Billo Brysono knyga: pažintinė kelionė po savo namą

Bill Bryson. Namie: trumpa privataus gyvenimo istorija. Iš anglų kalbos vertė Vytautas
Grenda. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 480 p.

Bill Bryson (Bilis Braisonas, g. 1951 m.) – skaitytojų mylimas amerikiečių keliautojas, žurnalistas, mokslo populiarinimo knygų autorius. Jo knygos išsiskiria ne tik faktų gausa, bet ir puikiu autoriaus humoro jausmu, dėl kurio mokslinis tekstas virsta ne nuobodžiu skaitiniu, o nepaprastai įdomiu pasakojimu. Lietuviškai išleista “Trumpa istorija beveik apie viską” tapo viena mėgstamiausių enciklopedinio pobūdžio knygų Lietuvoje.

Naujoji Billio Brysono knyga (At Home, 2010) – nebe apie tolimus kraštus ar kosmoso platybes; autorius nukreipė savo žvilgsnį į tai, kas atrodo labai pažįstama ir įprasta – į namus. Pasirodo, neiškeliant kojos iš namų, galima nuklysti pas senovės romėnus, keltus ar galus, o įprasčiausi namų apyvokos daiktai slepia daugybę įdomiausių faktų (kurių niekaip nebūtume sužinoję be Brysono).

Tai paskatino autorių leistis į kelionę po savo namą – seną Norfolko pastoratą, ir einant iš vieno kambario į kitą pažiūrėti, kaip atsirado kasdienio gyvenimo rakandai. Tik keletą žingsnių trunkanti kelionė tapo milžinišku istoriniu tyrimu, aprėpiančiu viską – nuo architektūros iki elektros, nuo maisto konservavimo iki epidemijų, nuo prekybos prieskoniais iki Eifelio bokšto, nuo krinolinų iki tualetų; aprašomos ir talentingos, dažnai keistos asmenybes, kurios visa tai sukūrė.

Neįtikėtina, kiek daug visko slepia namų istorija. Ir kiek šmaikščių bei išsamių atsakymų suranda Brysonas į klausimus, kurių niekas kitas nebūtų sumanęs užduoti. Kodėl šakutė turi keturis dantis, ką reiškė ryškios namų spalvos, kas surado vaistus nuo choleros ir kodėl rengtis nepraktiškai buvo geriau, nei patogiai? „Namie“ – tai žvilgsnis į privatų gyvenimą pro mikroskopą. Brysonas pasitelkia nepasotinamą smalsumą, žavų sąmojį, savitą stilių ir pasakotojo talentą, ir siūlo mums vieną iš įdomiausių ir juokingiausių knygų, kokių yra buvę parašyta apie mūsų gyvenimo būdą.

Knygos “Namie” ištrauka:

Įvadas
Kai atsikraustėme į Norfolko ramaus bevardžio kaimo buvusį Anglikonų
bažnyčios pastoratą, po kurio laiko turėjau užkopti į pastogę — pasižiūrėti, iš kur lėtai, mįslingai laša vanduo. Mūsų name nėra į pastogę vedančių laiptų, todėl teko lipti aukštomis kopėčiomis ir gana nepatogiai įsirangyti pro lubų angą. Dėl to anksčiau ir nebuvau ten lankęsis (ir vėliau nebeturėjau jokio noro apsilankyti).
Kai pagaliau tamsoje dribtelėjęs į dulkes atsistojau, manęs laukė netikėtumas: lauko sienoje pastebėjau iš kiemo visiškai nematomas slaptas duris. Nesunkiai jas atidariau, o už jų, tarp priekinio ir galinio frontono, radau mažytį, ne ką didesnį už stalą stogo plotelį. Viktorijos laikų pastatuose pilna architektūrinių keistenybių, tačiau šis radinys atrodė visiškai nesuvokiamas: neaišku, kodėl architektui prireikė projektuoti duris, vedančias į vietą, kuriai taip stigo aiškios paskirties. Tačiau tai davė žavingą netikėtą rezultatą — leido pamatyti nuostabiausią reginį.
Išvysti gerai pažįstamą pasaulį iš niekada nematytos perspektyvos visada šiek tiek jaudina. Atsidūriau apie penkiasdešimties pėdų aukštyje — Norfolko viduryje maždaug tiek pakanka, kad aprėptum visą panoramą. Tiesiai priešais mane stovėjo senovinė titnago bažnyčia, kuriai kažkada priklausė mūsų namas, o toliau, nedidelio šlaito papėdėje, kiek nuošaliau nuo bažnyčios ir pastorato, — kaimas, kuriam priklausė jie abu. Kitoje pusėje tolumoje mačiau Vaimondamo abatiją, stūksančią virš pietinio horizonto visa savo viduramžiška didybe. Per vidurį lauko brėždamas žemėje tiesias linijas burzgė traktorius. Iš visų kitų pusių driekėsi ramios, dailios, nekintančios Anglijos kaimo vietovės.
Nuostabu, kad vos prieš dieną su draugu Brianu Ayersu pasivaikščiodami nemažai jų apėjome. Brianas — neseniai išėjęs į pensiją šią grafystę tyrinėjęs archeologas, jis apie Norfolko istoriją ir kraštovaizdį turbūt žino daugiau nei bet kas kitas. Brianui anksčiau nebuvo tekę lankytis mūsų kaimo bažnyčioje, todėl nekantravo ją pamatyti. Tai dailus senoviškas pastatas, senesnis už Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ir menantis maždaug tuos pačius laikus, kaip Šartro ir Solsberio katedros. Norfolke apstu viduramžių bažnyčių — jų yra 659. Vienai kvadratinei myliai jų tenka daugiau nei kur kitur, tad kurią nors nesunku praleisti pro akis.
- Ar esi pastebėjęs, — paklausė Brianas mums įžengus į šventorių, — kaimo bažnyčios beveik visada atrodo taip, lyg grimztų žemėn? — Jis atkreipė dėmesį, kad ši bažnyčia stovi nedidelėje įduboje tarsi ant pagalvėlės padėtas svarstis. Bažnyčios pamatai buvo beveik trimis pėdomis žemiau negu šventorius. — Ar žinai, kodėl taip yra?
Prisipažinau, — kai lydžiu Brianą, taip tenka daryti dažnai, — kad neturiu jokio supratimo.
- Matai, taip yra ne dėl to, kad bažnyčia grimztų, — tarė jis šypsodamasis, — o dėl to, kad šventorius pakilo. Kaip manai, kiek žmonių čia palaidota?
Mėgindamas nustatyti, žvilgtelėjau į antkapius ir tariau:
- Nežinau. Aštuoniasdešimt? Šimtas?
- Bet tikriausiai ne tiek mažai, — ramiai pasakė Brianas. — Pagalvok. Tokioje kaimo parapijoje gyvena apie 250 žmonių, taigi susidaro maždaug tūkstantis suaugusių mirusiųjų per šimtmetį, o dar keli tūkstančiai vargšelių, kurie mirė nesulaukę brandaus amžiaus. Padaugink šiuos skaičius iš tiek šimtmečių, kiek stovi bažnyčia, ir pamatysi, kad čia palaidota ne aštuoniasdešimt ar šimtas, o veikiau, tarkime, dvidešimt tūkstančių mirusiųjų.
Nepamirškite, kad kalbėjomės apie tai, kas yra vos už kelių žingsnių nuo mano paradinių durų.
- Dvidešimt tūkstančių? — paklausiau.
Jis dalykiškai linktelėjo.
- Nereikia nė sakyti, susidaro didžiulė masė. Todėl žemė ir pakilo trimis pėdomis. — Davęs man truputį laiko tai įsisąmoninti, jis tęsė: — Norfolke tūkstantis parapijų. Padaugink visus žmonių gyvavimo šimtmečius iš tūkstančio parapijų ir bus aišku, kad ten, į kur žiūri, gausu materialiosios kultūros. — Jis pažvelgė į kelias aplink kyšančias varpines. — Iš čia regėti turbūt dešimt ar dvylika kitų parapijų, taigi tikriausiai matai maždaug ketvirtį milijono palaidotųjų tiesiog čia, žvilgsniu aprėpiamame kraštovaizdyje — vietovėje, kur visada buvo ramu, nieko ypatinga nevyko.
Taip Brianas paaiškino, kodėl tokioje kaimiškoje retai gyvenamoje grafystėje kaip Norfolkas galima rasti 27 000 archeologinių radinių per metus — daugiau nei kurioje nors kitoje Anglijos grafystėje.
- Čia palikta žmonių daiktų iš senų laikų, daug senesnių, nei Anglija tapo Anglija. — Jis parodė man visų mūsų parapijos archeologinių radinių žemėlapį. Beveik kiekviename lauke buvo ko nors aptikta: neolito įrankių, romėniškų monetų ir keramikos, saksų segių, bronzos amžiaus kapų, vikingų sodybų. Iškart už mūsų sklypo ribos 1985 metais ūkininkas eidamas per lauką rado retą romėnų papuošalą, kuris — neįmanoma apsirikti — buvo falo pavidalo.
Mane tai labai stebino ir tebestebina: mintis, kad toga vilkintis žmogus stovėjo ten, kur dabar yra mano žemės riba, naršė po savo apdarą ir nustėro supratęs, jog pametė branginamą atminimo dovaną, ir ji nuo tada gulėjo žemėje septyniolika ar aštuoniolika šimtmečių, per nesibaigiančių žmonių kartų gyvenimus, kol atėjo ir išėjo saksai, vikingai, normanai, atsirado anglų kalba, gimė anglų tauta, susiformavo ir išliko monarchinė santvarka ir vyko visa kita, kol galiausiai dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ją rado ūkininkas ir tikriausiai taip pat nustėro.
Dabar, kai rėpdamas žvilgsniu šį netikėtą reginį stovėjau ant savo namo stogo, man dingtelėjo: kaip keista, kad per du žmogaus veiklos tūkstantmečius vienintelis įvykis, bent trumpam sužadinęs pasaulio dėmesį, — rastas falo pavidalo romėnų papuošalas. Visa kita — tik žmonės, kurie šimtmečius nepastebimi gyveno kasdienį gyvenimą: valgė, miegojo, mylėjosi, ieškojo pramogų. Tada man staiga šovė mintis, kad tai iš tikrųjų daugiausia ir yra istorija: gausybė žmonių, užsiimančių kasdieniais reikalais. Net Einsteinui veikiausiai teko praleisti didelę gyvenimo dalį svarstant apie atostogas, naują hamaką ir apie tai, kokia daili kitapus gatvės iš tramvajaus išlipusios merginos kulkšnis. Tokie dalykai sudaro mūsų gyvenimus ir užvaldo mintis, tačiau juos laikome neesminiais, manome, kad neverta į juos pernelyg gilintis. Negaliu pasakyti, kiek valandų mokyklos laikais skyriau Misūrio kompromiso ar Baltosios ir Raudonosios rožių karų studijoms, tačiau tikrai kur kas daugiau, nei kada turėjau ar galėjau skirti valgymo, miegojimo, mylėjimosi ar pramogų ieškojimo istorijai.
Taigi pamaniau — gal būtų įdomu parašyti knygą apie kasdienius gyvenimo dalykus, šį kartą atkreipti dėmesį ir pažvelgti į juos taip, tarsi ir jie būtų svarbūs. Kai apžiūrėjau savo namą, apstulbau ir truputį išsigandau supratęs, kiek nedaug žinau apie mane supantį namų pasaulį. Vieną popietę sėdėjau prie virtuvės stalo, tingiai žaisdamas su druskine ir pipirine, ir man atėjo į galvą, kad neturiu jokio supratimo, kodėl iš visų pasaulio prieskonių esame taip tvirtai prisirišę prie šių dviejų. Kodėl, pavyzdžiui, ne pipirai ir kardamonas arba druska ir cinamonas? Ir kodėl šakutės turi keturis, o ne tris ar penkis dantis? Turi būti priežastys.
Rengdamasis paklausiau savęs, kodėl visų mano kostiuminių švarkų abiejose rankovėse yra po eilę visai nereikalingų sagų. Per radiją išgirdau minint, kaip kažkas sumokėjo už kambarį ir maistą (room and board), ir suvokiau, kad girdėdamas tai sakant net nenutuokiu, kodėl anglų kalboje vartojamas toks posakis. Staiga namai man ėmė atrodyti paslaptingi.
Taigi sumaniau juos apeiti — vieną kambarį po kito — ir pasigilinti, kokia buvo to kambario reikšmė privataus gyvenimo raidoje. Vonios kambarys bus skirta higienos istorijai, virtuvė — kulinarijos, miegamasis — sekso, mirties ir miego, ir taip toliau. Parašyčiau pasaulio istoriją nekeldamas kojos iš namų.
Turiu pripažinti — šis sumanymas turėjo tam tikro žavesio. Neseniai buvau užbaigęs knygą, kurioje mėginau perprasti visatą ir jos sandarą, — tai buvo didžiulis užmojis. Taigi sumanymas imtis tokio dalyko, kaip senas Anglijos kaimo pastoratas, kuris turi aiškias ribas ir nėra toks bauginamai didelis, atrodė tikrai geras. Atrodė, tokią knygą galėčiau parašyti sėdėdamas namie.
Bet iš tikrųjų išėjo visai kitaip. Namai — stebinamai sudėtingos talpyklos. Savo nuostabai, supratau, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, — kas atrandama, sukuriama, dėl ko atkakliai kovojama, — galiausiai vienaip ar kitaip atsiduria jūsų namuose. Karai, badmečiai, pramoninė revoliucija, Šviečiamasis amžius — visa tai yra čia, jūsų sofose ir komodose, sukišta į užuolaidų klostes, minkštus pagalvės pūkus, sienų dažus ir vandenį vamzdžiuose. Taigi namų gyvenimo istorija nėra tik lovų, sofų ir viryklių istorija, kaip anksčiau miglotai įsivaizdavau, bet ir skorbuto, guano, Eifelio bokšto, patalinių blakių, lavonų grobimo ir visko, kas kada nors yra įvykę, istorija. Namai — tai ne prieglobstis nuo istorijos, o vieta, kur istorija baigiasi.
Turbūt nereikia nė sakyti — kiekvienai istorijai būdinga plėstis. Nuo pat pradžių buvo aišku: kad privataus gyvenimo istorija tilptų į vieną knygą, turėsiu, nors tai nemalonu, daryti atranką. Taigi, nors kartkartėmis knygoje imuosi tolimos praeities (šiaip ar taip, kaip galima kalbėti apie maudykles ir nepaminėti romėnų), joje daugiausia kalbama apie maždaug pastarųjų 150 metų įvykius — laikotarpį, per kurį iš tikrųjų atsirado šiuolaikinis pasaulis. Taip jau sutapo, kad namui, po kurį netrukus keliausime, yra būtent tiek metų.
Esame taip apsipratę su daugybe patogumų — mėgstame gyventi švariai, šiltai ir nealkdami, — kad pamirštame, jog visa tai nesena. Iš tikrųjų prireikė amžių tai pasiekti, o tada beveik viskas atsirado akimirksniu. Kaip tai vyko ir kodėl taip ilgai užtruko, kol to sulaukėme, — šiems klausimams skirti tolesni puslapiai.
Nors tiksliai nenurodžiau kaimo, kuriame yra senasis pastoratas, turiu pasakyti, kad tai tikras namas, ir su juo susiję žmonės, kuriuos miniu, tikrai gyvena (ar gyveno). Taip pat turiu pabrėžti, kad pirmo skyriaus fragmentas, kuriame minimas dvasininkas Thomas Bayesas, šiek tiek kitu pavidalu publikuotas mano parašytame knygos Žvelkime giliau: mokslo ir Karališkosios draugijos istorija (SeeingFurther: The Story of Science and the Royal Society) įvade.

PIRMAS SKYRIUS
Metai
I

rudenį Londone, Haid Parke, iškilo ypatingas statinys — devyniolikos akrų plotą aprėpęs milžiniškas šiltnamis iš geležies ir stiklo, kurio erdviame viduje būtų tilpusios keturios Šv. Pauliaus katedros. Jis stovėjo neilgai, ir tuo metu buvo didžiausias pastatas pasaulyje. Šis neginčijamai didingas statinys, oficialiai pavadintas Visų tautų pramonės gaminių didžiosios parodos rūmais, dar ypatingesnis dėl to, kad atsirado taip nelauktai, buvo toks stulbinamai stiklinis, nuostabus ir netikėtas būtent toje vietoje. Douglasas Jerroldas, savaitinio žurnalo Punch autorius, praminė jį Krištolo rūmais, ir šis pavadinimas prigijo.
Statyba truko vos penkis mėnesius. Stebuklas, kad Krištolo rūmus iš viso pavyko pastatyti. Mažiau nei prieš metus jie dar nebuvo netgi sumanyti. Parodą, kuriai jie buvo skirti, sumanė rengti valstybės tarnautojas Henry Cole’as. Cole’as taip pat nusipelnė istorijai tuo, kad sugalvojo Kalėdų atviruką (šie atvirukai atsirado, nes buvo siekiama paskatinti žmones naudotis naujuoju vieno penso paštu). 1849—aisiais Cole’as apsilankė Paryžiaus parodoje, — palyginti vietinės reikšmės projekte, skirtame tik Prancūzijos gamintojams, — ir užsidegė Anglijoje padaryti ką nors panašaus, tik didingesnio. Jam pavyko Didžiosios parodos idėja sudominti daug įžymybių, tarp jų princą Albertą. 1850 m. sausio 11 d. įvyko pirmasis jų susitikimas. Jie ketino
atidaryti parodą kitų metų gegužės 1—ąją, taigi turėjo šiek tiek mažiau nei šešiolika mėnesių suprojektuoti ir pastatyti didžiausią pastatą, koks kada nors buvo sumanytas, iš visų Žemės rutulio kampelių surinkti ir išdėstyti dešimtis tūkstančių eksponatų, įrengti restoranus ir tualetus, pasamdyti darbuotojus, parūpinti draudimą ir organizuoti policijos apsaugą, išspausdinti skelbimus ir padaryti dar begalę kitų dalykų, — ir tai vyko šalyje, kuri visai nebuvo tikra, ar jai apskritai reikia tokio brangaus ir daug rūpesčių kelsiančio projekto. Atrodė, tai iš tiesų neįgyvendinamas siekis, ir kelis mėnesius jiems tikrai nesisekė. Įvyko atviras parodų halės projekto konkursas, jam buvo pateikti 245 projektai. Visus juos atmetė kaip neįgyvendinamus.
Kai komitetui nepavyko pasiekti savo, jis padarė tai, ką kartais daro visi komitetai, kai patenka į beviltišką padėtį: paskyrė kitą, geriau pavadintą komitetą. Visų tautų pramonės gaminių didžiosios parodos Karališkosios komisijos statybos komitetą sudarė keturi vyrai: Matthew Digby Wyattas, Owenas Jonesas, Charlesas Wildas ir puikus inžinierius Isambardas Kingdomas Brunelis. Komitetas gavo vienintelį nurodymą: pateikti projektą, vertą didžiausios istorijoje parodos, prasidėsiančios po dešimties mėnesių, ir išsiversti su ribotu ir sumažintu biudžetu. Iš keturių komiteto narių tik jaunasis Wyattas turėjo architekto išsilavinimą, tačiau dar nebuvo nieko pastatęs; tuo savo karjeros etapu jis užsidirbdavo pragyvenimui rašydamas. Inžinierius Wildas turėjo patirties beveik vien laivų ir tiltų statybos srityje, Jonesas dekoruodavo interjerus, ir tik Brunelis turėjo patirties dirbti su dideliais projektais. Jis, be abejo, buvo genijus, tačiau kitus baugino, nes tam, kad jo nežemiškos vizijos virstų tikrove, beveik visada prireikdavo įspūdingų laiko ir pinigų sąnaudų.
Tada keturi vyrai pasiūlė stebinamai nevykusį projektą: didžiulę, žemą, tamsią daržinę, persmelktą niūrios nuotaikos, ne ką nuotaikingesnę už skerdyklą. Ji atrodė tarsi skubotas keturių atskirai dirbusių žmonių kūrinys. Kainos buvo beveik neįmanoma apskaičiuoti, tačiau, regis, neabejotina, kad tokio pastato vis tiek būtų buvę neįmanoma pastatyti. Statybai būtų prireikę trisdešimties milijonų plytų, ir nebuvo garantijos, kad per turimą laiką pavyktų jų tiek įsigyti, o ką kalbėti apie sumūrijimą. Visa tai turėjo vainikuoti Brunelio indėlis — dviejų šimtų pėdų skersmens geležinis kupolas, — be abejonės, įspūdinga, tačiau vienaukščiam pastatui gana keista detalė. Niekas anksčiau nebuvo statęs tokios didžiulės geležinės konstrukcijos, ir Brunelis, žinoma, negalėjo pradėti prie jos triūsti ir iškelti į viršų, kol nebuvo po ja stovėsiančio pastato, — ir visa tai reikėjo pradėti ir baigti per dešimt mėnesių, o statinys pagal sumanymą turėjo stovėti mažiau nei pusmetį. Kas jį paskui griautų ir kas nutiktų didžiuliam jo kupolui ir milijonams plytų — šie klausimai atrodė pernelyg nepatogūs svarstyti.
Susidarius tokiai sunkiai padėčiai, išniro rami Josepho Paxtono figūra. Jis dirbo vyriausiuoju sodininku Čatsverto rūmuose, pagrindinėje Devonšyro hercogo buveinėje (tačiau rūmai stovėjo Derbišyre — keista, bet tai būdinga Anglijai). Paxtonas buvo nepaprastas žmogus. Jis gimė 1803 m. Bedfordšyre, skurdžioje ūkininkų šeimoje, keturiolikos buvo išsiųstas dirbti sodininko mokiniu, tačiau per šešerius metus taip pasižymėjo, kad gavo prižiūrėti Londono vakarinėje dalyje esantį eksperimentinį botanikos sodą, kuris priklausė naujai prestižinei Sodininkystės draugijai (netrukus tapusiai Karališkąja sodininkystės draugija), — stulbinamai atsakingas darbas tokiam jaunam žmogui. Čia vieną dieną jam pasitaikė pasikalbėti su Devonšyro hercogu; šiam priklausė netoli stovintys Čiziko rūmai ir gana didelė dalis Britų salų: beveik du šimtai tūkstančių akrų derlingos žemės ir septyneri dideli įspūdingi rūmai. Hercogui Paxtonas iškart patiko — atrodo, ne dėl to, kad šis būtų parodęs kokių ypatingų gabumų, bet dėl stipraus, gryno balso. Neprigirdintis hercogas vertino aiškią kalbėseną. Daug negalvojęs, jis pakvietė Paxtoną tapti Čatsverto rūmų vyriausiuoju sodininku, ir šis sutiko. Jam buvo dvidešimt dveji.
Joks aristokratas nėra žengęs netikėtesnio ir kartu išmintingesnio žingsnio. Paxtonas šoko dirbti tiesiog stulbinamai energingai ir uoliai. Jis suprojektavo ir įrengė žymųjį Imperatoriaus fontaną, kurio čiurkšlė galėjo šauti į 290 pėdų aukštį, — šis hidraulikos laimėjimas Europoje buvo pranoktas tik kartą; įrengė didžiausią šalyje alpinariumą; suprojektavo hercogo valdose naują gyvenvietę; tapo geriausiu pasaulyje jurginų specialistu; laimėjo apdovanojimų už geriausius šalyje melionus, figas, persikus ir nektarinus; sukūrė milžinišką atogrąžų šiltnamį, vadinamą „Didžiąja krosnimi“, kurio plotas siekė visą akrą, — tokį erdvų, kad 1843 m. jame lankydamasi karalienė Viktorija galėjo apvažiuoti jį arklių traukiama karieta. Patobulinęs nekilnojamojo turto vadybą, Paxtonas sumažino hercogo skolas milijonu svarų. Gavęs hercogo pritarimą, jis pradėjo leisti du sodininkystės žurnalus ir nacionalinį dienraštį Daily News — šio redaktoriumi trumpai dirbo Charlesas Dickensas. Paxtonas rašė knygas apie sodininkystę ir taip sumaniai investavo į geležinkelio bendrovių akcijas, kad jį pakvietė į trijų tokių bendrovių valdybą. O Berkenhede, netoli Liverpulio, jis suprojektavo ir įrengė pirmąjį pasaulyje savivaldybei priklausantį parką; jis taip sužavėjo amerikietį Fredericką Law Olmstedą, kad šis pagal jo pavyzdį kūrė Centrinį parką Niujorke. 1849 m. vyriausiasis Kju sodų botanikas atsiuntė Paxtonui retą sergančią leliją — galbūt šis galėtų ją išgelbėti. Paxtonas įrengė specialų šiltnamį ir — tai jūsų nenustebins — gėlė po trijų mėnesių pražydo.
Kai jis sužinojo, kad Didžiosios parodos komiteto nariams nesiseka halės projekto reikalas, jam atėjo į galvą, kad tam galėtų tikti kas nors panašaus į jo šiltnamius. Pirmininkaudamas Midlando geležinkelių bendrovės komiteto susirinkimui, jis nusibraižė projekto metmenis ant sugeriamojo popieriaus skiautės, o po dviejų savaičių užbaigė peržiūrai tinkamus brėžinius. Tiesą sakant, jo projektas sulaužė visas konkurso taisykles. Jis buvo pateiktas po nustatyto laiko, ir, nepaisant viso jame numatyto stiklo ir geležies, neapsiėjo be daugelio degių medžiagų — visų pirma, ištisų akrų medinės grindų dangos, — o tai buvo griežtai uždrausta. Architektūros konsultantai pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Paxtonas neturi architekto išsilavinimo ir niekada nemėgino kurti tokio masto projekto. Tačiau, žinoma, to nebuvo mėginęs ir niekas kitas. Todėl niekas negalėjo griežtai paneigti, kad projektas netinkamas. Daug kas nuogąstavo, jog kepinamas saulės spindulių ir prisigrūdęs žmonių pastatas nepakenčiamai įšils. Kiti baiminosi, kad aukštai esantys stiklinio stogo strypai vasaros karštyje išsiplės ir tada milžiniški stikliniai langai be garso iškritę ištikš ant minios apačioje. Įžvalgiausieji nerimavo, jog visą iš pažiūros nestiprų statinį tiesiog nuvers audra.
Taigi būta nemažai rizikos, ir žmonės ją aiškiai suvokė, tačiau vos kelias dienas nerimastingai pasvarstę komiteto nariai patvirtino Paxtono projektą. Joks kitas įvykis — tikrai, joks kitas — tiek nebyloja apie Viktorijos laikų Britaniją ir jos didžiules galimybes, kaip tai, kad drąsiausias ir simboliškiausias amžiaus pastatas buvo patikėtas sodininkui. Paxtono Krištolo rūmams iš viso nereikėjo plytų, netgi nereikėjo skiedinio, cemento ir pamatų. Jie buvo tiesiog sutvirtinti varžtais ir stovėjo ant žemės lyg palapinė. Paxtonas ne tik išradingai įgyvendino sunkiausią užduotį, bet ir sukūrė visiškai naują, anksčiau niekad nematytą dalyką.
Didžiausias erdvių Paxtono rūmų privalumas buvo tai, kad juos statant pakako standartinių elementų. Rūmų pagrindą sudarė viena detalė — 3 pėdų pločio ir 23 pėdų bei 3 colių ilgio ketaus santvara; ją sujungus su kitomis pritaikytomis santvaromis išėjo karkasas stiklo lakštams kabinti — beveik milijonui kvadratinių pėdų, arba trečdaliui viso Britanijoje per metus pagaminamo stiklo. Buvo sukurta speciali paslanki platforma, kuri judėjo išilgai stogo sijų ir leido darbininkams įtaisyti 18 000 stiklinių langų per savaitę, — toks našumas buvo ir tebėra efektyvumo stebuklas. Įrengti gausybei stoglatakių — iš viso jų reikėjo apie dvidešimties mylių — Paxtonas sukūrė nedidelės brigados valdomą įrenginį, ir juo buvo galima įtaisyti du tūkstančius pėdų stoglatakių per dieną. Anksčiau norint pasiekti tokį rezultatą trims šimtams vyrų būtų reikėję dirbti visą dieną. Tai buvo visokeriopai nuostabus projektas.
Paxtonui labai nusisekė parinkti laiką: kaip tik Didžiosios parodos metu stiklas staiga tapo prieinamas kaip niekada anksčiau. Ši medžiaga visada kėlė keblumų. Gerą stiklą buvo išties sunku pagaminti. Stiklas beveik visada buvo laikomas prabanga. Laimė, padėtį pakeitė du neseniai įvykę lūžiai technologijų srityje. Pirma, prancūzai išrado plokštinį stiklą — jis buvo gaminamas liejant formose ant stalų. Ši technologija leido pirmąsyk pagaminti išties didelius stiklinius langus, tinkamus parduotuvių vitrinoms. Tačiau išlygintą plokštinį stiklą reikėdavo dešimt dienų aušinti. Taigi liejimo stalai didumą laiko būdavo nenaudojami, o paskui kiekvieną plokštę tekdavo ilgai šlifuoti ir poliruoti. Dėl to jis, žinoma, brangiai kainavo. 1838 m. sukurta pigesnė naujovė: lakštinis stiklas, turintis daugumą plokštinio stiklo privalumų, bet auštantis greičiau. Lakštinį stiklą reikėjo mažiau poliruoti, tad jį buvo galima gaminti kur kas pigiau. Staiga tapo įmanoma nebrangiai neribotais kiekiais gaminti didelius stiklo lakštus.
Su tuo susijęs ir dviejų ilgai galiojusių mokesčių, lango mokesčio ir stiklo mokesčio, panaikinimas, įvykęs kaip tik laiku (antrasis, tiesą sakant, buvo akcizo mokestis). 1696 m. įvestas lango mokestis buvo toks didelis, kad žmonės pastatuose kur galėdami tiesiog neįdėdavo langų. Užmūrytas langų angas, tokias būdingas daugeliui to laikotarpio Britanijos pastatų, dažniausiai išpiešdavo, kad atrodytų lyg tikri langai. (Kartais gana apmaudu, kad taip nebedaroma.) Šiuo mokesčiu buvo labai piktinamasi, jį praminė „mokesčiu už orą ir šviesą“. Jis lėmė, kad daug tarnų ir kitų kukliau gyvenančių žmonių būdavo priversti gyventi tvankiose patalpose.
Kitas, 1746 m. įvestas, mokestis būdavo apskaičiuojamas ne pagal langų skaičių, o pagal jų stiklų svorį. Dėl to karalių Jurgių laikais stiklą gamino ploną ir dužų, o langams reikėjo gana tvirtų rėmų. Šiuo laikotarpiu buvo paplitę ir apskriti langeliai. Jie atsirado dėl tų laikų stiklo gamybos būdo. Taip gaminamas lakštas ties viduriu būdavo šiek tiek iškilesnis. Apskrito langelio stiklą imdavo iš tos stiklo lakšto vietos, kur tvirtinamas stiklapūčio strypas. Kadangi ta stiklo dalis turėdavo defektą, mokestis jai negaliojo, tad ją naudojo taupesnieji. Apskriti langeliai paplito pigiose smuklėse ir įstaigose, taip pat privačių namų galinėse sienose, kur kokybė buvo nesvarbi. Stiklo rinkliava buvo panaikinta 1845 m., kai jai nebedaug trūko iki šimtmečio sukakties, o 1851 m., laimė, įvyko kitas parankus pokytis: buvo panaikintas lango mokestis. Kaip tik tada, kai Paxtonui prireikė daugiau stiklo nei kam nors praeityje, jo kaina sumažėjo daugiau nei perpus. Krištolo rūmai nebūtų atsiradę be šių paskatų — kainų sumažėjimo ir technologijų pokyčių, savo ruožtu padidinusių gamybos apimtį.
Užbaigto pastato ilgis siekė lygiai 1 851 pėdą (metams paminėti), plotis — 408 pėdas, aukštis ties viršūne centre — beveik 110 pėdų — pakankamai erdvės tilpti daugelį žavėjusiai guobų alėjai, kurią kitu atveju būtų tekę iškirsti. Tokių matmenų pastatas pareikalavo didelių sąnaudų: 293 655 stiklo lakštų, 33 000 ketaus santvarų ir dešimčių tūkstančių pėdų medinės grindų dangos, tačiau dirbant Paxtono metodais pavyko išsiversti su itin priimtina 80 000 svarų suma. Visi darbai truko mažiau kaip trisdešimt penkias savaites. Šv. Pauliaus katedrai pastatyti reikėjo trisdešimt penkerių metų.
Už dviejų mylių kylantys Parlamento rūmai, statomi visą dešimtmetį, toli gražu dar nebuvo baigti. Vienas Punch autorius pasiūlė, tik pusiau juokais, kad valdžia turėtų užsakyti Paxtonui suprojektuoti „Krištolinį parlamentą“.
Paplito posakis, vartojamas tada, kai kokią nors problemą atrodė sunku išspręsti: „Paklauskite Paxtono“
Krištolo rūmai buvo tuo metu didžiausias ir lengviausias, neįmanomas protu suvokti statinys. Šiandien esame įpratę matyti daug stiklo, tačiau 1851 m. mintis vaikštinėti po ištisus kubinius akrus šviesaus pastato viduje stulbino ir netgi svaigino. Atvykdamas lankytojas pirmiausia iš tolo pamatydavo spindinčią perregimą Parodų salę — mums iš tiesų sunku tai įsivaizduoti. Ji turėjo atrodyti trapi ir laikina, nuostabiai neįtikėtina, panaši į muilo burbulą. Kiekvienam, atvykusiam į Haid Parką ir pirmiausia išvydusiam virš medžių iškilusių ir saulės šviesoje žaižaruojančių Krištolo rūmų vaizdą, nuo grožio turėjo užgniaužti kvapą.
II
Tuo metu, kai Londone iškilo Krištolo rūmai, už šimto dešimties mylių į šiaurės rytus, greta senovinės kaimo bažnyčios, po plačiu Norfolko dangumi atsirado daug kuklesnis statinys: 1851 m. kaime netoli Vaimondamo turgamiesčio buvo pastatytas neaiškaus ir nenuoseklaus stiliaus pastoriaus namas. Jis turėjo neįprastą stogą su vėjinėmis kraštuose ir dailų nuosaikaus gotikinio stiliaus kaminą, — Margaret Oliphant, itin populiari ir produktyvi Viktorijos laikų autorė, romane Pavaduojantis pastorius (The Curate in Charge) apie tokius pastatus rašė: „Erdvus ir gana patogus, tvirtas, nedailus, bet padorus namas“
Tolesnius maždaug penkis šimtus puslapių skirsime šiam statiniui. Jį suprojektavo toks Edwardas Tullas iš Eilšamo, — architektas, kuriam, kaip matysime, stebinamai trūko gabumų, — ir jis buvo skirtas jaunam kilmingam dvasininkui, vardu Thomas Į. G. Marshamas. Dvidešimt devynerių Marshamas naudojosi santvarka, suteikusia jam ir kitiems tokiems dvasininkams ypač geras gyvenimo sąlygas ir nedaug už tai reikalavusia.
1851 m., kai prasideda mūsų istorija, buvo 17 621 anglikonų dvasininkas, o kaimo pastorius, aptarnaudavęs apytikriai tik 250 žmonių, vidutiniškai gaudavo 500 svarų sterlingų pajamų — ne mažiau nei vyresnysis valstybės tarnautojas, pavyzdžiui, Didžiąją parodą sumanęs Henry Cole’as. Tapo įprasta jaunesniesiems perų ir džentrių sūnums rinktis arba dvasininko kelią, arba karjerą kariuomenėje. Dažnai pradėdami eiti pareigas jie atsinešdavo ir šeimos turtą. Daug dvasininkų gaudavo ir nemažų pajamų nuomodami su pareigomis skiriamą bažnyčios žemę arba dirbamąją žemę. Net mažiausiai privilegijuotiems parapijas turėjusiems dvasininkams dažniausiai klojosi gerai. Jane Austen užaugo pastorate Stiventone, Hampšyre. Nepritekliai ją erzino, tačiau šis pastoratas turėjo svetainę, virtuvę, saloną, darbo kambarį ir biblioteką, taip pat septynis miegamuosius, taigi sąlygos tikriausiai buvo neblogos. Daugiausia pajamų gaudavo Dodingtono parapijos Kembridžšyre pastorius: šiam laimingajam priklausė 38 000 akrų žemės ir iki 1865 m., kai ji buvo padalinta, jis gaudavo 7 300 svarų sterlingų metinių pajamų — dabartiniais pinigais būtų maždaug 5 milijonai svarų .
Anglikonų bažnyčios dvasininkai būdavo dvejopi: vikarai ir pastoriai. Jie mažai tesiskyrė Bažnyčios požiūriu, tačiau ryškiai skyrėsi ekonomine padėtimi. Anksčiau vikarai buvo pastorių pavaduotojai (žodis „vikaras“ susijęs su anglų kalbos žodžiu vicarious, reiškiančiu „atliekamas už kitą“, — tai rodo, kad jų vaidmuo buvo pavaduoti), tačiau pono Marshamo laikais šis skirtumas buvo beveik išnykęs: ar parapijos dvasininką vadinti vikaru, ar pastoriumi, daugiausia priklausė nuo vietinės tradicijos. Tačiau jų pajamos tebebuvo skirtingos.
Dvasininko algą mokėdavo ne pati Bažnyčia, — tam buvo naudojamos nuomos ir dešimtinių lėšos. Galiojo dvejopos dešimtinės: didžiosios, taikomos pagrindinėms javų rūšims — pavyzdžiui, kviečiams, miežiams, — ir mažosios, už daržų produkciją, gyvulių pašarą ir kitas šalutines pašaro rūšis. Didžiąsias gaudavo pastoriai, mažąsias — vikarai, taigi pastoriai paprastai buvo turtingesni, kartais net gerokai. Dėl dešimtinių Bažnyčios ir ūkininkų santykiai nuolat būdavo įtempti, ir 1836—aisiais, metais anksčiau, nei karalienė Viktorija įžengė į sostą, nuspręsta šiuos reikalus supaprastinti. Nuo tada ūkininkas, užuot atidavęs vietiniam dvasininkui sutartą dalį derliaus, turėdavo jam kasmet mokėti pastovią sumą, kuri priklausė nuo jo žemės bendros vertės. Dvasininkai turėdavo teisę gauti paskirtą dalį net tais metais, kai ūkininkams sekdavosi prastai, o tai savo ruožtu reiškė, kad dvasininkams visi metai būdavo geri.
Kaimo dvasininko vaidmuo buvo itin neapibrėžtas. Būtinai nereikalauta ir netgi nesitikėta pamaldumo. Į anglikonų dvasininkus galėjo būti įšventintas tik universitetą baigęs žmogus, tačiau dauguma dvasininkų studijuodavo klasikinę filologiją ir apskritai nestudijuodavo teologijos, taigi būdavo neparengti pamokslauti, įkvėpti ar guosti kitus bei kitais būdais teikti prasmingą krikščionišką paramą. Dauguma netgi nesivargindavo kurti pamokslų, tiesiog nusipirkdavo didelę knygą su iš anksto paruoštais pamokslais ir kartą per savaitę vieną iš jų perskaitydavo.
Visai netikėtai šitaip atsirado išsilavinusių, turtingų žmonių klasė, kurios atstovai turėjo be galo daug laiko. Rezultatas — daugelis iš jų gana savaimingai ėmė daryti nepaprastus dalykus. Niekada istorijoje nebūta žmonių grupės, kuri užsiėmė tokia įvairia garbinga veikla, nors iš tikrųjų nebuvo įpareigoti tokia veikla užsiimti.
Štai keli pavyzdžiai.
Jorkšyro užkampio vikaro George’o Bayldono pamaldos buvo lankomos taip prastai, kad jis pusę savo bažnyčios pavertė vištide. Tačiau jis tapo pirmuoju autoritetingu savamoksliu lingvistu ir sudarė pirmąjį pasaulyje islandų kalbos žodyną. Netoli jo gyvenęs Laurence’as Sterne’as, prie Jorko esančios parapijos vikaras, rašė populiarius romanus. Iš jų daugiausia prisimenamas Džentelmeno Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys (The Life and Opinions of Tristram Shandy, Gentleman). Edmundas Cartwrightas, vienos Lesteršyro parapijos pastorius, išrado mechanines audimo stakles — jos, tiesą sakant, ir padarė Pramonės revoliuciją iš tikrųjų pramoninę; Didžiosios parodos metu vien Anglijoje naudota 250 000 jo staklių.
Devono pastorius Jackas Russellas išvedė terjerą, vėliau pavadintą jo vardu; Oksfordo pastorius Williamas Bucklandas pateikė pirmąjį mokslinį dinozaurų aprašymą ir neatsitiktinai tapo autoritetingiausiu pasaulyje koprolitų, suakmenėjusių gyvūnų išmatų, specialistu. Saryje gyvenęs Thomas Robertas Malthusas parašė Apybraižą apie gyventojų skaičiaus principą (An Essay on the Principle of Population; joje, kaip atsimenate iš mokyklos laikų, teigiama, kad dėl matematinių priežasčių maisto išteklių niekada negali gausėti taip pat sparčiai, kaip auga gyventojų skaičius) ir tapo politinės ekonomijos disciplinos pradininku. Daramo kanauninkas Williamas Greenwellas tapo šiuolaikinės archeologijos pradininku, nors meškeriotojai jį geriau prisimena kaip jo vardu pavadintos populiariausios muselės upėtakiams gaudyti išradėją.
Dorseto dvasininkas smagiu vardu Octavius Pickardas—Cambridge’as tapo geriausiu pasaulyje vorų specialistu, o jo amžininkas Williamas Shepherdas parašė nepadorių pokštų istoriją. Johnas Claytonas iš Jorkšyro pirmasis pademonstravo, kaip veikia dujinis apšvietimas. Mančesterio pastorius George’as Garrettas išrado povandeninį laivą*. Adamo Buddle’o, Esekso vikaro botaniko, vardu pavadintas žiedinis augalas budlėja. Berkšyro pastorius Johnas Mackenzie’is Baconas buvo vienas iš pirmųjų oreivių, skraidžiusių karšto oro balionu, ir aerofotografijos pradininkas. Sabine’as Baringas—Gouldas parašė himną „Pirmyn, krikščionys kariai“ ir, tai labiau stebina, pirmąjį romaną, kurio herojus yra vilkolakis. Vikaras Robertas Stephenas Hawkeris iš Kornvalio yra žinomų poezijos kūrinių autorius, juo labai žavėjosi Longfellow ir Tennysonas, nors savo parapijiečius jis versdavo šiek tiek nerimauti, nes nešiojo rožinį fesą ir nemažą dalį gyvenimo praleido stipriai raminamas opijaus.
Gilbertas White’as iš Hampšyro grafystės Vestern Vildo tapo labiausiai vertinamu tų laikų gyvosios gamtos istorijos specialistu ir parašė aiškiu stiliumi pasižyminčią, vis dar labai populiarią Selbornogamtos istoriją (Natural History of Selborne). Nortamptonšyro vikaras M. Į. Berkeley tapo žymiausiu grybų ir augalų ligų specialistu; deja, jis, ko gero, atsakingas ir už daugybės ligų paplitimą, tarp jų ir miltligės — žalingiausios iš visų mikozių, kamuojančių kultūrinius vaisinius augalus. Johnas Michellas, Derbišyro pastorius, išmokė Williamą Herschelį pasidaryti teleskopą, paskui jį naudodamas šis atrado Uraną. Taip pat Michellas sukūrė metodą, kuris leido nustatyti Žemės svorį. Yra pagrindo teigti, kad tai išradingiausias praktinis mokslinis eksperimentas per visą XVIII amžių. Pastorius mirė anksčiau, nei šį eksperimentą buvo galima atlikti, ir jį galiausiai Londone užbaigė Henry Cavendishas, talentingas Paxtono darbdavio, Devonšyro hercogo, giminaitis.
Turbūt nepaprasčiausias dvasininkas — Thomas Bayesas iš Tanbridž Velso, Kento grafystės, gyvenęs maždaug nuo 1701 iki 1761 m. Visiems atrodė, kad jis pamokslauja neryžtingai ir beviltiškai blogai, tačiau jis buvo itin talentingas matematikas. Jis išvedė matematinę lygtį, kuri imta vadinti Bejeso teorema ir atrodo štai taip:
p(0 | y) = P(0)P(Y 1 Q) .
f p(n)p(y | n)dų
Tie, kas supranta Bejeso teoremą, gali ją taikyti spręsdami sudėtingus uždavinius, susijusius su tikimybių skirstiniais, arba, kaip jie kartais vadinami, atvirkštinėmis tikimybėmis. Tai būdas remiantis daline informacija gauti statistiškai patikimas tikimybes. Įdomiausia, kad nesant kompiuterio tokiems skaičiavimams atlikti ši teorema praktikoje nepritaikoma, tad tuo laiku tebuvo įdomus, bet iš esmės betikslis pratimas. Neabejotina, ir pats Bayesas ne itin vertino savo teoremą, nes nepasivargino jos skelbti. 1763 m., praėjus dvejiems metams po Bayeso mirties, jo draugas nusiuntė ją į Londoną Karališkajai draugijai, ir ji buvo paskelbta šios draugijos Filosofiniuose pranešimuose (Philosophical Transactions) straipsnyje kukliu pavadinimu „Esė apie tikimybių teorijos problemos sprendimą“. Iš tikrųjų tai buvo vienas iš matematikos istorijos lūžių. Šiandien Bejeso teorema taikoma modeliuojant klimato pokyčius, prognozuojant akcijų rinkų dalyvių elgseną, radioaktyviosios anglies metodu nustatant datas, aiškinant kosmologiškai reikšmingus įvykius ir daug kitų dalykų, kur svarbus tikimybių aiškinimas, — ir visa tai prasidėjo nuo įžvalgių XVIII amžiaus anglų dvasininko pastabų.
Labai daug kitų dvasininkų nesukūrė didžių darbų, tačiau susilaukė didžių vaikų. Johnas Drydenas, Christopheris Wrenas, Robertas Hooke’as, Thomas Hobbesas, Oliveris Goldsmithas, Jane Austen, Joshua Reynoldsas, Samuelis Tayloras Coleridge’as, Horatio’as Nelsonas, seserys Bronte, lordas Alfredas Tennysonas, Cecilis Rhodesas ir Lewisas Carrollis (kuris buvo įšventintas, nors niekada nėjo šių pareigų) — visi jie parapijos pastorių palikuonys. Apie neproporcingai didelę dvasininkijos įtaką šį tą galima sužinoti atlikus žodžių paiešką elektroniniame Nacionalinio biografijos žodyno (Dictionary of National Biography) variante. Įveskite „pastorius“ ir gausite beveik 4 600 rezultatų, o „vikaras“ duoda dar 3 300. Palyginkime: įvedę „fizikas“ gausite daug kuklesnį skaičių, 338, įvedę „ekonomistas“ — 492, „išradėjas“ — 639, „mokslininkas“ — 741. (Įdomu, kad ne ką mažiau įrašų gaunama įvedus žodžius „mergininkas“, „žmogžudys“ ar „pamišėlis“, o įvedus „ekscentrikas“ gaunama gerokai daugiau — 1 010 įrašų.)
Yra tiek daug garsių dvasininkų, kad lengvai pamirštama, jog tokių žmonių iš tikrųjų pasitaikydavo retai, o didžiuma buvo panašesni į mūsų poną Marshamą, kuris, jei ką ir pasiekė ar troško pasiekti, tai nepaliko pėdsakų. Su garsenybių pasauliu jį glaudžiausiai sieja prosenelis Robertas Marshamas, tapęs fenologijos pradininku. Fenologija yra sezoninių pokyčių stebėjimo mokslas (jei ne per drąsu tai vadinti mokslu), — tokių pokyčių, kaip pirmieji medžių pumpurai, pirmoji pavasario gegutė ir taip toliau. Galima manyti, jog žmonės vis tiek instinktyviai daro ką nors panašaus, tačiau iš tikrųjų niekas to nedarydavo, ar bent nedarydavo sistemingai, bet Marshamo dėka tokia veikla visame pasaulyje tapo nepaprastai populiari ir garbinga. Amerikoje ištikimas jo sekėjas buvo Thomas Jeffersonas, kuris netgi būdamas prezidentas rasdavo laiko pasižymėti, kada Vašingtono turguose pasirodo ir išnyksta trisdešimt septynios vaisių ir daržovių rūšys, ir pavesdavo savo padėjėjui Montisele atlikti stebėjimus, kad sužinotų, ar šių dviejų vietų datų skirtumams būdingi nors kokie reikšmingi svyravimai. Kai šiuolaikiniai klimatologai sako, kad obelų žiedai pavasarį išsiskleidė trimis savaitėmis anksčiau nei įprastai, ir kalba kitus panašius dalykus, jie dažnai kaip šaltiniais naudojasi Roberto Marshamo užrašais. Šis Marshamas buvo dar ir vienas turtingiausių Rytų Anglijos žemvaldžių, turėjęs didelį dvarą kaime įdomiu pavadinimu — Straton Strolesas. Šis kaimas yra netoli Noridžo, kuriame Thomas Johnas Gordonas Marshamas 1821 m. gimė ir praleido didumą gyvenimo, o paskui nukeliavo maždaug dvylika mylių iki mūsų minimo kaimo, kur dirbo pastoriumi.
Beveik nieko nežinome, kaip Thomas Marshamas čia gyveno, tačiau per atsitiktinumą tikrai daug žinome apie tokių žmonių kasdienybę didžiajame kaimo pastorių amžiuje, nes vienas dvasininkas ją aprašė. Tai parapijos pastorius, gyvenęs netoli esančioje Veston Longvilio parapijoje — iki jos penkios mylios kelio per laukus šiaurės kryptimi (ji kaip tik matyti nuo mūsų pastorato stogo), o jo vardas buvo Jamesas Woodforde’as. Šis pastorius gyveno penkiasdešimčia metų anksčiau už Marshamą, tačiau gyvenimas per tą laiką nedaug pasikeitė. Woodforde’as nebuvo ypač darbštus, išsilavinęs ar gabus, tačiau mėgavosi gyvenimu ir keturiasdešimt penkerius metus rašė gyvą dienoraštį, kuris leidžia kaip reta nuodugniai apžvelgti kaimo dvasininko gyvenimą. Dienoraštis daugiau nei šimtmetį buvo pamirštas, paskui iš naujo atrastas ir 1924 m. sutrumpinus išleistas pavadinimu Kaimo pastoriaus dienoraštis (The Diary of a Country Parson). Nors, kaip pažymėjo vienas kritikas, tai „ne ką daugiau negu apsirijimo kronika“, knyga tapo viena iš skaitomiausių pasaulyje.
XVIII amžiuje ant stalų patekdavo stulbinantis kiekis maisto, ir kažin ar Woodforde’as yra bent kartą ką nors valgęs, o paskui kruopščiai ir išsamiai to neužfiksavęs. Štai tipiškas jo 1784 m. pietų stalo aprašas: jūrų liežuvis omarų padaže, viščiukas, jaučio liežuvis, jautienos pjausnys, sriuba, veršienos filė su briedžiukais ir trumais, karvelienos pyragas, kasa, jauniklė žąsis su žirneliais, abrikosų uogienė, sūrio pyragas, troškinti grybai ir desertas su kremu bei plakta grietinėle. Kitą kartą valgydamas jis galėjo rinktis iš lyno, kumpio, trijų rūšių paukštienos, dviejų keptų ančių, kiaulienos sprandinės, slyvų pudingo, slyvų ir obuolių pyrago, įvairių vaisių ir riešutų ir visa tai užsigerti raudonuoju ir baltuoju vynu, alumi ir sidru. Niekas negalėjo sutrukdyti gerai pavalgyti. Kai mirė Woodforde’o sesuo, jis aprašė dienoraštyje nuoširdų sielvartą, tačiau taip pat rado vietos pranešti: „Šiandien pietums — gardus keptas kalakutas“ [sic]. Pasaulio naujienos irgi pernelyg netrikdė. Apie JAV nepriklausomybės karą jis vos užsimena. 1789 m. užėmus Bastiliją Woodforde’as užsirašė šį faktą, bet daugiau vietos skyrė savo pusryčiams. Paskutinis jo dienoraščio įrašas taip pat apie valgį.
Woodforde’as buvo gana padorus žmogus — jis kartais nusiųsdavo maisto vargšams ir gyveno nepriekaištingai dorai. Tačiau per visus jo dienoraščio metus nėra jokių ženklų, kad bent akimirką būtų susimąstęs apie pamokslo kūrimą ar pajutęs kokį ypatingą prieraišumą savo parapijiečiams, išskyrus nebent malonumą, patiriamą kartu pietaujant, jei juos pasikviesdavo. Jei jo pavyzdys ir nerodo, kas buvo įprasta, jis tikrai parodo, kas buvo įmanoma.
Koks pono Marshamo vaidmuo šiame pasakojime, — nežinia. Jei jo gyvenimo tikslas buvo palikti istorijoje kuo mažiau pėdsakų, tai jam puikiai pavyko. 1851 m. dvidešimt devynerių Marshamas dar buvo nevedęs, ir visą gyvenimą liko senbernis. Jo ūkvedė, įdomia neįprasta pavarde — Elizabeth Worm, išgyveno kartu apie penkiasdešimt metų ir 1899 m. mirė, taigi bent jai, regis, jo draugija atrodė gana priimtina, tačiau ar ji tokia atrodė (ar neatrodė) ir kitiems, nežinoma.
Tačiau yra viena vilties teikianti detalė. Paskutinį 1851 m. kovo sekmadienį Anglikonų bažnyčia atliko nacionalinę apklausą siekdama sužinoti, kiek žmonių tą dieną iš tikrųjų lankėsi bažnyčioje. Rezultatai sukrėtė. Anglijoje ir Velse daugiau nei pusė žmonių apskritai neatėjo į bažnyčią, tik 20 procentų atėjo į anglikonų pamaldas. Kad ir kaip išradingai dvasininkai būtų kūrę matematines teoremas ar sudarinėję islandų kalbos žodynus, savo bendruomenėms jie tikrai nebeturėjo tokios reikšmės kaip kadaise. Laimė, nėra jokių požymių, kad taip būtų atsitikę ir pono Marshamo parapijoje. Surašymo duomenimis, tą sekmadienį į jo rytines pamaldas atėjo 79 tikintieji, popiet — 86. Tai beveik 70 procentų jo parapijos žmonių — daug geresnis už šalies vidurkį rezultatas. Jei tarsime, kad jo pamaldoms tai įprasti skaičiai, tada, regis, mūsų ponas Marshamas buvo gerbiamas žmogus.

