Tyloje užsisklendusi Ana Korbet su penkiamečiu sūneliu ir uošviu gyvena nedideliame ūkyje. Jaunos moters vyras miręs, o du jo netikri broliai uždaryti į kalėjimą už žmogžudystę. Darbui ūkyje reikia pagalbininko ir uošvis nusisamdo bastūną Džeką Sojerį. Ir ne vien todėl. Jį pasiekė žinia, kad iš kalėjimo pabėgo mirusio Anos vyro įbrolis Karlas. Užkūręs baisų plėšimų ir žudynių pragarą, jis artėja prie Korbetų namų. Karlas trokšta atkeršyti patėviui, juk šis jį kaltina dar viena žmogžudyste, kurios Karlas dievagojasi nepadaręs. Pavojuje atsiduria ir Anos gyvybė.

Džekas vienintelis gali apginti moterį ir jos sūnelį. Tačiau jo paties praeitį gaubia paslaptis… Netrukus ima aiškėti, kad Džekas gali paneigti Karlo alibi, jo rankose ir neatskleistos žmogžudystės, dėl kurios kaltinamas Karlas, raktas, ir savanoriško Anos užsisklendimo mįslė…

Knygos “Be žodžių: ištrauka:

Septintas skyrius
- Džekas sakė, kad jo peilį nukalė indėnų karys. Komančių karys, seneli. — Deividas liovėsi čiauškėjęs apie Džeką Sojerį tik tam, kad susigrūstų į burną šakutę bulvių košės. — Jis tiek daug visko žino.
Džekas Sojeris dabar vienintelė Deivido kalbų tema. Kai jie grįžo iš miesto ir iš toli pamatė Džeko pikapą vis dar šalikelėje, Deividas vos galėjo sulaukti, kol mašina sustos.
Delrojus pasitiko juos prie vartų, atitveriančių tvarkingą kiemą nuo ganyklos.
- Seneli, ar matei Džeką?
Iš susijaudinimo vos atgaudamas dvasią, Deividas pabėrė tiek daug klausimų ir taip greitai, kad Ana daugelio jų nespėjo suprasti. Delrojus liepė berniukui nusiraminti.
Nieko neįprasta. Delrojus mylėjo anūką, bet burbuliuojanti Deivido energija dažnai jį erzindavo. Kas Anai iškart krito į akis, tai pasikeitęs pats Delrojus. Juk buvo tvirtų nuostatų žmogus. Visada turėdavo savo nuomonę. Jei ką nuspręsdavo, niekada nesvyruodavo. Jei ką darė, darė ryžtingai, neatsiprašinėdamas.
Todėl buvo keista girdėti, kaip nedrąsiai, abejodamas jis ėmė pasakoti, kad pasamdė Džeką fermos darbininku.
Stengdamasi paslėpti nuostabą, ji parodė: Taip greitai? Ką apie jį žinote?
- Jis tinka. Manau, bus smarkus darbininkas. — Ir nežiūrėdamas į ją pridūrė: — Gyvens senajame vagonėlyje.
Tai dar labiau stebino, bet dar prieš jai ženklais pareiškiant savo nuomonę jis užbėgo už akių.
- Jis pats susitvarkys, dėl to nesirūpink. Ir apskritai, įsivaizduok, kad jo išvis nėra. Jau pasiunčiau jį dirbti į tvartą. Tiesiog norėjau, kad žinotum, jis čia kurį laiką darbuosis. O dabar ir man laikas grįžti prie darbo. Pasimatysime per vakarienę.
Daugiau nieko nepaaiškinęs, jis apsisuko ir nuėjo.
Visus tuos metus, kai Dinas mirė, ji buvo atsakinga už namus, o Delrojus rūpinosi ferma. Nors ji dažnai užsimindavo, uošvis užsispyrėliškai atsisakydavo net pasvarstyti, kad reikėtų ką nors pasisamdyti nuolatiniam darbui.
Jis darėsi per senas taip sunkiai dirbti, ir tai buvo dalis bėdos. Samdyti jam neleido išdidumas. Jis net pats sau neprisipažino, kad jau nebesusitvarko su darbais, kuriuos visą amžių nuveikdavo.
Gali būti, jautėsi išduosiąs ir mirusį sūnų, jei pasamdys svetimą žmogų. Niekas neturėjo teisės užimti Dino vietos Delrojaus širdyje. Nenorėjo, kad ir dirbant kas nors užimtų Dino vietą šalia jo.
Papietavusi Ana spėliojo, kas taip staiga pakeitė Delrojaus nuostatas. Negi išties jo širdyje įvyko lūžis? Gal pagaliau susitaikė, kad reikalingas pagalbos? Ar Sojeris tiesiog gerai moka parsiduoti? Gali būti. Bet buvo ir kita galimybė — ir ji labiausiai baugino.
Vakaro žinios.
Kad nusiramintų, ji plekštelėjo į stalą, norėdama atkreipti uošvio dėmesį. Ar bijote, kad jis čia atsibastys?
- Ne.
Ji perskaitė trumpą atsaką iš jo lūpų. Patvirtindamas jis griežtai papurtė galvą. Vis dėlto Ana ne visiškai juo patikėjo. Tai kodėl pasamdėte tą žmogų? Kad būtų kas nors netoliese, jeigu kas…
- Čia nėra jokio ryšio. Tas Sojeris apsireiškė ieškodamas darbo. Svarsčiau, gal mums reikia žmogaus. Ir viskas. — Susijaudinęs jis kurį laiką valgė. Ana į jį tebežiūrėjo. Neapsikentęs jis nuleido šakutę ir kreipėsi į ją nebesukdamas akių. — Ana, jis čia neateis. Pernelyg rizikuotų. Be to, nespės taip toli nusigauti, jį greitai sučiups.
- Seneli, ką sučiups? — paklausė Deividas.
- Nieką. Ir nekalbėk pilna burna. — Vėl atsisukęs į Aną pasakė: — Šiandien skambino valstijos policija. Klausė, ar nenorėčiau, kad kas nors čia budėtų ir stebėtų namus. Dėl viso pikto. Pasakiau ne.
Ji nudelbė akis į lėkštę. Delrojus tekštelėjo į stalą. Tai pajutusi, ji vėl pakėlė akis.
- Aš išties manau, kad nėra jokio pavojaus. Bet jei nori, jiems paskambinsiu ir priimsiu pasiūlymą.
Paprašęs, kad kas nors saugotų jo šeimą, jis prisipažintų bijąs pabėgusio Karlo Herboldo. Tokias drastiškas atsargumo priemones Delrojus laikytų savo silpnumu. Va jei ji paprašytų, galėtų nusileisti, bet ir tai nebūtų patenkintas.
Ji papurtė galvą: ne. Atrodo, jam palengvėjo.
Sprendimas priimtas, ir šis klausimas baigtas. Vis dėlto Ana abejojo, kad Delrojus būtų samdęs Džeką Sojerį, jei tie kaliniai nebūtų pabėgę.
- Įdomu, ką Džekas valgo vakarienės. — Deividas pasilenkė į priekį, kad pro langą matytų vagonėlį.
Jų dienos tokios nuspėjamos, kad bet koks nukrypimas nuo įprasto ritmo — didelis įvykis, ypač beribio smalsumo penkiamečiui. Sūnus išmoko ženklų kalbą kartu su anglų, tad bendraudamas putliais pirštukais, jis be paliovos klausinėdavo kaip bet kuris vaikas. Vakarais Anos pirštai būdavo sustingę nuo begalinio atsakinėjimo.
- Gal Džekas nieko neturi. Ką jis valgo? Seneli, ar jis moka virti?
- Ne mūsų reikalas, ką jis valgo. Jis čia tik dirba, viskas.
- Ar jis galės kartais pažaisti su manim?
- Laikykis nuo jo atokiai, Deividai, rimtai sakau.
- Bet jis toks geras, — atsiliepė nusiminęs Deividas. — Ir myli dinozaurus.
- Jis pasamdytas dirbti, ne tavęs linksminti.
Ana parodė: Ar jis sakė, iš kur atvyko?
- Jis iš tų bastūnų padermės.
Ji metė į uošvį klausiamą žvilgsnį rodydama, kad ne visiškai suprato. Kaip valkata? Duoneliautojas?
- Ne, jis dirba. Tik vis klajoja. Niekada neužsibūna vienoje vietoje. Jis gali rytoj išeiti.
Sukrėstas tokios galimybės, Deividas paklausė:
- Seneli, ar manai, kad jis rytoj išeis? Mama, ar tikrai?
Ji parodė nemananti, kad jis taip greit iškeliautų. Delrojus liepė baigti vakarieniauti, tai Deividas ir padarė be žodžių. Ana slaptom vylėsi, kad Deividas dar pakamantinės Delrojų. Ji pati norėjo daugiau sužinoti apie Džeką Sojerį, bet tam kartui smalsumą užgniaužė.
Kaip visada po vakarienės Deividas nunešė indus nuo stalo į kriauklę, tuo tarpu ji su Delrojumi ilsėdavosi prie paskutinio puodelio kavos ir aptardavo dienos įvykius.
Delrojus niekada nebuvo kalbus, todėl marčios tylėjimas jam netrukdydavo. Bet šįvakar jis buvo itin tylus. Po kurio laiko ji paklausė: Ar skaitėte laikraštyje apie Ezio Hardžo atsisveikinimo vakarienę?
- Seniai buvo laikas, jei nori mano nuomonės, — atsakė. — Jam jau beveik aštuoniasdešimt.
Ana šyptelėjo į kavos puodelį. Atsistatydinęs šerifas buvo ne ką vyresnis už Delrojų. Ir jums reikėjo eiti. Buvo minia žmonių. Daugumą turėtumėte pažinoti.
- Manęs ten nė surišęs nenutemptum. Bilietai buvo po dvidešimt dolerių vienam.
Ne bilieto kaina jį atbaidė. Nebūtų ėjęs į bendruomenės renginį, net jei bilietai būtų buvę už dyka. Ir jam niekada
neatėjo į galvą, kad marti būtų norėjusi. Ezis Hardžas visą jos gyvenimą buvo šerifas. Ji manė, kad jis nusipelnė gerų išleistuvių. Bet jei būtų užsiminusi, kad eikime, Delrojus vis tiek būtų pasakęs ne.
Kai pirmą kartą parsivedė ją namo supažindinti su tėvu, Dinas iš anksto įspėjo, kad Delrojus ne itin draugiškas. Ir įsitikino, kad čia dar per švelnus apibūdinimas. Dino motina Merė buvo antroji Delrojaus žmona. Kol atrado laimę su naują ja šeima, Delrojus išgyveno siaubingus laikus. Tie sunkūs metai uždėjo jam antspaudą.
Visas ir taip ribotas jo visuomeninis gyvenimas mirė kartu su Mere ir Dinu. Pamažu nedidelis draugų būrelis liovėsi kviesti jį į savo pasisėdėjimus. Jis to tarsi nepastebėjo.
Iš pradžių Ana galvojo, kad Delrojus varžosi jos nebylystės, kad jam nepatogu vartoti gestų kalbą viešose vietose. Arba kad jam gaila jos, jaunos našlės, ir nenori jos palikti vienos vakaroti, ypač kai gimė Deividas.
Ilgainiui jai teko apsiprasti, kad uošvio vienatvė neturi nieko bendro su ja. Jis apskritai nemėgo žmonių. Jį žeidė jų smalsumas ir plepalai. Jis atstumdavo bet kokį draugystės ar gerumo gestą, nes manė, kad už jų slypi kokie nors niekingi motyvai. Verčiau jis gyvens užsidaręs. Jos nebylystė jam buvo patogi priežastis atsiriboti nuo pasaulio.
- Ar viską padarei, kas numatyta?
Klausimas pažadino ją iš apmąstymų. Staiga kažką prisiminusi, ji iškėlė pirštą — prie užduoto klausimo grįš. Ji atsinešė vizitinę iš rankinės ir padavė Delrojui.
- Emoris Lomaksas, — jo lūpos sakė vardą, paskui išsprūdo keiksmas, kurį, ji tikėjosi, jis ištarė pašnibždom, kad neišgirstų Deividas.
Aš nuėjau į banką, — parodė jam. — Ponas Lomaksas pagerbė mane pereidamas laukiamąjį vien tam, kad pasakytų labas.
- Slidus tipas.
Nors žodis visai nederėjo prie konteksto, ji suprato, ką Delrojus turėjo omeny. „Slidus“ buvo pats geriausias žodis
paskolų vadybininkui apibūdinti. Kai tik jis ją paliesdavo, — o tai atsitikdavo kaskart, kai jį sutikdavo, — jai iškart norėdavosi nusiprausti. Jis pasikvietė ženklų mokovą, kad jam išverstų.
- Ką tokio jis pats norėjo pranešti?
Jis priminė, kad palūkanų mokėjimo terminas seniai praėjo…
- Vakar išsiunčiau.
Jam tai ir pasakiau. Sakė, kad judviem reikia susitikti ir pasiaiškinti, kada ir kaip pradėsite grąžinti paskolą. Pasisiūlė pats pas jus atvykti.
- Neabejoju, kad nori.
Kad jums nereikėtų vykti į miestą, sakė.
- Greičiau dėl to, kad apžiūrėtų, ką čia turime. — Delrojus išsitraukė dantų krapštuką iš stiklinaitės vidury stalo ir stodamasis sugrūdo į tarpudantį. — Noriu pasižiūrėti televizorių. Gal šįvakar bus ir kokių gerų naujienų.
Jis pyko ant paskolų vadybininko, kad šis šnekėjo su Ana. Gal šiek tiek bijojo žinių iš Arkanzaso. Einantis iš virtuvės Delrojus priminė senstantį meškiną, kuris prarado iltis ir bijo, kad nepajėgs apsiginti.
- Ar senelis ant manęs pyksta? — paklausė Deividas.
Ana siektelėjo ir prisitraukė berniuką arčiau, stipriai apkabino. Kodėl jis turėtų ant tavęs pykti?
- Nes aš per daug šneku.
Jis nepyksta. Tik nervinasi, kad suaugusieji gali būti tikri šiukšlės.
- Ir tas iš banko?
Ji linktelėjo.
- Man jis nepatinka. — Deividas nutaisė rūgščią miną. — Jis kvepia kaip burnos skaliklis.
Juokdamasi ji parodė: Seneliui jis irgi nepatinka.
- O tau?
Ji krūptelėjo: Ne!
Kalbėdamasis su ja, Emoris Lomaksas nesusilaikydavo nebrūžavęs delnu aukštyn žemyn jos rankove arba paspaudęs
ranką pernelyg ilgai ją laikydavo. Ji niekada jo tam neskatino. Buvo mandagi, daugiau nieko. Bet Lomakso ego neskyrė flirto nuo vulgarumo. Bet kai kitą kartą palies, ji pasakys, kas jis — šiknius, ir lieps prilaikyti savo rankas.
Ar galėtų paprašyti, kad vertėja jam tai perteiktų? — pagalvojo.
Laikas maudytis, — parodė Deividui ir pasiuntė laiptais į viršų.
Kol jis pliuškenosi vonioje kartu su visa flotile plastikinių laivelių, ji ėmėsi įprastos veido valymo rutinos. Būtina, bet neįdomi procedūra, ją atlikdavo mechaniškai.
Tačiau šįvakar, prisikišusi prie veidrodžio virš kriauklės, ji truputį ilgėliau žiūrėjo į savo veidą. Nuo vasaros saulės išryškėjo nekenčiamos strazdanos. Einant į lauką reikia nepamiršti pasitepti kremu. Gilios mėlynos akys — iš tėvo. Maža nosis — mamos. Laimė, ji paveldėjo gražiausius jų bruožus. Jie mirė su kelių mėnesių tarpu, vos spėjus ištekėti už Dino — mama nuo kepenų vėžio, tėtį ištiko širdies smūgis.
O kad jie būtų gyvenę ilgiau ir pamatę jos sveiką, girdintį sūnų. Ir kad Dinas būtų pamatęs.
Pyktelėjusi, kad pasidavė liūdnoms mintims, ištraukė Deividą iš vonios. Jis ilgai šluostėsi, vilkosi pižamą, valėsi dantis, tempdamas laiką, kol ji švelniai subarė, kad jau metas į lovą. Kai pagaliau jo galva įspaudė pagalvę, ji prisėdo ant lovos krašto kartu pasimelsti.
Jis užmerkė akis ir sudėjo rankutes po smakru. „Dieve, laimink tėtį, kuris yra danguje. Dieve, laimink senelį. Dieve, laimink mamą. Ir Dieve, laimink Džeką.“
Ana nebuvo tikra, kad teisingai perskaitė iš jo lūpų. Deividas retai keisdavo savo maldą. Nuo tada, kai šį vakaro ritualą pradėjo, jis vos keletą kartų prašė ką nors papildomai laiminti. Kartą — meškėną. Šį maitėdą jie laikė savu, kiekvieną vakarą pabarstydavo jam prieangyje Lucky Charms, tada iš vidaus žiūrėdavo, kaip jis puotauja. Vieną rytą Delrojus rado jį ant kelio negyvą, tuoj už vartų. Buvo suvažinėtas. Deividas keletą vakarų už jį meldėsi.
Kitą kartą jis prašė Dievo pagalbos, kai „Makdonalde“ paliko pliušinį meškiuką. Kai žaisliuko pasigedo ir grįžo atgal, jo nebebuvo. Meškiukas vakaro maldoje buvo minimas apie savaitę.
Tik tas dvi išimtis ji teprisiminė.
Bet ar reikėjo stebėtis, kad Deividas įtraukė Džeką Sojerį į savo maldeles? Juk jo atsiradimas buvo bene pats nuostabiausias dalykas per visą Deivido gyvenimą.
Deivido amžiaus berniukui Sojeris turėjo atrodyti kaip nuotykių knygos herojus. Jis nebuvo toks senas kaip Delrojus, gal dvidešimčia ar net daugiau metų jaunesnis. Jis nebuvo glebus ir pablyškęs, kaip nuo pat gimimo Deividą prižiūrintis vaikų gydytojas. Neturėjo ir švelnaus manieringumo pastoriaus, kuris kartkartėmis juos aplankydavo, nors jo pamokslo juodu klausėsi vienintelį kartą, tada, kai buvo laidojamas Dinas. Džekas Sojeris nepanėšėjo nė į vieną tų vyrų, kurie šmėžavo mažame jos sūnaus pasaulėlyje.
Su savo batais, indėnišku peiliu, žiniomis apie dinozaurus, o dar tas aplamdytas pikapas: blyškiai oranžinis ševroletas, kuris, rodės, puikavosi savo randais kaip koks karo veteranas, — argi nuostabu, kad Džekas padarė tokį stulbinamą įspūdį.
Pasakęs amen, Deividas atsimerkė.
- Mama, kaip manai, ar aš jam patikau?
Buvo beprasmiška apsimesti kvailai, nesuprantančiai, kad jis kalba apie Džeką Sojerį. Esu tikra, kad taip. Kam tu galėtum nepatikti? Ji pasilenkė ir pakuteno jam pilvuką.
Paprastai jam patikdavo kutenimas, prašydavo dar, net kai Ana sakydavo, kad jau gana. Bet šį vakarą į kutenimą jis neatsakė įprastu kikenimu. Pasisuko ant šono ir susidėjo delnus po skruostu.
- Kai užaugsiu, ar būsiu toks aukštas kaip Džekas?
Gal net aukštesnis.
- Norėčiau jam parodyti savo dinozaurų knygą. — Tada plačiai nusižiovavo ir užsimerkė.
Ana vis sėdėjo ant lovos krašto, glostė jam plaukus, ir žiūrint į sūnų taip suspaudė širdį: o kad Dinas būtų spėjęs jį pažinti. Dinas būtų buvęs puikus tėvas. Deividui nebuvo lemta tos meilės patirti.
Delrojus buvo vienintelis suaugęs vyras jo gyvenime. Delrojus geras žmogus. Nors atrodo rūstus, jis geraširdis. Bet jis ne Deivido tėtis. Jam sunku rodyti švelnumą. Jis nemoka paikioti vien tam, kad paikiotų. Jis retai juokiasi. Begalinis Deivido judrumas jį erzina. Negana to, jis leidžia tam irzuliui prasiveržti.
Jis niekada nekalbėdavo nei apie savo pirmąją santuoką, nei apie tuometines bėdas. Nei apie tą vasarą, kai viskas pasiekė kulminaciją. Elgėsi taip, tarsi jo gyvenimas prasidėjo 1976—aisiais, o visi ankstesni metai priklauso kitam žmogui. Trokšdamas užmiršti aną gyvenimą, jis giliai užkasė visus blogus prisiminimus. Neabejotina, buvo dienų, kai išties juos užmiršdavo.
Deja, vakar Karlas Herboldas pabėgo iš kalėjimo ir vėl juos ištraukė į paviršių.

