Knyga: Namie: trumpa privataus gyvenimo istorija
Autorius: Bill Bryson
Leidykla: Tyto alba

Billo Brysono knyga: pažintinė kelionė po savo namą

Bill Bryson. Namie: trumpa privataus gyvenimo istorija. Iš anglų kalbos vertė Vytautas
Grenda. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 480 p.

Bill Bryson (Bilis Braisonas, g. 1951 m.) – skaitytojų mylimas amerikiečių keliautojas, žurnalistas, mokslo populiarinimo knygų autorius. Jo knygos išsiskiria ne tik faktų gausa, bet ir puikiu autoriaus humoro jausmu, dėl kurio mokslinis tekstas virsta ne nuobodžiu skaitiniu, o nepaprastai įdomiu pasakojimu. Lietuviškai išleista “Trumpa istorija beveik apie viską” tapo viena mėgstamiausių enciklopedinio pobūdžio knygų Lietuvoje.

Naujoji Billio Brysono knyga (At Home, 2010) – nebe apie tolimus kraštus ar kosmoso platybes; autorius nukreipė savo žvilgsnį į tai, kas atrodo labai pažįstama ir įprasta – į namus. Pasirodo, neiškeliant kojos iš namų, galima nuklysti pas senovės romėnus, keltus ar galus, o įprasčiausi namų apyvokos daiktai slepia daugybę įdomiausių faktų (kurių niekaip nebūtume sužinoję be Brysono).

Tai paskatino autorių leistis į kelionę po savo namą – seną Norfolko pastoratą, ir einant iš vieno kambario į kitą pažiūrėti, kaip atsirado kasdienio gyvenimo rakandai. Tik keletą žingsnių trunkanti kelionė tapo milžinišku istoriniu tyrimu, aprėpiančiu viską – nuo architektūros iki elektros, nuo maisto konservavimo iki epidemijų, nuo prekybos prieskoniais iki Eifelio bokšto, nuo krinolinų iki tualetų; aprašomos ir talentingos, dažnai keistos asmenybes, kurios visa tai sukūrė.

Neįtikėtina, kiek daug visko slepia namų istorija. Ir kiek šmaikščių bei išsamių atsakymų suranda Brysonas į klausimus, kurių niekas kitas nebūtų sumanęs užduoti. Kodėl šakutė turi keturis dantis, ką reiškė ryškios namų spalvos, kas surado vaistus nuo choleros ir kodėl rengtis nepraktiškai buvo geriau, nei patogiai? „Namie“ – tai žvilgsnis į privatų gyvenimą pro mikroskopą. Brysonas pasitelkia nepasotinamą smalsumą, žavų sąmojį, savitą stilių ir pasakotojo talentą, ir siūlo mums vieną iš įdomiausių ir juokingiausių knygų, kokių yra buvę parašyta apie mūsų gyvenimo būdą.

Knygos “Namie” ištrauka:

Įvadas
Kai atsikraustėme į Norfolko ramaus bevardžio kaimo buvusį Anglikonų
bažnyčios pastoratą, po kurio laiko turėjau užkopti į pastogę — pasižiūrėti, iš kur lėtai, mįslingai laša vanduo. Mūsų name nėra į pastogę vedančių laiptų, todėl teko lipti aukštomis kopėčiomis ir gana nepatogiai įsirangyti pro lubų angą. Dėl to anksčiau ir nebuvau ten lankęsis (ir vėliau nebeturėjau jokio noro apsilankyti).
Kai pagaliau tamsoje dribtelėjęs į dulkes atsistojau, manęs laukė netikėtumas: lauko sienoje pastebėjau iš kiemo visiškai nematomas slaptas duris. Nesunkiai jas atidariau, o už jų, tarp priekinio ir galinio frontono, radau mažytį, ne ką didesnį už stalą stogo plotelį. Viktorijos laikų pastatuose pilna architektūrinių keistenybių, tačiau šis radinys atrodė visiškai nesuvokiamas: neaišku, kodėl architektui prireikė projektuoti duris, vedančias į vietą, kuriai taip stigo aiškios paskirties. Tačiau tai davė žavingą netikėtą rezultatą — leido pamatyti nuostabiausią reginį.
Išvysti gerai pažįstamą pasaulį iš niekada nematytos perspektyvos visada šiek tiek jaudina. Atsidūriau apie penkiasdešimties pėdų aukštyje — Norfolko viduryje maždaug tiek pakanka, kad aprėptum visą panoramą. Tiesiai priešais mane stovėjo senovinė titnago bažnyčia, kuriai kažkada priklausė mūsų namas, o toliau, nedidelio šlaito papėdėje, kiek nuošaliau nuo bažnyčios ir pastorato, — kaimas, kuriam priklausė jie abu. Kitoje pusėje tolumoje mačiau Vaimondamo abatiją, stūksančią virš pietinio horizonto visa savo viduramžiška didybe. Per vidurį lauko brėždamas žemėje tiesias linijas burzgė traktorius. Iš visų kitų pusių driekėsi ramios, dailios, nekintančios Anglijos kaimo vietovės.
Nuostabu, kad vos prieš dieną su draugu Brianu Ayersu pasivaikščiodami nemažai jų apėjome. Brianas — neseniai išėjęs į pensiją šią grafystę tyrinėjęs archeologas, jis apie Norfolko istoriją ir kraštovaizdį turbūt žino daugiau nei bet kas kitas. Brianui anksčiau nebuvo tekę lankytis mūsų kaimo bažnyčioje, todėl nekantravo ją pamatyti. Tai dailus senoviškas pastatas, senesnis už Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ir menantis maždaug tuos pačius laikus, kaip Šartro ir Solsberio katedros. Norfolke apstu viduramžių bažnyčių — jų yra 659. Vienai kvadratinei myliai jų tenka daugiau nei kur kitur, tad kurią nors nesunku praleisti pro akis.
- Ar esi pastebėjęs, — paklausė Brianas mums įžengus į šventorių, — kaimo bažnyčios beveik visada atrodo taip, lyg grimztų žemėn? — Jis atkreipė dėmesį, kad ši bažnyčia stovi nedidelėje įduboje tarsi ant pagalvėlės padėtas svarstis. Bažnyčios pamatai buvo beveik trimis pėdomis žemiau negu šventorius. — Ar žinai, kodėl taip yra?
Prisipažinau, — kai lydžiu Brianą, taip tenka daryti dažnai, — kad neturiu jokio supratimo.
- Matai, taip yra ne dėl to, kad bažnyčia grimztų, — tarė jis šypsodamasis, — o dėl to, kad šventorius pakilo. Kaip manai, kiek žmonių čia palaidota?
Mėgindamas nustatyti, žvilgtelėjau į antkapius ir tariau:
- Nežinau. Aštuoniasdešimt? Šimtas?
