Knyga: Kalta, jog esi moteris
Autorius: Mukhtar Mai
Leidykla: Alma Littera
„Kalta, jog esi moteris“ – tai tikra, iki širdies gelmių sukrečianti pakistanietės moters Mukhtar Mai istorija.
Mukhtar Mai tuomet buvo 28-eri.
Pasklidus kalboms, kad jos jaunesnysis dvylikametis brolis neva buvo susitikęs su mergina iš kito klano, sušaukiamas kaimo teismas ir paskelbiamas sveiku protu nesuvokiamas nuosprendis: Mukhtar pasmerkiama grupiniam išžaginimui, šitaip atsiteisiant už tariamą brolio kaltę.
Bausmė buvo įvykdyta. Išprievartautai, pažemintai, išniekintai Mukhtar, rodos, buvo likusi vienintelė išeitis – nusižudyti kaip daugybei jos likimo moterų. Tačiau ji, rizikuodama savo gyvybe ir artimųjų saugumu, nusprendė prabilti. Ir iš giliausio Pakistano užkampio pasigirdęs balsas sujaudino visą pasaulį. Jos kova už moterų teises sulaukė ir vis dar sulaukia didžiulio palaikymo, suteikiančio jai jėgų ir toliau grumtis su barbariškais visuomenės, kurioje gyvena, papročiais.
2005 metais Mukhtar Mai buvo paskelbta Metų moterimi.
„Nerastum kitos moters pasaulyje, kuri taip drąsiai ir ryžtingai kovotų už moterų teises.“
NEW YORK TIMES
Knygos “Kalta, jog esi moteris” ištrauka:
ŠEIMA PRIĖMĖ SPRENDIMĄ 2002 metų birželio 22-osios naktį.
Tai aš, Muchtaran Bibi, gyvenanti Mirvalos kaime ir priklausanti gudžaratų valstiečių kastai, tai aš privalau stoti prieš aukštesnės mastojų kastos klaną, įtakingus ir kovingus žemvaldžius. Turėsiu prašyti jų atleidimo savo šeimos vardu.
Atleidimo už savo jaunesnįjį brolį Šakurą. Mastojų gentis jį kaltina merginus Salmą, jų klano merginą. Jam tik dvylika metų, o Salma jau perkopusi dvi dešimtis. Mes žinome, kad jis nieko bloga nepadarė, bet jeigu mastojai taip nusprendė, mes, gudžaratai, privalome jiems paklusti. Taip jau nuo seno įprasta.
Mano tėvas ir dėdė pasakė:
- Mūsų mula Abdula Razakas nebežino, ką daryti. Kaimo taryboje mastojų nepalyginti daugiau. Apie susitaikymą jie nenori nė girdėti. Ir dar jie ginkluoti. Tavo dėdė iš motinos pusės ir mastojų draugas Ramzanas Pačaras viską išmėgino, kad tik nuramintų džirgos* narius. Mums liko vienintelė išeitis. Reikia, kad jų klano atleidimo paprašytų kuri nors gudžaratų moteris. Iš visų šeimos moterų pasirinkome tave.
- Kodėl mane?
- Tavo vyras sutiko su tavimi skirtis, tu neturi vaikų, pagal amžių vienintelė tam tinki, mokai Korano, esi rimta, gerbiama.
Jau seniai buvo sutemę, o aš vis dar nežinojau to rimto konflikto smulkmenų. Tik vyrai, ilgiausiai posėdžiaujantys džirgoje, tik jie žino, kodėl aš turiu stoti prieš teismą ir prašyti atleidimo.
Šakuras dingo nuo pat vidurdienio. Mes težinome, kad tada jis buvo netoli namų, javų lauke, o šįvakar jį uždarė policijos nuovadoje už penkių kilometrų nuo kaimo. Iš savo tėvo sužinojau, kad Šakurą mušė.
