ir porą minučių aidi skanduotės „Valdai, ačiū!“ Pasveikinu žmones, pasikartoja sveikinimai. Tuomet į priekį išeina Rolandas Paksas — ir plojimus stelbia minios švilpimas.
Visa tai transliuoja televizija. Man buvo nelabai jauku stovėti šalia Rolando
Pakso, bet širdis virpėjo iš jaudulio. Juk niekas nesurežisavo žmonių reakcijos, tai buvo natūralūs jų jausmai.
Tačiau Rolando Pakso nervai, atrodo, neatlaikė. Nulipęs nuo scenos net nepasakė mums „sudie“ ir skubiai išvažiavo, o mes su Alma dar kokį pusvalandį yrėmės per minią, sveikindamiesi su žmonėmis ir pasirašinėdami autografus.
2003 metų gegužės 9 diena, Vilnius, sekmadienis. Referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje įvyko! Dar vakar vakare baiminomės, nes buvo balsavę tik 23 proc. žmonių. Kalbėdamas per radiją ir televiziją, raginau visus piliečius ateiti prie balsadėžių, net jei dalis jų ir nepritaria narystei. Kartu įtikinėjau, kad tai vienintelis Lietuvai tinkamas kelias.
O šiandien Lietuva nustebino Europą — balsavo 63 proc. žmonių ir 91 proc. pasisakė už Lietuvos narystę ES!
Man paskambino Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis ir, sveikindamas su tokiu puikiu rezultatu, vylėsi, kad tai paskatins ir Lenkijos žmones. Esą jo šalyje dar nemažai dvejojančių. Džiugiai reagavo ir Latvijos, Estijos, Slovėnijos bei Europos Sąjungos vadovai.
Lietuvos žmonės dar kartą įrodė, kad jaučia atsakomybę už savo valstybės
ateitį ir moka tinkamai pasirinkti. Duok Dieve, kad ir politikai taip pat atsakingai naudotųsi atsiveriančiomis naujomis galimybėmis.
2003 metų gegužės 15 diena, Vilnius. Į Lietuvą oficialaus vizito atvyko Portugalijos prezidentas Jorge Sampaio, kurį aš pakviečiau atvykti per mūsų susitikimą Zalcburgo muzikos festivalyje. Atvykome į svečių garbei surengtą vakarienę. Pirmą kartą pasibaigus kadencijai mudu su Alma apsilankėme Prezidentūroje. Lyg ir viskas taip pat — aplinka, aptarnavimas. Tačiau atmosfera kita. Dauguma svečių mums jau nepažįstami.
Maloniai pabendravę su prezidentu Jorge Sampaio ir jo žmona, ilgai netrukę išvykome namo.
2003 metų gegužės 16 diena, Šilutė—Šiauliai. Šilutės 1—ojoje vidurinėje mokykloje atidaryta moderni kompiuterinė klasė, kurios įrengimą finansavo Almos fondas. Pasidairėme po patalpas, bendravome su mokiniais. Paraginau juos būti bendruomeniškus, sieti savo ateitį su Lietuva. Norėjosi pabūti mokykloje ilgiau, bet teko skubėti į Šiaulius.
Šiaulių krašto kultūros fondas kas antri metai skiria Stasio Šalkauskio premiją. Šiemet ji paskirta man. Iškilmės surengtos Šiaulių universiteto Baltojoje salėje. Išgirdau daug malonių atsiliepimų apie savo veiklą.
2003 metų gegužės 20 diena, Vilnius. Šiandien 15 valandą Rolando Pakso kvietimu atvykau į Prezidentūrą. Čia iškilmingai pasirašytas prezidento dekretas, kuriuo Seimas įpareigojamas patvirtinti referendumo dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą rezultatus.
Nustebino ceremonijos iškilmingumas, nors, atrodytų, įvykio nepavadintum išskirtinai reikšmingu. Pakviesta 60 svečių. Iškilmingai paskelbus: „Lietuvos Respublikos prezidentas“, atsidaro durys, pro kurias daugybę kartų yra tekę įeiti ir man, tarpduryje pasirodo Rolandas Paksas, ir tada salės skliautus sudrebina fanfarų garsai. Tai Prezidentūros naujovė. Mintys mane nukėlė į Vašingtoną, prezidento Richardo Nixono laikus. Jis mėgo iškilmingas ceremonijas, trimitininkus aprengdavo spalvingomis uniformomis ir pasirodydavo svečiams skambant fanfaroms. Nejučia pagalvojau: duok Dieve, kad Rolando Pakso prezidentavimas nesibaigtų kaip Richardo Nixono, kuris turėjo trauktis nebaigęs kadencijos.
Po ceremonijos prie manęs priėjo Rolandas Paksas ir pasiteiravo, ar nesutikčiau su juo pasikalbėti prie kavos puodelio.
Sugrįžau į savo buvusį kabinetą. Tik dviese su R. Paksu akis į akį kalbėjomės beveik porą valandų — apie užsienio politiką, įsisenėjusias vidaus problemas. Pasikalbėjome ir apie Turniškių rezidenciją. Patvirtinau, kad išsikelsime, kai tik bus suremontuotas mums skirtas namas. Anksčiausiai tai realu šių metų pabaigoje. R. Paksas neprieštaravo.
Vis dėlto pokalbis nebuvo nuoširdus. Jautėsi įtampa. Gal todėl, kad rinkimai dar nespėjo nutolti ir jų nuotaikos nepasimiršo.
PASTABOS PARAŠTĖSE
Sklaidydamas dienoraštį, pats nustebau aptikęs šį įrašą. Stebint pompastišką ceremoniją Prezidentūroje, tąkart mane persmelkė negera nuojauta: R. Pakso fanfaros man priminė R. Nixono pomėgius ir pamaniau, ar tik ir jų likimas nebus panašus.
2003 metų gegužės 21 diena, Vilnius. Kai kurie laikraščiai ėmė kelti triukšmą man pasiūlius Vyriausybei aptarti galimybę baigusiam kadenciją prezidentui skiriamą valstybinę rezidenciją pakeisti į sklypo Turniškėse nuomą 99 metams, kad galėčiau savo lėšomis pasistatyti gyvenamąjį namą. Pasipylė kaltinimų lavina, jog siekiu kažkokios naudos. Nedelsdamas paprašiau Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko nė nesvarstyti šio klausimo, nors, pritarus siūlytam variantui, valstybei nebūtų reikėję išlaidauti mano rezidencijai.
Spėju, kad spaudos puolimas yra užsakytas. Pasinaudojus formaliu pretekstu, siekiama pakenkti mano autoritetui visuomenėje, nors mūsų pasiūlymas būtų naudingas valstybei. O juk nė nekalbame, kad galėtume reikalauti grąžinti mano tėvams priklausiusius du namus Kaune, Kudirkos alėjoje, ir Almos tėvų namą Telšiuose, beje, neprastą — sovietmečiu jame gyveno rajono kompartijos sekretorius, o vėliau privatizavo. Dar Almos tėvams priklausė sklypas Palangoje, kuriame pastatyta „Vyturio“ sanatorija. Turime visus nuosavybės dokumentus, bet neprašome nei grąžinti šį turtą, nei sumokėti kompensacijas. O kai tik užsiminėme, kad galime patys pasistatyti rezidenciją, tik reikėtų sklypo, pasirodo, esame gobšūs!
2003 metų gegužės 25 diena, Vilnius. Vakar ir šiandien Nacionaliniame dramos teatre vyksta Tėvynės sąjungos VI suvažiavimas. Svarbus įvykis Lietuvos politiniame gyvenime jau vien todėl, kad traukiasi „senoji gvardija“ —
Vytautas Landsbergis palieka partijos vadovo postą. Nelengvas sprendimas, bet konservatoriai turbūt neturi kitos išeities, jei nori susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą ir laimėti artėjančius Seimo rinkimus.
Drauge su kelių partijų vadovais ir konservatorių svečiais iš užsienio pasveikinau suvažiavimo delegatus. Vienas sveikintojų buvo Česlovas Juršėnas. Pasijutau nejaukiai, girdėdamas, kaip konservatoriai iš tribūnos drebia į akis juos pasveikinti atėjusiam oponuojančios politinės jėgos atstovui, kokie „tautos priešai“ yra jo bendražygiai ir kokia šventa pareiga juos patvarkyti. Pagalvojau, kad gal todėl ir nenorėjau būti siejamas su jokia partija, nes taip kalbėti negalėčiau. Ne mano stilius.
2003 metų gegužės 26 diena, pirmadienis, Vilnius. Vasariškai šilta diena bent jau nežadėjo jokių nemalonių gyvenimo pokštų. Apsirikau.
Alma išvažiavo į miestą pabendrauti su Dana Žemkalniene. Jos pietavo „Neringos“ kavinėje. Po pietų Alma, pakilusi nuo kėdės, nepastebėjo, kad stalelių eilė įrengta ant nedidelės pakylos ir reikia nulipti laipteliu žemyn. Ji žengė žingsnelį į šalį ir, praradusi pusiausvyrą, visu kūnu griuvo ant grindų. Gydytojas nuvežė ją į Santariškių klinikas ir ten nustatė kairės kojos girnelės lūžį. Greitosios pagalbos automobiliu Alma buvo pervežta į Greitosios pagalbos ligoninę. Teko sugipsuoti visą koją. Reikia šešių savaičių ramybės. Apie jokias keliones per šį laiką nėra ko nė galvoti.
2003 metų gegužės 27 diena, Vilnius. Šiandien Rotušėje Almos fondas ir Vilties klinika surengė labdaros vakarą. Almai negalint atvykti, jai atstovavau aš. Jos vardu padėkojau rėmė jams ir visiems susirinkusiems. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras padovanojo mielą koncertą. Namo parvežiau Almai gausybę linkėjimų kuo greičiau sveikti.
2003 metų gegužės 29 diena, Vilnius. Pas mus į Turniškes atvyko Prancūzijos televizijos žurnalistų grupė. Interviu tema — Lietuva ir Europos Sąjunga. Klausimai buvo aštrūs, net šiek tiek provokaciniai. Buvau klausinėjamas, kaip Lietuva derins narystę ES ir uolų JAV politikos rėmimą, ypač dėl karo Irake. Man buvo priminti ir prezidento Jacques’o Chiraco žodžiai, kad ES naujokės neva praleidžia gerą progą patylėti, kitaip sakant, patarimas užsičiaupti.
Pasakiau, kad neįžvelgiu čia jokio konflikto, kuris galėtų suskaldyti Europą. Tai tik trumpalaikiai politinių ambicijų karai, aiškinantis, kas svarbesnis Europoje ir gali kalbėti pirmiausia.
Vėliau susitikau su Japonijos ambasadoriumi Lietuvoje, atvežusiu man asmeninį imperatoriaus laišką.
2003 metų gegužės 30 diena, Kaunas—Vilnius. Šiandien itin intensyvi dienotvarkė. Jau pusę dvyliktos buvau šalia Kauno, Noreikiškėse. Dalyvavau diplomų teikimo Žemės ūkio universiteto magistrams šventėje. Labai pakili atmosfera, visa salė — kone gėlių jūra.
Įteikus diplomus, turėjau atsisakyti pasiūlymo pietauti universitete ir grįžau į Vilnių, nes 16 valandą „Forum Palace“ centre susitikau su didžiule JAV Kongreso delegacija. Joje net 25 asmenys. Labai geri atsiliepimai apie Lietuvą. Vien susižavėjimas. Iš šalies esame vertinami geriau, nei patys apie save manome.
Iš „Forum Palace“ išskubėjau į Kongresų rūmus dalyvauti Editos Mildažytės laidos „Bėdų turgus“ filmavime. Šiandien pirmą kartą rengiamas „Žaliojo obuolio“ labdaros koncertas, kuris turėtų tapti tradicinis. Labdaros veikla pasižymėję asmenys bus apdovanojami „Žaliuoju obuoliu“. Pirmąja laureate tapo Alma, bet negalėjo atvykti. Jai atstovavau aš. Padėkojau jos vardu už apdovanojimą, pasveikinau apie tūkstantį svečių ir tariau „ačiū“ visiems, kuriems nesvetimos kitų žmonių bėdos.
Tačiau būti iki vakaro pabaigos negalėjau, nes reikėjo vykti į Rotušę. Čia fotografai atidarė geriausių metų nuotraukų parodą. Tariu sveikinimo žodį ir išvažiuoju į „Forum Palace“, kur TV3 švenčia savo dešimtmetį.
2003 metų gegužės 31 diena, Vilnius. Šiandien Filharmonijos salėje įvyko naujos partijos — Liberalų ir centro sąjungos — įkūrimo iškilmės. Tiksliau būtų sakyti, kad susijungė trys giminingos partijos: Liberalų, Centro ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos. Sveikindamas suvažiavimo dalyvius, palinkėjau Liberalų ir centro sąjungai tapti ilgaamže, tvirtai savo keliu žengiančia įtakinga Lietuvos politine jėga. Naujos partijos vadovu išrinktas Artūras Zuokas.
