Knyga

Knyga: Bėglys
Autorius: Massimo Carlotto
Leidykla: Vaga

Knygos Bėglys anotacija

Šie autobiografiniai užrašai vis dėlto pasakoja ne apie teismo procesą, o apie tai, kaip keletą metų kentėjau tiesioginius jo padarinius – slapstymąsi – ir apie tai, koks jo vaidmuo buvo paskutiniais šios teismų odisėjos mėnesiais. Rašiau žvelgdamas į save su humoru, kaip ir per visus šiuos metus. Taip gindavausi, kai protą aptraukdavo migla, o apvaizda nusigręždavo.

Viskas prasideda tada, kai devyniolikametis Masimas Karlotas, studentas ir aršus Italijos komunistinio judėjimo Nuolatinė kova narys, atsitiktinai randa kruviną mirštančią auką ir nedelsdamas kreipiasi į karabinierius, norėdamas papasakoti apie įvykį; jis iš karto sulaikomas ir apkaltinamas žmogžudyste. Taip prasideda ilgiausiai trukusi ir prieštaringiausia byla Italijos teismų istorijoje – vadinamoji Karloto byla, kuri tapo vilties simboliu tūkstančiams neteisingai apkaltintų kalinių ir persekiojamųjų dėl teismo klaidų. Dabar Karloto byla nagrinėjama universitetuose per teisės paskaitas kaip vienintelis ir neturintis precedento atvejis, atskleidžiantis rimtas to meto Italijos teismų sistemos spragas.

Romanas „Bėglys“ 1996 m. apdovanotas Italijos grožinės literatūros premija Premio del Giovedì. 2003 m. pagal šią knygą sukurtas filmas, kurį režisavo Andrea Manni. Iš viso M. Carlotto parašė devyniolika romanų, už kuriuos pelnė apie dešimt įvairių literatūros premijų.

Knygos Bėglys ištrauka:

Pastaba
Eilės pirmojo skyriaus pradžioje paimtos iš Asčio teatro trupės Compagnia teatrale Alfieri režisierių Lučiano Natino ir Antonijaus Katalano spektaklio Nessuno*. Visų kitų skyrių eilės kurtos mano seno bičiulio, dainų autoriaus, atlikėjo ir kompozitoriaus iš Venecijos Stefano Marijos Rikačio (iš kompaktinės plokštelės Blu, išleistos Rossodisera). Labai prisirišau prie jo įrašų, palaikiusių man draugiją galybę bemiegių naktų. O apskritai eilės skiriamos daugybei menininkų, kurie per šiuos metus parodė man solidarumą ir pasiūlė draugystę bei paramą.
Įžanga
Mano praeitis nebuvo lengva. Norint nuo jos atitrūkti ir pagaliau pradėti mąstyti apie ateitį, prireikė penkių didžiulių medinių dėžių. Visą savaitę stropiai darbuodamasis, į jas sukroviau devyniasdešimt šešis kilogramus Continue Reading »

Knyga: Mirtis už durų
Autorius: Charlaine Harris
Leidykla: Obuolys

Sako, kad kai vienos durys užsiveria, atsidaro kitos. Tačiau taip sakantiems neteko gyventi mano namuose. Atrodo, kad už daugumos durų, kurias man tenka atverti, tūno kas nors baisaus.

Sukės Stekhaus gyvenimas darosi vis labiau komplikuotas. Nėra lengva dirbti barmene mažame Bon Tono miestelyje, kai sugebi skaityti lankytojų mintis. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Pernai jai teko susidurti su vampyrais, vilkolakiais, pusgobliniais, raganomis ir fėjomis. Dabar jos pačios brolis mėgina naują panterlakio statusą. Dar blogiau, kad dviesmius vieną po kito ima žudyti paslaptingas snaiperis ir niekas nesijaučia saugus. Kai metamorfas Sukės bosas dėl peršautos kojos atsigula į ligoninę, ji priversta prašyti nieko nepamenančio buvusio meilužio Eriko pagalbos. Lyg to nebūtų gana, draugė Tara ima susitikinėti su itin bjauriu vampyru Mikiu, į miestelį grįžta pirmoji Sukės meilė – vampyras Bilas, o pati Sukė įtraukiama į vilkolakių kovą dėl valdžios ir tampa kažkam labai neparanki. Kartais reikia labai stipraus humoro jausmo, kad įtikintum save, jog gyvenimas puikus…

Kai japonai išrado sintetinį kraują, vampyrai išlindo iš savo slėptuvių ir žmonijai teko išmokti sugyventi su kita rūšimi. Sukė Stekhaus, Bon Tempo miestelio baro „Pas Merlotę“ padavėja, suintriguota: nors žmonių mintys jai kaip ant delno, ką mąsto vampyrai, perskaityti ji negali. Pirmasis vaikinas vampyras Bilas atskleidžia Sukei nepažintą pasaulį: pasirodo, egzistuoja ne tik vampyrai, bet ir vilkolakiai, fėjos, goblinai ir kitokie padarai, kol kas besidangstantys žmogišku pavidalu. Išsiskyrusi su pirmuoju savo vaikinu ir antruoju meilužiu Eriku, kuris stebuklingai pamiršo apie jų meilės nuotykį, Sukė nutaria gyventi ramiai. Tačiau greitai supranta, kad negalės pamiršti antgamtiškų savo pažįstamų, nes panterlakio įkąstas jos brolis Džeisonas per pilnatį virsta panteržmogiu ir tampa pagrindiniu įtariamuoju, kad keršydamas žudo dviesmius.

Tai penktoji riba tarp fantastikos, siaubo ir detektyvo žanrų ištrinančios romantiškos serijos knyga, sulaukusi stulbinamo pripažinimo JAV, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir daugelyje kitų šalių, laikoma pagrindiniu Stephenie Meyer Saulėlydžio sagos įkvėpimo šaltiniu. Serialo Šešios pėdos po žeme kūrėjai Sukės Stekhaus istoriją perkėlė į populiarų serialą Tikras kraujas.

Knygos “Mirtis už durų” ištrauka:

Žinojau, kad brolis virs pantera, jam pačiam dar nespėjus to suvokti. Vežiau jį link nuošalios kryžkelės, kur įsikūrusi Hotšoto bendruomenė, o brolis tylėdamas stebėjo, kaip leidžiasi saulė. Džeisonas buvo apsirengęs senais drabužiais, ant kelių laikė plastmasinį Wal-Mart maišelį, kuriame buvo keletas daiktų, kurių jam galėtų prireikti: dantų šepetėlis, švarūs apatiniai. Sėdėjo susikūprinęs, įsisupęs į storą kamufiažinę striukę, įsmeigęs akis tiesiai prieš save. Jo veidas buvo įsitempęs nuo būtinybės suvaldyti savo baimę ir susijaudinimą.
- Pasiėmei mobilųjį? – pasiteiravau, bet dar nespėjus žodžiams išlėkti iš burnos, susivokiau, kad to jau klausiau. Bet Džeisonas tik linktelėjo, nė neatsikirtęs.
Buvo popietė, tačiau sausio pabaigoje temsta anksti.
Šiąnakt bus pirmoji Naujųjų Metų pilnatis.
Kai sustabdžiau automobilį, Džeisonas atsisuko į mane, ir net blausioje šviesoje mačiau, kaip pasikeitė jo akys. Jos jau nebebuvo mėlynos kaip mano, o gelsvos. Net jų forma buvo kitokia.
- Veidas kažkoks keistas, – pasakė jis. Bet vis dar nesudėjo dviejų su dviem.
Sutemose mažutėlis Hotšotas buvo tylus ir sustingęs. Per plynus laukus pūtė šaltas vėjas, žvarbiais gūsiais virpindamas pušis ir ąžuolus. Buvo matyti tik vienas žmogus. Jis stovėjo priešais nedidelį namą, vienintelį neseniai nudažytą. Vyro akys buvo užmerktos, barzdotas veidas pakeltas į tamsėjantį dangų. Kalvinas Norisas palaukė, kol Džeisonas išlips pro mano senosios Nova keleivio dureles, o tada apėjo automobilį ir pasilenkė prie langelio. Nuleidau stiklą.
Jo žalsvai auksinės akys buvo tokios pat stulbinančios, kaip aš ir atsiminiau, o likusi kūno dalis lygiai tokia pat neįsimenanti. Tvirtas, stambus, žilstančiais plaukais, jis atrodė kaip šimtai kitų vyrų, kuriuos esu mačiusi bare „Pas Merlotę”. Išskyrus tas jo akis.
Continue Reading »

Knyga: Šešėlių žmonės
Autorius: John Lawrence Reynolds
Leidykla: Obuolys

Pasaulio galingieji, lemiantys mūsų likimą, tėra marionetės. Praskleiskite paslapties šydą, už kurio slepiasi tie, kurie iš tiesų valdo mūsų gyvenimą.

„Šešėlių žmonės” – tai knyga, narstanti garsiausias slaptas organizacijas, kurias, deja, mažiausiai suprantame: tamplierius, iliuminatus, masonus, Siono vienuolyną, rozenkreicerius, triadas, cosa nostra, jakudzas, „Kaukolę ir kaulus“ bei daugybę kitų. Kurios iš jų pakankamai pavojingos, kad būtų nuplėšta slaptumo skraistė? Bestselerių autorius J. L. Reynoldsas pateikia pribloškiančių faktų apie jų kilmę, įkūrėjus, įšventinimo apeigas, ritualus, slaptus ženklus, kalbą ir garsiausius narius. Atskleidžia, kodėl tokio milžiniško populiarumo sulaukė knygos apie Harį Poterį ir „Da Vinčio kodas”, kiek slaptosios organizacijos keičia pasaulio politiką ir kodėl jos egzistuos, kol egzistuoja žmonija.

„Da Vinčio kodas” pradėjo slaptųjų organizacijų madą literatūroje, o J. L. Reynoldsas demaskuoja jas realybėje. Šioje knygoje daugiau posūkių nei Dano Browno romane. Kaip visuomet, tiesa yra keistesnė – ir galingesnė – už fantaziją, ir Reynoldsas išguldo ją neįtikėtinai įtaigiai. – Robert J. Sawyer

Knygos ištrauka:

ĮVADAS
KVAILYBĖS, BAIMĖS IR AISTROS

Toji paslaptinga bendruomenė nepaprastai baugino. Romos imperijos gyventojai jų ir bijojo, ir nekentė. Dauguma siūlė galabyti juos visus: ir vyrus, ir moteris, ir vaikus. Kiti ragino saugotis, nes buvo girdėję, jog šių žmonių priešai susilaukia kruvino atpildo. Kai kurie nerimavo: gal bendruomenei priklauso draugai ir kaimynai – dar užkrės pavojingomis idėjomis, įtrauks į pasibjaurėtiną veiklą vaikus. Nedaugelis žavėjosi nežmonišku elgesiu, priskiriamu šiai slaptai organizacijai. Romėnų smalsumas augo, jų vaizduotė kilo kaip ant mielių, jie negalėjo patikėti: nejaugi žmonės gali būti tokie ištvirkę?
Pasakojimais, sklidusiais tarp romėnų, kone ne|manoma patikėti. Buvo kalbama, kad slaptosios bendruomenės nariai yra kanibalai: per paslaptingas apeigas kruvinose puotose ryja žmogaus kūną ir geria žmogaus kraują, dažnai naujagimių. Jie skatina lytines orgijas tarp brolių ir seserų, mėgaujasi keistomis ceremonijomis, renkasi paslaptingose vietose, vengia kontaktų su gerbiama visuomene, o atpažįsta vienas kitą mosuodami kankinimo instrumentu.
„Pridengtas papločiu, kad suklaidintų nepašvęstuosius, kūdikėlis, – rašo vienas romėnas1 , – paguldomas prieš tą, kuris jau susitepęs ritualiniu krauju. Vis akinamas, žudo kūdikėlį jaunas mokinys, tarsi nekalti smūgiai į dangalą nudažo papločio paviršių tamsiomis paslaptingomis dėmėmis. Godžiai – o siaube! – žmonės puola laižyti kraujo. Nekantriai išsidalija galūnes. Sią auką visi kartu iškilmingai aukoja; šitaip sąmoningai įsipareigoja savitarpio tylą. Šitokie ritualai yra purvinesni už bet kokią šventvagystę…”
Visame Viduržemio jūros regione I amžiuje sklidę panašūs pasakojimai buvo vienodai pasibjaurėtini ir patrauklūs, ypač romėnams, kurie kilnumą vertino labiausiai iš visų dorybių. Romos politikai ėmė reikalauti panaikinti sektą – nieko neklausinėjam ir be jokių išimčių. Dauguma gyventojų pritarė. Turgavietėse rinkdavosi minios, kur žmonės keitėsi pasakojimais, pateikdavo įrodymus ir dar išpūsdavo pačius nemaloniausius slaptosios draugijos elgesio aspektus. Bėgant laikui buvo pasiektas susitarimas: reikia kažką daryti, reikia sutraukyti kulto ryšius, pažaboti tuos niekšus, tuos iškrypėlius, tuos maištininkus, tuos… krikščionis.
Iš dviejų tūkstančių metų perspektyvos pasakojimai apie pasidygėtinas krikščionių praktikas skamba kaip propaganda, išplatinta Romos senato narių kaip strategijos sektai eliminuoti dalis. Galbūt buvo tikimasi, kad sklindančios liaudyje šlykščios istorijos atgrasins gyventojus burtis į krikščionių gretas ir pateisins žiaurų valdžios elgesį su naujosios religijos sekėjais.
Tikrovėje Romos senatas turėjo nedaug bendra su pasibjaurėtinomis istorijomis. Nors plačioji visuomenė plakė liežuviais apie kanibalizmą ir kraujomaišą, liaudies nuomonė mažai rūpėjo politikams, kurie labiau nerimavo dėl praktiškesnių dalykų, tarp jų dėl krikščionių atsisakymo garbinti imperatorių. Iš esmės pakantūs religiniams skirtumams, senatoriai labiausiai protestavo dėl šio vienintelio nepriimtino požiūrio, laikomo neištikimybės imperatoriui aktu. Kai krikščionys pradėjo savo pažiūras primesti kitiems, jų veiksmai prilygo maištui. To nebuvo galima ignoruoti. Stai tada Romos valdžia kalbas apie krikščionių skandalingą veiklą išnaudojo kaip ginklą judėjimui nuslopinti.
Bet paskalas apie keistą krikščionių elgesį paskleidė ne Romos senatoriai ar kiti lyderiai. Šie tauškalai, suvešėję paprastų gyventojų vaizduotėje, buvo pagrįsti informacija, kurią pateikė patys krikščionys. Neišmanėliai išpūsdavo bei iškraipydavo faktus ir sukeldavo įtarimus. Apžvelkime, kas gi įkvėpė tuos pasakojimus.
SLAPTUMAS. Krikščionys laikėsi vieni kitų. Be žinomo krikščionio pritarimo į apeigas neįsileisdavo svetimų ir reikalaudavo, kad naujokai išlaikytų ištikimybės testą. Visos šios priemonės turėjo svarias priežastis. Po Jėzaus nukryžiavimo prisipažinti, kad esi krikščionis, buvo tolygu pasirašyti sau mirties nuosprendį. Todėl krikščionys pradėjo slėpti savo veiklą, o paranoja dėl jų tikslų ir veiklos dar pagilėjo ir plačiau paplito stimuliuodama dar žūtbūtinesnį narių poreikį slėpti savo tapatybę. Šitaip ir sukosi ratas, vedantis į vis gilesnį slaptumą ir keldamas vis didesnę paranoją, kuri skatino dar aršesnius persekiojimus.
KANIBALIZMAS. Argi krikščionių apeigose nevalgomas žmogaus kūnas, negeriamas jo kraujas? Žinoma, tai Komunija. Krikščionims Eucharistijos sakramentas reiškia vienybę su Dievu. Netikintiems tai skamba atstumiančiai ir įtartinai.
KŪDIKIŲ VALGYMAS. Stingant efektyvių kontracepcijos ir abortų metodų, skurdžiai romėnai nenorimus vaikus tiesiog išmesdavo į gatvę, kur jie žūdavo nuo bado ir šalčio. Kad ir kaip tai atrodytų nepriimtina šiuolaikiniam žmogui, tokia praktika buvo paplitusi kultūroje, kur maitinti nepageidaujamą burną reiškė tik didesnę naštą šeimai. Kai krikščionys pradėjo gelbėti tuos vaikus nuo neabejotinos mirties ir juos krikštyti, romėnai sutriko. Kaip galima norėti auginti kito kūdikį ? Nelogiška. O gal tų vaikelių visai neaugins ? Galbūt, atsižvelgiant į įprotį valgyti kūną ir kraują, krikščionys surenka pamestus vaikus kaip šviežienos šaltinį savo pasibjaurėtinoms apeigoms? Mintis, kad tie vaikai bus auginami, kad jais bus rūpinamasi, nebuvo svarstoma kaip tikėtina. Kaipgi kitaip, juk tai nė iš tolo tiek neintriguoja.
ORGIJOS IR KRAUJOMAIŠA. Kai tarp romėnų pradėjo sklisti pasakojimai apie krikščionių meilės puotas, buvo visiškai nesunku padaryti prielaidą, kad toji meilė nėra vien tik dvasinė. Gnostikai, kita slapta draugija, iš tiesų praktikavo apeigines sueitis, o sėklą laikė šventu skysčiu, ja įšventindavo naujokus.
Krikščionys ir gnostikai savo įsitikinimais ir praktikomis labai skiriasi, bet visai nesunku įsivaizduoti paprastą Romos pilietį, gūžčiojantį pečiai ir lotyniškai postringaujantį: „Krikščionys, gnostikai, koks skirtumas ? Jie visi vienodi”.
Kraujomaiša? įsitikinimas kilo iš krikščionių papročio išreiškiant prieraišumą ir paramą kreiptis vienam į kitą „broli” ir „sese”. Kitose kultūrose seserys ir broliai yra gimę iš tų pačių tėvų, tai neginčytina ir jokios alegorinės prasmės netaikomos.
KANKINIMO ĮRANKIS KAIP TAPATYBĖS SIMBOLIS. Romos laikais kryžius buvo plačiai naudojamas kankinimams ir mirties bausmei vykdyti. Romėno tikrai nenuramintum parodęs kryžių ar ranka nubrėžęs ore jo ženklą. Jis tokį gestą suprastų kaip grasinimą. Įsivaizduokite šiuolaikinę slaptą sektą, koriko kilpą, giljotiną ar elektros kėdę naudojančią kaip vienybės ar vertybių simbolį, ir pagalvokite apie savo reakciją.2
Požiūris į krikščionybę, kaip į grėsmingą slaptą organizaciją, yra puikus kolektyvinių baimių ir pasibjaurėjimo pavyzdys. Niekas nepasikeitė. Nepaisant technologinių pasiekimų ir informacijos, mes vis taip pat stipriai žavimės slaptomis organizacijomis. Kai dėl populiariosios kultūros įtakos filme ar romane šmėsteli ezoterinės organizacijos paveikslas, akimirksniu patikima, jog ji iš tiesų egzistuoja, o nerimas dėl jos pavojingumo gali prilygti arba net viršyti iškreiptą romėnų, griežiančių dantį ant krikščionybės, vaizduotę.
Kaip rodo krikščionių pavyzdys, dažniausia pašalinių reakcija į slaptą draugiją yra įtarimai ir baimė, gimstantys iš įsitikinimo, kad nieko, kas gera, nereikia slėpti, o visa, kas slepiama, negali būti gera.
Mes trokštame paslapčių, vadinasi, ir draugijų, saugančių bei įamžinančių tas paslaptis, tačiau lygiai taip pat trokštame sąžiningo bendravimo. Numanome, kad svarbūs verslo ir kariniai sprendimai bus priimami slaptai. Pritariame, kad slapti politikai priima sprendimus dėl kandidatų ir politikos stengdamiesi likti anonimiški. Saugome paslaptis nuo savo draugų, vaikų ir mylimųjų, tačiau taip pat stengiamės perprasti kiekvieną smulkmeną, veikiančią mūsų gyvenimą, reikalaujame informacijos, kuri buvo nuo mūsų nuslėpta, kad ir kokie būtų motyvai. Jei kas nors slepiama, reikalaujame, kad tai būtų paviešinta. Jei faktai paviešinami tik apibrėžtai išrinktųjų grupei, vadinasi, jų motyvai įtartini.
Bėgant laikui slaptosios organizacijos pamažu, bet reikšmingai pasikeitė. Senovės pasaulyje jos buvo pirmiausia filosofinio ir religinio pobūdžio. Viduramžiais filosofiją išstūmė politika, nors religija liko dominuoti. Iki XVIII a. vidurio organizacijos vystėsi dviem kryptimis: arba tapdavo broliškomis politinėmis asociacijomis, išsaugojusiomis senovinių filosofinių ir religinių atributų likučius, arba pasukdavo nusikalstamumo keliu – slaptumą pasitelkdavo nelegaliems kėslams ir milžiniškiems turtams susikrauti.
Tikslai ir siekiai nulemia, kaip organizacija kursis ir vystysis. Slaptumas tampa būtinas arba narių išskirtinumui sukurti, arba apsisaugoti nuo paviešinimo ir užpuldinėjimų. Broliškų organizacijų nariams privilegijos suteikia išskirtinumo, organizacijų, kurias puldinėja teisėsauga arba visuomenė, subjektams slaptumas tampa savisaugos priemone. Bet kuriuo atveju kyla nepasitikėjimas iš ne narių pusės. Nepasitikėjimas veda prie prielaidų, kurios visada neigiamos, neigiamas suvokimas gimdo priešiškumą, priešiškumas didina organizacijos slaptumą ir ratas sukasi iki begalybės. Mažai kas keičiasi.
Įtarimų ir atgarsių ratas įsuka prielaidų karuselę, kuri priešinasi bet kokiam bandymui įlieti realybės porciją. Šiais laikais procesas toks pat galingas ir nenuspėjamas, kaip ir valdant Neronui. Sąmokslo teorijų mėgėjai skelbia, neva slaptosios draugijos valdo pasaulio likimą. Karus, pandemijas, tautų lyderių rinkimus ir ateivių viešnagę žemėje kontroliuoja organizacijos, kurių galia ir tikslai tokie pat nesuvaldomi ir nedori, kaip bet kurio Holivudo pramanyto piktadario iš filmų apie Džeimsą Bondą. Fanatikai autoritetingai, tarsi valstybės kaltintojai, pasakojantys apie bylą patikimiems prisiekusiesiems, kaišioja ir demonstruoja „faktus”. Šitaip rimti prieštaravimai yra paverčiami įrodymais, kad šėtono galia tokia visa apimanti, jog pajėgia įtikinti, kad jis neegzistuoja.
Tai puiki pramoga tiems, kurie įsitikinę, kad jų gyvenimais manipuliuoja nematomos jėgos. Tokie piliečiai narsiai ieško įrodymų, kaip sodinukas stiebiasi į šviesą, net jei šviesos šaltinis kur kas blankesnis už saulę. Pasak sąmokslo teorijų mėgėjų, kiekvienas sprendimas dėl visuotinės ekonominės gerovės, asmens padėties visuomenėje ar sveikatos būklės ir institucijų, kurios vadovauja jūsų gyvenimui, priklauso paslaptingiems vyrams – beveik visada vyrams – kurių asmenybės arba apskritai slepiamos, arba užmaskuotos nepiktybinių viešųjų tarnybų kauke. Niekas, ką galvoji ar darai, nėra tavo vieno sprendimas. Pasaulio likimą lemia masonai arba gnostikai, vikka ar druidai, Bilderbergo grupė arba iliuminatai, mafija arba „Kaukolės ir kaulų” nariai. Ekonominės negandos? Nykstantys ištekliai? Karai ir badmečiai ? Tik kvailiai tiki, kad tai kyla savaime. Sąmokslo teorijų šalininkams visa tai yra rezultatas sąmoningų veiksmų, kurių imasi mantijomis apsisiautę didieji magistrai, Sicilijos karo vadai, sąmokslininkai rozenkreiceriai, kabalos sekėjai ar kitos grėsmingos frakcijos.
Kraštutiniai fanatikai įsitikinę, kad visos grupės vienodai įsitraukusios, keičiasi atsakomybe kaip pirkliai intrigų rinkoje. Kiti kiek optimistiškesni. Dauguma slaptųjų organizacijų, pastebi jie, yra nekenksmingos ar netgi naudingos. Kai kurių išorė gali būti apgaulinga, tačiau tai nereiškia, kad jos pavojingos. Reikia pripažinti, egzistuoja organizacijos, kurių ketinimai išties siaubingi, tačiau keliama rizika yra minimali. Argi verta nerimauti, pavyzdžiui, dėl Kukluksklano, kadaise bauginusios linčiuotojų gaujos, kuri pamažu virto netvarkinga kvailų rasistų kuopele ? Nelabai tikėtina.
Tačiau būtų ypač neatsargu kiekvieną slaptą bendruomenę laikyti tiesiog sambūriu suaugusiųjų, žaidžiančių vaikiškus žaidimus. Vardan laisvės tikrai verta būti budriam, tad išmintinga išmanyti apie organizacijas, kurios gali turėti savanaudiškų tikslų, nukreiptų prieš visuomenę. Sunkiausia atpažinti, kas yra kas. Arba koks.
Pasirūpindamas ateitimi šioje knygoje išnagrinėsiu garsiausias slaptąsias organizacijas, išlikusias bėgant amžiams. Kiekvienos jų įtaka arba liūdnai pagarsėjusių veiksmų poveikis juntami ir šiandien. Kaip pamatysime, dauguma yra broliškos ir nekenksmingos, kelios tebėra kankinamai įtartinos, o kitos nusipelnė, kad tamsi jų slaptumo skraistė būtų nutraukta, kad jos stotų ryškioje šviesoje, tegu išsisukinėja ir rangosi demaskuojančiame spindulyje.
VIENAS
ASASINAI
NIEKAS NĖRA TIESA, VISKAS YRA LEISTINA
1191 m. Jeruzalės karaliumi tapo Konradas Montferietis. Į sostą jį paskyrė garsusis kryžiaus žygių didvyris Ričardas Liūtaširdis. Įsakęs Konradui atkurti krikščionių pajėgas ir laukti jo sugrįžtant, Ričardas patraukė namo, kur kilniam šviesiaplaukiui valdovui buvo lemta tapti centrine legendų ir herojinių epų apie Robiną Hudą figūra.
Konradas kovoje dėl sosto įveikė Šampanės grafą Henriką ir ketino išgarsinti savo viešpatavimą Jeruzalėje, amžiams išvarydamas musulmonus iš Šventosios Žemės. Taip jis būtų tapęs didžiuoju krikščionių herojumi, kuriam suteikiama teisė sėdėti Dievo sosto dešinėje.
Tačiau šiems sumanymams įgyvendinti jis turėjo pernelyg mažai laiko. Netrukus po to, kai Ričardas išvyko iš Šventosios Žemės, Konrado stovyklavietėje pasirodė trys krikščionių vienuoliai. Broliai lenkėsi visiems sutiktiesiems ir laimino juos peržegnodami. Regėdami tokį pamaldumą, Konrado kariai prarado budrumą. Tai buvo lemtinga klaida. Vos prisiartinę prie Konrado, vienuoliai iš po apsiaustų išsitraukė durklus ir apstulbusių sargybinių akivaizdoje surengė kruviną pasirodymą – puolė maitoti karaliaus kūną. Įvykdę žudikišką užduotį trys jaunuoliai, kurie iš tiesų buvo ne krikščionių vienuoliai, o patys tikriausi musulmonai, nė nemėgino bėgti. Pasidavę Konrado sargybai, tylėdami jie iškentė šiurpius kankinimus: iš pradžių krikščionys jiems nudyrė odą, paskui numarino degindami ant lėtos ugnies. Tokios žiaurios bausmės buvo įprastos tiems rūstiems ir tamsiems laikams.
Vėliau, gedėdami žuvusio vado, Konrado šalininkai pusbalsiu aptarinėjo keistą žudikų elgesį, ypač jų nuolankų susitaikymą su lemtimi. Buvo keista matyti, kaip jie išmeta ginklus ir ramiai stovi, abejingai stebėdami, kaip priešmirtinės agonijos tampomą kūną apleidžia gyvybė. Akivaizdu buvo ir tai, kad jie nepabūgo laukiančių žiaurių kankinimų ir džiugiai pasitiko mirtį. Nė vienas anksčiau nieko panašaus nebuvo matęs, niekas negalėjo tokio poelgio paaiškinti ir nežinojo, ką tai reiškia.
Šampanės grafas Henrikas nešvaistė laiko jaunųjų žudikų elgesio apmąstymams. Daugeliui pernelyg ankstyva Konrado mirtis buvo tragedija, tačiau Henrikui, kuris, jei būtų gimęs aštuoniais šimtmečiais vėliau, tikriausiai būtų tapęs puikiu įmonės vadybos specialistu, ji tapo vartais į sėkmę. Netrukus po to, kai Šventoji Žemė priglaudė Konrado palaikus, Henrikas nieko nelaukdamas vedė karaliaus našlę, taip tikėdamasis gauti išsvajotą sostą, kainavusį jo pirmtakui gyvybę. Tačiau Henrikas nebuvo vainikuotas Jeruzalės karaliumi (veikiausiai dėl to, kad stokojo Konrado dvaro paramos, o gal buvo kaltas nepalankus likimas). Teko tenkintis ne tokiomis svarbiomis pareigomis, kurias vykdydamas privalėjo keletą kartų vykti rytų kryptimi – į Persiją. Per vieną tokių kelionių jam pavyko išsiaiškinti, kas iš tiesų nužudė Konradą, ir tapti pirmuoju europiečiu, sužinojusiu apie vienos nuožmiausių slaptųjų draugijų egzistavimą.
Tai nutiko Henrikui su savo palyda keliaujant mažai ištirtu maršrutu Elburso kalnais, kurie driekiasi į šiaurę nuo Teherano dabartiniame Irane. Kryžiaus žygių metu ši žemė priklausė musulmonams šiitams, kurie krikščionims leisdavo per ją keliauti gana saugiai. Kai Henrikas su savo kariais prisiartino prie didžiulės tvirtovės, stūksančios ant stačios ir aukštos uolos, juos pasitiko pilies valdytojo Dai el Kebiro pasiuntiniai. Krikščionys iš pradžių sunerimo, tačiau jų būgštavimus greitai išsklaidė pagarbus pilies šeimininko tarnų elgesys ir mandagus kvietimas apsilankyti tvirtovėje bei pasimėgauti Dai el Kebiro svetingumu. Nepriimdami tokio kvietimo, keliauninkai būtų mirtinai įžeidę šeimininką. Be to, įspūdingai atrodžiusi pilis patraukė Henriko dėmesį. Jis negalėjo atsispirti pagundai iš arti pasigrožėti puikiu statiniu ir, žinoma, pasimėgauti prašmatniomis vaišėmis.
Henrikas su savo palyda nusekė paskui tarnus prie pilies vartų, kur juos, aidint fanfaroms, šiltai pasitiko šeimininkas. Dai el Kebiras, akivaizdžiai labai turtingas ir galingas žmogus, jautė didžiulį malonumą galėdamas svečiams aprodyti tvirtovę. Vedžiodamas juos po didžiulius sodus jis atkreipė keliautojų dėmesį į daugybę akmeninių bokštų, besistiebiančių aukštyn virš uolėto slėnio. Vienoje vietoje jis stabtelėjo ir, mostu parodęs į patį aukščiausią bokštą, paklausė Henriko, ar jam padarė įspūdį statinio aukštis ir didingumas.
Iš tikrųjų Henrikas negalėjo nesutikti, kad bokštas, iškilęs beveik šimtą uolekčių virš stataus uolinio skardžio, atrodo išties įspūdingai. Bokšto viršūnėje stovėjo du sargybiniai, apsigobę akinamo baltumo apsiaustus, ir akylai sekė kiekvieną Dai el Kebiro judesį. Henrikas pastebėjo, kad kiekvieno tvirtovės bokšto viršūnėje yra ir daugiau panašiai apsirengusių jaunuolių. Jie šypsodamiesi nusilenkdavo savo šeimininkui ir jo svečiams, kai šie praeidavo pro šalį, visi atrodė laimingi ir patenkinti.
- Šie vyrai, – tarė Dai el Kebiras, – vykdo mano įsakymus kur kas uoliau, nei krikščionių tarnai paklūsta savo šeimininkams.
Išgirdę šiuos žodžius, svečiai suglumo. Tuo metu jie net neketino aptarinėti klausimų, susijusių su karyba ir valstybės valdymu.
Pamatęs sutrikusią Henriko veido išraišką, Dai el Kebiras nusišypsojo ir tarė:
- Žiūrėkite.
Jis iškėlė rankas ir parodė kažkokį, matyt, iš anksto sutartą ženklą. Akimirksniu aukščiausio bokšto viršūnėje stovėję vyrai šoko nuo atbrailos žemyn, ir jų kūnai ištiško į bokšto papėdėje stūksančias uolas.
Henrikas buvo priblokštas. Du puikiai sudėti jaunuoliai, iš pažiūros visiškai sveiki ir patenkinti gyvenimu, nedvejodami paaukojo gyvybes vykdydami kvailą šeimininko užgaidą.
- Jeigu pageidaujate, – tęsė Dai el Kebiras, – kitiems įsakysiu pasielgti taip pat. Man davus ženklą, visi vyrai nuo bokštų viršūnių su džiaugsmu šoks žemyn.
Sukrėstas beprasmiškos pilies šeimininko tarnų žūties, Henrikas mandagiai padėkojo ir atsisakė siūlomo reginio.
- Ar gali bent vienas krikščionių valdovas tikėtis tokio paklusnumo iš savo tarnų? – pasiteiravo Dai el Kebiras.
Grafas atsakė, kad joks jam žinomas krikščionių valdovas neturi tokios galios savo pavaldiniams. Jo paties, kaip ir kitų valdovų, kariai narsiai žygiuoja į mūšį, nes jiems svarbi garbė, ištikimybė ir lojalumas, jie nedvejodami paaukotų gyvybes dėl aukštesnio gėrio. Prireikus jie nesvarstydami žūtų, gindami save, savo garbę, siekdami pergalės ir šlovės. Tačiau nė vienas jų nepultų į mirties glėbį taip džiaugsmingai kaip tie du jaunuoliai, vykdę savo šeimininko įgeidį.
- Turėdamas tokius patikimus tarnus aš išvaduosiu mūsų visuomenę nuo bet kokių priešų, – tarė Dai el Kebiras su neslepiama pranašumo gaidele.
Taip Šampanės grafas Henrikas susipažino su žmonėmis, nužudžiusiais jo pirmtaką ir daugiau kaip šimtmetį terorizavusiais žemes nuo Persijos iki Palestinos. Jis susitiko su asasinais.
Asasinai nebuvo nei pirmoji, nei gausiausia, plačiausiai paplitusi ar ilgiausiai veikusi slaptoji draugija. Jų faktinė galia tetruko šiek tiek ilgiau kaip šimtmetį ir sunyko kartu su prasidėjusiais mongolų ordų antpuoliais. XIV a. pradžioje jie jau nebebuvo įtakinga Vidurinių Rytų politinė jėga. Tačiau garsas apie jų nuožmumą buvo taip plačiai pasklidęs, kad Europos tautos asasinams priskirdavo daugelį politinių žmogžudysčių iki pat XVII a. vidurio, o kai kurie įvykiai vertė galvoti, kad asasinų organizacijos sekėjai Indijoje veikė iki XIX a. šeštojo dešimtmečio. Kai kurie faktai šiai organizacijai neleidžia nugrimzti užmarštin ir mūsų dienomis.
Visų pirma gąsdina pats organizacijos pavadinimas. Žodis asasinas (angl. assassin – žudikas) reiškia asmenį, kuris nužudo (dažniausiai žiauriai) įžymų arba svarbų asmenį. Antra – jų palikimas. Asasinų metodais ir motyvais, atsiradusiais beveik prieš tūkstantmetį, šiandien naudojasi pati negailestingiausia

