Knyga

Naujos ir geros knygos. Akcijos ir naujienos iš knygynų

Kalta, jog esi moteris

Knyga: Kalta, jog esi moteris
Autorius: Mukhtar Mai
Leidykla: Alma Littera

„Kalta, jog esi moteris“ – tai tikra, iki širdies gelmių sukrečianti pakistanietės moters Mukhtar Mai istorija.

Mukhtar Mai tuomet buvo 28-eri.

Pasklidus kalboms, kad jos jaunesnysis dvylikametis brolis neva buvo susitikęs su mergina iš kito klano, sušaukiamas kaimo teismas ir paskelbiamas sveiku protu nesuvokiamas nuosprendis: Mukhtar pasmerkiama grupiniam išžaginimui, šitaip atsiteisiant už tariamą brolio kaltę.

Bausmė buvo įvykdyta. Išprievartautai, pažemintai, išniekintai Mukhtar, rodos, buvo likusi vienintelė išeitis – nusižudyti kaip daugybei jos likimo moterų. Tačiau ji, rizikuodama savo gyvybe ir artimųjų saugumu, nusprendė prabilti. Ir iš giliausio Pakistano užkampio pasigirdęs balsas sujaudino visą pasaulį. Jos kova už moterų teises sulaukė ir vis dar sulaukia didžiulio palaikymo, suteikiančio jai jėgų ir toliau grumtis su barbariškais visuomenės, kurioje gyvena, papročiais.

2005 metais Mukhtar Mai buvo paskelbta Metų moterimi.

„Nerastum kitos moters pasaulyje, kuri taip drąsiai ir ryžtingai kovotų už moterų teises.“
NEW YORK TIMES

Knygos “Kalta, jog esi moteris” ištrauka:

ŠEIMA PRIĖMĖ SPRENDIMĄ 2002 metų birželio 22-osios naktį.
Tai aš, Muchtaran Bibi, gyvenanti Mirvalos kaime ir priklausanti gudžaratų valstiečių kastai, tai aš privalau stoti prieš aukštesnės mastojų kastos klaną, įtakingus ir kovingus žemvaldžius. Turėsiu prašyti jų atleidimo savo šeimos vardu.
Atleidimo už savo jaunesnįjį brolį Šakurą. Mastojų gentis jį kaltina merginus Salmą, jų klano merginą. Jam tik dvylika metų, o Salma jau perkopusi dvi dešimtis. Mes žinome, kad jis nieko bloga nepadarė, bet jeigu mastojai taip nusprendė, mes, gudžaratai, privalome jiems paklusti. Taip jau nuo seno įprasta.
Mano tėvas ir dėdė pasakė:
- Mūsų mula Abdula Razakas nebežino, ką daryti. Kaimo taryboje mastojų nepalyginti daugiau. Apie susitaikymą jie nenori nė girdėti. Ir dar jie ginkluoti. Tavo dėdė iš motinos pusės ir mastojų draugas Ramzanas Pačaras viską išmėgino, kad tik nuramintų džirgos* narius. Mums liko vienintelė išeitis. Reikia, kad jų klano atleidimo paprašytų kuri nors gudžaratų moteris. Iš visų šeimos moterų pasirinkome tave.
- Kodėl mane?
- Tavo vyras sutiko su tavimi skirtis, tu neturi vaikų, pagal amžių vienintelė tam tinki, mokai Korano, esi rimta, gerbiama.
Jau seniai buvo sutemę, o aš vis dar nežinojau to rimto konflikto smulkmenų. Tik vyrai, ilgiausiai posėdžiaujantys džirgoje, tik jie žino, kodėl aš turiu stoti prieš teismą ir prašyti atleidimo.
Šakuras dingo nuo pat vidurdienio. Mes težinome, kad tada jis buvo netoli namų, javų lauke, o šįvakar jį uždarė policijos nuovadoje už penkių kilometrų nuo kaimo. Iš savo tėvo sužinojau, kad Šakurą mušė.
- Matėme, kaip policija išsiveda tavo brolį iš mastojų. Jis buvo visas kruvinas, drabužiai suplėšyti. Jie uždėjo jam antrankius ir išsivedė, negalėjau nė žodžiu su juo persimesti. Visur jo ieškojau, tada vienas vyras, kuris buvo įsilipęs aukštai į palmę ir pjovė šakas, atėjo man pasakyti, kad mas- tojai jį pagrobė. Pamažu iš kaimo žmonių sužinojau, kad mastojai jį apkaltino vagiliavus jų cukranendrių laukuose.
Mastojai įpratę taip kerštauti. Jie žiaurūs, jų genties vadas galingas ir pažįsta daug žmonių – įtakingų žmonių.
Nė vienas iš mūsų šeimos nedrįso pas juos eiti Skaityti toliau

Mansfildo parkas

Knyga: Mansfildo parkas
Autorius: Džeinė Osten
Leidykla: Alma littera

Aistrų ir tyros meilės kupino Jane Austen romano herojė aštuoniolikmetė Fanė Prais kadaise iš skurdžių tėvų namų persikraustė pas turtingą globėją dėdę serą Tomą į didingą jo dvarą – Mansfildo Parką. Tačiau šiame gerų manierų ir žaismingo flirto pasaulyje drovi, jautri Fanė visuomet jautėsi esanti tik neturtinga giminaitė. Ji nerado bendros kalbos su išlepintomis savanaudėmis pusseserėmis, o svarbiausia – taip ir neišdrįso atskleisti savo slaptos meilės pusbroliui Edmundui…
Tačiau viskas ima keistis, kai į Mansfildą iš Londono atvyksta žavūs ir patrakę Krofordai – prašmatnusis Henris ir jo gražuolė sesuo Merė. Jiems pasirodžius į ramų ir santūrų Mansfildo Parko jaunuolių gyvenimą uraganu įsiveržia pavydas ir pagundos, prasideda aršios varžybos dėl mylimųjų palankumo, įsiplieskia nepadorios aistros, o tuštybė kai kuriems jų užtraukia didžiulių bėdų …

Be žodžių

Knyga: Be žodžių <Pirkti internetu>
Autorius:
Leidykla: Alma littera

Tyloje užsisklendusi Ana Korbet su penkiamečiu sūneliu ir uošviu gyvena nedideliame ūkyje. Jaunos moters vyras miręs, o du jo netikri broliai uždaryti į kalėjimą už žmogžudystę. Darbui ūkyje reikia pagalbininko ir uošvis nusisamdo bastūną Džeką Sojerį. Ir ne vien todėl. Jį pasiekė žinia, kad iš kalėjimo pabėgo mirusio Anos vyro įbrolis Karlas. Užkūręs baisų plėšimų ir žudynių pragarą, jis artėja prie Korbetų namų. Karlas trokšta atkeršyti patėviui, juk šis jį kaltina dar viena žmogžudyste, kurios Karlas dievagojasi nepadaręs. Pavojuje atsiduria ir Anos gyvybė.

Džekas vienintelis gali apginti moterį ir jos sūnelį. Tačiau jo paties praeitį gaubia paslaptis… Netrukus ima aiškėti, kad Džekas gali paneigti Karlo alibi, jo rankose ir neatskleistos žmogžudystės, dėl kurios kaltinamas Karlas, raktas, ir savanoriško Anos užsisklendimo mįslė…

Knygos “Be žodžių: ištrauka:

Septintas skyrius
- Džekas sakė, kad jo peilį nukalė indėnų karys. Komančių karys, seneli. — Deividas liovėsi čiauškėjęs apie Džeką Sojerį tik tam, kad susigrūstų į burną šakutę bulvių košės. — Jis tiek daug visko žino.
Džekas Sojeris dabar vienintelė Deivido kalbų tema. Kai jie grįžo iš miesto ir iš toli pamatė Džeko pikapą vis dar šalikelėje, Deividas vos galėjo sulaukti, kol mašina sustos.
Delrojus pasitiko juos prie vartų, atitveriančių tvarkingą kiemą nuo ganyklos.
- Seneli, ar matei Džeką?
Iš susijaudinimo vos atgaudamas dvasią, Deividas pabėrė tiek daug klausimų ir taip greitai, kad Ana daugelio jų nespėjo suprasti. Delrojus liepė berniukui nusiraminti.
Nieko neįprasta. Delrojus mylėjo anūką, bet burbuliuojanti Deivido energija dažnai jį erzindavo. Kas Anai iškart krito į akis, tai pasikeitęs pats Delrojus. Juk buvo tvirtų nuostatų žmogus. Visada turėdavo savo nuomonę. Jei ką nuspręsdavo, niekada nesvyruodavo. Jei ką darė, darė ryžtingai, neatsiprašinėdamas.
Todėl buvo keista girdėti, kaip nedrąsiai, abejodamas jis ėmė pasakoti, kad pasamdė Džeką fermos darbininku.
Stengdamasi paslėpti nuostabą, ji parodė: Taip greitai? Ką apie jį žinote?
- Jis tinka. Manau, bus smarkus darbininkas. — Ir nežiūrėdamas į ją pridūrė: — Gyvens senajame vagonėlyje.
Tai dar labiau stebino, bet dar prieš jai ženklais pareiškiant savo nuomonę jis užbėgo už akių.
- Jis pats susitvarkys, dėl to nesirūpink. Ir apskritai, įsivaizduok, kad jo išvis nėra. Jau pasiunčiau jį dirbti į tvartą. Tiesiog norėjau, kad žinotum, jis čia kurį laiką darbuosis. O dabar ir man laikas grįžti prie darbo. Pasimatysime per vakarienę.
Daugiau nieko nepaaiškinęs, jis apsisuko ir nuėjo.
Visus tuos metus, kai Dinas mirė, ji buvo atsakinga už namus, o Delrojus rūpinosi ferma. Nors ji dažnai užsimindavo, uošvis užsispyrėliškai atsisakydavo net pasvarstyti, kad reikėtų ką nors pasisamdyti nuolatiniam darbui.
Jis darėsi per senas taip sunkiai dirbti, ir tai buvo dalis bėdos. Samdyti jam neleido išdidumas. Jis net pats sau neprisipažino, kad jau nebesusitvarko su darbais, kuriuos visą amžių nuveikdavo.
Gali būti, jautėsi išduosiąs ir mirusį sūnų, jei pasamdys svetimą žmogų. Niekas neturėjo teisės užimti Dino vietos Delrojaus širdyje. Nenorėjo, kad ir dirbant kas nors užimtų Dino vietą šalia jo.
Papietavusi Ana spėliojo, kas taip staiga pakeitė Delrojaus nuostatas. Negi išties jo širdyje įvyko lūžis? Gal pagaliau susitaikė, kad reikalingas pagalbos? Ar Sojeris tiesiog gerai moka parsiduoti? Gali būti. Bet buvo ir kita galimybė — ir ji labiausiai baugino.
Vakaro žinios.
Kad nusiramintų, ji plekštelėjo į stalą, norėdama atkreipti uošvio dėmesį. Ar bijote, kad jis čia atsibastys?
- Ne.
Ji perskaitė trumpą atsaką iš jo lūpų. Patvirtindamas jis griežtai papurtė galvą. Vis dėlto Ana ne visiškai juo patikėjo. Tai kodėl pasamdėte tą žmogų? Kad būtų kas nors netoliese, jeigu kas…
- Čia nėra jokio ryšio. Tas Sojeris apsireiškė ieškodamas darbo. Svarsčiau, gal mums reikia žmogaus. Ir viskas. — Susijaudinęs jis kurį laiką valgė. Ana į jį tebežiūrėjo. Neapsikentęs jis nuleido šakutę ir kreipėsi į ją nebesukdamas akių. — Ana, jis čia neateis. Pernelyg rizikuotų. Be to, nespės taip toli nusigauti, jį greitai sučiups.
- Seneli, ką sučiups? — paklausė Deividas.
- Nieką. Ir nekalbėk pilna burna. — Vėl atsisukęs į Aną pasakė: — Šiandien skambino valstijos policija. Klausė, ar nenorėčiau, kad kas nors čia budėtų ir stebėtų namus. Dėl viso pikto. Pasakiau ne.
Ji nudelbė akis į lėkštę. Delrojus tekštelėjo į stalą. Tai pajutusi, ji vėl pakėlė akis.
- Aš išties manau, kad nėra jokio pavojaus. Bet jei nori, jiems paskambinsiu ir priimsiu pasiūlymą.
Paprašęs, kad kas nors saugotų jo šeimą, jis prisipažintų bijąs pabėgusio Karlo Herboldo. Tokias drastiškas atsargumo priemones Delrojus laikytų savo silpnumu. Va jei ji paprašytų, galėtų nusileisti, bet ir tai nebūtų patenkintas.
Ji papurtė galvą: ne. Atrodo, jam palengvėjo.
Sprendimas priimtas, ir šis klausimas baigtas. Vis dėlto Ana abejojo, kad Delrojus būtų samdęs Džeką Sojerį, jei tie kaliniai nebūtų pabėgę.
- Įdomu, ką Džekas valgo vakarienės. — Deividas pasilenkė į priekį, kad pro langą matytų vagonėlį.
Jų dienos tokios nuspėjamos, kad bet koks nukrypimas nuo įprasto ritmo — didelis įvykis, ypač beribio smalsumo penkiamečiui. Sūnus išmoko ženklų kalbą kartu su anglų, tad bendraudamas putliais pirštukais, jis be paliovos klausinėdavo kaip bet kuris vaikas. Vakarais Anos pirštai būdavo sustingę nuo begalinio atsakinėjimo.
- Gal Džekas nieko neturi. Ką jis valgo? Seneli, ar jis moka virti?
- Ne mūsų reikalas, ką jis valgo. Jis čia tik dirba, viskas.
- Ar jis galės kartais pažaisti su manim?
- Laikykis nuo jo atokiai, Deividai, rimtai sakau.
- Bet jis toks geras, — atsiliepė nusiminęs Deividas. — Ir myli dinozaurus.
- Jis pasamdytas dirbti, ne tavęs linksminti.
Ana parodė: Ar jis sakė, iš kur atvyko?
- Jis iš tų bastūnų padermės.
Ji metė į uošvį klausiamą žvilgsnį rodydama, kad ne visiškai suprato. Kaip valkata? Duoneliautojas?
- Ne, jis dirba. Tik vis klajoja. Niekada neužsibūna vienoje vietoje. Jis gali rytoj išeiti.
Sukrėstas tokios galimybės, Deividas paklausė: Skaityti toliau

Aukso obelėlė

Knyga: Aukso obelėlė
Leidykla: Alma littera

„Aukso obelėlė“ – viena gražiausių lietuvių pasakų. Atverkite stebuklingą skrynelę ir keliaukite į pasakų karalystę, kur auga stebuklingos aukso obelėlės…

Ištrauka:

Gyveno kartą pamotė. ji turėjo dukterį ir podukrą. dukterį mylėjo, o podukrą visaip vargino, sunkiausius darbus užduodavo. vieną kartą pamotė šaukia:
- Visai aptingai, snaudale, beganydama. Še pakulų maišą. Suverpk, išausk, išbalink, suriesk ir vakare atnešk man audeklą.
Mergaitė eina, karvę veda, maišą ant pečių neša ir verkia. Kaip ji padarys tokį darbą? Atsisėdo ant kelmo, pasidėjo maišą pakulų ant kelių ir verkia. Karvė priėjo, pažiūrėjo ir sako:
- Neverk! Dėk maišą man ant ragų. Aš tau greit suverpsiu!
Podukra uždėjo maišą. Karvė nubėgo per miškus, per laukus už kalnų aukštųjų ir šaukia:
- Mū mū!
Laumės marčios, mū mū, Jūs suverpkit, mū mū,
Ir išauskit, mū mū, Išbalinkit, mū mū,
Ir surieskit…
Ogi laumės kaip sušoko! Vienos pakulas verpia, kitos apmeta, vienos audžia, kitos šeivas padavinėja! Išaudė, išbalino, surietė ir vėl mai- šan įkišo, karvei ant ragų uždėjo.
Karvė vėl bėga per miškus, per laukus, per kalnus namo. O podukra laukia, laukia. Jau pradėjo ir temti, jai baisu pasidarė. Šaukia podukra:
- Tprus, karvele,
Tprus, margoji,
Laikas būtų Namo ginti!
Tprus, tprus, tprus!