- Bet tikriausiai ne tiek mažai, — ramiai pasakė Brianas. — Pagalvok. Tokioje kaimo parapijoje gyvena apie 250 žmonių, taigi susidaro maždaug tūkstantis suaugusių mirusiųjų per šimtmetį, o dar keli tūkstančiai vargšelių, kurie mirė nesulaukę brandaus amžiaus. Padaugink šiuos skaičius iš tiek šimtmečių, kiek stovi bažnyčia, ir pamatysi, kad čia palaidota ne aštuoniasdešimt ar šimtas, o veikiau, tarkime, dvidešimt tūkstančių mirusiųjų.
Nepamirškite, kad kalbėjomės apie tai, kas yra vos už kelių žingsnių nuo mano paradinių durų.
- Dvidešimt tūkstančių? — paklausiau.
Jis dalykiškai linktelėjo.
- Nereikia nė sakyti, susidaro didžiulė masė. Todėl žemė ir pakilo trimis pėdomis. — Davęs man truputį laiko tai įsisąmoninti, jis tęsė: — Norfolke tūkstantis parapijų. Padaugink visus žmonių gyvavimo šimtmečius iš tūkstančio parapijų ir bus aišku, kad ten, į kur žiūri, gausu materialiosios kultūros. — Jis pažvelgė į kelias aplink kyšančias varpines. — Iš čia regėti turbūt dešimt ar dvylika kitų parapijų, taigi tikriausiai matai maždaug ketvirtį milijono palaidotųjų tiesiog čia, žvilgsniu aprėpiamame kraštovaizdyje — vietovėje, kur visada buvo ramu, nieko ypatinga nevyko.
Taip Brianas paaiškino, kodėl tokioje kaimiškoje retai gyvenamoje grafystėje kaip Norfolkas galima rasti 27 000 archeologinių radinių per metus — daugiau nei kurioje nors kitoje Anglijos grafystėje.
- Čia palikta žmonių daiktų iš senų laikų, daug senesnių, nei Anglija tapo Anglija. — Jis parodė man visų mūsų parapijos archeologinių radinių žemėlapį. Beveik kiekviename lauke buvo ko nors aptikta: neolito įrankių, romėniškų monetų ir keramikos, saksų segių, bronzos amžiaus kapų, vikingų sodybų. Iškart už mūsų sklypo ribos 1985 metais ūkininkas eidamas per lauką rado retą romėnų papuošalą, kuris — neįmanoma apsirikti — buvo falo pavidalo.
Mane tai labai stebino ir tebestebina: mintis, kad toga vilkintis žmogus stovėjo ten, kur dabar yra mano žemės riba, naršė po savo apdarą ir nustėro supratęs, jog pametė branginamą atminimo dovaną, ir ji nuo tada gulėjo žemėje septyniolika ar aštuoniolika šimtmečių, per nesibaigiančių žmonių kartų gyvenimus, kol atėjo ir išėjo saksai, vikingai, normanai, atsirado anglų kalba, gimė anglų tauta, susiformavo ir išliko monarchinė santvarka ir vyko visa kita, kol galiausiai dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ją rado ūkininkas ir tikriausiai taip pat nustėro.
Dabar, kai rėpdamas žvilgsniu šį netikėtą reginį stovėjau ant savo namo stogo, man dingtelėjo: kaip keista, kad per du žmogaus veiklos tūkstantmečius vienintelis įvykis, bent trumpam sužadinęs pasaulio dėmesį, — rastas falo pavidalo romėnų papuošalas. Visa kita — tik žmonės, kurie šimtmečius nepastebimi gyveno kasdienį gyvenimą: valgė, miegojo, mylėjosi, ieškojo pramogų. Tada man staiga šovė mintis, kad tai iš tikrųjų daugiausia ir yra istorija: gausybė žmonių, užsiimančių kasdieniais reikalais. Net Einsteinui veikiausiai teko praleisti didelę gyvenimo dalį svarstant apie atostogas, naują hamaką ir apie tai, kokia daili kitapus gatvės iš tramvajaus išlipusios merginos kulkšnis. Tokie dalykai sudaro mūsų gyvenimus ir užvaldo mintis, tačiau juos laikome neesminiais, manome, kad neverta į juos pernelyg gilintis. Negaliu pasakyti, kiek valandų mokyklos laikais skyriau Misūrio kompromiso ar Baltosios ir Raudonosios rožių karų studijoms, tačiau tikrai kur kas daugiau, nei kada turėjau ar galėjau skirti valgymo, miegojimo, mylėjimosi ar pramogų ieškojimo istorijai.
Taigi pamaniau — gal būtų įdomu parašyti knygą apie kasdienius gyvenimo dalykus, šį kartą atkreipti dėmesį ir pažvelgti į juos taip, tarsi ir jie būtų svarbūs. Kai apžiūrėjau savo namą, apstulbau ir truputį išsigandau supratęs, kiek nedaug žinau apie mane supantį namų pasaulį. Vieną popietę sėdėjau prie virtuvės stalo, tingiai žaisdamas su druskine ir pipirine, ir man atėjo į galvą, kad neturiu jokio supratimo, kodėl iš visų pasaulio prieskonių esame taip tvirtai prisirišę prie šių dviejų. Kodėl, pavyzdžiui, ne pipirai ir kardamonas arba druska ir cinamonas? Ir kodėl šakutės turi keturis, o ne tris ar penkis dantis? Turi būti priežastys.
Rengdamasis paklausiau savęs, kodėl visų mano kostiuminių švarkų abiejose rankovėse yra po eilę visai nereikalingų sagų. Per radiją išgirdau minint, kaip kažkas sumokėjo už kambarį ir maistą (room and board), ir suvokiau, kad girdėdamas tai sakant net nenutuokiu, kodėl anglų kalboje vartojamas toks posakis. Staiga namai man ėmė atrodyti paslaptingi.
Taigi sumaniau juos apeiti — vieną kambarį po kito — ir pasigilinti, kokia buvo to kambario reikšmė privataus gyvenimo raidoje. Vonios kambarys bus skirta higienos istorijai, virtuvė — kulinarijos, miegamasis — sekso, mirties ir miego, ir taip toliau. Parašyčiau pasaulio istoriją nekeldamas kojos iš namų.
Turiu pripažinti — šis sumanymas turėjo tam tikro žavesio. Neseniai buvau užbaigęs knygą, kurioje mėginau perprasti visatą ir jos sandarą, — tai buvo didžiulis užmojis. Taigi sumanymas imtis tokio dalyko, kaip senas Anglijos kaimo pastoratas, kuris turi aiškias ribas ir nėra toks bauginamai didelis, atrodė tikrai geras. Atrodė, tokią knygą galėčiau parašyti sėdėdamas namie.
Bet iš tikrųjų išėjo visai kitaip. Namai — stebinamai sudėtingos talpyklos. Savo nuostabai, supratau, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, — kas atrandama, sukuriama, dėl ko atkakliai kovojama, — galiausiai vienaip ar kitaip atsiduria jūsų namuose. Karai, badmečiai, pramoninė revoliucija, Šviečiamasis amžius — visa tai yra čia, jūsų sofose ir komodose, sukišta į užuolaidų klostes, minkštus pagalvės pūkus, sienų dažus ir vandenį vamzdžiuose. Taigi namų gyvenimo istorija nėra tik lovų, sofų ir viryklių istorija, kaip anksčiau miglotai įsivaizdavau, bet ir skorbuto, guano, Eifelio bokšto, patalinių blakių, lavonų grobimo ir visko, kas kada nors yra įvykę, istorija. Namai — tai ne prieglobstis nuo istorijos, o vieta, kur istorija baigiasi.
