Knyga: Kortų paslaptis
Autorius: Jostein Gaarder
Leidykla: Tyto alba
Tiems, kuriems patiko norvegų rašytojo Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“, nudžiugins ir mūsų išleistas naujas rašytojo romanas „Kortų paslaptis“.
− Ar žinai, kodėl dauguma žmonių tik maklinėja po pasaulį ir nė kiek nesistebi tuo, ką mato aplinkui? − paklausė.
Papurčiau galvą.
− Todėl, kad pasaulis tampa įpročiu.
„Kortų paslaptis“ – tai trijų kelionių istorijos: pirmoji kelionė iš Norvegijos į Graikiją. Dvylikametis Hansas Tomas ir jo tėtis, filosofas mėgėjas, iškeliauja ieškoti mamos, kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“ nežinoma kryptimi. Atsitiktinai sužinoję, kad mama gyvena Atėnuose, tėvas ir sūnus leidžiasi į kelionę. Kelias veda per Šveicariją, kur kalnų kaimelyje gyvenantis kepėjas padovanoja berniukui mažutėlę knygutę – o joje esanti istorija pradeda antrąją kelionę. Ten surašytas pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jo gyvenimo veikėjais. Kelionė veda berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą…
Trečioji Hanso Tomo kelionė – į filosofiją. Tėvas atveria jam filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia, nejučia keldamas amžinuosius klausimus: kas esame mes, iš kur atsiradome, ar yra Dievas?
Tai fantazijos kupina knyga su daugybe filosofinių klausimų, nejučia padaranti skaitytoją ir protingesnį, ir geresnį. O perskaitę tikriausiai daugelis supras, kad jie gyvenime yra sutikę bent po vieną džokerį ir kad jiems labai pasisekė…
Nes pati įdomiausia yra ketvirtoji kelionė – ta, kuri atitenka skaitytojui. Jis keliauja ne tik per Norvegiją, Šveicariją ar Graikiją, ne tik į negyvenamą salą ar atranda filosofijos paslaptis. Jis keliauja į savo paties vidų, kur galbūt pavyks atrasti atsakymą į amžinąjį klausimą – kas esu aš?
Jostein Gaarder (Josteinas Gorderis, g. 1952 Osle) – garsiosios knygos apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“ autorius. „Kortų paslaptyje“ sutinkame berniuką Hansą Tomą, kuris galėtų būti jaunesnysis Sofijos brolis.
Knygos “Kortų paslaptis” ištrauka:
HANSĄ TOMĄ, kuris pakeliui į filosofų tėvynę skaito knygutę iš bandelės.
TĖTUŠĮ, kuris užaugo Arendalyje, ujamas dėl savo vokiškos kilmės, o paskui parsisamdė junga ir pabėgo į jūrą.
MAMĄ, kuri pasiklydo mados pasaulyje.
LINĘ, kuri yra Hanso Tomo močiutė.
SENELĮ, kuris 1944 metais buvo išsiųstas į Rytų frontą.
NYKŠTUKĄ, kuris Hansui Tomui dovanoja lupą.
APKŪNIĄ MOTERĮ Dorfo viešbutėlyje.
SENĄJĮ KEPĖJĄ, kuris Hansą Tomą pavaišina stikline kriaušių limonado ir įduoda jam keturias bandeles popieriniame maišelyje.
ČIGONĘ BŪRĖJĄ ir jos gražuolę dukterį, susidvejinusią amerikietę, graiką modelių agentą, Sokratą, karalių Edipą, Platoną, plepų padavėją ir kitus.
LIUDVIKĄ, kuris 1946 metais per kalnus pasiekė Dorfą. ALBERTĄ, kuris tapo našlaičiu, ligos patale mirus motinai. KEPĖJĄ HANSĄ, kurio laivas 1842 metais nuskendo pakeliui iš Roterdamo į Niujorką, prieš jam tampant Dorfo kepėju. FRUDĘ, kurio laivas nuskendo 1790 metais gabendamas didelį sidabro krovinį iš Meksikos į Ispaniją.
STINĘ, kuri buvo susižadėjusi su Frude ir laukėsi, kai šis išplaukė į Meksiką.
ŪKININKĄ FRICĄ ANDRĖ ir pirklį Heinrichą Albrechtsą.