Ogi karvė tik atbėga, atbėga su maišu ant ragų! Numetė ant kelmo:
- Dabar neškis, atiduok savo pamotei!
Parginė karvę podukra. Pamotė ją pasitinka:
- Ar suverpei?
- Suverpiau.
Pažiūrėjo pamotė ir išsižiojo – gražiausias audeklas maiše. Sako:
- Gerai, rytoj man vėl suverpsi, išausi!
Rytą ir vėl mergaitė vedasi karvę, nešasi pakulų maišą ir verkia. O karvė guodžia:
- Neverk. Dėk man ant ragų: aš suverpsiu. O tu lauk manęs ir vakare pašauk.
Vėl karvė nubėgo per miškus, per laukus už kalnų aukštųjų ir šaukia:
- Mū mū!
Laumės marčios, mū mū,
Jūs suverpkit, mū mū,
Ir išauskit, mū mū,
Išbalinkit, mū mū,
Ir surieskit…
Ogi vėl laumės sušoko, kaipmat suverpė ir išaudė, išbalino ir surietė, ir vėl karvei ant ragų uždėjo.
Podukra vėl vakare šaukia:
- Tprus, karvele,
Tprus, margoji,
Laikas būtų Namo ginti!
Tprus, tprus, tprus!

Rolfas giriose

Knyga: Rolfas giriose
Autorius: Ernest Thompson Seton
Leidykla: Alma littera

Nuostabiai graži Ernest Thompson Seton knyga “Rolfas giriose” pasakoja apie jaunuolį Rolfą, kuriam po tėvų mirties tenka gyventi su žiauriu ir despotišku dėde. Tačiau kai berniukas susipažįsta su indėnu Kvonebu, pabėga pas jį. Indėnas parodo Rolfui miško pasaulį, supažindina su jo gyventojais, jų įpročiais , gyvenimo būdu, moko medžioti, statyti spąstus, susirasti valgomų miško gėrybių. Kvonebas atskleidžia berniukui laukinės gamtos paslaptis ir dalijasi su juo savo gyvenimo išmintimi. Ši knyga moko skaitytoją pamatyti bei įvertinti tai, kas gražu, gera, kilnu žmoguje ir gamtoje.

Knygos “Rolfas giriose” ištrauka:

VIGVAMAS PRIE UOLOS
Buvo ankstyvas pavasario rytas. Tuojau turėjo patekėti saulė. Kvonebas, paskutinis Mianoso sainevų palikuonis, išėjo iš savo vigvamo, prisiglaudusio prie uolyno, kuris tęsėsi rytiniu Eizemuko pakraščiu. Palypėjęs į aukščiausią didžiulio skardžio viršūnę, jis sustojo ir tyliai laukė, kada virš jūros tarp Konektikuto ir Sioneikio blykstelės pirmutiniai saulės spinduliai.
Pagaliau, kai auksinis šviesos pluoštas, pranėręs pro storą debesų maršką, tvykstelėjo viršum jūros, Kvonebas baigė savo tylią maldą ir uždainavo tekančiai saulei seną indėnišką dainą:
O, saule, bekylanti iš debesų,
Sušildyk viską žemėje,
Aš sveikinu tave ir garbinu!
Kvonebas vis dainavo ir dainavo, mušdamas mažytį tamtamą , kol didžiulis gaisas nutvieskė debesis ir į viršų išplaukė raudonas tekančios saulės skritulys.
Tada, sugrįžęs į vigvamą, prisišliejusį uolų papėdėje, ir apsiplovęs rankas liepmedžio statinaitėje, raudonodis pradėjo ruošti paprastus pusryčius.
Ant ugnies kabojo apypilnis varinis katiliukas. Kai vanduo užvirė, indėnas įmetė žiupsnelį maltų kukurūzų ir keletą moliuskų. Kol pusryčiai virė, jis pasiėmė titnaginį šautuvą ir, tyliai užsiropštęs ant uolos, saugančios jo būstinę nuo šiaurvakarių vėjų, permetė
aštriomis tarsi erelio akimis plačią vandens juostą, kuri, bebrams užtvenkus Eizemuką, užtvindė nedidelį slėnį.
Tvenkinys dar tebebuvo užšalęs, bet visose seklesnėse vietose telkšojo vanduo. Atrodė, kad čia turėtų būti ančių. Tačiau ten nesimatė nė vienos, tik ledo pakraštyje plūduriavo kažkoks apvalus daiktas. Nors iki jo buvo toloka, bet indėnas iš pirmo žvilgsnio pažino muskusinę žiurkę.
Pašliaužęs kiek aplink tvenkinį, Kvonebas jau lengvai galėjo pataikyti, bet staiga jis pasuko atgal į vigvamą, kur vietoj šautuvo pasiėmė savo tėvų naudotus ginklus: lanką, strėles ir ilgą valą. Skubiai sugrįžęs, už kokių trisdešimt pėdų pamatė muskusinę žiurkę, beskanaujančią balinio ajero šaknį. Indėnas numetė ant žemės spirale susuktą valą, lanką… Zvimbt! Lėkdama strėlė išvyniojo valą ir įsmigo į graužiką. Pliumpt – ir gyvūnėlis pasinėrė po ledu.
Tačiau valo galas liko medžiotojo rankose. Jis kiek timptelėjo, ir žiurkės galva išniro iš vandens. Indėnas pribaigė ją lazda ir ištraukė ant ledo. Jeigu būtų šovęs, tikriausiai ją būtų pražaidęs.
Medžiotojas grįžo namo ir, kukliai papusryčiavęs, pašėrė nedidelį, į vilką panašų šunį, pririštą čia pat vigvame. Tada atsargiai ėmė lupti žiurkę: pirmiausia apipjovė kailiuką aplink paskutines kojytes, paskui trūktelėjęs numovė kaip pirštinę iki pat snukio. Nunėręs užtempė ant lenkto pagaikščio ir padėjo džiūti; kai jis bus sausas, nuneš parduoti. Rūpestingai sutvarkęs mėsą, medžiotojas pakabino ją šešėlyje – bus pietums.
Indėnui betriūsiant prie žiurkės, miške kažkas sušlamėjo. Netrukus, dideliais žingsniais žengdamas pro šakas ir krūmus, pasirodė aukštas, rūstaus veido žmogus, raudona nosimi ir užraitytais baltais ūsais. Pamatęs indėną, jis sustojo, paniekinamai dėbtelėjo į medžioklės laimikį, burbtelėjo sau po nosimi „žiurkiaėdys“ ir patraukė stačiai prie vigvamo, matyt, norėdamas žvilgtelėti į vidų. Tačiau žemu, aiškiu balsu pasakyti indėno žodžiai: „Bėk šalin!“ sugriovė atėjūno užmačias. Žmogus, burbtelėjęs ant Kvonebo „tamsiaodis valkata“, nužygiavo artimiausios fermos pusėn.

ROLFAS KITERINGAS IR JO DĖDĖ
Buvo varnų mėnuo, baltųjų žmonių vadinamas kovu. Nebe už kalnų ir žolės mėnuo – balandis. Iš pajūrio šiaurėn jau plasnojo juodakaklių gervių trikampiai. Jos linksmai girskėjo, pranešdamos džiugią žinią, kad alkanasis mėnuo jau praėjo ir į šį kraštą atkeliauja pavasaris. Ant aukštos sausos šakos burbuliavo kurtinys, ant kitos – kaukšėjo margasis genelis, kažkur pušyne kleketavo kurapka ir klykaudamos padangę raižė laukinės antys. Ko stebėtis, jei ir indėnas norėjo daina išlieti džiaugsmą, apėmusį jo sielą?
Staiga, lyg kažką prisiminęs, jis pasuko pietų pusėn ir ramiai nuėjo iki tos vietos, kur prasiskyrusi kalno ketera praleidžia upokšnį į Striklando lygumą. Čia, kaip ir kiekvienais metais, jis surado tarp slidžių uolos akmenų besišypsančią mėlynakę žibuoklę – pirmąją pavasario gėlę. Kvonebas nenuskynė jos, tik atsisėdo ant žemės ir ėmė atsidėjęs žiūrėti. Jis nesišypsojo, nedainavo, nė žodžio nepasakė, net jos vardo neištarė, tik sėdėjo prie gėlytės nenuleisdamas akių. Jis atėjo į šią vietą žinodamas, kad tikrai čia ją ras. Kas pasakys, kad žibuoklės dailumas nejaudino jo? Indėnas išsitraukė pypkę ir tabokinę, bet atsiminė, kad tabokinė tuščia. Tada sugrįžo į vigvamą ir, nuo kabančios lentynos nusiėmęs ryšulėlį kailiukų, – dešimt muskusinių žiurkių ir vieną audinės, – nužingsniavo į pietus. Iš miško išėjo į platų, atvirą kraštą, vadinamą Striklando lyguma. Už šios lygumos, perkopęs kitą kalnų virtinę, nusileido į mažą uostamiestį Mianosą. Medžiotojas pravėrė duris, virš kurių kabojo užrašas:

Viduje vyrai ir moterys kažkuo prekiavo. Indėnas droviai atsistojo nuošaly ir laukė, kol visi baigs. Pagaliau ponas Pekas šūktelėjo:
- O, Kvonebas! Ką šiandien atnešei?
Kvonebas išvyniojo kailiukus.
Pirklys įdėmiai apžiūrėjo juos ir tarė:
- Geriausių kailiukų sezonas jau praėjęs. Galiu duoti tik po septynis centus už žiurkės ir septyniasdešimt penkis už audinės. Štai ir viskas.
Indėnas ramiai ėmė rankioti nuo stalo kailiukus. Tada Sailas sujudo.
- Na, gerai! Už žiurkės duosiu po dešimt centų.
- Dešimt už žiurkės, dolerį už audinės grynaisiais. O už juos nusipirksiu, ko man reikia, – atsakė Kvonebas.
Sailui labai rūpėjo, kad jo pirkėjai nesugalvotų pereiti į kitą gatvės pusę, kur ant sienos švietė iškaba:

Todėl pagaliau abu vyrai susitarė, ir indėnas išsinešė nusipirkęs tabako, arbatos ir cukraus.
Kvonebas grįžo namo Mianoso upės pakrantėmis, nes čia jis buvo paspendęs keletą spąstų muskusinėms žiurkėms. Tačiau šitie spąstai visada jam keldavo nerimą, mat juos galėjo pačiupti medžiokliai, laiką šį krantą savu.
Po valandėlės jis pasiekė Damplingo sietuvą. Nuo čia pasukęs namo tiesiog per miškus, Kvonebas atsidūrė prie Ketroko kelio, kuriuo eidamas pasiekė Mikio Kiteringo fermą ir apšepusį namą. Indėnas buvo girdėjęs, kad šios fermos šeimininkas turįs parduoti šviežią elnio odą, todėl, tikėdamasis ją nupirkti, jis ir patraukė trobos link. Tuo metu Mikis ėjo iš klojimo. Juodu vienas kitą pažino iš pirmo žvilgsnio. Kvonebui to užteko – jis tučtuojau pasauko atgal. Fermeris atsiminė, kad šis indėnas jį buvo „įžeidęs“. Paleidęs keletą keiksmažodžių, Mikis puolė paskui jį „iškaršti kailio“. Kiteringo kėslai buvo aiškūs. Kvonebas vikriai atsisuko, stabtelėjo ir ramiai pažvelgė į Mikį.
pasitaiko žmonių, neatskiriančių drovumo nuo bailumo, ir šitas skirtumas jiems paaiškėja tik atsitiktinai. Baltajam tarsi kas pašnibždėjo: „Saugokis! Šitas raudonodis pavojingas“, ir jis pusbalsiu tik suvapėjo:
- Nešdinkis iš čia, arba pašauksiu policiją!
Tačiau indėnas stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo lediniu žvilgsniu. Kai fermeris išnyko iš akių, patraukė miškan.
Kiteringas nepasižymėjo geru būdu. Jis skelbėsi buvęs kareivis. Dar ir dabar jis šiek tiek panėšėjo į kareivį, nes, kariškai išsitempę, abiejose raudonos nosies pusėse lyg užriesti ragai styrojo šiurkštūs, balsvi ūsai. Jo veidas buvo išpurtęs, pečiai statūs, eisena pagyrūniška. Be to, jam niekada netrūko vis naujų keiksmažodžių, kurie didžiai stebino Konektikuto gyventojus. Jau pagyvenęs Mikis vedė moterį, kuri galėjo būti gera žmona, jeigu jis būtų buvęs sugyvenamas. Tačiau Kiteringas buvo girtuoklis ir tuojau ėmė lenkti žmoną į savo pusę. Reikia pasakyti, kad jam pasisekė. Savo vaikų jie neturėjo, bet prieš keletą mėnesių į jų rankas pateko Mikio brolio sūnus, penkiolikos metų berniukas. Jeigu su juo būtų gražiai elgęsi, vaikinas būtų tapęs tų namų palaima. Bet Mikis buvo nepataisomas: jo įgimtas geraširdiškumas skendėjo rome . Būdamas šiaudadūšis ir lėbautojas, visus žmones skirstė į dvi rūšis: aukštesniuosius asmenis, prieš kuriuos keliaklupsčiavo, ir žemesnius, kuriuos plūsdavo, pravardžiuodavo, gąsdindavo. Geresnis ir sukalbamesnis tebūdavo tik tomis retomis valandėlėmis, kai nepersi- gerdavo arba kai būdavo išsiblaivęs.
Laimė, Mikio brolvaikis atsigimė ne į tėvo giminę. Savo išvaizda ir protu jis buvo labai panašus į motiną, apsišvietusią, bet ne- „ / turtingą moterį. Jos protas ir gabumai buvo tokie, kad prieš
/ šimtą metų ji galėjo būti sudeginta ant laužo kaip ragana, ^ ik ^ v. ° Pr’e^ Penkiasdešimt galėjo būti gerbiama kaip pranašas. x A v Tačiau ji gyveno vėliau, ir jos pažiūros į religiją nesuteikė jai nei burtininkės kapo, neuždėjo nei pranašo karūnos, o tik sukėlė kaimiečių panieką.
Rolfas anksti neteko tėvo, o kai jam sukako penkiolika metų, mirė ir motina, kurią jis labai mylėjo. Berniukas liko vienas kaip pirštas. Jis tebuvo baigęs pradžios mokyklą ir atidžiai perskaitęs tik Šventraštį ir „Robinzoną Kruzą“.
Palaidojęs motiną, jis dar tą pačią dieną paliko Redingo kaimelį ir patraukė nepažįstamais keliais į nepažįstamą pietų kraštą, kur savo fermoje gyveno beveik nepažįstamas dėdė. Rolfas tikėjo, kad dėdė jį priglaus.
Pirmąją savo kelionės dieną jis nužygiavo penkiolika mylių ir nakvojo kluone. Antrąją dieną Rolfas nuėjo dar dvidešimt penkias mylias ir pagaliau pasiekė savo būsi- muosius namus.
- Eikš, berniuk! – gana maloniai buvo pakviestas svečias. Mat Rolfas įžengė į namus tokiu metu, kai Mikiui buvo užėjusi geros nuotaikos prošvaistė. Be to, jis matė, kad toks stiprus penkiolikametis gali daug padėti fermoje. 

ROLFAS GAUDO MEŠKĖNĄ IR SUSIRANDA DRAUGĄ
Dėdienė Pru, aštriaakė ir raudonnosė moteriškė, iš pradžių buvo gana maloni. Tačiau vos tik Rolfas sužinojo, kaip šerti kiaules, veršelius, lesinti vištas, melžti karves ir dirbti kitus darbus, kuriuos jis jau mokėjo iš mažens, ji viską užkorė jam ant sprando. Kokie tai buvo darbai! Reikėjo tik stebėtis, kaip dėdienė pru išsivadavo nuo visų rūpesčių!
Rolfas buvo pripratęs dirbti. Jis plušo be atvangos, stengėsi iš visų jėgų, bet greitai pamatė, jog niekada nesulauks pagyrimo, o vien tik bausmės.
Dėdės širdyje retai žybtelėdavo geraširdiškumo spindulėlis. Dėdienė buvo užkietėjusi girtuoklė. Greitai Rolfas suprato, kad tada, kai jis su savo motina kentė skurdą ir alkį, buvo laimingiausios jaunystės dienos ir kad jos niekad negrįš atgalios.
Kuo daugiau Rolfas žiūrėjo į giminaičius, tuo daugiau juose matė pikto. Jis buvo labai sukrėstas, kai vieną dieną sužinojo, kad vištos, kurias dėdė naktį parsivežė namo, atsikliuvo pas juos be jokios savininkų žinios bei sutikimo. Mikis juokėsi, pasakodamas apie savo žygį, ir net užsiminė, kad greitai vertėtų ir Rolfui pačiam imtis nakties darbo. Dabar berniukas aiškiai suprato, į kokius piktadarių namus jis, vargšas našlaitis, pakliuvo.
Iš pradžių šaunuolis dėdė nežinojo, ar tylusis berniukas yra iš tų, kurių reikia bijoti, ar iš tų žemesnių, kuriuos reikia nuolatos laikyti po padu. Nesulaukus jokio pasipriešinimo, Mikio drąsa greitai
augo, ir smūgiai pylėsi vis dažniau. Tačiau dėdės smūgiai nebuvo skaudesni už amžinas dėdienės priekabes ir barnius. Ši baisi aplinka griovė visa, ką gera jo širdyje buvo išugdžiusi motina.
Rolfas neturėjo kada bendrauti su kaimo vaikais, bet kartą jis atsitiktinai rado draugą.
Vieną pavasario rytą, dar prieš saulėtekį, jis, kaip papratai, ginė į mišką karvę ir labai nustebo pamatęs mojantį jam nepažįstamą žmogų. Eidamas artyn, vaikas pastebėjo, kad tas nepažįstamasis buvo aukšto ūgio tamsiaodis, lygiais juodais, vietomis pražilusiais plaukais, – be abejonės, – indėnas.
Žmogus padavė maišą tardamas:
- Įvijau į šitą drevę meškėną. Tu palaikyk maišą, o aš jį iškrapš- tysiu.
Rolfas mielai sutiko pagelbėti ir laikė maišą prie skylės. Indėnas tuo tarpu įsliuogė į medį prie kitos, aukštesnės drevės ir įkišo į ją ilgą lazdą. Drevėje kažkas subrazdėjo – maišas staiga išsipūtė ir pasidarė sunkus. Rolfas džiūgaudamas užrišo jį. Indėnas, linksmai šyptelėjęs, nušoko žemėn.
- Na, o ką dabar su juo darysite? – paklausė Rolfas.
- Mokysiu šunį gaudyti meškėnus, – atsakė raudonodis.
- Kur?
Indėnas mostelėjo Eizemuko užtvankos pusėn.
- Tai jūs tasai giedorius indėnas, gyvenąs prie Ebo uolos?
- Uh! Kai kas mane taip vadina. Bet mano vardas Kvonebas.
- Luktelėkit, aš grįšiu ir padėsiu jums, – staiga pasišovė Rolfas, nes nepaprastai mėgo medžioklę.
Indėnas linktelėjo galva.
- Jeigu manęs nerastum, tris kartus šūktelk, – tarė jis, permes- damas per petį trumpą pagalį. Ant jo, atokiau nuo nugaros, kabojo maišas su meškėnu.
Rolfas parginė karvę namo.
Į medžioklę jis pasisiūlė nepasvarstęs ir truputį paskubėjo. Dabar, užpultas aibės darbų, vaikinas suprato, kad jo neišleis. Jis visaip suko galvą, kaip išsprukti iš namų. Pagaliau nusprendė padaryti taip, kaip sako sena žmonių išmintis: „Ko nežinai, nedaryk!“ arba „Jei negali gražiuoju, daryk piktuoju.“
Taigi jis, dėdienei be perstojo niurzgant, pašėrė arklius, išvalė jų gardą, pamelžė karvę, apliuobė kiaules, palesino vištas, pagirdė veršelius, pakinkė arklius, prikapojo malkų ir sutempė visas į malkinę, išleido iš tvarto avis, supilstė pieną į pienpuodžius, įbėrė kiaulėms į ėdalą kukurūzų, išgalando virtuvės peilius, padėjo suplauti indus, pataisė tvorą, atnešė bulvių iš rūsio ir, baigęs visus darbus, vėl nuginė į mišką karvę, slapčia nutaręs susirasti indėną.
MEŠKĖNO MEDŽIOKLĖ ROLFUI BRANGIAI ATSIĖJO
Ne viena, bet kokios trys valandos praėjo, kol Rolfas pasiekė vadinamąjį Paipsteivo tvenkinį. Čia jam niekados neteko būti, bet, tris kartus trumpai ūktelėjęs, kaip buvo susitarta, išgirdo atsaką ir nuėjo į tą pusę. Kvonebas stovėjo ant aukštos uolos. Kai Rolfas priėjo, indėnas nusivedė jį žemyn iš pietų pusės į vigvamą. Atrodė, kad Rolfas žengė pirmąjį žingsnį į naują gyvenimą. Kai jis gyveno Redinge, keli seni kaimynai buvo medžiotojai. Jie gerai pažinojo indėnus ir pripasakodavo apie juos įvairių istorijų, girdavo raudonodžius, kad šie taikliai šaudą iš lanko. Rolfas savo akimis porą kartą buvo matęs keliaujančius indėnus, bet jie buvo purvini ir apdriskę. Tačiau šis indėnas kitoks. Jis neatrodė dabita, nes buvo apsirengęs kaip neturtingas fermeris. Nuo fermerio skyrėsi tik tuo, kad nenešiojo kepurės ir buvo apsiavęs mokasinais, papuoštais žaižaruojančiais karoliais. Vigvamas padarytas iš storos drobės, išpieštos šventais simboliais. Ant ugnies kabojo pailgas varinis katiliukas. Tokie katiliukai nuo seno gaminami Anglijoje ir parduodami indėnams. Mažesni indai padaryti iš liepos karnų ir beržo tošies. Šautuvas ir medžioklės peilis buvo baltaodžių rankų darbo, bet lankas, strėlės, sniegžengiai, tamtamas ir plunksnomis išpintas šautuvo dėklas buvo paties indėno pagamintas iš miško medžiagos.
Jie įėjo į vigvamą. Šunytis, nors dar jauniklis, užuodęs nepakenčiamą baltojo žmogaus kvapą, piktai suurzgė. Kvonebas plekštelėjo jam per galvą. Indėnų kalba tai reikštų: „Gulėk ramiai! Viskas gerai!“ Paskui, atrišęs dirželį, išvedė šuniuką laukan.
- Paimk! – šūktelėjo indėnas, rodydamas ant lazdos tarp dviejų medžių kabantį maišą. Šuniukas įtartinai pakreipė snukutį maišo pusėn ir suamsėjo, bet artyn Kvonebas jo neprileido. Rolfas mėgino susibičiuliauti su šunimi, bet viskas buvo veltui. Kvo- nebas tarė:
- Palik Skukumą ramybėje. Kai jis norės, pats raugaus. O galbūt jis niekados nepanorės.
Paėjėję du tris šimtus žingsnių į pietus, medžiotojai išėjo į lygumą. Čionai jie iškratė iš maišo meškėną, o šunį laikė už virvės tol, kol žvėriukas, atsigavęs iš baimės, pasileido bėgti. Dabar šuo buvo paleistas, ir jis, garsiai skalydamas, puolė paskui. Tačiau žvėrelis taip grybštelėjo šunytį, kad tas cypdamas atšoko.
Meškėnas dūmė kiek įkabindamas, o šuo ir medžiošis urgzdamas atsisuko ir antrą kartą pamokė šunį.Taip jiems besivaikant, besisukinėjant ir besipešant, meškėnas pribėgo mišką ir stabtelėjo po neaukštu sto- t
ru medžiu. Nuvijęs šunį trečią kartą, jis greitai įsikorė į medį ir susirangė tarp šakų.
Medžiotojai tiek kiršino šunį, kad jis kaip pamišęs laidė nasrus ir mėgino įsliuogti į medį. Juodu iš jo tiek ir tenorėjo. Taip pirmoji Skukumo pamoka ir pasibaigė. Šuo suprato, kad žvėrį reikia vytis, pajuto jo kvapą ir sužinojo, kad tas moka karstytis po medžius.
Paskui Kvonebas, apsiginklavęs šakota lazda ir virvės kilpa, įsliuogė į medį. Vargais negalais užnėrė kilpą meškėnui ant kaklo, kelis sykius timptelėjęs nutraukė žvėriuką ant žemės ir įgrūdo maišan. Parsinešęs namo, Kvonebas meškėną pririšo, kad ir kitą kartą galėtų pamokyti Skukumą. Kaip iš pradžių, taip ir antrą, ir trečią kartą Kvonebas būtų leidęs šuniui įvyti meškėną į medį. Indėnas numatė, kad vėliau leis jam pabėgti, ir tada Skukumas turės 
sekti pėdomis, o suradęs vėl priversti ropštis aukštyn. Iš medžio žvėriuką indėnas būtų turėjęs iškrapštyti kulka, kad šuo sužeistą meškėną galėtų pribaigti ir pasmaguriauti šviežia mėsa. Tačiau Skukumas paskutinės pamokos nesulaukė: meškėnas naktį pergraužė dirželį ir dingo. Rytą Kvonebas belaisvio vietoje rado tik antkaklį ir diržą.
Šitie dalykai, žinoma, nutiko vėliau, bet Rolfas džiaugėsi ir tuo, ką buvo matęs per tą vieną dieną. Medžioklė jį dar labiau pradėjo vilioti. Nei žiaurumo, nei atgrasumo medžioklėje Rolfas nematė: šiek tiek nukentėjo tik šuo, bet ir jis, atrodo, buvo patenkintas. Todėl viskas čia vaikinui patiko, ir jis troško kuo greičiau sulaukti tikros meškėno medžioklės, kai šuo bus visai gerai išmokytas. Ši trumpa akimirka buvo taip nepanaši į tą šykštų gyvenimą, nuo kurio jis prieš valandą pabėgo… Vien pagalvojus apie medžioklę, Rolfo akyse įsižiebdavo kažkokios laukinės liepsnelės. Jis buvo taip susižavėjęs, kad net nepastebėjo pašalinio žmogaus, kurį buvo sudominęs nepaprastas medžioklės triukšmas. Tačiau šuo tuojau užuodė svetimąjį ir staiga garsiai sulojo. Atsigręžę medžiotojai pamatė ant uolos už vigvamo stovint nepažįstamąjį. Nereikėjo net abejoti, kad tai buvo Rolfo dėdė, išpurtusiu veidu ir žilais ūsais.
- Šit kur tu, niekšingas vaikigali! Tai taip gaišini laiką! Na, palauk, aš tave pamokysiu!
Šuo buvo pririštas, indėnas atrodė esąs nepavojingas, o berniukas – išsigandęs, todėl dėdės drąsa augo kaip ant mielių. Mi- kis buvo atvažiavęs į mišką pasimalkauti, ir jo rankose tarsi juoda gyvatė rangėsi rimbas. Akies mirksniu tas rimbas švilptelėto ir kaip liepsnos liežuvis apsivyniojo Rolfui apie kojas. Berniukas iš skausmo sukliko ir pasileido bėgti, bet kietaširdis dėdė vijosi pridurmu ir pašėlusiai čaižė vytiniu. Indėnas, manydamas, kad nepažįstamasis – Rolfo tėvas, tik stebėjosi tokia žiauria meile, bet tylėjo – penktasis indėnų įsakymas leidžia tėvams elgtis su savo vaikais kaip nori. 
Keletą kartų Rolfui pasisekė išsisukti nuo žiaurių smūgių, bet pagaliau jis buvo įvytas į uolų plyšį. Dabar rimbas kaip įkaitinta geležis svilinte svilino vaikui veidą.
- Pakliuvai tu man dabar, – kaip įsiutęs bulius riaumojo girtuoklis.
Rolfas iš nevilties įtūžo. Jis griebė du didelius akmenis ir paleido vieną dėdei į galvą. Mikis pasilenkė, ir jam nekliuvo, bet antras akmuo pataikė į šlaunį. Kiteringas subliovė iš skausmo, o Rolfas, mikliai nustvėręs dar keletą akmenų, pagrasino:
- Žengsi nors vieną žingsnį artyn – užmušiu!
Išraudęs Mikio veidas pasidarė pilkas kaip pelenai. Jis įdūkęs piktai riaumojo ir sakėsi žinąs, jog Rolfą taip išmokęs indėnas. Na, tegul, ir šis savo susilauksiąs.
Žarstydamas į visas puses keiksmažodžius, urgzdamas ir spjaudydamas, šis užkietėjęs žilagalvis nenaudėlis nuklibikščiavo prie pakrauto važio.

LIK SVEIKAS, DĖDE MIKI!
Tik dabar Rolfas suprato, kad jo dėdė bailys. Žinoma, jis save kaltino, kad paliko visus darbus likimo valiai; todėl nusprendė tučtuojau grįžti namo ir viską sutvarkyti.
Kai grįžo, ir dėdienė sutiko su didžiausiais barniais, vaikas beveik ir burnos nepravėrė. Jis netgi būtų nusivylęs, jeigu būtų buvęs kitaip sutiktas. Prie tokių pasveikinimų jis jau buvo pripratęs, tad dabar tikrai pasijuto vėl esąs namie. Kantriai tylėdamas, Rolfas kibo į darbą.
Mikis grįžo tiktai vėlai vakare. Tą dieną jis vežė Hortonui malkas, todėl paslankiojo ir prie Kvonebo vigvamo. Tačiau pakeliui pasitaikė smuklė, tad namo senis grįžo visai bejėgis ir tik burbuliavo kažką sau po nosimi.
Rytojaus dieną buvo jaučiama besiartinanti audra. Rolfas atsitiktinai nugirdo, kaip dėdė besiplūsdamas pasakė: „Šitas nedėkingas neklaužada… tik duoną ir druską veltui gadina.“ Tačiau berniukui jis ničnieko nesakė, net dėdienė kokias dvi dienas nė karto jam nesudavė. Trečiąją naktį po to įvykio Mikis kažkur dingo. Rytą su juo atėjo nepažįstamas žmogus. Juodu parsinešė pintinę su vištomis. Rolfui buvo liepta neiti prie mažosios daržinės. Visą rytą berniukas ir nepriėjo prie jos, tik, progai pasitaikius, nuo šieno kaugės dirstelėjo į vidų ir pamatė dailų ristūną. Kitą dieną mažoji daržinė kaip ir anksčiau vėl buvo tuščia.
O tą naktį dėdė ir jo bičiulis, pasikvietę keletą draugų, surengė išgertuves. Gulėdamas Rolfas klausėsi lėbautojų šnektų ir nugirdo keletą padrikų užuominų. Nors ne viską suprato, bet šį tą numanė.
„Nakties darbas visada pelningesnis negu dienos“, – kalbėjo girtuokliai. Paskui vaikas išgirdo tariant savo vardą ir dar tokius žodžius: „Einam ir atsiskaitysim su juo.“
Rolfui dabar buvo viskas aišku: girtuoklių gauja, senojo mušeikos įkalbėta, rengiasi jį primušti. Rolfas išgirdo, kaip jie, kliuvinė- dami už kažko ir svyruodami, lipo laiptais aukštyn. Kažkuris pravebleno: „Paimk šitą bizūną!“ Berniukas suprato, kad jam gresia pavojus, o gal ir mirtis, nes girtuokliai nuo degtinės visai buvo apduję. Jis vikriai atsikėlė, užšovė duris ir, susukęs į ritinį seną sudriskusią gūnią, paguldė į savo lovą. Paskui susirinko visus drabužius ir, išlindęs pro langą, nusileido, kad galva būtų žemiau palangės; koja jis atsirėmė į sienos briauną. Taip įsitaisęs laukė, | kas bus toliau. Ant laiptų aidėjo lipančiųjų balsai. Lė- • • bautojai, kažką niurnėdami, paklibino duris, paskui smarkiai pastūmė ir įgriuvo su durimis į vidų. Rolfas
per palangę negalėjo matyti įsibrovėlių, bet jautė tarp jų esant ir dėdę. Į susuktą skudurų ritinį pasipylė bi- r zūno ir lazdų kruša. Jeigu jis pats būtų buvęs lovoje, tai nebūtų likę ir sveikos vietos. Piktadariai kvatojosi, lyg tai būtų buvusi didžiausia linksmybė, o Rolfui net kraujas stingo gyslose. Jis nučiuožė žemėn ir pasileido kiek įkabina kojos. Bėgdamas Rolfas jautė, kad šituos nelaimingus namus palieka amžinai.
Bet kur dabar dėtis? Nejučiomis berniukas pasuko į žiemius Redingo pusėn – šią vienintelę vietą jis tiktai ir težinojo. Nenuėjęs nė mylios, vaikas stabtelėjo: netoliese dunksančiame miške, kuris tęsėsi į vakarus Eizemuko pakrantėmis, amsėjo kurtas. Rolfas ir patraukė ton pusėn. Lengva surasti šunį, bet ne taip lengva rasti jo šeimininką. Tačiau šį kartą juodu nuo vienas kito buvo ne per toliausia. Rolfas tris kartus švilptelėjo, ir Kvonebas atsiliepė.
- Visam laikui atsisveikinau su ta gauja, – pasakė berniukas. – Jie šiąnakt kėsinosi mane užmušti. Ar neatsirastų kampelis pas tave kokiai porai dienų?
- Uh. Eime! – tarė indėnas. 
Tą naktį Rolfas pirmą kartą gulėjo vigvame po atviru dangumi. Jis miegojo ilgai ir nieko nejautė, kas dėjosi aplinkui, kol Kvonebas pažadino pusryčių.

SKUKUMAS SUSIDRAUGAUJA SU ROLFU
Rolfas manė, kad Mikis greitai atras jo slėptuvę ir už keleto dienų ateis su policininku parsivaryti atgal. Bet praslinko savaitė, viskas buvo ramu.
Kartą Kvonebas, eidamas per Mianosą, sužinojo, kad Rolfą žmonės matė einant į šiaurę, į Damplingo tvenkinio pusę, ir kad Mikis Kiteringas už arklių vogimą dabar patupdytas į kalėjimą ir galįs gauti keletą metų. Be to, dėdės žmona, dėdienė Pru, grįžusi į Norvelką pas savo gimines, o Mikio ūkis patekęs į svetimas rankas.
Rolfas neturėjo kur prisiglausti, todėl buvo aišku, kad jis ir toliau gyvens su Kvonebu.
Ar galėjo berniukas pagalvoti apie tokį džiaugsmą? Jis išsivadavo iš baisių despotų, kurie vos nesutrypė jo gyvenimo. Štai čionai tasai laukinis pasaulis, apie kurį jis tiek svajojo. Šičia jisai, kiek tik širdis trokš, galės mėgautis medžiokle, kuri jau magėjo jam namuose, bevartant aptriušusius „Robinzono Kruzo“ puslapius. Argi gali erelis skraidyti, kai jo sparnai surišti, – jis tik tada laimingas, kai, pakilęs nuo aukštos uolos viršūnės, lenktyniauja su kalnynų vėjais.
Lemtingosios meškėno medžioklės vaizdas giliai įsmigo Rolfo širdin ir neišdilo iš atminties. Meškėno kvapas dar ilgai jam primindavo praeitį. Nors tas žvėrelis pridarė visokių eibių, bet kartu atnešė jam laisvę.
- Kur eini, Kvonebai? – paklausė vieną rytą Rolfas, kai indėnas, atsikėlęs apyaušry ir pašildęs ant ugnies bū gnelį, žengė su juo iš vigvamo.
Raudonodis mostelėjo į uolą. Po valandėlės Rolfas pirmą kartą išgirdo himną tekančiai saulei. Truputį vėliau jis išgirdo „Laimingos medžioklės“ giesmę, paskui kitą – „Kai širdį slegia liū- desys“. Prabėgusio gyvenimo liūdni atsiminimai greitai blėso, ir nauji džiaugsmai užpildė Rolfo dienas.
Nors apie indėnus pasakojama, kad jie esą užsigrūdinę, bet Rolfas jau iš pat pradžių pamatė, jog jie nemėgsta vargti. Jie stengiasi savo gyvenimą padaryti kiek galima smagesnį ir ypač rūpinasi įsitaisyti kuo patogesnį guolį. Jau kitą dieną, Kvonebo vadovaujamas, Rolfas ėmė dirb- tis sau gultą. Juodu nupjovė dvi keturių colių storumo ir trijų pėdų ilgumo karteles. Dviejų drūtesnių, šešių pėdų ilgio pagalių galus neaukštai įkirto ir sukalė su trumposiomis kartelėmis. Paskui iš septyniasdešimt penkių gluosnio vytelių ir žievukių supynė trijų pėdų pločio ir šešių pėdų ilgio tinklą. Pririšus tą pintinį prie rėmų, išėjo minkštas čiužinys. Ant viršaus užkloję porą vilnonių antklodžių, juodu įrengė sausą, šiltą ir patogų guolį, pakeltą nuo žemės. Be to, prie gulto įtaisė neperšlampamą uždangalą. Jis kartu su palapinės drobe gerai saugojo ir nuo smarkiausių liūčių. Apie nepatogumus čia negalėjo būti nė jokios kalbos: naktį kvėpuoti tyru oru – grynas malonumas.
Žolės mėnuo – balandis – jau prabėgo, ir su savo svečiais, mažaisiais giesmininkais, atskubėjo dainų mėnuo – gegužis. Rolfas greitai pastebėjo, kad daugelis atlėkusių paukščiukų mėgsta giedoti naktimis. Labai dažnai nuo tamsių Eizemuko krantų atklysdavo pažįstamas vyturėlio balsas, kedro viršūnėje čirendavo laukų žvirbliukas, o besistiebiančiuose ant aukštų krantų medžiuose kvaksėjo kurapkos. Per naktį be perstojo kurkė aibės mažų varlyčių, vadinamų pavasario cypliukėmis, ir kažkur iš dangaus sklido keistas „pynt, pynt“. Kvonebas paaiškino, kad tai didžiojo balų paukščio – perkūno oželio – meilės daina. Tas oželis turįs išpūstą, į vėduoklę panašią uodegą, ilgą minkštą snapą ir tarsi elnio akis.
- Gal tai slanka? 
- Uh, baltieji taip jį vadina, o mes – Pe-deš-kei-andžiu.
Į mėnesio pabaigą atskrido naujų giesmininkų, o kartu ir daug lakštingalų. Krūmai prie lygumos visą mėnesį skambėjo nuo gelton- plunksnio šnekučio linksmo, bet padriko čiauškėjimo. Aplinkui miškas be paliovos aidėjo kažkokiu laukiniu, veržliu gaudesiu, atplaukiančiu tarsi nuo pat žvaigždynų. Besiklausant visų šitų garsų, Rolfo širdis iš džiaugsmo virpėdavo, ir gerklėje, atrodo, įstrigdavo ašarų kamuolėlis.
- Kas čia gieda, Kvonebai? – kartą paklausė jis.
Indėnas nieko neatsakė, tik papurtė galvą. Ir tada, kai tie garsai nutilo, jis tarė:
- Tai paslaptinga kažkokio paukščio giesmė. Aš jo niekad nesu matęs.
Po ilgos pertraukos berniukas vėl prašneko:
- Čia nėra ko medžioti, Kvonebai. Kodėl tu nenori keliauti į šiaurės miškus? Ten elnių knibždėte knibžda.
- Užsiklok šilčiau, šiąnakt vėjas pučia nuo jūros.
Medžiotojas nutilo. Abudu, įsmeigę akis į ugnį, valandėlę rymojo tylėdami. Staiga Rolfui į ranką bakstelėjo kažkoks šaltas ir šlapias daiktas. Tai buvo Skukumo nosis. Pagaliau šunelis baltaodį berniuką pripažino draugu.

Klajūno užrašai. Gruzija

Knyga: Klajūno užrašai. Gruzija
Autoriai: Marius Abramavičius Neboisia
Leidykla: Alma littera

Marius Abramavičius knygoje „Klajūno užrašai“ pasakoja apie Gruziją – valstybę pietų Kaukaze, rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, nuolat viliojančią keliautojus. Vieni dega smalsumu išvysti Kutaisio miestą, į kurį mitologiniai graikų didvyriai argonautai vedami Jasono keliavo ieškoti Aukso vilnos, kitus traukia paslaptingas Vardzios vienuolynas, XII amžiuje olose įkurtas legendinės karalienės Tamaros.

Knygos autorius Gruziją išmaišė skersai išilgai ir toli gražu ne turistų išmintais takais. Skvarbus fotografo žvilgsnis ir jautri dailininko siela padėjo pamatyti tai, kas ne kiekvienam, besilankančiam Gruzijoje, krenta į akis. Galbūt ir skaitytojai šioje knygoje iš naujo atras šalį, kurioje auga Troškimų medžiai.

…Paravanis – didžiausias Gruzijos ežeras, plytintis aukštikalnėse, – net vasarą neatrodo jaukus. Visokiais keliais teko važinėti, bet šitas – nuo Ninotsmindos vedantis link Radionovkos, – tiesiog nepralenkiamai nepakartojamas…

Tamsoje ieškom namo, kur gyvena žmogus, turintis raktą nuo stovyklavietės namelių. Aplink visi jau miega, tik šunys loja. Oho, stovyklavietė – tai meteorologinė stotis. Įsikūrusi aukštai kalnuose, ant ežero kranto. Pievoj tikros patrankos sustatytos, į lietaus debesis šaudyti paruoštos. Kai kurių namelių durys užrakintos, kai kurių kambarių langai išdužę, kiti tebėra įstiklinti. Ak, koks džiaugsmas, nes dabar naktis ir lyja čia, 2000 metrų virš jūros lygio.

Duris atidaręs vietinis meteorologas sako:

– Šioj Gruzijos vietoj iškrenta mažiausiai kritulių, tai pašaudom į debesis, kad nepralėktų nepaliję.

O lietus pila, nesiliauja. Man net sunku patikėti, kad būna ir kitaip.

Rytas išaušta ūkanotas. Šalta dulksna krinta ant veido. Plyti atšiauriai didingas ežeras. Tolumoje sniegu spindi Didi Abuli viršukalnė. Ir kelias, ir geležinkelis čia atrodo taip, lyg būtų nutiesti Marse…

Knygos “Klajūno užrašai. Gruzija” ištrauka:

Būna, kad apimtas azarto skrendu virš pasaulio, vis už jo kampo pasižvalgydamas.
Turinys
I. Gruzijos sostinė Tbilisis Kur sukiojasi permainų vėjai
11 „Šemdegi sadguri“ — kita stotelė
13 Lietaus miestas. Žaibai virš Tbilisio
19 Senamiestis. Pro spalvotus vitražo stiklus…
25 Bažnyčios. Religiniai subtilumai, vyriški ir moteriški
31 Tbilisio žiburiai. Šviesų jūra ir pomidorai patamsyje
33 Tbilisio pastatai. Armatūrų architektūra
37 Tbilisio gatvės. Kad kojomis kelią jaustum
43 Transportas. Požemio karalystė ir pėsčiųjų nepatogumai
51 Nepriklausomybės kaina. Keisti susitikimai
59 Menas. Lavinimasis laisve
75 Valdiškos įstaigos. Bus, tikrai bus…
81 Tbilisio žmonės. Dryžuotos, taškuotos, gėlėtos merginos
91 Valgiai ir gėrimai. Močiučių prekybos ypatumai
95 Pirkiniai. Naktinė nostalgija
II. Gruzijos regionai Ir serpantinais, ir siūbuojančiais tiltais
101 Tbilisio pašonėje. Žirgais aplink šventyklą
107 Kachetija. Tvirtovės pievų apsupty
121 Gruzinų karo kelias. Pėstute į laimę
129 Chevsurija. Delfų orakulo tradicijos
163 Žemutinė Kartlija. Tik prieš 1 700 000 metų
175 Garikula. Vėjų aitvarai
183 Kelias Tbilisis—Kutaisis—Batumis. Vienintelis tikrasis…
187 Geležinkeliu Tbilisis—Batumis. Dieną ir naktį, šviesoj ir tamsoj
189 Imeretija. Aukso vilnos beieškant
193 Rača. Tostais išpuošti kaimai
201 Chašuris, Boržomis, Abastumanis. Slėniais—tarpekliais
205 Samtskchė. Užgesusių ugnikalnių apylinkėmis
207 Džavachetija. Negi niekada nematei Vardzios?
211 Mingrelija. Varpai angelams iškviesti
215 Svanetija. Ledų kruša ir debesys po kojom
237 Kelias Batumis—Abastumanis. Nuostabus vargas
239 Adžarija. Batumio katės
261 Gonis ir Sarpis. Timūro rojaus sode netoli Turkijos sienos
281 Gurija. Mielas užkampis, menantis klestėjimo laikus
287 Žodynėlis

Mano mamai Nijolei

Gruzijos sostinė Tbilisis
Kur sukiojasi permainų vėjai

Šemdegi sadguri — kita stotelė
Nuostabūs žali kiparisai kopia į kalną, o šikšnosparniai nakties danguje tyliai siuvinėja tamsos raštus.
Pats vidudienis. Sustoju prie durų saulės atokaitoje.
Skambinu, skambinu, laukiu, laukiu. Jaučiu, dar akimirka — ir ištirpsiu.
Vilkšunis, pasirėmęs priekinėm letenom, laka gaivų vandenį iš fontanėlio. Laka, laka, laka…
TAMSA PRAPLYŠTA IR PLYKSTELI ŽIBURIAI. Jų daugėja ir netrukus prisipildo visas slėnis, apsuptas į dangų kylančių kalnų. Didžiulė bažnyčia ir blyksintis televizijos bokštas. Miestas, kurio nesumaišysi su jokiu kitu, net ir apgraibomis skrisdamas tamsoje. Lėktuvas apsuka ratą ir ima leistis staigiau, mirguliuojančios šviesos artėja, sklinda į puses visas. Kaip visada naktis, kaip visada tamsi. Laineris iš Vakarų lyg nakties paukštis leidžiasi į Pietų krašto pievą.
Juokdamasis dainuoju dėkingumo odę, pagaliau čia sugrįžęs.
O kadaise, pirmą kartą, į Tbilisį atvykau traukiniu. Pats pirmasis klausimas iš naktinio traukinio išlipus milžiniškoje nejaukioje geležinkelio stotyje: kas laukia manęs ten, už tamsių požeminių tunelių, kokie žmonės gyvena šiame mieste? Skambinu draugams, gaunu savo maršruto dėlionę: susirask metro ir važiuok iki Achmeteli stotelės.
Metro randu nesunkiai, bet prietemoje skendinčiame vagone — jokių schemų ir užrašų man suprantamomis raidėmis (praėjus trejiems metams — lygiai tas pats, užrašų lotyniškomis raidėmis neatsirado). Sėduosi į metro ir dairydamasis žiūriu ir klausausi.
Požeminis gyvenimas — tai abejingi, pavargę, susirūpinę veidai, žvelgiantys priešais save, į save, į niekur. Visas vagonas pilnas mieguistų žmonių, rytui brėkštant vidiniu žvilgsniu stebinčių savo gyvenimo paveikslus.
Garsiakalbis vis vardija stoteles, ir aš imu įsiklausyti į garsų sąskambius. Karebi iketeba — durys užsidaro, šemdegi sadguri — kita stotelė…
Išlipu paskutinėje stotelėje. Šita — mano. Dabar reikia nusigauti aukštyn, į šviesą.
Mane pasitinka gaudžiantis turgaus amfiteatras. Ant nusidriekusių į visas puses laiptų — prekeivių eilės: slyvos, pomidorai, šlepetės, kojinės, cigaretės, žiebtuvėliai, gėlės. Viskas, ko tau gali prireikti, — čia pat, po ranka. Visko čia daug, nieko netrūksta, gal tik tuščios erdvės.
2007—ieji. Miestas alsuoja nekalta atsigaunančia nepriklausomybe — nežinomybe. Pasibaigus Eduardo Ševardnadzės stagnaciniam valdymo laikotarpiui, gyvenimas keičiasi neįtikėtinai greitai ir niekas nenujaučia artėjančių kataklizmų. Saulė iš dangaus skliauto viską aplinkui nutvieskia vienodai ryškiai, nė vieno neišskirdama. Gruzijos gyventojams ateities horizonte regisi vien džiugios perspektyvos: tuoj įstosim į NATO, tuoj tapsim civilizuota Europos valstybe, tuoj gyvensim geriau. Tik neaišku, kada tas „tuoj“ ateis, ką reiškia tas „geriau“ Skaityti toliau

Lietuva. 101 legendinė vieta

Knyga: Lietuva. 101 legendinė vieta
Autoriai: Vykintas Vaitkevičius, Daiva Vaitkevičienė
Leidykla: Alma littera

Neįtikėtina, bet Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 150 000 legendų, kurios galbūt lydėjo kiekvieną kampelį: kalnus, laukus, daubas, ežerus, upes, pelkes, medžius, akmenis, kelius, tiltus, kaimus, miestus ir kt. Ši knyga – pirmoji ir bene vienintelė, kurios puslapiai mirga nuo iš kartos į kartą perduodamų pasakojimų, piešinių ir žemėlapių, išsamių legendinių vietų aprašymų ir jų nuotraukų.
Patraukliai parašytoje knygoje kalbama apie senuosius tautos mitus, lietuvių šventes ir apeigas, istorinius įvykius ir asmenybes. Kiekvienos legendos turinys atskleidžiamas intriguojamai atveriant geografijos, archeologijos, istorijos, kalbos ir tautosakos sluoksnius. Kiekvienoje legendoje minima konkreti, tiksliai lokalizuota geografinė vieta: piliakalnis, akmuo, medis, šaltinis, gyvenvietė ar statinys, iš visų Lietuvos etnografinių regionų.

Kruopščiai parinktos, aukščiausios kokybės iliustracijos patenkins ir reikliausią skaitytoją – knygos tekstą papildo fotografijos, žemėlapiai, ortofotografijos, schemos, piešiniai ir net melodijos! Naudojimąsi knyga palengvina vietų ir temų rodyklės, rečiau vartojamų sąvokų žodynėlis, o literatūros sąrašas leis skaitytojams patiems plėsti akiratį studijuojant šaltinius, kuriais rėmėsi knygos autoriai.

Pasinerkite į paslaptingas istorijas apie milžinų supiltus kalnus, laumių įspaustas pėdas ir raganų burtus. Drauge su knyga leiskitės ieškoti velnio pamestų akmenų ir kiškių bažnyčių, paslėptų lobių ir požeminių tunelių. Sužinokite, kurie ežerai reikalauja aukų, kur klaidžioja mirusiųjų vėles ir žaliuoja kraujuojantys medžiai. Naujai pažvelkite į Šventaragio laidotuves ir Vytauto kalną, kaimo žiniuonius, pradingusias šventoves ir apeigas, ilgainiui virtusias papročiais. Jums prieš akis atsivers ne tik maži ir dideli stebuklai, bet ir legendomis tapusių žmonių gyvenimai.

Visos knygoje pristatomos legendos liudija Lietuvos kultūrą, jos praeitį ir dabartį. Autoriai kaskart sugrįžta prie lietuviškumo temos, panaudodami tam mažai arba iki šiol visai nežinomus, neįkainuojamus tautos turtus – iš kartos į kartą perduodamas legendas.

Ilgo gyvenimo paslaptys

Knyga: Ilgo gyvenimo paslaptys
Autoriai: Juozas Vasiliauskas, Danguolė Vasiliauskienė, Audrius Vasiliauskas
Leidykla: Alma littera

Norime būti sveiki. Tačiau užuot pasidomėję tūkstantmečius kaupta patirtimi, dažnai einame lengviausiu keliu – ieškome „veiksmingų vaistų“ ir užsiimame savigyda. O juk be saiko vartojant medikamentus liga gali paūmėti.
Danguolės, Juozo ir Audriaus Vasiliauskų leidinyje „Ilgo gyvenimo paslaptys“ išsamiai supažindiname su akupresūros technika. Tos žinios ypač pravers ir staiga sunegalavus, ir sergant lėtinėmis ligomis, taip pat kai ima mausti širdį, skauda dantį, galvą, skrandį, nugarą, kai prireikia skubiai suteikti pirmąją pagalbą nualpus, dūstant, užspringus, įkandus bitei.

Knygoje rasite patarimų, kaip grūdintis, teisingai maitintis ir mankštintis, išsamios informacijos apie vaistažoles: kaip negalavimus gydyti nuovirais, užpilais, kompresais, kokios žolės tinka vonioms, ką neštis į pirtį ir apskritai kokią pirtį rinktis. Pateikiame žinių apie kraujospūdį, cholesterolį, vitaminus, sultis, mikroelementus, gyvūnų terapiją, Tibeto pieno grybą ir kitus sveikatai naudingus dalykus.

Šis leidinys – tai stalo knyga, būtina kiekvienam, besirūpinančiam savo ir savo artimųjų sveikata.

Žmonių karalienė

Knyga: Žmonių karalienė
Autorius: Vanora Bennett
Leidykla: Alma littera

Ji buvo Saulės Karalienė…

O kaip ji švytėjo vilkėdama nuostabią perlais siuvinėtą suknią, apsisiautusi aukso spalvos Venecijos skraiste. Ji dalyvaudavo visose karaliaus rūmų šventėse, sėdėdavo šalia karaliaus Eduardo III, savo meilužio. Alisa Perers, vargšė našlaitė iš Esekso, būdama be galo sumani ir dėl karaliaus dosnumo tapo viena turtingiausių dvarininkių tuometinėje Anglijoje.

XIV amžiaus pabaigoje per maro epidemiją krito trečdalis Anglijos gyventojų. Karaliaus sostas braška – vis daugiau valdžios įgauna Parlamentas ir Sičio prekybininkai. Nors Eduardas III ilgai didžiavosi šlove, jis jau nusenęs ir prasiskolinęs. Tad karaliaus sosto šalininkai rezga planus, kaip susidoroti su naujais priešininkais ir veikliąja Alisa, jau tapusia vos ne tikrąja šalies valdove.

Naujas Vanoros Bennett romanas – vaizdingas ir dramatiškas pasakojimas apie viduramžių Angliją. Jame daug spalvingų personažų: valstiečių ir poetų, pirklių ir laisvai samdomų karių, maištaujančių kunigų ir princų. Pagrindiniai romano herojai – žavi energinga moteris ir taurios sielos vyras. Alisa liko gyva per maro epidemiją, nusinešusią į kapus visą jos šeimą. Ji patikėjo esanti neliečiama. Tačiau dideli siekiai ir sąžinė ne visada eina išvien.

Knygos “Žmonių karalienė” ištrauka:

Pirmas skyrius
Jie vėluoja į vakarienę. Jau temsta ir lauke uždegami žibintai, ledo gulbės tirpsta ir tarp sidabrinių padėklų teka srovelės. Visą kelią iki pat Vestminsterio rūmų juodu įnirtingai ginčijosi. Ir vienas, ir kitas sėdėjo susiraukę, paskendę mintyse. Iš šalies pažvelgus, pora gan keista: žmona aukšta ir grakšti, ilgakaklė kaip ta gulbė ant stalo, šioje didingoje aplinkoje aiškiausiai jaučiasi kaip žuvis vandeny, o vienintelis gerokai žemesnio ir kresnesnio vyro panašumas į meniškai iš ledo išskobtą gulbę, jau baigiančią ištirpti ir nutekėti per stalą, kad, šokiams dar nė neprasidėjus, jis visas jau išpiltas prakaito.
Filipa Čoser plaukia palei stalą į savo vietą, išdidžiai apeidama tarnus ir padavėjus, tarsi jie būtų nematomi, ir leidžia suprasti savo gyvenimo draugui, kuris gan nerangiai kita stalo puse skinasi kelią į vietą priešais ją, kad ji puikiai suvokia, kaip jiems dar toli iki tikrųjų rūmų didikų.
- Jeigu, — ji šaltai tik lūpomis ištaria šį žodį, nė viena raukšlele nesugadindama savo išpuoselėto grožio, ir vos pastebimai kilstelėjusi antakį atkreipia dėmesį į šios aplinkos prabangą, — jeigu tu turėtum bent dešimtąją dalį tos moters atkaklumo, mūsų gyvenimas būtų visai kitoks.
Jos vyras Džefris atsako jai neva nustebusiu žvilgsniu dairydamasis po menę ir žvelgdamas į stulbinamai prabangiai surengtą puotą, kokią sugeba iškelti tik ta atkaklioji moteris — karaliaus mylimoji. Paskui jis susirūpinęs suraukia kaktą. Pirštais nori persibraukti plaukus — ar bent jau mėgina, tačiau jie staiga pasmaukia skrybėlę, kurią pamiršo užsidėjęs. Jis greitai ją pasitaiso, bet ne itin vykusiai, ir sutrikęs pliumpteli ant suolo, nutraukdamas įsismarkavusį abipus sėdinčių vyrų pokalbį. Visas nukaista iš gėdos. Puola atsiprašinėti. Filipa žvelgia į jį, palinguoja galvą ir giliai atsidūsta.
Šokite, visi jūs, šokite, galvoja Alisa, žiūrėdama iš aukštai į prakaituotų veidų minią apačioje ir mėgaudamasi jų kančiomis. Nagi, aukščiau kojas, dar aukščiau.
Neįprastai šiltas balandžio vakaras. Tik prieš dešimt minučių Alisa mostelėjo ženklą sustumti stalus palei sienas. Ore tebetvyro šleikštus lajaus ir kiaulės taukų kvapas. Betgi tik pažiūrėkit, kaip ten visi apačioje įnirtingai šėlioja.
Sėdėdama savo krėsle ant karališkosios pakylos, ji neatsispiria malonumui įdėmiai nužiūrinėti žmones. Dvariškiai susimetę didelėn krūvon nirtulingai trypia sudėtingus saltarelo žingsnelius. Prakaito išpiltais ir švytinčiais veidais, jie straksi uždusę, šlapi po savo turbanais, sunkiais aksomo ir šilko rūbais. Iš paskutiniųjų stengiasi parodyti karaliui, kokie jie laimingi, ir slapčiomis dirsčioja į Alisą jam prie šono.
Alisa patenkinta vėduojasi vėduokle ir neatitraukia akių nuo niūraus Lankasterio hercogo, jo pašaipios grimasos. Prieš kelias minutes su raudonu apsiaustu jis atrodė orus ir didingas, o dabar jo veidą užliejęs raudonis nė kiek nesiskiria nuo rūbo spalvos. Jai malonu: net pats arogantiškiausias vyras pasaulyje sukandęs dantis strakalioja po menę, nė trupučio nenusileisdamas kitiems raudonskruosčiams dvariškiams noru įsiteikti karaliui — tėvui ir pokylio šeimininkui — ir parodyti džiaugsmą dėl Alisos sumanytų ir pasiūlytų pramogų.
Alisa pasisuka į karalių, hercogo tėvą ir pokylio šeimininką, ir sušnibžda tam į ausį įsitikinusi, kad hercogas ją mato. (Jau daug metų ji nori užmegzti draugystę su hercogu Džonu, tačiau šis, nemažai laiko praleidžiantis kare su Prancūzija, ja kol kas visai nesidomi. Tad tikrai nepakenks, jei hercogas pamatys, kad ji ima valdžią. O ji žino, kad valdžia žmones traukia.) Aišku, apačioje šokantys lordai neišgirs, ką ji sako jų valdovui, bet jie galės spręsti apie tai iš jos tono ir kreivos šypsenos.
- Ir iš kur jie turi tiek jėgų, — įveikdama tingulį sumurma ir vėduojasi. Ji viską puikiai apskaičiavo. Niekas nė nesitiki, kad Eduardas sumanytų eiti šokti, nebent staiga imtų ir užsigeistų. Metai jau nebe tie: stuktelėjo šešiasdešimt dveji, ir kadaise auksinė barzda jau pražilo. Taigi jis tik apsidžiaugs, jei per šokius ji sutiks pasėdėti šalia. Kodėl gi ne? Nėra prasmės šįvakar varytis nuo kojų. Rytoj svarbi diena. — Ir dar tokiam karšty, — tingiai priduria.
Alisai patinka, kad taip sklandžiai iš jos burnos liejasi prancūziški žodžiai, tarsi būtų jos gimtoji kalba, nors iš tiesų prancūzų ji mokėsi daugiau Stratforde prie Bovio nei pačiame Paryžiuje. Jai teko prie jos išlieti nemažai prakaito. Bet jeigu ji ko nors imasi, to sunkaus darbo tikslas yra pasilengvinti gyvenimą ateityje. Kai Eduardas, užuot atsakęs, smagiai sukikena ir patapšnoja jai per ranką, ji nusišypso dar plačiau.
Ne visada lengva dvariškiams įtikti, kad imtų linksmintis, tad šiandien tegu šoka pagal jos dūdelę.
Rytoj Eduardas pristatys ją pasauliui ir parodys tokią didingą jos šlovę, kokios Anglija dar neregėjo. Rytoj ir visą savaitę iš krikščioniškųjų kraštų suvažiavę samdyti kariūnai, princai ir hercogai turės progos stebėti prašmatniausią renginį, per jį pagaliau bus viešai demonstruojama Alisos Perers, kuri per savo dvidešimt penkerius gyvenimo šioje žemėje metus pasiekė neįtikimai daug ir pasieks dar daugiau, įtaka.
Rytoj rytą visi dvariškiai patrauks į eitynes Londono gatvėmis apsitaisę baltai ir raudonai, nes Alisa tas spalvas išrinko ir jomis bus puošiamasi visą savaitę. Didikai kartu su damomis, už auksinių kamanų laikančiomis jų žirgus, pasileis iškilminga procesija nuo šio balkono, nuo Tauerio kalvos aikštės, ir trauks tolyn Tauerio ir Čepės gatvėmis, tada pro Oldersgeitą iki plačių ganyklų ir iškilmių laukų netoli Smitfildo, kur paprastai rengiami riterių turnyrai. Ten kilmingi dvariškiai jos garbei surems ietis, o Sičio miestelėnai, pasipuošę spalvingomis livrėjomis, susirinks pažiūrėti, pašūkauti ir pasilinksminti. Ji, ir tik ji — Alisa Perers, ištisą savaitę bus vadinama Saulės Karaliene (pati sugalvojo šitą titulą), kaip Turnyrų Karalienė sės į auksinę karietą ir suksis visų įvykių sūkuryje. Ji pasipuoš brangakmeniais nusagstyta kepuraite ir vilkės Venecijos aukso spalvos apsiaustą, pamuštą raudona tafta, užsimes jį ant raudonos suknios baltais dryžiais, puoštos baltų perlų karoliais ir apsiūtos karališkųjų šermuonėlių apvadais, tik šįvakar ją atveš. Ji visus priblokš. Padarys neišdildomą įspūdį.
Atėjo laikas jiems — tiems dvariškiams ir londoniečiams — suprasti, kad šita moteris Aukščiausiojo Dievo valia ir dėl Anglijos karaliaus, vieno turtingiausių krašto žmonių, dosnumo (taip pat ir jos pačios finansinio įžvalgumo) nusipelnė šviesti kaip saulė iki pat gyvenimo pabaigos.
Ne, ne. Savo vietos ji tikrai nepamiršo. Ji niekada neims vaidinti ar manytis gimusi būti sosto karaliene. (Beje, kas jai būtų leidęs, jeigu ir būtų panorėjusi? Žmonės vis dar garbina senosios karalienės Pilypos, pasimirusios mažiausiai prieš aštuonerius metus, atminimą, bet Alisa tapo gerokai už ją viršesnė. Ne, Alisos gyslomis neteka nė lašelio karališkojo kraujo, nerasi jose ir kilmingo ar bent jau karžygių kraujo. Ji visai kitokia. Ji net nesivargina dėtis bejėge, priklausoma nuo karaliaus karaliene. Jai pernelyg brangi laisvė, kad svajotų tik apie sėdėjimą sudėjus rankas su brangia suknia ir šypseną iki gyvenimo pabaigos kvailai besistaipantiems riteriams.) Ir vis dėlto tik kvailys neatkreiptų dėmesio į jos kalambūriškai sukurtą didžiosios ceremonijos titulą, o londoniečiai tikrai ne kvailiai. Karališkasis Eduardo simbolis yra saulė. Jeigu Alisa Perers pasirinko būti Saulės Karaliene bent jau šią neprilygstamos savo šlovės savaitę, ji parodys visą karalienei priklausančią galią ir valdžią. Ką jau ką, bet valdžią, kuri tyliai ateina kartu su turtais, ji tikrai myli.
Dar būdama labai jauna ir gerokai iki pažinties su Eduardu, Alisa stropiai ėmėsi tvirtinti savo pozicijas šiame pasaulyje. Visus pinigus, kuriuos tik paveldėjo ar kurių kaip kitaip prasimanė, tuoj pat vėl kišo į naujų patalpų nuomą, visur graibstė atsiradusius laisvus ar nuomojamus žemės sklypus, rekonstravo, statė, kėlė kainą už nuomą, o už pelną vėl ką nors pirko. Tam turi Dievo dovaną. Jai sekasi stebėtinai puikiai — taip daug geriau, nei tik būtų pasitenkinusi mėgdžiodama tikrųjų rūmų damų gyvenimą ir tarp jų tapusi nepastebima. Siekti turtų jai buvo daug lengviau, nes visas pasaulis palengva pajuto, kad jos užnugary stovi blausi, beveik nematoma karaliaus apvaizda. Tai suvokę žmonės susidarė reikiamą nuomonę. Jie tapo sąžiningesni. Derėdamasis su Alisa, niekas nedrįsta sukčiauti, nes jos pinigų kapšas sunkėja, o nuomojamos nuosavybės daugėja. Jau seniai niekas nedrįsta jos maustyti.
Svarbiausias šios linksmybių savaitės tikslas — užsitikrinti tolesnį mėgavimąsi valdžia, kuri maitina ir saugo turtus, o Alisa juos vis dar kaupia — ir kaups net tada, kai Eduardas numirs.
Alisa jau susiprotėjo, kad tas užburtas sapnas, kuriame dabar gyvena, — jau beveik dešimtmetis ji išpaikintoji karaliaus numylėtinė, o pats senolis, visų ir visur mylimiausias Anglijos karalius, soste sėdi bene pusamžį, — greitai gali baigtis. Atrodo, niekam nerūpi ir niekas neplanuoja tolesnių veiksmų, nors visi žino, kad pasibaigus Eduardo karaliavimo erai gyvenimas smarkiai pasikeis. Teisybė, kaimo didikai niurzga dėl padidintų mokesčių karui su Prancūzija finansuoti. Bet jie ir toliau ne pagal išgales perka prabangius drabužius ir brangenybes, siaubia ir plėšia vieni kitų dvarus, tikėdamiesi nugvelbti iš panosės vieną kitą pievą ar ganyklą, o garbieji aristokratai ir toliau šoka, linksminasi ir rengia riterių turnyrus, prabangiai pasidabinę išdidžiai pakelta galva joja į karą ir grobia vieni kitų pilis. Atrodo, ir vieni, ir kiti aklai įsitikinę, jog toks gyvenimas truks amžinai, per visą auksinį Eduardo karaliavimo saulėlydį; kad stos taika, nors ir trapi, kad šalis vis vien daugmaž klestės, todėl visi ir toliau kemša į skrandžius vieversių liežuvėlius, meduje keptas povų krūtinėles ir žiūri, kaip ant begalybėn nutįsusių valgiais nukrautų stalų tirpsta ledo gulbės.
Tačiau kartais rytais, Eduardui bundant iš slogaus nakties sapno, Alisa išgirsta karalių šaukiant ją Pilypa, savo žmonos vardu, ar Izabele, savo mylimiausios, kietakaktės, aukštaūgės stipruolės, savo kvailės dukters vardu. Prie žmonių jis kaip anksčiau stengiasi būti toks pat žavus, charizmatiškas ir energingas, bet kitiems nematant, kai pasilieka vienu du, Alisa mato jį ir sutrikusį kaip kokį senuką ar suvokia, kad jis toks netrukus taps. Ji tvarsto jo besiplečiančią kojos opą, kuri vis niekaip neužgyja, aiškiai regi, kokia senatvinė jo negalia, ir supranta, kokia kvaila jo užgaida atnaujinti karą su Prancūzija. Juk jau seniai praėjo narsiųjų jo kovų laikai, o jis vis dar tikisi, kad ir velnias jam padės kaip toj gražioj jaunystėj laimėti ir nugalėti.
Taigi ji regi aiškų vaizdą. Jai reikia pagalvoti apie ateitį, kai Eduardo nebeliks. Todėl ji nusprendė, kad geriausias būdas apsisaugoti nuo neaiškaus rytojaus — susidraugauti su katruo nors Eduardo sūnumi. Aišku, gink Dieve, netapti jo meiluže, nes Alisa abejoja, ar princas, galįs turėti bet kurią moterį savo šalyje, užsigeis tėvo atstumtos gerbėjos, ir dar nebejaunos. Ji gana blaiviai žvelgia į save ir niekada neklysta; dėl putlaus kūno apvalumų, juodų garbanų ir raukšlelių ji nebe gražuolė. Alisa siekia pagarbos ir pripažinimo, siekia draugystės, kuri ilgam užtikrintų jai įtaką rūmuose ir leistų būti matomai, bet kartu suteiktų ir laisvės veiksmams, o šios jai reikia perkant naujas žemes ir kaupiant turtus.
Idealiausias kelias būtų išsikovoti pagarbą ir pripažinimą to Eduardo sūnaus, kuris po jo mirties taps Anglijos karaliumi. Tačiau kilmingasis Anglijos princas Eduardas, sosto paveldėtojas, karo didvyris, buvęs pietinės Prancūzijos valdovas, mylimas ir gerbiamas dvariškių, valstiečių ir net kareivių, Alisos akimis lygiai tiek pat piktavališkas ir kerštingas, todėl tokiam pasirinkimui jis netinka dėl kelių priežasčių. Pirmoji — jis turi žmoną princesę Džoaną, kuri jau seniai leido Alisai suprasti neturinti laiko bendrauti su nežinia iš kur atsiradusia pralobėle. Kita priežastis — Anglijos princui nebeilgai liko gyventi, jis lėtai merdi, nes serga sunkia Kastilijos vandenlige, prieš nežinia kiek metų, net Alisa nepamena, parsivežta iš karo žygio. Jis vis dar kabinasi į gyvenimą, tačiau Alisa abejoja, ar jam pavyks tapti karaliumi Eduardu IV. Kita vertus, nėra prasmės laukti, nes jeigu princas numirs, jai vis tiek koją pakiš jo sūnus Ričardas, dar visai vaikas, akylai saugomas savo nemalonios kivirčingos motinos, kadaise gražuolės, bet jau nuvytusios; putlios princesės lūpos ir šnervės iškart pabąla ir ima virpėti, vos ji pamato Alisą.
Taigi lieka dar vienas karališkosios šeimos sūnus — Lankasterio hercogas Džonas Gontas. Jis ana ten šoka visas išpiltas prakaito. Tai trečiasis sūnus, bet mirus broliui Lioneliui jis tapo antruoju, o kadangi broliui princui Eduardui, kaip matyt, šioj ašarų pakalnėj liko gyventi visai nedaug, Džonas Gontas greičiausiai taps vyriausiu karališkosios šeimos sosto įpėdiniu.
Anot garsiai neskleidžiamų spėlionių, tokiomis aplinkybėmis hercogas Džonas galėtų mėginti siekti sosto pats, nei užleisti jį mažajam sūnėnui, brolio vaikui. Kai kas bando pabrėžti įgimtą hercogo Džono kilmingumą, pagarbų jo veiksmų ir mąstymo konservatyvumą ir tvirtina, kad jis nesieks tapti karaliumi. O dauguma, priešingai, mano, kad sieks.
Savo išvaizda hercogas Džonas neabejotinai labai patrauklus žmogus. Jis moka grakščiai nulenkti dailų laibą savo kūną, jo akys gražios ir puikūs veido bruožai, o balsas žemas ir valdingas. Jo elgesiui ir laikysenai būdingas įgimtas orumas. Tačiau Alisa abejoja, ar šis išorinis grožis bei žavesys slepia ir sielos grožį. Tokios nuomonės laikosi ir dvariškiai. Be to, hercogas Džonas jau ir taip taiko į vieną karališkąjį sostą, antrą kartą jis vedė paveldėjimo teisės neturinčią Kastilijos princesę. Savo korespondencijoje jis pasirašo „Jo didenybė Kastilijos karalius“, nuolat grasina grįžti į Kastiliją ir užkariauti žmonos šalį (aišku, Anglijos mokesčių mokėtojų sąskaita). Antra vertus, žmonės įtariai svarsto ir kitą variantą: ar princas, būdamas toks godus sosto ir valdžios, leisis į tolimus žygius ir lengvai atiduos gerokai garbingesnį ir didingesnį Anglijos karaliaus sostą, kai atsiras proga jį iš po nosies nugriebti? Aišku, kad tokios progos jis neatsisakys.
Tai, kad žmonės tikisi iš Lankasterio hercogo paties blogiausio, nors nei vienu, nei kitu atveju konkrečių įrodymų nėra, liudija, kad Džonas Gontas labai nepopuliarus. Alisa žino, kad ne be priežasties. Tai labai priekabus žmogus. Jis nuolatos glosto visus prieš plauką, kartais ir pats to nenorėdamas, bet dažniausiai tą daro tikslingai. Net ir Anglijos rūmų didikai laiko jį neįtikimai arogantišku. O turint omeny varžovus, kreivai šypteli Alisa, tai jau didelis laimėjimas.
Be jokios abejonės, pavaldiniai jo nemėgsta. Hercogui Džonui nepatinka tėvo finansinė priklausomybė nuo Londono pirklių. Užgaudamas ir įžeisdamas pirklių savimeilę, jis pernelyg daug koneveikia aristokratiškuosius didikus, keliaklupsčiaujančius prieš žemesnio rango dvariškius. Todėl tiek pirkliai, tiek mėlyno kraujo didikai turi svarią priežastį nekęsti hercogo Džono, nes per pastaruosius pragaištingai nesėkmingus metus, kai liga prikaustė prie patalo brolį, hercogas Džonas ėmėsi vadovauti Anglijos armijai Prancūzijoje ir ant jo pečių gula atsakomybė, kad prarastos bemaž visos Gaskonijos žemės, o šalis patyrė milžiniškų nuostolių. Kita vertus, visai neblogai, kad hercogas — turtingiausias žmogus Anglijoje, jis valdo žemes nuo sienos su Škotija iki pietinio krašto ir visur turi daugybę ištikimų draugų; jeigu ne pinigai, jis būtų niekas.
Džonui Gontui reikia ne tik pinigų. Jam reikia išmokti būti mylimam ir populiariam, juolab, pritariamai svarsto Alisa, jeigu vieną gražią dieną jis sumanys kovoti dėl Anglijos sosto. Alisos uoslė pinigams kužda, kad šiais laikais bet koks karalius turi prasimanyti pinigų ne tik iš savo valdų. Žemės mokesčiai jau toli gražu ne tokie kaip anksčiau, nes vos pusė valstiečių išgali dirbti laukus ir mokėti žemvaldžiams. Bajorai nuskurdo. Tad vienintelė tikra ir svarbi pamoka, kurią hercogas turėtų išmokti — kaip susidraugauti su Londono pirkliais; šie darosi tokie pat įtakingi kaip stambieji Italijos pirkliai prasiautus Juodajai mirčiai (kol karalius Eduardas, užkrovęs jiems milžiniškas karo skolas, nuvarė visus į bankrotą). Keletas pirklių yra turtingesni nei visi Anglijos didikai sudėjus krūvon. Hercogas Džonas turėtų liautis laikęs juos niekam tikusiais grabailomis ir vagimis. Jis turėtų juos gerbti kaip svarbiausius šiandienos Anglijos finansuotojus. Alisa įsitikinusi, kad šito jį išmokyti gali tik vienas žmogus — puikiai pažįstantis ir rūmų, ir miesto gyvenimą ir galintis išsamiai jam viską paaiškinti. Tas žmogus — ji.