- Matėme, kaip policija išsiveda tavo brolį iš mastojų. Jis buvo visas kruvinas, drabužiai suplėšyti. Jie uždėjo jam antrankius ir išsivedė, negalėjau nė žodžiu su juo persimesti. Visur jo ieškojau, tada vienas vyras, kuris buvo įsilipęs aukštai į palmę ir pjovė šakas, atėjo man pasakyti, kad mas- tojai jį pagrobė. Pamažu iš kaimo žmonių sužinojau, kad mastojai jį apkaltino vagiliavus jų cukranendrių laukuose.
Mastojai įpratę taip kerštauti. Jie žiaurūs, jų genties vadas galingas ir pažįsta daug žmonių – įtakingų žmonių.
Nė vienas iš mūsų šeimos nedrįso pas juos eiti . Tie vyrai, ginkluoti šautuvais, gali netikėtai išdygti bet kuriuose namuose ir pulti niokoti, plėšti ir prievartauti. Gudžaratai yra žemesnės kastos ir privalo paklusti mastojų valiai.
Mula vienintelis gali nenusileisti mastojams, nes yra dvasininkas, todėl pamėgino išlaisvinti mano brolį. nesėkmingai. Tada mano tėvas nuėjo pasiskųsti policijai. pasipūtėliai mastojai, įsižeidę, kad valstietis gudžaratas drįso pakelti galvą ir pasiųsti pas juos policiją, pakeitė kaltinimą. Jie pareiškė policininkams, jog Šakuras išprievartavo salmą ir atiduos berniuką tik su sąlyga, kad policija įkiš jį į kalėjimą. Ir dar pridūrė: jei policija jo nepasodins, turės jiems grąžinti. mastojai jį kaltina zina. pakistane zina reiškia ir išžaginimą, ir svetimoteriavimą, ir nesantuokinius lytinius santykius. pagal šariatą, islamo įstatymus, Šakurui gresia mirties bausmė. Taigi policija jį uždarė į kalėjimą kaip kaltinamąjį, be to, ten jis bus saugus nuo mastojų, kurie reikalauja teisės patiems įvykdyti teisingumą. Jau nuo pat popietės visas kaimas žino, kas dedasi, todėl saugumo sumetimais mano tėvas išvedė šeimos moteris iš namų pas kaimynus. Žinome, kad mastojų kerštas visada krinta ant žemesnės kastos moterų galvų. moterims lemta žemintis, maldauti atleidimo prieš visus kaimo vyrus, susirinkusius į džirgos posėdį prie mastojų namų.
Aš tuos namus matau iš tolo, jie stovi maždaug per tris šimtus metrų nuo mūsiškių. storiausios sienos, terasa, nuo kurios jie žvalgo apylinkes, tarsi būtų žemės viešpačiai.
- Muchtaran, pasiruošk ir sek paskui mus.
Tą naktį dar nežinau, kad kelias, vedantis nuo mūsų namų iki daug turtingesnio mastojų ūkio, visiems laikams pakeis mano gyvenimą. Nežinau, ką lems likimas, nežinau, ar šis kelias bus trumpas, ar ilgas. Trumpas, jei klano vyrai priims mano atgailą. Viliuosi, kad priims. Atsistoju ir imu į rankas Koraną. Spaudžiu jį prie krūtinės, pasirengusi atlikti savo užduotį. Koranas mane apsaugos.
Aš turbūt bijosiu.
Mano tėvas neturėjo kito pasirinkimo. Man dvidešimt aštuoneri, nemoku nei skaityti, nei rašyti, nes kaime nėra mergaičių mokyklos, bet aš išmokau Koraną mintinai ir po skyrybų savanoriškai jo mokau kaimo vaikus. Iš čia mano orumas. Mano jėga.