Tyloje užsisklendusi Ana Korbet su penkiamečiu sūneliu ir uošviu gyvena nedideliame ūkyje. Jaunos moters vyras miręs, o du jo netikri broliai uždaryti į kalėjimą už žmogžudystę. Darbui ūkyje reikia pagalbininko ir uošvis nusisamdo bastūną Džeką Sojerį. Ir ne vien todėl. Jį pasiekė žinia, kad iš kalėjimo pabėgo mirusio Anos vyro įbrolis Karlas. Užkūręs baisų plėšimų ir žudynių pragarą, jis artėja prie Korbetų namų. Karlas trokšta atkeršyti patėviui, juk šis jį kaltina dar viena žmogžudyste, kurios Karlas dievagojasi nepadaręs. Pavojuje atsiduria ir Anos gyvybė.

Džekas vienintelis gali apginti moterį ir jos sūnelį. Tačiau jo paties praeitį gaubia paslaptis… Netrukus ima aiškėti, kad Džekas gali paneigti Karlo alibi, jo rankose ir neatskleistos žmogžudystės, dėl kurios kaltinamas Karlas, raktas, ir savanoriško Anos užsisklendimo mįslė…

Knygos “Be žodžių: ištrauka:

Septintas skyrius
- Džekas sakė, kad jo peilį nukalė indėnų karys. Komančių karys, seneli. — Deividas liovėsi čiauškėjęs apie Džeką Sojerį tik tam, kad susigrūstų į burną šakutę bulvių košės. — Jis tiek daug visko žino.
Džekas Sojeris dabar vienintelė Deivido kalbų tema. Kai jie grįžo iš miesto ir iš toli pamatė Džeko pikapą vis dar šalikelėje, Deividas vos galėjo sulaukti, kol mašina sustos.
Delrojus pasitiko juos prie vartų, atitveriančių tvarkingą kiemą nuo ganyklos.
- Seneli, ar matei Džeką?
Iš susijaudinimo vos atgaudamas dvasią, Deividas pabėrė tiek daug klausimų ir taip greitai, kad Ana daugelio jų nespėjo suprasti. Delrojus liepė berniukui nusiraminti.
Nieko neįprasta. Delrojus mylėjo anūką, bet burbuliuojanti Deivido energija dažnai jį erzindavo. Kas Anai iškart krito į akis, tai pasikeitęs pats Delrojus. Juk buvo tvirtų nuostatų žmogus. Visada turėdavo savo nuomonę. Jei ką nuspręsdavo, niekada nesvyruodavo. Jei ką darė, darė ryžtingai, neatsiprašinėdamas.
Todėl buvo keista girdėti, kaip nedrąsiai, abejodamas jis ėmė pasakoti, kad pasamdė Džeką fermos darbininku.
Stengdamasi paslėpti nuostabą, ji parodė: Taip greitai? Ką apie jį žinote?
- Jis tinka. Manau, bus smarkus darbininkas. — Ir nežiūrėdamas į ją pridūrė: — Gyvens senajame vagonėlyje.
Tai dar labiau stebino, bet dar prieš jai ženklais pareiškiant savo nuomonę jis užbėgo už akių.
- Jis pats susitvarkys, dėl to nesirūpink. Ir apskritai, įsivaizduok, kad jo išvis nėra. Jau pasiunčiau jį dirbti į tvartą. Tiesiog norėjau, kad žinotum, jis čia kurį laiką darbuosis. O dabar ir man laikas grįžti prie darbo. Pasimatysime per vakarienę.
Daugiau nieko nepaaiškinęs, jis apsisuko ir nuėjo.
Visus tuos metus, kai Dinas mirė, ji buvo atsakinga už namus, o Delrojus rūpinosi ferma. Nors ji dažnai užsimindavo, uošvis užsispyrėliškai atsisakydavo net pasvarstyti, kad reikėtų ką nors pasisamdyti nuolatiniam darbui.
Jis darėsi per senas taip sunkiai dirbti, ir tai buvo dalis bėdos. Samdyti jam neleido išdidumas. Jis net pats sau neprisipažino, kad jau nebesusitvarko su darbais, kuriuos visą amžių nuveikdavo.
Gali būti, jautėsi išduosiąs ir mirusį sūnų, jei pasamdys svetimą žmogų. Niekas neturėjo teisės užimti Dino vietos Delrojaus širdyje. Nenorėjo, kad ir dirbant kas nors užimtų Dino vietą šalia jo.
Papietavusi Ana spėliojo, kas taip staiga pakeitė Delrojaus nuostatas. Negi išties jo širdyje įvyko lūžis? Gal pagaliau susitaikė, kad reikalingas pagalbos? Ar Sojeris tiesiog gerai moka parsiduoti? Gali būti. Bet buvo ir kita galimybė — ir ji labiausiai baugino.
Vakaro žinios.
Kad nusiramintų, ji plekštelėjo į stalą, norėdama atkreipti uošvio dėmesį. Ar bijote, kad jis čia atsibastys?
- Ne.
Ji perskaitė trumpą atsaką iš jo lūpų. Patvirtindamas jis griežtai papurtė galvą. Vis dėlto Ana ne visiškai juo patikėjo. Tai kodėl pasamdėte tą žmogų? Kad būtų kas nors netoliese, jeigu kas…
- Čia nėra jokio ryšio. Tas Sojeris apsireiškė ieškodamas darbo. Svarsčiau, gal mums reikia žmogaus. Ir viskas. — Susijaudinęs jis kurį laiką valgė. Ana į jį tebežiūrėjo. Neapsikentęs jis nuleido šakutę ir kreipėsi į ją nebesukdamas akių. — Ana, jis čia neateis. Pernelyg rizikuotų. Be to, nespės taip toli nusigauti, jį greitai sučiups.
- Seneli, ką sučiups? — paklausė Deividas.
- Nieką. Ir nekalbėk pilna burna. — Vėl atsisukęs į Aną pasakė: — Šiandien skambino valstijos policija. Klausė, ar nenorėčiau, kad kas nors čia budėtų ir stebėtų namus. Dėl viso pikto. Pasakiau ne.
Ji nudelbė akis į lėkštę. Delrojus tekštelėjo į stalą. Tai pajutusi, ji vėl pakėlė akis.
- Aš išties manau, kad nėra jokio pavojaus. Bet jei nori, jiems paskambinsiu ir priimsiu pasiūlymą.
Paprašęs, kad kas nors saugotų jo šeimą, jis prisipažintų bijąs pabėgusio Karlo Herboldo. Tokias drastiškas atsargumo priemones Delrojus laikytų savo silpnumu. Va jei ji paprašytų, galėtų nusileisti, bet ir tai nebūtų patenkintas.
Ji papurtė galvą: ne. Atrodo, jam palengvėjo.
Sprendimas priimtas, ir šis klausimas baigtas. Vis dėlto Ana abejojo, kad Delrojus būtų samdęs Džeką Sojerį, jei tie kaliniai nebūtų pabėgę.
- Įdomu, ką Džekas valgo vakarienės. — Deividas pasilenkė į priekį, kad pro langą matytų vagonėlį.
Jų dienos tokios nuspėjamos, kad bet koks nukrypimas nuo įprasto ritmo — didelis įvykis, ypač beribio smalsumo penkiamečiui. Sūnus išmoko ženklų kalbą kartu su anglų, tad bendraudamas putliais pirštukais, jis be paliovos klausinėdavo kaip bet kuris vaikas. Vakarais Anos pirštai būdavo sustingę nuo begalinio atsakinėjimo.
- Gal Džekas nieko neturi. Ką jis valgo? Seneli, ar jis moka virti?
- Ne mūsų reikalas, ką jis valgo. Jis čia tik dirba, viskas.
- Ar jis galės kartais pažaisti su manim?
- Laikykis nuo jo atokiai, Deividai, rimtai sakau.
- Bet jis toks geras, — atsiliepė nusiminęs Deividas. — Ir myli dinozaurus.
- Jis pasamdytas dirbti, ne tavęs linksminti.
Ana parodė: Ar jis sakė, iš kur atvyko?
- Jis iš tų bastūnų padermės.
Ji metė į uošvį klausiamą žvilgsnį rodydama, kad ne visiškai suprato. Kaip valkata? Duoneliautojas?
- Ne, jis dirba. Tik vis klajoja. Niekada neužsibūna vienoje vietoje. Jis gali rytoj išeiti.
Sukrėstas tokios galimybės, Deividas paklausė:
- Seneli, ar manai, kad jis rytoj išeis? Mama, ar tikrai?
Ji parodė nemananti, kad jis taip greit iškeliautų. Delrojus liepė baigti vakarieniauti, tai Deividas ir padarė be žodžių. Ana slaptom vylėsi, kad Deividas dar pakamantinės Delrojų. Ji pati norėjo daugiau sužinoti apie Džeką Sojerį, bet tam kartui smalsumą užgniaužė.
Kaip visada po vakarienės Deividas nunešė indus nuo stalo į kriauklę, tuo tarpu ji su Delrojumi ilsėdavosi prie paskutinio puodelio kavos ir aptardavo dienos įvykius.
Delrojus niekada nebuvo kalbus, todėl marčios tylėjimas jam netrukdydavo. Bet šįvakar jis buvo itin tylus. Po kurio laiko ji paklausė: Ar skaitėte laikraštyje apie Ezio Hardžo atsisveikinimo vakarienę?
- Seniai buvo laikas, jei nori mano nuomonės, — atsakė. — Jam jau beveik aštuoniasdešimt.
Ana šyptelėjo į kavos puodelį. Atsistatydinęs šerifas buvo ne ką vyresnis už Delrojų. Ir jums reikėjo eiti. Buvo minia žmonių. Daugumą turėtumėte pažinoti.
- Manęs ten nė surišęs nenutemptum. Bilietai buvo po dvidešimt dolerių vienam.
Ne bilieto kaina jį atbaidė. Nebūtų ėjęs į bendruomenės renginį, net jei bilietai būtų buvę už dyka. Ir jam niekada
neatėjo į galvą, kad marti būtų norėjusi. Ezis Hardžas visą jos gyvenimą buvo šerifas. Ji manė, kad jis nusipelnė gerų išleistuvių. Bet jei būtų užsiminusi, kad eikime, Delrojus vis tiek būtų pasakęs ne.
Kai pirmą kartą parsivedė ją namo supažindinti su tėvu, Dinas iš anksto įspėjo, kad Delrojus ne itin draugiškas. Ir įsitikino, kad čia dar per švelnus apibūdinimas. Dino motina Merė buvo antroji Delrojaus žmona. Kol atrado laimę su naują ja šeima, Delrojus išgyveno siaubingus laikus. Tie sunkūs metai uždėjo jam antspaudą.
Visas ir taip ribotas jo visuomeninis gyvenimas mirė kartu su Mere ir Dinu. Pamažu nedidelis draugų būrelis liovėsi kviesti jį į savo pasisėdėjimus. Jis to tarsi nepastebėjo.
Iš pradžių Ana galvojo, kad Delrojus varžosi jos nebylystės, kad jam nepatogu vartoti gestų kalbą viešose vietose. Arba kad jam gaila jos, jaunos našlės, ir nenori jos palikti vienos vakaroti, ypač kai gimė Deividas.
Ilgainiui jai teko apsiprasti, kad uošvio vienatvė neturi nieko bendro su ja. Jis apskritai nemėgo žmonių. Jį žeidė jų smalsumas ir plepalai. Jis atstumdavo bet kokį draugystės ar gerumo gestą, nes manė, kad už jų slypi kokie nors niekingi motyvai. Verčiau jis gyvens užsidaręs. Jos nebylystė jam buvo patogi priežastis atsiriboti nuo pasaulio.
- Ar viską padarei, kas numatyta?
Klausimas pažadino ją iš apmąstymų. Staiga kažką prisiminusi, ji iškėlė pirštą — prie užduoto klausimo grįš. Ji atsinešė vizitinę iš rankinės ir padavė Delrojui.
- Emoris Lomaksas, — jo lūpos sakė vardą, paskui išsprūdo keiksmas, kurį, ji tikėjosi, jis ištarė pašnibždom, kad neišgirstų Deividas.
Aš nuėjau į banką, — parodė jam. — Ponas Lomaksas pagerbė mane pereidamas laukiamąjį vien tam, kad pasakytų labas.
- Slidus tipas.
Nors žodis visai nederėjo prie konteksto, ji suprato, ką Delrojus turėjo omeny. „Slidus“ buvo pats geriausias žodis
paskolų vadybininkui apibūdinti. Kai tik jis ją paliesdavo, — o tai atsitikdavo kaskart, kai jį sutikdavo, — jai iškart norėdavosi nusiprausti. Jis pasikvietė ženklų mokovą, kad jam išverstų.
- Ką tokio jis pats norėjo pranešti?
Jis priminė, kad palūkanų mokėjimo terminas seniai praėjo…
- Vakar išsiunčiau.
Jam tai ir pasakiau. Sakė, kad judviem reikia susitikti ir pasiaiškinti, kada ir kaip pradėsite grąžinti paskolą. Pasisiūlė pats pas jus atvykti.
- Neabejoju, kad nori.
Kad jums nereikėtų vykti į miestą, sakė.
- Greičiau dėl to, kad apžiūrėtų, ką čia turime. — Delrojus išsitraukė dantų krapštuką iš stiklinaitės vidury stalo ir stodamasis sugrūdo į tarpudantį. — Noriu pasižiūrėti televizorių. Gal šįvakar bus ir kokių gerų naujienų.
Jis pyko ant paskolų vadybininko, kad šis šnekėjo su Ana. Gal šiek tiek bijojo žinių iš Arkanzaso. Einantis iš virtuvės Delrojus priminė senstantį meškiną, kuris prarado iltis ir bijo, kad nepajėgs apsiginti.
- Ar senelis ant manęs pyksta? — paklausė Deividas.
Ana siektelėjo ir prisitraukė berniuką arčiau, stipriai apkabino. Kodėl jis turėtų ant tavęs pykti?
- Nes aš per daug šneku.
Jis nepyksta. Tik nervinasi, kad suaugusieji gali būti tikri šiukšlės.
- Ir tas iš banko?
Ji linktelėjo.
- Man jis nepatinka. — Deividas nutaisė rūgščią miną. — Jis kvepia kaip burnos skaliklis.
Juokdamasi ji parodė: Seneliui jis irgi nepatinka.
- O tau?
Ji krūptelėjo: Ne!
Kalbėdamasis su ja, Emoris Lomaksas nesusilaikydavo nebrūžavęs delnu aukštyn žemyn jos rankove arba paspaudęs
ranką pernelyg ilgai ją laikydavo. Ji niekada jo tam neskatino. Buvo mandagi, daugiau nieko. Bet Lomakso ego neskyrė flirto nuo vulgarumo. Bet kai kitą kartą palies, ji pasakys, kas jis — šiknius, ir lieps prilaikyti savo rankas.
Ar galėtų paprašyti, kad vertėja jam tai perteiktų? — pagalvojo.
Laikas maudytis, — parodė Deividui ir pasiuntė laiptais į viršų.
Kol jis pliuškenosi vonioje kartu su visa flotile plastikinių laivelių, ji ėmėsi įprastos veido valymo rutinos. Būtina, bet neįdomi procedūra, ją atlikdavo mechaniškai.
Tačiau šįvakar, prisikišusi prie veidrodžio virš kriauklės, ji truputį ilgėliau žiūrėjo į savo veidą. Nuo vasaros saulės išryškėjo nekenčiamos strazdanos. Einant į lauką reikia nepamiršti pasitepti kremu. Gilios mėlynos akys — iš tėvo. Maža nosis — mamos. Laimė, ji paveldėjo gražiausius jų bruožus. Jie mirė su kelių mėnesių tarpu, vos spėjus ištekėti už Dino — mama nuo kepenų vėžio, tėtį ištiko širdies smūgis.
O kad jie būtų gyvenę ilgiau ir pamatę jos sveiką, girdintį sūnų. Ir kad Dinas būtų pamatęs.
Pyktelėjusi, kad pasidavė liūdnoms mintims, ištraukė Deividą iš vonios. Jis ilgai šluostėsi, vilkosi pižamą, valėsi dantis, tempdamas laiką, kol ji švelniai subarė, kad jau metas į lovą. Kai pagaliau jo galva įspaudė pagalvę, ji prisėdo ant lovos krašto kartu pasimelsti.
Jis užmerkė akis ir sudėjo rankutes po smakru. „Dieve, laimink tėtį, kuris yra danguje. Dieve, laimink senelį. Dieve, laimink mamą. Ir Dieve, laimink Džeką.“
Ana nebuvo tikra, kad teisingai perskaitė iš jo lūpų. Deividas retai keisdavo savo maldą. Nuo tada, kai šį vakaro ritualą pradėjo, jis vos keletą kartų prašė ką nors papildomai laiminti. Kartą — meškėną. Šį maitėdą jie laikė savu, kiekvieną vakarą pabarstydavo jam prieangyje Lucky Charms, tada iš vidaus žiūrėdavo, kaip jis puotauja. Vieną rytą Delrojus rado jį ant kelio negyvą, tuoj už vartų. Buvo suvažinėtas. Deividas keletą vakarų už jį meldėsi.
Kitą kartą jis prašė Dievo pagalbos, kai „Makdonalde“ paliko pliušinį meškiuką. Kai žaisliuko pasigedo ir grįžo atgal, jo nebebuvo. Meškiukas vakaro maldoje buvo minimas apie savaitę.
Tik tas dvi išimtis ji teprisiminė.
Bet ar reikėjo stebėtis, kad Deividas įtraukė Džeką Sojerį į savo maldeles? Juk jo atsiradimas buvo bene pats nuostabiausias dalykas per visą Deivido gyvenimą.
Deivido amžiaus berniukui Sojeris turėjo atrodyti kaip nuotykių knygos herojus. Jis nebuvo toks senas kaip Delrojus, gal dvidešimčia ar net daugiau metų jaunesnis. Jis nebuvo glebus ir pablyškęs, kaip nuo pat gimimo Deividą prižiūrintis vaikų gydytojas. Neturėjo ir švelnaus manieringumo pastoriaus, kuris kartkartėmis juos aplankydavo, nors jo pamokslo juodu klausėsi vienintelį kartą, tada, kai buvo laidojamas Dinas. Džekas Sojeris nepanėšėjo nė į vieną tų vyrų, kurie šmėžavo mažame jos sūnaus pasaulėlyje.
Su savo batais, indėnišku peiliu, žiniomis apie dinozaurus, o dar tas aplamdytas pikapas: blyškiai oranžinis ševroletas, kuris, rodės, puikavosi savo randais kaip koks karo veteranas, — argi nuostabu, kad Džekas padarė tokį stulbinamą įspūdį.
Pasakęs amen, Deividas atsimerkė.
- Mama, kaip manai, ar aš jam patikau?
Buvo beprasmiška apsimesti kvailai, nesuprantančiai, kad jis kalba apie Džeką Sojerį. Esu tikra, kad taip. Kam tu galėtum nepatikti? Ji pasilenkė ir pakuteno jam pilvuką.
Paprastai jam patikdavo kutenimas, prašydavo dar, net kai Ana sakydavo, kad jau gana. Bet šį vakarą į kutenimą jis neatsakė įprastu kikenimu. Pasisuko ant šono ir susidėjo delnus po skruostu.
- Kai užaugsiu, ar būsiu toks aukštas kaip Džekas?
Gal net aukštesnis.
- Norėčiau jam parodyti savo dinozaurų knygą. — Tada plačiai nusižiovavo ir užsimerkė.
Ana vis sėdėjo ant lovos krašto, glostė jam plaukus, ir žiūrint į sūnų taip suspaudė širdį: o kad Dinas būtų spėjęs jį pažinti. Dinas būtų buvęs puikus tėvas. Deividui nebuvo lemta tos meilės patirti.
Delrojus buvo vienintelis suaugęs vyras jo gyvenime. Delrojus geras žmogus. Nors atrodo rūstus, jis geraširdis. Bet jis ne Deivido tėtis. Jam sunku rodyti švelnumą. Jis nemoka paikioti vien tam, kad paikiotų. Jis retai juokiasi. Begalinis Deivido judrumas jį erzina. Negana to, jis leidžia tam irzuliui prasiveržti.
Jis niekada nekalbėdavo nei apie savo pirmąją santuoką, nei apie tuometines bėdas. Nei apie tą vasarą, kai viskas pasiekė kulminaciją. Elgėsi taip, tarsi jo gyvenimas prasidėjo 1976—aisiais, o visi ankstesni metai priklauso kitam žmogui. Trokšdamas užmiršti aną gyvenimą, jis giliai užkasė visus blogus prisiminimus. Neabejotina, buvo dienų, kai išties juos užmiršdavo.
Deja, vakar Karlas Herboldas pabėgo iš kalėjimo ir vėl juos ištraukė į paviršių.

„Aukso obelėlė“ – viena gražiausių lietuvių pasakų. Atverkite stebuklingą skrynelę ir keliaukite į pasakų karalystę, kur auga stebuklingos aukso obelėlės…

Ištrauka:

Gyveno kartą pamotė. ji turėjo dukterį ir podukrą. dukterį mylėjo, o podukrą visaip vargino, sunkiausius darbus užduodavo. vieną kartą pamotė šaukia:
- Visai aptingai, snaudale, beganydama. Še pakulų maišą. Suverpk, išausk, išbalink, suriesk ir vakare atnešk man audeklą.
Mergaitė eina, karvę veda, maišą ant pečių neša ir verkia. Kaip ji padarys tokį darbą? Atsisėdo ant kelmo, pasidėjo maišą pakulų ant kelių ir verkia. Karvė priėjo, pažiūrėjo ir sako:
- Neverk! Dėk maišą man ant ragų. Aš tau greit suverpsiu!
Podukra uždėjo maišą. Karvė nubėgo per miškus, per laukus už kalnų aukštųjų ir šaukia:
- Mū mū!
Laumės marčios, mū mū, Jūs suverpkit, mū mū,
Ir išauskit, mū mū, Išbalinkit, mū mū,
Ir surieskit…
Ogi laumės kaip sušoko! Vienos pakulas verpia, kitos apmeta, vienos audžia, kitos šeivas padavinėja! Išaudė, išbalino, surietė ir vėl mai- šan įkišo, karvei ant ragų uždėjo.
Karvė vėl bėga per miškus, per laukus, per kalnus namo. O podukra laukia, laukia. Jau pradėjo ir temti, jai baisu pasidarė. Šaukia podukra:
- Tprus, karvele,
Tprus, margoji,
Laikas būtų Namo ginti!
Tprus, tprus, tprus!

Ogi karvė tik atbėga, atbėga su maišu ant ragų! Numetė ant kelmo:
- Dabar neškis, atiduok savo pamotei!
Parginė karvę podukra. Pamotė ją pasitinka:
- Ar suverpei?
- Suverpiau.
Pažiūrėjo pamotė ir išsižiojo – gražiausias audeklas maiše. Sako:
- Gerai, rytoj man vėl suverpsi, išausi!
Rytą ir vėl mergaitė vedasi karvę, nešasi pakulų maišą ir verkia. O karvė guodžia:
- Neverk. Dėk man ant ragų: aš suverpsiu. O tu lauk manęs ir vakare pašauk.
Vėl karvė nubėgo per miškus, per laukus už kalnų aukštųjų ir šaukia:
- Mū mū!
Laumės marčios, mū mū,
Jūs suverpkit, mū mū,
Ir išauskit, mū mū,
Išbalinkit, mū mū,
Ir surieskit…
Ogi vėl laumės sušoko, kaipmat suverpė ir išaudė, išbalino ir surietė, ir vėl karvei ant ragų uždėjo.
Podukra vėl vakare šaukia:
- Tprus, karvele,
Tprus, margoji,
Laikas būtų Namo ginti!
Tprus, tprus, tprus!

Nuostabiai graži Ernest Thompson Seton knyga “Rolfas giriose” pasakoja apie jaunuolį Rolfą, kuriam po tėvų mirties tenka gyventi su žiauriu ir despotišku dėde. Tačiau kai berniukas susipažįsta su indėnu Kvonebu, pabėga pas jį. Indėnas parodo Rolfui miško pasaulį, supažindina su jo gyventojais, jų įpročiais , gyvenimo būdu, moko medžioti, statyti spąstus, susirasti valgomų miško gėrybių. Kvonebas atskleidžia berniukui laukinės gamtos paslaptis ir dalijasi su juo savo gyvenimo išmintimi. Ši knyga moko skaitytoją pamatyti bei įvertinti tai, kas gražu, gera, kilnu žmoguje ir gamtoje.

Knygos “Rolfas giriose” ištrauka:

VIGVAMAS PRIE UOLOS
Buvo ankstyvas pavasario rytas. Tuojau turėjo patekėti saulė. Kvonebas, paskutinis Mianoso sainevų palikuonis, išėjo iš savo vigvamo, prisiglaudusio prie uolyno, kuris tęsėsi rytiniu Eizemuko pakraščiu. Palypėjęs į aukščiausią didžiulio skardžio viršūnę, jis sustojo ir tyliai laukė, kada virš jūros tarp Konektikuto ir Sioneikio blykstelės pirmutiniai saulės spinduliai.
Pagaliau, kai auksinis šviesos pluoštas, pranėręs pro storą debesų maršką, tvykstelėjo viršum jūros, Kvonebas baigė savo tylią maldą ir uždainavo tekančiai saulei seną indėnišką dainą:
O, saule, bekylanti iš debesų,
Sušildyk viską žemėje,
Aš sveikinu tave ir garbinu!
Kvonebas vis dainavo ir dainavo, mušdamas mažytį tamtamą , kol didžiulis gaisas nutvieskė debesis ir į viršų išplaukė raudonas tekančios saulės skritulys.
Tada, sugrįžęs į vigvamą, prisišliejusį uolų papėdėje, ir apsiplovęs rankas liepmedžio statinaitėje, raudonodis pradėjo ruošti paprastus pusryčius.
Ant ugnies kabojo apypilnis varinis katiliukas. Kai vanduo užvirė, indėnas įmetė žiupsnelį maltų kukurūzų ir keletą moliuskų. Kol pusryčiai virė, jis pasiėmė titnaginį šautuvą ir, tyliai užsiropštęs ant uolos, saugančios jo būstinę nuo šiaurvakarių vėjų, permetė
aštriomis tarsi erelio akimis plačią vandens juostą, kuri, bebrams užtvenkus Eizemuką, užtvindė nedidelį slėnį.
Tvenkinys dar tebebuvo užšalęs, bet visose seklesnėse vietose telkšojo vanduo. Atrodė, kad čia turėtų būti ančių. Tačiau ten nesimatė nė vienos, tik ledo pakraštyje plūduriavo kažkoks apvalus daiktas. Nors iki jo buvo toloka, bet indėnas iš pirmo žvilgsnio pažino muskusinę žiurkę.
Pašliaužęs kiek aplink tvenkinį, Kvonebas jau lengvai galėjo pataikyti, bet staiga jis pasuko atgal į vigvamą, kur vietoj šautuvo pasiėmė savo tėvų naudotus ginklus: lanką, strėles ir ilgą valą. Skubiai sugrįžęs, už kokių trisdešimt pėdų pamatė muskusinę žiurkę, beskanaujančią balinio ajero šaknį. Indėnas numetė ant žemės spirale susuktą valą, lanką… Zvimbt! Lėkdama strėlė išvyniojo valą ir įsmigo į graužiką. Pliumpt – ir gyvūnėlis pasinėrė po ledu.
Tačiau valo galas liko medžiotojo rankose. Jis kiek timptelėjo, ir žiurkės galva išniro iš vandens. Indėnas pribaigė ją lazda ir ištraukė ant ledo. Jeigu būtų šovęs, tikriausiai ją būtų pražaidęs.
Medžiotojas grįžo namo ir, kukliai papusryčiavęs, pašėrė nedidelį, į vilką panašų šunį, pririštą čia pat vigvame. Tada atsargiai ėmė lupti žiurkę: pirmiausia apipjovė kailiuką aplink paskutines kojytes, paskui trūktelėjęs numovė kaip pirštinę iki pat snukio. Nunėręs užtempė ant lenkto pagaikščio ir padėjo džiūti; kai jis bus sausas, nuneš parduoti. Rūpestingai sutvarkęs mėsą, medžiotojas pakabino ją šešėlyje – bus pietums.
Indėnui betriūsiant prie žiurkės, miške kažkas sušlamėjo. Netrukus, dideliais žingsniais žengdamas pro šakas ir krūmus, pasirodė aukštas, rūstaus veido žmogus, raudona nosimi ir užraitytais baltais ūsais. Pamatęs indėną, jis sustojo, paniekinamai dėbtelėjo į medžioklės laimikį, burbtelėjo sau po nosimi „žiurkiaėdys“ ir patraukė stačiai prie vigvamo, matyt, norėdamas žvilgtelėti į vidų. Tačiau žemu, aiškiu balsu pasakyti indėno žodžiai: „Bėk šalin!“ sugriovė atėjūno užmačias. Žmogus, burbtelėjęs ant Kvonebo „tamsiaodis valkata“, nužygiavo artimiausios fermos pusėn.

ROLFAS KITERINGAS IR JO DĖDĖ
Buvo varnų mėnuo, baltųjų žmonių vadinamas kovu. Nebe už kalnų ir žolės mėnuo – balandis. Iš pajūrio šiaurėn jau plasnojo juodakaklių gervių trikampiai. Jos linksmai girskėjo, pranešdamos džiugią žinią, kad alkanasis mėnuo jau praėjo ir į šį kraštą atkeliauja pavasaris. Ant aukštos sausos šakos burbuliavo kurtinys, ant kitos – kaukšėjo margasis genelis, kažkur pušyne kleketavo kurapka ir klykaudamos padangę raižė laukinės antys. Ko stebėtis, jei ir indėnas norėjo daina išlieti džiaugsmą, apėmusį jo sielą?
Staiga, lyg kažką prisiminęs, jis pasuko pietų pusėn ir ramiai nuėjo iki tos vietos, kur prasiskyrusi kalno ketera praleidžia upokšnį į Striklando lygumą. Čia, kaip ir kiekvienais metais, jis surado tarp slidžių uolos akmenų besišypsančią mėlynakę žibuoklę – pirmąją pavasario gėlę. Kvonebas nenuskynė jos, tik atsisėdo ant žemės ir ėmė atsidėjęs žiūrėti. Jis nesišypsojo, nedainavo, nė žodžio nepasakė, net jos vardo neištarė, tik sėdėjo prie gėlytės nenuleisdamas akių. Jis atėjo į šią vietą žinodamas, kad tikrai čia ją ras. Kas pasakys, kad žibuoklės dailumas nejaudino jo? Indėnas išsitraukė pypkę ir tabokinę, bet atsiminė, kad tabokinė tuščia. Tada sugrįžo į vigvamą ir, nuo kabančios lentynos nusiėmęs ryšulėlį kailiukų, – dešimt muskusinių žiurkių ir vieną audinės, – nužingsniavo į pietus. Iš miško išėjo į platų, atvirą kraštą, vadinamą Striklando lyguma. Už šios lygumos, perkopęs kitą kalnų virtinę, nusileido į mažą uostamiestį Mianosą. Medžiotojas pravėrė duris, virš kurių kabojo užrašas:

Viduje vyrai ir moterys kažkuo prekiavo. Indėnas droviai atsistojo nuošaly ir laukė, kol visi baigs. Pagaliau ponas Pekas šūktelėjo:
- O, Kvonebas! Ką šiandien atnešei?
Kvonebas išvyniojo kailiukus.
Pirklys įdėmiai apžiūrėjo juos ir tarė:
- Geriausių kailiukų sezonas jau praėjęs. Galiu duoti tik po septynis centus už žiurkės ir septyniasdešimt penkis už audinės. Štai ir viskas.
Indėnas ramiai ėmė rankioti nuo stalo kailiukus. Tada Sailas sujudo.
- Na, gerai! Už žiurkės duosiu po dešimt centų.
- Dešimt už žiurkės, dolerį už audinės grynaisiais. O už juos nusipirksiu, ko man reikia, – atsakė Kvonebas.
Sailui labai rūpėjo, kad jo pirkėjai nesugalvotų pereiti į kitą gatvės pusę, kur ant sienos švietė iškaba:

Todėl pagaliau abu vyrai susitarė, ir indėnas išsinešė nusipirkęs tabako, arbatos ir cukraus.
Kvonebas grįžo namo Mianoso upės pakrantėmis, nes čia jis buvo paspendęs keletą spąstų muskusinėms žiurkėms. Tačiau šitie spąstai visada jam keldavo nerimą, mat juos galėjo pačiupti medžiokliai, laiką šį krantą savu.
Po valandėlės jis pasiekė Damplingo sietuvą. Nuo čia pasukęs namo tiesiog per miškus, Kvonebas atsidūrė prie Ketroko kelio, kuriuo eidamas pasiekė Mikio Kiteringo fermą ir apšepusį namą. Indėnas buvo girdėjęs, kad šios fermos šeimininkas turįs parduoti šviežią elnio odą, todėl, tikėdamasis ją nupirkti, jis ir patraukė trobos link. Tuo metu Mikis ėjo iš klojimo. Juodu vienas kitą pažino iš pirmo žvilgsnio. Kvonebui to užteko – jis tučtuojau pasauko atgal. Fermeris atsiminė, kad šis indėnas jį buvo „įžeidęs“. Paleidęs keletą keiksmažodžių, Mikis puolė paskui jį „iškaršti kailio“. Kiteringo kėslai buvo aiškūs. Kvonebas vikriai atsisuko, stabtelėjo ir ramiai pažvelgė į Mikį.
pasitaiko žmonių, neatskiriančių drovumo nuo bailumo, ir šitas skirtumas jiems paaiškėja tik atsitiktinai. Baltajam tarsi kas pašnibždėjo: „Saugokis! Šitas raudonodis pavojingas“, ir jis pusbalsiu tik suvapėjo:
- Nešdinkis iš čia, arba pašauksiu policiją!
Tačiau indėnas stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo lediniu žvilgsniu. Kai fermeris išnyko iš akių, patraukė miškan.
Kiteringas nepasižymėjo geru būdu. Jis skelbėsi buvęs kareivis. Dar ir dabar jis šiek tiek panėšėjo į kareivį, nes, kariškai išsitempę, abiejose raudonos nosies pusėse lyg užriesti ragai styrojo šiurkštūs, balsvi ūsai. Jo veidas buvo išpurtęs, pečiai statūs, eisena pagyrūniška. Be to, jam niekada netrūko vis naujų keiksmažodžių, kurie didžiai stebino Konektikuto gyventojus. Jau pagyvenęs Mikis vedė moterį, kuri galėjo būti gera žmona, jeigu jis būtų buvęs sugyvenamas. Tačiau Kiteringas buvo girtuoklis ir tuojau ėmė lenkti žmoną į savo pusę. Reikia pasakyti, kad jam pasisekė. Savo vaikų jie neturėjo, bet prieš keletą mėnesių į jų rankas pateko Mikio brolio sūnus, penkiolikos metų berniukas. Jeigu su juo būtų gražiai elgęsi, vaikinas būtų tapęs tų namų palaima. Bet Mikis buvo nepataisomas: jo įgimtas geraširdiškumas skendėjo rome . Būdamas šiaudadūšis ir lėbautojas, visus žmones skirstė į dvi rūšis: aukštesniuosius asmenis, prieš kuriuos keliaklupsčiavo, ir žemesnius, kuriuos plūsdavo, pravardžiuodavo, gąsdindavo. Geresnis ir sukalbamesnis tebūdavo tik tomis retomis valandėlėmis, kai nepersi- gerdavo arba kai būdavo išsiblaivęs.
Laimė, Mikio brolvaikis atsigimė ne į tėvo giminę. Savo išvaizda ir protu jis buvo labai panašus į motiną, apsišvietusią, bet ne- „ / turtingą moterį. Jos protas ir gabumai buvo tokie, kad prieš
/ šimtą metų ji galėjo būti sudeginta ant laužo kaip ragana, ^ ik ^ v. ° Pr’e^ Penkiasdešimt galėjo būti gerbiama kaip pranašas. x A v Tačiau ji gyveno vėliau, ir jos pažiūros į religiją nesuteikė jai nei burtininkės kapo, neuždėjo nei pranašo karūnos, o tik sukėlė kaimiečių panieką.
Rolfas anksti neteko tėvo, o kai jam sukako penkiolika metų, mirė ir motina, kurią jis labai mylėjo. Berniukas liko vienas kaip pirštas. Jis tebuvo baigęs pradžios mokyklą ir atidžiai perskaitęs tik Šventraštį ir „Robinzoną Kruzą“.
Palaidojęs motiną, jis dar tą pačią dieną paliko Redingo kaimelį ir patraukė nepažįstamais keliais į nepažįstamą pietų kraštą, kur savo fermoje gyveno beveik nepažįstamas dėdė. Rolfas tikėjo, kad dėdė jį priglaus.
Pirmąją savo kelionės dieną jis nužygiavo penkiolika mylių ir nakvojo kluone. Antrąją dieną Rolfas nuėjo dar dvidešimt penkias mylias ir pagaliau pasiekė savo būsi- muosius namus.
- Eikš, berniuk! – gana maloniai buvo pakviestas svečias. Mat Rolfas įžengė į namus tokiu metu, kai Mikiui buvo užėjusi geros nuotaikos prošvaistė. Be to, jis matė, kad toks stiprus penkiolikametis gali daug padėti fermoje. 

