Knyga: Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Žaibo vagis
Autorius: Rick Riordan
Leidykla: Obuolys
Kai visur pliaupia liūtis, daugeliui žmonių atrodytų, jog jiems tiesiog nepasisekė. Tačiau jeigu esi pusdievis, puikiai suvoki, kad tam tikros dieviškos jėgos mėgina apversti tavo dieną aukštyn kojom.
Pusiau dievas, pusiau žmogus… Tikras didmiesčio vaikinas
Persis Džeksonas yra naujasis Haris Poteris! Jūsų rankose – pirmoji iš 5 knygų, kurios sumušė bet kokius rekordus visuose įmanomuose populiariausių knygų topuose. Niekas svaiginančia sėkme šiuo metu pasaulyje negali prilygti naujam herojui – paprastam Niujorko vaikinui, kurio laukia ypatingas likimas. Juk ne kasdien sužinai, kad esi Olimpo dievo ir mirtingosios sūnus, ar ne? Palaukite… Olimpo dievai – XXI amžiuje?! Skaitykite toliau.
Dvylikametį Persį Džeksoną vėl meta iš mokyklos… eilinį kartą. Bet tai ne didžiausia jo bėda. Pastaruoju metu antikinės pabaisos ir Olimpo dievai, regis, ėmė tiesiog lįsti iš graikų mitologijos vadovėlio. Dar blogiau, kad Persis kelis sugebėjo rimtai užrūstinti! Dingo Dzeuso žaibas, o jis tapo pagrindiniu įtariamuoju. Vaikinukas su draugais turi vos dešimt dienų surasti pavogtą žaibą ir sugrąžinti taiką kariaujančiam Olimpo kalnui. Tačiau vien sugauti vagį negana: jis turi susitaikyti su jį pametusiu tėvu, įminti apie draugo išdavystę perspėjančią Orakulo mįslę ir atskleisti klastą, baisesnę už pačius dievus…
Ištrauka: Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Žaibo vagis
KAIP AŠ NETYČIA IŠGARINAU MATEMATIKOS MOKYTOJĄ
Klausyk, aš nenoriu būti pusdievis. Jeigu manai, kad gali būti vienas iš tokių, ir dėl to skaitai šią knygą, patariu tučtuojau ją užversti. Patikėk visais mamos ir tėčio paistalais apie savo gimimo aplinkybes ir stenkis gyventi normalų gyvenimą.
Būti pusdieviu pavojinga. Be to, baisu. Paprastai tokie žmonės nužudomi pačiais bjauriausiais ir žiauriausiais būdais.
Jeigu esi normalus vaikas ir skaitai šią knygą manydamas, kad istorija yra išgalvota, tai puiku. Skaityk toliau. Pavydžiu tau, jei gali patikėti, kad nė vienas čia aprašytas įvykis nėra tikras.
Jeigu vis dėlto šios knygos puslapiuose atpažinsi save — jei giliai širdyje pajusi užplūstantį nepaaiškinamą jaudulį, — tučtuojau liaukis skaityti. Gali būti, kad esi vienas iš mūsų. Vos tik sužinosi tiesą, jie anksčiau ar vėliau vis tiek užuos ir ateis tavęs. Tai bus tik laiko klausimas.
Tada nesiskųsk, kad neįspėjau.
Mano vardas Persis Džeksonas,
Man dvylika. Dar prieš kelis mėnesius mokiausi Niujorko priemiestyje, Jancio akademijoje — privačioje internatinėje mokykloje sunkiai auklėjamiems vaikams. Ar aš — sunkiai auklėjamas vaikas?
Taip, Galima sakyti.
Tą galėčiau įrodyti papasakojęs bet kurį apgailėtino savo gyvenimo epizodą, tačiau iš tikrųjų reikalai ristis blogyn pradėjo tik šių metų gegužę, kai su šeštąja klase dalyvavau išvykoje į Manhataną, Dvidešimt aštuoni vaikai, turintys psichikos sutrikimų, ir du mokytojai geltonu mokykliniu autobusu riedėjo į Municipalinį meno muziejų pasižiūrėti senovės graikų ir romėnų dirbinių.
