Ronja plėšiko duktė

Knyga: Ronja plėšiko duktė
Autorius: Astrid Lindgren
Leidykla: Alma littera

Vaikams skirtame romane „Ronja plėšiko duktė“ pasakojama apie mergaitę, augančią girioje esančioje pilyje, plėšikų apsuptyje. Ronja yra vienintelis plėšikų lyderio Matiso vaikas, tad tėtis tikisi, kad dukra užaugusi taip pat vadovaus jo suburtai gaujai. Bet vieną dieną kitoje kalno pusėje įsikuria nauja galvažudžių grupuotė ir prasideda tarpusavio kova. Ronja auga tik suaugusiųjų apsuptyje, tad kai vieną dieną sutinka Birką – priešų gaujos vado sūnų – Ronja tiesiog negali nesusipažinti su savo bendraamžiu. Jie tampa draugais. Kur nuves ši slapta draugystė? Ir kaip ji paveiks dviejų kariaujančių gaujų bei jų vadų tarpusavio santykius?

Knyga „Ronja plėšiko duktė“ – tai nuoširdi, graži istorija apie draugystę, meilę ir ištikimybę.

APIE AUTORĘ

Astrid Lindgren (1907-2002) gimė Švedijoje, Smolande, netoli Vimerbiu miestelio. Nuo pat vaikystės Astrid buvo be galo mylima ir globojama. Jos šeimoje visi vaikai augo turėdami nevaržomą laisvę žaidimams ir fantazijai. Tokią gražią vaikystės patirtį rašytoja sudėjo į savo knygas. Vienas po kito gimė keistuoliai knygų herojai, kuriuos bemat pamilo viso pasaulio vaikai, o autorės knygos pelnė daugybę apdovanojimų.
Astrid Lindgren parašė daugiau kaip 70 vaikiškų knygų, scenarijų ir pjesių. Šios švedų rašytojos knygos išverstos į 76 kalbas, pagal jos kūrinius sukurtas 41 filmas ar televizijos serialas, statomi spektakliai.

Per visą savo gyvenimą ji buvo apdovanota 59 įvairiais apdovanojimais. Astrid buvo ne tik rašytoja, bet ir aktyvi visuomenės veikėja, visą gyvenimą kovojusi už vaikų ir gyvūnų teises.

Nuo 2003 metų teikiama Astrid Lindgren premija. Tai didžiausias vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimas, jo vertė net 5 mln. Švedijos kronų (maždaug 580 000 JAV dolerių).

Knygos “Ronja plėšiko duktė” ištrauka:
I

Tą naktį, kai Ronja gimė, kalnus drebino baisi perkūnija, audra taip šėlo, kad visi pikti padarai, kurių knibždėte knibždėjo Matiso kalne, persigandę sulindo į savo urvus ir slėpynes, tiktai plėšriosios girių skraidūnės negalėjo atsidžiaugti žaibais, todėl, visa gerkle rėkdamos, suko ratus aplink plėšikų pilį Matiso kalne. Luvisa, gulėdama patale ir laukdama kūdikio, troško ramybės, todėl tarė Matisui:
- Nubaidyk tas šlykščias skraidūnės, man reikia tylos, juk nė pati negirdžiu, ką dainuoju!
Iš tikrųjų Luvisa dainavo, ruošdamasi gimdyti. Taip, girdi, esą lengviau, o ir kūdikis būsiąs linksmesnis, jeigu ateisiąs į šį pasaulį su daina.
Matisas pasiėmė lanką ir paleido kelias strėles pro šaudymo angą.
- Nešdinkitės šalin, bjaurybės, – suriko jis. – Šiąnakt aš turiu sulaukti kūdikio, argi nesuprantat, žiežulos nelemtos!
- Ho ho, ar girdit, šiąnakt jis turės vaiką, – suklykė skraidūnės, – perkūnijos vaiką, tikriausiai mažytįir šlykštų, ho ho!
Matisas dar kartą paleido kelias strėles tiesiai į jų būrį, bet šios tik nusikvatojo ir, piktai klykdamos, nuskrido tolyn palei pat medžių viršūnes.
Tuo metu, kai Luvisa dainuodama gimdė, o Matisas kaip galėdamas baidė skraidūnes, jo plėšikai sėdėjo didžiojoje akmeninėje menėje, valgė, gėrė ir triukšmavo ne mažiau kaip girios skraidūnes. Juk reikėjo ką nors veikti belaukiant, nes visi dvylika laukė – kaip ten baigsis bokšto kambarėlyje. Mat, kiek jie minė, Matiso kalne pirmą kartą turėjo gimti kūdikis.
O labiausiai laukė Peras Plikakaktis.
- Kad tik greičiau parbėgtų tas mažasis plėšikas, – pasakė jis. – Aš jau senas, sukriošęs ir veikiai baigsis mano plėšikiškas gyvenimas. Baisiai norėčiau pamatyti naująjį plėšikų atamaną, o tada ramiai galėsiu drožti į aną pasaulį.
Vos jis šitaip tarė, atsivėrė durys, ir įgriuvo Matisas, kone paklaikęs iš džiaugsmo. Nesitverdamas kailyje keliais šuoliais aplėkė pusratį viduriu menės ir užriko nesavu balsu:
- Aš turiu vaiką! Ar girdit, ką sakau, aš jau turiu vaiką!
- O kokios padermės tas tavo vaikas? – iš savo kampo paklausė Peras Plikakaktis.
- Duktė plėšikė, tebūnie pašlovinta, – suriko Matisas, – duktė plėšikė, štai ji, pažiūrėkit!
Per aukštą slenkstį į menę įžengė Luvisa su kūdikiu ant rankų. Plėšikai ūmai nutilo.
- Galgi jums alus gerklėj užšalo, kad žado netekot, – tarė Matisas. Jis paėmė iš Luvisos mergaitę ir apėjo ratu, rodydamas kiekvienam plėšikui.
- Štai! Jei norit pamatyti gražiausią vaiką, kada nors gimusį plėšikų pily!
Mergaitė gulėjo ant jo rankų ir atmerkusi akutes žiūrėjo tiesiai į tėvą.
- Čia tai bent vaikas, nemanykit, jau daug ką supranta, – tarė Matisas.
- Kaip ją pavadinsit? – paklausė Peras Plikakaktis.
- Ronja, – atsakė Luvisa. – Jau seniai esu išrinkusi jai vardą.
- O jeigu būtų gimęs sūnus, kaip tada? – paklausė Peras Plikakaktis.
Luvisa įsmeigė į jį akis ir ramiai tarė:
- Jeigu pasakiau, kad Ronja, tai ir bus Ronja! Paskui atsigręžė į Matisą.
- Gal jau atiduosi man?
Tačiau Matisas nenorėjo paleisti dukters iš rankų. Jis tebestovėjo, su nuostaba žvelgdamas į jos skaisčias akis, mažytę burnelę, juodas plaukų sruogas, bejėges rankutes, ir alpėjo iš meilės.
- Vaikeli, tu šitomis savo rankutėmis jau pačiupai mano plėšikišką širdį ir nepaleidi, – tarė jis. – Nesuprantu kodėl, bet tai tikra tiesa.
- Gal duosi man truputį ją palaikyti, – paprašė Peras Plikakaktis, ir Matisas atsargiai, lyg kokį aukso kiaušinį, paguldė Ronją ant jo rankų.
- Šnekėjai šnekėjai, štai ir turi naująjį plėšikų atamaną. Tik žiūrėk, kad neišmestum, nes tada tai tau galas.
Tačiau Peras Plikakaktis tik šypsojosi Ronjai savo bedante burna.
- Lengvutė visai tartum plunksnelė, – nustebęs tarėjis ir pakilnojo kelis sykius.
Matisas pasipiktinęs tučtuojau atėmė iš jo mergaitę.
- O ko tu tikėjais, avigalvi? Gal manei, kad čia jau atamanas su išsipūtusiu pilvu ir smaila barzdele, ką?
Plėšikai bemat suprato, jog šito vaiko verčiau nekibinti, jeigu nenori gadinti Matisui nuotaikos. Iš tikrųjų, kam čia jį erzinti. Taigi susėdo visi ir pradėjo už kits kito girti ir šlovinti naujagimę. Ne vieną kaušą alaus ištuštino jos garbei, ir Matisas vėl buvo linksmas ir laimingas. Pats atsisėdo į aukštasuolį tarp plėšikų, karts nuo karto vis parodydamas savo įstabų kūdikį.
- Burka pasprings sužinojęs, – tarė Matisas. – Tegu lindi savo plėšikų urve ir graužiasi nagus iš pavydo, ak, perkūnai su paraliais, taip inkš, kad visos skraidunės ir gauruočiai nykštukai Burkos girioje turės užsikimšti ausis, kaip kažin ką!
Peras Plikakaktis linktelėjo galvą patenkintas ir kikendamas tarė:
- Tikra teisybė, Burka uždus iš apmaudo. Juk Matiso giminė gyvens toliau, o Burkos – šmikšt šuniui ant uodegos.
- Iš tikrųjų šuniui ant uodegos, – tarė Matisas, – stačiai galas jam! Kiek mano makaulė nutuokia, ne Burkai turėti vaiką, ir tikriausiai niekad neturės.
Ir staiga taip trenkė perkūnas, kad dar niekas tokio nebuvo girdėjęs Matiso girioje. Netgi plėšikai persigandę išbalo, o Peras Plikakaktis kulverta nusirito, mat buvo silpniausias. Ronja irgi suknirkė, ir Matisas susirūpino baisiau negu nuo griausmo.
- Mano kūdikis verkia, – suriko jis. – Kas čia darosi, kas čia darosi?
Tik Luvisa stovėjo ramiausiai. Ji paėmė mergaitę iš Matiso rankų ir priglaudė prie krūties. Ronja bemat nustojo verkti.
- Tai bent pykštelėjo, – tarė Peras Plikakaktis, irgi šiek tiek nusiraminęs. – Velniai mane griebtų, kažką nutrenkė.
Taip, perkūnas trenkė ne juokais, visi tuo aiškiai įsitikino, kai išaušo rytas. Senutėlė Matiso pilis, stovinti ant aukščiausio Matiso kalno viršūnės, skilo pusiau. Nuo pačių kuorų iki pogrindžių pilis dabar buvo padalinta į dvi dalis, o vidury atsiradęs bedugnis plyšys.
- Ronja, tavo gyvenimas prasideda ne šiaip sau kada, – pasakė Luvisa, stovėdama lauke su mergaite ant rankų ir žiūrėdama į klaikiai suniokotą pilį. Matisas niršo tarsi girios žvėris. Kaip galėjo šitokia nelaimė ištikti jo prosenelių pilį? Tačiau ilgai dėl ko nors Matisas nešėldavo, tuoj pat sugebėdavo rasti paguodą.
- Ką gi, nebebus dabar tiek paslaptingų užkaborių ir visokių urvų rūsiuose, nebereikės tiek šlamšto laikyti. Gal jau niekas nepaklys Matiso pilyje. Juk atsimenat, kaip Peras Plikakaktis buvo dingęs ir keturias dienas negalėjo rasti kelio atgal!
Perui Plikakakčiui nelabai patiko, kad Matisas priminė tą įvykį. Bene jis kaltas, kad tuomet taip atsitiko, juk tik norėjo apžiūrėti, kokia didžiulė Matiso pilis, ir, aišku, puikiai įrodė, net pats joje paklydo. Vargšelis, jau buvo kone leisgyvis, kai šiaip taip parsirado į akmeninę menę. Plėšikai, ačiū Dievui, taip perklojo ir ūžė, kad iš tolo juos išgirdo, kitaip niekaip nebūtų išsikapstęs. – Juk visos pilies mums niekada nereikėjo, – tarė Matisas. – Mes ir toliau gyvename savo menėse, kambariuose ir bokšte, kaip iki šiol gyvenome. Tik baisiai pikta, kad nebeturim kur savo reikalu nubėgti. Perkūnai su paraliais, išeinama liko anoje plyšio pusėje, ką darysime, jeigu kurį prispirs, kol įsirengsim naują.
Tačiau šios bėdos pavyko greitai atsikratyti, ir gyvenimas Matiso pilyje slinko kaip slinkęs. Tik tuo skyrėsi, kad čia dabar buvo vaikas. Dar visai mažas vaikelis, dėl kurio kartais plėšikai, o ir pats Matisas, imdavo paikioti. Taip manė Luvisa. Aišku, visai ne bėda, kad jie išmoko šiokio tokio švelnumo, ne tik kumščiais mataruoti, bet vis dėlto keista buvo žiūrėti, kaip visi dvylika plėšikų ir jų vadas kvailiausiai vypso ir krykštauja iš džiaugsmo, pamatę mergaitę, ropinėjančią po menę. Rodos, didesnio stebuklo nebūtų kaip gyvi regėję. Ronja iš tikrųjų skraidyte skraidė po aslą, nes mokėjo labai stipriai atsispirti kaire koja, ir plėšikams tai atrodė didelė išmonė. Betgi juk dauguma tokių vaikų išmoksta šliaužioti, kalbėjo Luvisa. Tik niekas dėl to neina iš galvos, o ką kalbėti, kad tėvas viską užmirštų ir savo darbą apleistų.
- Ar norit, kad Burka viską pasiglemžtų jums iš panosės net Matiso girioje? – piktai paklausė ji, kai plėšikai su Matisu priešakyje anksčiausiai parrūko namo pasižiūrėti, kaip Ronja valgo košelę, kol dar Luvisa neįgrūdo jos nakčiai į pakabinamą ant karties lopšį. Tačiau Matisui jos šnekos buvo nė motais.
- Ronja mano, balandėle mano, – suriko jis, kai Ronja, pasispirdama kaire koja, lyg strėlė šovė per aslą, vos tik jis įžengė pro duris. Paskui pasisodino savo balandėlę ant kelių ir ėmė valgydinti koše, o visi dvylika plėšikų vėpsojo akis padėję. Košės dubenėlis stovėjo ant židinio atbrailos, kiek tolokai, o Matiso plėšikiški pirštai buvo nelabai grabus, gerokai košės išdrabstė ant aslos, o dar ir Ronja retkarčiais įsikibdavo į šaukštą ir iškošiavo Matisui net antakius. Kai pirmą kartą užkrėtė jam ant akių košės, plėšikai taip nusižvengė, kad Ronja išsigando ir ėmė verkti, tačiau netrukus suvokė radusi linksmą žaidimą ir toliau juokino plėšikus, nors Matisui tai ir nelabai patiko. Šiaip jam bet kokios Ronjos išmonės atrodydavo neprilygstamos ir kad ji pati vienintelė tokia visame pasaulyje. Netgi Luvisa neiškentė nekvatojusi, žiūrėdama į Matisą su mergaite ant rankų ir koše aplipintais antakiais.
- Mielas Matisai, kas galėtų patikėti, kad tu galingiausias plėšikų vadas visuose kalnuose ir giriose! Burka kelnes prileistų, pamatęs dabar tave tokį.
- Aš jį greitai pripratinčiau, – ramiai atsakė Matisas.
Burka buvo pikčiausias Matiso priešas. Jau Burkos tėvas ir senelis buvo Matiso tėvo ir senelio priešai, nuo neatmenamų laikų abi gentys nekentė viena kitos. Ir plėšikavo visada, gąsdindami dorus žmones, kuriems tekdavo važiuoti su arkliais per pačią girios tankmę.
“Dieve, padėk laimingai pervažiuoti Plėšikų daubą”, – sakydavo žmonės, turėdami galvoje siaurą tarpeklį tarp Burkos girios ir Matiso girios. Ten amžinai tykodavo plėšikai, ir koks skirtumas, ar jie buvo Burkos plėšikai, ar Matiso, apgrobtam visai vis tiek. Tiktai Matisui ir Burkai buvo didelis skirtumas. Jie mirtinai varžėsi dėl grobio ir ramiausiai plėšė iš kits kito, jeigu per mažai vežimų traukdavo Plėšikų dauba.
Viso to Ronja nežinojo – dar buvo per maža. Nė menkiausio supratimo neturėjo, kad jos tėvas – galingas plėšikų atamanas. Jai jis buvo tik barzdotas gerasis Matisas, kuris juokėsi, dainavo, rėkavo ir valgydino ją koše. Ronja mylėjo Matisą.
Tačiau mergaitė augo diena po dienos, ir jos akiratis pamažu plėtėsi. Ilgą laiką Ronja manė, kad akmeninė menė – tai visas pasaulis. Čia jai buvo labai smagu, be galo patiko sėdėti po ilgu ilgu stalu ir žaisti su kankorėžiais bei akmenukais, kurių grįždamas namo parnešdavo jai Matisas. Aišku, mažam vaikui akmeninėje menėje buvo visai gera. O kiek čia būdavo jai pramogų, kiek galėdavo išgirsti. Ronjai be galo patikdavo klausytis plėšikų dainų vakarais prie židinio. Ji patyliukais tūnodavo po stalu ir klausydavosi, kol išmoko visas jų dainas atmintinai. O paskui.ir pati pradėjo traukti drauge savo skardžiu balseliu. Matisas negalėjo atsigėrėti ja, taip įstabiai dainuojančia. Šokti taip pat Ronja išmoko. Įsisiautėję plėšikai pradėdavo trypti ir šuoliuoti po menę lyg puspročiai, ir Ronja bemat pradėjo juos mėgdžioti. Ji irgi striksėdavo, raitydavosi, kartodavo plėšikų šuolius, o Matisas alpėdavo iš džiaugsmo. O kai paskui plėšikai sugriūdavo ant suolų prie ilgojo stalo atgauti dvasios kaušu alaus, tėvas išsijuosęs girdavosi dukteria.
- Ji daili tarsi girios skraidūne, kaip kažin ką! Tokia pat grakšti, tamsiaakė ir juodaplaukė. Gražesnės mergaitės jūs dar nesat regėję, kaip kažin ką!
Plėšikai tik linkčiojo galvas, pritarė jam. O Ronja tuo tarpu tupėjo po stalu su savo kankorėžiais ir akmenukais, o žiūrėdama į plėšikų kojas su gauruotomis kailinėmis naginėmis, vaizduodavosi, jog čia jos išdykėlės ožkos. Tokių ožkų ji buvo mačiusi tvarte, kai Luvisa nusivedė ją, eidama melžti.
Ir nieko daugiau Ronja neregėjo per savo trumpą amželį. Nėmaž neturėjo supratimo, kas dedasi už Matiso pilies sienų. Ir vieną gražią dieną Matisas turėjo pripažinti – nors ir baisiai nenoromis – kad laikas atėjo.
- Luvisa, – pasakė jis žmonai. – Mūsų dukrai metas susipažinti su Matiso girios gyvenimu. Paleisk ją iš namų!
- Žiūriu, kad pagaliau supratai, – tarė Luvisa. – Mano valia, seniai reikėjo taip padaryti.
Taigi Ronjai buvo leista laisvai bėgioti, kur tik nori. Žinoma, Matisas pirma turėjo jai šį tą pasakyti.
- Saugokis skraidūnių, gauruočių nykštukų ir Burkos plėšikų, – tarė jis.
- O kaip man sužinoti, kokios tos skraidūnės, gauruočiai nykštukai ir Burkos plėšikai? – paklausė Ronja.
- Atskirsi, – tarė Matisas.
- Hm, gerai, – tarė Ronja.
- Ir žiūrėk, kad nepaklystum miške, – tarė Matisas.
- O ką daryti, jei paklysiu miške? – paklausė Ronja.
- Susirask kelią atgal, — atsakė Matisas.
- Hm, gerai, – tarė Ronja.
- Ir saugokis, kad neįkristum į upę, – pasakė Matisas.
- O ką daryti, jeigu įkrisiu į upę? – paklausė Ronja.
- Plauk, – tarė Matisas.
- Hm, gerai, – tarė Ronja.
- Ir saugokis, kad nenugarmėtum į Pragaro nasrus, – pasakė Matisas.
Jis turėjo galvoje plyšį, kuris skyrė Matiso pilį į dvi dalis.
- O ką daryti, jeigu nugarmėsiu į Pragaro nasrus? – paklausė Ronja.
- Tada jau nieko nedarysi, – pasakė Matisas ir taip sustugo, lyg krūtinę būtų perplėšęs baisus skausmas.
- Hm, gerai, – atsakė Ronja, kai Matisas pagaliau nutilo. – Aš negarmėsiu į Pragaro nasrus. O ką dar pasakysi?
- Gal ir viskas, – tarė Matisas. – Ilgainiui ir pati suprasi. O dabar eik!

Baden Badeno nebus

Knyga: Baden Badeno nebus
Autorius: Undinė Radzevičiūtė
Leidykla: Baltos Lankos

Undinės Radzevičiūtės istorijos – unikalios. Atitikmenų joms lietuvių literatūroje vargu ar rastume.”