Žengiu gruntkeliu, lydima tėvo, dėdės ir Gulamnabio, žmogaus iš kitos kastos, kuris tarpininkauja visuose nešvariuose džirgos sandėriuose. Jie baiminasi dėl mano saugumo. Net mano dėdė dvejojo, kol galiausiai nusprendė eiti drauge. O aš žengiu keliu nesąmoningai kaip vaikas. Aš juk nieko bloga nepadariau. Esu tikinti ir po skyrybų gyvenu savo šeimoje, toli nuo vyrų, kaip ir dera, ramiai, be rūpesčių. Nė vienas žmogus nėra apie mane pasakęs nieko bloga, kaip neretai pasitaiko kitoms moterims. Salma, pavyzdžiui, garsėja atžarumu. Ta mergina kalba garsiai, šiurkščiai ir nenustygsta vietoje. Ji išeina iš namų kada panorėjusi ir eina ten, kur užsigeidžia. Gali būti, kad mastojai sumanė pasinaudoti mano jaunėlio brolio nekaltumu ir nuslėpti ką nors, susijusio su Salma. Šiaip ar taip, kad ir ką mastojai nusprendžia, gudžaratai paklūsta.
Birželio naktis dar alsuoja dienos kaitra, paukščiai nečiulba, tyli ir ožkos. Kažkur suloja šuo ir sutrikdo tylą, lydinčią mano žingsnius, ir pamažu toji tyla ima šnabždėti. Žengiu toliau, mane pasiekia įsiutusių vyrų balsai. Vienintelė lempelė apšviečia mastojų ūkio vartus ir dabar jau juos įžiūriu. Jų daugiau nei šimtas, gal visas pusantro šimto, jie susirinkę prie mečetės, dauguma jų mastojai. Tai jie viešpatauja džirgoje. Net mula niekaip negali jų paveikti, nors yra visų kaimiečių užtarėjas. Ieškau jo akimis, bet nematau. Tada dar nežinau, jog kai kurie džirgos nariai nesutiko su mastojais dėl to, kaip sprendžiama byla, ir išėjo iš susirinkimo, palikdami juos padėties šeimininkais.
Dabar priešais matau genties vadą Faizą Muchamedą, vadinamą Faizu. Ir dar ketvertą vyrų: Abdulą Chaliką, Gulamą Faridą, Alachą Ditą ir Muchamedą Fiazą. Ginkluotus šautuvais ir pistoletu. Staiga ginklai nukrypsta į mano klano vyrus. Mastojai mosikuoja ginklais gąsdindami maniškius, kad šie pabėgtų, bet mano tėvas ir dėdė net nekrusteli. Jie stovi už manęs, arčiau Faizo jų neprileidžia.
Už tų kelių mastojų susirinkusi jų gentis. Grėslių, sudirgusių ir nekantraujančių vyrų siena.
Atsineštą skarą patiesiu jiems prie kojų, taip parodydama ištikimybę ir atsidavimą. Iš atminties kartoju vieną Korano surą, uždėjusi ranką ant šventosios knygos. Moku šventraštį, nes man jį nuolat skaitė ir išmokau mintinai, ir galbūt tekstą moku geriau už daugumą tų žvėrių, kurie paniekinamai dėbso į mane. Dabar privalau ištarti prašymą atleisti. Kad būtų grąžinta nepriekaištinga mastojų garbė. Pandžabas, vadinamas „penkių upių šalimi“, dar turi kitą vardą – „garbingųjų šalis“. Bet kas tie garbingieji?
Jų šautuvai ir pikti veidai man kelia nerimą. Ypač Fai- zas, jų gaujos vadas, aukštas, stiprus ir dar ginkluotas šra- tiniu šautuvu. Jis žiūri kaip beprotis, įsmeigęs neapykantos kupinas akis. Suvokiu priklausanti žemesnei socialinei kastai, bet vis tiek turiu gudžaratų savigarbos. Mūsų, vargingų smulkių žemdirbių, bendruomenės istorija sena, daugybės šimtmečių istorija, ir nors jos gerai nežinau, jaučiu, kad ji mano ir mano kraujo dalis. Atsiprašymas, kurio maldauju šių storžievių, tėra formalumas, jis neteršia mano gero vardo. Nuleidusi akis tariu žodžius, stengdamasi kalbėti kuo garsiau, kad mano moteriškas balsas neištirptų dusliai gaudžiant įjaudrintiems vyrams.