Žinau, skamba kaip kankynė. Tokios būdavo beveik visos Jancio išvykos.
Šiai ekskursijai vadovavo ponas Braneris, antikinės kultūros mokytojas, — taigi, turėjau šiokių tokių vilčių.
Ponas Braneris — vidutinio amžiaus vyrukas motorizuotu neįgaliojo vežimėliu. Jo plaukai buvo reti, o barzda nešvari. Mokytojas vilkėjo apskurusį tvido švarką, kuris visada kvepėjo kava. Perskaitę tokį apibūdinimą tikriausiai nepagalvotumėte, kad vyrukas šaunus, tačiau jis pasakodavo istorijas, pokštaudavo ir leisdavo per pamokas žaisti žaidimus. Be to, jis turėjo stulbinančią romėniškų šarvų ir ginklų kolekciją. Tai vienintelis mokytojas, kurio pamokose manęs neimdavo miegas.
Maniau, kad išvyka bus puiki. Bent jau tikėjausi, kad nepateksiu į bėdą. Deja, klydau.
Suprantate, ekskursijose man nutinka blogų dalykų. Pavyzdžiui, kai su penkiametės mokyklos mokiniais važiavome į Saratogos mūšio vietą, įvyko nelaimė su Nepriklausomybės karo laikų pabūklu. Nors į mokyklinį autobusą specialiai nesitaikiau, mane, žinoma, vis tiek išmetė lauk. Kiek anksčiau, keturmetėje mokykloje, per ekskursiją po Jūrų muziejų, eidamas siauru takeliu virš ryklių baseino, spustelėjau ne į tą svirtį ir visa klasė neplanuotai išsimaudė. O dar seniau… Na, jūs tikriausiai patys įsitikinote.
Į šitą ekskursiją važiavau pasiryžęs būti geras. Visą kelią į miestą stengiausi pakęsti Nensę Bobofit — strazdanotą raudonplaukę kleptomanę mergiotę, kuri mano geriausiam draugui Grouveriui į pakaušį laidė gabalus sumuštinio su žemės riešutų sviestu ir pomidorų padažu.
Grouveris buvo lengvas taikinys — liesas vaikinas, kuris susierzinęs visada pravirksta. Tikriausiai jam teko kartoti kelių klasių kursą, nes jis buvo vienintelis šeštokas, kurio kaktą bjaurojo spuogai, o ant smakro kalėsi ploni barzdos šereliai Be to, jis buvo neįgalus. Grouveris turėjo pažymą, visam gyvenimui atleidžiančią nuo kūno kultūros pamokų, kadangi sirgo kažkokia kojų raumenų liga. Jis eidavo keistai, tarsi kiekvienas žingsnis keltų skausmą, tačiau nesileiskite kvailinami. Reikėtų pamatyti, kaip jis bėgdavo, kai mokyklos valgykloje būdavo enčilados diena.
Šiaip ar taip, Nensė Bobofit mėtė sumuštinio gniužulėlius, kurie vėlėsi į rudus garbanotus Grouverio plaukus. Ji puikiai žinojo, kad negaliu atkeršyti, kadangi man ir taip jau paskirtas bandomasis laikotarpis. Direktorius pagrasino nušalinti mane nuo pamokų bei užklasinės veiklos ir šiaip pribaigti, jeigu šios išvykos metu nutiks kas nors bloga, nesmagaus ar netgi truputėlį įdomaus.
— Nudėsiu ją, — sumurmėjau.
Grouveris pamėgino mane nuraminti:
— Viskas tvarkoje. Aš mėgstu žemės riešutų sviestą.
— Štai kaip! — jau mėginau keltis, bet Grouveris spustelėjo mane atgal į sėdynę. — Tau jau paskirtas bandomasis laikotarpis, — priminė. — Juk žinai, kuris liks kaltas, jeigu kas nors atsitiks.
Dabar, prisimindamas tos dienos įvykius, svarstau, kad būtų buvę geriau Nensę Bobofit pargriauti iš kar- to. Nušalinimas nuo pamokų būtų niekai palyginus su nemalonumais, į kuriuos įsivėliau kiek vėliau.
Ekskursijai po muziejų vadovavo ponas Braneris, Važiuodamas grupės priešaky neįgaliojo vežimėliu, jis vedė mus per didžiules galerijas aidinčiomis sienomis, rodė senoviškas marmuro statulas ir stiklines dėžes, pilnas akivaizdžiai senų juodų ir oranžinių keramikos dirbinių.
Atrodė, kad smegenys sprogs nuo minties, kad VISOS šios senienos išliko du ar net tris tūkstančius metų.
Subūręs mus aplink trylikos pėdų storio akmeninę koloną, kurios viršuje kiūtojo didžiulis sfinksas, mokytojas pradėjo pasakoti, jog tai buvęs maždaug mūsų bendraamžės mergaitės antkapis, vadinamas stela, Paskui kalbėjo apie raižinius skulptūros šonuose. Mėginau klausytis, ką jis pasakoja, kadangi buvo įdomu, tačiau aplink mane visi plepėjo. Kaskart, kai liepdavau jiems užsičiaupti, antroji lydinti mokytoja, ponia Dods, piktai dėbtelėdavo į mane.
Ponia Dods — nedidukė matematikos mokytoja, kilusi iš Džordžijos, Nors buvo jau penkiasdešimties, ji visada vilkėjo juodą odinį švarką. Atrodė tokia smulki, kad galėtų su Harley motociklu įvažiuoti į užrakinamą mokyklinę spintelę, Jancio akademijoje ji pasirodė mokslo metų viduryje, tada, kai ankstesniajam matematikos mokytojui visiškai pairo nervai.
Nuo pirmosios dienos ponia Dods pamėgo Nensę Bobofit, o mane laikė tikru velnio išpera. Suriestu smiliumi ji baksteli į mane ir visiškai maloniu balsu sako: „Dabar, mielasis,,,”. Žinojau, kad tai reiškė, jog visą mėnesį būsiu paliekamas po pamokų.
Kartą, kai ponia Dods privertė mane iki vidurnakčio trinti sprendimus iš senų matematikos pratybų sąsiuvinių, pareiškiau Grouveriui, kad tikriausiai ji ne žmogus.
Šis, pažiūrėjęs visiškai rimtomis akimis, išrėžė:
— Tu visiškai teisus.
Ponas Braneris toliau porino apie graikų kapaviečių meną.
Galų gale, kai Nensė Bobofit prunkštelėjusi mestelėjo kažką apie nuogą vaikiną ant antkapio, atsigręžiau ir išrėžiau:
— Ar tu neužsičiauptum?
Nuskambėjo garsiau negu tikėjausi.
Visa grupė prapliupo kvatotis. Ponas Braneris liovėsi pasakojęs istoriją,
— Ponaiti Džeksonai, — kreipėsi į mane, — ar norėtumėte kažką pakomentuoti?
Mano veidą užliejo raudonio banga.
— Ne, sere, — atsiliepiau.
Tada mokytojas parodė į vieną antkapio piešinį,
— Tikriausiai galėtumėte mums paaiškinti, ką reiškia šis piešinys?
Pažvelgiau į raižinį ir pajutau užplūstantį palengvėjimą — žinoma, atpažinau ten pavaizduotą sceną,
— Tai Kronas, ryjantis savo vaikus, tiesa?
— Taip, — akivaizdžiai nepatenkintas burbtelėjo ponas Braneris, — Jis taip pasielgė, nes,,,
— Na„, — įtempiau smegenis, mėgindamas prisiminti, — Kronas buvo vyriausiasis dievas ir,„
— Tikrai dievas? — pasitikslino ponas Braneris,
— Titanas, — pasitaisiau, — Jis nepasitikėjo savo vaikais, kurie buvo dievai. Vis dėlto Krono žmona paslėpė kūdikį Dzeusą, o vietoje jo davė praryti gabalą uolos. Vėliau užaugęs Dzeusas apgavo savo tėvą ir privertė išvemti brolius ir seseris,,,
— Fui! — vaptelėjo kažkuri mergiūkštė man už nugaros,
— Ir tada tarp dievų ir titanų užvirė įnirtinga kova, — tęsiau aš, — Ją laimėjo dievai.
Keletas grupės vaikų prunkštelėjo ir sukikeno,
Nensė Bobofit, stovėjusi man už nugaros, sušnabždėjo savo draugei:
— Šias žinias tikrai pritaikysime realiame gyvenime.
Kai ieškosime darbo, anketose būtinai bus klausimas: „Kodėl Kronas prarijo savo vaikus?”
— Taigi, — tęsė ponas Braneris, — Ponaiti Džeksonai, perfrazuosiu puikų panelės Bobofit klausimą: kaip manote, ar šios žinios svarbios realiame gyvenime?
— Pričiupo, — burbtelėjo Grouveris,
— Užsičiaupk, — sušnypštė Nensė, Jos veidas tapo raudonesnis net už plaukus.
Galų gale Nensė irgi įkliuvo. Ponas Braneris vienintelis pastebėdavo, kai ji pasakydavo ką nors ne taip. Jo ausys — tikras radaras.
Pagalvojau apie klausimą ir gūžtelėjau pečiais:
— Nežinau, sere,
— Aišku, — pono Branerio akyse išvydau nusivylimą, — Įskaitau tik pusę atsakymo, ponaiti Džeksonai, Iš tiesų Dzeusas davė Kronui vyno ir garstyčių mišinio, nuo kurio jis išvėmė kitus penkis vaikus. Jie, žinoma, buvo nemirtingi dievai, todėl nesuvirškinti gyveno ir augo titano pilve. Dievai įveikė savo tėvą, sukapojo jį į gabalus jo paties pjautuvu, o palaikus išbarstė Tartare — tamsiausioje požeminio pasaulio dalyje. Šia linksma gaida ir baigsime — jau metas eiti priešpiečių. Ponia Dods, išvešite mus atgal į lauką?
Klasė patraukė laukan. Mergaitės judėjo susidėjusios rankas ant pilvų, berniūkščiai — stumdydamiesi ir elgdamiesi tarsi silpnapročiai,
Mudu su Grouveriu kaip tik ketinome sekti paskui kitus, tačiau išgirdome poną Branerį pašaukiant:
— Ponaiti Džeksonai,
Jau žinojau, kas manęs laukia.
Liepiau Grouveriui eiti su kitais, tada atsigręžiau į poną Branerį:
— Klausau, sere?
— Turite išmokti atsakyti į mano klausimą, — paliepė mokytojas,
— Apie titanus? — pasitikslinau,
— Apie realų gyvenimą. Ir apie tai, kaip su juo susiję dėstomieji dalykai, — paaiškino ponas Braneris,
— Hm„, — numykiau,
— Tai, ko mokau, — tęsė jis, — yra gyvybiškai svarbu. Tikiuosi, kad būtent taip ir vertinate istorijos mokslą. Iš jūsų, Persi Džeksonai, reikalausiu tik pačių aukščiausių pasiekimų.
Norėjau supykti — šitas vyrukas mane stipriai prispaudė,
Žinoma, turnyro dienomis, kai visi užsikabindavome romėnų šarvus, būdavo smagu. Tada šūkaudavom „eeei!” ir kviesdavome vieni kitus į dvikovas — „kalavijas prieš kreidą” — reikėdavo bėgti prie lentos ir vardyti visus garsius antikos laikų graikus ir romėnus, pasakyti, kas buvo jų motinos ir kokius dievus jie garbino. Nors man pripažinta disleksija ir dėmesio sutrikimas, nors niekada gyvenime nebuvau gavęs aukštesnio įvertinimo negu C , ponas Braneris iš manęs tikėjosi tiek pat, kiek ir iš kitų. Netgi ne tiek pat. Jis nenorėjo, kad mokyčiausi taip pat; kaip visi, jis reikalavo mokytis geriau, Bet aš nepajėgiau įsiminti visų tų faktų ir vardų, dar sunkiau sekėsi juos pasakyti paraidžiui.
Sumurmėjau kažką apie didesnes pastangas. Ponas Braneris liūdnomis akimis ilgai stebeilijo į antkapį, tarsi pats dalyvautų tos mergaitės laidotuvėse.
Paskui liepė pėdinti į lauką ir pavalgyti priešpiečius.
Visa klasė susirinko ant muziejaus fasadinių laiptų — iš čia galėjome stebėti Penktąja aveniu zujančius pėsčiuosius.
