Knyga: Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos
Autorius: Viktoras Gerulaitis
Leidykla: Tyto alba

Knyga „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos“ – intriguojanti kelionė po XVIII–XX a. muzikinę Europą. Pasakodamas apie iškilių kompozitorių kūrybą, autorius analizuoja giluminius to meto visuomenės gyvenimo procesus, pateikia platų istorinį ir kultūrinį kontekstą. Jo akiratyje – asmenybės, kurių muzikinis mąstymas peržengė jų epochos ribas: E. Griegas, J. Brahmsas, R. Straussas, R. Wagneris, B. Smetana, E. Enescu ir kiti.

Kokie istoriniai ir asmeninio gyvenimo įvykiai labiausiai formavo jų pasaulėvoką? Koks atsitiktinumo vaidmuo? Kodėl genijaus gyvenimas dažnai kupinas paprastam žmogui sunkiai suvokiamų paradoksų ir būtent tie paradoksai kuria tikrovę? Ieškodamas atsakymo į šiuos ir daug kitų klausimų autorius remiasi muzikų biografijos faktais, nepatekusiais į vadovėlius ir enciklopedijas, bet palikusiais ryškų pėdsaką jų kūryboje. Tai pirmoji Lietuvoje tokio žanro knyga, vedžiojanti skaitytoją po neišgalvotą, bet netikėtą muzikos ir žymiausių muzikantų pasaulį. Savito, šmaikštaus stiliaus esė, neprognozuojamos, mąstyti skatinančios įžvalgos tarp eilučių atskleidžia ir paties muzikologo V. Gerulaičio gyvenimo filosofiją.

***

Amžinai mirštanti gulbė, arba Linksma operos istorija (ištrauka iš knygos)

…Kai uždanga pakyla, scenoje prasideda meilės trikampio peripetijos, galinčios pasibaigti kokiu mirties keturkampiu. Operose meilė dažniausiai nelaiminga, o herojus ar herojė, pasmaugti, nunuodyti ar nušauti, žodžiu, numirę, dar mažiausiai šešias minutes dainuoja. Dažniausiai svyruodami, suklupę ar tiesiog gulėdami. Vieni ant nugaros, kiti ant pilvo, kai kurie – ant šono. Ypač dešiniojo. Galutinai numirštama tada, kai scenoje užgęsta šviesos ir šlamėdamos apsikabina didingos užuolaidos. Bet ir tada, publikai teberaudant, orkestras dar ilgai arba trumpai, vis tildamas arba garsėdamas palydi į grimo kambarį mirusio herojaus ar herojės sielą…
(…) Būtent sopranai dažniausiai vos ne vos sulaukia paskutinio veiksmo. Susidorojama įvairiai: liesos ir įmitusios, aukštos ir žemos, jaunos ir padėvėtos, primadonos ir debiutantės, žiūrėk, anksčiau ar vėliau pasmaugiamos, nuduriamos, sudeginamos, užmūrijamos gyvos…
Rečiausiai nudaigojami bosai. Tenorai – tradiciniai herojai, todėl jie neretai žūva herojiškai, pavyzdžiui, dvikovose. Baritonų lemtis būna įvairi, bet dažniausiai jie kaip nors išsisuka iš padėties. Nenuostabu – nei tenorai, nei bosai…
Ir visgi galima rimtai pasikasyti pakaušį: ar tik opera nėra pats antifeministiškiausias meno žanras?

Viktoras Gerulaitis – muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, populiarių Lietuvos radijo ir televizijos laidų “Tautos gaida”, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“ autorius ir vedėjas, Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio Biržuose, Dainavos šalies muzikos festivalio Alytuje iniciatorius, knygų „Muzikos stilių raida“ (1994, Švietimo ministerijos premija), „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ (2010) autorius.