2003 metų birželio 8 diena, sekmadienis, Čikaga. Jau prabėgo keturios dienos, kai aš atskridau į Čikagą. Apsistojau pas Biručius, beveik visą laiką būnu namuose, niekam neskambinau. Praėjusį ketvirtadienį nuvykau į Čikagos neurochirurgijos ir neurologijos tyrimų institutą. Susitikau su dr. Leonardu Į. Cerullo, kuris drauge su dr. Noamu Y. Stadlanu darys man operaciją — atpalaiduos nugaroje spaudžiamą nervą. O kad tai būtina, jokių abejonių nėra, nes paėjėjus vos 100—200 metrų man pakerta kojas. Sutarėme, kad penktadienį bus atlikti tyrimai, o pirmadienį, rytoj, atvyksiu į ligoninę ir septintą ryto mane operuos.
Nesijaudinu, žinau, kad operaciją darys geriausi šios medicinos srities specialistai. Žinoma, visiškai pamiršti, kas laukia pirmadienį, turbūt neįmanoma.
2003 metų birželio 14 diena, šeštadienis, Čikaga. Pirmadienį man buvo sėkmingai padaryta operacija — truko šešias su puse valandos. Ligoninėje praleidau penkias dienas. Pirmiausia teko mokytis, kaip nesukeliant stipresnio skausmo nuo vieno šono apsiversti ant kito, vėliau — kaip atsisėsti lovoje, atsistoti ir žengti pirmuosius žingsnius per palatą, netrukus prilaikomam pasivaikščioti po koridorių. Sulig kiekvienu išaušusiu rytu jaučiausi vis geriau ir tvirčiau.
Buvau paprašęs nejungti manęs su man skambinančiais žmonėmis. Kasdien kalbėdavausi telefonu tik su Alma. Palatoje mane lankė vieninteliai Biručiai. Jie atveždavo „Delfi“ pranešimų apžvalgas, todėl galėjau sekti cirku paverstus Vilniaus mero rinkimus. Sostinės vadovas vėl neišrinktas. Politinę valdžią savo rankose turinčios Algirdo Brazausko ir Rolando Pakso partijos tyčiojasi ir iš visuomenės, ir iš demokratijos principų.
Šiandien Biručių namuose jau be didesnio vargo atsikėliau iš lovos. Du kartus apėjau gyvenamųjų namų bloką, pusantros valandos pajėgiau išsėdėti kėdėje ir galėjau įrašyti į dienoraštį šias eilutes. Jeigu taip greitai gerės sveikata, neabejoju, kad, kaip numatyta, birželio 24 dieną grįšiu namo pas Almą.
Šiandien Čikagoje jau tikra vasara. Labai šilta. Alma sako, kad ir Vilniuje panašus oras. Tikėkimės, kad kai liepos pirmąją savaitę į Lietuvą suvažiuos Dainų ir šokių šventės svečiai, galės džiaugtis saulėtomis dienomis ir gėrėtis pagražėjusia mūsų sostine. Rašau būdamas toli nuo Lietuvos, nuo Vilniaus, o mintimis ir jausmais jau tenai — namuose. Greitai grįšiu.
2003 metų birželio 16 diena, Čikaga. Prabėgo savaitė po operacijos. Neįtikėtina, bet jau galiu nejausdamas skausmo atsisėsti ir atsistoti. Ateinančią savaitę grįšiu namo. Kasdien kalbuosi su Alma.
2003 metų birželio 23 diena, Čikaga. Šiandien atėjo laiškas iš Baltųjų rūmų. Prezidentas George’as W. Bushas linki man greičiau sveikti.
Atsiuntė „Veido“ žurnalo numerį, jame paskelbta apklausa, kurie politikai, žmonių vertinimu, vykdė skaidriausią politiką. Už mane pasisakė 58,7 proc. apklaustųjų, už antroje vietoje likusį Rolandą Paksą — 13,3 proc.
2003 metų birželio 26 diena, Vilnius. Kelionė nebuvo varginanti. Miegas neėmė, bet ir nugara nekamavo.
Prie namų durų mane pasitiko Alma — ji jau vaikšto.
Šiandien nuvykau į Filharmoniją klausytis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, jam dirigavo pasaulinio garso lenkų kompozitorius Krzysztofas Pendereckis. Griežė Davidas Geringas ir jo mokiniai violončelininkai Tatjana Vasiljeva bei Borisas Andrijanovas. Įspūdingas koncertas.
Beje, daug kas nustebo, išvydę mane salėje. Mat, nugirdę apie operaciją, manė, kad aš dar vargiai įstengiu paeiti.
2003 metų birželio 28 diena, šeštadienis, Vilnius. Prasideda Mindaugo karūnavimo 750—ųjų metinių jubiliejinės iškilmės. Šia proga rengiamos III Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, atidarymas įvyko šiandien Vingio parke.
Vilniuje jau jaučiamas svečių antplūdis — suvažiavo užsienio lietuvių grupių iš viso pasaulio.
Per žaidynių atidarymo iškilmes stebino Rolando Pakso laikysena. Porą valandų sėdėjome greta, bet jis neparodė jokio noro persimesti su manimi bent keliomis mandagumo frazėmis.
2003 metų birželio 29 diena, sekmadienis, Vilnius. Vakar sužinojęs, kad šiandien Kaune, Petrašiūnų kapinėse, bus minimos penktosios kunigo Ričardo Mikutavičiaus žūties metinės, pakeičiau savo planus ir nuvykau į minėjimą.
Susirinko 50—60 žmonių. Saulėtas, šiltas, bet netvankus rytas, kapines gaubia ramybės dvasia, o prie Ričardo Mikutavičiaus kapo tvyro dvasinės šventovės rimtis.
Tarta nedaug žodžių — vos keletas kalbų. Aš atsisakiau kalbėti, nes nesinorėjo, kad Ričardo Mikutavičiaus prisiminimas virstų ilgų prakalbų sakymu. Tik padėjau prie kapo puokštę gėlių.
Popietę sugrįžau į Vilnių. Šiandien Almos mamos 99—asis gimtadienis. Telefonas kaito nuo skambučių ir iš Lietuvos, ir iš Amerikos. Pasveikinti susirinko giminės, bet tik patys artimiausi. Kiti turbūt „tauposi“ 100—ajam jos gimtadieniui.
2003 metų birželio 30 diena, Vilnius—Varšuva. Vėl kelyje — skrendu į Varšuvą. Mane lydi Egidijus Meilūnas ir Laimonas Tallat—Kelpša. Varšuvoje pasitinka Lenkijos prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai. Apsistojęs viešbutyje šalia Seimo, tuoj pat išvykstu į svečius pas buvusią Lenkijos ambasadorę Lietuvoje ponią Eufemią Teichmann. Ji gyvena puošnioje, senųjų dvarų architektūros stiliaus viloje Varšuvos priemiestyje.
Po malonaus pokalbio prie kavos puodelio išvažiuoju į Belvederio rūmus, kur prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis mano garbei rengia vakarienę. Kalbamės apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir įvairiais tarptautinės politikos klausimais. Pokalbį baigėme rūmų sodo verandoje vidurnaktį.
2003 metų liepos 1—2 dienos, Varšuva—Vilnius. Vakar duoti išsamaus interviu susitikau su žurnalo „Polityka“ vyriausiuoju redaktoriumi. Daugiausia kalbėjomės apie būsimą Lietuvos ir Lenkijos vaidmenį Europos Sąjungoje, taip pat apie istorinius mūsų ryšius ir galimybes kartu spręsti problemas, ypač bendraujant su Rusija.
Popietę praleidau Varšuvos universitete, kur jau esu kalbėjęs prieš trejetą metų. Šį kartą gausiai susirinkusiai politikų, diplomatų, profesorių ir studentų auditorijai perskaičiau paskaitą anglų kalba apie šiuolaikinę Lietuvos užsienio politiką.
Kitą dieną Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje susitikau su ministru Wlodzimierzu Cimoszewicziumi. Esame seni pažįstami, todėl iškart užsimezgė atviras širdingas pokalbis. Kaip vėliau pasakė mane lydėjęs mūsų ambasadorius Lenkijoje Darius Degutis, išjudinau keletą klausimų, kurie daugelį mėnesių buvo įšaldyti. Atrodo, mūsų šalių užsienio reikalų ministrams kiek trukdo susikalbėti šiokie tokie charakterių skirtumai.
2003 metų liepos 4 diena, Vilnius. Šiandien visi keliai veda į JAV ambasadą — amerikiečiai švenčia Nepriklausomybės dieną. Kaip visuomet, JAV ambasados priėmime galima sutikti visą Lietuvos valdžią, užsienio šalių diplomatus ir, aišku, visą būrį Amerikos lietuvių. Šį kartą ypatinga proga — ambasadorius Johnas Tefftas baigia tarnybą mūsų šalyje. Paliks apie save kuo geriausių prisiminimų.
2003 metų liepos 6 diena, Vilnius. Lietuva gyvena švenčių nuotaika. Iš viso krašto ir iš kitų pasaulio šalių sugužėjo dainų ir šokių ansamblių — ir jaunimo, ir vyresnių žmonių. Gausybė turistų.
Vilnius pasipuošė Mindaugo karūnavimo 750—mečio iškilmėms: stilingai ir puošniai atnaujintas Gedimino prospektas, nutiestas naujas tiltas per Nerį, pastatytas paminklas Mindaugui. Miestas lyg atjaunėjo, nušvito.
Šiandien pas mus į Turniškes į svečius atvažiavo jubiliejaus iškilmėse dalyvaujantis prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis. Jis sakė norintis pasimatyti su Alma, kuri dėl kojos traumos dar negali dalyvauti renginiuose.
2003 metų liepos 16 diena, Vilnius. Tvarkau mūsų persikėlimo į naują būstą biurokratinius reikalus. Rolando Pakso komanda visaip mus skubina, kad greičiau išsikraustytume iš rezidencijos. Anaiptol nenorime vilkinti persikraustymo, bet reikalauju, kad naujoje vietoje būtų normalios sąlygos gyventi. Tenka kovoti dėl kiekvienos smulkmenos.
2003 metų liepos 25 diena, Vilnius. Reto grožio vietoje — Žemaitijos nacionaliniame parke prie Platelių ežero — surengta Lietuvos skautų sąjungos tautinė stovykla. Stovyklauja 1 400 skautų iš visos Lietuvos. Šiandien aš jų garbės svečias. Atvykome su Raimundu Mieželiu. Kur akį užmeti — driekiasi palapinių miškas. Tvarkinga aplinka, nors čia suvažiavę įvairaus amžiaus skautai — pradedant vilkiukais, kuriais tampama nuo šešerių metų, baigiant jau akademikais.
Skautų sąjunga man suteikė Lietuvos skautijos nario garbės vardą, stovykloje įteikė ženklą, pasirišau skauto Vyčio kaklaraištį. Pasveikinau jaunimą, palinkėjau skautišką meilės tėvynei dvasią skleisti visoje Lietuvoje.
Pabendravau su skautais, jų vadovais. Apgailestavome, kad mūsų žiniasklaida neparodė jokio dėmesio šiai stovyklai. Nė viena televizija neatsiuntė filmavimo grupės, nors kitas toks renginys įvyks tik po penkerių metų. O buvo ką parodyti.
Vilnių pasiekėme tik apie vidurnaktį. Visu keliu namo priešinga kryptimi riedėjo nenutrūkstamas automobilių srautas. Atrodo, visa Lietuva traukė į Klaipėdą, švenčiančią Jūros šventę.
2003 metų liepos 30 diena, Vilnius. Lankiausi Utenoje, Ukmergėje, Labanoro girioje. Kai prieš trejus ar ketverius metus važinėjau po Lietuvą ir domėjausi aplinkosaugos reikalais, mačiau netvarkingai sandėliuose laikomas chemines medžiagas, pesticidus. Ypač žmonėms ir aplinkai pavojingi skystieji chemikalai, galintys net sprogti.
Per šią kelionę pastebėjau džiuginančių pokyčių. Utenoje įkurta įmonė, perdirbanti popierių, stiklą, plastiko atliekas ir gaminanti plastikinius kibirus, kubilus. Beveik visą produkciją eksportuoja į Vokietiją.
Ukmergėje baigiama išvežti į Vokietiją buvusioje sovietų karinėje bazėje sandėliuojamus 4 tūkstančius tonų pesticidų. Tam naudojami ES pinigai. Tad judame pirmyn.
Kelionės pabaigoje apsilankiau Labanore, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Prisimenu, kaip įsijautęs amžiną atilsį prof. Česlovas Kudaba pasakodavo apie šias vietas. Natūralaus gamtos grožio karalija.
Čia buvo susirinkę į konferenciją visų rajonų aplinkos apsaugos inspektoriai.