ROLFAS GAUDO MEŠKĖNĄ IR SUSIRANDA DRAUGĄ
Dėdienė Pru, aštriaakė ir raudonnosė moteriškė, iš pradžių buvo gana maloni. Tačiau vos tik Rolfas sužinojo, kaip šerti kiaules, veršelius, lesinti vištas, melžti karves ir dirbti kitus darbus, kuriuos jis jau mokėjo iš mažens, ji viską užkorė jam ant sprando. Kokie tai buvo darbai! Reikėjo tik stebėtis, kaip dėdienė pru išsivadavo nuo visų rūpesčių!
Rolfas buvo pripratęs dirbti. Jis plušo be atvangos, stengėsi iš visų jėgų, bet greitai pamatė, jog niekada nesulauks pagyrimo, o vien tik bausmės.
Dėdės širdyje retai žybtelėdavo geraširdiškumo spindulėlis. Dėdienė buvo užkietėjusi girtuoklė. Greitai Rolfas suprato, kad tada, kai jis su savo motina kentė skurdą ir alkį, buvo laimingiausios jaunystės dienos ir kad jos niekad negrįš atgalios.
Kuo daugiau Rolfas žiūrėjo į giminaičius, tuo daugiau juose matė pikto. Jis buvo labai sukrėstas, kai vieną dieną sužinojo, kad vištos, kurias dėdė naktį parsivežė namo, atsikliuvo pas juos be jokios savininkų žinios bei sutikimo. Mikis juokėsi, pasakodamas apie savo žygį, ir net užsiminė, kad greitai vertėtų ir Rolfui pačiam imtis nakties darbo. Dabar berniukas aiškiai suprato, į kokius piktadarių namus jis, vargšas našlaitis, pakliuvo.
Iš pradžių šaunuolis dėdė nežinojo, ar tylusis berniukas yra iš tų, kurių reikia bijoti, ar iš tų žemesnių, kuriuos reikia nuolatos laikyti po padu. Nesulaukus jokio pasipriešinimo, Mikio drąsa greitai
augo, ir smūgiai pylėsi vis dažniau. Tačiau dėdės smūgiai nebuvo skaudesni už amžinas dėdienės priekabes ir barnius. Ši baisi aplinka griovė visa, ką gera jo širdyje buvo išugdžiusi motina.
Rolfas neturėjo kada bendrauti su kaimo vaikais, bet kartą jis atsitiktinai rado draugą.
Vieną pavasario rytą, dar prieš saulėtekį, jis, kaip papratai, ginė į mišką karvę ir labai nustebo pamatęs mojantį jam nepažįstamą žmogų. Eidamas artyn, vaikas pastebėjo, kad tas nepažįstamasis buvo aukšto ūgio tamsiaodis, lygiais juodais, vietomis pražilusiais plaukais, – be abejonės, – indėnas.
Žmogus padavė maišą tardamas:
- Įvijau į šitą drevę meškėną. Tu palaikyk maišą, o aš jį iškrapš- tysiu.
Rolfas mielai sutiko pagelbėti ir laikė maišą prie skylės. Indėnas tuo tarpu įsliuogė į medį prie kitos, aukštesnės drevės ir įkišo į ją ilgą lazdą. Drevėje kažkas subrazdėjo – maišas staiga išsipūtė ir pasidarė sunkus. Rolfas džiūgaudamas užrišo jį. Indėnas, linksmai šyptelėjęs, nušoko žemėn.
- Na, o ką dabar su juo darysite? – paklausė Rolfas.
- Mokysiu šunį gaudyti meškėnus, – atsakė raudonodis.
- Kur?
Indėnas mostelėjo Eizemuko užtvankos pusėn.
- Tai jūs tasai giedorius indėnas, gyvenąs prie Ebo uolos?
- Uh! Kai kas mane taip vadina. Bet mano vardas Kvonebas.
- Luktelėkit, aš grįšiu ir padėsiu jums, – staiga pasišovė Rolfas, nes nepaprastai mėgo medžioklę.
Indėnas linktelėjo galva.
- Jeigu manęs nerastum, tris kartus šūktelk, – tarė jis, permes- damas per petį trumpą pagalį. Ant jo, atokiau nuo nugaros, kabojo maišas su meškėnu.
Rolfas parginė karvę namo.
Į medžioklę jis pasisiūlė nepasvarstęs ir truputį paskubėjo. Dabar, užpultas aibės darbų, vaikinas suprato, kad jo neišleis. Jis visaip suko galvą, kaip išsprukti iš namų. Pagaliau nusprendė padaryti taip, kaip sako sena žmonių išmintis: „Ko nežinai, nedaryk!“ arba „Jei negali gražiuoju, daryk piktuoju.“
Taigi jis, dėdienei be perstojo niurzgant, pašėrė arklius, išvalė jų gardą, pamelžė karvę, apliuobė kiaules, palesino vištas, pagirdė veršelius, pakinkė arklius, prikapojo malkų ir sutempė visas į malkinę, išleido iš tvarto avis, supilstė pieną į pienpuodžius, įbėrė kiaulėms į ėdalą kukurūzų, išgalando virtuvės peilius, padėjo suplauti indus, pataisė tvorą, atnešė bulvių iš rūsio ir, baigęs visus darbus, vėl nuginė į mišką karvę, slapčia nutaręs susirasti indėną.
MEŠKĖNO MEDŽIOKLĖ ROLFUI BRANGIAI ATSIĖJO
Ne viena, bet kokios trys valandos praėjo, kol Rolfas pasiekė vadinamąjį Paipsteivo tvenkinį. Čia jam niekados neteko būti, bet, tris kartus trumpai ūktelėjęs, kaip buvo susitarta, išgirdo atsaką ir nuėjo į tą pusę. Kvonebas stovėjo ant aukštos uolos. Kai Rolfas priėjo, indėnas nusivedė jį žemyn iš pietų pusės į vigvamą. Atrodė, kad Rolfas žengė pirmąjį žingsnį į naują gyvenimą. Kai jis gyveno Redinge, keli seni kaimynai buvo medžiotojai. Jie gerai pažinojo indėnus ir pripasakodavo apie juos įvairių istorijų, girdavo raudonodžius, kad šie taikliai šaudą iš lanko. Rolfas savo akimis porą kartą buvo matęs keliaujančius indėnus, bet jie buvo purvini ir apdriskę. Tačiau šis indėnas kitoks. Jis neatrodė dabita, nes buvo apsirengęs kaip neturtingas fermeris. Nuo fermerio skyrėsi tik tuo, kad nenešiojo kepurės ir buvo apsiavęs mokasinais, papuoštais žaižaruojančiais karoliais. Vigvamas padarytas iš storos drobės, išpieštos šventais simboliais. Ant ugnies kabojo pailgas varinis katiliukas. Tokie katiliukai nuo seno gaminami Anglijoje ir parduodami indėnams. Mažesni indai padaryti iš liepos karnų ir beržo tošies. Šautuvas ir medžioklės peilis buvo baltaodžių rankų darbo, bet lankas, strėlės, sniegžengiai, tamtamas ir plunksnomis išpintas šautuvo dėklas buvo paties indėno pagamintas iš miško medžiagos.
Jie įėjo į vigvamą. Šunytis, nors dar jauniklis, užuodęs nepakenčiamą baltojo žmogaus kvapą, piktai suurzgė. Kvonebas plekštelėjo jam per galvą. Indėnų kalba tai reikštų: „Gulėk ramiai! Viskas gerai!“ Paskui, atrišęs dirželį, išvedė šuniuką laukan.
- Paimk! – šūktelėjo indėnas, rodydamas ant lazdos tarp dviejų medžių kabantį maišą. Šuniukas įtartinai pakreipė snukutį maišo pusėn ir suamsėjo, bet artyn Kvonebas jo neprileido. Rolfas mėgino susibičiuliauti su šunimi, bet viskas buvo veltui. Kvo- nebas tarė:
- Palik Skukumą ramybėje. Kai jis norės, pats raugaus. O galbūt jis niekados nepanorės.
Paėjėję du tris šimtus žingsnių į pietus, medžiotojai išėjo į lygumą. Čionai jie iškratė iš maišo meškėną, o šunį laikė už virvės tol, kol žvėriukas, atsigavęs iš baimės, pasileido bėgti. Dabar šuo buvo paleistas, ir jis, garsiai skalydamas, puolė paskui. Tačiau žvėrelis taip grybštelėjo šunytį, kad tas cypdamas atšoko.
Meškėnas dūmė kiek įkabindamas, o šuo ir medžiošis urgzdamas atsisuko ir antrą kartą pamokė šunį.Taip jiems besivaikant, besisukinėjant ir besipešant, meškėnas pribėgo mišką ir stabtelėjo po neaukštu sto- t
ru medžiu. Nuvijęs šunį trečią kartą, jis greitai įsikorė į medį ir susirangė tarp šakų.
Medžiotojai tiek kiršino šunį, kad jis kaip pamišęs laidė nasrus ir mėgino įsliuogti į medį. Juodu iš jo tiek ir tenorėjo. Taip pirmoji Skukumo pamoka ir pasibaigė. Šuo suprato, kad žvėrį reikia vytis, pajuto jo kvapą ir sužinojo, kad tas moka karstytis po medžius.
Paskui Kvonebas, apsiginklavęs šakota lazda ir virvės kilpa, įsliuogė į medį. Vargais negalais užnėrė kilpą meškėnui ant kaklo, kelis sykius timptelėjęs nutraukė žvėriuką ant žemės ir įgrūdo maišan. Parsinešęs namo, Kvonebas meškėną pririšo, kad ir kitą kartą galėtų pamokyti Skukumą. Kaip iš pradžių, taip ir antrą, ir trečią kartą Kvonebas būtų leidęs šuniui įvyti meškėną į medį. Indėnas numatė, kad vėliau leis jam pabėgti, ir tada Skukumas turės 
sekti pėdomis, o suradęs vėl priversti ropštis aukštyn. Iš medžio žvėriuką indėnas būtų turėjęs iškrapštyti kulka, kad šuo sužeistą meškėną galėtų pribaigti ir pasmaguriauti šviežia mėsa. Tačiau Skukumas paskutinės pamokos nesulaukė: meškėnas naktį pergraužė dirželį ir dingo. Rytą Kvonebas belaisvio vietoje rado tik antkaklį ir diržą.
Šitie dalykai, žinoma, nutiko vėliau, bet Rolfas džiaugėsi ir tuo, ką buvo matęs per tą vieną dieną. Medžioklė jį dar labiau pradėjo vilioti. Nei žiaurumo, nei atgrasumo medžioklėje Rolfas nematė: šiek tiek nukentėjo tik šuo, bet ir jis, atrodo, buvo patenkintas. Todėl viskas čia vaikinui patiko, ir jis troško kuo greičiau sulaukti tikros meškėno medžioklės, kai šuo bus visai gerai išmokytas. Ši trumpa akimirka buvo taip nepanaši į tą šykštų gyvenimą, nuo kurio jis prieš valandą pabėgo… Vien pagalvojus apie medžioklę, Rolfo akyse įsižiebdavo kažkokios laukinės liepsnelės. Jis buvo taip susižavėjęs, kad net nepastebėjo pašalinio žmogaus, kurį buvo sudominęs nepaprastas medžioklės triukšmas. Tačiau šuo tuojau užuodė svetimąjį ir staiga garsiai sulojo. Atsigręžę medžiotojai pamatė ant uolos už vigvamo stovint nepažįstamąjį. Nereikėjo net abejoti, kad tai buvo Rolfo dėdė, išpurtusiu veidu ir žilais ūsais.
- Šit kur tu, niekšingas vaikigali! Tai taip gaišini laiką! Na, palauk, aš tave pamokysiu!
Šuo buvo pririštas, indėnas atrodė esąs nepavojingas, o berniukas – išsigandęs, todėl dėdės drąsa augo kaip ant mielių. Mi- kis buvo atvažiavęs į mišką pasimalkauti, ir jo rankose tarsi juoda gyvatė rangėsi rimbas. Akies mirksniu tas rimbas švilptelėto ir kaip liepsnos liežuvis apsivyniojo Rolfui apie kojas. Berniukas iš skausmo sukliko ir pasileido bėgti, bet kietaširdis dėdė vijosi pridurmu ir pašėlusiai čaižė vytiniu. Indėnas, manydamas, kad nepažįstamasis – Rolfo tėvas, tik stebėjosi tokia žiauria meile, bet tylėjo – penktasis indėnų įsakymas leidžia tėvams elgtis su savo vaikais kaip nori. 
Keletą kartų Rolfui pasisekė išsisukti nuo žiaurių smūgių, bet pagaliau jis buvo įvytas į uolų plyšį. Dabar rimbas kaip įkaitinta geležis svilinte svilino vaikui veidą.
- Pakliuvai tu man dabar, – kaip įsiutęs bulius riaumojo girtuoklis.
Rolfas iš nevilties įtūžo. Jis griebė du didelius akmenis ir paleido vieną dėdei į galvą. Mikis pasilenkė, ir jam nekliuvo, bet antras akmuo pataikė į šlaunį. Kiteringas subliovė iš skausmo, o Rolfas, mikliai nustvėręs dar keletą akmenų, pagrasino:
- Žengsi nors vieną žingsnį artyn – užmušiu!
Išraudęs Mikio veidas pasidarė pilkas kaip pelenai. Jis įdūkęs piktai riaumojo ir sakėsi žinąs, jog Rolfą taip išmokęs indėnas. Na, tegul, ir šis savo susilauksiąs.
Žarstydamas į visas puses keiksmažodžius, urgzdamas ir spjaudydamas, šis užkietėjęs žilagalvis nenaudėlis nuklibikščiavo prie pakrauto važio.

LIK SVEIKAS, DĖDE MIKI!
Tik dabar Rolfas suprato, kad jo dėdė bailys. Žinoma, jis save kaltino, kad paliko visus darbus likimo valiai; todėl nusprendė tučtuojau grįžti namo ir viską sutvarkyti.
Kai grįžo, ir dėdienė sutiko su didžiausiais barniais, vaikas beveik ir burnos nepravėrė. Jis netgi būtų nusivylęs, jeigu būtų buvęs kitaip sutiktas. Prie tokių pasveikinimų jis jau buvo pripratęs, tad dabar tikrai pasijuto vėl esąs namie. Kantriai tylėdamas, Rolfas kibo į darbą.
Mikis grįžo tiktai vėlai vakare. Tą dieną jis vežė Hortonui malkas, todėl paslankiojo ir prie Kvonebo vigvamo. Tačiau pakeliui pasitaikė smuklė, tad namo senis grįžo visai bejėgis ir tik burbuliavo kažką sau po nosimi.
Rytojaus dieną buvo jaučiama besiartinanti audra. Rolfas atsitiktinai nugirdo, kaip dėdė besiplūsdamas pasakė: „Šitas nedėkingas neklaužada… tik duoną ir druską veltui gadina.“ Tačiau berniukui jis ničnieko nesakė, net dėdienė kokias dvi dienas nė karto jam nesudavė. Trečiąją naktį po to įvykio Mikis kažkur dingo. Rytą su juo atėjo nepažįstamas žmogus. Juodu parsinešė pintinę su vištomis. Rolfui buvo liepta neiti prie mažosios daržinės. Visą rytą berniukas ir nepriėjo prie jos, tik, progai pasitaikius, nuo šieno kaugės dirstelėjo į vidų ir pamatė dailų ristūną. Kitą dieną mažoji daržinė kaip ir anksčiau vėl buvo tuščia.
O tą naktį dėdė ir jo bičiulis, pasikvietę keletą draugų, surengė išgertuves. Gulėdamas Rolfas klausėsi lėbautojų šnektų ir nugirdo keletą padrikų užuominų. Nors ne viską suprato, bet šį tą numanė.
„Nakties darbas visada pelningesnis negu dienos“, – kalbėjo girtuokliai. Paskui vaikas išgirdo tariant savo vardą ir dar tokius žodžius: „Einam ir atsiskaitysim su juo.“
Rolfui dabar buvo viskas aišku: girtuoklių gauja, senojo mušeikos įkalbėta, rengiasi jį primušti. Rolfas išgirdo, kaip jie, kliuvinė- dami už kažko ir svyruodami, lipo laiptais aukštyn. Kažkuris pravebleno: „Paimk šitą bizūną!“ Berniukas suprato, kad jam gresia pavojus, o gal ir mirtis, nes girtuokliai nuo degtinės visai buvo apduję. Jis vikriai atsikėlė, užšovė duris ir, susukęs į ritinį seną sudriskusią gūnią, paguldė į savo lovą. Paskui susirinko visus drabužius ir, išlindęs pro langą, nusileido, kad galva būtų žemiau palangės; koja jis atsirėmė į sienos briauną. Taip įsitaisęs laukė, | kas bus toliau. Ant laiptų aidėjo lipančiųjų balsai. Lė- • • bautojai, kažką niurnėdami, paklibino duris, paskui smarkiai pastūmė ir įgriuvo su durimis į vidų. Rolfas
per palangę negalėjo matyti įsibrovėlių, bet jautė tarp jų esant ir dėdę. Į susuktą skudurų ritinį pasipylė bi- r zūno ir lazdų kruša. Jeigu jis pats būtų buvęs lovoje, tai nebūtų likę ir sveikos vietos. Piktadariai kvatojosi, lyg tai būtų buvusi didžiausia linksmybė, o Rolfui net kraujas stingo gyslose. Jis nučiuožė žemėn ir pasileido kiek įkabina kojos. Bėgdamas Rolfas jautė, kad šituos nelaimingus namus palieka amžinai.
Bet kur dabar dėtis? Nejučiomis berniukas pasuko į žiemius Redingo pusėn – šią vienintelę vietą jis tiktai ir težinojo. Nenuėjęs nė mylios, vaikas stabtelėjo: netoliese dunksančiame miške, kuris tęsėsi į vakarus Eizemuko pakrantėmis, amsėjo kurtas. Rolfas ir patraukė ton pusėn. Lengva surasti šunį, bet ne taip lengva rasti jo šeimininką. Tačiau šį kartą juodu nuo vienas kito buvo ne per toliausia. Rolfas tris kartus švilptelėjo, ir Kvonebas atsiliepė.
- Visam laikui atsisveikinau su ta gauja, – pasakė berniukas. – Jie šiąnakt kėsinosi mane užmušti. Ar neatsirastų kampelis pas tave kokiai porai dienų?
- Uh. Eime! – tarė indėnas. 
Tą naktį Rolfas pirmą kartą gulėjo vigvame po atviru dangumi. Jis miegojo ilgai ir nieko nejautė, kas dėjosi aplinkui, kol Kvonebas pažadino pusryčių.

SKUKUMAS SUSIDRAUGAUJA SU ROLFU
Rolfas manė, kad Mikis greitai atras jo slėptuvę ir už keleto dienų ateis su policininku parsivaryti atgal. Bet praslinko savaitė, viskas buvo ramu.
Kartą Kvonebas, eidamas per Mianosą, sužinojo, kad Rolfą žmonės matė einant į šiaurę, į Damplingo tvenkinio pusę, ir kad Mikis Kiteringas už arklių vogimą dabar patupdytas į kalėjimą ir galįs gauti keletą metų. Be to, dėdės žmona, dėdienė Pru, grįžusi į Norvelką pas savo gimines, o Mikio ūkis patekęs į svetimas rankas.
Rolfas neturėjo kur prisiglausti, todėl buvo aišku, kad jis ir toliau gyvens su Kvonebu.
Ar galėjo berniukas pagalvoti apie tokį džiaugsmą? Jis išsivadavo iš baisių despotų, kurie vos nesutrypė jo gyvenimo. Štai čionai tasai laukinis pasaulis, apie kurį jis tiek svajojo. Šičia jisai, kiek tik širdis trokš, galės mėgautis medžiokle, kuri jau magėjo jam namuose, bevartant aptriušusius „Robinzono Kruzo“ puslapius. Argi gali erelis skraidyti, kai jo sparnai surišti, – jis tik tada laimingas, kai, pakilęs nuo aukštos uolos viršūnės, lenktyniauja su kalnynų vėjais.
Lemtingosios meškėno medžioklės vaizdas giliai įsmigo Rolfo širdin ir neišdilo iš atminties. Meškėno kvapas dar ilgai jam primindavo praeitį. Nors tas žvėrelis pridarė visokių eibių, bet kartu atnešė jam laisvę.
- Kur eini, Kvonebai? – paklausė vieną rytą Rolfas, kai indėnas, atsikėlęs apyaušry ir pašildęs ant ugnies bū gnelį, žengė su juo iš vigvamo.
Raudonodis mostelėjo į uolą. Po valandėlės Rolfas pirmą kartą išgirdo himną tekančiai saulei. Truputį vėliau jis išgirdo „Laimingos medžioklės“ giesmę, paskui kitą – „Kai širdį slegia liū- desys“. Prabėgusio gyvenimo liūdni atsiminimai greitai blėso, ir nauji džiaugsmai užpildė Rolfo dienas.
Nors apie indėnus pasakojama, kad jie esą užsigrūdinę, bet Rolfas jau iš pat pradžių pamatė, jog jie nemėgsta vargti. Jie stengiasi savo gyvenimą padaryti kiek galima smagesnį ir ypač rūpinasi įsitaisyti kuo patogesnį guolį. Jau kitą dieną, Kvonebo vadovaujamas, Rolfas ėmė dirb- tis sau gultą. Juodu nupjovė dvi keturių colių storumo ir trijų pėdų ilgumo karteles. Dviejų drūtesnių, šešių pėdų ilgio pagalių galus neaukštai įkirto ir sukalė su trumposiomis kartelėmis. Paskui iš septyniasdešimt penkių gluosnio vytelių ir žievukių supynė trijų pėdų pločio ir šešių pėdų ilgio tinklą. Pririšus tą pintinį prie rėmų, išėjo minkštas čiužinys. Ant viršaus užkloję porą vilnonių antklodžių, juodu įrengė sausą, šiltą ir patogų guolį, pakeltą nuo žemės. Be to, prie gulto įtaisė neperšlampamą uždangalą. Jis kartu su palapinės drobe gerai saugojo ir nuo smarkiausių liūčių. Apie nepatogumus čia negalėjo būti nė jokios kalbos: naktį kvėpuoti tyru oru – grynas malonumas.
Žolės mėnuo – balandis – jau prabėgo, ir su savo svečiais, mažaisiais giesmininkais, atskubėjo dainų mėnuo – gegužis. Rolfas greitai pastebėjo, kad daugelis atlėkusių paukščiukų mėgsta giedoti naktimis. Labai dažnai nuo tamsių Eizemuko krantų atklysdavo pažįstamas vyturėlio balsas, kedro viršūnėje čirendavo laukų žvirbliukas, o besistiebiančiuose ant aukštų krantų medžiuose kvaksėjo kurapkos. Per naktį be perstojo kurkė aibės mažų varlyčių, vadinamų pavasario cypliukėmis, ir kažkur iš dangaus sklido keistas „pynt, pynt“. Kvonebas paaiškino, kad tai didžiojo balų paukščio – perkūno oželio – meilės daina. Tas oželis turįs išpūstą, į vėduoklę panašią uodegą, ilgą minkštą snapą ir tarsi elnio akis.
- Gal tai slanka? 
- Uh, baltieji taip jį vadina, o mes – Pe-deš-kei-andžiu.
Į mėnesio pabaigą atskrido naujų giesmininkų, o kartu ir daug lakštingalų. Krūmai prie lygumos visą mėnesį skambėjo nuo gelton- plunksnio šnekučio linksmo, bet padriko čiauškėjimo. Aplinkui miškas be paliovos aidėjo kažkokiu laukiniu, veržliu gaudesiu, atplaukiančiu tarsi nuo pat žvaigždynų. Besiklausant visų šitų garsų, Rolfo širdis iš džiaugsmo virpėdavo, ir gerklėje, atrodo, įstrigdavo ašarų kamuolėlis.
- Kas čia gieda, Kvonebai? – kartą paklausė jis.
Indėnas nieko neatsakė, tik papurtė galvą. Ir tada, kai tie garsai nutilo, jis tarė:
- Tai paslaptinga kažkokio paukščio giesmė. Aš jo niekad nesu matęs.
Po ilgos pertraukos berniukas vėl prašneko:
- Čia nėra ko medžioti, Kvonebai. Kodėl tu nenori keliauti į šiaurės miškus? Ten elnių knibždėte knibžda.
- Užsiklok šilčiau, šiąnakt vėjas pučia nuo jūros.
Medžiotojas nutilo. Abudu, įsmeigę akis į ugnį, valandėlę rymojo tylėdami. Staiga Rolfui į ranką bakstelėjo kažkoks šaltas ir šlapias daiktas. Tai buvo Skukumo nosis. Pagaliau šunelis baltaodį berniuką pripažino draugu.

Marius Abramavičius knygoje „Klajūno užrašai“ pasakoja apie Gruziją – valstybę pietų Kaukaze, rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, nuolat viliojančią keliautojus. Vieni dega smalsumu išvysti Kutaisio miestą, į kurį mitologiniai graikų didvyriai argonautai vedami Jasono keliavo ieškoti Aukso vilnos, kitus traukia paslaptingas Vardzios vienuolynas, XII amžiuje olose įkurtas legendinės karalienės Tamaros.

Knygos autorius Gruziją išmaišė skersai išilgai ir toli gražu ne turistų išmintais takais. Skvarbus fotografo žvilgsnis ir jautri dailininko siela padėjo pamatyti tai, kas ne kiekvienam, besilankančiam Gruzijoje, krenta į akis. Galbūt ir skaitytojai šioje knygoje iš naujo atras šalį, kurioje auga Troškimų medžiai.

…Paravanis – didžiausias Gruzijos ežeras, plytintis aukštikalnėse, – net vasarą neatrodo jaukus. Visokiais keliais teko važinėti, bet šitas – nuo Ninotsmindos vedantis link Radionovkos, – tiesiog nepralenkiamai nepakartojamas…

Tamsoje ieškom namo, kur gyvena žmogus, turintis raktą nuo stovyklavietės namelių. Aplink visi jau miega, tik šunys loja. Oho, stovyklavietė – tai meteorologinė stotis. Įsikūrusi aukštai kalnuose, ant ežero kranto. Pievoj tikros patrankos sustatytos, į lietaus debesis šaudyti paruoštos. Kai kurių namelių durys užrakintos, kai kurių kambarių langai išdužę, kiti tebėra įstiklinti. Ak, koks džiaugsmas, nes dabar naktis ir lyja čia, 2000 metrų virš jūros lygio.

Duris atidaręs vietinis meteorologas sako:

– Šioj Gruzijos vietoj iškrenta mažiausiai kritulių, tai pašaudom į debesis, kad nepralėktų nepaliję.

O lietus pila, nesiliauja. Man net sunku patikėti, kad būna ir kitaip.

Rytas išaušta ūkanotas. Šalta dulksna krinta ant veido. Plyti atšiauriai didingas ežeras. Tolumoje sniegu spindi Didi Abuli viršukalnė. Ir kelias, ir geležinkelis čia atrodo taip, lyg būtų nutiesti Marse…

Knygos “Klajūno užrašai. Gruzija” ištrauka:

Būna, kad apimtas azarto skrendu virš pasaulio, vis už jo kampo pasižvalgydamas.
Turinys
I. Gruzijos sostinė Tbilisis Kur sukiojasi permainų vėjai
11 „Šemdegi sadguri“ — kita stotelė
13 Lietaus miestas. Žaibai virš Tbilisio
19 Senamiestis. Pro spalvotus vitražo stiklus…
25 Bažnyčios. Religiniai subtilumai, vyriški ir moteriški
31 Tbilisio žiburiai. Šviesų jūra ir pomidorai patamsyje
33 Tbilisio pastatai. Armatūrų architektūra
37 Tbilisio gatvės. Kad kojomis kelią jaustum
43 Transportas. Požemio karalystė ir pėsčiųjų nepatogumai
51 Nepriklausomybės kaina. Keisti susitikimai
59 Menas. Lavinimasis laisve
75 Valdiškos įstaigos. Bus, tikrai bus…
81 Tbilisio žmonės. Dryžuotos, taškuotos, gėlėtos merginos
91 Valgiai ir gėrimai. Močiučių prekybos ypatumai
95 Pirkiniai. Naktinė nostalgija
II. Gruzijos regionai Ir serpantinais, ir siūbuojančiais tiltais
101 Tbilisio pašonėje. Žirgais aplink šventyklą
107 Kachetija. Tvirtovės pievų apsupty
121 Gruzinų karo kelias. Pėstute į laimę
129 Chevsurija. Delfų orakulo tradicijos
163 Žemutinė Kartlija. Tik prieš 1 700 000 metų
175 Garikula. Vėjų aitvarai
183 Kelias Tbilisis—Kutaisis—Batumis. Vienintelis tikrasis…
187 Geležinkeliu Tbilisis—Batumis. Dieną ir naktį, šviesoj ir tamsoj
189 Imeretija. Aukso vilnos beieškant
193 Rača. Tostais išpuošti kaimai
201 Chašuris, Boržomis, Abastumanis. Slėniais—tarpekliais
205 Samtskchė. Užgesusių ugnikalnių apylinkėmis
207 Džavachetija. Negi niekada nematei Vardzios?
211 Mingrelija. Varpai angelams iškviesti
215 Svanetija. Ledų kruša ir debesys po kojom
237 Kelias Batumis—Abastumanis. Nuostabus vargas
239 Adžarija. Batumio katės
261 Gonis ir Sarpis. Timūro rojaus sode netoli Turkijos sienos
281 Gurija. Mielas užkampis, menantis klestėjimo laikus
287 Žodynėlis

Mano mamai Nijolei

Gruzijos sostinė Tbilisis
Kur sukiojasi permainų vėjai
 
Šemdegi sadguri — kita stotelė
Nuostabūs žali kiparisai kopia į kalną, o šikšnosparniai nakties danguje tyliai siuvinėja tamsos raštus.
Pats vidudienis. Sustoju prie durų saulės atokaitoje.
Skambinu, skambinu, laukiu, laukiu. Jaučiu, dar akimirka — ir ištirpsiu.
Vilkšunis, pasirėmęs priekinėm letenom, laka gaivų vandenį iš fontanėlio. Laka, laka, laka…
TAMSA PRAPLYŠTA IR PLYKSTELI ŽIBURIAI. Jų daugėja ir netrukus prisipildo visas slėnis, apsuptas į dangų kylančių kalnų. Didžiulė bažnyčia ir blyksintis televizijos bokštas. Miestas, kurio nesumaišysi su jokiu kitu, net ir apgraibomis skrisdamas tamsoje. Lėktuvas apsuka ratą ir ima leistis staigiau, mirguliuojančios šviesos artėja, sklinda į puses visas. Kaip visada naktis, kaip visada tamsi. Laineris iš Vakarų lyg nakties paukštis leidžiasi į Pietų krašto pievą.
Juokdamasis dainuoju dėkingumo odę, pagaliau čia sugrįžęs.
O kadaise, pirmą kartą, į Tbilisį atvykau traukiniu. Pats pirmasis klausimas iš naktinio traukinio išlipus milžiniškoje nejaukioje geležinkelio stotyje: kas laukia manęs ten, už tamsių požeminių tunelių, kokie žmonės gyvena šiame mieste? Skambinu draugams, gaunu savo maršruto dėlionę: susirask metro ir važiuok iki Achmeteli stotelės.
Metro randu nesunkiai, bet prietemoje skendinčiame vagone — jokių schemų ir užrašų man suprantamomis raidėmis (praėjus trejiems metams — lygiai tas pats, užrašų lotyniškomis raidėmis neatsirado). Sėduosi į metro ir dairydamasis žiūriu ir klausausi.
Požeminis gyvenimas — tai abejingi, pavargę, susirūpinę veidai, žvelgiantys priešais save, į save, į niekur. Visas vagonas pilnas mieguistų žmonių, rytui brėkštant vidiniu žvilgsniu stebinčių savo gyvenimo paveikslus.
Garsiakalbis vis vardija stoteles, ir aš imu įsiklausyti į garsų sąskambius. Karebi iketeba — durys užsidaro, šemdegi sadguri — kita stotelė…
Išlipu paskutinėje stotelėje. Šita — mano. Dabar reikia nusigauti aukštyn, į šviesą.
Mane pasitinka gaudžiantis turgaus amfiteatras. Ant nusidriekusių į visas puses laiptų — prekeivių eilės: slyvos, pomidorai, šlepetės, kojinės, cigaretės, žiebtuvėliai, gėlės. Viskas, ko tau gali prireikti, — čia pat, po ranka. Visko čia daug, nieko netrūksta, gal tik tuščios erdvės.
2007—ieji. Miestas alsuoja nekalta atsigaunančia nepriklausomybe — nežinomybe. Pasibaigus Eduardo Ševardnadzės stagnaciniam valdymo laikotarpiui, gyvenimas keičiasi neįtikėtinai greitai ir niekas nenujaučia artėjančių kataklizmų. Saulė iš dangaus skliauto viską aplinkui nutvieskia vienodai ryškiai, nė vieno neišskirdama. Gruzijos gyventojams ateities horizonte regisi vien džiugios perspektyvos: tuoj įstosim į NATO, tuoj tapsim civilizuota Europos valstybe, tuoj gyvensim geriau. Tik neaišku, kada tas „tuoj“ ateis, ką reiškia tas „geriau“ ir už ką geriau.
Miestas išraustas ir asfaltuojamas, duobėti šaligatviai, žvyras po kojomis, dulkės, tvankuma, darda seni mikriukai, tik senamiestis tylus ir dar netvarkytas, duobėtos gatvelės kyla įkalnėn. šešėliai juodi, saulė akinama, grindinys akmeninis, žmonės žvelgia į mane atviromis akimis.
Iš pradžių nebuvo nieko — nei žemėlapių, nei schemų, kaip nori, taip ir orientuokis šiame dideliame mieste. Tik kokį ketvirtą kartą čia atskridęs ėmiau susivokti miesto plane, o paskui net ir taksistams rodydavau kelią. Dauguma jų — nevietiniai, į Tbilisį suvažiavę iš visos Gruzijos, daug ir karo pabėgėlių iš Abchazijos.
Atsidūręs svetimame mieste ir čia kiek pagyvenęs, kiekvienas ilgainiui atranda sau mielų vietų, aišku, jeigu jį domina ne vien centrinės gatvės ir pagrindinės šventyklos. Tbilisis turi nemažai panašumų su Vilnium — savo daugialype erdve, banguotu kraštovaizdžiu, jaukių vietų gausa. Tik „kalneliai“ aplink daug didesni.
Tbilisis lietuviui — tarsi vitaminai sielai. Kaip ir Vilnius — gruzinams. Tad pabuvęs čia, žiūrėk, ir vėl grįžtu — dar kartą ir dar. Kaupiu patirtį ir vaizdus. O gal žmogų traukia savo akimis pamatyti tai, ką sapnuose ir vizijose piešia vaizduotė? Neturi vizijų — tai ir nepamatysi.
Lietaus miestas. Žaibai virš Tbilisio
Eina moteris su raudonų rožių puokšte rankose.
Eina, puokštę į viršų iškėlusi, nuo kaitrios saulės prisidengia. Tbilisyje pats vidudienis. Vasara.
Šviesom besiplaikstanti audra virš miesto. Vieną akimirką žaibas zigzago botagu pliaukšteli per tamsiai melsvuojantį dangų — ir sidabrinė strėlė sminga tiesiai į televizijos bokštą.
Per lietų, per vėją šalia gatvės kažko laukdama stovi moteris — visa sustirusi, plonyte suknele, po lūžtančiu lietsargiu gūžiasi.
ŠIAIP JAU DAŽNIAUSIAI KARŠČIU ALSUOJANTIS TBILISIS 2010 metų spalį netikėtai virto lietaus miestu. Lašai barbena į skardą, liejasi iš dangaus nenutrūkstamais srautais. Bėgu po namų karnizais, bet negelbsti nei jie, nei platanai — pliaupia gaivalingai. Srautais, srautais, srautais pratrūko dangus. Tuoj tuoj nustos, sako man tbilisiečiai, bet nenustoja.
Tbilisis įsikūręs Gruzijos rytuose, prie Mtkvari upės. Vakaruose remiasi į Mtatsmindos, rytuose — į Machatos, pietuose — į Mtaborio ir Solalakio kalnagūbrius. Vėjai čia sukiodamiesi nešioja debesis jiems vieniems težinomomis kryptimis. Būna, kad atplaukia tamsus debesis, pakimba virš miesto, bet nepraplyšta — nuplaukia į kokį priemiestį ar link Jorio upės slėnio arčiau Azerbaidžano ir ten išsilyja.
Einu vakarėjančio miesto centru, į tolumas pasižvalgydamas, ir matau: nepaprastai gyvybingas juosvas ir keistai šviečiantis debesis artėja ir pakimba virš Mtkvari upės slėnio, paskui ima lėtai slinkti link naujumu spindinčio „Radisson“ viešbučio. Pablyksėdamas žaibais ir tarsi sustingęs, kontempliuodamas žvelgia į miestą, o aš po Respublikos aikštę vaikštinėdamas jį fotografuoju. Neįtikėtina. Žmonės ramiai vaikštinėja Šota Rustavelio prospektu su ledais rankose. Taksistai susėdę prie gatvės šnekučiuojasi, lyg nepastebėtų dangaus pertu rbacijų.
O aukštai virš miesto prasideda veiksmas. Tolumoje, virš Didubės mikrorajono, dangus jau susijungė su žeme ir netrukus čia, aikštėje, ima kristi didžiuliai reti vandens lašai, jie palaipsniui tankėja ir pereina į paatogrąžių liūtį. Žmonės pradeda bėgti kaip sulėtintame filme, taksistai slepiasi automobiliuose, o aš sėdu į geležinį autobusą numeris aštuoniasdešimt aštuoni ir važiuoju per miestą.
Stebiu pro langus dangaus ir žemės meilės performansą.
Užtvindytos gatvės kaipmat tampa kalnų upėmis, o dangus dar atsiunčia gausybę baltų ledo rutulėlių. Nemažų. Akimoju visos mašinos ima ropštis ant šaligatvių (aišku, išskyrus mano autobusą), ir netrukus jų jau prisigrūda gatvių pakraščiuose ir ant žolės. Policijos automobilis mirksėdamas ir žybsėdamas (o mirksi ir žybsi visada, kada tik sutinki gatvėje) ramiai sau stovi po liepa.
Vanduo semia prie kelio išsirikiavusius prekystalius, automobiliai tampa amfibijomis — lėtai iriasi gatve žemyn ir, nors ratai apsemti, vis dėlto sugeba išlaviruoti. Autobusas sustoja prie stotelės ir durims atsidarius keleiviai neria tiesiai į kliokiantį vandens srautą.
Man pasisekė: kol privažiuoju Saburtalo mikrorajoną Tbilisio pakraštyje, lietus kiek aprimsta. Šoku tiesiai po nedidelio kioskelio stogeliu. Autobusas nuvažiuoja, o vaidinimas tęsiasi.
Per gatvę bando pereiti mergina. Nors ji jau abejinga iš dangaus krentančiam vandeniui, kažkodėl tikisi išlikt pussausėm kojom. O srautai gatvėje — kaip plačioj kalnų upėj, tik salelės kyšo. Mergina šokinėja nuo vienos ant kitos, bet pakrantėj, prie šaligatvio bortelio, srovė plati ir gana gyli. Ji sustoja, dvejoja. O pro šalį lekia mašinos, iš po ratų ant praeivių trykšta įspūdingi fontanai.
Laukdamas, kol lietus kiek aprims, kioskelyje nusiperku saldumynų, paskui, ištaikęs akimirką, skuodžiu iki namų Pablo Pikaso gatvėje, į savo bičiulio dailininko Murtazo Švelidzės (pas kurį esu apsistojęs) dirbtuvę palėpėje. O iš čia prieš akis atsiveria vaizdas: vakarinės saulės nutviekstas kalnas, ant kurio stūkso televizijos bokštas ir dar tik statomas apžvalgos ratas, vaivorykštė per visą dangų ir blyksintys penkiajuosčiai žaibai, lakstantys į visas puses. Plykst — ir tą pačią sekundę sudunda griaustinis. Taip pliekia per ausis, kad net pritupiu ir žvilgteliu aukštyn, — regis, jis griaudi tiesiai man virš galvos. Žaibų botagai čaižo dangų, nesupaisysi nei kur jie prasideda, nei kur nueina.
Po valandėlės lietus liaujasi — ir staiga paskutiniai saulės spinduliai užlieja miestą, brūkšteli per didžiąją Samebos katedrą. Tada uždanga nusileidžia ir kaipmat sutemsta.
Pikaso gatvė, kur gyvena mano bičiulis Murtazas, driekiasi ties Saburtalo ir Nutsubidzės mikrorajonų riba. Toji gatvė, veikiau, akligatvis, — unikalus reiškinys. Vienas aktyvus menininkas pateikė miesto merijai siūlymą pavadinti ją ispanų tapytojo Pablo Pikaso vardu. Ir pavadino. Čia nuo seno kūrėsi dailininkai, statėsi namus—dirbtuves. Vidurinei Azijai kadaise reikėjo didelių vadų didelių portretų, taigi dailininkai, gavę didelius užsakymus, tokius portretus ir paišė už didelius pinigus, kurie paskui virsdavo plytomis, skiediniu, cementu, namais.
Artėjantis audros debesis
- O džinsų man tėvai nenupirkdavo, — prisimena Murtazas, — viską namui išleisdavo.
Užtai dabar jis gali džiaugtis. Kambariai — tikros galerijos. Ir svečiams vietos į valias, ir dvi didžiulės dirbtuvės pastogėj. Aplink ramybė, jokio mašinų gaudesio, o žvelgiant iš balkonų, atsiveria miesto tolumos. Už namo ir aplinkui — sodas su granatmedžiais, slyvom, figom, raitosi vynuogienojai. Tik pačią gatvelę rasti sunku.
- Man į Pikaso gatvę, — sakau taksistui. Jis pasižiūri į mane išpūtęs akis.
- Tai kad nėra pas mus tokios.
Septintą kartą atvykęs į Tbilisį, apsistoju Čuguretyje, pačiame gyvybingiausiame mikrorajone, netoli Mardžanišvilio metro. Išėjęs iš namo pro pagrindines duris, už dviejų metrų matau sėdinčius mašinų saugotojus. Jie — unikalus reiškinys Gruzijoje, nuolat budintys oficialiose ir neoficialiose automobilių stovėjimo aikštelėse, kurių čia yra visur, nes mašinos statomos kur tik įmanoma ir neįmanoma, net ant šaligatvių. Už penkių metrų — vaistinė, už aštuonių — maisto parduotuvėlė. Kitoje gatvės pusėje, kurią pasiekiu eidamas per perėją su šviesoforu (o jie labai reti šiame mieste), — dvi gruziniškos kepyklėlės, pilnos skanių obuolių pyragų, įvairiausio dydžio ir traškumo chačapurių (tešlos pyragėlių su skirtingų gruziniškų sūrių įdaru), lobio (tai chačapurio pusbrolis su pupelių įdaru) ir kitokių šviežutėlių kepinių. Interneto kavinė — už septyniasdešimties metrų, metro stotelė — už šimto. Net ligoninė, viena seniausių mieste, už dviejų šimtų metrų, bet, kaip vėliau išsiaiškinau, nuo pasiutligės ten neskiepija.
Netoliese įsikūrę vestuvinių suknelių nuomos salonai pramaišiui su dėvėtų drabužių parduotuvėlėmis. Net sendaikčių turgus — tik už kilometro, ant Saarbriukeno (anksčiau — Voroncovo) tilto. Vieną vakarą netikėtai atradau batų ir drabužių parduotuvėlę, tarp jos ir vaistinės — valiutos keityklos langelį, o už penkiolikos metrų — vaizdo ir garso prekių parduotuvę. Visų jų darbo laikas labai savarankiškas. Vakare eidamas matau vien tik nuleistas metalines žaliuzes, vienintelės vaistinės langai šviečia, mat ji kiaurą parą budi. Kartais atrandu ir juvelyrinę parduotuvę, ir turkišką krautuvę, ir grožio saloną. Ir ko tik čia nėra, ir ko gi man čia nereikia?

Ji buvo Saulės Karalienė…

O kaip ji švytėjo vilkėdama nuostabią perlais siuvinėtą suknią, apsisiautusi aukso spalvos Venecijos skraiste. Ji dalyvaudavo visose karaliaus rūmų šventėse, sėdėdavo šalia karaliaus Eduardo III, savo meilužio. Alisa Perers, vargšė našlaitė iš Esekso, būdama be galo sumani ir dėl karaliaus dosnumo tapo viena turtingiausių dvarininkių tuometinėje Anglijoje.

XIV amžiaus pabaigoje per maro epidemiją krito trečdalis Anglijos gyventojų. Karaliaus sostas braška – vis daugiau valdžios įgauna Parlamentas ir Sičio prekybininkai. Nors Eduardas III ilgai didžiavosi šlove, jis jau nusenęs ir prasiskolinęs. Tad karaliaus sosto šalininkai rezga planus, kaip susidoroti su naujais priešininkais ir veikliąja Alisa, jau tapusia vos ne tikrąja šalies valdove.

Naujas Vanoros Bennett romanas – vaizdingas ir dramatiškas pasakojimas apie viduramžių Angliją. Jame daug spalvingų personažų: valstiečių ir poetų, pirklių ir laisvai samdomų karių, maištaujančių kunigų ir princų. Pagrindiniai romano herojai – žavi energinga moteris ir taurios sielos vyras. Alisa liko gyva per maro epidemiją, nusinešusią į kapus visą jos šeimą. Ji patikėjo esanti neliečiama. Tačiau dideli siekiai ir sąžinė ne visada eina išvien.