Teisingas atsakymas Almos litteros penktadienio žaidimui “Iš kur Kendalė gavo vestuvinį žiedą? „Pavartykite“ Sandra Brown knygą „Liudytoja“” yra “šiandien nusipirko jį „Wal-Mart” prekybos centre”

Sandra Brown knyga „Liudytoja“ pasakoja istoriją apie jauną moterį, Kendalę Diton, kuri atvyksta į mažą miestelį Prosperą, siekdama tapti profesionalia valstybės skiriama advokate. Neilgai trukus Kendalė pamilsta žaviausią šio miestelio vyriškį ir su juo sukuria šeimą. Viskas taip panašu į svajonę…

Kendalė laukiasi kūdikio ir laimei, rodos, nėra ribų, tačiau… Moteris net įtarti negali, kad šis pojūtis greitai duš kaip trapiausias stiklas, o ji pati bus įpainiota į kraupų fanatišką ir neapykantos kupiną sąmokslą bei taps didžiulės apgavystės dalyve. Kendalė toliau sėkmingai dirba savo darbą, tačiau ima justi, kad ją supa keisti dalykai, paslaptys, baimė ir išsigandusios akys, kol galų gale… moteris tampa žiauraus nusikaltimo liudininke. Ir nuo šiol pavojus gresia ne tik jai pačiai, bet ir brangiausiam kūdikiui, o gražiausiomis svajonėmis pieštas gyvenimas virsta tikru košmaru…

Romanas „Liudytoja“, kaip ir visos Sandra Brown knygos, pasižymi intriguojančiu siužetu, gyvais veikėjų charakteriais ir netikėta pabaiga. O paėmus į rankas, jau ir nesinori paleisti iki pat pabaigos.

Video apie Liudytoją

Knygos “Liudytoja” ištrauka:

Trečias skyrius
Kai artinosi prie jo lovos, ant vinilinių grindų plytelių sucypė jos naujų sportukų padai. Jis gulėjo visiškai ramus, tylus ir akylai stebėjo ją.
- Maniau, miegi, — tarė Kendalė. — Kevinas užmigo, todėl atėjau tavęs aplankyti. Girdėjau, vakarienės valgei lengvo maisto. Juk apetitas — geras ženklas, tiesa? — Skėstelėdama rankas ji padarė dailų piruetą. — Ar patinka mano nauji drabužiai? Naujausia mada.
Į linksmą čiauškesį jis visai nekreipė dėmesio, todėl Kendalė nuleido rankas — apsimestinė šypsena pranyko. Juo dėta ir ji piktintųsi, jei kas mėgintų ją raminti kvailais juokeliais. Jis kentė skausmą, jautėsi pažemintas, kad yra bejėgis ir priklausomas. Turbūt ir šiek tiek bijojo — bijojo, kad niekada nebeatgaus atminties, taip pat ką sužinos apie save atminčiai grįžus.
- Labai užjaučiu, kad taip nutiko, — nuoširdžiai pratarė ji. — Turbūt baisu neprisiminti, kas esi ir iš kur, kokie tavo planai, ką darei, jautei ir galvojai. — Ji nutilo, kad padarytų stipresnį įspūdį. — Bet visa tai sugrįš.
Pakėlęs ranką prie kaktos, jis priglaudė nykštį prie vieno smilkinio, didįjį pirštą prie kito — tarsi mėgindamas išspausti iš kaukolės informaciją.
- Nė velnio negaliu prisiminti. Ničnieko. — Nuleidęs ranką nužvelgė ją šaltu žvilgsniu. — Kur tiksliai mes esame?
- Miestelis vadinasi Stivensvilis. Džordžijoje.
Pavadinimus jis pakartojo — tarsi mėgindamas atmintyje
juos atpažinti.
- Ar mes gyvename Džordžijoje?
Ji papurtė galvą.
- Ne, tiesiog važiavome pro šalį keliaudami į Pietų Karoliną.
- Aš vairavau, — tarė jis. — Kad nesitrenkčiau į išvirtusį ir kelią užtvėrusį medį, turbūt per daug suktelėjau. Kelias buvo slidus. Mūsų automobilis sumėtytas nulėkė į siaurą tarpeklį, trenkėsi į medį, o paskui nuskendo patvinusiame upelyje.
Kendalei perdžiūvo burna.
- Tu visa tai prisimeni?
- Ne, neprisimenu. Šiuos faktus man išdėstė šerifas.
- Šerifas?
Iš karto pajutęs jos balse nerimą, jis pažiūrėjo klausiamai.
- Taip. Šerifo padėjėjas. Atėjo šiandien anksti ryte, prisistatė ir uždavė kelis klausimus.
- Kodėl?
- Turbūt norėjo gauti atsakymus.
- Bet aš jam pateikiau atsakymus.
Ilgai tvyrojo tyla, jis užsigalvojęs žvelgė į ją, o paskui tyliai tarė:
- Matyt, pamanė, kad melavai.
- Nemelavau!
- Viešpatie.
Susiraukęs iš skausmo jis vėl pakėlė ranką prie galvos. Kendalė iškart ėmė atgailauti.
- Atsiprašau, nenorėjau šaukti. Ar tau skauda? Gal pakviesti seselę?
- Ne. — Jis stipriai užsimerkė ir giliai atsiduso. — Man viskas bus gerai.
Gailėdamasi dėl tokio neapgalvoto protrūkio ir norėdama pataisyti padėtį, Kendalė iš aprasojusio plastikinio grafino pripylė į stiklinę vandens. Įkišusi ranką tarp pagalvės ir sprando atsargiai kilstelėjo jo galvą. Kol laikė stiklinę prie lūpų, jis per plastikinį šiaudelį patraukė kelis gurkšnius.
- Pakaks? — paklausė ji, kai jis atlošė galvą.
Vyras linktelėjo. Kendalė švelniai nuleido jo galvą ant pagalvės ir pastatė stiklinę ant padėklo su ratukais.
- Ačiū. — Jis atsiduso. — Šitas galvos skausmas — tikra kankynė.
- Po dienos kitos bus geriau.
- Aha.
Jis atrodė tuo netikintis.
- Žinau, kad skauda, bet turėtum džiaugtis, kad išvengei sunkesnių sužalojimų. Gydytojas konsultavosi su neurologu iš Atlantos.
- Girdėjau jūsų pokalbį.
- Tad neturėtum nuogąstauti. Bet kurią akimirką atmintis gali grįžti.
- Gali ir užtrukti. Manau, tau taip labiau patiktų.
Ji tokiai replikai nebuvo pasiruošusi, todėl akimirką neteko žado.
- Nesuprantu, ką… Ką nori pasakyti?
- Juk labiau norėtum, kad man atmintis grįžtų vėliau, o ne anksčiau?
- Kodėl turėčiau to norėti?
- Neturiu supratimo.
Kendalė nusprendė, kad geriausia bus patylėti.
Po akimirkos jis linktelėjo galvą koridoriaus link, kur ji su gydytoju kalbėjosi apie jo būklę.
- Daug skaitei apie amneziją. Atrodo, tarsi mėgintum viskuo pasirūpinti, išsiaiškinti visas galimybes. Tiesiog smalsu, kam tai darai.
- Norėjau suprasti, su kuo tu — su kuo mes — susidūrėme. Argi ne normalu?
- Nežinau. Ar normalu?
- Man — taip, normalu. Man patinka visada žinoti, kur esu. Patinka būti pasiruošusiai blogiausiam, kad nenusiminčiau, kai kas nors bloga įvyks. Tas noras iš našlaitės dalios — dar visai maža likau be tėvų. Taip ir neatsikratau baimės, kad nutiks kas nors netikėta.
Staiga susipratusi, kad per daug prikalbėjo, Kendalė užsičiaupė.
- Kodėl nutilai? — paklausė jis. — Jau darėsi įdomu.
- Nenoriu tavęs trikdyti. — Išsišiepė vildamasi, kad jis palaikys tai juoku ir pokalbio pabaiga. — Ar skauda koją?
- Nelabai. Tik baisiai nepatogu. Ištinusios ir užgautos vietos skauda labiau.
Jo dešinė ranka nejudėdama gulėjo skraite. Oda nuo riešo iki bicepso, kurį dengė plati ligoninės drabužio rankovė, buvo sėte nusėta mėlynėmis.
- Ši atrodo ypač skausminga.
Kendalė paglosčiusi tamsią mėlynę neatitraukė plaštakos nuo raumeningos jo rankos. Regis, jai būtinai reikėjo jį paliesti.
Jo dėmesį patraukė kairė jos ranka. Tiksliau, jis spoksojo į vestuvinį žiedą ant bevardžio piršto. Tas žvilgsnis tarsi dar labiau sustiprino karštį, sklindantį nuo jo odos Kendalei per pirštų galiukus. Nereikėjo jo liesti. Tikrai nereikėjo budinti jokių prisiminimų. Bet Kendalė neprisivertė atitraukti rankos.
Šiek tiek pasukęs veidą jis pažiūrėjo į ją. Paskui patamsėjusių akių žvilgsnis nuslinko jos veidu ir nusileido per gelsvai rudus natūraliai banguotus plaukus iki pat pečių. Ji atlaikė tą žvilgsnį, kaip jai rodėsi, labai ilgą, — visą tą laiką stovėjo sulaikiusi kvėpavimą.
Pajutusi širdies tvinksnius gerklėje Kendalė paklausė:
- Gal yra kokių prošvaisčių? Atpažinai?
Jo žvilgsnis vėl grįžo prie jos akių; įdomu, ar jis prisimena, koks neįprastas pilkas jų atspalvis — tokį daugelis žmonių laiko žaviu, o meluojantys liudytojai nuo jo sutrinka. Kai
jo žvilgsnis nuslinko prie lūpų, ji pajuto pilve atsiveriančią tuštumą, tarsi milžinišku greičiu leistųsi liftu. O gal dar blogiau — lyg būtų pagauta daranti kažką uždrausta.
Kendalė pamėgino atitraukti ranką, bet jis greitai ją sulaikė ir tvirtai suspaudė. Tada ėmė sukioti siaurą auksinį žiedelį ant jos piršto.
- Vestuvinis žiedas nelabai prabangus.
Tiesa. Juk šiandien nusipirko jį „Wal—Mart“ prekybos centre.
- Tokio norėjau.
- Ar neišgalėjau nupirkti geresnio?
- Ne pinigai buvo svarbiausia.
Jis nesiliovė sukiojęs žiedo.
- Neprisimenu, kad būčiau tau jį užmovęs. — Jis žvilgtelėjo į ją. — Ir tavęs neprisimenu. Ar esi tikra, kad mudu susituokę?
Ji dirbtinai sukikeno.
- Na, dėl to suklysti negalėčiau.
- Žinoma, bet gali sumeluoti.
Kendalės širdis suplakė smarkiau. Net praradęs atmintį jis puikiai skaitė jos mintis.
- Kam man meluoti?
- Nežinau. Kam?
- Tai kvaila.
Ji vėl pamėgino ištraukti ranką, bet jis laikė ją stebėtinai stipriai.
- Man tikrai sunku visa tai įsisąmoninti.
- Ką?
- Tave. Kūdikį. Viską.
Jis pradėjo pykti.
- Kodėl manimi abejoji?
- Todėl, kad negaliu tavęs prisiminti.
- Bet tu nieko neprisimeni!
- Kai kurie dalykai nepamirštami, — atsakė pakeltu balsu, — ir galiu lažintis, kad gulėti su tavimi yra vienas iš tokių.
Palubėje užsidegusios šviesos juos mažne apakino.
- Ar viskas gerai?
- Išjunkit tą prakeiktą šviesą! — suriko jis. Pakėlęs ranką prisidengė akis nuo akinančios baltai mėlynos šviesos.
- Išjunkite, — paliepė seselei Kendalė. — Matote, kad šviesa žeidžia jam akis ir dėl to stiprėja galvos skausmas.
Seselė užgesino šviesą. Visi tylėjo. Bet paskutiniai vyro žodžiai vis dar skambėjo Kendalei ausyse. Galiausiai nedrįsdama pažvelgti į ligonį Kendalė kreipėsi į seselę:
- Atsiprašau, kad buvau nemandagi. Ir kad sujaudinau ligonį. Tas atminties praradimas mums abiem kelia įtampą.
- Tad geriau naktį pailsėkite. Gydytojas liepė ligonio stipriai nespausti. — Ji atkišo padėklą, ant kurio gulėjo švirkštas. — Atėjau suleisti jam labos nakties vaistų.
Vėl atsisukusi į vyrą Kendalė išsišiepė ir tarė:
- Kuo labiau spausi, tuo sunkiau tavo atmintis pasiduos. Saldžių sapnų. Ateisiu rytoj ryte.
Ji švelniai paglostė jam petį ir pasišalino, kol jis su savo talentu nustatyti tiesą neįskaitė jos akyse melo.
Pralaukusi tris ilgas valandas ji leidosi į žygį.
Naujagimio lovelėje ramiai miegojo Kevinas: keliukai pariesti po krūtine, sauskelnėmis apmautas užpakaliukas pūpso. Iškvėpdamas jis kaskart tyliai kūdikiškai sušnarpšdavo. Jos ausis prie tų garsų jau buvo pratusi.
Kendalė buvo tokia įsitempusi, kad nemiegojo, negalėjo net prigulti ant ligoninės lovos. Jei fizinis nuovargis paimtų viršų prieš proto budrumą ir ji užmigtų, pražiopsotų progą.
Moteris jau kelioliktą kartą žvilgtelėjo į laikroduką ant rankos. Dvylika keturiasdešimt penkios. Dar penkiolika minučių, nusprendė ji. Jokio griežto grafiko. Tiesiog ji išmokyta veikti pagal įvykių eigą. Ir kuo toliau ji bus nuo Stivensvilio auštant, tuo geriau.
Pirštų galais nutipenusi prie lango ji tyliai praskleidė užuolaidas ir pažvelgė pro užrasojusį stiklą. Lauke vis dar smarkiai ir tolygiai lijo. Dėl to bus sunkiau vairuoti, bet blogas oras jai visada nešė sėkmę. Jei ne blogas oras, jie nebūtų darę lanksto. Jei ne lankstas, jie nebūtų patyrę avarijos. Jei ne avarija, jie jau būtų grįžę į Prosperą. Oras tapo jos sąjungininku. Todėl dabar ji dėl jo nesikarščiuos.
Pro langą Kendalė matė automobilį ten, kur pastatė — kitoje gatvės pusėje, pusiaukelėje tarp aikštelės ir visą parą veikiančios savitarnos skalbyklos.
- Padangos jau nuriedėjo kelis tūkstančius mylių, — tarė pardavėjas darbinio bato nosimi spyręs į kairį priekinį ratą. — Nėra į ką labai žiūrėti, bet važiuoja gerai.
Ji neturėjo laiko rinktis. Be to, vietinio Stivensvilio laikraščio skelbimų skyrelyje šis automobilis buvo vienintelis parduodamas privataus asmens.
- Moku tūkstantį dolerių.
- Prašiau tūkstančio dviejų šimtų.
- Tūkstantis.
Kendalė ištraukė iš kišenės dešimt banknotų po šimtą ir padavė jam.
Nuspjovęs į purvą ploną seilių su tabako sultimis čiurkšlę, vyras žiūrėdamas į pinigus mąsliai pasikasė žandenas ir galiausiai apsisprendė.
- Palaukit čia. Ilgai netruksiu. Dokumentai liko namie.
Privertusi automobilio pardavėją važiuoti iš paskos iki skalbyklos, Kendalė parvairavo seselės mašiną prie ligoninės.
- Kol kas ketinu palikti automobilį čia, — tarė ji, kai pardavėjas įteikė jai du mašinos raktelių komplektus. — Mudu su vyru vėliau jį paimsime. Dabar parvešiu jus namo. Atsiprašau už nepatogumus.
Kad ir kokių nepatogumų ji pridarė, juos menkino jo kišenės turinys — tūkstantis dolerių. Žinoma, vyrui buvo smalsu, kuo ši moteris vardu, kur gyvena, ką veikia jos vyras. Jis uždavė jai daugybę klausimų, o Kendalė jam mandagiai ir lengvai melavo.
„Esi apsigimusi melagė, — kartą jai pasakė Rikė Sju. — Štai kodėl tu tokia gera advokatė.“
Prisiminusi draugės žodžius Kendalė ilgesingai šyptelėjo. Jos visos trys senelės virtuvėje kepė smulkintu šokoladu apibarstytus sausainius. Kendalė taip gyvai įsivaizdavo veidus ir balsus, tarsi jos būtų ligoninės palatoje.
Rikės Sju pastaba turėjo draugę sudrausminti, bet Kendalė palaikė ją komplimentu.
- Būk atsargi, Rike Sju. Tokie žodžiai ją tik padrąsina, — įspėjo senelė. — Dievas mato, apgaudinėti jai jokio padrąsinimo nereikia.
- Aš neapgaudinėju! — paprieštaravo Kendalė.
- Tai pati didžiausia iš visų tavo apgaulių, — pareiškė senelė kratydama tešla aplipusį medinį šaukštą. — Ar prisimeni, kiek kartų vaikystėje buvau kviečiama į mokyklą pasiaiškinti dėl tavo beprotiškų pramanų, kuriuos pasakodavai klasės draugams? Ji vis ką nors išsigalvodavo, — paaiškino senelė Rikei Sju.
- Kartais kiek pagražindavau tiesą, kad būtų įdomiau, — prunkštelėjusi išdidžiai prisipažino Kendalė. — Bet to apgavyste nevadinčiau.
- Sutinku, — dalykiškai pritarė Rikė Sju pildamasi į burną saują šokolado drožlių. — Tai vadinama melu.
Kendalei užspaudė gerklę nuo sukilusių jausmų prisiminus tas dvi moteris, kurių taip stipriai ilgėjosi. Jei dabar pasiners į prisiminimus, širdies skausmas ją paralyžiuos. O jai reikia veikti, kol dar yra laiko, kol vyrui, skaitančiam jos mintis kaip elementorių, negrįžo atmintis.
Ji žvilgtelėjo į laikroduką — pirma valanda nakties. Laikas.
Nutipenusi pirštų galais pravėrė duris ir atsargiai pasidairė po koridorių. Budėjo dvi seselės. Vienos dėmesį buvo prirakinęs romanas, kita plepėjo telefonu.
Kiek anksčiau Kendalė nepastebėta prasmuko pro jas ir nunešė daiktus į mašiną, tad dabar beliko išnešti kūdikį.
Grįžusi prie lovelės pakišo rankas mažyliui po pilveliu ir švelniai jį apvertė. Kūdikis susiraukė, bet neprabudo net kai pakėlusi prispaudė jį prie krūtinės.
- Tu toks geras berniukas, — sušnibždėjo Kendalė. — Juk žinai, kad mamytė tave myli, tiesa? Ir padarysiu viską — viską, — kad tik tave apsaugočiau.
Ji tyliai išslinko iš palatos. Ištisas valandas prabuvus tamsoje, koridorius atrodė neįprastai šviesus. Stabtelėjusi kelias sekundes Kendalė leido akims priprasti prie šviesos, o paskui pradėjo sėlinti koridoriumi.
Jeigu pavyks nepastebėtai prasmukti koridoriaus posūkiu, jai pasiseks. Kokių dešimt metrų ji neturės jokios priedangos. Jei kuri seselė akies krašteliu ją pamatys, Kendalė jau turėjo sugalvojusi paaiškinimą: Kevinui susikaupė dujų, jis irzlus, todėl nusprendusi pasivaikščioti.
Seselės patikėtų be išlygų, bet Kendalės planai žlugtų. Kitą naktį tektų vėl mėginti. Bet kiekviena valanda brangi — rytoj jau gali būti per vėlu. Reikia dingti šiąnakt.
Ji sutelkė dėmesį į žingsnius — turi eiti tyliai ir greitai. Nukreipusi žvilgsnį į abi seseles, skaičiavo atstumą iki kampo. Kiek dar liko? Trys metrai? Keturi?
Kevinas atsirūgo.
Kendalei šis garsas prilygo patrankos šūviui. Ji sustingo besidaužančia širdimi. Atrodo, raugulio daugiau niekas neišgirdo. Viena seselė tebeskaitė, o kita tebeplepėjo, regis, vis labiau įsitraukdama į pokalbį:
- Todėl pasakiau, jeigu jis tris kartus per savaitę eis žaisti boulingo, koks jam skirtumas, jei naktį budėsiu ligoninėje.
Jis atšovė, kad tai skirtingi dalykai. Tada aš ir sakau: „Velniai griebtų, tu teisus. Juk už boulingą nė grašio negausi.“
Kendalė nesiklausė šeiminio kivirčo pabaigos. Prisėlinusi prie kampo ji atsidūrė kitame koridoriuje. Pavyko!
Nugara atsirėmusi į sieną, Kendalė užsimerkė, giliai įkvėpė ir suskaičiavo iki trisdešimt. Kai jau buvo tikra, kad seselių neišjudino, atsimerkė.
Tačiau išsijudino jis.