52 KORTAS, įskaitant Čirvų Tūzą, Būgnų Valetą ir Čirvų Karalių. DŽOKERĮ, kuris žvelgia per giliai ir mato per daug.
Nuo tada, kai stovėjau priešais senosios Poseidono šventovės griuvėsius Sunijo kyšulyje ir žvelgiau į Egėjo jūrą, praslinko šešeri metai. Tuoj bus pusantro šimto metų nuo to laiko, kai Kepėjas Hansas atvyko į keistąją salą Atlanto vandenyne. Ir praėjo lygiai du šimtai metų nuo tada, kai pakeliui iš Meksikos į Ispaniją nuskendo Frudės laivas.
Turiu grįžti taip toli į praeitį, kad suprasčiau, kodėl mama pabėgo į Atėnus…
Mielai galvočiau apie ką nors kita. Bet žinau, kad turiu pamėginti visa tai užrašyti, kol manyje liko dar bent kiek vaikiškumo.
Sėdžiu priešais svetainės langą Hisėjos saloje ir matau, kaip lauke nuo medžių byra lapai. Jie skrieja žemyn ir gatves nukloja puriu kilimu. Maža mergaitė brenda per kaštonus, šie šokčioja sproginėdami tarp sodų tvorų.
Toks įspūdis, lyg niekas nebesusiję tarpusavyje.
Kai prisimenu Frudės pasjanso kortas, atrodo, tarsi visa gamta būtų išėjusi iš vėžių.
PIKŲ TŪZAS
.kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis.
Didžioji kelionė į filosofijos tėvynę prasidėjo Arendalyje, sename Pietų Norvegijos jūreivystės mieste. Iš Kristiansando keltu Bolero persikėlėme į Hirtshalsą. Apie kelionę per Daniją ir Vokietiją nėra daug ko pasakoti. Neskaitant legolendo ir didžiulio Hamburgo uosto, matėme beveik vien greitkelius ir fermerių ūkius. Tik kai pasiekėme Alpes, pasidarė įdomiau.
Mudu su tėtušiu dėl kai ko susitarėme. Aš pažadėjau nepykti, kai teks ilgai važiuoti iki nakvynės vietos, o jam buvo draudžiama rūkyti automobilyje. Užtat nusprendėme dažnai stoti, kad jis galėtų parūkyti. Tuos sustojimus geriausiai ir prisimenu, iki įvažiavome į Šveicariją.
Kiekvieną rūkymo pertraukėlę tėtušis pradėdavo nedidele paskaita apie tai, ką išmąstė vairuodamas, kol aš ant galinės sėdynės skaitinėjau komiksus apie Donaldą arba dėliojau pasjansą. Dažniausiai jis kalbėdavo ką nors apie mamą. Arba postringaudavo apie dalykus, kurie jį domino visą laiką, kiek tik jį pažinojau.
Nuo tada, kai tėtušis, daug metų praleidęs jūroje, grįžo į krantą, jis domėjosi robotais. Pomėgis gal ne toks ir keistas, bet tėtušis tuo neapsiribojo. Jis taip pat buvo įsitikinęs, kad vieną dieną mokslas sugebės sukurti dirbtinius žmones. Turėjo gal
voje ne tuos kvailus metalinius robotus, kurie žybsi raudonomis ir žaliomis lemputėmis ir kalba dusliu balsu. Ne, tėtušis tikėjo, kad vieną dieną mokslas sugebės sukurti tikrus mąstančius žmones, tokius kaip mes. Ir tai dar ne viskas: jis manė, kad iš esmės visi žmonės ir yra tokios dirbtinės būtybės.
— Mes — gyvut gyvutėlės lėlės, — sakydavo.
Tokie žodžiai paprastai pasigirsdavo po taurelės kitos.
Kai buvome legolende, jis ilgai stovėjo ir stebeilijo į lego žmogeliukus. Paklausiau, ar galvoja apie mamą, bet jis tik papurtė galvą.
— Įsivaizduok, jei visa tai staiga atgytų, Hansai Tomai, — tarė jis. — Įsivaizduok, jei šios figūros staiga imtų tapinėti tarp plastikinių namelių. Ką tada darytume?
— Tu kuoktelėjęs, — atsakiau, nes buvau įsitikinęs, kad tėvai, atsivedantys savo vaikus į legolendą, paprastai taip nesvaičioja.
Ketinau paprašyti, kad man nupirktų ledų. Mat iš patirties žinojau, kad ko nors prašyti verta tada, kai tėtušis pradeda skleisti keistąsias savo idėjas. Manau, kartais jį truputį grauždavo sąžinė, kad jo vaikas nuolat turi klausytis tų šnekų, o kai žmogų graužia sąžinė, jis paprastai tampa kiek dosnesnis. Man dar nespėjus paprašyti ledų, tėtušis tarė:
— Iš esmės mes patys esame tokios gyvut gyvutėlės lego figūrėlės.
