Knyga: Neužmiršk erškėčių meto. Rytų frontas, 1942-1945. Vermachto kulkosvaidininko dienoraštis
Autorius: Günter K. Koschorrek
Leidykla: Vox Altera

Lietuvių skaitytojui pateikiamuose Vermachto 24-osios tankų divizijos kareivio atsiminimuose sukrečiamai atsiskleidžia, ką per Antrąjį pasaulinį karą Rytų fronte patyrė vokiečių eiliniai ir puskarininkiai. Buvęs kulkosvaidininkas pasakoja, ką išgyveno kaudamasis prie Stalingrado ir Nikopolio placdarme, purvo klampyne traukdamasis per Ukrainą ir grumdamasis Rumunijoje, Lenkijoje bei Rytprūsiuose. Mūšiai vaizduojami labai autentiškai, perteikiant įtampą ir tragizmą. Karas prieš skaitytojo akis iškyla kaip žmogaus dvasią gniuždantis kančios ir mirties pasaulis, kuriame į galvą kaltus ideologinius ir propagandinius šūkius greitai nustelbia vienintelis siekis – išgyventi. Tačiau net ir tokiame pragariškame pasaulyje kartais sužybsi draugystės ir tikėjimo krislelių.

Knygos “Neužmiršk erškėčių meto” ištrauka:
1942 m. lapkričio 24 d. Jau nuo ankstyvo ryto kitame Dono krante į kairę nuo mūsų aidi smarkaus mūšio garsai. Ten turėtų būti įsitvirtinusi kovos grupė, sauganti tiltą per Doną netoli Verchne Čirskajos. Oras šiandien labai ūkanotas, todėl nieko negalime įžiūrėti. Puolimas turėtų būti rengiamas iš Čyro geležinkelio stoties: iš ten šaudo keli tankai. Prieš mus šiaurėje dar viskas ramu. Kiek akys užmato, stepę dengia švarus sniego sluoksnis. Tačiau matyti galime vos kelis šimtus metrų. Kas toliau, neįžvelgiama. Puskarininkis Dioringas, užėmęs poziciją už kelių apkasų į kairę, pro žiūroną be paliovos stebi ruožą priešakyje. Ar jis ką nors aptiko, ar tai tiesiog rutina? Šiaurėje nė gyvos dvasios. Pamažu ima slūgti ir mūšis kairiau už mūsų.
Apie pietus mūsų dešiniajame sparne staiga sukalena vienas iš lengvųjų MG. Supokši ir šautuvai. Šaudymas sustiprėja, ir štai iš miglos išnyra rusų pėstininkai. Pirmąkart matau atakuojantį priešą. Man smalsu, tačiau kartu jaučiu didžiulę nervinę įtampą. Palinkusios rudos figūros man kažkodėl primena milžinišką avių kaimenę, slenkančią snieguotu lauku. Vos pajutusi mūsų ugnį, kaimenė trumpam stabteli, šiek tiek pasklinda, bet bemat vėl ima veržtis į priekį. Šaudome iš visų pozicijų, tik mūsų MG dar tyli. Kas atsitiko? Taip užsižiūrėjau į puolančius rusus, kad neatkreipiau dėmesio į Pečą. Kodėl jis nešaudo? Juosta įdėta, MG tvarkingas.
– Kas yra, Pečai? Kodėl nešaudai? – šūkteli Dioringas.
Tikrai, kodėl jis, po galais, nešaudo? Kelis puolančiuosius pakerta šautuvų šūviai ir Meinhardo MG, tačiau minia toliau nesustabdomai plūsta mūsų link.
