Knyga

Knyga: Mirtis už durų
Autorius: Charlaine Harris
Leidykla: Obuolys

Sako, kad kai vienos durys užsiveria, atsidaro kitos. Tačiau taip sakantiems neteko gyventi mano namuose. Atrodo, kad už daugumos durų, kurias man tenka atverti, tūno kas nors baisaus.

Sukės Stekhaus gyvenimas darosi vis labiau komplikuotas. Nėra lengva dirbti barmene mažame Bon Tono miestelyje, kai sugebi skaityti lankytojų mintis. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Pernai jai teko susidurti su vampyrais, vilkolakiais, pusgobliniais, raganomis ir fėjomis. Dabar jos pačios brolis mėgina naują panterlakio statusą. Dar blogiau, kad dviesmius vieną po kito ima žudyti paslaptingas snaiperis ir niekas nesijaučia saugus. Kai metamorfas Sukės bosas dėl peršautos kojos atsigula į ligoninę, ji priversta prašyti nieko nepamenančio buvusio meilužio Eriko pagalbos. Lyg to nebūtų gana, draugė Tara ima susitikinėti su itin bjauriu vampyru Mikiu, į miestelį grįžta pirmoji Sukės meilė – vampyras Bilas, o pati Sukė įtraukiama į vilkolakių kovą dėl valdžios ir tampa kažkam labai neparanki. Kartais reikia labai stipraus humoro jausmo, kad įtikintum save, jog gyvenimas puikus…

Kai japonai išrado sintetinį kraują, vampyrai išlindo iš savo slėptuvių ir žmonijai teko išmokti sugyventi su kita rūšimi. Sukė Stekhaus, Bon Tempo miestelio baro „Pas Merlotę“ padavėja, suintriguota: nors žmonių mintys jai kaip ant delno, ką mąsto vampyrai, perskaityti ji negali. Pirmasis vaikinas vampyras Bilas atskleidžia Sukei nepažintą pasaulį: pasirodo, egzistuoja ne tik vampyrai, bet ir vilkolakiai, fėjos, goblinai ir kitokie padarai, kol kas besidangstantys žmogišku pavidalu. Išsiskyrusi su pirmuoju savo vaikinu ir antruoju meilužiu Eriku, kuris stebuklingai pamiršo apie jų meilės nuotykį, Sukė nutaria gyventi ramiai. Tačiau greitai supranta, kad negalės pamiršti antgamtiškų savo pažįstamų, nes panterlakio įkąstas jos brolis Džeisonas per pilnatį virsta panteržmogiu ir tampa pagrindiniu įtariamuoju, kad keršydamas žudo dviesmius.

Tai penktoji riba tarp fantastikos, siaubo ir detektyvo žanrų ištrinančios romantiškos serijos knyga, sulaukusi stulbinamo pripažinimo JAV, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir daugelyje kitų šalių, laikoma pagrindiniu Stephenie Meyer Saulėlydžio sagos įkvėpimo šaltiniu. Serialo Šešios pėdos po žeme kūrėjai Sukės Stekhaus istoriją perkėlė į populiarų serialą Tikras kraujas.

Knygos “Mirtis už durų” ištrauka:

Žinojau, kad brolis virs pantera, jam pačiam dar nespėjus to suvokti. Vežiau jį link nuošalios kryžkelės, kur įsikūrusi Hotšoto bendruomenė, o brolis tylėdamas stebėjo, kaip leidžiasi saulė. Džeisonas buvo apsirengęs senais drabužiais, ant kelių laikė plastmasinį Wal-Mart maišelį, kuriame buvo keletas daiktų, kurių jam galėtų prireikti: dantų šepetėlis, švarūs apatiniai. Sėdėjo susikūprinęs, įsisupęs į storą kamufiažinę striukę, įsmeigęs akis tiesiai prieš save. Jo veidas buvo įsitempęs nuo būtinybės suvaldyti savo baimę ir susijaudinimą.
- Pasiėmei mobilųjį? – pasiteiravau, bet dar nespėjus žodžiams išlėkti iš burnos, susivokiau, kad to jau klausiau. Bet Džeisonas tik linktelėjo, nė neatsikirtęs.
Buvo popietė, tačiau sausio pabaigoje temsta anksti.
Šiąnakt bus pirmoji Naujųjų Metų pilnatis.
Kai sustabdžiau automobilį, Džeisonas atsisuko į mane, ir net blausioje šviesoje mačiau, kaip pasikeitė jo akys. Jos jau nebebuvo mėlynos kaip mano, o gelsvos. Net jų forma buvo kitokia.
