Suprasite kaip veikia 250 prietaisų, įrenginių ir mašinų: kompiuteris, mikrobangų krosnelė, mobilusis telefonas, pardavimo automatas, gervė, eskalatorius, gaisrinis automobilis, GPS, sraigtasparnis, kosminis keltas ir dar daugybė kitų įrenginių ir prietaisų!
Knyga skirta jauniesiems mokslininkams ir visiems smalsuoliams, sulaukusiems devynerių!

Šešiolikmetė Marina suimama dėl abejotinų priežasčių ir nuvežama į Eviną, žymųjį Teherano kalėjimą. Jos gyvenimas pasikeičia negrįžtamai. Mergina tardoma, kankinama ir galiausiai nuteisiama mirties bausme. Paskutinę akimirką vienas kalėjimo tardytojų, pasinaudojęs savo tėvo pažintimi su garsiuoju ajatola Chomeiniu, išgelbsti ją nuo šaulių būrio kulkų, bet už tai pareikalauja stulbinančios kainos: tekėti už jo ir atsiversti į islamą (Marina kilusi iš krikščionių šeimos). Dvejus metus ji kali kaip slapta jo nuotaka, vildamasi, kad vieną dieną pavyks sugrįžti namo ir išsivaduoti nuo siaubingų prisiminimų apie šį niūrų ir nežmonišką kalėjimą.
Pastaruosius du dešimtmečius Kanadoje gyvenanti politinė pabėgėlė iranietė Marina Nemat tik visai neseniai, po ilgų tylėjimo metų, ryžosi pateikti skaitytojams šią autobiografinę knygą apie savo išgyvenimus Chomeinio valdomoje tėvynėje. Teherano kalinė – tai sukrečiantis pasakojimas apie neįtikėtiną moters drąsą siaubo akivaizdoje ir jos laisvės siekį, o kartu ir autentiškas šaltinis apie nepaprasto likimo, turtingą istoriją turinčią valstybę, jos kultūros bei politikos ypatybes.
Jaučiausi išsekusi. Kampe gulėjo keletas suvyniotų kareiviškų antklodžių. Pasitiesiau jas ant grindų ir atsiguliau. Kameros sienos buvo šviesiai gelsvos spalvos, bet dažai vietomis buvo apsilupę ir iš po jų matėsi tinkas. Likę dažai buvo nučiupinėti, ant sienų buvo matyti daugybė pirštų atspaudų, keistų riebaluotų įvairiausių formų bei dydžių ženklų ir keletas rusvai raudonos spalvos dėmių, kurios, kaip supratau, buvo kraujo. Čia buvo prirašyta daug žodžių ir skaičių, kurių dauguma atrodė neįskaitomi. Pirštais liečiau visus tuos raižinius, tarsi jie būtų užrašyti Brailio raštu. Vienoje vietoje buvo parašyta: „Širina Hašemi, 1982 m. sausio 5 d. Ar kas nors mane girdi?“
Ji klausė: „Ar kas nors mane girdi?“
Ne, Širina, mūsų niekas negirdi. Mes čia vieni.

Keso Popingos gyvenimas daugelį metų sruveno ramiai. Vieną dieną bendrovė, kurioje jis dirba ir į kurią yra įdėjęs visus savo pinigus, bankrutuoja. Nuo šios akimirkos jo gyvenimas gali pakrypti visai kita vaga…
Ką pasirinks Kesas Popinga – bandys išsaugoti savo miesčionišką namų jaukumą ar sės į naktinį traukinį, riedantį išsvajotos laisvės link?
Kas jis iš tiesų – beprotis maniakas, pavojingas žudikas ar tik nelemtai susiklosčiusių aplinkybių auka?
Georgesas Simenonas (Žoržas Simenonas, 1903–1989) – legendinis XX a. detektyvo meistras. Autoriaus knygų parduota per 500 milijonų egzempliorių, jos išverstos į daugiau kaip šimtą pasaulio kalbų.
Be garsiojo komisaro Megrė ciklo, rašytojas sukūrė ne mažiau įspūdingą vadinamųjų Simenono romanų seriją. Juose kėlė žmonių, apsėstų įvairiausių manijų, kankinamų vienišumo, nusivylimo, susvetimėjimo ir mėginančių rasti savo vietą gyvenime, temas, kūrė intriguojančius psichologinius veikėjų portretus.
Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius – vienas garsiausių šios serijos romanų.