Turbūt nereikia nė sakyti — kiekvienai istorijai būdinga plėstis. Nuo pat pradžių buvo aišku: kad privataus gyvenimo istorija tilptų į vieną knygą, turėsiu, nors tai nemalonu, daryti atranką. Taigi, nors kartkartėmis knygoje imuosi tolimos praeities (šiaip ar taip, kaip galima kalbėti apie maudykles ir nepaminėti romėnų), joje daugiausia kalbama apie maždaug pastarųjų 150 metų įvykius — laikotarpį, per kurį iš tikrųjų atsirado šiuolaikinis pasaulis. Taip jau sutapo, kad namui, po kurį netrukus keliausime, yra būtent tiek metų.
Esame taip apsipratę su daugybe patogumų — mėgstame gyventi švariai, šiltai ir nealkdami, — kad pamirštame, jog visa tai nesena. Iš tikrųjų prireikė amžių tai pasiekti, o tada beveik viskas atsirado akimirksniu. Kaip tai vyko ir kodėl taip ilgai užtruko, kol to sulaukėme, — šiems klausimams skirti tolesni puslapiai.
Nors tiksliai nenurodžiau kaimo, kuriame yra senasis pastoratas, turiu pasakyti, kad tai tikras namas, ir su juo susiję žmonės, kuriuos miniu, tikrai gyvena (ar gyveno). Taip pat turiu pabrėžti, kad pirmo skyriaus fragmentas, kuriame minimas dvasininkas Thomas Bayesas, šiek tiek kitu pavidalu publikuotas mano parašytame knygos Žvelkime giliau: mokslo ir Karališkosios draugijos istorija (SeeingFurther: The Story of Science and the Royal Society) įvade.

PIRMAS SKYRIUS
Metai
I

rudenį Londone, Haid Parke, iškilo ypatingas statinys — devyniolikos akrų plotą aprėpęs milžiniškas šiltnamis iš geležies ir stiklo, kurio erdviame viduje būtų tilpusios keturios Šv. Pauliaus katedros. Jis stovėjo neilgai, ir tuo metu buvo didžiausias pastatas pasaulyje. Šis neginčijamai didingas statinys, oficialiai pavadintas Visų tautų pramonės gaminių didžiosios parodos rūmais, dar ypatingesnis dėl to, kad atsirado taip nelauktai, buvo toks stulbinamai stiklinis, nuostabus ir netikėtas būtent toje vietoje. Douglasas Jerroldas, savaitinio žurnalo Punch autorius, praminė jį Krištolo rūmais, ir šis pavadinimas prigijo.
Statyba truko vos penkis mėnesius. Stebuklas, kad Krištolo rūmus iš viso pavyko pastatyti. Mažiau nei prieš metus jie dar nebuvo netgi sumanyti. Parodą, kuriai jie buvo skirti, sumanė rengti valstybės tarnautojas Henry Cole’as. Cole’as taip pat nusipelnė istorijai tuo, kad sugalvojo Kalėdų atviruką (šie atvirukai atsirado, nes buvo siekiama paskatinti žmones naudotis naujuoju vieno penso paštu). 1849—aisiais Cole’as apsilankė Paryžiaus parodoje, — palyginti vietinės reikšmės projekte, skirtame tik Prancūzijos gamintojams, — ir užsidegė Anglijoje padaryti ką nors panašaus, tik didingesnio. Jam pavyko Didžiosios parodos idėja sudominti daug įžymybių, tarp jų princą Albertą. 1850 m. sausio 11 d. įvyko pirmasis jų susitikimas. Jie ketino
atidaryti parodą kitų metų gegužės 1—ąją, taigi turėjo šiek tiek mažiau nei šešiolika mėnesių suprojektuoti ir pastatyti didžiausią pastatą, koks kada nors buvo sumanytas, iš visų Žemės rutulio kampelių surinkti ir išdėstyti dešimtis tūkstančių eksponatų, įrengti restoranus ir tualetus, pasamdyti darbuotojus, parūpinti draudimą ir organizuoti policijos apsaugą, išspausdinti skelbimus ir padaryti dar begalę kitų dalykų, — ir tai vyko šalyje, kuri visai nebuvo tikra, ar jai apskritai reikia tokio brangaus ir daug rūpesčių kelsiančio projekto. Atrodė, tai iš tiesų neįgyvendinamas siekis, ir kelis mėnesius jiems tikrai nesisekė. Įvyko atviras parodų halės projekto konkursas, jam buvo pateikti 245 projektai. Visus juos atmetė kaip neįgyvendinamus.
Kai komitetui nepavyko pasiekti savo, jis padarė tai, ką kartais daro visi komitetai, kai patenka į beviltišką padėtį: paskyrė kitą, geriau pavadintą komitetą. Visų tautų pramonės gaminių didžiosios parodos Karališkosios komisijos statybos komitetą sudarė keturi vyrai: Matthew Digby Wyattas, Owenas Jonesas, Charlesas Wildas ir puikus inžinierius Isambardas Kingdomas Brunelis. Komitetas gavo vienintelį nurodymą: pateikti projektą, vertą didžiausios istorijoje parodos, prasidėsiančios po dešimties mėnesių, ir išsiversti su ribotu ir sumažintu biudžetu. Iš keturių komiteto narių tik jaunasis Wyattas turėjo architekto išsilavinimą, tačiau dar nebuvo nieko pastatęs; tuo savo karjeros etapu jis užsidirbdavo pragyvenimui rašydamas. Inžinierius Wildas turėjo patirties beveik vien laivų ir tiltų statybos srityje, Jonesas dekoruodavo interjerus, ir tik Brunelis turėjo patirties dirbti su dideliais projektais. Jis, be abejo, buvo genijus, tačiau kitus baugino, nes tam, kad jo nežemiškos vizijos virstų tikrove, beveik visada prireikdavo įspūdingų laiko ir pinigų sąnaudų.
Tada keturi vyrai pasiūlė stebinamai nevykusį projektą: didžiulę, žemą, tamsią daržinę, persmelktą niūrios nuotaikos, ne ką nuotaikingesnę už skerdyklą. Ji atrodė tarsi skubotas keturių atskirai dirbusių žmonių kūrinys. Kainos buvo beveik neįmanoma apskaičiuoti, tačiau, regis, neabejotina, kad tokio pastato vis tiek būtų buvę neįmanoma pastatyti. Statybai būtų prireikę trisdešimties milijonų plytų, ir nebuvo garantijos, kad per turimą laiką pavyktų jų tiek įsigyti, o ką kalbėti apie sumūrijimą. Visa tai turėjo vainikuoti Brunelio indėlis — dviejų šimtų pėdų skersmens geležinis kupolas, — be abejonės, įspūdinga, tačiau vienaukščiam pastatui gana keista detalė. Niekas anksčiau nebuvo statęs tokios didžiulės geležinės konstrukcijos, ir Brunelis, žinoma, negalėjo pradėti prie jos triūsti ir iškelti į viršų, kol nebuvo po ja stovėsiančio pastato, — ir visa tai reikėjo pradėti ir baigti per dešimt mėnesių, o statinys pagal sumanymą turėjo stovėti mažiau nei pusmetį. Kas jį paskui griautų ir kas nutiktų didžiuliam jo kupolui ir milijonams plytų — šie klausimai atrodė pernelyg nepatogūs svarstyti.