Taigi Alisa jau visą savaitę svajoja apie įspūdingas pramogas, apie šitą, jos manymu, beprotiškai brangų riterių turnyrą, sužaižaruosiantį raudonom ir aukso spalvomis, apie dvariškių puotas kas vakarą ir vandentiekio vamzdžiais besiliejantį vyną Londono neturtėliams. Ši savaitė skiriama ne tiek pagerbti riteriškai karžygių tarpusavio meilei ar dvikovomis sužavėti negailestingas damas, kurioms jie stengiasi padaryti įspūdį, tai visų turnyro dalyvių pareiga; deja, pati Alisa tokioms riteriškoms kvailystėms neturi laiko. Renginio tikslas — visai ne linksminti ar juokinti dvariškius, juo labiau primesti Anglijos liaudžiai jos užsitarnautą karališkąjį statusą. Iš tikro šiuo renginiu ji trokšta tik vieno — padėti šiam žmogui atsitokėti.
- Mes turime ką nors sugalvoti, kad atplėštume žmonių mintis nuo karo, — dar per Naujuosius metus prasitarė jai Eduardas. Kaip visada žiūrėjo į ją neramiomis akimis, truputį kilstelėjęs aukštyn antakius ir lūpų kampučius, tarsi viltingai šypsotųsi ir būtų tvirtai įsitikinęs, kad jame kunkuliuojanti aistra pasieks jos sielą ir Alisa pasiūlys veiksmingą, netradiciškai keistą idėją, vertą karaliaus vardo ir jųdviejų nugyvento gyvenimo. — Turime nuraminti žmones, kad jie nešiauštų plunksnų prieš Džoną.
Alisa puikiai žinojo, ką jam atsakyti.
- Iškilminga procesija! Riterių turnyras! — nė nedvejodama jausmingai sukuždėjo ji, nušvitusi ir laiminga, tokia nuolat pasijusdavo šalia Eduardo. Sėdėdama šalia jo Alisa kvėpuoja naivios romantikos prisodrintu oru (o gal velnioniško linksmumo oru, nes jam turbūt būtų maloniau žinoti, kad kiti laiko jo patrauklumą truputį šėtonišku). — Surengsime riterių turnyrą — teprisimena šlovingąją Anglijos armijos didybę. Nemokamai kaip šunys prisilakę vyno ir prisivėpsoję į besikaunančius riterius, visi netruks pamiršti nesutarimus su Lankasterio milordu. Dar ilgai visi tik ūš ir gyvens šlovingosios praeities prisiminimais.
Tai girdėdamas karalius ėmė juoktis. Dieve, koks Eduardas gražus, kai kvatodamas šitaip atlošia galvą.
- Tik nereikia perlenkti lazdos, — perspėjo ji. Eduardas mėgsta paleist iš rankų vadeles. Kartais tenka priminti jam santūrumą. — Tik nereikia per daug sureikšminti milordo. Kai londoniečiai dabar apimti tokios nuotaikos, gali į renginį ir visai neateiti, manyti, kad kelias dienas reikės ploti tik jam vienam. Taigi… sugalvosime temą… lyg jis būtų niekuo dėtas. Ką nors nekalto… susieto galbūt su meile… nemokamai girdysime vynu… O antrą ar trečią turnyro dieną suteiksime jam progą pasižymėti, nes visi jau bus prisimėgavę šlovinga Anglijos didybe. Tada tikrai viskas nurims.
Žinoma, Eduardas jai pritarė. Alisa vėliau pati sugalvojo pavasario saulėgrįžos temą, Saulės Karalienės titulą ir, Eduardui pasiūlius, pati maloningai prisiėmė šitą vaidmenį; kur jau čia atsisakysi. Titulas jai nelabai rūpi. Jos galva, titulai — didžiulis apsunkinimas, našta; dėl jų žmogus tampa išskirtinis, matomas, tada bet koks išsišokėlis gali apmėtyti tave akmenimis. Alisa tvarko karališkosios šeimos ūkį nuo Vindzoro iki Šino ir Heiveringo prie Bovio rūmų, kiša nosį į šimtų tarnų pinigines ir asmeninį gyvenimą. Ji tokia svarbi persona, kad net pats popiežius skiria ją įvairioms diplomatinėms misijoms vykdyti. Bet per pastaruosius penketą metų, kai mirė Pilypa, jai nebuvo suteiktas oficialus dvariškio statusas, išskyrus neapibrėžtą seniai mirusios karalienės palydos panelės vardą. Ji ir šiandien neima giliai į širdį, kai žmonės nežino, kaip geriau ją vadinti — Jūsų šviesybe ar tiesiog ponia Perers. Tačiau karališkasis titulas suteiktų jai lengvabūdiško didingumo. Kol galės, Alisa mėgausis šiuo titulu, lygiai kaip nuostabia suknia, apsiaustu ir kepuraite, vertais gan apvalios sumelės. Jos galva, priimti dovanas niekas nedraudžia. O juo labiau, jei striuka, paprašyti dar.
Bus tikrai smagu. Viskas bus puikiai surengta (nes visur ranką pridės pati). Tačiau Alisos galvoje kirba svarbi mintis: ji tvirtai žino, kad baigiantis savaitei nesutramdomasis hercogas vis tiek bus priverstas pareikšti jai dėkingumą. Ir tada juodu su Džonu Gontu taps draugais.
Stebėdama žmones, Alisa užkliūva akimis už Filipos Čoser, kuriai kažin kaip pavyksta grakščiai trypti saltarelą. Pamačius šitą žavią ir gerai pažįstamą nugarą, Alisos širdis nervingai suspurda krūtinėje primindama, kad ir ta moteris toli gražu nesėdėjo sudėjusi rankų dėl savo padėties rūmuose.
Tai prisiminusi Alisa ramiai glosto raudonos suknios klostes ant kelių. Ranka atsargiai paliečia Eduardui alkūnę ir lėtai nubraukia per rankovės audinį, kad jis pamatytų jos pirštus. Kaip damos Alisos rankos ne itin gražios — per daug putlios ir stiprios. O kaip ji pradžioje krimtosi ir kankinosi (paklusniai sėdėdama prie karalienės Pilypos kojų ir siuvinėdama mažulyčiais dygsneliais siuvinį, baukščiai dairėsi iš po vešlių blakstienų į karalienės palydos damas baimindamasi padaryti kokią klaidą) sykį nugirdusi dvi dieviškai žavias paneles, sėdinčias ant minkštų pagalvėlių visai šalia ir tyliai besišnabždančias apie jos rankas. „Mėsos kapoklės, — nugirdo svetimos kalbos žodžius, paskui nudilgė jos pusėn svaidomi žvilgsniai ir pašaipūs šypsniai. — Keltininko irklai, meškos letenos. — Vėliau dar buvo sugėdinta. — O kokios čiurnos… „
Alisa prisimena, kaip tąkart sprogdama iš pykčio išpūtė akis. Viena panelė suprato ją klausantis pokalbio ir niuktelėjo draugei į pašonę. Abi mikliai palinko prie siuvinių. Tuomet Alisa dar neseniai buvo pradėjusi tarnauti karalienei ir neskyrė seserų. Abi buvo ilgakojės blondinės, oda anglams nebūdingos persikų spalvos (karalienė Pilypa mėgo apsistatyti žmonėmis iš Žemutinių šalių, tarp jų — ir Heno grafystės). Jos buvo perdėm savimi pasitikinčios ir tokios panašios, kad galėjai palaikyti dvynėmis. Pirmoji Alisai šovusi mintis buvo iškelti aukštai galvą ir kibti abiem į plaukus. Betgi ji ne tokia kvaila. Be to, dar nebuvo mačiusi, kaip čia moterys mušasi. Todėl tik sėdėjo šalia jų nuleidusi galvą, badydamasi adata pirštus ir mėgindama numalšinti jausmų dvikovą: kaip jai pasielgti — gėdingai paslėpti bjaurias rankas ar paleisti į darbą kumščius ir gerai aptalžyti žaviąsias sesutes. Ji virė neapykanta merginoms. Kartu ir džiūgavo: na, palaukit, dar išmuš mano valanda. Kol kas patylėsiu (bet paskui jūs atsiimsite).
Kaip negerai, kad tada norėjo slėpti savo rankas. Tai buvo puiki pamoka. Tegu jos rankos ir ne tokios baltos, grakščios, ne tokiais ilgais pirštais kaip Katerinos ar Filipos de Rojot, užtat jaunos, tvirtos ir gaivios. Dėl to jos ir patinka Eduardui. Ir dabar jis dažnai suima jos rankas. Iškelia aukštyn ir žiūri į jas savo balkšvomis akimis (nes šviesus jų melsvumas jau ima drumstis), ima glostyti. Alisos rankos kelia jam ilgesį.
Bet šįvakar ji ne dėl to nori atkreipti jo dėmesį į savo rankas. Visai ne dėl to sėdi šalia ir vis nepaliaujamai glostinėja suknią ar brūžina jam rankovę. Priežastis gal ir šita, bet ne svarbiausia. Galbūt prigimtinis Filipos de Rojot grožis privertė Alisą sunerimti dėl savo saugumo ir priminė dar vieną svarbų galvoje kirbantį klausimą.
Nors Alisos suknia pati puošniausia šioje menėje (ir neabejotinai dėl jos nusilpo kelių dešimčių siuvėjų regėjimas, kad būtų užbaigta laiku), jos pirštai ir riešai pliki, be papuošalų.
O galėtų apsikarstyti rankas ir pirštus brangenybėmis, derančiomis prie tūkstančių perlų akučių, raibuliuojančiomis gijomis prisiūtų prie dailaus šilko.
Ant kaklo irgi jokio spindinčio vėrinio. Jokių brangenybių plaukuose, tik žvilganti plono auksinio siūlo gija, kuria persiūtas tinklelis, prilaikantis juodas garbanas po kepuraite.
Tiesiog baisu, kad ji nieko nesegi. Tarsi nuoga. Beveik nepadoru.
Kai Eduardas vis delsia pažvelgti į jos pliką ranką, Alisa ją uždeda jam ant riešo. Mėlynos gyslos; iššokę gumbai, dideli rudi šlakai. Tačiau prakaulus Eduardo veidas vis dar dailus, toks mielas ir kilmingas. Jis vis dar visų vyrų dievas. Jos karalius Artūras.
Eduardo akyse Alisa pamato sunerimusį žvilgsnį ir pagalvoja: jis jaučia, ką ruošiuosi jam pasakyti.
Jis ir pats beveik žino, ką ji sumaniusi ir kokios paslaugos tuoj paprašys. Juk Eduardas ne kvailas. Juodu turi tokį dovanų žaidimą: arba ji prašo jo, arba jis prašo jos, tada jis ištiesia ranką jai arba jinai jam. Abiem patinka derėtis. Abu žavi pinigai. Dėl to karalius ją ir myli.
- Kaip manote, ar su šita suknia aš tikrai panaši į Saulės Karalienę? — klausia ji ir, uždėjusi ranką jam ant peties, jausmingai ima braukti žemyn. Eduardas šypsosi ir iš malonumo net raivosi, lyg koks saulėje snaudžiantis katinas, kuriam kažkas kutena papilvę. Jis visur ieško malonumų. Ji mato, kad šokių aikštelėje Lankasterio hercogo akys įsmigusios į ją. Ji nekreipia į jį dėmesio. Telaukia savo eilės. — Jūsų šviesybe… sakykite atvirai.
Eduardas šypsosi puse lūpų ir prisimerkęs palinksta į priekį. Tačiau jis nežiūri nei į jos rankas, nei į pliką kaklą.
- Jūs esate grožio įsikūnijimas, mano meile, — sako jis. Bet Alisa jaučia jo linksmam balse sėlinantį šaltuką. — Kasdien vis gražesnė. Ypač šiandieną. Jūs priblokšite pasaulį.
- Net ir be papuošalų? — atsargiai tarsteli ji.
Eduardas neima dūsauti, bet nepažvelgia ir į akis. Kiek švelniau priduria:
- Mieloji mano, jūs turite papuošalų. Savų papuošalų. Ir netgi daug.
Alisa jam atsako:
- Tačiau prie šitos suknios karalienės Pilypos rubinai labai…
Nesiklausydamas jos žodžių ir meiliai šypsodamasis Eduardas pakyla iš vietos ir grakščiai nusilenkia jai virš galvos. Lankasterio hercogas žengia per pakylą ir eina prie jo stalo.
- Puikus pasirodymas, mano sūnau, — Alisai virš galvos Eduardas griaudžia sūnui.
Jis patenkintas gavęs progą užbaigti pokalbį su Alisa. Deja, brangūs mirusios karalienės papuošalai nėra oficialiai laikomi karališkosios šeimos brangenybėmis, nepriklauso valstybės iždui, tai asmeninė karalienės Pilypos papuošalų kolekcija. Todėl šalis nenumato rimtos priežasties, kodėl Eduardas negalėtų leisti Alisai ar kokiai kitai paprastai moteriai, meilužei, favoritei ar draugei jais pasipuošti. Alisai dažnai tekdavo šveisti tuos papuošalus. Anais laikais tai buvo viena jos pareigų. Paima, būdavo, juos į rankas ir užsisvajoja. Derina prie drabužių. Ji puikiai prisimena visus tuos papuošalus. Todėl ir nesiliauja jų kaulijusi iš Eduardo net ir tokiomis dienomis kaip šiandien, nors jį tai, akivaizdu, erzina. Vieną dieną, svarsto ji be jokios graužaties ar pagiežos, jis ims ir nusileis jai — kita vertus, kodėl ji negalėtų jais pasipuošti? Ji eina karalienės pareigas, tad kodėl jai už tai neatlyginti? Kokia nauda, kad jie guli papuošalų skryniose?
Ji puikiai žino, kodėl jis delsia. Eduardas trokšta išsaugoti žmonos atminimą, nesusieti savo prisiminimų su Alisos. Eduardui reikia dalykų, kurie jam primintų stambiakūnę šviesiaplaukę karalienę, kurią jis taip ilgai mylėjo. Jis nenori, kad kita moteris segėtų Pilypos papuošalus. Ir Alisa gerbia šitą jo pasirinkimą. Tačiau vis tiek nenustygsta. Nebūtų ji, jeigu neprašytų ko nors daugiau.
- …rubinai man labai tiktų prie suknios, — liūdnai užbaigia mintį Alisa.
Jos balsas prislopsta. Jokios prasmės stengtis. Nė vienas vyras jos nesiklauso.
- Naudojatės proga? — šiurkštokai ir nepagarbiai klausia hercogas Džonas, kai abu sustoja priešpriešiais šokėjų voroje. Nieko tokio, Alisa gali ir pašokti, jeigu šokis iškilmingas ir pagarbus basdansas, ir dar su hercogu. Jiedviem ir anksčiau yra tekę kalbėtis akis į akį, nes ji su Eduardu ir hercogo šeima yra drauge šventę ne vienas Kalėdas. Jos Vendoverio dvaras šiauriniame Londone visai netoli hercogo žemių Lankasteryje, tad jie beveik kaimynai. Tačiau dar niekad jis nėra viešai jos pripažinęs. Su hercogu prie šono Alisa nė kiek nesivaržo žengti į dvariškių minią: šie dėl savo kilmingos padėties išskirtinumo bando išvengti jos žvilgsnio. Tarp šokėjų Alisa mato ir abi de Rojot seseris. Jos kaip visada stebinamai žavios. Et, na ir kas? — staiga pralinksmėja Alisa. Mano gyvenimas vis tiek geresnis nei jųdviejų. Katerina Svinford liko našlė, turi nedidelį dvarą Linkolnšyre ir keletą padykusių vaikų. O Filipa ištekėjo už vieno iš karaliaus Eduardo eskvairų, išmintingojo lengvabūdžio Čoserio, bet niekas nemano, kad pora laiminga. Vos tik gimė antrasis jų vaikelis, mama galvotrūkčiais išbėgo pas Lankasterio hercogienę ir bjauriąsias jos Kastilijos freilinas, nes nieku gyvu nenorėjo sėdėti namie su vyru. Alisa mano, kad sesutės dabar labai norėtų atsidurti jos vietoje.
- Jūsų šviesybe, — nekaltai prabyla Alisa, — ką turite galvoj sakydamas, kad aš naudojuosi proga?
Dvylikos aštuntinių šokio ritmu Lankasterio hercogas kaip tik tuo metu žingteli atgal, bet įdėmus jo žvilgsnis byloja, kad pokalbis dar nebaigtas. Po akimirkos vėl suartėjus, žvelgdamas į jos puošnius rūbus, jisai sako:
- Jūsų suknia beveik tokia pat, kokią per Kalėdas vilkėjo Anglijos princesė… Tikriausiai nepamiršote. — Kilstelėjęs vieną antakį įžūlokai šypteli.
Aišku, nepamiršau, kantriai nuleidžia ji. Juk specialiai nusikopijavau princesės Džoanos suknelę. Kaip tik tam, kad mane pastebėtum. Argi neaišku? Princesė niekada nesirodo viešai
iškilmingose rūmų vakarienėse per Kalėdas; ji dalyvauja tik karališkosios šeimos šventėse. Tad niekas daugiau be šeimynykščių jos suknios nebus matęs. Eduardo regėjimas silpsta; jis beveik nebeskiria drabužių spalvų. Tegul šita išdaiga lieka tarp mūsų. Dabar turėtume arčiau glustelėti galvas, pamerkti vienas kitam akį ir slapčia pasimėgauti šaipydamiesi iš princesės. Paskui tu turėtum pasakyti: „Ei, Alisa Perers, juk mudviejų sielos giminingos. Kaip vienos ankšties žirnių.“
Tačiau balsu ji to nepasako, tik toliau flirtuoja. Pakėlusi antakius drąsiai apdovanoja jį plačia baltų dantų šypsena. Po kiek laiko droviai taria:
- Apie šį panašumą man dar niekas neužsiminė. — O tada vėl kilsteli lūpų kampučius.
Jai atsidėkojama skandalingai garsiai prunkštelint. Jau tikrai sulaukė jo dėmesio. Kraipydamas galvą šokio žingsneliu jis dėlioja kojas ir ne visai patikliai, bet pralinksmėjęs žiūri į ją.
- Ką darytumėte, jei ji staiga pasirodytų? — klausia jis.
Jo balsas skamba rimtai, bet jo lūpų kampučiai, visai kaip jos, niekaip nenusileidžia.
Alisa girdėjusi ir žino, jog hercogas Džonas Gontas myli brolį su broliene, ir labai liūdna, kad pasiligojus princui pastaraisiais metais jų santykiai atvėso. Visiems aišku: brolio šeima bijo, kad Džonas Gontas galbūt laukia princo mirties, o tada pasistengs paveržti sostą iš jų berniuko. Tačiau pats jis to tikriausiai neįtaria. Kalbama, kad jis labai pasiilgsta brolio ir jo šeimos. Tikriausiai žinodami, koks hercogas karštas senų pažiūrų ir senosios pagarbos šalininkas, niekas nedrįsta jam nė prasižioti, kodėl jo santykiai su brolio šeima atšalo, ir patarti pasiųsti tą siaubūnę princesę Džoaną kuo toliau.
Alisa galvoja: pastaba, kad čia gali pasirodyti princesė Džoana, manęs tikrai neišgąsdins. Ir hercogo ji linksmai paklausia:
- Ko jai čia?
Retoriškas klausimas. Abu gerai žino, kad Kento princesė Džoana dabar tūno namie kitoje Temzės pusėje, Keningtono rūmuose šalia išpampusio nuo vandenligės vyro ir septynmečio amžinai niurzgančio bamblio. O kadaise Kento princesė Džoana buvo tikra gražuolė. Kalbama, kad prieš daugel metų buvo net karaliaus Eduardo meilužė, bet ištekėjo už jo sūnaus, nors Eduardas apie tai neužsimena Alisai nė puse lūpų. Tačiau dabar Džoana nebegali girtis esanti gražiausia moteris Anglijoje; jau daug metų taip nebėra. Alisa prisiminė tai, vos pirmą kartą išvydusi Džoaną. Sulaukusi trisdešimties ji nebebuvo gražuolė, nors tuo metu sukėlė didžiausią skandalą krikščioniškose šalyse į trečius vyrus pasirinkusi karališkąjį pusbrolį — vaikystės laikų žaidimų draugą, akivaizdu, vildamasi užsidėti karūną, kai šis taps karaliumi. Dabar jai keturiasdešimt penkeri, ji stora ir nutukusi, o šviesiai mėlynos akys, kurias anksčiau apdainuodavo poetai, paburkusios ir piktos. Rūmuose ji mažai ir besirodo.
Alisa svarsto: mane ji vadina aukso ieškotoja. O kas ji pati? Tegu ir karaliaus dukterėčia, bet, gerai pagalvojus, ji irgi niekas daugiau kaip sena nenusisekusi aukso ieškotoja. Fortūna gan aukštai užkėlė Džoaną ant laimės rato, mestelėjo į svaiginančias valdžios aukštumas, bet netrukus vėl nubloškė žemyn ir negailestingai vargšelę sutrypė.
O tuo tarpu Alisa… Alisa kartais jaučia pro ausis švilpiant vėją, kai sklendžia aukštyn į aukso spalvomis žėrinčias aukštumas. Alisa mano, kad dabar Džoana tikrai nenorėtų išvysti gerokai jaunesnės moters, viešpataujančios jos vietoj — pasiekusios tai, ko jai pačiai nepavyko gauti. Juo labiau tokios jauniklės, iš kurios tiek daug metų šaipėsi ir kurią žemino.
Hercogas Džonas Gontas nenusuka akių nuo Alisos. Ji mato, kad savo lengvabūdišku elgesiu gerokai jį suintrigavo. Ji puikiai žino, kad tie, kas garsiai rėkia apie senąsias pažiūras, iš tiesų labai baiminasi naujovių. Tačiau ji tikrai nesitikėjo po šio arogantiško žmogaus kauke išvysti baikštaus drovumo. Jausdama tuoj nuskambėsiant paskutinį šokio akordą, Alisa skubiai ir bemaž raminamai priduria: Skaityti toliau