- Jei mano brolis prasikalto, prašau už jį atleidimo, prašau jį paleisti.
Mano balsas nesuvirpėjo. Pakeliu akis ir laukiu atsakymo, bet Faizas tyli, paniekinamai purtydamas galvą. Akimirką stoja tyla. Mintyse meldžiuosi ir mane ūmai tarsi musoninė audra apima baimė, paralyžiuodama kūną elektros iškrova.
Iš šio vyro akių matau, kad jis nė neketina priimti mano atsiprašymo. Jis reikalavo gudžaratų moters, kad prieš visą kaimą numalšintų savo keršto troškulį. Šie vyrai suklaidino džirgos susirinkimą, kuriame patys dalyvavo, suklaidino mulą, mano tėvą ir visą mūsų šeimą. Tai pirmas kartas, kai patys tarybos nariai skelbia grupinio išprievartavimo nuosprendį, siekdami atkurti, kaip jie sako, „teisingumą garbės vardan“.
Faizas kreipiasi į savo brolius, kaip ir jis nekantraujančius vykdyti savo teisingumą. Patvirtinti savo galybę jėga.
- Ji čia! Darykite su ja, ką norite!
Iš tikrųjų esu čia, bet tai jau nebe aš. Šis paralyžiuotas kūnas, šios linkstančios kojos man jau nebepriklauso. Aš tuoj apalpsiu, nukrisiu ant žemės, bet nebėra kada. mane jau velka jėga lyg pjaunamą ožką. Vyrai sugriebė man už riešų, tąso už drabužių, skaros, plaukų. Aš klykiu.
- Korano vardu paleiskite mane! Dėl Dievo paleiskite mane!
Iš nakties tamsos patenku į akliną uždarą patalpą, vos įžiūriu keturis vyrus mėnulio šviesoje, prasiskverbiančioje pro mažytį langelį. Keturios sienos ir durys, priešais jas šmėkšo ginkluotas siluetas.
Jokios išeities. Jokios prasmės melstis.
Ten jie mane ir išprievartavo, ant pliko tvarto grendymo. Keturi vyrai. Nežinau, kiek laiko truko ta žeminanti kankynė. Valandą ar visą naktį.
Aš, Muchtaran Bibi, vyresnioji savo tėvo Gulamo Fa- rido duktė, netekau sąmonės, bet niekada nepamiršiu tų galvijų veidų. Jiems moteris tėra nuosavybė, šlovės ar keršto objektas. Jie ją veda arba prievartauja – nelygu, kaip gentyje suprantamas išdidumas. Jie žino, kad taip pažemintai moteriai nieko kita nelieka, tik nusižudyti. Jiems net nereikia išsitraukti ginklų. Ją nužudo išžaginimas. Išžaginimas – pats galingiausias ginklas. Jis galutinai pažemina kitą klaną.
Jie manęs nemušė – aš ir taip buvau jų valioje, nes jie grasino mano tėvams, o mano brolis sėdėjo kalėjime. Aš privalėjau ištverti ir ištvėriau.