Populiariai serialų žvaigždei Keitei Delani, pasiekusiai pačią karjeros viršūnę, persodinama širdis. Gavusi naują širdį graži ir aikštinga moteris visiškai pasikeičia: ji palieka mylimąjį, atsisako televizijos žvaigždės gyvenimo, iš Holivudo išvyksta į nedidelį miestelį ir vietinės televizijos kanale pradeda vesti laidą, kurioje našlaičiams ieškoma įtėvių. Bet pasidžiaugti naujuoju gyvenimu Keitei netenka – paštu ima plūsti iškarpos iš laikraščių, kuriuose rašoma apie nužudytus širdies gavėjus, kuriems širdis buvo persodinta tą pačią dieną kaip ir jai. Moteris supranta, kad grėsmė iškilo ir jos gyvybei. Bet iš kurios pusės sėlina pavojus?

Keitė kreipiasi pagalbos į detektyvinių romanų rašytoją Aleksą Pirsą, šis greitai tampa ir jos mylimuoju. Artėjant širdies persodinimo metinėms, persekiotojas vis arčiau, o įtariamųjų tik daugėja…

Sandra Brown (Sandra Braun, g. 1948 m.) – JAV rašytoja, detektyvinių trilerių autorė, parašiusi per 60 knygų, kurios išverstos daugiau kaip į 30 kalbų. Lietuvių skaitytojams gerai žinomi jos romanai „Alibi“, „Pavydas“, „Baltasis karštis“, „Šalčio faktorius“, „Sveika, tamsa“, „Susikeitimas“, „Užgavėnės”, „Svetimas veikas”, „Mirtinos paslaptys” ir kt. Daugelis S. Brown romanų yra skaitomiausių knygų sąrašuose, ir visi jie, pasak USA Today, verčia skaitytoją nerimastingai versti puslapį po puslapio iki pat pabaigos.
Visos rašytojos Sandra Brown knygos

Detektyvas seržantas Dankanas Hačeris vidury nakties iškviečiamas į teisėjo Kato Leirdo namus tirti žmogžudystės. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta: Eliza, gražuolė teisėjo žmona, gindamasi nušovė įsilaužėlį. Tačiau Dankanui Elizos pasakojimas sukelia įtarimų. Nuojauta kužda, kad moters papasakota versija teisinga tik iš dalies – ir kaip tik ta istorijos dalis, kurią ji nutyli, kelia didžiausią susidomėjimą. Pasiryžęs prisikasti prie tiesos, Dankanas greitai suvokia, kad karjerai ir jam pačiam iškilo pavojus – jis pajunta nebegalintis nuslėpti vis didėjančios traukos prie Elizos. Viskas dar labiau komplikuojasi, kai staiga dingsta ir pati Eliza…

Trilerių meistrės Sandros Brown romanai yra skaitomiausių knygų sąrašuose ir visi jie, pasak dienraščio „USA Today“, verčia skaitytoją nerimastingai versti puslapį po puslapio iki pat pabaigos. „Nešvarus žaidimas“ yra dar viena intriguojanti ir kupina netiketų periperijų detektyvinė istorija.
Fosteris Spikmenas ir jo žmona Lora buvo turtingi, klestėjo ir džiaugėsi gyvenimu, kol likimas atėmė viltį turėti vaikų. Spikmenai nusprendžia, kad jiems padėti galėtų buvęs futbolininkas Grifas ir ima jį įkalbinėti slaptam sandėriui. Grifas viską pastato ant kortos, o kuo lošimas azartiškesnis, tuo daugiau mįslių ir… lavonų.

Penkerius metus atsėdėjęs kalėjime, buvęs futbolininkas Grifas Berketas išeina į laisvę. Tačiau jo reputacija ir karjera sužlugdyta ir į ankstesnį gyvenimą sugrįžti jis nebeturi galimybių. Fosteris Spikmenas, oro transporto bendrovės savininkas bei vadovas, ir jo žmona Lora – pavyzdinga pora. Jie buvo turtingi, klestėjo ir džiaugėsi gyvenimu, kol likimas atėmė viltį turėti vaikų. Spikmenai nusprendžia, kad jiems padėti galėtų Grifas ir ima jį įkalbinėti slaptam sandėriui. Tačiau Grifo prisireikia ne tik Spikmenams – į jį nusitaiko ir detektyvas Stanlis Rodartė, senas Grifo priešas, siekiantis jam suversti kaltę už neišaiškintą žmogžudystę. Spikmenų žadamas atlyginimas už paslaugą neįsivaizduojamai didelis, bet paimdamas pinigus Grifas atsižadėtų meilės ir vienintelės progos išpirkti kaltę… Grifas viską pastato ant kortos, o kuo lošimas azartiškesnis, tuo daugiau mįslių ir… lavonų.

Knygos ištrauka:

Pirmas skyrius
Viskas?
– Viskas. – Grifas Berketas švystelėjo supliuškusį kelionmaišį ant užpakalinės sėdynės ir atsisėdo priekyje. – Atsinešiau nedaug. O suvenyrų tikrai neketinu pasiimti. – Jis nenorėjo, kad daiktai primintų laiką, kai sėdėjo Didžiajame – toks kodinis pavadinimas oficialiai buvo suteiktas federalinei pataisos įstaigai Big Springe, Teksaso valstijoje.
Grifas patogiai įsitaisė ant puikia oda aptrauktos sėdynės, pakreipė kondicionierių, kad oro srovė pūstų tiesiai į jį, paskui, suvokęs, kad jie vis dar nevažiuoja, dirstelėjo į vairuotoją.
– Saugos diržas.
– A. Tikrai. – Grifas persijuosė diržu krūtinę ir užsisegė. Nenorėčiau pažeist įstatymo, – nusišaipė.
Vajetas Terneris buvo neblogas advokatas, bet jo humoro jausmas, jei apskritai tokį turėjo, buvo užrakintas devyniais raktais. Jis nė nešyptelėjo, išgirdęs ironiškus Grifo žodžius.
– Nagi, pralinksmėk, Terneri, – tarė Grifas. – Juk diena ypatinga.
– Deja, ne mes vieni ją švenčiame.
Terneris atkreipė Grifo dėmesį į bjaurų gelsvai žalią automobilį, stovintį invalidams skirtoje aikštelėje. Matyt, neteisėtai, nes nuo užpakalinio vaizdo veidrodėlio nekarojo kortelė. Grifas neatpažino nei automobilio markės, nei modelio, prieš penkerius metus tokių nebuvo. Sedanas be jokių puošmenų nekrito į akis. Į akis krito tik vyras už vairo. Grifas tyliai nusikeikė.
– Ką jis čia veikia?
– Per visas žinių laidas pranešta, kad tu šiandien išeini iš kalėjimo, bet nemanau, kad jis atvežė šampano.
– Tai ko trenkės tokį kelią pamatyti seno bičiulio?
– Turbūt nori tęsti judviejų pradėtą reikalą.
– Be prošvaisčių.
Žmogus, apie kurį jie kalbėjo, Stanlis Rodartė, pastatė automobilį taip, kad būtų pastebėtas. Norėjo, kad Grifas jį pamatytų. O Grifas jį būtų atpažinęs bet kur, nes Stanlis Rodartė buvo šlykštus šunsnukis. Atrodė, kad jo veidas išpjautas iš ąžuolo grandininiu pjūklu, o pjaustytojas taip nekantravo, kad neaplygino dantytų kraštų. Aštrūs kaip peilio geležtė skruostikauliai metė šešėlį ant raudonos raupuotos odos. Plaukų spalva ir tekstūra panaši į nešvarių šiaudų. Akys už tamsių akinių stiklų – gelsvos, prisiminė Grifas, – be abejo, įsmeigtos į jį su pykčiu, neatlyžusiu net per penkerius metus.
Grifas atsainiai trūktelėjo pečiais, nors ir sunerimo.
– Be reikalo gaišta.
– Matyt, jam taip neatrodo, – atsiliepė Terneris bloga lemiančiu balsu.
Kai jie važiavo pro Rodartės automobilį, Grifas plačiai nusišypsojo ir kilstelėjo didįjį pirštą.
– Jėzau, Grifai. – Artėdamas prie kalėjimo vartų, Terneris padidino greitį. – Kas tau darosi?
– Aš jo nebijau.
– Be reikalo. Jei turėtum bent lašą proto, apsidirbtum iš baimės. Atrodo, jis nepamiršo Bandžio. Nesimaišyk jam po kojomis. Kalbu rimtai. Girdi? Atsuk kitą skruostą.
– Ar man reikės mokėti už šį neprašytą patarimą?
– Ne, patarimas veltui. Man irgi gresia pavojus.
Nors kondicionierius veikė, Grifas atidarė langą, kai Terneris išvažiavo pro vartus, palikdamas federalinį kalėjimą, kuriame Grifas praleido pastaruosius penkerius metus. Jis sėdėjo mažiausios apsaugos bloke, bet vis dėlto tai buvo kalėjimo blokas.
– Nenoriu įžeisti Big Springo gyventojų, bet šio miesto ribose pasirodyti nebeketinu, – pasakė jis, kai automobilis išvažiavo iš vakarų Teksaso miestelio ir 20ąja magistrale nušvilpė į rytus.
Oras buvo karštas, sausas ir smėliuotas, pilname mašinų greitkelyje trenkė dyzelinio kuro ir benzino išmetamosiomis dujomis, bet tai buvo laisvės oras, Grifo paragautas pirmą kartą per tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt penkias dienas. Godžiai jį kvėpė.
– Gera laisvėje? – paklausė advokatas.
– Neįsivaizduoji.
– Aš nejuokavau dėl Rodartės, – patylėjęs tarė Terneris. Smėlingas vėjas gremžė Grifui veidą ir priplojo plaukus
prie galvos.
– Raminkis, Terneri, – tarė jis, perrėkdamas pro šalį dundančio smardaus gyvulinio sunkvežimio kriokimą. – Nemojuosiu raudonu skuduru Rodartei po nosimi. Niekam nemojuosiu. Tai mano praeitis. Senovės istorija. Buvau nubaustas, grąžinau skolą visuomenei. Tau prieš akis perauklėtas ir pasitaisęs žmogus.
– Malonu girdėti, – nepatikliai atsiliepė advokatas.
Per automobilio šoninio vaizdo veidrodėlį Grifas stebėjo Rodartę. Sis paskui juos išvažiavo iš Big Springo ir neatsiliko, nors žiūrėjo, kad tarp jų automobilių įsiterptų bent trys mašinos. Vajetas Terneris neužsiminė, kad Rodartė juodu seka, gal nematė. Grifas norėjo pasakyti, bet paskui sumetė, kad advokatui kai ko žinoti nebūtina. Tik susirūpins.
Sukoręs penkis šimtus kilometrų, Grifas stovėjo vidury gyvenamojo kambario, vargu ar verto tokio pavadinimo. Gyvalioti čia įmanoma, gyventi – ne. Tamsus kambarys buvo niūrus, bet blausi šviesa slėpė jo trūkumus. Per vieną sieną nuo grindų iki lubų it dantytas žaibas vingiavo piršto pločio plyšys. Kilimas buvo lipnus. Kondicionierius gergždė, pučiamas oras buvo drėgnas ir trenkė nebešviežiais kinų valgiais.
– Ne kažin kas, – pripažino Terneris.
– Smirdi.
– Bet nereikia nuomos sutarties. Už butą mokėsi kas mėnesį. Tarkim, čia apsistojai tik kol rasi geresnį kambarį.
– Big Springe bent jau buvo švaru.
– Nori grįžti?
Galbūt Terneris vis dėlto turi humoro jausmą.
Grifas bloškė kelionmaišį ant sofos. Sofa aiškiai nepatogi, o apmušalai ištepti velnias žino kuo. Jis maloniai prisiminė kooperatinį butą dangoraižyje Dalase, prabangiame Vėžlių Upelio rajone, kur kadaise gyveno. Dieną užlietas šviesos, naktį su nuostabiu vaizdu už lango. Su visais įmanomais patogumais. Pusės įrengimų paskirties jis nežinojo ir paleisti jų nemokėjo. Bet svarbiausia – jis juos turėjo.
– Negi, parduodamas mano butą, nieko nepalikai?
– Drabužius. Asmeninius daiktus. Paveikslus. Jie saugykloje. Bet visa kita… – Terneris papurtė galvą ir ėmė neramiai čiupinėti raktelius, lyg nekantrautų kuo greičiau grįžti į automobilį, nors jie važiavo beveik penkias valandas ir tik kartą buvo sustoję. – Pirmiausia pardaviau daiktus iš „žaislų dėžės”.
Taip meiliai Grifas vadino papildomą garažą, kurį išsinuomojo suaugėlio žaisliukams laikyti. Slidės, akvalangas, indiškas motoroleris, laivas ešerių žūklei, nuleistas į vandenį vos kartą. Daiktai, kuriuos jis dažniausiai pirko dėl to, kad turėjo užką.
– Paskui nebeliko eskalados ir poršė. Leksusą pardaviau tik tada, kai nebeturėjau išeities. Paskui ėmiau pardavinėti daiktus. Teko parduoti, Grifai. Sumokėti baudai. Atlyginti už konsultavimą.
– Atlyginti tau.
Terneris liovėsi grabinėti raktelius. Kitomis aplinkybėmis jo karinga poza būtų buvusi juokinga. Grifas buvo beveik dvidešimčia centimetrų aukštesnis, kalėjime neapsileido ir mankštinosi. Dabar buvo net tvirtesnis negu prieš penkerius metus.
Vajetas Terneris buvo išblyškęs kaip žmonės, dirbantys uždarose patalpose dvylika valandų per parą. Jam mankšta reiškė aštuoniolika golfo duobučių, važinėjimą golfo vežimėliu ir du kokteilius klube. Keturiasdešimt penkerių jau buvo užsiauginęs minkštą pilvuką ir apdribusį užpakalį.
– Taip, Grifai, atlyginti man, – ėmė teisintis jis. – Aš gaunu pinigus už darbą. Kaip ir tu.
Grifas valandėlę žiūrėjo į jį, paskui tyliai atkirto:
– Gaudavai. Kaip ir aš gaudavau.
Terneris atlyžo ir, regis, šiek tiek sutrikęs dėl trumpalaikio pykčio, nusigręžė ir padėjo ant pinto kavos staliuko kitą raktų rinkinį.
– Mūsų atliekamas automobilis. Stovi lauke. Iškart pamatysi. Blausiai raudona dvejų durų honda. Nieko neverta, todėl nuo tada, kai Suzana nusipirko reindžroverį, laikom jį kraštutiniams atvejams. Važiuoja gerai. Alyva pakeista, padangos patikrintos. Važinėk juo, kiek reikės.
– Ar į mano sąskaitą bus įtrauktas kasdienis mokestis už nuomojamą automobilį?
Terneris vėl įsižeidė.
– Ko tu toks šiknius? Bandau padėti.
– Tavo pagalbos man reikėjo prieš penkerius metus. Kad ištrauktum mane iš kalėjimo.
– Padariau, ką galėjau, – atšovė Terneris. – Buvai sučiuptas. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi.
– Oho. Reikia užsirašyti. – Grifas patapšnojo per kišenes, lyg ieškodamas rašiklio.
– Dingstu iš čia.
Terneris pasuko prie durų, bet Grifas užkirto jam kelią.
– Gerai, gerai, tu – advokatų karalius, o aš – nedėkingas šiknius. Kas dar? – Jis luktelėjo, kol Ternerio pasipiktinimas apslops, ir prašneko taikiau: – Ką dar dėl manęs padarei?
– Sudėjau į spintą miegamajame kai kuriuos tavo drabužius. – Jis mostelėjo į atdaras duris kitame kambario gale. Džinsai ir megztiniai atverčiama apykakle iš mados neišėjo. Nupirkau paklodžių ir rankšluosčių. Tualeto reikmenis turi?
– Kelionmaišyje.
– Butelis vandens, pienas, kiaušiniai šaldytuve. Duona irgi. Sandėliuke gali būti tarakonų.
– Tai jau tikrai.
– Klausyk, Grifai, suprantu, kad čia ne rūmai, bet…
– Rūmai? – pakartojo Grifas juokdamasis. – Nemanau, kad šį sąvartyną kas nors palaikytų rūmais. Bet pats sakei, kad būstas laikinas, – pridūrė, nenorėdamas pasirodyti nedėkingas. – Ar yra telefonas?
– Miegamajame. Užstatą sumokėjau aš. Telefonas mano pavarde. Kai turėsi savo, galėsim išjungti.
– Ačiū. Koks numeris? Terneris pasakė.
– Neužsirašysi?
– Mano galvoje tilpdavo pora šimtų rungtynių. Dešimt skaičių tikrai prisiminsiu.
– Hm. Gerai. Neužmiršk pasirodyti lygtinio paleidimo priežiūros pareigūnui. Jis turi žinoti, kaip su tavim susisiekti.
– Pirmas punktas sąraše. Paskambinti Džeriui Arnoldui. Grifas ore brūkštelėjo varnelę.
Terneris padavė jam banko voką.
– Cia šiek tiek pinigų smulkioms išlaidoms, kol įsigysi kredito kortelę, ir vairuotojo pažymėjimas. Žinoma, adresas ne tas, bet pažymėjimas galioja iki tavo gimtadienio, o tada jau turėsi naują butą.
– Ačiū. – Grifas metė voką ant stalo greta paskolinto automobilio raktelių. Imdamas išmaldą iš advokato, jautėsi pažemintas ne mažiau kaip pirmą dieną kalėjime, kai jam buvo išvardytos taisyklės ir bausmės už jų pažeidimą.
– Manau, jau gali išskėsti sparnus. – Advokatas pliaukštelėjo jam per petį. Nenatūraliai ir nerangiai. Skubiai nusisuko, bet prie durų stabtelėjo ir atsigręžė. – Grifai… matai… kai kas tebegriežia ant tavęs dantį. Daugelio žmonių nuomone, padarei mirtiną nuodėmę. Jei kas nors ims kabinėtis, ne per daug kreipk dėmesį. Atsuk kitą skruostą, gerai?
Grifas tylėjo. Neduos pažado, kurio negalėtų tesėti. Terneris sunerimęs delsė.
– Išėjus į laisvę… prisitaikyti sunku.
– Sėdėti lengviau.
– O kursai kaliniams, kurie tuoj turi būti paleisti…
– Ruošimosi paleidimui programa.
– Taip. Ar pravertė?
– O, taip. Išmokau rašyti prašymą priimti į darbą. Nesikasyti subinės ir nekrapštyti nosies, kai kalbėsiuos su būsimu darbdaviu.
– Ką dabar žadi veikti? – paklausė nusivylęs Terneris.
– Susirasiu darbą.
– Be abejo. Bet aš klausiu, ar galvojai kokį.
– Gal žinai NFL komandą, kuriai reikia įžaidėjo? – Ternerio veidas taip ištįso, kad Grifas nusijuokė. – Juokauju.
Sodybą juosė keturių metrų aukščio plytų mūras, apaugęs gebenėmis.
– Viešpatie aukštielninkas. – Grifas sustabdė raudoną hondą prie telefonspynės šalia vartų. Iš adreso suprato, kad šis Dalaso rajonas prabangus, bet kad toks prabangus, nesitikėjo.
Prie telefonspynės buvo išspausdinta, kaip susisiekti su šeimininkais. Jis paspaudė klaviatūros skaitmenis. Kažkas tučtuojau atsiliepė per garsiakalbį:
Alio.
– Grifas Berketas pas poną Spikmeną.
Niekas neatsakė, bet geležinių strypų vartai buvo atkelti ir jis įvažiavo. Plytų takas iš abiejų pusių buvo apsodintas žemais krūmais ir gėlėmis. Už jų medžių paunksnėje kaip žalio aksomo kilimas driekėsi veja.
Namas buvo toks pat įspūdingas kaip sodas. Keliais dešimtmečiais senesnis už Grifą, iš pilko akmens. Kai kur sienos, kaip ir tvoros mūras, apaugusios gebenėmis. Grifas vingiuotu taku privažiavo prie pat įėjimo, sustabdė skolintą hondą, išlipo ir priėjo prie paradinių durų. Abipus jų stovėjo vazos su visžaliais medžiais. Grifas vangiai ėmė spėlioti, kaip, po perkūnais, sodininkas sugebėjo išauginti kamščiatraukio formos medį.
Pakraigė neapkibusi voratinkliais. Niekur nė vieno nukritusio lapelio. Langai švarūs, net žvilga. Namas, aplinka, visa sodyba suknistai tobula.
Sakydamas Vajetui Terneriui, kad perspektyvų jokių, jis melavo. Tiesa, nebuvo apibertas pasiūlymais. Siuo tarpu Grifas Berketas, ko gero, labiausiai nekenčiamas žmogus Dalase, o gal ir visoje Vienišos Žvaigždės* valstijoje. Ne, per švelniai pasakyta: jį niekino visa futbolą mėgstanti šalis. Žmonės tyčiodavosi, išgirdę jo pavardę, arba nusispjaudavo ją ištarę, lyg saugodamiesi blogos akies. Nė vienas sveiko proto darbdavys nenorės tokio darbuotojo.
Bet viltis buvo, nors ir menka.
Likus kelioms dienoms iki paleidimo, jis gavo kvietimą atvykti čia šiandien šiuo laiku. Standžioje kortelėje išspausdinta: Fosteris Spikmenas. Pavardė girdėta, tik Grifas neprisiminė kur.
Spausdamas skambučio mygtuką prie durų, neįsivaizdavo, kam jo prireikė žmogui, gyvenančiam tokiame name. Manė, kad susitikimas susijęs su darbu. Dabar, pamatęs sodybą, su abejojo. Gal šitas Spikmenas – aistringas „Cowboys” komandos sirgalius ir viso labo nori skutelio Grifo Berketo kailio.
Durys atsidarė beveik iškart. Jį pasitiko šalto oro gūsis, silpnas apelsinų kvapas ir vyrukas, kuris prašyte prašėsi strėnjuostės ir ieties.
Grifas tikėjosi kambarinės ar liokajaus, tarnaitės balta prijuoste, maloniu balsu ir mandagių, bet abejingų manierų. Sis tipas buvo visiškai kitoks. Jis vilkėjo aptemptus juodus marškinėlius, mūvėjo juodas dukslias kelnes. Veido bruožai platūs ir plokšti kaip majų karaliaus. Oda lygi, bebarzdis. Tiesūs plaukai juodi kaip degutas.