Knygos “Žmonių karalienė” ištrauka:

Pirmas skyrius
Jie vėluoja į vakarienę. Jau temsta ir lauke uždegami žibintai, ledo gulbės tirpsta ir tarp sidabrinių padėklų teka srovelės. Visą kelią iki pat Vestminsterio rūmų juodu įnirtingai ginčijosi. Ir vienas, ir kitas sėdėjo susiraukę, paskendę mintyse. Iš šalies pažvelgus, pora gan keista: žmona aukšta ir grakšti, ilgakaklė kaip ta gulbė ant stalo, šioje didingoje aplinkoje aiškiausiai jaučiasi kaip žuvis vandeny, o vienintelis gerokai žemesnio ir kresnesnio vyro panašumas į meniškai iš ledo išskobtą gulbę, jau baigiančią ištirpti ir nutekėti per stalą, kad, šokiams dar nė neprasidėjus, jis visas jau išpiltas prakaito.
Filipa Čoser plaukia palei stalą į savo vietą, išdidžiai apeidama tarnus ir padavėjus, tarsi jie būtų nematomi, ir leidžia suprasti savo gyvenimo draugui, kuris gan nerangiai kita stalo puse skinasi kelią į vietą priešais ją, kad ji puikiai suvokia, kaip jiems dar toli iki tikrųjų rūmų didikų.
- Jeigu, — ji šaltai tik lūpomis ištaria šį žodį, nė viena raukšlele nesugadindama savo išpuoselėto grožio, ir vos pastebimai kilstelėjusi antakį atkreipia dėmesį į šios aplinkos prabangą, — jeigu tu turėtum bent dešimtąją dalį tos moters atkaklumo, mūsų gyvenimas būtų visai kitoks.
Jos vyras Džefris atsako jai neva nustebusiu žvilgsniu dairydamasis po menę ir žvelgdamas į stulbinamai prabangiai surengtą puotą, kokią sugeba iškelti tik ta atkaklioji moteris — karaliaus mylimoji. Paskui jis susirūpinęs suraukia kaktą. Pirštais nori persibraukti plaukus — ar bent jau mėgina, tačiau jie staiga pasmaukia skrybėlę, kurią pamiršo užsidėjęs. Jis greitai ją pasitaiso, bet ne itin vykusiai, ir sutrikęs pliumpteli ant suolo, nutraukdamas įsismarkavusį abipus sėdinčių vyrų pokalbį. Visas nukaista iš gėdos. Puola atsiprašinėti. Filipa žvelgia į jį, palinguoja galvą ir giliai atsidūsta.
Šokite, visi jūs, šokite, galvoja Alisa, žiūrėdama iš aukštai į prakaituotų veidų minią apačioje ir mėgaudamasi jų kančiomis. Nagi, aukščiau kojas, dar aukščiau.
Neįprastai šiltas balandžio vakaras. Tik prieš dešimt minučių Alisa mostelėjo ženklą sustumti stalus palei sienas. Ore tebetvyro šleikštus lajaus ir kiaulės taukų kvapas. Betgi tik pažiūrėkit, kaip ten visi apačioje įnirtingai šėlioja.
Sėdėdama savo krėsle ant karališkosios pakylos, ji neatsispiria malonumui įdėmiai nužiūrinėti žmones. Dvariškiai susimetę didelėn krūvon nirtulingai trypia sudėtingus saltarelo žingsnelius. Prakaito išpiltais ir švytinčiais veidais, jie straksi uždusę, šlapi po savo turbanais, sunkiais aksomo ir šilko rūbais. Iš paskutiniųjų stengiasi parodyti karaliui, kokie jie laimingi, ir slapčiomis dirsčioja į Alisą jam prie šono.
Alisa patenkinta vėduojasi vėduokle ir neatitraukia akių nuo niūraus Lankasterio hercogo, jo pašaipios grimasos. Prieš kelias minutes su raudonu apsiaustu jis atrodė orus ir didingas, o dabar jo veidą užliejęs raudonis nė kiek nesiskiria nuo rūbo spalvos. Jai malonu: net pats arogantiškiausias vyras pasaulyje sukandęs dantis strakalioja po menę, nė trupučio nenusileisdamas kitiems raudonskruosčiams dvariškiams noru įsiteikti karaliui — tėvui ir pokylio šeimininkui — ir parodyti džiaugsmą dėl Alisos sumanytų ir pasiūlytų pramogų.
Alisa pasisuka į karalių, hercogo tėvą ir pokylio šeimininką, ir sušnibžda tam į ausį įsitikinusi, kad hercogas ją mato. (Jau daug metų ji nori užmegzti draugystę su hercogu Džonu, tačiau šis, nemažai laiko praleidžiantis kare su Prancūzija, ja kol kas visai nesidomi. Tad tikrai nepakenks, jei hercogas pamatys, kad ji ima valdžią. O ji žino, kad valdžia žmones traukia.) Aišku, apačioje šokantys lordai neišgirs, ką ji sako jų valdovui, bet jie galės spręsti apie tai iš jos tono ir kreivos šypsenos.
- Ir iš kur jie turi tiek jėgų, — įveikdama tingulį sumurma ir vėduojasi. Ji viską puikiai apskaičiavo. Niekas nė nesitiki, kad Eduardas sumanytų eiti šokti, nebent staiga imtų ir užsigeistų. Metai jau nebe tie: stuktelėjo šešiasdešimt dveji, ir kadaise auksinė barzda jau pražilo. Taigi jis tik apsidžiaugs, jei per šokius ji sutiks pasėdėti šalia. Kodėl gi ne? Nėra prasmės šįvakar varytis nuo kojų. Rytoj svarbi diena. — Ir dar tokiam karšty, — tingiai priduria.
Alisai patinka, kad taip sklandžiai iš jos burnos liejasi prancūziški žodžiai, tarsi būtų jos gimtoji kalba, nors iš tiesų prancūzų ji mokėsi daugiau Stratforde prie Bovio nei pačiame Paryžiuje. Jai teko prie jos išlieti nemažai prakaito. Bet jeigu ji ko nors imasi, to sunkaus darbo tikslas yra pasilengvinti gyvenimą ateityje. Kai Eduardas, užuot atsakęs, smagiai sukikena ir patapšnoja jai per ranką, ji nusišypso dar plačiau.
Ne visada lengva dvariškiams įtikti, kad imtų linksmintis, tad šiandien tegu šoka pagal jos dūdelę.
Rytoj Eduardas pristatys ją pasauliui ir parodys tokią didingą jos šlovę, kokios Anglija dar neregėjo. Rytoj ir visą savaitę iš krikščioniškųjų kraštų suvažiavę samdyti kariūnai, princai ir hercogai turės progos stebėti prašmatniausią renginį, per jį pagaliau bus viešai demonstruojama Alisos Perers, kuri per savo dvidešimt penkerius gyvenimo šioje žemėje metus pasiekė neįtikimai daug ir pasieks dar daugiau, įtaka.
Rytoj rytą visi dvariškiai patrauks į eitynes Londono gatvėmis apsitaisę baltai ir raudonai, nes Alisa tas spalvas išrinko ir jomis bus puošiamasi visą savaitę. Didikai kartu su damomis, už auksinių kamanų laikančiomis jų žirgus, pasileis iškilminga procesija nuo šio balkono, nuo Tauerio kalvos aikštės, ir trauks tolyn Tauerio ir Čepės gatvėmis, tada pro Oldersgeitą iki plačių ganyklų ir iškilmių laukų netoli Smitfildo, kur paprastai rengiami riterių turnyrai. Ten kilmingi dvariškiai jos garbei surems ietis, o Sičio miestelėnai, pasipuošę spalvingomis livrėjomis, susirinks pažiūrėti, pašūkauti ir pasilinksminti. Ji, ir tik ji — Alisa Perers, ištisą savaitę bus vadinama Saulės Karaliene (pati sugalvojo šitą titulą), kaip Turnyrų Karalienė sės į auksinę karietą ir suksis visų įvykių sūkuryje. Ji pasipuoš brangakmeniais nusagstyta kepuraite ir vilkės Venecijos aukso spalvos apsiaustą, pamuštą raudona tafta, užsimes jį ant raudonos suknios baltais dryžiais, puoštos baltų perlų karoliais ir apsiūtos karališkųjų šermuonėlių apvadais, tik šįvakar ją atveš. Ji visus priblokš. Padarys neišdildomą įspūdį.
Atėjo laikas jiems — tiems dvariškiams ir londoniečiams — suprasti, kad šita moteris Aukščiausiojo Dievo valia ir dėl Anglijos karaliaus, vieno turtingiausių krašto žmonių, dosnumo (taip pat ir jos pačios finansinio įžvalgumo) nusipelnė šviesti kaip saulė iki pat gyvenimo pabaigos.
Ne, ne. Savo vietos ji tikrai nepamiršo. Ji niekada neims vaidinti ar manytis gimusi būti sosto karaliene. (Beje, kas jai būtų leidęs, jeigu ir būtų panorėjusi? Žmonės vis dar garbina senosios karalienės Pilypos, pasimirusios mažiausiai prieš aštuonerius metus, atminimą, bet Alisa tapo gerokai už ją viršesnė. Ne, Alisos gyslomis neteka nė lašelio karališkojo kraujo, nerasi jose ir kilmingo ar bent jau karžygių kraujo. Ji visai kitokia. Ji net nesivargina dėtis bejėge, priklausoma nuo karaliaus karaliene. Jai pernelyg brangi laisvė, kad svajotų tik apie sėdėjimą sudėjus rankas su brangia suknia ir šypseną iki gyvenimo pabaigos kvailai besistaipantiems riteriams.) Ir vis dėlto tik kvailys neatkreiptų dėmesio į jos kalambūriškai sukurtą didžiosios ceremonijos titulą, o londoniečiai tikrai ne kvailiai. Karališkasis Eduardo simbolis yra saulė. Jeigu Alisa Perers pasirinko būti Saulės Karaliene bent jau šią neprilygstamos savo šlovės savaitę, ji parodys visą karalienei priklausančią galią ir valdžią. Ką jau ką, bet valdžią, kuri tyliai ateina kartu su turtais, ji tikrai myli.
Dar būdama labai jauna ir gerokai iki pažinties su Eduardu, Alisa stropiai ėmėsi tvirtinti savo pozicijas šiame pasaulyje. Visus pinigus, kuriuos tik paveldėjo ar kurių kaip kitaip prasimanė, tuoj pat vėl kišo į naujų patalpų nuomą, visur graibstė atsiradusius laisvus ar nuomojamus žemės sklypus, rekonstravo, statė, kėlė kainą už nuomą, o už pelną vėl ką nors pirko. Tam turi Dievo dovaną. Jai sekasi stebėtinai puikiai — taip daug geriau, nei tik būtų pasitenkinusi mėgdžiodama tikrųjų rūmų damų gyvenimą ir tarp jų tapusi nepastebima. Siekti turtų jai buvo daug lengviau, nes visas pasaulis palengva pajuto, kad jos užnugary stovi blausi, beveik nematoma karaliaus apvaizda. Tai suvokę žmonės susidarė reikiamą nuomonę. Jie tapo sąžiningesni. Derėdamasis su Alisa, niekas nedrįsta sukčiauti, nes jos pinigų kapšas sunkėja, o nuomojamos nuosavybės daugėja. Jau seniai niekas nedrįsta jos maustyti.
Svarbiausias šios linksmybių savaitės tikslas — užsitikrinti tolesnį mėgavimąsi valdžia, kuri maitina ir saugo turtus, o Alisa juos vis dar kaupia — ir kaups net tada, kai Eduardas numirs.
Alisa jau susiprotėjo, kad tas užburtas sapnas, kuriame dabar gyvena, — jau beveik dešimtmetis ji išpaikintoji karaliaus numylėtinė, o pats senolis, visų ir visur mylimiausias Anglijos karalius, soste sėdi bene pusamžį, — greitai gali baigtis. Atrodo, niekam nerūpi ir niekas neplanuoja tolesnių veiksmų, nors visi žino, kad pasibaigus Eduardo karaliavimo erai gyvenimas smarkiai pasikeis. Teisybė, kaimo didikai niurzga dėl padidintų mokesčių karui su Prancūzija finansuoti. Bet jie ir toliau ne pagal išgales perka prabangius drabužius ir brangenybes, siaubia ir plėšia vieni kitų dvarus, tikėdamiesi nugvelbti iš panosės vieną kitą pievą ar ganyklą, o garbieji aristokratai ir toliau šoka, linksminasi ir rengia riterių turnyrus, prabangiai pasidabinę išdidžiai pakelta galva joja į karą ir grobia vieni kitų pilis. Atrodo, ir vieni, ir kiti aklai įsitikinę, jog toks gyvenimas truks amžinai, per visą auksinį Eduardo karaliavimo saulėlydį; kad stos taika, nors ir trapi, kad šalis vis vien daugmaž klestės, todėl visi ir toliau kemša į skrandžius vieversių liežuvėlius, meduje keptas povų krūtinėles ir žiūri, kaip ant begalybėn nutįsusių valgiais nukrautų stalų tirpsta ledo gulbės.
Tačiau kartais rytais, Eduardui bundant iš slogaus nakties sapno, Alisa išgirsta karalių šaukiant ją Pilypa, savo žmonos vardu, ar Izabele, savo mylimiausios, kietakaktės, aukštaūgės stipruolės, savo kvailės dukters vardu. Prie žmonių jis kaip anksčiau stengiasi būti toks pat žavus, charizmatiškas ir energingas, bet kitiems nematant, kai pasilieka vienu du, Alisa mato jį ir sutrikusį kaip kokį senuką ar suvokia, kad jis toks netrukus taps. Ji tvarsto jo besiplečiančią kojos opą, kuri vis niekaip neužgyja, aiškiai regi, kokia senatvinė jo negalia, ir supranta, kokia kvaila jo užgaida atnaujinti karą su Prancūzija. Juk jau seniai praėjo narsiųjų jo kovų laikai, o jis vis dar tikisi, kad ir velnias jam padės kaip toj gražioj jaunystėj laimėti ir nugalėti.
Taigi ji regi aiškų vaizdą. Jai reikia pagalvoti apie ateitį, kai Eduardo nebeliks. Todėl ji nusprendė, kad geriausias būdas apsisaugoti nuo neaiškaus rytojaus — susidraugauti su katruo nors Eduardo sūnumi. Aišku, gink Dieve, netapti jo meiluže, nes Alisa abejoja, ar princas, galįs turėti bet kurią moterį savo šalyje, užsigeis tėvo atstumtos gerbėjos, ir dar nebejaunos. Ji gana blaiviai žvelgia į save ir niekada neklysta; dėl putlaus kūno apvalumų, juodų garbanų ir raukšlelių ji nebe gražuolė. Alisa siekia pagarbos ir pripažinimo, siekia draugystės, kuri ilgam užtikrintų jai įtaką rūmuose ir leistų būti matomai, bet kartu suteiktų ir laisvės veiksmams, o šios jai reikia perkant naujas žemes ir kaupiant turtus.
Idealiausias kelias būtų išsikovoti pagarbą ir pripažinimą to Eduardo sūnaus, kuris po jo mirties taps Anglijos karaliumi. Tačiau kilmingasis Anglijos princas Eduardas, sosto paveldėtojas, karo didvyris, buvęs pietinės Prancūzijos valdovas, mylimas ir gerbiamas dvariškių, valstiečių ir net kareivių, Alisos akimis lygiai tiek pat piktavališkas ir kerštingas, todėl tokiam pasirinkimui jis netinka dėl kelių priežasčių. Pirmoji — jis turi žmoną princesę Džoaną, kuri jau seniai leido Alisai suprasti neturinti laiko bendrauti su nežinia iš kur atsiradusia pralobėle. Kita priežastis — Anglijos princui nebeilgai liko gyventi, jis lėtai merdi, nes serga sunkia Kastilijos vandenlige, prieš nežinia kiek metų, net Alisa nepamena, parsivežta iš karo žygio. Jis vis dar kabinasi į gyvenimą, tačiau Alisa abejoja, ar jam pavyks tapti karaliumi Eduardu IV. Kita vertus, nėra prasmės laukti, nes jeigu princas numirs, jai vis tiek koją pakiš jo sūnus Ričardas, dar visai vaikas, akylai saugomas savo nemalonios kivirčingos motinos, kadaise gražuolės, bet jau nuvytusios; putlios princesės lūpos ir šnervės iškart pabąla ir ima virpėti, vos ji pamato Alisą.
Taigi lieka dar vienas karališkosios šeimos sūnus — Lankasterio hercogas Džonas Gontas. Jis ana ten šoka visas išpiltas prakaito. Tai trečiasis sūnus, bet mirus broliui Lioneliui jis tapo antruoju, o kadangi broliui princui Eduardui, kaip matyt, šioj ašarų pakalnėj liko gyventi visai nedaug, Džonas Gontas greičiausiai taps vyriausiu karališkosios šeimos sosto įpėdiniu.
Anot garsiai neskleidžiamų spėlionių, tokiomis aplinkybėmis hercogas Džonas galėtų mėginti siekti sosto pats, nei užleisti jį mažajam sūnėnui, brolio vaikui. Kai kas bando pabrėžti įgimtą hercogo Džono kilmingumą, pagarbų jo veiksmų ir mąstymo konservatyvumą ir tvirtina, kad jis nesieks tapti karaliumi. O dauguma, priešingai, mano, kad sieks.
Savo išvaizda hercogas Džonas neabejotinai labai patrauklus žmogus. Jis moka grakščiai nulenkti dailų laibą savo kūną, jo akys gražios ir puikūs veido bruožai, o balsas žemas ir valdingas. Jo elgesiui ir laikysenai būdingas įgimtas orumas. Tačiau Alisa abejoja, ar šis išorinis grožis bei žavesys slepia ir sielos grožį. Tokios nuomonės laikosi ir dvariškiai. Be to, hercogas Džonas jau ir taip taiko į vieną karališkąjį sostą, antrą kartą jis vedė paveldėjimo teisės neturinčią Kastilijos princesę. Savo korespondencijoje jis pasirašo „Jo didenybė Kastilijos karalius“, nuolat grasina grįžti į Kastiliją ir užkariauti žmonos šalį (aišku, Anglijos mokesčių mokėtojų sąskaita). Antra vertus, žmonės įtariai svarsto ir kitą variantą: ar princas, būdamas toks godus sosto ir valdžios, leisis į tolimus žygius ir lengvai atiduos gerokai garbingesnį ir didingesnį Anglijos karaliaus sostą, kai atsiras proga jį iš po nosies nugriebti? Aišku, kad tokios progos jis neatsisakys.
Tai, kad žmonės tikisi iš Lankasterio hercogo paties blogiausio, nors nei vienu, nei kitu atveju konkrečių įrodymų nėra, liudija, kad Džonas Gontas labai nepopuliarus. Alisa žino, kad ne be priežasties. Tai labai priekabus žmogus. Jis nuolatos glosto visus prieš plauką, kartais ir pats to nenorėdamas, bet dažniausiai tą daro tikslingai. Net ir Anglijos rūmų didikai laiko jį neįtikimai arogantišku. O turint omeny varžovus, kreivai šypteli Alisa, tai jau didelis laimėjimas.
Be jokios abejonės, pavaldiniai jo nemėgsta. Hercogui Džonui nepatinka tėvo finansinė priklausomybė nuo Londono pirklių. Užgaudamas ir įžeisdamas pirklių savimeilę, jis pernelyg daug koneveikia aristokratiškuosius didikus, keliaklupsčiaujančius prieš žemesnio rango dvariškius. Todėl tiek pirkliai, tiek mėlyno kraujo didikai turi svarią priežastį nekęsti hercogo Džono, nes per pastaruosius pragaištingai nesėkmingus metus, kai liga prikaustė prie patalo brolį, hercogas Džonas ėmėsi vadovauti Anglijos armijai Prancūzijoje ir ant jo pečių gula atsakomybė, kad prarastos bemaž visos Gaskonijos žemės, o šalis patyrė milžiniškų nuostolių. Kita vertus, visai neblogai, kad hercogas — turtingiausias žmogus Anglijoje, jis valdo žemes nuo sienos su Škotija iki pietinio krašto ir visur turi daugybę ištikimų draugų; jeigu ne pinigai, jis būtų niekas.
Džonui Gontui reikia ne tik pinigų. Jam reikia išmokti būti mylimam ir populiariam, juolab, pritariamai svarsto Alisa, jeigu vieną gražią dieną jis sumanys kovoti dėl Anglijos sosto. Alisos uoslė pinigams kužda, kad šiais laikais bet koks karalius turi prasimanyti pinigų ne tik iš savo valdų. Žemės mokesčiai jau toli gražu ne tokie kaip anksčiau, nes vos pusė valstiečių išgali dirbti laukus ir mokėti žemvaldžiams. Bajorai nuskurdo. Tad vienintelė tikra ir svarbi pamoka, kurią hercogas turėtų išmokti — kaip susidraugauti su Londono pirkliais; šie darosi tokie pat įtakingi kaip stambieji Italijos pirkliai prasiautus Juodajai mirčiai (kol karalius Eduardas, užkrovęs jiems milžiniškas karo skolas, nuvarė visus į bankrotą). Keletas pirklių yra turtingesni nei visi Anglijos didikai sudėjus krūvon. Hercogas Džonas turėtų liautis laikęs juos niekam tikusiais grabailomis ir vagimis. Jis turėtų juos gerbti kaip svarbiausius šiandienos Anglijos finansuotojus. Alisa įsitikinusi, kad šito jį išmokyti gali tik vienas žmogus — puikiai pažįstantis ir rūmų, ir miesto gyvenimą ir galintis išsamiai jam viską paaiškinti. Tas žmogus — ji.
Taigi Alisa jau visą savaitę svajoja apie įspūdingas pramogas, apie šitą, jos manymu, beprotiškai brangų riterių turnyrą, sužaižaruosiantį raudonom ir aukso spalvomis, apie dvariškių puotas kas vakarą ir vandentiekio vamzdžiais besiliejantį vyną Londono neturtėliams. Ši savaitė skiriama ne tiek pagerbti riteriškai karžygių tarpusavio meilei ar dvikovomis sužavėti negailestingas damas, kurioms jie stengiasi padaryti įspūdį, tai visų turnyro dalyvių pareiga; deja, pati Alisa tokioms riteriškoms kvailystėms neturi laiko. Renginio tikslas — visai ne linksminti ar juokinti dvariškius, juo labiau primesti Anglijos liaudžiai jos užsitarnautą karališkąjį statusą. Iš tikro šiuo renginiu ji trokšta tik vieno — padėti šiam žmogui atsitokėti.
- Mes turime ką nors sugalvoti, kad atplėštume žmonių mintis nuo karo, — dar per Naujuosius metus prasitarė jai Eduardas. Kaip visada žiūrėjo į ją neramiomis akimis, truputį kilstelėjęs aukštyn antakius ir lūpų kampučius, tarsi viltingai šypsotųsi ir būtų tvirtai įsitikinęs, kad jame kunkuliuojanti aistra pasieks jos sielą ir Alisa pasiūlys veiksmingą, netradiciškai keistą idėją, vertą karaliaus vardo ir jųdviejų nugyvento gyvenimo. — Turime nuraminti žmones, kad jie nešiauštų plunksnų prieš Džoną.
Alisa puikiai žinojo, ką jam atsakyti.
- Iškilminga procesija! Riterių turnyras! — nė nedvejodama jausmingai sukuždėjo ji, nušvitusi ir laiminga, tokia nuolat pasijusdavo šalia Eduardo. Sėdėdama šalia jo Alisa kvėpuoja naivios romantikos prisodrintu oru (o gal velnioniško linksmumo oru, nes jam turbūt būtų maloniau žinoti, kad kiti laiko jo patrauklumą truputį šėtonišku). — Surengsime riterių turnyrą — teprisimena šlovingąją Anglijos armijos didybę. Nemokamai kaip šunys prisilakę vyno ir prisivėpsoję į besikaunančius riterius, visi netruks pamiršti nesutarimus su Lankasterio milordu. Dar ilgai visi tik ūš ir gyvens šlovingosios praeities prisiminimais.
Tai girdėdamas karalius ėmė juoktis. Dieve, koks Eduardas gražus, kai kvatodamas šitaip atlošia galvą.
- Tik nereikia perlenkti lazdos, — perspėjo ji. Eduardas mėgsta paleist iš rankų vadeles. Kartais tenka priminti jam santūrumą. — Tik nereikia per daug sureikšminti milordo. Kai londoniečiai dabar apimti tokios nuotaikos, gali į renginį ir visai neateiti, manyti, kad kelias dienas reikės ploti tik jam vienam. Taigi… sugalvosime temą… lyg jis būtų niekuo dėtas. Ką nors nekalto… susieto galbūt su meile… nemokamai girdysime vynu… O antrą ar trečią turnyro dieną suteiksime jam progą pasižymėti, nes visi jau bus prisimėgavę šlovinga Anglijos didybe. Tada tikrai viskas nurims.
Žinoma, Eduardas jai pritarė. Alisa vėliau pati sugalvojo pavasario saulėgrįžos temą, Saulės Karalienės titulą ir, Eduardui pasiūlius, pati maloningai prisiėmė šitą vaidmenį; kur jau čia atsisakysi. Titulas jai nelabai rūpi. Jos galva, titulai — didžiulis apsunkinimas, našta; dėl jų žmogus tampa išskirtinis, matomas, tada bet koks išsišokėlis gali apmėtyti tave akmenimis. Alisa tvarko karališkosios šeimos ūkį nuo Vindzoro iki Šino ir Heiveringo prie Bovio rūmų, kiša nosį į šimtų tarnų pinigines ir asmeninį gyvenimą. Ji tokia svarbi persona, kad net pats popiežius skiria ją įvairioms diplomatinėms misijoms vykdyti. Bet per pastaruosius penketą metų, kai mirė Pilypa, jai nebuvo suteiktas oficialus dvariškio statusas, išskyrus neapibrėžtą seniai mirusios karalienės palydos panelės vardą. Ji ir šiandien neima giliai į širdį, kai žmonės nežino, kaip geriau ją vadinti — Jūsų šviesybe ar tiesiog ponia Perers. Tačiau karališkasis titulas suteiktų jai lengvabūdiško didingumo. Kol galės, Alisa mėgausis šiuo titulu, lygiai kaip nuostabia suknia, apsiaustu ir kepuraite, vertais gan apvalios sumelės. Jos galva, priimti dovanas niekas nedraudžia. O juo labiau, jei striuka, paprašyti dar.
Bus tikrai smagu. Viskas bus puikiai surengta (nes visur ranką pridės pati). Tačiau Alisos galvoje kirba svarbi mintis: ji tvirtai žino, kad baigiantis savaitei nesutramdomasis hercogas vis tiek bus priverstas pareikšti jai dėkingumą. Ir tada juodu su Džonu Gontu taps draugais.
Stebėdama žmones, Alisa užkliūva akimis už Filipos Čoser, kuriai kažin kaip pavyksta grakščiai trypti saltarelą. Pamačius šitą žavią ir gerai pažįstamą nugarą, Alisos širdis nervingai suspurda krūtinėje primindama, kad ir ta moteris toli gražu nesėdėjo sudėjusi rankų dėl savo padėties rūmuose.
Tai prisiminusi Alisa ramiai glosto raudonos suknios klostes ant kelių. Ranka atsargiai paliečia Eduardui alkūnę ir lėtai nubraukia per rankovės audinį, kad jis pamatytų jos pirštus. Kaip damos Alisos rankos ne itin gražios — per daug putlios ir stiprios. O kaip ji pradžioje krimtosi ir kankinosi (paklusniai sėdėdama prie karalienės Pilypos kojų ir siuvinėdama mažulyčiais dygsneliais siuvinį, baukščiai dairėsi iš po vešlių blakstienų į karalienės palydos damas baimindamasi padaryti kokią klaidą) sykį nugirdusi dvi dieviškai žavias paneles, sėdinčias ant minkštų pagalvėlių visai šalia ir tyliai besišnabždančias apie jos rankas. „Mėsos kapoklės, — nugirdo svetimos kalbos žodžius, paskui nudilgė jos pusėn svaidomi žvilgsniai ir pašaipūs šypsniai. — Keltininko irklai, meškos letenos. — Vėliau dar buvo sugėdinta. — O kokios čiurnos… „
Alisa prisimena, kaip tąkart sprogdama iš pykčio išpūtė akis. Viena panelė suprato ją klausantis pokalbio ir niuktelėjo draugei į pašonę. Abi mikliai palinko prie siuvinių. Tuomet Alisa dar neseniai buvo pradėjusi tarnauti karalienei ir neskyrė seserų. Abi buvo ilgakojės blondinės, oda anglams nebūdingos persikų spalvos (karalienė Pilypa mėgo apsistatyti žmonėmis iš Žemutinių šalių, tarp jų — ir Heno grafystės). Jos buvo perdėm savimi pasitikinčios ir tokios panašios, kad galėjai palaikyti dvynėmis. Pirmoji Alisai šovusi mintis buvo iškelti aukštai galvą ir kibti abiem į plaukus. Betgi ji ne tokia kvaila. Be to, dar nebuvo mačiusi, kaip čia moterys mušasi. Todėl tik sėdėjo šalia jų nuleidusi galvą, badydamasi adata pirštus ir mėgindama numalšinti jausmų dvikovą: kaip jai pasielgti — gėdingai paslėpti bjaurias rankas ar paleisti į darbą kumščius ir gerai aptalžyti žaviąsias sesutes. Ji virė neapykanta merginoms. Kartu ir džiūgavo: na, palaukit, dar išmuš mano valanda. Kol kas patylėsiu (bet paskui jūs atsiimsite).
Kaip negerai, kad tada norėjo slėpti savo rankas. Tai buvo puiki pamoka. Tegu jos rankos ir ne tokios baltos, grakščios, ne tokiais ilgais pirštais kaip Katerinos ar Filipos de Rojot, užtat jaunos, tvirtos ir gaivios. Dėl to jos ir patinka Eduardui. Ir dabar jis dažnai suima jos rankas. Iškelia aukštyn ir žiūri į jas savo balkšvomis akimis (nes šviesus jų melsvumas jau ima drumstis), ima glostyti. Alisos rankos kelia jam ilgesį.
Bet šįvakar ji ne dėl to nori atkreipti jo dėmesį į savo rankas. Visai ne dėl to sėdi šalia ir vis nepaliaujamai glostinėja suknią ar brūžina jam rankovę. Priežastis gal ir šita, bet ne svarbiausia. Galbūt prigimtinis Filipos de Rojot grožis privertė Alisą sunerimti dėl savo saugumo ir priminė dar vieną svarbų galvoje kirbantį klausimą.
Nors Alisos suknia pati puošniausia šioje menėje (ir neabejotinai dėl jos nusilpo kelių dešimčių siuvėjų regėjimas, kad būtų užbaigta laiku), jos pirštai ir riešai pliki, be papuošalų.
O galėtų apsikarstyti rankas ir pirštus brangenybėmis, derančiomis prie tūkstančių perlų akučių, raibuliuojančiomis gijomis prisiūtų prie dailaus šilko.
Ant kaklo irgi jokio spindinčio vėrinio. Jokių brangenybių plaukuose, tik žvilganti plono auksinio siūlo gija, kuria persiūtas tinklelis, prilaikantis juodas garbanas po kepuraite.
Tiesiog baisu, kad ji nieko nesegi. Tarsi nuoga. Beveik nepadoru.
Kai Eduardas vis delsia pažvelgti į jos pliką ranką, Alisa ją uždeda jam ant riešo. Mėlynos gyslos; iššokę gumbai, dideli rudi šlakai. Tačiau prakaulus Eduardo veidas vis dar dailus, toks mielas ir kilmingas. Jis vis dar visų vyrų dievas. Jos karalius Artūras.
Eduardo akyse Alisa pamato sunerimusį žvilgsnį ir pagalvoja: jis jaučia, ką ruošiuosi jam pasakyti.
Jis ir pats beveik žino, ką ji sumaniusi ir kokios paslaugos tuoj paprašys. Juk Eduardas ne kvailas. Juodu turi tokį dovanų žaidimą: arba ji prašo jo, arba jis prašo jos, tada jis ištiesia ranką jai arba jinai jam. Abiem patinka derėtis. Abu žavi pinigai. Dėl to karalius ją ir myli.
- Kaip manote, ar su šita suknia aš tikrai panaši į Saulės Karalienę? — klausia ji ir, uždėjusi ranką jam ant peties, jausmingai ima braukti žemyn. Eduardas šypsosi ir iš malonumo net raivosi, lyg koks saulėje snaudžiantis katinas, kuriam kažkas kutena papilvę. Jis visur ieško malonumų. Ji mato, kad šokių aikštelėje Lankasterio hercogo akys įsmigusios į ją. Ji nekreipia į jį dėmesio. Telaukia savo eilės. — Jūsų šviesybe… sakykite atvirai.
Eduardas šypsosi puse lūpų ir prisimerkęs palinksta į priekį. Tačiau jis nežiūri nei į jos rankas, nei į pliką kaklą.
- Jūs esate grožio įsikūnijimas, mano meile, — sako jis. Bet Alisa jaučia jo linksmam balse sėlinantį šaltuką. — Kasdien vis gražesnė. Ypač šiandieną. Jūs priblokšite pasaulį.
- Net ir be papuošalų? — atsargiai tarsteli ji.
Eduardas neima dūsauti, bet nepažvelgia ir į akis. Kiek švelniau priduria:
- Mieloji mano, jūs turite papuošalų. Savų papuošalų. Ir netgi daug.
Alisa jam atsako:
- Tačiau prie šitos suknios karalienės Pilypos rubinai labai…
Nesiklausydamas jos žodžių ir meiliai šypsodamasis Eduardas pakyla iš vietos ir grakščiai nusilenkia jai virš galvos. Lankasterio hercogas žengia per pakylą ir eina prie jo stalo.
- Puikus pasirodymas, mano sūnau, — Alisai virš galvos Eduardas griaudžia sūnui.
Jis patenkintas gavęs progą užbaigti pokalbį su Alisa. Deja, brangūs mirusios karalienės papuošalai nėra oficialiai laikomi karališkosios šeimos brangenybėmis, nepriklauso valstybės iždui, tai asmeninė karalienės Pilypos papuošalų kolekcija. Todėl šalis nenumato rimtos priežasties, kodėl Eduardas negalėtų leisti Alisai ar kokiai kitai paprastai moteriai, meilužei, favoritei ar draugei jais pasipuošti. Alisai dažnai tekdavo šveisti tuos papuošalus. Anais laikais tai buvo viena jos pareigų. Paima, būdavo, juos į rankas ir užsisvajoja. Derina prie drabužių. Ji puikiai prisimena visus tuos papuošalus. Todėl ir nesiliauja jų kaulijusi iš Eduardo net ir tokiomis dienomis kaip šiandien, nors jį tai, akivaizdu, erzina. Vieną dieną, svarsto ji be jokios graužaties ar pagiežos, jis ims ir nusileis jai — kita vertus, kodėl ji negalėtų jais pasipuošti? Ji eina karalienės pareigas, tad kodėl jai už tai neatlyginti? Kokia nauda, kad jie guli papuošalų skryniose?
Ji puikiai žino, kodėl jis delsia. Eduardas trokšta išsaugoti žmonos atminimą, nesusieti savo prisiminimų su Alisos. Eduardui reikia dalykų, kurie jam primintų stambiakūnę šviesiaplaukę karalienę, kurią jis taip ilgai mylėjo. Jis nenori, kad kita moteris segėtų Pilypos papuošalus. Ir Alisa gerbia šitą jo pasirinkimą. Tačiau vis tiek nenustygsta. Nebūtų ji, jeigu neprašytų ko nors daugiau.
- …rubinai man labai tiktų prie suknios, — liūdnai užbaigia mintį Alisa.
Jos balsas prislopsta. Jokios prasmės stengtis. Nė vienas vyras jos nesiklauso.
- Naudojatės proga? — šiurkštokai ir nepagarbiai klausia hercogas Džonas, kai abu sustoja priešpriešiais šokėjų voroje. Nieko tokio, Alisa gali ir pašokti, jeigu šokis iškilmingas ir pagarbus basdansas, ir dar su hercogu. Jiedviem ir anksčiau yra tekę kalbėtis akis į akį, nes ji su Eduardu ir hercogo šeima yra drauge šventę ne vienas Kalėdas. Jos Vendoverio dvaras šiauriniame Londone visai netoli hercogo žemių Lankasteryje, tad jie beveik kaimynai. Tačiau dar niekad jis nėra viešai jos pripažinęs. Su hercogu prie šono Alisa nė kiek nesivaržo žengti į dvariškių minią: šie dėl savo kilmingos padėties išskirtinumo bando išvengti jos žvilgsnio. Tarp šokėjų Alisa mato ir abi de Rojot seseris. Jos kaip visada stebinamai žavios. Et, na ir kas? — staiga pralinksmėja Alisa. Mano gyvenimas vis tiek geresnis nei jųdviejų. Katerina Svinford liko našlė, turi nedidelį dvarą Linkolnšyre ir keletą padykusių vaikų. O Filipa ištekėjo už vieno iš karaliaus Eduardo eskvairų, išmintingojo lengvabūdžio Čoserio, bet niekas nemano, kad pora laiminga. Vos tik gimė antrasis jų vaikelis, mama galvotrūkčiais išbėgo pas Lankasterio hercogienę ir bjauriąsias jos Kastilijos freilinas, nes nieku gyvu nenorėjo sėdėti namie su vyru. Alisa mano, kad sesutės dabar labai norėtų atsidurti jos vietoje.
- Jūsų šviesybe, — nekaltai prabyla Alisa, — ką turite galvoj sakydamas, kad aš naudojuosi proga?
Dvylikos aštuntinių šokio ritmu Lankasterio hercogas kaip tik tuo metu žingteli atgal, bet įdėmus jo žvilgsnis byloja, kad pokalbis dar nebaigtas. Po akimirkos vėl suartėjus, žvelgdamas į jos puošnius rūbus, jisai sako:
- Jūsų suknia beveik tokia pat, kokią per Kalėdas vilkėjo Anglijos princesė… Tikriausiai nepamiršote. — Kilstelėjęs vieną antakį įžūlokai šypteli.
Aišku, nepamiršau, kantriai nuleidžia ji. Juk specialiai nusikopijavau princesės Džoanos suknelę. Kaip tik tam, kad mane pastebėtum. Argi neaišku? Princesė niekada nesirodo viešai
iškilmingose rūmų vakarienėse per Kalėdas; ji dalyvauja tik karališkosios šeimos šventėse. Tad niekas daugiau be šeimynykščių jos suknios nebus matęs. Eduardo regėjimas silpsta; jis beveik nebeskiria drabužių spalvų. Tegul šita išdaiga lieka tarp mūsų. Dabar turėtume arčiau glustelėti galvas, pamerkti vienas kitam akį ir slapčia pasimėgauti šaipydamiesi iš princesės. Paskui tu turėtum pasakyti: „Ei, Alisa Perers, juk mudviejų sielos giminingos. Kaip vienos ankšties žirnių.“
Tačiau balsu ji to nepasako, tik toliau flirtuoja. Pakėlusi antakius drąsiai apdovanoja jį plačia baltų dantų šypsena. Po kiek laiko droviai taria:
- Apie šį panašumą man dar niekas neužsiminė. — O tada vėl kilsteli lūpų kampučius.
Jai atsidėkojama skandalingai garsiai prunkštelint. Jau tikrai sulaukė jo dėmesio. Kraipydamas galvą šokio žingsneliu jis dėlioja kojas ir ne visai patikliai, bet pralinksmėjęs žiūri į ją.
- Ką darytumėte, jei ji staiga pasirodytų? — klausia jis.
Jo balsas skamba rimtai, bet jo lūpų kampučiai, visai kaip jos, niekaip nenusileidžia.
Alisa girdėjusi ir žino, jog hercogas Džonas Gontas myli brolį su broliene, ir labai liūdna, kad pasiligojus princui pastaraisiais metais jų santykiai atvėso. Visiems aišku: brolio šeima bijo, kad Džonas Gontas galbūt laukia princo mirties, o tada pasistengs paveržti sostą iš jų berniuko. Tačiau pats jis to tikriausiai neįtaria. Kalbama, kad jis labai pasiilgsta brolio ir jo šeimos. Tikriausiai žinodami, koks hercogas karštas senų pažiūrų ir senosios pagarbos šalininkas, niekas nedrįsta jam nė prasižioti, kodėl jo santykiai su brolio šeima atšalo, ir patarti pasiųsti tą siaubūnę princesę Džoaną kuo toliau.
Alisa galvoja: pastaba, kad čia gali pasirodyti princesė Džoana, manęs tikrai neišgąsdins. Ir hercogo ji linksmai paklausia:
- Ko jai čia?
Retoriškas klausimas. Abu gerai žino, kad Kento princesė Džoana dabar tūno namie kitoje Temzės pusėje, Keningtono rūmuose šalia išpampusio nuo vandenligės vyro ir septynmečio amžinai niurzgančio bamblio. O kadaise Kento princesė Džoana buvo tikra gražuolė. Kalbama, kad prieš daugel metų buvo net karaliaus Eduardo meilužė, bet ištekėjo už jo sūnaus, nors Eduardas apie tai neužsimena Alisai nė puse lūpų. Tačiau dabar Džoana nebegali girtis esanti gražiausia moteris Anglijoje; jau daug metų taip nebėra. Alisa prisiminė tai, vos pirmą kartą išvydusi Džoaną. Sulaukusi trisdešimties ji nebebuvo gražuolė, nors tuo metu sukėlė didžiausią skandalą krikščioniškose šalyse į trečius vyrus pasirinkusi karališkąjį pusbrolį — vaikystės laikų žaidimų draugą, akivaizdu, vildamasi užsidėti karūną, kai šis taps karaliumi. Dabar jai keturiasdešimt penkeri, ji stora ir nutukusi, o šviesiai mėlynos akys, kurias anksčiau apdainuodavo poetai, paburkusios ir piktos. Rūmuose ji mažai ir besirodo.
Alisa svarsto: mane ji vadina aukso ieškotoja. O kas ji pati? Tegu ir karaliaus dukterėčia, bet, gerai pagalvojus, ji irgi niekas daugiau kaip sena nenusisekusi aukso ieškotoja. Fortūna gan aukštai užkėlė Džoaną ant laimės rato, mestelėjo į svaiginančias valdžios aukštumas, bet netrukus vėl nubloškė žemyn ir negailestingai vargšelę sutrypė.
O tuo tarpu Alisa… Alisa kartais jaučia pro ausis švilpiant vėją, kai sklendžia aukštyn į aukso spalvomis žėrinčias aukštumas. Alisa mano, kad dabar Džoana tikrai nenorėtų išvysti gerokai jaunesnės moters, viešpataujančios jos vietoj — pasiekusios tai, ko jai pačiai nepavyko gauti. Juo labiau tokios jauniklės, iš kurios tiek daug metų šaipėsi ir kurią žemino.
Hercogas Džonas Gontas nenusuka akių nuo Alisos. Ji mato, kad savo lengvabūdišku elgesiu gerokai jį suintrigavo. Ji puikiai žino, kad tie, kas garsiai rėkia apie senąsias pažiūras, iš tiesų labai baiminasi naujovių. Tačiau ji tikrai nesitikėjo po šio arogantiško žmogaus kauke išvysti baikštaus drovumo. Jausdama tuoj nuskambėsiant paskutinį šokio akordą, Alisa skubiai ir bemaž raminamai priduria:
- …tad galite dėl to nesijaudinti.
Būtų klaidinga užtrukti ilgiau bent minutę, nors jai patinka regėti jo sumišusias akis, todėl ji mandagiai nusilenkia ir patraukia prie pakylos. Vargu ar įžūlokas jos elgesys galėjo hercogą sutrikdyti. Eidama per šokių menę, jaučia Džono Gonto žvilgsnį ir spėja, kad jis dar grįš, kad jam dar negana.
Kai jau visai sutemsta, Alisa pamiršta, kad neketino šokti. Nuo upės pučia gaivus vėjelis, Eduardas žiūri į ją nuo pakylos svajingai šypsodamasis ir klausydamasis spiegiamai aukštos liutnių ir cimbolų melodijos, o kresni tarnai, gyva grandine salės pasieniais apjuosę šokėjus, per gerą metrą vienas nuo kito pražergę tvirtas kojas, stūkso įaugę į akmenines grindis ir stipriai rankose laiko ugnies fakelus. Ore tvyro nerūpestingai kerinti nuotaika.
Alisa linksmai juokiasi ir išraudusi kaip visi svečiai protarpiais balsu džiugiai pritaria melodingoms dainoms, kartais net nuoširdžiai pliaukšteli delnais, kai apsigimusi šokėja Katerina Svinford sudėtingiausiu žingsneliu ir nepraradusi pusiausvyros suraito piruetą Lankasterio hercogui, o nuščiuvusi žiūrovų minia net sulaikiusi kvapą stebi jaunos našlės meistriškumą.
Šiuo metu Alisos dėmesio centre žvitriaakis Filipos de Rojot sutuoktinis. Tas vyras jai visad labai patiko. Jis taip pat nekilmingas. Jo tėvas buvo Sičio magnatas, vyno pirklys, ir iš jo truputėlį pašaipios šypsenos ji jaučia, kad kartais jam, kaip ir jai, nesivaldantys ir be galo išpuikę dvariškiai būna atgrasūs. Jis šluostosi nuo kaktos prakaitą ir kažką neaiškiai, bet nuoširdžiai kužda apie savo svainę:
- Tikra Terpsichorė… Sakykit ką norit. Šokio mūza. Taip gražiai šokti — Dievo dovana… Mano brangioji žmonelė taip pat puikiai šoka… — jis skubiai žybteli akimis ir nusilenkia, — ir jūs, mieloji ponia.
Alisa irgi nusilenkia. Linksmai pašiepdamas save, ponas Čoseris tyliai baigia:
- Gaila… neturiu tokios dovanos.
Alisa nekreipia dėmesio į duslų kojų trepsėjimą už durų, skambų ragų ir fleitų gausmą.
Kai pailsusių šokėjų gretos suliula ir prasiskiria, o minia nuščiūva, lyg gyvulių banda, pamačiusi atsėlinantį plėšrų žvėrį, Alisa pajunta pavojų.
Bet jau per vėlu.
Per nugarą nubėga šiurpuliai ir ji atsisuka.
Ant pakylos jai už nugaros Eduardas keliasi nuo stalo, žila jo barzda nudrikusi ant krūtinės, burna pražiota. Jis atrodo susenęs ir apstulbęs. Jo žvilgsnis įsmeigtas į duris.
O pro duris — kiek pirmėliau nuo ją atlydėjusios muzikantų, karių ir irklininkų grupelės — tiesiai prie Alisos per patį sausakimšos menės vidurį atlinguoja Anglijos princesė.
Kento princesė Džoana rankoje laiko brangakmeniais puoštą taurę vyno, taurę jai paskubomis įbruko patarnautojas. Ji to net nepastebi.
Princesė Džoana vilki savo raudonąją Kalėdų suknią iš taftos — lygiai tokią kaip Alisos, net su tokiais pat perlų gijų raštais.
Ji įremia į jaunesnę moterį tuščią, išgąstingą žvilgsnį.
Dvariškiai tyliai susispiečia į ratą, kai abi tariamai būsimos karalienės vienodomis kaip du lašai raudonomis sukniomis sustoja viena priešais kitą. Kento princesės Džoanos veide grimasa — lyg žiūrėtų į savo atvaizdą veidrodyje ir jaustų neapykantą. Pamačius princesę, Alisos kūną sukausto baimė, tarsi kas būtų perliejęs ją lediniu drumzlinu upės vandeniu. Ji junta prislopintą dvariškių jaudulį.
Jie trokšta dvikovos, pamano ji. Jie nori matyti mane pažemintą.
Ir Alisa tvirtai sugniaužia kumščius niekingam iššūkiui atremti. Reikia supykti.
Žvaliai šypsodamasi ji žemai nusilenkia ir gana garsiai, kad girdėtų bent pusė dvariškių, taria:
- Saulės Karalienė jus nuoširdžiai sveikina, ponia. Džiaugiuosi, kad teikėtės mus aplankyti…
Užuot mandagiai atsitraukusi, kaip šaukte šaukia visi jos instinktai, Alisa išdidžiai žengia į priekį ir grakščiai ištiesia ranką prie Anglijos princesės pūstos rankovės šilko.
Niekas nedrįsta kvėpuoti. Džoana turėtų atsakyti jai su ausį rėžiančiu mandagumu — bent jau taip pasielgti, jeigu ketintų pripažinti Alisą savęs verta rūmų dama.
Tyla trunka nenusakomai ilgai.
Džoana nesivargina pažerti mandagybių — nei ausį rėžiančių, nei kitokių. Ji išdžeržgia tik vieną sakinį.
- Jūs vilkite mano suknią.
Visi tyliai aikteli. Alisa skaudžiai junta į nugarą įsmeigtą Eduardo žvilgsnį. Net ir jis negali jai padėti. Teks pačiai suktis iš padėties.
Jeigu Džoana sumanys ją įžeisti, sunku pasakyti, kuo tai baigsis. Pernai per Bažnyčios susirinkimą Džoanos vyras įsiuto ant Kenterberio arkivyskupo, nes įtarė šį veikiau paklūstant popiežiui nei karaliui, ir taip užriko ant vargšo prelato: ATSAKYK, ASILE TU! — kad tas net sudrebėjo.
Alisa atlošia pečius, kad nedrebėtų. Ji nepasirodys apgailėtina žmogysta, kaip tas vargšelis arkivyskupas, kad ir kaip princesė su ja pasielgtų. Svarbiausia neparodyti išgąsčio. Šito ji išmoko prieš daugelį metų. Niekada neparodyk, kad bijai.
Ir ji drąsiai nusišypso. Norėdama sugauti Eduardo žvilgsnį ir nuo pakylos įtraukti jį į šitą košmarišką pokalbį, ji grįžteli atgal ir žvaliai, gal net truputį per daug žvaliai, pašmaikštauja:
- Žinote, kaip sakoma? Tokia ta mada — nieko nėra naujesnio ir geresnio už sena.
Vėl visi garsiai žiopteli ir nuščiūva.
Alisa laukia nedrįsdama net kvėpuoti.
Pagaliau nedrąsiai prasiveržia juokas. Alisa pajunta besikeičiančią dvariškių nuotaiką, jos pusėn krypstantį palankumą. Ji regi Eduardą — patenkintas linguoja galvą ir krizena. Alisa niekada neieško žodžio kišenėje.
Pavojus jau praslinko, lengviau atsikvėpusi raminasi Alisa. Juokas sumažina įtampą. Grakščiai žengteli į priekį ir, sukaupusi visą savo žavesį ir drąsą, ji vėl taria:
- Jūsų šviesybe, leiskite man…
Bet nespėjus jai paliesti princesės rankovės, taip standžiai prikimštos šaltai nirtulingos mėsos, apaugusios stambius kaulus, kad net siūlės braška, Džoana ranką atitraukia.
Vyresnioji moteris bemaž nustebusi iš aukšto pažvelgia į brangakmeniais puoštą taurę savo rankoje.
Staiga šliūkšteli vyną priekin.
Vos prieš akimirką Alisą buvo sukausčiusi baimė ir pažeminimas, pamačius paniekos kupiną princesės žvilgsnį, o dabar ištinka šokas. Jai per veidą ir krūtinę srūva tamsus skystis. Nuo jo graužia akis. Ji nieko nemato.
Ji visa aplieta vynu.
Alisa mirksi ir žiopčioja, o tamsus raudonas vynas varva nuo plaukų. Visa galva šlapia. Ji negali nė krustelėti, net pasukti į šalį akių. Nedrįsta pažvelgti žemyn ir pažiūrėti, kaip nepataisomai subjaurota jos suknia. Alisa bando praryti pažeminimą, kartu ir pyktį, vienas už kitą stipriau ledu ir ugnimi kunkuliuojančius širdyje.
Princesė, regis, suvokia perlenkusi lazdą. Bet tebestovi priešais Alisą su taure. Veidas bejausmis.
Alisa irgi stovi ir klapsi blakstienomis, per veidą varva vynas. Po kiek laiko ji pakelia ranką prie šlapios kaktos ir nuo akių nubraukia raudonų plaukų sruogą. Ji suvokia savo elgesiu užrūstinusi dvariškius. Jai belieka tik žiopčioti, mirksėti ir laukti, kol kas nors išdrįs atskubėti jai į pagalbą.
Akivaizdu, tai įžeidimas ne tik jai, bet ir karaliui. Negi šioje įnoringų garbėtroškų asilų minioje neatsiras nė vieno, pasiryžusio ginti jo garbės?
Tačiau, regis, niekas, net ir pats karalius, nesumoja, ką daryti.
Ir staiga po ilgos lyg visa amžinybė tylos pasigirsta silpnas, nosinis, atgailaujantis, kartu draugiškas ir vyriškas Džefrio Čoserio balsas, o netrukus ir jis pats nedrąsiai išlenda iš už princesės nugaros.
- Šimtąkart atsiprašau. Tūkstančius kartų meldžiu jus širdingai man atleisti! Koks aš nevėkšla! Netyčia sudaviau jums per alkūnę, Jūsų šviesybe Anglijos princese. Jūs nė nepajutote. Tikrai.
Jis grąžo rankas, lankstosi į visas puses ir dėbčioja į princesę, o jo balsas skamba taip graudžiai, taip atsiprašomai ir žaviai, kad dvariškiai nesusilaiko ir prapliumpa kvatotis. Jo akys labai gražios, o kai dar taip susijaudinęs, jose žybsi kibirkštėlės, jos spindi sąmoju ir išprusimu, ir Čoseris, kaip visada, atrodo neapsakomai žavus. Net ir pati Džoana, lygiai kaip Alisa, priblokšta savo elgesio, atsileidžia ir gerokai švelniau, beveik šypsodamasi pažvelgia į jį.
- Tai tik mano kaltė, tik mano. Pasitaisysiu. Betgi kaip? Gal piligrimo kelionė… į Jeruzalę? Ne, kokia iš jos nauda? Į Veneciją… pirkti šilkų naujoms jūsų ir ponios Perers suknioms. Į audinių turgų, gerai?
Alisa dar kartą nusišluosto ranka veidą. Žiūri pro vynu sumirkusius plaukus. Kaip jam pavyko? Paprastas kamerdineris sugebėjo visus prajuokinti, apžavėti šaunia šilkų pirkimo fantazija, priversti pamiršti pyktį. Tarsi koks stebuklas. Aišku kaip dieną, Džefris Čoseris nei gyvas, nei miręs niekada neįstengtų nupirkti šilkų net ir smulkiam Alisos Perers kūneliui pridengti, juo labiau už tokią menką dešimties svarų sterlingų per metus pensiją ir kasdienį grafiną nemokamo vyno. Betgi akivaizdu, tai tik skambios eilės. Jam nėra reikalo per daug dėl to jaudintis. Čoseris gali taukšti, kas užeina ant liežuvio. Iš jo niekas nepareikalaus tesėti žodžio dėl pažadėtos piligrimo kelionės. Juk tai gryniausia karaliaus vardą gelbėjanti improvizacija, ir dar kokia sėkminga. Net ir pro vynu užlietas akis Alisa mato dėkingumu tam žmogui už nuleistą garą švytintį karalių.
Eduardas mandagiai žengia į priekį, žemai nusilenkia Čoseriui ir be žodžių nusiveda vis dar nirštančią marčią ant pakylos, toliau nuo visų bėdų.
Minia sujuda, atsipalaiduoja ir vėl klega (bet niekas neskuba pažvelgti Alisai į akis). Užburtas ratas šokių aikštelės vidury staiga išsisklaido. Užgroja muzika.
Akimirksnį Alisa nesumoja, ką jai daryti. Pirmas prie jos prisiartina Lankasterio hercogas — tiesus ir aukštas kaip ietis, ilganosis rimtuolis — ir pasiūlo jai baltutėlę skepetaitę, šluosto ja paskutinius vyno lašus, o tada atkiša ranką ir pakviečia šokti. Kaip tikras džentelmenas jis padeda jai susitvarkyti. Be taktiškumo, jo akyse Alisa įžvelgia ir užuojautą. Netrukus ją išgirsta ir jo balse.
- Kartais Džoana būna… — vesdamas ją šokio ritmu prabyla jis, — kartais ji… — Bet jo balsą užgožia triukšmas.
Jis juk kilmingas dvariškis, prisimena ji, o ne koks prastuolis, galintis mirkčioti, traukyti pečiais ar juokauti. Tegu jis ir pagarbiai atskubėjo jai pagelbėti, vis tiek negali sau leisti daugžodžiauti ar burnoti ant brolienės.
Alisa linkčioja galvą, iš dėkingumo praradusi amą, ir galbūt pirmą kartą gyvenime nepajėgia ištarti nė žodžio; ji nesitikėjo tokios pabaigos, bet nujaučia užgimstant kai ką nauja. Plaukdama pro Džefrį Čoserį ji visai atsigauna ir jau gali linktelėti jam galvą ir nusišypsoti. Švytinčiomis akimis jis irgi jai nusilenkia. Pamerkia akį.
- Kodėl taip pasielgei? — smalsiai klausia Filipa Čoser savo vyrą.
Ji išniro iš minios ir sugriebė jam už rankos. Džefris stengiasi
neparodyti nuostabos. Žmona beveik niekada neprieina prie jo abiem išėjus į viešumą. Kartą teko išgirsti ją skundžiantis, neva jai nepatogu ir gėda kiekvienąkart lankstytis ir ieškoti jo ausies, kai nori pasakyti kokį niekniekį. Tai ji gana tyliai aiškino seseriai abiem apžiūrinėjant gobeleną, vis dėlto žodžiai nuskambėjo truputį per garsiai.
Nepagailėjęs žavesio iš savo arsenalo, Čoseris atsisuka į ją, atsilošia ir lengvai gūžteli pečiais.
- Et… juk žinai… — nerūpestingai taria ir nutyla susigriebęs, kad ir pats nežino kodėl. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai, bet akivaizdu, pasielgė kvailai, prisiimdamas visą Anglijos princesės rūstybę.
Net nepasakytum, kad Čoseris gan gerai pažįsta Alisą Perers. Ji viena iš tų žmonių, kuriuos visada sutiksi rūmuose. Pirmą kartą ją pamatė bene tą dieną, kai būdamas devyniolikos ar dvidešimties įkėlė čia koją. Pamena ją tuomet buvus gerokai už jį jaunesnę, atėjusią ne iš turtingos šeimos, o paprastą našlaitę. Tokiems beglobiams vaikams senosios karalienės užgaida dažnusyk iki gyvenimo pabaigos būdavo suteikiamas kilmingo dvariškio statusas. Ji nuo mažų dienų buvusi truputį išdykusi, nors visada sugebėdavo gražiai išsisukti. Ir jam tai patiko. Melsvose akyse žybsi velniukai, teikiantys jos išvaizdai žavesio, jos putlios trumpos rankos ir kojos, pablyškusi oda, juodi garbanoti plaukai, nuolat išsprūstantys iš po ankšto galvos apdangalo, daro ją patrauklią. Čoseris prisimena matęs, kaip sykį jaunutė Alisa sėdėjo bažnyčioje prie Žano Fruasaro ir tyliai šnibždėjo jam kažką į ausį, o kitas jaunas guvus karalienės metraštininkas (dar viena karalienės užgaida įsteigta pareigybė) net susirietęs prunkštė ir kvatojo. Alisa atrodė rimta ir susikaupusi, nors vargšelis Fruasaras beviltiškai stengėsi tramdyti juoką, nekratyti galvos ir netrūkčioti. Tikriausiai kaip tik dėl to karalienė ryžosi priimti Alisą į freilinas, nes Lankasterio hercogas vienai motinos palydos panelei buvo užtaisęs vaiką. Karalienė, duokdie jai amžiną atilsį, pati mėgo skaniai pasijuokti. Veikiausiai tas gebėjimas prajuokinti žmones ir padėjo Alisai įsitvirtinti rūmuose, spėja Čoseris, nors buvo gan aišku, kad ji niekada neišsiugdys kilmingos damos nuovokos. Ji tvirta. Alisa išsilaikė dvare ir pagaliau sulaukė karaliaus prielankumo, nors Čoserio Filipa su seserimi, — tos dvi klastingos katės primerktomis akimis, tos aristokratės, kupinos neapykantos autsaideriams, — kaip ir kiti miestiečiai su didžiausiu malonumu pliauškė apie ją negražiausius dalykus.
Ką gi, liūdnai svarsto Džefris Čoseris, prisimindamas akimirkas, kai Filipa ir jį nusvilindavo niekinančiu katės žvilgsniu ir aukštai užrietusi nosį ne itin pagarbiai pasijuokdavo iš nekilmingos jo šeimos. Turbūt štai dėl ko.
- Tiesiog norėjau visus nuraminti, — tyliai atsako jis žmonai.
Ši prisimerkia. Vos šypsosi.
- Gaila paleistuvės, — nors jos balsas skamba negrėsmingai, jis jaučiasi pažemintas vien dėl švelnios neapykantos. Ir žmona nuplaukia sau.
Džefris Čoseris stovi kur stovėjęs, dvariškiai kuždasi apstoję ratu, jų balsai skamba vis garsiau. Pagaliau jis suprato, kodėl užstojo Alisą Perers. Buvo jos gaila — vienos kaip pirštas, varvantis nuo galvos vynas, virpantys pečiai, o ta sena pabaisa spoksojo išvertusi akis trokšdama jai tik mirties; žmonės apstoję žiūrėjo į ją kaip į spąstus įpuolusį lokį ir troško kraujo. Būk linksma ir drąsi kiek nori, kokia iš to nauda, jei niekas neatskubės tau padėti.