- Veidas kažkoks keistas, – pasakė jis. Bet vis dar nesudėjo dviejų su dviem.
Sutemose mažutėlis Hotšotas buvo tylus ir sustingęs. Per plynus laukus pūtė šaltas vėjas, žvarbiais gūsiais virpindamas pušis ir ąžuolus. Buvo matyti tik vienas žmogus. Jis stovėjo priešais nedidelį namą, vienintelį neseniai nudažytą. Vyro akys buvo užmerktos, barzdotas veidas pakeltas į tamsėjantį dangų. Kalvinas Norisas palaukė, kol Džeisonas išlips pro mano senosios Nova keleivio dureles, o tada apėjo automobilį ir pasilenkė prie langelio. Nuleidau stiklą.
Jo žalsvai auksinės akys buvo tokios pat stulbinančios, kaip aš ir atsiminiau, o likusi kūno dalis lygiai tokia pat neįsimenanti. Tvirtas, stambus, žilstančiais plaukais, jis atrodė kaip šimtai kitų vyrų, kuriuos esu mačiusi bare „Pas Merlotę”. Išskyrus tas jo akis.

- Aš juo gerai pasirūpinsiu, – pažadėjo Kalvinas Norisas. Džeisonas sustojo už jo, atsukęs į mane nugarą. Oras aplink mano brolį atrodė keistai; man dingtelėjo, kad jis vibruoja.
Kalvinas Norisas dėl viso šito nekaltas. Ne jis įkando mano broliui, taip amžiams pakeisdamas jo gyvenimą.
Kalvinas, panterlakis, toks gimė; tokia jo prigimtis. Prisiverčiau pasakyti:
- Dėkoju.
- Parvešiu jį namo ryte.
- Prašau atvežti jį į mano namus. Jo pikapas liko pas mane.
- Sutarta. Geros nakties. – Jis vėl atsuko veidą į vėją, o aš pajutau, kaip už uždarytų durų ir langų visa bendruomenė laukia, kada aš išvažiuosiu.
Taip ir padariau.
Džeisonas į mano duris pasibeldė septintą ryto. Jis vis dar laikė rankoje Wal-Mart maišelį, tačiau nieko iš ten nebuvo panaudojęs. Jo veidas buvo nubrozdintas, rankos subraižytos. Nepasakė nė žodžio. Kai paklausiau, kaip jaučiasi, jis tik dėbtelėjo į mane, prasibrovė pro šalį ir, nuskubėjęs per svetainę, nėrė į koridorių. Užtrenkė duris į vonios kambarį ir ryžtingai jas užrakino. Po sekundėlės išgirdau, kaip bėga vanduo ir sunkiai atsidusau. Buvau neišsimiegojusi, nes nors vakare dirbau ir pavargusi grįžau namo apie antrą nakties, beveik visai nemiegojau.
Kai Džeisonas išlindo iš vonios, aš jau buvau iškepusi jam kiaušinienės su kumpiu. Jis atsisėdo prie senojo virtuvės stalo su malonumu: taip atrodo vyrai, atlikdami jiems įprastus ir teikiančius pasitenkinimą veiksmus. Tačiau sekundėlę paspoksojęs į lėkštę, jis pašoko ant kojų ir nubėgo atgal į vonios kambarį, kojos spyriu užtrenkdamas duris už savęs. Klausiausi, kaip jis vemia.
Bejėgiškai stovėjau už uždarytų durų, žinodama, kad jis tikrai nenorėtų, jog užeičiau. Po kurio laiko sugrįžau į virtuvę ir išverčiau kiaušinienę į šiukšlių dėžę. Man buvo gėda, kad šitaip švaistau maistą, bet niekaip negalėjau prisiversti jį suvalgyti.
Sugrįžęs Džeisonas sumurmėjo tik vieną žodį:
- Kavos ?
Atrodė truputėlį pažaliavęs ir judėjo taip, tarsi skaudėtų visą kūną.
- Ar viskas gerai? – paklausiau, nors nebuvau tikra, ar jis galės atsakyti. Įpyliau kavos į puodelį.
- Taip, – atsakė Džeisonas po minutėlės, tarsi jam būtų reikėję laiko apgalvoti atsakymą. – Tai buvo pati nuostabiausia patirtis mano gyvenime.
Akimirką svarsčiau, kad jis kalba apie tai, kaip nusivėmė mano vonioje, bet tai tikrai nebuvo naujas dalykas Džeisonui. Vėlyvojoje paauglystėje jis smagiai gėrė, kol galiausiai suvokė, kad klūpėti persisvėrus per klozetą bandant atsikratyti skrandžio turiniu – tikrai nei nuostabu, nei patrauklu.