Supratau, kad ledai garantuoti, nes tėtušis nusprendė pafilosofuoti.
Mes išsiruošėme į Atėnus, bet tai nebuvo eilinės vasaros atostogos. Atėnuose — ar šiaip kažkur Graikijoje — norėjome pamėginti surasti mamą. Nebuvo jokios garantijos, kad ją surasime, o jeigu ir surastume, nežinia, ar ji sutiktų grįžti su mumis namo, į Norvegiją. Bet turime pabandyti, pasakė tėtušis, nes nė vienas iš mudviejų nepakėlėme minties, kad visą likusį gyvenimą turėsime praleisti be mamos.
Mama paliko mudu su tėtušiu, kai man buvo ketveri metai. Tikriausiai todėl tebevadinau ją mamyte. Su tėtušiu laikui bėgant susipažinau geriau, tad vieną dieną nebeišėjo jo vadinti tėte.
Mama iškeliavo į platųjį pasaulį ieškoti savęs. Mudu su tėtušiu supratome, kad auginant ketverių metų vaiką pats laikas surasti save, tad sumanymą parėmėme. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl jai reikėjo išvažiuoti, kad surastų save. Kodėl ji negalėjo visų tų reikalų sutvarkyti Arendalyje — ar bent jau pasitenkinti kelione į Kristiansandą? Visiems, kurie nori surasti save, galiu patarti ir toliau likti toje pačioje vietoje. Kitaip kyla didelis pavojus pasimesti amžiams.
Nuo tada, kai mama mus paliko, praėjo tiek daug metų, jog gerai nebeprisimenu, kaip ji atrodė. Tik pamenu, kad buvo kur kas gražesnė už visas kitas moteris. Bent jau tėtušis taip sakė. Be to, jis teigė, kad kuo gražesnė moteris, tuo jai sudėtingiau surasti save.
Nuo tada, kai mama dingo, visur jos ieškojau. Kaskart eidamas per Arendalio centrinę aikštę tikėdavausi staiga ją išvysti, o viešėdamas pas močiutę Osle nuolat dairydavausi jos pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje. Bet nė sykio jos nepamačiau. Tol, kol tėtis namo neparsitempė graikiško madų žurnalo. Ten puikavosi mama — ir ant viršelio, ir žurnalo viduje. Iš tų nuotraukų buvo ganėtinai aišku, kad ji dar nesurado savęs. Nes iš nuotraukų tame žurnale žvelgė ne mano mama — ji akivaizdžiai stengėsi atrodyti panaši į kažką kitą. Mudviem su tėtušiu jos baisiai pagailo.
Tas madų žurnalas į mūsų namus pateko, kai tėtušio teta grįžo iš Kretos. Ten žurnalas su mamos nuotraukomis buvo iškabinėtas visuose spaudos kioskuose. Tereikėjo numesti keletą drachmų ant prekystalio, ir žurnalas tavo. Man ta mintis pasirodė truputį juokinga. Čia mes mamos ieškome metų metus, o ten ji pozuoja ir plačiai šypsosi kiekvienam praeiviui.
— Į ką, po galais, ji įsivėlė? — paklausė tėtušis ir pasikrapštė pakaušį.
Vis dėlto jis išsikirpo jos nuotraukas ir pakabino miegamajame. Esą geriau turėti kelias mamą primenančios moters nuotraukas, negu išvis neturėti nuotraukų.
Kaip tik tada tėtušis nusprendė, kad mums reikia važiuoti į Graikiją ir ją surasti.
— Turim pamėginti parsitempti ją namo, Hansai Tomai, — tarė jis. — Jeigu to nepadarysime, bijau, kad ji paskęs toje mados pasakoje.
Nelabai supratau, ką tai reiškia. Daug kartų buvau girdėjęs, kad galima paskęsti per didelėje suknelėje, bet nežinojau, kad įmanoma paskęsti pasakoje. Šiandien žinau, kad visi žmonės turi to saugotis.
Kai sustojome greitkelyje netoli Hamburgo, tėtušis prašneko apie savo tėvą. Tą istoriją girdėjau nebe pirmą kartą, bet dabar, pro šalį švilpiant automobiliams, įspūdis buvo visai kitoks.
Mat tėtušis yra vokiečio okupanto vaikas. Man nebe gėda tai sakyti, nes dabar žinau, kad vokietukai gali būti tokie pat šaunūs kaip visi kiti vaikai. Tačiau bepigu man kalbėti. Savo kailiu nesu patyręs, ką reiškia augti mažame Pietų Norvegijos miestelyje be tėčio.