Isabel Allende romanas „Begalinis planas“ – tai ryškus ir labai spalvingas pasakojimas apie Gregorijų Rivzą, keistuolio pamokslininko sūnų, kuris remdamasis sava patirtimi atskleidžia pusės šimtmečio Šiaurės Amerikos visuomenės gyvenimą.

Gregorijaus šeimos gyvenimo būdas klajokliškas, tad visiems tenka spaustis ankštame sunkvežimio kėbule. Tačiau vieną dieną sušlubuoja tėvo sveikata ir šeima įsikuria Los Andželo pakraštyje, ispaniškai kalbančių gyventojų rajone. Prisiglaudę bičiulių namuose Rivzų vaikai pirmąkart pradeda lankyti mokyklą ir įsilieja į vietos emigrantų vaikų būrį.

Taigi tėvas serga, o motina vaikams šalta ir abejinga, tad Gregorijus greitai susipažįsta su gatvės gyvenimu ir joje pelnosi duoną. Patyręs sunkią vaikystę, jis skinasi sau kelią margame Kalifornijos „ispanakalbių“ pasaulyje. Kol išmoksta gyvenimo pamokas Gregoris Rivzas nueina sunkų kelią – kovoja prieš socialinę neteisybę, rasizmą, Vietnamo karą, nepasotinamo godulio apimto pasaulio materializmą…

Knygos “Begalinis planas” ištrauka:

Vaikai susigrūdę, su gėlėmis rankose, nežinojo, kur jas dėti. Inmakuliada Morales įraudusi skara uždengė dubenį su papločiais, o Norą Rivz nukrėtė šiurpas. Gregorį persmelkė nuojauta, kad jo gyvenime atsitiko kažkas nepataisoma.
— Jau geriau jaučiasi, netrukus galės ir valgyti, — tarė Olga, pataisydama į veną įsmeigtą adatą.
Meksikiečiai imigrantai paprastai apsistodavo pas draugus arba gimines, kur dažniausiai jau gyvendavo kelios šeimos. Buvo nevalia nesilaikyti svetingumo įstatymo, pirmosiomis dienomis nesuteikti pastogės ir jų nepavalgydinti, bet vėliau kiekvienas turėdavo verstis kaip išmano. Jie plaukė iš kaimų ir miestelių į pietus nuo sienos, ieškodami darbo, nieko kita neturėdami, tik drabužius, kuriais vilkėdavo, ryšulėlį ant peties ir geriausius ketinimus — prasikurti toje Pažadėtoje Žemėje, kur, anot gandų, pinigai auga ant medžių, o sumanesnis žmogus beregint tampa verslininku ir važinėja kadilaku su šviesiaplauke gražuole glėbyje. Aišku, niekas jiems nesakė, kad ne visiems vienodai sekasi, kad, kai vienam nusišypso laimė, penkiasdešimt lieka juodą vargą vargti, o penkiasdešimt grįžta namo nukabinę nosį, tad jie patys nesuvokė, jog ne jiems teks darbo vaisiais mėgautis, jog jiems tik skirta praskinti kelią priešiškoje šalyje gimusiems vaikams ir vaikaičiams. Jie netgi neįtarė, kokie negandai jų laukia tremtyje, kaip juos išnaudos darbdaviai ir persekios valdžia, kiek pastangų teks padėti, kad
galėtų suburti šeimą, atsivežti vaikus ir senelius, kaip skaudu bus atsisveikinti su draugais ir niekada nebelankyti mirusiųjų kapų. Taip pat niekas jiems nesakė, jog veikiai jie pamirš savo tradicijas, užmiršties rūdys sugrauš visus prisiminimus, jie bus pažeminčiausieji tarp pažemintųjų. Tačiau, kad ir būtų žinoję, galbūt vis viena būtų keliavę į šiaurę. Inmakuliada ir Pedras Moralesas vadino save „šlapiais vielakirpiais“, panašiai kaip nelegalūs imigrantai buvo vadinami „šlapnugariais“, ir, mirdami iš juoko, pasakodavo, kaip nesyk kirsdavo sieną, kartais plaukdami per Rio Grandę, kartais karpydami spygliuotų vielų užtvaras. Atostogų dažniausiai važiuodavo į gimtinę, nelegaliai kirsdami sieną su įvairaus amžiaus vaikais ir netgi močiute, kurią atsivežė iš kaimo, kai, mirus vyrui, jai pasimaišė protas. Po kelerių metų jiems pavyko susitvarkyti popierius, ir jų vaikai jau buvo Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai. Prie stalo visada atsirasdavo vietos naujiesiems imigrantams, ir vaikai augo klausydamiesi pasakojimų, kaip vargetos bėgliai kerta sieną pasislėpę sunkvežimio kėbule su dvigubu dugnu, kaip šokinėja iš riedančių traukinių, šliaužia senais nutekamaisiais vamzdžiais, amžinai bijodami, kad juos sučiups policija, siaubingoji Migra , ir išsiųs atgal į tėvynę, kaip nusikaltėlius sukaustytus geležiniais pančiais. Ne vienas žuvo nuo pasieniečių kulkos, ne vienas mirė iš bado ir troškulio, ne vienas užtroško „kojotų“ sunkvežimių slėptuvėse, tų pačių „kojotų“, kurie lobdavo iš Meksikos veždami vargdienius kitapus sienos. Tuo metu, kai Pedras Moralesas pirmąsyk atvyko į Jungtines Valstijas, meksikiečiai vis dar puoselėjo svajonę atsiimti gringų užgrobtą teritoriją. Todėl nelegaliai pereiti sieną jiems atrodė ne nusikaltimas, bet teisėtas žygis. Pedras Moralesas tuomet buvo dvidešimties, ką tik atlikęs karinę prievolę ir, nenorėdamas sekti tėvo ir senelio, skurdžių Sakateko dvaro kumečių, pėdomis, nutarė keliauti į šiaurę. Taip atvyko į Tichuaną, kur tikėjosi gauti darbo kokiame nors ūkyje, nes amerikiečių fermeriai ieškojo pigios darbo jėgos, tačiau neturėjo pinigų, negalėjo laukti, kol bus sutvarkyti visi formalumai, nei papirkti valdininkų ir policininkų, be to, jam nepatiko tas užkampio miestelis, kur, jo akimis žiūrint, vyrams trūksta orumo, o moterims — padorumo. Jam nusibodo minti slenksčius beieškant darbo, o prašyti pagalbos ar išmaldos jis nenorėjo. Pagaliau jis nutarė pereiti sieną, žnyplėmis perkirpo spygliuotą vielą ir leidosi tiesiai ten, kur teka saulė, laikydamasis labiau patyrusio draugo nurodymų. Taip atsidūrė pietų Kalifornijoje. Pirmuosius mėnesius sekėsi prastai, užsidirbti duonos kąsnį buvo ne taip jau lengva, kaip sakyta. Ėjo iš vieno ūkio į kitą, skindamas vaisius, pupeles, rinkdamas medvilnę, miegojo pakelėse, geležinkelio stotyse, senų automobilių sąvartynuose, maitinosi duona ir alumi, kentė vargą drauge su tūkstančiais tokio pat likimo žmonių. Ūkininkai mokėdavo mažiau, nei sutarta, ir pasipriešinus kviesdavo policiją, amžinai medžiojančią nelegalius imigrantus. Pedras negebėjo įsikurti kur nors ilgesniam laikui, migracijos tarnyba lipo ant kulnų, kol pagaliau jis metė šalin plačiakraštę skrybėlę ir meksikietiškus sandalus, įsigijo džinsus ir kepurę su snapeliu ir išmoko angliškai pakeverzoti keletą sakinių. Šiaip ne taip įsitaisęs naujoje šalyje, grįžo į gimtinę atsivežti širdies draugės, su kuria buvo susižadėjęs dar vaikystėje. Inmakuliada laukė jo iškrakmolijusi vestuvinę suknelę.
- Visi gringai kuoktelėję: mėsą valgo su persikais, kiaušinienę — su uogiene, vedžioja šunis į kirpyklą, netiki Švenčiausiosios Mergelės Marijos, vyrai virtuvėje plauna indus, moterys gatvėje šveičia automobilius segėdamos liemenėlėmis ir mūvėdamos vien trumpomis kelnėmis, viskas matyti kaip ant delno, bet jeigu su jais taikstaisi, gali gyventi kaip karalius, — pasakojo Pedras sužadėtinei.
Jie atšventė savo vestuves pagal visus papročius, pirmąją naktį išmiegojo jaunosios tėvų lovoje, tam tyčia paskolintoje, o rytojaus dieną iškeliavo į šiaurę. Pedras turėjo truputį pinigų ir jau išmanė, kaip dera kirsti sieną, tad labiau pasitikėjo savimi, bet vis viena bijojo: troško apsaugoti žmoną nuo bet kokių pavojų. Sklido šiurpūs gandai apie plėšikus, vagystes ir žudynes, apie kyšininkus meksikiečių policininkus ir amerikiečių policininkų žiaurumą, — tokie gandai galėjo įbauginti ir didžiausią drąsuolį. Inmakuliada, priešingai, sekė įkandin vyro atsilikusi per žingsnį, nuo visų nelaimių Gvadalupės Švenčiausiosios Mergelės škaplieriaus saugoma, patylomis kalbėdama poterius ir išplėstomis akimis žiūrėdama į platųjį pasaulį, nelyginant į stebuklingą skrynią, pilną netikėtumų. Niekad kojos nekėlusi iš savo kaimo, ji nė neįtarė, kad keliai gali driektis be galo, tačiau niekas negalėjo jos palaužti, nei pažeminimas, nei nuovargis, nei namų ilgesio žabangai, ir kai pagaliau drauge su vyru atsidūrė varganame pensiono kambarėlyje kitapus sienos, jai atrodė, kad ji įžengė į dangų. Po metų gimė pirmas vaikas, Pedras gavo darbą Los Andželo padangų fabrike, o vakarais mokėsi mechaniko specialybės. Padėdama vyrui, Inmakuliada iš pradžių dirbo siuvykloje, paskiau namų darbininke, kol pagaliau teko gimdyti, likti namie ir auginti vaikus. Moralesai buvo padorūs žmonės, be jokių kliaučių, taupė pinigus ir mokėsi naudotis visomis įmanomomis gėrybėmis tame krašte, kur jie visada buvo ir bus svetimšaliai, tačiau jų vaikai jausis kaip namie. Jie gyveno visada pasirengę priglausti svečius, ir jų namai tapo laikinuoju prieglobsčiu svečioje žemėje. Šiandien aš tau, rytoj tu man, vienąsyk ką nors duodi kitam, kitąsyk pats gauni, tai prigimtinis gyvenimo dėsnis, sakydavo Inmakuliada. Jie įsitikino, kad svetingumas atsiperka, nuo jų niekada nenusisuko laimė, jiems niekad netrūko darbo, vaikai augo sveiki, gerų draugų vis gausėjo, ilgainiui jie įveikė vargą, kurį teko vargti gyvenimo pradžioje. Po penkerių metų Pedras atidarė savo automobilių taisyklą. Tuo metu, kai Rivzai apsistojo jų namų vidiniame kieme, tai buvo priemiestyje labiausiai gerbiama šeima, Inmakuliada globojo visus kaip motina, o Pedras garsėjo kaip pats teisingiausias bendruomenės žmogus. Aplinkoje, kur niekam neateidavo į galvą mintis kreiptis į policiją ar teismą ir spręsti savo ginčus, jis buvo taikytojas ir teisėjas, kilus nesutarimams ar kivirčams.
Olga sakė teisybę — bent jau iš dalies. Mėnesiui praslinkus po operacijos, Čarlzas Rivzas išėjo iš ligoninės savo kojomis, tačiau viltis vėl leistis keliais išblėso, nes buvo aišku kaip dieną, kad prabėgs labai daug laiko, kol jis atgaus sveikatą. Gydytojas liepė ilsėtis, laikytis dietos, nuolat tikrintis ir kuriam laikui — galbūt net keleriems metams — išmesti iš galvos mintis apie klajoklišką gyvenimą. Santaupos jau seniai baigėsi, be to, jie labai įsiskolino Moralesams. Pedras nenorėjo nė klausyti apie visus tuos reikalus, nes turėjo Mokytojui dvasinę skolą, kurią reikėjo atlyginti. Vis dėlto Čarlzas Rivzas buvo ne iš tų žmonių, kurie priima auką, nors ir geriausio draugo ir mokinio siūlomą, be to, nenorėjo toliau gyventi svetimų namų vidiniame kieme, tad pardavė sunkvežimį, iš pradžių nuėmęs garsiakalbį ir iškabą, nors ir kaip maldavo vaikai, matydami, kad galutinai gęsta viltis pasprukti iš mokyklos priespaudos. Už gautus pinigus, be to, dar truputį pasiskolinę, Rivzai nusipirko apgriuvusią trobelę pačiame meksikiečių kvartalo pakraštyje.
Trobelei suremontuoti Moralesai sukvietė talkon visus savo giminaičius. Gregoriui Rivzui tas savaitgalis įsiminė visam laikui, muzika ir valgiai visada jam siejosi mintyse su draugyste. Šeštadienio rytą pasirodė vilkstinė transporto priemonių, pradedant Inmakuliados brolio, augaloto vyro su užkrečiama šypsena, vairuojamu nedideliu sunkvežimiu, baigiant vora dviratininkų, giminaičių ir draugų, vežinų įrankiais ir statybinėmis medžiagomis. Moterys sustatė didelius stalus po atviru dangumi ir, pasiraitojusios rankoves, šoko gaminti valgius visam tuntui talkininkų. Skraidė nukirstos vištų galvos, augo kalnai kiaulienos ir jautienos, virė kukurūzų burbuolės, pupelės ir bulvės, kepė papločiai, žvangėjo peiliai pjaustant, kapojant, lupant daržoves ir kitokias gėrybes, tviskėjo saulėje dubenys su vaisiais, prietemoje savo eilės laukė prikaistuviai su pomidorais ir svogūnais, aštriais padažais ir guacamole . Iš puodų sklido gardūs valgių kvapai, iš butelių pylėsi tekila ir alus, skambėjo gitaros ir dainos apie dosnią žemę kitapus sienos. Berniūkščiai ir šunys zujo tarp stalų, mergaitės, kur kas stropesnės, talkino moterims, indus plovė kvailelis romaus azijietiško veido pusbrolis, suvaikėjusi močiutė, sėdėdama po medžiu, kikilio balsu pritarė dainuojančioms moterims, Olga nešiojo vyrams papločius su mėsos įdaru ir prižiūrėjo mažus vaikus. Vyrai smagiai dirbo visą savaitgalį nuo pat ankstaus ryto iki išnakčių, Čarlzo Rivzo ir Pedro Moraleso vadovaujami pjovė lentas, kalė vinis, alavavo. Tai buvo tikra šventė, skambant dainoms ir liejantis prakaitui, o pirmadienio rytą jau stovėjo namas tvirtomis sienomis, cinkuota skarda dengtu stogu, naujutėlėmis grindimis ir langais, kabančiais ant vyrių. Meksikiečiai išardė šventinius stalus, susirinko įrankius ir gitaras, susisodino vaikus ir dingo nelaukdami padėkos nei atlygio.
Kai Rivzai įėjo į savo naują būstą, Gregoris suabejojo, ar sienos tokios jau tvirtos — gal namas ims ir sugrius. Keli kambarėliai vaikams pasirodė nelyginant rūmai, nes ligi tol jie niekad neturėjo stogo virš galvos, miegodavo po atviru dangumi arba palapinėje. Nora virtuvėje pastatė žibalinę viryklę, savo kambaryje — seną rašomąją mašinėlę, o svetainėje, garbingoje vietoje, — prisukamą fonografą operoms ir klasikinei muzikai klausytis. Tuomet prasidėjo naujas gyvenimo tarpsnis.
Olga, nieko per daug neaiškindama, nutarė nuo jų atsiskirti. Iš pradžių liko gyventi Moralesų namų vidiniame kieme, prasimesdama ta dingstimi, kad klientams būtų labai toli gautis iki Rivzų namų; neilgai trukus išsinuomojo kambarį virš garažo kitame priemiesčio gale ir pasikabino iškabą, siūlydama aiškiaregės, pribuvėjos ir žiniuonės paslaugas. Gandas apie jos gebėjimus greit apskriejo priemiestį ir pasitvirtino, kai ji taip išmaniai išgydė vieną krautuvininkę, kad jai nustojo želti barzda ir ūsai. Tame krašte, kur netgi vyrams silpnai žėlė barzda, iš krautuvininkės buvo nežmoniškai tyčiojamasi, kol įsikišo Olga, savo pačios išrastu gėrimu išvaduodama ją nuo patyčių, beje, tuo pačiu, kuriuo gydydavo nuo niežų. Kai pagaliau barzdotoji pasirodė puikuodamasi švariais skruostais, pikti liežuviai paleido kalbas, kad apžėlusi ji bent akį traukusi savita išvaizda, o plynu veidu atrodanti kaip plėšikė. Taipgi pasklido gandas, kad žiniuonė sugebanti ne tik gydyti savo užkalbėjimais ir tepalais, bet ir pakenkti savo kerais, tad žmonės ėmė dar labiau ją gerbti. Džudė ir Gregoris dažnai eidavo jos aplankyti, o ir ji retkarčiais sekmadieniais per pietus pasirodydavo pas Rivzus, tačiau ilgainiui lankydavosi vis rečiau, kol pagaliau visiškai liovėsi. Pamažu netgi jos vardą nustota minėti, nes paminėjus rasdavosi savotiška įtampa. Džudė, apdujusi nuo tiekos naujovių, jos nepasigedo, tačiau Gregoris dažnai su ja susitikdavo.
Čarlzas Rivzas vėl ėmė manytis pragyvenimą tapyba. Žiūrėdamas į nuotrauką, galėdavo nutapyti gana panašų vyro portretą, o moterų paveikslus padailindavo: užtušuodavo amžiaus žymes, sušvelnindavo čiabuvėms ar afrikietėms būdingus bruožus, pašviesindavo odą ir plaukus, aprengdavo išeiginiais drabužiais. Kai tik pasijuto atgavęs jėgas, vėl ėmė sakyti pamokslus ir rašyti knygas, kurias spausdino savo lėšomis. Vargais negalais įveikdamas finansinius sunkumus ir kliūtis, atkakliai vykdė savo Begalinį Planą. Klausytojai buvo darbininkai ir jų šeimų nariai, daugelis jų nesuprato angliškai, tačiau pamokslininkas išmoko keletą svarbiausių ispaniškų posakių, o kai pritrūkdavo žodžių, lentoje kreida braižydavo savo schemas. Iš pradžių rinkdavosi tik draugai ir Moralesų giminaičiai, kuriems labiau rūpėjo iš arti pamatyti smauglį, nei klausytis filosofinių postringavimų, tačiau netrukus pasklido gandas, kad Dieviškojo mokymo daktaras labai iškalbingas ir moka „piešti tokius piešinius, kad sunku patikėti, žinai, reikia pačiam pamatyti, tik brūkšt pabrūkšt, ir baigta“, tad veikiai Moralesams nereikėdavo nė kviesti žmonių, prigužėdavo pilna salė. Patyręs, kokiomis sunkiomis sąlygomis gyvena kaimynai, Rivzas praleido kelias savaites bibliotekoje, studijuodamas įstatymus, ir netrukus, be dvasinės paguodos, galėjo suteikti naudingų patarimų, kaip plaukioti nežinomomis sistemos jūromis. Iš jo imigrantai sužinojo, kad, nelegaliai gyvendami Jungtinėse Amerikos Valstijose, turi tam tikrų pilietinių teisių, gali gydytis ligoninėse, laidoti artimuosius vietinėse kapinėse, nors paprastai veždavo mirusiuosius į gimtąjį kaimą, ir naudotis gausybe kitokių privilegijų, apie kurias iki tol nieko neišmanė. Tame kvartale Begalinis Planas varžėsi su katalikų apeigų spindesiu, Gelbėjimo Armijos būgnais ir būgneliais, naują ja mormonų poligamija, septynių vietinių protestantų bažnyčių ritualais: baptistais, su visais drabužiais šokančiais į upę, adventistais, sekmadieniais valgančiais citrinų tortą, ir sekmininkais, iškeltomis rankomis garbinančiais Šventąją Dvasią. Kadangi nebuvo reikalaujama atsižadėti savojo tikėjimo, nes Čarlzo Rivzo mokymas pripažino visas religijas, dvasiškasis tėvas Laragibelis, Lurdo Dievo Motinos bažnyčios klebonas, ir kitų bažnyčių kunigai negalėjo atvirai prieš jį kovoti, nors nuo pat pradžių visi sutartinai iš savo sakyklų paskelbė pamokslininką esant apsišaukėliu ir begėdišku apgaviku.
Kai tik Rivzai Moralesų namų vidiniame kieme iš sunkvežimio iškrovė savo mantą, Gregoris ir Karmena, jauniausioji Moralesų duktė, iškart tapo geriausiais draugais, iš pirmo žvilgsnio supratę vienas kitą, ir ta draugystė tęsėsi iki paskutinės jų gyvenimo dienos. Mergaitė buvo vieneriais metais jaunesnė, tačiau daug nuovokesnė, vėliau išmokė jį visokiausių gudrybių, kad nepražūtų meksikiečių priemiestyje. Gregoris buvo aukštas, lieknas, šviesiaplaukis, o ji nedidelio ūgio, putlutė, skrudinto cukraus spalvos oda. Vaikinas garsėjo neįprastais gebėjimais: galėjo papasakoti operų turinius, nupiešti National Geographic žurnale spausdinamus kraštovaizdžius, deklamuoti Bairono eiles; mokėjo medžioti antis, skrosti žuvis, akimoju apskaičiuoti, kokį atstumą per keturiasdešimt penkias minutes įveikia sunkvežimis, važiuodamas trisdešimties mylių per valandą greičiu. Viso to, deja, jam nelabai reikėjo naujajame gyvenime. Jis mokėjo įkišti smauglį į maišą, tačiau nebūtų sugebėjęs nueiti į krautuvę nupirkti duonos, ir, niekada nebendravęs su savo bendraamžiais ir nekėlęs kojos į klasę, nieko neišmanė apie vaikų žiaurumą ir rasinius skirtumus, nes Nora jam buvo įkalusi į galvą, kad visi žmonės geri, blogi tik išsigimėliai, ir kad visi lygūs. Gregoris tuo tikėjo, kol atsidūrė mokykloje. Jo odos spalva ir nuoširdumas siutino vaikus, šie užpuldavo jį pirmai progai pasitaikius, dažniausiai tualete, ir prikuldavo taip, kad jis likdavo lyg apdujęs. Ne visada būdavo nekaltas, dažnai pats prisišaukdavo bėdą. Drauge su Chuanu Chosė ir Karmena Morales prasimanydavo visokiausių šunybių, pavyzdžiui, iš šokoladinių saldainių švirkštu ištraukdavo mėtų įdarą, o vietoj jo įšvirkšdavo paties aštriausio padažo iš Inmakuliados virtuvės, ir jais pavaišindavo Martineso gaują, lyg siūlydami surūkyti taikos pypkę: būkime draugai, gerai? Paskiau turėdavo visą savaitę slapstytis.
Kiekvieną dieną, vos suskambėjus varpeliui, Gregoris kaip vėjas dumdavo namo, persekiojamas pasiryžusių jį nudobti berniūkščių gaujos. Jis buvo tokių greitų kojų, kad dažnai stabtelėjęs dar paerzindavo savo priešus. Rivzams gyvenant Moralesų namų vidiniame kieme, jis nieko nebijodavo, nes drauge su juo eidavo Chuanas Chosė, namai buvo netoli ir niekas neįstengdavo jo pasivyti, prireikus bėgti tokį trumpą kelią, tačiau, jiems persikėlus į naują būstą, atstumas dešimtkart padidėjo, o galimybė laiku pasiekti tikslą siaubingai sumažėjo. Jis stengdavosi bėgti vis kitu, trumpesniu keliu, pasislėpti kokiame nors užnarvyje ir kantriai laukti, kol persekiotojams nusibos jo ieškoti. Kartą jis įsmuko į parapijos bažnyčią, nes per tikybos pamoką dvasiškasis tėvas pasakojo, kad viduramžiais bažnyčios suteikdavo prieglobstį nelaimės ištiktiesiems. Tačiau Martineso gauja įbėgo iš paskos, puolė jį vaikytis, klykaudama ir šokinėdama per klauptus, kol pagaliau sučiupo prie pat altoriaus ir, abejingai stebint šventiesiems su auksuotos skardos aureolėmis, primušė ir suspardė. Išgirdęs riksmus, atskubėjo energingas kunigas ir išvadavo Gregorį, nuraudamas vaikams gaurus.
- Dievas manęs negelbėjo! — ne tiek nuskriaustas, kiek įsiutęs suriko Gregoris, rodydamas į kruviną Kristų virš altoriaus.
- Ką čia paistai? Argi aš neatbėgau tavęs gelbėti, nedėkingasis? — sušuko kunigas.
- Per vėlai! Žiū, kaip jie mane prikūlė! — rodydamas mėlynes, neatlyžo berniukas.
- Dievas neturi laiko užsiiminėti niekais. Kelkis ir nusivalyk nosį, — įsakė dvasiškasis tėvas.
- Jūs sakėte, kad čia saugu…
- Žinoma, jeigu tik priešas žino, jog tai šventovė, tačiau tie pramuštgalviai nė nenutuokia, kokią šventvagystę padarė.
- Jūsų sušikta bažnyčia niekam tikusi!
- Žiūrėk, ką sakai, nes į dantis gausi, nedėkingasis! — pagrūmojo kumščiu dvasiškasis tėvas.
- Šventvagystė! Šventvagystė! — tiek teprisiminė pridurti Gregoris, ir toji gudrybė atvėsino kunigui karštą baskų kraują, jis giliai atsiduso, maldydamas pyktį ir stengdamasis kalbėti šventam apdarui tinkamu tonu:
- Klausyk, sūnau, tau privalu išmokti gintis. Nesnausk, ir Dievas tau padės, kaip sako sena išmintis.
Nuo tos dienos šventasis žmogus, jaunystėje pats buvęs padauža savo kaime, nusivesdavo Gregorį į zakristijos kiemą ir mokydavo boksuotis nesilaikant jokių garbės taisyklių. Per pirmąją pamoką įdiegė mokiniui tris pagrindinius principus: svarbiausia — nugalėti, kas smogia pirmas, smogia du kartus, spirk į kiaušus, sūnau, ir teatleidžia mums Dievas. Šiaip ar taip, berniukas nutarė, kad bažnyčioje ne taip saugu kaip po Inmakuliados Morales sijonais, ir kuo labiau augo pasitikėjimas savo kumščiais, tuo labiau silpnėjo tikėjimas Dievo Apvaizda. Nuo to laiko kiekvienąsyk, kai prispirdavo bėda, skuosdavo pas savo draugus, per tvorą įšokdavo į kiemą, įbėgdavo į virtuvę ir laukdavo, kol Džudė ateis jo gelbėti. Su seserimi galėdavo drąsiai eiti kur tinkamas, nes ji buvo gražiausia mokykloje, visi berniukai buvo ją įsimylėję, ir niekam nebūtų dingtelėjusi kvaila mintis skriausti Gregorį, jai matant. Karmena ir Chuanas Chosė Moralesai bandydavo taikyti naują jį draugą su kvartalo vaikais, bet jiems sunkiai sekėsi, nes Gregoris buvo keistuolis, stebino ne tik savo odos spalva, bet ir išdidumu, užsispyrimu ir slėpiningumu. Vaikščiojo pilna galva pasakojimų apie indėnus, laukinius žvėris, operų herojus ir sklandančias apelsinų formos dvasias, apie Logus ir Vykdomuosius Mokytojus, apie visa tai, ko nenorėjo girdėti nei dvasiškasis tėvas, nei mokytojos. Be to, vos paerzintas jis nesitvardydavo, puldavo užsimerkęs ir sugniaužęs kumščius, mušdavosi aklai ir beveik visada pralaimėdavo, mokykloje buvo vienas tų, kurie gauna daugiausia į kailį. Visi tyčiodavosi iš jo, iš jo šuns, bjauraus sargiuko trumpomis kojomis, ir netgi iš jo motinos drabužių, nes ji rengdavosi senoviškai ir nešiodavo bahajų tikėjimo ir Begalinio Plano skrajutes. Tačiau labiausiai šaipydavosi iš jo jausmingumo. Visi berniukai buvo gerai išmokę savo aplinkos vyriškumo pamokas: vyrai turi būti negailestingi, drąsūs, valdingi, vieniši, greiti prie ginklo ir visa kuo pranašesni už moteris. Berniukai dar lopšyje išmokdavo dvi svarbiausias taisykles: vyras niekada niekuo nepasitiki ir niekada neverkia, nors ir kas atsitiktų. Tačiau, mokytojai pasakojant, kaip Kanadoje kailių medžiotojai vėzdais galabija ruonius, arba dvasiškajam tėvui užsiminus apie Kalkutos raupsuotuosius, Gregoris ašarų pilnomis akimis ryždavosi beregint vykti į šiaurę ginti vargšų gyvūnėlių arba į Tolimuosius Rytus misionieriauti. Mušamas, priešingai, nepraliedavo nė ašaros: būdavo toks išdidus, jog verčiau būtų sutikęs mirti nei puolęs prašyti malonės, — kaip tik todėl berniukai nelaikė jo visišku lepšiu. Šiaip jau buvo linksmo būdo, mokėjo griežti bet kokiu instrumentu, be paliovos šmaikštauti ir krėsti juokus, o per pertraukas neatsigindavo mergaičių, jos jį dievinte dievino.
Mainais į bokso pamokas dvasiškasis tėvas pareikalavo, kad sekmadieniais jis patarnautų per mišias. Užsiminęs apie tai Moralesų namuose, Gregoris turėjo ištverti begalines Chuano Chosė ir jo brolių pašaipas, kol pagaliau Inmakuliada juos užčiaupė pareikšdama, jog už šaipymąsi sūnus bus nubaustas — irgi turės patarnauti mišioms ir, garbė Dievui, tuo didžiuotis. Abu draugai nenoromis tarnaudavo bažnyčioje, smilkydami smilkalus, skambindami varpeliu ir lotyniškai kartodami maldos žodžius, budriai stebimi kunigo, netgi didžiausio susikaupimo valandėlėmis sekančio juos trečiąja akimi, kurią, pasak žmonių, turėjo pakaušyje, idant galėtų matyti tikinčiųjų nuodėmes. Kunigas labai džiaugėsi, kad vienas jų tamsaus gymio, o kitas šviesiaplaukis, tardamas sau, jog Dievui, be abejo, patinka tokia rasinė integracija. Prieš mišias vaikai paruošdavo altorių, o po pamaldų sutvarkydavo zakristiją; išeidami dovanų gaudavo anyžių duonelės, tačiau tikrasis atlygis būdavo apeiginis vynas, senas, saldus ir stiprus kaip cheresas, kurio jie slapčia priešokiais siurbtelėdavo. Vieną rytą jiedu taip įsismagino, kad nejučia ištuštino visą butelį, ir mišioms nebeliko vyno. Gregoriui dingtelėjo išganinga mintis išimti kelis centus iš aukų dėžutės ir nubėgti nupirkti kokakolos. Atplėšę skardinę, palaukė, kol išsivadės, ir tada supylė į taurę. Mišių metu vos nemirė iš juoko, ir netgi grėsmingi kunigo žvilgsniai jų nesutramdė — perdėm kuždėjosi, kikeno, niuksėjo vienas kitam į pašonę ir nederamu laiku skambino varpeliu. Kai dvasiškasis tėvas pakėlė taurę, ruošdamasis pašventinti kokakolą, berniūkščiai net pritūpė ant altoriaus laiptelių, netverdami juoku. Po kelių minučių kunigas, tardamas liturgijos žodžius, pagarbiai gurkštelėjo iš taurės ir iškart suprato, kad arba velnias bus prikišęs nagus, arba pašventinimo žodžiai taip paveikė vyną, kad pasikeitė jo molekulinė sudėtis, tačiau, būdamas praktiško proto, beregint atmetė tą mintį. Turėdamas ilgo gyvenimo patirtį, su nedrumsčiama ramybe toliau aukojo mišias, nė vienu judesiu neišsiduodamas, kad suprato, kas atsitiko. Neskubėdamas baigė apeigas, oriai išėjo, lydimas dviejų klupinėjančių patarnautojų, ir, vos atsidūręs zakristijoje, nusitraukė storapadį sandalą ir užkūrė jiems neregėtą pirtį.
Gregoriui Rivzui tai buvo pirmieji iš sunkių metų virtinės, baimės ir abejonių laikai, kai daug kas keitėsi, tačiau netrūko draugų, smagių šėlionių, staigmenų ir atradimų.
žoves ir gėles, kaip seniai svajojo. Prie pat skardžio, kur baigėsi
mūsų privati valda, jis surentė stoginę įrankiams ir kelionės reikmenims laikyti, nes vis dar puoselėjo svajonę kada nors įsigyti sunkvežimį ir vėl leistis kelionėn. Paskiau man liepė iškasti duobę, pareiškęs, jog, pasak vieno graikų filosofo, kiekvienas žmogus prieš mirdamas privalo turėti vaiką, parašyti knygą, pastatyti namą ir pasodinti medį, o tris pirmuosius reikalavimus jis jau įvykdęs. Iškasiau ten, kur jis man nurodė, nors ir nelabai noriai, nes nėmaž netroškau priartinti jo mirties, bet nedrįsau jo neklausyti nei juo labiau palikti įpusėto darbo.