Susidarius tokiai sunkiai padėčiai, išniro rami Josepho Paxtono figūra. Jis dirbo vyriausiuoju sodininku Čatsverto rūmuose, pagrindinėje Devonšyro hercogo buveinėje (tačiau rūmai stovėjo Derbišyre — keista, bet tai būdinga Anglijai). Paxtonas buvo nepaprastas žmogus. Jis gimė 1803 m. Bedfordšyre, skurdžioje ūkininkų šeimoje, keturiolikos buvo išsiųstas dirbti sodininko mokiniu, tačiau per šešerius metus taip pasižymėjo, kad gavo prižiūrėti Londono vakarinėje dalyje esantį eksperimentinį botanikos sodą, kuris priklausė naujai prestižinei Sodininkystės draugijai (netrukus tapusiai Karališkąja sodininkystės draugija), — stulbinamai atsakingas darbas tokiam jaunam žmogui. Čia vieną dieną jam pasitaikė pasikalbėti su Devonšyro hercogu; šiam priklausė netoli stovintys Čiziko rūmai ir gana didelė dalis Britų salų: beveik du šimtai tūkstančių akrų derlingos žemės ir septyneri dideli įspūdingi rūmai. Hercogui Paxtonas iškart patiko — atrodo, ne dėl to, kad šis būtų parodęs kokių ypatingų gabumų, bet dėl stipraus, gryno balso. Neprigirdintis hercogas vertino aiškią kalbėseną. Daug negalvojęs, jis pakvietė Paxtoną tapti Čatsverto rūmų vyriausiuoju sodininku, ir šis sutiko. Jam buvo dvidešimt dveji.
Joks aristokratas nėra žengęs netikėtesnio ir kartu išmintingesnio žingsnio. Paxtonas šoko dirbti tiesiog stulbinamai energingai ir uoliai. Jis suprojektavo ir įrengė žymųjį Imperatoriaus fontaną, kurio čiurkšlė galėjo šauti į 290 pėdų aukštį, — šis hidraulikos laimėjimas Europoje buvo pranoktas tik kartą; įrengė didžiausią šalyje alpinariumą; suprojektavo hercogo valdose naują gyvenvietę; tapo geriausiu pasaulyje jurginų specialistu; laimėjo apdovanojimų už geriausius šalyje melionus, figas, persikus ir nektarinus; sukūrė milžinišką atogrąžų šiltnamį, vadinamą „Didžiąja krosnimi“, kurio plotas siekė visą akrą, — tokį erdvų, kad 1843 m. jame lankydamasi karalienė Viktorija galėjo apvažiuoti jį arklių traukiama karieta. Patobulinęs nekilnojamojo turto vadybą, Paxtonas sumažino hercogo skolas milijonu svarų. Gavęs hercogo pritarimą, jis pradėjo leisti du sodininkystės žurnalus ir nacionalinį dienraštį Daily News — šio redaktoriumi trumpai dirbo Charlesas Dickensas. Paxtonas rašė knygas apie sodininkystę ir taip sumaniai investavo į geležinkelio bendrovių akcijas, kad jį pakvietė į trijų tokių bendrovių valdybą. O Berkenhede, netoli Liverpulio, jis suprojektavo ir įrengė pirmąjį pasaulyje savivaldybei priklausantį parką; jis taip sužavėjo amerikietį Fredericką Law Olmstedą, kad šis pagal jo pavyzdį kūrė Centrinį parką Niujorke. 1849 m. vyriausiasis Kju sodų botanikas atsiuntė Paxtonui retą sergančią leliją — galbūt šis galėtų ją išgelbėti. Paxtonas įrengė specialų šiltnamį ir — tai jūsų nenustebins — gėlė po trijų mėnesių pražydo.
Kai jis sužinojo, kad Didžiosios parodos komiteto nariams nesiseka halės projekto reikalas, jam atėjo į galvą, kad tam galėtų tikti kas nors panašaus į jo šiltnamius. Pirmininkaudamas Midlando geležinkelių bendrovės komiteto susirinkimui, jis nusibraižė projekto metmenis ant sugeriamojo popieriaus skiautės, o po dviejų savaičių užbaigė peržiūrai tinkamus brėžinius. Tiesą sakant, jo projektas sulaužė visas konkurso taisykles. Jis buvo pateiktas po nustatyto laiko, ir, nepaisant viso jame numatyto stiklo ir geležies, neapsiėjo be daugelio degių medžiagų — visų pirma, ištisų akrų medinės grindų dangos, — o tai buvo griežtai uždrausta. Architektūros konsultantai pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Paxtonas neturi architekto išsilavinimo ir niekada nemėgino kurti tokio masto projekto. Tačiau, žinoma, to nebuvo mėginęs ir niekas kitas. Todėl niekas negalėjo griežtai paneigti, kad projektas netinkamas. Daug kas nuogąstavo, jog kepinamas saulės spindulių ir prisigrūdęs žmonių pastatas nepakenčiamai įšils. Kiti baiminosi, kad aukštai esantys stiklinio stogo strypai vasaros karštyje išsiplės ir tada milžiniški stikliniai langai be garso iškritę ištikš ant minios apačioje. Įžvalgiausieji nerimavo, jog visą iš pažiūros nestiprų statinį tiesiog nuvers audra.
Taigi būta nemažai rizikos, ir žmonės ją aiškiai suvokė, tačiau vos kelias dienas nerimastingai pasvarstę komiteto nariai patvirtino Paxtono projektą. Joks kitas įvykis — tikrai, joks kitas — tiek nebyloja apie Viktorijos laikų Britaniją ir jos didžiules galimybes, kaip tai, kad drąsiausias ir simboliškiausias amžiaus pastatas buvo patikėtas sodininkui. Paxtono Krištolo rūmams iš viso nereikėjo plytų, netgi nereikėjo skiedinio, cemento ir pamatų. Jie buvo tiesiog sutvirtinti varžtais ir stovėjo ant žemės lyg palapinė. Paxtonas ne tik išradingai įgyvendino sunkiausią užduotį, bet ir sukūrė visiškai naują, anksčiau niekad nematytą dalyką.