Kęstutis Navakas

“Baden badeno nebus” – trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo mini romanų “Strekaza” ir “Frankburgas”. Tai keistos istorijos apie žmones, kurių jūs nesutiksite gatvėje, o jeigu ir sutiksite, jie tų istorijų niekada jums nepapasakos…

“Naujoji knyga “Baden Badeno nebus” atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną – mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas Undinės Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti „akupunktūrine proza“ – preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras.

mūsų šalies literatūrą žvelgiant kaip į gyvybingą Europos literatūros dalį, tarp „Orientyrų“ serijos autorių užsieniečių kūrybos pirmąkart pateikiamas ir lietuvių autorės kūrinys.

„Orientyrai“ – tai knygų serija, kuri leidžia orientuotis šiuolaikinės literatūros pasaulyje ir atsakyti sau į klausimus, ar jį pažįstate, ar suprantante, kas ir kodėl jame vyksta, ir ko iš jo tikėtis? Šie kūriniai atskleidžia šiuolaikinės prozos tendencijas ir vienaip ar kitaip veikia nūdienos literatūros procesą.

„Orientyrai“ – tai ne sustingę obeliskai, bet veikiau vėjarodžiai, rodantys naujųjų kūrybinių vėjų kryptį.

Knygos ištrauka:
UNDINĖ RADZEVIČIŪTĖ
Baden Badeno nebus
Premija
Pretendentų kiekvienai nominacijai buvo po tris.
Už salės durų laukė sanitarai.
Nuo įtampos pretendentai galėjo užmiršti padėkos tekstus, pavardes, kur išėjimas. O dėl teikėjų delsimo plėšiant vokus vienas du ir numirti. Po ceremonijos, nelaukdamas iškilmingo furšeto ir kad išvengtų nereikalingų žvilgsnių,
Mišelis išėjo į gatvę ir nusprendė eiti namo pėsčiomis.
Tamsa jo negąsdino, prisiminimai jau nebegąsdino, o ateitis negąsdino dėl tos priežasties, kad buvo lyg ir aiški.
Todėl Mišelis be baimės pasuko į šoninę gatvelę, kur prieš keturiasdešimt metų panašiu paros ir metų laiku jis rado negyvą žmogų. Vyrą. Vyras buvo ne tik negyvas, bet ir visiškai išrengtas.
Gatvė atrodė tuščia ir toje vietoje, kur prieš keturiasdešimt metų gulėjo nuogas vyras, matėsi nedidelė bala. Mišelis gal ir negailėjo lakuotų batų, vis dėlto balos nusprendė kojomis neliesti. Už balos ant šaligatvio gulėjo sudaužyta lėkštutė. Mišelis pasilenkė ir pašvietė telefonu:
lėkštutė buvo bavariška. Taip skelbė žalias porceliano fabriko ženklas kitoje jos pusėje.
Lėkštutė buvo nedidelė.
Konfliktas, išsviedęs ją į gatvę, turbūt irgi buvo nedidelis ir jau nurimęs.
Gatvė tylėjo.
Ir visiems, kas tą tamsią valandą klausėsi gatvės tylos, girdėjosi, kaip Mišelis gatve velka koją.
***
Mišeliui buvo dvidešimt treji, kai jis pirmą kartą pamatė Marką.
Prisiminimas nebuvo malonus.
Po konkurso jie abu per pusę turėjo pasidalyti pirmąjį prizą.
Abu atrodė vienodai: garbanoti tamsiaplaukiai. Ir abiejų pavardės priminė žuvis.
Ir nors tos žuvys buvo skirtingos, juos nuo pirmos akimirkos pradėjo painioti.
Jie net ūgiu atrodė lygūs.
Tarp jų buvo tik vienas skirtumas: Mišelis į konkursą atėjo visiškai vienas, o Markas su mama.
Kadangi prizas vaizdavo smuiku grojantį berniuką, komisija nusprendė per pusę berniuko nepjauti, o auksinę statulėlę atiduoti Markui.
Nes jis atėjo su mama, o mama labai jaudinosi.
Mišeliui pažadėjo padaryti statulėlės kopiją.
Kopijos jis, žinoma, irgi negavo: komisijoje sėdėję profesoriai kopijomis neužsiima.
Taigi jokio pergalės džiaugsmo neliko.
Tik pergalės liūdesys.
***
Nuo tos dienos juos pradėjo lyginti.
Pamatęs Mišelį koks nors nuobodžiaujantis profesorius tuoj pat prisimindavo Marką, arba neprisimindavo, o tik atsitiktinai pavadindavo Mišelį Marko pavarde.
Arba pradėdavo kalbą žodžiais:
– Jūs, semitai…
Arba žodžiais:
– Dar viena žuvis…
Po metų Mišelis vis dėlto gavo statulėlę su grojančiu smuiku berniuku.
Tik statulėlė buvo sidabrinė.
O Marką naujojo konkurso komisija įvertino dar vienu auksiniu berniuku.
Toliau gyvenimas pradėjo suktis nuo konkurso iki konkurso, nuo prizo iki prizo, ir profesoriai dar dažniau kalbėdavo Mišeliui apie Marką.
Kartą vienas net pagrojo jam naują Marko kūrinį.
Kompozicija buvo tikrai gera, ir nuo to Mišeliui tapo tikrai liūdna.
***
Kitais metais jie abu: ir Markas, ir Mišelis, gavo po auksinį fortepijoną. Mišelis į konkursą kaip visada atėjo vienas. O Markas su Linda.
Linda atėjo palaikyti Marko su auksiniais bateliais, o po vakaro pratęsimo restorane išėjo prilaikoma Mišelio.
***
– Mišeli, aš norėčiau tave su kai kuo supažindinti, – pasakė Natali, Mišelio sesuo,
paslaptingai kažką laikydama už durų. – Susipažink, čia – Markas. Jis – kompozitorius… Kaip ir tu… O gal net ir geresnis, – pasakė Natali ir nusišypsojo taip, tarsi lunaparke būtų užmušusi meškiuką.
Iki tol Mišelis visada manė, kad muziką Natali mėgsta tik iš tolo.
Taip Mišelis vedė Lindą, o Markas – Natali, ir pradėjo vaikščioti vieni pas kitus pietų.
Markas kalbėjo mažai, Mišelis irgi niekuo nesidalijo.
Atrodė, kad draugystė klostosi.
Linda su Natali nuolat turėjo kažkokių bendrų reikalų.
Natali siūlė netgi kartu keturiese paatostogauti vienoje pietų jūrų saloje, bet Mišelis paskutinę minutę atsisakė.
Po metų Mišeliui gimė sūnus. O Markui ne.
Po dvejų irgi ne, ir po trejų ne.
Tokie įvykiai dažniausiai turi savo palydovus: Lindos ir Natali reikalai pamažu pradėjo skirtis ir bendri pietūs tapo vis retesni.
***
Lėktuvas iš Vienos vėlavo.
Mišelis skubėjo namo labiau nei bet kada. Rankiniame bagaže gulėjo jo pirmasis tarptautinis prizas. Už filmo apie paliktas moteris garso takelį.
Prizas vaizdavo miniatiūrinį sintezatorių.
Sintezatorius nebuvo labai panašus į sintezatorių, nes skulptoriai dažniausiai groja visai kitais instrumentais. Kad nesusibraižytų, bronzinis sintezatorius buvo įsuktas į naujus viršutinius apatinius.
Sekmadienio popietę Linda kaip visada mokėsi šokti ar gėrė kavą pas šokėją iš Brazilijos, o Mišelis jaunesnysis sėdėjo savo kambaryje vienas.
Su aukle.
Mišelis tyliai atidarė mažojo Mišelio kambario duris: abu su aukle atrodė labai užsiėmę: kažką ardė ir garsiai dainavo.
Mišelis tyliai uždarė duris. Dabar daina girdėjosi ir pro uždarytas duris.
Mišelis atidarė spintą su pietų indais ir suprato: į viršutinius apatinius susuktas sintezatorius čia netilps, ir įkišo jį į komodos stalčių su megztiniais.
Prizas jam buvo nebereikalingas.
Mišelis jaunesnysis sėdėjo savo kambaryje ant grindų ir dainavo Marko dainą apie policininką.
***
Tamsi gatvė baigėsi, ir Mišelis pasiekė apšviestą aikštę.
Čia netgi matėsi besibučiuojančių žmonių, todėl jis stengėsi vilkti koją kuo tyliau.
Kova užsitęsė pusę amžiaus. Iki tol, kol abiem tapo sunku paeiti. Ir nors kraujo nesimatė, kruvina ji buvo.
Jie niekada nesusimušė ir niekada nepasikalbėjo.
Ar Markui kova atrodė tokia pat sunki, ar jis jos net nepastebėjo?
Mišeliui atrodė, kad dėl atviro konflikto dabar jis lengvai paaukotų savo reputaciją.
Kodėl norėdamas kažką sukurti turi nuolat jausti kito kvapą ir girdėti kito vardą. Kodėl negalėtum visoje teritorijoje būti tiesiog vienas. Kaip grizlis, pagalvojo Mišelis. Grizlis nueina tūkstančius kilometrų miškais nesutikdamas jokio kito grizlio.
Eiti darėsi vis sunkiau.
Taip! Šiandien jis gavo premiją.
Ir taip labai nusipelnęs kultūrai jis tapo anksčiau už Marką.
Mišelis vilko gatve koją ir ta premija jo visiškai nedžiugino.
Premijos ištraukia ir parodo žmogui viską, ką jis turi blogiausio, pagalvojo Mišelis.
Namai jau buvo čia pat, bet pergalės liūdesys tapo jau visiškai nebepakeliamas.

Prieš audrą

Knyga: Prieš audrą
Autorius: Diane Chamberlain
Leidykla: Alma littera

Diane Chamberlain romanas „Prieš audrą“ paliečia sūnaus ir motinos santykių temą ir atveria skaudžius šeimos praeities įvykius.

Penkiolikmetis Endis – ypatingas berniukas. Aplinkiniai iš karto pastebi, kad jis plepa negalvodamas, nenumato veiksmų pasekmių; jis veikiau vaikas nei paauglys. Tačiau Lorelė šito nepastebi, mamos meilė vaikui – beribė kaip vandenynas.

Prieš daugelį metų įvyko didžiulė tragedija – Lorelė Lokvud per apsileidimą neteko sūnaus. Ji visą gyvenimą kaltina save ir graužiasi už padarytas klaidas, tad kitam savo sūnui tampa rūpestinga motina – gal net per daug rūpestinga. Vis dėlto neapsižiūrėjusi ji išleidžia Endį į paauglių vakarėlį ir netrukus dėl to pasigaili, nes jame kyla gaisras. Endis ne tik lieka gyvas, bet ir, visų nuostabai, išgelbėja iš ugnies draugus. Lorelė stebi, kaip sūnus džiaugiasi didvyrio šlove, o aplinkiniai pagaliau pamato Endį jos akimis.

Bet tuomet Endis tampa vienas įtariamųjų sukėlus gaisrą, ir Lorelė suabejoja, ar iš tiesų labai gerai pažįsta savo sūnų…

Toliau romane „Prieš audrą“ besiklostantys įvykiai – tai dar vienas Lorelės Lokvud išbandymas, pareikalausiąs ne tik beatodairiškos meilės sūnui, bet ir aštraus proto.

Knygos Prieš audrą ištrauka:

Prieš audrą
Pirmas SKYRIUS
Endis
Kai vėl grįžau pas draugę Emiliją į bažnyčią, iš karto pamačiau tą gražiąją mergaitę. Ji man nusišypsojo ir šūktelėjo „sveikas” dar tada, kai buvome jaunimo centre, ir paskui aš visą laiką jos dairiausi. Kažkas išstumdė ilgus suolus į pakraščius, kad vaikai galėtų šokti, ir dabar ta mergaitė vikriai sukosi bažnyčios vidury su mano draugu kitu, kuris šokių aikštelėje raitosi it vijurkas. spoksojau į mergaitę taip, lyg aplink daugiau nieko nebūtų, neatplėšiau nuo jos akių net ir tada, kai prie manęs priėjo Emilija ir paklausė: Skaityti toliau →

Vėjo vardas

Knyga: Vėjo vardas
Autorius:Patrick Rothfuss
Leidykla: Tyto alba

“Vėjo vardas” – tai keliaujančių aktorių sūnaus Kvouto istorija. Jo šeimą ir visą trupę ištinka baisi ir netikėta mirtis. Vienintelis gyvas likęs berniukas apie kruvinas žmogžudystes žino tik tiek, kad neganda susijusi su labai senu, į užmarštį nugrimzdusiu mitu. Jo tėvai mirė, “…nes dainavo visai nederamas dainas”. Tačiau kas tie paslaptingieji čandrianai, žudikai, apie kuriuos draudžiama netgi dainuoti ir kurių pasirodymą lydi mėlyna liepsna? Kad galėtų priartėti prie paslapties, Kvoutas pasiryžta viskam. Jis gyvena kaip valkata Tarbeano gatvėse, kol įstengia pakliūti į Arkanumą, magijos universitetą. Tokio jauno ir gabaus studento universiteto sienos seniai neregėjo. Tačiau Kvoutas – ne tik gabus, bet ir išdidus, įžūlus, be to, labai neturtingas. Skandalai ir konfliktai, siekis bet kokia kaina išlikti universitete ir viltys priartėti prie čandrianus gaubiančios paslapties susipina su netikėtai atėjusia meile.
Jį vadino Kvoutu Paslaptinguoju, Kvoutu Bekrauju, Karaliaus Žudiku; jis pagrobė princesę iš milžinkapiuose miegančių karalių. Jis sudegino Trebono miestą. Jis praleido naktį su Feluriana ir išėjo nepraradęs nei sveiko proto, nei gyvybės. Jį išmetė iš universiteto, kai buvo tokio amžiaus, kokio dauguma įstoja. Jis mėnesienoje vaikščiojo takais, apie kuriuos kiti bijo kalbėti vidurdienį. Jis kalbėjosi su dievais, mylėjo moteris ir rašė dainas, kurios pravirkdydavo menestrelius. Bet visa tai jo dar tik laukia… O kol kas jaunasis Kvoutas trokšta mokytis senosios magijos, leidžiančios valdyti ugnį ir žaibą. Trokšta sužinoti vėjo vardą.
Raudonplaukis Kvoutas sėkme ir gabumais galėtų varžytis su Hariu Poteriu, o narsa ir šlove – su Frodu. Tai pasakojimas apie žinių troškimą, magiją, paslaptis, mirtį ir meilę.

Patrick Rothfuss (Patrikas Rotfusas; g. 1973 m.) – amerikiečių autorius; jo pirmoji knyga “Vėjo vardas” tik išėjusi, sukėlė ažiotažą tarp maginės fantastikos skaitytojų; šiuo metu ji pelnytai atsiduria vienoje gretoje su “Žiedų valdovo” trilogija.

Knygos Vėjo vardas ištrauka:

PROLOGAS
Trijų dalių tyla
Vėl užslinko naktis. „Pakelakmenio“ smuklė nugrimzdo į tylą, bet tyla ši buvo nevienalytė — ją sudarė trys dalys.
Aiškiausia ir pastebimiausia dalis buvo tuščiavidurė, aidinti tyluma, kuri tvyrojo dėl čia nesančių dalykų. Jei šiąnakt būtų vėjuota, lauke šlamėtų medžiai, ant kablių girgždėtų smuklės iškaba, o vėjo nešama tyla nuskrietų keliu lyg nuplėšti rudeniniai lapai. Jei būtų smuklėje susirinkęs būrelis svečių, tylą pripildytų kalbos, juokas, klegesys, triukšmas — visi tie garsai, kurie paprastai sklinda iš užeigos tamsų nakties metą. Jei grotų muzika… Bet ne, muzika čia tikrai neskambėjo. Nebuvo nieko, kas skleistų nors kokį garsą, buvo tik netrikdoma tyla.
Prie „Pakelakmenio“ baro kampo gūžėsi du vyrai. Jie gėrė nebylomis, rūsčiai, vengdami rimtų kalbų apie nerimą keliančias naujienas. Šis jų niūrus tylėjimas įsiliejo į didžiąją, dusliąją tylumą. Keistas susipynusių tylų kontrapunktas.
Skaityti toliau →

Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą

Knyga: Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą (Pirkti internetu)
Autorius: Stieg Larsson
Leidykla: Obuolys

Peršautai savo tėvo ir palaidotai netikro brolio Lisbetai Salander mirti neleido neįtikėtina sėkmė ir laiku pasirodęs žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas. Lisbeta sveiksta ir laukia ligoninėje teismo už tris žmogžudystes, kurių nepadarė. Gretimoje palatoje kaukolės lūžius, padarytus Lisbetos kirvio, gydosi tėvas, buvęs sovietų šnipas. Lisbeta, įpratusi spręsti savo problemas pati ir ne visada teisiniais metodais, priversta pasikliauti landžiu draugu žurnalistu, kuriam teks atskleisti poros dešimtmečių senumo Švedijos slaptųjų tarnybų suokalbį ir išsiaiškinti, kodėl Salander yra tokia, kokia yra, kad įrodytų genialios kompiuterių įsilaužėlės nekaltumą.

Jai teks ne tik susidurti su tamsia praeitimi… Ją teks sunaikinti.

Kritikai ir skaitytojai bando įminti stulbinamo populiarumo visame pasaulyje sulaukusios Millenniumtrilogijos paslaptį. Vieni tvirtina, kad „kaltas“ įtaigus ir patraukiantis visuomenės autsaiderės Lisbetos personažas, kiti giria S. Larssoną už detektyvo žanro klišes peržengiantį, išradingą ir jaudinantį siužetą – gaivaus oro gūsį kriminalinių trilerių pasaulyje. Sutariama dėl vieno: tai brandus romanas brandžiam skaitytojui, kuriam neužtenka greito veiksmo ir lenktynių.