Knyga pagal kurią sukurtas puikiai kompiuterinių žaidimų mėgėjams pažįstamas to paties pavadinimo žaidimas Metro 2033 apie postapokaliptinį pasaulį. Knyga tapo tokia populiari, o jos aprašomas pasaulis toks įtikinamas, kad buvo išleista ne tik tęsinys Metro 2034, bet ir kiti autoriai puolė kūrti savo istorijas šiame pačiame Metro pasaulyje.

Kadaise Maskvos metropolitenas buvo sumanytas kaip gigantiška slėptuvė, galinti išgelbėti dešimtis tūkstančių gyvybių. Nesenai Pasaulis buvo atsidūręs ties žlugimo riba, bet tą kartą ją pavyko atitolinti. Kelias, kuriuo žengia žmonija, sukasi kaip spiralė, ir vieną dieną ji vėl atsidurs ant bedugnės krašto. Kai Pasaulis ims griūti, metro taps paskutine žmogaus pastoge, kol galiausiai išnyks amžiams.

Chanel istorija prasideda nuo pasakojimo apie paliktą sutrikusį vaiką, tarsi pasiklydusią mergaitę iš pasakos. Atskleisdama dar niekur negirdėtas smulkmenas iš Gabrielle Chanel vaikystės našlaičių prieglaudoje, jos virsmą nevaržoma suaugusia moterimi, Justine Picardie tyrinėja tai, kas slypi po spindinčiu, legendinės mados ikonos paviršiumi.
Puikiai atkurtas Chanel portretas nušviečia jos audringus ir jausmingus santykius su vyrais kitokia šviesa, suteikia naują ir giliai analizuojantį požiūrį į tai, kaip Coco Chanel tapo savo pačios
sukurta galinga asmenybe.
Įtikinamas pasakojimas, paremtas asmeniniais autorės pastebėjimais ir likusių gyvų Chanel draugų, darbuotojų ir giminaičių prisiminimais, knyga taip pat atskleidžia paslaptingą Chanel kodų ir simbolių kalbą bei tyrinėja vaikystės, kai formavosi jos asmenybė, įtaką legendinio Chanel stiliaus atsiradimui.
Coco Chanel mirė 1971-aisiais, būdama 87-erių metų amžiaus, tačiau jos palikimas gyvena toliau. Pristatydama savo beprecedentinį tyrimą, autorė atveria Legendą dienos šviesai ir atskleidžia pasekmes to, ką ji nuslėpė; suranda ribas tarp tiesos ir mito, pasaulio mados širdies istorijoje.

Knyga – geriausia dovana mažam ir dideliam. Dideliam ji teikia dvasinę atgaivą, na o maža turi tiesiog džiuginti! Tačiau jei knyga džiugina ir auklėja tai jau dviguba nauda, todėl dauguma protingų Kalėdų senelių tikrai įtrauks šias knygas į kalėdinių dovanų sąrašus!

„Auksinės kolekcijos“ knygą – BURTININKYSTĖ
Šioje Merlino paslapčių knygoje surašyta visa tiesa apie burtininkus, jų metodus ir daugybę nuostabių kerų. Jei iš tikrųjų trokštate išmokti burtininkystės paslapčių, o šalia nėra tikro burtininko, ši knyga bus ir patarėjas, ir padrąsintojas.

„Auksinės kolekcijos“ knygą – MITINĖS BŪTYBĖS
Atvertę šios knygos puslapius, įžengsite į ste­buklingą mitinių pabaisų karalystę. Čia bastosi žmogėdros milžinai, vandenynų gelmėse tūno jūrų pabaisos, ugnimi alsuoja slibinai, labirinte aukų tyko jaučiagalvis Minotauras, grėsmingai loja piktasis pragaro šuo Cerberis, danguje klykauja maitėdos harpijos… Su šiais padarais tikrai nenorėtumėte susidurti. Tad ar išdrįsite atversti šią knygą?

„Auksinės kolekcijos“ knygą – OKEANOLOGIJA
Tai pramoginė ir kartu pažintinė knyga jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, patraukliai pasakojanti apie vandenynų gyvūniją ir augmeniją, geologinius darinius, jų kilmę, klimatą. Pažintinė medžiaga įvilkta į nuotykinę istoriją apie kelionę povandeniniu kapitono Nemo laivu, mums gerai žinomu iš Žiulio Verno romano „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“. Ši knyga ne tik sužadins vaikų smalsumą, norą geriau pažinti gamtos paslaptis, bet ir paskatins perskaityti klasika tapusius fantastinės literatūros veikalus.

„Auksinės kolekcijos“ knygą – PIRATOLOGIJA
Piratai – tai intriguojanti ir neišsenkama tema. Su jų vardu susiję daugybė pasakojimų apie paslėptus lobius, nuožmius užpuolimus, pašėlusį gyvenimo būdą. Skaitytojai susipažins su piratų ginklais, vėliavomis, papročiais, išmoks rišti mazgus, skaityti jūrlapius, daug sužinos apie burinius laivus ir kitus įdomius dalykus.

Juozas Erlickas ateina su šaukštu

„Ateinu su šaukštu“ – nauja Nacionalinės premijos laureato Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis.
Solidų veikalą sudaro net 11 knygų, laiko ribos – nuo 30 000 000 m. pr. Kr. („Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais…“) iki 30 000 000 m. po Kr. („Ir aš regiu, kaip visi lietuviai tampa laimingi…“). Autorius fiksuoja ne tik realius istorinius įvykius, bet ir lietuvio dvasios perversmus ir nelyg biblinis pranašas skelbia amžinąsias tiesas.

Naktį dūlinu tamsia gatve…
Staiga prišoka toks žmogelis ir rodo man peilį…
Parodau jam šaukštą ir nueinu.

Juozas Erlickas

Billo Brysono knyga: pažintinė kelionė po savo namą

Bill Bryson. Namie: trumpa privataus gyvenimo istorija. Iš anglų kalbos vertė Vytautas
Grenda. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 480 p.

Bill Bryson (Bilis Braisonas, g. 1951 m.) – skaitytojų mylimas amerikiečių keliautojas, žurnalistas, mokslo populiarinimo knygų autorius. Jo knygos išsiskiria ne tik faktų gausa, bet ir puikiu autoriaus humoro jausmu, dėl kurio mokslinis tekstas virsta ne nuobodžiu skaitiniu, o nepaprastai įdomiu pasakojimu. Lietuviškai išleista “Trumpa istorija beveik apie viską” tapo viena mėgstamiausių enciklopedinio pobūdžio knygų Lietuvoje.

Naujoji Billio Brysono knyga (At Home, 2010) – nebe apie tolimus kraštus ar kosmoso platybes; autorius nukreipė savo žvilgsnį į tai, kas atrodo labai pažįstama ir įprasta – į namus. Pasirodo, neiškeliant kojos iš namų, galima nuklysti pas senovės romėnus, keltus ar galus, o įprasčiausi namų apyvokos daiktai slepia daugybę įdomiausių faktų (kurių niekaip nebūtume sužinoję be Brysono).