Susijaudinęs pajuntu baimę kiekvienoje savo kūno skaiduloje. „Kodėl Pečas virpančiomis rankos vis dar knebinėjasi prie MG ir nespaudžia nuleistuko?“ – rėkte rėkiu savyje. Matau, kaip jis visu kūnu dreba tartum karščiuodamas, o kulkosvaidžio vamzdis sukiojamas tai į vieną, tai į kitą pusę. Jis juk galutinai palūžęs! Jo nervai pakrikę, jis nesuvaldo MG. Ką man daryti? Negaliu jo tiesiog nustumti nuo ginklo ir pats jį perimti. Vis dar per daug gerbiu nusipelniusį vyresnįjį grandinį. Tačiau dabar svarbi kiekviena sekundė!
Galiausiai iš vamzdžio pliūpteli šūviai. Kas trečias šovinys juostoje traseris. Matau, kaip serija pranyksta migloje aukštai virš puolančių rusų. Kita paleidžiama irgi labai netaikliai ir nulekia aukštyn į debesis. Negana to, dabar atakuojantieji pastebi ir mūsų MG. Kulkos spiečiais zvimbia pro ausis ir teškiasi į brustverą už nugaros. Staiga Pečas surinka! Ranka užsiima kraujuojančią ausį ir krinta į apkaso dugną. Tai pamatęs Zeidelis akimirksniu prie jo prišoka.
Tai šansas man! Štai jau esu prigludęs prie MG ir trumpomis kryptingomis serijomis, kaip buvau išmokytas, šaudau į puolančius sovietų pėstininkus. Gromelis vienu šuoliu atsiduria šalia manęs ir prilaiko šovinių juostą. Mano šūviai taiklūs. Kelios rudos figūros griūva žemėn. Vilnijanti minia akimirkai stabteli, bet paskui palinkusi vėl nenumaldomai žingsnis po žingsnio juda mūsų link.
Jau nieko nebemąstau. Prieš save tematau atplūstančius priešus ir pleškinu iš kulkosvaidžio lyg apdujęs. Jaučiu vien baimę. Baimę, kad ta vis artėjanti purvinai ruda banda nušluos ir nužudys mane bei visus kitus. Net nejuntu aštraus skausmo dešiniajame delne, kurį nusideginau, kai, kulkosvaidžiui užsikirtus, per sekundę turėjau pakeisti iki raudonumo įkaitusį vamzdį.
Tikra beprotystė! Dabar į atsiritantį knibždėlyną iš patikimos priedangos šaudome keturiais MG ir mažiausiai aštuoniasdešimčia karabinų. Mūsų MG serijos jų gretose pramuša spragas. Matau, kaip jie be paliovos krinta ant žemės. Tačiau iš miglos, kuri mūsų akims neperžvelgiama, jų lenda vis daugiau. Priešakiniai jau taip arti pozicijų, kad galiu aiškiai atskirti nerangias figūras su šautuvais ir rusiškais automatais. Negana to, dešiniajame sparne dar nutyla ir abu mūsų kulkosvaidžiai.
Minia beregint metasi dešinėn, kur ją bandoma sulaikyti tik šautuvų šūviais. Kartu su Meinhardu toliau šaudome į dešinėn tvinstančią tirštą masę. Dešinysis sparnas tampa jai pragaištimi! Ugnį į priešą netikėtai atidengia 20 mm keturvamzdė priešlėktuvinė patranka. Jos šūviai dunksi kaip duslūs, ritmingi smūgiai į būgno odą. Matome, kaip iš visų keturių vamzdžių į puolančiųjų būrį lekia traseriai, jų gretose beregint atsiranda didžiulių spragų. Vėl prabyla du mūsų MG. Spėju, kad ugnį buvo nutraukę tyčia.
Keturvamzdė priešlėktuvinė patranka dabar pasisuka mūsų pusėn ir ištuština kelias dėtuves. Jai paliovus šaudyti, prieš mus niekas nebejuda. Girdime rusiškus šauksmus bei riksmus. Giliai ir su palengvėjimu atsikvepiu. Pirmos kautynės su priešu nemenkai įvarė baimės, tačiau dabar mano galva vėl dirba. Galiu ramiai iškišti ją iš priedangos ir pažvelgti į priešais plytintį lauką. Ten ant sniego nesuskaičiuojamai daug rudų kauburėlių. Dar ir dabar neatsistebiu, kokia milžiniška keturvamzdės ugnies galia. Niekada nebūčiau pagalvojęs. Vėliau išgirdau, jog antžeminiam apšaudymui naudojami ypatingi skeveldriniai šaudmenys.
