Koks mokinys be knygų? Šį Žodį vartojame tikrai dažnai, bet jis nėra iš žilas senovės. Ir pačias knygas, ir jų vardą lietuviai gavo iš slavų, tikriausiai iš baltarusių. Žodis gražiai pritapo prie kitų moteriškosios giminės daiktavardžių, greitai prigijo ir iki šių dienų puikios šeimynėlės susilaukė: knygynas, knygininkas, knygnešys, knygrišys, knygotyra, knyginis, knygiškas. Ir pati knyga nevienoda – kartais tik knygelė, knygutė, knygelytė, knygiūkštė…

Ar žinote, kad lietuviai iš pradžių knyga vadino tik vieną puslapį? Visa knyga jiems buvo knygos. Antai jau minėtasis M. Mažvydas katekizmo prakalboje rašė: “Knygelės pačios bylo lietuvinikump ir žemaičiump.” Čia žodį knygelės reikia suprasti “knygelė”, t. y. jo katekizmas, nes kitų lietuviškų knygų tada dar nebuvo. Taigi šių dienų kalba M. Mažvydo sakinys skambėtų taip: “Knygelė pati byloja į lietuvininkus ir žemaičius.” Mažvydo pasakymą “Tosu knygelėsu rasi” reikia suprasti “toje knygelėje rasi”. Tokia daugiskaita kartais dar pavartojama tarmėse: Ji pasiėmė knygas (t. y. maldaknyge) ir išėjo į bažnyčią.

2007-09-07 Dialogas