Knygos Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos ištrauka

Pratarmė
Jūsų rankose — Lietuvoje dar neįprasto žanro knyga. Iš pirmo žvilgsnio ji skirta muzikos mėgėjams. Tačiau tarpais kiek „detektyvinis“ pasakojimo stilius, pasižvalgymai po įvairias kultūros ir meno epochas — nuo Renesanso iki mūsų dienų — galėtų sudominti visus, norinčius sužinoti šį tą daugiau apie paslaptingiausią iš menų — muziką.
Kas gi čia neįprasta? Ogi tai, jog kiekvienos istorijos herojų žodžiai, jų gyvenimo faktai bei aplinkybės, įvykiai ir nutikimai yra dokumentiškai absoliučiai tikslūs. Tačiau viskas pateikiama tarsi grožinės literatūros forma. Tad ir išeina lyg kokia muzikinė—istorinė dokumentika: čia, žiūrėk, „susitinka“ du ką tik susikūrusios Vokietijos didžiavyriai — kancleris Otto von Bismarckas ir kompozitorius Richardas Straussas, ten aprašytas tikras faktas, kaip akimoju užsidegantis temperamentingasis Hectoras Berliozas, persirengęs moteriškais drabužiais, skuodžia į Paryžių… nušauti savo mylimosios, jos vyro, motinos ir pats nusišauti, o čia staiga aš pats Bulonės miške 1840 metais „kalbuosi“ su Richardu Wagneriu…
Gal įdomu pasiskaityti apie tai, kuris didis čekų kompozitorius paauglystėje buvo ruošiamas tapti… mėsininku, kaip vargšas Beethovenas buvo įsimylėjęs dvi seseris ir dar jų pusseserę, pagaliau — kiek kainuoja šedevras?
Gal smalsu ne iš salės pasižvalgyti po operos pasaulį, kuriame jūsų laukia daug linksmų netikėtumų, ar patraukti Schuberto tragiškuoju „Žiemos keliu“, sužinoti, kaip iš užmaršties prisikėlė Johannas Sebastianas Bachas ir ką aš rašau laiške Mozartui?..
Suprantama, knygos herojų gyvenimai būtų daug pilkesni be jų mylimųjų. Moteris puošia muziką. Muzika sudvasina moterį. Taip gimsta kūrėjo meilė.
Muzikos žinioje yra tik melodija, harmonija, ritmas, tempas, dinamika ir meilė. Tiesa, jeigu tos meilės nėra klausytojo širdyje, tuomet gali pasirodyti, kad melodija tėra garsų sekos atkarpa, harmonija — vertikalių intervalų rinkinys, ritmas — greičio matavimo būdas, o tempas — kliūtis atlikėjui. Apgailėtinas atkarpos, rinkinio, matmens ir kliuvinio kratinys — štai kuo gali pavirsti kūrinys, sukurtas ir klausomas be meilės širdy.
Ką galima išgirsti, tai yra suvokti, klausantis muzikos? Viską! Tačiau neretai mes išgirstame pernelyg mažai. Taip atsitinka dar ir dėl to, kad mes ateiname į koncertą ar įsijungiame radijo aparatą norėdami patenkinti vien mums jau pažįstamas pajautas, jausmus. Štai aš patogiai įsitaisysiu, pasigirs muzika ir palabins mano jai šiandien paruoštas emocijas. Jei palabins maloniai — tai bus gera muzika, jei ne — bloga. Štai ir visas sprendimo apie muzikos kūrinį kriterijus.
Tačiau toks klausytojas panašus į užvertą kriauklę. Jos paviršiuje yra keli į dirgiklius reaguojantys taškeliai, ir jai atrodo, kad kaip tik jie padeda jausti ir suvokti pasaulį. Bet ji nė neįtaria, kad reaguoti gali visa jos gyvastis, slypinti viduje. Reaguoti daug jautriau ir pilnatviškiau. Tereikia prasiverti. Bet prasiveria ji tik maistui pasigauti ir būstui pasitaisyti.
Klausytojas, eidamas į koncertą, turėtų namie palikti įprastas emocijas. Liūdna—linksma, niūru—džiugu — tai kasdienybės emocijos. Klausytojo tikslas turėtų būti muzikos padedamam atrasti savyje dar nepažįstamas pajautas. Jį turi užplūsti keisčiausi prisiminimai, sapnai, vizijos, mįslės ir stebuklingas dar nepatirtos meilės jausmas.
Galbūt ši knygelė bent šiek tiek pastūmės skaitytoją ieškoti tų nepažįstamų pajautų. Ir pažadins norą nuo šiol iš arčiau pažinti muziką, dažniau ir jautriau bendrauti su ja. Būtų puiku! Tai ir yra kuklus autoriaus noras ir šio darbo tikslas.
n
Pavesrneje su R ichardu Wagneriu
Paryžiuje baigėsi 1840 metų pavasaris. Buvo gegužės 22—oji. Bulonės miško pakrašty pro baltą pavėsinės langą Sena plukdė savo vandenis į Lamanšą. Kvepėjo žaluma ir vidurdienio nuovargiu.