„Nuostabu… ir kur kas verčiau už dešimtis žvalgybos pranešimų. Knygos negalėsite atidėti į šalį, ji privers virpėti, o baigę skaityti, išmanysite daugiau už prezidentus ir generolus.“

Ralph Peters

Pasaulis pažįsta Osamą bin Ladeną kaip labiausiai ieškotą mūsų laikų teroristą. Tačiau žmonės negimsta teroristais, o bin Ladenas taip rūpestingai slėpė informaciją apie save ir savo šeimą, kad beveik nežinome, kaip jis tokiu tapo.

Šioje knygoje su šiurpą keliančiomis smulkmenomis jo pirmoji žmona Nadžva ir jų ketvirtasis sūnus Omaras pasakoja, kaip Osama draudžia šiuolaikinius patogumus, įskaitant elektrą ir mediciną. Kaip kasdienė būtis tampa vis sunkesnė bei pavojingesnė. Jis dažnai išsiveda sūnus į ilgus žygius po dykumą be vandens ir aiškina, esą jie privalo išsiugdyti ištvermę ir kantrybę. Apie sūnų mokykloje patiriamas piktas patyčias sako: „Gyvenimas turi būti našta. Gyvenimas turi būti sunkus. Jeigu su jumis bus elgiamasi griežtai, išaugsite stipresni.“

Osamos bin Ladeno aistra smurtingajam džihadui vis stiprėja, o žmonas ir vaikus jis stumia nuo įprastos buities į grėsmių kupiną ir visiškai nenuspėjamą gyvenimą.

Knygos “Esu bin Ladeno sūnus” ištrauka:
Mūsų kraštuose dauguma merginų išteka jaunos. Įžengus į paauglystę, nerimstanti širdis skatino galvoti apie vedybas su Osama. Nors nieko neišmaniau apie suaugusiųjų gyvenimą, Osama patiko man viskuo – ir išvaizda, ir švelniu elgesiu, ir tvirtu būdu.
Musulmonų moterims įprasta tekėti už pirmos eilės pusbrolių; tokios sąjungos labai paplitusios, nes leidžia neardyti šeimos, nekelia grėsmės paveldimam turtui, jei šeima jo turi.
Osama taip žiūrėdavo į mane, kad buvau tikra: ir aš jam patinku. Vis dėlto niekada atvirai neaptarinėjome nei jausmų, nei vedybų. Rimtai svarstyti meilės ir santuokos reikalų mums patiems nederėjo, kol tam dar nebuvo pritarę mūsų tėvai, tačiau su Osama viskas judėjo labai lėtai.
Jo tylėjimas netrukus pradėjo erzinti. Norėjau, kad jis bent ką nors pasakytų, kad praneštų ketinąs kreiptis į mūsų tėvus dėl sužadėtuvių. Tačiau Osama ir toliau užsispyręs laikėsi pavyzdingo santūrumo! Tiesą sakant, kai mums tekdavo plepėti apie kokius mažmožius, jam, regis, būdavo sunku reikšti mintis. Pamenu, kaip žiūrėdavau į jo malonias akis, o pati galvodavau, kad mano pusbrolis drovesnis net už „mergelę skaistuolę, po šydu pasislėpusią“.
Galų gale, kai buvau maždaug keturiolikos metų, Osama sukaupė visą drąsą. Tai nutiko vasaros pabaigoje, po ilgos viešnagės
2 skyrius Gyvenimas po santuokos
NADŽYA BIN LADEN

mūsų namuose Sirijoje; tuo metu ištisas dienas leisdavome kartu. Jiems grįžus į Saudo Arabiją, Osama prakalbo su motina apie sužadėtuves. Tetą Aliją nudžiugino mintis apie sūnaus ir brolio dukters santuoką, nes mūsų šeimas tai dar labiau suartintų.
Mūsiškiame musulmonų pasaulyje kartais nelengvas vedybų derinimo procedūras paprastai pradeda moterys. Vos gimus sūnui, jo motina ima lankytis moterų susiėjimuose, niekada nepamiršdama tinkamos nuotakos paieškų. Rūpestingos mamos žvilgsnį atkreipia tik gerų šeimų, sveikos ir fiziškai patrauklios merginos. Atsiradus priimtinai kandidatei, abi motinos pradeda aptarinėti galimą santuoką. Jeigu jos lieka patenkintos, į derybas įsitraukia ir tėvai, sprendžiantys, koks bus kraitis – kartais tai ir brangūs papuošalai, ir net pinigai. Ateina laikas, kai ir būsimi jaunieji sužino vienas apie kitą. Ir sūnūs, ir dukterys paprastai pasikliauja tėvų nuomone apie vedybų partnerį, tad labai retai ištaria: „Ne“. Jeigu vis dėlto taip atsitinka, tėvai prievartos nesigriebia.
Laimė, mūsų atveju tokio rūpestingo planavimo nereikėjo. Pirmiausia, mes abu su Osama pažinojome vienas kitą nuo vaikystės; be to, teta Alija visiškai neprieštaravo, kad jos tvirtavalis sūnus dėl santuokos apsispręstų pats. Ji aptarė šitą sumanymą su mano tėvais, iš jų ta žinia pasiekė ir mane.
To pokalbio smulkmenų man jie niekada nepasakojo, klau- sinėdama būčiau pasirodžiusi nepagarbi. Tiesiog skrajojau iš džiaugsmo, kad Osama nori mane vesti, todėl labai nustebau, išgirdusi mamos abejones. Osama jai visada patiko, dabar ji prieštaravo dėl kur kas menkesnės priežasties. Mama nenorėjo, kad apsigyvenčiau taip toli nuo jos, ir maldavo:
- Nadžva, nesutik su šitomis vedybomis. Dukrele, noriu, kad būtum arčiau. Jeigu persikelsi į Saudo Arabiją, mūsų susitikimai taps retesni už tikrus brangakmenius.
Valandėlę žiūrėjau į mamą tylėdama. Ji buvo teisi: įsikūrusi Saudo Arabijoje, namie lankysiuosi retai, nes tais laikais žmonės keliaudavo kur kas mažiau negu dabar. Supratau, kodėl mama nusiminusi: juk arabei motinai dažnai bendrauti su vaikais ir anūkais yra vienas didžiausių džiaugsmų.
Be to, vedybos su Osama reiškė, kad turėsiu patirti ir kur kas ryškesnių pasikeitimų. Persikėlusi į Saudo Arabiją, veidą dengsiu šydu. Osama toks konservatyvus, kad mano gyvenimą reguliuos purdah – atskyrimas, ir beveik niekada nežengsiu už savo naujųjų namų sienų.
Nujaučiau, kad mano atsakymas mamai nepatiks, bet vis dėlto tariau tvirtai:
- Mama, tai mano gyvenimas. Nuspręsiu pati. Aš jį myliu. Ir tekėsiu už jo.
Apsisprendusi veikti, visada būdavau stipri. Niekas nesutrukdys man ištekėti už Osamos.
Tad taip ir nutiko: ištekėjau 1974 metais, būdama penkiolikos, nors netrukus jau turėjo sukakti šešiolika. Mano vyras buvo septyniolikos metų.
Vestuvių dieną buvau jauna, bet mąsčiau brandžiai ir tvirtai. Nieko nesibaiminau. Viskas klostėsi puikiai. Vestuvinė suknelė buvo balta ir elegantiška. Nuostabūs plaukai nepriekaištingai sušukuoti. Žinojau, kad esu labai graži, dar niekada taip gerai ne- atrodžiau. Be galo troškau, kad jaunikis būtų patenkintas mano išvaizda.
Vestuvės Sirijoje dažniausiai vyksta prašmatniai ir triukšmingai, tačiau manąsias tėvai surengė tylias, mūsų namuose, su nedaugeliu svečių, kad nežeistų konservatyvių įsitikinimų žmogaus, kuris turėjo tapti mano vyru. Ypač dėmesingai pasirūpinome moteris susodinti vienoje kambario pusėje, vyrus – kitoje. Po trumpos ceremonijos šitaip susiskirsčiusių svečių laukė gausios vaišės – įprasti siriški patiekalai, kepsniai, traiškyti kviečiai su karveliena, vynuogių lapai ir kibė. Buvo patiekta ir daug saldžiųjų patiekalų, bet aš nesijaučiau alkana, valgiau nedaug. Visas tas vakaras atrodė tarsi sapnas: esu moteris, ištekėjusi už vyro, kurį myliu.
Linksmybės buvo uždraustos. Nebuvo muzikantų, kurie dainuotų ar virpintų instrumentų stygas. Mėgstantys šokti buvo įspėti, kad kojų miklinti negalima. Juoktis ir pokštauti nepageidautina. Vakaras taip ir praėjo visiems besišnekučiuojant. Tačiau aš buvau laiminga, nes meili Osamos veido išraiška sakyte sakė, kad
jis manimi ir mano skoniu patenkintas. Šitaip mano gyvenimas, tam vakarui besibaigiant, iš vaikystės žengė į suaugusiųjų pasaulį. Visais atžvilgiais tapau ištekėjusia moterimi.
Netrūko ir nusivylimų. Nors Osama ir jo šeima trumpam laikui dar pasiliko Sirijoje, kad galėtume apsiprasti su pasikeitusiais mūsų santykiais, labai nusiminiau sužinojusi, jog mano vyras privalo grįžti į Saudo Arabiją be manęs. Dar nebuvo paruošti oficialūs mano kelionės dokumentai. Tokiems dokumentams gauti reikėjo laiko, nors santuoka mane susiejo su viena įtakingiausių ir turtingiausių tos karalystės šeimų. Užuot keliavusi kartu, turėjau pasilikti su tėvais, vėl būti mokinuke ir laukti, kol bus patvirtinta mano naujoji padėtis – Saudo Arabijos pilietė, Osamos bin Ladeno žmona.
Mama tokiu delsimu džiaugėsi kur kas labiau negu aš. Mane jaudino mintis, kad gyvensiu naujoje šalyje, troškau greičiau pradėti naują ištekėjusios moters gyvenimą.
Kelis mėnesius laikas slinko labai nerimastingai, veltui stengiausi sutelkti dėmesį į mokslus ir nekantriai laukdavau Osamos laiškų. Jo rašomi žodžiai liudijo, kad mano jaunasis vyras trokšta būti kartu su manim lygiai taip pat kaip ir aš.
Pagaliau, kai jau atrodė, kad tokio išsiskyrimo neištversiu, vieną dieną tėvas pranešė apie patvirtintą leidimą man apsigyventi Saudo Arabijoje ir gautus kelionės dokumentus. Netrukus Osama su šeima turėjo atvykti į Siriją išsivežti manęs į Džidą, nes man, musulmonei, nederėjo keliauti be globėjo.
Mantą buvau supakavusi jau seniai, tad liko tik laukti vyro, jo motinos ir patėvio. Sužinojau, kad mano tėvas taip pat keliaus su manimi ir pasiliks Džidoje, kol galutinai įsikursiu.
Ir štai pasigirdo beldimas į duris. Galų gale jie atvažiavo! Nors abu su Osama dar vienas kito drovėjomės, akimirka, kai išvydau savo vyro veidą, buvo viena laimingiausių gyvenime. Po vienos kitos dienos keliausime į Džidą.
Tą rytą, kai turėjome išvykti, laksčiau kupina energijos, tikrinau lagaminus, daug kartų su visais atsisveikinau. Aišku, suvokiau, kad nuo šiol gyvenimas niekada nebebus toks kaip anksčiau, tačiau iš laimės tiesiog nepajėgiau susitvardyti. Vieną akimirką pastebėjau, kokie prislėgti mano namiškių žvilgsniai, ir pasistengiau mažiau džiūgauti dėl to, kad išvykstu. Nenorėjau skaudinti šeimos, kuri man tokia brangi, ypač savo mielosios mamos. Vis dėlto, atėjus laikui atsisveikinti, gerokai skubinausi keliauti kuo greičiau.
Manęs laukė pirmas skrydis lėktuvu, bet baimės nejaučiau nė krislelio. Nuo pat mažens gyvenau tikėdama, kad mano gyvenimas – Dievo rankose. Šis tikėjimas padeda neprarasti savitvardos.
Nors mirties nesibaiminau, ta diena tapo man ypač įsimintina, kai viskas keičiasi akies mirksniu. Vyras tapo mūsų šeimos galva. Dažniausiai nuo jo sprendimų priklausys, kaip reikės gyventi man ir mūsų vaikams, jei jų turėsime. Mano gyvenimas bus suvaržytas, nebegalėsiu nei vairuoti automobilio, nei imtis kokio darbo už namų ribų.
Ir dar tie baisieji dangalai. Tai buvo pirmoji diena, kai visą kūną ir veidą paslėpiau po juodu apsiaustu ir šydu. Vilkėjau kuklią ir paprastą ilgomis rankovėmis suknelę, siekiančią žemiau kelių, iki blauzdų vidurio, tačiau konservatyvioje Saudo Arabijoje šito buvo negana. Toje šalyje jokiam šeimos artimųjų ratui nepriklausančiam vyrui nederėjo matyti nė lopinėlio moters kūno ar plaukų.
Buvau pasirengusi priimti tai, kas neišvengiama, nes teta Alija jau anksčiau padovanojo man ilgą juodą plevėsuojantį drabužį, vadinamą abaja, juodą skarą ir ploną šydą veidui. Abaja – paprastas drabužis ilgomis rankovėmis, priekyje atviras, be jokių sagų ar kabliukų. Kol buvome Sirijoje, nesisiaučiau tuo apdaru ant savo drabužių, bet pasekiau tetos Alijos pavyzdžiu ir vos įlipusi į lėktuvą visa užsidengiau.
Taip ir sėdėjau, nuo galvos iki kojų susisupusi į juodą audeklą. Miestuose gyvenančios Saudo Arabijos moterys nerodo savo akių, todėl ir mano veidą dengė juodas šydas. Staiga pasijutau dūstanti, užplūdo baugios mintys, kas bus prireikus atsistoti. Ar pajėgsiu matyti tiek, kad galėčiau saugiai eiti per minią? O jeigu suklupsiu ir pargriūsiu, prispausdama kokį vaikelį?
Kaip tik tuo metu atsigręžiau į Osamą, ir jis nusišypsojo. Mano vyrui, regis, labai patiko, kad be jokio šurmulio apsi- siaučiau abaja, nors atrodė keista apie paprasčiausius dalykus kalbėtis pro veidą dengiančią užuolaidą. Man, tokiai jaunai, sunkiai sekėsi užgniaužti kikenimą, bet šiaip taip pajėgiau elgtis ramiai.
Netrukus mūsų lėktuvas nusileido, dabar laukė iššūkis – vaikščioti uždengtomis akimis. Ačiū Dievui, kad jis buvo man suteikęs gebėjimą tvirtai stovėti ant kojų ir gerą regą, tad pro ploną veido šydą viską mačiau gana aiškiai. Trypinėjau po ta juoda užuolaida ir nesusižeidžiau, liko sveiki ir niekuo dėti šalia buvę prašalaičiai.
Palaukiau tolėliau drauge su teta Alija, kol mūsų vyrai tvarkė atvykimo į karalystę formalumus. Netrukus jau sėdėjome ilgame juodame automobilyje, kuris vežė mus per visą miestą į mano vyro namus.
Nors žvelgiau į Džidą pro juodą šydą, „Jūros nuotaka“ vadinamas miestas manęs nenuvylė. Viskas ten buvo gražu – ir žydra jūra, ir plačios gatvės, ir dailūs pastatai. Beje, esu išaugusi Lataki- jos uostamiestyje, tad man patinka, kai jūra šalia.
Ilgus šimtmečius Džida tebuvo mažytė gyvenvietė, kur sustodavo piligrimus gabenantys laivai. Ji buvo tarsi vartai į mūsų švenčiausiąjį miestą Meką, esantį už septyniasdešimt penkių kilometrų nuo pakrantės. Tačiau europiečiai kadaise atrado arabiškus smilkalus bei mirą ir geidė jų vis daugiau, tad arabų prekijai nesėdėjo sudėję rankų – statė laivus ir uostus smilkalų prekybai.
1945-aisiais, trylika metų iki man gimstant, Džidoje, sakoma, gyveno 25 000 žmonių. Tuo metu, kai Saudo Arabija tapo mano namais – 1974 metais – Džida jau buvo virtusi daugiataučiu miestu su milijonu gyventojų.
Osama man pasakojo, kad Džida auga per sparčiai, kad mieste per daug žmonių, ypač per kai kurias musulmonų šventes, kai užplūsta mažiausiai milijonas maldininkų, ir miesto gyventojų skaičius padvigubėja. Man atvykus, maldininkų nebuvo daug, tačiau iš karto pastebėjau, kad visa Džida tiesiog gaudžia. Vėliau sužinojau, kad uostą iš sąstingio pažadino naftos bumas, ir vos per šešerius metus nuo mano atvykimo miestas išaugo iki dviejų milijonų gyventojų.
Labiausiai norėjau pamatyti namus, kur užaugo mano vyras, ir tikrai nenusivyliau. Tetos Alijos namas stovėjo patogiame Džidos Mušrafo rajone, aplinkui buvo nemažai parduotuvių ir mečečių. Mano naujieji namai buvo gražus dviaukštis statinys, nors ir neįmantrus, bet kuo puikiausiai tinkantis mūsų vedybinio gyvenimo pradžiai. Apsidžiaugiau sužinojusi apie tetos Alijos su vyru rūpestingumą – mums su Osama skirtas visas aukštas, tad gyvensime atskirai.
Pamenu, naujajame būste pasijutau labai patogiai, tarsi jau daug metų būčiau ten gyvenusi. Taip smarkiai plušau tvarkydamasi, kad tų pirmųjų savaičių įspūdžius dabar gaubia migla, bet vis dėlto atsimenu, jog man tas laikas buvo nuostabus.
Kasdienis gyvenimas taip smarkiai pasikeitė palyginti su vaikyste Sirijoje, kad vyrui nuolat tekdavo man ilgai aiškinti, kaip svarbu būti klusnia musulmonų moterimi.
- Nadžva, – sakydavo Osama, – tu man esi brangiausias perlas, kurį būtina saugoti.
Su raminama šypsena jis žadėdavo:
- Jūroje nuostabus perlas slepiasi kietoje kriauklėje. Taip ir aš būsiu tokia tvirta ir tave sauganti kriauklė.
Didžiavausi, kad Osama nori mane globoti, o jis pamažu diegė man supratimą, kodėl moteriai dera gyventi uždarai. Niekada neprieštaravau, nes suvokiau, kad mano vyras gerai išmano tikėjimo dalykus.
Abu su vyru nutarėme, kad mokyklos toliau nebelankysiu, bet, Osamai padedant, namuose gilinausi į religijos klausimus. Jis išmanė tiek daug, kad drąsiai galėjo mane mokyti. Jo tėvas buvo labai pamaldus musulmonas ir iš sūnų reikalavo pagarbos tikėjimui. Visų labiausiai tėvo priesakus vykdė Osama.
Dėl tokio svarbaus tikslo mūsų gražiame sode praleidau daugybę valandų uoliai skaitydama Koraną, švenčiausiąją islamo knygą, į kurią sudėti Dievo apreiškimai, suteikti pranašui Mohamedui (telydi jį ramybė). Dar labai svarbūs Hadisai, jie kartais vadinami „Tradicijomis“, – tai užrašyti pasakojimai apie pranašo Mohame- do žodžius ir darbus. Žinau, kad daugelis mokslininkų ir dvasininkų gali tuos pamokymus dėstyti atmintinai, bet nustebau, jog ir mano jaunasis vyras geba deklamuoti abi šventąsias knygas, nė nežvilgtelėdamas į jų puslapius.
Troškau šito išmokti ir pati.
Džida, viliojantis ir prieštaringas miestas, nuolat mane džiugino. Dar buvo justi senosios Džidos pulsas. Vienas prie kito rikiavosi tradiciniai namai su nedideliais žaviais balkonėliais, juose įrengtos pinučių širmos užstojo tų namų moteris, kurios galėjo ramiai sėdėti ir žiūrėti į judrias gatves nedalyvaudamos gyvenime, o tik stebėdamos jį. Kai kas pasakojo, kad ankstesniais laikais uždari balkonai tapdavo maloniu prieglobsčiu, saugančiu namo gyventojus nuo plėšikų ir nepraustaburnių.
Nuo senųjų namų smarkiai skyrėsi naujasis pasaulis, veržliai besiskverbiantis į Saudo Arabiją. Džidos saulėje veidrodinėmis sienomis žaižaravo šiuolaikiniai pastatai. Už tų brangių stiklų gyveno naujieji nenuoramos, o tikrosios ponios, pasislėpusios už langų pinučių, tikriausiai stebėjosi, kur žengia jų saugus ir tvarkingas pasaulis.
Mano vyras nusprendė pasamdyti tarnaitę, kuri man padėtų tvarkytis namuose ir virtuvėje. Jo surasta mergina buvo maloni etiopė, vardu Zamzam, kuri, manau, džiaugėsi gavusi darbą ją gerbiančioje šeimoje.
Kas rytą Osama nubusdavo labai anksti be jokio žadintuvo ir lengvai atsikeldavo prieš saulei patekant, tarsi jau būtų vidurdienis. Tuoj pat eidavo iš namų į mečetę netoliese, nes muedzinas ar dvasininkas jau skelbdavo per garsiakalbius, kad tikintieji privalo rinktis maldai. Jei kas nėra girdėjęs to paslaptingo kvietimo melstis, tokius garsus sunku įsivaizduoti, tačiau mano ausims jie skambėjo tarsi muzika.

Alach Akbar! (Dievas visų didžiausias) Alach Akbar! Alach Akbar!
Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas.
Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas.
Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas.
Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas!
Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas!
Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas!
Ateikite melstis! Ateikite melstis! Ateikite melstis!
Ateikite palaimos! Ateikite palaimos! Ateikite palaimos!
Alach Akbar! Alach Akbar! Alach Akbar!
Nėra kito Dievo, tik Alachas!
Rūpindamasi gyventojais valdžia įsakė kiekviename rajone pastatyti po mečetę, kad niekam nereikėtų toli vaikščioti, norint atlikti musulmoniškąją pareigą ir melstis penkis kartus per dieną. Malda turi vykti tiksliai nustatytu metu, jai skirtas laikas labai branginamas, nes tada visi musulmonai privalo melstis Dievui. Saudo Arabijos karalystėje tuo metu užsidaro visos parduotuvės ir įstaigos.
Fadžrui, arba priešaušrio maldai, kviečiama tada, kai pradeda švisti ir ne vėliau saulės patekėjimo. Tikintieji atidžiai stebi, kad nepraleistų tos akimirkos. Zohrui kviečiama vidurdienį. Ši malda negali baigtis anksčiau, negu saulė įveikia penkias devintąsias savo kelio iki saulėlydžio. Asras – tai popiečio malda, po jos – Maghribas, kurį būtina sukalbėti tarp saulėlydžio ir tos akimirkos, kai saulės šviesa galutinai išnyksta už horizonto. Iša – paskutinė dienos malda, kalbama tada, kai dangus po saulės laidos tampa geltonas, ir iki visiškų sutemų. Tai mūsų ilgiausioji malda.
Kol Osama būdavo mečetėje, aš melsdavausi namie, kartais mūsų miegamajame, kartais svetainėje ar balkone. Saudo Arabijoje moterys neina melstis į kaimynystėje esančias mečetes, tačiau kiekvienas musulmonas žino, kad maldai nereikia ypatingos vietos. Musulmonas gali melstis Dievui ir atsiklaupęs ant šaligatvio.
Mūsų tikėjimas kelia daug reikalavimų, bet abu su vyru tas pareigas priėmėme su džiaugsmu. Kai džiugini Dievą deramu atsidavimu, širdis patiria džiaugsmą.

Ryto maldose Osama ilgai neužtrukdavo. Jam grįžus, sėsda- vome valgyti pusryčių. Osama nebuvo išrankus: duonos riekė su aliejumi ar žolelėmis jam tiko ne prasčiau už puikiausią kepsnį.
- Nesirūpink, Nadžva, – sakydavo man. – Kad ir kas būtų ant stalo, tai Dievo duota, ir aš dėkoju Jam už visa, ką Jis man siunčia.
Žinoma, rūpindavausi, kad vyras gerai pavalgytų – patiekdavau sūrio, duonos, kiaušinių ir jogurto. Iš vaikystės žinojau, kad Osama ypač mėgsta vieną patiekalą – įdarytas cukinijas. Tą valgį netrukus pamėgau ir pati.
Stengiausi gerai ir sveikai maitinti savo vyrą, nes jo diena būdavo ilga ir varginanti. Jis ne tik lankė mokyklą, kur jam reikėjo susikaupti per pamokas; dar dirbo šeimos versle – didžiulėje firmoje „Saudi bin Laden Group“. Mano vyras labai rimtai žiūrėjo į savo darbą, stengėsi jį kuo geriau atlikti, tad neretai likdavo jame iki vėlumos.
Po pusryčių truputį pasikalbėdavome, tada Osama persirengdavo: baltą tobą – ilgus iki kulkšnių marškinius – pakeisdavo vakarietiška mokyklos uniforma – ką tik išlygintais baltais marškiniais ir pilkomis kelnėmis. Didžiavausi, kad mano vyras gana aukštas, tačiau dėl tokio ūgio visus drabužius, taip pat ir mokyklos uniformą, tekdavo siūdintis pas siuvėją. Savo išvaizda Osama labai rūpinosi, tad jam išeinant su džiaugsmu įsitikindavau, kad jis atrodo tobulai.
Žiūrėdavau, kaip jis suka pro vartus į gatvę, ir jausdavau viduje tuštumą, kad Osamos ištisą dieną nebus. Jis mokėsi Al Tagero pavyzdinėje mokykloje. Ta mokykla buvo vidurinė, arba aukštesnioji, skirta vien berniukams. Jos viduje niekada nesu buvusi, bet vyras keletą kartų rodė ją, veždamasis mane automobiliu. Tada mačiau, kad tai šiuolaikinis dviaukštis pastatas netoli nuo Džidos centro. Osama didžiavosi, kad jo mokyklą įkūrė trečiasis Saudo Arabijos karalius Faisalas, rūpinęsis jos reikalais iki pat 1975 metų, kai buvo nužudytas. Osama pradėjo ten mokytis nuo vienuolikos metų ir turėjo baigti mokslus 1976-aisiais, po dvejų metų nuo mūsų santuokos.

Vyras man pasakojo, kad jo lankoma mokykla yra geriausia Saudo Arabijoje, joje dėstoma laikantis aukštų reikalavimų, tad baigusieji gali stoti į geriausius universitetus. Daugelis mokytojų – atvykėliai iš Anglijos, todėl Osama laisvai kalbėjo angliškai. Tuo metu, kai susituokėme, jis mokėsi įprastų dalykų – matematikos, biologijos, istorijos ir, žinoma, tikėjimo.
Po pamokų jis dirbdavo šeimos statybų įmonėje. Nors buvo bin Ladeno sūnus, Osama stodavo prie sunkiausių ir pavojingiausių darbų kartu su kitais vyrais. Mokėjo valdyti didžiausias mašinas, net ir galingus ekskavatorius su gigantiškais kaušais, kuriais kalnuose buvo gremžiami keliai. Daugiausia ir dirbo tiesdamas kelius, nors pasakodavo, kad jam labiausiai patinka pro kietas dykumų uolas rausti saugius tunelius.
Vyresnieji broliai, nepaisydami jauno amžiaus, labai pasitikėjo Osamos gabumais ir paskyrė jį vadovauti statybos darbams Ab- hoje, mieste į pietus nuo Džidos, iki kurio – kelios valandos kelio automobiliu. Dauguma žmonių, taupydami laiką, kelionei rinkdavosi lėktuvą, bet Osamai apie tai niekada neužsimindavau, nes jis lėktuvo katastrofoje neteko tėvo. Be to, mano vyras paveldėjo gana daug pinigų, tad galėjo nusipirkti naujausio modelio automobilį ir mėgo bandyti jo greitį.
- Nesijaudink, – sakydavo man, – ta kelionė nesunki ir saugi. Tėvas asmeniškai prižiūrėjo darbus, kai buvo tiesiamas kelias iš Džidos į Abhą, tad tai pats geriausias kelias.
Žinojau, kad Osama teisus, buvau girdėjusi ir kitus šeimos narius kalbant apie tą puikų kelią. Tačiau žinojau ir tai, kad Osama kelionei sugaišdavo nedaug laiko, nes važinėdavo per daug greitai. Tačiau tokiais klausimais laikiau prikandusi liežuvį, nes Osama buvo ne iš tų vyrų, kurie pakenčia moterų prieštaravimus.
Osamai išėjus į mokyklą, laikydavausi tam tikros dienotvarkės. Apsirengusi ir susitvarkiusi su teta Alija gerdavau arbatą; ap- tarinėdavome įvairiausius dalykus – nuo paskutinių karališkosios šeimos naujienų iki tetos kambarių sienų spalvos. Ypač susidomėjusi klausydavau, kai ji pasakodavo kokių paslapčių apie didžiulį bin Ladenų klaną, o pati persakydavau jai tai, ką būdavau išgirdusi iš Osamos. Nors iš tos šeimos teta Alija buvo pasitraukusi jau prieš penkiolika metų, ji vis dar daug žinojo apie kiekvieno jų asmeninį gyvenimą.
Pamažu vis labiau pažinau bin Ladenus, nors jų susiėjimuose jausdavausi droviai, mat buvau ką tik atsiradusi šeimoje ir viena iš jauniausių nuotakų. Tyliai sėdėdavau ir klausydavau, ką kalba vyresnės moterys. Kai dabar galvoju apie tuos laikus, manau, labiau patyrusios žmonos, ko gero, turėjo baimintis, kad mano galva tuščia kaip puodynė, nors tai tikrai netiesa.
Prisimenu, kartą, moterims susibūrus, viena vyresniųjų Osamos seserų pasakojo šeimos anekdotą apie tris bin Ladenų sūnus – „tris pamišėlius, tikrus ligonius“. Ta sesuo juokdamasi kalbėjo:
- Pamišėlis Nr. 1 yra danguje – tai pilotas Salemas. Jis taip nutrūktgalviškai valdo lėktuvą, kad visi šiurpsta, ir kiekvienas jo skrydis gali būti paskutinis. Pamišėlis Nr. 2 – jūroje, šitas bin Lade- nas nerūpestingai buriuoja gąsdindamas giminę, kad vieną dieną bus prarytas jūros bangų ar žus per kokią nelaimę. Pamišėlis Nr. 3 važinėja žeme – tai Osama. Jis per daug greitai laksto automobiliu po dykumą, o iššokęs iš jo ropščiasi į kalnus, kurių stačiais šlaitais neužlipa joks žmogus. Visiems baisu, kad taip karštakošiškai vairuodamas Osama užsimuš.
Neabejojau, kad moterys juokauja ir mano vyras bei jo broliai nėra pamišę, nors, deja, tenka su liūdesiu pripažinti, kad bin Ladenų moterų būgštavimai pasitvirtino, kai vyresnysis Osamos brolis Salemas po kelerių metų žuvo lėktuvo katastrofoje.
Be naujų automobilių ir jų didžiulių variklių, mano vyras nepaprastai vertino gamtą. Didžiausią pasitenkinimą jis patirdavo, jei turėdamas laisvą dieną kaip vėjas nulėkdavo į dykumą, o ten, palikęs automobilį, leisdavosi į ilgą žygį pėsčiomis. Jį domino visa, kas Dievo sukurta, nuo pačių mažiausių augalėlių ir menkiausių žeme ropinėjančių gyvūnų.
Aplankiusi tetą Aliją, imdavau Koraną ir kelias valandas skirdavau ramiam skaitymui sode, gilindamasi į mūsų tikėjimą.
Kartais skambindavau mamai į Siriją, norėdama išgirsti šeimos naujienas. Gyvenant taip toli nuo tėvų, brolių ir seserų, būda vo ir liūdesio akimirkų, bet jos netrukdavo ilgai, nes žinojau – esu ten, kur mano vieta, šalia savo vyro.
Vėliau skirdavau laiko įvairiems pomėgiams. Man ypač patikdavo įsivaizduoti namus, kuriuose ketinome su Osama įsikurti. Vartydama paveikslėlius su dailiai apstatytais būstais, svajojau apie tą dieną, kai turėsiu galimybę įrengti ir puošti savus namus. Osama kartą šypsodamasis patikino, kad juos gražindama turėsiu visišką laisvę.
Apsigyvenusi Džidoje, netrukus susidomėjau siuvimu ir pradėjau siūti sau drabužius. Mano suknelės būdavo paprastos, bet mėgau tyrinėti madų žurnalus, rinkdavausi patinkančius modelius, tada rūpestingai perpiešdavau brėžinius ant plono popieriaus. Jei turėdavau tinkamų audinių, labai atsargiai sukirpdavau medžiagą ir susiūdavau. Kartais siųsdavau mūsų vairuotoją pirkti audinių ir kitų reikiamų dalykų. Tam sutrikusiam vaikinui, didžiąją gyvenimo dalį praleidusiam mažame kaimelyje Jemene, nebūdavo lengva išaiškinti, kaip moterims svarbu tam tikra audinio spalva ir svoris. Iki šiol su šypsena prisimenu tuos kankinamus pokalbius, nors tuo metu tai neatrodė linksma.
Tad taip ir klostėsi gyvenimas Saudo Arabijoje; mes, moterys, daugiausia laiko praleisdavome užsidariusios namuose. Šitai manęs dažniausiai neslėgdavo, bet pasitaikydavo dienų, kai būdavau susierzinusi, jausdavau privalanti pakeisti aplinką. Kai šitaip nutikdavo, teta Alija kartais pasisiūlydavo važiuoti su manimi į kokią parduotuvę ir padėti išsirinkti dailių audinių.
Tokios išvykos dirgindavo savaip. Dažnai ant moteriškų prekių parduotuvių langų ir durų rasdavau skelbimus, kad moterims ten įeiti draudžiama. Daugumoje Saudo Arabijos gyventojų valdomų parduotuvių dirbo vyrai iš Pakistano, Indijos ar kitų arabiškų kraštų. Net ir tada, kai moterims buvo leidžiama įeiti vidun, dauguma musulmonių, kalbėdamos su svetimu, jų šeimai nepriklausančiu vyru, jausdavosi nejaukiai.
Nepaisant tokių kliūčių, kartais man pasisekdavo, ir atlygis būdavo daili suknelė, su kuria galėdavau pasirodyti savo vyrui ar pasipuikuoti kokiame šeimos moterų susibūrime. Bet atsitikdavo ir taip, kad ir modelį, ir pačią suknelę gaudavau mesti į šiukšlių dėžę.
Vis dar tapydavau ant drobės, bet ne tiek, kiek anksčiau.
Dar skaitydavau, tačiau siekiau daugiau išmanyti apie tikėjimą, todėl dažniausiai skaičiau religinius tekstus.
Mano pomėgiai užimdavo daug laiko, nors kasdien ištisas valandas praleisdavau viena. Dažnai po pietų jausdavausi pavargusi ir priguldavau ilgoko pogulio. Įpratau pabusti, kad liktų pakankamai laiko pasirūpinti išvaizda, kol vyras dar negrįžo.
Osamai parėjus, šnekteldavome, kaip abu praleidome dieną, tada vakarieniaudavome. Kartais valgydavome vieni, bet dažniau su teta Alija ir jos šeima, tada būdavo labai smagu. Žinoma, atėjus maldos laikui, visus mandagius pašnekesius nutraukdavome, vyrai išskubėdavo į mečetę, o moterys likdavo melstis namie.
Pabendravęs su visa šeima, mano sutuoktinis dažnai su kitais vyrais imdavo karštai aptarinėti politikos ir tikėjimo klausimus. Saudo Arabijoje vyrams įprasta vakarus leisti su draugais, o ne su žmona ir šeima. Kiekvieną vakarą vyrai susirenka vis kituose namuose, tokiems susibūrimams skiriamas specialus kambarys. Geriama arbata, kava, kai kas rūko ir draugiškai bendraujama.
Kaip ir kitos moterys Saudo Arabijoje, į tokias draugijas niekada neidavau, likdavau namuose su šeima. Vyrui grįžus vėlai vakare, visi susiruošdavo gulti.
Geriausias laikas man būdavo miegas.
Pagyvenusi Džidoje maždaug metus, turėjau susiradusi draugių, su kuriomis susipažinau per tetą Aliją. Pasitaikius progai, vaikščiodavome vienos pas kitas į svečius, kartais aptarinėdavome vyrus ar anytas. Buvau viena iš tų jaunų žmonų, kurios neturėjo priežasčių skųstis nei vyru, nei santuoka, nei anyta.
Tikra palaima man tapo tai, kad gyvenome netoli nuo Mekos – palaimintojo, švenčiausiojo musulmonų miesto. Nuo jo mūsų naujuosius namus skyrė vos aštuoniasdešimt kilometrų. Džida man labai patiko, bet Meką mylėjau visų labiausiai.
Mūsų pranašas Mohamedas kadaise gimė Mekoje, ir viso miesto širdis – tai Didžioji mečetė, švenčiausioji islamo vieta. Todėl musulmonai tolimiausiuose pasaulio kampeliuose nesiliauja svajoję, kada jų laime žibančios akys išvys palaimintąjį miestą, o kojos palies jo gatvių smėlį.
Osama, savaime suprantama, nekantravo nuvežti mane tenai, vos man atsikrausčius į Džidą. Be to, jis didžiavosi, kad karalystės valdovai jo šeimai patikėjo prižiūrėti šventąsias Mekos ir Medinos mečetes – musulmonui tai buvo didžiausia garbė.
Prisimenu, kaip jaudinausi tos trumpos kelionės į Meką metu. Iš Džidos nuvažiuoti tenai tereikia valandos, o jei prie vairo Osama, – dar mažiau. Meka yra maždaug trijų šimtų metrų aukštyje virš jūros lygio, tad plentas lėtai kyla aukštyn. Prieš akis pasirodė miestas, išvydau reginį, kurio alksta kiekvieno musulmono žvilgsnis, ir mane apėmė tokie jausmai, kokiems nebuvau pasirengusi.
Netrukus atsistojau ant žemės. Tarsi sapne žingsniavau artyn prie didingos mečetės. Bet mane apėmė neviltis, nes tuoj pat sutrikau. Šventojoje Mekos mečetėje dėvėti šydą nėra privaloma, tačiau atsižvelgdama į Osamos norus atvažiavau juo užsidengusi.
Abaja ir šydas mane dar vargino. Aišku, Saudo Arabijos gyventojos, įpratusios prie abajų, su jomis atrodo grakščios ir elegantiškos, o naujokės vaikšto ne taip gracingai. Veidą dengiantį šydą prilaiko plaukų segtukai, apsisiautus abaja ją tenka laikyti dešine ranka, tad moteriai reikia judėti labai atidžiai. Atsimenu, kaip jaudinausi, kad, neturėdama patirties vaikščioti su tokiu apdaru, galiu netyčia atidengti veidą ar drabužius po abaja. Pirmiausia pasitaisiau šydą ant veido po skara, tada dešine ranka tvirtai suėmiau apsiausto kraštus. Ėjau per milžinišką mečetės aikštę ir meldžiausi, kad nepadaryčiau nieko, kas atkreiptų dėmesį, ir kitų maldininkų akyse nebūčiau pažeminta.
Esu tikra, tada atrodžiau kvailai – įsikibusi į drabužius ir atsargiai statanti kojas. Staiga toje švenčiausioje vietoje man akyse iškilo visai nederantis juokingas vaizdelis. Prisiminiau vaikystėje skaitytą pasakėčią apie didelę juodą varną, kuri apgaule priverčiama išmesti iš snapo sūrį. Ta vaikiška pasakėčia vis skambėjo mano galvoje, lyg kas būtų paspaudęs mygtuką ir įjungęs įrašą. Taip troškau įsijausti į šventą akimirką, o dabar negalėjau šitų žodžių išguiti iš galvos:
Štai kartą varna didelė, juoda sūpuojas medyje aukštai,
Snape ji laiko apvalų, dailų sūrį.
Pro šalį bėga lapė, gudri, kaip lapės būna paprastai.
Pajutus skanų kvapą, aukštyn susižavėjus žiūri.
Tuoj svarsto sau: „Puiku būt šiandien sūrio paragaut!“
- Ak, varna, – sako ji saldžiai, – gražumas tavo neregėtas!
Ir balsas juk tikriausiai nuostabus. Gal pagiedotum?
Mano ausims tai būt palaima netikėta.
O varna alpsta nuo tokių kalbų, pražioja snapą
Ir kad užkranks! O sūris – tiesiai lapei į nasrus.
- Ei, atiduok! Jis mano! – apstulbus varna vapa.
Bet lapė meiliai apsilaižo, skanėstą sučiaumojus:
- Pagyros – tau, o man štai sūris!
Gerai pavyko apsikeist!
Ar esu tokia nerangi, kad tapau panaši į didelę juodą varną? Taip pagalvojusi, dar labiau išsigandau, net sukikenau iš įtampos. Nesilioviau kovojusi su panašiomis mintimis, kol galų gale mečetės keliami jausmai ir artumas Dievui padėjo nuraminti protą ir užgniaužti tuos nederamus vaizdus. Klibikščiavau toliau, tokia nedaili tarp daugybės arabių, kurios grakščiai plaukė pro mane tarsi neliesdamos kojomis žemės.
Po kelių minučių pamačiau moterims maldininkėms skirtą vietą; tuo metu juodasis paukštis jau buvo nuskridęs. Apie tas negražias mintis niekada nepasakojau vyrui, jis būtų užpykęs dėl tokios nepagarbos. Atsiklaupiau pasirengusi nuoširdžiai melstis Dievui, nuolanki ir nusižeminusi; žinojau, kad jis atleis man ir mažas, ir dideles nuodėmes. Mano sielą užplūdo tokia begalinė ir pagarbi baimė, kad akys pritvino ašarų, kurios stambiais karoliukais ėmė ristis man per skruostus.
Prabėgus nuo vedybų metams, kūnas tapo keistas. Papasakojau apie tai tetai Alijai, ir ši paaiškino: visi tie požymiai rodo, kad esu nėščia.
Laukti kūdikio buvo nuostabiausias kada nors mano patirtas jausmas. Išgirdęs tokią žinią, Osama labai apsidžiaugė ir, kaip visi Saudo Arabijos vyrai, čia pat nuoširdžiai pareiškė trokštąs, kad mūsų pirmagimis būtų sūnus. Pirmasis sūnus iš tiesų būtų puiku, galvojau pati sau, tačiau aš visada norėjau mažos dukrytės, kad galėčiau puošti ją nuostabiais drabužėliais ir pinti jos ilgus plaukus. Bet iš tiesų, kaip dauguma motinų, norėjau tik vieno dalyko – kad Dievas duotų man sveiką kūdikį.
Visi be galo džiaugėsi būsimu įvykiu. Vyras ir jo šeima nuolat rūpinosi mano sveikata ir ramybe visus devynis mėnesius, tad buvau labai išpaikinta būsimoji motina. Gaudavau visa, ko tik užsigeisdavau. Dėkojau Dievui, kad laukdama pirmojo kūdikio nepatyriau didesnių kančių. Buvo pranešta ir mano tėvams, jie taip pat džiaugėsi, nors drauge ir liūdėjo, kad negalės būti kartu su dukterimi, kai įvyks toks nuostabus dalykas.
Po tokio lengvo nėštumo gavau labai nustebti, kad gimdymas buvo labai sunkus ir skausmingas. Nevykau į ligoninę, patyrusi akušerė mane prižiūrėjo namuose. Gimdydama taip kankinausi, kad sunerimęs vyras paskelbė:
- Nuo šiol Nadžva gimdyti vaikų važiuos į ligoninę.
Dar niekada nebuvau patyrusi tiek laimės, kaip tada, kai pamačiau mūsų pirmagimį. Gimė sveikas kūdikis, ačiū Dievui už jo palaimą. Pavadinome mažąjį sūnų Abdula ir netvėrėme iš džiaugsmo, kad jį turime. Gimdžiau tą pirmąjį vaiką labai seniai, 1976-aisiais, bet vis dėlto atsimenu, kad turėjau šiokio tokio vargo jį maitindama. Buvau jauna ir nepatyrusi mama, atsakymų į daugelį klausimų dar nežinojau. Laimė, viskas ilgainiui susitvarkė, Abdula augo sveikas ir žvalus.
Gimus Abdulai, Osama pasamdė antrą tarnaitę etiopę, vardu Naima. Kaip laimingai tada klostėsi gyvenimas! Buvome jauna pora, nekamuojama sutuoktiniams įprastų rūpesčių. Auginome sveiką sūnų, artimai bendravome su abiejų pusių tėvais, turėjome užtektinai pinigų visiems mūsų poreikiams. Dievas mus laimino.
Sulaukęs metukų, Abdula jau sparčiai mokėsi vaikščioti, o aš vėl buvau nėščia. 1978 metais, tais pačiais, kai man sukako dvidešimt

ir paauglystė liko praeityje, Dievo palaima padovanojo mums antrą sūnų – Abdul Rahmaną.
1979-ųjų pradžioje ir vėl pasijutau nėščia; neabejojau, kad šį kartą Dievas duos man dukterį. Daugelis ištekėjusių moterų pavydėjo man, nes mūsų kraštuose sūnūs tėvus ypač džiugina. Vis dėlto paslapčia svajojau apie mergytę.
Mano vyrui netrukus turėjo sueiti dvidešimt dveji, jis lankė koledžą prie Karaliaus Abdul Azizo universiteto. Pagrindinė jo studijų kryptis buvo ekonomika ir vadyba, nors jį ypač traukė paskaitos apie tikėjimą. Daug laiko mano vyras skyrė ir labdaros veiklai – ji nepaprastai svarbi nuoširdžiai tikinčiam žmogui.
Nors viešame gyvenime niekada nedalyvavau, nugirsdavau kalbant apie daugelį pasaulyje atgarsį sukėlusių įvykių. Žinojau apie neramumus Irane, musulmoniškoje šalyje netoli Saudo Arabijos. Ten nepatenkinti žmonės piktinosi šachu ir reikalavo vyriausybės, kuri remtųsi tikėjimu. Pasekmių nereikėjo ilgai laukti: 1979-ųjų sausio mėnesį šachui ir jo šeimai teko bėgti, užleidus vietą musulmonų dvasininkui Homeiniui, kuris ėmėsi valdyti didžiulę šalį.
Bėgant metams pastebėjau, kad mano vyras atrodo subrendęs ir išsilavinęs; plėtėsi jo akiratis, jam vis labiau rūpėjo platesnio pasaulio reikalai. Retkarčiais prabildavo apie tai, kaip jį liūdina pasaulio politika ir ypač faktas, kad islamas nesulaukia deramos pagarbos. Mūsų šeimoje jo besikeičiantys samprotavimai apie politiką ir tikėjimą niekam neužkliūdavo; Osamą visi labai gerbė už nuoširdžias pastangas remti islamą.
Vieną vakarą grįžęs namo, jis nustebino netikėtu pareiškimu:
- Nadžva, keliausime į Jungtines Valstijas. Pasiimsime ir berniukus.
Atvirai kalbant, buvau priblokšta, nes tada pirmą kartą keliavau kartu su Osama. Tuo metu Abdula jau vaikščiojo, o Abdul Rahmaną dar laikiau ant rankų, jam nebuvo nė metų. Nėščia, su dviem mažais vaikais – nedaug išliko atmintyje iš tos kelionės, tik pamenu, kad iš pradžių nuvykome į Londoną, o paskui skridome į man iki tol negirdėtą vietą – į Amerikos valstiją Indianą.