Paskui jie išstūmė mane lauk – pusnuogę, priešais visą laukiantį kaimą. Šįkart dvivėrės durys užsitrenkė, jie liko viduje. Buvau viena su savo gėda, viena jų akivaizdoje. Man trūksta žodžių pasakyti, kas tą akimirką buvau. Nemąsčiau, mano smegenis buvo aptraukusi migla. Už tos tirštos miglos pranyko kankinimų ir gėdingo nuolankumo vaizdai, slinkau susikūprinusi, užsigobusi veidą skara – vieninteliu man likusiu orumo ženklu, ėjau nežinodama kur, bet instinktyviai sukdama gimtųjų namų link. Styrinau keliu lyg šmėkla, nesuvokdama, kad atsilikę man iš paskos traukia tėvas, dėdė ir jo draugas Ramzanas. Visą mano egzekucijos laiką jie stovėjo grasinami šautuvais ir mastojai tik dabar juos paleido.
Prie namų stovi motina ir verkia. Praeinu pro ją apdujusi, nepajėgdama ištarti nė žodžio. Kitos moterys mane palydi tylėdamos. Įeinu į vieną iš trijų kambarių, skirtą moterims, ir puolu ant demblio. Ant manęs užmeta antklodę, aš nebejudu. Mano gyvenimas nugrimzdo į tokį siaubą, kad galva ir kūnas nebesugeba priimti tikrovės. Nežinojau, kad įmanoma taip smurtauti. Buvau naivi, pripratusi gyventi globojama savo tėvo ir vyresniojo brolio, kaip ir visos mano krašto moterys.
Aštuoniolikos metų šeima ištekino mane už vyro, kurio nepažinojau, – tinginio ir menkystos, – bet man pavyko gana greitai išsiskirti, nes tėvas mane palaikė. Gyvenau kaip atsiskyrėlė, toli nuo išorinio pasaulio, to pasaulio, kuris baigiasi mano kaimo pakrašty. Būdama beraštė, kaip ir kitos moterys, gyvenime, neskaitant namų ruošos, turėjau tik du paprastus užsiėmimus. Savanoriškai mokiau vaikus Korano, mokiau taip pat, kaip pati buvau išmokusi – mintinai.
O norėdama prisidėti prie menkų šeimos pajamų, mokiau moteris to, ką pati sugebėjau geriausiai – siuvinėti. Nuo saulėtekio iki sutemų mano būties ratas sukosi mažytėje tėvų sodyboje derliaus nuėmimo ir kasdienių darbų ritmu. Be to, ką patyriau per santuoką, laikinai nuvedusią mane į svetimus namus, nepažinojau nieko kita, tik šį gyvenimą, niekuo nesiskiriantį nuo kitų mano aplinkos moterų kasdienybės. Likimas išstūmė mane lauk iš šios ramios aplinkos ir aš nesupratau savo bausmės priežasčių. Jaučiausi mirusi, paprasčiausiai mirusi. Nepajėgi protauti ir iškęsti tos nepažįstamos kančios, tokios didelės, paralyžiuojančios.
Visos moterys aplink mane verkė. Jutau ant kaktos ir peties uždėtas rankas, užjaučiančias rankas. Mano jaunėlės sesės verkšleno, o aš gulėjau sustingusi, keistai svetima visai tai nelaimei, ištikusiai mane ir palietusiai visą šeimą. Tris dienas iš kambario išslinkdavau tik reikalo prispirta, bet nei valgiau, nei verkiau, nei kalbėjau. Girdėjau savo motiną sakant:
- Muchtaran, reikia užmiršti. Viskas baigta. Policija paleis tavo brolį.
Girdėjau ir kitokių kalbų. Viena kaimo moteriškė pareiškė:
- Šakuras prasikalto, jis išprievartavo Šalmą…
Kita dėstė:
- Muchtaran turėjo tekėti už mastojaus, kaip sakė mula, o Šakuras – vesti salmą. Bet ji nepanoro. pati kalta.
po kaimą tarsi juodi varnai arba balti balandžiai sklandė kalbos – nelygu, kas kalbėdavo. pamažu suvokiau, iš kur visa tai eina.