Knyga: Ponia Bovari
Autorius: Flaubert, Gustave
Leidykla: Obuolys

Pirmasis Gustave`o Flauberto romanas laikomas literatūros šedevru. Tai gydytojo žmonos Emos Bovari, turinčios užgintų nesantuokinių ryšių ir gyvenančios ne pagal išgales, kad išvengtų provincijos gyvenimo banalybės ir tuštumos, istorija.

Siužetas paprastas, netgi archetipiškas, tačiau tikroji romano vertė – įžvalgios, taiklios detalės ir amžina aklos meilės tema. Joks kitas rašytojas, galbūt tik Levas Tolstojus, šitaip nepažino ir neatskleidė moters pasaulio. Todėl „Ponia Bovari” yra ne vien neginčijamas realistinio stiliaus etalonas, bet ir vienas įtakingiausių kada nors parašytų romanų. 2007 m. atlikta šiuolaikinių rašytojų apklausa parodė, kad Emos Bovari istorija konkuruoja tik su „Ana Karenina”.

Prancūzų rašytojas G. Flaubertas garsėjo kaip perfekcionistas, amžinai ieškojęs tinkamiausio žodžio, kelis mėnesius galėjęs tobulinti vieną puslapį. Jo romanas tapo bestseleriu tada, kai atsidūrė teisme kaip „įžeidžiantis dorą ir tikėjimą“. Autorius sugebėjo jį apginti. „Ponia Bovari – tai aš“, – yra pasakęs rašytojas, pats paliktas, išduotas, išeikvojęs jėgas meilės paieškoms…

Knygos Ponia Bovari ištrauka:

Mes mokėmės pamokas, kai įėjo direktorius, o jam iš paskos – naujokas neuniforminiais drabužiais ir tarnas, dideliu mokykliniu suolu nešinas. Kurie snaudė, pabudo, ir visi pašokome, tartum užtikti besimoką.
Direktorius davė mums ženklą sėstis, paskui pusbalsiu tarė auklėtojui:
- Pone Rožė, pavedu jums šitą mokinį. Jis stoja į penktą klasę. Jei savo darbu ir elgesiu pasirodys vertas, pereis į vyresniuosius, kaip jam pritinka pagal amžių.
Naujokas, likęs kamputyje už durų ir vos matomas, buvo kokių penkiolikos metų kaimo berniokas, augesnis už bet kurį iš mūsų. Jo plaukai buvo ant kaktos pakirpti tiesiai, kaip bažnytkaimio giesmininko, pats jis atrodė rimtas ir labai sutrikęs. Nors naujokas nebuvo plačių pečių, bet jo žalias gelumbės švarkelis juodomis sagomis, matyti, veržė jam per pažastis, pro rankovių atlankus buvo matyti raudonos, nepratusios prie pirštinių rankos. Iš po gelsvų, petnešomis aukštai patemptų kelnių kyšojo mėlynomis kojinėmis aptrauktos blauzdos. Avėjo jisai stipriais, prastai nuvalytais, vinimis pakaustytais batais.
Pradėjome atsakinėti pamokas. Jis klausėsi, ausis ištempęs ir atsidėjęs kaip per pamokslą, nedrįso nei kojos ant kojos užsikelti, nei alkūne pasiremti, o kai antrą valandą suskambėjo varpelis, tai auklėtojas turėjo jį tiesiog raginti, kad stotųsi drauge su mumis į eilę.
Mes, kai eidavom į klasę, kad rankos greičiau būtų laisvos, turėjom paprotį blokšti kepures žemėn, stengdavomės jas nuo pat slenksčio duoti pasuolėn taip, kad, atsimušusios į sieną, sukeltų kuo daugiau dulkių – toks buvo fasonas.
Continue Reading »

Knyga: 99 %. Pamąstymai apie gyvenimą, darbą , mokslą, verslą
Autorius: Vladas Algirdas Bumelis
Leidykla: Tyto alba

Ši knyga – tai talentingo mokslininko, Lietuvoje plėtojančio aukštųjų technologijų verslą, mintys apie karjeros, verslo sėkmės paslaptis ir nesėkmių priežastis. Prof. Vlado Algirdo Bumelio patirtis patvirtina jo mėgstamą mintį, kad prie visų žmogaus laimėjimų sėkmė prisideda tik 1 procentu, o 99 procentai – atkaklaus darbo nuopelnas.
Autorius dėsto savo požiūrį į Lietuvos mokslo ir ekonomikos perspektyvą, svarsto pasaulį ir mūsų šalį ištikusios krizės priežastis, ieško būdų ją įveikti. Prof. Vladas Algirdas Bumelis ateityje regi Lietuvą kaip aukštųjų technologijų valstybę. Jis ragina lietuvius įrodyti patriotizmą uoliu darbu tėvynėje ir savo pavyzdžiu rodo, kad gabus, veiklus žmogus ir Lietuvoje gali pasiekti didelių profesinių laimėjimų bei užgyventi solidų turtą. Pagrindiniu kiekvieno žmogaus ir visuomenės kapitalu mokslininkas bei verslininkas laiko kilnojamąjį turtą – žinias. Jos yra ir materialinės gerovės pagrindas.

Knygoje kalbama apie draugystės, meilės, ištikimybės, šeimos vertę didžiulio gyvenimo tempo genamam šių laikų žmogui, apie meno teikiamą atgaivą ir kitas nematerialias gėrybes.

Per gyvenimą autoriaus sukaupti apibendrinimai pateikiami ne sausu akademiniu stiliumi – tai sąmojingos sentencijos, paradoksai, neretai provokuojantys skaitytoją prieštarauti, o svarbiausia – iš naujo susimąstyti apie savo gyvenimo strategiją. Ši knyga įkvepia niekada nenuleisti rankų, realiai, bet ambicingai įvertinus savo galimybes siekti maksimalaus rezultato visose gyvenimo srityse, kūrybingai spręsti problemas.

• Jeigu stengiesi išgyventi iki pirmadienio, tikrai neišgyvensi, bet jeigu turi bent kelerių metų viziją, gali pasiekti tikslą.
• Verslininkams klysti negalima. Tik valdžios atstovai gali sau leisti prabangą klysti.
• Pirmasis atsakymas banke turi būti „ne“, versle – „taip“.
• Į komandą pasirenku už save protingesnius žmones. Ir to nebijau.
• Lietuvoje nieko neslėpkite, nes jeigu žino du žmonės, sužinos visa Lietuva.
• Negalima su draugais organizuoti uždarosios akcinės bendrovės. Draugystė ir pagalba egzistuoja, kol neturite pinigų.
• Pinigai didelės laimės neneša. Pinigai žmogui suteikia daugiau laisvės, bet reikia gabumų su jais susitvarkyti.
• Mažai tautai galima tik viena kryptis – judėti link tokių technologijų ir mokslų, kurie kurtų didelę pridėtinę vertę.

Profesorius Vladas Algirdas Bumelis (g. 1949) – biochemikas, šiuolaikinės genų inžinerinės farmacijos Lietuvoje pradininkas, 32 išradimų, 35 patentų bendraautoris, 152 mokslinių straipsnių autorius. Habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas. Aktyvią mokslinę veiklą pradėjo Biotechnologijos institute, buvo jo generalinis direktorius. Prof. V. A. Bumelio kartu su kolegomis sukurtas interferonas vėžiui ir hepatitams gydyti buvo pirmas rekombinantinių baltymų pagrindu pagamintas vaistas, registruotas buvusioje Sovietų Sąjungoje, Rytų ir Vidurio Europoje, ir penktas iš šešių tokio pobūdžio preparatų pasaulyje.

Prof. V. A. Bumelis – ne tik didelių laimėjimų pasiekęs mokslininkas, bet ir klestintis verslininkas. Nuo 1996 metų yra biofarmacijos bendrovės „Sicor Biotech“ (Izraelio „Teva“ grupės įmonė) generalinis direktorius. Šioje bendrovėje įkurtas pirmas Lietuvoje privatus mokslo centras. Jo mokslininkų sukurtas vaistas nuo vėžio „TevaGrastim“ – pirmas lietuviškas preparatas, kuriuo gydomi Europos Sąjungos ir Šveicarijos ligoniai.

Prof. V. A. Bumelis taip pat yra įsteigęs privačius medicinos centrus „Northway“ Vilniuje ir savo gimtojoje Kretingoje.

Įsigyti knygą 99%

Knygos ištrauka:

Šią knygą skiriu savo tėvų Vlado ir Salomėjos Bumelių atminimui, žmonai Žanai, dukroms Dianai ir Junonai. Tikiu, kad vaikaičiai Elzė ir Simas ateityje ją perskaitys. Dėkingas visiems, prisidėjusiems rengiant šią knygą.

Profesorius Vladas Algirdas Bumelis

Įvadas

Ne vakar gimiau

Visa tai, kas parašyta mano pase, išskyrus vardą ir pavardę, yra netiesa. Jeigu žmogus jaučiasi energingas, kupinas fizinių ir protinių jėgų, jis neturi vien prisiminęs paso duomenis sustoti, apkerpėti, nebekelti sau jokių tikslų.

Ne vakar gimiau – per tą laiką prikaupiau žinių, niekada nebuvau tik pasyvus gyvenimo stebėtojas, todėl daug ko išmokau, daug ką supratau ir noriu tuo pasidalyti su kitais, juk niekam nieko nepavydžiu.

Ne vakar gimiau, tad kartais man pakanka pažiūrėti žmogui į akis, trumpai su juo pasikalbėti ir viskas aišku, su kuo turiu reikalą. Gyvendamas imi vis geriau pažinti žmones. Idealių žmonių nėra, pradedant manimi, Vladu Algirdu Bumeliu, baigiant visais kitais.

Kokia žmogaus savybė man imponuoja labiausiai? Įsipareigojimų vykdymas. Duoto žodžio laikymasis – mano kraujyje. Pažadėjęs atlikti darbą, privalai jį padaryti, kad ir kas atsitiktų. Negaliu pakęsti, jei žmogus nevykdo įsipareigojimų. Žmonės, daugelį metų dirbantys su manimi, žino šią mano savybę. Neturiu girdimosios atminties, tai mano trūkumas, bet turiu unikalią regimąją. Ji man labai padeda. Įsipareigojimus stengiuosi užsirašyti – tai man padeda juos prisiminti. Tai daryti patariu visiems.

Garbės žodis man tikrai egzistuoja. Jeigu pažadėjau, visada ištesėsiu. Esu žodžio džentelmenas ir norėčiau, kad mūsų būtų daugiau.

Daug nesklandumų dingsta, jei leidi žmonėms atvirai išsikalbėti,  pasakyti savo nuomonę. Vadovo uždavinys yra labai paprastas – nieko neslėpti. Visada sakau: Lietuvoje nieko neslėpkite, nes jeigu žino du žmonės, sužinos visa Lietuva. Lietuvis nemoka tyliai mąstyti, jis mąsto garsiai.

Dažnai girdžiu sakant: „Amžius – ne riba, jis neturi jokios įtakos.” Prieštarauju – turi. Matau – bendražygiai bėgant metams tampa vis protingesni. Tačiau bėgant metams žmogus mūsų informacinėje visuomenėje pradeda nebeaprėpti didžiulių informacijos srautų, jėgos nebe tos. Biologinis ciklas yra toks: kopiame į gyvenimo viršūnę, užkopę pabūname ir septyniasdešimt ar septyniasdešimt

penkerių metų, nebeturėtų dirbti universitete, nes jų galvoje nebėra laisvų lentynų, į kurias dar būtų galima krauti ir krauti. Jos visos užpildytos. Turime paisyti biologinio ciklo lemiamų ir gyvenimo, ir darbinės veiklos pokyčių. Visada buvo ir bus žmonių, gimusių ne vakar, o jau užvakar. Tai natūralu, ir savo amžių reikia gerbti.

Netoleruoju šykštumo dalijantis įgytomis žiniomis. Netoleruoju

žinių monopolijos. Viską, kas susiję su mūsų profesija, visi turime žinoti. Petras kažką žino, galbūt tai tau ir nelabai įdomu, bet sėdėk, paklausyk, galbūt ateis metas, ir šios žinios pravers. Buvo laikai, kai viską žinojo tik vienas arba du ir kitiems nurodinėdavo, ką reikia daryti. Su tokia tvarka ilgai neišgyvensi, žinios turi būti paskleistos visoje komandoje.

Trisdešimt penkerius metus gyvenu su vienintele žmona, užauginome puikias dukras. Ilgai ir kruopščiai dirbau mokslinį darbą, iš žinių kūriau verslą. Niekada nenorėjau likti gyvenimo paraštėse – kaip tik visada stengiausi būti pirmas, geriausias, vengiau ir vengiu nereikalingos rizikos, žinau uždirbamų

pinigų vertę ir jų teikiamus privalumus. Žinau, kad svarbiausia ne nekilnojamasis, o kilnojamasis turtas – žmogaus žinios, išmintis. Tikrai žinau – sėkmės nėra, yra tik kruopštus ir ilgas darbas: 99 % darbo plius 1 % talento.

Išminties pamokos: apie verslą ir gyvenimą

KRIZĖ BAIGĖSI, KAI PRASIDĖJO

Lietuvą kankina klausimas – kada baigsis dabartinė krizė? Noriu atsakyti – krizė baigėsi 2008 metų rugsėjį-spalį ir tada prasidėjo darbas. Ji truko nuo 2000 iki 2008 metų. Dabar mes normaliai dirbame. Krizė prasidėjo dėl to, kad kai kas užmiršo išmoktas tiesas.

Išmoktas tiesas užmiršo mieli bankininkai. Tikiu tik dviem žmonėmis – teisininku ir finansininku, tiksliau – teisininku ir savo

bankininku. Visus kitus gerbiu!

- ^{Teisininkai savo tiesas tebemoka ir} vykdo ^{o bankinink}ų p^{irmas žodis turi būti} “^ne“. ^Ateini p^{as bankinink}ą ir sakai – duok pinigų, o tikras bankininkas atsako: „Ne.” Ateini antrą kartą – duok pinigų, vėl atsako „ne”, eini trečią, ketvirtą, penktą kartą… Gal šeštą ar septintą kartą, įvertinęs visą galimą riziką, bankininkas pasako: „Galbūt taip.” Nuo 2000 iki 2008 metų bankininkai buvo užmiršę pagrindinę taisyklę, kad pirmas jų žodis turi būti „ne”. Pirmas žodis buvo „taip”. Ateina žmogus prašyti pinigų, bankininkas iš karto žiojasi: „Taip, taip. O kiek reikia?” Ateina kitas prašyti – vėl bankininkas maloniai sutinka

ir dar paklausia, kiek šis norįs. Išgirdęs, kad kas nors pirmiausia sako „ne”, sakau, kad jam reikia dirbti banke.

Krizė pasibaigė. Dabar normaliai dirbame. O judėsime į priekį tiek, kiek leis Lietuvos ekonomika. Ekonomika tokia ir buvo, kokią turime. Lietuvoje nebuvo galima gyventi taip, kaip mes gyvenome. Pradėjome gyventi ir gauti algas beveik kaip Europos Sąjungos šalys senbuvės, nors Europos Sąjungoje esame tik penkeri metai. Absurdas. Gyvenome kaip bajorai, o dabar grįžome į realų gyvenimą, kuris buvo 2000 metais.

Nesutinku su teigiančiais, kad rinkos ekonomika nepateisino lūkesčių ir dėl to pasaulį ištiko ekonominė krizė. Visuomenė pati susikuria gyvenimo taisykles. Pavyzdžiui, esame susitarę, kad vaikščiosime apsivilkę, nuogi į gatvę neiname. Kita vertus, esame susitarę į paplūdimį eiti pusnuogiai, o moterys į moterų pliažą eina nuogos. Tai susitarimo reikalas.

Rinkos ekonomikoje tas pat: yra taisyklės, jų reikia laikytis. Vienos pagrindinių rinkos ekonomikoje yra finansų ir pinigų taisyklės, kurios labai aiškiai sako: negalima visą laiką išleisti tris kartus daugiau pinigų negu uždirbi. Tai nerašyta taisyklė, jos Jungtinių Tautų Organizacija nepatvirtino, bet ji egzistuoja. Ir jeigu tas taisykles žmonės pradeda pažeidinėti, nebesilaiko jų, tai prilygsta tokiam veiksmui, jei nuogas išeičiau į Gedimino prospektą, nes man karšta.

Ką darome mes? Uždirbame 2000 litų, išleidžiame 20 000 litų. Pradėjome nepaisyti taisyklių, visas pasaulis pradėjo nesilaikyti,

pirmiausia Amerika – svajonių šalis. Viskas prasidėjo nuo amerikiečių, nuo jų besaikio troškimo gyventi dar geriau. Daug kartų buvau Amerikoje ir patyriau – jie to trokšte troško. Amerikietis, per mėnesį uždirbdamas, sakykime, 10 000 dolerių, pradėjo išleisti 100 000. Taisyklių laužymas įstūmė į chaosą. Pasaulinė krizė įvyko todėl, kad žmonės pradėjo nesilaikyti susitartų taisyklių, kurių daugelį metų

laikėsi. Dabar, kai suprato, kad taisyklių reikia laikytis, viskas grįš į normalias vėžes. Jeigu po dešimties metų vėl kas trenks į galvas ir žmonės vėl pradės nesilaikyti taisyklių, vėl pasikartos krizė.

Ar kapitalizmas yra bloga sistema? Jokiu būdu. Tik konkuruojant galima judėti į priekį, tik per laisvą konkurenciją, laisvą rinką. Toks yra gamtos dėsnis. Gyvūnų pasaulyje taip pat visada žūsta silpniausias. Žiūriu kanalą „Animal Planet”. Savanoje laksto gazelės. Atokiau drybso liūtai ir stebi, kuri ne taip greitai bėga. Ir pirmyn. Gaila, žiauru, bet tokia tikrovė. Jeigu liūtai nesumedžiotų silpniausiųjų gazelių, po kiek laiko gazelių populiacija išnyktų.