Turbūt tėtušis vėl prisiminė, kas nutiko močiutei ir seneliui, nes keliavome per Vokietiją.
Visi žino, kad per karą nebuvo lengva gauti maisto. Tai žinojo ir močiutė, kai dviračiu išsiruošė į Frulandą brukniauti. Jai buvo ne daugiau kaip septyniolika. Tik štai nesėkmė — prakiuro dviračio padanga.
Tas brukniavimas yra svarbiausia, kas nutiko mano gyvenime. Gali pasirodyti keista, kad svarbiausias mano gyvenimo įvykis nutiko daugiau nei trisdešimt metų iki man gimstant, bet jeigu tą sekmadienį nebūtų prakiurusi močiutės dviračio padanga, nebūtų gimęs tėtušis. O jeigu nebūtų gimęs jis, aš irgi nebūčiau turėjęs jokių šansų.
Taigi atsitiko taip, kad Frulande močiutei prakiuro dviračio padanga, o krepšys buvo pilnas bruknių. Žinoma, ji neturėjo pasiėmusi klijų ir lopų, bet net jei ir būtų turėjusi viso pasaulio klijus ir lopus, vargu ar būtų sugebėjusi pati užsilopyti padangą.
Tuomet kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis. Nors ir vokietis, nebuvo itin karingai nusiteikęs. Atvirkščiai — elgėsi labai mandagiai su jauna mergina, negalinčia parsigauti namo su savo bruknėmis. Be to, jis turėjo klijų ir lopų.
Jeigu senelis būtų buvęs toks piktavalis storžievis, kokiais mes linkę laikyti visus tuo metu Norvegijoje buvusius vokiečių kareivius, jis būtų tiesiog pravažiavęs pro šalį. Bet, žinoma, ne tai svarbiausia. Greičiau jau močiutė būtų užrietusi nosį ir atsisakiusi priimti vokiečių kariuomenės pagalbą.
Tik štai vokiečių kareivis pamažu įsižiūrėjo jaunąją merginą, ištiktą bėdos. Nors, tiesą sakant, didžiausią bėdą pats jai užtaisė. Bet tai įvyko po kelerių metų…
Šioje pasakojimo vietoje tėtušis paprastai prisidegdavo cigaretę. Reikalas toks, kad ir močiutei patiko vokietis. Tai ir buvo kvailiausia. Ji ne tik padėkojo seneliui už tai, kad šis sulopė jai dviratį, bet taip pat sutiko kartu su juo grįžti į Arendalį. Buvo ir neklusni, ir paika, dėl to nekyla jokių abejonių. Blogiausia, kad ji sutiko vėl pasimatyti su jaunesniuoju feldfebeliu Liudviku Mesneriu.
Šitaip močiutė tapo vokiečių kareivio mylimąja. Deja, ne visada gali pasirinkti, ką įsimylėti. Bet jai reikėjo atsisakyti susitikti su juo dar kartą, kol nebuvo spėjusi jo rimtai pamilti. Ji to nepadarė ir už tai brangiai sumokėjo.
Močiutė ir toliau slaptai susitikinėjo su seneliu. Jeigu Arendalio žmonės būtų sužinoję, kad ji eina į pasimatymus su vokiečiu, būtų buvusi išstumta iš padorios draugijos. Nes paprasti žmonės su vokiečiais galėjo kovoti vieninteliu būdu — neturėti su jais nieko bendra.
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą Liudvikas Mesneris buvo išsiųstas ginti Trečiojo reicho į Rytų frontą. Jis nespėjo net kaip reikiant atsisveikinti su močiute. Vos įlipęs į traukinį Arendalyje, išnyko iš močiutės gyvenimo. Nuo tada ji nebesulaukė iš jo jokios žinios, nors pasibaigus karui daug metų mėgino jį surasti. Laikui bėgant ji gan tvirtai įtikėjo, kad jis žuvo kariaudamas su rusais.
Ir kelionė dviračiu į Frulandą, ir visa tai, kas įvyko vėliau, galbūt būtų nuėję užmarštin, jei močiutė nebūtų pastojusi. Ji tapo nėščia prieš pat seneliui išvykstant į Rytų frontą, bet pati to nenumanė, sužinojo tik praėjus kelioms savaitėms po jo išvykimo.