Didžiausias erdvių Paxtono rūmų privalumas buvo tai, kad juos statant pakako standartinių elementų. Rūmų pagrindą sudarė viena detalė — 3 pėdų pločio ir 23 pėdų bei 3 colių ilgio ketaus santvara; ją sujungus su kitomis pritaikytomis santvaromis išėjo karkasas stiklo lakštams kabinti — beveik milijonui kvadratinių pėdų, arba trečdaliui viso Britanijoje per metus pagaminamo stiklo. Buvo sukurta speciali paslanki platforma, kuri judėjo išilgai stogo sijų ir leido darbininkams įtaisyti 18 000 stiklinių langų per savaitę, — toks našumas buvo ir tebėra efektyvumo stebuklas. Įrengti gausybei stoglatakių — iš viso jų reikėjo apie dvidešimties mylių — Paxtonas sukūrė nedidelės brigados valdomą įrenginį, ir juo buvo galima įtaisyti du tūkstančius pėdų stoglatakių per dieną. Anksčiau norint pasiekti tokį rezultatą trims šimtams vyrų būtų reikėję dirbti visą dieną. Tai buvo visokeriopai nuostabus projektas.
Paxtonui labai nusisekė parinkti laiką: kaip tik Didžiosios parodos metu stiklas staiga tapo prieinamas kaip niekada anksčiau. Ši medžiaga visada kėlė keblumų. Gerą stiklą buvo išties sunku pagaminti. Stiklas beveik visada buvo laikomas prabanga. Laimė, padėtį pakeitė du neseniai įvykę lūžiai technologijų srityje. Pirma, prancūzai išrado plokštinį stiklą — jis buvo gaminamas liejant formose ant stalų. Ši technologija leido pirmąsyk pagaminti išties didelius stiklinius langus, tinkamus parduotuvių vitrinoms. Tačiau išlygintą plokštinį stiklą reikėdavo dešimt dienų aušinti. Taigi liejimo stalai didumą laiko būdavo nenaudojami, o paskui kiekvieną plokštę tekdavo ilgai šlifuoti ir poliruoti. Dėl to jis, žinoma, brangiai kainavo. 1838 m. sukurta pigesnė naujovė: lakštinis stiklas, turintis daugumą plokštinio stiklo privalumų, bet auštantis greičiau. Lakštinį stiklą reikėjo mažiau poliruoti, tad jį buvo galima gaminti kur kas pigiau. Staiga tapo įmanoma nebrangiai neribotais kiekiais gaminti didelius stiklo lakštus.
Su tuo susijęs ir dviejų ilgai galiojusių mokesčių, lango mokesčio ir stiklo mokesčio, panaikinimas, įvykęs kaip tik laiku (antrasis, tiesą sakant, buvo akcizo mokestis). 1696 m. įvestas lango mokestis buvo toks didelis, kad žmonės pastatuose kur galėdami tiesiog neįdėdavo langų. Užmūrytas langų angas, tokias būdingas daugeliui to laikotarpio Britanijos pastatų, dažniausiai išpiešdavo, kad atrodytų lyg tikri langai. (Kartais gana apmaudu, kad taip nebedaroma.) Šiuo mokesčiu buvo labai piktinamasi, jį praminė „mokesčiu už orą ir šviesą“. Jis lėmė, kad daug tarnų ir kitų kukliau gyvenančių žmonių būdavo priversti gyventi tvankiose patalpose.
Kitas, 1746 m. įvestas, mokestis būdavo apskaičiuojamas ne pagal langų skaičių, o pagal jų stiklų svorį. Dėl to karalių Jurgių laikais stiklą gamino ploną ir dužų, o langams reikėjo gana tvirtų rėmų. Šiuo laikotarpiu buvo paplitę ir apskriti langeliai. Jie atsirado dėl tų laikų stiklo gamybos būdo. Taip gaminamas lakštas ties viduriu būdavo šiek tiek iškilesnis. Apskrito langelio stiklą imdavo iš tos stiklo lakšto vietos, kur tvirtinamas stiklapūčio strypas. Kadangi ta stiklo dalis turėdavo defektą, mokestis jai negaliojo, tad ją naudojo taupesnieji. Apskriti langeliai paplito pigiose smuklėse ir įstaigose, taip pat privačių namų galinėse sienose, kur kokybė buvo nesvarbi. Stiklo rinkliava buvo panaikinta 1845 m., kai jai nebedaug trūko iki šimtmečio sukakties, o 1851 m., laimė, įvyko kitas parankus pokytis: buvo panaikintas lango mokestis. Kaip tik tada, kai Paxtonui prireikė daugiau stiklo nei kam nors praeityje, jo kaina sumažėjo daugiau nei perpus. Krištolo rūmai nebūtų atsiradę be šių paskatų — kainų sumažėjimo ir technologijų pokyčių, savo ruožtu padidinusių gamybos apimtį.
Užbaigto pastato ilgis siekė lygiai 1 851 pėdą (metams paminėti), plotis — 408 pėdas, aukštis ties viršūne centre — beveik 110 pėdų — pakankamai erdvės tilpti daugelį žavėjusiai guobų alėjai, kurią kitu atveju būtų tekę iškirsti. Tokių matmenų pastatas pareikalavo didelių sąnaudų: 293 655 stiklo lakštų, 33 000 ketaus santvarų ir dešimčių tūkstančių pėdų medinės grindų dangos, tačiau dirbant Paxtono metodais pavyko išsiversti su itin priimtina 80 000 svarų suma. Visi darbai truko mažiau kaip trisdešimt penkias savaites. Šv. Pauliaus katedrai pastatyti reikėjo trisdešimt penkerių metų.
Už dviejų mylių kylantys Parlamento rūmai, statomi visą dešimtmetį, toli gražu dar nebuvo baigti. Vienas Punch autorius pasiūlė, tik pusiau juokais, kad valdžia turėtų užsakyti Paxtonui suprojektuoti „Krištolinį parlamentą“.
Paplito posakis, vartojamas tada, kai kokią nors problemą atrodė sunku išspręsti: „Paklauskite Paxtono“
Krištolo rūmai buvo tuo metu didžiausias ir lengviausias, neįmanomas protu suvokti statinys. Šiandien esame įpratę matyti daug stiklo, tačiau 1851 m. mintis vaikštinėti po ištisus kubinius akrus šviesaus pastato viduje stulbino ir netgi svaigino. Atvykdamas lankytojas pirmiausia iš tolo pamatydavo spindinčią perregimą Parodų salę — mums iš tiesų sunku tai įsivaizduoti. Ji turėjo atrodyti trapi ir laikina, nuostabiai neįtikėtina, panaši į muilo burbulą. Kiekvienam, atvykusiam į Haid Parką ir pirmiausia išvydusiam virš medžių iškilusių ir saulės šviesoje žaižaruojančių Krištolo rūmų vaizdą, nuo grožio turėjo užgniaužti kvapą.