Kapitalizmas nukopijuotas nuo gamtos. Jame galioja tie patys kovos principai kaip ir gamtoje. Kadangi gamtą sukūrė Dievas, tai

ir kapitalizmą sukūrė Dievas. Socia lizmas buvo sukurtas ne gamtos principais. Socializme norėta kovoti su gamta ir ją įveikti. Kovota prieš gamtos principus, dėsnius. Komunizmą vis atidėliojome ir todėl jo nepasiekėme. Socializmo principas – visus paversti pilka mase – niekaip negalėjo vesti pažangos link, nes pažanga išryškina geriausius, geriausieji veda visuomenę į priekį. Socializme visi buvo lygūs, visi vienodi, nebuvo lyderių, siekio tobulėti. Visi gaudavome po 120 rublių: atsėdėjome darbe, parėjome namo, išgėrėme bokalą alaus prie televizoriaus, kitą dieną – vėl einame dirbti. Mus vertė pilkais robotais be ateities.

Kurios iš ES šalių geriausiai laikosi krizės akivaizdoje? Šalys, kurios laikėsi taisyklių. Mes dar neišmokome skaičiuoti pinigų. O senieji europiečiai pinigus skaičiuoti moka: atsideda juodai dienai, netaško, neišlaidauja, sukaupia rezervų ir juda į priekį. Dviejų asmenų šeima negyvena 500 kvadratinių metrų name, kaip mėgsta amerikiečiai, o ir kai kurie lietuvaičiai. Senieji europiečiai skaičiuoja pinigus, gyvena pagal galimybes. Prancūzija, Italija, Olandija, Belgija – šių šalių gyventojai visai neblogai gyvena per bendrą ekonominę sumaištį pasaulyje. Naujosios ES šalys pradėjo mažiau vartoti, krinta eksportas, tai neigiamai veikia jų ekonomiką. Kas blogiausiai gyvena? Skubėjusieji labai gerai gyventi, o ne žingsnis po žingsnio judėję į geresnį gyvenimą, kasdien atkakliai dirbdami. 25 metų žmonės jau nori gyvent taip, kaip gyvena ilgai ir sunkiai dirbę penkiasdešimtmečiai. Blogai gyvena šalys, nemokėjusios skaičiuoti pinigų ir neturinčios supratimo, kas yra normalus gyvenimas. Tai ir Lietuva, ir Latvija, ir Estija, ir Vengrija, ir Rumunija, ir Bulgarija, ir Čekija (pusiau), ir Slovakija (kiek geriau susitvarkė – spėjo įsivesti eurą), ir Lenkija. Beje, lenkai nepuolė taškytis pinigais, jie verslesni, geriau negu lietuviai sugeba skaičiuoti pinigus, todėl lenkų padėtis geresnė.

Islandija bankrutavo, ir tuo visai nesistebiu. Labai nustebau pirmą kartą ten lankydamasis, kai dar niekas apie jokią krizę net negalvojo. Svarsčiau, kaip 300 tūkstančių žmonių grupė, visiškai nieko neturėdama, tik gražią gamtą ir kelis geizerius, gali taip turtingai gyventi, būti tokia brangi valstybė. Už puodelį kavos mokėjau 12 eurų. Esu matęs nemažai pasaulio, bet tokia kaina mane pribloškė. Stebėjausi – iš kur tokie pinigai? Nuoširdžiai nesupratau, o dabar paaiškėjo – islandai pinigų negamina, islandai pinigus skolinasi. Klestėjo besaikis skolinimasis. Jie, kaip ir lietuviai, iš skolintų pinigų statėsi namus ir buvo įsitikinę, kad Islandija yra rojus, į kurį visi turi važiuoti ir palikti pinigus. Pramonės Islandijoje nėra. Kokią pramonę gali sukurti 300 tūkstančių žmonių – perpus mažiau, negu gyvena Vilniuje? Ten buvo tik statybos pramonė ir žvejyba. Viskas. Yra geizerių, bet kas iš jų – galima nebent vieną kitą namą apšildyti. Buvo tik vizija: šiluma nemokama, žuvų prisigaudome, turistai plūsta. Realios savo vizijos ši šalis neturėjo, nesuskaičiavo, kiek pinigų gali uždirbti per 20-40 metų ir kaip juos naudoti.

Buvo dirbtinai padidintos algos ir islandai ėmė manyti esą japonai. Japonija – tikrai galinga valstybė. Japonai pagal pramonės lygį ir sukuriamą produktą gali mokėti algas, kurios leidžia už kavos puodelį mokėti 12 eurų. Japonai parduoda mašinas, elektroniką, vaistus, aukštąsias technologijas. O islandai nieko neparduoda. Elementari strateginė klaida, kuri, gink Dieve, visiškai nesusijusi su kapitalizmu.

Islandija turi būti kukli šalis, gyvenanti iš turizmo. Jai reikia aiškiai susiskaičiuoti, kiek turistų atvažiuos, kiek vienas turistas paliks pinigėlių, kiek jų bus iš viso uždirbta ir kiek įplauks į biudžetą. Tas pat ir dėl žuvų pramonės – reikia apskaičiuoti, kiek silkių bus sugauta ir kokios bus pajamos. Namų šildymas islandams iš tikrųjų kainuoja pigiau, bet tai viskas. Todėl Islandija negali būti Japonijos arba Amerikos lygio.

Kaip susiformavo toks keistas islandų mentalitetas – pervertinti savo galimybes? Juk jie seniai gyvena kapitalizmo sąlygomis. O kaip atsirado komunizmo fenomenas arba hitlerizmas? Tai tarsi neidentifikuotas virusas, kuris anksčiau ar vėliau patenka į žmonių sąmonę ir grėsmingai plinta. Virusines ligas reikia gydyti. Išgijome nuo hit- lerizmo, po truputį gydomės nuo

^komunizm°. ^Kas p^{aveikė island}ų  ^smeg^{enis, nežinau}. ^{O koks virusas} paveikė smegenis tų, kurie visus . savo pinigus sukrovė į finansines

piramides? Kažkas sušuko: „Uždirbsite 40 procentų palūkanų per metus, tuoj pat atiduodame 10 procentų.” Gal Islandijoje irgi kas nors sušuko: „O, bankai turi pinigų, bankai duoda pinigų, kodėl neimti?” Man atrodo, kad į bankininkų smegenis taip pat buvo patekęs kažkoks virusas. Ir Lietuvoje plito virusas, noras iš karto gerai gyventi. Taip nebūna.

2000 metais norėjome gyventi taip, kaip gyvenome 2008-aisiais, o dabar reikia grįžti atgal, nes 2008-aisiais gyvenome nepaisydami realių galimybių, taigi daug geriau, negu iš tiesų galėjome gyventi. Ir tiek, daugiau nieko. Grįšime maždaug į 2000 metų lygį, kad ir kaip būtų gaila. Pažiūrėkite, kokia buvo alga, ką už ją buvo galima nusipirkti, ką galėjote pasistatyti be banko paskolų. Ar galėjote be paskolos nusipirkti butą, pasistatyti namą, ar vis dėlto buvo geriau už turimus pinigėlius eiti nuomotis? Reikės sugrįžti į 2000 metų realybę.

Padarėme baisiai daug klaidų, ir ne Gediminas Kirkilas kaltas, ne vienas ar kitas finansų ministras. Tai bendra mūsų visų problema – noras gyventi kur kas geriau, negu iš tiesų galėjome. Gyventi gali taip, kiek sukuri realių gėrybių. Virtualių gėrybių gali sukurti kompiuteriu kiek nori: štai kėdė, stalas, mašina. Kūrėme virtualias gėrybes manydami, kad jos realios. Gėrybes reikia kurti realias, ir kiek jos teikia finansinių pajamų, tiek jų ir galime naudoti.

Atsakykite į klausimą – ar daug žmonių Ispanijoje ar Italijoje gauna algos 50 000 eurų per metus? O pas mus tiek norinčių vis daugėjo. Pamiršome, kad tik kelerius metus gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, tad iš kur vis didėjančios algos? Buvo kilusi visuotinė euforija – vienas pasako, kiek norėtų algos, kitas duoda. Argumentas būdavo, kad Petras siūlo daugiau, nes, kaip dabar aišku, Petras algą mokėjo oriniais pinigais, skolintais iš banko. Tas burbulas tikrai turėjo subliūkšti.

Kaip nugalėsime krizę? Viskas bus, kaip turi būti – su skausmais. Dabar normaliai dirbame. Suprantame, kiek galime uždirbti, kokias

algas gauti. Mažinamės algas – juk  gaudavome tris kartus didesnes, nei – įmanoma. Bedarbių daug, nes daug.  kas buvo išpūsta. Bedarbių turi būti

apie 10-12 procentų, nes jie – kokybės garantas. Jeigu nėra bedarbių, visi ramūs, nes niekas iš darbo neišmes. Bus skaudu, sutinku, bet gyvenimas – kaip rožė: ir gražu, ir duria. Gyvenime egzistavo ir egzistuoja pusiausvyra – yra juoda, yra balta, yra diena, yra naktis, yra saulė, yra mėnulis. Negali visą laiką būti gražu.

Stebiu žmonių reakciją sunkmečiu, kai konservatoriai spaudžia – ir tą atėmė, ir to neduoda, atrodytų, turėjo visa Lietuva eiti

daužyti Seimo langų jau kokius dvidešimt aštuonis kartus, bet ne. Turbūt patys žmonės pradeda suprasti, kad buvo per toli nueita. Įsisąmoninę realybę, turėsime vėl atkakliai dirbti, mažiau tinginiauti. Buvome prisigalvoję atostogauti kelis kartus per metus – niekas nebedirbom, šašlykus kepėm, skaidriąją gėrėm, dainas dainavom. Kaip galima gyventi nedirbant arba, dirbus pusę metų, mėnesį atostogauti? Ką galvojo sėdintieji Seime? Jie visiškai nesupranta, iš kur valstybėje atsiranda pinigai. Mąstė kaip pasakos Buratinas: tris auksinius užkasei, rytojaus dieną atsikėlei – jau šeši, ir toliau savaime dauginasi.

Kai pasakau, kad mūsų šalyje dvejus metus moteriai moka po 5000 litų kiekvieną mėnesį už tai, kad ji nedirba – vaiką augina, užsieniečiai klausia: nejaugi jūs tokie turtingi? Amerikiečiai per metus atostogauja dvi savaites, moterys, pagimdžiusios vaikus, dirbti eina praėjus dviem mėnesiams po gimdymo. Dirbau su amerikiete. Ji atėjo į darbą kitą savaitę po gimdymo. Pasidėjo vaiką ant laboratorinio stalo, paliūliuoja ir vėl dirba. Gal ji ne viso proto? O mes norėjome nedirbdami gerai gyventi. Taip nebūna. Dirbti reikia daug ir sunkiai, tik tada gali kai ko pasiekti. Lietuviai yra darbštūs žmonės, o tingėjimas yra atėjęs iš socialistinio mąstymo, iš tos santvarkos, kurioje per 50 metų turėjome būti suvienodinti, paversti pilka mase.

Krizė yra ne šeimos gydytojo vaistas, o geras chirurginis pjūvis, kuris padeda pagydyti žmogų ir visuomenę. Tai tikrai geras dalykas. Užtai aš ir sakau – taip, darbas prasidėjo. Ir duok Dieve, kad niekas netrukdytų dirbti.

PENKI PRINCIPAI

1. Būk pirmas

Visą savo gyvenimą gyvenu ir dirbu pagal penkis principus. Mano įgimtas pamatinis siekis – būti lyderiu. Negaliu pakęsti, jeigu esu ne pirmas, jeigu pralaimiu. Jeigu nenori būti lyderis, nenori būti pirmas, geriausias, stabdai save ir kitus. Nuolaidžiauji sau – na, bus gerai, jei pateksiu į dešimtuką. Kas laukia taip mąstant? Pradžioje gal ir pateksi į dešimtuką, paskui – į dvidešimtuką, paskui – į tris- dešimtuką ir taip toliau.

Žmogus turi norėti būti geriausias. Jeigu ėmeisi kokio darbo, turi galvoti: aš geriausias, vienintelis, padarysiu tai geriausiai iš visų.

Tai labai svarbu. Ir kitiems, ir sau, savo vaikams privalai įrodyti esąs geriausias. Tai būtina. Jeigu vaikui pasakysi: sėdėk paskutiniame suole, jeigu bėgi, tai neskubėk – nesvarbu, kas bus pirmas ir kelintas tu atbėgsi, jis įpras vilktis uodegoje, nekels sau iššūkių. Daug geriau paraginti: „Bėk, ir atbėk pirmas.”

Per susirinkimą, gink Dieve, nesėsk į paskutinį suolą, nes paskutiniame suole sėdi nevykėliai, o ne lyderiai. Sėdėk pirmame suole,

dalyvauk, žavėk savo išmintimi, intelektu, žiniomis. Juk kuo daugiau diskutuosi, kalbėsi su kitais, tuo daugiau gausi pats, tuo būsi turtingesnis. Jeigu esi lyderis ir bėgi nuo to, kuris tave vejasi, labai svarbu, koks yra atstumas tarp tavęs, lyderio, ir to, kuris tave vejasi. Jei gana didelis, tai padeda labai daug laimėti ir plėtojant verslą, ir kuriant strategiją, ir ieškant teisingiausių sprendimų. Niekada negalima leisti, kad skirtumas tarp pirmojo ir antrojo, tarp antrojo ir trečiojo būtų visą laiką vienodas, kad išsilaikytų toks pat tarp visų lyderiaujančių, į priekį besiveržiančių žmonių. Būtina smarkiai atsiplėšti, gerokai nubėgti į priekį ir palikti antrąjį taip toli, kad jis sunkiai pasivytų. Didelis skirtumas suteikia veiksmų laisvę ir leidžia priimti nestandartinius sprendimus. Kartais sprendimai gali būti ne visai teisingi, bet kai esate toli priekyje, net ir klysdami galite išlikti lyderiai, nes turite laiko pasitaisyti. Atotrūkis tarp pirmojo ir antrojo visą laiką turi būti daug didesnis negu tarp antrojo ir trečiojo.

Turinys

Įvadas

Ne vakar gimiau………………………………………………………………………………. 7

1 dalis

Išminties pamokos: apie verslą ir gyvenimą
Krizė baigėsi, kai prasidėjo ………………………………………………………….. 10
Penki principai………………………………………………………………………………. 17
1.  Būk pirmas ……………………………………………………………………………. 17
2.  Turėk strategiją………………………………………………………………………. 21
3.  Nebijok keistis……………………………………………………………………….. 24
4. Būk išradingas………………………………………………………………………. 26
5.  Ką darai, daryk gerai…………………………………………………………….. 28

Verslumo paslaptys………………………………………………………………………. 30

Žydiškas verslas………………………………………………………………………… 35

Šveicarijos italų verslas…………………………………………………………….. 37

Kiniškas verslas…………………………………………………………………………. 38

Rusiškas verslas ……………………………………………………………………….. 41

Amerikietiškas verslas……………………………………………………………… 41

Meksikietiškas verslas………………………………………………………………. 42

Du vadybos principai……………………………………………………………………. 44

Gauso kreivė…………………………………………………………………………………… 46

Kaip zuikiams pavirsti ežiais?…………………………………………………….. 47

Kelrodė žvaigždė – tikslas…………………………………………………………….. 50

Skatinimas bausmėmis………………………………………………………………… 52

Ištikimybės nenusipirksi ……………………………………………………………… 53

Laiko planavimas………………………………………………………………………….. 54

Protinga rizika……………………………………………………………………………….. 55

Kovotojo stilius ……………………………………………………………………………… 57

Genialus paprastumas…………………………………………………………………. 58

Pinigėliai pinigai…………………………………………………………………………… 58

Investavimo pamoka ……………………………………………………………………. 64

Turtas – užsienio kalbos………………………………………………………………… 67

Malonumas aukoti………………………………………………………………………… 69

Sėkmės nėra……………………………………………………………………………………. 70

Patriotai nebėga……………………………………………………………………………… 73

Pavydo genas ………………………………………………………………………………… 74

Šiuolaikiniai žiniuoniai ……………………………………………………………….. 75

Nesureikšminti apdovanojimai ………………………………………………….. 78

Asmenybių galerija……………………………………………………………………….. 79

Pasiūlymas Lietuvai……………………………………………………………………… 87

2 dalis

Daug pradžių

Atkaklumo šaknys – Žemaitijoje …………………………………………………. 93

Profesoriai mokė gyvenimo………………………………………………………… 103

Po Maskvos sparnu…………………………………………………………………….. 112

Genų inžinieriai pergudravo Dievą…………………………………………… 116

Lemtinga SSRS griūtis ……………………………………………………………….. 119

Vaistų rinkoje – kaip kare……………………………………………………………. 124

Fabrikas išsirito iš svajonės………………………………………………………… 132

Mokslininkų Mekoje……………………………………………………………………. 136

Biotechnologijos medžio ūgliai……………………………………. 137 dalis

Privati erdvė

Kai draugai tampa priešais……………………………………………………….. 141

Šeimos žmogus …………………………………………………………………………… 144

Vaikų auklėjimo klaidos…………………………………………………………….. 148

Impresionistų magija …………………………………………………………………  151

Miestų ilgimasi lyg žmonių………………………………………………………. 156

Knygose rašoma: būkite kuklūs…………………………………………………. 159

Neatsitiktinė kolekcija…………………………………………………………………. 162

Gyvenimo moko šunys……………………………………………………………….. 163

4 dalis

Asmenybės mozaika:

kiti žmonės apie Vladą Algirdą Bumelį

Agonita Blagnienė. Proto ir jausmų žmogus……………………………. 165

Žana Bumelienė. Edelveisas reiškė meilę…………………………………. 168

Diana Bumelytė. Tėtė taisyklas…………………………………………………. 182

Junona Bumelytė. Gyvenimas pakelta kartele………………………….. 187

Gediminas Kirkilas. Jis – lyderis………………………………………………… 196

Valerijonas Kubilius. Tiesiog Vladas………………………………………… 197

Alfonsas Ramonas. Nepasikeitęs bendraklasis……………………….. 198

Benediktas Juodka. Biotechnologijos pionierius………………………. 199

Aleksandras Laucevičius. Su juo galima nuversti kalnus …. 201

Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Parneš nežinia ką……………………. 203

Valdemaras Razumas. Darbo garvežys…………………………………… 203

Nijolė Veličkienė. Rimtas kurso draugas…………………………………. 205

Česlovas Juršėnas. XXI amžiaus verslininkas…………………………. 206

Elena Leontjeva. Moko neverkšlenti………………………………………….. 207

Viktoras Butkus. Biotechnologijos pažiba………………………………… 207

Kęstutis Sasnauskas. Geros startinės pozicijos…………. 208 dalis

Trumpa biografija

Išsilavinimas, mokslo laipsniai ir vardai…………………………………. 210

Darbo patirtis ………………………………………………………………………………  211

Pedagoginė veikla……………………………………………………………………….. 215

Mokslinė ir organizacinė veikla ………………………………………………..  215

Apdovanojimai…………………………………………………………………………… 216

Mokslo tyrimai, publikacijos, išradimai…………………………………… 217

Jeigu stengiesi išgyventi iki pirmadienio, tikrai neišgyvensi,

bet jeigu turi bent kelerių metų viziją, gali pasiekti tikslą.

•

Verslininkams klysti negalima.

Tik valdžios atstovai gali sau leisti prabangą klysti. •

Pirmasis atsakymas banke turi būti „ne”, versle – „taip”.

Į komandą pasirenku už save protingesnius žmones. Ir to nebijau.

Lietuvoje nieko neslėpkite, nes jeigu žino du žmonės,

sužinos visa Lietuva. •

Negalima su draugais kurti uždarosios akcinės bendrovės.

Draugystė ir pagalba egzistuoja, kol neturite pinigų.

•

Pinigai didelės laimės neneša. Pinigai žmogui suteikia

daugiau laisvės, bet reikia gabumų su jais susitvarkyti.

•

Mažai tautai galima tik viena kryptis – judėti link tokių technologijų ir mokslų, kurie kurtų didelę pridėtinę vertę.

Knyga: Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių neriją
Autorius: Rokas Flick
Leidykla: Tyto alba

Rokas Flick – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, išleidęs tris knygas: „Mitingų metas,
sudrebinęs Lietuvą“ (2005), „Atrastoji žemė“ (2008), „Ištiesk pagalbos ranką man“ (2008).

Romanas „Šiaurės Sachara“ – kūrinys apie XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto šviesuomenės gyvenimą. Pagrindinis veikėjas Martynas Lukeitas, lietuvaitės Urtės ir prancūzų belaisvio karininko Mišelio Benua sūnus, – talentingas dailininkas impresionistas.
Tuo laiku Nida, kurioje vyksta didžioji dalis romano veiksmo, buvo tapusi intelektualų ir menininkų susibūrimo vieta. Rašytojas pasakoja apie garsųjį Nidos „tapytojų rojų“, klestėjusį iki pat 1945 metų sovietų okupacijos. Čia, nuošaliau nuo didžiojo pasaulio, verda gyvenimas – mezgamos pažintys, gimsta meilė, netyla kūrybiniai ginčai. Bet veiksmo erdvė neapsiriboja pajūrio kraštu – nusikeliama ir į Europą, į Paryžių. O per vienišiaus menininko Martyno Lukeito gyvenimą parodomi ir tuo laiku pasaulį sukrėtę įvykiai.

„Daugelis knygos epizodų skamba autentiškai, tarsi autorius būtų dalyvavęs Hitlerio sutikime Klaipėdoje, regėjęs badaujančių prancūzų belaisvių stovyklą Nidoje, rusų lėktuvų bombarduojamus karo bėglius ant Kuršmarių ledo. Tai subtilus intriguojantis romanas, lėtą veiksmo tėkmę sukrečiantis tragiškais įvykių proveržiais, praturtinantis mūsų atmintį ir suvokimą apie tolstančią užmarštin Prūsiją.“

Eugenijus Ignatavičius

Knygos ištrauka:

Antra dalis
NUOPUOLIO METAI
XIV. Meilė be atsako
Tie metai, kai mokėsi Gumbinės apygardos Karalienės mokytojų seminarijoje, turėjo daug įtakos Martyno charakteriui. Gyvenimas toli nuo artimųjų, uždara aplinka, nemėgstamas fizinis darbas, vyresniųjų moksleivių patyčios, pagaliau troškimas kuo greičiau baigti mokslus ir imtis kad ir nelabai geidžiamo mokytojo darbo darė savo. Labai jautrus, naivus tolimos provincijos vaikinas gal kiek ir per anksti tapo pernelyg subrendusiu žmogumi, ne tiek užgrūdintu gyvenimo sunkumų, kiek sužeistos sielos.
Nei šią, nei kitą vasarą jis nenuvyko į Lotaringiją ir neaplankė savo senelio Konstantino Benua. Tik ilgi jausmingi laiškai nuolat skriejo iš Lotaringijos į Prūsiją ir atgal, vis primindami pirmąjį susitikimą. Martynas vis atsiprašinėjo, kad dar negali susiruošti kelionėn, kad jam šiuo metu atsirado labai svarbių neatidėliotinų reikalų.
Ilgainiui Martyno jausmai seneliui, pažadinti pirmojo trumpo susitikimo, ėmė blėsti. Jie liko kažkur giliai viduje, vis labiau tolo ir jam darėsi nesuprantami. Visiškai kitokie nei globėjui Ansui. Tik retkarčiais šiluma užplūsdavo širdį, kai prisimindavo dings¬tančią už kelio vingio karietą ir iš širdgėlos suakmenėjusią senelio Konstantino Benua figūrą. Jau kuris metas Martyno mintis ir širdį buvo visiškai užvaldžiusi moteris. Jis nesitvėrė savyje ilgiau jos ne-matydamas, nejausdamas jos glamonių ir artumo, negirdėdamas jos skardaus juoko. Dvidešimtmetis Martynas pirmą kartą karštai įsimylėjo.
Labai gerai baigęs Karalienės mokytojų seminariją, gavo pa-skyrimą į Gumbinės apygardos Pilkalnio pradžios mokyklą. Kol kas vykti į Kuršių neriją ir ten mokytojauti Martynas nenorėjo, svajojo grįžti į gimtinę tapęs žymiu žmogumi, gal net žinomu dailininku. Kartą, pasibaigus pirmiesiems mokslo metams, jis susiruošė vasaros atostogų į namus, į Nidą. Įsruties geležinkelio stotyje prie traukinio, vykstančio į Karaliaučių, Martynas išvydo nuostabiai patrauklią, žavią merginą, atsisveikinančią su ją išly- dinčiais tėvais ir kitais artimaisiais. Tai buvo aukšta tamsiaplaukė, puriais, ant pečių krintančiais garbanotais plaukais su įmantria skrybėlaite ant galvos. Liekna gražuolė linksmai kvatodama pasa¬kojo kažkokią juokingą istoriją prie traukinio vagono stovintiems namiškiams. Merginai galėjo būti kokie dvidešimt treji metai. Jos rudų degančių akių svaidomi žvilgsniai traukte traukė išvykstan¬čių keleivių dėmesį. Gal kiek per garsiai koketiškai kvatodama ji vis švelniai visu savo kūnu prisiglausdavo prie solidaus, aukšto, vešliais garbanotais žilstelėjusiais plaukais vyriškio, tikriausiai tėvo, peties. Šis, vienoje rankoje gracingai laikydamas lakuotą laz¬delę ir vasarinį cilindrą, kita ranka lengvai apkabinęs dukterį per pečius, žiūrėjo į ją susižavėjęs ir šypsodamas klausėsi pasakojimo. Toks dukters elgesys ir viešai rodomas prieraišumas tėvui nela¬bai patiko šalia stovinčiai išdidžiai, rūstoko veido išsipusčiusiai poniai, kuri tikriausiai buvo merginos motina ar pamotė. Ji kelis kartus surūgusia mina kažką tyliai pakuždėjo dukteriai į ausį, ko gero, kad ši nustotų taip garsiai kvatojusi. Mergina į tai nekreipė dėmesio ir dar labiau glaudėsi prie tėvo. Martynas kaip užburtas stovėjo netoliese ir neatitraukdamas akių akiplėšiškai spoksojo į šią moterį ar merginą, nepaprastai sužavėtas jos nuoširdaus juoko ir kerinčio grožio. Dar pagalvojo: „Tamsų gymį ir ugningą žvilgs¬nį tikriausiai paveldėjo iš protėvių, kurie į šį Rytų Prūsijos kraštą prieš šimtą penkiasdešimt metų atsikraustė iš pietų, prievarta iš¬varyti iš Austrijos, Zalcburgo krašto. Tie išvarytieji vokiečiai buvo Martyno Liuterio bažnytinio mokymo šalininkai.”
Pradėjus leisti keleivius į traukinį, Martynas luktelėjo, kol at-sisveikinusi su artimaisiais į vagoną pirmoji įlips mergina. Apsi-dairęs bendrame minkštame vagone pamatė, kad nepažįstamoji ruošiasi sėsti prie lango. Nors buvo nemažai laisvų vietų, Marty-nas, nugalėjęs drovumą, nesuvaldomos traukos stumiamas, priėjo prie merginos ir paklausė:
- Atsiprašau, ar čia laisva vieta?
Ji, metusi aksominių akių žvilgsnį į Martyną, abejingai ir ne-noriai burbtelėjo:
- Vieta laisva. Galite įsitaisyti.
- Labai jums dėkingas, – Martynas atsisėdo priešais merginą.
Traukinys pajudėjo. Mergina, žiūrėdama pro vagono langą,
energingai mojavo rankomis ir siuntė oro bučinius namiškiams, stovintiems Įsruties geležinkelio stoties perone. O Martynas ra-miai sėdėjo ir stebėjo jų atsisveikinimą. Pagaliau traukiniui nu-tolus, nepažįstamoji, visiškai nekreipdama dėmesio į Martyną, nurimo ir išsiėmusi iš rankinės žurnalą įniko skaityti.
Kur dingo jos linksmumas, kurį be perstojo demonstravo pe-rone? „Labai jau išdidi ši gražuolė… Aš jai, ko gero, tik tuščia vieta? Geriau patylėsiu ir pirmas jos nekalbinsiu”, – slapčiomis stebėdamas merginą, mintyse nusprendė Martynas ir pradėjo skaityti knygą.
Taip jiems tylint ir skaitant traukinys privažiavo Vėluvos ge-ležinkelio stotį. Kelionė iki Karaliaučiaus įpusėjo. Į traukinio va-goną prigužėjo daugiau keleivių – su puošniai aprengtais vaikais, įvairiausiu vasariniu inventoriumi ir pirkiniais. Galėjai spėti, kad dauguma jų vyksta atostogauti prie Aistmarių ar į Kuršių neriją. Pagaliau mergina, neištvėrusi tylos, kreipėsi į Martyną:
- Jūs taip pat vykstate atostogauti? Tikriausiai prie Aistmarių?
Martynas, kiek nustebęs, šypsodamas ir meiliai žvelgdamas
didelėmis mėlynomis akimis, linksmai atsakė:
- O ne! Aš grįžtu namo, į Nidą.
- Į Nidą? – perklausė mergina. – O kur ta Nida yra?
Martynas dar labiau nustebęs atsakė:
- Nida – tai žvejų kaimas, tiksliau, kurortas Kuršių marių pa-krantėje. Ten nepaprasta gamta, nuostabūs žmonės ir gaivus van-duo. Patarčiau būtinai pas mus apsilankyti. Geresnio poilsio kaip Nidoje niekur nerasite, – pasakojo Martynas.
- Tai jūs, kaip suprantu, esate žvejys? – vėl naiviai paklausė mergina.
- Kad ne… Tikriau – Nidos gyventojas, dabar Pilkalnio pra-džios mokyklos mokytojas.
- Dar įdomiau! Mokytojas… – suplojusi delnais ir atvirai ko-ketuodama dirbtinai apsidžiaugė gražuolė.
- Jūs vis klausinėjate apie mane… O ką jūs veikiate ir ko į Ka-raliaučių vykstate? – nutaikęs progą, jau visiškai nesivaržydamas paklausė Martynas.
- Tai paslaptis… – žaismingai koketuodama atsakė gražuolė.
- Na, jeigu paslaptis, tegu ir lieka paslaptis… – nenorėdamas būti įkyrus, Martynas baigė pokalbį.
Trumpai stojo tyla. Mergina atidžiai pažvelgė į Martyną ir vėl po kiek laiko prašneko:
- Nemaniau, kad jūs toks išdidus. Nepuolėte primygtinai to-liau klausinėti…
Martynas tylėjo. Jis įdėmiai žiūrėjo į rudas aksomines mergi-nos akis ir meiliai, gal kiek įžūlokai šypsojosi.
- Esu įsrutiškė, – pradėjo mergina. – Mane vadina Karolina… O jus kaip?
- Mano vardas – Martynas, – laimingas, kad mergina juo pa-galiau susidomėjo, atsakė jis.
- Gražus vyriškas vardas. Vykstu į Karaliaučių, kur dabar gy¬venu. Esu teisininkė, žymaus advokato padėjėja.
Linksmai nusikvatojusi pridūrė:
- Esu netekėjusi, dvidešimt septynerių metų senmergė… Štai ir viskas… Tiesa, o kiek jums metų?
- Man?.. Dvidešimt treji, – sąmoningai keleriais metais save pasendinęs, droviai rausdamas atsakė Martynas.
- Taigi jūs man gerokai per jaunas ir į jaunikius netinkate, – pašmaikštavo gražuolė.
- Gal, duos Dievas, jūs dar būsite mano mylimoji, – Martynas net nepajuto, kaip staiga išsprūdo šie žodžiai.
- Jūs labai išvaizdus vaikinas. Atrodot rimtas ir išsilavinęs, no¬rėčiau būti jūsų mylimąja, – toliau šmaikštavo gražioji Karolina.
Martynas, norėdamas nukreipti kalbą kita linkme, merginos paklausė:
- Įsruties geležinkelio stoties perone pastebėjau, kad jus paly¬dėjo mielų ponų kompanija. Įdomu, kas jie?
- Tai buvo mano tėtis, Įsruties karo ligoninės chirurgas, – at-sakė Karolina.
- O kas toji moteris, kuri rūstoku veidu klausėsi jūsų pasako-jimo ir skardaus juoko? Mama?..
- Oi, ne. Aš motinos jau neturiu. Ji seniai mirusi. Tai mano angelas sargas, griežtoji auklėtoja – su mumis gyvenanti tėvelio sesuo Berta.
Po akimirkos nusijuokusi pridūrė:
- Smalsus esate. Nebūtumėte ponas mokytojas…
Martynas nieko Karolinai neatsakė. Abu nutilo. Traukinys ar¬tinosi prie Karaliaučiaus prieigų. Keleiviai subruzdo: vieni įniko rengti ir drausminti vaikus, kiti pasiėmę mantą nuskubėjo į vago¬no priekį, kad traukiniui sustojus greičiau išliptų. Dabar Marty¬nas, supratęs, kad artinasi išsiskyrimo su Karolina akimirka ir ki¬tos progos gali nepasitaikyti, sukaupęs visą drąsą ryžosi dar kartą bandyti sėkmę:
- Panele Karolina, atvirai prisipažinsiu, gal kvailai jums atro-dys, kad taip viskas staiga… Jūs man labai patinkate. Nuoširdžiai norėčiau su jumis palaikyti draugystę ar bent pažintį. Gal galėčiau gauti jūsų Karaliaučiaus namų adresą?
Karolina tylėjo. Labai įdėmiai, ilgai žiūrėjo Martynui tiesiai į akis. Staiga jos didelėse rudose akyse šmėstelėjo žaisminga ki-birkštėlė:
- Neslėpsiu, jūs man taip pat patinkate. Pakviesčiau jus kad ir dabar išgerti kavos puodelio į namus, bet turiu tiesiai iš traukinio skubėti į kontorą. Užsirašykite mano adresą: Mittel Hufen, Lui- senallee, 17, Karolina Brandt. Gyvenu netoli Senamiesčio, miesto centre. Panorėjęs visada susirasite.
Martynas, net neprašytas, skubiai lapelyje užrašė savo adre¬są Nidoje: Nidden. Skrusdin-Dorfstr. Friedrich Engelde „Gasthof”. Lehrer Martin Lukeit.
Lapelį padavė merginai. Ta, užmetusi akį į lapelį, tvarkingai įsidėjo jį į rankinėje laikomą piniginę. Nusijuokusi mįslingai tars-telėjo:
- Oficialus susipažinimas įvyko. Pasikeitimas susipažinimo raštais taip pat. Beliko laukti viso to pasekmių…
Traukinys lėtai įpūškavo į Karaliaučiaus geležinkelio stoties peroną. Karolina dar vagone atsisveikino su Martynu, pasakiu¬si turinti skubėti, nes ją perone pasitiks bendradarbis. Martynas liko sėdėti prie lango laukdamas, kada visi keleiviai išlips. Žiūrė¬damas pro langą išvydo, kaip prie išlipusios iš vagono Karolinos skubiai priėjo pasitempęs vidutinio amžiaus karininkas. Jis meiliai pabučiavo Karolinos jam kyštelėtą skruostą, paėmė iš jos rankų nedidelį lagaminą. Mergina įsikibo į karininko parankę ir abu nu-skubėjo peronu. Tiesa, Martynas dar sugavo Karolinos žvilgsnį, mestą į vagono langą. Savaip kviečiantį, gundantį, šiltą žvilgsnį. Jų akys susitiko ir kurį laiką jie šypsodami žiūrėjo vienas į kitą.
Martynas iš traukinio vagono išlipo paskutinis. Užvertęs gal-vą nužvelgė aukštai kybančias apvalaus stiklinio perono stogo konstrukcijas, saugančias keleivius nuo darganoto oro ir vasaros karščio. Pro laiko dulkių apneštus stiklus skverbėsi blausūs saulės spinduliai. Aplink į visas puses zujo skubantys keleiviai. Marty¬nas, negalėdamas pamiršti pažinties su gražiąja Karolina, jos siun¬čiamų paslaptingų gundančių žvilgsnių ir apniktas abejonių dėl draugiško jos bendravimo su pasitikusiu karininku, nenoriai, ap-sunkusiomis, lyg švininėmis kojomis patraukė į geležinkelio stotį, kad laiku suspėtų išvykti į Krantą.
Grįžęs į Nidą, į Engeldės svečių namus, Martynas iškart pastebėjo nemažas čia įvykusias permainas. Į akis pirmiausia krito šeiminin¬kės Vilhelminos atsainumas ir abejingumas vis labiau senstančiam Ansui. Iki tol Vilhelmina gal dar ir turėjo viltį, kad Ansas jai kada nors pasipirš. Bet abu vyresnieji jos sūnūs Karlas ir Hermanas tai nujautė ir griežtai priešinosi motinos norams. Jie seniai nemėgo šlubio Anso. Nemėgo už jo atvirumą ir drąsą, kurią šis rodydavo, nes puikiausiai matė, kokie tie jaunuoliai tingūs, apsileidę ir ne¬pagarbūs su savo motina. Visa tai Ansas suvokė ir nenorėjo savo

Knyga: Geriausios Šerloko Holmso ir daktaro Džono V. Vatsono istorijos I ir II tomai
Autorius: Atrhur Conan Doyle
Leidykla: Obuolys

I tomas

Rašalo upės nutekėjo nuo 1887-ųjų, kai apsakyme „Kraujo spalvos etiudas“ pasauliui pirmą kartą pristatytas Šerlokas Holmsas. Dėl kvapą gniaužiančių nuotykių visiems gerai pažįstamas legendinis seklys daugeliui jau tapo realiu asmeniu (leidžiamos netgi jo biografijos!), populiarumu pranokstančiu net savo kūrėją Arthurą Connaną Doylį bei kitus jo kūrinius: istorinius, fantastinius ir meilės romanus, poeziją, pjeses, knygas spiritizmo, politikos bei istorijos temomis.

Bene žymiausiam visų laikų literatūros herojui nelemta pasitraukti iš skaitytojų ir šių dienų kūrėjų akiračio: Šerloko Holmso nuotykiai tęsiami komiksuose, vaizdo žaidimuose, siaubo ir fantastikos romanuose, filmuose.

Romanų ir apsakymų rinkinys patvirtintas autoriaus, kuriame rasite šiuos apsakymus:

• Baimės slėnis,
• Užrašai apie Šerloką Holmsą,
• Kraujo spalvos etiudas,
• Margoji juosta,
• Mėlynasis karbunkulas,
• Inžinieriaus nykštys.

II tomas

Garsiojo detektyvo Šerloko Holmso prototipas buvo Edinburgo universiteto profesorius, chirurgas Josephas Bellas, dėstęs ir pačiam mediciną studijavusiam, vėliau rašytoju tapusiam A. C. Doyliui. J. Bellas tapo pirmuoju sekliu, kurio dedukciniais sugebėjimais ne kartą naudojosi policija. Profesorius atidžiai sekė Šerloko Holmso nuotykius ir konsultavo šių apsakymų autorių.

Istorijos apie dedukcijos meistrą taip išgarsino A. C. Doylį, kad rašytojas, slegiamas skaitytojų reikalavimų tęsti apsakymus, netgi „nužudė“ savo herojų. Visgi detektyvų mėgėjams nerimstant po devynerių metų A. C. Doylis turėjo „prikelti“ gudrųjį seklį iš mirusiųjų ir iš viso parašė penkiasdešimt penkis apsakymus bei keturias knygas apie Šerloką Holmsą ir ištikimąjį jo bičiulį daktarą Vatsoną.

Šioje, antroje rinkinio dalyje, rasite šiuos apsakymus:

• Baskervilių šuo,
• Keturių ženklas,
• Raudonplaukių lyga,
• Skandalas Bohemijoje,
• Kreivalūpis,
• Atsitikimas tuščiame name,
• Šokantys žmogiukai,
• Šeši Napoleonai,
• Paskutinis nusilenkimas.

Knygos “Geriausios Šerloko Holmso ir daktaro Džono V. Vatsono istorijos” ištrauka:

I SKYRIUS
PONAS ŠERLOKAS HOLMSAS
Kai 1878 metais baigiau Londono universitetą, gavau medicinos daktaro laipsnį ir nuvykau į Nedį išklausyti kariuomenės chirurgams skirto kurso. Baigęs ten studijas, buvau paskirtas į Penktąjį Nortumberlando šaulių pulką chirurgo padėjėju. Tuo metu pulkas buvo apsistojęs Indijoje, ir man dar nespėjus jo pasiekti, prasidėjo antrasis karas su Afganistanu. Išsilaipinęs Bombėjuje, sužinojau, kad mano dalinys jau buvo užėmęs perėjas ir toli įsiveržęs į priešo žemes. Tačiau aš vijausi iš paskos kartu su kitais karininkais, atsidūrusiais tokioje pat padėtyje, ir sėkmingai pasiekiau Kandakarą, kur atradau savo pulką ir tuoj pat pradėjau eiti naująsias pareigas.
Daugeliui šis žygis suteikė apdovanojimų ir paaukštinimų, bet man vien tik nesėkmės ir negandas. Buvau iškeltas iš šios brigados ir priskirtas prie Berkšyro pulko, su kuriuo koviausi lemtingame Meivando mūšyje. Ten man pataikė į petį šautuvo kulka, kuri sutrupino kaulą ir pradrėskė poraktikaulinę arteriją. Būčiau pakliuvęs į žmogžudžių gazių rankas, jeigu ne mano pasiuntinio Mario pasiaukojimas ir drąsa: jis užmetė mane ant nešulinio arklio ir sėkmingai bei saugiai nugabeno į britų kariuomenės dalinius.
Iškamuotą skausmų ir nusilpusį dėl ilgai trukusių nepriteklių, kuriuos teko patirti, didžiulis sužeistų kankinių traukinys nugabeno mane į Pešavaro karo ligoninę. Čia atsigavau ir taip pasitaisiau, kad jau galėjau vaikščioti po palatą ir net šiek tiek pasišildyti prieš saulę verandoje, bet mane parbloškė vidurių šiltinė, toji mūsų Indijos valdų rykštė. Ištisus mėnesius mano gyvybė kabojo ant plauko, ir kai pagaliau atsigavau ir sustiprėjau, tebebuvau dar toks silpnas ir išsekęs, jog medicinos taryba nusprendė, kad mane reikia nedelsiant išsiųsti į Angliją. Taigi buvau įsodintas į karo laivą „Orontas” ir po mėnesio išlaipintas Portsmuto prieplaukoje nepataisomai sugadinta sveikata. Tačiau rūpestinga vyriausybė leido man per ateinančius devynis mėnesius ją pataisyti.
Anglijoje aš neturėjau nei draugų, nei giminaičių, todėl buvau laisvas kaip paukštis arba tiek laisvas, kiek vienuolikos šilingų ir šešių pensų pajamos per dieną gali leisti žmogui būti laisvam. Tokiomis aplinkybėmis aš, žinoma, pasinėriau į Londoną, tą didžiulę pamazgų duobę, į kurią nesulaikomai suplaukia visi imperijos dykinėtojai ir plevėsos. Ten kurį laiką apsistojau privačiame viešbutyje Strende, varganai ir beprasmiškai stumdamas laiką, o turimus pinigus leisdamas kur kas laisviau, nei privalėjau leisti. Mano finansinė padėtis pasirodė tokia katastrofiška, jog greit supratau, kad turiu arba palikti sostinę ir apsigyventi kur nors provincijoje, arba iš pagrindų pakeisti savo gyvenimo būdą. Pasirinkęs pastarąjį atvejį, pirmiausia nutariau palikti viešbutį ir išsinuomoti butą mažiau pretenzingoje ir pigesnėje vietoje.
Kaip tik tą dieną, kai priėjau prie tokios išvados, bestovint prie Kriterijaus baro kažkas patapšnojo man per petį. Apsigręžęs pamačiau jaunąjį Stemfordą, kuris buvo mano felčeris, kai dirbau Barto ligoninėje. Vienišam žmogui iš tiesų malonu išvysti draugišką veidą didžiulėje Londono dykvietėje. Seniau Stemfordas niekada nebuvo mano ypatingas bičiulis, bet dabar aš džiaugsmingai jį pasveikinau, o jis savo ruožtu, regis, taip pat buvo patenkintas matydamas mane. Netverdamas linksmumu, pakviečiau jį papietauti pas Holborną, ir mudu, sėdę į kebą, leidomės pirmyn.
- Kas gi jums, Vatsonai, atsitiko? – paklausė jis, neslėpdamas nuostabos, kai mes dardėjome sausakimšomis Londono gatvėmis. – Sudžiūvote it šakalys ir pageltote it vaškas.
Aš trumpai papasakojau savo nuotykius ir baigiau kaip tik tuomet, kai pasiekėme savo kelionės tikslą.
- Vargšelis! – užjausdamas tarė jis, išklausęs pasakojimą apie mano negandas. – O ką ketinate dabar veikti?
- Ieškau kambario, – atsakiau. – Bandau išsiaiškinti, ar galima gauti patogią buveinę už prieinamą kainą.
- Keista, – pasakė mano bendrakeleivis, – bet jūs jau antras žmogus, kuris šiandien man taip prasitarė.
- O kas gi buvo pirmasis? – paklausiau.
- Vaikinas, dirbantis mūsų ligoninės chemijos laboratorijoje. Jis šįryt apgailestavo aptikęs puikų butą, bet negalįs rasti žmogaus, kuris sutiktų gyventi drauge, nes jo vieno kišenei jis per brangus.
- Dievaži! – sušukau. – Jei jis iš tikrųjų nori rasti buto draugą ir dviese už jį mokėti, tai aš kaip tik toks ir esu. Ir man labiau patiktų gyventi drauge su kuo nors negu vienam.
Jaunasis Stemfordas keistai pažvelgė į mane per vyno taurę.
- Jūs nepažįstate Šerloko Holmso, – tarė jis. – Galbūt ir nelabai norėtumėt nuolat su juo bendrauti.
- O kuo jis blogas ?
- Na, aš nesakau, kad jis blogas. Šiek tiek keistoki jo prasimanymai: jis susižavėjęs kai kuriomis mokslo šakomis. O šiaip, kiek žinau, jis visiškai padorus žmogus.
- Tikriausiai studijuoja mediciną? – tariau.
- Ne. Neturiu supratimo, kuo jis ketina užsiimti. Manau, jog gerai nusimano apie anatomiją, be to, yra puikus chemikas, tačiau, kiek žinau, jis niekada sistemingai nestudijavo medicinos. Jis mokosi pripuolamai, kažkaip keistai, tačiau sukaupė daugybę mokslui tarsi nereikalingų žinių, kurios nustebintų net profesorius.
- Ar jūs kada nors jo klausėte, kuo jis ketina užsiimti? – paklausiau.
- Ne. Jis ne toks žmogus, iš kurio būtų galima ką nors išpešti, nors kai jam kas nors šauna į galvą, esti gana šnekus.
- Gerai būtų su juo susitikti, – tariau. – Jeigu man tektų su kuo nors gyventi, norėčiau, kad tai būtų darbštus ir ramus žmogus. Dar nesu tiek sutvirtėjęs, kad galėčiau pakelti triukšmą ir stiprius įspūdžius. Ir vieno, ir kito tiek patyriau Afganistane, kad užteks ligi gyvenimo galo. Kaip galėčiau susitikti su jūsų draugu?
-Jis tikriausiai laboratorijoje, – atsakė mano pašnekovas. – Arba jis ištisas savaites neužsuka į tą vietą, arba sėdi ten nuo ryto ligi vakaro. Jei norite, nuvažiuosim ten po pietų.
- Žinoma, – atsakiau aš, ir pokalbis pakrypo kita linkme.
Kai iš Holborno vykome į ligoninę, Stemfordas man papasakojo dar keletą smulkmenų apie džentelmeną, su kuriuo pasisiūliau kartu gyventi.
- Tik nepriekaištaukit man, jei nesutarsite su juo, – tarė jis. – Aš žinau apie jį tik tiek, kiek patyriau kartkartėmis susitikdamas su juo laboratorijoje. Jūs pasiūlėte šį sandėrį, taigi neturite manęs dėl jo kaltinti.
- Jei nesutarsime, nesunku bus išardyti bendrystę, – atsakiau. – Man atrodo, Stemfordai, – pridūriau įdėmiai žvelgdamas į savo pašnekovą, – kad jūs kažkodėl norite nusiplauti rankas. Ar to vaikino charakteris toks sunkus, ar dar kas nors? Neslapukaukit!
- Ne taip lengva nusakyti tai, kas nenusakoma, – atsakė jis nusijuokdamas. – Man Holmsas atrodo pernelyg atsidavęs mokslui, vos ne bejausmis tyrinėtojas. Įsivaizduoju, kad jis galėtų įšvirkšti savo draugui nedidelę dozę ką tik atrastų augalų alkaloidų, žinoma, ne iš blogos valios, bet paprasčiausiai dįl smalsumo – norėdamas akivaizdžiai sužinoti, koks jų poveikis. Tiesą sakant, manau, jog jis ir pats lygiai taip pat noriai jų įsišvirkštų. Man regis, jis trokšte trokšta tikrų ir tikslių žinių.
- Ką gi, tai labai gerai.
- Taip, bet juk galima nukrypti į kraštutinumus. Tiesiog baisu pagalvoti, kad anatomikume jis muša lavonus lazda.
- Jis muša lavonus ?
- Taip, norėdamas patikrinti, kokios mėlynės atsiras po mirties. Savo akimis mačiau jį taip darant.
- Ir vis dėlto jūs sakote, kad jis ne medikas.
- Ne. Dievai žino, kam jis visa tai tiria. Bet štai mes jau atvykome, ir dabar pats galėsit spręsti apie jį.
Taip jam kalbant, pasukome į siaurą skersgatvį ir pro mažas šonines dureles įėjome į vieną didelės ligoninės priestatą. Tai buvo man pažįstama vietovė, ir niekam nereikėjo manęs vesti aukštyn niūriais akmeniniais laiptais bei ilgu baltai dažytomis sienomis ir pilkšva rusvomis durimis koridoriumi. Beveik pačiame koridoriaus gale nuo jo atsišakojo žemas skliautuotas perėjimas į chemijos laboratoriją.
Tai buvo aukštas kambarys, kurio lentynose stovėjo netvarkingai išdėliota daugybė butelių. Ant plačių, žemų stalų styrojo retortos, mėgintuvėliai ir dujinės lemputės su melsvomis mirksinčiomis liepsnelėmis. Tuščiame kambaryje buvo vienintelis studentas, tolimiausiame gale pasilenkęs prie stalo ir pasinėręs į savo darbą. Išgirdęs mūsų žingsnius, jis apsižvalgė ir, iš džiaugsmo sušukęs, pašoko ant kojų.
- Suradau! Suradau! – suriko jis, bėgdamas prie mūsų su mėgintuvėliu rankose. – Suradau reagentą, kuris nusėda tik nuo hemoglobino ir nuo nieko kito.
Jo veide nebūtų švytėjęs didesnis džiaugsmas, net jeigu jis būtų atradęs aukso kasyklą.
- Daktaras Vatsonas – ponas Šerlokas Holmsas, – tarė Stemfor- das mus supažindindamas.
- Sveiki, – nuoširdžiai pasisveikino jis, taip stipriai paspausdamas ranką, kad vargu ar būčiau galėjęs to iš jo tikėtis. – Matau, jog buvote Afganistane.
- Iš kur, po galais, jūs tai žinote ? – paklausiau nustebęs.
- Nekreipkit dėmesio, – tarė jis sukikendamas. – Dabar svarbu hemoglobinas. Jūs, be abejo, suprantate, koks svarbus šis mano atradimas.
- Chemijos požiūriu tai, be abejo, įdomu, – atsakiau, – bet praktiškai…
- Na, žmogau, juk tai praktiškiausias pastarųjų metų teismo medicinos atradimas. Argi nesuprantate, kad juo galima patikimai patikrinti kraujo dėmes? Nagi pažiūrėkite! – Jis energingai nutvėrė mane už apsiausto rankovės ir nutempė prie savo darbo stalo.
- Štai paimsime truputį šviežio kraujo, – tarė jis, įsidurdamas ilga adata į pirštą ir įtraukdamas ištryškusį kraujo lašą į pipetę. – Dabar sumaišysiu šį kraujo lašą su litru vandens. Matote, šis skiedinys atrodo kaip grynas vanduo. Kraujo santykis negali būti didesnis kaip vienas su milijonu. Tačiau neabejoju, jog gausime būdingą reakciją.
Taip kalbėdamas jis įmetė į indą keletą baltų kristalų ir įlašino kelis lašus kažkokio permatomo skysčio. Akimirksniu turinys nusidažė blausia raudonmedžio spalva, o ant stiklainio dugno nusėdo rusvos dulkės.
- Na, štai! – sušuko jis, suplodamas delnais ir džiaugdamasis kaip vaikas, gavęs naują žaislą. – Ką jūs pasakysite?
- Man regis, tai labai subtilus tyrimas, – tariau.
- Puikus! Puikus! Senasis tyrimas su brantmedžio sakais buvo labai gremėzdiškas ir nepatikimas. Taip kaip ir mikroskopinė kraujo kūnelių analizė, kuri išvis bevertė, jei dėmės yra keleto valandų senumo. O šis reagentas, pasirodo, veikia visiškai vienodai ir kai kraujas senas, ir kai šviežias. Jei šis tyrimas būtų buvęs išrastas anksčiau, šimtai žmonių, tebevaikštančių žemėje, jau seniai būtų gavę atpildą už savo nusikaltimus.
- Iš tiesų, – sumurmėjau.
- Kriminaliniai nusikaltimai vien tik nuo to ir priklauso. Žmogus pradedamas įtarti padaręs nusikaltimą galbūt tik praėjus keliems mėnesiams po jo įvykdymo. Patikrinus jo baltinius ir drabužius, randama rusvų dėmių. Ar tai kraujo, ar purvo, ar rūdžių, ar vaisių dėmės, ar dar kas nors? Tai klausimas, dėl kurio suko galvas daugelis ekspertų, o kodėl? Nes nebuvo patikimo reagento. Dabar jau yra Šerloko Holmso reagentas, ir daugiau nebebus jokių sunkumų.
Taip kalbant, jo akys blizgėte blizgėjo ir, padėjęs ranką prie širdies, jis nusilenkė įsivaizduojamai jam plojančiai publikai.
- Jus reikia pasveikinti, – pasakiau gerokai nustebintas jo entuziazmo.
- Praėjusiais metais Frankfurte buvo fon Bišofo byla. Jis tikriausiai jau būtų buvęs pakartas, jeigu būtų buvęs šis mano reagentas. O kur dar Meisonas iš Rredfordo ir pagarsėjęs Miuleris, ir Lefevras iš Monpeljė, ir Samsonas iš Naujojo Orleano? Galėčiau paminėti bent dvidešimt bylų, kurioms jis būtų turėjęs lemiamą reikšmę.
- Atrodo, jūs esate vaikščiojanti nusikaltimų kronika, – tarė Stemfordas nusijuokdamas. – Galėtumėt leisti laikraštį šiais klausimais. Pavadinkit jį „Policijos naujienos praeityje”.
- Ir tai būtų labai įdomu pasiskaityti, – pasakė Šerlokas Holmsas prilipdydamas gabalėlį pleistro ant įdurto piršto. – Reikia būti atsargiam, – tęsė jis ir atsigręžęs į mane nusišypsojo, – nes nemažai tenka knibinėtis su nuodais. – Kalbėdamas jis ištiesė plaštaką, ir pamačiau, kad ji visa apklijuota panašiais pleistro gabalėliais ir dėmėta nuo stiprių rūgščių.
- Mes atėjome su reikalu, – tarė Stemfordas, atsisėsdamas ant aukštos trikojės taburetės, o kitą koja pastumdamas man. – Mano draugas norėtų išsinuomoti butą, o kadangi jūs skundėtės, jog nerandate, su kuo galėtumėt kartu gyventi, pamaniau, kad reikia jus supažindinti.
Man regis, kad Šerlokas Holmsas nudžiugo išgirdęs, jog galės gyventi su manimi.
- Aš nusižiūrėjau butą Beikerio gatvėje, – tarė jis, – kuris mums visiškai tiks. Tikiuos, jūs nebijote stipraus tabako kvapo.
- Aš pats visuomet rūkau jūreivių tabaką, – atsakiau.
- Tai gerai. Paprastai aš turiu namuose chemikalų ir kartais darau bandymus. Ar jus tai erzintų?
- Nieko panašaus.
- Nagi pažiūrėkim, kokių aš dar turiu trūkumų. Kartkartėmis man užeina tokia bloga nuotaika, kad ištisas dienas nepraveriu burnos. Tik nemanykit, kad ant jūsų pykstu. Nekliudykit manęs, ir greit viskas praeis. O ką jūs man prisipažinsit? Prieš pradedant kartu gyventi, būtų gerai žinoti pačius blogiausius dalykus apie vienas kitą.
Aš nusijuokiau iš tokios abipusės apklausos.
- Aš laikau jauniklį buldogą ir nekenčiu triukšmo, nes mano nervai pakrikę, galiu atsikelti bet kurią netikusią valandą ir esu nežmoniškas tinginys. Kai esu sveikas, turiu dar ir kitokių ydų, bet šiuo metu tai svarbiausios.
- Ar griežimas smuiku jūsų požiūriu taip pat yra triukšmas ? – susirūpinęs jis paklausė.
- Priklauso nuo smuikininko, – atsakiau. – Geras griežimas smuiku – tai dievų palaima, o blogas…
- Na, tuomet viskas gerai, – sušuko jis smagiai nusijuokdamas. – Manau, reikalas sutvarkytas, jeigu tik jums patiks butas.
- Kada jį pamatysim?
- Ateikit pas mane rytoj vidurdienį, ir kartu nuėję viską sutvarkysim.
- Gerai, tiksliai vidurdienį, – tariau paduodamas jam ranką.
Mes palikome jį besidarbuojantį su savo chemikalais ir kartu nužingsniavome mano viešbučio link.
- Beje, – sustojęs ir atsigręžęs į Stemfordą, staiga paklausiau, – o iš kur, po velnių, jis žino, kad aš grįžau iš Afganistano?
Mano bendrakeleivis mįslingai nusišypsojo.
- Tai ir yra jo svarbiausia ypatybė, – pasakė jis. – Nemažai žmonių norėtų sužinoti, kaip jis viską ištiria.
- O, nejaugi tai paslaptis! – sušukau trindamas rankas. – Tai labai pikantiška. Esu jums labai dėkingas, kad mudu supažindinote. Juk žinote, kad, norint pažinti žmoniją, reikia ištirti žmogų.
- Taigi reikia jį ir ištirti, – pasakė Stemfordas, atsisveikindamas su manimi. – Tačiau pamatysite, kad jis – kietas riešutas. Kertu lažybų, kad jis perpras jus greičiau, negu jūs jį. Sudie!
- Sudie! – atsakiau ir nužingsniavau į savo viešbutį gerokai susidomėjęs savo naujuoju pažįstamu.
II SKYRIUS
DEDUKCIJOS MENAS
Mudu susitikome kitą dieną, kaip ir buvome susitarę, ir nuvykome apžiūrėti buto Beikerio gatvėje, pažymėtu 221B numeriu, apie kurį jis buvo kalbėjęs per mudviejų susitikimą. Bute buvo du patogūs miegamieji ir atskira didžiulė, erdvi, jaukiai apstatyta svetainė su dviem plačiais langais. Mudviem taip patiko šis būstas, o kaina, padalyta mums abiem, atrodė prieinama, kad iškart jį ir išsinuomojome. Aš parsigabenau savo daiktus tą patį vakarą, o kitą rytą ir Šerlokas Holmsas atsikraustė su keliomis dėžėmis bei lagaminais. Vieną ar dvi dienas mes uoliai kraustėme ir kiek galima geriau išdėliojome savo mantą. Tai padarę, pradėjome po truputį įsikurti ir prisitaikyti prie savo naujos aplinkos.
Su Holmsu, tiesą sakant, nebuvo sunku sutarti. Elgdavosi jis ramiai ir visad laikėsi savo įpročių. Retai kada eidavo gulti vėliau nei dešimtą vakaro, o rytą pusryčiaudavo ir išeidavo visada dar prieš man atsikeliant. Kartais jis visą dieną praleisdavo chemijos laboratorijoje, kartais anatomikume, o retkarčiais išeidavo ilgam laikui pasivaikščioti ir nukeliaudavo į tolimiausius miesto užkampius. Jo energija buvo nepralenkiama, kai užeidavo darbo priepuoliai, bet kartkartėmis jį apimdavo priešinga nuotaika, ir tada ištisas dienas nuo ryto ligi vakaro jis gulėdavo ant sofos svetainėje, beveik neištardamas nė žodžio ir nesukrutėdamas. Tuomet jo akyse pastebėdavau tokią blausią ir apatišką išraišką, kad būčiau galėjęs įtarti jį įpratus vartoti narkotikus, jeigu jo nuosaikus ir padorus gyvenimas nebūtų apsaugojęs nuo tokios minties.
Bėgant savaitėms, mano domėjimasis juo ir troškimas sužinoti jo gyvenimo tikslus kaskart stiprėjo. Netgi jo stotas ir išvaizda galėjo atkreipti atsainiausio stebėtojo dėmesį. Jis buvo daugiau nei šešių pėdų ūgio ir toks liesas, kad atrodė dar gerokai aukštesnis. Jo žvilgsnis buvo aštrus ir veriantis, išskyrus tuos apatijos atvejus, apie kuriuos užsiminiau, o plona ir kumpa nosis teikė jo išvaizdai budrumo ir ryžtingumo. Atsikišęs keturkampis smakras taip pat bylojo apie tvirto nusistatymo žmogų. Jo rankos visuomet buvo rašaluotos ir nuo chemikalų dėmėtos, tačiau jis gebėjo nepaprastai švelniai prisiliesti, ką dažnai turėdavau progos pastebėti matydamas, kaip jis knibinėjasi su savo trapiais alcheminiais įrankiais.
Skaitytojas palaikys mane nepaprastu smalsuoliu, jei prisipažinsiu, kaip stipriai šis žmogus mane sudomino ir kaip aš stengdavausi prasiskverbti pro uždarumo sieną, kuria jis apsigaubė. Tačiau prieš padarant nuosprendį, reikėtų prisiminti, koks betikslis buvo mano gyvenimas ir kaip mažai kuo aš galėjau domėtis. Sveikata man neleisdavo išeiti laukan, nebent oras būdavo labai švelnus, aš neturėjau draugų, kurie mane aplankytų ir sutrikdytų mano kasdienybės monotoniją. Tokiomis aplinkybėmis aš džiaugiausi ta mažyte paslaptimi, kuri supo mano draugą, ir daug laiko skirdavau jai atskleisti.
Medicinos jis nestudijavo. Paklaustas jis pats patvirtino Stemfor- do pasakytą nuomonę. Paaiškėjo, kad jis taip pat nelankė jokio paskaitų kurso, kuris būtų padėjęs jam gauti mokslo laipsnį ar atvėręs vartus į mokslo pasaulį. Tačiau itin uoliai studijavo kitus dalykus, ir jo žinios kai kuriose neįprastose srityse buvo tokios gausios ir išsamios, kad tiesiog stebindavo mane. Be abejonės, nė vienas žmogus nedirbtų taip sunkiai ir nesiektų tokios tikslios informacijos, jei neturėtų prieš save aiškaus tikslo. Žmogus, skaitantis kas pakliūva, neįgis išsamių žinių. Niekas neapsunkins proto smulkmenomis neturėdamas tam reikiamo pagrindo.
Jo nemokšiškumas buvo toks pat nuostabus kaip ir jo žinios. Paaiškėjo, kad jis beveik nieko nenutuokia apie šiuolaikinę literatūrą, filosofiją ir politiką. Man pacitavus Tomą Karlailį, jis kuo nekalčiausiai pasiteiravo, kas jis toks yra ir ką nuveikęs. Tačiau mano nuostaba pasiekė kulminaciją, kai pasirodė, jog jis nieko nežino apie Koperniko teoriją ir apie Saulės sistemos sandarą. Faktas, kad ne kiekvienas civilizuotas XIX amžiaus žmogus žino, jog Žemė sukasi aplink Saulę, man pasirodė tiesiog neįtikėtinas.
- Regis, jūs apstulbintas, – tarė jis ir nusijuokė pamatęs nuostabą mano veide. – Dabar, kai aš tai žinau, pasistengsiu kuo skubiausiai viską užmiršti.
- Užmiršti?
- Matote, – paaiškino jis, – mano manymu, žmogaus smegenys yra tarsi mažytė tuščia palėpė, kur jūs sudedate tai, ką norite. Kvailys sukrauna ten visokiausią atsitiktinai rastą šlamštą, todėl jam naudingos žinios išstumiamos arba, geriausiu atveju, susijaukia su kitais daiktais ir tuomet sunku jas surasti. O sumanus darbininkas iš tiesų labai rūpestingai atrenka tai, ką padėti į savo smegenų mansardą. Jis ten laiko tik tuos įrankius, kurie jam reikalingi dirbant, bet turi jų daugybę rūšių, ir visi kuo tvarkingiausiai sudėti. Nemanykite, kad tas kambarėlis turi gumines sienas ir jas galima kiek nori išpūsti. Būkite tikras, jog ateis laikas, kai naujos žinios privers jus užmiršti tai, ką žinojote anksčiau. Todėl nepaprastai svarbu, kad nenaudingos žinios neišstumtų naudingų.
- Bet Saulės sistema! – prieštaravau.
- Ką, po velnių, ji man reiškia? – nekantriai pertraukė jis. – Jūs sakote, kad mes sukamės aplink Saulę. Man ir mano darbui nebūtų nė menkiausio skirtumo, jei mes suktumėmės aplink Mėnulį.
Vos nepaklausiau jo, koks gi tai galėtų būti darbas, bet kažkas jo laikysenoje man leido pajusti, kad klausimas būtų sutiktas nepalankiai. Tačiau pamąstęs apie trumpą mūsų pokalbį stengiausi padaryti iš jo tam tikras išvadas. Jis sakė, jog nekauptų žinių, kurios nesusijusios su jo tyrimo objektu. Todėl visos jo įgytos žinios turi būti tik jam naudingos. Aš suskaičiavau mintyse sritis, kuriose jis, kaip man pasirodė, ypač gerai informuotas. Paėmęs pieštuką netgi surašiau jas. Negalėjau nenusišypsoti baigęs šį dokumentą. Jis atrodė taip:
Šerlokas Holmsas – jo galimybės
1. Literatūros žinios – nulis.
2. Filosofijos ” – nulis.
3. Astronomijos ” – nulis.
4. Politikos ” – silpnos.
5. Botanikos ” – nevienodos.
Gerai nusimano apie beladoną, opijų ir apskritai apie nuodus. Nieko nenutuokia apie daržininkystę.
6. Geologijos ” – praktinės, bet ribotos.
Iš pažiūros atskiria įvairias dirvožemio rūšis. Man pasivaikščiojus parodo purvo dėmes ant kelnių ir iš spalvos bei sudėties pasako, kurioje Londono vietoje jis užtiško.
7. Chemijos ” – išsamios.
8. Anatomijos ” – geros, bet nesistemingos.
9. Kriminalinės literatūros ” – didžiulės.
Pasirodo, jis žino visas smulkmenas apie visus šio šimtmečio
nusikaltimus.
10. Gerai griežia smuiku.
11. Prityręs fechtuotojas, boksininkas ir gerai kaunasi kardu.
12. Praktiškai gerai susipažinęs su Didžiosos Britanijos
įstatymais.
Atėjęs ligi šios sąrašo vietos nusivylęs įmečiau jį į ugnį. „Jei aš bandyčiau pagal visus tuos sugebėjimus nustatyti, ko siekia šis žmogus ir kokiai profesijai visi jie reikalingi, – tariau pats sau, – tai geriau jau iškart atsisakyti šio mėginimo”.
Stai aš anksčiau užsiminiau apie jo gebėjimą griežti smuiku. Jis tikrai nuostabus, bet ir čia buvo kažkas keista, kaip ir kituose jo pomėgiuose. Gerai žinojau, kad jis geba adikti sunkius kūrinius, nes mano paprašytas pagrojo keletą Mendelsono „Dainų” ir kitų mano mėgstamų dalykų. Tačiau pats vienas jis retai ką nors grieždavo ar apskritai bandydavo išgauti kokią nors melodiją. Vakarais, atsilošęs krėsle, jis užsimerkdavo ir nerūpestingai dzirindavo ant kelių padėtą smuiką. Kartais pasigirsdavo sodrūs ir melancholiški akordai. Retkarčiais fantastiški ir linksmi. Neabejotinai juose atsispindėjo jį apėmusios mintys, tačiau aš negalėjau pasakyti, ar muzika lydėjo jo mintis, ar paprasčiausiai griežimas buvo tik kaprizo ir fantazijos išdava. Būčiau galėjęs prieštarauti toms erzinančioms improvizacijoms, jeigu po jų jis nebūtų sugrojęs vieną po kitos keleto mano mėgstamiausių melodijų, tarsi atsilygindamas už tai, kad bandydavo mano kantrybę.
Per pirmąją savaitę lankytojų nebuvo, ir pradėjau manyti, kad mano buto draugas toks pat vienišas kaip ir aš. Tačiau netrukus sužinojau, kad jis turi daug pažįstamų, be to, įvairiausiuose visuomenės sluoksniuose. Vienas toks išblyškęs, žiurkės veidu ir tamsiomis akimis žmogėnas, kuris man buvo pristatytas kaip ponas Lestrei- das, pasirodė tris ar keturis kartus per savaitę. Kartą rytą apsilankė madingai apsirengusi jauna mergina ir prabuvo kokį pusvalandį ar daugiau. Tą pačią dieną po pietų pasirodė žilas, į kromininką žydą panašus lankytojas, kuris, man regis, buvo labai susijaudinęs. Po jo netrukus atėjo nevalyva pagyvenusi moteriškė. Sykį su mano kaimynu kalbėjosi senas baltaplaukis džentelmenas, o dar kitą – geležinkelio nešikas su velvetine uniforma. Kai tik pasirodydavo kuri nors iš šių neaiškių žmogystų, Šerlokas Holmsas paprašydavo užleisti jam svetainę, ir aš eidavau į savo miegamąjį. Jis visada atsiprašydavo manęs, kad sudaro tokių nepatogumų.
- Turiu panaudoti šį kambarį biznio reikalams, – sakydavo jis, – o šie žmonės yra mano klientai.
Vėl turėdavau progą tiesmukai paklausti, tačiau mano skrupulingumas neleisdavo versti kitą žmogų patikėti man savo paslaptis. Tuomet įsivaizdavau, kad jis slepia savo profesiją dėl kažkokios svarbios priežasties, bet greit jis išsklaidė šią mintį, pats savo noru netiesiogiai viską paaiškindamas.
Kovo ketvirtą – gerai prisimenu tą dieną – atsikėliau anksčiau negu paprastai ir pamačiau, kad Šerlokas Holmsas dar tebepusry- čiauja. Šeimininkė buvo taip apsipratusi su mano vėlyvais pusryčiais, kad mano vieta dar nebuvo padengta ir kava man neišvirta. Su žmogui būdingu nepamatuotu irzlumu paskambinau varpeliu griežtai pranešdamas, jog esu pasiruošęs. Paskui paėmiau nuo stalo kažkokį žurnalą ir bandžiau jį vartydamas praleisti laiką, o mano kaimynas tyliai kramtė pakepintą duoną. Vieno straipsnio antraštė buvo pažymėta pieštuku, ir, suprantama, mano akys užkliuvo už jo.
Straipsnio pavadinimas buvo šiek tiek pretenzingas – „Gyvenimo knyga”, o autorius stengėsi įrodyti, kiek pastabus žmogus gali sužinoti tvarkingai ir sistemingai tirdamas viską, kas pasitaiko jo kelyje. Man pasirodė, jog tai nuostabus įžvalgumo ir absurdo mišinys. Argumentai buvo tikslūs ir svarūs, tačiau išvados, man regis, pritemptos ir nepagrįstos. Autorius teigė, kad iš išraiškos, iš raumens krustelėjimo ir žvilgsnio galima spręsti apie slapčiausias žmogaus mintis. Apsigauti, pasak jo, neįmanoma, jei žmogus įgudęs stebėti ir analizuoti. Jo išvados bus tokios teisingos kaip Euklido teoremos. O rezultatai nepatyrusiems žmonėms atrodys tokie stulbinantys, kad jie gali palaikyti jį burtininku, kol išsiaiškins, kokie samprotavimai padėjo juos pasiekti.
„Iš lašelio vandens, – rašė autorius, – logiškai mąstantis žmogus sugeba padaryti išvadą, jog gali egzistuoti Atlanto vandenynas ir Niagaros krioklys, nors niekada jų nematė ir negirdėjo nei apie vieną, nei apie kitą. Visa, kas gyva, sudaro didžiulę grandinę, kurios prigimtį galima pažinti pamačius vieną jos grandį. Menas daryti išvadas ir analizuoti, kaip ir kiti menai, pasiekiamas tik ilgai ir kantriai mokantis, tačiau gyvenimas per daug trumpas, ir nė vienas mirtingasis negali pasiekti šioje srityje visiško tobulumo. Prieš imdamasis moralinių ir intelektualinių problemų, kurios sudaro itin didelių sunkumų, tyrėjas tegul įgunda spręsti mažesnes problemas. Tegul, pažvelgęs į kitą mirtingąjį, jis iškart išmoksta apibūdinti šio žmogaus praeitį ir jo profesiją. Nors toks pratimas atrodytų ir menkas, tačiau jis ugdo sugebėjimą stebėti ir moko, kur žiūrėti ir kaip žiūrėti. Iš žmogaus nagų, iš apsiausto rankovių, batų, kelnių išlenkimo ties keliais, iš surambėjimų ant smiliaus ir nykščio, iš veido išraiškos ir marškinių rankogalių – iš visų šių smulkmenų galima lengvai nusakyti žmogaus užsiėmimą. Nėra jokios abejonės, kad visa tai, drauge sudėta, kiekvienu atveju padės įgudusiam stebėtojui”
- Na ir tauškalai! – sušukau numesdamas žurnalą ant stalo. – Niekada per savo gyvenimą neskaičiau tokių nesąmonių.
- Apie ką jūs? – paklausė Šerlokas Holmsas.

Knyga: Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Žaibo vagis
Autorius: Rick Riordan
Leidykla: Obuolys

Kai visur pliaupia liūtis, daugeliui žmonių atrodytų, jog jiems tiesiog nepasisekė. Tačiau jeigu esi pusdievis, puikiai suvoki, kad tam tikros dieviškos jėgos mėgina apversti tavo dieną aukštyn kojom.

Pusiau dievas, pusiau žmogus… Tikras didmiesčio vaikinas

Persis Džeksonas yra naujasis Haris Poteris! Jūsų rankose – pirmoji iš 5 knygų, kurios sumušė bet kokius rekordus visuose įmanomuose populiariausių knygų topuose. Niekas svaiginančia sėkme šiuo metu pasaulyje negali prilygti naujam herojui – paprastam Niujorko vaikinui, kurio laukia ypatingas likimas. Juk ne kasdien sužinai, kad esi Olimpo dievo ir mirtingosios sūnus, ar ne? Palaukite… Olimpo dievai – XXI amžiuje?! Skaitykite toliau.

Dvylikametį Persį Džeksoną vėl meta iš mokyklos… eilinį kartą. Bet tai ne didžiausia jo bėda. Pastaruoju metu antikinės pabaisos ir Olimpo dievai, regis, ėmė tiesiog lįsti iš graikų mitologijos vadovėlio. Dar blogiau, kad Persis kelis sugebėjo rimtai užrūstinti! Dingo Dzeuso žaibas, o jis tapo pagrindiniu įtariamuoju. Vaikinukas su draugais turi vos dešimt dienų surasti pavogtą žaibą ir sugrąžinti taiką kariaujančiam Olimpo kalnui. Tačiau vien sugauti vagį negana: jis turi susitaikyti su jį pametusiu tėvu, įminti apie draugo išdavystę perspėjančią Orakulo mįslę ir atskleisti klastą, baisesnę už pačius dievus…