Nešvarūs džirgos sandėriai paprastai svarstomi mulos Abdulos Razako namuose, o šįkart sueiga vyko gatvėje, pačiam kaimo vidury. Tradicinė genties taryba nesivadovauja jokiais valstybės įstatymais ir tarpininkauja sprendžiant dviejų šalių ginčus, stengdamasi atstovauti tiek vienos, tiek kitos pusės interesams. Kaimuose žmonės labiau linkę kreiptis į džirgą, nes valstybinis teisingumas pernelyg brangiai kainuoja. Reikia mokėti advokatui, o dauguma valstiečių to neišgali. Nežinau kodėl, bet mano broliui, apkaltintam išžaginimu, džirga tarpininkauti negalėjo. Tėvas su dėde apie tai užsiminė tik labai miglotai – moterys retai sužino, ką būna nusprendę vyrai. Bet pamažu, girdėdama iš kaimo mus pasiekiančias kalbas, ėmiau suprasti savo bausmės priežastį.
Šakuras neva buvo užkluptas nusikaltimo vietoje – merginantis Salmą. O dar sklido gandai, kad jis vogęs cukranendrių ūglius. Bent taip iš pradžių tvirtino mastojai. Apkaltinęs mano brolį vagyste, klanas jį pagavo ir visaip žemindamas mušė bei prievartavo. Šakuras visa tai pasipasakojo vėliau ir tik tėvui. Brolis mėgino ne kartą pabėgti, bet jį vis sučiupdavo.
Paskui, norėdami džirgos susirinkime nuslėpti mano jaunėlio brolio prievartavimą, jie sumanė naują versiją: esą Šakuras turėjęs lytinių santykių su Salma, kuri buvusi skaisti. Sunkus nusikaltimas. Mergaitėms draudžiama kalbėtis su berniukais. Jei moteris sutinka vyriškį, ji privalo nuleisti akis ir nieku gyvu, jokia dingstimi jo neužkalbinti.
Kai matau Šakurą kieme, nieko panašaus nepajėgiu įsivaizduoti. Tai menkutis dvylikos ar trylikos metų pa
auglys – pas mus vaikų amžių apytikriai žino tik motina ar tėvas: „Šįmet tau sukanka penkeri metai, dešimt metų, dvidešimt metų..”, niekam nerūpi gimimo data, ji niekur neregistruojama. Mano mažasis brolis, toks liesutis ir dar visai vaikas, negalėjo turėti santykių su jokia mergina.
Salma – dvidešimtmetė moteris, ganėtinai palaido liežuvio. Gal ji žodžiais ir pakurstė berniuką, jai tai įprasta, bet jis kaltas tik tiek, kad susidūrė su ja mastojų kukurūzų lauko pakrašty. Atsirado kaime tvirtinančių, kad jis neva ją mergino – šiaip ar taip, su ja kalbėjo – kiti tikino, esą jie buvo užklupti sėdintys šalia susikibę už rankų… Tiesa pasimeta gausybėje kalbų – juk vieni ir kiti priklauso skirtingiems klanams.
Šakuras nieko bloga nepadarė, aš tuo įsitikinusi.
Tai, ką jis patikėjo mūsų tėvui, išsipasakojęs apie tądien ištvertas kankynes, galima prilyginti tik mano kančioms.
Visa tai be perstojo sukasi mano galvoje kone visą savaitę – kodėl jis ir kodėl aš? Ta šeima paprasčiausiai nori mus sužlugdyti.
Dar išgirstu kalbant, kad pirmasis mastojams išeitį pasiūlė mula Abdula Razakas. Jis sakė, kad būtų išmintinga nurimti ir kad abi gentys susitaikytų, Šakurą reikėtų apvesdinti su Salma, o vyriausiąją gudžaratų dukterį, tai yra mane, ištekinti už mastojo. Kai kurie tvirtina, esą aš atsisakiau ir taip kliudžiau susitaikyti, taigi pati esu kalta dėl to, kas man nutiko. Bet, pasak kitų tarybos narių, pats mastojų vadas atmetė tokią nelygią santuoką. Esą jis net suriko:
- Viską suniokosiu jų namuose, viską išdaužysiu! Nugalabysiu galvijus ir išžaginsiu jų moteris!