II
Tuo metu, kai Londone iškilo Krištolo rūmai, už šimto dešimties mylių į šiaurės rytus, greta senovinės kaimo bažnyčios, po plačiu Norfolko dangumi atsirado daug kuklesnis statinys: 1851 m. kaime netoli Vaimondamo turgamiesčio buvo pastatytas neaiškaus ir nenuoseklaus stiliaus pastoriaus namas. Jis turėjo neįprastą stogą su vėjinėmis kraštuose ir dailų nuosaikaus gotikinio stiliaus kaminą, — Margaret Oliphant, itin populiari ir produktyvi Viktorijos laikų autorė, romane Pavaduojantis pastorius (The Curate in Charge) apie tokius pastatus rašė: „Erdvus ir gana patogus, tvirtas, nedailus, bet padorus namas“
Tolesnius maždaug penkis šimtus puslapių skirsime šiam statiniui. Jį suprojektavo toks Edwardas Tullas iš Eilšamo, — architektas, kuriam, kaip matysime, stebinamai trūko gabumų, — ir jis buvo skirtas jaunam kilmingam dvasininkui, vardu Thomas Į. G. Marshamas. Dvidešimt devynerių Marshamas naudojosi santvarka, suteikusia jam ir kitiems tokiems dvasininkams ypač geras gyvenimo sąlygas ir nedaug už tai reikalavusia.
1851 m., kai prasideda mūsų istorija, buvo 17 621 anglikonų dvasininkas, o kaimo pastorius, aptarnaudavęs apytikriai tik 250 žmonių, vidutiniškai gaudavo 500 svarų sterlingų pajamų — ne mažiau nei vyresnysis valstybės tarnautojas, pavyzdžiui, Didžiąją parodą sumanęs Henry Cole’as. Tapo įprasta jaunesniesiems perų ir džentrių sūnums rinktis arba dvasininko kelią, arba karjerą kariuomenėje. Dažnai pradėdami eiti pareigas jie atsinešdavo ir šeimos turtą. Daug dvasininkų gaudavo ir nemažų pajamų nuomodami su pareigomis skiriamą bažnyčios žemę arba dirbamąją žemę. Net mažiausiai privilegijuotiems parapijas turėjusiems dvasininkams dažniausiai klojosi gerai. Jane Austen užaugo pastorate Stiventone, Hampšyre. Nepritekliai ją erzino, tačiau šis pastoratas turėjo svetainę, virtuvę, saloną, darbo kambarį ir biblioteką, taip pat septynis miegamuosius, taigi sąlygos tikriausiai buvo neblogos. Daugiausia pajamų gaudavo Dodingtono parapijos Kembridžšyre pastorius: šiam laimingajam priklausė 38 000 akrų žemės ir iki 1865 m., kai ji buvo padalinta, jis gaudavo 7 300 svarų sterlingų metinių pajamų — dabartiniais pinigais būtų maždaug 5 milijonai svarų .
Anglikonų bažnyčios dvasininkai būdavo dvejopi: vikarai ir pastoriai. Jie mažai tesiskyrė Bažnyčios požiūriu, tačiau ryškiai skyrėsi ekonomine padėtimi. Anksčiau vikarai buvo pastorių pavaduotojai (žodis „vikaras“ susijęs su anglų kalbos žodžiu vicarious, reiškiančiu „atliekamas už kitą“, — tai rodo, kad jų vaidmuo buvo pavaduoti), tačiau pono Marshamo laikais šis skirtumas buvo beveik išnykęs: ar parapijos dvasininką vadinti vikaru, ar pastoriumi, daugiausia priklausė nuo vietinės tradicijos. Tačiau jų pajamos tebebuvo skirtingos.
Dvasininko algą mokėdavo ne pati Bažnyčia, — tam buvo naudojamos nuomos ir dešimtinių lėšos. Galiojo dvejopos dešimtinės: didžiosios, taikomos pagrindinėms javų rūšims — pavyzdžiui, kviečiams, miežiams, — ir mažosios, už daržų produkciją, gyvulių pašarą ir kitas šalutines pašaro rūšis. Didžiąsias gaudavo pastoriai, mažąsias — vikarai, taigi pastoriai paprastai buvo turtingesni, kartais net gerokai. Dėl dešimtinių Bažnyčios ir ūkininkų santykiai nuolat būdavo įtempti, ir 1836—aisiais, metais anksčiau, nei karalienė Viktorija įžengė į sostą, nuspręsta šiuos reikalus supaprastinti. Nuo tada ūkininkas, užuot atidavęs vietiniam dvasininkui sutartą dalį derliaus, turėdavo jam kasmet mokėti pastovią sumą, kuri priklausė nuo jo žemės bendros vertės. Dvasininkai turėdavo teisę gauti paskirtą dalį net tais metais, kai ūkininkams sekdavosi prastai, o tai savo ruožtu reiškė, kad dvasininkams visi metai būdavo geri.
Kaimo dvasininko vaidmuo buvo itin neapibrėžtas. Būtinai nereikalauta ir netgi nesitikėta pamaldumo. Į anglikonų dvasininkus galėjo būti įšventintas tik universitetą baigęs žmogus, tačiau dauguma dvasininkų studijuodavo klasikinę filologiją ir apskritai nestudijuodavo teologijos, taigi būdavo neparengti pamokslauti, įkvėpti ar guosti kitus bei kitais būdais teikti prasmingą krikščionišką paramą. Dauguma netgi nesivargindavo kurti pamokslų, tiesiog nusipirkdavo didelę knygą su iš anksto paruoštais pamokslais ir kartą per savaitę vieną iš jų perskaitydavo.
Visai netikėtai šitaip atsirado išsilavinusių, turtingų žmonių klasė, kurios atstovai turėjo be galo daug laiko. Rezultatas — daugelis iš jų gana savaimingai ėmė daryti nepaprastus dalykus. Niekada istorijoje nebūta žmonių grupės, kuri užsiėmė tokia įvairia garbinga veikla, nors iš tikrųjų nebuvo įpareigoti tokia veikla užsiimti.
Štai keli pavyzdžiai.
Jorkšyro užkampio vikaro George’o Bayldono pamaldos buvo lankomos taip prastai, kad jis pusę savo bažnyčios pavertė vištide. Tačiau jis tapo pirmuoju autoritetingu savamoksliu lingvistu ir sudarė pirmąjį pasaulyje islandų kalbos žodyną. Netoli jo gyvenęs Laurence’as Sterne’as, prie Jorko esančios parapijos vikaras, rašė populiarius romanus. Iš jų daugiausia prisimenamas Džentelmeno Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys (The Life and Opinions of Tristram Shandy, Gentleman). Edmundas Cartwrightas, vienos Lesteršyro parapijos pastorius, išrado mechanines audimo stakles — jos, tiesą sakant, ir padarė Pramonės revoliuciją iš tikrųjų pramoninę; Didžiosios parodos metu vien Anglijoje naudota 250 000 jo staklių.
Devono pastorius Jackas Russellas išvedė terjerą, vėliau pavadintą jo vardu; Oksfordo pastorius Williamas Bucklandas pateikė pirmąjį mokslinį dinozaurų aprašymą ir neatsitiktinai tapo autoritetingiausiu pasaulyje koprolitų, suakmenėjusių gyvūnų išmatų, specialistu. Saryje gyvenęs Thomas Robertas Malthusas parašė Apybraižą apie gyventojų skaičiaus principą (An Essay on the Principle of Population; joje, kaip atsimenate iš mokyklos laikų, teigiama, kad dėl matematinių priežasčių maisto išteklių niekada negali gausėti taip pat sparčiai, kaip auga gyventojų skaičius) ir tapo politinės ekonomijos disciplinos pradininku. Daramo kanauninkas Williamas Greenwellas tapo šiuolaikinės archeologijos pradininku, nors meškeriotojai jį geriau prisimena kaip jo vardu pavadintos populiariausios muselės upėtakiams gaudyti išradėją.