Osama man pasakojo, kad jam reikia susitikti su žmogumi, vardu Abdula Azamas. Į vyro reikalus kištis man nederėjo, tai daugiau ir neklausinėjau.
Aš nerimavau dėl Abdul Rahmano, nes kelionės metu jis smarkiai apsirgo, jį kamavo aukšta temperatūra. Osama pasirūpino, kad Indianapolyje jį apžiūrėtų gydytojas. Nusiraminau, išgirdusi to malonaus daktaro patikinimus, kad Abdul Rahmanas netrukus pasveiks.
Kartais, kai staiga paaiškėja, kad esu buvusi Jungtinėse Valstijose, manęs ima klausinėti, ką manau apie tą šalį ir jos žmones. Į tokius klausimus būna ypač sunku atsakyti. Praleidome ten vos dvi savaites; vieną iš tų savaičių Osama buvo išvykęs į Los An- dželą susitikti su kažkokiais žmonėmis. Aš su berniukais likau Indianoje, globojama vienos draugės, kurios vardo, rūpindamasi jos ramybe ir saugumu, nenorėčiau minėti.
Ta draugė buvo labai maloni ir palaikė man kompaniją trumpam išvykstant iš jos namų, nes viena niekada nebūčiau drįsusi. Net lankėmės viename dideliame prekybos centre Indianapolyje.
Labai stebėjausi, kad kraštovaizdis ten toks plokščias, toks nepanašus į Saudo Arabiją. Apie žmones iš tos trumpos išvykos nedaug tegaliu pasakyti, tačiau man pasirodė, kad amerikiečiai mieli ir gero būdo, su jais nesunku sutarti. Kalbant apie visą šalį, mes su vyru nejautėme Amerikai neapykantos, tačiau ir nepamilome jos.
Nutiko vienas incidentas, man pademonstravęs kai kurių amerikiečių nesuvokimą, kad yra kitokių kultūrų. Atėjus laikui keliauti namo, mudu su Osama ir abiem berniukais oro uoste laukėme išvykimo. Ramiai, atsipalaidavusi sėdėjau ant kėdės, džiaugdamasi, kad vaikai netriukšmauja.
Staiga nuojauta man pakuždėjo apsidairyti. Iš tiesų pamačiau į mane spoksantį amerikietį. Iškart supratau, kad jo dėmesį patraukė mano juodas arabiškas apdaras – šydas ant veido, skara ir abaja. Smalsuolis nenuilsdamas žingsniavo pirmyn ir atgal priešais mane.
Aišku, jis tikriausiai nė nenujautė, kad po šydu ir aš buvau įsmeigusi į jį akis. Tas keistas vyras brūžino padais grindis į vieną

pusę, po to į kitą ir vis po truputį arčiau manęs. Iš nuostabos prasižiojęs, išplėtęs įkyrias akis, jis net sustojo priešais ir ėmė vėpsoti į mano šydu uždengtą veidą. Žinoma, nieko nesakiau, nors jis nesivaržydamas apžiūrinėjo mane iš visų pusių.
Svarsčiau, ką mąsto mano vyras. Akies kraštu žvilgtelėjau į Osamą ir pamačiau, kad jis įdėmiai stebi tą keistuolį. Buvau tikra, kad mano vyras nė už ką neleis jam prisiartinti prie manęs, tad visiškai nesijaudinau.
Vėliau, kai su vyru aptarinėjome tą įvykį, paaiškėjo, kad jis mus ne įžeidė, o labiau pralinksmino. Smagiai pasijuokėme iš to žmogaus, nes buvo matyti, kad jis nėra girdėjęs apie šydu užsidengusias moteris ir nėra matęs musulmonės, slepiančios veidą ir kūną po juodu audeklu, nes jai taip patinka.
Tie išgyvenimai nė trupučio mūsų nesutrikdė, laimingai grįžome į Saudo Arabiją.
Laimė, Abdul Rahmano sveikata pasitaisė, ir tada, kai turėjo gimti trečiasis vaikas, manęs niekas nebeslėgė. Saadas džiugino mus šypsena. Savaime suprantama, Osamą visi sveikino susilaukus trečio sūnaus.
Tais metais – 1979-aisiais – nutiko nemažai visus jaudinančių įvykių, ypač daug nerimo sukėlusių musulmonams, bet turiu prisipažinti, kad buvau taip užsiėmusi su trimis vaikučiais, jog menkai pastebėdavau, kas vyksta už mano namų sienų.
Vienas reikšmingas įvykis nepalankiai paveikė mano šeimą, neišskiriant nė vaikų – jau gimusių ir dar tik turėjusių gimti. 1979 metų gruodį Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną ir negailestingai okupavo mūsų brolius musulmonus. Tokiu puolimu pasipiktino daugybė Saudo Arabijos žmonių ir musulmonų iš kitų šalių, bet mano vyrą jis, regis, sukrėtė labiau negu kitus. Jis nepaliaudamas gaudė naujienas apie įvykius Afganistane ir iš musulmoniškų šaltinių, ir iš tarptautinių pranešimų. Kuo daugiau gilinosi, tuo didesnį jautė susirūpinimą.
Visiškai neįsivaizdavau, kas vyko toje tolimoje šalyje, bet mano vyras dėl to labai išgyveno. Kartą sukaupusi drąsą panorau

sužinoti daugiau, ir Osama tiesiog pasakė, kad musulmonų žemę prislėgė didis blogis. Klausydamas pasakojimų, kaip niekuo dėtos musulmonų moterys ir vaikai grūdami į kalėjimus, kaip jie ten kankinami, jis nerasdavo sau vietos. Niekada nebuvau mačiusi, kad būtų dėl ko nors taip jaudinęsis.
Kai kurių, matyt, pačių šiurpiausių istorijų net nenorėdavo man pasakoti; jaučiau, kad jo siela kančios nusvilinta iki gyvuonies.
Tuo metu Osama jau buvo visiškai subrendęs ir elgėsi kaip vyras, kuris aiškiai žino, ką privalu daryti. Jis aktyviai įsitraukė į kampaniją Saudo Arabijoje telkti paramą mūsų broliams, kenčiantiems Afganistane. Iš pradžių labiausiai rūpinosi kaupti lėšas, skirtas remti Afganistano genčių vadams, kurie pradėjo kuo tikriausią karą su įsibrovėliais. Daug pinigų buvo surinkta mečetėse, taip pat ir bin Ladenų giminėje, nes ta šeima buvo labai dosni. Visi buvo pasirengę prisidėti, bet Osama, rinkdamas lėšas afganų aukoms, dirbo daugiau už visus.
Netrukus karas Afganistane pasiglemžė mano vyrą ir jo gyvenimą.
Osama sumanė vykti į Pakistaną, esantį Afganistano kaimynystėje, kur rinkosi daug musulmonų. Mano vyras ketino už paaukotas lėšas pirkti maisto, vaistų, medicinos reikmenų ir ginklų. Atsidūręs Afganistane, suras sunkvežimių ir vairuotojų, kurie pristatys tas atsargas kovotojams.
Ruošdamasis kelionei, Osama nustebino mane – nupirko didelį dvylikos butų pastatą Džidoje, netoli nuo motinos namo; tai bus, sakė jis, mūsų naujieji namai. Jaučiausi sumišusi: aišku, džiaugiausi, nes mūsų augančiai šeimai reikėjo daugiau erdvės, bet, kita vertus, buvo liūdna, mat pripratau prie Osamos motinos ir jos šeimos, visus juos labai mylėjau.
Osama nuvežė mane apžiūrėti naujųjų namų, esančių adresu Azazia Village 8, šalia Macarona gatvės. Namas buvo gražus, pastatytas iš blyškių spalvų akmenų. Mane gerokai apstulbino jo dydis; pamąsčiau, kad tokiame milžiniškame name turėtų gyventi daugybė vaikų, – tiek aš nepagimdysiu.
Užėjome vidun; ten pamačiau daug tuščių kambarių tik su tradiciniais persiškais kilimais ir arabiškais minkštasuoliais palei

sienas. Visada įsivaizduodavau, kad mūsų namai bus apstatyti baldais, juos puoš portjeros ir įvairūs dailūs daiktai, tačiau kas galėjo žinoti, kada Osama grįš iš Pakistano? Pati viena jokiu būdu negalėčiau vaikščioti po miestą ir pirkti baldų.
Netrukus po apžiūros Osama pasirūpino, kad šeima persikraustytų į naująjį namą, ir iškeliavo į Pakistaną.
Mano vyras visada mylėjo šeimą, bet dabar mačiau, kad visos jo mintys sukasi apie reikalus, nesusijusius su mūsų namais ar vaikais. Stengiausi jį palaikyti, troškau pergalės kovos lauke dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, kad afganai galėtų gyventi saugiai ir jų daug kentėjusi tauta atgimtų, antra, kad mano vyras ir vaikų tėvas grįžtų namo ir visi gyventume kaip kadaise.
Laimė, nenujaučiau, kad įprastas gyvenimas niekada nebesugrįš. Nuo tol Osama Saudo Arabijoje būdavo mažiau negu kur nors kitur. Didžiulis pastatas niekada netapo tais elegantiškais namais, kuriuos regėjau vaizduotėje ankstyvaisiais santuokos metais.
Nors tarnaitės padėdavo prižiūrėti tris mano berniukus, o vairuotojas rūpindavosi visais mūsų pirkiniais, aš sukausi kaip voverė rate. Nenorėjau pražiopsoti nė vienos sūnų vaikystės akimirkos, tad dažnai pervargdavau. Negana to, 1980-ųjų liepą pasijutau vėl esanti nėščia.
Ketvirtasis kūdikis mano įsčiose spardėsi taip smagiai, kad man labai skaudėjo. Aišku, po trijų sūnų jau atėjo laikas gražiai mergaitei, bet buvo sunku įsivaizduoti, kad energija trykštantis kūdikis manyje galėtų būti švelni mergytė. Be abejo, kūdikis bus berniukas!
Ačiū Dievui, Osama rūpestingai pasižymėjo datą – 1981-ųjų kovo mėnuo – ir grįžo iš Pakistano, kad būtų su manimi, kai ateis laikas gimdyti. Man pranešus, kad privalau važiuoti į ligoninę, jis susijaudino taip pat, kaip ir anuos tris kartus. Mano vyras – ryžtingas žmogus: įsodino mane į automobilį ir nuskriejo į Bukšano ligoninę, lėkdamas per Džidos priemiesčius tokiu greičiu, kad pažįstamų pastatų vaizdai liejosi akyse.
Man kūną raižė nepakeliami gimdymo skausmai, bet jaučiausi laimingiausia moteris pasaulyje.

Pastabos apie Osamos bin Ladeno politinę veiklą
JEAN SASSON
Per tuos metus, kai Nadžva ištekėjo, persikraustė į Saudo Arabiją, gimdė ir augino vaikus, Osama bin Ladenas baigė vidurinę mokyklą (Al Tagero pavyzdinę mokyklą Džidoje) ir 1976 metais įstojo į Karaliaus Abdul Azizo universitetą Džidoje, kur pradėjo studijuoti ekonomiką ir vadybą. Nadžva teigia, kad šio universiteto Osama niekada nebaigė (priešingai, negu skelbia kai kurie pranešimai), o paliko studijas po trejų ar ketverių metų, iki baigimo likus vos keliems semestrams. Patyręs dvasinį atgimimą, jis įsitraukė į politinį judėjimą, ilgainiui apėmusį visus Artimuosius Rytus.
Iš tiesų tais laikais, kai Osama mokėsi didelę įtaką jam padariusioje mokykloje, musulmoniškieji Artimieji Rytai išgyveno islamiškąjį atgimimą, vadinamą salva. Jo pradžią galima įžvelgti 1967 metais, kai Egiptas, Jordanija ir Sirija patyrė žeminantį pralaimėjimą kare su Izraeliu. Tada tūkstančiai jaunų arabų pradėjo abejoti šalių vadovų gebėjimais, kelti klausimus dėl vidinių tų šalių problemų ir pralaimėjimų Izraeliui. Jauni arabai reikalavo pokyčių, ir islamiškasis atgimimas stiprėjo.
Mokydamasis Osama nesikišo į politiką, aistringas džihado – šventojo karo – poreikis dar tik brendo. Tuo metu jis sutiko savo pirmąjį mokytoją, Palestinos aktyvistą, rašytoją ir pedagogą Ab- dulą Azamą, kuris įkvėpė Osamą skirti gyvenimą vertingesniam tikslui, negu vien gausinti bin Ladenų turtus.
Abdula Azamas gimė 1941 metais Hartijoje, Palestinoje. Tuo metu tai buvo britų okupuota teritorija. Azamas lankė mokyklą gimtajame kaimelyje, paskui studijavo Hadori koledže, vėliau mokytojavo Jordanijoje. Damaske gavo šariato teisės bakalauro laipsnį. Po pergalės Šešių dienų kare 1967 metais Izraelis okupavo Vakarų krantą, ir Azamas pasitraukė į Jordaniją. Ten įstojo į Palestinos musulmonų broliją.
Gyvendamas Jordanijoje Abdula Azamas įstojo į Palestinos pasipriešinimo judėjimą, tačiau vis labiau piktinosi arabų kraštų

vadovais, manydamas, kad jie labai jau patogiai įsitaisę ir todėl siekia išsaugoti esamą padėtį. Abdula Azamas tvirtino, kad Artimųjų Rytų žemėlapį, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos nubraižytą po I pasaulinio karo, arabai privalo pakeisti.
Vėliau, 1978-aisiais, skaisčiai užsiliepsnojo ilgai rusenę Afganistano konfliktai. Seniai siekusi didesnės įtakos tame regione Sovietų Sąjunga prisidėjo prie perversmo Afganistane ir atvedė į valdžią komunistinę vyriausybę. Kitas perversmas nuvertė marionetinę komunistų valdžią, afganų prezidentas ir daugelis jo šeimos narių buvo nužudyti. Sostas atiteko rusų remiamam prezidentui. 1979 metų gruodžio mėnesį visą šalį užėmė sovietų tankai ir kariuomenė.
Beveik tuoj pat musulmonų partizanai pradėjo džihadą prieš bedievius rusus. Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir musulmonų tautos tiekė partizanams paramą. Sovietus nustebino atkaklus pasipriešinimas, netrukus jie patyrė didžiulių nuostolių.
Osama, paveiktas Abdulos Azamo politinių pažiūrų, buvo pasirengęs stoti į kovą su sovietų agresija Afganistane. Netrukus jis metė mokslus universitete, atsidėjo afganų pasipriešinimui, dirbo remdamas vadinamuosius mudžahedus. Abdula Azamas veikė kartu su juo, jiedu susitiko Pešavare, mieste ties Afganistano ir Pakistano pasieniu, ir ieškojo būdų tiekti mudžahedams maistą, medicinos reikmenis ir ginklus.

BŪTI TOKIAM KAIP VISI – NEBEMADINGA.
Sveiki atvykę į MONSTRŲ VIDURINĘ. Čia trūkumais žavimasi.
MELODĖ KARVER
Nauja nosis
Iki ausų įsimylėjusi savo naują kaimyną Džeksoną – prašmatnų apkiautėlį
Dėvi senus sportinius marškinėlius, mūvi juodus džinsus ir rožinius Converse sportukus
Melodė su šeima atvyko iš Beverli Hilso į Salemą, Oregone, kur grynas oras. Melodei išoperuota nosies kuprelė ir jau nebekankina alinantys astmos priepuoliai, dabar ji – Merstono vidurinės „gražuolė“. Labai gaila, kad Melodė jaučiasi apgavikė, bet tik… iki pažinties su Džeksonu. Tačiau gal ir vaikinas turi paslapčių?
Ar tai susiję su visiškai neįtikimais pasakojimais apie… gyvus monstrus?

FRENKĖ ŠTEIN
Naujokė… na, bet tai nieko nuostabaus
Bretas – jos svajonių vaikinas. Bet šis turi labai pavydžią merginą
Dėvi šiurkštų vilnonį kelnių kostiumą (tačiau mėgsta mini sijonėlius ir kašmyrines palaidines be rankovių)

Frenkė visą gyvenimą praleido Saleme, kita vertus, jai – tik penkiolika dienų. Frenkė tikisi užkariauti vidurinę, vaikinus ir parduotuves išvardinta tvarka. Tačiau aplinkiniai, užuot žavėjęsi jos išskirtiniu mados pojūčiu, bjaurisi šviesiai žalia jos oda. Siekdama Merstono vidurinėje pritapti prie normių, turi slėpti savo monstrišką prigimtį.

Tačiau dėl slapto bučinio Frenkė pasiryžusi surizikuoti viskuo ir ši klaida jai gali brangiai kainuoti.
Melodė ir Frenkė stengiasi savo trūkumus paversti pranašumais. Bet ar Merstono vidurinės normiai pasirengę permainoms?
Ar gali monstras išlikti normių pasaulyje?
„Monstrų vidurinė“ – tai pirmoji tokio paties pavadinimo Lisi Harrison knygų ciklo dalis.

Plačiau apie šios serijos knygas skaitykite www.monsterhigh.com

Knygos “Monstrų vidurinė” ištraukos:
KETVIRTAS SKYRIUS
ŽALIOS APLINKYBĖS
Frenkė pašoko ant basų kojų ir ėmė judėti pagal Lady Gagos ritmus, vis dar skambančius galvoje.
- Tai sutinki eiti į mokyklą? — priblokšta Viveka sumirksėjo juodomis kaip vorai blakstienomis.
- Žinoma! — Frenkė mojavo rankomis virš galvos ir spragsėjo pirštais. — Susirasiu draugų! Susipažinsiu su vaikinais! Sėdėsiu kavinėje! Eisiu į lauką ir…
- Palauk, — nutraukė ją Viktoras rimtai kaip tikras mokslininkas. — Tai ne taip paprasta.
- Tu teisus! — Frenkė puolė prie mėlynos drabužių spintos, ant jos fuksijų spalvos purškiamaisiais dažais buvo užrašyta SIJONAI IR SUKNELĖS.
- Ką apsivilksi?
- Štai ką.
Viktoras pasilenkė, stumtelėjo odinį sportinį krepšį ir tuoj pat atsitraukė, lyg būtų pasiūlęs salotų alkanam liūtui.

Frenkė pasilenkė prie krepšio. Tikriausiai tėvai jai nupirko drabužių pirmai mokslo metų dienai. Ar ten — klostuotas mini sijonėlis ir juoda kašmyro palaidinė be rankovių? Ak, prašau, kad ten būtų klostuotas mini sijonėlis ir juoda kašmyro palaidinė be rankovių. Akprašauoprašauoprašauoprašauoprašau!
Ji atsegė užtrauktuką ir įkišo ranką ieškodama švelnių petnešėlių ir gražios didelės susegančios kiltą segės.
- Oi, — staiga ištraukė ranką iš krepšio, lyg kas būtų įkandęs. — Kas ten? — paklausė vis dar traukdamasi nuo to šiurkštaus daikto.
- Tai šiurkščios vilnos kelnių kostiumėlis, — Viveka suėmė plaukus ir persimetė per petį.
- Labai šiurkščios! — išrėžė nepatenkinta Frenkė. — Kaip sūrio tarka.
- Jis nuostabus, — nepasidavė Viveka. — Pasimatuok.
Frenkė apvertė krepšį nenorėdama prisiliesti prie besikandžiojančio drabužio. Didžiulis šokoladinės spalvos makiažo krepšys šleptelėjo ant kilimo.
- Kas čia?
- Makiažas, — paaiškino Viktoras.
- Iš Sephora? — viltingai paklausė Frenkė suteikdama tėvams galimybę išpirkti kaltę.
- Ne.
Viktoras persibraukė ranka tvarkingai sušukuotus lygius juodus plaukus.
- Iš Niujorko. Nuostabi sceninio grimo serija, kuri vadinasi „Pikti ir be trūkumų“, pritaikyta galingiausioms Brodvėjaus teatrų šviesoms. Tačiau jis neriebus.
Viktoras išėmė iš krepšio įmuilintą kempinėlę ir nusivalė dilbį. Ant kempinėlės liko gelsvai rožinio grimo, o ant jo rankos atsivėrė žalias ruoželis.
Frenkė aiktelėjo.
- Ir tavo oda žalia?
- Ir mano.
Viveka irgi nusivalė skruosto lopinėlį.
- Ką? — Frenkės rankos sukibirkščiavo. — Ar jūs gimėte žali?
Abu išdidžiai linktelėjo.
- Tai kodėl tai slepiate?
- Todėl… — Viktoras nusivalė pirštą į sportinio kostiumo klešnę, — kad gyvename normių pasaulyje. Ir daugelis bijo kitokių.
- Kitokių negu kas? — nusistebėjo Frenkė.
Viktoras nuleido galvą.
- Kitokių negu jie.
- Mes — labai ypatingos grupės nariai. Normiai mus vadina monstrais, — paaiškino Viveka. — Bet mes mieliau vadinamės PNI.
- Prisidengusieji normalia išvaizda, — iššifravo Viktoras.
Frenkė palietė kaklo siūles.
- Netrauk! — kartu perspėjo tėvai.
Frenkė nuleido ranką ir atsiduso.
- Ar taip buvo visada?
- Ne visada, — pasakė Viktoras ir ėmė žingsniuoti. — Deja, mūsų ir daugelio kitų istorijoje buvo daug persekiojimo laikotarpių. Bet pagaliau baigėsi viduramžiai, ir mes drąsiai gyvenome tarp normių. Kartu dirbome, bendravome, įsimylėdavome vieni kitus. Bet tarp dvidešimtojo amžiaus antro ir ketvirto dešimtmečių viskas pasikeitė.
- Kodėl? — Frenkė susiraitė ant kušetės ir prisiglaudė prie Vivekos. Mamos gardenijų kūno aliejaus kvapas veikė ją raminamai.
- Atsirado siaubo filmai. PNI vaidino visuose, tokiuose kaip „Drakula“, „Operos vaiduoklis“, „Daktaras Džekilas ir misteris Haidas“. O tie, kurie nemokėjo vaidinti…

- Kaip tavo prosenelis Vikas, — paerzino Viveka.
- Taip, kaip senasis gerasis Viktoras Frankenšteinas, — jis nusijuokė nugrimzdęs į prisiminimus. — Jis sunkiai įsimindavo tekstą ir, tiesą pasakius, buvo labai nenatūralus. Todėl jį suvaidino normis aktorius Borisas Karlofas.
- Kaip smagu.
Frenkė suko aplink pirštą šilkinį chalato raištelį ir gailėjosi, kad negyveno tada.
- Taip, labai.
Viktoras stabtelėjo ir pažiūrėjo jai į akis. Šypsena dingo kaip saulė už debesų.
- Kol pasirodė filmai.
- Kodėl? — paklausė Frenkė.
- Jie mus vaizdavo kaip keliančius siaubą, piktus, siurbiančius kraują žmonių priešus.
Viktoras vėl ėmė žingsniuoti.
- Normių vaikai klykdavo iš baimės vos mus pamatę. Jų tėvai nebesikviesdavo mūsų į svečius. Ir niekas nenorėjo su mumis dirbti. Per naktį tapome atstumtaisiais. PNI patyrė smurtą ir vandalizmą. Mūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.
- Ar niekas nesipriešino? — paklausė Frenkė prisiminusi daugelį istorinių kovų, kilusių dėl panašių priežasčių.
- Mes stengėmės.
Viktoras liūdnai palingavo galva prisimindamas nevykusius mėginimus.
- Protestai buvo beprasmiai. Jie virsdavo karštligiškais autografų dalijimais bebaimiams siaubo filmų gerbėjams. Jei būtume ėmęsi ryžtingesnių priemonių, būtume buvę palaikyti įsiutusiais žvėrimis, nors tokiais normiai mus ir laikė.

- Tai ką darėte? — Frenkė prisiglaudė prie mamos.
- Visiems PNI buvo slapta pasiųstas pavojaus signalas, jie buvo paraginti palikti namus, mesti darbus ir susitikti Saleme, kur gyveno raganos. Tikėjomės, kad jos kovos su mumis išvien. Kartu subursime naują bendruomenę ir viską pradėsime iš naujo.
- Bet ar 1692 metais Salemo teismų nuosprendžiu nebuvo sudegintos visos raganos? O jūs imti persekioti ketvirtame mūsų amžiaus dešimtmetyje? — paklausė Frenkė.
Viktoras suplojo ir parodė į dukrą kaip perdėtai entuziastingas televizijos žaidimo vedėjas.
- Teisingai! — sušuko jis didžiuodamasis implantuota dukters erudicija.
Viveka pabučiavo Frenkei galvą.
- Gaila, bet tas kvailas zombis, kuris pasiuntė pavojaus signalą, nebuvo toks protingas kaip tu.
- Taip, — Viktoras persibraukė ranka plaukus. — Pirma, raganų seniai nebėra, antra — jis sukvietė visus į ne tą Salemą. Jis turėjo galvoje Salemą Masačusetso valstijoje, bet nurodė Salemo Oregone koordinates. Visi PNI suprato klaidą, bet nebebuvo laiko keisti kryptį. Jie turėjo nešdintis, kol nebuvo apsupti ir pasodinti į kalėjimą.
- Atvažiavę į Oregoną, nutarė išspausti nors kokią naudą. Sudėjo pinigus į bendrą fondą, apsimetė normiais, nutiesė Redklifo kelią ir prisiekė ginti vieni kitus. Tikimės, kada nors vėl galėsią nebesislapstyti, bet kol kas turime apsimesti normiais. Jei mus išaiškintų, tektų vėl sprukti. Mūsų gyvenimai, karjeros ir buitis žlugtų.
- Todėl būtinai turi slėpti odos spalvą, varžtus ir siūles, — paaiškino Viveka.
- O kur jūsų? — smalsavo Frenkė.
Viveka kilstelėjo juodą šaliką ir pamerkė akį. Lyg atsakydami sublizgėjo du varžtai.
Viktoras atsisegė aukštą sportinio kostiumo apykaklę ir parodė savo techninę įrangą.
- Super, — apimta pagarbios baimės sušnibždėjo Frenkė.
- Einu ruošti pusryčių.
Viveka atsistojo ir pasitaisė susiglamžiusią suknelę.
- Prie grimo pridėta DVD su instrukcijomis, — pridūrė ji. — Pradėk mokytis tuoj pat.
Tėvai ją pabučiavo į kaktą, išėjo iš kambario ir uždarė duris.
- Gerai, — nusišypsojo Frenkė prisiminusi labai nejaukią šio ramaus pokalbio pradžią. Ji eis į mokyklą.
Frenkė kojos pirštu lyg pastipusią voverę stumtelėjo bjaurų šiurkštų vilnonį drabužį iš regėjimo lauko. Šį sezoną vilnonių moteriškų kostiumų su kelnėmis niekas nevilki.
Norėdama įsitikinti perskaitė Teen Vogue straipsnį apie mokslo metų pradžią. Kaip ir tikėjosi, šiemet madingi lengvi audiniai, brangakmenių atspalviai ir gyvūnų kailių raštai. Šalikai ir dideli papuošalai — būtini šio sezono aksesuarai. Vilna tokia nemadinga, kad net neįrašyta į „nebemadingų“ sąrašą.
Įkvepiantys buvo ne tik Teen Vogue, bet ir Seventeen, ir CosmoGirl straipsniai. Apie tai, kad reikia būti savimi, stengtis išlikti natūraliai, mylėti savo kūną ir gyventi žaliai! Visai kitaip sakė Vikas su Vive.
Hmm.
Frenkė atsisuko į viso ūgio veidrodį, pritvirtintą prie geltonos drabužių spintos. Atidarė duris ir apžiūrėjo savo kūną. Sveikas, raumeningas ir neįtikimai proporcingas. Žurnalai visiškai teisūs. Na, ir kas, kad jos oda žalia? Ir galūnės pritvirtintos siūlais? Anot

žurnalų — neįsižeiskite! — daug šiuolaikiškesnių negu jos tėvai, — ji turi mylėti savo kūną tokį, koks yra. Ir ji myli! Be to, jei normiai skaito žurnalus (o tai jie tikriausiai daro, nes juk ten rašoma apie juos), jie ją pamils. Natūralumas madingas.
Be to, juk ji — tobula tėčio dukrelė. O kas nemėgsta tobulybės?

PENKTAS SKYRIUS
atsitiktinė pažintis su dailininku
Nors buvo ankstus rytas, Melodė ir Kendisė išbėgo į Redklifo kelią trykšdamos energija, lyg jas būtų laikę uždarytas visureigyje keturiolika valandų. Keista, bet kaimynai jau buvo atsikėlę ir dūzgė apie namus. Aklagatvio gale vaikai sukiojosi ant dviračių, už kelių namų gausi škotų šeimyna kieme žaidė futbolą.
- Ar čia — viena šeima? — paklausė Melodė, kai jos ėjo pro didžiulį akmeninį namą, jo kieme bent dešimt berniukų spardė kamuolį į susivėlusį gražuolį.
- Tėvams tikriausiai gimė tik dvynukai ir trynukai, — nutarė Kendisė ir pasipureno plaukus.
Staiga jie ėmė žaisti lėčiau ir iš viso liovėsi — įsispoksojo į pro šalį einančias seseris Karver.
- Kodėl visi į mus žiūri? — sumurmėjo Melodė puse lūpų.
- Priprask, — sušnibždėjo Kendisė. — Kai esi graži, į tave žiūrima.
Ji nusišypsojo ir pamojavo mokyklinio amžiaus berniukams.
Visi jie buvo rudaplaukiai, žavingai susivėlę ir įraudusiais, lyg

Maybelline skaistalais paryškintais skruostais. Dūmai, kylantys iš jų Hummer didumo kepsninės, skleidė aštrų marinuotų šonkauliukų kvapą, nors tokiu metu daugelis dar siurbčioja pirmą puodelį kavos.
Melodė pasiglostė tuščią skrandį. Pietūs vietoj pusryčių dabar būtų tiesiog šaunumėlis.
- Labai gražiai atrodei ano mėnesio Į. Crew kataloge! — šūktelėjo Kendisė.
Berniukai sutrikę susižvelgė.
- Kendise! — Melodė kumštelėjo seseriai į ranką.
- Pasilinksmink, — nusijuokė Kendisė kaukšėdama grindiniu mamos sidabrinėmis platformomis.
- Visi kaimynai žiūri į mus lyg į ateives iš kitos planetos.
- Taip ir yra.
Kendisė pasitaisė Missoni kombinezono petnešėles.
- Gal todėl, kad sekmadienio rytą apsivilkai kaip šeštadienio vakarėliui?
- Mano galva, todėl, jog tu šiandien vilki vakarykščius kelionės drabužius, — atšovė Kendisė. — Prakaituotais Hanes marškinėliais ir apsmukusiais džinsais vargu ar susirasi naujų draugų.
Melodei knietėjo atsikirsti, bet nutarė veltui neaušinti burnos. Kendisė vis tiek liks įsitikinusi, kad graži išvaizda — raktas į sėkmę. O Melodė vilsis, jog žmonės yra dvasingesni.
Toliau Redklifo keliu jos drožė tylėdamos. Vingiuotas kelias vedė pro mišką ar siaurą daubą — abiejose pusėse išoriniai kiemeliai buvo apželdinti žole, o sodeliuose už namų vešėjo tankūs krūmai ir medžiai. Bet čia panašumai ir baigėsi. Kaip ir skirtingai raštuoti Karverių namo rąstai, čia kiekvienas namas buvo išskirtinis ir individualus.

Pilka betono plokštė aklagatvyje buvo apraizgyta negražiais susipainiojusiais elektros ir telegrafo laidais. Senas karalienės Viktorijos laikų namas stūksojo plačialapio klevo pavėsyje. Nuo medžio be paliovos krito sraigto formos sėklos ir besisukdamos leidosi ant samanotos žemės. Baseinas juodu dugnu ir dešimtys jūros būtybių pavidalo fontanėlių teikė daug džiaugsmo visiems devinto namo gyventojams. Nors saulė buvo pasislėpusi po pilkomis debesų pagalvėmis, kaimynai plaukiojo ir taškėsi kaip linksmų delfinų būrys.
Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad Saleme garbinamas individualumas, čia žmonės gyvena patys ir netrukdo gyventi kitiems. Staiga Melodę suėmė apmaudas. Jos senoji nosis čia niekam nebūtų užkliuvusi.
- Žiūrėk, — ji parodė į lekiantį pro šalį spalvotą automobilį. Juodos durelės buvo „Mercedes“ kupė, baltas variklio gaubtuvas — BMW; sidabrinė bagažinė — „Jaguar“, raudonas nukeliamas stogas — „Lexus“, baltašonės padangos — „Bentley“, garso sistema — „Bose“, muzika — klasikinė. Visų modelių gaubtuvų papuošimai tabalavo ant užpakalinio vaizdo veidrodėlio. Automobilio numerio lentelėje puikavosi užrašas KVAIŠA.
- Šita mašina — lyg Benetton reklama ant ratų.
- Arba mašinų susidūrimas Rodeo Drive rajone, — Kendisė nufotografavo automobilį iPhone ir nusiuntė nuotrauką elektroniniu paštu draugams Kalifornijoje. Jie tuoj pat atsiuntė nuotraukas, kuriose buvo matyti, ką jie dabar veikia. Tikriausiai kurioje nors buvo prekybos centras, nes joms pasukus į Staghorno gatvę Kendisė pagreitino žingsnį ir ėmė klausinėti, kur mėgsta būti visi šiuolaikiški dar penkiasdešimties nesulaukę žmonės.
Atsakymas buvo vieningas: upės pakrantėje. Bet judėjimas ten prasidės tik po dviejų valandų.

Kol jos neskubėdamos išgėrė kavos su pienu ir kelis kartus sustojo paspoksoti į drabužių parduotuvių (Kendisės manymu, nevertų užeiti ir apsipirkti) vitrinas, pagaliau atėjo vidurdienis. Bo žemėlapio ir praeivių gerumo padedamos merginos perėjo apsnūdusį miestą ir surado upės pakrantę — iki kaklo pilnos kofeino ir pasirengusios pranešti apie savo atvykimą šiuolaikiškiems Salemo žmonėms.
- Čia viskas? — Kendisė staiga sustojo, lyg būtų atsitrenkusi į stiklo sieną. — Čia — Šiaurės vakarų prašmatnumo epicentras? — sušuko ji žiūrėdama į ledų vežimėlį, vaikų žaidimų aikštelę, plytų namą ir karuselę šalia.
- Mmm, užuodžiu kino teatro fojė, — pranešė Melodė traukdama ore sklandantį spragėsių ir dešrainių kvapą.
- Iš Melonosies gali atimti nosį, — nusišaipė Kendisė, — bet Melonosies iš nosies neatimsi.
- Kaip juokinga, — Melodė užvertė akis.
- Ne, visai ne! — nepatenkinta sumurmėjo Kendisė. — Tai visiškai nejuokinga. Tiesą sakant, tai — tikras košmaras. Paklausyk! — ji mostelėjo į karuselę. Maniakiška fisharmonijos muzika — neatsiejamas siaubo filmų titulinių dainų ir psichopatų klounų scenų atributas — tyčiojosi iš jų grėsmingai linksma melodija.
- Vienintelis žmogus, kuriam daugiau negu aštuoneri ir mažiau negu keturiasdešimt — tas vaikinas, — Kendisė parodė vienišą berniuką, sėdintį ant medinio suolo. — Bet jis, atrodo, verkia.
Berniukas buvo susigūžęs virš piešimo bloknoto. Jis žvilgtelėjo į besisukančią karuselę, paskui nuleido galvą ir toliau piešė.
Melodės pažastys ėmė perštėti nuo prakaito. Jos kūnas pažino berniuką anksčiau negu smegenys.
- Eime iš čia, — ji čiupo laibą Kendisės ranką.

Tačiau buvo per vėlu. Sesuo išsišiepė iš džiaugsmo ir tvirtai prispaudė platformas prie guma aplipusio grindinio.
- Ar čia tik ne…
- Ne! Eime, — neatlyžo Melodė tempdama vis smarkiau. — Rodos, ten mačiau Bloomingdale prekybos centrą. Eime.
- Tai jis! — Kendisė vilko Melodę prie vaikino. Švytėdama iš džiaugsmo sušuko:
- Ei, kaimyne!
Berniukas pakėlė galvą ir nusibraukė nuo kaktos garbanotų rudų plaukų sruogą. Melodei gnybtelėjo paširdžius. Iš arti jis buvo dar gražesnis.
Pro akinius storais juodais rėmais spinduliavo žavios šviesiai rudos akys. Jos atrodė kaip įrėmintos žaibo tamsiame danguje nuotraukos. Berniukas panėšėjo į stilingą moksliuką — užsimaskavusį superdidvyrį.
- Ar prisimeni mano seserį? — paklausė Kendisė. Jos balse buvo girdėti keršto gaidelės, lyg Melodė būtų buvusi kalta, kad pakrantėje taip nyku.
- Hmm… labas… Aš… Melodė, — išvebleno ji parausdama iki ausų.
- Aš — Džeksonas.
Jis nudelbė žvilgsnį.
Kendisė timptelėjo jo baltus marškinėlius apvalia apykakle.
- Vos pažinome tave su marškinėliais.
Džeksonas nervingai nusišypsojo ir įbedė akis į piešinį.
- Tu — žaviukas, — suokė Kendisė, sugalvojusi žodžių „žavus“ ir „moksliukas“ santrumpą. — Gal turi vyresnį brolį be akinių… ar su glaustiniais lęšiais? — neatstojo ji.
- Ne, — šviesūs išblyškę Džeksono skruostai paraudo. — Aš — vienturtis.

Melodė prispaudė rankas prie kūno slėpdama suprakaitavusias pažastis.
- Ką pieši? — paklausė. Klausimas nebuvo labai originalus, bet tikrai geresnis už viską, ką ketino išrėžti Kendisė.
Džeksonas pažvelgė į piešinį, lyg matytų pirmą kartą.
- Karuselę. Na žinai, besisukančią.
Melodė įdėmiai apžiūrėjo susiliejusius pastelinius tonus. Išplaukusioje vaivorykštėje ryškėjo vos pastebimi arklių ir vaikų siluetai. Juos vos galėjai įžiūrėti — tarsi sapnas, kurio negali pamiršti ir kurio epizodai lanko visą dieną.
- Labai gražu, — pasakė visiškai nuoširdžiai. — Ar seniai tai darai?
Džeksonas gūžtelėjo.
- Kokį pusvalandį. Laukiu mamos. Ji netoliese susitikime, taigi…
Melodė sukikeno.
- Ne. Ar seniai pieši? Ar tai senas tavo pomėgis?
- Aha.
Džeksonas perbraukė ranka plaukus. Banguotos sruogos sukrito į vietas kaip supašytos kortos.
- Na, kelerius metus.
- Šaunu, — linktelėjo galva Melodė.
- Taip, — linktelėjo ir Džeksonas.
- Jėga, — Melodė linktelėjo dar kartą.
- Ačiū, — Džeksonas irgi linktelėjo dar kartą.
- Nėra už ką, — linktelėjo Melodė.
Staiga fisharmonijos muzika, sklindanti iš karuselės, suskambo garsiau. Lyg nukreipdama dėmesį ir mėgindama juos išgelbėti nuo vienskiemenių žodžių ir galvų linksėjimo priepuolio.

- Tai… iš kur jūs? — Džeksonas paklausė Kendisės apžiūrinėdamas nebūdingą šiai valstijai jos aprangą.
- Iš Beverli Hilso, — atsakė ji, lyg tai būtų savaime aišku.
- Atvažiavome čia, nes man astma, — įsiterpė Melodė.
- Labai žavu, Mele, — atsiduso Kendisė netekusi vilties.
- Bet tai tiesa.
Įtampa nuslūgo nuo Džeksono veido, jis nusišypsojo. Lyg Melodės prisipažinimas būtų atgaivinęs jo pasitikėjimą savim.
- Ar… hmm… ar girdėjai apie Merstono vidurinę? — paklausė Melodė. Jos žodžius, be abejo, lydėjo muzika.
- Taip.
Jis pasislinko palikdamas jai pusę suolo.
- Aš ten mokausi.
Melodė atsisėdo. Vis dar prispaudusi rankas prie kūno, jei kartais pūstelėtų vėjas.
- Kelintoje klasėje?
Kendisė atsistojo už jų ir ėmė rašyti žinutę.
- Eisiu į dešimtą.
- Ir aš, — Melodė nusišypsojo plačiau, negu derėtų.
- Tikrai? — nusišypsojo ir Džeksonas. Iš tiesų jo šypsena dar nebuvo išblėsusi.
Melodė linktelėjo.
- Kokie ten žmonės? Linksmi?
Džeksonas nudelbė akis ir gūžtelėjo. Šypsena dingo. Muzika nutilo. Šokis baigėsi. Aliejinis pastelės kvapas tvyrojo ore kaip aistros odekolonas.
- Ką? — liūdnai paklausė Melodė. Jos širdis daužėsi graudulingo laidotuvių maršo ritmu.
- Žmonės šaunūs, tikriausiai. Bet mano mama — gamtos

mokslų mokytoja. Ji labai griežta, todėl mano vardo nėra greitojo rinkimo numeriuose nė vieno mokinio mobiliajame.
- Manajame bus, — draugiškai pasiūlė Melodė.
- Tikrai? — paklausė Džeksonas. Ant jo kaktos sublizgo prakaito lašeliai.
Melodė linktelėjo. Jos širdis jau plakė linksmesniu ritmu. Netikėtai pasijuto labai jaukiai su nepažįstamu vaikinu. Gal todėl, kad jis nežiūrėjo jai į veidą; jis žvelgė giliau. Jis bendravo su ja, nors ji vilkėjo prakaituotus kelionės drabužius ir prisipažino serganti astma.
- Gerai.
Džeksonas dar kartą įdėmiai pažvelgė jai į akis ir raudonais pasteliniais dažais ant piešinio užrašė savo numerį.
- Prašau.
Jis išplėšė lapą iš bloknoto, padavė Melodei ir greit nusibraukė kaktą išorine plaštakos puse.
- Aš jau eisiu.
- Gerai.
Matyt, dėl stipraus užsimezgusio ryšio Melodė atsistojo drauge su juo.
- Iki pasimatymo.
Džeksonas negrabiai pamojavo ir patraukė besisukančios karuselės link.
- Šaunuolė.
Kendisė įsimetė mobilųjį į metalo spalvos krepšį.
- Žaviukai — puikūs objektai praktikuotis. O dabar eime kur nors pavalgyti.
Ji greit tiriamai nužvelgė parką.
- Čia turėtų būti kavinė, kurioje neužsikrėstume salmonelėmis.

Melodė pėdino paskui Kendisę vingiuotais pėsčiųjų takais išsišiepusi žiūrėdama į raudoną telefono numerį. Paprašyti — viena. Bet išdrįsti paskambinti — visai kas kita. Tačiau ji drąsi. Jis jai užrašė numerį. Mielai. Todėl ji gali atkurti pokalbio smulkmenas atmintyje tiek kartų, kiek norės, ir negalvoti, kad susižavėjimas — vienpusis.
Taip ir padarys.
- Gal nusipirkime po dešrainį ir dietinės kolos? — pasiūlė Kendisė
- Nenoriu.
Melodė pažiūrėjo į gražų debesuotą dangų ir nusišypsojo. Liūdesys išsisklaidė.