Štai tada mula, nebeturėdamas ką pasiūlyti, paliko tarybą. Pagaliau Ramzanas, vienintelis nepriklausąs nei mastojų, nei mūsų genčiai, įtikino mano tėvą ir dėdę mėginti susitaikyti kitaip: prašyti atleidimo. pasiųsti gerbiamą mano amžiaus moterį ir tiems žvėrims parodyti nuolankumą. Prašyti mastojų gailestingumo, kad jie atsiimtų savo kaltinimą ir policija paleistų mano brolį. Taip ir atsitiko: aš, tokia patikli, išėjau iš namų, kad stočiau prieš tuos storžievius, ir nė vienam nė į galvą neatėjo, kad tapsiu to paskutinio mėginimo susitaikyti auka.
Kai žagintojai išmetė mane lauk, Šakuras dar nebuvo paleistas. Tą pačią naktį vienas mano pusbrolių nuėjo pas mastojų klano vadą Faizą.
- Kas įvyko, nebepakeisi. Bet dabar išvaduokit iš kalėjimo Šakurą.
- Eik į policijos nuovadą, aš su jais vėliau pakalbėsiu.
Pusbrolis nuėjo į policiją.
- Aš kalbėjau su Faizu, jis sakė, kad galite paleisti berniuką.
Policininkas pakėlė telefono ragelį ir paskambino Fai- zui, lyg šis būtų jo viršininkas.
- Kažkoks žmogus atėjo pas mus ir sako, kad sutinki paleisti Šakurą…
- Pirmiausia tegul susimoka už išlaisvinimą. Paimkite iš jo pinigų ir tada paleiskite.
Policija pareikalavo dvylikos tūkstančių rupijų. Šeimai tokia suma buvo neįkandama. Trijų ar keturių mėnesių darbininko atlyginimas. Tėvas su dėde apėjo visus gimines, kaimynus ir tą sumą surinko. Tą pačią naktį nunešė policijai pinigus. Galiausiai apie pirmą valandą nakties mano brolis buvo paleistas.
Bet jam vis dar gresia pavojus. Neapykanta neišnyko. Mastojai eis iki galo su savo kaltinimais, jie negali trauktis ir pakenkti savo garbingam vardui – juk mastojus niekada nenusileidžia. Jie ten, savo namuose, šeimos galva ir jo broliai, ten, kitoje cukranendrių lauko pusėje. Visiems matomi. Jie nugalėjo mano brolį, mane ir dabar triumfuoja, bet karas dar nesibaigė. Mastojai visi iki vieno ginkluoti. Jie priklauso kariautojų kastai, o mes teturime malkų ugniai užkurti ir nėra jokio įtakingo sąjungininko, kuris mus apgintų.
Aš noriu nusižudyti ir mano pasiryžimas tvirtas. Padarysiu tai, ką daro mano likimo moterys. Išgersiu rūgšties ir mirtimi galutinai užgesinsiu gėdos ugnį, kuri degina mane ir mano šeimą. Maldauju motinos padėti man numirti. Kad ji nueitų nupirkti rūgšties ir kad pagaliau gyvenimas baigtųsi, nes kitų sąmonėje aš jau esu mirusi. Motina pratrūksta raudoti ir man neleidžia to daryti; ji manęs nebepalieka vienos nei dieną, nei naktį. Aš nebegaliu užmigti, o motina neleidžia man mirti. Slenka dienos ir aš, nugalėta bejėgystės, kraustausi iš proto. Negaliu taip toliau gyventi – įsiraususi į patalus, pasislėpusi nuo pasaulio po savo skara. Bet vieną dieną netikėtas pykčio protrūkis išgelbėja mane nuo tokio paralyžiaus.