Dorseto dvasininkas smagiu vardu Octavius Pickardas—Cambridge’as tapo geriausiu pasaulyje vorų specialistu, o jo amžininkas Williamas Shepherdas parašė nepadorių pokštų istoriją. Johnas Claytonas iš Jorkšyro pirmasis pademonstravo, kaip veikia dujinis apšvietimas. Mančesterio pastorius George’as Garrettas išrado povandeninį laivą*. Adamo Buddle’o, Esekso vikaro botaniko, vardu pavadintas žiedinis augalas budlėja. Berkšyro pastorius Johnas Mackenzie’is Baconas buvo vienas iš pirmųjų oreivių, skraidžiusių karšto oro balionu, ir aerofotografijos pradininkas. Sabine’as Baringas—Gouldas parašė himną „Pirmyn, krikščionys kariai“ ir, tai labiau stebina, pirmąjį romaną, kurio herojus yra vilkolakis. Vikaras Robertas Stephenas Hawkeris iš Kornvalio yra žinomų poezijos kūrinių autorius, juo labai žavėjosi Longfellow ir Tennysonas, nors savo parapijiečius jis versdavo šiek tiek nerimauti, nes nešiojo rožinį fesą ir nemažą dalį gyvenimo praleido stipriai raminamas opijaus.
Gilbertas White’as iš Hampšyro grafystės Vestern Vildo tapo labiausiai vertinamu tų laikų gyvosios gamtos istorijos specialistu ir parašė aiškiu stiliumi pasižyminčią, vis dar labai populiarią Selbornogamtos istoriją (Natural History of Selborne). Nortamptonšyro vikaras M. Į. Berkeley tapo žymiausiu grybų ir augalų ligų specialistu; deja, jis, ko gero, atsakingas ir už daugybės ligų paplitimą, tarp jų ir miltligės — žalingiausios iš visų mikozių, kamuojančių kultūrinius vaisinius augalus. Johnas Michellas, Derbišyro pastorius, išmokė Williamą Herschelį pasidaryti teleskopą, paskui jį naudodamas šis atrado Uraną. Taip pat Michellas sukūrė metodą, kuris leido nustatyti Žemės svorį. Yra pagrindo teigti, kad tai išradingiausias praktinis mokslinis eksperimentas per visą XVIII amžių. Pastorius mirė anksčiau, nei šį eksperimentą buvo galima atlikti, ir jį galiausiai Londone užbaigė Henry Cavendishas, talentingas Paxtono darbdavio, Devonšyro hercogo, giminaitis.
Turbūt nepaprasčiausias dvasininkas — Thomas Bayesas iš Tanbridž Velso, Kento grafystės, gyvenęs maždaug nuo 1701 iki 1761 m. Visiems atrodė, kad jis pamokslauja neryžtingai ir beviltiškai blogai, tačiau jis buvo itin talentingas matematikas. Jis išvedė matematinę lygtį, kuri imta vadinti Bejeso teorema ir atrodo štai taip:
p(0 | y) = P(0)P(Y 1 Q) .
f p(n)p(y | n)dų
Tie, kas supranta Bejeso teoremą, gali ją taikyti spręsdami sudėtingus uždavinius, susijusius su tikimybių skirstiniais, arba, kaip jie kartais vadinami, atvirkštinėmis tikimybėmis. Tai būdas remiantis daline informacija gauti statistiškai patikimas tikimybes. Įdomiausia, kad nesant kompiuterio tokiems skaičiavimams atlikti ši teorema praktikoje nepritaikoma, tad tuo laiku tebuvo įdomus, bet iš esmės betikslis pratimas. Neabejotina, ir pats Bayesas ne itin vertino savo teoremą, nes nepasivargino jos skelbti. 1763 m., praėjus dvejiems metams po Bayeso mirties, jo draugas nusiuntė ją į Londoną Karališkajai draugijai, ir ji buvo paskelbta šios draugijos Filosofiniuose pranešimuose (Philosophical Transactions) straipsnyje kukliu pavadinimu „Esė apie tikimybių teorijos problemos sprendimą“. Iš tikrųjų tai buvo vienas iš matematikos istorijos lūžių. Šiandien Bejeso teorema taikoma modeliuojant klimato pokyčius, prognozuojant akcijų rinkų dalyvių elgseną, radioaktyviosios anglies metodu nustatant datas, aiškinant kosmologiškai reikšmingus įvykius ir daug kitų dalykų, kur svarbus tikimybių aiškinimas, — ir visa tai prasidėjo nuo įžvalgių XVIII amžiaus anglų dvasininko pastabų.
Labai daug kitų dvasininkų nesukūrė didžių darbų, tačiau susilaukė didžių vaikų. Johnas Drydenas, Christopheris Wrenas, Robertas Hooke’as, Thomas Hobbesas, Oliveris Goldsmithas, Jane Austen, Joshua Reynoldsas, Samuelis Tayloras Coleridge’as, Horatio’as Nelsonas, seserys Bronte, lordas Alfredas Tennysonas, Cecilis Rhodesas ir Lewisas Carrollis (kuris buvo įšventintas, nors niekada nėjo šių pareigų) — visi jie parapijos pastorių palikuonys. Apie neproporcingai didelę dvasininkijos įtaką šį tą galima sužinoti atlikus žodžių paiešką elektroniniame Nacionalinio biografijos žodyno (Dictionary of National Biography) variante. Įveskite „pastorius“ ir gausite beveik 4 600 rezultatų, o „vikaras“ duoda dar 3 300. Palyginkime: įvedę „fizikas“ gausite daug kuklesnį skaičių, 338, įvedę „ekonomistas“ — 492, „išradėjas“ — 639, „mokslininkas“ — 741. (Įdomu, kad ne ką mažiau įrašų gaunama įvedus žodžius „mergininkas“, „žmogžudys“ ar „pamišėlis“, o įvedus „ekscentrikas“ gaunama gerokai daugiau — 1 010 įrašų.)
