Published by admin on 24 May 2010
Sukurta užkibti
Knyga: Sukurta užkibti. Kodėl vienos idėjos gyvuoja, o kitos miršta
Autorius: Dan Heath, Chip Heath
Leidykla: Eugrimas
“Sukurta užkibti” anotacija:
Tikriausiai pastebėjote, kad vienos idėjos turi kur kas ilgesnį galiojimo laiką, nei kitos. Vienos iš jų susilaukia sėkmės, kitoms nepasiseka. Ne kiekviena idėja verta kabliuko. Bet užkabinančioms idėjoms tikrai būdingos tam tikros ypatybės, kurios didina tikimybę susilaukti sėkmės.
Ir štai kas nuostabiausia idėjų pasaulyje – bet kuris iš mūsų su tinkama įžvalga ir tinkama žinute gali padaryti, kad idėja užkabintų. Apie tai – šioje knygoje.
Knygą įsigyti internetu
Knygos recenzija – dansu.lt
Knygos “Sukurta užkibti” ištrauka:
Vienas mūsų draugo draugas dažnai keliauja verslo reikalais. Pavadinkime jį Daveu. Daveas neseniai vieėjo Atlantik Sityje, svarbiame susitikime su klientais. Po susitikimo jis turėjo kiek laiko iki skrydžio, todėl užsuko į vietos barą ilenkti taurelės.
Vos Daveas baigė gurknoti, prie jo prisiartino patraukli moteris ir paklausė, ar galėtų pavaiinti jį dar viena taure. Jis nustebo, bet buvo pamalonintas. Žinoma, atsakė. Moteris nuėjo prie baro ir atneė dar dvi taures gėrimo vieną sau ir vieną jam. Jis padėkojo ir gurktelėjo. Ir tai buvo paskutinis dalykas, kurį jis prisiminė.
Tiksliau tai buvo paskutinis dalykas, kurį jis atsiminė, kai prabudo sunkiai orientuodamasis aplinkoje, panardintas į ledo pripildytą viebučio vonią.
Jis kaip paėlęs dairėsi aplink ir bandė susivokti, kur jis yra ir kaip čia atsidūrė. Tada pastebėjo užraą:
NEJUDĖKITE. PASKAMBINKITE 911.
Ant alia vonios stovėjusio mažo staliuko Daveas rado mobilųjį telefoną. Pakėlė jį ir sustingusiais nuo ledo pirtais negrabiai surinko 911. Operatorei, atrodo, situacija buvo gerai pažįstama. Ji tarė: Sere, noriu, kad apsičiupinėtumėte nugarą, lėtai ir atsargiai. Ar aptikote vamzdelį, kyantį jūsų nugaros apačioje?
Sunerimęs Daveas apgraibomis apsičiupinėjo. Buvo beveik tikras, kad užčiuopė vamzdelį.
Operatorė pasakė: Sere, tik nepanikuokite, jums pavogė vieną inkstą. iame mieste veikia organų vagių gauja, ir jie jus pričiupo. Greitoji pagalba jau važiuoja. Nejudėkite, kol jie atvyks.
Jūs ką tik perskaitėte vieną populiariausių per pastaruosius penkiolika metų miesto legendų. Pirmas požymis klasikinė miesto legendos pradžia: draugo draugas… Ar kada nors pastebėjote, kad mūsų draugų draugai gyvena daug įdomesnį gyvenimą nei patys mūsų draugai?
Pasakojimą apie inkstų vagystę turbūt girdėjote ir anksčiau. Egzistuoja imtai ios istorijos versijų ir visos jos turi tą patį i trijų pagrindinių elementų sudarytą branduolį: 1)narkotizuojantis gėrimas, 2) pilna ledo vonia, ir kulminacija 3) inkstų vagystė. Vienoje versijoje pasakojama apie vedusį vyrą, kuris Las Vegase pasikviečia į savo kambarį prostitutę ir ji apsvaigina jį narkotizuojančiu gėrimu. Tai moralizuojanti pjesė apie inkstus.
Įsivaizduokite, kad jūs dabar užverčiate knygą, po valandos paskambinate draugui ir papasakojate jam ią istoriją i naujo jos neperskaitęs. Galimas daiktas, jūs papasakotumėte ją beveik tobulai. Galbūt jūs užmirtumėte, kad keliautojas atvyko į Atlantik Sitį, į svarbų susitikimą su klientais kam tai rūpi? Bet jūs prisimintumėte visą svarbiausią informaciją.
