Knyga

Naujos ir geros knygos. Akcijos ir naujienos iš knygynų

Tag Archives: lietuviška

Paskutine kadencija. Prezidento dienoraščiai

Knyga: Paskutine kadencija. Prezidento dienoraščiai [Pirkti internetu]
Autorius: Valdas Adamkus
Leidykla: Tyto alba

Dešimt metų (1998–2003 ir 2004–2009 m.) šaliai vadovavusio prezidento Valdo Adamkaus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.

Prezidentas V. Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs prezidentu. Dienoraščiuose gausu net politologams nežinomų faktų. Šie užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos.

Prezidentas ne vien detaliai aprašo įvykius, bet ir juos atvirai vertina, komentuoja, pateikia politikų portretų. Dienoraščių puslapiams jis patiki net ir savo išgyvenimus.

Šioje knygoje dienoraščiai papildyti V. Adamkaus pastabomis ir mintimis, kilusiomis jam sklaidant savo paskutinės kadencijos užrašus. Taip iš asmeninių prezidento įžvalgų ir minčių susidėlioja Lietuvos politinio gyvenimo panorama.

Tai kelionė drauge su prezidentu V. Adamkumi per laiką ir įvykius.

Knygos Paskutine kadencija. Prezidento dienoraščiai ištrauka

Ieškoti atsakymo į klausimą, kiek politikai ir valdžios vyrai prisideda prie savo šalies sėkmės, — nelengva užduotis. Viena vertus, vyksta tam tikri istoriniai procesai, veikia galingos tarptautinės jėgos ir įtakos, dirba nesuskaičiuojama armija valdininkų ir diplomatų, savo funkcijas atlieka institucijos, žiniasklaida, mokslininkai ir ekspertai. Kita vertus, turime politiką, konkretų asmenį, kuris, nors ir nepaprastai talentingas, dažnai yra varžomas savo pareigų ir kovoje iš tikrųjų nedaug ką gali ir reiškia. Bet ar iš tiesų jis reiškia nedaug? Kaip pats asmeniškai įsitikinau, vadovavimas, aktyvumas ir pavyzdys gali daryti stebuklus ir šalyje, ir tarptautinėje arenoje. Lyderiai sugeba mobilizuoti, skatinti iniciatyvą, paakinti ir įkvėpti veiksmams. Jie gali sustiprinti savo tautiečių pastangas, o palaikydami asmeninius santykius užsienyje su įtakingais žmonėmis, neabejotinai vaisingai prisideda prie savo šalies siekių įgyvendinimo.
Manau, kad tokio lyderio pavyzdys buvo Prezidentas Valdas Adamkus. Puikiai prisimenu mūsų pirmą susitikimą 1998 metų vasario mėnesį, surengtą minint Lietuvos nepriklausomybės 80—metį. Jau tada išrinktasis Prezidentas paliko man stiprų ir gerą įspūdį. Nors mus skiria ištisa karta — Valdas Adamkus yra už mane gerokai vyresnis, — išėjau po mūsų susitikimo jausdamas ne tik didelę pagarbą šiam žmogui, bet ir įsitikinęs, kad Lietuva tobulai pasirinko. Žinojau, kad šis žmogus gali būti įrašytas didelėmis raidėmis į Lietuvos istoriją kaip valdžios vyras, sėkmingai sutelksiantis savo šalį, nuvesiantis ją į NATO ir Europos Sąjungą. Nesuklydau. Jo sėkmė buvo juo sunkiau pasiekiama, nes jis kilęs iš šalies, kurios gyventojų skaičius nėra didžiausias Europoje. Kaip valstybės, turinčios kone 40 milijonų gyventojų, Prezidentas, žinojau, kad dideli skaičiai ir statistika dažnai gerokai pagelbėja.
Prezidentas Adamkus tolesniais metais tapo žymiu politiku — taip pat ir Europos arenoje, — o man buvo svarbiausia, kad jis puikus žmogus, su kuriuo mane netrukus susiejo tikra ir nuoširdi draugystė.
Kad Valdas — Skaityti toliau →