Lauke priešais mus kurį laiką ramu, ir, neturėdamas patirties, pamanau, jog visi rusai negyvi ar sužeisti. Tačiau vos šiek tiek daugiau išlendu iš apkaso, iš priekio sukalena rusų kulkosvaidis. Apie ausis ima zvimbti kulkos. Tada prabyla ir antras kulkosvaidis, apšaudantis visą mūsų poziciją. Netrukus virš galvos pasigirsta man jau iš Stalingrado pažįstamas ūžesys. Minos garsiai sprogsta netoli mūsų.
– Minosvaidis! – sušunka kažkas ir netrukus: – Dioringas ir Markovicas sužeisti. Sanitarą!
Kažkas šūkteli, kad sanitaras jau pakeliui. Vėliau sužinau, jog grandiniui Markovicui, buvusiam mūsų eskadrono vairuotojui, peršautas petys ir jis išgabentas. Puskarininkiui Dioringui minos skeveldra lengvai sužeidė smakrą. Jis savo noru lieka pozicijoje. Pečui nutrauktas dešinės ausies spenelis. Apsidžiaugiame, kad jis irgi perkeliamas į kaimą.
Minosvaidžių ugnis tokia stipri, kad nedrįstame pakelti galvų. Tada už nugaros irgi pasigirsta „plop“, būdingas minosvaidžių šūviams. Pionieriai, užėmę poziciją, patys pradeda apšaudyti priešą. Jų minos, praūžusios virš mūsų, sprogsta kažkur migloje, kur, kaip spėjama, stovi priešo minosvaidžiai. Vogčiomis žvilgteliu iš už priedangos… ir negaliu patikėti savo akimis. Daug rudų kauburėlių, kuriuos palaikiau žuvusiais ar sužeistaisiais, vėl stovi ir juda. Sykiu pamatau, jog, dengiami savo minosvaidžių ir kulkosvaidžių, jie traukiasi atgal.
Variasas irgi tai pastebi, nes iš gretimo apkaso sušunka:
– Vyručiai, ivanai sprunka!
Mūsų minosvaidžių minos dabar krinta tiesiai ant besitraukiančių sovietų. Keturvamzdei jie arba per toli, arba šaudmenys taupomi vėlesnėms kovoms. Netrukus sovietai pranyksta migloje.
Užsilikusiu žiupsneliu tabako kaip tik kimšau išsiilgtą pypkę, kai atėjo įsakymas kontratakuoti. Turime kirsti mūšio lauką ir dar kurį laiką lipti sovietams ant kulnų. Prieš iššokdamas iš apkaso ir užsimesdamas ant peties šaudyti paruoštą MG, prisidegu pypkę ir kelis kartus giliai užtraukiu. Pypkė dar niekada neatrodė tokia gardi, pajuntu naujų jėgų antplūdį.
Pajudame plačiu frontu, sulaukdami tik nestiprios minosvaidžių ugnies. Atsišaudydami lėtai slenkame į priekį. Nedaug atsilikusi važiuoja mus dengianti savaeigė keturvamzdė priešlėktuvinė patranka. Pasiekę pašautus rusus, pamatome, jog atsitraukiantieji sužeistuosius pasiėmė su savimi.
Pirmą kartą matau negyvus priešus. Jie guli padrikai ant sniego, kartais vienas prie pat kito, kur juos pakirto kulkos ar skeveldriniai šaudmenys. Rusai storomis milinėmis išsitiesę visu ūgiu arba susirietę. Ant balto sniego visur nuo šalčio jau sustingę raudono kraujo klanai.