Yra tiek daug garsių dvasininkų, kad lengvai pamirštama, jog tokių žmonių iš tikrųjų pasitaikydavo retai, o didžiuma buvo panašesni į mūsų poną Marshamą, kuris, jei ką ir pasiekė ar troško pasiekti, tai nepaliko pėdsakų. Su garsenybių pasauliu jį glaudžiausiai sieja prosenelis Robertas Marshamas, tapęs fenologijos pradininku. Fenologija yra sezoninių pokyčių stebėjimo mokslas (jei ne per drąsu tai vadinti mokslu), — tokių pokyčių, kaip pirmieji medžių pumpurai, pirmoji pavasario gegutė ir taip toliau. Galima manyti, jog žmonės vis tiek instinktyviai daro ką nors panašaus, tačiau iš tikrųjų niekas to nedarydavo, ar bent nedarydavo sistemingai, bet Marshamo dėka tokia veikla visame pasaulyje tapo nepaprastai populiari ir garbinga. Amerikoje ištikimas jo sekėjas buvo Thomas Jeffersonas, kuris netgi būdamas prezidentas rasdavo laiko pasižymėti, kada Vašingtono turguose pasirodo ir išnyksta trisdešimt septynios vaisių ir daržovių rūšys, ir pavesdavo savo padėjėjui Montisele atlikti stebėjimus, kad sužinotų, ar šių dviejų vietų datų skirtumams būdingi nors kokie reikšmingi svyravimai. Kai šiuolaikiniai klimatologai sako, kad obelų žiedai pavasarį išsiskleidė trimis savaitėmis anksčiau nei įprastai, ir kalba kitus panašius dalykus, jie dažnai kaip šaltiniais naudojasi Roberto Marshamo užrašais. Šis Marshamas buvo dar ir vienas turtingiausių Rytų Anglijos žemvaldžių, turėjęs didelį dvarą kaime įdomiu pavadinimu — Straton Strolesas. Šis kaimas yra netoli Noridžo, kuriame Thomas Johnas Gordonas Marshamas 1821 m. gimė ir praleido didumą gyvenimo, o paskui nukeliavo maždaug dvylika mylių iki mūsų minimo kaimo, kur dirbo pastoriumi.
Beveik nieko nežinome, kaip Thomas Marshamas čia gyveno, tačiau per atsitiktinumą tikrai daug žinome apie tokių žmonių kasdienybę didžiajame kaimo pastorių amžiuje, nes vienas dvasininkas ją aprašė. Tai parapijos pastorius, gyvenęs netoli esančioje Veston Longvilio parapijoje — iki jos penkios mylios kelio per laukus šiaurės kryptimi (ji kaip tik matyti nuo mūsų pastorato stogo), o jo vardas buvo Jamesas Woodforde’as. Šis pastorius gyveno penkiasdešimčia metų anksčiau už Marshamą, tačiau gyvenimas per tą laiką nedaug pasikeitė. Woodforde’as nebuvo ypač darbštus, išsilavinęs ar gabus, tačiau mėgavosi gyvenimu ir keturiasdešimt penkerius metus rašė gyvą dienoraštį, kuris leidžia kaip reta nuodugniai apžvelgti kaimo dvasininko gyvenimą. Dienoraštis daugiau nei šimtmetį buvo pamirštas, paskui iš naujo atrastas ir 1924 m. sutrumpinus išleistas pavadinimu Kaimo pastoriaus dienoraštis (The Diary of a Country Parson). Nors, kaip pažymėjo vienas kritikas, tai „ne ką daugiau negu apsirijimo kronika“, knyga tapo viena iš skaitomiausių pasaulyje.
XVIII amžiuje ant stalų patekdavo stulbinantis kiekis maisto, ir kažin ar Woodforde’as yra bent kartą ką nors valgęs, o paskui kruopščiai ir išsamiai to neužfiksavęs. Štai tipiškas jo 1784 m. pietų stalo aprašas: jūrų liežuvis omarų padaže, viščiukas, jaučio liežuvis, jautienos pjausnys, sriuba, veršienos filė su briedžiukais ir trumais, karvelienos pyragas, kasa, jauniklė žąsis su žirneliais, abrikosų uogienė, sūrio pyragas, troškinti grybai ir desertas su kremu bei plakta grietinėle. Kitą kartą valgydamas jis galėjo rinktis iš lyno, kumpio, trijų rūšių paukštienos, dviejų keptų ančių, kiaulienos sprandinės, slyvų pudingo, slyvų ir obuolių pyrago, įvairių vaisių ir riešutų ir visa tai užsigerti raudonuoju ir baltuoju vynu, alumi ir sidru. Niekas negalėjo sutrukdyti gerai pavalgyti. Kai mirė Woodforde’o sesuo, jis aprašė dienoraštyje nuoširdų sielvartą, tačiau taip pat rado vietos pranešti: „Šiandien pietums — gardus keptas kalakutas“ [sic]. Pasaulio naujienos irgi pernelyg netrikdė. Apie JAV nepriklausomybės karą jis vos užsimena. 1789 m. užėmus Bastiliją Woodforde’as užsirašė šį faktą, bet daugiau vietos skyrė savo pusryčiams. Paskutinis jo dienoraščio įrašas taip pat apie valgį.
Woodforde’as buvo gana padorus žmogus — jis kartais nusiųsdavo maisto vargšams ir gyveno nepriekaištingai dorai. Tačiau per visus jo dienoraščio metus nėra jokių ženklų, kad bent akimirką būtų susimąstęs apie pamokslo kūrimą ar pajutęs kokį ypatingą prieraišumą savo parapijiečiams, išskyrus nebent malonumą, patiriamą kartu pietaujant, jei juos pasikviesdavo. Jei jo pavyzdys ir nerodo, kas buvo įprasta, jis tikrai parodo, kas buvo įmanoma.
Koks pono Marshamo vaidmuo šiame pasakojime, — nežinia. Jei jo gyvenimo tikslas buvo palikti istorijoje kuo mažiau pėdsakų, tai jam puikiai pavyko. 1851 m. dvidešimt devynerių Marshamas dar buvo nevedęs, ir visą gyvenimą liko senbernis. Jo ūkvedė, įdomia neįprasta pavarde — Elizabeth Worm, išgyveno kartu apie penkiasdešimt metų ir 1899 m. mirė, taigi bent jai, regis, jo draugija atrodė gana priimtina, tačiau ar ji tokia atrodė (ar neatrodė) ir kitiems, nežinoma.
Tačiau yra viena vilties teikianti detalė. Paskutinį 1851 m. kovo sekmadienį Anglikonų bažnyčia atliko nacionalinę apklausą siekdama sužinoti, kiek žmonių tą dieną iš tikrųjų lankėsi bažnyčioje. Rezultatai sukrėtė. Anglijoje ir Velse daugiau nei pusė žmonių apskritai neatėjo į bažnyčią, tik 20 procentų atėjo į anglikonų pamaldas. Kad ir kaip išradingai dvasininkai būtų kūrę matematines teoremas ar sudarinėję islandų kalbos žodynus, savo bendruomenėms jie tikrai nebeturėjo tokios reikšmės kaip kadaise. Laimė, nėra jokių požymių, kad taip būtų atsitikę ir pono Marshamo parapijoje. Surašymo duomenimis, tą sekmadienį į jo rytines pamaldas atėjo 79 tikintieji, popiet — 86. Tai beveik 70 procentų jo parapijos žmonių — daug geresnis už šalies vidurkį rezultatas. Jei tarsime, kad jo pamaldoms tai įprasti skaičiai, tada, regis, mūsų ponas Marshamas buvo gerbiamas žmogus.

Panašios knygos:

• Pinigų triumfas: finansai pasaulio istorijoje
• Pažintis su greituoju skaitymu
• 2 futbolo aikštės jausmų, arba 26 metai, per kuriuos sužinojau…
• Teherano kalinė: vienos moters išgyvenimo istorija
• Skaitmeninė fotografija: kūno fotografavimo menas