Ištrauka: Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Žaibo vagis

KAIP AŠ NETYČIA IŠGARINAU MATEMATIKOS MOKYTOJĄ

Klausyk, aš nenoriu būti pusdievis. Jeigu manai, kad gali būti vienas iš tokių, ir dėl to skaitai šią knygą, patariu tučtuojau ją užversti. Patikėk visais mamos ir tėčio paistalais apie savo gimimo aplinkybes ir stenkis gyventi normalų gyvenimą.
Būti pusdieviu pavojinga. Be to, baisu. Paprastai tokie žmonės nužudomi pačiais bjauriausiais ir žiauriausiais būdais.
Jeigu esi normalus vaikas ir skaitai šią knygą manydamas, kad istorija yra išgalvota, tai puiku. Skaityk toliau. Pavydžiu tau, jei gali patikėti, kad nė vienas čia aprašytas įvykis nėra tikras.
Jeigu vis dėlto šios knygos puslapiuose atpažinsi save — jei giliai širdyje pajusi užplūstantį nepaaiškinamą jaudulį, — tučtuojau liaukis skaityti. Gali būti, kad esi vienas iš mūsų. Vos tik sužinosi tiesą, jie anksčiau ar vėliau vis tiek užuos ir ateis tavęs. Tai bus tik laiko klausimas.
Tada nesiskųsk, kad neįspėjau.
Mano vardas Persis Džeksonas,
Man dvylika. Dar prieš kelis mėnesius mokiausi Niujorko priemiestyje, Jancio akademijoje — privačioje internatinėje mokykloje sunkiai auklėjamiems vaikams. Ar aš — sunkiai auklėjamas vaikas?
Taip, Galima sakyti.
Tą galėčiau įrodyti papasakojęs bet kurį apgailėtino savo gyvenimo epizodą, tačiau iš tikrųjų reikalai ristis blogyn pradėjo tik šių metų gegužę, kai su šeštąja klase dalyvavau išvykoje į Manhataną, Dvidešimt aštuoni vaikai, turintys psichikos sutrikimų, ir du mokytojai geltonu mokykliniu autobusu riedėjo į Municipalinį meno muziejų pasižiūrėti senovės graikų ir romėnų dirbinių.
Žinau, skamba kaip kankynė. Tokios būdavo beveik visos Jancio išvykos.
Šiai ekskursijai vadovavo ponas Braneris, antikinės kultūros mokytojas, — taigi, turėjau šiokių tokių vilčių.
Ponas Braneris — vidutinio amžiaus vyrukas motorizuotu neįgaliojo vežimėliu. Jo plaukai buvo reti, o barzda nešvari. Mokytojas vilkėjo apskurusį tvido švarką, kuris visada kvepėjo kava. Perskaitę tokį apibūdinimą tikriausiai nepagalvotumėte, kad vyrukas šaunus, tačiau jis pasakodavo istorijas, pokštaudavo ir leisdavo per pamokas žaisti žaidimus. Be to, jis turėjo stulbinančią romėniškų šarvų ir ginklų kolekciją. Tai vienintelis mokytojas, kurio pamokose manęs neimdavo miegas.
Maniau, kad išvyka bus puiki. Bent jau tikėjausi, kad nepateksiu į bėdą. Deja, klydau.
Suprantate, ekskursijose man nutinka blogų dalykų. Pavyzdžiui, kai su penkiametės mokyklos mokiniais važiavome į Saratogos mūšio vietą, įvyko nelaimė su Nepriklausomybės karo laikų pabūklu. Nors į mokyklinį autobusą specialiai nesitaikiau, mane, žinoma, vis tiek išmetė lauk. Kiek anksčiau, keturmetėje mokykloje, per ekskursiją po Jūrų muziejų, eidamas siauru takeliu virš ryklių baseino, spustelėjau ne į tą svirtį ir visa klasė neplanuotai išsimaudė. O dar seniau… Na, jūs tikriausiai patys įsitikinote.
Į šitą ekskursiją važiavau pasiryžęs būti geras. Visą kelią į miestą stengiausi pakęsti Nensę Bobofit — strazdanotą raudonplaukę kleptomanę mergiotę, kuri mano geriausiam draugui Grouveriui į pakaušį laidė gabalus sumuštinio su žemės riešutų sviestu ir pomidorų padažu.
Grouveris buvo lengvas taikinys — liesas vaikinas, kuris susierzinęs visada pravirksta. Tikriausiai jam teko kartoti kelių klasių kursą, nes jis buvo vienintelis šeštokas, kurio kaktą bjaurojo spuogai, o ant smakro kalėsi ploni barzdos šereliai Be to, jis buvo neįgalus. Grouveris turėjo pažymą, visam gyvenimui atleidžiančią nuo kūno kultūros pamokų, kadangi sirgo kažkokia kojų raumenų liga. Jis eidavo keistai, tarsi kiekvienas žingsnis keltų skausmą, tačiau nesileiskite kvailinami. Reikėtų pamatyti, kaip jis bėgdavo, kai mokyklos valgykloje būdavo enčilados diena.
Šiaip ar taip, Nensė Bobofit mėtė sumuštinio gniužulėlius, kurie vėlėsi į rudus garbanotus Grouverio plaukus. Ji puikiai žinojo, kad negaliu atkeršyti, kadangi man ir taip jau paskirtas bandomasis laikotarpis. Direktorius pagrasino nušalinti mane nuo pamokų bei užklasinės veiklos ir šiaip pribaigti, jeigu šios išvykos metu nutiks kas nors bloga, nesmagaus ar netgi truputėlį įdomaus.
— Nudėsiu ją, — sumurmėjau.
Grouveris pamėgino mane nuraminti:
— Viskas tvarkoje. Aš mėgstu žemės riešutų sviestą.
— Štai kaip! — jau mėginau keltis, bet Grouveris spustelėjo mane atgal į sėdynę. — Tau jau paskirtas bandomasis laikotarpis, — priminė. — Juk žinai, kuris liks kaltas, jeigu kas nors atsitiks.
Dabar, prisimindamas tos dienos įvykius, svarstau, kad būtų buvę geriau Nensę Bobofit pargriauti iš kar- to. Nušalinimas nuo pamokų būtų niekai palyginus su nemalonumais, į kuriuos įsivėliau kiek vėliau.
Ekskursijai po muziejų vadovavo ponas Braneris, Važiuodamas grupės priešaky neįgaliojo vežimėliu, jis vedė mus per didžiules galerijas aidinčiomis sienomis, rodė senoviškas marmuro statulas ir stiklines dėžes, pilnas akivaizdžiai senų juodų ir oranžinių keramikos dirbinių.
Atrodė, kad smegenys sprogs nuo minties, kad VISOS šios senienos išliko du ar net tris tūkstančius metų.
Subūręs mus aplink trylikos pėdų storio akmeninę koloną, kurios viršuje kiūtojo didžiulis sfinksas, mokytojas pradėjo pasakoti, jog tai buvęs maždaug mūsų bendraamžės mergaitės antkapis, vadinamas stela, Paskui kalbėjo apie raižinius skulptūros šonuose. Mėginau klausytis, ką jis pasakoja, kadangi buvo įdomu, tačiau aplink mane visi plepėjo. Kaskart, kai liepdavau jiems užsičiaupti, antroji lydinti mokytoja, ponia Dods, piktai dėbtelėdavo į mane.
Ponia Dods — nedidukė matematikos mokytoja, kilusi iš Džordžijos, Nors buvo jau penkiasdešimties, ji visada vilkėjo juodą odinį švarką. Atrodė tokia smulki, kad galėtų su Harley motociklu įvažiuoti į užrakinamą mokyklinę spintelę, Jancio akademijoje ji pasirodė mokslo metų viduryje, tada, kai ankstesniajam matematikos mokytojui visiškai pairo nervai.
Nuo pirmosios dienos ponia Dods pamėgo Nensę Bobofit, o mane laikė tikru velnio išpera. Suriestu smiliumi ji baksteli į mane ir visiškai maloniu balsu sako: „Dabar, mielasis,,,”. Žinojau, kad tai reiškė, jog visą mėnesį būsiu paliekamas po pamokų.
Kartą, kai ponia Dods privertė mane iki vidurnakčio trinti sprendimus iš senų matematikos pratybų sąsiuvinių, pareiškiau Grouveriui, kad tikriausiai ji ne žmogus.
Šis, pažiūrėjęs visiškai rimtomis akimis, išrėžė:
— Tu visiškai teisus.
Ponas Braneris toliau porino apie graikų kapaviečių meną.
Galų gale, kai Nensė Bobofit prunkštelėjusi mestelėjo kažką apie nuogą vaikiną ant antkapio, atsigręžiau ir išrėžiau:
— Ar tu neužsičiauptum?
Nuskambėjo garsiau negu tikėjausi.
Visa grupė prapliupo kvatotis. Ponas Braneris liovėsi pasakojęs istoriją,
— Ponaiti Džeksonai, — kreipėsi į mane, — ar norėtumėte kažką pakomentuoti?
Mano veidą užliejo raudonio banga.
— Ne, sere, — atsiliepiau.
Tada mokytojas parodė į vieną antkapio piešinį,
— Tikriausiai galėtumėte mums paaiškinti, ką reiškia šis piešinys?
Pažvelgiau į raižinį ir pajutau užplūstantį palengvėjimą — žinoma, atpažinau ten pavaizduotą sceną,
— Tai Kronas, ryjantis savo vaikus, tiesa?
— Taip, — akivaizdžiai nepatenkintas burbtelėjo ponas Braneris, — Jis taip pasielgė, nes,,,
— Na„, — įtempiau smegenis, mėgindamas prisiminti, — Kronas buvo vyriausiasis dievas ir,„
— Tikrai dievas? — pasitikslino ponas Braneris,
— Titanas, — pasitaisiau, — Jis nepasitikėjo savo vaikais, kurie buvo dievai. Vis dėlto Krono žmona paslėpė kūdikį Dzeusą, o vietoje jo davė praryti gabalą uolos. Vėliau užaugęs Dzeusas apgavo savo tėvą ir privertė išvemti brolius ir seseris,,,
— Fui! — vaptelėjo kažkuri mergiūkštė man už nugaros,
— Ir tada tarp dievų ir titanų užvirė įnirtinga kova, — tęsiau aš, — Ją laimėjo dievai.
Keletas grupės vaikų prunkštelėjo ir sukikeno,
Nensė Bobofit, stovėjusi man už nugaros, sušnabždėjo savo draugei:
— Šias žinias tikrai pritaikysime realiame gyvenime.
Kai ieškosime darbo, anketose būtinai bus klausimas: „Kodėl Kronas prarijo savo vaikus?”
— Taigi, — tęsė ponas Braneris, — Ponaiti Džeksonai, perfrazuosiu puikų panelės Bobofit klausimą: kaip manote, ar šios žinios svarbios realiame gyvenime?
— Pričiupo, — burbtelėjo Grouveris,
— Užsičiaupk, — sušnypštė Nensė, Jos veidas tapo raudonesnis net už plaukus.
Galų gale Nensė irgi įkliuvo. Ponas Braneris vienintelis pastebėdavo, kai ji pasakydavo ką nors ne taip. Jo ausys — tikras radaras.
Pagalvojau apie klausimą ir gūžtelėjau pečiais:
— Nežinau, sere,
— Aišku, — pono Branerio akyse išvydau nusivylimą, — Įskaitau tik pusę atsakymo, ponaiti Džeksonai, Iš tiesų Dzeusas davė Kronui vyno ir garstyčių mišinio, nuo kurio jis išvėmė kitus penkis vaikus. Jie, žinoma, buvo nemirtingi dievai, todėl nesuvirškinti gyveno ir augo titano pilve. Dievai įveikė savo tėvą, sukapojo jį į gabalus jo paties pjautuvu, o palaikus išbarstė Tartare — tamsiausioje požeminio pasaulio dalyje. Šia linksma gaida ir baigsime — jau metas eiti priešpiečių. Ponia Dods, išvešite mus atgal į lauką?
Klasė patraukė laukan. Mergaitės judėjo susidėjusios rankas ant pilvų, berniūkščiai — stumdydamiesi ir elgdamiesi tarsi silpnapročiai,
Mudu su Grouveriu kaip tik ketinome sekti paskui kitus, tačiau išgirdome poną Branerį pašaukiant:
— Ponaiti Džeksonai,
Jau žinojau, kas manęs laukia.
Liepiau Grouveriui eiti su kitais, tada atsigręžiau į poną Branerį:
— Klausau, sere?
— Turite išmokti atsakyti į mano klausimą, — paliepė mokytojas,
— Apie titanus? — pasitikslinau,
— Apie realų gyvenimą. Ir apie tai, kaip su juo susiję dėstomieji dalykai, — paaiškino ponas Braneris,
— Hm„, — numykiau,
— Tai, ko mokau, — tęsė jis, — yra gyvybiškai svarbu. Tikiuosi, kad būtent taip ir vertinate istorijos mokslą. Iš jūsų, Persi Džeksonai, reikalausiu tik pačių aukščiausių pasiekimų.
Norėjau supykti — šitas vyrukas mane stipriai prispaudė,
Žinoma, turnyro dienomis, kai visi užsikabindavome romėnų šarvus, būdavo smagu. Tada šūkaudavom „eeei!” ir kviesdavome vieni kitus į dvikovas — „kalavijas prieš kreidą” — reikėdavo bėgti prie lentos ir vardyti visus garsius antikos laikų graikus ir romėnus, pasakyti, kas buvo jų motinos ir kokius dievus jie garbino. Nors man pripažinta disleksija ir dėmesio sutrikimas, nors niekada gyvenime nebuvau gavęs aukštesnio įvertinimo negu C , ponas Braneris iš manęs tikėjosi tiek pat, kiek ir iš kitų. Netgi ne tiek pat. Jis nenorėjo, kad mokyčiausi taip pat; kaip visi, jis reikalavo mokytis geriau, Bet aš nepajėgiau įsiminti visų tų faktų ir vardų, dar sunkiau sekėsi juos pasakyti paraidžiui.
Sumurmėjau kažką apie didesnes pastangas. Ponas Braneris liūdnomis akimis ilgai stebeilijo į antkapį, tarsi pats dalyvautų tos mergaitės laidotuvėse.
Paskui liepė pėdinti į lauką ir pavalgyti priešpiečius.
Visa klasė susirinko ant muziejaus fasadinių laiptų — iš čia galėjome stebėti Penktąja aveniu zujančius pėsčiuosius.
Virš mūsų galvų kaupėsi didžiulė audra — tokių juodų debesų virš miesto niekada anksčiau nebuvau matęs. Pamaniau, kad tai dėl pasaulinio klimato atšilimo ar kažko panašaus, nes oras Niujorko valstijoje ir aplink ją nuo Kalėdų buvo labai keistas. Patyrėme smarkių sniego audrų ir potvynių, o žaibai buvo sukėlę kelis miško gaisrus. Nebūčiau nusistebėjęs, jeigu šįsyk ar- tintųsi uraganas,
Atrodo, kad be manęs daugiau niekas to nepastebėjo. Keli berniūkščiai svaidė balandžiams Lunchable krekerių trupinius, Nensė Bobofit mėgino kažką nugvelbti iš praeinančios moteriškės rankinės, o ponia Dods, žinoma, ir dabar nieko nematė.
Mudu su Grouveriu nutūpėme ant fontano kampo, atokiau nuo kitų. Vylėmės, kad taip niekas neįtars, jog esame iš tos mokyklos, kurioje mokosi vien nevykėliai ir nenormalūs, nesugebantys prisitaikyti niekur kitur,
— Nušalins nuo pamokų? — pasiteiravo Grouveris,
— Nea, — numykiau, — Tik ne Braneris, — Aš beveik norėčiau, kad jis mane kartais nušalintų. Juk nesu genijus — štai ką turiu omenyje,
Grouveris minutėlę tylėjo, O paskui, kai jau tikėjausi išgirsti subtilią filosofinę pastabą, kuri priverstų mane pasijusti geriau, jis paprasčiausiai paklausė:
— Galiu paimti tavo obuolį?
Man jau buvo prapuolęs apetitas, todėl neprieštaravau.
Stebėjau Penktąja aveniu riedančių taksi srautą ir galvojau apie mamos butą — jis visai netoli nuo miesto centro, nuo tos vietos, kur dabar sėdėjome. Mamos nemačiau nuo Kalėdų, Norėjau įšokti į taksi ir lėkti namo. Ji džiaugtųsi, apkabintų mane, bet kartu ir nusiviltų, Tučtuojau išsiųstų atgal į Jancį primindama, kad privalau labiau stengtis, nes tai jau šeštoji mokykla, kurioje mokausi per šešerius metus, o šįkart ir vėl gali pašalinti. Neatlaikyčiau į mane įsmeigto liūdno mamos žvilgsnio.
Ponas Braneris atvairavo savo vežimėlį prie neįgaliesiems skirtos nuovažos. Skaitydamas romaną plonais viršeliais, mokytojas kramsnojo salierą. Iš jo transporto priemonės atramos kyšojo raudonas lietsargis — vežimėlis tapo panašus į motorizuotą kavinės staliuką.
Kai Nensė Bobofit su savo šlykščiomis draugėmis išdygo tiesiai priešais mane, iš rankos vos neišdribo sumuštinis. Tikriausiai jai pabodo vagiliauti iš turistų, todėl dabar mergiotė nebaigtus savo priešpiečius švystelėjo tiesiai Grouveriui į sterblę,
— Ak! — šūktelėjo ir nusišypsojo man, išviepdama kreivus dantis. Jos strazdanos atrodė oranžinės, tarsi veidą kažkas būtų apipurškęs skystais Cheetos traškučiais.
Stengiausi išlikti ramus. Mokyklos psichologas milijonus kartų sakydavo: „Suskaičiuok iki dešimties — taip suvaldysi savo pyktį. “Deja, buvau toks įniršęs, kad aptemo protas. Ausyse pradėjo šniokšti banga.
Nepamenu, kad būčiau ją lietęs, tačiau netrukus suvokiau, kad Nensė jau kiurkso fontane ir rėkia:
— Persis mane įstūmė!
Pirmoji prieš mus išdygo ponia Dods,
Kai kurie vaikai šnabždėjosi:
— Ar matei?,,,
— … vandeny,…
— Atrodė, kad jis ją pačiupo…

Nesuvokiau, apie ką jie tarškė. Žinojau tik viena — vėl patekau į bėdą.
Įsitikinusi, kad vargšelei mažajai Nensei nenutiko nieko bloga, ir pažadėjusi muziejaus suvenyrų krautuvėje nupirkti naujus marškinėlius, ponia Dods atsigręžė į mane. Mokytojos akyse žėrėjo pergalingos ugnelės, tarsi būčiau padaręs tai, ko ji iš manęs tikėjosi visą semestrą,
— Dabar, mielasis,,, — pradėjo ponia Dods,
— Žinau, — burbtelėjau, — vėl mėnesį trinsiu senus pratybų sąsiuvinius,

Šito nereikėjo sakyti,
— Eime su manimi, — subaubė ponia Dods,
— Palaukite, — suinkštė Grouveris, — Tai aš„. Aš ją pastūmiau.
Apstulbęs spoksojau į draugą. Negalėjau patikėti, kad jis mėgina mane pridengti. Ponia Dods įsmeigė į Grouverį žudantį žvilgsnį. Ji verte vėrė vaikinuką akimis, kol šeriuotas jo smakras ėmė virpėti. Tada pareiškė:
— Aš manau, kad tai netiesa, ponaiti Andervudai,
— Bet… — Grouveris dar pamėgino prieštarauti.
— Tu liksi čia! — nukirto mokytoja.
Grouveris įbedė į mane nevilties kupiną žvilgsnį.
— Viskas gerai, vaikine, — nuraminau jį. — Ačiū už pastangas.
— Mielasis, tučtuojau — riktelėjo man ponia Dods.
Nensė Bobofit patenkinta išsiviepė.
Perliejau ją žvilgsniu, bylojančiu: „Užmušiu tave vėliau”. Tada ryžtingai atsisukau į ponią Dods, tačiau jos nebebuvo. Mokytoja atsigręžusi stypčiojo laiptų viršuje, prie įėjimo į muziejų, ir nekantraudama gestais rodė, kad sekčiau paskui ją.
Kaip jai pavyko taip greitai ten atsidurti?
Mano gyvenime pasitaikydavo daug tokių atvejų, kaip šis, kada smegenys tarsi užsnūsdavo, o po akimirkos suvokdavau, kad kažkas praslydo pro akis — lyg būtų iškritęs gabalėlis Visatos dėlionės, o jo vietoje šviestų balta tuštuma. Mokyklos psichologas pareiškė, kad tai vienas iš hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimo požymių — klaidingas realybės suvokimas.
Nenorėjau tuo tikėti.
Nusekiau paskui ponią Dods.
Užkopęs pusę kelio aukštyn, atsigręžiau pažiūrėti į Grouverį. Šis stovėjo išblyškęs, akimis šokinėjo nuo pono Branerio prie manęs, tarsi mėgindamas žvilgsniu priversti istoriką atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta. Deja, ponas Braneris sėdėjo įsisiurbęs į romaną.
Pažvelgiau į priešingą pusę — ponia Dods vėl buvo išnykusi. Pamačiau ją pastato viduje, pačiame vestibiulio gale,
„Aišku, — pamaniau sau, — ji mėgina priversti mane suvenyrų krautuvėje nupirkti naujus marškinėlius Nen- sei Bobofit,”
Vėliau supratau, kad jos ketinimai buvo visai kitokie.
Nusekiau paskui mokytoją tolyn į muziejų. Kai galų gale ją pasivijau, suvokiau, kad vėl grįžome į graikų ir romėnų sektorių.
Be mudviejų galerijoje daugiau nieko nebuvo. Ponia Dods, sukryžiavusi ant krūtinės rankas, stovėjo priešais didžiulį marmuro frizą, ant kurio buvo pavaizduoti graikų dievai. Iš jos gerklės sklido keistas garsas, šiek tiek panašus į urzgimą.
Net ir neišgirdęs to garso, vis tiek būčiau sunerimęs. Keista likti dviese su mokytoju, ypač su ponia Dods, Dar keisčiau pasirodė tai, kad ji spoksojo į frizą tarsi trokšdama sutrinti jį į miltus,,,
— Pridarei mums problemų, mielasis, — iškošė ponia Dods,
Griebiausi atsargumo priemonių,

Knyga: Atvira lyderystė. Tavo kelias į sėkmę ( The Naked Leader )
Autorius: David Taylor
Leidykla: Alma littera

„Kiekvienas žmogus yra lyderis, kitaip sakant, kiekvienas asmuo, įskaitant ir jus. Jūsų valia rinktis, ar priimti tokią lyderystę” – D. Teiloras.

Kodėl lyderis atviras lyg būtų nuogas? Todėl, kad atėjo laikas atsikratyti triukšmingų tauškalų apie laimės kūdikius, sudėtingų teorijų apie sėkmę ir ilgo karjeros planavimo. Svarbiausia – paprastumas.

Ši D. Teiloro knyga, parašyta gyva, žaižaruojančia kalba, skirta visiems, kurie nori tapti nepriklausomi nuo kitų. Ji sudaro sąlygas keisti įsitikinimus ir išlaisvinti galimybes, susijusias su darbu ar kita veikla. Autorius siūlo kelias pagrindines lyderystės kryptis ir veiksmus jūsų lūkesčiams pasiekti. Jei esate lyderis arba norite juo būti, privalote perskaityti šią išties veiksmingą knygą. Nauja lyderystės dvasia įkvėps, pamokys ir patars.

Knygos “Atvira lyderystė. Tavo kelias į sėkmę” ištrauka

SVAJONĖS ĮGYVENDINIMAS
Knygos yra itin asmeniškos ir kiekvienas mūsų jas skaitome kaip panorėję. Užlankstome lapų kampus, nors kitus, mėginančius taip elgtis, barame. Pasižymime ką nors paraštėse (net rašikliu), ne kartą didžiosiomis raidėmis užrašome „NE”.
Ir gerai darome.
Sveikinu jus, paėmusius į rankas šią labai asmenišką knygą. Ją galėsite skaityti kaip geidžiate.
Knyga „Atvira lyderystė” yra jūsų ir ją, kaip visas knygas, galite skaityti kaip tinkami. Knygų apie verslą autoriai guodžiasi man, kaip jiems nemalonu girdėti, kad jų knygos skaitomos kitaip, negu jie norėtų. Iš tiesų nedovanotina skaityti knygą iš kito galo, bet nenormalu ir tai, kad tik 10 procentų knygų apie verslą, perskaičius pirmąjį skyrių, skaitomos toliau, o ką jau kalbėti apie jų skaitymą iki pabaigos ir nurodymų laikymąsi.
Kadangi „Atvira lyderystė” – mano pirmoji knyga, gal naivokai noriu, kad ji skirtųsi nuo kitų knygų taip, kaip skiriasi jos skaitytojai, kad būtų tokia jaudinama kaip gyvenimas ir kad kiekvienam būtų kuo asmeniškesnė. Taigi šią knygą galėsite skaityti įvairiai.
Sėkmė – itin asmeniška, unikali patirtis. Mes, lyderiai, einame skirtingais keliais. Ir aš kaip tik tokią galimybę jums duodu.
Jei šitai nepatinka, kaltinkite mane ir skaitykite šią knygą, kaip tik norite, jei patinka, dėkokite Olivijai, mano podukrai.
„Atvira lyderystė” – nuotykių kupina kelionė. Jūs atsidursite ten, kur norėtumėte būti. Keliauti galima nuo pradžios iki galo, tačiau galima pradėti kelionę ir nuo bet kurios vietos.
Knygos turinio esmę sudaro septynios kelionės. Jos prasideda garantuotos sėkmės recepto aprašu ir baigiasi… na, pamatysite patys.
Galite rinktis, kaip keliauti – nuo pradžios iki pabaigos arba bet kuriuo etapu prisijungti vis prie kitos kelionės.
Taigi kelionių yra septynios.
Lyderystės, vadybos keliai
1 Savasis „aš”
2 Žmonės
3 Komandos
4 Bendrovės
5 Kultūra
6 gebėjimai
7 Karjera
Kiekviena įkvepianti idėja apima 500-800 žodžių skyrių. Šio struktūra pagrįsta tokia schema:
• iš kur atėjote;
• kur einate;
• 500-800 žodžių apie iššūkį, problemą ar temą: ką ji reiškia ir ką reikėtų daryti, norint pasiekti tai, ko norite, ir eiti toliau;
• įkvepiančios žmonių istorijos, pavyzdžiai.
Skyriai yra atskiri ir gali sudaryti dalį kiekvienos jūsų pasirinktos kelionės.
Knygoje lyderį vadiname „atviru”. Kodėl? Todėl, kad atėjo laikas atsikratyti su sėkme susijusios triukšmingos reklamos, žargony- bių ir sudėtingų dalykų. Svarbiausia – paprastumas. Tad rašau labai tikslingai, aiškiai, glaustai, be nesuprantamų terminų.
Taigi turite iš ko rinktis. Sveikiname jus, paėmusius į rankas šią knygą ir norinčius sužinoti, kas yra atvira lyderystė.

GARANTUOTOS SĖKMĖS RECEPTAS
Manykite, kad sėkmė turi struktūrą. Vaizduokitės ją kaip receptą, kuriuo remdamiesi pasieksite viską, apie ką svajojate, ko trokštate ir ko nusipelnėte. Įsivaizduokite, kad sėkmė – garantuota.
Nesvarbu, kokia jūsų praeitis, dabartinė padėtis, kur norite eiti, ko geidžiate ar kuo norite tapti.
Įsivaizduoti daugiau nebereikia, nes jūsų sėkmė – garantuota. Tai receptas, galintis padėti atsidurti ten, kur norite. Nevalia pamiršti pokyčių, permainų ar progų (ir jie gali turėti įtakos), bet varomoji jėga yra galimybė rinktis.
Jūsų ateitis – jūsų rankose.
Pastaruosius septynerius metus nagrinėjau įvairias lyderystės teorijas, formas ir praktinius dalykus. Taip siekiau trijų tikslų:
1) ištirti, ar yra bendras receptas, tinkamas visais šiais aspektais;
2) nustatyti, ar yra visada veiksmingų dalykų, ir nemėginti išrasti nieko nauja;
3) atsikratyti mokslo terminų, triukšmingo autoriaus reklamavimo ir tyčia kuriamo paslaptingumo; sukurti tai, kas kasdien pravartu tokiems žmonėms kaip mes.
Šitaip buvo sukurtas „atviros lyderystės” metodas – toks vadovavimo būdas, kai atsisakoma triukšmingo reklamavimo, o kasdieniame gyvenime taikomi išbandyti veiksmingiausi paprasti metodai, leidžiantys natūraliai elgtis.
1
Atviros lyderystės metodas pagrįstas septyniais principais. Pirmas jų toks: sėkmė turi struktūrą – tai yra receptas. Nepaisant visko, kas pasakyta, jis itin paprastas.