- Pavidalo keitimas ? – atsargiai pasitikslinau.
Jis linktelėjo, apkabinęs delnais kavos puodelį. Pakėlė veidą nuo karštos, stiprios juodumos kylančio garo. Susidūrė su mano akimis. Jo akys ir vėl buvo kaip įprasta – mėlynos.
- Tai pats netikėčiausias pojūčių antplūdis, – paaiškino jis. – Nors aš ir negaliu pilnai pasiversti pantera kaip kiti, nes man buvo įkąsta, negimiau toks.
Jo balse išgirdau pavydo gaidelę.
- Bet net ir tai, kuo virstu, yra nepraprasta. Pajunti savyje magiją, jauti, kaip juda ir prisitaiko kaulai, pasikeičia regėjimas. Tada priglundi arčiau žemės, imi visiškai kitaip judėti, ką jau kalbėti apie bėgimą… po galais, bėgi kaip vėjas. Ir gali persekioti grobį taip greitai… – O tada jo balsas nutrūko.
Na, apie šią jo patirties dalį aš bet kokiu atveju netrokštu sužinoti.
- Vadinasi, ne taip jau blogai? – pasitikslinau suspaudusi rankas. Džeisonas buvo vienintelis mano šeimos narys, jeigu neskaičiuosime pusseserės, kuri prieš daugelį metų pradingo narkotikų liūne.
- Ne taip jau blogai, – sutiko Džeisonas ir vargais negalais išspaudė šypseną. – Netgi puiku, kol esi gyvūno kailyje. Viskas taip paprasta. Bet užtenka atvirsti žmogumi ir pradedi nerimauti dėl visokiausių menkniekių.
Jis nebuvo nusiteikęs savižudiškai. Jis net nesijautė labai prislėgtas. Pati nesuvokiau, kad sėdėjau sulaikiusi kvapą, kol jo neišleidau. Džeisonas sugebės gyventi su ta korta, kurią gavo. Jam viskas bus gerai.
Palengvėjimas buvo neįtikėtinas, tarsi būčiau iš tarpdančio išsikrapščiusi įstrigusią ašaką ar išpurčiusi iš bato aštrų akmenuką. Keletą dienų, gal net savaičių mane graužė nerimas, o dabar tas nerimas atsitraukė. Tai nereiškia, kad Džeisono gyvenimas metamorfo kailyje bus visai be rūpesčių – bent jau iš mano požiūrio taško. Jeigu jis susituoktų su paprasta moterimi, jų vaikai būtų normalūs. Tačiau jeigu jis vestų metamorfę iš Hotšoto bendruomenės, turėčiau dukterėčių ir sūnėnų, kurie kartą per mėnesį virstų gyvūnais. Na, jie taip pradėtų daryti tik sulaukę brandos, paauglystėje, vadinasi ir jie, ir jų tetulė Sukė turėtų laiko tam pasiruošti.
Laimei, Džeisonas turėjo užtektinai laisvadienių, todėl jam nereikėjo tą dieną pasirodyti apygardos kelių departamente. Bet man tą vakarą dirbti reikėjo, todėl vos Džeisonas išvažiavo savo akį rėžiančiu pikapu, vėl įropojau į lovą, taip ir nenusimovusi nei džinsų, nei kitų drabužių, ir maždaug po penkių minučių jau miegojau. Palengvėjimas suveikė kaip stiprūs raminamieji.
Kai atsibudau, jau buvo beveik trečia valanda popiet, ir man buvo laikas keltis bei ruoštis savo pamainai „Pas Merlotę”. Už lango skaisčiai švietė saulė, mano lauko termometro vidinis ekranėlis rodė dešimt laipsnių šilumos. Tai nėra labai neįprasta sausiui Siaurės Luizianoje. Žinoma, saulei nusileidus temperatūra nukris, o Džeisonas pakeis pavidalą. Bet jis turės kailį – nors ir ne visą skrandą, nes jis gali virsti tik pusiau žmogumi, pusiau kate – be to, jis bus su kitomis panteromis. Jie bėgs medžioti. Šiąnakt miškuose aplink Hotšotą, nuošaliame Renardo apygardos užkampyje, vėl bus nesaugu.
Kol valgiau, maudžiausi ir lanksčiau skalbinius, sugalvojau tuziną dalykų, kuriuos norėčiau sužinoti. Įdomu, ar metamorfai užmuštų žmogų, jeigu netyčia užkluptų jį miškuose? Dar galvojau, kiek savo žmogiškos sąmonės jie išlaiko būdami gyvūnais. Jeigu susiporuotų panterų pavidalais, jie susilauktų panteriuko ar vaikiuko? Kas atsitinka, jeigu mėnulio pilnatį išvysta besilaukianti panterlakė? Įdomu, ar
Džeisonas jau žino atsakymus į šiuos klausimus, ar Kalvinas jam bent trumpai visa tai paaiškino?