Komisarui Megrė pranešama, kad į Paryžių atvyksta visoje Europoje pagarsėjęs sukčius ir banko čekių klastotojas. Tai labai paslaptinga, policijos nesusekama asmenybė. Traukinys į Paryžiaus geležinkelio stotį atveža… lavoną. Nepaaiškinamomis aplinkybėmis įvykdomos dar kelios žmogžudystės.
Latvis Petersas – pirmasis Georgeso Simenono detektyvas, kuriame pasirodo komisaras Megrė.
PASAULINIO GARSO KOMISARAS MEGRĖ. ISTORIJA PRASIDEDA
Georgesas Simenonas (Žoržas Simenonas, 1903–1989) – legendinis XX a. detektyvo meistras. Autoriaus knygų parduota per 500 milijonų egzempliorių, jos išverstos į daugiau kaip šimtą pasaulio kalbų. Išradingos intrigos, trumpas ir aiškus pasakojimas, pagrįsta ir tiksli psichologinė autoriaus įžvalga, iki kraštutinumo įtempta veikėjų būsena jau daugelį metų žavi komisaro Megrė gerbėjus.

Ugnis ir peilis. Ryžtas ir pasiaukojimas. Tamsiu Lietuvos pokario laikotarpiu įsižiebia neįtikėtinų gebėjimų turinčios azerbaidžanietės merginos, ugnies garbintojo dukters, meilė lietuvių partizanui. „Peilis – tai muzikos instrumentas, juo reikia groti kasdien‚, – mokė merginą tėvas. Ir ji puikiai įsidėmėjo šiuos žodžius… Be garso krinta suomiškos “finkės‚ pakirsti priešai, o meilės ugnis prikelia iš numirusiųjų mylimąjį.
Ši knyga – apie žmogaus pasipriešinimą gyvenimo aplinkybėms, kurias dažnai vadiname likimu. Tai netikėtas, stereotipus griaunantis požiūris į Lietuvos praeitį.
Mečys Laurinkus gimė 1951 m. gegužės 22 d. Klaipėdoje. Iki 1954 m. kaip tremtinys gyveno Komijos ATSR, Intoje, vaikų namuose. Tuo metu jo motina kalėjo Intos lageryje. Senelių rūpesčiu anksčiau už motiną grįžo į Lietuvą. Vėliau parvyko ir motina. Nuo 1965 studijavo techninius ir humanitarinius mokslus Vilniuje. 1978 m. Vilniaus universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Nuo 1983 m. pradėjo dirbti Lietuvos MA Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbiu. Vėliau tapo Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos nariu, signataru, Seimo nariu, VSD vadovu, diplomatu.

Per 20 nepriklausomybės metų fotografija tapo pagrindine menininkų raiškos priemone. Amžiaus pabaigoje įsigalėjo skaitmeninė fotografija. Lengvai padaroma ir greitai perduodama ji pasklido po visas gyvenimo sritis – tapo komunikacijos priemone, konkuruojančia su kalba. Kokia meninės fotografijos vieta skaitmenizuotame fotografijos pasaulyje, kalbama knygoje Lietuvos fotografija: 1990–2010. Agnė Narušytė apžvelgia svarbiausius procesus, įvykusius Lietuvos fotografijoje per 20 atkurtos nepriklausomybės metų. Autorė atskleidžia pagrindinius fotografijos meno pokyčius, analizuoja tokius reiškinius kaip atminties diskursas, absurdo vaizdavimas, konceptualioji fotografija, pinhole atgimimas ir kt. Knygoje aptariamos 20 metų vis dar aktualios fotografijos temos: tapatybės ženklų paieškos peizaže, miestovaizdyje, portrete, socialinių procesų dokumentacija, lyčių problematikos tyrimas fotografuojant kūną, nuobodulio estetika.
Rašydama knygą autorė rėmėsi patirtimi, įgyta lankantis parodose, rašant kritikos straipsnius, kalbantis su fotografais, kartu su jais kuruojant parodas ir sudarant knygas. Čia fotografija nagrinėjama kaip meninis tekstas, kurį įdomu skaityti ir, kaip teigia A. Narušytė, „kažką supratus, papasakoti kitiems‚.
„20 nepriklausomybės metų‚ – tai knygų serija, skirta svarbiausiems procesams, įvykusiems Lietuvoje per nepriklausomybės 20-metį, apžvelgti

Tulijus Ermilis, pagrindinis „Nekaltojo‚ veikėjas, teigia: „Žmonių teisingumas manęs nekliudo. Joks žemės teismas negalėtų manęs teisti.‚ Nuolat savo žmoną apgaudinėjančio vyro širdyje netikėtai įsižiebia vėlyva meilė sutuoktinei. Bandydamas vėl su ja suartėti Tulijus sužino, kad Džulijana vienintelį kartą buvo jam neištikima ir laukiasi kūdikio nuo kito vyro. Deginamas atsinaujinusios aistros ir išdavystės kartėlio jis galiausiai ryžtasi baisiam poelgiui…
Šis romanas, šiuolaikinių kritikų laikomas vienu reikšmingiausių, labiausiai kūrybą atspindinčių kūrinių. 1976 m. pagal jį italų režisierius Luchino Visconti sukūrė garsųjį to paties pavadinimo filmą.
Gabriele D‘Annunzio (Gabrielis D’Anuncijo, 1863–1938) – italų literatūros klasikas, poetas, rašytojas, dramaturgas, žurnalistas.

Algis Skačkauskas (1955–2009) – tapytojas, poetas, pedagogas. Gimė Pranapolio kaime, Prienų rajone. 1983 m. baigė tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute. Nuo 1982 m. pradėjo dalyvauti parodose, surengė per 20 personalinių parodų. Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys, priklausė dailininkų grupei „24‚. Dėstė Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje bei Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Eilėraščius pradėjo kurti anksti, jų yra skelbęs periodinėje spaudoje, buvo surengęs kelis poezijos vakarus. Ši knyga yra pirmoji A. Skačkausko eilėraščių rinktinė.
Algio Skačkausko poezijos dvasia pakužda rašyti kaip nepriimta: prilyginti jį ežerui, negrąžinančiam kūnų, skelbti žemės dvasių valdomos amžinosios Lietuvos atstovu užnuodytame svetimame Vilniuje? Ar kad, pavyzdžiui, žmogus metų metais kapstėsi iš stangių aliejinės tapybos raistų, ir štai?.. O gal verčiau imt ir įmint mįslę, kas ten gyvesnė – prie konservų stiklainio sienelės prispausta juodaakė krevetė ar jos akiratin patekusi prekybos centran pasišildyti atklydusi studenčiukė?
Pranas Morkus

Istorikas Luji Antiochas, persisotinęs mokslų ir pasiilgęs tikro gyvenimo bei aktyvios veiklos, apsiima vykdyti šveicaro ornitologo Makso Bėmo užduotį: keliauti gandrų migracijos keliais ir išsiaiškinti, kodėl praeitą pavasarį negrįžo jo žieduoti gandrai. Lėktuvų bilietai ir viešbučiai jau užsakyti, bet, dar nespėjęs išvykti, Luji randa ornitologą negyvą muziejaus po atviru dangumi gandralizdyje. Skrodimas parodo, kad Maksui Bėmui kadaise mįslingomis aplinkybėmis buvo persodinta širdis. Luji leidžiasi į ilgą pavojingą kelionę per Rytų Europą iki Turkijos, Izraelio, Centrinės Afrikos Respublikos…
Kas gi įvyko gandrų migracijos kelyje? Ar ornitologas taip aistringai domėjosi gandrais tik iš meilės gamtai? Kas persodino Maksui Bėmui širdį? Ką reiškia sudarkytų kūnų nuotraukos, rastos Makso Bėmo namuose? Ir kaip su visu tuo susijęs paties Luji Antiocho likimas?
Kaip ir kituose kūriniuose, šiame detektyve Jean-Christophe Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961) prikausto skaitytojo dėmesį mįslingomis intrigomis, daugybe išradingai supintų veiksmo linijų, vedančių prie netikėtos, nenuspėjamos atomazgos.

Kūdikio praradimo skausmą patyrusios mamos nepaliaujamai ieško atsakymų į dažniausiai po šios nelaimės kylančius klausimus. Kodėl tai įvyko? Ar šis košmaras gali pasikartoti? Ar susilauksiu dar vaikų? Kodėl kiti nesupranta mano skausmo? Kaip šioje situacijoje elgtis kūdikio netekusiam tėčiui?

Knygą sudaro ne tik daugybės ekspertų – psichologų, akušerių, ginekologų, neonatologų – nuomonės, bet ir skausmingą įvykį išgyvenusių mamų pasakojimai. Tai padeda geriau suprasti fizinę ir emocinę netektį patyrusios moters reakciją.

Šią savo knygą autorė skiria ne tik toms poroms, kurios neteko savo kūdikių, bet ir visiems, kas kada nors yra išgyvenę netektį, skausmą, sielvartą, sumišimą ar nori ištiesti pagalbos ranką, bet nežino, kaip tai padaryti.

Giorgia Cozza (Džordžija Koca) – trijų vaikų mama, pati patyrusi kūdikio netektį, žurnalistė, bendradarbiaujanti su įvairiais žurnalais, skirtais nėštumo, maitinimo krūtimi, motinos ir vaiko psichologijos bei sveikatos temoms. Taip pat knygų tėvams apie kūdikių auginimą autorė.