Virš mūsų galvų kaupėsi didžiulė audra — tokių juodų debesų virš miesto niekada anksčiau nebuvau matęs. Pamaniau, kad tai dėl pasaulinio klimato atšilimo ar kažko panašaus, nes oras Niujorko valstijoje ir aplink ją nuo Kalėdų buvo labai keistas. Patyrėme smarkių sniego audrų ir potvynių, o žaibai buvo sukėlę kelis miško gaisrus. Nebūčiau nusistebėjęs, jeigu šįsyk ar- tintųsi uraganas,
Atrodo, kad be manęs daugiau niekas to nepastebėjo. Keli berniūkščiai svaidė balandžiams Lunchable krekerių trupinius, Nensė Bobofit mėgino kažką nugvelbti iš praeinančios moteriškės rankinės, o ponia Dods, žinoma, ir dabar nieko nematė.
Mudu su Grouveriu nutūpėme ant fontano kampo, atokiau nuo kitų. Vylėmės, kad taip niekas neįtars, jog esame iš tos mokyklos, kurioje mokosi vien nevykėliai ir nenormalūs, nesugebantys prisitaikyti niekur kitur,
— Nušalins nuo pamokų? — pasiteiravo Grouveris,
— Nea, — numykiau, — Tik ne Braneris, — Aš beveik norėčiau, kad jis mane kartais nušalintų. Juk nesu genijus — štai ką turiu omenyje,
Grouveris minutėlę tylėjo, O paskui, kai jau tikėjausi išgirsti subtilią filosofinę pastabą, kuri priverstų mane pasijusti geriau, jis paprasčiausiai paklausė:
— Galiu paimti tavo obuolį?
Man jau buvo prapuolęs apetitas, todėl neprieštaravau.
Stebėjau Penktąja aveniu riedančių taksi srautą ir galvojau apie mamos butą — jis visai netoli nuo miesto centro, nuo tos vietos, kur dabar sėdėjome. Mamos nemačiau nuo Kalėdų, Norėjau įšokti į taksi ir lėkti namo. Ji džiaugtųsi, apkabintų mane, bet kartu ir nusiviltų, Tučtuojau išsiųstų atgal į Jancį primindama, kad privalau labiau stengtis, nes tai jau šeštoji mokykla, kurioje mokausi per šešerius metus, o šįkart ir vėl gali pašalinti. Neatlaikyčiau į mane įsmeigto liūdno mamos žvilgsnio.
Ponas Braneris atvairavo savo vežimėlį prie neįgaliesiems skirtos nuovažos. Skaitydamas romaną plonais viršeliais, mokytojas kramsnojo salierą. Iš jo transporto priemonės atramos kyšojo raudonas lietsargis — vežimėlis tapo panašus į motorizuotą kavinės staliuką.
Kai Nensė Bobofit su savo šlykščiomis draugėmis išdygo tiesiai priešais mane, iš rankos vos neišdribo sumuštinis. Tikriausiai jai pabodo vagiliauti iš turistų, todėl dabar mergiotė nebaigtus savo priešpiečius švystelėjo tiesiai Grouveriui į sterblę,
— Ak! — šūktelėjo ir nusišypsojo man, išviepdama kreivus dantis. Jos strazdanos atrodė oranžinės, tarsi veidą kažkas būtų apipurškęs skystais Cheetos traškučiais.
Stengiausi išlikti ramus. Mokyklos psichologas milijonus kartų sakydavo: „Suskaičiuok iki dešimties — taip suvaldysi savo pyktį. “Deja, buvau toks įniršęs, kad aptemo protas. Ausyse pradėjo šniokšti banga.
Nepamenu, kad būčiau ją lietęs, tačiau netrukus suvokiau, kad Nensė jau kiurkso fontane ir rėkia:
— Persis mane įstūmė!
Pirmoji prieš mus išdygo ponia Dods,
Kai kurie vaikai šnabždėjosi:
— Ar matei?,,,
— … vandeny,…
— Atrodė, kad jis ją pačiupo…
Nesuvokiau, apie ką jie tarškė. Žinojau tik viena — vėl patekau į bėdą.