Ateinu su šaukštu

Knyga: Ateinu su šaukštu
Autorius: Juozas Erlickas
Leidykla: Tyto alba

Juozas Erlickas ateina su šaukštu

„Ateinu su šaukštu“ – nauja Nacionalinės premijos laureato Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis.
Solidų veikalą sudaro net 11 knygų, laiko ribos – nuo 30 000 000 m. pr. Kr. („Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais…“) iki 30 000 000 m. po Kr. („Ir aš regiu, kaip visi lietuviai tampa laimingi…“). Autorius fiksuoja ne tik realius istorinius įvykius, bet ir lietuvio dvasios perversmus ir nelyg biblinis pranašas skelbia amžinąsias tiesas.

Naktį dūlinu tamsia gatve…
Staiga prišoka toks žmogelis ir rodo man peilį…
Parodau jam šaukštą ir nueinu.

Juozas Erlickas

Kai šalia teta Beta

Knyga: Kai šalia teta Beta
Autorius: Bernadeta Lukošiūtė
Leidykla: Tyto alba

Tyto alba išleido knygą vaikams, o ir tėvams beigi seneliams. Knygą „Kai šalia Teta Beta“ parašė Bernadeta Lukošiūtė (tikriausiai atsimenate LTV laidą „Labanakt, vaikučiai“ ir jos vedėją Tetą Betą?). Šiuo metu B. Lukošiūtė veda laidą Lietuvos radijuje „Tetos Betos viktorina“. Knyga gausiai iliustruota, pažintinė, kupina smagumo ir išminties.

Sveikas, mielas mano bičiuli,
papasakosiu tau, koks augalas slepia nykštukų lobius, kuo pavirto žemėn nukritusios dvi ryškiausios
žvaigždės, kaip sužinojau, kad yra paukščių, kurie – tik pamanyk – atskrenda pas mus žiemoti. Visus
šiuos pasakojimus po trupinėlį surinkau iš įvairių knygų savo viktorinai. Dabar štai pasakoju tau,
nes labai noriu, kad pažintum tuos, kurie šalia, kad pamiltum ir saugotum.

Nuoširdžiai – Teta Beta

Bernadeta Lukošiūtė – radijo ir televizijos laidų vedėja, diktorė. Daugeliui ji geriau žinoma kaip Teta Beta iš Lietuvos radijo laidos „Tetos Betos viktorina“ ir kadaise labai populiarios televizijos laidos „Labanakt, vaikučiai“.
Knygoje „Kai šalia Teta Beta“ rasite daug įdomių istorijų apie augalus, paukščius, žvėris. Nuotaikingi Tetos Betos pasakojimai paskatins domėtis supančiu pasauliu ir jį tyrinėti.

Elektra

Knyga: Elektra
Autorius: Mečys Laurinkus
Leidykla: Baltos lankos

Ugnis ir peilis. Ryžtas ir pasiaukojimas. Tamsiu Lietuvos pokario laikotarpiu įsižiebia neįtikėtinų gebėjimų turinčios azerbaidžanietės merginos, ugnies garbintojo dukters, meilė lietuvių partizanui. „Peilis – tai muzikos instrumentas, juo reikia groti kasdien‚, – mokė merginą tėvas. Ir ji puikiai įsidėmėjo šiuos žodžius… Be garso krinta suomiškos “finkės‚ pakirsti priešai, o meilės ugnis prikelia iš numirusiųjų mylimąjį.
Ši knyga – apie žmogaus pasipriešinimą gyvenimo aplinkybėms, kurias dažnai vadiname likimu. Tai netikėtas, stereotipus griaunantis požiūris į Lietuvos praeitį.
Mečys Laurinkus gimė 1951 m. gegužės 22 d. Klaipėdoje. Iki 1954 m. kaip tremtinys gyveno Komijos ATSR, Intoje, vaikų namuose. Tuo metu jo motina kalėjo Intos lageryje. Senelių rūpesčiu anksčiau už motiną grįžo į Lietuvą. Vėliau parvyko ir motina. Nuo 1965 studijavo techninius ir humanitarinius mokslus Vilniuje. 1978 m. Vilniaus universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Nuo 1983 m. pradėjo dirbti Lietuvos MA Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbiu. Vėliau tapo Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos nariu, signataru, Seimo nariu, VSD vadovu, diplomatu.

Lietuvos fotografija: 1990-2010

Knyga: Lietuvos fotografija: 1990-2010
Autorius: Agnė Narušytė
Leidykla: Baltos lankos

Per 20 nepriklausomybės metų fotografija tapo pagrindine menininkų raiškos priemone. Amžiaus pabaigoje įsigalėjo skaitmeninė fotografija. Lengvai padaroma ir greitai perduodama ji pasklido po visas gyvenimo sritis – tapo komunikacijos priemone, konkuruojančia su kalba. Kokia meninės fotografijos vieta skaitmenizuotame fotografijos pasaulyje, kalbama knygoje Lietuvos fotografija: 1990–2010. Agnė Narušytė apžvelgia svarbiausius procesus, įvykusius Lietuvos fotografijoje per 20 atkurtos nepriklausomybės metų. Autorė atskleidžia pagrindinius fotografijos meno pokyčius, analizuoja tokius reiškinius kaip atminties diskursas, absurdo vaizdavimas, konceptualioji fotografija, pinhole atgimimas ir kt. Knygoje aptariamos 20 metų vis dar aktualios fotografijos temos: tapatybės ženklų paieškos peizaže, miestovaizdyje, portrete, socialinių procesų dokumentacija, lyčių problematikos tyrimas fotografuojant kūną, nuobodulio estetika.
Rašydama knygą autorė rėmėsi patirtimi, įgyta lankantis parodose, rašant kritikos straipsnius, kalbantis su fotografais, kartu su jais kuruojant parodas ir sudarant knygas. Čia fotografija nagrinėjama kaip meninis tekstas, kurį įdomu skaityti ir, kaip teigia A. Narušytė, „kažką supratus, papasakoti kitiems‚.
„20 nepriklausomybės metų‚ – tai knygų serija, skirta svarbiausiems procesams, įvykusiems Lietuvoje per nepriklausomybės 20-metį, apžvelgti

Eilėraščiai, rašyti anatomijos pamokoje

Knyga: Eilėraščiai, rašyti anatomijos pamokoje
Autorius: Algis Skačkauskas
Leidykla: Baltos lankos

Algis Skačkauskas (1955–2009) – tapytojas, poetas, pedagogas. Gimė Pranapolio kaime, Prienų rajone. 1983 m. baigė tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute. Nuo 1982 m. pradėjo dalyvauti parodose, surengė per 20 personalinių parodų. Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys, priklausė dailininkų grupei „24‚. Dėstė Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje bei Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Eilėraščius pradėjo kurti anksti, jų yra skelbęs periodinėje spaudoje, buvo surengęs kelis poezijos vakarus. Ši knyga yra pirmoji A. Skačkausko eilėraščių rinktinė.
Algio Skačkausko poezijos dvasia pakužda rašyti kaip nepriimta: prilyginti jį ežerui, negrąžinančiam kūnų, skelbti žemės dvasių valdomos amžinosios Lietuvos atstovu užnuodytame svetimame Vilniuje? Ar kad, pavyzdžiui, žmogus metų metais kapstėsi iš stangių aliejinės tapybos raistų, ir štai?.. O gal verčiau imt ir įmint mįslę, kas ten gyvesnė – prie konservų stiklainio sienelės prispausta juodaakė krevetė ar jos akiratin patekusi prekybos centran pasišildyti atklydusi studenčiukė?
Pranas Morkus

Lalagė

Knyga: Lalagė
Autorius: Andrius Jakučiūnas
Leidykla: Tyto alba

Andrius Jakučiūnas – žinomas jaunosios kartos prozininkas. Gimė 1976 metais Vilniuje, VU baigė klasikinės filologijos studijas. Debiutavo novelių knyga „Sokrato gyvenimas arba mirtis“ (1999). Romanai „Servijaus Galo užrašai“ (2005), „Tėvynė“ (2007) ir skaitytojų, ir literatūrologų įvertinti kaip vienos ryškiausių pastarojo laiko knygų.
„Lalagė“ – ketvirtoji jo knyga. Šis apsakymų rinkinys, autoriaus vadinamas apsakymų vainiku, – tai subtilus mėginimas atskleisti kūrybos radimosi procesą. Apsakymus vienija bendras herojus ir jo beviltiškos pastangos suderinti savo emocinį, intelektinį turinį su siužeto, kurio dalis jis yra, tėkme. Nors paviršiniame sluoksnyje skleidžiasi archetipinio meilės trikampio aistros, knyga iš esmės gvildena šiuolaikinio literatūros kūrinio gimimo ir recepcijos problemas, mat bevardis pagrindinis veikėjas sugeba peržengti savo personažo ribas.

Kažin ar skaitytojas pradžiugs sužinojęs, kad tuoj bus mestas į kūrinio vidurį, nepasiūlius nei gelbėjimo rato, nei aiškaus horizonto, vis dėlto jis, tariamai suklaidintas, turėtų žinoti, kad autorius, palikęs jį vieną kapstytis simboliniame rate, siekia ne sugluminti, sugėdinti ar palaužti, bet veikiau padėti nepasiklysti. Pasiūlius pasitikti pradžią, jau apšilus kojas pabaigoje, skaitytojui suteikiama – kaip viliuosi – puiki galimybė išgyventi patį kūrybos procesą, kuriame ankstyvieji, naivesnieji tekstai buvo dailinami, gražinami ar net perrašomi ir todėl galiausiai tapo vėlesniais už paskiausiuosius. Štai kodėl norisi tikėt, kad kūrinys atskleidžia ne tik herojų pastangas ieškoti savęs skurdžiose perkeltinėse prasmėse ir metaforų banalybėje, žodžių atsitiktinumuose išplukdant jiems būtinybę atsižvelgti į tai, kaip jie yra pasakyti ir – sic! – kas jais sakoma, bet ir mano paties – gal ir mūsų visų – siekį tarsi pastverti save už pakarpos ir ironiškai išsišiepti tiesiai sau į veidą.

Andrius Jakučiūnas

Knygos “Lalagė” ištrauka
9 | Nuogas
Ūmai susigniaužus plaučiams, neartikuliuotai surikęs į orą, ir abstrakčioje namų esmėje, bet gal ir popieriuj, kurį rado padėtą prie lovos, išsyk kažkas krustelėję, tapę kūniškai nekantru, tarsi kas nors kur nors įžūliai būtų laukęs riksmo tęsinio, išrėkęs, nes užgniaužtas riksmas, jis ne daugiau buvo burnoje negu likusiame kūne ar kaip šviesa lempoje, būtų skambėjęs banaliau už paleistą, o taip pat, kad garse paslėptų ką nors labai svarbaus — ir pats dar nenutuokęs ką — tai galbūt išduos, kad tos nekantros, kurios iliuziją namų ertmėse sukurs rėkdamas, jam galbūt reikia kaip fizinio kūno. (Akyse šmėstelėjęs ir tarnės pavidalas, bet ne taip įtikinamai, kad neabejotų pagalvojęs būtent apie ją, veikiau tai buvus mintis apie tarnišką uolumą, kurią pažadino klusniai į riksmą ataidėjusi tuštuma, ne apie tarnės kūną, šį, tiesa, kartais mintyse čiupinėdavo, tik niekada taip aistringai, kad dėl jo pamestų galvą.) Skaityti toliau →

Gamink su manimi

Knyga: Gamink su manimi [Pirkti internetu]
Leidykla: Žmonių leidybos grupė/Laisvos valandos

Žurnalo “Žmonės” kiekvienam savo numeryje yra įdėtas vieno ar kelių žinomesnių Lietuvos žmonių receptai. Tai visus juos dabar surinko į vieną vietą ir išleido kaip knygą. Ir dar už tokią visai nemažą kainą

Mėgiamiausi garsių žmonių receptai

Žinomi Lietuvos žmonės pasirišo prijuostes ir stojo prie vyryklių. Virė sriubas, kepė žuvis, troškino žvėrieną, minkė pyragams tešlą… Mėgiamiausių jų valgių receptai sugulė į spalvotą ir žaismingą knygą, kurioje kiekvienas ras, kuo praturtinti ir savo virtuvės repertuarą. Visi receptai per keletą pastarųjų metų buvo spausdinti populiariame žurnale „Žmonės“ ir sulaukė didelio skaitytojų dėmesio.

Klajūno užrašai. Gruzija

Knyga: Klajūno užrašai. Gruzija
Autoriai: Marius Abramavičius Neboisia
Leidykla: Alma littera

Marius Abramavičius knygoje „Klajūno užrašai“ pasakoja apie Gruziją – valstybę pietų Kaukaze, rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, nuolat viliojančią keliautojus. Vieni dega smalsumu išvysti Kutaisio miestą, į kurį mitologiniai graikų didvyriai argonautai vedami Jasono keliavo ieškoti Aukso vilnos, kitus traukia paslaptingas Vardzios vienuolynas, XII amžiuje olose įkurtas legendinės karalienės Tamaros.

Knygos autorius Gruziją išmaišė skersai išilgai ir toli gražu ne turistų išmintais takais. Skvarbus fotografo žvilgsnis ir jautri dailininko siela padėjo pamatyti tai, kas ne kiekvienam, besilankančiam Gruzijoje, krenta į akis. Galbūt ir skaitytojai šioje knygoje iš naujo atras šalį, kurioje auga Troškimų medžiai.

…Paravanis – didžiausias Gruzijos ežeras, plytintis aukštikalnėse, – net vasarą neatrodo jaukus. Visokiais keliais teko važinėti, bet šitas – nuo Ninotsmindos vedantis link Radionovkos, – tiesiog nepralenkiamai nepakartojamas…

Tamsoje ieškom namo, kur gyvena žmogus, turintis raktą nuo stovyklavietės namelių. Aplink visi jau miega, tik šunys loja. Oho, stovyklavietė – tai meteorologinė stotis. Įsikūrusi aukštai kalnuose, ant ežero kranto. Pievoj tikros patrankos sustatytos, į lietaus debesis šaudyti paruoštos. Kai kurių namelių durys užrakintos, kai kurių kambarių langai išdužę, kiti tebėra įstiklinti. Ak, koks džiaugsmas, nes dabar naktis ir lyja čia, 2000 metrų virš jūros lygio.

Duris atidaręs vietinis meteorologas sako:

– Šioj Gruzijos vietoj iškrenta mažiausiai kritulių, tai pašaudom į debesis, kad nepralėktų nepaliję.

O lietus pila, nesiliauja. Man net sunku patikėti, kad būna ir kitaip.