– Ar… jūs – ponas Spikmenas?
Vyrukas papurtė galvą ir nusišypsojo. Veikiau parodė dantis. Vargu ar tai buvo šypsena, nes daugiau nė vienas veido bruožas nepasikeitė, nekrustelėjo nė raumenėlis. Jis pasitraukė ir mostelėjo, kviesdamas Grifą įeiti.
Skliautinės lubos šmėkšojo virš trijų aukštų. Ant marmuro grindų plytėjo įmantrios spalvingos rytietiškų kilimų salos. Grifo atvaizdas atsispindėjo milžiniškame veidrodyje virš ilgo sulankstomo stalo. Sraigtiniai laiptai buvo architektūros stebuklas, ypač turint omenyje, kada namas pastatytas. Erdvu ir tylu kaip bažnyčioje.
Vyrukas, netardamas nė žodžio, galva pakvietė Grifą eiti įkandin. Grifui vėl toptelėjo, kad Fosteris Spikmenas jo tyko. Gal jo požeminiame kalėjime esama žnyplių nykščiams traiškyti ir rimbų?
Kai jie priėjo dvivėres duris, liokajus – nors žodis nelabai tinkamas – atidarė abi puses ir atsistojo nuošaliau. Grifas įžengė į kambarį, matyt, biblioteką, nes tris sienas nuo grindų iki lubų slėpė knygų spintos, o ketvirtoji buvo vieni langai. Pro juos buvo matyti didžiulė veja ir gėlynai.
– Spėliojau.
Grifas, netikėtai išgirdęs balsą, atsisuko ir antrą kartą nustebo. Jam šypsojosi vyras invalido vežimėlyje.
– Ką spėliojot?
– Ar jūs tikrai toks įspūdingas. – Jis nužvelgė Grifą. – Ūgis toks, kokio tikėjausi, bet jūs… smulkesnis. Žinoma, mačiau jus tik per atstumą, iš stadiono ložės ir per televizorių.
– Televizorius prideda penkis kilogramus.
– O kur dar pečių kamšalai, – nusijuokė vyriškis ir ištiesė dešinę ranką. – Fosteris Spikmenas. Ačiū, kad atėjot. – Jie paspaudė vienas kitam ranką. Nieko nuostabaus, kad šeimininko ranka buvo daug mažesnė už Grifo, bet delnas sausas, o spustelėjimas tvirtas. Jis pamygo mygtuką itin moderniame vežimėlyje ir atsitraukė. – Prašom sėstis.
Seimininkas parodė Grifui į keletą jaukiai sustatytų krėslų su staliukais ir lempomis. Grifas išsirinko krėslą. Sėsdamasis pajuto, kad ilgisi tokios kokybės baldų, kokius turėjo. Dabar priverstas laikyti duoną šaldytuve, kuris erzinamai ūžia.
Dar kartą apžvelgus kambarį ir sklypą už langų, jam vėl kilo klausimas, ką, po perkūnais, čia, gebenių apraizgytame name, jis veikia su luošiu.
Fosteris Spikmenas tikriausiai bent penkeriais metais vyresnis, vadinasi, jam apie keturiasdešimt. Gražus. Sunku pasakyti, koks jo ūgis, bet Grifas spėjo, kad per metrą aštuoniasdešimt. Drabužiai elegantiški: tamsiai mėlyni marškiniai, laisvos chaki kelnės, rudas odinis diržas, priderinti batai, gelsvai rudos puskojinės.
Tačiau kelnių kiškos karojo lyg supliuškę balionai.
– Ko nors išgersit? – maloniai paklausė Spikmenas. Užkluptas stebeilijant ir svarstant, Grifas pažvelgė šeimi
ninkui į veidą.
– Kokakolos.
Spikmenas dirstelėjo į vyruką, atidariusį duris.
– Manuelai, dvi kokakolos, por favor*.
* Malonėkit (isp.).
Manuelas buvo kvadratinis ir masyvus it cemento maišas, bet vaikščiojo be garso. Spikmenas pastebėjo, kad Grifas spokso į tarną, einantį prie baro ir pilantį gėrimą.
– Jis iš Salvadoro. A.
– Pėsčias atėjo į Jungtines Valstijas. A.
– Jis mane prižiūri.
Grifas nesugalvojo, ką atsakyti, nors jam knietėjo paklausti, ar Manuelas, kad ir besišypsantis, nelaiko po lova džiovintų žmonių galvų.
– Iš Big Springo atvažiavot šiandien? – paklausė Spikmenas.
– Rytą mane pasiėmė advokatas.
– Kelias ilgas.
– Man neįkyrėjo.
– Neabejoju, – nusišypsojo Spikmenas. – Taip ilgai sėdėjot uždarytas. – Jis palaukė, kol Grifas paims gėrimą nuo padėkliuko, kurį jam atkišo Manuelas, paskui pasiėmė raižyto krištolo stiklinę ir kilstelėjo. – Už jūsų laisvę.
– Už tai išgersiu.
Manuelas išėjo ir uždarė dvivėres duris. Grifas gurkštelėjo kokakolos. Nuo atvirai smalsaus Spikmeno žvilgsnio jam darėsi nejauku.
Kas čia per velniava? Gal paskelbta savaitė „Pakviesk kalinį išgerti”?
Jautėsi vis nesmagiau. Nusprendė eiti prie reikalo ir pastatė gėrimą ant staliuko prie alkūnės.
– Pasikvietėt mane, norėdamas iš arti apžiūrėti buvusį futbolininką? Ar nuteistą nusikaltėlį?
Spikmeno jo šiurkštumas nesutrikdė.
– Maniau, ieškot darbo.
Grifas nenorėjo parodyti savo nevilties ir skurdo, todėl išsisukinėdamas gūžtelėjo pečiais.
– Pasiūlymų turit? – paklausė Spikmenas.
– Nė vieno, kuris mane domintų.
– „Cowboys” ne…
– Ne. Nei jokia kita komanda. Man uždrausta žaisti lygoje. Abejoju, ar galėčiau nusipirkti bilietą į NFL rungtynes.
Spikmenas linktelėjo, lyg būtų jau žinojęs, kokia Grifo Berketo padėtis.
– Jei negalit žaisti futbolo, ką ketinot daryti?
– Ketinau atsėdėti ir išeiti į laisvę.
– Daugiau nieko?
Grifas atsilošė, vėl trūktelėjo pečiais, lyg jam būtų nė motais, ir vėl gurkštelėjo kokakolos.
– Turėjau keletą sumanymų, bet kol kas nieko nenusprendžiau.
– Man priklauso oro transporto bendrovė. „SunSouth”. Grifas tvardėsi, kad veido išraiška neišduotų, koks jis nu
stebęs ir susidomėjęs.
Aš skraidau jūsų lėktuvais. Tikriau tariant, skraidydavau.
Spikmenas nesivaržydamas nusišypsojo.
– Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad daugybė kitų žmonių irgi jais skraido.
Grifas apžvelgė gražų kambarį, sunkiai atplėšdamas akis nuo kai kurių brangenybių, paskui vėl pasižiūrėjo į Spikmeną.
– Neabejoju.
Nors jis kvailiojo, Spikmenas tebesišypsojo.
– Pakviečiau jus, norėdamas pasiūlyti darbą.
Grifui širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Toks žmogus kaip Fosteris Spikmenas gali padaryti jam daug gero. Dabar prisiminė, kodėl pavardė pasirodė girdėta. Spikmenas – įtakingas žmogus Dalase, jam priklauso viena pelningiausių krašto bendrovių. Jo palankumas, net vos pastebimas atlaidus linktelėjimas padėtų susigrąžinti dalį malonės, Grifo prarastos prieš penkerius metus.
Bet jis nuslopino kunkuliuojantį džiaugsmą. Kas žino, gal jam bus pasiūlyta siurbti šūdus iš nešvarumų cisternų lėktuvuose.
– Klausau.
– Darbas, kurį siūlau, iškart palengvins jūsų finansinę padėtį. Girdėjau, kad jūsų turtas buvo parduotas norint sumokėti baudą, kurią paskyrė teismas.
– Taip, beveik visas, – išsisukinėjo Grifas.
– Be to, iš tų pinigų buvo apmokėtos didelės skolos. Tai tiesa?
– Klausykit, Spikmenai, kadangi ir taip žinot, nebeklausinėkit. Netekau visko ar net daugiau. Tai ir norėjot išgirsti? Neturiu nė sušikto skatiko.
– Manau, tokiu atveju šimtas tūkstančių praverstų. Priblokštas sumos, Grifas pajuto, kad irzulys virsta įtaru
mu. Nusvilęs nagus, nepatikliai vertino lengvą uždarbį. Jei pasiūlymas atrodo įtartinas, turbūt toks ir yra.
– Simtas tūkstančių per metus?
– Ne, pone Berketai, – mėgaudamasis šypsojosi Spikmenas. – Simtas tūkstančių sandoriui patvirtinti. Jums įprastais terminais – premija už sutarties pasirašymą.
Grifas valandėlę stebeilijo į jį.
– Šimtas gabalų JAV dolerių?
– Teisėta atsiskaitymo priemonė. Pinigai bus jūsų, jei priimsite mano pasiūlymą.
Grifas rūpestingai nukėlė nuo kelio kulkšnį ir abiem pėdom įsirėmė į grindis, mėgindamas laimėti laiko, nors galvojo tik apie tą sumą ir kaip baisiai jam reikia pinigų.
– Ketinat mane panaudoti „SunSouth” reklamai? Skydai, reklaminiai filmai, skelbimai? Apie tai kalbame? Nenorėčiau pozuoti nuogas, bet galėtume tartis.
Spikmenas nusišypsojo ir papurtė galvą.
– Suprantu, reklama sudarė nemažą jūsų pajamų dalį, kai buvot „Dallas Cowboys” įžaidėjas. Jūsų peršamų „Dešimtojo numerio” megztinių buvo parduota labai daug. Bet būgštauju, kad dabar jūsų reklamuojama prekė tik atbaidytų pirkėjus.
Net žinodamas, kad tai tiesa, Grifas įsižeidė.
– Tai ką jūs sumanėt? Ką reikės nužudyti? Spikmenas nusikvatojo.
– Tokių baisybių nesiūlysiu.
– Nieko nenutuokiu apie lėktuvus.
– Pasiūlymas nesusijęs su lėktuvais.
– Jums reikia naujo sandėlininko? Ne.
– Mano fantazija išseko. Kaip užsidirbsiu šimtą tūkstančių dolerių?
– Apvaisindamas mano žmoną.
Devintas skyrius
Skambučio jis sulaukė ankstų pirmadienio rytą, ką tik pabudęs, bet dar neišlipęs iš lovos. Apsivertė, mieguistas sugraibė mobilųjį ant naktinio staliuko ir atidarė. Alio.
– Ponas Berketas? Jis iškart pabudo.
– Taip. Aš.
Ji neprisistatė. Nebuvo reikalo.
– Ar šiandien pirmą valandą galėtumėt?
– Pirmą valandą? – Lyg jam reikėtų pagalvoti. Lyg galėtų rinktis. Lyg turėtų kitų reikalų. – Pirma valanda man tinka.
– Adresas toks. – Ji pasakė namo Vindzoro gatvėje numerį. – Įsiminėt?
– Taip.
Ji padėjo ragelį. Grifas uždarė mobilųjį ir gulėjo, spausdamas jį delne, pratindamasis prie minties, kad atėjo laikas vykdyti susitarimą. Paskui atsisėdo kaip šūvis. Nugarą nudiegė taip, kad užgniaužė kvapą. Nusimetė antklodę, išlipo iš lovos ir nuogutėlis goglinėjo po kambarį, kol susirado rašiklį, popieriaus ir užsirašė adresą. Neabejojo, kad prisimins, bet geriau nerizikuoti.
Nuėjo į vonios kambarį. Nužvelgė save ir sumurmėjo:
– Tik pamėgink išsigąsti prieš vaidinimą.
Kaip tikėjosi, jo sveikata buvo puiki. Seselė paskambino po dviejų dienų. Elektrokardiograma rodė, kad širdies veikla normali. Plaučiai sveiki, kraujo spaudimas žemas, cholesterolio kraujyje nedaug, PSA koncentracija nedidelė. Jis manė, kad pastarasis rodiklis susijęs su prostatos būkle. Spermatozoidų koncentracija, priešingai, didelė. Puiku.
Sveikatos pažymėjimą ir savo mobiliojo telefono numerį jis įdėjo į voką su Spikmeno iš anksto užrašytu adresu ir užklijuotu pašto ženklu ir įmetė į artimiausią pašto dėžutę.
Tai buvo prieš dvi savaites. Per tą laiką Grifas persikėlė į kitą butą ir įdegė.
Už neseniai gautus pinigus iš tarakonų knibždančios lindynės jis persikraustė į dviaukštį butą. Grynieji pinigai sudarė kliūčių, kurių Grifas ir tikėjosi. Kai jis pasirašė nuomos sutartį, komplekso administracija kilstelėjo antakius, bet paėmė pinigus, per daug neklausinėdama. Naujasis butas nebuvo ištaigingiausiame rajone, kad nereikėtų rekomendacinių laiškų ir niekas per daug nesigilintų, kas toks yra Grifas. Ir vis dėlto, palyginti su ankstesniu, jis buvo kaip iš kito pasaulio.
Komplekse buvo apsauginiai vartai, gerai prižiūrima teritorija, sporto salė ir baseinas – todėl jis ir įdegė. Atsivežęs naujus baldus, garso aparatūrą, plazminį televizorių su didele vaizdo raiška (kol kas geriausią), jis neturėjo ko veikti, todėl mankštinosi – nutukti ketino tik tą vieną irzulio valandėlę – ir drybsojo prie baseino.
Be to, beveik kasdien eidavo į ligoninę aplankyti Maršijos ir visada ką nors nunešdavo, paprastai gėlių, kol slaugytojos ėmė skųstis, kad jos palata virto šiltnamiu. Dvaitas pasirodė ištikimas ir dėmesingas draugas ir išbarė Grifą už kūrybingumo stoką. Todėl kartą jis jai nunešė minkštą žaislą – meškiuką, o kitą dieną – idiotišką skrybėlę. „Nešiok, kol išeisi iš čia ir pasidarysi šukuoseną”, – pasakė jai, atsargiai dėdamas ant galvos.
Ji dar negalėjo kalbėti, bet dėkodavo jam išraiškingomis akimis. Jau galėjo vaikščioti koridoriumi. Dvaitas rekomendavo plastinės chirurgijos specialistą, genijų, pasak turtingų ir puikiai išsilaikiusių Dvaito klientų. Apžiūrėjęs Maršiją, chirurgas pažadėjo viską sutvarkyti, bet pasakė, kad nieko negali imtis, kol ji nepasveiko.
Ji vis dar siurbė valgį pro šiaudelį, ir Grifas iš naujo įsiusdavo kaskart, kai tai pamatydavo. Spėjo, kad Rodartė nuėjo pas Maršiją iškart po užpuolimo garaže. Tikėdamasi kliento, ji atidarė duris. Jis ėmė ją kvosti apie Grifą, o kadangi ji nieko jam nepasakė – juk nieko nežinojo, – pamėgino išgauti informaciją smūgiais.
Rodartės požiūriu, užduotis pavyko, nors jis ir nesužinojo, ką sumanęs Grifas. Bet jis patyrė malonumą: įbaugino ir sudarkė veidą Grifo draugei. Malonumą ypač didino mintis, kad dėl jos profesijos jam niekas negresia. Rodartė buvo padugnė, pašlemėkas, kuriam malonu kankinti žmones. Iš tikrųjų tai buvo vienintelis jo veiksmų motyvas.
Nuo šios minties Grifas niršdavo. Kartą, atėjęs į ligoninę, jis vėl prabilo, kad reikėtų apie Rodartę pranešti policijai, bet, išvydęs siaubą ir kančią Maršijos akyse, nutilo.
– Jis neišsuks, – pasakė jai. – Pažadu.
Po užpuolimo Rodartės ir pėdos ataušo. Grifas žinojo, kur jį rasti, bet nedrįso ieškoti. Rodartė tik ir laukia, kad jis įgriūtų pro duris, grasindamas kraujo praliejimu. Be abejo, kaip tik tokio neapgalvoto poelgio jis ir tikisi.
Grifas nesuteiks Rodartei malonumo ir nesės į kalėjimą dar kartą. Nenorėjo jis pabloginti ir kenčiančios draugės padėties. Todėl kol kas paklausė nebylių Maršijos maldavimų ir nekeršijo.
Siandien mintis apie Rodartę nustelbė Loros Spikmen skambutis. Turėjo dvi savaites pasiruošti, todėl nustebo, kad taip jaudinasi. Norėdamas užsimiršti, beveik aštuonis kilometrus bėgo, paskui kilnojo svarmenis sporto salėje. Neketino susigrąžinti futbolininko raumenų, tenorėjo išlikti lieknas ir tvirtas kaip dabar.
Paskui nuėjo paplaukioti į baseiną, bet kai jam toptelėjo, kad nuvargęs gali prastai pasirodyti lovoje, iškart išlipo.
Išsikrapštė tarpdančius siūlu, išsivalė dantis, nusikarpė nagus. Apsivilko naująjį sportinį „Armani” švarką. Iš buto išėjo pusę pirmos. Atvažiavo nurodytu adresu be dvidešimt trijų minučių viena. Reikėjo prastumti likusį laiką.
Namas stovėjo garsiame rajone su kaimynystės sargyba – gyventojais, budriai stebinčiais žmones, kurie trainiojasi aplink ir atrodo įtartinai. Grifas nutarė nelaukti medžiais apsodintoje gatvėje, nes tokį apibūdinimą atitiko idealiai.
Jis įsuko į siaurą taką ir nuvažiavo už namo. Ten buvo dengta automobilių aikštelė ir dailus kiemelis dviejų senų platanų paunksnėje. Teritorija iš abiejų pusių atitverta nuo kitų namų.