Knygos “Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą” ištrauka:

I DALIS
INTERMEZO KORIDORIUJE
balandžio 8—12
Maždaug šeši šimtai moterų dalyvavo Amerikos pilietiniame kare. Jos stojo tarnauti persirengusios vyrais. Holivudas pražiopsojo šį kultūros istorijos momentą, o gal tiesiog ši tema per daug sudėtinga ideologiškai? Istorijos knygose visada buvo sudėtinga pavaizduoti moteris, kurios nepaiso lyčių ribų, o kai kalbama apie karą ir ginklus, ši riba ryški kaip niekur kitur.
Tačiau istorijoje nuo antikos iki šių laikų yra daug pasakojimų apie moteris kares — amazones. Dažniausiai garsūs pavyzdžiai patenka į istorijos knygas, nes tokios moterys vaizduojamos „karalienėmis“, t. y. jos atstovauja valdančiųjų klasei, nes politinė sosto paveldėjimo tvarka, nors ir būna nemalonu, reguliariai pasodina į sostą moterį. Kadangi karai nepavaldūs lytims ir vyksta net ir tada, kai šalies vadovė būna moteris, istorijos knygose neįmanoma neužfiksuoti kariaujančių karalienių, kurioms dėl to tenka elgtis tarsi kokiam Čerčiliui, Stalinui ar Ruzveltui. Pora tokių pavyzdžių yra Semiramidė iš Ninevės, įkūrusi asirų karalystę, ir keltų Boudika, vadovavusi vienam kruviniausių sukilimų prieš Romos imperiją. Beje, pastarosios skulptūra stovi prie tilto per Temzę priešais Didįjį Beną. Aplankyk ją, jei eitumei pro šalį.
Tačiau apskritai istorinės knygos labai mažai kalba apie moteris, eilines kares, kurios kovojo su ginklu, priklausė armijai ir dalyvavo mūšiuose su priešų kariuomenėmis kartu su vyrais. Bet jos visada egzistavo. Vargu ar buvo bent vienas karas, kuriame nedalyvavo moterys.
1 SKYRIUS
PENKTADIENIS, BALANDŽIO B
GYDYTOJĄ ANDERSĄ JUNASONĄ pažadino slaugytoja Hana Nikander. Buvo beveik pusė dviejų ryto.
- Kas vyksta? — paklausė jis dar nesusigaudydamas.
- Atskrenda sraigtasparnis. Du pacientai. Pagyvenęs vyras ir jauna moteris. Ji peršauta.
- tai kaip, — burbtelėjo jis pavargusiu balsu.
Jautėsi tarsi ką tik pabudęs, nors nusnūdo vos pusvalandį. Šiąnakt jis budi greitosios pagalbos skyriuje Geteborgo Salgrenskos ligoninėje. Buvo baisiai sunkus vakaras. Kai pradėjo dirbti šeštą vakaro, į ligoninę pristatė keturis asmenis po avarijos, susidūrus automobiliams prie pat Lindomės. Vieno būklė pasirodė kritiška, o kitam netrukus po atvežimo konstatuota mirtis. Jis taip pat apžiūrėjo padavėją, kuriai per nelaimingą atsitikimą restorane Avenyn gatvėje buvo nuplikytos kojos, dar išgelbėjo gyvybę keturmečiui berniukui, kuris atvežtas į ligoninę nekvėpavo, nes buvo prarijęs žaislinio automobilio ratuką. Be to, spėjo sutvarstyti žaizdą paauglei, kuri dviračiu įlėkė į duobę. Kelių remonto įmonė buvo parinkusi netinkamą vietą kasinėjimams prie išvažiavimo iš dviračių tako, paskui kažkas dar suvertė į duobę įspėjamuosius ženklus. Mergaitės veidą „papuošė“ keturiolika siūlių, jai reikės dviejų naujų priekinių dantų. Junasonas taip pat prisiuvo nykščio dalį, kurią entuziastingas dailidė netyčia buvo nusirėžęs obliumi.
Artėjant vienuoliktai skubių pacientų sumažėjo. Jis apėjo ir apžiūrėjo atvežtuosius pacientus, o paskui grįžo į poilsio kambarį trumpai pailsėti. Junasonas budėdavo iki šeštos ryto ir retai kada miegodavo, net jei nebūdavo skubių pacientų, bet šiąnakt užsnūdo beveik iškart.
Slaugytoja Hana Nikander padavė jam puodelį arbatos. Ji dar nebuvo gavusi informacijos apie atvežamus pacientus.
Andersas Junasonas dirstelėjo pro langą ir pamatė, kad jūros pusėje smarkiai žaibuoja. Sraigtasparniui tai tikrai paskutinės tinkamos nusileisti minutės. Staiga prapliupo lietus. Geteborge prasidėjo liūtis.
Bestovint prie lango, pasigirdo variklio gausmas, ir jis pamatė, kaip sraigtasparnis suka link Skaityti toliau →

Energinė klizma, arba tetos Niuros iš Skylėnų triumfas

Knyga: Energinė klizma, arba tetos Niuros iš Skylėnų triumfas
Autorius: Mirzakarimas Norbekovas
Leidykla: Alma littera

Tai dar viena pasaulinio bestselerio „Kvailio patirtis, arba Kelias į praregėjimą. Kaip atsikratyti akinių” autoriaus knyga. Šioje akademiko Mirzakarimo Norbekovo knygoje aprašyti energinės sveikatos atgavimo pratimai.
Kaip pradėti rūpintis savo sveikata?
Kartais pirmasis žingsnis prasideda nuo paprasčiausio spyrio į užpakalį!
Tokia, beje, ir yra Mirzakarimo Norbekovo knyga.
Išmokę dirbti pagal jo metodiką, jūs „amžinam naudojimui” gausite stebuklingą priemonę, leisiančią išlikti jauniems, sveikiems ir energingiems.
Pasveikimo proceso neatidėliokite LIGI GYVOS GALVOS!
Šiandien Nugalėtoju tapkite mintyse -
rytoj juo būsite realybėje.
Kas buvo Leonardas da Vinčis, Lomonosovas, Einšteinas, Tolstojus, Dostojevskis?..
Na, žinoma, ne jūsų žmonos bendraklasiai!
Pirmiausia jie buvo Nugalėtojai!

Knygos Energinė klizma, arba tetos Niuros iš Skylėnų triumfas ištrauka

NUGALĖTOJAS
(Iš karto pasakysiu: jeigu jau jūs priversti ką nors nugalėti, vadinasi, turite priešų. Pasistenkite priešus paversti savo draugais ir tada tapsite didžiuoju Nugalėtoju – savęs paties Nugalėtoju!)
t
apkite šiandien Nugalėtoju mintyse – rytoj būsite juo iš tikrųjų.
Pažiūrėkite į save:
Jūs sveikas, gerai atrodote, turite rankas, kojas ir galvą – žo¬džiu, tą patį, ką ir kiti.
Bet vis dėlto tie žmonės pasiekia savo tikslus, tampa žymūs, gauna iš gyvenimo malonumų, o jūs?.. Jūs dažniau liekate še¬šėlyje.
Tegul jums tai tampa taisykle: jeigu kas nors šioje planetoje sugebėjo šiame gyvenime ką nors pasiekti, vadinasi, tą patį galite padaryti ir jūs!
Svarbiausia, kad turėtumėte svajonę. Ir būtina atlikti kon-krečius veiksmus jos siekiant.
Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio. (Kartais žingsnis į priekį būna spyrio į užpakalį rezultatas! Taigi susiraskite pagalbininkų!)
Nagi, priminkite, kas iš amerikiečių milijardierių iš pradžių valė batus? Rokfeleris? Morganas?
Nesvarbu kas. Svarbiausia, jei kitiems pavyksta pradėjus nuo batų tepalo iškilti iki milžiniškų įmonių, visame pasaulyje garsėjančių savo produkcija, vadinasi, ir jums tai taip pat realu. (Taigi stverkit batų šepečius – ir pirmyn.)
Kas buvo Leonardas da Vinčis, Lomonosovas, Einšteinas, Tolstojus, Dostojevskis?.. Pirmiausia – žmonės, kurių galva tokia pat apvali kaip jūsiškė, su dviem ausimis, dviem akimis, dviem skylutėm nosyje ir su burna.
Bet kad realizuotų Dievo duotą genialumą, visi jie darbavosi apsipylę prakaitu.
Juose liepsnojo Nugalėtojo dvasia. Ir kaip tik dvasia ir tikslo siekis virto sėkme.
Kiekvienas žmogus Žemėje kuo nors genialus, bet toli gražu ne visi atskleidžia ir parodo savo genialumą.
Persiimkite Nugalėtojo dvasia, pajuskite visa širdimi savo vidinę jėgą, suvokite savo teisę į svajonę ir drąsiai judėkit į priekį.
Nesvarbu, kiek jums metų! (Ir kam apskirtai tai reikėtų ži¬noti?!)
Savo sparnus, tegul kol kas dar mažy-y-čius, jūs turite nuo gimimo. Tai jūsų prigimties esmė.
Prisiminkite tai visada, ir jūsų pasaka taps realybe.
Visos užduotys, kurias jums kelia dosnioji visata, visad – pagal jūsų jėgas.
O jeigu jums atrodo, kad neįstengiate kažko padaryti, vadi¬nasi, dar nepakankamai išstudijavote save, savo galimybes. Ir dabar pati svarbiausia jūsų užduotis – pažinti save.
Didysis Romos valdovas Gajus Julijus Cezaris dar jaunystėje užsibrėžė du tikslus:
1. Tapti lygus tarp geriausiųjų.
2. Tapti geriausias tarp lygiųjų.
Gal ir jums jie patiks?..
Kita vertus, kaipgi pasibaigė jo kaip valdovo karjera?..
Tai tik pavyzdys, kad kiekvienas turi turėti savo didžiąją už-duotį. Kurią įgyvendinant nereikia tiksliai kopijuoti kitų.
Mokymo KURSAS: Sena praktika NAUJU BŪdU
Mokymo kursas skirtas savarankiškai mokytis namie bet kurio amžiaus žmogui, sugebančiam skaityti ir apgalvoti tai, kas perskaityta, taip pat gebančiam kontroliuoti savo veiksmus – kad jokiu būdu nenusivarytų ligi išsekimo.
Jokio specialaus pasirengimo ir ypatingo proto jums nepri- sireiks – treniruočių metodika gana paprasta. Todėl auditorijos amžius – labai įvairus. Tai ir paaugliai, ir subrendę žmonės, ir elegantiško amžiaus žmonės, kuriems netgi daugiau nei… aš-tuoniasdešimt metų!
Ir jie visi pasiekia labai neblogų rezultatų.
Savarankiškam darbui knygoje skirta trisdešimt užsiėmimų. Pirmąsias 7-10 dienų užsiėmimai neturėtų trukti ilgiau kaip 45 minutes. O kai įvaldysite sistemą gana gerai, treniruotės trukmę galima sutrumpinti iki 30 minučių.
Pratimus daryti reikėtų 3-5 dienas per savaitę, dvi dienas iš eilės pailsint.
Dėmesio, perspėjimas!
Pagal toliau išdėstytas rekomendacijas nederėtų daryti pra-timų nėščioms moterims, taip pat žmonėms:
- turintiems sunkių psichikos sutrikimų ir esantiems psi-chiatro įskaitoje,
- neseniai patyrusiems miokardo infarktą, insultą,
- turintiems įgimtą širdies ydą,
- sergantiems hipertenzija, kurių „darbinis” kraujospūdis aukštesnis nei 180/100 mm Hg.
Visais šiais atvejais būtini individualūs pratimai, kontroliuo¬jami specialisto.
Trys savigydos sistemos postulatai
• Žmogus – ne organų rinkinys, o vientisa sistema, kurioje visos dalys nepertraukiamai susijusios tarpusavyje. Tai kūnas, protas, siela, dvasia.
• Žmogaus organizmas – tobula struktūra, apdovanota uni-kaliu gebėjimu susireguliuoti ir atsigauti.
• Hipnozės, taip pat ekstrasensorinio poveikio ir kodavimo, kurie paverčia gydomus pacientus pasyviais ir neveiksniais, mes netaikome.
Draudimai
1. Nenuskubėkite į priekį!
2. Neklausykite niurzglių, nesitarkite su gudročiais.
3. Nesiblaškykite atlikdami pratimus.
4. Nepavirskite mechanizmu. Atsiminkite savo veiksmų prasmę ir tikslą.
5. Nepersitempkite. Dirbkite, kol pajusite lengvą nuovargį. Perkrova sukuria atvirkščią efektą.
6. Nepradėkite pratimų, jeigu esat alkanas arba pavargęs.
7. Tingumas ir pasyvumas gundo poilsiu, kurio aukščiausia forma – amžinas poilsis.
Neatidėliokite sveikimo reikalų neapibrėžtam laikui, juo labiau – iki gyvos galvos!
NUGALĖTOJO priesakai
1. Tegul kiekvienas rytas jums bus pačios nuostabiausios die-nos, paties nuostabiausio nuotykio jūsų gyvenime pradžia. Išsaugokite šią nuotaiką visą laiką.
2. Padedami formulės „šypsena-laikysena-nusiteikimas” valdykite savo mintis.
3. Nusiteikite visiškai vidinei nepriklausomybei, laisvei, atsi-palaiduokite. Bet tiktai ne kitų sąskaita!
4. Kartokite kuo dažniau ir ypač sunkiomis gyvenimo akimir¬komis, mintyse ir garsiai (jeigu, žinoma, šalia nėra sanitarų su tramdomaisiais marškiniais!):
Aš sveikas… Aš stiprus… AŠ gražus… AŠ energingas… Aš jaunas… Aš laimingas… Aš viską galiu…
5. Visada įsivaizduokite save tokį, koks norėtumėt tapti ir atrodyti kitiems.
6. Visada kilstelėkite kartelę aukščiau, ketindamas įveikti dar vieną aukštį.
7. Gerbkite save, būkite sau atidus, dėkokite už kiekvieną žingsnį, veiksmą, poelgį dirbdamas su savimi.
Kiekvieną treniruotę baikite dirbtinai susikurtu nekantraus kitos treniruotės laukimo pojūčiu.
Būtinas priminimas
Žmogaus dvasia yra pagrindinė varomoji jėga, vedanti mus į tikslą.
Atliekant vis tą patį pratimą, galima:
a) gauti naudos,
b) nieko nepasiekti,
c) pakenkti sau.
Viskas priklauso nuo jūsų nusiteikimo ir tikslo siekimo lygio.
Todėl treniruokite ne tik skrandžio ir žarnyno traktą ir kūną, bet ir dvasią.
Juk tobulėja tiktai tai, kas treniruojama. Niekada nesiliau¬kite dirbęs su savimi.
Bandymas PAJUSTI KOKONĄ
U
žsimerkite. Patrinkite delnais. Susikaupkite.
Išvykite iš galvos pašalines mintis, kaip tai darėte per
praėjusią pamoką, kvėpavimo gimnastikos metu.
Įsivaizduokite apskritimą arba kvadratą ir nustumkite mintis tenai: vieną po kitos, kaip į šiukšlių dėžę.
Tai nesunku padaryti, jūs jau turite įgūdžių.
Atsiribokite nuo kasdienių minčių, nukreipkite dėmesį į delnus – jūsų delnai labai jautrūs.
Pridėkite delnus prie kūno, bambos srityje, ir pradėkite lėtai tolinti juos nuo savęs. Pasiekę ribą, keletą sekundžių sustinkite, tada pradėkite juos lėtai artinti prie savęs.
Artinkite ir tolinkite delnus tol, kol pajusite, kad tam tikru atstumu nuo jūsų delnai tarsi į kažką atsiremia. Tai ir yra jūsų kokono riba.
Bambos srityje veikia labai stiprus energijos kanalas, kokono apvalkalas šioje vietoje retai būna pažeistas.
Nepatraukdami delnų nuo tos aptiktos ribos, pamėginkite mintyse „pamatyti” kokono audinį. Kai kam tai pavyks iš karto, kai kam ne.
Nesutrikite, tęskite bandymą, ir kokonas pamažu atsivers jūsų vidiniam žvilgsniui.
Žinokite, kiekvienas žmogus „mato” savo kokoną skirtingai. Kai kuriems jis atrodo spindintis auksu, kai kas gali jį pama¬tyti kaip spindintį matinį audinį – geltoną, oranžinį ir netgi mėlyną.
Tai nenuostabu, juk mes susiduriame su ypatinga energija, kurios charakteristikos nesutampa su šviesos bangų charakte-ristikomis.
Beje, daugeliui mokinių kokonas pasirodo kaip geltonų, citri-ninių arba rožinių atspalvių visuma, štai kodėl mes nusprendėme jį laikyti auksaspalviu.
Pajutę kokoną, braukite delnais išilgai kūno, stengdamiesi neprarasti šio pojūčio.
Srityje, kur pojūtis išnyksta arba kur delnai „pagauna” jį esantį visiškai arti kūno, yra kokono audinio defektas.
Tai pažeidimo vieta, energijos nutekėjimo vieta, ir jai reikia energinio gydymo (tam tikro „energinio adymo”).
Prieš užsiimdami tokiu rimtu darbu, turėtume išmokti prieiti prie mūsų kokono. Mums padės pratimas, kurį anksčiau ne kartą darėme, – savimanualinis masažas.
Biologiškai aktyvių veido ir galvos taškų masažas
Fizinė reikšmė
Nepakeičiamas skundžiantis haimoritu, faringitu, nemiga ir t. t. Žmonės su nusilpusia uosle jau po pirmosios minutės veikdami atitinkamą tašką pradeda aiškiai jausti kvapus.
Masažas atliekamas trimis pirštais – smiliumi, didžiuoju ir bevardžiu (po 10-20 judesių į kiekvieną tašką).
Taip pat galima masažuoti vien tik nykščiu. Poveikio kryptis griežtai vertikali – be trinamųjų judesių.
Poveikio jėga turi būti tokia, kad kiltų tarpinis pojūtis – tarp skausmo ir malonumo.
Masažas ne tik pagerina kraujo apytaką ir suaktyvina nervų galūnes, susijusias su mūsų organizmo vidaus organais, bet ir nukreipia gydomosios energijos bangas nuo kokono paviršiaus į požievinių darinių struktūras.
Prie jų priskiriami, pavyzdžiui, hipotaliamas, hipofizė, retikulinė ir limbinė sistemos, reguliuojančios tai, ką mes va-diname pasąmone, kurioje vyksta procesai, susiję su savikrova ir intuicija.
Nuo šių struktūrų priklauso viskas, kas mumyse vyksta, įskaitant mūsų elgesį ir emocinę būklę.
Biologiškai aktyvus veido ir galvos taškai Darbo tvarka
1 - taškas kaktoje, centre tarp antakių („trečiosios akies”
srityje);
2 - taškų pora prie pat nosies šnervių (juos masažuojant
sumažėja nosies gleivinės nuotekų ir atsistato uoslė);
3 - ant vertikalios vidurinės linijos esantis taškas, tarp apa¬
tinės lūpos ir viršutinės smakro linijos.
4 - taškų pora smilkinių duobutėse;
5 - taškai ties kaklo ir galvos riba, truputį aukščiau plaukų
augimo linijos;
6 - taškas tarp ausies kramslio ir apatinio žandikaulio. Dirbkite su malonumu, meile ir dėkingumu sau. Pajuskite,
kaip kūnas į tai reaguoja.
Ausų kaušelių masažas
Ausies kaušelyje yra daugybė biologiškai aktyvių taškų, t. y. susijusių su visu organizmu, todėl ausies kaušelių masažas labai naudingas.
Atlikimo tvarka (atliekame po 10-15 judesių):
1 - nestipriai tempiame ausies kaušelį žemyn,
2 - tempiame ausies kaušelį nuo klausos landos aukštyn,
3 - tempiame viduriniąją ausies kaušelio dalį į šonus ir tru¬
putį atgal nuo klausos landos,
4 - sukame ausies kaušelį pagal laikrodžio rodyklę,
5 - sukame ausies kaušelį prieš laikrodžio rodyklę.
Jeigu jūs teisingai atlikote masažą, pajusite jėgų antplūdį ir žvalumą visame kūne, kadangi suaktyvinote energijos judėjimą.
akių pratimai
Fizinė reikšmė
Teigiamai veikia esant neurozėms, hipertenzijai ir padidėjus vidiniam kaukolės spaudimui.
Žvilgsnis turi iš tiesų neįtikėtinos galios. Žmogaus žvilgsnis gali dovanoti energiją ir ją atimti.
Akys nuo senovės laikomos žmogaus sielos veidrodžiu. Žvilgsnis sujaudina, žvilgsnis nuramina, žvilgsnis įsako, siunčia fluidus, žvilgsnis pavergia, traukia, atstumia, žvilgsnis kalba.
Blogas, pavydus žvilgsnis neapsaugotam žmogui gali užtrauk¬ti nelaimę, laiminantis žvilgsnis gali apsaugoti nuo nelaimių ir negandų.
Žmogus su nusilpusiu regėjimu energiškai nevisavertis. Netgi nusipirkęs akinius jis vis tiek lieka tiktai pasyvus stebė¬tojas, kadangi kritinėmis akimirkomis negali panaudoti savo žvilgsnio jėgos.
Pradėkime pratimus, stiprinančius akių raumenis, gerinan¬čius regėjimą ir aktyvinančius „trečiosios akies” veiklą.
Kiekvieną judesį (be įtampos, laisvai, neprisimerkdami) kartojame 10-15 kartų.
1. Vertikalūs judesiai. Žvilgsnį nukreipiame į viršų (tarsi mėginame pažiūrėti į savo pakaušį iš vidaus), paskui žemyn („žiūrim” į gerklas).
2. Horizontalūs judesiai. Akys „vaikšto” į dešinę ir į kairę, mintyse nukreipdamos žvilgsnį į ausį. Judesius atliekame lengvai, tarsi žaisdami.
3. Akių judesiai ratu – iš pradžių pagal laikrodžio rodyklę, paskui – prieš ją.
Nepamirškite teigiamų emocijų!
Žmogus gali siurbti išorinę energiją kuo nors grožėdamasis, gamtoje, įsiklausydamas į jūros mūšos, kalnų krioklio arba miško upelio, cikadų čirškėjimo, paukščių čiulbėjimo garsus.
Jeigu domitės meno kūriniais, jūsų vidines energijos at¬sargas gali pagausinti gražūs paveikslai, keramika, skulptūra, architektūra.
Sporto mėgėjai semiasi įkvėpimo sporto varžybose.
Subtilios dvasinės energijos mus pripildo muzika, skaitymas, teatro spektakliai.
Kitaip tariant, jei žmogus dirba mėgstamą darbą ir patiria iš to malonumą, jis papildo savo energines atsargas, ir jau vien tai palankiai veikia jo fizinę sveikatą.
Greitai nusiteikti bet kokios krypties savikrovai padeda vaiz-dinė kvėpavimo gimnastika. Šis energinės savigydos pratimas yra kertinis. Be jo tiesiog neįsivaizduojamas darbas su energija – tai mums reikėtų visada atsiminti.
Jau sužinojome, kad kokono paviršius energiškai susijęs su mūsų vidaus organais (tiksliau, su kiekviena kūno ląstele) ir kad daugelis šio ryšio linijų eina per biologiškai aktyvius taškus.
Viso to gana vienai pamokai. Kad užtvirtintumėte medžiagą, rytoj dar sykį pakartokite, kas išmokta šiandien, ir tiktai paskui imkitės kitos pamokos, kuri pagal savo logiką yra šiandieninės tęsinys.
Sėkmės jums ir geros kloties!
Sveikas lankstus
STUBURAS
Trečioji pamoka
G
eros dienos, skaidrios nuotaikos!
Na-agi, kaip sekasi?
Malonu girdėti, kad viskas jums gerai, vadinasi, intuicija jūsų neapgauna ir nurodo teisingą kursą.
Kartojame, ką jau žinom
Dirbame lengvai, džiaugsmingai nusiteikę. Vidiniu regėjimu stebime mirguliuojantį jėgos, energijos, galios vandenyną.
Jūs tiesiatės jo link, norite į jį pasinerti ir visą sugert į save. Sukurkite viduje troškimą, vidinį judesį siekiant tikslo. Ir taip visur, kad ir ką gyvenime darytumėte.
Kaip žinome, viskas pasaulyje vyksta spirale, ir jūsų darbas su savimi juda spirale, kurios vijos pamažu plečiasi.
Pirmąją viją jūs jau įveikėte, visiškai arba iš dalies atsikratėte visų skaudulių, o svarbiausia – patikėjote savo jėgomis.
Dabar prisiminkime dar vieną detalę.
Joks kompiuteris neveikia be programos. Statant šventovę, rūmus, bet kokį kitą pastatą, reikia gerai įsivaizduoti, ką ketinate statyti.
Kitaip vietoj architektūros šedevro jūs galite gauti kažką visai į tai nepanašų.
Mūsų veikimo programa, mūsų „darbiniu brėžiniu”, mūsų kamertonu, nuteikiančiu išgyventi, kurti, mylėti, tapo sveikatos ir tobulybės vaizdinys. Dabar jis tapo jūsų esme. Neužmirš¬kite to!
Prašom pasakyti, ar pastebėjote, kad dabar vaizduotėje jūsų įvaizdis ėmė keistis, tobulėti?
Tęskite darbą ir neužmirškite, kad mechaninė treniruotė nebus naudinga, jeigu jūs nesieksite aiškaus, konkretaus tikslo. Mes apie tai kalbėjome, ir ne sykį.
Pirmasis mūsų užsiėmimų lygis padėjo jums per labai trumpą laiką susidoroti su negalavimais ir, įjungęs organizme atjaunėji- mo programą, suteikė galimybę iš tikrųjų žengti žingsnį sveikatos ir jaunystės link.
Ir kiekvieną sykį, kai jūs tai prisimenate, sieloje padėkokite sau.
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, mes kiekvieną akimirką esam veikiami aplinkos, greitai besikeičiančių situacijų ir dėl to kartais tampame neapsaugoti.
Mums reikalingas aktyviai veikiantis reguliatorius, kuris op-timaliu režimu koreguotų mūsų organizmo ir išorinės aplinkos sąveiką.
Toks reguliatorius, automatiškai šalinantis išorinių agresijų grėsmę, galėtų būti Oktavos pratimas su superjėgos, supergalios, supertroškimo, superenergijos vaizdiniu. Jis, jeigu atsimenate, padeda mobilizuoti rezervines organizmo atsargines sielos ir kūno jėgas.
Superenergijos vaizdiniui artima ypatinga žmogaus būse¬na – kūrybinis įkvėpimas. Prisiminkite, kada jums viskas sekasi, viskas pavyksta, kada jūs jaučiate, kad galite kalnus nuversti arba pasukti upes tekėti atgal?
Prisiminkite savo pirmąją meilę. Prisiminkite, kokia buvo sielos būsena, kaip kiekviena kūno ląstelė giedojo! Prisiminkite krūtinėje netelpantį laimės jausmą ir švelnumą viskam, kas gyva, kai jūs mylėjot visą pasaulį, kai jūs mylėjote patį gyvenimą!
Nenusiminkite, jeigu šiandien esat praradęs šį jausmą. Jūs galite susigrąžinti jį, jeigu prisiminsite šią pakylėtą būseną taip, tarsi išgyventumėt ją iš naujo. Tada ji transformuosis į galingą kuriamąjį srautą.
Sukurti vaizdinį arba išgyventi puikius prisiminimus geriau-sia būnant savikrovos būsenos. Todėl nekeisdami būsenos, kurią sukėlėme vaizdine kvėpavimo gimnastika, pradėkime bandymus siekdami užsibrėžto aukščio.
Pasineriame į malonius prisiminimus apie pačias giliausias, ryškiausias ir laimingiausias savo gyvenimo akimirkas.
Mes tai jau darėme per pirmąjį užsiėmimą, bet dar nesu-pratome kodėl. Taip pat kaip ir tada mintimis slystame ryškia malonių, džiaugsmingų įvykių grandine, apžiūrinėjam detales, ieškom tų, į kurias energiškai reaguoja kūnas.
Atsirenkame labiausiai jaudinančius, pakylėjančius prisimi-nimus, surenkame juos į šventinę puokštę-fejerverką.
Tegul kiekvienas jos stiebelis pavirsta stipriausio šviesos šal-tinio spindulėliu, neišvengiamai glūdinčiu kiekvieno žmogaus sielos gilumoje.
Nenusiminkite, jeigu iš pradžių nesiseks. Vis tiek anksčiau ar vėliau jūs pajusite savo vaizdinį. Svarbu, kad jis spinduliuotų jėgą ir energiją.
Iš pradžių tas vaizdinys gali būti miglotas ir neryškus, bet ilgainiui jis taps tikslesnis, keisis, aiškės.
Atminkite, bedugnė vandenyno jėga įprastai slypi jo gelmėse, jo didingoje ramybėje, o cunamio banga vandenyno platybėse beveik nepastebima.
Ji nuplauna tik tai, kas yra ant kranto arba seklumoje. Kitaip tariant, žmogus dažnai tampa savo silpnadvasiškumo, smulkme-niškumo ir akimirkos silpnumo auka.
Kad ir ką darytumėt, nesismulkinkit! Būkite verti savo tikro-sios įgimtos esmės, nes pažindamas save – pažįsti Dievą!
Stuburo pratimai
Jie paprasti, bet jų efektyvumas fiziškai pranoksta visus lū-kesčius. Pavyzdžiui, osteochondrozė – didelių miestų gyventojų rykštė – išnyksta negrįžtamai.
Tai, kas anksčiau buvo laikoma nepataisoma, tampa patai-soma.
Treniruojantis slanksteliai stoja į savo vietas ir liaujasi spaudę nugaros smegenis, dėl to pagerėja apykaitos procesai ir bendra žmogaus savijauta. Tarsi patys savaime išnyksta daugelis nega-lavimų.
Deformuotos kremzlės, turinčios neįtikėtinų galimybių atsi-naujinti, tuojau pat pradeda augti.
Kiekvienas žmogus gali „užsiauginti” jauną stuburą, nesvar¬bu, kiek jam metų.
Praktika rodo, kad reguliariai dirbant su savimi dėl ištiesinto stuburo pagerėja laikysena, padidėja ūgis.
Stuburas yra ne tik atraminis strypas, bet ir, vaizdžiai šnekant, magistralė, kurios nervinės galūnės atsišakoja į visus vidaus organus.
O kadangi žmogus – ne organų rinkinys, bet vientisa sistema, kurioje viskas tarpusavyje susiję: protas, siela, dvasia, tai jūsų užduotis yra kurti harmoniją, ir dėl to jūs visada turėsite daug energijos.
Šiandien mes su jumis užsiimsime valymu, o tiksliau šne¬kant, mūsų pagrindinės energinės trasos prapumpavimu. Kaip tai daroma?
Iš tikrųjų jūs tai jau darėte, ir ne kartą. Tiesiog reikia prie fizinių pratimų komplekso pridėti mintyse susikurtą vaizdinį ir sieloje sukurti tokį šio tikslo troškimą, kad kūne pajustumėte fizinę reakciją.
Ir viskas. Rezultatą pajusite greitai.
Jau po pirmosios treniruotės pajusite stiprų žvalumo ant¬plūdį.
Imkimės konkretaus darbo.
Paeiliui treniruojame kiekvieną stuburo dalį (kaklo, viršu-tinius ir apatinius krūtinės slankstelius ir juosmens slanks¬telius).
Pagrindiniai judesiai: susilenkimas ir išsitiesimas, kompresija ir dekompresija (suspaudimas ir atleidimas), susukimas ir atsu-kimas . Kiekvieną judesį kartojame 10-15 kartų.
Mūsų stuburas – ne tik galingas energijos surinkėjas, bet ir stiprus energijos siurblys.
Atlikdami pratimus atkreipkite dėmesį į kvėpavimą.
Įkvėpimas tiktai pro nosį, iškvėpimas – pro burną. Treni-ruojame gleivinę ir gyslas.
Kaklas
1. Galvos nulenkimas pirmyn ir atgal iki galo.
2. Galvos nulenkimas į šalis prie pečių, jų nepakeliant.
3. Galvos pasukimai į dešinę ir į kairę iki galo.
4. Galvos sukimas ratu, tarsi ridenant ją per pečius pagal laikrodžio rodyklę.
5. Galvos sukimas ratu prieš laikrodžio rodyklę.
Pečių juosta
6. Pečiai į priekį – smakras prie krūtinės, pečiai atgal – galva atgal.
7. Pakeliame pečius aukštyn, nuleidžiame žemyn.
8. Pečių sukimas ratu – pirmyn ir atgal.
9. Rankos išilgai juosmens, korpusu lenkiamės į kairę ir į dešinę.
Vidurinė stuburo dalis (krūtinės ir juosmens dalis)
10. Kojos pečių plotyje. Pasukame viršutinę liemens dalį į kairę, paskui į dešinę (kiekvieną sykį maksimalus posūkis atgal, galva tiesiai).
11. Nusilenkimai pirmyn (tarsi stengiantis nosimi pasiekti bambą).
12. Atsilenkimai atgal (tarsi stengiantis pakaušiu pasiekti juosmenį).
13. Pečiai žemyn ir atgal, sukamaisiais judesiais atliekamas „garvežiukas” (rankos sulenktos per alkūnes).
14. Rankų pirštai sunerti ant pakaušio, viršutinę liemens dalį lenkiam į dešinę ir į kairę, pirmyn ir atgal (po 8-10 kartų).
15. Kojos pečių plotyje, kumščiai inkstų srityje. Alkūnes mak-simaliai priartinam vieną prie kitos.
16. Kojos pečių plotyje. Pasukame viršutinę liemens dalį iš pradžių į dešinę, paskui į kairę, stengdamiesi iš nugaros pamatyti vidinį pėdos paviršių.
17. Kojos suglaustos, delnai remiasi į kelius. Atliekame spau¬džiamuosius judesius rankomis kelių srityje, stengdamiesi dar labiau ištiesinti kelius.
18. Atsisėskite ant grindų arba ant kėdės. Kojos praskėstos. Kuo labiau pasilenkite paeiliui prie kairės ir dešinės kojų ir prie grindų tarp jų.
Svarbiausias jūsų pasiekimas – kad ir toliau kuriate tobulą sveiko lankstaus stuburo vaizdinį, kad radote būdą atgimti ir kaupti energiją savyje.
Šį mankštos kompleksą reikėtų atlikti kasdien, skiriant jam iš pradžių 30-40 minučių (vėliau – 15-20 minučių).
Dėmesio! Priminimas
Nuolatos ir sąmoningai išlaikykite savo tobulėjimo vaizdinį. Netgi baigę treniruotes. Neužmirškite juo „apsivilkti” nakčiai.
Darykite tai visiškai ramiai ir tvirtai žinodamas, kad bus taip, kaip jūs norite.
Kiekvieną sykį prisiminkite, kad jūsų mintys ir troškimai turi būti kūrybiški. Tai labai svarbu.

Kelias į Santjago de Kompostelą

Knyga: Kelias į Santjago de Kompostelą
Autorius: Kristina Stalnionytė
Leidykla: Tyto alba

Jokūbo kelias (dar vadinamas Prancūzų keliu) driekiasi Ispanijos pakraščiu, netoli Kantabrijos jūros pakrantės. Persiritęs per Pirėnus, kirtęs Prancūzijos ir Ispanijos sieną, jis jungia ilgą virtinę istorinių miestų ir miestelių, senųjų krikščioniškosios religijos centrų, kurie tarp kalnų ir lygumų išsibarstę iki Santjago de Kompostelos. Šį piligrimų kelią nuo viduramžių globojo karaliai, saugojo tamplieriai, jis kupinas legendų, simbolių ir mįslių. Iš Sen Žan Pjė de Poro beveik aštuonis šimtus kilometrų į vakarus vedantį kelią per pastaruosius dešimt amžių nuėjo milijonai piligrimų.
Šiais laikais šimtus kilometrų belstis pėsčiomis yra bergždžias jėgų ir laiko švaistymas – pasakytų skeptikas, jaukiai įsitaisęs lėktuvo krėsle. „Ėjimas nejučia atpalaiduoja smegenis, praskaidrina protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, netgi perversmas žmogaus viduje, – tikina autorė. – Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite. Nesvarbu, ar keliausite į Kompostelą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis.“
Autorės nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje daug praktinės ir istorinės informacijos ras tie, kurie patys sugalvos eiti piligrimų keliu į šv. Jokūbo miestą. 42 dienas trukusios kelionės pėsčiomis įspūdžiai, nuotykiai, pažintys su Šiaurės Ispanijos miestais ir kaimais, architektūros paminklais, kultūra, žmonėmis atskleidžia skaitytojui šiandieninę Kelio realybę.
Knygoje daug krikščionims svarbių vietų aprašymų, legendų, istorijų apie šventuosius, minimi nuo viduramžių piligrimui svarbūs simboliai.

Kelionių žurnalistė Kristina Stalnionytė nuo 2000 metų rašo straipsnius turizmo, kultūros, istorijos, archeologijos, architektūros temomis ir fotografuoja. Baigusi turizmo administravimą Vilniaus kolegijoje ir anglų kalbotyros magistro studijas Vilniaus universitete, 2006 metais iškeliavo Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą.

Knygos Kelias į Santjago de Kompostelą ištrauka

Ispanijos pakraščiu, netoli Kantabrijos jūros pa-krantės, driekiasi Jokūbo kelias, dar vadinamas Prancūzų keliu. Persiritęs per Pirėnus, kirtęs Pran-cūzijos ir Ispanijos sieną, jis jungia ilgą virtinę istorinių miestų ir miestelių, senųjų krikščioniš¬kosios religijos centrų, tarp kalnų ir lygumų išsi¬barsčiusių iki Santjago de Kompostelos (Santiago de Compostela). Šį piligrimų kelią nuo viduramžių globojo karaliai, saugojo tamplieriai, jis apipintas legendomis, simboliais ir mįslėmis. Iš Sen Žan Pjė de Poro (Saint-Jean-Pied-de-Port) beveik aštuonis šimtus kilometrų į vakarus vedantį kelią per pasta¬ruosius dešimt amžių nuėjo milijonai piligrimų.
Šv. Jokūbas
Ispanijoje daug šimtmečių sklando legenda apie Jėzaus apaštalą Jokūbą. Po Kristaus nukryžiavimo apaštalai padali¬jo pasaulį į vienuolika dalių ir metė burtus norėdami sužino¬ti, kuris žemės lopinys kuriam likimo skirtas. Taip Iberijos pusiasalis amžiams atiteko Jokūbui. Atklydęs į jį skelbti Evangelijos, jis visą gyvenimą steigė bažnyčias ir mokė krikš-čionis, o po mirties tapo Ispanijos globėju.
Jokūbas buvo žvejo Zebediejaus sūnus ir apaštalo Jono brolis. Išgirdęs Jėzaus balsą prie Galilėjos ežero, jis paliko tinklus ir kartu su broliu nusekė paskui jį (Mt 4:21). Po Jė¬zaus nukryžiavimo Jokūbas pirmas iš likusių vienuolikos apaštalų atsisveikino su gyvenimu. Iki savo mirties valandos jis nebeminimas Biblijoje, todėl daug krikščionių tiki, kad jis visą tą laiką neiškėlė kojos iš jam paskirtos žemės. Tik 44 m. po Kr. Jokūbas sugrįžo į tėvynę, ir tas kartas buvo lemtin¬gas – taip susiginčijo su įtakingais karalystės dvasininkais, kad valdovo Erodo Agripos įsakymu Jeruzalėje jam buvo nu¬kirsta galva (Apd 12:2).
Legenda pasakoja, kad apaštalo kūną mokiniai valtimi atplukdė į Galisiją ir slapta palaidojo Libredono kalno papė-dėje. Jie manė, kad kiekvienas apaštalas nusipelnė atgulti poilsio toje žemėje, kuri tapo jam antraisiais namais. Tiks¬lios vietos mokiniai niekam neišdavė, nes šalį tuomet valdė pagonių karalienė Lupa. Ilgainiui viskas pasimiršo. Tačiau IX a. pradžioje atsiskyrėlis Pelagijus išvydo danguje keistas žvaigždes, kurios jį atvedė prie laukuose pamiršto kapo. Marmuriniame sarkofage ilsėjosi nežinomi palaikai. Prie jų atskubėjęs vyskupas Teodomiras paskelbė, kad palaikai – šv. Jokūbo, ir apie radinį pranešė tuometiniam Astūrijos ka¬raliui Alfonsui II.
Romėnų keliais prie kapo atjojęs Alfonsas II buvo pir-masis šv. Jokūbo piligrimas. Jis Teodomirui atrėžė gabalą žemės aplinkui ir įsakė pastatyti koplyčią. Toje vietoje iš¬augusį miestą žmonės ėmė vadinti Santjagu (liet. šv. Jokū¬bu), prie apaštalo vardo pridėdami dar vieną – Kompostela. Šnekamąja lotynų kalba composita tella reiškė kapines. Kom- postela iš tikrųjų stovi ant dviejų tūkstančių metų senumo nekropolio. Romantiškesnė pavadinimo versija tvirtina, kad antroji pavadinimo dalis reiškia žvaigždžių lauką (isp. campo de la estrella), nes kelią atsiskyrėliui parodė žvaigždės.
Ko piligrimai eina į Santjagą
Pasklidus žiniai apie šv. Jokūbo palaikų atsiradimą, stebuk¬lų ištroškę piligrimai iš visos Europos užplūdo Santjago de Kompostelą. Tiesa, jie pasipylė ne iš karto – pradžioje prie kapo traukė tik artimiausių karalysčių gyventojai, vyrai iš kilmingų šeimų. Jie pasiekdavo Santjagą romėnų keliais, nusidriekusiais išilgai Kantabrijos jūros pakrantės, o tas vie-tas, kur viešpatavo musulmonai, apiplaukdavo valtimis ir- damiesi iš uosto į uostą. Sensacingai naujienai persiritus per Pirėnus, prie šv. Jokūbo kapo ėmė plūsti ir minios prancūzų.
Piligrimai tikėjo, kad šventųjų palaikai turi neregėtų galių, padedančių kalnus nuversti. Kai buvo atrastas šv. Jo-kūbo kapas, Iberijos pusiasalyje dar viešpatavo musulmo¬nai, todėl lemtinga krikščionių pergalė prieš juos 844 m. ir šiaurinių žemių atsikariavimas tapo neginčijamu pomirti¬niu apaštalo stebuklu. Ši pergalė ir šv. Jokūbo vaidmuo joje padėjo Bažnyčiai surinkti armiją tolesnei kovai su maurais.
Prasidėjus piligrimystėms, iš nedidelio kaimo, kuria¬me nuo IX a. pradžios gyveno tik šv. Jokūbo kapą saugan¬tys vienuoliai, išaugo elegantiškas Santjago de Kompostelos miestas. Viduramžiais jis buvo trečiasis svarbiausias krikš-čionybės centras pasaulyje po Jeruzalės ir Romos. Į miestą plūdo vis nauji piligrimai, pakelėse kūrėsi bažnyčios, vie-nuolynai, prieglaudos, užeigos ir kaimai. Tikintieji išmynė takus į Santjagą iš tolimiausių Europos kampų, o amžiams bėgant – net iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos.
Jokūbo kelias, viduramžiais tapęs piligrimystės ir vil¬ties simboliu, krikščionims juo išliko iki šiol. Jie tikėjo, kad, įveikę kliūtis ir pasiekę tikslą – Šv. Jokūbo katedrą – bei pri¬silietę prie joje saugomų apaštalo palaikų, išpirks nuodėmes, išgis nuo nepagydomų ligų ir įgyvendins svajones. Pasmerk¬tiesiems mirti ir kaliniams viduramžiais Bažnyčia suteik¬davo malonę: pasiekusiam Santjagą ir atlikusiam išpažintį katedroje Šventaisiais Jokūbo metais (kai liepos 25 diena – sekmadienis) dovanodavo laisvę ir gyvybę. Mat tais metais piligrimams atleidžiamos be išimties visos nuodėmės.
Nors per Prancūziją ir Ispaniją piligrimai išmynė daug takų, kelias iš Sen Žan Pjė de Poro į Santjago de Kompostelą laikomas tradiciniu ir dar vadinamas Prancūzų keliu. Piligri-mai pėsčiomis įveikdavo ne tik šį 775 kilometrų ruožą, bet iš namų iki jo atkeliaudavo šimtus ar net tūkstančius kilomet¬rų. Pirmasis šį maršrutą 1130 m. aprašė prancūzų vienuolis Aymericas Picaud, jo rankraščiai atgulė į penkis knygos Co¬dex Calixtinus tomus.
Jokūbo kelią šiandien žymi ženklai – geltonos rodyklės, stulpeliai, šukučių kriauklės, mėlynos nuorodos su piligrimo atvaizdu. Tačiau šio kelio sąvoka nėra tiksliai geografiškai api-brėžta. Iš Europos į Santjagą plūdę piligrimai vos žengę nuo slenksčio rinkdavosi savus kelius ir takus. Susiformavusių Jokūbo kelių yra ir daugiau: Kantabrijos pajūriu iš Ispanijos pasienio miesto Irūno vingiuoja Šiaurės kelias, iš Lisabonos driekiasi Portugališkasis, Iberijos pusiasalio centru iš Sevili¬jos veda Sidabrinis. Arčiau Santjago yra ir trumpesnių kelių, kuriais į šį miestą traukė krante išsilaipinę anglai, škotai, ai¬riai ir velsiečiai. Visi keliai pažymėti rodyklėmis, tačiau pili¬grimai dažniausiai renkasi tradicinį prancūziškąjį maršrutą iš Sen Žano. Kituose keliuose nėra tiek daug veikiančių prie¬glaudų ir nesutiksi tiek viena kryptimi kulniuojančių žmonių.
XXI a. piligrimystė kitokia nei anksty- Ne visi XXI a. piligrimai į voji. Laikui bėgant pasikeitė ir žmonės, ir ti- Santjagą eina pėsčiomis – kėjimai, ir Kelias. Dabar juo traukia minios. yra ir dviračiais važiuojan- Eina ne tik krikščionys, bet ir kitų religijų iš- čių, ir arkliais jojančių, kai pažinėjai, ramybės nerandantys romantikai, kas net asilus pasikinko ar svajotojai, pasivaikščioti užsimanę smalsuo- atrūksta automobiliu. liai, nuotykių mėgėjai, įkvėpimo ieškantys
rašytojai, menininkai. Kelias į Santjagą vieniems virto turis¬tine pramoga, kitiems – sportiniu takeliu, tretiems – simbo¬liniu keliu į save, o senieji Jokūbo kelio simboliai ir prasmės mažai kam rūpi. Viduramžių tikėjimai, prietarai ir papročiai nugrimzdo į užmarštį, liko tik istorija. Tačiau Jokūbo klajo¬klių minia ypatinga – kiekvienas sutiktasis užburia žavesiu, kad ir kokiais tikslais būtų atklydęs į Kelią.
Ne visi XXI a. piligrimai į Santjagą eina pėsčiomis – yra ir dviračiais važiuojančių, ir arkliais jojančių, kai kas net asi¬lus pasikinko ar atrūksta automobiliu. Prisiekę piligrimai, kaip ir kadaise, vis dar keliauja savo kojomis. Dažniausiai jie pasirenka atšiaurų metų laiką – žiemą skęsta sniege, pava¬sarį klampoja per purvą, o rudenį savo noru mirksta lietuje. Kelionė sunkiu metu jiems atrodo vertesnė tikslo.
Kartą vienas bičiulis, gyvenantis prie piligrimų kelio, paaiškino, kad niekada neis pėsčiomis į Santjagą, nes „tam yra ratai, o vaikščioti tokius atstumus pėsčiomis XXI am¬žiuje – gryna nesąmonė. Anksčiau piligrimai ėjo, nes kitaip negalėjo pasiekti Santjago, o dabar, kai yra tiek transporto
Gal tam ir duotas gy- priemonių, toks keliavimo būdas yra grį-
venimas, kad galų gale žimas į viduramžius”. Pasak jo, reikia
išmoktum vaikščioti savo naudotis amžiaus išradimais ir be reikalo
kojomis. O galbūt ir tam, nešvaistyti laiko. Man patiko toks bičiulio
kad nuėjęs savo Kelią pa- požiūris, nes praktiniu požiūriu jis visiškai
siektum dvasinę pilnatvę. teisus. Būtent taip ir buvo: senovėje pttgri-
mai neturėjo automobilių, todėl ir sukar-davo pėsčiomis pasakiškus atstumus, o tie, kurie galėjo joti, pėsčiomis nevaikščiojo.
Vis dėlto tikroji piligrimystės esmė slypi giliau – ėji¬mas nejučia atpalaiduoja smegenis, praskaidrina mintis, protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, net¬gi perversmas žmogaus viduje. Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite. Nesvarbu, ar keliausite į Santjagą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyveni¬mas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis. O galbūt ir tam, kad nuėjęs savo Kelią pasiektum dvasinę pilnatvę.
Iškeliavau 2006 metų rugsėjį. Žengusi pirmąjį žingsnį Sant¬jago link, ir aš tapau viena iš XXI amžiaus piligrimų – svajo¬tojų, nenuoramų, smalsuolių, kurių kiekvienas su savo vilti¬mi nepaliaudami mindžioja Šiaurės Ispanijos žemę.
Kartais savęs klausiu, kas mane išstūmė į Kelią: tikėjimas, nuotykių troškimas, o gal smalsumas? Išėjau ne tiesos, vil¬ties ar tikėjimo ieškoti. Greičiau – pasitikti svajonės, kuri nepaleido mano minčių septynerius metus, kol galiausiai tapo nesutramdoma. Keistos kartais būna svajonės ir viduje įkalinti troškimai. Jų neįmanoma pamiršti, pasakyti jiems NE, nes kaip vaiduokliai vėl iškyla mintyse pačiomis netikė¬čiausiomis akimirkomis. Jie beldžiasi širdin ir tada, kai gy¬venimas šypsosi, ir tada, kai pravirksta. Ilgai viduje tūnojęs troškimas vieną dieną tampa nebenumaldomas: neleidžia nurimti nė trumpai valandėlei, skaudžiai drasko savo kalėji¬mo sienas, plėšo visą esybę į gabalus, kol priverčia parklupti ir galų gale jam paklusti.
Seniai seniai, kai knygoje aptikau Kelio aprašymą, žiū¬rėdama į žemėlapyje pavaizduotą Ispanijos pakrante besi¬driekiančią siaurą liniją, supratau, kad kada nors būtinai juo eisiu. Nenorėjau skubėti. Bėgant metams svajonė išmatuoti žingsniais šiaurinę Iberijos pusiasalio dalį nuo Sen Žan Pjė de Poro iki Santjago subrendo, o noras keliauti taip susti¬prėjo, kad delsti nebeturėjau jėgų. Supratau: turiu iškeliauti DABAR. Neliko abejonių. Jaučiau, tarytum kažkas jėga būtų išstūmęs ieškoti Kelio, ir 2006 m. rugsėjo 1-ąją jau lipau iš traukinio Pirėnų papėdėje, Sen Žan Pjė de Poro stotyje.
Tikėjausi susipažinti su dvylika amžių siekiančia istori¬ja, nors keliavau ne religiniais tikslais. Žmogaus tikėjimas – šventas dalykas, todėl gerbiu visas religijas. Gal ne taip ir svarbu, kuo žmogus tiki, nes, atmetus religinius ritualus ir tautiškąsias tradicijas, nelieka ir esminio skirtumo tarp vie¬naip ar kitaip tikinčiojo: krikščionio ir budisto, musulmono ir hinduisto, jehovisto ar keltų druido. Kiekvienas kraštas savaip tiki Aukštesniąja Galia, aprengdamas ją savo įsivaiz¬duojamu rūbu. Akivaizdu, kad dėl tų rūbų ir pešamės, veng¬dami patys sau prisipažinti ir nesistengdami pažvelgti, kas iš tikrųjų po jais slypi. Sakome: pagal drabužį sutinka… O jei ateinančiojo drabužiai pasiūti pagal kitos tautos papro¬tį? Dėl skonio irgi nesiginčijama – tolerantiškai tvirtiname vieni kitiems ir pritardami linksime galva. Tačiau religijai to niekad netaikome.

Kelias prasideda
Jaučiu, kad išvykstu ilgam. Kai grįšiu, viskas jau bus kitaip. Lietuvoje palieku rūpesčius, draugus, mintis, baigtus ir ne¬baigtus darbus. Išjungiu telefoną. Nutvelkia neapsakomas jausmas – smagu staiga pabėgti iš pažįstamos aplinkos. At¬rodo, kad gyvenimas, kurį gyvenau dar šiandien, nebeeg¬zistuoja. Esu tik aš ir kažkur pasislėpęs neatrastas pasaulis, lyg dovanėlė suvyniotas ir pakabintas erdvėje už peršvie¬čiamos širmos. Nors jį beveik matau, dar negaliu pasiekti. Buvęs gyvenimas pakimba ore ir viskas akimirkai sustoja.
Šalia manęs švelniu dvelksmu išsiskleidžia naujas pa¬saulis. Kitas. Tyras, erdvus, atviras. Galiu net paglostyti sutirštėjusį orą aplinkui. Su- Buvęs gyveni’mč stingstu ir įsiklausau. Imu grimzti į kažką pakimba ore ir neapsakomai lengvą ir skaidrų, ištirpdantį akimirkai susto ribas tarp manęs ir to, kas ten, už širmos. Tereikia atsigręžti ir to kažko įkvėpti. Įkvepiu jo tiek daug, kiek telpa plaučiuose, kiekvienoje kūno ląstelėje. Belieka pa-siduoti jėgai, tvyrančiai šalia ir laukiančiai Kelyje.
Lipdama į lėktuvą šypsausi. Kiekviena diena – stebuk¬las. Ypač dabar, kai negaliu nuspėti, kas bus rytoj: juk ne tik veiksmu, bet ir mintimis išeinu į kitą pasaulį, kitą laiką, kitą erdvę. Net fiziškai pajuntu tuštumą – nebesu ten, kur taip neseniai buvau. Gal pasaulis kas akimirką gali būti naujas kūrinys kiekvienam iš daugybės jo gyventojų, tik retas apie tai susimąstome? Ištrūkus iš kasdienybės kur kas lengviau

1 5

tuo įsitikinti. Bet koks kelias yra juo einančiojo kūryba, todėl jei nors trumpam pamiršiu aplinką ir per daug metų sukaup¬tas mintis, kiekvienas žingsnis vėl bus naujas, nepažintas, kaip kadaise vaikystėje. Gal tuomet svajonių ir idėjų kupinas pasaulis amžinai liks stebuklas?
Ištirpstu mintyse ir išgaruoju iš iki tol susikurto pasau¬lio. Kartu išgaruoja ir mano tikslai, iliuzijos, išnyksta pažin¬tys ir ryšiai, profesija ir siekiai. Trumpam tampu niekuo, kad nors akimirką pažvelgčiau į tai, kas aplinkui YRA. Kai mintis palieka visuotinės gyvenimo teorijos, nuomonės ir požiū¬riai, kai pagaliau nutyla suvokimo ribas apžergęs protas, vis¬kas pasaulyje tampa daug aiškiau: atsiranda kažkur iki tol slypėjęs minčių lengvumas. Išeinu į svajonę. Išvykstu kūnu, siela ir jausmais.
Svečiuose pas Raganaitę
Iš Bajonos miestelio, patogiai įsitaisiusio Atlanto pakrantė¬je netoli didelės smėlio kopos, traukinys rieda vis aukštyn į kalnus, kas akimirką toldamas nuo vandenyno. Pro vagono langus dirsčiodama į augančias Pirėnų keteras, šypsosi Auš¬ra. Tikriausiai bando atspėti, į kokį pasaulio užkampį pateko šįryt nusileidus lėktuvui. Kai prieš kelionę prasitariau apie piligrimų kelią, nusprendė, kad ir jai vertėtų pasivaikščiot. Tik todėl ir atsibeldė iš Airijos į atkampų Prancūzijos mies¬telį, kad nors dalį nuotykių pasidalytų su manim. Matyt, su¬viliojo neįprastai nuskambėjęs žodis „piligrimas”. Ji turbūt vienintelė, kuriai prieš išvykdama užsiminiau apie kelionę. Kitiems žinią pranešiau likus vos porai dienų iki išvykimo arba visai nutylėjau. Kitaip tariant, tyliai pasprukau.

Krūpčiojant vagonui, žemėlapyje nubrėžiu maršrutą ir išsamiai išaiškinu apie šv. Jokūbą, piligrimus bei prieglaudas. Iš Sen Ža

nuo lentynų nutįsę kuprinių diržai, šen bei ten kyšo lazdos, į akis krinta sunkūs storapadžiai keleivių batai. Už lango – ne-toli keturiasdešimties laipsnių karščio, bet mano batai irgi tokie pat. Ir Aušros.
Na ir minia! Persmelkia nerami mintis, tačiau slapta vi-liuosi, kad tai tik savaitgalio kelionėn po kalnus susiruošę turistai. Šiandien penktadienis. Vis dar bandau įsivaizduoti, kaip rytoj vienos keliausim per neaprėpia¬mus žemės plotus ir kelyje nesutiksim nė gyvos dvasios. Tačiau nuojauta šnibžda ką kita – sako, kad smarkiai klystu.
Vaikystėje Aušra visada būdavo šalia. Kartu lankėme mokyklą. Kartu prikrėtėm ir pokštų, ir kvailysčių, patyrėme gausy¬bę nuotykių. Jokia diena neprabėgdavo tik šiaip sau ir ne¬būdavo eilinė – jos buvo pilnos įkvėpimo! Sugalvodavome ką nors neįprasto ir viena kitą padrąsindamos imdavomės veiklos. Žvelgdama į besišypsančias Aušros akis matau, kad ji ir vėl kaip kadaise pasiryžusi bet kokiai avantiūrai, nors mums abiem jau po trisdešimt. Ką tik paaiškėjo, kad nežino nei kas yra piligrimų kelias, nei kur jį pradėsime, nei kur tu¬rime nueiti. Paskubomis ruošdamasi į kelionę nespėjo net žemėlapio patyrinėti. Matau, kad vis dar pasitiki – įsispok-sojusi į mane didelėmis akimis, kaip niekur nieko šypsosi ir net nemirksi.
- Tai mes dabar piligrimės? – klausia susižavėjusi. – Jėga! Tie, kurie eina piligrimų keliu, yra piligrimai? Mes – pi-li-gri-mės!
Nuaidi entuziastingas juokas, lydimas smagaus delnų pliaukštelėjimo.
Tikslą pasiekęs traukinys sustoja.

Prie Pirėnų snūduriuojantis Sen Žan Pjė de Poras – pi-ligrimų kelio pradžia daugeliui prancūzų ir užsieniečių. Ispa-nams labiau patinka kelionę pradėti iš kitoje Pirėnų pusėje prisiglaudusio Ronsesvaljeso. Pro miestelin įdardėjusio vago-no langus matyti artimiausią kalvą apglėbusi viduramžių tvir¬tovė. Į ją pažvelgus aišku, kad nuo viršūnės bus matyti ne tik papėdėje sutūpę namai, bet ir rūko apgaubtos tolimos kalnų viršūnės – tos, kurių aukštį rytoj matuosime savo pėdomis.

Pasukusios paskui iš traukinio pabirusius lazduotuo¬sius neapsirinkam – tuoj atsekam į pirmąją prieglaudą. Iš tikrųjų būta piligrimų būrio! Pamažu imu suprasti, kad šių dienų piligrimai vaikšto ne po vieną, o miniomis, ir mano susikurta piligrimystės vizija neatitinka tikrovės, o gal ne¬betinka šiems laikams.
Sen Žane aiškiai matyti, kaip į kadaise atokias vietas skverbiasi turizmo industrijos čiuptuvai: nuo dailių akmeni¬nių namukų rėkia spalvoti reklaminiai užrašai, pagrindinės gatvės parduotuvėlės užverstos pigiais Jokūbo kelio suve¬nyrais, o į eilę išsirikiavusių viešbučių durys apkabinėtos dėklais su reklaminiais lankstinukais ir turistine literatūra. Toks vaizdas nuteikia nekaip, ir greitai tenka grįžti iš ro¬mantikos į realybę.
Kas minutę darosi liūdniau, nes sąmonėje tvirtai sudėlio¬tas Jokūbo kelio įvaizdis ima klibėti, drebėti, braškėti, griūti, kol subyrėjęs į šipulius išsisklaido aplinkui. Septynerius me¬tus puoselėta piligrimystės tyruose svajonė gerokai priblėsta. Ištinka lengvas šokas, net prarandu nuovoką. Šypseną veide užgesina ašaros, o širdin skverbiasi baisus nusivylimas.
Kur aš patekau?
Nejučia paskęstu mintyse ir net nepastebiu, kaip praei-name pro visas pagrindinėje gatvėje susispaudusias piligri¬mų prieglaudas. Kas atsitiko piligrimų keliui? Aplinkui kiek akis užmato – vien masinį turizmą išduodantys vaizdai. O gal tai masinis piligrimizmas? Pasvarsčiusi nusprendžiu pa¬tikėti, kad viskas būtent taip: tikrai piligrimizmas. Nusiraminusi suku prie jaukiausiai atrodančios prieglaudos, nuo kurios slenksčio energingai mojuo¬ja Aušra, ragindama paskubėti. Tačiau mintys lekia greičiau už sulėtėjusius žingsnius, bandydamos paaiškint tokį piligrimų srautą.

Žinoma, kiekvienas turi teisę būti piligrimu, o kad pasi-ryžusių nukeliauti į Santjagą kas dieną atsiranda vis daugiau, tai ir masinės informacijos, ir vis didesnių galimybių keliauti rezultatas. Arba pasišventusiųjų daugėja. Nors atrodo, kad viskas vyksta atvirkščiai: labiau tikėtina, kad dvasingumo mažėja, nes bombos vis dažniau sproginėja įvairiuose pa¬saulio kampuose. O užvis didžiausią valdžią turi ponia RIN- KODARA, skatindama pirkti reikalingus ir nereikalingus produktus: daugiau, daugiau, dar daugiau. Jei manai, kad tau nieko nebereikia, bus sukurtas naujas POREIKIS. Kad tik neišsikvėptų VARTOJIMAS… Kad tik pasaulis kuo grei¬čiau apsikrautų daiktais, pamirštų bet kokį saiką ir, žinoma, dvasingumą. Piligrimų kelyje tai irgi atsispindi.
Prie smagiausiai atrodančios prieglaudos durų pasitin¬ka smulki šeimininkė žvitriomis akutėmis ir juosmenį sie¬kiančiais juodais plaukais. Mums nespėjus nė mirktelėti, išdėsto namų taisykles:
- Batus nusiaut prie durų! Netriukšmaut, drabužius skalbti ir džiauti tik lauke, kambaryje nevalgyti, nerūkyti, dešimtą vakaro jau miegoti, o ryt vos prašvitus – kad jūsų net kvapo čia neliktų!
Viskas aišku, dukart sakyt nereikia. Klausome nurody¬mų ir šypsomės – labai jau griežta atrodo nedidukė pirmo¬sios prieglaudos prižiūrėtoja.
- Trūksta tik šluotos, ir lėks kaip vėjas savo būsto kori-doriais, – sušnibžda Aušra man į ausį ir, sumokėjusi už mu-dviejų nakvynę po 7 eurus, išsitempia mane laukan.
Vakaras, žūtbūt turime spėti užsiregistruoti piligrimų centre ir įsigyti piligrimų pasus. Jei pavėluosime, teks laukti rytojaus popietės. Be šio dokumento į prieglaudas nepatek¬si, todėl būtina juo pasirūpinti kuo anksčiau.
Piligrimų centras yra toje pačioje gatvelėje, vos dešimt žingsnių nuo Raga- naitės būsto. Visas Sen Žano gyvenimas verda vienoje gatvėje. Rekordiniu greičiu užpildžiusios anketas ir už pasus paauko¬jusios po 2 eurus, nusiraminame. Piligri¬mystę liudijantis popierėlis jau kišenėje, nuotaika truputį praskaidrėja. Kad galėtume nebrangiai pernakvoti, šį pasą reikės pateikti kiekvienoje prieglaudoje, kurios čia vadina¬mos albergue arba refugio. Jas prižiūrinčio administrato¬riaus pareiga – pažymėti pasą antspaudu ir užrašyti datą.

Prancūziškajame Jokūbo kelyje prieglaudų netrūksta: nuo Ronsesvaljeso kitapus Pirėnų jos išsirikiavusios maždaug kas 5-10 kilometrų, o didesniuose kaimuose ir miestuose – net po kelias. Valstybės prižiūrimose prieglaudose nakvynė pigesnė arba suteikiama už aukas, tačiau ir patogumų jose mažiau nei privačiose. Pri¬vačiose visuomet yra vir¬tuvė, skalbyklė, džiovykla, karštas vanduo ir kiti pa¬togumai. Jose ir erdviau – kambariuose miega 8-16 piligrimų, o valstybinėse neretai tenka nakvoti kartu su 50-100 žmonių.
Iš piligrimų registraci-jos centro vėl skubame pas Raganaitę, dabar jau – pa-prašyti pirmojo autografo naujutėlaičiame piligrimų pase. Lyg lemtingojo įvy¬kio liudytojas jos veiksmus patvirtina Dievo Motinos (Notre Dame) bažnyčios varpas, pašėlusiu skalambijimu pranešda¬mas oficialią kelionės pradžią – septintą valandą vakaro.
Varpas viduramžiais piligrimams buvo ne tik dvasinės atgailos ir sugrįžimo į tiesos kelią simbolis, bet ir padėdavo orientuotis keliaujant į Santjagą. Mat nuolat iš bažnyčių ai-dintys dūžiai išklydusius iš kelio piligrimus sugrąžindavo at-gal, kai tie nuklajodavo į laukus. Per tuo metu negyvenamas Šiaurės Ispanijos žemes ilga bažnyčių virtinė buvo nutįsusi iki Santjago, ir norint nustatyti kelio kryptį reikėjo tik gerai ištempti ausis.
Kad tinkamai pagerbtume kelionės pradžią paskelbu¬sį Dievo Motinos bažnyčios varpą, praveriame masyvias šventovės duris ir nebyliai pasisveikinam. Tada pasukam tvirtovės link ir akmenimis grįsta gatvele lipame ant aukš¬tojo kalno palydėti į sapnus aptingusio Sen Žano. Rausvose sutemose paskendęs miestelis, iš visų pusių apsuptas žalių kalvų, primena ramų ir vienišą piligrimą iš ką tik sudužusios idiliškos svajonės.

Emausas

Knyga: Emausas
Autorius: Alessandro Baricco
Leidykla: Alma littera

„Emausas” – keistas, neįprastas, savitas jausmų romanas; kaip ir jo herojai, jauni šešiolikos, septyniolikos metų vaikinai, kurie gyvena savo atskirame pasaulyje ir, užuot trankęsi po barus ir diskotekas, eina giedoti į bažnyčią, savanoriškai slaugyti senelių vargšų ligoninėje, nes jie – „katalikai, tikintys”, laikosi ypatingų nuostatų, nesuderinamų su suaugusiųjų taisyklėmis. Tačiau netikėtai į tą pasaulį įsiveržia uraganas – Andrė, mergina iš kito pasaulio, kuri primeta jiems kitą gyvenimo būdą, atveria naują erdvę, kur viešpatauja meilė, seksas, neapykanta, mirtis…

Knygos “Emausas” ištrauka:

Mums po šešiolika, septyniolika, bet, tiesą pasakius, apie tai negalvojame, tik tokie, mūsų manymu, ir galime būti: praeitis mums beveik nerūpi. mes niekuo ypatingi, mums ir neskirta būti kuo nors ypatingiems, tokie esa¬me iš prigimties. MŪSU tėvai ir protėviai per kartų kartas gludino savo gyvenimo būdą, kol nebeliko nė menkiau¬sios pastebimos kliauties – bent kokio kabliuko, už kurio galėtų užkliūti pašalinė akis. Ilgainiui galų gale įgijo tam tikrų profesinių įgūdžių: nematomybės virtuozai – tvirta ranka, žvalgi akis – meistrai. Tai pasaulis, kuriame gęsta kambariuos šviesa – svetainėse krėslai aptraukti celofanais. Kai kur liftuose įtaisyti aparatai, kur privalai įmesti mone¬tą, kad gautum išimtinę teisę pasikelti į tam tikrą aukštą. Nusileisti galima nemokamai, nors apskritai niekas dėl to nesuka sau galvos. Šaldytuve, supilti į taurę, kiaušinių bal-tymai, į restoraną einama retai, paprastai sekmadieniais. Balkonuose žalios užuolaidos saugo nuo gatvės dulkių nieko gera nežadančius bežadžius, sumedėjusius augalus. Dažniausiai manoma, kad šviesa trukdo. Nors ir kaip keis¬ta tai atrodytų, gyvenama prieblandoje, jeigu tai galima pa-vadinti gyvenimu.
Šiaip ar taip, esame laimingi ar bent jau tariamės esą tokie.
Mūsų kasdienio gyvenimo taisyklėse įtvirtintas negin-čijamas faktas, kad esame katalikai – tikintieji ir katalikai. Tiesą pasakius, tai anomalija, nesąmonė, aukštyn kojomis apverčianti mūsų prigimties paprastumo teiginį, tačiau mums visa tai atrodo visiškai normalu, pagrįsta. Mes tiki¬me ir kitokios galimybės nematome. Šiaip ar taip, tikime karštai, uoliai, ir tai anaiptol ne ramus tikėjimas, bet ne¬žabota aistra, tarytum fizinis poreikis, neatidėliotina rei¬kmė. Beprotybės sėkla – vis aiškesnė horizonte kylančios audros grėsmė. Tačiau tėvai matė ne artėjančią audrą, bet, priešingai, apgaulingą žinią apie nuolankų susitaikymą su šeimai skirtu keliu, tad plaukė pasroviui. Jaunimas, laisva¬laikiu keičiantis paklodes likimo valiai pamestiems apsidir¬busiems ligoniams, – niekam neatrodė, jog tai tiesiog tam tikra pamišimo forma. Arba polinkis į skurdą, puikavima¬sis varganomis drapanomis. Maldos, poteriai. Neatlyžtantis kaltės jausmas. Mes – nepritapėliai, tačiau niekas nenori to pripažinti. Tikime Evangelijos Dievą.
Tad mūsų fizinis pasaulis labai ankštas, o dvasinis – nekintamas kaip liturgija. Tokia mūsų begalybė.
Toliau, kitapus mūsų įprastinio gyvenimo ribų, beveik nepažįstamoje hipererdvėje, šmėžuoja daugiau žmonių, šešėlių horizonte. akivaizdu, kad jie netiki – regis, netiki niekuo. Krinta į akis ir tam tikras nesiskaitymas su pinigais, ir atšvaitais tviskantys daiktai, ir judesiai, – aiškiai kaip ant delno. Tikriausiai jie turtingi, ir tiek, o mes žiūrime į juos iš apačios, kaip paprastai žiūri miesčionys, išmuštruoti bet kokia kaina gauti viršų, – iš prietemos. Nežinia. Tačiau aiškiai suprantame, kad jų, tėvų ir vaikų, gyvybės chemija surašyta ne tiksliomis formulėmis, bet įmantriais raštais, sakytum nepaisant sisteminės funkcijos – liguista teorija. Pasireiškia mums nesuvokiamas būties reiškinys – žinia, parašyta raštu, kurio paslapties nebemokame atskleisti. Jie nei dori, nei apdairūs, nei turi gėdos, jie beveik atsidūrę už laiko ribų. Savaime suprantama, gali kiek tinkami dėti vil¬tis, kad sugebės pripildyti aruodus, neišmintingai iššvaistę metų derlių – ar tai būtų pinigai, ar tiktai žinios, patirtis. Jie griebia viską, neskirdami bloga nuo gera. Degina at¬mintį ir iš pelenų buria ateitį.
Eina per gyvenimą išdidūs ir nebaudžiami.
Iš tolo lydime juos žvilgsniu, net įsileidžiame į savo mintis. Galimas daiktas, kartais atsitinka ir taip, kad gy-venimas, sukdamas visus savo kasdienybės sietuvoje, mus netyčia subloškia ir akimirkai užglaisto įgimtus skirtumus. Paprastai susiduriame su tėvais – retkarčiais, kai kuris nors iš mūsų užmezga trumpalaikę draugystę, bendrauja su mergina. Tada galime stebėti juos iš arti. Kai vėliau grįžta¬me į savo vėžes – jausdamiesi ne tiek atmesti, kiek atpalai¬duoti nuo sunkios naštos, – atmintyje išlieka vienas kitas atskleistas lapas, surašytas jų kalba. Skambus, aidus garsas, lyg sudūzgus jų tėvų stygoms, arba, žaidžiant tenisą, ka-muoliukui atsitrenkus į raketę. Kaip niekur nieko jie duoda vaikams raktus, kai šie panūsta pabūti vasarnamyje prie jū-ros arba kalnuose, dažniausiai, matyt, jų primirštame: ant staliukų tebestovi taurės, apėjusios sudulkusiu alkoholiu, o kampuose nelyginant muziejuje – antikinės skulptūros, ta-čiau spintose sustatyti lakiniai bateliai. Nešvarios paklodės. Nuotraukose įdegę kūnai. Mums svečiuojantis vieniems pas kitus, be perstojo čirškia telefonas, ir motinos dažniau¬siai ko nors atsiprašinėja, bet visada kikendamos ir pasi¬keitusiu balsu, kokiu su mumis niekada nekalba. Paskiau priėjusios paglosto galvą, pasako ką nors vaikiška, krūtine glausdamosi mums prie peties. Vergija, ir tiek, lengvabū-diškas, aikštingas gyvenimas – atrodo, kad jie netiki išga-ninga įpročių galia. Atrodo, kad jie niekuo netiki.
Tai kitas pasaulis, Andrės pasaulis. Ji laikosi atstu, pasirodo tik kartkartėmis, visada susijusi su dalykais, ku¬rie mums visiškai nerūpi. Ji mūsų amžiaus, bet artimesnė daugiau vyresniems ir todėl atrodo dar svetimesnė, atkly- dėlė. Mes stebime ją, tik ji vargu ar mus pastebi. Tikriau¬siai netgi nežino, kuo mes vardu. Jos vardas Andrea – tai veikiau vyriškas vardas mūsų aplinkoje, bet ne jos, kur net vardai suteikiami instinktyviai laikantis tam tikrų privilegijų. Jie tuo nepasitenkino – vadina ją Andre, kir¬čiuodami pirmąjį skiemenį, tokį vardą turi tik ji viena.
Visiems ir visada ji – Andrė. Savaime aišku, ji labai graži, tame pasaulyje beveik visi jie gražuoliai, nors reikia pri-pažinti, kad ji saviškai graži, tačiau pati to nepaiso. Turi vyriškų bruožų. Ryžto. Tai tik į gera – mes katalikai: gro¬žis – dvasinė dorybė ir neturi nieko bendra su kūnu, tai¬gi sėdmens linijos nieko nereiškia, kaip ir idealus laibos kulkšnies linkis; moters kūnas – tai nuolatinio perdavimo objektas. Apskritai visą išmanymą apie savo neišvengia¬mą heteroseksualumą išskaitėme iš tamsių širdies draugo akių arba išgirdome iš bičiulio, kurio visiems pavydime. Kūnas, kurį kur buvę nebuvę nejučia paliečiame po marš¬kinėliais. Be kita ko, ne paslaptis, kad vyriško būdo mer¬ginos susilaukia didesnio dėmesio. Šiuo požiūriu Andrė neprilygstama. Ji auginasi ilgus plaukus, padrikus kaip Amerikos indėnas – niekada nesu matęs, kad juos tvar¬kytų ar šukuotų šepečiu, auginasi, ir tiek. Visas jos žave¬sys veide: akių spalva, išsišovę skruostikauliai, lūpos. Ko gero, nėra prasmės nė žiūrėti kitur: jos kūnas – tiesiog būsena, būtinybė svoriui išlaikyti, vaikščioti, poreikių suma. Niekam iš mūsų niekada neatėjo mintis, koks jos kūnas po marškinėliais, to nebūtina žinoti, gražu, ir gana. Mums paprasčiausiai nieko daugiau nereikia, tik gėrėtis jos laikysena – įgimta judesių elegancija ir balso tembru, jos grožio papildu. Mūsų amžiuje niekas dar nemoka ge¬rai valdyti savo kūno, vaikščiojame strapinėdami kaip ku¬meliukai, kalbame ne savo balsu: ji, priešingai, atrodo lyg senolė, tiek daug išmano, iš pirmo žvilgsnio instinktyviai
pastebi menkiausius niuansus. Aišku, kitos merginos irgi panašiai laikosi ir kalba, tačiau tik reta kuri gali jai pri¬lygti, nes ji turi įgimtą dovaną – graciją. Moka ir rengtis, ir laikytis – kiekvieną akimirką.
Taigi žavimės ja iš tolo, kaip žavisi, be abejo, visi žmo-nės. Augesni vaikinai mato jos grožį, mato netgi seniai, kuriems per keturiasdešimt. Mato jį ir draugės, ir visos motinos – tą grožį, kuris joms kaip atvira žaizda krūtinė¬je. Mato visi ir supranta, kad taip jau yra ir kad nieko čia nepadarysi.
Todėl mums aišku, jog niekas negali pasigirti drau-gaująs su Andre. Nesame matę jos, įsikibusios kam nors į parankę. Nei bučiuojantis – nebent lengvai paglostant kokiam vaikinui galvą. Jai tai nesvarbu. Jai nerūpi kam nors patikti, ji tarytum visa pasinėrusi į kažką kita – kai ką rimtesnio. Netrūksta vaikinų, kurie turėtų jai patikti, kitokių negu mes, be abejo, kad ir brolio draugų, gerai ap¬sirengusių, kalbančių keista tartimi, lyg jie tingėtų krutinti lūpas. Įsigeidusi galėtų pasigauti ir subrendusių, mūsų aki-

Jonas Paulius II

Knyga: Jonas Paulius II
Autorius: Andreas Englisch
Leidykla: Alma littera

„Žmogus iš Nazareto taip pat nieko neturėjo, bet pakeitė pasaulį. Manau, kad popiežius ir staliaus sūnus iš Nazareto turėjo tą pačią savybę: žmonės jais tikėjo. Tikėjo, kad už savo Viešpatį Dievą jie atiduos visa, ką turi.”

Tik keletas žmonių taip gerai pažįsta popiežių kaip Andreasas Englišas.
Prieš daugelį metų ką tik paskirtas dirbti korespondentu Romoje Andreasas Englišas laikė Bažnyčios valstybę pompastiška institucija, o Katalikų bažnyčios galvą – atsilikusiu moralizuotoju. Kuo geriau jis pažino popiežių, tuo labiau blanko skeptiškas požiūris ir iš anksto susidaryta nuomonė. A. Englišas kiekvieną dieną praleisdavo Vatikane, stebėjo Joną Paulių II per asmenines audiencijas, aukojantį Mišias, dalyvaujantį beatifikacijose, slidinėjantį, gulintį ligoninėje. Svarbiausia, jis lydėjo popiežių, Dievo maratono bėgiką, kelionėse po pasaulį.
Šioje knygoje jis su humoru ir didžiuliu įkarščiu piešia jaudinamą vieno iškiliausių žmonių asmeninį portretą. Susipažindami su Karoliu Voitila mes pradedame suprasti, kur glūdi šio kartais prieštaringai vertinamo, tačiau didžiai gerbiamo žmogaus stiprybė, kokia jo paslaptis.
Biografinė knyga, žavinti lig šiol neskelbtomis detalėmis, humoru ir šiluma.

Knygos Jonas Paulius II ištrauka:

ĮŽANGA
Žinau, kad sūnus vieną dieną mano rašomojo stalo stalčiuje ras nuotraukas – šeimos albume joms ne vieta, bet jų negalėčiau išmesti. Tai mano tarnybinių kelionių su popiežiumi nuotraukos. Sūnus pamatys, kad jo tėvas kadaise stovėjo greta Jono Pauliaus II, ir paklaus: „Pažįsti jį – sakyk, koks tai buvo žmogus?”
Ką jam atsakysiu? Negi apie Karolį Voitilą jis išgirs tik iš mokytojų, mat aš pats nesugebu būti objektyvus? Negi teks pirkti kelias biografines knygas su visais įmanomais faktais, nors mano paties pasakojimas būtų paremtas gyvais atsiminimais? Nemanau, kad gebėsiu pasakoti apie Joną Paulių II išsamiai ir nešališkai. Ši asmenybė mane supykdė, apstulbino, pribloškė. Gal didžiajam popiežiui nepatiktų, kad aprašoma jo kasdienybė, kad pasakojama ne tik tai, kaip jis ėjo pareigas, o ir kaip gyveno, kai nestovėjo prie altoriaus. Mano prisiminimuose nemaža spragų. Mano smegenys krečia pokštus. Kas man buvo išties svarbu, aiškiai iškyla atmintyje, net jei įvyko seniai. Lygiai taip pat iš mano atminties išsitrynę ištisi mėnesiai. Štai, pavyzdžiui, visiškai neprisimenu, ką popiežius kalbėjo Sent Luise, JAV, bet puikiai matau, kaip jis pasiramsčiuodamas lazdele sviedžia kamuolį tarsi krepšininkas ir pavergia tūkstančių jaunuolių širdis. Gerai prisimenu, kaip spindėjo jo akys pajutus, kad per jaunimo džiūgavimą ir juoką akimirką apsireiškė Dievas.
Mano sūnus galės ramia širdimi sužinoti, ką iš tiesų veikiau savaičių savaites keliaudamas su baltuoju žmogumi. Esu tikras, kada nors jis ištars: „Papasakok man!” Gal jau dabar reikėtų pasvarstyti, ką papasakočiau apie popiežių, kuris mane taip pakeitė.
Popiežius buvo mano darbas
Atvykau į Romą būdamas labai jaunas ir jausdamas neapykantą Jonui Pauliui II. Laikiau jį Jėzaus idėjos išdaviku. Mano nuomone, tas žmogus dažnai elgėsi visai ne taip, kaip moko Jėzus iš Nazareto. Užaugau katalikų šeimoje ir buvau pamaldus berniukas. Kopiau visais mišių patarnautojo karjeros laipteliais nuo žvakių nešėjo iki grupės vadovo, o būdamas abiturientas ir vėliau studentas tikėjausi atskleisiąs tikrąją Katalikų bažnyčios ir jos vadovo esmę. Maniau, kad Jonas Paulius II taip pat atsakingas už milijonų trečiojo pasaulio žmonių mirtį badu, nes Bažnyčia draudžia vartoti kontraceptines priemones. Nė akimirkos neabejojau, kad energingas ir palyginti jaunas popiežius, valdantis Vatikane, yra labai toli nuo Dievo. Anuomet mano požiūris buvo lygiai toks pat kaip romiečių anekdote apie Vatikano automobilių numerius. Romoje trumpinys SCV (Stato della Citta del Vatikano), reiškiantis Vatikano miestą, juokais verčiamas: Se Cristo ve- desse – „Jei Kristus matytų!” Kaip gali popiežius, pašauktas būti žvejo sekėju, gyventi prabangiuose rūmuose įsisiautęs į auksu siuvinėtą brokatą, jei jo tikėjimo skelbėjas visą gyvenimą vaikščiojo basas?
Mane, pradėjusį eiti užsienio korespondento pareigas Romoje, popiežius domino tik todėl, kad turėjo dominti, kad buvo mano darbo dalis. Ne daugiau.
Visai atsitiktinai man, vos pradėjusiam dirbti Romoje, buvo atverti vartai į Vatikaną: vienas mano draugas neįprastu ir nuotykingu būdu įvedė mane į tos bažnytinės valstybės pasaulį. Ten išvydau tai, kas tik patvirtino mano išankstinę neigiamą nuostatą. Celibatas ir griežta Katalikų bažnyčios hierarchija stūmė kunigus į neviltį. Iš pradžių nieko kito nenorėjau matyti.
Mano darbas neįprastas, bet ne toks jau išskirtinis. Yra žurnalistų, rašančių apie lenktynininkų, politikų arba pramogų pasaulio žvaigždžių gyvenimą. Tie žurnalistai turi domėtis, kaip jaučiasi lenktynininkas, išbandęs naują variklį, ką mano politikas apie paskutinį savo politinio priešininko pasiūlymą ir kada popso žvaigždė ketina apvaisinti savo draugužę. Lygiai taip pat ir man turėjo rūpėti, kaip rutuliojasi popiežiaus santykiai su Konstantinopolio patriarchu. Kai kiti reporteriai vakarieniaudami svarstė, ar jų stebimas vyras gali tapti pasaulio čempionu, aš mėginau domėtis, ar popiežiui kada nors pavyks aukoti šv. Mišias Raudonojoje aikštėje.
Be abejo, mano tema yra ilgaamžė. Popiežiai renkami visam gyvenimui, jiems nereikia kaip lenktynininkams per varžybas arba politikams per rinkimus iš naujo įrodinėti savo svarbos. Jonas Paulius II pergyveno kone visus šaltojo karo laikų priešininkus. Dabar Brežnevo era atrodo be galo nutolusi, kaip ir NATO bei Varšuvos sutarties šalių ginklavimosi varžybos. Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) politika daugeliui seniai tapo istorija. Bet Jonui Pauliui II visa tai vyko tik vakar. Jis liko vienas pasaulio scenoje – ir kaip liudytojas, ir kaip pagrindinis veikėjas, neskaitant Fidelio Kastro (Fidel Castro).
Iš pradžių pranešimai apie Vatikaną nebuvo pagrindinis mano, kaip korespondento Italijoje, darbas. Vėliau beveik du dešimtmečius dirbdamas reporteriu aš domėjausi popiežiumi ir kasdien vis geriau jį pažinau. Stovėjau skausmo pritvinkusioje sausakimšoje Gemelli aikštėje, kai jis buvo operuojamas, mėginau iš tūkstančių jo pamokslų atpažinti esmę, man buvo suteikta privilegija jo tarnybiniu lėktuvu apkeliauti visus pasaulio žemynus. Daugelis draugų ir pažįstamų man to žiauriai pavydi, nes nežino, kad darbuotojas, lydintis popiežių į Pasaulio jaunimo dienas Kanadoje, neturi galimybės pamatyti Niagaros krioklio, tik mišiose dalyvaujančių žmonių jūrą, kad, popiežiui lankantis Kuboje, nėra kada išsimaudyti Karibų jūroje. Aš nė akies krašteliu nežvilgtelėjau į actekų piramides Meksikoje, nors lankiausi ten keturis kartus. Užtat daug valandų praleidau šiuolaikiniame betoniniame pastate Meksiko pakraštyje, kuriame garbinama Gvadelupės Dievo Motina. Aš nesilankiau garsiajame Raudonajame forte šalia Naujojo Delio, bet puikiai prisimenu migdantį bazilikos lubose įtaisyto ventiliatoriaus ūžimą. Ir man niekada nenusišypsojo laimė pasigrožėti sfinksu Cheopso piramidės papėdėje, bet aš pažįstu Kairo bažnyčią, pastatytą Marijos ir Juozapo pabėgimo į Egiptą garbei. Iš tikrųjų svarbiausia mano darbo dalis buvo laukimas. Aš laukdavau visur: Kaukazo šaltyje, lūšnyne šalia Cukraus kalno Rio de Že- neire ir dulkėtame Abujos lauke Nigerijoje. Visuomet būdavo laukiama dėl tos pačios priežasties – kai atvyks popiežius, sueis didžiausios žmonių minios, kokios kada nors buvo susirinkusios. Mes, žurnalistai, turėdavome kelias valandas prieš Mišias prasibrauti pro saugumo tarnybas prie altoriaus, kitaip nebūtų buvę jokių galimybių priartėti prie svarbiausio šio įvykio veikėjo. 1995 m. sausį Maniloje į Mišias susirinko daugiau nei 3,2 milijono žmonių. Minių minios užtvindė visus kelius. Jei kas yra buvęs masiniame renginyje, popmuzikos koncerte arba didelėje demonstracijoje, žino, kad prieš renginio pradžią neįmanoma patekti į įvykio centrą. Todėl aš paprastai laukdavau tris keturias valandas, kol popiežius prieis prie altoriaus, kokio nors policininko arba protokolo vadovo pasodintas ant medi- nio suolo ar pakištas po brezentiniu stogu, kad iš ten galėčiau atlikti savo darbą: stebėti Jo Šventenybės įėjimą ir pasirodymą. Laukdavau lietuje ir spiginančioje saulėkaitoje, rytą, vidurdienį, vakarą ir naktį. Kai laukimas kartais prailgdavo, skambindavau žmonai, kuri itin nemėgo tokių pokalbių, nes labai nemalonu, kai tavo vyras šaukia tau į ausį, kad perrėktų šimtus tūkstančių žmonių, giedančių Cristus hodie, Cristus semper ir be galo džiūgaujančių, mat milijardų katalikų galva atvyks ir pasirodys live.
Visose tose vietose mačiau popiežių juokiantis ir verkiant. Stebėjau nusiminusį, buvau šalia, kai darė klaidas ir kai mėgino jas atitaisyti, ir man buvo leidžiama su juo apie tai kalbėti. Aš žinau, dėl ko Jonas Paulius II pyko ir kas jam kėlė nuobodulį. Žinau, ką jis valgė, ką mėgo daryti ir kas jam nebuvo leidžiama, o kartais net manydavausi nujaučiąs, apie ką jis svajoja. Ilgą laiką popiežius buvo mano darbas, bet tik iki tos akimirkos, kai tapo daugiau nei darbu.
Aš gerai prisimenu, kada tai įvyko: 1999 m. vasarą, per neįtikimą kelionę į Lenkiją, ilgiausią iš visų kelionių po Europą. Tą vakarą popiežius dar turėjo vykti į susitikimą kažkokiame pietų Lenkijos mieste. Paprašiau, kad man būtų leista jį lydėti. Profesiniu požiūriu šis darbas buvo neprivalomas. Laikraščių, kuriems siųsdavau pranešimus, redakcijos buvo seniai užsidariusios. Kažin, ar vertėjo važiuoti su popiežiumi į tą nuošalią bažnyčią pasižiūrėti, kaip jis meldžiasi. Kodėl taip pasielgiau? Kodėl negalėjau pailsėti? Staiga man tapo aišku, kokį klausimą visą laiką sąmoningai kėliau tuos kelerius laukimo bažnyčiose ir dulkėtose Afrikos bei Amerikos, Azijos arba Romos aikštėse metus: galbūt šis žmogus iš tikrųjų Dievo pasiuntinys? Ar Karolis Voitila įsikalba tiesioginį ryšį su Dievu, ar išties jį palaiko? Šį klausimą kėlė nebe reporteris. Aš norėjau tai žinoti asmeniškai. Nebebuvau vien žurnalistas, kurio prievolė domėtis, ką Romos katalikų bažnyčios galva patiria kelionėse, nes jam už tai mokama. Norėjau pats rasti atsakymą į šį svarbiausią klausimą.
Tik Jonas Paulius II būtų galėjęs įtikinamai į jį atsakyti. Man jau teko patirti tokių neapsakomų akimirkų, kai, rodos, Dievas perduoda Karoliui Voitilai žinią ir tarytum paliečia jį. Šio popiežiaus Dievas nesislepia, jis yra narsus kūrėjas, norintis duoti žinią ir ieškantis dialogo. Pažįstu daugybę pamaldžių žmonių, pažįstu vienuolį tėvą Pietrą, laikau jį tikru šventuoju. Šis žmogus 40 metų vienut vienas Askoli Pičeno kalnuose statė didžiulį vienuolyną neturėdamas nė cento. Maitinosi grybais, kiaušiniais, daržovėmis, apipelijusia duona ir miške rinko statybai tinkamus akmenis. Tačiau atsiskyrėliui ant nuošalaus kalno artėti prie Dievo yra viena, o Jėzaus Kristaus vikarui pažinti ir perteikti šiuolaikiniam pasauliui Dievo valią – visai kas kita.
Kaip tik to ir siekė Karolis Voitila. Jis nuolat klausdavo savo Viešpaties: „Ką man toliau daryti? Kokia Tavo valia?” Kartais gaudavo atsakymą, o kartais ne. Jis visąlaik ieškojo savojo Dievo, ir kartais man dingojosi, kad negali jo rasti, kaip antai sakydamas dramatišką kalbą 2002 m. gruodžio 11 d. jis ištarė: „Didžiausia tragedija yra Dievo – nebepasirodančio, regis, besislepiančio danguje, tarsi bjaurėtųsi žmonijos darbais – tylėjimas.” Nenorėjau praleisti nė vienos akimirkos, kai Karolis Voitila ieško savojo Viešpaties, todėl popiežius liovėsi buvęs mano darbu. Aš priartėjau prie Jono Pauliaus II ir suvokiau, kaip tai pavojinga.
Vatikanas – ne demokratinė valstybė, o valdžios aparatas. Tai kunigaikščio dvaras, jame galioja renesanso valdovų taisyklės. Valdžios žmonės neišvengiamai nusilenkia rūmų galiai, nes jaučia magišką jos trauką. Pasitaiko, kad žurnalistai, iš pradžių nusistatę prieš Katalikų bažnyčią, galiausiai įsiteikia rū- mams ir virsta aistringais Vatikano garbintojais. Kunigaikščių dvarai labai paprastu būdu paverčia valdiniais žmones, kurie turėtų būti nepriklausomi stebėtojai. Jonu Pauliumi II negalėjai nesižavėti. Jis buvo 263-iasis šv. Petro įpėdinis, pirmasis slavų kilmės popiežius ir pirmasis neitalas Petro soste per 455 metų, priskirtinas iškiliausioms XX amžiaus asmenybėms. Tikriausiai nė vienas jo pirmtakas nepakeitė popiežiaus institucijos taip kaip jis. Šiuolaikinėje popiežių istorijoje bus dvi epochos: iki Karolio Voitilos ir po jo.
Savaime suprantama, aš taip pat vis labiau žavėjausi tuo žmogumi, nors daugelį metų įtikinėjau save, kad reikia laikytis atokiau. Ar tai pasiteisino? Staiga supratau, kad nuo šiol turiu būti atsargesnis ir kritiškiau tikrinti savo pranešimus. Kelio atgal nebuvo: nuo tada pradėjau žvelgti į Joną Paulių II kaip į žmogų, galintį, kaip man atrodė, atsakyti į vieną klausimą: ar yra Dievas?
Laisvas kambarys
Mano atėjimas į Vatikaną būtų buvęs visiškai kitoks, jei Romoje būčiau radęs kambarį. Niekada nebūčiau sutikęs žmonių, leidusių žvilgtelėti už bažnytinės valstybės uždangos. Pradėjau dirbti užsienio korespondentu, buvau jaunas ir dar nevedęs, nepažinojau tame mieste nė vieno žmogaus ir nenorėjau gyventi vienas. Maniau, kad geriau pažinsiu šalį ir žmones, jei gyvensiu su italu, todėl pradėjau ieškoti kambario gyventojų bendrijoje ir sužinojau, kad devintojo dešimtmečio viduryje Romoje tokių bendrijų dar nebuvo. Studentai gyvendavo pas tėvus, pas gimines arba Katalikų bažnyčios bendrabutyje. Man teko vienam išsinuomoti butą – per didelį, visiškai apstatytą, su stogo terasa, visai šalia Koliziejaus. Gyvenimo sąlygos jokiu būdu nebuvo prabangios ar praktiškos, butas greičiau priminė italų nebyliojo filmo dekoracijas. Piršto storumo aksominės užuolaidos dengė bet kokį šviesos spindulį, miegamajame greta paauksuotos žalvario lovos stovėjo raižytinis bufetas, pilnas įmantriausių krištolinių taurių. Kartais įsivaizduodavau šiame kambaryje lėbaujančius svečius, atrodė, vis dar girdžiu puošnių suknelių šiugždesį. Kaip vaiduoklis žengiau per kambarius, juose aptikau prabangių veidrodžių auksintais rėmais, aukso spalvos sofų ir griozdiškas apdulkėjusias spintas, kuriose kabėjo Pirmojo pasaulinio karo uniformos. Virtuvėje aptikau pakelį druskos, JAV armijos dovaną italams per Antrąjį pasaulinį karą. Buto aplinka mane gniuždė. Todėl visur aplink išklijavau skelbimus: „Laisvas kambarys.” Nė nenujaučiau, kad, tuometinės Romos visuomenės požiūriu, elgiausi labai neįprastai. Nevedęs vyras negyvendavo vienas arba su pažįstamais. Jei jam tekdavo išvažiuoti iš gimtojo miesto, šeima spręsdavo, kur jis vyks, mat lemiamas pasirinkimo kriterijus – ar tame mieste yra giminių, pas kuriuos jaunuolis galėtų apsigyventi. Atrodė neįsivaizduojama, kad jaunos panelės būtų galėjusios vienos pačios nuomotis būstą. Atvykusios į kitą miestą studijuoti merginos paprastai gyvendavo pas gimines arba bendrabučiuose, dažniausiai Katalikų bažnyčios.
Nė nenumaniau, kokių padarinių turės kuklus mano skelbimas apie išnuomojamą kambarį ant to namo sienos. Nežinojau, kad pradėjęs ieškoti buto sukelsiu tikrą griūtį.
Kitus mėnesius pas mane apsilankė begalė potencialių nuomininkų. Prisimenu gitaristą iš Jamaikos, moterį iš Perudžos, kuriai nepasisekė su meilužiu ir skubiai reikėjo prieglobsčio, ir virtinę laikinų gyventojų, neilgam apsistojusių mano bute. Visi tie žmonės paskleidė žinią: yra toks butas, kuriame negalioja miesčioniškos Romos įstatymai. Nebūtina atsinešti pyrago ir gėlių puokštės, jei nori šiaip užeiti; atvirai niekas nekalba, bet, regis, jame vyksta skandalingi dalykai. Draugės tuo metu neturėjau, o moterys niekuomet neišeidavo iš mano buto, bet, keista, su tikrais miesčionimis kaimynais nekilo nė vieno ginčo. Atrodė, tarsi buto visiškai nėra, tarsi ten tik plika siena, ir 140 kvadratinių metrų plotas – tik vaizduotės vaisius. Neturėdami galimybės įvertinti, namo gyventojai mane tiesiog ignoravo. Tarp tos ignoravimo salos ir būrelio romiečių, kuriems skubiai reikėjo neutralios teritorijos ir kurie pas mane įkūrė keistų gyventojų – homoseksualių įšventintų kunigų – bendriją, savaime radosi traukos jėga.
Susipažinau su lenkų, italų, Argentinos ir JAV katalikų kunigais, jie sėdėdavo prie mano virtuvės stalo vis pasakodami savo meilės istorijas. Kankinosi, kad yra kunigai ir vis dėlto myli vyrus. Nedažnai pamatysi tokią kančią. Pamenu vakarus, kai dažnas jų ne kartą suklupęs melsdavosi ir vėl puldavo į nuodėmę. Praėjo nemaža laiko, kol suvokiau, ką tai reiškia. Katalikų bažnyčios nuomone, homoseksualumas yra žmogaus paklydimas, tam tikras nenatūralumas. Šitoks požiūris neturi nieko bendra su krikščionybės kūrėju Jėzumi. Žmogus iš Nazareto niekada nieko nesakė apie homoseksualumą. Tada sužinojau, kad toks smerkiamas požiūris remiasi viena šv. Pauliaus raštų vieta. Laiške romiečiams šv. Paulius rašo apie Dievo rūstybę, kurią sukelia žmogaus neteisingumas. Šio laiško pirmojo skyriaus 26-28 eilutėse sakoma: „Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškosios prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimus vertai atmonijama.”
Baisu ir vaizduotis, kokią reakciją tie žodžiai sukėlė beveik prieš 2000 metų. Kunigai, su kuriais susipažinau, bijojo vienatvės, atšiauraus gyvenimo ir Dievo bausmės. Ne kartą su vienu jų važiavau savo senąja vespa į Šv. Petro aikštę, nes jis norėjo pamatyti popiežių kalbant Angelo maldą. Ir mes abu aikštėje klausėmės popiežiaus, kunigas – klūpodamas, aš – stačias. Tuo metu lioviausi gerbti popiežių. Mano manymu, Katalikų bažnyčia buvo nepajėgi reformuotis arba atitaisyti sunkiausias klaidas.

Apsupta

Knyga: Apsupta
Autoriai: Martina Cole
Leidykla: Alma littera

Martinos Cole (Martinos Koul) romane vaizduojamas XX a. antros pusės Londono nusikalstamas pasaulis. Pagrindinė herojė Lilė užaugo neturtingoje šeimoje, kurios motina Anė, ištekėjo tam, kad išvengtų negarbės ir Lilė turėtų bent to vyro pavardę. Nei motina, nei patėvis mergaitės nemylėjo, iš jos tyčiojosi, išnaudojo. Nuo pat jaunystės Lilė dirbo cigarečių fabrike, kol nesusipažino su garsiu Londono mafijos vadeiva.
Mergina įsimyli, išteka ir atsiduria Londono mafijos aplinkoje. Nelegalūs sandėriai, prekyba narkotikais, mafijos vadeivų planai tampa Lilės gyvenimo dalimi. Ji ir pati imasi vadovauti konsumatorių klubams. Netrukus moteris susilaukia ketverto vaikų, kuriems likimas nepašykšti sunkių išbandymų: jų akyse nužudomas tėvas, vaikai priversti gyventi aplinkoje, kurioje egzistuoja savitos taisyklės. Šeimą paženklinusi tragedija nubloškia herojus skirtingais keliais, tačiau kiekvienas jų jaučia artimo petį.
Kriminalinio pasaulio užkulisius vaizduojantis romanas „Apsupta” pribloškia, šokiruoja ir įtraukia. Autorės romanai fenomenaliai sėkmingi ir audringai sutinkami. Martina Cole unikali – tai vienintelė autorė, drįstanti rašyti taip, kaip yra.

Knygos Apsupta ištrauka:

Motina nieko nesakydama paėmė lėkštę ir vėl pripylė į puoduką arbatos, Lilė kaip visada nusinešė arbatą viršun į mažytį miegamąjį, nusirengė tamsoje ir atsigulė į šaltą lovą. Ji drebėjo nuo šalčio ir nuo giliai įsišaknijusios baimės, kad jai teks gyventi tokį kaip dabar palaužtą ir vienišą gyvenimą. Jos jausmai buvo taip atbukę, kad netgi dabar, kai buvo sunkiausia, jai nesinorėjo verkti.
Verksmas Lilei niekada nedavė jokios naudos, netgi kūdikystėje motina neatsirasdavo jai prie šono, todėl ji nesuvokė, kad daugumai jos bendraamžių mergaičių tai buvo galingas ginklas, įrankis, kurį įmanoma valdyti ir pagaliau juo supančioti vyrus, tiek senus, tiek naujus pažįstamus, užtikrinantis, kad ji gaus tiksliai tai, ko nori.
Jos visas gyvenimas klostėsi kažkaip ne taip, Lilė žinojo tai, visada jautė, bet įsiveržusi į tikrovės pasaulį ji ne tik ėmė suvokti, kaip galėtų, bet ir kaip turėtų gyventi, tad nekantriai troško palikti šiuos du žmones praeityje ir pradėti gyventi savaip. Be jų.
Pirmiausia, sukaupusi pakankamai pinigų bei pasitikėjimo, kad galėtų atsiskirti ir gyventi savarankiškai, ji nusipirktų radijo imtuvą.
Ji ketino apsisupti triukšmu ir žmonėmis, padaryti savo gyvenimą kuo nors reikšmingą, jei ne kam kitam, tai bent jau sau. Jai norėjosi spalvų ir garsų, ir juoko, ji troško jausti lengvumą, norėjo patirti kitos žmogiškosios būtybės meilę, o labiausiai Lilė troško sielos ramybės. Jai reikėjo jaustis dalele kažko didesnio nei ji pati, didesnio už pasaulį, kuriame priversta gyventi be savo sutikimo, nesuvokdama norėjo būti dalimi to, kas vyksta pasaulyje. Pagaliau Lilė Daimond, paragavusi realybės, veržėsi į priekį jausdama laisvę, atbudusią jos bręstančiose krūtyse, ji staiga ėmė suprasti, koks iš tiesų yra gyvenimas.
Lilė Daimond atrado vaikinus, tiksliau sakant, berniukai atskleidė ją, ir tie jaudinantys pojūčiai, kuriuos jie sukeldavo jai, merginą stebino. Ji pagaliau atrado laisvę, jėgų kalbėtis su žmonėmis, jautė, kad jie klausosi jos. Lilė planavo pabėgti, bet tai neišėjo taip greitai, kaip ji troško.
Ji gulėjo drėgnoje tamsoje ir kantriai laukė užplūstančio miego, nes buvo nusivariusi nuo kojų. Lilė troško miego, jis visada buvo jos draugas ir vienintelis pabėgimas nuo gyvenimo, tokio pilko kaip lietaus permerktos gatvės, kuriomis ji vaikščiodavo, nuobodaus kaip ją pagimdžiusi moteris. Miegas visuomet buvo jos vienintelis išsigelbėjimas; netgi Dievas ją apleido, nes jos patėvis ir motina visados kontroliavo, kaip ji bendrauja su Viešpačiu.
Užmerkusi akis ji buvo tikra, kad nors ir nežino, ką veiks palikusi namus, bet kai atitols nuo kankinamos nuobodybės ir tylios nevilties, kurią skleidė ši aplinka, stebuklingai supras, kaip toliau gyventi.
Ji svarstė, ar vyras juodoje mašinoje su randu ant skruosto rytoj vėl bus ten, kai ji eis į autobuso stotelę. Ji tikėjosi to. Jis Lilę jaudino labiau nei spuoguoti berniūkščiai, su kuriais ji dirba, ar klerkai, žvilgčiojantys į ją nešvariose fabriko kontorose, kai ji ateidavo pasiimti atlyginimo.
Šis vyras reiškė viliojantį pavojų, kurį iki šiol ji tik retkarčiais patirdavo vienišoje kino teatro tamsoje. Ji, pasak moters, su kuria dirbo, laukia, kol kažkas atsitiks.
Patas Brudis kurį laiką stebėjo merginą. Ji buvo jauna, ir tai jaudino jį; jam visados patikdavo begėdiškos šviesiaplaukės, nukeliavusios daugiau mylių nei armijos sunkvežimis ir labiau negu reikia išmanančios apie kūniškus malonumus. Talentingos – taip jis mintyse jas apibūdindavo.
Tokio tipo moterys tiksliai žinojo, ko iš jo tikėtis, jos nepuoselėjo jokių vilčių, neturėjo kvailų svajonių apie vedybas, vaikus ar, neduok Dieve, meilę. Jos imdavo tai, ką jis trokšdavo duoti, tas tris P – pasidulkinimą, penkinę ir, žinoma, šiek tiek pramogų. Kaip tik to jam ir reikėjo, to norėdavo iki šiol.
Dabar jam palietė širdį ši jauna mergina, dirbanti „Black Cat” gamykloje, kur jis gaudavo cigarečių ir parduodavo jas aludėse bei klubuose už dalelytę jų mažmeninės kainos.
Jam, daug vyresniam, mergina buvo per jauna, tačiau netgi žinodamas tai, visą laiką galvojo apie ją ir jį traukė aiški merginos nekaltybė. Nevalyvi drabužiai ir sugniuždytas žvilgsnis darė ją dar žavesnę. Jį traukė ne išvaizda, o kažkas kita, tai labiausiai ir neramino. Ši mergiotė tarsi įsiskverbė į jį. Jis niekada su ja nesikalbėjo, nežinojo jos vardo ir neturėjo nė menkiausios priežasties pasijusti norįs tai sužinoti.
Taigi, stebėdamas ją, vėl einančią į autobusų stotelę, Patas įžvelgė jos liekno kūno linijas, slepiamas beformio palto, įvertino grimu nesubjauroto veido grožį ir suprato, kad galų gale įvyko tai, ko jis visada bijojo. Jis norėtų su ja ne vien tik santykiauti.
Išlipęs iš mašinos, jis nusekė paskui ją į autobusų stotelę smarkiai besidaužančia širdimi, vildamasis, kad merginai prabilus sukurta iliuzija išnyks, nes ji kalbės koknių žargonu, o žodynas bus skurdus.
Tačiau, silpnai apšviestas gatvės žibinto, jis nerado žodžių. Kai mergina, išgirdusi, kad jis artinasi, atsisuko ir pažvelgė į jį, jos akyse jis įžiūrėjo tokius pat jausmus ir išgyvenimus, kokius jautė pats. Tik tiek, kad ji iš tiesų bijojo, jis išgąsdino ją, ir todėl Patas nusiminė, nes norėjo padaryti taip, kad ji šypsotųsi, kad būtų laiminga. To jis labiausiai ir baiminosi: jei nori padaryti ją laimingą, vadinasi, jam reikia jos.
Jie ilgai žvelgė vienas į kitą ir jis pastebėjo, kaip merginos kūnas atsipalaidavo, tarsi būtų jai pasakęs, kad nėra ko bijoti, lyg abu būtų nutarę susidraugauti.
Jos baimė išnyko, o jis baiminosi ir nervinosi vis labiau.
- Na? – sušnabždėjo ji žemu, sodriu balsu, ir jis išgirdo baimės sukelto jaudulio virpesį. Patas suprato, kad mergina laukė jo ir priima jo susidomėjimą, suvokusi, kad jis nekelia jai pavojaus.
Kai ji klausiamai pakėlė vieną tvarkingai išpešiotą antakį, jis suprato, kad nenurims, kol ta mergina netaps jo.
Ji staiga ėmė valdyti padėtį ir abu tai suvokė, bet jis visai dėl to nesijaudino, o tik džiaugėsi, būdamas šalia jos.
Mikis Daimondas žvelgė į savo podukrą su neslepiamu nepatiklumu, lygiai taip jo žmona Anė žiūri į jį.
- Ką tu pasakei? – Lilė visuomet kalbėdavo su šiuo siaubingu raudonos mėsos ir nevaldomo būdo kalnu tyliai ir pagarbiai.
- Sakau, pasilaikyk savo pinigus, mergiot…
Lilė Daimond visą laiką bandė savo pinigus taupyti, tačiau kad ir kur paslėpdavo, tas vyras rasdavo juos ir išleisdavo nė akimirkos nesvarstęs. Jos motina nežinojo, kad jai pakėlė atlyginimą, kad ji atsideda keletą svarų, ir todėl Lilė niekuomet negalėdavo garsiai pasakyti, jog tas vyras apiplėšia ją miegančią arba dirbančią. Jei motina tai sužinotų, Lilė vis vien netektų pinigų, nes tada ši nedelsdama atimtų juos.
Dabar jis stovėjo prieš Lilę ir visai maloniai aiškino, kad jai nebereikia atiduoti tų keleto svarų. Ji gali pasilaikyti pinigus sau, bet labiausiai pritrenkė ir gąsdino tai, kad, pasak jo, Lilė galinti išleisti tuos pinigus pramogoms. Tai, jos manymu, buvo kokia nors nauja apgaulė, tad ji dar labiau įsitempė, laukdama smūgio, sarkastiškos pastabos ar pasityčiojančio juoko, dėl ko ji visada pasijusdavo lyg būtų niekam tikusi.
Ji pažvelgė į motiną ir suprato, kad ta laukia tokios pat reakcijos. Laikas ėjo lyg šviesmečiai, kiekviena sekundė kankinamai vilkosi sunkioje virtuvės tyloje. Vis dėlto nieko neįvyko.
Tada tai iš tiesų tik naujas žaidimas. Jai teko patirti blogesnių akimirkų, taigi liko rami ir, nukreipusi žvilgsnį į pinigus, taip nekaltai gulinčius ant staltiesės, laukė, kol tikrai suvoks, su kuo dabar susidūrė, vos tik įžengus pro duris jai ėmė gelti pečius nuo šių namų įtampos, prasismelkiančios jai į kaulus.
Mikis Daimondas pažiūrėjo į merginą ir suprato, kuo ji traukia tokius vyrus kaip Brudis. Mikis įžvelgė atpildą; lengvabūdiškas to vaiko žodis gali pražudyti jį, nes jos vardas dabar minimas viešai ir, kaip jis nustebo išgirdęs, pagarbiai kartu su Patriko Brudžio vardu. Prakaitas sruvo Mikio veidu, lašėjo ant liemenės, rankos drebėjo, laimė, žmona, priblokšta jo poelgio ir žodžių, buvo netekusi žado.
Tačiau Lilė, pastebėjo jis, manė, kad taip jis masina ją, ir dėl to Mikis dar labiau sunerimo. Jam paaiškėjo, kad ji dar nesuvokia savo jėgos, kurią dabar įgijo, ir, jai dar nesupratus to, jis norėjo pasirodyti Lilei esąs geras.
Jis tik vylėsi, kad nepavėlavo.
- Moteriške, padaryk vaikui arbatos, įpilk truputį man ir visiems. Ji juk dirbo visą dieną.
Jis nusišypsojo Lilei, o ta pažvelgė į motiną, lyg prašytų patarimo.
Anė atrodė tokia sutrikusi, Lilė žinojo, kad ji atrodo taip pat.
Motina sukiojosi aplink kaip visada nervingai, drebančiomis rankomis tarškindama puodukus. Abi svarstė, gal čia naujas jo žaidimas, kuriame jis kovoja su jomis. Jis mėgo priekabiauti ir žinojo, ką galįs.
Mikis nusišypsojo, prisidegė „Senior service”, giliai įtraukė dūmo ir draugiškai bei šiltai ištiesė ranką. Jis, kaip Lilė suprato, pasiūlė jai atsisėsti.
Ji atsisėdo, kaip visada paklusdama jo įsakymui, nors taip stipriai neapkentė jo, kad net juto neapykantos skonį.
- Na, tai kur susipažinai su ponu Brudžiu, a?
Štai tada ji viską suprato ir pirmą kartą savo gyvenime suvokė, kaip baimė gali nuraminti mintis, kaip baimė gali pakreipti tavo gyvenimą į geresnę pusę. Žinoma, kol tai ne tavo baimė.
O kadangi ji didžiąją savo jaunystės dalį lankstydavosi terorui, šis jausmas buvo nuostabus, tarsi išsilaisvinimas iš vergijos; ji suprato, kad ir kas nutiktų, šis vyras jau niekada jos nebeišgąsdins. Jis jau atrodė mažesnis, kažkoks patetiškas ir senas; jis susikūprinęs, o ji – išsitiesusi. Patriko dėka ją ėmė gerbti šiuose namuose, ir jau vien už tai Lilė mylės jį iki pat savo mirties.
Ji dabar įgijo valdžią, ir už visa tai galima padėkoti Patrikui, Patrikui Brudžiui, vyrui, už kurio ji ruošėsi tekėti.
Ji susižėrė atlyginimą nuo virtuvės stalo į darbinio chalato kišenę. Tada išsitraukė pakelį cigarečių, išdrįso prisidegti vieną tėvų akivaizdoje ir, giliai įtraukusi, o paskui išpūtusi dūmą, ramiai tarė:
- Mielai išgerčiau arbatos, ačiū.
Patėvis mostelėjo motinai, ir ši greičiau įpylė arbatos, mąstydama, kas atsitiko jos dukrai, pagaliau, kaip ji vylėsi, kas pasikeis jos pačios gyvenime.
Patrikas Brudis tais laikais buvo tarsi simbolis, tad jei dukra sugebėjo pasigauti tokį puikų kaip jis vyrijos egzempliorių, jai reikėtų, kaip sakoma, nukelti prieš dukrą skrybėlę.
Pajutusi kylantį pavydą, ji, kaip ir jos vyras, ėmė mąstyti, kaip pasinaudoti šiais santykiais.
Šį kartą arbata buvo su cukrumi ir pienu. Lilė Daimond prisidegdama kitą cigaretę vylėsi ir meldėsi, kad tik ji neatsibostų Patrikui, nes jei atsibos, tai juodu, nė sekundės nepamąstę, sutriuškins ją.
- Nori išdurti mane? – juokėsi Bilis Spotas, tačiau tas juokas buvo su jam būdingo humoro gaidele, aiškiai nuteikiantis ne prieš jį ar liūdnai pagarsėjusį jo prastą išpuikimą.
Kai Baris Koldvelas buvo pašalintas, šis jaunuolis tapo sensacija per vieną naktį, ir Bilis, nebūtų jis Bilis, laukė norėdamas išvysti, ar šis vyrukas įsitvirtins savo naujojoje padėtyje. Jau daugelį metų jis matė, kaip tokie ateina ir išeina, jis suprato jų žaidimo esmę. Viskas priklausė nuo to, ar išlikai, ar sugebėjai išgyventi ilgiau negu tavo priešai, ar tiesiog išstūmei juos. Tuo metu Patas buvo tik šuns pimpalas, ir Bilis būtų meldęsis prie altoriaus, jei tai būtų padėję jam išlikti lenktynėse. Geriau nei kas kitas jis žinojo, kad tėra tik sekėjas, o ne vadas. Tačiau žinojo ir tai, kad Bario mirtis sujaudino jų pasaulį, taip pat suprato, jog artėja atpildas. Jis ir dar keletas bičiulių patys tai parėmė. Jis galėjo leisti sau būti draugiškas, bet neketino atiduoti savo įtvirtinimų be kovos.
- Na, ji gana graži mergina, – buvo pasakyta jau be juoko, Bilio tonas buvo pagarbus ir kupinas apsimestinio susidomėjimo.
Tada Patas nusišypsojo.
- Ji ir yra tokia.
Patui iš tiesų patiko Bilis ir jis jau matė, kaip jo Lilė draugauja su Bilio senute. Ji buvo tarnautoja ir niekada nėra įžengusi į savo senuko klubus bei neturėjo jokios reputacijos. Beveik be sąmyšio ji gimdė vaikus ir meluodavo farams, kai būdavo garantuotai saugu. Trumpiau sakant, ji buvo gera paukštytė, ir Bilis garbino žemę, kuria ji vaikščiojo.
Kaip ir Bilis, Patas taip pat norėjo Bramos vištelės, geros mergaitės. Norėjo tokios, kuria galėtų pasitikėti, nors pats turėtų dvidešimt moterų. O jo instinktai kuždėjo, kad ši jauna mergina, kuria susižavėjęs, turi visas šias savybes. Ir jis pametė galvą. Jau seniai Patas nebegeidė kitos moters, ir jam tai buvo ne tas pat, kas trokšti gurkšnelio ar gero sandėrio.
Žodžiu, tai stebino.
Jis turėjo kitų rūpesčių, tad viską sutvarkęs galės atsipalaiduoti ir ramiai merginti savo panelę. Patas stengėsi užsidirbti padoriam pragyvenimui, kad vedęs galėtų gyventi kaip karalius.
Nelaimė, dėl to reikėjo užminti daugiau nei ant kelių nuospaudų, tačiau jis buvo pasirengęs išstumti kitus, o labiausiai troško suimti į rankas pirmas pasitaikiusias vadžias.
Jis – lošėjas, tačiau, ne taip kaip tėvui, Patrikui patiko žinoti, kad viskas, ką jis įgyja, lieka po ranka. Jis manė, kad Bilis, kaip ir Baris, neleidžia jo sumanumui pasireikšti šiame naujame machinacijų pasaulyje. Pagarba vyresniesiems jau buvo prabanga, taigi kuo greičiau tie seni pisuokliai supras tai, tuo geriau jiems.
- Bili, ar turi bėdų dėl narkotikų tiekimo man?
Bilis gūžtelėjo, tai Patrikui padarė įspūdį, kad vyras reaguoja taip nerūpestingai, kai jie abu žino priežastį; po truputį ir neatšaukiamai jis bandė perimti Bilio verslą. Jau dabar Bilio Spoto žmonės šiek tiek dirbo jam.
Šachmatų partijoje buvo matas, tad Patrikas tikėjosi, kad Bilis supras tai ir labai neraudos dėl praėjusių laikų.
Jis buvo girdėjęs gandus, kad ruošiamasi jam keršyti už Barį, ir saugojosi, tačiau suprato, kad tai – jų dalis.
Bilio geriausios dienos jau praeityje, jis klydo, kas būdinga visiems galingiesiems, nebedalyvaudamas tikroje veikloje. Jis sakė tik tai, ką norėjo girdėti, ir nebegalėjo niekam pats suvaryti kulkos, tad užkraudavo šį purviną darbą kitiems niekšams. Visiems be išimties jis buvo našta.
Patas suvokė, kad Bilis trokšta išbandyti, ar sugebės išoriškai atrodyti pavojingas, o jei sugebės, tai jis įgis tegul ne nusikaltimų, tai bent vietinių prekybos alkoholiu taškų partnerį. Jis norėjo panaudoti Bilį, nors ir žinojo, kad tas ir jo draugeliai kaupia pinigus, norėdami padaryti jam galą. Baris ne itin patiko jiems, tačiau nė vienas netroško Bario likimo.
Patas tai puikiai suprato, tačiau jei jis būtų buvęs Bilio vietoje, jau seniai būtų miręs.
AP S U PTA *
- Ak, tu, laimingoji kumelaite!
Konstancija Vait pažvelgė į merginą, meistriškai pakuojančią cigaretes į dėžutes šalia jos, ir šiltai, draugiškai išsišiepė.
- Kad mane galas, mergiot, tu supančiojai Patą Brudį! Dauguma jo romanų baigiasi tuo, kad jį pradeda vadinti Glenu Mileriu, nes jis dingsta be žinios , nes jis visuomet ieškomųjų sąraše.
Visi nusijuokė, o Lilė sumišusi paraudo.
Dvidešimtmetė Konstancija jau buvo ištekėjusi ir turėjo du vaikus, jos vyras buvo riebiasprandis, randuotas nuo spuogų, o kalbėti tesugebėjo tik kaip Afrikos dramblys. Taigi ji tiek pavydėjo, tiek žavėjosi šia mergiūkšte. Daugybė moterų mėgino nutverti Brudį, ir ji pati taip pat, bet jis išslysdavo kaip alyvuota grandinėlė. Tačiau mergina neblogai atrodo, o tokiems vyrams kaip Brudis, nepaisant visko, patinka nekaltos išvaizdos žmonos. Kaip ir visi vyrai, jis norėjo, kad vaikas, turintis jo pavardę, būtų tikrai jo. Jam nereikia gegužiukų savo lizde. Jam tik trisdešimt – nei daugiau, nei mažiau, o jai penkiolika; jis turėtų manyti, kad jam nusišypsojo laimė.
Tačiau labiausiai Konstanciją stebino tai, kaip Lilė pasikeitė. Per naktį mergaitė suaugo, tapo savimi, ėmė vaikščioti išsitiesus ir kalbėti taip, kaip su ja anksčiau kalbėdavo kiti, o jos skruostai virto rausvais merginos, prinokusios vestuvių guoliui, žandais.
Konė, kaip ją visi vadino, žinojo, kad šis vaikas, o ji, nepaisant subrendusios išvaizdos, vis dar tebebuvo vaikas, nebus viena iš įprastų Brudžio sugyventinių. Jis norėjo su ja susilaukti vaikų, ir Konė jautė, kad Lilė dar nustebins juos visus.
Lilė nusišypsojo; Pato dėka ji buvo pasiruošusi gyvenimui, o ši gamykla ir tai, kas priklausė jai, greitai taps praeitimi. Sulaukusi šešiolikos, ji dings iš čia.
Per radiją dainavo Perkūngriausmis Njumenas ir ji kartu su kitomis darbininkėmis pritarė dainininkui; buvo justi, kad tikrai kažkas įvyks.
Patrikas visapusiškai traukė ją, pakuodama cigaretes Lilė svajojo apie tai, kad jų kūnai susiliestų, troško bučinių, ji žinojo, gaus juos, kai tik ateis naktis ir jie bus vieni jo mašinoje.
Bilis Spotas stovėjo lauke prie naktinio klubo Soho rajone, įsikibęs savo merginai į parankę. Raudonplaukė, vardu Velma, turėjo visa tai, ko jam visada reikėdavo, – didelius papus, gražius dantis ir ilgas, lieknas kojas. Bilis vilkėjo savo įprastais drabužiais: juodu „Crombie” apsiaustu, dryžuotu kostiumu, o burnoje smilko brangus cigaras.
Jis nustebo, kai jo mergina skubiai išsinėrė iš jo suglebusių rankų, ir net nesiliovė stebėtis akies kampučiu matydamas, kaip jaunasis Patrikas Brudis išsitraukia iš užančio šautuvą. Bilis suprato, kad jam – galas.
Kai Bilis be triukšmo atsitrenkė į grindis, Patrikas, kol kas nors nesumanė iškviesti policijos, dingo, kad viskas, kas įvyko, atrodytų normaliai. Šautuvas buvo įmestas į Temzę, apie Bilio galą bendrai sužinojo per keletą valandų. Jų tai nenustebino; jis buvo šaunus vyrukas, tačiau, kaip bendražygiai pabrėžė vienas kitam, verslas yra verslas.
Senieji pašalinti, į jų vietą stojo naujieji. Nieko neapmąstęs, Patas nusprendė išnaikinti vyresniuosius ir nutiesti sau kelią. Spotas apšiko jį artimam bendrui, o to jis negalėjo leisti. Jis nebeketino flirtuoti su visais, jau turėjo Lilę ir troško, kad viskas būtų jo.
Patas gana nesunkiai įsigijo likusį Londono konsorciumą; jis buvo per jaunas ir per daug pavojingas seniams, taigi jie nusprendė pasitraukti iš žaidimo. Nugalėjęs visus, jis įgijo pranašumą. Ta naujoji karta buvo tikri pakvaišėliai – jie troško visko ir kuo greičiau. Narkotikai pakėlė tikslų karteles, ir seniai nebenorėjo dalyvauti tame žaidime.
Verčiau Bilis būtų numatęs, kad taip įvyks.

Knyga

Naujos ir geros knygos. Akcijos ir naujienos iš knygynų

Tag Archives: ištrauka