Tai, kas vyko paskui, tėtušis vadina žmogiškąja velniava — ir čia jis paprastai prisidega dar vieną cigaretę. Tėtušis gimė prieš pat karo pabaigą, keturiasdešimt penktųjų gegužę. Vos tik vokiečiai kapituliavo, močiutę sučiupo tautiečiai, kurie nekentė visų norvegių, susidėjusių su vokiečių kareiviais. Tokių merginų, deja, būta ne taip jau mažai, tačiau labiausiai nukentėjo tos, kurios su vokiečiais susilaukė vaikų. Iš tikrųjų močiutė su seneliu draugavo todėl, kad jį mylėjo, — ne todėl, kad buvo nacė. Tiesą sakant, ir senelis nebuvo joks nacis. Prieš jį nutveriant už milinės rankovės ir išsiunčiant ginti Vokietijos, jis su močiute kurpė planus pabėgti į Švediją. Juos stabdė tik gandai, kad švedų pasieniečiai ėmė šaudyti vokiečių dezertyrus, mėginančius persigauti per sieną.
Arendalio žmonės apipuolė močiutę ir nukirpo ją plikai. Mušė ir spardė, nors ji buvo ką tik gimusio vaikelio mama. Galima tvirtai teigti, kad Liudvikas Mesneris elgėsi gražiau.
Be plaukelio ant galvos močiutė išvažiavo pas dėdę Triugvę ir tetą Ingridą į Oslą. Arendalyje ji nebesijautė saugi. Kadangi buvo plikutėle galva, kaip koks senis, turėjo nešioti kepurę, nors buvo šiltas pavasaris. Jos mama liko gyventi Arendalyje, kur praėjus penkeriems metams po karo parsikraustė ir močiutė su tėtušiu.
Nei močiutė, nei tėtušis nemėgino pateisinti to, kas įvyko Frulande. Vienintelis dalykas, keliantis abejonių, tai bausmės dydis. Pavyzdžiui, įdomus klausimas, kelios kartos turėtų būti baudžiamos už nusikaltimą. Močiutei, žinoma, tenka dalis kaltės už tai, kad pastojo, to ji niekada ir neneigė. Man atrodo, kiek sunkiau nuspręsti, ar teisinga buvo bausti ir vaiką.
Nemažai apie tai mąsčiau. Tėtušis atėjo į šį pasaulį dėl pirmapradės nuodėmės. Bet ar ne visi žmonės kilę iš Adomo ir Ievos? Suvokiu, kad šis palyginimas nėra tobulas. Vienu atveju buvo obuoliaujama, kitu — brukniaujama. Tačiau dviračio kamera labai panaši į žaltį, kuris sugundė Adomą ir Ievą.
Šiaip ar taip, visos motinos žino, kad negalima visą gyvenimą priekaištauti sau dėl vaiko, kuris jau gimęs. Mano galva, bent jau nederėtų priekaištauti vaikui. Manau, vokietukas taip pat turi teisę džiaugtis gyvenimu. Būtent šiuo klausimu mudviejų su tėtušiu nuomonės šiek tiek išsiskyrė.
Taigi tėtušis užaugo kęsdamas vokietuko dalią. Nors suaugę Arendalio gyventojai liovėsi talžę „vokiečių mergšes“, vaikai ir toliau tyčiojosi iš vokietukų. Mat vaikai gan spėriai persiima suaugusių žmonių velnyste. Tai reiškia, kad tėtušio vaikystė buvo nelengva. Sulaukęs septyniolikos jis nebeapsikentė. Nors Arendalis jam patiko ne mažiau kaip visiems kitiems, jis buvo priverstas parsisamdyti junga ir išplaukti į jūrą. Į Arendalį tėtušis grįžo po septynerių metų, tuomet jau buvo Kristiansande susipažinęs su mama. Jie persikėlė į seną namą Hisėjos saloje, ir ten tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt antrų metų vasario dvidešimt devintą dieną gimiau aš. Šiuo atžvilgiu, žinoma, ir aš turiu prisiimti dalį kaltės už tai, kas nutiko Frulande. Kaip tik tai ir vadinama prigimtine nuodėme.
Išgyvenęs sunkią vaikystę, o vėliau daug metų praleidęs jūroje, tėtušis visuomet mėgo svaigiuosius gėrimus. Mano galva, tas jo pomėgis buvo kiek per didelis. Jis tvirtino geriantis tam, kad užsimirštų, bet kaip tik čia jis ir klydo. Mat išgėręs tėtušis visuomet imdavo postringauti apie močiutę su seneliu ir savo gyvenimą vokietuko kailyje. Retkarčiais dar ir apsižliumbdavo. Manau, svaigieji gėrimai tik sustiprindavo jo atmintį.