Sukrėstas nedrįstu pažvelgti į jų blyškius veidus. Tik dabar, pamatęs sumaitotus kūnus, suvokiu mirties reikšmę. Jaunas žmogus tokias mintis visada veja nuo savęs tolyn. Čia nuo jų pabėgti neįmanoma. Reginys verčia sudrebėti. Taip, tai mūsų priešai, tačiau jie irgi, kaip ir mes, iš kraujo ir kūno. Bet čia galioja taisyklė: akis už akį. Lygiai kaip jie, negyvas ir sustingęs lediniame sniege galėjau gulėti aš arba mano draugai. Nuo tokios žuvusiųjų gausos pasidaro negera. Galbūt esu minkštaširdis, jei nedžiūgauju, kad paklota tiek priešų, kurie, paėmę viršų, būtų mus negailestingai išžudę?
Metu žvilgsnį į Gromelį, greta manęs nešantį dvi šaudmenų dėžes. Vargšelis baltas lyg lino drobulė, akys įsmeigtos priekin, kad nereikėtų žiūrėti į žuvusiuosius. Kitiems irgi ne geriau. Kai su Kiuperiu ir Vilke einame pro vieną negyvėlį, teturintį pusę kraujuotos galvos, – kitą jos pusę, matyt, nuplėšė skeveldrinis šaudmuo,– matau, kaip Vilkė kartu su manimi nusigręžia, o stipruolis Kiuperis mėšlungiškai stengiasi neapsivemti. Pirmi žuvusiųjų vaizdai mums, naujokams, sukėlė sąmyšio, įvarė baimės ir privertė pajusti bejėgiškumą.
Kitaip ir negalėjo būti, jei nesi sudiržęs ir praradęs žmogiškus jausmus. Kaip, pavyzdžiui, nedidukas tamsaus gymio pėstininkų puskarininkis, kurį iš išvaizdos galėtum palaikyti čigonu. Jo pavardė Švarcas, su juo susipažinau prieš dvi dienas pozicijoje prie rolbano, kai, vengdami silpnos, bet vis dar pavojingos priešo ugnies, kartu su Gromeliu norėjome užsiglausti už nedidelės pakilumos. Sukdami prie jos, aptikome apvalios formos pozicijas. Apvalią įgilintą vidinę plokštumą juosė žmogaus gylio tranšėja. Meinhardas anksčiau buvo minėjęs, jog čia dar nuo mūsų žygio į Stalingradą turėjo būti likusių daug artilerijos ir priešlėktuvinės gynybos pozicijų, kuriomis dabar pasinaudos ivanai. Taip ir buvo. Pozicijose ir aplink jas gulėjo daugybė negyvų rusų kareivių.
Girdžiu, kaip tamsaus gymio puskarininkis įsako vienam landseriui peršauti galvą ant žemės gulinčiam susirietusiam rusui. Tuo tarpu jis pats savo automato vamzdį prikiša prie kito ruso galvos ir paspaudžia nuleistuką. Abu šūviai nuskamba dusliai ir bjauriai, tarsi būtų šauta į pilną maišą. Esu šokiruotas ir imu drebėti. Nejaugi tas vyras tiek pritvinkęs neapykantos, kad jaučia poreikį tyčiotis iš mirusiųjų?
Paskui puskarininkis Švarcas pro mane prieina prie kito negyvėlio, iš visų jėgų spiria ant šono gulinčiam rusui į pilvą ir piktai suurzgia:
– Tas kiaulė irgi dar gyvas!
Tada prikiša vamzdį tiesiai prie gulinčiojo smilkinio ir iššauna. Dar spėju pamatyti, kad tariamas negyvėlis krūpteli. Rusas tikrai dar buvo gyvas.
– Kodėl neimame jų į nelaisvę? – klausiu pasibjaurėjęs.
