Knyga: Baden Badeno nebus
Autorius: Undinė Radzevičiūtė
Leidykla: Baltos Lankos
Undinės Radzevičiūtės istorijos – unikalios. Atitikmenų joms lietuvių literatūroje vargu ar rastume.”
Kęstutis Navakas
“Baden badeno nebus” – trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo mini romanų “Strekaza” ir “Frankburgas”. Tai keistos istorijos apie žmones, kurių jūs nesutiksite gatvėje, o jeigu ir sutiksite, jie tų istorijų niekada jums nepapasakos…
“Naujoji knyga “Baden Badeno nebus” atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną – mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas Undinės Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti „akupunktūrine proza“ – preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras.
mūsų šalies literatūrą žvelgiant kaip į gyvybingą Europos literatūros dalį, tarp „Orientyrų“ serijos autorių užsieniečių kūrybos pirmąkart pateikiamas ir lietuvių autorės kūrinys.
„Orientyrai“ – tai knygų serija, kuri leidžia orientuotis šiuolaikinės literatūros pasaulyje ir atsakyti sau į klausimus, ar jį pažįstate, ar suprantante, kas ir kodėl jame vyksta, ir ko iš jo tikėtis? Šie kūriniai atskleidžia šiuolaikinės prozos tendencijas ir vienaip ar kitaip veikia nūdienos literatūros procesą.
„Orientyrai“ – tai ne sustingę obeliskai, bet veikiau vėjarodžiai, rodantys naujųjų kūrybinių vėjų kryptį.
Knygos ištrauka:
UNDINĖ RADZEVIČIŪTĖ
Baden Badeno nebus
Premija
Pretendentų kiekvienai nominacijai buvo po tris.
Už salės durų laukė sanitarai.
Nuo įtampos pretendentai galėjo užmiršti padėkos tekstus, pavardes, kur išėjimas. O dėl teikėjų delsimo plėšiant vokus vienas du ir numirti. Po ceremonijos, nelaukdamas iškilmingo furšeto ir kad išvengtų nereikalingų žvilgsnių,
Mišelis išėjo į gatvę ir nusprendė eiti namo pėsčiomis.
Tamsa jo negąsdino, prisiminimai jau nebegąsdino, o ateitis negąsdino dėl tos priežasties, kad buvo lyg ir aiški.
Todėl Mišelis be baimės pasuko į šoninę gatvelę, kur prieš keturiasdešimt metų panašiu paros ir metų laiku jis rado negyvą žmogų. Vyrą. Vyras buvo ne tik negyvas, bet ir visiškai išrengtas.
Gatvė atrodė tuščia ir toje vietoje, kur prieš keturiasdešimt metų gulėjo nuogas vyras, matėsi nedidelė bala. Mišelis gal ir negailėjo lakuotų batų, vis dėlto balos nusprendė kojomis neliesti. Už balos ant šaligatvio gulėjo sudaužyta lėkštutė. Mišelis pasilenkė ir pašvietė telefonu:
lėkštutė buvo bavariška. Taip skelbė žalias porceliano fabriko ženklas kitoje jos pusėje.
Lėkštutė buvo nedidelė.
Konfliktas, išsviedęs ją į gatvę, turbūt irgi buvo nedidelis ir jau nurimęs.
Gatvė tylėjo.
Ir visiems, kas tą tamsią valandą klausėsi gatvės tylos, girdėjosi, kaip Mišelis gatve velka koją.
***
Mišeliui buvo dvidešimt treji, kai jis pirmą kartą pamatė Marką.
Prisiminimas nebuvo malonus.
Po konkurso jie abu per pusę turėjo pasidalyti pirmąjį prizą.
Abu atrodė vienodai: garbanoti tamsiaplaukiai. Ir abiejų pavardės priminė žuvis.
Ir nors tos žuvys buvo skirtingos, juos nuo pirmos akimirkos pradėjo painioti.
Jie net ūgiu atrodė lygūs.
Tarp jų buvo tik vienas skirtumas: Mišelis į konkursą atėjo visiškai vienas, o Markas su mama.
Kadangi prizas vaizdavo smuiku grojantį berniuką, komisija nusprendė per pusę berniuko nepjauti, o auksinę statulėlę atiduoti Markui.
Nes jis atėjo su mama, o mama labai jaudinosi.
Mišeliui pažadėjo padaryti statulėlės kopiją.
Kopijos jis, žinoma, irgi negavo: komisijoje sėdėję profesoriai kopijomis neužsiima.
Taigi jokio pergalės džiaugsmo neliko.
Tik pergalės liūdesys.
***
Nuo tos dienos juos pradėjo lyginti.
Pamatęs Mišelį koks nors nuobodžiaujantis profesorius tuoj pat prisimindavo Marką, arba neprisimindavo, o tik atsitiktinai pavadindavo Mišelį Marko pavarde.
Arba pradėdavo kalbą žodžiais:
– Jūs, semitai…
Arba žodžiais:
– Dar viena žuvis…
Po metų Mišelis vis dėlto gavo statulėlę su grojančiu smuiku berniuku.