Greitkelyje netoli Hamburgo dar kartą papasakojęs man savo gyvenimo istoriją, jis tarė:
— O tada dingo mama. Kai tu pradėjai lankyti vaikų darželį, iš pradžių ji įsidarbino šokių mokytoja. Vėliau ėmė dirbti modeliu. Jai teko nemažai važinėti į Oslą, porą kartų — net į Stokholmą, kol vieną dieną ji nebegrįžo namo. Gavome tik laišką, kuriame ji rašė gavusi darbą užsienyje ir nežinanti, kada sugrįš. Taip žmonės sako išvažiuodami savaitei ar dviem. Bet nuo tada, kai mama išvyko, praėjo jau aštuoneri metai…
Ir tai buvau girdėjęs daugybę kartų, bet šįsyk tėtušis pridūrė:
— Mano šeimoje visuomet ko nors trūkdavo, Hansai Tomai. Visuomet kas nors pasimesdavo. Manau, tai giminės prakeiksmas.
Kai jis paminėjo prakeiksmą, iš pradžių truputį išsigandau. Sėdėjau ir mąsčiau apie tai automobilyje, bet galiausiai nusprendžiau, kad jis teisus.
Kartu sudėjus mudu su tėtušiu neturėjome tėvo ir senelio, žmonos ir mamos. Ir dar kai ką tėtušis akivaizdžiai turėjo galvoje. Kai močiutė buvo maža mergaitė, jos tėvas žuvo prispaustas rąsto. Taigi ir ji užaugo nepažinodama savo tikrojo tėčio. Galbūt todėl susilaukė vaiko su vokiečių kareiviu, kuris žuvo išsiųstas į karą. Ir galbūt todėl tas vaikas vedė moterį, kuri išvažiavo į Atėnus ieškoti savęs.
PIKŲ DVIAKĖ
.Dievas sėdi danguje ir juokiasi iš to, kad žmonės jo netiki..
Šveicarijos pasienyje užsukome į keistą degalinę, kurioje stovėjo tik viena benzino kolonėlė. Iš žalio pastato išėjo toks mažas vyrukas, turbūt liliputas ar panašiai. Tėtušis išskleidė didelį žemėlapį ir pasiteiravo tiesiausio kelio per Alpes į Veneciją.
Neūžauga atsakė spigiu balseliu, pirštu besdamas į žemėlapį. Jis mokėjo tik vokiškai, bet tėtušis man išvertė, kad mažasis žmogelis patarė mums pernakvoti kaime, kuris vadinasi Dorfas.
Kalbėdamas jis ištisai žvilgčiojo į mane, lyg pirmą kartą gyvenime matytų vaiką. Manau, aš jam patikau, nes abu buvome visiškai tokio pat ūgio. Kai susiruošėme važiuoti, jis padavė man nedidelę lupą žaliame dėkle.
— Paimk ją, — gaiktelėjo. (Tėtušis man išvertė.) — Kadaise pasidirbau ją iš senos stiklo šukės, kurią radau pašautos stirnos skrandyje. Tau ji gali praversti Dorfe, dar ir kaip gali praversti, berniuk. Pasakysiu tau vieną dalyką: vos išvydęs tave supratau, kad kelionėje tau gali prireikti nedidelės lupos.
Nejau Dorfas toks mažas, kad norint jį surasti reikia didinamojo stiklo? — pamaniau. Vis dėlto, prieš sėsdamas į automobilį, paspaudžiau jam ranką ir padėkojau už dovaną. Jo plaštaka buvo ne tik mažesnė už manąją, bet ir kur kas šaltesnė.
Tėtušis atidarė mašinos langą ir pamojavo neūžaugai, o šis atsakydamas pamosavo abiem trumpomis rankutėmis.
— Jūs iš Arendalio, nicht wahr? — šūktelėjo jis, tėtušiui paleidus variklį.
— Tiesa, — atsakė tėtušis ir nuvažiavo.
— Kaip jis atspėjo, kad mes iš Arendalio? — paklausiau. Tėtušis žvilgtelėjo į mane per veidrodėlį:
— Ar ne tu jam pasakei?
— Ne!
— Pasakei, — nenusileido tėtušis. — Aš tai tikrai nesakiau.
Bet aš žinojau, kad to nesakiau. Net jei būčiau pasigyręs, kad
atvažiavau iš Arendalio, liliputas nebūtų supratęs, nes vokiškai nemokėjau nė žodžio.
— Kaip manai, kodėl jis toks mažas? — paklausiau, kai įsukome į greitkelį.