Tai paskatino autorių leistis į kelionę po savo namą – seną Norfolko pastoratą, ir einant iš vieno kambario į kitą pažiūrėti, kaip atsirado kasdienio gyvenimo rakandai. Tik keletą žingsnių trunkanti kelionė tapo milžinišku istoriniu tyrimu, aprėpiančiu viską – nuo architektūros iki elektros, nuo maisto konservavimo iki epidemijų, nuo prekybos prieskoniais iki Eifelio bokšto, nuo krinolinų iki tualetų; aprašomos ir talentingos, dažnai keistos asmenybes, kurios visa tai sukūrė.

Neįtikėtina, kiek daug visko slepia namų istorija. Ir kiek šmaikščių bei išsamių atsakymų suranda Brysonas į klausimus, kurių niekas kitas nebūtų sumanęs užduoti. Kodėl šakutė turi keturis dantis, ką reiškė ryškios namų spalvos, kas surado vaistus nuo choleros ir kodėl rengtis nepraktiškai buvo geriau, nei patogiai? „Namie“ – tai žvilgsnis į privatų gyvenimą pro mikroskopą. Brysonas pasitelkia nepasotinamą smalsumą, žavų sąmojį, savitą stilių ir pasakotojo talentą, ir siūlo mums vieną iš įdomiausių ir juokingiausių knygų, kokių yra buvę parašyta apie mūsų gyvenimo būdą.

Knygos “Namie” ištrauka:

Įvadas
Kai atsikraustėme į Norfolko ramaus bevardžio kaimo buvusį Anglikonų
bažnyčios pastoratą, po kurio laiko turėjau užkopti į pastogę — pasižiūrėti, iš kur lėtai, mįslingai laša vanduo. Mūsų name nėra į pastogę vedančių laiptų, todėl teko lipti aukštomis kopėčiomis ir gana nepatogiai įsirangyti pro lubų angą. Dėl to anksčiau ir nebuvau ten lankęsis (ir vėliau nebeturėjau jokio noro apsilankyti).
Kai pagaliau tamsoje dribtelėjęs į dulkes atsistojau, manęs laukė netikėtumas: lauko sienoje pastebėjau iš kiemo visiškai nematomas slaptas duris. Nesunkiai jas atidariau, o už jų, tarp priekinio ir galinio frontono, radau mažytį, ne ką didesnį už stalą stogo plotelį. Viktorijos laikų pastatuose pilna architektūrinių keistenybių, tačiau šis radinys atrodė visiškai nesuvokiamas: neaišku, kodėl architektui prireikė projektuoti duris, vedančias į vietą, kuriai taip stigo aiškios paskirties. Tačiau tai davė žavingą netikėtą rezultatą — leido pamatyti nuostabiausią reginį.
Išvysti gerai pažįstamą pasaulį iš niekada nematytos perspektyvos visada šiek tiek jaudina. Atsidūriau apie penkiasdešimties pėdų aukštyje — Norfolko viduryje maždaug tiek pakanka, kad aprėptum visą panoramą. Tiesiai priešais mane stovėjo senovinė titnago bažnyčia, kuriai kažkada priklausė mūsų namas, o toliau, nedidelio šlaito papėdėje, kiek nuošaliau nuo bažnyčios ir pastorato, — kaimas, kuriam priklausė jie abu. Kitoje pusėje tolumoje mačiau Vaimondamo abatiją, stūksančią virš pietinio horizonto visa savo viduramžiška didybe. Per vidurį lauko brėždamas žemėje tiesias linijas burzgė traktorius. Iš visų kitų pusių driekėsi ramios, dailios, nekintančios Anglijos kaimo vietovės.
Nuostabu, kad vos prieš dieną su draugu Brianu Ayersu pasivaikščiodami nemažai jų apėjome. Brianas — neseniai išėjęs į pensiją šią grafystę tyrinėjęs archeologas, jis apie Norfolko istoriją ir kraštovaizdį turbūt žino daugiau nei bet kas kitas. Brianui anksčiau nebuvo tekę lankytis mūsų kaimo bažnyčioje, todėl nekantravo ją pamatyti. Tai dailus senoviškas pastatas, senesnis už Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ir menantis maždaug tuos pačius laikus, kaip Šartro ir Solsberio katedros. Norfolke apstu viduramžių bažnyčių — jų yra 659. Vienai kvadratinei myliai jų tenka daugiau nei kur kitur, tad kurią nors nesunku praleisti pro akis.
- Ar esi pastebėjęs, — paklausė Brianas mums įžengus į šventorių, — kaimo bažnyčios beveik visada atrodo taip, lyg grimztų žemėn? — Jis atkreipė dėmesį, kad ši bažnyčia stovi nedidelėje įduboje tarsi ant pagalvėlės padėtas svarstis. Bažnyčios pamatai buvo beveik trimis pėdomis žemiau negu šventorius. — Ar žinai, kodėl taip yra?
Prisipažinau, — kai lydžiu Brianą, taip tenka daryti dažnai, — kad neturiu jokio supratimo.
- Matai, taip yra ne dėl to, kad bažnyčia grimztų, — tarė jis šypsodamasis, — o dėl to, kad šventorius pakilo. Kaip manai, kiek žmonių čia palaidota?
Mėgindamas nustatyti, žvilgtelėjau į antkapius ir tariau:
- Nežinau. Aštuoniasdešimt? Šimtas?
- Bet tikriausiai ne tiek mažai, — ramiai pasakė Brianas. — Pagalvok. Tokioje kaimo parapijoje gyvena apie 250 žmonių, taigi susidaro maždaug tūkstantis suaugusių mirusiųjų per šimtmetį, o dar keli tūkstančiai vargšelių, kurie mirė nesulaukę brandaus amžiaus. Padaugink šiuos skaičius iš tiek šimtmečių, kiek stovi bažnyčia, ir pamatysi, kad čia palaidota ne aštuoniasdešimt ar šimtas, o veikiau, tarkime, dvidešimt tūkstančių mirusiųjų.
Nepamirškite, kad kalbėjomės apie tai, kas yra vos už kelių žingsnių nuo mano paradinių durų.
- Dvidešimt tūkstančių? — paklausiau.
Jis dalykiškai linktelėjo.
- Nereikia nė sakyti, susidaro didžiulė masė. Todėl žemė ir pakilo trimis pėdomis. — Davęs man truputį laiko tai įsisąmoninti, jis tęsė: — Norfolke tūkstantis parapijų. Padaugink visus žmonių gyvavimo šimtmečius iš tūkstančio parapijų ir bus aišku, kad ten, į kur žiūri, gausu materialiosios kultūros. — Jis pažvelgė į kelias aplink kyšančias varpines. — Iš čia regėti turbūt dešimt ar dvylika kitų parapijų, taigi tikriausiai matai maždaug ketvirtį milijono palaidotųjų tiesiog čia, žvilgsniu aprėpiamame kraštovaizdyje — vietovėje, kur visada buvo ramu, nieko ypatinga nevyko.
Taip Brianas paaiškino, kodėl tokioje kaimiškoje retai gyvenamoje grafystėje kaip Norfolkas galima rasti 27 000 archeologinių radinių per metus — daugiau nei kurioje nors kitoje Anglijos grafystėje.
- Čia palikta žmonių daiktų iš senų laikų, daug senesnių, nei Anglija tapo Anglija. — Jis parodė man visų mūsų parapijos archeologinių radinių žemėlapį. Beveik kiekviename lauke buvo ko nors aptikta: neolito įrankių, romėniškų monetų ir keramikos, saksų segių, bronzos amžiaus kapų, vikingų sodybų. Iškart už mūsų sklypo ribos 1985 metais ūkininkas eidamas per lauką rado retą romėnų papuošalą, kuris — neįmanoma apsirikti — buvo falo pavidalo.
Mane tai labai stebino ir tebestebina: mintis, kad toga vilkintis žmogus stovėjo ten, kur dabar yra mano žemės riba, naršė po savo apdarą ir nustėro supratęs, jog pametė branginamą atminimo dovaną, ir ji nuo tada gulėjo žemėje septyniolika ar aštuoniolika šimtmečių, per nesibaigiančių žmonių kartų gyvenimus, kol atėjo ir išėjo saksai, vikingai, normanai, atsirado anglų kalba, gimė anglų tauta, susiformavo ir išliko monarchinė santvarka ir vyko visa kita, kol galiausiai dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ją rado ūkininkas ir tikriausiai taip pat nustėro.
Dabar, kai rėpdamas žvilgsniu šį netikėtą reginį stovėjau ant savo namo stogo, man dingtelėjo: kaip keista, kad per du žmogaus veiklos tūkstantmečius vienintelis įvykis, bent trumpam sužadinęs pasaulio dėmesį, — rastas falo pavidalo romėnų papuošalas. Visa kita — tik žmonės, kurie šimtmečius nepastebimi gyveno kasdienį gyvenimą: valgė, miegojo, mylėjosi, ieškojo pramogų. Tada man staiga šovė mintis, kad tai iš tikrųjų daugiausia ir yra istorija: gausybė žmonių, užsiimančių kasdieniais reikalais. Net Einsteinui veikiausiai teko praleisti didelę gyvenimo dalį svarstant apie atostogas, naują hamaką ir apie tai, kokia daili kitapus gatvės iš tramvajaus išlipusios merginos kulkšnis. Tokie dalykai sudaro mūsų gyvenimus ir užvaldo mintis, tačiau juos laikome neesminiais, manome, kad neverta į juos pernelyg gilintis. Negaliu pasakyti, kiek valandų mokyklos laikais skyriau Misūrio kompromiso ar Baltosios ir Raudonosios rožių karų studijoms, tačiau tikrai kur kas daugiau, nei kada turėjau ar galėjau skirti valgymo, miegojimo, mylėjimosi ar pramogų ieškojimo istorijai.
Taigi pamaniau — gal būtų įdomu parašyti knygą apie kasdienius gyvenimo dalykus, šį kartą atkreipti dėmesį ir pažvelgti į juos taip, tarsi ir jie būtų svarbūs. Kai apžiūrėjau savo namą, apstulbau ir truputį išsigandau supratęs, kiek nedaug žinau apie mane supantį namų pasaulį. Vieną popietę sėdėjau prie virtuvės stalo, tingiai žaisdamas su druskine ir pipirine, ir man atėjo į galvą, kad neturiu jokio supratimo, kodėl iš visų pasaulio prieskonių esame taip tvirtai prisirišę prie šių dviejų. Kodėl, pavyzdžiui, ne pipirai ir kardamonas arba druska ir cinamonas? Ir kodėl šakutės turi keturis, o ne tris ar penkis dantis? Turi būti priežastys.
Rengdamasis paklausiau savęs, kodėl visų mano kostiuminių švarkų abiejose rankovėse yra po eilę visai nereikalingų sagų. Per radiją išgirdau minint, kaip kažkas sumokėjo už kambarį ir maistą (room and board), ir suvokiau, kad girdėdamas tai sakant net nenutuokiu, kodėl anglų kalboje vartojamas toks posakis. Staiga namai man ėmė atrodyti paslaptingi.
Taigi sumaniau juos apeiti — vieną kambarį po kito — ir pasigilinti, kokia buvo to kambario reikšmė privataus gyvenimo raidoje. Vonios kambarys bus skirta higienos istorijai, virtuvė — kulinarijos, miegamasis — sekso, mirties ir miego, ir taip toliau. Parašyčiau pasaulio istoriją nekeldamas kojos iš namų.
Turiu pripažinti — šis sumanymas turėjo tam tikro žavesio. Neseniai buvau užbaigęs knygą, kurioje mėginau perprasti visatą ir jos sandarą, — tai buvo didžiulis užmojis. Taigi sumanymas imtis tokio dalyko, kaip senas Anglijos kaimo pastoratas, kuris turi aiškias ribas ir nėra toks bauginamai didelis, atrodė tikrai geras. Atrodė, tokią knygą galėčiau parašyti sėdėdamas namie.
Bet iš tikrųjų išėjo visai kitaip. Namai — stebinamai sudėtingos talpyklos. Savo nuostabai, supratau, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, — kas atrandama, sukuriama, dėl ko atkakliai kovojama, — galiausiai vienaip ar kitaip atsiduria jūsų namuose. Karai, badmečiai, pramoninė revoliucija, Šviečiamasis amžius — visa tai yra čia, jūsų sofose ir komodose, sukišta į užuolaidų klostes, minkštus pagalvės pūkus, sienų dažus ir vandenį vamzdžiuose. Taigi namų gyvenimo istorija nėra tik lovų, sofų ir viryklių istorija, kaip anksčiau miglotai įsivaizdavau, bet ir skorbuto, guano, Eifelio bokšto, patalinių blakių, lavonų grobimo ir visko, kas kada nors yra įvykę, istorija. Namai — tai ne prieglobstis nuo istorijos, o vieta, kur istorija baigiasi.
Turbūt nereikia nė sakyti — kiekvienai istorijai būdinga plėstis. Nuo pat pradžių buvo aišku: kad privataus gyvenimo istorija tilptų į vieną knygą, turėsiu, nors tai nemalonu, daryti atranką. Taigi, nors kartkartėmis knygoje imuosi tolimos praeities (šiaip ar taip, kaip galima kalbėti apie maudykles ir nepaminėti romėnų), joje daugiausia kalbama apie maždaug pastarųjų 150 metų įvykius — laikotarpį, per kurį iš tikrųjų atsirado šiuolaikinis pasaulis. Taip jau sutapo, kad namui, po kurį netrukus keliausime, yra būtent tiek metų.
Esame taip apsipratę su daugybe patogumų — mėgstame gyventi švariai, šiltai ir nealkdami, — kad pamirštame, jog visa tai nesena. Iš tikrųjų prireikė amžių tai pasiekti, o tada beveik viskas atsirado akimirksniu. Kaip tai vyko ir kodėl taip ilgai užtruko, kol to sulaukėme, — šiems klausimams skirti tolesni puslapiai.
Nors tiksliai nenurodžiau kaimo, kuriame yra senasis pastoratas, turiu pasakyti, kad tai tikras namas, ir su juo susiję žmonės, kuriuos miniu, tikrai gyvena (ar gyveno). Taip pat turiu pabrėžti, kad pirmo skyriaus fragmentas, kuriame minimas dvasininkas Thomas Bayesas, šiek tiek kitu pavidalu publikuotas mano parašytame knygos Žvelkime giliau: mokslo ir Karališkosios draugijos istorija (SeeingFurther: The Story of Science and the Royal Society) įvade.