Už stalo sėdėjome trise: Richardas Wagneris ir aš — ant suolo, o milžiniškas niufaundlandas Roberas — Wagneriui prie kojų. Roberas nuobodžiavo, o mudu su Richardu gurkšnojome atsineštą gegužės vyną. Buvo Wagnerio gimimo diena. Šįryt jam — niekam nežinomam provincialui iš Vokietijos — suėjo 27 metai. Tada, 1840—aisiais, mudu buvome lyg ir draugai (nors vėliau aš tuo rimtai suabejojau). Tiesa, mūsų gyvenimuose nebuvo nieko bendra, o kad Richardas mirs tą patį mėnesį, kurį aš gimiau, tik 36 valandomis vėliau, — to aš, žinoma, neįtariau. Beje, mirs rašydamas straipsnį „Apie moteriškąjį žmogaus pradą“… Likus kelioms savaitėms iki mirties taps neįprastai švelnus, rūpestingas, geraširdis, nors iki tol nepasižymėjo tokiomis „moteriškomis“ savybėmis. Bet tai atsitiks Venecijoje 1883—iųjų vasario 13—ąją po pietų, kurių jis, beje, nepanorės ragauti ir mirs nepietavęs.
O šį giedrą gegužės vidurdienį žiūrėjau į jauną akiplėšą, atvykusį užkariauti pasaulio sostinės, kuriai jis buvo nereikalingas, bet truputį simpatiškas savo noru įsiteikti.
Tik po daugelio dešimtmečių buvusi maža Paryžiaus simpatija virs didele antipatija šiam liesam žemo ūgio kumpanosiui, nepakančiam jokiems priešgyniavimams ir galėjusiam pasiusti dėl smulkmenos. Prieš septynis mėnesius buvo atsibeldęs į Paryžių, svajodamas (tiksliau — siekdamas, nes valią ir ryžtą turėjo greičiau velniškus nei svajotojiškus) čia pastatyti savo jau trečiąją operą „Rienci“. Dažnai mėgo pasakoti apie tą savo avantiūrišką kelionę laivu Baltijos ir Šiaurės jūromis. Pirmiausia iš Rygos, kur dirbo operos teatre, per Lietuvą atvyko į Karaliaučių. Kadangi buvo ieškomas kreditorių, Rusijos sieną kirto slapta, kad nereikėtų rodyti paso. Drauge buvo žmona Mina ir ištikimasis Roberas. Iš Karaliaučiaus movė į Piliavą, o ten sėdo į laivą, plaukiantį Londonan. Tai lėmė trys aplinkybės: šuns į pašto karietą neėmė, traukinio iš Karaliaučiaus į Paryžių nebuvo ir pagaliau laivu keliauti kainavo pigiau. Nors buvo rugpjūtis, — lyg ir ne audrų metas, — štormai Baltijos, o paskui Šiaurės jūroj kilo tokie smarkūs, kad laivas buvo priverstas išmesti inkarą prie uolėtų Norvegijos krantų. Kadangi plaukdamas Wagneris skaitė Heines novelę apie Skrajojantį olandą, apstulbo sužinojęs, kad atsidūrė kaip tik toj vietoj, kur, pasak legendos, olandą užklupo lemtingoji audra. Nuo tos akimirkos nebedvejojo, kad kita jo opera bus „Skrajojantis olandas“, ir lygiai po dvejų metų taip pat rugpjūtį ją užbaigė. Beje, tokių nuostabių „atsitiktinumų“ ir „sutapimų“ Wagnerio, o ir tų, kurie su juo susidurdavo, gyvenime bus apsčiai. Tebemanau, kad tai šėtoniškos lemties ženklas.
Prieš metus, rugpjūčio 20—ąją, perplaukęs Lamanšą ir išlipęs Šiaurės Prancūzijos pakrantėje Pajūrio Bulonėje, nudrožė tiesiai pas ten vasarojantį Paryžiaus operos karalių Meyerbeerį, prisistatė ir parodė jam du „Rienci“ veiksmus.
Meyerbeeris, irgi kilęs iš Vokietijos ir kadaise Italijoje iš Liebmano Beerio tapęs Meyerbeeriu, priėmė labai maloniai, pagyrė muziką ir pažadėjo nusiųsti rekomendacinius laiškus „Grand Opéra“ direktoriui Duponcheliui ir dirigentui Habeneckui.
Bet štai jau 1840—ųjų gegužės pabaiga, o poslinkių — jokių. Maža to — šiandien mudu nė neįtariame, kad po kelių mėnesių Richardas atsidurs ne savo operos premjeroj, o… skolininkų kalėjime. Tiesa, aš ir dabar žinau, kad jo uždarbis — už straipsnius, muzikos pamokas ir kitokius niekus — baigia išsekti. Bet šiandien jis dar nesileidžia vaišinamas.
Šiandien mudu nė neįtariame, kad po kelių mėnesių Richardas atsidurs ne savo operos premjeroj, o… skolininkų kalėjime.
Šiandien mes gurkšnojame raudoną gegužės vyną ir neatrodom pernelyg liūdni. Richardui vis dar atlaidžiai šypsomasi, geranoriškai žadama, o jis nesidrovi atrodyti nusižeminęs, nors matai, kad sukąsti žandikauliai pakaitomis rodo jo nuoskaudą ir ryžtą. Kartais man atrodydavo, kad iš jo dvelkia kai kas Skaityti toliau →