Istorija apie inkstų vagystę užkabina. Mes ją suprantame, atsimename, mes galime ją perpasakoti vėliau. Ir jei mes manome, kad tai tiesa, i istorija gali ilgai veikti mūsų elgesį mažų mažiausiai atsisakysime patrauklios nepažįstamosios mums pasiūlyto gėrimo.
Palyginkite inkstų vagystės istoriją su ia itrauka, paimta i pelno nesiekiančios organizacijos Pilnavertės bendruomenės iniciatyvos (CCI) platinamo leidinio. Ji prasideda itaip: Visavertės bendruomenės kūrimas natūraliai grąžina mus prie investavimo logikos iaikinimo, kuris gali būti modeliuojamas remiantis egzistuojančia praktika, o toliau teigiama, kad A faktorius, ribojantis lėų CCI srautą, pasižymi tuo, kad norėdami užsitikrinti atskaitomybę dotuojantys investuotojai dažnai turi griebtis kategorikų reikalavimų.
Įsivaizduokite, kad jūs dabar užverčiate knygą ir valandėlę pailsite. Tiesą sakant, pertraukėlės galite ir nedaryti; tiesiog ikart paskambinkite draugui ir papasakokite jam ią pastraipą pakartotinai jos neperskaitę. Sėkmės.
Ar tai geras palyginimas miesto legenda ir specialiai parinktas prastas fragmentas? Žinoma, ne. Tačiau tai kas įdomu. Galvokite apie iuos mūsų pavyzdžius kaip apie du atmintinų dalykų spektro polius. Kuris pavyzdys jums atrodo artimesnis tam, kaip jūs bendraujate darbe? Jei jūs toks, kaip dauguma žmonių, jūsų darbovietėje taip linkstama nekomercinio poliaus link, tarsi jis būtų kelrodė žvaigždė.
Galbūt tai visikai natūralu: kai kurios idėjos yra i prigimties įdomios, o kai kurios i prigimties neįdomios. Organų vagių gauja natūraliai įdomus dalykas! Pelno nesiekianti finansinė strategija natūraliai neįdomi! Tai idėjoms pritaikyta prigimties ir auklėjimo dilema: ar idėjos gimsta įdomios, ar jos tokios tampa?
Ką gi, i knyga apie auklėjimą.
Taigi kaip mums subrandinti savo idėjas, kad jos pasaulyje susilauktų pasisekimo? Daugelis stengiamės savo mintis pateikti įspūdingai, suteikti joms iskirtinumo. Biologijos mokytojas visą valandą aikina, kas yra mitozė, o po savaitės tik trys mokiniai pamena, kas tai yra. Vadovas rėžia kalbą apie naujos strategijos pritaikymą, visas personalas entuziastingai linkčioja galvomis, o kitą dieną pastebima, kad darbuotojai smagiai daro tą patį, ką ir vakar.
Geros idėjos dažnai igyvena sunkius laikus, kol susilaukia pasisekimo pasaulyje. Tačiau absurdika, niekuo nepagrįsta istorija apie inkstų vagystę vis dar pasakojama.
Kodėl? Tik todėl, kad istorijos apie pagrobtus inkstus parduodamos geriau? O gal įmanoma ir teisingą, vertingą idėją paskleisti taip sėkmingai, kaip kad pasklido i klaidinga idėja?
Visa tiesa apie kino teatruose
pardavinėjamus kukurūzų spragėsius
Sėdėdamas savo kontoroje Artas Silvermanas įdėmiai žiūrėjo į ant jo raomojo stalo gulintį kukurūzų spragėsių, kuriais prekiaujama kino teatruose, pakelį. Jo kontora buvo pilna stipraus dirbtinio sviesto kvapo. I savo organizacijos tyrimo rezultatų Silvermanas žinojo, kad ant jo raomojo stalo gulintys spragėsiai yra kenksmingi. Tiesą sakant, siaubingai kenksmingi. Jis turėjo sugalvoti, kaip apie tai praneti nieko neįtariantiems Amerikos kino žiūrovams.
Silvermanas dirbo Visuomeniniame mokslo centre (CSPI), pelno nesiekiančioje organizacijoje, kuri viečia visuomenę mitybos klausimais. CSPI trijuose didžiausiuose miestuose i tuzino kino teatrų paėmė kukurūzų spragėsių pakelius ir nusiuntė į laboratoriją, kad atliktų maistingumo analizę. Rezultatai nustebino visus.
Jungtinių Amerikos Valstijų žemės ūkio departamentas (USDA) rekomenduoja, kad sotieji riebalai dienos maisto normoje nevirytų 20 gramų. O i laboratorijos gauti rezultatai bylojo, kad įprastame kukurūzų spragėsių pakelyje jų yra 37 gramai.