PIRMAS SKYRIUS
Metai
I

rudenį Londone, Haid Parke, iškilo ypatingas statinys — devyniolikos akrų plotą aprėpęs milžiniškas šiltnamis iš geležies ir stiklo, kurio erdviame viduje būtų tilpusios keturios Šv. Pauliaus katedros. Jis stovėjo neilgai, ir tuo metu buvo didžiausias pastatas pasaulyje. Šis neginčijamai didingas statinys, oficialiai pavadintas Visų tautų pramonės gaminių didžiosios parodos rūmais, dar ypatingesnis dėl to, kad atsirado taip nelauktai, buvo toks stulbinamai stiklinis, nuostabus ir netikėtas būtent toje vietoje. Douglasas Jerroldas, savaitinio žurnalo Punch autorius, praminė jį Krištolo rūmais, ir šis pavadinimas prigijo.
Statyba truko vos penkis mėnesius. Stebuklas, kad Krištolo rūmus iš viso pavyko pastatyti. Mažiau nei prieš metus jie dar nebuvo netgi sumanyti. Parodą, kuriai jie buvo skirti, sumanė rengti valstybės tarnautojas Henry Cole’as. Cole’as taip pat nusipelnė istorijai tuo, kad sugalvojo Kalėdų atviruką (šie atvirukai atsirado, nes buvo siekiama paskatinti žmones naudotis naujuoju vieno penso paštu). 1849—aisiais Cole’as apsilankė Paryžiaus parodoje, — palyginti vietinės reikšmės projekte, skirtame tik Prancūzijos gamintojams, — ir užsidegė Anglijoje padaryti ką nors panašaus, tik didingesnio. Jam pavyko Didžiosios parodos idėja sudominti daug įžymybių, tarp jų princą Albertą. 1850 m. sausio 11 d. įvyko pirmasis jų susitikimas. Jie ketino
atidaryti parodą kitų metų gegužės 1—ąją, taigi turėjo šiek tiek mažiau nei šešiolika mėnesių suprojektuoti ir pastatyti didžiausią pastatą, koks kada nors buvo sumanytas, iš visų Žemės rutulio kampelių surinkti ir išdėstyti dešimtis tūkstančių eksponatų, įrengti restoranus ir tualetus, pasamdyti darbuotojus, parūpinti draudimą ir organizuoti policijos apsaugą, išspausdinti skelbimus ir padaryti dar begalę kitų dalykų, — ir tai vyko šalyje, kuri visai nebuvo tikra, ar jai apskritai reikia tokio brangaus ir daug rūpesčių kelsiančio projekto. Atrodė, tai iš tiesų neįgyvendinamas siekis, ir kelis mėnesius jiems tikrai nesisekė. Įvyko atviras parodų halės projekto konkursas, jam buvo pateikti 245 projektai. Visus juos atmetė kaip neįgyvendinamus.
Kai komitetui nepavyko pasiekti savo, jis padarė tai, ką kartais daro visi komitetai, kai patenka į beviltišką padėtį: paskyrė kitą, geriau pavadintą komitetą. Visų tautų pramonės gaminių didžiosios parodos Karališkosios komisijos statybos komitetą sudarė keturi vyrai: Matthew Digby Wyattas, Owenas Jonesas, Charlesas Wildas ir puikus inžinierius Isambardas Kingdomas Brunelis. Komitetas gavo vienintelį nurodymą: pateikti projektą, vertą didžiausios istorijoje parodos, prasidėsiančios po dešimties mėnesių, ir išsiversti su ribotu ir sumažintu biudžetu. Iš keturių komiteto narių tik jaunasis Wyattas turėjo architekto išsilavinimą, tačiau dar nebuvo nieko pastatęs; tuo savo karjeros etapu jis užsidirbdavo pragyvenimui rašydamas. Inžinierius Wildas turėjo patirties beveik vien laivų ir tiltų statybos srityje, Jonesas dekoruodavo interjerus, ir tik Brunelis turėjo patirties dirbti su dideliais projektais. Jis, be abejo, buvo genijus, tačiau kitus baugino, nes tam, kad jo nežemiškos vizijos virstų tikrove, beveik visada prireikdavo įspūdingų laiko ir pinigų sąnaudų.
Tada keturi vyrai pasiūlė stebinamai nevykusį projektą: didžiulę, žemą, tamsią daržinę, persmelktą niūrios nuotaikos, ne ką nuotaikingesnę už skerdyklą. Ji atrodė tarsi skubotas keturių atskirai dirbusių žmonių kūrinys. Kainos buvo beveik neįmanoma apskaičiuoti, tačiau, regis, neabejotina, kad tokio pastato vis tiek būtų buvę neįmanoma pastatyti. Statybai būtų prireikę trisdešimties milijonų plytų, ir nebuvo garantijos, kad per turimą laiką pavyktų jų tiek įsigyti, o ką kalbėti apie sumūrijimą. Visa tai turėjo vainikuoti Brunelio indėlis — dviejų šimtų pėdų skersmens geležinis kupolas, — be abejonės, įspūdinga, tačiau vienaukščiam pastatui gana keista detalė. Niekas anksčiau nebuvo statęs tokios didžiulės geležinės konstrukcijos, ir Brunelis, žinoma, negalėjo pradėti prie jos triūsti ir iškelti į viršų, kol nebuvo po ja stovėsiančio pastato, — ir visa tai reikėjo pradėti ir baigti per dešimt mėnesių, o statinys pagal sumanymą turėjo stovėti mažiau nei pusmetį. Kas jį paskui griautų ir kas nutiktų didžiuliam jo kupolui ir milijonams plytų — šie klausimai atrodė pernelyg nepatogūs svarstyti.
Susidarius tokiai sunkiai padėčiai, išniro rami Josepho Paxtono figūra. Jis dirbo vyriausiuoju sodininku Čatsverto rūmuose, pagrindinėje Devonšyro hercogo buveinėje (tačiau rūmai stovėjo Derbišyre — keista, bet tai būdinga Anglijai). Paxtonas buvo nepaprastas žmogus. Jis gimė 1803 m. Bedfordšyre, skurdžioje ūkininkų šeimoje, keturiolikos buvo išsiųstas dirbti sodininko mokiniu, tačiau per šešerius metus taip pasižymėjo, kad gavo prižiūrėti Londono vakarinėje dalyje esantį eksperimentinį botanikos sodą, kuris priklausė naujai prestižinei Sodininkystės draugijai (netrukus tapusiai Karališkąja sodininkystės draugija), — stulbinamai atsakingas darbas tokiam jaunam žmogui. Čia vieną dieną jam pasitaikė pasikalbėti su Devonšyro hercogu; šiam priklausė netoli stovintys Čiziko rūmai ir gana didelė dalis Britų salų: beveik du šimtai tūkstančių akrų derlingos žemės ir septyneri dideli įspūdingi rūmai. Hercogui Paxtonas iškart patiko — atrodo, ne dėl to, kad šis būtų parodęs kokių ypatingų gabumų, bet dėl stipraus, gryno balso. Neprigirdintis hercogas vertino aiškią kalbėseną. Daug negalvojęs, jis pakvietė Paxtoną tapti Čatsverto rūmų vyriausiuoju sodininku, ir šis sutiko. Jam buvo dvidešimt dveji.
Joks aristokratas nėra žengęs netikėtesnio ir kartu išmintingesnio žingsnio. Paxtonas šoko dirbti tiesiog stulbinamai energingai ir uoliai. Jis suprojektavo ir įrengė žymųjį Imperatoriaus fontaną, kurio čiurkšlė galėjo šauti į 290 pėdų aukštį, — šis hidraulikos laimėjimas Europoje buvo pranoktas tik kartą; įrengė didžiausią šalyje alpinariumą; suprojektavo hercogo valdose naują gyvenvietę; tapo geriausiu pasaulyje jurginų specialistu; laimėjo apdovanojimų už geriausius šalyje melionus, figas, persikus ir nektarinus; sukūrė milžinišką atogrąžų šiltnamį, vadinamą „Didžiąja krosnimi“, kurio plotas siekė visą akrą, — tokį erdvų, kad 1843 m. jame lankydamasi karalienė Viktorija galėjo apvažiuoti jį arklių traukiama karieta. Patobulinęs nekilnojamojo turto vadybą, Paxtonas sumažino hercogo skolas milijonu svarų. Gavęs hercogo pritarimą, jis pradėjo leisti du sodininkystės žurnalus ir nacionalinį dienraštį Daily News — šio redaktoriumi trumpai dirbo Charlesas Dickensas. Paxtonas rašė knygas apie sodininkystę ir taip sumaniai investavo į geležinkelio bendrovių akcijas, kad jį pakvietė į trijų tokių bendrovių valdybą. O Berkenhede, netoli Liverpulio, jis suprojektavo ir įrengė pirmąjį pasaulyje savivaldybei priklausantį parką; jis taip sužavėjo amerikietį Fredericką Law Olmstedą, kad šis pagal jo pavyzdį kūrė Centrinį parką Niujorke. 1849 m. vyriausiasis Kju sodų botanikas atsiuntė Paxtonui retą sergančią leliją — galbūt šis galėtų ją išgelbėti. Paxtonas įrengė specialų šiltnamį ir — tai jūsų nenustebins — gėlė po trijų mėnesių pražydo.