— Nejau nežinai? — nusistebėjo tėtušis. — Tas vyrukas toks mažas todėl, kad jis — netikras žmogus. Jį prieš daug šimtų metų sukūrė vienas žydų burtininkas.
Žinoma, supratau, kad tėtušis juokauja, vis dėlto pasmalsavau:
— Vadinasi, jam keli šimtai metų?
— Nejau ir to nežinojai? — paklausė tėtušis. — Dirbtiniai žmonės nesensta kaip mes. Tai vienintelis pranašumas, kuriuo jie gali pasigirti. Bet jis gana svarbus, nes tai reiškia, kad jie niekada nemirs.
Kol važiavome, išsitraukiau lupą ir apžiūrėjau, ar tėtušio plaukuose nėra utėlių. Parazitų jis neturėjo, tik sprandas buvo nedailiai apžėlęs.
Kirtę Šveicarijos sieną, netrukus pamatėme rodyklę į Dorfą. Įsukome į siaurą keliuką, kuris kilo į kalnus. Vietovė buvo beveik negyvenama, tik ant aukštų kalvų keterų tarp medžių bolavo vienas kitas medinis namukas.
Netrukus pradėjo temti, ir aš jau snūduriavau ant galinės sėdynės. Būčiau ir užmigęs, tik staiga išsibudinau, tėtušiui sustabdžius automobilį.
— Rūkymo pertraukėlė! — paskelbė jis.
Išlipome lauk ir įkvėpėme gaivaus Alpių oro. Jau buvo visiškai sutemę. Virš mūsų kybantis žvaigždėtas dangus priminė iliuminaciją iš tūkstančio mažyčių lempelių, kurių kiekviena — tūkstantosios vato dalies.
Tėtušis atsistojo kelkraštyje nusičiurkšti. Paskui priėjo prie manęs, prisidegė cigaretę ir mostelėjęs į dangų tarė:
— Mes tik maži nykštukai, sūnau. Esame mažutėliai lego žmogučiai, kurie bando senu fiatu nušliaužti iš Arendalio į Atėnus. Cha! Ant žirnio! Anapus — tai yra anapus šio grūdo, ant kurio gyvename, Hansai Tomai, — plyti milijardai galaktikų. Kiekviena iš jų susideda iš kelių šimtų milijardų žvaigždžių. Ir vienas Dievas težino, kiek yra planetų!
Jis nukrėtė cigaretės pelenus ir postringavo toliau:
— Nemanau, kad esame vieni, mano sūnau, jokiu būdu. Visata kunkuliuoja gyvybe. Tik niekada nesulauksime atsakymo, kaip yra iš tikrųjų. Galaktikos — tarsi negyvenamos salos, tarp kurių neplaukioja laivai.
Tėtušiui būtų galima nemažai prikišti, bet niekada nesiskundžiau, kad su juo nuobodu kalbėtis. Šiaip ar taip, jam nereikėtų tenkintis mechaniko darbu. Jeigu tai priklausytų nuo manęs, jis būtų valstybės samdomas filosofas. Kartą tėtušis pats kažką panašaus minėjo. „Mes turime įvairių sričių ministerijų, — pasakė jis. — Bet nėra filosofijos ministerijos. Net didelės valstybės mano galinčios apsieiti be jos.“
Kadangi obuolys nuo obels netoli krinta, kartais bandydavau dalyvauti filosofiniuose pokalbiuose, kuriuos tėtušis pradėdavo beveik visada, kai nekalbėdavo apie mamą. Dabar tariau:
— Nors visata didelė, nebūtinai reiškia, kad mūsų planeta yra didumo sulig žirniu.
Jis gūžtelėjo pečiais, nuspriegė nuorūką ant žemės ir prisidegė kitą cigaretę. Iš esmės jam ne itin rūpėjo kitų žmonių nuomonė, kai kalbėdavo apie gyvybę ir žvaigždes. Tam jis pernelyg gerai žinojo savo paties nuomonę. Užuot atsakęs, tėtušis tarė:
— Iš kur, po galais, atsiranda tokie kaip mes, Hansai Tomai? Ar kada susimąstei apie tai?
Mąsčiau apie tai daugybę kartų, bet žinojau, kad iš tikrųjų jam nelabai įdomus mano atsakymas. Todėl leidau jam kalbėti toliau. Mudu su tėtušiu jau taip ilgai pažinojome vienas kitą, jog perpratau, kad taip geriausia.
— Ar žinai, ką kartą pasakė močiutė? Ji pasakė skaičiusi Biblijoje, kad Dievas sėdi danguje ir juokiasi iš to, kad žmonės jo netiki.