Tamsaus gymio puskarininkis pašaipiai į mane pažvelgia ir suniurna:
– O tu pastatyk juos ant kojų, kai jie apsimeta negyvi? Šitie kiaulės tikisi, jog mes to nepastebėsime, ir tada galės nudėti mus iš nugaros. Jau ne kartą tai patyriau.
Ką galiu atsakyti? Dar per menkai pažįstu karo klastas. Tačiau niekada nešaučiau į beginklius, net ir rizikuodamas dėl to nukentėti. Tačiau tai, kas, mano akimis, žema ir žiauru, puskarininkis laiko vien atsargumo priemone.
– Jis arba mes, – tiesiog sako.
Vis dėlto, jei nebūčiau puolamas, niekada neprisiversčiau į ką nors šauti. Ir tokios nuostatos keisti neketinu.
Gromelis pasibjaurėjęs paėjėjo tolėliau. Nuskubu paskui jį, už nugaros dar nekart išgirsdamas tuos duslius šūvius, veriančius mane iki kaulų smegenų. Nors tamsaus gymio puskarininkis savo poelgį ir pateisino įtikinamu argumentu, negaliu atsikratyti jausmo, jog tokį elgesį iš dalies lemia ir sadistinis polinkis, kurį tokie žmonės per karą gali nebaudžiamai patenkinti.
Vėliau pasikalbėjęs su Meinhardu, iš jo sužinojau, jog sovietai per ataką dažnai apsimeta negyvi ar tiesiog leidžia prasiveržti pro savo pozicijas, kad po to galėtų šaudyti į nugaras. Ar šiandien taip yra buvę per kontrataką, jis negalįs pasakyti. Tačiau visada tikrai būna negyvais apsimetusių sužeistųjų ar nesuspėjusiųjų laiku pasitraukti. Ar jie mums pavojingi, nežinia. Kad ir kaip būtų, jam iki šiol neužtekę drąsos nužudyti priešą ne kautynių metu. Tačiau visada pasitaiko tokių kaip Švarcas, kurie šių dalykų nesipurto.
Meinhardas taip pat papasakoja, kad ir sovietai neretai žiauriai elgdavęsi su mūsiškiais ir dažnai neimdavę į nelaisvę. Mūsų pusė atsakydavusi tuo pačiu. Jo nuomone, dėl to kaltas prakeiktas karas su savo be paliovos kunkuliuojančia neapykantos lavina. Viskas prasideda įsiveržimu ir kovomis. Priešui ginantis, atsiranda įtūžio ir perlenkimų iš abiejų pusių. Tai kursto troškimą atkeršyti ir atsilyginti pagal taisyklę: kaip tu man, taip ir aš tau! Ir vargas nugalėtajam. Niekada nebuvau girdėjęs Meinhardo taip kalbančio, bet jis tikriausiai teisus. Dar per mažai esu uostęs karo, kad susidaryčiau savo nuomonę.
Mūsų kontrataka baigiasi, pasiekus sovietų išeities pozicijas. Priešas per tą laiką toli atsitraukė. Užimame jo apkasus ir liekame parengtyje.
Sutemus atveža karštos kavos ir maisto. Grįždamos į kaimą, mašinos paima penkis lengvai sužeistuosius. Vienoje jau guli mums nepažįstamas negyvėlis ir vienas sužeistasis. Keli landseriai praneša, jog sovietų kuprinėse rado vokiško maisto ir Juno cigarečių. Ant vieno komisaro rankos vienas landseris aptiko vokišką Thiele markės laikrodį, kurio dangtelio vidinėje pusėje išgraviruotas vardas. Vairuotojai perduos jį pionierių kapitonui.
Pozicijose liekame per naktį. Velniškai šalta, ledinis rytų vėjas košia kiaurai. Kas ne stebėjimo poste, tūno apkasuose prisiglaudę vienas prie kito ir snūduriuodami laukia ryto.

Panašios knygos:

• Specnazas
• Garbė Lėtumui
• Įniršio formos
• Baden Badeno nebus
• Pomirtinis portretas