Kai jis sužinojo, kad Didžiosios parodos komiteto nariams nesiseka halės projekto reikalas, jam atėjo į galvą, kad tam galėtų tikti kas nors panašaus į jo šiltnamius. Pirmininkaudamas Midlando geležinkelių bendrovės komiteto susirinkimui, jis nusibraižė projekto metmenis ant sugeriamojo popieriaus skiautės, o po dviejų savaičių užbaigė peržiūrai tinkamus brėžinius. Tiesą sakant, jo projektas sulaužė visas konkurso taisykles. Jis buvo pateiktas po nustatyto laiko, ir, nepaisant viso jame numatyto stiklo ir geležies, neapsiėjo be daugelio degių medžiagų — visų pirma, ištisų akrų medinės grindų dangos, — o tai buvo griežtai uždrausta. Architektūros konsultantai pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Paxtonas neturi architekto išsilavinimo ir niekada nemėgino kurti tokio masto projekto. Tačiau, žinoma, to nebuvo mėginęs ir niekas kitas. Todėl niekas negalėjo griežtai paneigti, kad projektas netinkamas. Daug kas nuogąstavo, jog kepinamas saulės spindulių ir prisigrūdęs žmonių pastatas nepakenčiamai įšils. Kiti baiminosi, kad aukštai esantys stiklinio stogo strypai vasaros karštyje išsiplės ir tada milžiniški stikliniai langai be garso iškritę ištikš ant minios apačioje. Įžvalgiausieji nerimavo, jog visą iš pažiūros nestiprų statinį tiesiog nuvers audra.
Taigi būta nemažai rizikos, ir žmonės ją aiškiai suvokė, tačiau vos kelias dienas nerimastingai pasvarstę komiteto nariai patvirtino Paxtono projektą. Joks kitas įvykis — tikrai, joks kitas — tiek nebyloja apie Viktorijos laikų Britaniją ir jos didžiules galimybes, kaip tai, kad drąsiausias ir simboliškiausias amžiaus pastatas buvo patikėtas sodininkui. Paxtono Krištolo rūmams iš viso nereikėjo plytų, netgi nereikėjo skiedinio, cemento ir pamatų. Jie buvo tiesiog sutvirtinti varžtais ir stovėjo ant žemės lyg palapinė. Paxtonas ne tik išradingai įgyvendino sunkiausią užduotį, bet ir sukūrė visiškai naują, anksčiau niekad nematytą dalyką.
Didžiausias erdvių Paxtono rūmų privalumas buvo tai, kad juos statant pakako standartinių elementų. Rūmų pagrindą sudarė viena detalė — 3 pėdų pločio ir 23 pėdų bei 3 colių ilgio ketaus santvara; ją sujungus su kitomis pritaikytomis santvaromis išėjo karkasas stiklo lakštams kabinti — beveik milijonui kvadratinių pėdų, arba trečdaliui viso Britanijoje per metus pagaminamo stiklo. Buvo sukurta speciali paslanki platforma, kuri judėjo išilgai stogo sijų ir leido darbininkams įtaisyti 18 000 stiklinių langų per savaitę, — toks našumas buvo ir tebėra efektyvumo stebuklas. Įrengti gausybei stoglatakių — iš viso jų reikėjo apie dvidešimties mylių — Paxtonas sukūrė nedidelės brigados valdomą įrenginį, ir juo buvo galima įtaisyti du tūkstančius pėdų stoglatakių per dieną. Anksčiau norint pasiekti tokį rezultatą trims šimtams vyrų būtų reikėję dirbti visą dieną. Tai buvo visokeriopai nuostabus projektas.
Paxtonui labai nusisekė parinkti laiką: kaip tik Didžiosios parodos metu stiklas staiga tapo prieinamas kaip niekada anksčiau. Ši medžiaga visada kėlė keblumų. Gerą stiklą buvo išties sunku pagaminti. Stiklas beveik visada buvo laikomas prabanga. Laimė, padėtį pakeitė du neseniai įvykę lūžiai technologijų srityje. Pirma, prancūzai išrado plokštinį stiklą — jis buvo gaminamas liejant formose ant stalų. Ši technologija leido pirmąsyk pagaminti išties didelius stiklinius langus, tinkamus parduotuvių vitrinoms. Tačiau išlygintą plokštinį stiklą reikėdavo dešimt dienų aušinti. Taigi liejimo stalai didumą laiko būdavo nenaudojami, o paskui kiekvieną plokštę tekdavo ilgai šlifuoti ir poliruoti. Dėl to jis, žinoma, brangiai kainavo. 1838 m. sukurta pigesnė naujovė: lakštinis stiklas, turintis daugumą plokštinio stiklo privalumų, bet auštantis greičiau. Lakštinį stiklą reikėjo mažiau poliruoti, tad jį buvo galima gaminti kur kas pigiau. Staiga tapo įmanoma nebrangiai neribotais kiekiais gaminti didelius stiklo lakštus.
Su tuo susijęs ir dviejų ilgai galiojusių mokesčių, lango mokesčio ir stiklo mokesčio, panaikinimas, įvykęs kaip tik laiku (antrasis, tiesą sakant, buvo akcizo mokestis). 1696 m. įvestas lango mokestis buvo toks didelis, kad žmonės pastatuose kur galėdami tiesiog neįdėdavo langų. Užmūrytas langų angas, tokias būdingas daugeliui to laikotarpio Britanijos pastatų, dažniausiai išpiešdavo, kad atrodytų lyg tikri langai. (Kartais gana apmaudu, kad taip nebedaroma.) Šiuo mokesčiu buvo labai piktinamasi, jį praminė „mokesčiu už orą ir šviesą“. Jis lėmė, kad daug tarnų ir kitų kukliau gyvenančių žmonių būdavo priversti gyventi tvankiose patalpose.
Kitas, 1746 m. įvestas, mokestis būdavo apskaičiuojamas ne pagal langų skaičių, o pagal jų stiklų svorį. Dėl to karalių Jurgių laikais stiklą gamino ploną ir dužų, o langams reikėjo gana tvirtų rėmų. Šiuo laikotarpiu buvo paplitę ir apskriti langeliai. Jie atsirado dėl tų laikų stiklo gamybos būdo. Taip gaminamas lakštas ties viduriu būdavo šiek tiek iškilesnis. Apskrito langelio stiklą imdavo iš tos stiklo lakšto vietos, kur tvirtinamas stiklapūčio strypas. Kadangi ta stiklo dalis turėdavo defektą, mokestis jai negaliojo, tad ją naudojo taupesnieji. Apskriti langeliai paplito pigiose smuklėse ir įstaigose, taip pat privačių namų galinėse sienose, kur kokybė buvo nesvarbi. Stiklo rinkliava buvo panaikinta 1845 m., kai jai nebedaug trūko iki šimtmečio sukakties, o 1851 m., laimė, įvyko kitas parankus pokytis: buvo panaikintas lango mokestis. Kaip tik tada, kai Paxtonui prireikė daugiau stiklo nei kam nors praeityje, jo kaina sumažėjo daugiau nei perpus. Krištolo rūmai nebūtų atsiradę be šių paskatų — kainų sumažėjimo ir technologijų pokyčių, savo ruožtu padidinusių gamybos apimtį.
Užbaigto pastato ilgis siekė lygiai 1 851 pėdą (metams paminėti), plotis — 408 pėdas, aukštis ties viršūne centre — beveik 110 pėdų — pakankamai erdvės tilpti daugelį žavėjusiai guobų alėjai, kurią kitu atveju būtų tekę iškirsti. Tokių matmenų pastatas pareikalavo didelių sąnaudų: 293 655 stiklo lakštų, 33 000 ketaus santvarų ir dešimčių tūkstančių pėdų medinės grindų dangos, tačiau dirbant Paxtono metodais pavyko išsiversti su itin priimtina 80 000 svarų suma. Visi darbai truko mažiau kaip trisdešimt penkias savaites. Šv. Pauliaus katedrai pastatyti reikėjo trisdešimt penkerių metų.
Už dviejų mylių kylantys Parlamento rūmai, statomi visą dešimtmetį, toli gražu dar nebuvo baigti. Vienas Punch autorius pasiūlė, tik pusiau juokais, kad valdžia turėtų užsakyti Paxtonui suprojektuoti „Krištolinį parlamentą“.
Paplito posakis, vartojamas tada, kai kokią nors problemą atrodė sunku išspręsti: „Paklauskite Paxtono“
Krištolo rūmai buvo tuo metu didžiausias ir lengviausias, neįmanomas protu suvokti statinys. Šiandien esame įpratę matyti daug stiklo, tačiau 1851 m. mintis vaikštinėti po ištisus kubinius akrus šviesaus pastato viduje stulbino ir netgi svaigino. Atvykdamas lankytojas pirmiausia iš tolo pamatydavo spindinčią perregimą Parodų salę — mums iš tiesų sunku tai įsivaizduoti. Ji turėjo atrodyti trapi ir laikina, nuostabiai neįtikėtina, panaši į muilo burbulą. Kiekvienam, atvykusiam į Haid Parką ir pirmiausia išvydusiam virš medžių iškilusių ir saulės šviesoje žaižaruojančių Krištolo rūmų vaizdą, nuo grožio turėjo užgniaužti kvapą.
II
Tuo metu, kai Londone iškilo Krištolo rūmai, už šimto dešimties mylių į šiaurės rytus, greta senovinės kaimo bažnyčios, po plačiu Norfolko dangumi atsirado daug kuklesnis statinys: 1851 m. kaime netoli Vaimondamo turgamiesčio buvo pastatytas neaiškaus ir nenuoseklaus stiliaus pastoriaus namas. Jis turėjo neįprastą stogą su vėjinėmis kraštuose ir dailų nuosaikaus gotikinio stiliaus kaminą, — Margaret Oliphant, itin populiari ir produktyvi Viktorijos laikų autorė, romane Pavaduojantis pastorius (The Curate in Charge) apie tokius pastatus rašė: „Erdvus ir gana patogus, tvirtas, nedailus, bet padorus namas“
Tolesnius maždaug penkis šimtus puslapių skirsime šiam statiniui. Jį suprojektavo toks Edwardas Tullas iš Eilšamo, — architektas, kuriam, kaip matysime, stebinamai trūko gabumų, — ir jis buvo skirtas jaunam kilmingam dvasininkui, vardu Thomas Į. G. Marshamas. Dvidešimt devynerių Marshamas naudojosi santvarka, suteikusia jam ir kitiems tokiems dvasininkams ypač geras gyvenimo sąlygas ir nedaug už tai reikalavusia.