Taip buvo todėl, kad ruodami savo kukurūzų spragėsius kino teatrai naudodavo kokosų aliejų. Kokosų aliejus kai kuriais atžvilgiais buvo gerokai pranaesnis už kitus aliejus. Jis suteikdavo kukurūzų spragėsiams gražią, patrauklią ivaizdą, be to, taip paruoti spragėsiai skleidė malonesnį ir natūralesnį aromatą. Deja, laboratorijos tyrimo rezultatai atskleidė, kad kokosų aliejus taip pat pasižymi ir sočiųjų riebalų pertekliumi.
Ant Silvermano raomojo stalo gulinčioje vienoje kukurūzų spragėsių užkandžio, kurį kas nors suveistų tarp dienos valgymų porcijoje buvo beveik dviejų dienų sočiųjų riebalų norma. Ir tie 37 sočiųjų riebalų gramai buvo supakuoti į vidutinio dydžio kukurūzų spragėsių porciją. į skaičių galėtų paaikinti nebent proporcingai didesnė pakuotė.
Silvermanas suprato, kad problemos esmė ta, jog tik nedaugelis žino, ką reikia 37 gramai sočiųjų riebalų. Dauguma mūsų neįsimena USDA kasdienės mitybos rekomendacijų. ie 37 gramai gerai tai ar blogai? Ir net jei nujaučiame, kad tai blogai, mes norime žinoti, ar tai labai blogai (kaip cigaretės) ar iaip blogai (kaip sausainis ar pieno kokteilis).
Vien nuo frazės 37 gramai sočiųjų riebalų daugumos žmonių akys apsiblausia. Sotieji riebalai nedaro įspūdžio, tarė Silvermanas. Tai sausa, akademika, kam tai rūpi?
Silvermanas galėjo sukurti tam tikrą vaizdinį palyginimą, pavyzdžiui, reklamą, kurioje būtų sugretinęs sočiųjų riebalų kiekį kukurūzų spragėsiuose su USDA rekomenduojama dienos norma. Įsivaizduokite diagramą, kurioje vienas stulpelis būtų dvigubai auktesnis už kitą.
Tačiau tai buvo per daug mokslika. Per racionalu. Tam tikra prasme riebalų kiekis iuose spragėsiuose buvo neracionalus. Jis buvo absurdikas. CSPI reikėjo, kad žinia apie riebalų kiekį spragėsiuose būtų suformuluota taip, kad visikai atskleistų į absurdikumą.
Silvermanas pasiūlė sprendimą.
1992 m. rugsėjo 27-ąją CSPI suaukė spaudos konferenciją. tai žinia, kurią jie perdavė: Paprastame mūsų kino teatre pardavinėjamos vidutinio dydžio sviestinių kukurūzų spragėsių pakuotės turi daugiau arterijas užkemančių riebalų negu pusrytinė kiauinienė su kumpiu, priepiečiams suvalgytas Big Mac su bulvytėmis ir pietų kepsnys su visais priedais kartu sudėjus!
CSPI žmonės neignoravo ir vaizdo efektų jie prie televizijos kameras pastatė riebiu maistu nukrautą stalą. Ant jo idėliojo vienos dienos nesveiko maisto kiekį, kuriame buvo tiek pat riebalų, kiek vienoje kukurūzų spragėsių pakuotėje.
Istorija žaibikai tapo tikra sensacija, kurią parodė CBC, NBC, ABC ir CNN. Jai pirmus puslapius skyrė USA Today, Los Angeles Times ir The Washington Post. Leno ir Lettermanas1krėtė juokelius apie riebaluose permirkusius kukurūzų spragėsius, spaudos antratėse taip pat buvo pažerta keletas perliukų: Kukurūzų spragėsiai gauna S indeksą, viesos! Veiksmas! Cholesterolis!, Kino teatrų spragėsiai dvigubas pilnametražių riebalų seansas.
Idėja užkabino. Minios kino žiūrovų, paveiktos ių faktų, atsisakė kukurūzų spragėsių. Pardavimo kreivė smuko žemyn. Kino teatrų darbuotojai įprato atsakinėti į klausimą, ar kukurūzų spragėsiai buvo imirkyti blogame aliejuje. Netrukus dauguma didžiausių nacionalinių kino teatrų tinklų įskaitant United Artists, AMC ir Loews paskelbė, kad nebenaudoja kokosų aliejaus.
Bendra autorius Dan Heath apie knygą, video:
