Knyga: Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje. Pirma knyga
Autorius: Robertas Petrauskas
Leidykla: Tyto Alba

Tai pirmoji dalis iš numatomos serijos apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. Veiksmas prasideda 1919 m. Paryžiuje, kur Pirmąjį pasaulinį karą laimėję Sąjungininkai sprendžia, kokia turi būti Naujoji Europa ir kaip užtikrinti „taiką visiems laikams“. Kaip atsitiko, kad vos po dvidešimties metų pasaulyje įsiliepsnojo toks karinis konfliktas, kokio niekas iki tol nebuvo regėjęs ir galbūt daugiau niekada neregės? Šioje knygoje ypatingas dėmesys atkreipiamas į tai, kas vyko tarp dviejų didžiausių karų žmonijos istorijoje – didžiuosius sprendimus, politines intrigas ir žaidimus, keistus sutapimus. Žinodami, kodėl ir kaip karas prasidėjo, galėsite geriau suprasti, kodėl jis buvo būtent toks. Daug vietos skiriama Hitleriui ir Trečiojo Reicho iškilimui – praėjus dvidešimčiai metų po Sąjungininkų triumfo Paryžiuje, istorija apsuko ratą, ir virš Eifelio bokšto suplevėsavo svastika. Tai ne tokia trumpa kelionė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Joje sužinosite, kaip Hitleris rado kelią į vokiečių širdis ir kaip jis kūrė Trečiąjį Reichą. Kaip austrai panoro tapti šio Reicho dalimi, kaip Sąjungininkai dėl taikos miražo paaukojo Čekoslovakiją, kodėl niekas nepajudino nė piršto, kai Hitleris su Stalinu dalijosi Lenkiją, ir kodėl po to kilęs karas vadinamas keistuoju. Šioje knygoje taip pat aprašoma ne tik įspūdinga Vokietijos pergalė Vakaruose, bet ir dažnai be pagrindo pamirštamos karo kampanijos Lenkijoje, Suomijoje, Skandinavijoje. Kalbama ne tik apie valstybių lyderius, aukštus diplomatus ir karvedžius, bet ir apie paprastus žmones bei jų likimus.

Robertas PETRAUSKAS gimė 1976 m. balandžio 29 d. Gargžduose. Lietuvoje jis geriausiai žinomas kaip

sporto žurnalistas ir krepšinio komentatorius, tačiau pagal specialybę yra istorikas. 2000 m. baigė istorijos

studijas Klaipėdos universitete. Ketverių metų studijos (specializacija – XX amžius) ir dešimties metų

domėjimasis Antruoju pasauliniu karu virto knyga „Trečiojo Reicho triumfas“.

Roberto Petrausko knygos Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje ištrauka:

Turinys
Vietoj įžangos 9
1. Versalio sutartis – Naujosios Europos vizija ir „taika visiems laikams” 13
Nuo vieno karo prie kito 14
Perbraižytas Europos žemėlapis 23
Kariniai apribojimai ir reparacijos 29
Reakcija Vokietijoje 36
Tikrasis „Naujosios Europos” paveikslas 41
2. Hitlerio šuolis į valdžią 47
„Alaus pučas” 48
Mein Kampf- filosofas ir oratorius laimi kovą dėl valdžios partijoje 50
„Juodasis ketvirtadienis” Niujorke – Didžioji depresija pasaulyje 56
Vienintelė Hitlerio meilė? 61
Svajonės išsipildymas: Hitleris – Vokietijos kancleris 62
3. Ein Volk, ein Reich, ein Fuhrer 71
Gaisras Reichstage 72
Ilgųjų peilių naktis 77
Naujoji Vokietija 93
Ekonomikos atsigavimas 94
Policinė valstybė 97
Gestapas 98
Įvaizdis… yra viskas! 100
4. Į pavojingą zoną įžengiant 105
Pirmieji žingsniai tarptautinėje arenoje 106
Pasirodo Ribbentropas 109
Mussolini užpuola Abisiniją. Tautų Sąjungos pabaiga 111
Dar viena šeštadienio staigmena – žygis į Reino kraštą 113
Pilietinis karas Ispanijoje 119
Hossbacho memorandumas 123
Skandalas armijos vadovybėje 126
Pusiau ginkluota taika 131
5. Hitlerio pergalės be šūvių 137
Austrijos anšliusas 138
Žvilgsnis į Čekoslovakiją 148
Tarp Londono ir Paryžiaus 150
Hitleris nusprendžia: „Ištrinti Čekoslovakiją iš žemėlapio!” 154
Išdavystė Miunchene 157
Čekoslovakija nustoja egzistavusi 167
Reakcijos Berlyne, Londone ir Maskvoje 172
Paskutinė be šūvių užkariauta Hitlerio teritorija – Mėmelis 176
6. Paskutiniai taikos mėnesiai 183
Nervų karas 184
Apsiskaičiavimas 191
Maskva vėl Europos žemėlapyje 196
Karinis susirinkimas Oberzalcburge. 1939 m. rugpjūčio 22 d 207
Ribbentropas Maskvoje. 1939 m. rugpjūčio 23 d 208
Paskutinės taikos dienos 213
7. Lenkijos išprievartavimas 227
Fall Weiss įžanga – „nelegalų” karas 228
Jėgų santykis ir planai 231
Pirmosios penkios dienos 235
Vietinis ar pasaulinis karas? 242
Fall Weiss – antras raundas 250
Smūgis į nugarą – prie Lenkijos sutriuškinimo
prisijungia Tarybų Sąjunga 255
Varšuva kapituliuoja – kampanijos Lenkijoje pabaiga 260
Stalinas ir Hitleris dalijasi grobį 266
Keistasis karas Vakaruose 274
8. Lenkijos tragedija 281
„Dievo žaislas” užkariautojų rankose 282
Nauji karo metodai 284
„Velniškas darbas” 291
Didysis „chirurgų” klausimas – kur dėti žydus? 302
Sovietų teroras Lenkijoje 310
Katynė 320
9. Vakarų fronte nieko naujo? 333
Hitleris siūlo taiką 334
Nekeistas karas jūrose 340
Graff Spee žūtis 348
Pasikėsinimas į Hitlerį. 1939 m. lapkritis 354
10. Dovydo ir Galijoto dvikova – Žiemos karas 365
„Vilnius mūsų, o mes rusų” 366
Suomija be kovos nepasiduoda 377
Kremliaus planas – viskas bus baigta per dvi savaites! 381
Invazijos pradžia 384
Kola vis dar laikosi 393
„Baltoji mirtis” prie Suomusalmio 398
Antras raundas – persigrupavusi Raudonoji armija
pralaužia Mannerheimo liniją 404
Kodėl Stalinas nepribaigė Suomijos? 410
Paskutinės karo dienos ir Maskvos sutartis 41 7
Žiemos karo skaičiai, padariniai ir pamokos 420
11. Kampanija Skandinavijoje 429
Kas „pavėlavo į autobusą”? 430
Neperskaityti ženklai jūroje 439
Wesertag 446
Danija 447
Oslas 449
Kristiansandas, Arendalis ir Ergesundė 455
Stavangeris 456
Bergenas ir Trondheimas 457
Narvikas 459
Norvegijos atsakymas – kausimės, kiek galėsim! 461
Karališkasis laivynas smūgiuoja atgal 465
Sąjungininkų fiasko Vidurio Norvegijoje 475
Epo Narvike pabaiga 483
Paskutinis kampanijos akordas – operacija Juno 487
Po mūšio 489
Naujasis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas – Winstonas Churchillis 503
12. Didžiausia Hitlerio pergalė 507
Vokiečių plano evoliucija 508
Jėgų santykis 515
„Maginot mentalitetas” 523
Penkios dienos Olandijoje 530
Eben-Emaelio forto užėmimas 540
Schwerpunkt! 549
Lenktynės Lamanšo pakrantės link – Guderianas užtrenkia spąstus 560
Belgijos kapituliacija – karalius pasilieka,
Sąjungininkų kareiviai traukiasi 567
„Stebuklas” prie Diunkerko 576
Operacija Dynamo 584
Tour de France 597
„Puikiausia jų valanda” 611
Vakarų Europa po svastika 618
Imperatorius grįžta namo 636
Šaltiniai 645
Literatūros sąrašas 667
Vietoj įžangos
Šis pasisveikinimas yra, ko gero, ne tokia įžanga, kokia priklausytų storai istorinei knygai. Pirmiausia dėl to, kad aš pats įžangų, ypač ilgų, nemėgstu ir jas ramia širdimi praverčiu, antra, nematau jokios prasmės pasakoti apie knygą, kuri, mano tvirtu įsitikinimu, kaip ir visos knygos, viską gali pasakyti pati. Turbūt turėčiau išvardyti svarbiausius šaltinius, istoriografijos parinkimo metodus, pagrįsti informacijos svorio kintamuosius aprašant įvykius ar asmenybes, chronologinę metodiką ir, išvardijęs aibę tokių įmantrybių, dar atsakyti į klausimą, kuriam galui reikalinga dar viena knyga apie II pasaulinį karą. Žinoma, galėčiau pamėginti atsakyti, bet koks skirtumas, iš ko pagamintas tortas? Svarbiausia, kad jis būtų skanus.
Kai buvau mažas, labai džiaugiausi tapęs spaliuku, didžiavausi, kai mūsų pionierių būrys laimėjo žygio konkursą, ir kartu niekaip negalėjau suprasti, kodėl mano mylima močiutė Leniną ir Staliną laiko bjauriausiomis būtybėmis pasaulyje. Vadovėliuose rašė, kad toks yra Hitleris, o jei ne tarybinė liaudis, būtume tapę vokiečių fašistų vergais amžinai. Vėliau atsirado kitokių vadovėlių, kurie rašė, kad Tarybų Sąjungos jungas buvo didžiausia Lietuvos vergija, baisiausias dalykas, koks galėjo mūsų šaliai nutikti. Šaliai, kurios valdovai kadaise žirgus Juodojoje jūroje girdė… Valstybei, kurios istorija mes privalome didžiuotis. Galiausiai, būdamas istorijos studentu, supratau (ačiū už tai nuostabiems dėstytojams), kad istorijos nereikia smerkti, istorija nereikia didžiuotis, kartais galbūt net nereikia mėginti suprasti, istoriją tiesiog reikia išmanyti. Ir ji nėra juoda arba balta – vadovėliai viską supaprastina, kad lengviau būti pasiruošti i egzaminams. o
Be to, laikas nenumaldomai gludina aštrius kampus ir turi galią paskandinti ž
v a
net didžiausias uolas. „Čingischanas ramia širdimi liepė išžudyti milijonus mote- g rų ir vyrų. Istorijos akimis žiūrint, jis didis valstybės kūrėjas”, – sakė Hitleris savo generolams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse, ir buvo teisus. Čingischanas tapo garsiausiu mongolų vadu, sukūrusiu keturiskart didesnę imperiją nei Aleksandras 9 Makedonietis. Aleksandras, kurio mokytojas buvo pats Aristotelis, vadinamas Didžiuoju, bet nedaug kas prisimena, kad kurdamas savo imperiją jis skerdė tūkstančius, o su vergais elgėsi žiauriai vien dėl to, jog šie buvo „barbarai”. Taip pat kaip romėnai, taip pat kaip kryžiuočiai, taip pat kaip ir kiti „didieji”, kurių tikslai buvo svarbesni už priemones ir tuo labiau už atskirų žmonių likimus.
Stalinas, kaip ir Hitleris, mėgo istoriją. Didžiojo teroro metais, kai žmonės buvo šaudomi šimtais tūkstančių, jis tarsi teisindamasis (nors to niekada nedarė) sakė: „Kas prisimins šias atmatas po dešimties ar dvidešimties metų? Niekas.
Kas prisimena bojarinų, kuriais atsikratė Ivanas Rūstusis, vardus? Niekas.” Jeigu būčiau nežinojęs apie svarbiausias Ivano IV reformas, būčiau neišlaikęs istorijos abitūros egzamino mokykloje…
Ir ne tik vadovėliai viską supaprastina. Nudažo viską juoda ir balta spalva nepalikdami nei atspalvių, nei šešėlių. „Istorija bus man palanki, nes aš ketinu apie ją rašyti”, – rašė Winstonas Churchillis pradėdamas savo II pasaulinio karo versiją, puikiai žinodamas, kad istoriją visada rašo nugalėtojai. Galbūt dėl to mes tiek daug žinome apie antikinę Graikiją ir tiek mažai apie jos užkariautą Persiją.
Laikas daug ką nugramzdina užmarštin, bet taip pat daug ką sudėlioja į savas vietas. Dabar, praėjus 65 metams, atslūgus emocijoms ir nuoskaudoms, išslaptinus gausybę dokumentų (bet vis dar toli gražu ne visus), galima pamėginti atkurti tikrąjį vaizdą. Su visomis spalvomis, su likusiais klaidžioti šešėliais, su ilgą laiką neliestais skauduliais. Aš norėjau papasakoti istoriją, kurią būtų įdomu skaityti. Tačiau be dirbtinių pagražinimų, be nebūtų sensacijų. Istorija, kuri būtų ne rusiška ar vakarietiška, ne vokiška ir ne lietuviška. Tiesiog istorija. Parašyta lietuvių kalba.
Prisimindamas visus iškilius darbus, kuriais remdamasis rašiau šią istoriją, turiu būti sąžiningas ir pripažinti, kad negaliu vadintis tikru istoriku, nes niekada nesėdėjau dulkėse paskendusiuose archyvuose ir niekada neturėjau progos pats pakalbinti dar likusių gyvų liudininkų. Perskaitęs krūvas knygų, aš tiesiog dėjau jas ne tik į savo namų lentyną, bet ir į galvą, kurioje vis dažniau kirbėjo klausimas – o kodėl apie tai nieko nėra lietuviškai? Klausimas virto mintimi surinkti viską, kas geriausia, ir išleisti tokią knygą. Galiausiai ilgai brendusi mintis tapo realybe. Daiktinį jos pavidalą laikote savo rankose. Tai tarsi kokteilis, kurio ingredientai buvo sukurti ir atrasti iki tol, aš juos tik surinkau, parinkau ir sujungiau. Aš net analizuoti, primesti savo išvadų ir tuo labiau moralizuoti nemėgstu – už žmones kalba jų darbai. Vis dėlto tai mano kokteilis, ir jeigu paduočiau netgi visas jo dedamąsias, kitas žmogus jį suplaktų visiškai kitokį. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad manasis jums patiks. Nei mano idėjų, nei entuziazmo, nei įdėtos širdies gaminant jį nebūtų pakakę, kad ši svajonė virstų knyga, jei ne būrys žmonių, kuriems noriu padėkoti.
Pirmiausia visam leidyklos „Tyto alba” kolektyvui, kuris, įvertinęs pirmuosius šios istorijos štrichus, patikėjo manimi ir mane įtikino, kad tai gali tapti knyga. Maža to, ši knyga pranoksta net slapčiausius mano lūkesčius – apie 200 fotografijų, spalvoti žemėlapiai – patikėkit, tai šiais laikais yra prabanga. Ačiū šios knygos redaktorei Reginai, ne tik už tai, kad ši knyga parašyta taisyklinga lietuvių kalba (visi likę barbarizmai palikti tik dėl mano užsispyrimo), bet ir už pirmą ir patį gražiausią komplimentą – kad knyga parašyta kaip detektyvas.
Ačiū Ilonai už nuostabų viršelį ir už tai, kad krūva nuotraukų ir šūsnys teksto virto knyga, kurią malonu vartyti. Ačiū visai komandai, kuri man parodė, koks sunkus yra knygos kelias iki lentynos, ir kuri padėjo man tą kelią nueiti.
Sako, be moterų nebūtų ir karų, nors man atrodo, kad tai netiesa. Jei būtų toks įstatymas, pagal kurį mamos galėtų neleisti savo vaikų į karą, pasaulyje neliktų nė vieno kareivio. Jei ne mano mama, beje, daug metų bandanti mokykloje įskiepyti vaikams meilę istorijai, šios knygos tikrai nebūtų – labiausiai dėkoju jai (ir tėčiui, žinoma) už tai, kad esu šiame pasaulyje, ir už tai, kad nuo mažens išmokė mane mylėti knygas. Esu dėkingas visoms knygoms, kurias perskaičiau. Niekas taip nežadina žmogaus vaizduotės, niekas taip nelavina jo iškalbos, kaip neišsemiami knygų lobynai. Šiandien jaučiuosi tarsi grąžindamas mažą dalelytę iš visko, ką pasiėmiau.
Bet visa tai neturėtų jokios prasmės, jei ne trys brangiausios mano mergytės pasaulyje. Vaida, bučiuoju Tave dėkodamas už palaikymą, meilę, kantrybę ir supratimą… Apkabinu savo gražuoles dukrytes – Guodą ir Kotryną. Atsiprašau jūsų visų už prarastą laiką, laiką, kurio jau niekada negalėsiu sugrąžinti. Todėl ši knyga skirta jums.
Atsiprašau visų, kuriems pamiršau padėkoti, taip pat už tai, kad pamelavau, jog įžanga bus trumpa. Nieko baisaus, jeigu ją praleidote, – knyga prasideda kitame puslapyje.
Robertas Petrauskas
P. S. Visus atsiliepimus, gerus ir blogus, galite palikti Facebook’e: „Roberto Petrausko knygų serija apie II pasaulinį karą”.
Versalio sutartis – Naujosios Europos vizija ir „taika visiems laikams”
Kerštas! Vokietijos tauta!.. Už 1919-ųjųgėdą bus atkeršyta.
Vokietijos laikraščio Deutsche Zeitung antraštė. 1919 m. birželio 28 d.
Tai ne taika. Tai paliaubos dvidešimčiai metų.

Jeigu kada nors būsite Belgijoje ir atsidursite Ipro miestelyje, nepatingėkite nuvažiuoti į už aštuonių kilometrų nuo jo esantį Lanžmarko kaimą. Čia pamatysite karių kapines, kuriose ilsisi daugiau vokiečių kareivių nei žuvo amerikiečių per karą Vietname. Tiesa, tas 25 000 nežinomų vokiečių kareivių kapas nėra pats didžiausias. I pasaulinis karas paliko ir didesnių kapinių, tačiau, anot garsaus karo istoriko Johno Keegano, Lanžmarkas „…yra toji vieta, kur prasidėjo II pasaulinis karas” 1. Iki XX a. žmonija apskritai nežinojo tokio dalyko kaip pasaulinis karas. Karų buvo daug, tačiau tai būdavo didesni ar mažesni lokalūs konfliktai. Karas, kuris baigėsi 1918 m., truko ketverius metus ir kraujo jūroje paskandino kone visą Europą. Visos jo dalyvės mobilizavo savo materialiuosius ir žmogiškuosius išteklius iki beprecedenčio lygio. Į karą įsijungė ne tik Europos šalys, bet ir jų užjūrio kolonijos. Didžiausiame iki tol kariniame konflikte žuvo apie 8,5 milijono kareivių2. Vaikai prarado savo tėvus, moterys – vyrus, netekėjusios merginos – galimybę sukurti šeimas, Europa – savo būsimus mokslininkus, poetus ir lyderius. Mirčių statistikoje nematyti karo invalidų, likusių be rankų, kojų ar akių; nematyti tų, kurie liko gyvi, tačiau taip ir neatsigavo po nuodingų dujų poveikio, nematyti tų, kurių nervinė sistema niekada nebesugebėjo grįžti į normalaus gyvenimo vėžes. Išgyvenusieji šį košmarą tikėjosi, kad daugiau jis niekada nepasikartos, tačiau II pasaulinis karas prasidėjo vos po 20 metų. Pertrauka buvo tokia trumpa, kad du didžiausius karus XX amžiuje, du didžiausius karus apskritai žmonijos istorijoje tarpusavyje beveik tiesiogiai sieja ne tik J. Keeganas, bet ir daugelis istorikų.
I pasauliniame kare buvo dvi lemiamos pergalės: Vokietijos pergalė prieš bolševikinę Rusiją Rytų fronte 1918 m. kovą ir Vakarų sąjungininkų – prieš Vokietiją Vakarų fronte 1918 m. lapkritį. Antroji užbaigė karą, todėl pirmoji greitai buvo pamiršta. Iki 1914 m. Europoje buvo nusistovėjęs jėgų balansas – Prancūzijos ir Rusijos aljansas prieš Centrines Senojo žemyno valstybes (Vokietiją bei Austrijos ir Vengrijos imperiją). Tačiau Prancūzijos ir Rusijos pergalei nepakako. Iš pradžių Vakarą frontą papildė milijonai britų, o 1917 m. – ir amerikiečių kareivių. Sustiprėjęs Vakarų frontas neišgelbėjo Rusijos. 1918 m. kovą bolševikinė
Rusijos valdžia Brest Litovske pasirašė kapituliaciją, ir tik pralaimėjimas Vakarų fronte neleido Vokietijai pasiimti pergalių Rytuose apdovanojimų. Rusijos, kaip stiprios ir galingos valstybės, pasitraukimas iš esmės pakeitė jėgų balansą Europoje, tačiau 1918 m. tai neatrodė taip svarbu kaip faktas, jog I pasaulinio karo likimas buvo išspręstas išskirtinai Vakarų fronte. Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV laimėjo karą be Rusijos pagalbos. Ši netikėta baigtis iš esmės pakeitė Europą. Bolševikinės Rusijos tarp galingųjų neliko, Habsburgų monarchija nustojo egzistavusi, o būsimai tvarkai ėmėsi vadovauti JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija. Pastarosios dvi netrukus buvo pramintos „Vakarų sąjungininkais”, nors šis terminas joms galėjo būti taikomas su didelėmis išlygomis.
Nors karą pralaimėjo ir Rusija, ir Vokietija, jų pralaimėjimų pasekmės buvo skirtingos. Rusija, tapusi bolševikine, tiesiog dingo iš politinio žemėlapio, kadangi naująją jos vyriausybę kitos šalys tiesiog ignoravo ir atsisakė pripažinti. O Vokietijos atžvilgiu visos šalys laimėtojos priėmė vieningą sprendimą – pripažinti Vokietijos valstybę ir jos vyriausybę. Nors dar ilgai buvo svarstoma, kokios turi būti galutinės taikos sutarties sąlygos, Vokietijos valstybės egzistavimo klausimas niekada nebuvo kvestionuojamas3. Šis labai svarbus sprendimas buvo priimtas likus vos keletui dienų iki I pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu Vokietijos armija nebuvo sumušta ir pasirašant taikos sutartį joks priešų kareivis nebuvo įkėlęs kojos į Vokietiją. Atvirkščiai – vokiečių kariniai junginiai vis dar tebebuvo toli į vakarus nuo savų namų. Sprendimą nutraukti karo veiksmus priėmė ne politikai, o karo vadai. Vis dėlto, nepaisant vėlesnių vokiečių generolų, o vėliau ir Hitlerio arogantiškų pareiškimų, Vokietijos armija buvo sumušta mūšio lauke dar prieš jos vyriausybei ėmus prašyti paliaubų ir dar prieš senajam režimui ėmus byrėti iš vidaus. 1918 m. vasarą, sustiprinti šviežių iš Amerikos plūstančių karo pajėgų ir tūkstančių tonų karo reikmenų, Vakarų sąjungininkai pradėjo puolimą. 1918 m. rugpjūčio 8 d. tapo „juodąja” Vokietijos armijai. Ketverius metus iki tol pergalės Vakarų fronte buvo matuojamos metrais, o per šį puolimą vokiečiai buvo priversti trauktis kilometras po kilometro, palikdami ginklus ir nespėjančius kareivius. Per pirmąsias šio puolimo dienas buvo sunaikinta ir išblaškyta 16 vokiečių divizijų. Rugpjūčio 14 d. Erichas Ludendorffas užsiminė kaizeriui, kad Vokietija turėtų pagalvoti apie derybas su Sąjungininkais; rugsėjo pabaigoje jis jau reikalavo taikos bet kokia kaina4. Taigi vokiečių lyderiai nutarė pasirašyti taikos sutartį anksčiau nei frontas subyrės, nors prancūzų ir britų armijos tuo metu taip pat buvo smarkiai išsekusios. Tik Johnas Pershingas, vyriausiasis JAV pajėgų vadas, buvo nieko prieš žygį iki pat Berlyno5, tačiau jo partneriai tokios motyvacijos neturėjo, nes Vokietijos kapituliacija suteikė galimybę gauti viską be papildomų aukų.

18
Besąlygiška Vokietijos kapituliacija buvo pasirašyta Kompjenės miške stovinčio traukinio vagone lapkričio 11 d. trečią valandą nakties. Nugalėtojai gavo viską, ko norėjo: Vokietijos armija buvo atitraukta už Reino, karinis laivynas internuotas, Sąjungininkų kariniai daliniai užėmė vakarinę Reino pakrantę ir strateginius taškus kitoje pusėje. Kai 1919 m. birželį Vokietijos vyriausybė sprendė, pasirašyti Versalio taikos sutartį ar ne, karinė jos vadovybė turėjo pripažinti, kad bet koks karo veiksmų atnaujinimas yra neįmanomas6. Paliaubų sutartį pasirašė ne karinė delegacija, o paskubomis sudaryta nauja pirmoji Vokietijos demokratinė vyriausybė. Ji pripažino pralaimėjimą, o nugalėtojai pripažino ją. Vokietijos pripažinimas buvo vienas iš svarbiausių ir lemtingiausių 1918 m. paliaubų padarinių7. Kad skubotas paliaubų pasirašymas buvo klaida, paaiškėjo gerokai vėliau. Dauguma Vokietijos gyventojų ne tik nematė, bet ir nepajuto, kaip jų šalis pralaimėjo karą. Priešų kareivius savo akimis matė tik gyvenantieji prie Reino. Priešingai nei vokiečiai, 1871 m. triumfatoriškai įžygiavę į Paryžių, Sąjungininkai tokio žygio į Berlyną nesurengė. Tiek Sąjungininkų, tiek vokiečių kariniams lyderiams tuo metu buvo aišku, kad Vokietija karą pralaimėjo, todėl tolesni veiksmai, galėję netrukus persimesti į Vokietijos miestus ir kaimus, buvo sustabdyti abipusiu susitarimu. Tačiau ne tik paprastiems civiliams, bet ir daugeliui vokiečių kareivių tas susitarimas tapo staigmena. „Mes buvome nustebę, kadangi tikrai nesijautėme sumušti. Stebėjomės, kodėl taika buvo pasirašyta taip greitai ir kodėl mes skubėdami turime palikti visas savo pozicijas. Visa tai mums buvo keista. Ir buvo pikta, nes, jautėme, kad dar turime pakankamai jėgų”, – sakė vokiečių karo veteranas Herbertas Richteris8. Jis buvo vienas iš daugelio vokiečių, įsitikinusių, jog Vokietija nepralaimėjo, o tiesiog nustojo kariauti. Ši nuostaba, neviltis, apmaudas neturėjo nieko bendra su tikrąja padėtimi fronte, tačiau tada vienintelis realus įrodymas galėjo būti ryžtingas Vakarų sąjungininkų žygis iki pat Berlyno ir triuškinama pergalė. Tuo metu 1918 m. paleisti kareiviai tvarkingai žygiavo namo, juos pasitiko džiaugsmingai mojuojančios minios, o naujasis Vokietijos prezidentas Friedrichas Ebertas Berlyne sveikindamas karius sakė: „Joks priešas jūsų nenukariavo!”9 Netikėta ir staigi karo pabaiga Vokietijoje pasėjo vadinamąjį „dūrio iš nugaros” mitą. Anot jo, kol vokiečių kareiviai guldė savo galvas už tėvynę, bevaliai politikai jiems už nugarų nusprendė pasiduoti. Paliaubas pasirašę politikai tapo „lapkričio nusikaltėliais”, atsakingais už gėdingą pralaimėjimą.
1919 metais netoli Paryžiaus, prašmatniuose Versalio rūmuose, susirinkę nugalėtojai sprendė, kaip turi atrodyti naujoji Europa ir kaip turi būti nubausta Vokietija. Karo metu Vokietijai galiojo paskelbta ekonominė blokada, jai pasirašius kapituliaciją, karas baigėsi, taigi turėjo nustoti veikti ir blokada, tačiau jos gniaužtus Vokietija kentė dar beveik metus. Maisto importas buvo griežtai kontroliuojamas, miestai badavo, o Vidurio Europoje kilusi epidemija nusinešė dar 10 milijonų žmonių gyvybių10. Ekonominė blokada buvo tiesiog politinė priemonė paspausti Vokietiją priimti visas sąlygas, tačiau ji akivaizdžiai prasilenkė su morale, nes bado gniaužtai kaustė ne subyrėjusią karo mašiną, o civilius gyventojus: moteris, vaikus, senelius. „Mes, britai ir amerikiečiai, ypač britai, tęsėme Vokietijos blokadą, nes nenorėjome, kad iki Versalio sutarties vokiečiai atsitiestų”, – rašė ekonomistas Maynardas Keynesas11. Teoriškai paliaubų sutartis leido pradėti gabenti maistą į Vokietiją, tačiau praktiškai procesas vyko vangiai, lėtai ir nereguliariai. Sąjungininkų karo patarėjai teigė, jog pasisotinusią Vokietiją priversti sutikti su visomis sąlygomis gali būti gerokai sunkiau, o vienintelis rimtas britų ir amerikiečių nuogąstavimas šiuo klausimu labiau buvo susijęs ne su pačia Vokietija, o kad plintanti joje anarchija ir bolševikinės idėjos „užkrečiamą infekciją gali pernešti į visą Europą”12. Britanijos, o dar labiau Prancūzijos žmonėms, per karą praradusiems savo artimuosius, namus, turtą, tai buvo lyg mažytė išankstinė kompensacija už patirtas skriaudas. Pirmoji bausmė įsigaliojo dar nepaskelbus nuosprendžio, tačiau netrukus paaiškėjo, kad patį nuosprendį sugalvoti ir įgyvendinti bus gerokai sunkiau.
Problema, kai viena valstybė Europoje tampa galingesnė už kitas ir veikia kaip agresorė, nebuvo nauja. Ji nuolat kartojosi. Silpnesnės ir taikingesnės šalys tokias problemas visada spręsdavo susiburdamos į sąjungas ir vieningai viena kitą palaikydamos agresorius sutramdydavo. Taip buvo XVI a. prieš Ispaniją, XVII a. prieš Burbonų Prancūziją, XIX a. prieš Napoleono Prancūziją, taip turėjo būti ir XX a. prieš Vokietiją. Tačiau daug kartų suveikusi sistema šį kartą nesuveikė. Taikos konferencijos posėdžiai vyko praktiškai visus 1919 metus. Paryžius virto pasaulio sostine, o joje susirinkę nugalėtojai – galingiausiais pasaulio politikais. Iš esmės konferencija buvo surengta kaip nugalėtojų kongresas, o ne Europos valstybių susirinkimas. Joje nebuvo nei Tarybų Sąjungos , nei Vokietijos, o naujai kuriamos valstybės dalyvavo globotinių ir prašytojų teisėmis. Nugalėtojai elgėsi kaip nugalėtojai, tačiau dažniausiai per karą sudarytos koalicijos pradeda byrėti dingus priežastims, dėl kurių jos susikūrė. Vienybė netrukus baigėsi, interesai ir tikslai ėmė kirstis, o grandiozinę misiją atlikti reikėjo.
Pagrindinius sprendimus priėmė Didysis trejetas – JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija . Aršiausiai keršto Vokietijai siekė Prancūzijos ministras pirmininkas Georges’as Clemenceau. Dėl savo agresyvumo jis gavo „Tigro” pravardę. G. Cle- menceau norėjo susilpninti Vokietijos karinę galią taip, kad ši daugiau niekada neturėtų galimybių užpulti Prancūzijos, taip pat siekė, kad Vokietija sumokėtų už padarytą žalą ir atlygintų karo nuostolius. Jis buvo įsitikinęs, jog Prancūzijai turi būti grąžintos ne tik Elzaso ir Lotaringijos žemės, užimtos 1871 metais, bet taip pat atiduotos Reino žemės į rytus nuo upės. Sraunusis ir platusis Reinas turėjo tapti savotišku skydu, saugančiu Prancūziją nuo Vokietijos, jei ši kada nors vėl sustiprėtų. Prancūzijos reikalavimai didžiausi buvo dėl paprastos priežasties. Per I pasaulinį karą žuvo apie 1,5 milijono prancūzų13. Taikos konferencija vyko Paryžiuje, kuris dar prieš metus regėjo patrankų ugnį ir girdėjo kanonadų gaudesį. Grėsmė Prancūzijos sostinei buvo iškilusi ne tik 1918 m. Lygiai taip pat buvo 1814, 1815, 1870 ir 1914 metais. Skirtingai nei britus ar amerikiečius, karo konfliktai su Vokietija prancūzus visada liesdavo tiesiogiai. Jie nuolat jautė baimę, keliamą grėsmingai nusiteikusios Rytų kaimynės, ir po sunkiai laimėtos kovos tikėjosi pasiekti, kad ši grėsmė nebepasikartotų niekada. Vokietijos galia ir jos baimė buvo viena iš svarbiausių priežasčių. Jai sutramdyti prireikė kone visų likusio pasaulio išteklių, ir tik po ilgos, sunkios ir brangiai kainavusios kovos buvo pasiekta pergalė. Prancūzijos likimas I pasauliniame kare ne kartą buvo pakibęs ant plauko. Ketverius ištisus metus kariaujama buvo būtent Prancūzijos teritorijoje ir 10 okupuotų jos provincijų nuolat buvo valomos priešų arba virsdavo griuvėsių krūva po didžiulių armijų susidūrimų. Keršto ir baimės derinys diktavo aiškų ir vienintelį G. Clemenceau prioritetą – saugumą. Jį reikėjo užtikrinti bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis. Tačiau jo partneriai nebuvo tokie radikalūs.
JAV prezidentas Woodrow Wilsonas, kurio šalis nebuvo paliesta tiesioginių karo veiksmų ir įsijungė į karą tik 1917 metais, į Versalį atvyko ne su žūtbūtiniu noru nubausti pralaimėtojus, o su „14 punktų” programa ir idealistiniais teiginiais, tokiais kaip: „Europos gyventojai patys turi nuspręsti dėl savo ateities”, „reikia padaryti galą Europos šalių sukurtoms imperijoms”, „įsteigti Tautų Sąjungą, kuri padėtų Europos valstybėms diskutuoti tarpusavyje” ir, aišku, „apsaugotų nuo karinių konfliktų ateityje”. Ši programa kirtosi su Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos tikslais išsaugoti ir sustiprinti savo imperijas, tačiau nepaisyti JAV nuomonės nebuvo galima. W. Wilsonas siūlė nuginkluoti ne tik Vokietiją, bet tą patį savanoriškai padaryti ir kitoms valstybėms.
D. Lloydas George’as buvo priverstas įtraukti juos į savo rinkimų kampaniją15. Svarstant taikos sutartį Didžiosios Britanijos premjeras gavo telegramą su reikalavimu priversti Vokietiją mokėti reparacijas. Telegramą pasirašė 370 parlamento narių ir, žinoma, ignoruoti jos buvo neįmanoma. Sunkus uždavinys D. Lloy- dui George’ui buvo rasti kompromisą ir tarp savo visiškai skirtingų partnerių. Amerikiečių idealizmas kirtosi su norais išsaugoti ir sustiprinti Britanijos imperiją, o Prancūzijos radikalizmas ir noras jėga nustatyti naują tvarką Europoje irgi kirtosi su Britanijos interesais išlaikyti jėgos balansą Europoje – jokia valstybė neturėjo tapti galingesnė už kitas. Aišku, taika ir stabili Europa atitiko Britanijos interesus ir ji buvo pasirengusi kooperuotis su Prancūzija, bet tai nereiškė, kad britai sutiks su kiekvienu prancūzų reikalavimu. Didžioji Britanija buvo prieš Prancūzijos dominavimą Europoje Vokietijos sąskaita. D. Lloydo George’o nuomone, Reino zona galėjo būti tik demilitarizuota, bet jokiu būdu ne užimta Prancūzijos. Skirtingų interesų ir tikslų derinimo rezultatas buvo sutartis, kurią amerikiečių politikas Henry Kissingeris pavadino „trapiu kompromisu tarp amerikietiško utopizmo ir europietiškos paranojos”.
Iš esmės Sąjungininkai sutarė dėl pagrindinių tikslų, kuriuos reikia pasiekti sutartimi su Vokietija. Niekas nesiginčijo, kad 1871 m. iš Prancūzijos atimtas Elzasas ir Lotaringija turi būti grąžinti, ir niekas net nebandė laikytis „tautų apsisprendimo” principo ir atsiklausti vietos gyventojų nuomonės. Visi sutiko, kad Belgijai ir Prancūzijai padaryti nuostoliai turi būti atlyginti, ir visi sutiko, jog karą pradėjo Vokietija (tik vėliau dėl to ėmė kilti abejonių). Nubausti, priversti sumokėti ir užtikrinti, kad tai niekada nepasikartotų – dėl šių tikslų nebuvo jokių esminių interesų konfliktų16. Tačiau klausimų buvo gerokai daugiau. Ar kaizeris ir pagrindiniai jo patarėjai turi būti baudžiami kaip karo nusikaltėliai? Kokius nuostolius Vokietija turėtų atlyginti? Kiek Vokietija gali sumokėti? Kokio dydžio armiją jai palikti? Kiek iš jos atimti teritorijų? Ar ją laikyti senąja Vokietija ar naujai įkurta po karo? Ar garbinga yra bausti naują demokratinę valstybę už jos pirmtakės nuodėmes? Bausmė, atlyginimas, prevencija – tikslai aiškūs, bet besikertantys tarpusavyje. Mažesnė Vokietija – mažesnė grėsmė kaimynėms, tačiau mažesnė Vokietija – taip pat silpnesnė Vokietija, ir kokiu būdu tada iš jos išsireikalauti solidžių kompensacijų? Dar labiau visus klausimus komplikavo tai, kad nebuvo jokių aiškių principų, kurių reikėjo laikytis. Iki tol viskas būdavo paprasta. Visas karo grobis atitekdavo nugalėtojams, pralaimėjusieji apmokėdavo karo išlaidas ir, savaime suprantama, prarasdavo užkariautą teritoriją. Po I pasaulinio karo šios paprastos ir įprastos praktikos pritaikyti nebuvo galima, kadangi diplomatija pakeitė kursą. Jos vedliu turėjo tapti „tautų apsisprendimo principas”. „Mes negalime leisti jokiam keršto jausmui, jokiai godumo dvasiai, jokiam prasiveržusiam troškimui pažeisti pamatinių teisingumo principų”, – sakė D. Lloydas George’as17. Tačiau „tautų apsisprendimo principą” pritaikyti realybėje buvo gerokai sunkiau nei deklaracijose.
Perbraižytas Europos žemėlapis
Taip dramatiškai Europos žemėlapis dar niekada nebuvo perbraižytas ir kažin ar kada nors bus. Tiesa, ne viskas buvo nuspręsta Paryžiuje. Kilus nacionalizmo ir naujų valstybių kūrimosi bangai, didiesiems Europos tvarkdariams dažnai teko tiesiog stebėti ir laukti, kuo baigsis tai čia, tai ten kylantys susirėmimai ir konfliktai, ir pasitikinėti įvairias delegacijas, kurių kiekvienai atrodė, kad ta ar ana teritorija neabejotinai turi priklausyti jų valstybei. Kai kurios valstybės: Lenkija, Čekoslovakija, Jugoslavija – jau egzistavo dar neprasidėjus konferencijai ir Sąjungininkams teko ieškoti geriausių sprendimų faits accomplis. Rusijoje kilęs pilietinis karas baigėsi tik 1921 m. vasarį, ir tik paaiškėjus, jog Rusijos imperiją keičia bolševikinė Rusija, Sąjungininkai oficialiai pripažino dar 1918 m. savo nepriklausomybę paskelbusias Suomiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą. Iš tikrųjų didžiuliai Rusijos teritorijos praradimai buvo susiję ne su sprendimais Versalyje, o su jos pralaimėjimais I pasauliniame kare ir po jo. Kapituliacinėje 1918 m. Brest Litovsko sutartyje bolševikinė Rusijos vyriausybė atsisakė savo įtakos Suomijai, Lenkijai, Latvijai, Lietuvai, Estijai, Baltarusijai ir Ukrainai. Taip pat daliai Armėnijos ir Gruzijos. Šios teritorijos turėjo tapti Vokietijos imperijos satelitais, bet vokiečiams pralaimėjus karą visos jos pasinaudojo pasikeitusiomis aplinkybėmis ir tapo suvereniomis valstybėmis, išskyrus Baltarusiją ir Ukrainą. Šios šalys iš naujojo Rytų Europos žemėlapio dingo pasibaigus vienam svarbiausių pokario konfliktų – Lenkijos ir Rusijos karui. Jis prasidėjo 1919 m., nes lenkai norėjo susigrąžinti iš Rusijos Didžiosios Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas. J. Pilsudskio vadovaujamos karinės pajėgos 1920 m. gegužę pasiekė Kijevą, o jų pusėje stojo kariauti ir ukrainiečiai, vadovaujami Simono Petliūros. Tačiau netrukus Raudonoji armija smogė atgal ir lenkai buvo ne tik išstumti iš Ukrainos, bet ir atsidūrė ties visiško pralaimėjimo riba. Jų pergalė mūšyje prie Varšuvos prieš kur kas stipresnes Raudonosios armijos pajėgas dažnai vadinama „stebuklu prie Vyslos”. Šis stebuklas iš tikrųjų turėjo didžiulę reikšmę visai Europai. Jeigu bolševikams būtų pavykę okupuoti Lenkiją, revoliucijos banga būtų galėjusi nesunkiai pasiekti ir Vokietiją, o tada bandymai sukurti naująją Europą Versalyje būtų netekę prasmės. Nublokšti ir pralaimintys bolševikai 1921 m. kovo 18 d. pasirašė su Lenkija Rygos sutartį, pagal kurią Lenkijai atiteko nemažai Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų. Teisybės dėlei reikėtų priminti, kad lenkai, spaudžiami Tautų Sąjungos, atsisakė bolševikų siūlytų teritorijų, į kurias pateko netgi Minskas, tačiau po Rygos sutarties paaiškėjo, kad Rytuose Lenkijai atitenka kur kas daugiau nei buvo planuota pagal „tautų apsisprendimo principą”. Į jos teritoriją papildomai pateko apie 4 milijonai ukrainiečių, 2 milijonai žydų ir milijonas baltarusių18. Ukrainą – savo karinę sąjungininkę, Lenkija išdavė, ir nei ukrainiečiai, nei baltarusiai nepriklausomybės negavo. Ši išdavystė stipriai komplikavo ukrainiečių mažumos bei lenkų santykius ir jos padariniai bus tragiški.
1919 m. apskritai atrodė, kad Lenkijos valstybė panašesnė į svajonę nei į tikrovę. Ji buvo supama priešų ir su visais jais 1918-1920 m. kariavo net šešiuose skirtinguose karuose. „Lenkai tiesiog beviltiški, – sakė D. Lloydas George’as. Jie kivirčijasi su visais savo kaimynais: vokiečiais, rusais, čekais, slovakais, lietuviais, rumunais, ukrainiečiais – ir bus sumušti.”19 Jis klydo. Lenkija atgimė ir už tai turėjo būti dėkinga ne tik savo ambicijoms ir karinėms pergalėms, bet ir Vakarų sąjungininkams, kuriems Rytų Europoje teko nelengvas arbitrų vaidmuo. Supratusi, kad kadaise istorinė partnerė Lietuva neketina būti „mažąja sesute” ir siekia savo nepriklausomybės, Lenkija nusprendė užimti Vilnių. Kadangi toks žingsnis galėjo būti pasmerktas tarptautinėje arenoje, 1920 m. spalį lenkų pajėgos, vadovaujamos generolo Lucjano Zeligowskio, po inscenizuoto sukilimo užėmė Vilnių. Tautų Sąjunga pareikalavo, kad Lenkija atsitrauktų, tačiau ši nepakluso ir 1922 m. vasarį, po plebiscito, Vilniaus kraštas buvo paskelbtas vaivadija ir inkorporuotas į Lenkijos sudėtį. Vilnių Lietuvai 1920 m. liepos 12 d. sutartimi grąžino besitraukianti bolševikinė Rusija. Etniniu požiūriu, tai buvo grynai lenkiškas kraštas, tačiau Lietuvai Vilnius, nors ir polonizuotas, buvo jos istorinė sostinė, visada priklausiusi Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Taip dviejų kadaise sąjungininkių santykiai po naujo atgimimo buvo užnuodyti tarpusavio pykčio, nuoskaudų ir pretenzijų dvasios. Dvasios, kuria po I pasaulinio karo netrukus persismelkė visa Europa.
Kol Lenkija kariavo su bolševikais, dar viena nauja valstybė – Čekoslovakija sugebėjo įtikinti Sąjungininkus padalyti Tešino kunigaikštystę Aukštutinėje Silezijoje, kurioje iš pusės milijono gyventojų lenkų buvo dvigubai daugiau nei čekų20. Už tai Lenkija savo naujajai kaimynei niekada neatleido. Čekoslovakija buvo sukurta daugiausia Vengrijos ir Austrijos sąskaita. Iki tol čekų žemes valdė austrai, slovakų – vengrai. Iš 14 milijonų gyventojų du trečdalius sudarė čekai ir slovakai, tačiau jie nebuvo vieningi, o tarp tautinių mažumų atsidūrė 3 milijonai etninių vokiečių, 700 000 vengrų, 550 000 rusėnų ir nemažai lenkų21. Apie
Čekoslovakijoje atsidūrusius vokiečius bus atskira kalba, o Vengrija iš karto tapo dar viena užprogramuota prieše, laukiančia tik patogios progos atsirevanšuoti ir susigrąžinti tai, ką prarado. O prarado ji daug. Trianono sutartimi (1920 m.) Vengrija buvo atskirta nuo Austrijos ir prarado beveik du trečdalius savo istorinės teritorijos22, 3 milijonai vengrų atsidūrė kitose valstybėse23. Ši sutartis vengrams tapo tokiu pat Sąjungininkų žiaurumo ir neteisybės simboliu kaip Versalis vokiečiams. Vengrijos sąskaita atsirado ne tik Čekoslovakija. Rumunijai Vengrija turėjo atiduoti Transilvaniją, kurios teritorija buvo didesnė nei likusi Vengrijai po jos žemių dalybų24. Beveik 60 000 serbų atsidūrė Rumunijoje, 74 000 rumunų ir beveik 400 000 vengrų liko Jugoslavijoje 25. Pastarosios kąsnis taip pat buvo milžiniškas: Bosnija ir Hercegovina, Slovėnijos širdis – Austrijos provincija Kranis (Kranj, vok. Krain), didžioji dalis Dalmatijos ir, žinoma, senoji Kroatijos karalystė. Jugoslavijai taip pat atiteko nedidelė teritorija Bulgarijos, kuri, kaip valstybė, kariavusi pralaimėtojų pusėje, prarado palyginti nedaug. O Rumunija susigrąžino Besarabiją, kurią nuo 1878 m. buvo užgrobusi Rusija.
Nepaisant gerų Sąjungininkų norų ir troškimo kiek įmanoma labiau laikytis tautų apsisprendimo principo, didžiulės tautinių mažumų grupės atsidūrė ne ten, kur joms norėjosi. Radikalaus nacionalizmo dvasios kupinu laikotarpiu sugyventi taikiai, kaip parodys tolesni įvykiai, joms bus labai sunku. Pamatas, ant kurio turėjo būti sukurta naujoji Europa, buvo nestabilus nuo pat pradžių. Naujai susikūrusios valstybės tapo ne tik suskaldytųjų priešėmis, bet ir beveik visos turėjo pretenzijų viena kitai. Maža to, dauguma jų nebuvo vieningos ir savo pačių viduje, kur kirtosi politinių asmenybių ir grupių ambicijos, kaip, pvz., Lenkijoje, ar nesutaikomi etniniai barjerai, kaip, pvz., daugiatautėje Jugoslavijoje. Pastarosios atsiradimas taip supykdė Italiją, kad ji demonstratyviai pasitraukė iš derybų Versalyje. Jugoslavija ir Albanija ne tik kenkė Italijos saugumo strategijai Adrijos regione, bet ir atėmė galimybę gauti karo prizus. Italija į karą įsijungė 1915 metais, sudarydama slaptą sutartį Londone. Sutartyje Prancūzija ir Britanija sutiko, kad Italijos senoji siena su Austrija-Vengrija po karo bus pastūmėta 50-100 kilometrų į rytus, ten, kur yra dabartinė Slovėnija ir Kroatija, iš čia į pietus palei Dalmatijos pakrantę link Splito ir jai atiteks visas Istros pusiasalis. Taip pat Italijai buvo pažadėta keletas salų Adrijos jūroje, gabalai Dalamatijos aplink Zadaro bei Šibeniko miestus ir Albanijos uostas Vliorė26. Tačiau nieko apie tai nežinojęs JAV prezidentas W. Wilsonas iš karto pareiškė, jog jokie slapti susitarimai, pažeidžiantys tautų apsisprendimo principą, net nebus svarstomi. Neskaitant miestų, populiacija rytinėje Adrijos pakrantėje buvo slaviška: čia gyveno apie 750 000 kroatų, slovėnų, serbų, bosnių27. Jiems šios žemės priklausė ir Versalyje jau buvo pažadėtos, tačiau Italija atvyko neketindama nusileisti, reikalaudama visko, kas pažadėta Londono sutartyje, ir dar Fiumės uosto – taip šiurkščiai skambėjo Vittorio Orlando reikalavimų formuluotė, visuotinai, beveik fanatiškai palaikoma jo šalyje. Viva Orlando! Viva Fiume! Viva Italia! – šaukė italai, pasitikdami V. Orlando po protesto Paryžiuje grįžtantį namo28. Fiumė buvo nedidelis uostas Adrijos jūros pakrantėje. Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip toks nažas, maždaug 50 000 tūkstančių gyventojų miestelis galėjo tapti konferencijos, sprendusios visos Europos, ir ne tik jos, galvos skausmu. Tačiau Italijos nacionalistams jis tapo simboliu, atlygiu už daugiau kaip pusę milijono žuvusiųjų ir dar maždaug tiek pat sužeistųjų I pasauliniame kare. Jeigu už tokius nuostolius Italija nieko negauna, dėl ko jie kovojo? Kai Vitorio Orlando pagrasino išvyksiąs namo, jei reikalavimai nebus patenkinti, D. Lloydas George’as paklausė: „Dėl Fiumės? Dėl miesto, kuriame gyvena 24 000 italų, o jei suskaičiuosime priemiesčius, jų dauguma taps labai abejotina?”29 Iš tikrųjų tai buvo klausimas, kurį jžduotų daugelis, tačiau V. Orlando išvažiavo, ir tai turėtų mums padėti labiau >uprasti, kokie buvo tie laikai. Fiumė dabar vadinasi Rijeka ir tik pati vyriausia os karta dar prisimena čia gyvenusius italus. Versalyje W. Wilsonas padarė Ita- ijai tik vieną nuolaidą – atidavė jai Pietų Tirolį, kur 250 000 vokiškai kalbančių iroliečių buvo ne taip gaila30, o dėl kitko Italija su Jugoslavija netikėtai 1920 m. >usitarė pačios. Italija gavo praktiškai visą Istros pusiasalį, Zadarą (vienintelį niestą Dalmatijos pakrantėje su italų dauguma) ir keletą nedidelių ir nelabai >varbių salų Adrijos jūroje. Jugoslavija gavo likusią Dalmatijos dalį, o Fiumė Duvo paskelbta laisvuoju miestu31. Sutartis, kaip ir daugelis kitų, sudarytų tuo netu Europoje, buvo laikina. Kroatai ir slovėnai, kurių žemių sąskaita buvo padarytas kompromisas, supyko ant serbų. 1924 m. Benito Mussolini, Italijos diktatorius, užims Fiumę, o 1940 m. darys viską, kad Jugoslavija vėl išnyktų iš uropos žemėlapio.
Vis dėlto, kad ir kokie klausimai buvo sprendžiami Versalio taikos konferen- :ijoje, nebuvo svarbesnių už tuos, kurie susiję su Vokietija. Iš jos atimtos visos colonijos Afrikoje ir Ramiajame vandenyne, Epeno ir Malmedi žemės atiduotos Belgijai, Elzasas ir Lotaringija grąžinti Prancūzijai, Šlėzvigo žemėse turėjo būti paskelbtas plebiscitas, kurio rezultatai vėliau nustatė Vokietijos ir Danijos sieną. š visų teritorinių pertvarkų Vakaruose daugiausia problemų kėlė gretimi Saro bei Reino kraštai. Prancūzija norėjo jų abiejų. Saro kraštas, kaip dalinė kompensacija už vokiečių sunaikintas anglių ir geležies rūdos kasyklas, buvo perleistas Prancūzijai, bet tik 15-ai metų, po kurių šiose teritorijose turėjo būti surengtas plebiscitas. Tačiau prancūzai Saro anglių kasyklų, kur iki I pasaulinio karo buvo iškasama 8 proc. Vokietijos anglių32, norėjo visam laikui ir be jokio Tautų Sąjungos kišimosi. Iš tikrųjų turtingas išteklių Saro kraštas buvo tik sudėtinė kur kas didesnio prancūzų trokštamo paketo dalis. Tarp radikaliausių svajonių buvo netgi viso Otto von Bismarcko kūrinio sunaikinimas. Vokietijos suskaldymas, Bavarijos, Saksonijos ir, žinoma, karingosios Prūsijos atkūrimas – štai kas galėtų išgelbėti Prancūziją nuo visų košmarų ir užtikrinti taiką Europoje, ir toks pasiūlymas buvo paskelbtas viename iš Užsienio reikalų ministerijos dokumentų33. Tačiau nei W. Wilsonas, nei D. Lloydas George’as nė nemanė, kad tai ko nors vertos fantazijos. G. Clemenceau nebuvo toks radikalus, tačiau iki pat paskutinės akimirkos bandė įtikinti savo koalicijos partnerius, kad Reino kraštas yra vienintelis realus Prancūzijos saugumo garantas. Pastarieji rėžė atgal, kad įkūrus Tautų Sąjungą jokių papildomų garantijų nereikės. Ginčai dėl Reino krašto pasiekė tokį įkarštį, jog nedaug trūko, kad pasipiktinęs prancūzų įžūlumu 1919 m. balandį, galbūt norėdamas juos pagąsdinti, o galbūt ir neblefuodamas, W. Wilsonas įsakė paruošti laivus, kad bet kurią akimirką galėtų išvykti iš konferencijos34. Pagal sunkiai pasiektą kompromisą Reino kraštas buvo demilitarizuotas, o Sąjungininkų kariniai daliniai penkiolikai metų okupavo strateginius regiono taškus. Įvertindamas tai, radikaliausias ir karingiausias iš visų prancūzų maršalas Ferdinandas Fochas pareiškė: „Tai ne taika. Tai paliaubos dvidešimčiai metų.”35 Visi šie teritorijų pakeitimai, išskyrus Elzasą ir Lotaringiją, buvo atliekami vadovaujantis vadinamuoju „tautų apsisprendimo principu”, ir dėl šių praradimų Vokietija neprotestavo ar bent nedarė to viešai36. Pavyzdžiui, plebiscitais nustatyta Vokietijos ir Danijos siena išliko nepakitusi iki pat šių dienų.
Tuo metu Rytuose viskas buvo gerokai sudėtingiau. Nubrėžti aiškias ribas tarp naujai besikuriančių valstybių, kuriose persimaišiusios įvairiausios tautybės, čia buvo tiesiog neįmanoma. Geriausias to pavyzdys – Lenkijos, išnykusios iš Europos žemėlapio 1795 m., atgimimas. W. Wilsonas Lenkiją netgi įvardijo savo programos 13-ame punkte, kuriame, kaip ir daugelyje miglotų ir neapibrėžtų jo teiginių, buvo sakoma apie būtinybę Lenkiją atkurti „neginčijamai lenkiškoje teritorijoje” ir užtikrinti jai priėjimą prie jūros37. Bet šis priėjimas prie jūros niekaip negalėjo pasiekti Baltijos, nekirsdamas vokiškų Prūsijos ir Poznanės (vok. Posen) provincijų. Taip atsirado „lenkiškasis koridorius”, atkirtęs nuo Vokietijos Rytų Prūsiją ir palikęs Lenkijoje apie 2 milijonus vokiečių38. Sprendimas sunkiai paaiškinamas etniniu ar geografiniu požiūriu. Strateginiu atžvilgiu sumanymas
buvo aiškus. Sąjungininkams reikėjo, kad Lenkija būtų stipri buferinė valstybė, o tam jai buvo reikalingas priėjimas prie jūros. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad Lenkija strategiškai atsidūrė tarp Vokietijos bei Tarybų Sąjungos ir abi šios galingos kaimynės jai turėjo teritorinių pretenzijų.
Paskutinę akimirką D. Lloydo Georges’o iniciatyva dėl didžiulio vokiečių delegacijos pasipiktinimo ir protestų buvo padaryta keletas kompromisų. Vokiškasis Dancigas (dabar Gdanskas) paskelbtas „laisvuoju miestu”, taip pat paskelbti plebiscitai Alenšteine (dabar Olštynas) ir Marienverderyje (dabar Kvidzynas), jų gyventojai balsavo už pasilikimą Vokietijoje, tačiau tai nepakeitė esmės. Naujai sukurtoje Lenkijos teritorijoje vokiečių liko akivaizdžiai per daug ir strateginis sprendimas sukurti stiprią Lenkijos valstybę prasilenkė su „tautų apsisprendimo principu”. Lenkijos išsiplėtimo niekada nepripažino nė viena Veimaro Respublikos vyriausybė, o vokiečių visuomenė tai laikė Lenkijos pasipelnymu Vokietijos sąskaita39. Kaip vėliau paaiškėjo, dirbtinai sukurtas „lenkiškasis koridorius” su maždaug 20 proc. etninių vokiečių40 tapo uždelsto veikimo bomba, kuriai sprogus prasidės II pasaulinis karas, nors tai buvo ne vienintelė teritorijos revizija tarp Vokietijos ir Lenkijos.
28
Sąjungininkų sudaryta lenkų teritorijų komisija pripažino, kad Aukštutinėje Silezijoje lenkiškai kalbantys gyventojai sudaro apie 65 proc.41 Tai buvo labai svarbi teritorija. Iki karo čia buvo išgaunama 23 proc. Vokietijos anglių, 80 proc. cinko ir 34 proc. švino42. Vokietijos vyriausybė pareiškė, kad šių žemių atidavimas Lenkijai būtų šiurkštus tautų apsisprendimo principo pažeidimas: Aukštutinės Silezijos gyventojai buvo vokiečiai, čekai ir vietos lenkai, kalbantys vokišku dialektu ir niekada nereiškę nė menkiausio noro būti Lenkijos piliečiais. Aukštutinė Silezija ne vieną amžių buvo atskirta nuo Lenkijos, o už savo išsivystymą turėjo būti dėkinga Vokietijos pramonei ir Vokietijos sostinei. Vokietijai pagrasinus, kad praradusi tiek daug gamtos išteklių šalis negalės įvykdyti kitų sutartyje numatytų savo įsipareigojimų, Silezijoje taip pat buvo surengti plebiscitai, kurie baigėsi tokiu skirtingu balsų pasiskirstymu, kad Sąjungininkams teko Aukštutinę Sileziją padalyti į dvi dalis: vakarinė, kurioje dominavo žemės ūkis, priskirta Vokietijai, kita, mažesnė, bet gerokai labiau išvystyta, atiteko Lenkijai. Pridėjus dar Mėmelio uostą, kuriuo po Prancūzijos protektorato skėčiu buvo leista naudotis Lietuvai, visi Vokietijos apkarpymai reiškė, kad ji praranda apie 13,5 proc. (įskaitant Elzasą ir Lotaringiją) 1914 metais turėtų savo teritorijų, apie 7 milijonus (apie 10 proc.) savo gyventojų ir apie 13 proc. savo ikikari
nio ekonomikos pajėgumo43. Ir tai dar ne viskas. Tada galbūt atrodė nesvarbu, tačiau milijonai etninių vokiečių (vėliau gavusių Volksdeutsche pavadinimą), išbarstytų po visą Europą, taps dideliu Hitlerio diplomatijos ginklu. 1919 m. žiemą jaunas amerikiečių diplomatas Vienoje priėmė delegaciją iš Slovėnijos. Jos nariai kalbėjo vokiškai. Visas jų 60 000 gyventojų miestelis kalbėjo vokiškai jau 700 metų. Dabar Slovėnija turėjo tapti Jugoslavijos dalimi. Jie baiminosi naujos valdžios, baiminosi, kad atsidurs po priespauda tų, kuriuos laikė ne tokiais išsivysčiusiais. Negi JAV leis juos aneksuoti? Klausimas buvo išsiųstas JAV prezidentui, tačiau jo autoriai atsakymo taip niekada ir nesulaukė44. Mažas ir jaudinamas pavyzdys, kaip politikų sprendimai vėto paprastų žmonių likimus. Daugelis tokių pavyzdžių nugrimzdo užmarštin, išskyrus tuos, kurie turėjo liūdnus padarinius ne tik paprastiems žmonėms, bet ir tiems patiems politikams. Pvz., Čekoslovakijai atitekusioje Sudetų teritorijoje liko apie 3 mln. etninių vokiečių ir dėl jų 1938 m. kils didžiulė krizė. Nors 1919 m. Vokietijos delegacija apie Sudetų vokiečius užsiminė vos kartą – nepaisant simpatijų, niekas nenorėjo rizikuoti derybose dėl žmonių, kurie niekada nebuvo Vokietijos piliečiai45. Lygiai taip pat tuo metu niekam Vokietijoje nerūpėjo Austrijos vokiečių likimas. Sudetai, beje, iki karo buvo būtent Austrijos teritorija, o pati Austrija dabar virto savo buvusios galios šešėliu. Jai buvo paliktas tik ketvirtadalis buvusios teritorijos, tik penktadalis buvusios populiacijos46. Šalyje siautėjo badas, nedarbas ir chaosas. Reicho vokiečiams, užaugusiems O. Bismarcko Vokietijoje, Austrija buvo tiesiog kaimyninė užsienio šalis, o Austrijai, kurios piliečiu tuo metu buvo ir Hitleris, susijungti su Vokietija staiga pasidarė kone vienintelis išsigelbėjimo ir saugumo garantas47. Tačiau Sąjungininkai, įžvelgdami tokio junginio grėsmę, atskiru sutarties punktu uždraudė Vokietijos ir vokiškai kalbančios Austrijos susijungimą. Kad tai dar vienas draudimas, neturintis nieko bendra su „tautų apsisprendimo principu”, austrai pademonstruos 1938 m., kai už prisijungimą prie Vokietijos balsuos vienbalsiai.
Kariniai apribojimai ir reparacijos
Kitas svarbus Versalio svarstomas klausimas – Vokietijos karinės galios apribojimas. Jai buvo leista turėti tik 100 000 kareivių armiją. Buvo uždrausta karo prievolė, ginklų, artilerijos, tankų gamyba bei jų importas. Karinio jūrų laivyno pajėgų skaičius sumažintas iki 15 000. Didžiųjų karo laivų skaičius sumažintas iki šešių, o povandeniniai laivai ir karinės oro pajėgos uždraustos visai. Su tokiomis labiau į policiją nei į armiją panašiomis pajėgomis Vokietijai turėjo būti
atimta net teorinė galimybė imtis agresyvių karo veiksmų. Visi įtvirtinimai palei Reiną buvo sugriauti, ginklų ir šaudmenų sandėliai sunaikinti.
Dėl vokiečių laivų Sąjungininkų pozicijos išsiskyrė. Pvz., dėl povandeninių laivų amerikiečių ir anglų nuomonė sutapo. „Šiais parazitais reikia atsikratyti”, – sakė D. Lloydas George’as, o JAV karinio laivyno sekretorius Josephus Danielsas netgi lygino juos su nuodingomis dujomis: „Aš manau kad visi povandeniniai laivai turi būti nuskandinti, ir jokia valstybė neturėtų jų statyti, kai bus įkurta Tautų Sąjunga.” Prancūzai ir italai buvo kitos nuomonės. „Nėra klastingų ginklų, klastingi gali būti tik jų panaudojimo būdai”, – sakė prancūzų laivyno ministras. Galiausiai prancūzai išsireikalavo 10 povandeninių laivų, kiti buvo nuskandinti 48. Dar daugiau ginčų sukėlė diskusija, ką daryti su didžiaisiais vokiečių karo laivais – paskandinti juos ar išsidalyti tarpusavyje. Britai siūlė pirmąjį variantą, tačiau prancūzai ir italai nenorėjo praleisti puikios galimybės sustiprinti savo laivynus. W. Wilsonas manė, kad būtų kvaila sunaikinti gerus ir galingus laivus, tačiau JAV buvo nesuinteresuotos Didžiosios Britanijos laivyno stiprėjimu, o būtent britams būtų atitekusi didelė karo grobio dalis. Tarp JAV ir Didžiosios Britanijos prasidėjo laivynų statybų lenktynės ir kova dėl hegemonijos vandenynuose, ir neaišku, kaip ginčas būtų baigęsis, jei ne vokiečiai. Supratę, kad bet kuriuo atveju savo laivų neatgaus, jie patys nuskandino savo laivyną ir taip šioje istorijoje padėjo tašką. Tačiau ties kitais klausimais vietoj taškų buvo klaustukai ir daugtaškiai – apie Vokietijos geranorišką bendradarbiavimą nebuvo nė kalbos, o Sąjungininkų bandymai susitarti kartais primindavo pasakėčią, kurioje kiekvienas vežimą tempia į skirtingas puses.
Naujai susivienijusi Vokietija 1995 m. sutiko grąžinti skolas, kurias gavo iš kitų valstybių, kad galėtų mokėti reparacijas tarp I ir II pasaulinio karo. Visos skolos bus padengtos tik 2020 m.49 XX a. pabaigoje nedaugelis į tai atkreipė dėmesį – didžiulio ir komplikuočiausio Versalio sutarties klausimo aidas ilgainiui nusilpo ir išsiblaškė. Tačiau 1919 m. Taikos konferencijoje Paryžiuje joks kitas klausimas nesukėlė tiek daug problemų, ginčų, nuoskaudų, pykčio ir atidėliojimų kaip reparacijos. Būtent reparacijos porai dešimtmečių užnuodijo santykius ne tik tarp Vokietijos ir Vakarų, bet ir tarp pačių Sąjungininkų. Iš pirmo žvilgsnio klausimas atrodė paprastas: „Kažkas turi sumokėti. Jeigu negalės Vokietija, tada turės susimokėti britų mokesčių mokėtojai”, – sakė D. Lloydas George’as50.
30
Pavyzdžių, kai pralaimėtojai moka nugalėtojams, istorijoje daug. Vienos kongrese Napoleono Prancūzija prarado visas užkariautas teritorijas ir dar turėjo sumokėti 700 milijonų frankų už jų okupaciją. Pralaimėjusi 1870-1871 m. karą Prūsijai, Prancūzija prarado Elzaso ir Lotaringijos žemes ir buvo priversta mokėti 5 milijardų aukso frankų reparacijas. Ir nereikia netgi žvelgti šimtmečius atgal.

Knyga: Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių neriją
Autorius: Rokas Flick
Leidykla: Tyto alba

Rokas Flick – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, išleidęs tris knygas: „Mitingų metas,
sudrebinęs Lietuvą“ (2005), „Atrastoji žemė“ (2008), „Ištiesk pagalbos ranką man“ (2008).

Romanas „Šiaurės Sachara“ – kūrinys apie XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto šviesuomenės gyvenimą. Pagrindinis veikėjas Martynas Lukeitas, lietuvaitės Urtės ir prancūzų belaisvio karininko Mišelio Benua sūnus, – talentingas dailininkas impresionistas.
Tuo laiku Nida, kurioje vyksta didžioji dalis romano veiksmo, buvo tapusi intelektualų ir menininkų susibūrimo vieta. Rašytojas pasakoja apie garsųjį Nidos „tapytojų rojų“, klestėjusį iki pat 1945 metų sovietų okupacijos. Čia, nuošaliau nuo didžiojo pasaulio, verda gyvenimas – mezgamos pažintys, gimsta meilė, netyla kūrybiniai ginčai. Bet veiksmo erdvė neapsiriboja pajūrio kraštu – nusikeliama ir į Europą, į Paryžių. O per vienišiaus menininko Martyno Lukeito gyvenimą parodomi ir tuo laiku pasaulį sukrėtę įvykiai.

„Daugelis knygos epizodų skamba autentiškai, tarsi autorius būtų dalyvavęs Hitlerio sutikime Klaipėdoje, regėjęs badaujančių prancūzų belaisvių stovyklą Nidoje, rusų lėktuvų bombarduojamus karo bėglius ant Kuršmarių ledo. Tai subtilus intriguojantis romanas, lėtą veiksmo tėkmę sukrečiantis tragiškais įvykių proveržiais, praturtinantis mūsų atmintį ir suvokimą apie tolstančią užmarštin Prūsiją.“

Eugenijus Ignatavičius

Knygos ištrauka:

Antra dalis
NUOPUOLIO METAI
XIV. Meilė be atsako
Tie metai, kai mokėsi Gumbinės apygardos Karalienės mokytojų seminarijoje, turėjo daug įtakos Martyno charakteriui. Gyvenimas toli nuo artimųjų, uždara aplinka, nemėgstamas fizinis darbas, vyresniųjų moksleivių patyčios, pagaliau troškimas kuo greičiau baigti mokslus ir imtis kad ir nelabai geidžiamo mokytojo darbo darė savo. Labai jautrus, naivus tolimos provincijos vaikinas gal kiek ir per anksti tapo pernelyg subrendusiu žmogumi, ne tiek užgrūdintu gyvenimo sunkumų, kiek sužeistos sielos.
Nei šią, nei kitą vasarą jis nenuvyko į Lotaringiją ir neaplankė savo senelio Konstantino Benua. Tik ilgi jausmingi laiškai nuolat skriejo iš Lotaringijos į Prūsiją ir atgal, vis primindami pirmąjį susitikimą. Martynas vis atsiprašinėjo, kad dar negali susiruošti kelionėn, kad jam šiuo metu atsirado labai svarbių neatidėliotinų reikalų.
Ilgainiui Martyno jausmai seneliui, pažadinti pirmojo trumpo susitikimo, ėmė blėsti. Jie liko kažkur giliai viduje, vis labiau tolo ir jam darėsi nesuprantami. Visiškai kitokie nei globėjui Ansui. Tik retkarčiais šiluma užplūsdavo širdį, kai prisimindavo dings¬tančią už kelio vingio karietą ir iš širdgėlos suakmenėjusią senelio Konstantino Benua figūrą. Jau kuris metas Martyno mintis ir širdį buvo visiškai užvaldžiusi moteris. Jis nesitvėrė savyje ilgiau jos ne-matydamas, nejausdamas jos glamonių ir artumo, negirdėdamas jos skardaus juoko. Dvidešimtmetis Martynas pirmą kartą karštai įsimylėjo.
Labai gerai baigęs Karalienės mokytojų seminariją, gavo pa-skyrimą į Gumbinės apygardos Pilkalnio pradžios mokyklą. Kol kas vykti į Kuršių neriją ir ten mokytojauti Martynas nenorėjo, svajojo grįžti į gimtinę tapęs žymiu žmogumi, gal net žinomu dailininku. Kartą, pasibaigus pirmiesiems mokslo metams, jis susiruošė vasaros atostogų į namus, į Nidą. Įsruties geležinkelio stotyje prie traukinio, vykstančio į Karaliaučių, Martynas išvydo nuostabiai patrauklią, žavią merginą, atsisveikinančią su ją išly- dinčiais tėvais ir kitais artimaisiais. Tai buvo aukšta tamsiaplaukė, puriais, ant pečių krintančiais garbanotais plaukais su įmantria skrybėlaite ant galvos. Liekna gražuolė linksmai kvatodama pasa¬kojo kažkokią juokingą istoriją prie traukinio vagono stovintiems namiškiams. Merginai galėjo būti kokie dvidešimt treji metai. Jos rudų degančių akių svaidomi žvilgsniai traukte traukė išvykstan¬čių keleivių dėmesį. Gal kiek per garsiai koketiškai kvatodama ji vis švelniai visu savo kūnu prisiglausdavo prie solidaus, aukšto, vešliais garbanotais žilstelėjusiais plaukais vyriškio, tikriausiai tėvo, peties. Šis, vienoje rankoje gracingai laikydamas lakuotą laz¬delę ir vasarinį cilindrą, kita ranka lengvai apkabinęs dukterį per pečius, žiūrėjo į ją susižavėjęs ir šypsodamas klausėsi pasakojimo. Toks dukters elgesys ir viešai rodomas prieraišumas tėvui nela¬bai patiko šalia stovinčiai išdidžiai, rūstoko veido išsipusčiusiai poniai, kuri tikriausiai buvo merginos motina ar pamotė. Ji kelis kartus surūgusia mina kažką tyliai pakuždėjo dukteriai į ausį, ko gero, kad ši nustotų taip garsiai kvatojusi. Mergina į tai nekreipė dėmesio ir dar labiau glaudėsi prie tėvo. Martynas kaip užburtas stovėjo netoliese ir neatitraukdamas akių akiplėšiškai spoksojo į šią moterį ar merginą, nepaprastai sužavėtas jos nuoširdaus juoko ir kerinčio grožio. Dar pagalvojo: „Tamsų gymį ir ugningą žvilgs¬nį tikriausiai paveldėjo iš protėvių, kurie į šį Rytų Prūsijos kraštą prieš šimtą penkiasdešimt metų atsikraustė iš pietų, prievarta iš¬varyti iš Austrijos, Zalcburgo krašto. Tie išvarytieji vokiečiai buvo Martyno Liuterio bažnytinio mokymo šalininkai.”
Pradėjus leisti keleivius į traukinį, Martynas luktelėjo, kol at-sisveikinusi su artimaisiais į vagoną pirmoji įlips mergina. Apsi-dairęs bendrame minkštame vagone pamatė, kad nepažįstamoji ruošiasi sėsti prie lango. Nors buvo nemažai laisvų vietų, Marty-nas, nugalėjęs drovumą, nesuvaldomos traukos stumiamas, priėjo prie merginos ir paklausė:
- Atsiprašau, ar čia laisva vieta?
Ji, metusi aksominių akių žvilgsnį į Martyną, abejingai ir ne-noriai burbtelėjo:
- Vieta laisva. Galite įsitaisyti.
- Labai jums dėkingas, – Martynas atsisėdo priešais merginą.
Traukinys pajudėjo. Mergina, žiūrėdama pro vagono langą,
energingai mojavo rankomis ir siuntė oro bučinius namiškiams, stovintiems Įsruties geležinkelio stoties perone. O Martynas ra-miai sėdėjo ir stebėjo jų atsisveikinimą. Pagaliau traukiniui nu-tolus, nepažįstamoji, visiškai nekreipdama dėmesio į Martyną, nurimo ir išsiėmusi iš rankinės žurnalą įniko skaityti.
Kur dingo jos linksmumas, kurį be perstojo demonstravo pe-rone? „Labai jau išdidi ši gražuolė… Aš jai, ko gero, tik tuščia vieta? Geriau patylėsiu ir pirmas jos nekalbinsiu”, – slapčiomis stebėdamas merginą, mintyse nusprendė Martynas ir pradėjo skaityti knygą.
Taip jiems tylint ir skaitant traukinys privažiavo Vėluvos ge-ležinkelio stotį. Kelionė iki Karaliaučiaus įpusėjo. Į traukinio va-goną prigužėjo daugiau keleivių – su puošniai aprengtais vaikais, įvairiausiu vasariniu inventoriumi ir pirkiniais. Galėjai spėti, kad dauguma jų vyksta atostogauti prie Aistmarių ar į Kuršių neriją. Pagaliau mergina, neištvėrusi tylos, kreipėsi į Martyną:
- Jūs taip pat vykstate atostogauti? Tikriausiai prie Aistmarių?
Martynas, kiek nustebęs, šypsodamas ir meiliai žvelgdamas
didelėmis mėlynomis akimis, linksmai atsakė:
- O ne! Aš grįžtu namo, į Nidą.
- Į Nidą? – perklausė mergina. – O kur ta Nida yra?
Martynas dar labiau nustebęs atsakė:
- Nida – tai žvejų kaimas, tiksliau, kurortas Kuršių marių pa-krantėje. Ten nepaprasta gamta, nuostabūs žmonės ir gaivus van-duo. Patarčiau būtinai pas mus apsilankyti. Geresnio poilsio kaip Nidoje niekur nerasite, – pasakojo Martynas.
- Tai jūs, kaip suprantu, esate žvejys? – vėl naiviai paklausė mergina.
- Kad ne… Tikriau – Nidos gyventojas, dabar Pilkalnio pra-džios mokyklos mokytojas.
- Dar įdomiau! Mokytojas… – suplojusi delnais ir atvirai ko-ketuodama dirbtinai apsidžiaugė gražuolė.
- Jūs vis klausinėjate apie mane… O ką jūs veikiate ir ko į Ka-raliaučių vykstate? – nutaikęs progą, jau visiškai nesivaržydamas paklausė Martynas.
- Tai paslaptis… – žaismingai koketuodama atsakė gražuolė.
- Na, jeigu paslaptis, tegu ir lieka paslaptis… – nenorėdamas būti įkyrus, Martynas baigė pokalbį.
Trumpai stojo tyla. Mergina atidžiai pažvelgė į Martyną ir vėl po kiek laiko prašneko:
- Nemaniau, kad jūs toks išdidus. Nepuolėte primygtinai to-liau klausinėti…
Martynas tylėjo. Jis įdėmiai žiūrėjo į rudas aksomines mergi-nos akis ir meiliai, gal kiek įžūlokai šypsojosi.
- Esu įsrutiškė, – pradėjo mergina. – Mane vadina Karolina… O jus kaip?
- Mano vardas – Martynas, – laimingas, kad mergina juo pa-galiau susidomėjo, atsakė jis.
- Gražus vyriškas vardas. Vykstu į Karaliaučių, kur dabar gy¬venu. Esu teisininkė, žymaus advokato padėjėja.
Linksmai nusikvatojusi pridūrė:
- Esu netekėjusi, dvidešimt septynerių metų senmergė… Štai ir viskas… Tiesa, o kiek jums metų?
- Man?.. Dvidešimt treji, – sąmoningai keleriais metais save pasendinęs, droviai rausdamas atsakė Martynas.
- Taigi jūs man gerokai per jaunas ir į jaunikius netinkate, – pašmaikštavo gražuolė.
- Gal, duos Dievas, jūs dar būsite mano mylimoji, – Martynas net nepajuto, kaip staiga išsprūdo šie žodžiai.
- Jūs labai išvaizdus vaikinas. Atrodot rimtas ir išsilavinęs, no¬rėčiau būti jūsų mylimąja, – toliau šmaikštavo gražioji Karolina.
Martynas, norėdamas nukreipti kalbą kita linkme, merginos paklausė:
- Įsruties geležinkelio stoties perone pastebėjau, kad jus paly¬dėjo mielų ponų kompanija. Įdomu, kas jie?
- Tai buvo mano tėtis, Įsruties karo ligoninės chirurgas, – at-sakė Karolina.
- O kas toji moteris, kuri rūstoku veidu klausėsi jūsų pasako-jimo ir skardaus juoko? Mama?..
- Oi, ne. Aš motinos jau neturiu. Ji seniai mirusi. Tai mano angelas sargas, griežtoji auklėtoja – su mumis gyvenanti tėvelio sesuo Berta.
Po akimirkos nusijuokusi pridūrė:
- Smalsus esate. Nebūtumėte ponas mokytojas…
Martynas nieko Karolinai neatsakė. Abu nutilo. Traukinys ar¬tinosi prie Karaliaučiaus prieigų. Keleiviai subruzdo: vieni įniko rengti ir drausminti vaikus, kiti pasiėmę mantą nuskubėjo į vago¬no priekį, kad traukiniui sustojus greičiau išliptų. Dabar Marty¬nas, supratęs, kad artinasi išsiskyrimo su Karolina akimirka ir ki¬tos progos gali nepasitaikyti, sukaupęs visą drąsą ryžosi dar kartą bandyti sėkmę:
- Panele Karolina, atvirai prisipažinsiu, gal kvailai jums atro-dys, kad taip viskas staiga… Jūs man labai patinkate. Nuoširdžiai norėčiau su jumis palaikyti draugystę ar bent pažintį. Gal galėčiau gauti jūsų Karaliaučiaus namų adresą?
Karolina tylėjo. Labai įdėmiai, ilgai žiūrėjo Martynui tiesiai į akis. Staiga jos didelėse rudose akyse šmėstelėjo žaisminga ki-birkštėlė:
- Neslėpsiu, jūs man taip pat patinkate. Pakviesčiau jus kad ir dabar išgerti kavos puodelio į namus, bet turiu tiesiai iš traukinio skubėti į kontorą. Užsirašykite mano adresą: Mittel Hufen, Lui- senallee, 17, Karolina Brandt. Gyvenu netoli Senamiesčio, miesto centre. Panorėjęs visada susirasite.
Martynas, net neprašytas, skubiai lapelyje užrašė savo adre¬są Nidoje: Nidden. Skrusdin-Dorfstr. Friedrich Engelde „Gasthof”. Lehrer Martin Lukeit.
Lapelį padavė merginai. Ta, užmetusi akį į lapelį, tvarkingai įsidėjo jį į rankinėje laikomą piniginę. Nusijuokusi mįslingai tars-telėjo:
- Oficialus susipažinimas įvyko. Pasikeitimas susipažinimo raštais taip pat. Beliko laukti viso to pasekmių…
Traukinys lėtai įpūškavo į Karaliaučiaus geležinkelio stoties peroną. Karolina dar vagone atsisveikino su Martynu, pasakiu¬si turinti skubėti, nes ją perone pasitiks bendradarbis. Martynas liko sėdėti prie lango laukdamas, kada visi keleiviai išlips. Žiūrė¬damas pro langą išvydo, kaip prie išlipusios iš vagono Karolinos skubiai priėjo pasitempęs vidutinio amžiaus karininkas. Jis meiliai pabučiavo Karolinos jam kyštelėtą skruostą, paėmė iš jos rankų nedidelį lagaminą. Mergina įsikibo į karininko parankę ir abu nu-skubėjo peronu. Tiesa, Martynas dar sugavo Karolinos žvilgsnį, mestą į vagono langą. Savaip kviečiantį, gundantį, šiltą žvilgsnį. Jų akys susitiko ir kurį laiką jie šypsodami žiūrėjo vienas į kitą.
Martynas iš traukinio vagono išlipo paskutinis. Užvertęs gal-vą nužvelgė aukštai kybančias apvalaus stiklinio perono stogo konstrukcijas, saugančias keleivius nuo darganoto oro ir vasaros karščio. Pro laiko dulkių apneštus stiklus skverbėsi blausūs saulės spinduliai. Aplink į visas puses zujo skubantys keleiviai. Marty¬nas, negalėdamas pamiršti pažinties su gražiąja Karolina, jos siun¬čiamų paslaptingų gundančių žvilgsnių ir apniktas abejonių dėl draugiško jos bendravimo su pasitikusiu karininku, nenoriai, ap-sunkusiomis, lyg švininėmis kojomis patraukė į geležinkelio stotį, kad laiku suspėtų išvykti į Krantą.
Grįžęs į Nidą, į Engeldės svečių namus, Martynas iškart pastebėjo nemažas čia įvykusias permainas. Į akis pirmiausia krito šeiminin¬kės Vilhelminos atsainumas ir abejingumas vis labiau senstančiam Ansui. Iki tol Vilhelmina gal dar ir turėjo viltį, kad Ansas jai kada nors pasipirš. Bet abu vyresnieji jos sūnūs Karlas ir Hermanas tai nujautė ir griežtai priešinosi motinos norams. Jie seniai nemėgo šlubio Anso. Nemėgo už jo atvirumą ir drąsą, kurią šis rodydavo, nes puikiausiai matė, kokie tie jaunuoliai tingūs, apsileidę ir ne¬pagarbūs su savo motina. Visa tai Ansas suvokė ir nenorėjo savo