Perskaičiau šimtus knygų apie sėkmę, verslą ir lyderystę, dalyvavau visame pasaulyje rengiamose konferencijose, dirbau su pavieniais žmonėmis, komandomis bei įstaigomis ir pamačiau, kad sėkmės receptas visada tas pats. Džiaugiuosi šiuo atradimu, nes šį receptą dažnai užgoždavo stulbinamas žargonas, triukšminga reklama ir slėpiniai.
Knygos tikslas – atsisakyti viso to ir remtis vos keliuose puslapiuose aprašytu sėkmės receptu. Kitose knygose šiam atskleisti skiriami šimtai puslapių.
Garantuotos sėkmės receptas:
1. Žinokite, ko siekiate.
2. Žinokite esamąją savo padėtį.
3. Žinokite, ką daryti, kad pasiektumėte tai, ko norite.
4. Darykite tai!
Jūsų galvoje – nė vienos mintelės. Kelias akimirkas mėgaukitės tuo. Tada dar keletą kartų perskaitykite šį receptą.
Jūs manote, kad pasiekti sėkmę nėra paprasta.
Nebijokite kilusių abejonių, kad veltui išmetėte pinigus šiai keistai knygai.
Kviečiu pagalvoti apie tai:
O kas, jei aš, šios knygos autorius, teisus?
Kas, jei pateiktas receptas geras, ir jį taikydami galite pasiekti viską, ko norite?
Kas, jei galimybių yra daugiau, nei manėte? Kad patys galite planuoti savo ateitį, įgyvendinti svajones?
Įsivaizduokite, kad jums pasiseks.
• Ką tada darytumėte?
• Ko siektumėte?
• Kuo taptumėte?
Kaip tik garantuotos sėkmės receptą ir žadu pasiūlyti jums šioje knygoje.
Negana to, aš neketinu prašyti jūsų patikėti mano pažadais. Kad knygos apie lyderystę ir žmonių galimybes būtų veiksmingos, daugumoje jų raginama patikėti jose dėstomomis tiesomis. Aš laikausi priešingos nuomonės. Man labiau patiktų, kad jūs ne patikėtumėte manimi, o imtumėte ir darytumėte, ką sakau. Taikykite praktiškai tai, kas rašoma knygoje, kad galėtumėte:
• iš naujo pradėti savo gyvenimą ir karjerą;
• atnaujinti tarpusavio ryšius ir savo komandą;
• pertvarkyti savo įstaigą.
Taigi pirmas atviros lyderystės principas sako, kad sėkmė yra paprastas receptas, nors dauguma tokių kaip šis yra daug sudėtingesni, sunkiai suprantami. Vadinasi, jums nepakaks laiko sėkmei pasiekti, nes būsite priversti ilgai aiškintis, kaip tą padaryti!
Dabar to nebereikės daryti, nes turite šį receptą, jums atskleista didelė paslaptis. Ji išlaisvins jus! Iš tikrųjų šį receptą jūs turėjote visą laiką, tik veikiausiai nežinojote to, nes jau būtumėte pasiekę nuostabią sėkmę daugeliu būdų. Ir visų laimėjimų schema būtų buvusi tokia pati, tai yra reikia:
1. Žinoti, ko siekiate.
2. Žinoti esamąją savo padėtį.
3. Žinoti, ką daryti, kad pasiektumėte tai, ko norite.
4. Daryti tai!
Turbūt pamanėte: jei šis receptas toks paprastas, kodėl tiek mažai žmonių pasiekia sėkmę – tai, ką jie laiko sėkme? Kodėl tiek daug žmonių nepatenkinti savo gyvenimu, kodėl tiek daug jų baigia žemiškąją kelionę gailėdamiesi, kad nenuveikė ir nepasiekė gerokai daugiau?
Kaip tik šiuos dalykus aš ir tyrinėjau – ne šiaip ieškojau sėkmės recepto, o bandžiau rasti būdą, kaip taikant jį pasiekti sėkmę. Tam bendravau su kai kuriomis „sėkmingiausiomis” pasaulio įmonėmis, mokiausi iš jų ir turėjau garbės jose dirbti. Daugybę laiko praleidau su vaikais, per lietų stovėjau Altono Towerso parke po Obliviono atrakcionų geležinkeliuku, užmezgiau pažinčių su įvairiausių visuomenės sluoksnių žmonėmis.
Iš visos sukauptos medžiagos (nesiryžtu jos vadinti tyrimais, nes dauguma mano skaitytų tyrimo darbų buvo siaubingai NUOBODŪS!) išrinkau konkrečius veiksmus, kuriuos privalu atlikti norint įgyvendinti šį receptą. Tad ko reikia?
1. Žinoti, ko siekiate, – drąsiai svajokite ir suvokite, kada svajonės gali būti įgyvendintos.
2. Žinoti esamąją savo padėtį – paimkite gyvenimą į rankas ir sąžiningai įvertinkite dabartinę situaciją.
3. Žinoti, ką daryti, kad pasiektumėte tai, ko norite, – išplėskite pasirinkimo lauką ir reikiamai nuspręskite, atmesdami netinkamas galimybes.
4. Daryti tai! Veikite atkakliai, nes atkaklumas nedera su nesėkme.
Nesu toks pasipūtęs, kad savinčiausi šį receptą. Taip nėra. Paprasčiausiai išrinkau jį iš šimtų kitų, sudėtingesnių sėkmės apibrėžimų. Jis nėra mano tuo atžvilgiu, kad galėčiau jį jums duoti, o jūs – imti. Receptas ir taip priklauso jums nuo pat jūsų gimimo dienos.
Tai antras atviros lyderystės principas: šis receptas yra visų. Jis priklauso jums, jūsų pažįstamiems, kiekvienam Žemės gyventojui. Daugelis vadinamųjų guru labai praturtėjo vaizduodami, kad šis receptas arba koks nors ypač sudėtingas jo variantas priklauso jiems.
Jie pasistengia, jog mes pasikliautume jų painia šio recepto interpretacija ir taptume priklausomi nuo jų.
Klasikinis tokio atvejo pavyzdys yra vadinamasis neurolingvis- tinis programavimas – mokslas apie žmogaus galimybes ir jo santykius su kitais žmonėmis. Du šio mokslo pradininkai – Richardas Bandleris ir Johnas Grinderis – penkerius metus vienas su kitu nesikalbėjo, o paskui net pradėjo bylinėtis Amerikos teismuose!
Trečias atviros lyderystės principas skamba taip: norint būti lydimam sėkmės, privalu kliautis tik savimi. Viskas, ko reikia siekiant tikslo, slypi jumyse, tereikia naudotis.
Visiškai natūralu manyti, kad „atsakymai” glūdi ne mumyse, o kažkur kitur. Galų gale argi ne taip mums aiškino mokykloje? („Aš esu mokytojas, todėl žinau atsakymus. Tu esi mokinys, tad būk malonus mokytis!”) Panašiai yra ir gyvenime: prisimenu, kaip, būdamas aštuonerių metų, su pavydu žiūrėjau į šešiolikamečius ir norėjau būti toks kaip jie, nes man atrodė, kad jie labai daug žino. Kai sulaukiau šešiolikos, taip žiūrėjau į dvidešimt penkerių metų jaunuolius – oi, kokie jie laimingi, kokie protingi! Būdamas dvidešimt penkerių, tapačiai žvelgiau į trisdešimtmečius. O kai sukako trisdešimt, mano žvilgsnis vėl nukrypo į šešiolikamečius – užsigeidžiau atsidurti jų kailyje!
Ketvirtas atviros lyderystės principas sako, kad sėkmė yra tokia, kokios trokštame, ją apibrėžiame patys. Tradiciškai mums sėkmė asocijuojasi su tam tikru pinigų kiekiu. Gali būti taip, jei tai tenkina. Mums aiškino, kad ji reiškia ir tam tikrą socialinę padėtį. Irgi gali būti, jei tenkina. Tačiau pastebėjau, kad neretai žmonėms sėkmė siejasi su kitais dalykais. Jie kalba apie tarpusavio santykius, meilę, laimę ir dvasios ramybę. Žmonės ieško kitokios gyvenimo prasmės, didesnio pasitenkinimo, nori gyventi principingiau, sąžiningiau. Jie vis dažniau ieško būdų padėti kitiems, didinti savo indėlį.
Būtų nuobodu gyventi, jei visi sėkmę apibrėžtume vienodai. Galbūt XX amžius privertė patikėti, kad mus lydės sėkmė, jei pasieksime daugiau už kitus. Tik ar dėl to pasaulis tapo geresnis? Ar tai padėjo jums įgyvendinti savo norus? Ar skaitydami šiuos žodžius esate visiškai patenkinti tuo, ką darote, tuo, kas esate?
Penktas atviros lyderystės principas sako, kad sėkmę galima pasiekti labai greit, vos ne akimirksniu. Aplinkui nuolat vyksta gausybė permainų, tik mes nedaug pasimokėme iš pražūtingų XX amžiaus pabaigos „pokyčių”. Atvira lyderystė grindžiama ne pokyčiais dėl pokyčių (nors jie yra galutinis rezultatas). Mūsų dėmesio centre – pasirinkimas. Nuo to, ką pasirenkame, priklauso, ar atskleisime geriausias savo savybes. Mes, žmonės, ką nors padarysime puikiai vieninteliu atveju – jei to norėsime patys.
Asmens pasirinkimas labai svarbus. Tiesą sakant, pagrindinė priežastis, kodėl per pastaruosius dvidešimt metų siekiai keisti nebuvo vaisingi, yra ta, jog žmonės itin nemėgsta pokyčių. Kad ir kaip žmonėms aiškintume, jog reikia imtis permainų, norint pasiekti geriausių rezultatų, jie vis tiek to nedarys. Jei netikite, kad permainos gali sukelti nepatogumų, išbandykite štai ką: jei esate moteris, pamėginkite kurią nors naktį atsigulti kitoje lovos pusėje (jei miegate viena, tegu šis pasiūlymas jūsų nesuglumina); jei esate vyras, pabandykite televizoriaus pultelį savaitei atiduoti žmonai.
Pasirinkus reikia imtis sprendimų. Nuo šių labiausiai priklauso jūsų ateitis. Pagalvokite apie įmonę ar įstaigą, kurioje dirbote. Antai vyko savaitinis susirinkimas dėl komandos vadybos ar strategijos arba atviras susirinkimas padėčiai apsvarstyti ir pan. Paskui išvykote savaitei, o susirinkime dalyvavę darbuotojai priėmė sprendimą. Kitą savaitę grįžote ir pamatėte, kad tas pats klausimas ir sprendimas svarstomi iš naujo. Ar esate tai patyrę?
Žinoma, kad taip, daugumoje įmonių šis reiškinys nepaprastai paplitęs!
Tikras sprendimas reiškia paprastą dalyką – tai, kad atmetami kiti sprendimai. Tą padaryti nelengva, nes pasitraukti iš ten, kur esate šiuo metu, jums, kaip žmogui, kaip lyderiui, kaip komandai ar kaip įmonei gali lemti būtinybę ko nors atsisakyti. Ryžkitės rinktis tinkamiausius sprendimus, ir gyvenimas, jūsų projektai ir įmonė pasikeis.
Gali atrodyti, kad to padaryti neįmanoma, nes galbūt neturėsime informacijos, reikalingos tinkamai nuspręsti, arba pasirinksime kokį nors kelią, o tada atsiras naujos informacijos, dėl to teks persvarstyti sprendimą. Iš tiesų, prisiminę neteisingus sprendimus, dažnai apgailestaujame, jog per vėlai gavome informaciją ir įgijome žinių.
Tai jūsų pasirinkimas.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dauguma žmonių argumentą „mes dar per mažai žinome” pasitelkia tam, kad atitolintų tą akimirką, kai reikia nuspręsti. Daugeliui įmonių tai kainuoja ypač brangiai, ne viena jų net bankrutuoja. Juk nepriimtas sprendimas – irgi pasirinkimas.
Sėkmė priklauso nuo tinkamų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Visi esame gudrūs po laiko. Tereikia pagalvoti apie paskutinę progą pažvelgti į savo praeitį. Ar, atėjus metui palikti šį pasaulį, peržvelgę gyvenimą nepasigailėsite, kad nepradėjote ko nors nauja, neskyrė- te daugiau dėmesio savo šeimai ar nepasiekėte daugiau vienoje ar kitoje srityje?
Pasakius, kad ateitis priklauso nuo to, ką pasirinksite, dalis jūsų pasijus itin nesmagiai, nes:
• taip atimama galimybė teisintis;
• taip atveriama daugybė kelių – tiek, kad neįmanoma suskaičiuoti;
• vėl teks rinktis.
Šis nesmagumas yra niekis, palyginti su apgailestavimu, kad negalime nieko padaryti, ar mintimis, jog ką nors reikėjo daryti kitaip ar gyventi visavertiškesnį gyvenimą.
Vis dėlto padaryti galite, nes esate gyvi, esate čia ir dabar. Esate gyvi margame pasaulyje – taip, kaip apie tai sakoma filme Dead Poets Society:
„Esate čia, o gyvenimas eina, nesustoja. Pjesės veiksmas rutuliojasi toliau, ir jūs galite pridėti savo žodžių. Pjesės veiksmas rutuliojasi toliau, ir jūs galite pridėti savo žodžių. Kokie žodžiai tai bus?”
Šeštas atviros lyderystės principas sako, kad kiekvienas žmogus turi vertę ir gali tapti kuo panorėjęs, kad kiekvienas yra lyderis. Kalbėdami apie lyderystę, turime mintyje jau ne lyderius ir jų vedamus žmones, o vidinę lyderystę. Lyderių yra visur, jie – aplink mus.
Mintis, kad gebėjimas būti lyderiu tėra išrinktųjų, esančių įmonės struktūros viršuje ar parlamente, prerogatyva, nebėra tokia įtikima. Jūs esate toks pat lyderis, kaip ir kiti.
Šioje knygoje nekalbama apie lyderystės teoriją. Jei norite daugiau sužinoti apie ją, skaitykite mokslines knygas. Tik skaitydami neužmikite. Ne, ši knyga apie dabartinę lyderystę.
Taip, aš dirbu su aukščiausio rango vadovais, su informacinių technologijų ir bendruomenių „lyderiais”, su draugija The Children’s Society ir su kitais žmonėmis iš įvairiausių sričių.
Manau, dabar lyderystė visai kitokia, negu buvo ir bus netrukus. Anksčiau jos esmę sudarė lyderiai ir šalininkai – jų vedami žmonės.
Šiandien tvirtinama, kad lyderiai gali būti visi, jų yra visur ir tam tikru atžvilgiu taip bus visada.
Ateina nauja lyderystės banga. Ji kilo iš įsitikinimo, kad ateitis turi smarkiai skirtis nuo praeities. Naujoji lyderystė turi padėti atskleisti, kas mes esame, skatinti gyventi principingai, sąžiningai, puoselėti turimas vertybes, mąstyti, kaip atlikti savo vaidmenį šiame pasaulyje.
Knygoje rašoma apie šiuos dalykus, bet ypač daug dėmesio kreipiama į dabartinę ir į artimiausios ateities lyderystę. Jas abi vienija vienas bendras bruožas:
• Kiekvienas žmogus yra lyderis, kitaip sakant, kiekvienas asmuo, įskaitant ir jus. Jūsų valia rinktis, ar priimti tokią lyderystę.
Tai yra naujoji lyderystės, savęs atradimo ir išsilaisvinimo era. Jos esmė sudaro septintą atviros lyderystės principą.
Didžiausia atskleistina gyvenimo paslaptis – tai, kas iš tikrųjų mes esame.
Kai tą sužinosime, niekas nepajėgs to atimti iš mūsų.
Septintas principas sako, kad vos gimę mes turime neribotų galimybių, esame palaimingi bei tobulai laimingi ir vėliau dauguma mūsų visą laiką stengiamės dar kartą pajusti šią būseną. Deja, nedaugeliui pavyksta tą pasiekti, bet tarp jų galite būti jūs, jei užsibrė- šite tokį tikslą.
Ši knyga – apie aptartus septynis principus, apie tai, kaip greitai išmokti valdyti, išugdyti ir išlaisvinti turimas didžiules unikalias galias. Ji yra apie savivoką, komandos, šeimos, bendruomenės, įstaigos laimėjimus, apie mus.
Ir ne tik apie tai. Daugiausia ginčų sukėlė klausimas, kokių knygų grupei ją priskirti? Tai verslo knyga ar knyga apie psichiką, kūną ir dvasią, ar tiesiog apie tai, kaip tvarkyti savo gyvenimą?
Ji apie visus šiuos dalykus. Knygoje rašoma apie naujos bangos lyderystę, pagrįstą asmens indėliu, principingumu ir jo švietimu. Tą atskleidžia veiksmai ir rezultatai.
Septyni atviros lyderystės principai:
1. Sėkmė yra paprastas receptas.
2. Šis receptas priklauso visiems.
3. Jei norite, kad jus lydėtų sėkmė, turite pasikliauti tik savimi.
4. Sėkmė yra tokia, kokios trokštate; ją apibrėžiate patys.
5. Sėkmę galima pasiekti labai greitai, vos ne akimirksniu.
6. Kiekvienas žmogus turi savo vertę, gali tapti kuo panorėjęs, yra lyderis.
7. Didžiausia atskleistina gyvenimo paslaptis – tai, kas iš tikrųjų mes esame.
Beje, neprivalu žinoti šių septynių principų, kad viskas, kas aprašyta knygoje, būtų veiksminga (jums svarbu), nes tada ji būtų tokia pati kaip dauguma kitų knygų apie lyderystę („…oi, jūs to nepasiekėte, jūs neįsiminėte trečio atviros lyderystės principo! Na, viskas baigta – dabar gresia kalėjimas, ne kitaip!”). Aš pateikiu šiuos principus kaip mąstymo, stiliaus ir veiksmų, kuriuos teks atlikti einant savo keliu, patiriant nuotykių, įvadą. Tai galima apibendrinti šitaip:
Atvira lyderystė – būdas vėl tapti savimi.
• Pasirinkimo dovana – jūsų ateitis priklauso nuo to, ką pasirinksite, ji jūsų rankose. Atmeskite viską, kas trukdo siekti sėkmės, kartu ir nesėkmės baimę. Nusakykite sėkmės apibrėžimą ir savo tikslą bei tai sukonkretinkite. Laikykitės garantuoto recepto, atkakliai dirbkite ir būkite tuo, kuo norite būti. Sėkmė gali ateiti vos ne akimirksniu. Kai jos sulauksite, mėgaukitės ja. Nelyginkite savęs su kitais, negalvokite apie kitus, nes jie pasirinko kitą kelią, o jūs eikite savuoju, gyvenkite aistringai ir turėdami…
• …aiškias vertybes – būkite ištikimas sau kas dieną, kas minutę. Raskite didžiausios gyvenimo paslapties – kas iš tikrųjų mes esame – atsakymą. Kai jį rasite, niekas nepajėgs jo atimti iš jūsų. Būkite išdidūs, gyvenkite bendradarbiaudami, principingai ir laikydamiesi šviečiamųjų vertybių. Kiekvienas žmogus turi savo vertę, todėl gyvenkime vieni dėl kitų. Nesmerkite kitų, gerbkite visus, pripažinkite skirtybes. Tiems, kuriems sekasi prasčiau, padėkite rasti savo kelią. Susitaikykite su savimi, pasauliu, su visais žmonėmis ir tada patirsite…
• …išsilaisvinimogalią – pasijusite esąs nuostabus, unikalus, ypatingas žmogus. Viską, ko jums reikia, norint tapti tuo, kuo norite, turite. Tereikia tai sužadinti. Jums nebūtina pasikliauti kitais, nes viskas, kas yra aplink jus, tėra to, kas slypi jūsų viduje, atžalos. Pažvelkite į savo vidų, atraskite iš naujo pirmųjų buvimo šiame pasaulyje akimirkų neribotas galimybes ir tegu jūsų dvasia skrajoja aukštai, sparčiai ir laisvai.
Knygoje aprašoma atvira lyderystė leidžia:
• Pasiekti didžiulę sėkmę. Pakėlus paslapties šydą, atsisakius triukšmingo reklamavimo ir žargono, pateikiamas visiems prieinamas garantuotos sėkmės receptas.
• Atlikti tikslius veiksmus. Pateikiamos tikslios išbandytos strategijos, aprašomi veiksmai, kurie lemia ilgalaikius pokyčius ir pertvarką, parodo, ką, kada ir kaip daryti.
• Gauti geriausius rezultatus. Ji padeda išlaisvinti didžiausią turimą turtą – jus pačius ir jūsų žmones. Ji sužadina giliai slypintį įsitikinimą bei pasitikėjimą savimi ir taip sudaro sąlygas atsirasti didžiulėms galimybėms. Tai puikus nuostabių rezultatų duodantis būdas.
Prieš pradėdami eiti lyderystės keliu, norėdami sužinoti jos atradimus (jei skaitysite šią knygą nuo kito galo, dabar turėsite skaityti jos paskutinį skyrių!), dar kartą prisiminkime garantuotos sėkmės receptą. Taigi reikia:
1. Žinoti, ko siekiate.
2. Žinoti esamąją savo padėtį.
3. Žinoti, ką daryti, kad pasiektumėte tai, ko norite.
4. Daryti tai!
Knygoje pateikiamos įvairios įkvepiančios idėjos – jų iš viso 51. Nesvarbu, kaip jas vadinsime, – įkvėpimo „salelėmis”, skyriais, skiltimis ar veiksmais. Svarbiausia, kad jos paremtos šia keturių etapų
schema:
1) pirmuoju etapu sužinosite įkvepiančios idėjos turinį ir
tai, ką pasieksite įgyvendindami ją;
2) antruoju etapu žinosite išeities tašką, sąžiningai
pripažinsite jį;
3) trečiuoju etapu pasirinksite svarbiausius veiksmus,
žinosite, ką reikia daryti;
4) ketvirtuoju etapu gerai išmanysite, kaip tą daryti.

Ne mažiau kaip dešimt sekundžių salėje tvyrojo visiška tyla. Daugiau negu 400 žmonių sėdėjo tyliai tyliai. Buvo viena iš tų profesionalams žinomų keblių akimirkų, nebūdingų britams, ir niekas, juo labiau aš, nežinojo, kas bus toliau.
Ką tik baigiau pasakoti apie kultūros pertvarką. Kaip įprasta, kalbėdamas atvirai, pasiūliau per 100 įvairių idėjų ir veiksmų, galinčių padėti lyderiams imti keisti svarbias lyderystės, motyvacijos ir kultūros sritis. Baigęs atsisėdau – kaip visada perskaitęs paskaitą jaučiausi išsekęs. Padėjėjas pasiteiravo, ar
kas nors turi klausimų. Vienas salės gale sėdintis klausytojas pakėlė ranką.
„Davidai, dėkoju, kad pasidalijote su mumis savo mintimis.”
Lengviau atsidusau – atrodė, bus vienas iš tų draugiškų, šiltų, palaikomų klausimų. Kalbėtojas plėtojo mintį toliau:
„Bet turiu pasakyti, jog nesutinku su viskuo, ką šiandien mums pasakojote ir siūlėte.”
Buvau priblokštas. Ne dėl to, kad jis nesutiko su manimi, – taip nutinka dažnai, ir man tai patinka. Ne dėl to, kad jis metė man iššūkį visų akivaizdoje, – ir taip yra daug kartų buvę. Ne, mane sujaudino, kad atsirado žmogus, nesutinkantis su visomis mano idėjomis!
„Ką man sakyti? – galvojau. – Kaip atsakyti, kad išvengčiau konflikto su pirmą kartą matomu žmogumi?”
Stengiausi išlošti laiko.
„Pasakykite, ar jums viskas patinka jūsų įmonėje (vos ne- pridūriau – ir gyvenime), ar viskuo žavitės, ar sutinkate su tuo, kaip kolegos vertina Jus ir komandą?”
„Aišku, kad ne, – atsakė jis, – bet niekas iš to, ką siūlote, nepadės.”
Atrodė, jis yra itin patenkintas savimi, radęs progą įsibėgėti. Auditorijoje vienas kitas jau pradėjo kikenti.
Pamaniau, kad atėjo galas mano karjerai, – jau niekada nekalbėsiu tokiai auditorijai. Teks eiti į pensiją.
Ir tada man šovė į galvą išganinga mintis.
„Jei taip, – pradėjau aš, – darykite priešingai.”
„Atsiprašau?” – perklausė jis.
„Viską, ką siūliau šiandien, darykite priešingai”, – tariau jam. Pradėjau jausti simpatiją tam žmogui, nes jis padėjo man
išreikšti mintį, kuri jau seniai kamavo mane, tik nemokėjau jos suformuluoti.
Pajutau, kad jis truputėlį sutriko. To nenorėjau, todėl paaiškinau jam savo mintį taip: jei jums, kaip lyderiui, nepatinka tam tikri karjeros ar gyvenimo dalykai, ką nors darykite padė- čiaigerinti. Jei nepadėtų, darykite ką nors kita. Taip elkitės, kol gausite norimą rezultatą. Nesvarbu, kas tai būtų – darbuotojų dvasinė būklė, savitarpio santykiai, meilė ar atlygis, jokios kalbos, aimanavimas ar bloga savijauta ničnieko gero neduos. Gali padėti tik nuoseklūs, kryptingi ir nepaliaujami veiksmai.
Taip radosi atvira lyderystė. Ši paskaita pakeitė mano mąstyseną. Pagaliau supratau, kodėl kai kurios idėjos puikiai tinka vienai įstaigai, o kitai – visiškai ne. Žmonės, komandos ar įmonės yra skirtingi, nes mes, žmonės, esame nevienodi. Idėjos, sumanymai ir teorijos bevertės, jei neskatina imtis veiksmų. O apie šiuos galima pasakyti štai ką:
Jei visada darysite tą patį, visada tą patį ir gausite.
Tad jei norite sulaukti kitokio rezultato, turite ką nors daryti kitaip.
Gali pasirodyti, kad tai savaime aiškus dalykas, bet jis yra vienas iš svarbiausių sėkmės principų. Sąžiningai pažvelkite į savo vidų, žiūrėkite, kas darosi aplinkui, ir tai stebėkite.
Štai paprasčiausias pavyzdys. Jūsų paauglys sūnus (dukra) grįžta iš mokyklos. Kai geriate arbatą, paklausiate jo (jos): „Na, ką šiandien veikei mokykloje?” Jis (ji) atsako: „Nieko.”
Pauzė. Kaip tik šią akimirką galite padaryti ką nors kitaip nei paprastai ir gauti kitokį rezultatą. Jei darysite tą patį kaip visada – paklausite to paties, tik GARSIAU (nes aiškiai matyti, kad jūsų sūnus ar duktė neprigirdi), jis (ji) vėl atsakys: „NIEKO.” Tada pasakysite jam (jai): „Nešauk ant manęs”, ir taip įsisuks užburtas ratas. (Ilgesnė pauzė.)
Tuomet tą patį klausimą užduosite dar kartą, tik GARSIAU ir L-E-Č-I-A-U (akivaizdu, kad jūsų sūnus ar duktė ne tik neprigirdi, bet ir turi mokymosi sunkumų). Į jį jis (ji) atsakys: „J-U-K S-A- K-I-A-U, K-A-D N-I-E-K-O”, ir išlėks iš kambario. (Pauzė.) Tada viskas baigsis, tarkime, tokiu ar panašiu jūsų šūksniu: „O laikai, o vaikai! Kaip jie nesupranta, kokie esti laimingi!”
Kartoti vis tą patį asmeniniame gyvenime, darbe ar kitose srityse ir laukti kitokių rezultatų būtų tikra beprotybė, tačiau kaip tik tai ir darome ar bent darėme iki šiol.
Tad štai antras svarbus teiginys:
Nėra gerų ir blogų dalykų. Yra tik tokie, kurie artina prie svajonės arba tolina nuo jos.
Čia apie gerus ir blogus dalykus kalbu ne moralės ar etikos atžvilgiu. Manau, esame užversti nurodymais, pasiūlymais ir patarimais, kaip eiti pirmyn. Nemažai iš sakomų dalykų prieštaringi, daugumos geriausių „žinovų” nuomonės, kuo galėtume tapti, skirtingos, o kartais net visiškai priešingos.
Todėl raginu manyti, kad viskas, kas mums siūloma, yra nei gera, nei bloga. Tą patį galima pasakyti ir apie šią knygą. Joje nurodoma šimtai tikrų, konkrečių, praktinių veiksmų. Iš jų pasirinkite tuos, kurie padės tapti tuo, kuo norite. Atlikite juos arba darykite atvirkščiai. Viskas jūsų rankose.
Dabar jūs leisitės į kelionę vienu iš septynių lyderystės kelių. Pasirinktą kelią galite pakeisti kitu, kada tik norite…
Jei siekiate pirmauti, vadovauti kurioje nors iš septynių sričių, skaitykite nurodytus skyrius:

Lyderystės keliai Skyrius Pavadinimas
Savasis „aš” 16 Kam priklauso jūsų gyvenimas?
Žmonės 3 Mūsų slaptos varomosios jėgos
Komandos 27 Susitapatinimas su kitais…
Bendrovės 39 Daugelio strategijų suvienijimas
Kultūra 21 Nurodymų laikymasis ir taisyklių pažeidimas
Gebėjimai 24 Lyderio gebėjimai svarbiau nei vadovo
Karjera 50 Septyni pagrindiniai klaidingi įsitikinimai apie sėkmę

Knyga: Reanimacijos palata
Autorius: Irma Randakevičienė
Leidykla: Tyto alba

Teisininkė Irma Randakevičienė parašė romaną “Reanimacijos palata”. Tikimės Jūsų dėmesio
Nesibaiminkite, tai ne žmogaus kančių studija, tragikomedija taip pat nepavadinsi, bet arti to…

Gyvenimas tęsiasi net reanimacijos palatoje

Irma Randakevičienė – teisininkė, mokslininkė, išleidusi teisinių knygų.
Vienas anksčiausių jos vaikystės prisiminimų – burokėlių sriuba, įpilta į metalinį indelį Anykščių ligoninėje, kurioje dirbo mama. Čia pirmą kartą pamatytas ir kenčiančio dėl ligos žmogaus skausmas.
Debiutiniame autorės romane veiksmas vyksta rajoninio miesto ligoninės reanimacijos palatoje. Reanimacijos palata – tai slenkstis iš šio pasaulio į Anapilį, ir kuo tas slenkstis arčiau, tuo gyvybės šviesa spindi ryškiau.