Bet apsidžiaugiau, kad neapipyliau klausimais Džeisono šį rytą, kai jo įspūdžiai dar buvo tokie švieži. Turėsiu daugybę progų paklausinėti vėliau.
Pirmą kartą nuo Naujųjų Metų pirmosios dienos leidau sau pagalvoti apie ateitį. Pilnaties simbolis mano kalendoriuje nebeatrodė kaip kažko pabaiga, o tik dar vienas būdas skaičiuoti laiką. Besivelkant padavėjos uniformą (juodas kelnes, baltą nertinį aukštu kaklu ir juodus Reeboks batelius), mano galva beveik sukosi nuo džiugesio. Bent kartą palikau plaukus paleistus, nesurištus į uodegą. Įsisegiau ryškiai raudonus auskariukus ir pasidažiau panašios spalvos lūpdažiu. Dar šiek tiek vokų šešėlių ir skaistalų, ir buvau pasiruošusi važiuoti.
Praėjusią naktį savo automobilį pasistačiau užpakaliniame kieme, o prieš uždarydama ir užrakindama galines duris atidžiai nužiūrėjau galinę verandą, tikrindama, ar ten netūno koks vampyras. Jie mane jau ne kartą užklupo nepasiruošusią, o tai tikrai nėra malonus jausmas. Nors buvo tik neseniai sutemę, tačiau netoliese galėjo šlaistytis koks mėgėjas anksti atsikelti. Ištobulinę sintetinį kraują japonai tikriausiai mažiausiai tikėjosi, kad tai iš legendų tamsos į faktų šviesą ištrauks vampyrus. Japonai tik norėjo užsidirbti keletą „žalių”, pasiūlydami kraujo pakaitalą skubios pagalbos bendrovėms ir ligoninių priimamiesiems. Vietoj to, amžiams pakito mūsų požiūris į pasaulį.
Jei jau prakalbome apie vampyrus (net jeigu tik su savimi), įdomu, ar Bilas Komptonas namie? Vampyras Bilas buvo mano pirmoji meilė, jis gyvena tiesiai už kapinių, visai netoli manęs. Mūsų namai stovi netoli apygardos plento už nedidelio Bon Tono miestelio ir į pietus nuo baro, kur aš dirbu. Pastaruoju metu Bilas daug keliauja. Sužinau, kad jau sugrįžęs, tik tada, kai jis užsuka į „Pas Merlotę”; retkarčiais jis ten apsilanko norėdamas pabendrauti su vietiniais ir išgerti vieną kitą taurelę šilto 0 teigiamo. Jam labiausiai patinka Tikras kraujas, pats brangiausias japoniškas sintetinis kraujas. Bilas man sakė, kad ši rūšis beveik patenkina jo kraujotrošką, už ją geriau tik maitinimasis tiesiai iš šaltinio. Mačiau, kas atsitinka Bilui pametus protą nuo kraujo troškimo, todėl galiu tik padėkoti Dievui už Tikrą kraują. Kartais aš labai, labai ilgiuosi Bilo.
Mintyse gerai papurčiau save už pakarpos. Juk šiandien turiu ištraukti save iš liūdesio liūno. Daugiau jokių rūpesčių! Daugiau jokios baimės! Laisva ir tik dvidešimt šešerių! Turiu darbą! Už namą užmokėta! Banko sąskaitoje yra pinigų! Tiek daug gerų, teigiamų dalykų.
Kai nuvažiavau prie baro, stovėjimo aikštelė buvo pilna. Iš karto supratau, kad šiąnakt bus daug darbo. Pasukau už pastato, kur automobilius statosi darbuotojai. Už baro stovi labai dailus dvigubo pločio namelis ant ratų, kuriame gyvena Semas Merlotė, baro savininkas ir mano bosas. Namelis netgi turi nedidelį kiemelį, apsuptą gyvatvorės – ji Semui atstoja baltą statinių tvorelę. Užrakinau automobilį ir pro darbuotojams skirtą įėjimą žengiau į koridorių, iš kurio atsiveria durys į moterų ir vyrų tualetus, didelį sandėlį ir Semo kontorą. Įkišau rankinę ir paltą į tuščią stalčių, pasitaisiau savo raudonas kojinaites, papurčiau galvą, kad plaukai gražiai kristų ir žengiau pro duris (kurios beveik visada būna paremtos, kad neužsidarytų) į mūsų barą-restoraną. Aišku, mūsų virtuvė ruošia tik pačius paprasčiausius patiekalus: mėsainius, vištienos „pirštelius”, keptas bulvytes ir keptus svogūnų žiedus, šviežias salotas vasarą ir čili troškinį žiemą.