ŠEŠTAS SKYRIUS
ViSKAS YRA NE TAiP, KAiP ATRODO
Viveka pasibeldė į Frenkės „Grožio fabriko“ duris.
- Važiuojam! Pavėluosim!
- Ateinu! — šūktelėjo Frenkė kaip ir anuos keturis kartus. Bet iš tiesų ji norėjo pasakyti: „Tobulybės skubėdamas nesukursi.“ O drabužiai, kuriuos ji demonstravo Blizgučiams, buvo visiškai tobuli. Arba bus tobuli, kai ji prisiderins saulės akinius.
- Ar jums patinka balti? — ji užsidėjo didžiulius akinius plastikiniais rėmeliais, įsisprendė į šoną ir atkišo smakrą.
- Ar žali?
Ant grindų kaip išsiveržus ugnikalniui mėtėsi drabužiai, todėl Frenkei buvo nepatogu per juos vaikščioti ir sukinėtis pozuojant ant aukštų rausvų blizgančių platformų baltoms laboratorijos žiurkėms. Tačiau žiurkės mokėjo įžiūrėti esmę be pompastikos ir ypatingos aplinkos. Juk jos bendradarbiauja jau tris valandas. Ir jų pagalba buvo labai naudinga. Norėdamos pasakyti „taip“ jos sukrebždėdavo vieną kartą, du — jei „ne“. Šitaip jos išrinko juodai ir baltai dryžuotą palaidinę be rankovių ir gėlėtą mini sijoną. Maišyti ornamentus dabar labai madinga.
- Balti ar žali? — dar kartą paklausė Frenkė.
Trys žiurkės gulėjo susirangiusios iš nuovargio. Tačiau kitos dusyk krepštelėjo baltiems rėmeliams. Geras sprendimas, nes žali visiškai susiliejo su Frenkės odos spalva, o pirmą dieną normių mokykloje ji tikrai nenorėjo išnykti minioje.
Frenkė aukštai susikėlė juodus plaukus, surišo į arklio uodegėlę, pasitepė putlias lūpas blizgiu. Kaklo varžtus pasikvepino Estee Lauder Sensuous mėginiu iš žurnalo. Juk reklamoje parašyta: „Kiekviena moteris kvepinasi savaip.“
- Palinkėkite man sėkmės, Blizgučiai!
Ji pabučiavo stiklinį narvą, ir ant jo liko blizgantis rausvas lūpų atspaudas.
- Einu! — pranešė Frenkė.
Tėvai stovėjo virtuvėje, nerūdijančio plieno salelėje, valgė vieną bandelę ir skubėdami gurkšnojo kavą — akivaizdus pastangų būti panašiems į normalius žmones rezultatas. Juk jie, kaip ir Frenkė, pasikrauna elektros energija ir valgyti jiems nereikia.
Viskas buvo taip pat ir visiškai kitaip. Gyva. Linksma. Jausminga. Juk pirmą kartą gyvenime Frenkei leista išeiti iš namų.
- Šitaip apsirengusi niekur neisi! — Viktoras trinktelėjo baltą kavos puodelį ant atversto laikraščio.
- Frenke, kur kostiumas? — Viveka priėjo prie dukters. Dabar, kai Frenkė žinojo tiesą, mamos makiažas, pilka megzta suknelė aukštu kaklu, juodos blauzdinės ir auliniai batai virš kelių įgijo kitą prasmę.
- Kodėl tu be „Piktų ir be trūkumų“? — užbaubė Viktoras.
- Būk žalias! — Frenkė pacitavo žurnalus. — Tai — vienas iš svarbiausių šių laikų tikslų. Be to, didžiuojuosi savimi ir tuo, kaip jūs mane sukūrėte. Jei žmonėms nepatiksiu tik todėl, kad esu ne normė, tai jų bėda, ne mano.
- Šitaip iš namų neišeisi, — Viktoras nepasidavė. — Su nepridengtais varžtais ir siūlėmis neiškelsi kojos.
- Tėti! — Frenkės pirštų galiukai sukibirkščiavo. — Kelnių kostiumai — tai medžiagos išniekinimas.
Ji tryptelėjo platformomis ant balto kilimo. Deja, tankūs kilimo gaurai sugėrė jos pasipiktinimą.
- Tėtis teisus, — atkakliai tvirtino Viveka.
Frenkė piktai dėbtelėjo į globėjiškai dūsaujančius ir vieningai besilaikančius nuomonės gelsvus kaip sausainių tešla tėvus.
- Eik, — įsakė Viktoras, — greičiau, kad nepavėluotume.
Frenkė piktai nužygiavo į savo kambarį. Po kelių sekundžių
išėjo su rudu šaliku ir odiniais riešų papuošalais, bet tik todėl, kad Teen Vogue rašė, jog tai būtini šio rudens aksesuarai. Ji patenkinta nusišypsojo.
- Štai. Varžtai ir siūlės paslėpti. Ar jau galime eiti?
Viveka ir Viktoras susižvelgė ir patraukė į garažą. Frenkė nužingsniavo paskui supermadingai apsirengusi ir pergalingai šypsodamasi. Kelias į nuostabų gyvenimą labai trumpas, ji jau juo žengia.
Pyppyp. Atsirakino juodo „Volvo“ visureigio durys.
- Važiuokime didžiuoju visureigiu! — pasiūlė Frenkė džiaugsmingai atgaivinusi implantuotus prisiminimus apie šeimos kelionę prie Sidabrinių krioklių.
- Manau, verčiau važiuoti ne taip į akis krintančiu automobiliu, — laikėsi savo Viktoras.
- Bet, tėti, pačių sukonstruoti daiktai — labai populiaru, — aiškino Frenkė. O didysis visureigis — tikras Pasidaryk Pats įsimašinijimas. Visiems mokiniams labai patiks.

- Žodžio įsi—maši—nijimas nėra, Frenke! — griežtai atkirto tėvas. — Derybos baigtos.
Kelionė į mokyklą buvo neįtikimai nuobodi. Medžiai, automobiliai, namai, net normiai, kuriuos Frenkė matė pro tamsintus langus, nesiskyrė nuo sukurtų jos prisiminimuose. Labiausiai ji norėjo įkvėpti gryno oro. Bet atidaryti langus buvo griežtai draudžiama, nes ji nebuvo pasitepusi „Piktais ir be trūkumų“. Tad gryno oro teks palūkėti.
Po dviejų valandų kelionės juodas „Volvo“ pagaliau sustojo prie Maunt Hudo vidurinės mokyklos. Frenkė negalėjo patikėti, kad arčiau nėra kitos mokyklos, bet nedrįso ištarti nė žodžio. Tėvai buvo suirzę, ir jei kiltų dar vienas ginčas, ko gero, sugrąžintų ją namo.
Nė nepastebėjusi didingo kalno tolumoje ir raudonų bei geltonų lėtai besileidžiančių nuo medžių lapų, Frenkė išlipo iš visureigio ir pirmą kartą įkvėpė gaivaus oro. Gaivaus, vėsaus, netrenkiančio formaldehidu. Jis kvepėjo šaltinio vandeniu dirvožemio dauboje. Frenkė nusiėmė baltus saulės akinius ir pakėlė į dangų žalią veidą. Neužblokuota jokiais filtrais saulė paglostė ir sušildė jos odą. Akys sudrėko nuo akinamo spindesio. O gal iš džiaugsmo.
Frenkei nerūpėjo, kad nežino, kur eiti. Ir kad ji dar nė karto nebuvo atsiskyrusi nuo tėvų. Jie suteikė tiek žinių ir pasitikėjimo savimi, kad Frenkė neabejojo susitvarkysianti. Ji su džiaugsmu nori tai daryti.
Keista, bet mokyklos kiemas buvo tuštutėlis, o stovėjimo aikštelėje — vos keli automobiliai. Frenkei knietėjo paklausti tėvų, kur visi, tačiau nutarė patylėti. Kam suteikti jiems peno abejoti, ar ji pasirengusi.
- Tikrai nenori makiažo? — paklausė Viveka iškišusi galvą pro langą keleivio pusėje.

- Tikrai ne, — patikino Frenkė. Saulės spinduliai, glostantys jai rankas, suteikė daugiau energijos negu Karmen Elektra.
- Iki pasimatymo po pamokų.
Ji nusišypsojo ir atsisveikindama nusiuntė tėvams oro bučinį, kol jie neišskydo dėl namus paliekančios dukrelės.
- Sėkmingos pirmos dienos darbe.
- Ačiū, — atsakė jie, žinoma, vienu balsu.
Frenkė pasuko pagrindinių durų link uostydama orą, lyg būtų atsidūrusi uostyk—kiek—telpa bufete. Ji jautė tėvų žvilgsnius eidama per automobilių stovėjimo aikštelę, bet nutarė neatsigręžti. Nuo šios akimirkos ji žiūrės tik į priekį.
Frenkė užlipo vienuolika plačių laiptų iki dvivėrių durų mėgaudamasi tikro fizinio krūvio keliamu kojų skausmu. Jausti — visai kas kita, negu vien žinoti.
Stabtelėjusi atgauti kvapo Frenkė paėmė durų rankeną ir…
- Oi!
Durys trenkė jai į skruostą. Varžtai sukibirkščiavo. Ji užsidengė ranka tvinkčiojantį skausmu veidą ir nuleido galvą.
- Vajė! Ar nesusižeidei? — paklausė daugiabalsis merginų pulkas. Jos sustojo aplink kaip išstypę į dangų Niujorko dangoraižiai. Kvepalų mišinys nustelbė gaivų orą — nuo vaisių kvapo Frenkę net supykino.
- Mes tikrai netyčia, — pasakė viena glostydama Frenkės „arklio uodegą“. — Nematėme tavęs. Ar matai mus?
Draugiškas poelgis sušildė Frenkę labiau negu saulė. Normiai mieli!
- Man viskas gerai.
Ji nusišypsojo ir pažiūrėjo į merginas.
- Išgąstis buvo didesnis už skausmą.

- Koks čia Šrekas?
Blondinė geltona su žaliu komandos palaikymo šokėjos uniforma tiesiog atšoko.
- Arba tau žiauriai bloga, arba tavo oda… žalia, — pasakė kita blondinė.
- Ar čia — pokštas? — paklausė dar viena dėl viso pikto žengdama atbula.
- Ne. Aš tikrai žalia.
Ji droviai nusišypsojo ir atkišo ranką draugiškam pasisveikinimui. Nuslydęs papuošalas apnuogino riešo siūles, bet Frenkei tai visiškai nerūpėjo. Juk ji tokia yra. Su varžtais ir kitomis detalėmis.
- Aš — naujokė. Mano vardas Frenkė, aš iš…
- Iš dirbtuvės „Pasidaryk meškiuką“? — paklausė viena merginų lėtai traukdamasi.
- Monstras! — sušuko vienintelė brunetė. Ji išsitraukė iš liemenėlės mobilųjį, paskambino pagalbos telefonu ir nubėgo į mokyklą.
- Aaaaaaaaa! — sukliko kitos kratydamos kojas, lyg būtų aplipusios vabalais.
- Sakiau, negerai treniruotis sekmadienį! — kūkčiodama sušuko viena.
Merginos puolė vidun, čiupo kėdes, pristūmė ir skubiai užrėmė duris.
Sekmadienį?
Tolumoje sukaukė sirenos. Sucypė padangos ir juodas „Volvo“ sustojo prie laiptų, iš jo iššoko Viktoras.
- Greičiau! — sušuko Viveka pro atvirą langą.
Sutrikusi ir tarsi stabo ištikta Frenkė žiūrėjo į atbėgantį tėtį.
- Nešdinamės! — sušuko jis.
Sirenų garsas artėjo.
- Norėjau tave pamokyti, — suvapėjo jis, čiupo dukrą ir įsodino į automobilį. — Tačiau nereikėjo palikti taip ilgai.
Kai visureigis išrūko iš stovėjimo aikštelės ir cypindamas padangas pasuko į Balzamo aveniu, Frenkė pravirko. „Volvo“ įsimaišė tarp kitų automobilių kaip tik tuo metu, kai daugybė policijos ekipažų apsupo mokyklą.
- Pačiu laiku, — tyliai ištarė Viveka, ir jos skruostais pasipylė ašaros.
Viktoro dėmesys buvo sutelktas į kelią. Žvilgsnis buvo skvarbus ir įdėmus, lūpos tvirtai sučiauptos. Nebuvo reikalo drožti pamokslo: „Ar aš tau nesakiau?“ Ar net reikalauti Frenkės atsiprašyti. Visi suprato, kas atsitiko, ir žinojo, ką kiekvienas būtų daręs kitaip. Liko neatsakytas vienintelis klausimas: kas dabar?
Frenkė žvilgtelėjo į savo ašarotą atspindį automobilio stikle. Nemaloni tiesa žvelgė jai tiesiai į akis. Jos išvaizda tikrai kelia siaubą.
Ašaros ritosi jai per skruostus lyg ant gamyklos surinkimo linijos — rinkosi, tryško, byrėjo… rinkosi, tryško, byrėjo… Kiekviena simbolizavo kokią nors netektį. Vilties. Tikėjimo. Pasitikėjimo. Saugumo. Patikimumo. Nepriklausomybės. Džiaugsmo. Grožio. Laisvės. Nekaltumo.
Tėtis įjungė radiją.
- …keturios mirtinai išsigandusios komandos palaikymo šokėjos teigia, kad matė monstrą Maunt Hudo mokykloje.
Žinios sklinda greitai.
- Išjunk, Viktorai, — sušnirpštė Viveka.
- Mums reikia žinoti, ką jie žino, — pasakė jis atsukdamas garsą. — Turime įvertinti žalą.

Frenkė sukibirkščiavo.
- Papasakokite, ką matėte, — iš radijo imtuvo pasigirdo sodrus vyriškas balsas.
- Ji buvo žalia. Na, bent man pasirodė, kad tai buvo ji. Bet sunku pasakyti. Viskas įvyko labai greit. Vieną akimirką ji apsimetė žmogum, o kitą — į mus tiesė rankas kažkokia… — mergaitės balsas suvirpėjo, — ateivė siaubūnė!
Frenkės liūdesys virto pykčiu.
- Norėjau susipažinti!
- Dabar tu saugi, — pasakė žurnalistas mėgindamas nuraminti auką. — Pailsėk, — pasiūlė jis ir išnyko iš eterio.
Paskui prabilo labai dalykiškai.
- Pirmą kartą Saleme monstrai pastebėti 1940 m., — pasakojo jis, — kai vilkolakių būrys su McDonald’s maišeliais dantyse buvo sulaikytas prie Kalifornijos ir Oregono sienos. Ramybė tvėrė iki 2007 m., tada berniukas, vardu Bilis, ne kartą išnyko visiems matant. Dabar žalia ateivė pabaisa pastebėta Maunt Hudo vidurinėje…
Viveka išjungė radiją.
- Gerai, kad jie bent ieško ateivės, — atsiduso ji su palengvėjimu.
- Frenke, — Viktoro ir dukters žvilgsniai susitiko galinio vaizdo veidrodėlyje, — pamokos prasideda antradienį. Po Darbo dienos. Tavo tikrojoje mokykloje. Merstono vidurinėje, už trijų kvartalų nuo namų. Bet neleisim tavęs, jeigu…
- Taip. Žinau, — sušniurkštė Frenkė. — Vilksiuos, ką liepsit. Prižadu.
Ji kalbėjo rimtai. Noras būti žaliai išsisklaidė.

„Mėgsta muziką, mėgsta šokti“ – dar viena įtraukianti trilerių karalienės Mary Higgins Clark knyga.

Geriausios draugės Darsė Skot ir Erina Keli gyvena Niujorke, kur daro karjerą ir mėgaujasi didmiesčio malonumais. Tačiau kai jos sutinka pagelbėti naujajai pažįstamai Nonai, kuriančiai televizijos laidą apie pažinčių skelbimus, merginų gyvenimas negrįžtamai pasikeičia…

Nonos paprašytos, Darsė ir Erina atsiliepia į kelis pažinčių skelbimus. Iš pradžių viskas atrodo kaip pokštas, bet jis virsti kraupia tragedija, kuomet po vieno tokio pasimatymo Erina randama nužudyta. Žiaurios draugės mirties priblokšta Darsė ryžtasi pavojingam žaidimui, kad išsiaiškintų draugės žudiką. Darsė susitinka su visais vyrais, su kuriais Erina buvo susipažinusi pagal pažinčių skelbimus. Vienas jų tikrai turi būti Erinos žudikas… Tačiau kuris? O gal jis jau nusitaikęs ir į pačią Darsę?

Knygos “Mėgsta muziką, mėgsta šokti” ištrauka:

I
Kambaryje buvo tamsu. Jis gūžėsi krėsle, rankomis apsikabinęs kelius. Štai ir vėl. Čarlis nebenori būti uždarytas slaptavietėje. Čarlis verčia galvoti apie Eriną. „Tik dar dvi, — šnibžda Čarlis. — Tada liausiuosi“
Nėra prasmės prieštarauti. Bet darosi vis pavojingiau. Čarlis tampa pernelyg nutrūktgalviškas. Čarlis nori parodyti esąs šaunus. „Pasitrauk, Čarli, eik šalin nuo manęs“, — maldavo jis. Kambaryje nugriaudėjo pašaipus Čarlio juokas.
Ak, jeigu Nana jam būtų buvusi maloni. Jeigu būtų pakvietusi jį į savo gimtadienio pobūvį prieš penkiolika metų… Jis ją taip mylėjo! Nusekė paskui ją į Darjeną su dovana — šokių bateliais, pirktais nukainotų prekių krautuvėje. Kartoninė batelių dėžė buvo pigi, paprasta, ir jis tiek vargo, kol papuošė — nupiešė ant dangčio šokių batelį.
Jos gimtadienis — kovo dvyliktą, per pavasario atostogas. Važiavo į Darjeną tikėdamasis nustebinti dovana. Atvykęs pamatė, kad namas tviska šviesomis. Patarnautojai rikiuoja automobilius. Lėtai prariedėjo pro šalį ir buvo sukrėstas, priblokštas, atpažinęs ten studentus iš Brauno.
Jam iki šiol gėda prisiminti, kad apsisukęs grįžti pravirko kaip kūdikis. Bet mintis apie gimtadienio dovaną privertė apsigalvoti. Nana buvo sakiusi, kad kas rytą septintą valandą, lietus ar saulė, ji bėgioja miškelyje netoli namų. Kitą rytą jis ten jos laukė.
Ir šiandien kuo ryškiausiai atsimena, kaip ji nustebo jį pamačiusi. Nustebo, ne apsidžiaugė. Sustojo, trūkčiojamai alsuoja, sportinė kepuraitė slepia šviesius šilkinius plaukus, ant sportinio treningo — mokyklinis megztinis, apsiavusi „Nike“ sportbačiais.
Pasveikino ją su gimtadieniu, žiūrėjo, kaip atidaro dėžę, išklausė nenuoširdžios padėkos. Apkabino.
- Nana, aš tave taip myliu. Noriu pamatyti, kokios gražios tavo kojos su šokių bateliais. Aš pats apausiu. Galėsime čia pat pašokti.
- Atstok! — Atstūmė, metė jam dėžę ir nubėgo.
Tai Čarlis puolė paskui ją, čiupo, parvertė ant žemės. Tai Čarlio rankos smaugė jai kaklą tol, kol jos rankos liovėsi trūkčioti. Tai Čarlis apavė Naną šokių bateliais ir su ja šoko, o jos galva nusviro jam ant peties. Tai Čarlis paguldė ją ant žemės, dešinė koja su šokių bateliu, o ant kairiosios vėl užmovė „Nike“ sportbatį.
Praėjo daug laiko. Iš Čarlio liko tik blyškus prisiminimas, miglotas vaizdinys, glūdintis giliausiame atminties užkaboryje. Bet prieš dvejus metus viskas pasikeitė. Čarlis ėmė jam priminti apie Naną, apie jos liauną, grakščiai išlenktą pėdą, laibas kulkšnis, jos grožį ir grakštumą, kai šoko su juo…
Ane, mane, virto — čiupk šokėją už piršto. Dešimt paršiuko pirštukų. Žaidimas, kurį mama dažnai žaisdavo, kai buvo mažiukas. Tas paršiukas nuėjo į turgų. Tas paršiukas liko namie.
- Pažaisk dar, — prašydavo, kai mama liaudavosi. — Kiekvienam paršiuko pirštukui po kartą.
Mama jį taip mylėjo! O paskui pasikeitė. Ir dabar girdi jos balsą: „Kam tie žurnalai tavo kambary? Kodėl paėmei aukštakulnius iš mano spintos? Kai tiek dėl tavęs padarėme! Tu mus baisiai nuvylei“
Prieš dvejus metus vėl pasirodęs Čarlis liepė jam dėti pažinčių skelbimus. Labai daug skelbimų. Čarlis diktavo, ką parašyti tame ypatingame skelbime.
Dabar jau septynios merginos ilsisi po žeme, kiekvienai ant dešinės kojos po šokių batelį, ant kairės — jos pačios basutė, sportbatis ar aulinukas…
Maldavo Čarlio kuriam laikui liautis. Nebenorėjo to daryti. Aiškino, kad žemė dar įšalusi — negali jų užkasti, o laikyti kūnus šaldiklyje pavojinga…
Bet Čarlis ėmė šaukti:
- Noriu, kad šias dvi paskutines rastų! Taip, kaip leidau, kad rastų Naną!
Šias dvi Čarlis išsirinko taip pat, kaip išsirinko kitas po Nanos. Erina Keli ir Darsė Skot. Abidvi atsiliepė į jo du skirtingus pažinčių skelbimus. O svarbiausia — abidvi atsiliepė į jo ypatingąjį skelbimą.
Iš visų gautų atsakymų kaip tik jų laiškai ir nuotraukos krito Čarliui į akį. Laiškai buvo įdomūs, kalbos ritmas patrauklus, taip ir girdėjo Nanos balsą, jos autoironiją, šaltą, intelektualų humorą. Ir tos nuotraukos. Abi savaip gundančios…
Erina Keli atsiuntė nuotrauką, kurioje rymo ant stalo kampo, truputį palinkusi į priekį, tarsi su kažkuo kalbėdamasi, akys spindi, liaunas kūnas taip ir laukia kvietimo pašokti.
Darsė Skot stovi prie lango šalia pagalvėlėmis apkrautos sofos, viena ranka ant klostuotos užuolaidos. Ji pasisukusi į kamerą. Aiškiai nustebusi, kad yra fotografuojama. Ant rankos kabo audinių atraižos, veidas susikaupęs, bet kartu ir linksmas. Skruostikauliai išsišovę, figūra liekna, o ilgos kojos baigiasi liaunomis kulkšnimis ir mažomis pėdomis, įguldytomis į „Gucci“ laivelius.
Kokios nepalyginti patrauklesnės jos būtų su šokių bateliais!
Jis atsistojo ir pasirąžė. Tamsūs šešėliai kambaryje daugiau nebetrikdė. Čarlio buvimas malonus ir sveikintinas. Jokie įkyrūs balsai nebereikalauja priešintis.
Kai Čarlis noriai pasitraukė į tamsią kertę, iš kurios buvo pasirodęs, jis dar kartą perskaitė Erinos laišką, pirštais perbraukė nuotrauką.
Garsiai nusijuokė, prisiminęs gundantį skelbimą, kuris ją ir priviliojo.
Skelbimas prasidėjo: „Mėgsta muziką, mėgsta šokti“

II
Šalta. Šlapia. Žvarbu. Eismas siaubingas. Bet tai nesvarbu. Gera grįžti į Niujorką.
Darsė džiugiai nusimetė apsiaustą, brūkštelėjo pirštais per plaukus ir peržvelgė tvarkingai surūšiuotą paštą. Bevė Rothaus, kaulėta, rimta, sumani Parsono dizaino mokyklos vakarinio skyriaus studentė ir jos nepamainoma sekretorė, surikiavusi laiškus pagal svarbą.
- Sąskaitos. — Parodė krūvelę dešinėje. — Šalia pervedimų šaknelės, bet tų visai nedaug.
- Tikiuosi, įnašai bent dideli, — viltingai pasakė Darsė.
- Neblogi, — patvirtino Bevė. — Žinutės čia. Gavai užsakymus apstatyti dar du nuomojamus butus. Dievaž, tikrai žinojai, ko imiesi, kai pradėjai senų baldų verslą.
Darsė nusijuokė.
- „Sanfordas ir sūnus“. Tai aš.
„Darsės studija. Nebrangus interjero dizainas“ — skelbė iškaba ant biuro durų. Biuras įsikūręs Flatirono pastate Dvidešimt trečiojoje gatvėje.
- Kaip Kalifornija? — paklausė Bevė.
Darsė pralinksmėjo, išgirdusi pagarbą merginos balse. Iš tikrųjų Bevė norėjo paklausti: „Kaip laikosi tavo motina ir tėvas? Ar jie tikrai tokie žavingi kaip filmuose?“
Atsakymas — taip, mintyse tarė Darsė, jie žavingi. Nuostabūs. Taip, aš juos myliu ir jais didžiuojuosi. Tik gaila, jų gyvenimo būdas ne man.
- Kada jie išvyksta į Australiją? — Bevė stengėsi, kad balsas skambėtų nerūpestingai.
- Jau išvyko. Išlydėjau ir iškart sėdau į naktinį Niujorko lėktuvą.
Apsilankymą namuose Darsė suderino su verslo kelione prie
Tahou ežero, kur buvo pasamdyta išpuošti parodomąjį slidinėtojų namą taupiems pirkėjams. Tėvai kaip tik ruošėsi į tarptautinę turnė pristatyti savo filmo. Nematys jų mažiausiai šešis mėnesius.
Ji atsidarė artimiausioje užkandinėje nusipirktą puodelį kavos ir atsisėdo prie stalo.
- Nuostabiai atrodai, — pagyrė Bevė. — Man patinka ši apranga.
Raudonos vilnos suknelė kvadratine iškirpte ir priderintas puspaltis — tik keli apdarai iš motinos įsiūlyto apsipirkimo žygio po Rodeo Draivą. „Mieloji, esi tokia daili, o visai neskiri dėmesio savo išvaizdai, — zirzė mama. — Turėtum išryškinti tą nuostabų nežemišką grožį.“ Tėvas dažnai sako, kad Darsė galėtų pozuoti tapant prosenelės iš mamos pusės portretą, juk jos garbei ir vardą gavo. Ta ankstesnioji Darsė atvyko iš Airijos po Nepriklausomybės karo — pas prancūzą sužadėtinį, Lafajeto armijos karininką. Ir vienos, ir kitos akys plačiai įstatytos, labiau žalsvos nei rusvos, tokie pat švelnūs kaštoniniai plaukai su auksinėmis sruogomis, tokia pat tiesi nosis. „Nuo tų laikų truputį pasistiebiau, — mėgsta linksmai pabrėžti Darsė. — Pirmoji Darsė buvo mažiukė. Aš metro septyniasdešimt šešių. Tai ir padeda atrodyti nežemiškai.“ Ji dar neužmiršo, kaip būdama šešerių nugirdo režisieriaus pastabą: „Kaip tokia graži pora galėjo susilaukti tokios pilkos pelytės?“
Iki šiol prisimena, kad stovėjo suakmenėjusi ir sukrėsta. Po kelių minučių, kai mama norėjo pristatyti ją kažkam iš filmavimo grupės ir pasakė: „O čia mano mažoji Darsė“, ji ėmė šaukti „Ne!“ ir pabėgo. Vėliau už nemandagų elgesį atsiprašė.
Šįryt išlipo iš lėktuvo Kenedžio oro uoste, bute tik numetė lagaminus ir iš karto išvyko į biurą, nė nepersirengusi savo įprastu darbiniu apdaru — džinsais ir megztuku.
Bevė palaukė, kol ji ims siurbčioti kavą, tada paėmė žinučių sąrašą.
- Ar pradėti jungti su šitais žmonėmis?
- Pirma skambtelėsiu Erinai.
Erina pakėlė ragelį po pirmo signalo. Nekantrus pasisveikinimas bylojo, kad ji jau darbe. Jos buvo kambario draugės Maunt Holjoko koledže. Paskui Erina studijavo juvelyriką. Neseniai ji laimėjo prestižinę N. V. Ajerio Jaunojo dizainerio premiją.
Darsė irgi rado savo nišą. Ketverius metus darbavosi reklamos agentūroje, kol nuo projektų vadybos persimetė į nebrangią butų apdailą. Dabar, būdamos dvidešimt aštuonerių, abi moterys tebebuvo tokios pat artimos kaip ir tada, kai studijų laikais gyveno kartu.
Darsė taip ir regėjo Eriną prie stalo — džinsuotą, nutįsusiu megztiniu, raudonus plaukus susegusią arba surišusią į uodegą, pasinėrusią į darbą ir nematančią, kas dedasi aplinkui.
Vos Erina išgirdo Darsės balsą, nekantrų „alio“ pakeitė džiaugsmo šūksnis.
- Tu užsiėmusi, — pasakė Darsė. — Ilgai netrukdysiu. Tik norėjau pranešti, kad grįžau, ir, be abejo, paklausti, kaip laikosi Bilis.
Bilis — Erinos tėvas. Jis neįgalus, pastaruosius trejus metus gyvena prižiūrimas Masačusetso slaugos namuose.
- Daugmaž taip pat, — atsakė Erina.
- Kaip sekasi dirbti prie vėrinio? Kai skambinau penktadienį, buvai susirūpinusi.
Praeitą mėnesį, kai tik Darsė išvyko, Erina gavo „Bertolini“ užsakymą sukurti vėrinį iš kliento šeimos brangakmenių. „Bertolini“ lygiuojasi į „Cartier“ ir „Tiffany“.
- Žinai, mažumėlę baiminausi, kad mano sumanymas pasirodys beprotiškas. Buvo išties sudėtinga. Bet dabar viskas gerai. Rytoj rytą jį pateiksiu, ir, jeigu galima taip sakyti, tai stebuklas. Kaip Bel Eras?
- Žavingas. — Abidvi nusijuokė, tada Darsė paprašė: — Papasakok, kas naujo pažinčių projekte.
Su Nona Roberts, Hadsono kabelinės televizijos režisiere, jiedvi susipažino sveikatingumo centre. Nona rengia dokumentinę apybraižą apie pažinčių skelbimų skiltis: apie žmones, kurie tokius skelbimus rašo, ir kurie į juos atsiliepia, — jų malonią arba skaudžią patirtį. Nona paprašė Darsės ir Erinos padėti atlikti tyrimą — atsakyti į keletą skelbimų. „Judviem nereikės susitikti daugiau nei po kartą, — drąsino ji. — Pusė vienišų mano bendradarbių tai daro ir smagiai prisijuokia. Ir kas žino, gal jūsų laukia nuostabi pažintis. Tik pagalvokite“
Dažniausiai ryžtingesnė Erina šįkart buvo neįprastai atsargi. Darsė ėmė ją tikinti, kad gali būti smagu.
- Mes nedėsime skelbimų, — dėstė ji. — Tiesiog atsiliepsime į tuos, kurie atrodys įdomesni. Neduosime savo adreso, tik telefono numerį. Susitiksime viešose vietose. Ką prarasime?
Jos pradėjo prieš šešias savaites. Prieš išvykdama į Bel Erą ir prie Tahou ežero Darsė turėjo laiko tik vienam pasimatymui. Vyriškis rašė esąs metro aštuoniasdešimt penkių ūgio. Paskui ji pasakojo Erinai, kad veikiausiai matavosi stovėdamas ant kopėčių. Taip pat gyrėsi dirbąs reklamos vadovu, bet kai Darsė paminėjo keleto agentūrų pavadinimus ir klientų vardus, vaikinas visiškai sutriko. Melagis ir pašlemėkas, Darsė pareiškė Erinai su Nona. Dabar šypsodamasi iš nekantrumo ji prašė Erinos papasakoti apie naujausius pasimatymus.
- Patausosiu rytojaus vakarui, kai susitiksime visos trys su Nona, — pasakė Erina. — Viską kruopščiai rašausi į bloknotą, kurį padovanojai per Kalėdas. Pasakysiu tik tiek, kad nuo tada, kai kalbėjomės, buvau dviejuose susitikimuose. Vadinasi, iš viso aštuoni pasimatymai per tris savaites. Dauguma vėplos, neturintys jokios visuomeninės vertės. Vieną, pasirodo, jau pažinojau. Vienas iš naujausių buvo labai patrauklus ir nereikia nė sakyti, daugiau nepaskambino. Šį vakarą irgi su kai kuo susitinku. Atrodo visai nieko, bet dar pamatysim.
- Vadinasi, nedaug tepraradau, — šyptelėjo Darsė. — Į kiek skelbimų atsiliepei už mane?
- Į kokį dešimt. Pamaniau, bus smagu kai kuriems pasiųsti mūsų abiejų laiškus. Jeigu tie tipai abiem paskambins, galėsime palyginti įspūdžius.
- Man šis sumanymas patinka. Kur mataisi su šio vakaro grobiu?
- Bare šalia Vašingtono skvero.
- Ką jis veikia?
- Įmonių teisė. Jis iš Filadelfijos. Ką tik čia persikėlė. Rytoj vakare gali?
- Be abejo. — Rytoj jiedvi susitinka vakarienės su Nona.
Erinos balsas pasikeitė.
- Darse, džiaugiuosi, kad grįžai. Pasiilgau.
- Ir aš, — nuoširdžiai atsakė Darsė. — Gerai, pasimatysime. — Jau norėjo sakyti sudiev, bet netikėtai paklausė: — Koks šio vakaro katės maiše vardas?
- Čarlzas Nortas.
- Atrodo, būsiąs iš senųjų tradicionalistų aukštuomenės. Pasilinksmink, Erina Amžinoji*. — Darsė padėjo ragelį.
Bevė kantriai laukė su žinučių sąrašu. Kai prakalbo, balsas išdavė nuoširdų pavydą.
- Dievaž, judvi kalbatės kaip mokyklinukės. Artimesnės negu seserys. Kai pagalvoju apie savo seserį, turiu pasakyti, kad judvi daugiau nei sesės.
- Tu visiškai teisi, — tyliai pasakė Darsė.
* Erin Go Bragh — gėlų kalbos frazė, dažniausiai verčiama „Airija per amžius“ (čia ir toliau — vert. past.).

Šeridano galerijoje, įsikūrusioje Septyniasdešimt aštuntojoje gatvėje iškart į rytus nuo Madisono aveniu, aukcionas tik įpusėjo. Didžiulio užmiesčio namo turtas, kurį buvo sukaupęs velionis naftos magnatas Meisonas Geitsas, pritraukė minią agentų ir kolekcininkų.
Iš salės gilumos žvelgdamas į sceną Krisas Šeridanas mėgavosi triumfo akimirka: dėl teisės parduoti šią kolekciją jie nurungė „Sotheby’s“ ir „Christie’s“ aukcionus. Didingi karalienės Onos laikų baldai; paveikslai, vertingi ne tiek dėl atlikimo technikos, kiek dėl retumo; Reviro sidabras, dėl kurio, žinojo, kils karštligiškos varžytuvės.
Trisdešimt trejų Krisas Šeridanas tebeatrodė panašesnis į antros linijos žaidėją, koks ir buvo žaisdamas amerikietiškąjį futbolą koledžo komandoje, o ne į rimtą senovinių baldų žinovą. Jo beveik dviejų metrų ūgį dar paryškino tiesi laikysena. Pečių platumą pabrėžė lieknas liemuo. Valingus veido bruožus švelnino smėlio spalvos plaukai. Mėlynos akys — malonios ir draugiškos. Bet jo konkurentai žino: tos akys gali skvarbiai žybtelėti ir nesileidžia apgaudinėjamos.
Krisas sunėręs rankas stebėjo galutinius siūlymus dėl Dominiko Kučio 1683 metų spintelės supietra dura — šlifuoto akmens plokštėmis ir centrinėmis akmens inkrustacijomis. Ši mažesnė ir ne tokia prašmatni kaip tos dvi, kurias Kučis sukūrė Liudvikui XIV, bet vis tiek nuostabus, nepriekaištingas kūrinys, kurio, žino, labai geidžia Metropoliteno muziejus.
Visa salė nuščiuvusi klausėsi, kaip kovoja du plačiai užsimoję varžovai — Metropolitenas ir japonų banko atstovas.
Pajutęs timptelėjimą už rankos Krisas nepatenkintas atsisuko. Tai jo pavaduotoja Sara Džonson, meno ekspertė, paties atsiviliota iš privataus Bostono muziejaus. Atrodė susirūpinusi.

- Krisai, manau, turime bėdą, — pasakė ji. — Skambina tavo motina. Sako norinti tuoj pat pasikalbėti. Labai susikrimtusi.
- Bėda — ta prakeikta laida! — Krisas nužingsniavo prie durų, atplėšė jas, praėjo liftą ir užbėgo laiptais.
Prieš mėnesį populiari TV laida „Ypatingi nusikaltimai“ rodė pasakojimą apie neišaiškintą Kriso dvynės sesers Nanos nužudymą. Devyniolikametė Nana buvo pasmaugta bėgiodama netoli namų Darjene, Konektikuto valstijoje. Kad ir kaip stengėsi, Krisas negalėjo uždrausti televizijai iš tolo filmuoti namo ir apylinkių, taip pat suvaidinti Nanos mirties gretimame miškelyje, kur buvo aptiktas jos kūnas.
Jis maldavo mamos nežiūrėti tos laidos, bet mama prispyrė jį žiūrėti drauge. Kūrėjai pasistengė rasti jauną aktorę, stulbinamai panašią į Naną. Dokumentinėje dramoje ji rodoma bėganti ristele; iš už medžių ją stebi žmogus; jųdviejų akistata; bandymas pasitraukti; žudikas ją sučiumpa, pasmaugia, nuo dešinės kojos nuauna „Nike“ sportbatį ir vietoj jo apauna šokių aukštakulnį.
Diktorė pompastišku balsu dirbtinai baisisi:
- Ar gražią ir talentingą Naną Šeridan užpuolė nepažįstamas asmuo? Išvakarėse ji su broliu dvyniu šeimos namuose šventė devynioliktąjį gimtadienį. Ar jos žudikas — kuris nors iš svečių, su kuriais Nana kėlė gimtadienio taurę? Per penkiolika metų neatsirado jokių įkalčių, kurie padėtų išnarplioti šį baisų nusikaltimą. Ar Nana Šeridan tapo atsitiktine išprotėjusio pamišėlio auka? O gal jos mirtis — asmeninis kerštas?
Pabaigoje buvo parodytos nuotraukos — namas ir aplinka iš įvairių pusių. Ir telefono numeris: „Jeigu turite kokios nors informacijos…“ Paskutinė — policijos daryta nuotrauka, kurioje Nana stambiu planu, kaip buvo rasta: tvarkingai paguldyta ant žemės, rankos sudėtos ant liemens, kairė koja su sportbačiu, ant dešiniosios — blizgantis šokių batelis.
Ir baigiamoji eilutė: „Kur šio dailaus vakarinio aukštakulnio pora? Ar žudikas ją tebesaugo?“

Greta Šeridan žiūrėjo laidą sausomis akimis. Kai toji baigėsi, pasakė:
- Krisai, aš labai dažnai visa tai prisimenu. Štai kodėl norėjau pažiūrėti. Po Nanos mirties beveik negyvenu, beveik nebegalvoju. Nana man viską pasakodavo apie mokyklą. Aš… Aš tiesiog pamaniau, gal pažiūrėjusi tą laidą prisiminsiu ką nors svarbaus. Atsimeni jos laidotuvių dieną? Didžiulė minia. Visi tie jaunuoliai iš koledžo. Pameni, kaip policijos viršininkas Harimanas sakė esąs įsitikinęs, kad žudikas sėdi tarp gedėtojų? Atsimeni, kaip buvo pristatyta kamerų, kad nufotografuotų visus laidotuvių dalyvius namie ir bažnyčioje?
Tada, tarsi milžiniška ranka gavusi per veidą, ji pratrūko širdį draskančia rauda.
- Ta mergaitė tokia panaši į Naną, ar ne taip? Krisai, man jos taip trūksta jau šitiek metų. Jeigu ji tebebūtų su mumis, ir tėtis būtų gyvas. Tas širdies priepuolis — dėl gedulo.
Geriau būčiau sukapojęs visus namų televizorius, kad mama nebūtų galėjusi pasižiūrėti tos laidos, skubėdamas koridoriumi į savo kabinetą galvojo Krisas. Kairės rankos pirštais barbendamas į stalą, dešine griebė telefoną.
- Kas atsitiko, mama?
Gretos Šeridan balsas virpėjo iš susijaudinimo.
- Krisai, atsiprašau, kad trukdau tave per aukcioną, bet ką tik gavau labai keistą laišką.
Dar vienas tos šlykščios laidos atgarsis, širdo Krisas. Visokių pamišėlių laiškai. Nuo aiškiaregių siūlymų surengti keletą seansų iki prašymų paaukoti pinigų mainais į maldas.
- Kam skaitai tas šiukšles, — pabarė jis. — Tie laiškai tave pribaigs.
- Krisai, šis kitoks. Jame rašoma, kad Nanai atminti vasario devynioliktosios vakarą šokanti mergina iš Manhatano mirs lygiai kaip Nana. — Gretos Šeridan balsas tapo šaižesnis. — Krisai, juk nemanai, kad tai pamišėlio laiškas? Ką mes galime padaryti? Ką turime perspėti?

Dagas Foksas užsimetė kaklaraištį, kruopščiai surišo mazgą, paskui nužvelgė save veidrodyje. Po vakarykščio veido masažo oda net blizga. Lengvos bangelės slepia, kad plaukai jau ima retėti, o smėlio spalvos plaukų dažai visiškai užmaskuoja žilstančius smilkinius.
Išvaizdus vyrukas, tikino save, gėrėdamasis, kaip šiugždantys balti marškiniai priglunda prie plačios krūtinės ir liauno juosmens. Nusikabino kostiuminį švarką, tyliai girdamas škotiškos vilnos kokybę. Tamsiai mėlyną spalvą su vos matomais ruoželiais gražiai paryškina smulkus raudonas „Hermes“ kaklaraiščio raštas. Iki menkiausios smulkmenos tikras investicinės bankininkystės šulas, garbingas Skarsdeilo pilietis, ištikimas Suzanos Froli Foks vyras, keturių nuostabių atžalų tėvas.
Niekas neįtars, linksmas ir patenkintas pagalvojo Dagas, kad gyvenu ir kitą gyvenimą — kaip vienišius laisvai samdomas iliustratorius, turintis butą palaimingai nuošalioje Londono Terasoje Vakarų dvidešimt trečiojoje gatvėje, slėptuvę Polinge ir naują „Volvo“ universalą.
Dagas dar kartą nužvelgė save aukštame veidrodyje, pasitaisė kišenėlėje nosinaitę, įsitikino, kad nieko nepamiršo, ir nužingsniavo prie durų. Miegamasis jį erzina. Aukštuomenės interjero dizaineris apstatė jį senoviniais Prancūzijos provincijos meistrų kurtais baldais, būtų nieko sau kambarys, bet per Suzaną jis atrodo kaip Fiberio Makgi spinta*. Ant kėdžių — drabužių stirtos, sidabriniai tualeto reikmenys kaip pakliuvo išmėtyti ant spintelės. Darželinukų piešiniai prilipinti ant sienos. Dingstu iš čia, pagalvojo Dagas.
* Fiber McGee — praeityje populiarus JAV radijo ir TV pjesių veikėjas, turintis netvarkingą spintą, kurią atidarius išvirsta daiktai.

Virtuvėje kaip visada sąmyšis. Trylikametis Donis ir dvylikametė Betė kemša maistą, Suzana rėkia, kad mokyklos autobusas jau atvažiuoja. Kūdikis tursena šlapiu užpakaliu ir murzinomis rankytėmis. Trišė veblena, kad šiandien nenori į darželį, nori būti namie ir su mamyte žiūrėti serialą „Visi mano vaikai“.
Suzana ant naktinių užsimetusi seną flanelinį chalatą. Kai jiedu tuokėsi, ji buvo labai miela. Miela mergaitė, kuri pamažu apsileido. Nusišypsojo Dagui ir įpylė kavos.
- Gal nori blyno ar ko kito?
- Ne. — Ar kada liausis siūliusi jam apsiryti? Dagas net atšoko, kai kūdikis pamėgino apsikabinti blauzdą. — Po velnių, Suzana, jei nesužiūri, kad būtų švarus, bent neleisk prie manęs. Negaliu eiti į darbą išsitepęs.
- Autobusas! — sušuko Betė. — Iki, mam. Iki, tėti.
Donis čiupo savo knygas.
- Tėti, ar šį vakarą ateisi į mano krepšinio rungtynes?
- Negrįšiu iki vėlumos, sūnau. Svarbus susitikimas. Kitą kartą tai jau tikrai, pažadu.
- Aišku. — Donis išeidamas trinktelėjo durimis.
Po trijų minučių Dagas jau sėdi mersedese ir suka į traukinių stotį, o ausyse tebeskamba priekaištingas Suzanos: „Pasistenk labai nevėluoti.“ Dagas junta, kaip pamažu atsipalaiduoja. Trisdešimt šešerių, turi storą žmoną, keturis triukšmingus vaikus ir namą užmiestyje. Amerikietiška svajonė! Kai dvidešimt dvejų vedė, manė, kad tai protingas žingsnis. Deja, vesti turčiaus dukterį — tai ne vesti turtą. Suzanos tėvas tikras šykštuolis. Niekada neduoda, tik skolina. Ši taisyklė išdeginta jo smegenyse.
Dagas negali sakyti, kad nemyli vaikų ar nepatenkintas žmona. Tiesiog per anksti pasinėrė į šeimos galvos rūpesčius. Išbarstė jaunystę. Kaip Daglas Foksas, investicinės bankininkystės specialistas, gerbiamas Skarsdeilo gyventojas, jis gerokai nuobodžiavo.
Pastatė automobilį ir nuskubėjo į traukinį, guosdamasis mintimi, kad kaip Dagas Fildsas, viengungis menininkas, skelbimų karalius, gyvena aktyvų ir slaptą gyvenimą, ir kai tamsieji potroškiai ima viršų, gali juos patenkinti.