Tik statulėlė buvo sidabrinė.
O Marką naujojo konkurso komisija įvertino dar vienu auksiniu berniuku.
Toliau gyvenimas pradėjo suktis nuo konkurso iki konkurso, nuo prizo iki prizo, ir profesoriai dar dažniau kalbėdavo Mišeliui apie Marką.
Kartą vienas net pagrojo jam naują Marko kūrinį.
Kompozicija buvo tikrai gera, ir nuo to Mišeliui tapo tikrai liūdna.
***
Kitais metais jie abu: ir Markas, ir Mišelis, gavo po auksinį fortepijoną. Mišelis į konkursą kaip visada atėjo vienas. O Markas su Linda.
Linda atėjo palaikyti Marko su auksiniais bateliais, o po vakaro pratęsimo restorane išėjo prilaikoma Mišelio.
***
– Mišeli, aš norėčiau tave su kai kuo supažindinti, – pasakė Natali, Mišelio sesuo,
paslaptingai kažką laikydama už durų. – Susipažink, čia – Markas. Jis – kompozitorius… Kaip ir tu… O gal net ir geresnis, – pasakė Natali ir nusišypsojo taip, tarsi lunaparke būtų užmušusi meškiuką.
Iki tol Mišelis visada manė, kad muziką Natali mėgsta tik iš tolo.
Taip Mišelis vedė Lindą, o Markas – Natali, ir pradėjo vaikščioti vieni pas kitus pietų.
Markas kalbėjo mažai, Mišelis irgi niekuo nesidalijo.
Atrodė, kad draugystė klostosi.
Linda su Natali nuolat turėjo kažkokių bendrų reikalų.
Natali siūlė netgi kartu keturiese paatostogauti vienoje pietų jūrų saloje, bet Mišelis paskutinę minutę atsisakė.
Po metų Mišeliui gimė sūnus. O Markui ne.
Po dvejų irgi ne, ir po trejų ne.
Tokie įvykiai dažniausiai turi savo palydovus: Lindos ir Natali reikalai pamažu pradėjo skirtis ir bendri pietūs tapo vis retesni.
***
Lėktuvas iš Vienos vėlavo.
Mišelis skubėjo namo labiau nei bet kada. Rankiniame bagaže gulėjo jo pirmasis tarptautinis prizas. Už filmo apie paliktas moteris garso takelį.
Prizas vaizdavo miniatiūrinį sintezatorių.
Sintezatorius nebuvo labai panašus į sintezatorių, nes skulptoriai dažniausiai groja visai kitais instrumentais. Kad nesusibraižytų, bronzinis sintezatorius buvo įsuktas į naujus viršutinius apatinius.
Sekmadienio popietę Linda kaip visada mokėsi šokti ar gėrė kavą pas šokėją iš Brazilijos, o Mišelis jaunesnysis sėdėjo savo kambaryje vienas.
Su aukle.
Mišelis tyliai atidarė mažojo Mišelio kambario duris: abu su aukle atrodė labai užsiėmę: kažką ardė ir garsiai dainavo.
Mišelis tyliai uždarė duris. Dabar daina girdėjosi ir pro uždarytas duris.
Mišelis atidarė spintą su pietų indais ir suprato: į viršutinius apatinius susuktas sintezatorius čia netilps, ir įkišo jį į komodos stalčių su megztiniais.
Prizas jam buvo nebereikalingas.
Mišelis jaunesnysis sėdėjo savo kambaryje ant grindų ir dainavo Marko dainą apie policininką.
***
Tamsi gatvė baigėsi, ir Mišelis pasiekė apšviestą aikštę.
Čia netgi matėsi besibučiuojančių žmonių, todėl jis stengėsi vilkti koją kuo tyliau.
Kova užsitęsė pusę amžiaus. Iki tol, kol abiem tapo sunku paeiti. Ir nors kraujo nesimatė, kruvina ji buvo.
Jie niekada nesusimušė ir niekada nepasikalbėjo.
Ar Markui kova atrodė tokia pat sunki, ar jis jos net nepastebėjo?
Mišeliui atrodė, kad dėl atviro konflikto dabar jis lengvai paaukotų savo reputaciją.
Kodėl norėdamas kažką sukurti turi nuolat jausti kito kvapą ir girdėti kito vardą. Kodėl negalėtum visoje teritorijoje būti tiesiog vienas. Kaip grizlis, pagalvojo Mišelis. Grizlis nueina tūkstančius kilometrų miškais nesutikdamas jokio kito grizlio.
Eiti darėsi vis sunkiau.
Taip! Šiandien jis gavo premiją.
Ir taip labai nusipelnęs kultūrai jis tapo anksčiau už Marką.
Mišelis vilko gatve koją ir ta premija jo visiškai nedžiugino.
Premijos ištraukia ir parodo žmogui viską, ką jis turi blogiausio, pagalvojo Mišelis.
Namai jau buvo čia pat, bet pergalės liūdesys tapo jau visiškai nebepakeliamas.