Siame sename rajone žmonės, nusipirkę namus, arba griovė juos ir statė naujus trokštamuose miškinguose sklypuose, arba iš esmės atnaujindavo. Grifas spėjo, kad šis namas iš pastarųjų, nes vienas kambarių, matyt, kadaise buvo garažas. Tačiau perstatyta puikiai, namas neprarado stiliaus ir žavesio.
Jis nusipirko iš Vajeto Ternerio raudonąją hondą. Ne tokį automobilį norėjo vairuoti, bet jis važiavo gerai, o Grifas suprato, kad, grynaisiais mokėdamas už prabangią mašiną – ir ką tik sukrapštęs įnašą už butą, – iškart sukeltų ant kojų policiją, mokesčių departamentą ir FTB. Net advokatas įtariai išvertė akis, kai Grifas paklausė, kiek jis nori už automobilį, ir atsiskaitė šimto dolerių banknotais. Terneris nepaklausė, iš kur jis gavo pinigų. Grifas nepasisiūlė paaiškinti.
Jis neišjungė hondos variklio, kad veiktų kondicionierius. Barbeno nykščiais į vairą ir niūniavo kantri stiliaus dainelę, skambančią per radiją. Dainininkas kadaise giedojo himną
prieš „Cowboys” rungtynes namuose, paskui, pakviestas savininko, stebėjo visus keturis kėlinius nuo šoninės linijos.
Po lengvos pergalės prieš „Tampa Bay Buccaneers” jis paprašė Grifo autografo. Dainininkas buvo nauja madinga žvaigždė. Buvo laimėjęs kelis „Grammy” apdovanojimus, bet mikčiojo ir lemeno, netekęs žado iš drovumo ir susižavėjimo, kai kišo Grifui programą ir tušinuką.
Siandien šis dainininkas šikdamas į jį nežiūrėtų.
Radiją ir niūniavimą nustelbė jos automobilio ūžesys. Grifas atidarė dureles, giliai įkvėpė, iškvėpė ir išlipo.
Taku palei kairę namo pusę jis nuėjo prie nedidelio prieangio, kur jau stovėjo Lora Spikmen ir rakino duris. Ji pajuto, kad Grifas čia, ir krūptelėjusi atsisuko.
O.
– Labas.
– Nežinojau, kad jūs jau čia.
– Pastačiau mašiną už namo.
– O, – pakartojo ji, skubiai atrakino duris ir įėjo pirma. Kai tik Grifas peržengė slenkstį, ji duris uždarė. Nedidelis prieškambaris vedė į svetainę. Žaliuzės ant plačių langų buvo užtrauktos, kambaryje prieblanda. Patalpa buvo kvadratinė, su židiniu vienos sienos viduryje, medinėmis grindimis ir įprastais baldais.
Lora Spikmen nusimetė rankinės dirželį nuo peties, bet spaudė ją prie krūtinės, lyg bijotų, kad Grifas atims.
– Maniau, kad atvažiuosiu pirma.
– Aš gyvenu netoli.
– Aišku.
– Už kokių trijų kilometrų. Atvažiavau anksčiau, negu tikėjausi.
– Ilgai laukėt?
– Nelabai. Bet jūs nepavėlavot. Jūs atvažiavot laiku.
Per šį gyvą pokalbį ji reguliavo termostatą ant sienos. Pro angas lubose plūstelėjo vėsus oras. Grifas buvo jai dėkingas, mat suprakaitavo. Norėjo nusivilkti sportinį švarką, tačiau pamanė, kad ji drabužio, bet kokio drabužio nusivilkimą gali suprasti kaip užuominą. Kadangi nenutuokė, kaip turėtų elgtis, nusprendė leisti vadovauti jai, net jei tektų prakaituoti.
Lora Spikmen buvo apsirengusi dalykiniu kostiumėliu, juodu, bet plonos vasariškos medžiagos. Sijonas buvo iki kelių, švarkelis įliemenuotas, po juo – šviesiai rausvi kažkokios minkštos medžiagos marškinaičiai, sumesti ant krūtinės. Papuošalai tie patys. Juodos aukštakulnės basutės. Kojų nagai lakuoti perline dramblio kaulo spalva.
Visa tai Grifas pastebėjo, eidamas prie jos, kai ji stovėjo prieangyje. Dabar nedrįso jos apžiūrinėti, nes buvo įsitempusi kaip pianino styga, elgėsi irzliai ir dalykiškai. Požiūrio į jį nė kiek neslėpė – lyg būtų kaktoje išsitatuiravusi NELIESK.
– Ten yra žurnalų. – Ji parodė į puošnią spintelę kampe. Ir televizorius su… vaizdajuostėm. – Jie sykiu pažvelgė į uždarytas spintelės duris, paskui vienas į kitą.
– Aišku, – atsiliepė jis.
– Duokite man valandėlę pasiruošti. Paskui lauksiu jūsų miegamajame.
Sulig tais žodžiais Lora Spikmen perėjo per svetainę, nužingsniavo koridoriumi, įėjo į galinį kambarį ir uždarė duris.
Dabar jam aišku, kaip bus. Juodu poruosis kaip dygliatriušiai.
Grifas nusimetė sportinį švarką ir pakabino ant kėdės atlošo. Nuėjo prie spintelės ir atidarė dvivėres dureles. Tikras pornografijos lobynas. Jis pervertė žurnalus. Neribotos galimybės. Visokiam skoniui. Vaizdajuostės irgi.
Kas sukaupė šias atsargas, spėliojo jis. Fosteris? Lora? Negalėjo įsivaizduoti jųdviejų pornografinių vaizdajuosčių parduotuvėje, skaitinėjančių pavadinimus, ieškančių filmų, kurie jį sujaudintų. „Kaip manai, kas jam patiktų, mielasis? „Tarp dvynių” ar „Europietiška apželtutė”?”
Gal juodu pasiuntė Manuelą: vienas žurnalas buvo ispanų kalba. Gal Manuelas domisi pornografija. Gal todėl jo šypsena tokia kvaila.
Grifas suvokė, kodėl nugrimzdo į apmąstymus: vilkina reikalą.
Jis nuklydo į virtuvę namo gale. Saldytuve rado vandens ir šešių skardinių dietinės kokakolos pakuotę. Paėmė butelį vandens, nusuko dangtelį, atsigėrė, eidamas į buvusį garažą, paverstą soliariumu, nors pro nuleistas žaliuzes saulės šviesa beveik neprasiskverbė. Namas buvo toks pat uždaras kaip ponia Spikmen.
Grifas grįžo į svetainę ir atsisėdo ant sofos priešais spintelę. Nusitraukė batus, pakrutino kojų pirštus ir bandė sau įrodyti, kad yra ramus ir atsipalaidavęs. Dar kartą pervertė žurnalus, ir nuo fotografijų blizgiuose viršeliuose jam pasistojo. Vis dėlto nusprendė, kad sava vaizduotė geriau, padėjo žurnalus, išpešė marškinius ir atsisegė džinsus.
Atsilošė ant sofos pagalvėlių, užsimerkė ir prisiminė vakarą su Maršija. Deja, erotinius vaizdus tučtuojau išstūmė kiti: Maršija ligoninėje, atrodanti kaip po karo.
Šūdas
Grifas ėmė laužyti galvą, ką jam vaizduotis, kad išlaikytų kovinę parengtį. Kas pastaruoju metu patraukė jo dėmesį ar net sužadino smalsumą? Prireikė vos kelių sekundžių, bet rezultatas pranoko lūkesčius.
Jis tučtuojau susijaudino.
0 jei galvos tik apie tai…
Grifas pasibeldė į uždarytas duris.
– Galite įeiti.
Jis atidarė duris ir įėjo į miegamąjį. Kambarys buvo su baldais, bet Grifas vėliau neprisiminė nieko, išskyrus šviesią antklodę, dengiančią Lorą iki juosmens. Ji gulėjo ant nugaros, po galva pasikišusi pagalvę, susinėrusi rankas ant pilvo.
Tebevilkėjo rausvus marškinaičius, be to, jis pamatė kyšant liemenėlės petnešą.
O po antklode?
Jos švarkelis ir sijonas sulankstyti gulėjo ant kėdės. Bateliai stovėjo prie lovos.
Kelnaitės? Jis jų nematė. Nusimovė ar ne?
Siaip ar taip, Grifas džiaugėsi, kad nuojauta jo neapgavo ir jis nenusirengė. Akivaizdu, kad nuogumas į programą neįtrauktas.
Bet džinsus atsisegti teko nori nenori. Jos žvilgsnis jam į tarpukojį buvo toks skubotas, kad jis net pamanė, jog ji vargu ar ką pamatė. Paskui ponia Spikmen įsmeigė akis į lubas ir jų nebeatplėšė.
Grifas priėjo prie lovos ir nusigręžė. Lora neištarė nė žodžio, jis irgi. Nusimovė džinsus, bet trumpikių – ne. Dėl viso pikto nepastebimai apsičiupinėjo ir pajuto, kaip audeklas raminamai sudrėko. Paskui, vis dar atsukęs jai nugarą, pakėlė antklodę ir atsigulė. Pasijuto juokingai drovus užsiklodamas, bet užsiklojo.
Gulėjo aukštielninkas ir kokias trisdešimt sekundžių stebeilijo į lubas. Bet lubų vaizdas nuotaikos nepataisė, be to, kėlė grėsmę jo apvaisinamiesiems gebėjimams.
Grifas apsivertė ant šono ir atsidūrė prieš Lorą Spikmen. Ji neištarė nė žodžio, nė nemirktelėjo. Tik išsiskėtė. Viena koja prisilietė jo. Jos šlaunies šonas nuslydo jo šlaunies paviršiumi. Prisilietimas suteikė jam jėgų.
Grifas užgulė ją, įsitaisė jai tarp kojų ir pasismaukė trumpikes. Ji kilstelėjo kelius, ne per daug gundomai, bet dabar jis bent galėjo su ja lytiškai sueiti. Patyrinėjo tą vietą, kurią privalėjo patyrinėti.
Sirdis jam suplakė smarkiau. Be kelnaičių. Tik… nuogas kūnas.
Lora Spikmen nusisuko ir užsimerkė.
Grifas įsiuto. Žinojo, kad bus nejauku. Net sunku. Bet kol kas ji nė nebando jam padėti. Kol jis įsivaizdavo visokias nešvankybes, kad susijaudintų, ką veikė ji? Taigi kad nieko. Turbūt apskritai negirdėjo tokio žodžio kaip masturbacija, bet gal galėtų elgtis meiliau? Jei ne dėl jo, tai dėl bendro reikalo? Gal galėtų kryptelėti klubus? Į priekį, atgal? Paimti jo daiktą ir įsidėti, kur reikia? Gal galėtų bent ką nors padaryti?
O ji nusisuko, ir tiek.
Kuo ilgiau jis apie tai galvojo, tuo labiau siuto. Sumanymas jos, ne jo. Ji viską organizavo, ne jis. Ji nenori pasikalbėti? Puiku. Jis, šiaip ar taip, neturi jai ko pasakyti.
Nori dulkintis apsirengusi? Gerai.
Jokio priešžaismio? O kam jo reikia? Jam tikrai ne.
Nusisuko, lyg tuojau turėtų būti paaukota? Tegu sau daro, ką nori.
Guli sustingusi ir nelanksti kaip lenta? Nuostabu.
Bet nuostabu nebuvo, nes netrukus paaiškėjo, kad jis negali paimti jos taip, kad jai neskaudėtų, o mintis, kad jai skaudės…
– Tiesiog padarykit tai, – pasakė Lora Spikmen.
Ir Grifas padarė.
Paskui jis pakluso pirmykščiams biologiniams instinktams. Pasipriešinimas tik skatino stumti smarkiau, giliau. Užsimerkė, bet tik todėl, kad nematytų jos vypsnio. Bent jau sau taip pasakė. Stengėsi išmesti iš galvos visas mintis, išskyrus vieną – apie pinigus, kuriuos turės.
Iš tikrųjų, galvok apie pinigus. Negalvok apieją. Negalvok, ką jauti ar kaip šilta… Sūdas! Negalvok, kaip šilta. Negalvok… et, velnias…
Jis suaimanavęs išsiliejo, paskui užmiršo taisykles ir susmuko ant jos. Gulėjo įsikniaubęs į pagalvę, prie jos galvos, palei nosį driekėsi jos plaukai, kol atgavo kvapą.
Kai jis atsitraukė, ji nė nekrustelėjo. Gulėjo, vis dar nusisukusi į sieną. Akys užmerktos, tarp antakių susimetusi
raukšlelė. Jis išlipo iš lovos, apsimovė trumpikes ir džinsus. Užsisagstęs sagas ir susijuosęs diržu, dirstelėjo per petį. Lora Spikmen ištiesė kojas. Antklodė vėl buvo užtraukta iki juosmens. Ji gulėjo, dilbiu užsidengusi akis.
– Jums negera? Ji papurtė galvą.
Grifas stovėjo, jausdamasis kaltas, nors nesuprato kodėl. Jautėsi kaip tada, kai Elė nutvėrė jį vagiant dešimt dolerių iš jos piniginės ir liepė pinigus pasilikti. Išsižiojo, susičiaupė, galiausiai pasakė:
– Klausykit, jūs liepėt man…
– Nesirūpinkit, pone Berketai. – Ji nuleido ranką ir atsimerkė, bet į jo pusę nežiūrėjo. – Greičiau pastosiu, jei kokį pusvalandį pagulėsiu. Stai ir viskas.
– A. Tai jums nieko tokio?
– Nieko.
Lora Spikmen jam nepadėkojo. 0 Grifas aiškiai suprato, kad dėkoti jai nepadoru.
Į svetainę ponia Spikmen įžengė, vilkdamasi švarkelį. Pamačiusi Grifą ant sofos, sustojo, priblokšta, kad jis dar neišėjęs. Sprendžiant iš minos, nė kiek neapsidžiaugė. Įbruko ranką į rankovę ir užsitempė švarkelį.
– Kodėl neišėjot? Grifas atsistojo. Aš…
– Jau turėjot būti dingęs. Aš…
– Nereikėjo laukti, pone Berketai. – Balsas skambėjo lyg drykstantis audeklas. Lora Spikmen arba įtūžusi, arba ant isterijos ribos. Grifas nesuprato, kas jai, bet pirmą kartą matė susijaudinusią. Jos skruostai raudonavo. Rami, šaltakraujiška, santūri ponia tuoj neteks savitvardos. – Kodėl neišėjot?
– Jūs užtvėrėt kelią mano automobiliui, – ramiai atsakė Grifas.
Ji akimirksniu suglebo. Lėtai iškvėpė, pirštų galais palietė kaktą, liepsnojančius skruostus ir, regis, sutriko. A.
– Būčiau patraukęs mašiną, bet raktelius turit jūs. Grifas mostu parodė į Loros Spikmen rankinę. Ji dirstelėjo
į ją, kabančią prie šono.
– Tikrai. – Susitvardė, vėl tapo dalykiška moterimi. – Atsiprašau, kad jus sugaišinau.
– Nieko baisaus.
– Reikėjo ateiti ir pasakyti.
– Jei pagulėjus po… na… galėjau ir palaukti. Svarbu, kad jūs pastotumėt.
Lora Spikmen linktelėjo, paskui žvilgtelėjo į laikrodį.
– Turiu eiti, antraip pavėluosiu į susirinkimą. Nustatysit termostatą?
– Zinoma.
– Duris užtrenkite. Užsirakins. Aš jus susirasiu.
Ji nekantravo kuo greičiau iš čia išsinešdinti, ir tokia skuba supykdė Grifą. Buvo nutaręs nieko nesakyti. Jei nebus kvailas, neišsižios.
Ir vis dėlto.
– Spėliojau, kodėl jūs sutikote, ponia Spikmen, – tarė. Jau beveik tarpduryje ji stabtelėjo, atsisuko ir pažvelgė į jį.
– Juk žinot kodėl, pone Berketai. Aš noriu vaiko.
– Bet šitaip? – Jis patapšnojo sau per kelnių praskiepą, paskui mostu parodė į jos liemenį. Ji suvirpėjo ir neteko savitvardos. Skruostus vėl išmušė raudonis. Grifas nuėjo prie jos ir sustojo, vos per kelis žingsnius. – Susipažinęs su jumis abiem, beveik supratau jūsų vyrą.
– Jūsų supratimas mums nesvarbus. Ir nereikalingas.
– Sutinku. Tarkim, norėjau suprasti, kad man būtų ramiau. Jūsų vyras ekscentriškas, gal net pamišęs, bet jo požiūrį, turtingo vyriškio požiūrį į vaiką ir paveldėtoją aš beveik supratau. Beveik. – Grifas pakreipė galvą ir suglumęs susiraukė. – Bet jūsų aš nesupratau.
– Tai ir nesivarginkit.
Jis žengė dar žingsnį, spausdamas ją, versdamas jaustis nesmagiai ir trokšdamas, kad ji taip jaustųsi, nes miegamajame ji privertė jį jaustis kaip barbarą, prievartaujantį kaimo mergelę.
– Kodėl, svarsčiau, jūs sutikot pastoti tokiu būdu? – Grifas žiūrėjo Lorai Spikmen į akis. Pritildė balsą. – O dabar žinau.
– Dabar? – šaltai pakartojo ji.
– Dabar, kai žinau, kodėl jūsų vyras invalido vežimėlyje.
Aš galiu tai padaryti, drąsinosi Lora, eidama į posėdžių salę. Visi jau buvo susirinkę. Ji nuėjo į stalo galą.
– Atleiskit, kad pavėlavau.
– Pažadam nesakyti Fosteriui, – pašmaikštavo vieno skyriaus vedėjas.
– Ačiū. Visi žinome, kad punktualumas jam – šventas dalykas.
– Ilgai pietavote? – paerzino kažkas.
Loros Spikmen ranka, siekianti vandens grafino, sudrebėjo tik kartą.
– Ne, turėjau reikalų ir užtrukau ilgiau, negu tikėjausi. Reikalai ilgai neužtruko. Daugiau laiko reikėjo atsipeikėti.
Spėliojo, kaip ištekėjusios moterys, susitikusios su meilužiu