1851 m., kai prasideda mūsų istorija, buvo 17 621 anglikonų dvasininkas, o kaimo pastorius, aptarnaudavęs apytikriai tik 250 žmonių, vidutiniškai gaudavo 500 svarų sterlingų pajamų — ne mažiau nei vyresnysis valstybės tarnautojas, pavyzdžiui, Didžiąją parodą sumanęs Henry Cole’as. Tapo įprasta jaunesniesiems perų ir džentrių sūnums rinktis arba dvasininko kelią, arba karjerą kariuomenėje. Dažnai pradėdami eiti pareigas jie atsinešdavo ir šeimos turtą. Daug dvasininkų gaudavo ir nemažų pajamų nuomodami su pareigomis skiriamą bažnyčios žemę arba dirbamąją žemę. Net mažiausiai privilegijuotiems parapijas turėjusiems dvasininkams dažniausiai klojosi gerai. Jane Austen užaugo pastorate Stiventone, Hampšyre. Nepritekliai ją erzino, tačiau šis pastoratas turėjo svetainę, virtuvę, saloną, darbo kambarį ir biblioteką, taip pat septynis miegamuosius, taigi sąlygos tikriausiai buvo neblogos. Daugiausia pajamų gaudavo Dodingtono parapijos Kembridžšyre pastorius: šiam laimingajam priklausė 38 000 akrų žemės ir iki 1865 m., kai ji buvo padalinta, jis gaudavo 7 300 svarų sterlingų metinių pajamų — dabartiniais pinigais būtų maždaug 5 milijonai svarų .
Anglikonų bažnyčios dvasininkai būdavo dvejopi: vikarai ir pastoriai. Jie mažai tesiskyrė Bažnyčios požiūriu, tačiau ryškiai skyrėsi ekonomine padėtimi. Anksčiau vikarai buvo pastorių pavaduotojai (žodis „vikaras“ susijęs su anglų kalbos žodžiu vicarious, reiškiančiu „atliekamas už kitą“, — tai rodo, kad jų vaidmuo buvo pavaduoti), tačiau pono Marshamo laikais šis skirtumas buvo beveik išnykęs: ar parapijos dvasininką vadinti vikaru, ar pastoriumi, daugiausia priklausė nuo vietinės tradicijos. Tačiau jų pajamos tebebuvo skirtingos.
Dvasininko algą mokėdavo ne pati Bažnyčia, — tam buvo naudojamos nuomos ir dešimtinių lėšos. Galiojo dvejopos dešimtinės: didžiosios, taikomos pagrindinėms javų rūšims — pavyzdžiui, kviečiams, miežiams, — ir mažosios, už daržų produkciją, gyvulių pašarą ir kitas šalutines pašaro rūšis. Didžiąsias gaudavo pastoriai, mažąsias — vikarai, taigi pastoriai paprastai buvo turtingesni, kartais net gerokai. Dėl dešimtinių Bažnyčios ir ūkininkų santykiai nuolat būdavo įtempti, ir 1836—aisiais, metais anksčiau, nei karalienė Viktorija įžengė į sostą, nuspręsta šiuos reikalus supaprastinti. Nuo tada ūkininkas, užuot atidavęs vietiniam dvasininkui sutartą dalį derliaus, turėdavo jam kasmet mokėti pastovią sumą, kuri priklausė nuo jo žemės bendros vertės. Dvasininkai turėdavo teisę gauti paskirtą dalį net tais metais, kai ūkininkams sekdavosi prastai, o tai savo ruožtu reiškė, kad dvasininkams visi metai būdavo geri.
Kaimo dvasininko vaidmuo buvo itin neapibrėžtas. Būtinai nereikalauta ir netgi nesitikėta pamaldumo. Į anglikonų dvasininkus galėjo būti įšventintas tik universitetą baigęs žmogus, tačiau dauguma dvasininkų studijuodavo klasikinę filologiją ir apskritai nestudijuodavo teologijos, taigi būdavo neparengti pamokslauti, įkvėpti ar guosti kitus bei kitais būdais teikti prasmingą krikščionišką paramą. Dauguma netgi nesivargindavo kurti pamokslų, tiesiog nusipirkdavo didelę knygą su iš anksto paruoštais pamokslais ir kartą per savaitę vieną iš jų perskaitydavo.
Visai netikėtai šitaip atsirado išsilavinusių, turtingų žmonių klasė, kurios atstovai turėjo be galo daug laiko. Rezultatas — daugelis iš jų gana savaimingai ėmė daryti nepaprastus dalykus. Niekada istorijoje nebūta žmonių grupės, kuri užsiėmė tokia įvairia garbinga veikla, nors iš tikrųjų nebuvo įpareigoti tokia veikla užsiimti.
Štai keli pavyzdžiai.
Jorkšyro užkampio vikaro George’o Bayldono pamaldos buvo lankomos taip prastai, kad jis pusę savo bažnyčios pavertė vištide. Tačiau jis tapo pirmuoju autoritetingu savamoksliu lingvistu ir sudarė pirmąjį pasaulyje islandų kalbos žodyną. Netoli jo gyvenęs Laurence’as Sterne’as, prie Jorko esančios parapijos vikaras, rašė populiarius romanus. Iš jų daugiausia prisimenamas Džentelmeno Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys (The Life and Opinions of Tristram Shandy, Gentleman). Edmundas Cartwrightas, vienos Lesteršyro parapijos pastorius, išrado mechanines audimo stakles — jos, tiesą sakant, ir padarė Pramonės revoliuciją iš tikrųjų pramoninę; Didžiosios parodos metu vien Anglijoje naudota 250 000 jo staklių.
Devono pastorius Jackas Russellas išvedė terjerą, vėliau pavadintą jo vardu; Oksfordo pastorius Williamas Bucklandas pateikė pirmąjį mokslinį dinozaurų aprašymą ir neatsitiktinai tapo autoritetingiausiu pasaulyje koprolitų, suakmenėjusių gyvūnų išmatų, specialistu. Saryje gyvenęs Thomas Robertas Malthusas parašė Apybraižą apie gyventojų skaičiaus principą (An Essay on the Principle of Population; joje, kaip atsimenate iš mokyklos laikų, teigiama, kad dėl matematinių priežasčių maisto išteklių niekada negali gausėti taip pat sparčiai, kaip auga gyventojų skaičius) ir tapo politinės ekonomijos disciplinos pradininku. Daramo kanauninkas Williamas Greenwellas tapo šiuolaikinės archeologijos pradininku, nors meškeriotojai jį geriau prisimena kaip jo vardu pavadintos populiariausios muselės upėtakiams gaudyti išradėją.
Dorseto dvasininkas smagiu vardu Octavius Pickardas—Cambridge’as tapo geriausiu pasaulyje vorų specialistu, o jo amžininkas Williamas Shepherdas parašė nepadorių pokštų istoriją. Johnas Claytonas iš Jorkšyro pirmasis pademonstravo, kaip veikia dujinis apšvietimas. Mančesterio pastorius George’as Garrettas išrado povandeninį laivą*. Adamo Buddle’o, Esekso vikaro botaniko, vardu pavadintas žiedinis augalas budlėja. Berkšyro pastorius Johnas Mackenzie’is Baconas buvo vienas iš pirmųjų oreivių, skraidžiusių karšto oro balionu, ir aerofotografijos pradininkas. Sabine’as Baringas—Gouldas parašė himną „Pirmyn, krikščionys kariai“ ir, tai labiau stebina, pirmąjį romaną, kurio herojus yra vilkolakis. Vikaras Robertas Stephenas Hawkeris iš Kornvalio yra žinomų poezijos kūrinių autorius, juo labai žavėjosi Longfellow ir Tennysonas, nors savo parapijiečius jis versdavo šiek tiek nerimauti, nes nešiojo rožinį fesą ir nemažą dalį gyvenimo praleido stipriai raminamas opijaus.
Gilbertas White’as iš Hampšyro grafystės Vestern Vildo tapo labiausiai vertinamu tų laikų gyvosios gamtos istorijos specialistu ir parašė aiškiu stiliumi pasižyminčią, vis dar labai populiarią Selbornogamtos istoriją (Natural History of Selborne). Nortamptonšyro vikaras M. Į. Berkeley tapo žymiausiu grybų ir augalų ligų specialistu; deja, jis, ko gero, atsakingas ir už daugybės ligų paplitimą, tarp jų ir miltligės — žalingiausios iš visų mikozių, kamuojančių kultūrinius vaisinius augalus. Johnas Michellas, Derbišyro pastorius, išmokė Williamą Herschelį pasidaryti teleskopą, paskui jį naudodamas šis atrado Uraną. Taip pat Michellas sukūrė metodą, kuris leido nustatyti Žemės svorį. Yra pagrindo teigti, kad tai išradingiausias praktinis mokslinis eksperimentas per visą XVIII amžių. Pastorius mirė anksčiau, nei šį eksperimentą buvo galima atlikti, ir jį galiausiai Londone užbaigė Henry Cavendishas, talentingas Paxtono darbdavio, Devonšyro hercogo, giminaitis.
Turbūt nepaprasčiausias dvasininkas — Thomas Bayesas iš Tanbridž Velso, Kento grafystės, gyvenęs maždaug nuo 1701 iki 1761 m. Visiems atrodė, kad jis pamokslauja neryžtingai ir beviltiškai blogai, tačiau jis buvo itin talentingas matematikas. Jis išvedė matematinę lygtį, kuri imta vadinti Bejeso teorema ir atrodo štai taip:
p(0 | y) = P(0)P(Y 1 Q) .
f p(n)p(y | n)dų