Reanimacijos palata – pati skaudžiausia ligoninės vieta. Čia guldomi žmonės, ištikti insulto, infarkto, komos, sergantys paskutinių stadijų vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis. Knygoje aprašomi reanimacijoje gulinčių pacientų išgyvenimai, dirbančių medikų rūpesčiai. Ligoninės kasdienybėje netrūksta tragikomiškų situacijų, jų apstu ir knygoje. Juolab kad pagrindiniai romano herojai – spalvingos asmenybės. Jiems atsidūrus reanimacijoje, veiksmas rutuliojasi persikeldamas ir už palatos ribų į miestelį.

Iš nuošalaus vienkiemio į ligoninę atvežta močiutė, po daugelio metų nuprausta, pasijunta visiškai pasveikusi ir patyrusi vandens gydomąją galią. Kito personažo gyvenimą pakeičia įsigytas protingas gyvulys – karvė. Knygoje sutiksime ir savanorį gedulo namų „komendantą“, ir aukštą kilmę liudijančius popierius turintį bajorą, čia bus ir vestuvių, ir krikštynų, ir artėjančių laidotuvių. Įvykiai romane prasideda ankstyvą pavasarį, apsuka metų ratą – ir gyvenimas tęsiasi net reanimacijos palatoje…

Reanimacijos palata knygos ištrauka:

I skyrius
Reanimacijos palatoje aušo ankstyvas kovo rytas, blokšdamas naktį kažkur už gamtos durų. Lauke prašvitus, saulės spinduliai ėmė skverbtis pro keturis palatos langus, išmargintus dulkių raštais. Dulkės palengva sukosi ore, skleisdamos savotišką didybę ir bylodamos, kad amžina tėra tik dulkė. Jos sėdo sluoksniais ant palatos spintelių, sklido tarp geležinių lovų rėmų, šoko, siautė rodydamos visą savo galybę – neišvaikė jų net sanitarė, maskatuodama pašluoste.
Sanitarė Kurapkienė ankstų kovo rytą reanimacijos palaton atnešė gaivią pavasarinę nuotaiką, nes pagaliau dangun įsiritusi saulė optimizman tempė kiekvieną būtybę – ar tai būtų ligoninės vyriausiasis gydytojas Albinas Garunkštis, kuris oriai vaikštinėjo rūkydamas pypkę oda išmuštame kabinete, ar sanitarė Kurap- kienė, kuri trepsėdama reanimacijos palatoje bandė išblizginti medicinos prietaisus iki visiško baltumo. Palatoje tvyrantis akinamas baltumas nardino ligonius ramybėn: tai buvo šviesa palei slenkstį iš šiapus į anapus egzistuojančią amžinybę.
Abu reanimacijos palatos ligoniai dar snaudė, moteris – retkarčiais pramerkdama tai vieną, tai kitą akį, lyg atsiliepdama į sanitarės keliamą bruzdesį. Reanimacijos daktarei ir dienomis dirbančioms slaugytojoms dar neatsikapanojus į darbą, pro duris uždususi įlėkė ligoninės vyriausioji slaugytoja:
- Sveika, Kurapkiene. Kodėl taip tuščia reanimacijoje?
- Viena iš slaugytojų operacinėje padeda šalinti naktį atvežto paciento apendiksą, kita, matyt, tebeklampoja per sniegą, tai plušu čionai viena.
- Kai pasirodys skyriaus daktarai, perspėk juos svečią atlekiant iš apskrities. Jaučia vyriausiojo gydytojo širdis, kad ir reanimacijoj apsilankys.
- Vajergau, tik du ligoniai palatoj vartaliojas!
- Neburbuliuok kaip tavasis arbatinukas. Apžiūrėkit reanimaciją kelis kartus – gal kokia dulkė kur nusėdusi.
Vyriausioji slaugytoja apsisuko ir išlėkė, balto chalato skvernais sukėlusi dulkių debesį.
Mažame miestelyje svarbūs ponai reti svečiai, todėl, jei koks nors malonėdavo atvykti, miestelis visuomet atgydavo. Subruzdavo vietos valdžia, pradėdavo svarstyti, kas ne taip, ko trūksta. Įstaigų tarnautojai imdavo lakstyti vienas pas kitą ir pas valdžią. Ir visi, kas tik norėdavo, apiporindavo atvykstantįjį, jo dar nė nematę, skleisdavo nežinia iš kur nugirstus gandus, ieškodavo svečio sąsajų su miesteliu – jų, tiesą sakant, visuomet atrasdavo.
Svarbus svečias visuomet įneša tam tikro gyvumo. Visi, kas tik gali, stengiasi stovėti prieš tą svečią pasitempę kaip prieš generolą per paradą. O svečiui ne visada rūpi, kaip čia vietos valdžia tvarkosi, jis džiaugiasi ištrūkęs iš didelio miesto nuo savo vadovybės ir su malonumu uosto orą, ar nesikūrena kur miestelio pakrašty dūminė pirtelė. Tik ne visuomet ta dūminė pirtelė būna svečio jėgoms. Neapskaičiavę savo jėgų svečiai neretai iš pirtelės, lydimi visos išsigandusios svitos, patenka tiesiai į reanimaciją. Tuo, galima sakyti, jų ekskursija po miestelį ir užsibaigia.
Miestelyje buvo du svečių dėmesio verti objektai – vyninė ir ligoninė. Vietos vynas buvo ganėtinai populiarus. Jį tauta mėgo, gėrė, jis tautą ir maitino: vyno fabrike dirbo daug miestelio gyventojų. Pasigėrusius miestiečius – na, ne nuo vyno, veikiau nuo degtinės – dažnokai atveždavo ligoninėn. Miestelio gyventojai pažinojo vieni kitus, todėl netingėdavo pasirūpinti po krūmu gulinčiu neblaiviu kaimynu ar šiaip pažįstamu. Šis, atvežtas į ligoninę, iš karto patekdavo reanimacijos palaton: kaipgi kitaip jį atgaivinsi, jei ne pririšus prie lovos ir apkarsčius lašelinėmis. Reanimacijos personalui toks besigaiveliojantis pacientas pridarydavo bėdų: ir balti arkliai jam rodydavosi, ir naujų kosmoso jėgų Viešpats Dievas ar velnias tiek įduodavo, kad neišsitekdavo ligonis savam kailyje, bet negi mesi lauk bėdon pakliuvusį. Tai ir gaivindavo reanimacijoje visus miestelio girtuoklėlius – šiaip apsinuodijusius ar nežinia ko gėrusius.
Tokie cikliškai geriantys piliečiai, nors dažni reanimacijos lankytojai, atlaikydavo savo žemiškąjį gyvenimą dar ne vienus metus kaip gerai išmankštinti kareiviai: ir šventes su trenksmais išgyvendavo, ir žiemą nesušaldavo, ir apnikusią bjaurią ligą alkoholiu tik tolyn nuvydavo, nes kraujas nuo spirito vis grynėjo.
Miestelis mėgo šventes. Kurgi kitur išliesi savo rūpesčius, kur apžiūrėsi visas pažįstamas personas, jei ne šventėse. Prasidėdavo jos nuo kiaušinių marginimo ir Kristaus Prisikėlimo paminėjimo bažnyčioje, linksmo Joninių šėlsmo su laužais ir dainomis miestelio slėnyje ir baigdavosi Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidais – po jų neretai koks visai padorus miestelėnas, nė karto anksčiau nebuvęs reanimacijoje, neatlaikęs švenčių maratono, nukeliaudavo iš paskos Nekaltajai Mergelei, tik ne prie dangaus vartų, kur šventas Petras barškina raktais ir žiovaudamas laukia pašnekovų, o į skaistyklą, kur maudo liepsnų katile gyvenimą akimirksniu prašventusį tokį velionį lyg ir velniai su sparnais, lyg ir angelai su ragais. Ir žmogeliui visiškai susimaišydavo skaistykloje protas, nes po tų šventimų suskystėjęs būdavo. Nebesuprasdavo žmogelis ne tik staiga praūžto gyvenimo prasmės, bet ir tolesnių savo sielos poreikių, todėl sugrįždavo vaiduokliu žemiškajan pasaulin ir dažniausiai rodydavosi kokiai miestelio davatkai, manydamas, kad toji gali jam atskleisti vienintelę tiesą. Vis dėlto ir davatka apvildavo nelaimėlį: drąsesnė pabarškindavo jam prieš akis rožiniu, ir vaiduoklėlis vėl atsitokė- davo liepsnų katile. Bailesnioji spiegdama bėgdavo pas kaimynę, tai ir likdavo vaiduoklėlis nieko nepešęs žemiškajame gyvenime.
Žemiškasis miestelis mėgo šėlti ir vyno šventėje. Vynas liedavosi per statinių kraštus, bendruomenę linksmindavo atvykę muzikantai, patys miestelėnai būriais susėsdavo žolėje ir tarškėdavo iki paryčių. Neretas, pragydus gaidžiams, smigdavo čia pat žolėn ir išmiegodavo iki pat vakaro. Vyno šventė vykdavo liepos mėnesį ir buvo tarsi visų šventimų kulminacija. Po jos nuilsusio miestelio gyvenimas jau risdavosi rudeniop.
Parapijos bendruomenė oriai pagerbdavo ir Šventos Onos atlaidus. Jie prasidėdavo vis ta pačia aplink bažnyčią einančia procesija, nešina bažnyčios vėliavomis, su klebonėliu priešaky ir procesiją stebinčių žmonių minia. Iškilmingą eiseną stebėdavo ir iš greitosios pagalbos automobilio išlipę medikai – šie žvalgydavosi, ar koks miestelėnas neims dusti minioje. Bažnyčion rinkdavosi orūs pagyvenę miestelėnai, iš lėto dairydavosi, linkčiodavo pažįstamiems ir apsimesdavo brandinantys svarbias mintis. Neretai į atlaidus atvykdavo pats vyskupas, tuomet žmonių bažnyčioje susirinkdavo dar daugiau. Tik niekada jų nepagausėdavo eilėje prie kunigėlio klausyklos prašyti nuodėmių atleidimo. Bene nusidėdavo vis tos pačios dorybingos parapijos senutės ir davatkos.
Miestelėnai vasaromis ne tik švęsdavo, bet ir dirbdavo įvairius darbus. Po miškus pasklidusios kaimietės rinkdavo uogas ar grybus, miestietės vakarus leisdavo soduose ar daržuose, jų vyrai knebinėdavosi garažuose, retas žmogus tingiai vaikštinėdavo neturėdamas ką veikti. Nebent miestelio jaunimas kiurksodavo kur nors gamtoje, paskendęs svajose ir pasidavęs jaunos sielos polėkiams. Vasaros plušėjimas miestelėnams išeidavo į naudą: atitolindavo ligas, sąnarius pamiklindavo, o ir iš sielų depresijas, blogas mintis apvalydavo.
Vasaromis miestelyje knibždėdavo žmonių, o žiemos čia slinko tykiai. Paprastai po darbo valandų gatvėje retokai buvo galima sutikti niekur neskubantį praeivį. Nebent kokios dievobaimingos parapijietės paskubom pėdindavo nevalytu keliu bažnyčios link ar klegantys mokinukai retkarčiais pralėkdavo kaip viesulai. Visi miestelėnai žiemą tūnodavo namie prie židinio, skaitydavo laikraščius ar šiaip nieko neveikdavo. Taigi gyvenimas žiemos metu buvo aptingęs. Lyg tam tinguliui sustiprinti valdžia kaip tyčia jau aštuntą valandą vakaro gesindavo gatvių žibintus, nes taupė tautos labui vietinę elektrą. O jeigu žiema pasitaikydavo šalta ir speiguota, miestelis iš viso apmirdavo. Todėl, prabudus pavasariui, reanimacijon sugriūdavo visi širdininkai sutrikusiu ritmu, skrandininkai atsivėrusiom opom, ligoniai sustingusiais sąnariais ir visi tie, kuriems žiema pragaišindavo judėjimą, sveikatą.
Pavasarį daugėdavo ir pakaruoklių. Nežinia, kas dėl to buvo kaltas – ar bundanti ir vis gražėjanti gamta, meilės ilgesys, ar poetiškos sielos nebesusiturėjimas ir nebesusivokimas savo kūne. Ne visi ir sugebėdavo iš pirmo karto pasikarti, tačiau, atsigavę reanimacijoje, tapdavo sumanesni, ir jau svyruodavo pakaruoklė- liai kur nors prie upelio, kol aptikdavo kokia prietaringa žibuokles parduoti renkanti bobulė ar šiaip atsitiktinis užklydėlis.
Miestelis ne vien tuo galėjo pasigirti. Pavasariai čia būdavo tiesiog nuostabūs. Dingus sniegui ir pradžiūvus takams, į miestelio pakraščius išbėgdavo sveikuoliai. Risnodami jie grožėdavo- si piliakalniais, pušynais ir upeliais, įsiliejančiais į Šventąją. Iš to sveikuoliams išeidavo didelė nauda: ir savo širdį pastiprindavo, ir sielą papenėdavo, tad jų kūną apimdavo šiluma ir palaima. Į reanimaciją tokie sveikuoliai per visą gyvenimą taip ir nepapuldavo. Sveikuolių klubo nariai mėgo maudynes upėje. Ši kirto miestelį, dalydama į dvi dalis. Anksčiau vos neužakusi nuo teršalų, upė pastaraisiais metais atgijo, nes vietos pramonė jau buvo sustojusi bene visą penkmetį ir upės nebedusino. Sveikuoliai maudydavosi parko teritorijoje. Šioje vietoje Šventoji vinguriavo platesne vaga, todėl tekėjo daug lėčiau.
Už parko, miestelio pakraštyje, dunksojo kapinės. Prie pat kraštinių kapų stovėjo sena apgriuvusi trobelė. Joje nuo seno buvo įsikūręs jau aštuntą dešimtį baigiantis Petras Zanavykas. Miestelyje Petras buvo žinomas dėl jo rišamų šluotų, o atpažįstamas iš juodos ausinės kepurės, kurią dėvėdavo ir vasarą. Neretai Petras su šluotražiu pravaikydavo iš kapinių vaikus ar girtuoklėlius, atėjusius pasipelnyti iš metalinių tvorų, antkapių kryžių, paliktų įrankių ar žvakių. Petras kapines laikė vos ne savo nuosavybe. Oriai jis apeidavo teritoriją, patikrindavo vandens talpyklas, kartais iš jų ir atsigerdavo, nužvelgdavo jam mieliausius kapus, prie kurio nors prisėsdavo ant suoliuko, išlenkdavo atsinešto balzamo taurelę ir apmąstydavo čia gulinčio žmogaus prabėgusį gyvenimą. Tokiom akimirkom Petras pasijusdavo nesąs vienišas šiame jau pabodusiame pasaulyje.
Nuo kapinių reikėtų kokį kilometrą paėjėti norint pasiekti ligoninę. Jos pastatas buvo visai prie miestelio centro. Ligoninę gožė gretima didžiulė raudonų plytų bažnyčia, tačiau ši kaimynystė buvo itin patogi: visoms iš šio pasaulio žengiančioms sieloms klebonėlis beveik visuomet spėdavo apreikšti paskutinę Dievo valią ir atleisti nusidėjėliams nuodėmes. Klebonui ar davatkai, ravinčiai klebonijos daržą, buvo galima tiesiog mostelti pro koridoriaus langą, girdi, vienam ar kitam ligoniui jau metas paskutinio patepimo.
Aštuntai valandai prasidėjus reanimacijoje judėjo visi. Sanitarė Kurapkienė, išdėsčiusi atėjusioms medikėms naujieną apie svečią iš apskrities, bandė apversti lovoje Gasparienę. Ligonė, ką tik prabudusi ir dar prisimerkusi nuo šviesos, dejavo dėl pragulų:
- Ir kam man Viešpats leido užsiauginti tokį svorį? Būčiau liekna kaip jūsų slaugytojos, krūtinėn nelabasis nebūtų įsitaisęs ir dusulio įvaręs.
- Nepiktžodžiauk, Gaspariene. Nori ji tokių metų sulaukusi staipytis kaip mergelė. Nesi labai stora, – paprieštaravo ligonei sanitarė.
Pati Kurapkienė taip pat buvo ne iš liesųjų, nes nuolat ką nors kramsnodavo, lašinių vakarais ant taburetės prisėdusi pasipjaus- tydavo, kad ir plonais gabaliukais, tačiau su aitriais svogūnais ir stora juodos duonos rieke. Kurapkienė savo svorio nejautė kaip trūkumo. Kaip tik buvo sparti, stipri kaip gerai pavalgęs kaimo žaliūkas.
Gasparienė buvo jaunesnė už Kurapkienę, panašaus svorio, bet kitokio sudėjimo nei palatos sanitarė. Ji, išglebusi, drebėdavo nuo kiekvieno prisilietimo kaip epušė. Gasparienė buvo iš valgiųjų, dirbo visą gyvenimą apskaitininke darbo biržoje ir sėkmingai leido dienas skanaudama puodelyje garuojančią kavą ir uogiene įdarytą bandelę, kol pakando ją tokioj dar, galima sakyti, jaunystėj krūtinės angina. Gasparienei buvo penkiasdešimt. Nors tokio ankstyvo rimtoms ligoms amžiaus, skundėsi ne tik skausmais širdies plote ir dusuliu, bet ir nuolat ėdančiu rėmeniu, diegliais kasos ar tulžies pūslės srityje, išsiplėtusiomis kojų venomis, skaudančiais kelių sąnariais ir nepraeinančiu nuovargiu.
- Taigi, nesu stora! Ogi tas svoris ir užbaigs mano gyvenimą. Teks Anapilin kraustytis. Liks Gasparas it musę kandęs, mat pirmas buvo sugalvojęs ten išlėkt!
Gasparienė apie savo širdį nebekalbėjo jausmingu balsu kaip atvykusi, prieš tris dienas. Reanimacijoje ji jau apsiprato, nurimo, ir labiausiai ją kamavo iš pažiūros menkutės pragulos, nukreipdamos mintis nuo ištikusio prieš kelias dienas širdies priepuolio. Gasparienė visą gyvenimą manė ir kitiems porino, kad mirs greičiausiai nuo skrandžio vėžio, kaip ir jos tėvas stalius, dėl to ir jautė skausmus pilvo plote jau bene visą dešimtį metų. Visgi, atšventus penkiasdešimtmetį, netikėtai sutriko širdies ritmas ir kovo pirmosiomis dienomis Gasparienė atsidūrė reanimacijoje.
Gasparienei besirūpinant kūno reikalais, palatoje kilo šurmulys. Grįžusi iš operacinės naktinė slaugytoja be perstojo čiauškėjo su dieninėmis, perdavė joms ligonių priežiūrą po naktinės pamainos.
Palatos gydytoja reanimatologė Smalinskienė skaitė Gaspa- rienės kaimynystėje gulinčio ligonio kortelę. Tai buvo septyniasdešimt penkerių metų senukas, atvežtas naktį ištiktas infarkto. Gasparienė dar tik pamažu dardėjo gyvenimo karietos ratais į nuokalnę, o štai senukas, atkeliavęs į savo gyvenimo pabaigą, laipsniškai atidavė paskutinius žemiškos gyvybės siūlus mirčiai. Naktį jis gulėjo nesąmoningas, vėliau po truputį atsigavo. Išaušus rytui, giliai įmigo, todėl palatos šurmuly nedalyvavo. Smalinskie- nė, retkarčiais dirsteldama senuko pusėn, niurnėjo sau panosėj, nes buvo nepatenkinta priėmimo skyriaus daktarų ir naktį budėjusio anesteziologo-reanimatologo Stoškaus įrašais.
- Negaliu perskaityt: pirmas ar antras širdies smūgis pacientą ištiko?
- Koks skirtumas? Gal net trečias. Vis tiek tikriausiai mirs, – atsakė jai Kurapkienė, apvertusi Gasparienę ant kito šono. – Toks sudžiūvęs seneliukas, kiekgi betrauks? Kaži, iš miesto jis ar kokio kaimo?
- Rašo, kad iš miesto, Gėlių gatvės aštunto namo. Ambrazas Jurgis.
- Aštuntas namas? Ak, tai ta vijokliais apaugusi troba Gėlių gatvėj. Ambrazas, sakot, daktare? Jonas Ambrazas duris ąžuolines mūsų name įstatė, betgi ne šis, daug jaunesnis, – nusistebėjo Kurapkienė.
- Taigi Jurgis ligonio vardas, o ne Jonas, – patikslino Smalins- kienė.
- Gal stalius Jonas šio sūnus? Vaje vaje, už kokias nuodėmes žmogų bėda ištiko pavasarį? Toks linksmas, auksinių rankų žmogus, o reiks tėvelį laidot, – lingavo galvą Kurapkienė.
- Žmonos žodžiais – rūkęs kaip garvežys, – toliau skaitė Smalinskienė. – Matyt, prarūkė – jei ne plaučius, tai širdį.
Karolina Smalinskienė iš prigimties buvo sveikuolė. Sveikas gyvenimo būdas buvo taip giliai įsišaknijęs jos sąmonėje, kad ji kartais nebesuvokė sveikatos taisymo ribų. O jos sveikatinimasis pasireiškė įvairių dietų laikymusi. Ko tik ji nebuvo išbandžiusi: pradedant be druskos virtomis avižų kruopomis, daigintais kviečiais, vien juodos duonos, penkių lieso jogurto indelių ar septynių slyvinių pomidorų per dieną dieta ir baigiant organizmo valymu Glauberio druska. Prie Glauberio druskos Smalinskienės žarnynas buvo taip įpratęs, kad kokią dieną sumanius jos pavartoti organizmas tykiai, be jokio spardymosi, apsivalydavo. Organizmo valymas Smalinskienei buvo tolygus sielos išlaisvinimui nuo blogų minčių, savotiškam nuodėmių atsikratymui. Jeigu Smalinskienė būtų gimusi šioje žemėje ne žmogum ir ne reanimacijos palatos daktare iš pašaukimo, tikriausiai būtų šliaužioju- si kur nors Sacharos dykumoje šnypščiančia gyvate ar kitu ropliu ir cikliškai nėrusis iš odos, taip tarsi palikdama savo ženklą šiame pasaulyje.
Dabar Smalinskienės dietos buvo dar dažnesnės, nes prieš akis iš lėto budo pavasaris. Namie užpylusi šiltu vandeniu ji brinkino avižų kruopas, mirkė razinas. Avižų košę su razinomis Smalins- kienė valgė keturias dienas, pasiskanindama patiekalą gardžiais spirgučių kvapais – spirgučius bambėdamas čirškino keptuvėje Smalinskienės vyras. Kaip visuomet, jis kalbėjo:
- Žinai, Karolina, ne kartą sakiau, įsteik tu amžinai besiliesi- nančių bobų klubą!
Kaip reanimacijos specialistė, Smalinskienė miestelyje buvo vertinama ir, nors ilgą laiką dirbdama reanimacijoje šiek tiek apkerpėjo bei įgriso ligoninės bendruomenei dietomis, atsipirk- davo tuo, kad labai kruopščiai ištirdavo kiekvieno paciento ligą, prieidavo prie jo, pašnekindavo. Šiam ko gi daugiau reik, jei ne šilumos, o jau ligos eiga – kaip Dievas duos.
Smalinskienei rūpinantis Jurgio Ambrazo gydymu ir žiūrint į jo širdies veiklą fiksuojantį aparatą, reanimacijoje pasirodė pilvo chirurgas Martinkėnas, maskatuodamas krauju išteptu rankšluosčiu, su juo atėjo ir naktį reanimacijos palatoje budėjęs daktaras Stoškus.
- Ar dar neatvežė Vaitkaus? – pasidomėjo Martinkėnas, šluostydamasis kraują. – Ką tik išpjovėm apendiksą. Cha, trūko ant rankų!
- Vyriausioji skyriaus slaugytoja ką tik nuėjo padėti atvežti, – atsiliepė Smalinskienė. – Peritonitas šiemet griebia. Ar maistą žmonės prastą ėmė valgyt, ar jūs nespėjat pjaustyti pilvų?
- Ligoniui, kurį ką tik operavau, kokią minutę delstelėjus pilve būtų trūkusi žarna. Pats kaltas: išsikvietė pagalbą, kai dangaus žvaigždės jau akyse mirgėjo. Nusiplausiu rankas ir keliausiu namo, – Martinkėnas prie lempos apžiūrinėjo savo panages.
Sulig tais žodžiais palaton įžengė visa delegacija: ligoninės vyriausiasis gydytojas Albinas Garunkštis, jo pavaduotoja ir vyriausioji slaugytoja.
- Sveiki, gerbiami kolegos, kaip gyvuoja ligoniai? – Garunkš- tis oriai dairėsi aplink. – Niekas nenumirė?
Dvi palatoje esančios sesutės sustojo greta ir ėmė bailiai dirsčioti verdančio kavos aparato pusėn.
- Išsirikiavot kaip kareiviai per paradą sostinėj, – susiraukė vyriausiasis.
- Reanimacijoj drausmė tas pats, kas kariuomenėj rikiuotė, – pasiskubino savo pagalbininkių ginti Smalinskienė, stodamasi nuo kėdės.
Palatos gydytoja mirktelėjo Garunkščio pavaduotojai.
- Taigi, mąstau, kas čia šnypščia. Gal traukinys palaton įpūš- kavo?
- Aparatas senas, beveik Smetonos laikais pirktas, daktare. O be kavos, kaip dopingo, nebegalim, – nedrąsiai padejavo slaugė Kurapkienė.