Semas dirba barmenu, apsaugininku, o retkarčiais net virėju, bet pastaruoju metu mums vis pasiseka šią poziciją užpildyti, kitaip būtų visai striuka, nes sezoninė Semo alergija pasireiškia vis stipriau ir jam būtų labai sunku darbuotis su maistu. Naujausia virėja pasirodė vos prieš savaitę, atsiliepusi į Semo skelbimą. Nors ir gali atrodyti, kad virėjai „Pas Merlotę” ilgai nelieka, aš viliuosi, kad Meilutė Dez Arts pabus ilgėliau. Ji laiku pasirodo bare, gerai atlieka savo darbą ir niekam nekelia jokių rūpesčių – ko daugiau norėti. Mūsų paskutinis virėjas suteikė mano draugei Arlenai didelę viltį, kad bus Tas Vienintelis – jos atveju būtų buvęs koks ketvirtas ar penktas Vienintelis – bet vieną naktį dingo, susišlavęs jos lėkštes, šakutes ir kompaktinių diskų grotuvą. Arlenos vaikai labai liūdėjo; ne dėl to, kad būtų labai mylėję tą vyruką, bet dėl to, kad ilgėjosi savo grotuvo.
Vos įžengusi atsitrenkiau į triukšmo ir cigarečių dūmų sieną ir iš karto pasijutau, lyg būčiau patekusi į paralelinę visatą. Visi rūkaliai sėdi vakarinėje salės dalyje, tačiau dūmai nežino, kad ir jiems ten derėtų pasilikti. Iš karto užsiklijavau ant veido šypseną ir žengusi už baro paplekšnojau Semo ranką. Jis patyrusiais judesiais pripildė bokalą alaus, perdavė jį pirkėjui, pakišo kitą bokalą po alaus kraneliu ir pradėjo procesą iš naujo.
- Kaip sekasi? – atsargiai paklausė Semas. Jis viską žino apie Džeisono problemas, nes buvo su manimi tą naktį, kai radau Džeisoną įkalintą pašiūrėje Hotšote. Tačiau turėjome būti apdairūs apie tai kalbėdami: nors vampyrai išėjo į viešumą, metamorfai ir vilkolakiai vis dar slepiasi už paslapties skraistės. Kiti pogrindinio antgamtinių padarų pasaulio atstovai laukia, norėdami pasižiūrėti, kaip seksis vampyrams, prieš pasekdami jų pavyzdžiu.
- Geriau nei tikėjausi. – Nusišypsojau kilstelėjusi galvą, bet ne per aukštai, nes Semas nedidelio ūgio. Jis lieknas, bet yra daug stipresnis, nei atrodo. Semas peržengęs trisdešimtmetį – bent jau aš taip galvoju – ir turi rusvai auksinius plaukus, išsiskleidusius aplink galvą lyg aureolė. Jis geras vyrukas ir puikus bosas. Jis taip pat yra metamorfas, taigi gali pasiversti bet kokiu gyvūnu. Dažniausiai Semas pasiverčia labai simpatišku, nuostabaus kailio šunimi. Kartais jis atbėga į mano namus, tada leidžiu jam permiegoti ant kilimėlio savo svetainėje. – Jam viskas bus gerai.
- Džiaugiuosi, – tarstelėjo jis. Negaliu taip lengvai kaip žmonių skaityti metamorfų minčių, bet galiu pasakyti, ar jų nuotaika tokia, kokią rodo veidas. Semas buvo laimingas, nes aš buvau laiminga.
- Kada tu keliausi ? – paklausiau. Jo akių žvilgsnis buvo nutolęs ir bylojo, kad mintyse jis jau skuodžia miškais, sekdamas kokio oposumo pėdsakais.
- Kai tik atvažiuos Teris. – Jis ir vėl man nusišypsojo, tačiau šį kartą šypsena buvo šiek tiek įtempta. Semas vis labiau nenustygo vietoje.
Durys į virtuvę buvo visai šalia baro, vakariniame salės gale, todėl įkišau galvą vidun, pasisveikinti su Meilute. Meilutė labai liesa, tamsiaplaukė, maždaug keturiasdešimties metų moteris, bet naudoja per daug makiažo, o juk ji visą vakarą praleidžia virtuvėje, niekieno nematoma. Dar ji atrodo šiek tiek nuovokesnė, galbūt geriau išsilavinusi nei bet kuris ankstesnis „Pas Merlotę” virėjas.
- Viskas gerai, Suke ? – šūktelėjo ji, tuo pat metu perversdama mėsainį. Meilutė nuolat juda po virtuvę ir labai nemėgsta, kai kas nors maišosi jai po kojomis. Paauglys, kuris padeda jai ir atneša nešvarius indus nuo staliukų, siaubingai bijo Meilutės, todėl labai stengiasi nesusidurti su ja, kai ji nardo tarp geležinio lakšto ant ugnies ir gilios keptuvės. Jo pareiga išplauti lėkštes, gaminti salotas ir priėjus prie langelio pranešti padavėjoms, kuris užsakymas paruoštas. Baro salėje sunkiai darbavosi Holė Kleari ir jos geriausia draugė Danielė. Atrodė, kad jos abi atsiduso su palengvėjimu, pamačiusios mane įeinant. Kai visos trys dirbame toje pačioje pamainoje, Danielė aptarnauja rūkančiųjų skyrių vakaruose, Holė – centrinę dalį priešais barą, o aš – rytinę salės dalį.
- Regis, man jau būtų geriau judėti, – pasakiau Meilutei.
Ji šyptelėjo ir vėl sugrįžo prie geležinio lakšto ant ugnies. Baikštusis paauglys, kurio vardo aš vis dar nebuvau girdėjusi, linktelėjo man susigūžęs ir vėl ėmė krauti indus į indaplovę.
Gaila, kad Semas nepaskambino man, kol reikalai dar šitaip neįsisiūbavo; būčiau mielai atvažiavusi truputėlį anksčiau. Aišku, šiąnakt jis buvo ne visai savo kailyje, taip sakant. Pradėjau tikrinti staliukus savo pusėje, atnešiau naujų gėrimų, nunešiau ištuštintus maisto krepšelius, paėmiau pinigus ir atidaviau grąžą.
- Padavėja! Atnešk man Raudoniukės! – balsas buvo nepažįstamas, o užsakymas – neįprastas. Raudoniukė – pati pigiausia dirbtinio kraujo rūšis ir tik šviežiai sukurti vampyrai neraudonuodami jo užsisakytų. Ištraukiau butelį iš šaldytuvo stiklinėmis durimis ir įkišau jį į mikrobangų krosnelę. Kol jis šilo, nužvelgiau minią, ieškodama vampo. Radau jį sėdintį su mano drauge Tara Tornton. Niekada anksčiau jo neregėjau. Sukirbėjo nerimas. Tara kurį laiką susitikinėjo su vyresniu vampyru (daug vyresniu: Franklinas Motas dar prieš mirdamas buvo vyresnis už Tarą žmogiškais metais, o jau kaip vampyras nugyveno daugiau nei tris šimtus metų), kuris jai teikė prabangias dovanas, pavyzdžiui, Camaro. Ką ji veikia su nauju vyruku? Franklinas bent jau pasižymėjo maloniomis manieromis.
Pastačiau šiltą butelį ant padėklo ir nunešiau jį porelei. Vakarais apšvietimas „Pas Merlotę” nebūna ypatingai ryškus, bet toks labiau patinka nuolatiniams lankytojams, todėl tik priartėjusi galėjau įvertinti Taros palydovą. Jis buvo lieknas ir siaurais pečiais, su atgal sulaižytais plaukais. Jo nagai buvo ilgi, veidas – aštrių bruožų. Pagalvojau, kad, tam tikra prasme, jis gal ir patrauklus – jeigu jums patinka seksas su gera doze pavojaus.
Pastačiau butelį priešais jį ir neužtikrintai žvilgtelėjau į Tarą. Ji atrodė puikiai, kaip įprasta. Tara yra aukšta, liekna, tamsiaplaukė, turi daug nuostabių drabužių. Ji išgyveno tikrai siaubingą vaikystę, bet sugebėjo susikurti nuosavą verslą ir net prisijungti prie prekybos rūmų. O tada ėmė susitikinėti su turtingu vampyru, Franklinu Motu, ir daugiau su manimi nebekalbėjo apie savo gyvenimą.
- Suke, – kreipėsi ji į mane, – noriu tau pristatyti Franklino draugą, Mikį. – Iš jos balso neatrodė, kad ji labai trokštų mus supažindinti. Atrodė, jog ji nelabai patenkinta, kad aš iš viso atnešiau Mikiui jo gėrimą. Jos taurė buvo beveik tuščia, tačiau kai paklausiau, ar ji norėtų užsisakyti dar, ji atsisakė.
Apsikeitėme su vampyru linktelėjimais – jie paprastai rankų nespaudžia. Jis gurkštelėjo iš butelio, stebėdamas mane šaltomis ir priešiškomis tarsi gyvatės akimis. Jeigu jis nepaprastai rafinuoto Franklino draugas, tai aš balerina. Vampas labiau priminė samdinį. Gal jis asmens sargybinis? Bet kam Franklinas samdytų Tarai asmens sargybinį?
Buvo akivaizdu, kad ji nesiruošia atvirai kalbėtis prie šio nemalonaus padaro, todėl tik pasakiau: „Šnektelsim vėliau”, ir nunešiau Mikio pinigus į kasą.
Visą vakarą buvau užsiėmusi, bet kai tik turėdavau laisvą akimirką, pagalvodavau apie savo brolį. Jau antrą naktį jis laigo po mėnuliu su kitais žvėriukais. Semas irgi išdūmė lyg įkąstas, vos tik Teris Belflioras įžengė pro duris, nors jo kontoros šiukšlių dėžė buvo pilna sumaigytų nosinaičių. Jo veidas buvo įtemptas nuo laukimo.
Buvo viena iš tų naktų, kai vargiai galėjau suvokti, kaip aplinkiniai žmonės nepastebi kito pasaulio, kurio gyvenimas verda visai šalia mūsų. Tik sąmoningas nenorėjimas sužinoti leidžia jiems ignoruoti magijos įtampą ore. Tik grupinė vaizduotės stoka gali paaiškinti, kodėl žmonės nesusimąsto, kas vyksta aplink juos, tamsoje.
Tačiau greitai sau priminiau, kad dar visai neseniai buvau tokia pat sąmoningai akla kaip ir bet kuris „Pas Merlotę” lankytojas. Net kai vampyrai paskelbė savo atidžiai sukoordinuotą pasaulinį manifestą – kad jie tikrai egzistuoja – tik nedaugelis valdžios atstovų ir paprastų piliečių įstengė žengti kitą mentalinį žingsnį: jeigu egzistuoja vampyrai, kas dar tūno ten, kur baigiasi šviesa?
Vedama smalsumo, pasižvalgiau po lankytojų galvas, norėdama pamatyti, ar jie bijo tų pačių dalykų. Dauguma žmonių bare galvojo apie Mikį. Moterys ir net keletas vyrukų svarstė, ar su juo būtų smagu. Net ir konservatyvioji advokatė Poršija Belflior paslapčia žvilgčiojo per savo ne mažiau konservatyvaus kavalieriaus petį, kad geriau apžiūrėtų Mikį. Man tik nuostabą kėlė toks susidomėjimas. Mikis man kėlė šiurpą. Tai užgožė bet kokią fizinę trauką, kurią būčiau galėjusi jam jausti. Bet radau daug įrodymų, kad bare buvę žmonės visai taip nesijautė.
Kitų žmonių mintis galiu skaityti visą savo gyvenimą. Bet šis sugebėjimas tikrai ne dovanėlė. Daugumos žmonių mintys visiškai nevertos skaitymo. Jos nuobodžios, šlykščios, nuviliančios ir labai retai įdomios. Bilas padėjo man išmokti, kaip bent iš dalies atsiriboti nuo nuolatinio, svetimų minčių keliamo triukšmo. Kol jis man nedavė kelių patarimų, jausdavausi tarsi vienu metu būčiau įsijungusi šimtą radijo stočių. Kai kurių „stočių” signalą pagaunu visiškai švarų, kai kurios „girdisi” lyg iš labai toli, kai kurių, pavyzdžiui, metamorfų, signalas lyg iškraipytas statinių trikdžių ir visai neaiškus. Bet visi jie prisideda prie kakofonijos. Tad visai nenuostabu, kad dauguma žmonių laiko mane nevisprote.
Vampyrai – tylūs. Tai viena geriausių jų ypatybių, bent jau iš mano požiūrio taško. Jie mirę. Jų smegenys – taip pat. Gal tik kartą per šimtą metų pagaunu kokį nors minties blykstelėjimą iš vampyrų smegenų.
Nunešiau ąsotį alaus prie Sirlio Henesio, mano brolio boso apygardos kelių tarnyboje, staliuko. Sirlis, kuris mūsuose geriau žinomas kaip „Šamas”, paklausė manęs, kur pasidėjo Džeisonas.
- Net neįsivaizduoju, – pasakiau netiesą, o jis man mirktelėjo. Kalbant apie Džeisono buvimo vietą, pirmasis spėjimas visada būna, kad jis pas kokią nors moterį. Antras spėjimas paprastai taip pat būna susijęs su moterimi, tik kita. Staliuką apsėdę vyrai, visi darbo drabužiais, nusikvatojo garsiau, nei reikalavo mano atsakymas, bet jie jau buvo išplempę nemažai alaus.
Nubėgau atgal prie baro, kad iš Terio Belflioro, Poršijos pusbrolio, paimčiau tris burbono su kokakola. Teris tuoj pat ėmėsi darbo. Jis yra Vietnamo karo veteranas, tas karas jam paliko daugybę fizinių ir emocinių randų, bet atrodė, kad šį įtemptą vakarą jis visai neblogai laikosi. Jam patinka paprasti darbai, reikalaujantys susikaupimo. Žilstančius, tamsiai rudus plaukus susirišęs prie kaklo, rimtai atidarinėjo butelius. Greitai gėrimai buvo paruošti, o kol stačiau juos ant savo padėklo, Teris man nusišypsojo. Jis labai retai šypsosi, todėl mano širdis maloniai suspurdėjo.
Iškėlusi padėklą ant dešinės rankos, atsisukau į salę, ir kaip tik tada iškilo problemėlė. Rastono Luizianos technologijų mokyklos studentas nusprendė stoti į klasių kovos mūšį vienas prieš vieną su Džefu Labefu, vietiniu kaimo Jurgiu, kuris turėjo daug vaikų ir šiaip ne taip sukosi iš šiukšliavežės vairavimo. O gal tai buvo paprasčiausiai atvejis, kai susiduria du užsispyrę vyrukai, tikrai nieko bendro neturintis su „miestelėnų ir studentų” konfliktais (mes juk anaiptol ne arti Rastono). Nesvarbu, kokia buvo pradinė ginčo priežastis, pakako kelių sekundžių suvokti, kad jų susidūrimas tikrai nesibaigs apsisvaidymu žodžiais.
Per tas keletą sekundžių Teris pamėgino įsikišti. Jis šoko tarp Džefo ir studento ir sugriebė juos abu už riešų. Minutėlę jau galvojau, kad to užteks, tačiau Teris nebebuvo nei toks jaunas, nei toks stiprus kaip anksčiau, todėl greitai padėtis tapo beveik nevaldoma.
- Galėjai visa tai sustabdyti, – su įniršiu mečiau Mikiui, bėgdama link peštukų – galgi pavyks išlaikyti taiką – pro jo ir Taros staliuką.
Jis tik atsilošė kėdėje, toliau gurkšnodamas savo gėrimą.
- Ne mano darbas, – atkirto ramiai.
Aš, aišku, tai žinojau, tačiau mano palankumas vampyrui tikrai nesustiprėjo, ypač kai pribėgus prie besipešančiųjų, studentas apsisukęs užsimojo trenkti man, mat prisiartinau jam iš nugaros. Jis nepataikė, o aš trinktelėjau padėklu j jo galvą. Studenčiokas nusvyravo šalin, jam gal net ištryško keli kraujo lašai, bet to pakako, kad Teris sugebėtų nuraminti Džefą Labefą, kuris ir taip jau ieškojo priežasties pasprukti.
Tokie nutikimai pasitaiko vis dažniau, ypač kai Semo nebūna. Labai aiškiai matau, kad mums reikalingas apsaugininkas, ypač savaitgalio vakarais… ir per pilnatis.
Studentas pagrasino paduosiąs mus į teismą.
- Koks tavo vardas ? – paklausiau.
- Markas Dafis, – prisistatė jaunuolis, susiėmęs galvą.
- Markai, tu iš kur?
- Iš Mindeno.
Greitai įvertinau jo drabužius, elgesį ir smegenų turinį.
- Man tikrai bus smagu paskambinti tavo mamytei ir pranešti jai, kad pakėlei ranką prieš moterį, – drėbtelėjau.
Jis tik išbalo ir daugiau nieko nebekalbėjo apie teismus. Labai greitai iš vis pasišalino su savo draugeliais. Visada pravartu žinoti efektyviausius grasinimus.
Mes privertėme išeiti ir Džefą.
Teris vėl sugrįžo į savo vietą už baro ir ėmė pilstyti gėrimus, bet jis truputėlį šlubavo, o veide atsirado ta įtempta išraiška, kuri man visada kelia nerimą. Kare patirti išgyvenimai tikrai nepadidino Terio emocinio stabilumo. Ech, lyg man būtų mažai rūpesčių vienam vakarui.
Betgi, žinoma, vakaras dar nesibaigė.

Tags: ištrauka, obuolys