Tie, kas supranta Bejeso teoremą, gali ją taikyti spręsdami sudėtingus uždavinius, susijusius su tikimybių skirstiniais, arba, kaip jie kartais vadinami, atvirkštinėmis tikimybėmis. Tai būdas remiantis daline informacija gauti statistiškai patikimas tikimybes. Įdomiausia, kad nesant kompiuterio tokiems skaičiavimams atlikti ši teorema praktikoje nepritaikoma, tad tuo laiku tebuvo įdomus, bet iš esmės betikslis pratimas. Neabejotina, ir pats Bayesas ne itin vertino savo teoremą, nes nepasivargino jos skelbti. 1763 m., praėjus dvejiems metams po Bayeso mirties, jo draugas nusiuntė ją į Londoną Karališkajai draugijai, ir ji buvo paskelbta šios draugijos Filosofiniuose pranešimuose (Philosophical Transactions) straipsnyje kukliu pavadinimu „Esė apie tikimybių teorijos problemos sprendimą“. Iš tikrųjų tai buvo vienas iš matematikos istorijos lūžių. Šiandien Bejeso teorema taikoma modeliuojant klimato pokyčius, prognozuojant akcijų rinkų dalyvių elgseną, radioaktyviosios anglies metodu nustatant datas, aiškinant kosmologiškai reikšmingus įvykius ir daug kitų dalykų, kur svarbus tikimybių aiškinimas, — ir visa tai prasidėjo nuo įžvalgių XVIII amžiaus anglų dvasininko pastabų.
Labai daug kitų dvasininkų nesukūrė didžių darbų, tačiau susilaukė didžių vaikų. Johnas Drydenas, Christopheris Wrenas, Robertas Hooke’as, Thomas Hobbesas, Oliveris Goldsmithas, Jane Austen, Joshua Reynoldsas, Samuelis Tayloras Coleridge’as, Horatio’as Nelsonas, seserys Bronte, lordas Alfredas Tennysonas, Cecilis Rhodesas ir Lewisas Carrollis (kuris buvo įšventintas, nors niekada nėjo šių pareigų) — visi jie parapijos pastorių palikuonys. Apie neproporcingai didelę dvasininkijos įtaką šį tą galima sužinoti atlikus žodžių paiešką elektroniniame Nacionalinio biografijos žodyno (Dictionary of National Biography) variante. Įveskite „pastorius“ ir gausite beveik 4 600 rezultatų, o „vikaras“ duoda dar 3 300. Palyginkime: įvedę „fizikas“ gausite daug kuklesnį skaičių, 338, įvedę „ekonomistas“ — 492, „išradėjas“ — 639, „mokslininkas“ — 741. (Įdomu, kad ne ką mažiau įrašų gaunama įvedus žodžius „mergininkas“, „žmogžudys“ ar „pamišėlis“, o įvedus „ekscentrikas“ gaunama gerokai daugiau — 1 010 įrašų.)
Yra tiek daug garsių dvasininkų, kad lengvai pamirštama, jog tokių žmonių iš tikrųjų pasitaikydavo retai, o didžiuma buvo panašesni į mūsų poną Marshamą, kuris, jei ką ir pasiekė ar troško pasiekti, tai nepaliko pėdsakų. Su garsenybių pasauliu jį glaudžiausiai sieja prosenelis Robertas Marshamas, tapęs fenologijos pradininku. Fenologija yra sezoninių pokyčių stebėjimo mokslas (jei ne per drąsu tai vadinti mokslu), — tokių pokyčių, kaip pirmieji medžių pumpurai, pirmoji pavasario gegutė ir taip toliau. Galima manyti, jog žmonės vis tiek instinktyviai daro ką nors panašaus, tačiau iš tikrųjų niekas to nedarydavo, ar bent nedarydavo sistemingai, bet Marshamo dėka tokia veikla visame pasaulyje tapo nepaprastai populiari ir garbinga. Amerikoje ištikimas jo sekėjas buvo Thomas Jeffersonas, kuris netgi būdamas prezidentas rasdavo laiko pasižymėti, kada Vašingtono turguose pasirodo ir išnyksta trisdešimt septynios vaisių ir daržovių rūšys, ir pavesdavo savo padėjėjui Montisele atlikti stebėjimus, kad sužinotų, ar šių dviejų vietų datų skirtumams būdingi nors kokie reikšmingi svyravimai. Kai šiuolaikiniai klimatologai sako, kad obelų žiedai pavasarį išsiskleidė trimis savaitėmis anksčiau nei įprastai, ir kalba kitus panašius dalykus, jie dažnai kaip šaltiniais naudojasi Roberto Marshamo užrašais. Šis Marshamas buvo dar ir vienas turtingiausių Rytų Anglijos žemvaldžių, turėjęs didelį dvarą kaime įdomiu pavadinimu — Straton Strolesas. Šis kaimas yra netoli Noridžo, kuriame Thomas Johnas Gordonas Marshamas 1821 m. gimė ir praleido didumą gyvenimo, o paskui nukeliavo maždaug dvylika mylių iki mūsų minimo kaimo, kur dirbo pastoriumi.
Beveik nieko nežinome, kaip Thomas Marshamas čia gyveno, tačiau per atsitiktinumą tikrai daug žinome apie tokių žmonių kasdienybę didžiajame kaimo pastorių amžiuje, nes vienas dvasininkas ją aprašė. Tai parapijos pastorius, gyvenęs netoli esančioje Veston Longvilio parapijoje — iki jos penkios mylios kelio per laukus šiaurės kryptimi (ji kaip tik matyti nuo mūsų pastorato stogo), o jo vardas buvo Jamesas Woodforde’as. Šis pastorius gyveno penkiasdešimčia metų anksčiau už Marshamą, tačiau gyvenimas per tą laiką nedaug pasikeitė. Woodforde’as nebuvo ypač darbštus, išsilavinęs ar gabus, tačiau mėgavosi gyvenimu ir keturiasdešimt penkerius metus rašė gyvą dienoraštį, kuris leidžia kaip reta nuodugniai apžvelgti kaimo dvasininko gyvenimą. Dienoraštis daugiau nei šimtmetį buvo pamirštas, paskui iš naujo atrastas ir 1924 m. sutrumpinus išleistas pavadinimu Kaimo pastoriaus dienoraštis (The Diary of a Country Parson). Nors, kaip pažymėjo vienas kritikas, tai „ne ką daugiau negu apsirijimo kronika“, knyga tapo viena iš skaitomiausių pasaulyje.
XVIII amžiuje ant stalų patekdavo stulbinantis kiekis maisto, ir kažin ar Woodforde’as yra bent kartą ką nors valgęs, o paskui kruopščiai ir išsamiai to neužfiksavęs. Štai tipiškas jo 1784 m. pietų stalo aprašas: jūrų liežuvis omarų padaže, viščiukas, jaučio liežuvis, jautienos pjausnys, sriuba, veršienos filė su briedžiukais ir trumais, karvelienos pyragas, kasa, jauniklė žąsis su žirneliais, abrikosų uogienė, sūrio pyragas, troškinti grybai ir desertas su kremu bei plakta grietinėle. Kitą kartą valgydamas jis galėjo rinktis iš lyno, kumpio, trijų rūšių paukštienos, dviejų keptų ančių, kiaulienos sprandinės, slyvų pudingo, slyvų ir obuolių pyrago, įvairių vaisių ir riešutų ir visa tai užsigerti raudonuoju ir baltuoju vynu, alumi ir sidru. Niekas negalėjo sutrukdyti gerai pavalgyti. Kai mirė Woodforde’o sesuo, jis aprašė dienoraštyje nuoširdų sielvartą, tačiau taip pat rado vietos pranešti: „Šiandien pietums — gardus keptas kalakutas“ [sic]. Pasaulio naujienos irgi pernelyg netrikdė. Apie JAV nepriklausomybės karą jis vos užsimena. 1789 m. užėmus Bastiliją Woodforde’as užsirašė šį faktą, bet daugiau vietos skyrė savo pusryčiams. Paskutinis jo dienoraščio įrašas taip pat apie valgį.
Woodforde’as buvo gana padorus žmogus — jis kartais nusiųsdavo maisto vargšams ir gyveno nepriekaištingai dorai. Tačiau per visus jo dienoraščio metus nėra jokių ženklų, kad bent akimirką būtų susimąstęs apie pamokslo kūrimą ar pajutęs kokį ypatingą prieraišumą savo parapijiečiams, išskyrus nebent malonumą, patiriamą kartu pietaujant, jei juos pasikviesdavo. Jei jo pavyzdys ir nerodo, kas buvo įprasta, jis tikrai parodo, kas buvo įmanoma.
Koks pono Marshamo vaidmuo šiame pasakojime, — nežinia. Jei jo gyvenimo tikslas buvo palikti istorijoje kuo mažiau pėdsakų, tai jam puikiai pavyko. 1851 m. dvidešimt devynerių Marshamas dar buvo nevedęs, ir visą gyvenimą liko senbernis. Jo ūkvedė, įdomia neįprasta pavarde — Elizabeth Worm, išgyveno kartu apie penkiasdešimt metų ir 1899 m. mirė, taigi bent jai, regis, jo draugija atrodė gana priimtina, tačiau ar ji tokia atrodė (ar neatrodė) ir kitiems, nežinoma.
Tačiau yra viena vilties teikianti detalė. Paskutinį 1851 m. kovo sekmadienį Anglikonų bažnyčia atliko nacionalinę apklausą siekdama sužinoti, kiek žmonių tą dieną iš tikrųjų lankėsi bažnyčioje. Rezultatai sukrėtė. Anglijoje ir Velse daugiau nei pusė žmonių apskritai neatėjo į bažnyčią, tik 20 procentų atėjo į anglikonų pamaldas. Kad ir kaip išradingai dvasininkai būtų kūrę matematines teoremas ar sudarinėję islandų kalbos žodynus, savo bendruomenėms jie tikrai nebeturėjo tokios reikšmės kaip kadaise. Laimė, nėra jokių požymių, kad taip būtų atsitikę ir pono Marshamo parapijoje. Surašymo duomenimis, tą sekmadienį į jo rytines pamaldas atėjo 79 tikintieji, popiet — 86. Tai beveik 70 procentų jo parapijos žmonių — daug geresnis už šalies vidurkį rezultatas. Jei tarsime, kad jo pamaldoms tai įprasti skaičiai, tada, regis, mūsų ponas Marshamas buvo gerbiamas žmogus.

Teisinės firmos partneriai Finley ir Figg nurodo save kaip “boutique” advokatų kontorą.