Įsitikinusi, kad vargšelei mažajai Nensei nenutiko nieko bloga, ir pažadėjusi muziejaus suvenyrų krautuvėje nupirkti naujus marškinėlius, ponia Dods atsigręžė į mane. Mokytojos akyse žėrėjo pergalingos ugnelės, tarsi būčiau padaręs tai, ko ji iš manęs tikėjosi visą semestrą,
— Dabar, mielasis,,, — pradėjo ponia Dods,
— Žinau, — burbtelėjau, — vėl mėnesį trinsiu senus pratybų sąsiuvinius,
Šito nereikėjo sakyti,
— Eime su manimi, — subaubė ponia Dods,
— Palaukite, — suinkštė Grouveris, — Tai aš„. Aš ją pastūmiau.
Apstulbęs spoksojau į draugą. Negalėjau patikėti, kad jis mėgina mane pridengti. Ponia Dods įsmeigė į Grouverį žudantį žvilgsnį. Ji verte vėrė vaikinuką akimis, kol šeriuotas jo smakras ėmė virpėti. Tada pareiškė:
— Aš manau, kad tai netiesa, ponaiti Andervudai,
— Bet… — Grouveris dar pamėgino prieštarauti.
— Tu liksi čia! — nukirto mokytoja.
Grouveris įbedė į mane nevilties kupiną žvilgsnį.
— Viskas gerai, vaikine, — nuraminau jį. — Ačiū už pastangas.
— Mielasis, tučtuojau — riktelėjo man ponia Dods.
Nensė Bobofit patenkinta išsiviepė.
Perliejau ją žvilgsniu, bylojančiu: „Užmušiu tave vėliau”. Tada ryžtingai atsisukau į ponią Dods, tačiau jos nebebuvo. Mokytoja atsigręžusi stypčiojo laiptų viršuje, prie įėjimo į muziejų, ir nekantraudama gestais rodė, kad sekčiau paskui ją.
Kaip jai pavyko taip greitai ten atsidurti?
Mano gyvenime pasitaikydavo daug tokių atvejų, kaip šis, kada smegenys tarsi užsnūsdavo, o po akimirkos suvokdavau, kad kažkas praslydo pro akis — lyg būtų iškritęs gabalėlis Visatos dėlionės, o jo vietoje šviestų balta tuštuma. Mokyklos psichologas pareiškė, kad tai vienas iš hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimo požymių — klaidingas realybės suvokimas.
Nenorėjau tuo tikėti.
Nusekiau paskui ponią Dods.
Užkopęs pusę kelio aukštyn, atsigręžiau pažiūrėti į Grouverį. Šis stovėjo išblyškęs, akimis šokinėjo nuo pono Branerio prie manęs, tarsi mėgindamas žvilgsniu priversti istoriką atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta. Deja, ponas Braneris sėdėjo įsisiurbęs į romaną.
Pažvelgiau į priešingą pusę — ponia Dods vėl buvo išnykusi. Pamačiau ją pastato viduje, pačiame vestibiulio gale,
„Aišku, — pamaniau sau, — ji mėgina priversti mane suvenyrų krautuvėje nupirkti naujus marškinėlius Nen- sei Bobofit,”
Vėliau supratau, kad jos ketinimai buvo visai kitokie.
Nusekiau paskui mokytoją tolyn į muziejų. Kai galų gale ją pasivijau, suvokiau, kad vėl grįžome į graikų ir romėnų sektorių.
Be mudviejų galerijoje daugiau nieko nebuvo. Ponia Dods, sukryžiavusi ant krūtinės rankas, stovėjo priešais didžiulį marmuro frizą, ant kurio buvo pavaizduoti graikų dievai. Iš jos gerklės sklido keistas garsas, šiek tiek panašus į urzgimą.
Net ir neišgirdęs to garso, vis tiek būčiau sunerimęs. Keista likti dviese su mokytoju, ypač su ponia Dods, Dar keisčiau pasirodė tai, kad ji spoksojo į frizą tarsi trokšdama sutrinti jį į miltus,,,
— Pridarei mums problemų, mielasis, — iškošė ponia Dods,
Griebiausi atsargumo priemonių,