Begalinis planas

Knyga: Begalinis planas
Autorius: Isabel Allende
Leidykla: Alma littera

Isabel Allende romanas „Begalinis planas“ – tai ryškus ir labai spalvingas pasakojimas apie Gregorijų Rivzą, keistuolio pamokslininko sūnų, kuris remdamasis sava patirtimi atskleidžia pusės šimtmečio Šiaurės Amerikos visuomenės gyvenimą.

Gregorijaus šeimos gyvenimo būdas klajokliškas, tad visiems tenka spaustis ankštame sunkvežimio kėbule. Tačiau vieną dieną sušlubuoja tėvo sveikata ir šeima įsikuria Los Andželo pakraštyje, ispaniškai kalbančių gyventojų rajone. Prisiglaudę bičiulių namuose Rivzų vaikai pirmąkart pradeda lankyti mokyklą ir įsilieja į vietos emigrantų vaikų būrį.

Taigi tėvas serga, o motina vaikams šalta ir abejinga, tad Gregorijus greitai susipažįsta su gatvės gyvenimu ir joje pelnosi duoną. Patyręs sunkią vaikystę, jis skinasi sau kelią margame Kalifornijos „ispanakalbių“ pasaulyje. Kol išmoksta gyvenimo pamokas Gregoris Rivzas nueina sunkų kelią – kovoja prieš socialinę neteisybę, rasizmą, Vietnamo karą, nepasotinamo godulio apimto pasaulio materializmą…

Knygos “Begalinis planas” ištrauka:

Vaikai susigrūdę, su gėlėmis rankose, nežinojo, kur jas dėti. Inmakuliada Morales įraudusi skara uždengė dubenį su papločiais, o Norą Rivz nukrėtė šiurpas. Gregorį persmelkė nuojauta, kad jo gyvenime atsitiko kažkas nepataisoma.
— Jau geriau jaučiasi, netrukus galės ir valgyti, — tarė Olga, pataisydama į veną įsmeigtą adatą.
Meksikiečiai imigrantai paprastai apsistodavo pas draugus arba gimines, kur dažniausiai jau gyvendavo kelios šeimos. Buvo nevalia nesilaikyti svetingumo įstatymo, pirmosiomis dienomis nesuteikti pastogės ir jų nepavalgydinti, bet vėliau kiekvienas turėdavo verstis kaip išmano. Jie plaukė iš kaimų ir miestelių į pietus nuo sienos, ieškodami darbo, nieko kita neturėdami, tik drabužius, kuriais vilkėdavo, ryšulėlį ant peties ir geriausius ketinimus — prasikurti toje Pažadėtoje Žemėje, kur, anot gandų, pinigai auga ant medžių, o sumanesnis žmogus beregint tampa verslininku ir važinėja kadilaku su šviesiaplauke gražuole glėbyje. Aišku, niekas jiems nesakė, kad ne visiems vienodai sekasi, kad, kai vienam nusišypso laimė, penkiasdešimt lieka juodą vargą vargti, o penkiasdešimt grįžta namo nukabinę nosį, tad jie patys nesuvokė, jog ne jiems teks darbo vaisiais mėgautis, jog jiems tik skirta praskinti kelią priešiškoje šalyje gimusiems vaikams ir vaikaičiams. Jie netgi neįtarė, kokie negandai jų laukia tremtyje, kaip juos išnaudos darbdaviai ir persekios valdžia, kiek pastangų teks padėti, kad
galėtų suburti šeimą, atsivežti vaikus ir senelius, kaip skaudu bus atsisveikinti su draugais ir niekada nebelankyti mirusiųjų kapų. Taip pat niekas jiems nesakė, jog veikiai jie pamirš savo tradicijas, užmiršties rūdys sugrauš visus prisiminimus, jie bus pažeminčiausieji tarp pažemintųjų. Tačiau, kad ir būtų žinoję, galbūt vis viena būtų keliavę į šiaurę. Inmakuliada ir Pedras Moralesas vadino save „šlapiais vielakirpiais“, panašiai kaip nelegalūs imigrantai buvo vadinami „šlapnugariais“, ir, mirdami iš juoko, pasakodavo, kaip nesyk kirsdavo sieną, kartais plaukdami per Rio Grandę, kartais karpydami spygliuotų vielų užtvaras. Atostogų dažniausiai važiuodavo į gimtinę, nelegaliai kirsdami sieną su įvairaus amžiaus vaikais ir netgi močiute, kurią atsivežė iš kaimo, kai, mirus vyrui, jai pasimaišė protas. Po kelerių metų jiems pavyko susitvarkyti popierius, ir jų vaikai jau buvo Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai. Prie stalo visada atsirasdavo vietos naujiesiems imigrantams, ir vaikai augo klausydamiesi pasakojimų, kaip vargetos bėgliai kerta sieną pasislėpę sunkvežimio kėbule su dvigubu dugnu, kaip šokinėja iš riedančių traukinių, šliaužia senais nutekamaisiais vamzdžiais, amžinai bijodami, kad juos sučiups policija, siaubingoji Migra , ir išsiųs atgal į tėvynę, kaip nusikaltėlius sukaustytus geležiniais pančiais. Ne vienas žuvo nuo pasieniečių kulkos, ne vienas mirė iš bado ir troškulio, ne vienas užtroško „kojotų“ sunkvežimių slėptuvėse, tų pačių „kojotų“, kurie lobdavo iš Meksikos veždami vargdienius kitapus sienos. Tuo metu, kai Pedras Moralesas pirmąsyk atvyko į Jungtines Valstijas, meksikiečiai vis dar puoselėjo svajonę atsiimti gringų užgrobtą teritoriją. Todėl nelegaliai pereiti sieną jiems atrodė ne nusikaltimas, bet teisėtas žygis. Pedras Moralesas tuomet buvo dvidešimties, ką tik atlikęs karinę prievolę ir, nenorėdamas sekti tėvo ir senelio, skurdžių Sakateko dvaro kumečių, pėdomis, nutarė keliauti į šiaurę. Taip atvyko į Tichuaną, kur tikėjosi gauti darbo kokiame nors ūkyje, nes amerikiečių fermeriai ieškojo pigios darbo jėgos, tačiau neturėjo pinigų, negalėjo laukti, kol bus sutvarkyti visi formalumai, nei papirkti valdininkų ir policininkų, be to, jam nepatiko tas užkampio miestelis, kur, jo akimis žiūrint, vyrams trūksta orumo, o moterims — padorumo. Jam nusibodo minti slenksčius beieškant darbo, o prašyti pagalbos ar išmaldos jis nenorėjo. Pagaliau jis nutarė pereiti sieną, žnyplėmis perkirpo spygliuotą vielą ir leidosi tiesiai ten, kur teka saulė, laikydamasis labiau patyrusio draugo nurodymų. Taip atsidūrė pietų Kalifornijoje. Pirmuosius mėnesius sekėsi prastai, užsidirbti duonos kąsnį buvo ne taip jau lengva, kaip sakyta. Ėjo iš vieno ūkio į kitą, skindamas vaisius, pupeles, rinkdamas medvilnę, miegojo pakelėse, geležinkelio stotyse, senų automobilių sąvartynuose, maitinosi duona ir alumi, kentė vargą drauge su tūkstančiais tokio pat likimo žmonių. Ūkininkai mokėdavo mažiau, nei sutarta, ir pasipriešinus kviesdavo policiją, amžinai medžiojančią nelegalius imigrantus. Pedras negebėjo įsikurti kur nors ilgesniam laikui, migracijos tarnyba lipo ant kulnų, kol pagaliau jis metė šalin plačiakraštę skrybėlę ir meksikietiškus sandalus, įsigijo džinsus ir kepurę su snapeliu ir išmoko angliškai pakeverzoti keletą sakinių. Šiaip ne taip įsitaisęs naujoje šalyje, grįžo į gimtinę atsivežti širdies draugės, su kuria Skaityti toliau