— Kodėl? — pasidomėjau, mat paklausti visuomet lengviau, nei atsakyti.
— Gerai, — pradėjo jis. — Jeigu yra Dievas, kuris mus sukūrė, tuomet, jo akimis žiūrint, esame kaip ir dirbtiniai. Malame liežuviais, baramės ir mušamės. Skiriamės ir mirštame. Ar ne? Mes velniškai protingi, gaminame atomines bombas ir kosmines raketas. Bet nė vienas iš mūsų neklausia, iš kur atsiradome. Mes tiesiog esame čia, lyg niekur nieko.
— Ir Dievas iš mūsų tik juokiasi?
— Būtent! Jeigu mums pavyktų sukurti dirbtinį žmogų, Hansai Tomai, ir tas dirbtinis žmogus imtų kažką aiškinti — apie akcijų kursus ar žirgų lenktynes — nekeldamas paprasčiausio ir svarbiausio iš visų klausimų — kaip visa tai atsirado, — tuomet ir mes kvatotume iš širdies.
Kaip tik taip jis ir nusikvatojo, tada dėstė toliau:
— Mums reikėtų dažniau paskaityti Bibliją, sūnau. Sukūręs Adomą ir Ievą, Dievas vaikščiojo po sodą ir juos šnipinėjo. Tikrąja šio žodžio prasme. Jis slapstėsi už krūmų ir medžių, atidžiai stebėdamas, ką jie veikia. Supranti? Jis neįstengė atitraukti nuo jų akių — taip jam buvo įdomu, ką pats sukūrė. Ir aš nepeikiu jo už tai. Tikrai ne — puikiausiai jį suprantu.
Tada tėtušis užgesino nuorūką, ir rūkymo pertraukėlė buvo baigta. Pagalvojau, jog vis dėlto man pasisekė, kad galėsiu dalyvauti trijose keturiose dešimtyse tokių pertraukėlių, iki pasieksime Graikiją.
Automobilyje vėl išsitraukiau lupą, kurią man padovanojo paslaptingasis neūžauga. Nusprendžiau panaudoti ją nuodugniems gamtos tyrinėjimams. Jeigu atsigulčiau ant žemės ir gana ilgai spoksočiau į skruzdę ar gėlę, galbūt įstengčiau įminti vieną kitą gamtos paslaptį. Tuomet per Kalėdas tėtušiui galėčiau dovanoti mažumėlę sielos ramybės.
Mes kilome vis aukščiau į kalnus, o kol pasiekėme Dorfą, praėjo ištisa amžinybė.
— Miegi, Hansai Tomai? — po ilgos tylos paklausė tėtušis, ir kaip tik tą akimirką būčiau užmigęs, jeigu jis nebūtų paklausęs.
Nenorėdamas meluoti atsakiau „ne“ ir taip dar labiau išsibudinau.
— Žinai, — tarė jis, — jau imu galvoti, ar tik tas liliputas nebus mums sumelavęs.
— Kad lupą rado stirnos skrandyje? — sumurmėjau.
— Tu apsnūdęs, Hansai Tomai. Kalbu apie kelią. Kam jam reikėjo mus siųsti į šią dykynę? Juk per Alpes taip pat eina greitkelis. Jau keturiasdešimt kilometrų nemačiau nė vieno namo — ir dar seniau mačiau vietą, kur galėtume pernakvoti.
Buvau toks mieguistas, jog nepajėgiau atsakyti. Tik pagalvojau, kad tikriausiai man priklauso pasaulio rekordas, kalbant apie meilę savo tėvui. Jam nederėtų dirbti paprastu mašinistu, tikrai ne. Verčiau šnekučiuotųsi su dangaus angelais apie gyvybės slėpinius. Angelai kur kas protingesni už žmones, kaip man išaiškino tėtušis. Jie ne tokie protingi kaip Dievas, bet supranta viską, ką gali suvokti žmonės, nė kiek nemąstydami.
— Kam, po galais, jam reikėjo mus siųsti į Dorfą? — toliau piktinosi tėtušis. — Pamatysi, tuoj privažiuosime liliputų kaimą.
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai prieš man užmingant. Sapnavau kaimą, pilną nykštukų. Visi buvo labai malonūs. Jie pliauškė vienas per kitą visokius niekus, bet nė vienas negalėjo atsakyti, kurioje pasaulio vietoje gyvena ar iš kur atsirado.
Rodos, prisimenu, kad tėtušis iškėlė mane iš mašinos ir nunešė į lovą. Oras kvepėjo medumi. O moteriškas balsas pasakė:
— Ja, ja. Aber natürlich, mein Herr.