ATNAUJINA: Knyga jau pardavime

Leidykla Jotema nespėja išleisti knygos “Prarastas simbolis” ir dabar jau žada nebe sausį, o vasarį. Ką gi, laukiam, vis dar laukiam.

Knyga bus išleista sausio mėnesį, pirmieji ją galėsite įsigyti knygyne www.manoknyga.lt. Jei norite gauti pranešimą su nuolaidos kodu kai tik ši knyga pasirodys pardavime, palikite komentarą po šiuo įrašu.

Tobulas trileris… Romanas, kupinas erudicijos ir įtampos. Nuo tada, kai atsirado Haris Poteris, joks autorius taip atvirai nesidžiaugė galimybe vesti skaitytojus kvapą gniaužiančiais nuotykių keliais ir versti juos įveikti kliūtis.
New York Times

Geriau parašytą trilerį sunku įsivaizduoti.
Denver Post

Gausybė siužeto posūkių, ir visi labai netikėti, teikiantys malonumą… jei skaitant šį romaną jūsų pulsas nepagreitės, verta nueiti pasitikrinti sveikatą… Didžiulė pramoga – nelyginant steroidų pripumpuotas Umberto Eco romanas.
San Francisco Chronicle

Kvapą gniaužianti, kantrybę išbandanti, nepaprasto sumanumo kupina pramoga. Brownas nesulėtina galingo savo pasakojimo variklio apsukų, nors greta pateikia tiek įdomios istorinės medžiagos, kad jos pakaktų kelioms daktaro disertacijoms… Aukščiausios kokybės greitas maistas smegenims.
Chicago Tribune

Lenktynės po įvairius pasaulio miestus… ieškojimas… kodai, o jų viduje – dar kodai. Browno romanas neleidžia skaitytojui atitrūkti.. o į „Paskutinę vakarienę“ niekada nebežiūrėsite taip, kaip anksčiau.
Christian Science Monitor

Didžiuliu greičiu lekiantis trileris, primygtinai skatinantis peržiūrėti du religijos istorijos tūkstantmečius. Sunku atidėti į šalį neperskaičius, neįmanoma pamiršti.“
Atlanta Journal – Constitution

Šis šedevras turėtų būti privalomas perskaityti visiems. Brownas patvirtina savo – vieno didžiausių trilerio žanro meistrų pasaulyje – reputaciją.
Library Journal

Skaitykite šią knygą ir pasirenkite įžvalgoms.
Washington Post Book World

Šiame stulbinančiame visame pasaulyje išgarsėjusio „DaVinčio kodo“ tęsinyje Danas Brownas dar kartą parodo, kodėl jis yra populiariausių pasaulyje trilerių autorius. „Prarastas simbolis“ – meistriškas pasakojimas, mirtinos lenktynės tikrovės labirintais, slepiančiais kodus, paslaptis ir neregimas tiesas… viską stebint kol kas baisiausiam Browno sukurtam piktadariui. „Prarasto simbolio“ veiksmas vyksta slaptose Vašingtono salėse, tuneliuose, šventyklose ir kvapą gniaužiančiu greičiu artėja prie neįsivaizduojamos atomazgos.

Pasakojimo pradžioje Harvardo profesorius Robertas Lengdonas netikėtai pakviečiamas perskaityti vakarinę paskaitą JAV Kapitolijuje. Tačiau vos jam atvykus prasideda keisti įvykiai. Kapitolijaus pastate randamas nerimą keliantis objektas, išmargintas penkiais šifruotais simboliais. Lengdonas objekte įžvelgia senovinį kvietimą… įžengti į seniai prarastą ezoterinės išminties pasaulį.

Kai žiauriai pagrobiamas Lengdono mylimas mokytojas, žymus masonas ir filantropas Piteris Solomonas, Lengdonas supranta, jog vienintelis kelias išgelbėti Piterį – priimti mistinį kvietimą ir sekti juo, kad ir kur šis nuvestų. Lengdonas netrukus pasineria į uždarą pasaulį, kuriame viskas – masonų paslaptys, nutylėta istorija ir niekada iki tol nematytos patalpos – stumte stumia jį pripažinti vienintelę, neįsivaizduojamą tiesą.

Kaip skaitytojai jau įsitikino iš „DaVinčio kodo“ ir „Angelų ir demonų“, Dano Browno romanai – tai ryškūs įmantrūs raštai, nuausti iš nutylėtų istorijos aspektų, sudėtingų simbolių ir paslaptingų kodų. Naujajame romane jis ir vėl meta iššūkį skaitytojams, pateikdamas jiems protingą, žaibo greitumu besivystančią istoriją, siūlančią staigmenas kiekviename siužeto posūkyje. „Prarastas simbolis“ yra tai, ko laukė Dano Browno kūrybos gerbėjai… labiausiai jaudinantis iš visų iki šiol parašytų jo romanų.

Prarastas simbolis blogas

Kas buvo prarasta… bus atrasta.

Aleksandra Geiter pagaliau tampa teisininke ir įgauna galios vykdyti teisingumą. Prieš dvidešimt penkerius metus neaiškiomis aplinkybėmis žuvo jos motina. Aleksa mano, kad tikrasis žudikas vis dar laisvėje ir kad jis gali būti vienas iš trijų motinos pažinotų vyrų – buvęs mylimasis, geriausias šio draugas arba jiems abiems tėvu buvęs vyriškis. Visi trys žavūs, visi trys gali būti įtariami ir visi mėgina apsaugoti Aleksandrą nuo praeities…

Principingumu garsėjanti chirurgė Renė Niuton prisiekusiųjų teisme pasisako už samdomo žudiko Rikio Rojaus Lozados išteisinimą, nes trūksta įkalčių. Netrukus ji pajunta šio poelgio pasekmes – įsilaužęs į jos namus, nežinomas gerbėjas palieka didžiulę puokštę rožių, pasipila telefono skambučiai. Padėtis dar labiau komplikuojasi, kai randamas nužudytas Renės kolega Li Houvelas. Renė įtariama užsakiusi šią žmogžudystę. Paaiškėja, kad ir jos pačios kruopščiai slepiama praeitis – ne be dėmių. Houvelo nužudymo bylą tiriantis detektyvas Orenas Veslis pasikviečia į pagalbą savo porininką, dabar atostogaujantį Viką Tredgilą, kuris turi senų sąskaitų su Lozada. Kitaip nei kolega, Tredgilas netiki simpatiškosios daktarės kalte ir pradeda tikrojo žudiko medžioklę…