Rytas išaušta ūkanotas. Šalta dulksna krinta ant veido. Plyti atšiauriai didingas ežeras. Tolumoje sniegu spindi Didi Abuli viršukalnė. Ir kelias, ir geležinkelis čia atrodo taip, lyg būtų nutiesti Marse…

Knygos “Klajūno užrašai. Gruzija” ištrauka:

Būna, kad apimtas azarto skrendu virš pasaulio, vis už jo kampo pasižvalgydamas.
Turinys
I. Gruzijos sostinė Tbilisis Kur sukiojasi permainų vėjai
11 „Šemdegi sadguri“ — kita stotelė
13 Lietaus miestas. Žaibai virš Tbilisio
19 Senamiestis. Pro spalvotus vitražo stiklus…
25 Bažnyčios. Religiniai subtilumai, vyriški ir moteriški
31 Tbilisio žiburiai. Šviesų jūra ir pomidorai patamsyje
33 Tbilisio pastatai. Armatūrų architektūra
37 Tbilisio gatvės. Kad kojomis kelią jaustum
43 Transportas. Požemio karalystė ir pėsčiųjų nepatogumai
51 Nepriklausomybės kaina. Keisti susitikimai
59 Menas. Lavinimasis laisve
75 Valdiškos įstaigos. Bus, tikrai bus…
81 Tbilisio žmonės. Dryžuotos, taškuotos, gėlėtos merginos
91 Valgiai ir gėrimai. Močiučių prekybos ypatumai
95 Pirkiniai. Naktinė nostalgija
II. Gruzijos regionai Ir serpantinais, ir siūbuojančiais tiltais
101 Tbilisio pašonėje. Žirgais aplink šventyklą
107 Kachetija. Tvirtovės pievų apsupty
121 Gruzinų karo kelias. Pėstute į laimę
129 Chevsurija. Delfų orakulo tradicijos
163 Žemutinė Kartlija. Tik prieš 1 700 000 metų
175 Garikula. Vėjų aitvarai
183 Kelias Tbilisis—Kutaisis—Batumis. Vienintelis tikrasis…
187 Geležinkeliu Tbilisis—Batumis. Dieną ir naktį, šviesoj ir tamsoj
189 Imeretija. Aukso vilnos beieškant
193 Rača. Tostais išpuošti kaimai
201 Chašuris, Boržomis, Abastumanis. Slėniais—tarpekliais
205 Samtskchė. Užgesusių ugnikalnių apylinkėmis
207 Džavachetija. Negi niekada nematei Vardzios?
211 Mingrelija. Varpai angelams iškviesti
215 Svanetija. Ledų kruša ir debesys po kojom
237 Kelias Batumis—Abastumanis. Nuostabus vargas
239 Adžarija. Batumio katės
261 Gonis ir Sarpis. Timūro rojaus sode netoli Turkijos sienos
281 Gurija. Mielas užkampis, menantis klestėjimo laikus
287 Žodynėlis

Mano mamai Nijolei

Gruzijos sostinė Tbilisis
Kur sukiojasi permainų vėjai
 
Šemdegi sadguri — kita stotelė
Nuostabūs žali kiparisai kopia į kalną, o šikšnosparniai nakties danguje tyliai siuvinėja tamsos raštus.
Pats vidudienis. Sustoju prie durų saulės atokaitoje.
Skambinu, skambinu, laukiu, laukiu. Jaučiu, dar akimirka — ir ištirpsiu.
Vilkšunis, pasirėmęs priekinėm letenom, laka gaivų vandenį iš fontanėlio. Laka, laka, laka…
TAMSA PRAPLYŠTA IR PLYKSTELI ŽIBURIAI. Jų daugėja ir netrukus prisipildo visas slėnis, apsuptas į dangų kylančių kalnų. Didžiulė bažnyčia ir blyksintis televizijos bokštas. Miestas, kurio nesumaišysi su jokiu kitu, net ir apgraibomis skrisdamas tamsoje. Lėktuvas apsuka ratą ir ima leistis staigiau, mirguliuojančios šviesos artėja, sklinda į puses visas. Kaip visada naktis, kaip visada tamsi. Laineris iš Vakarų lyg nakties paukštis leidžiasi į Pietų krašto pievą.
Juokdamasis dainuoju dėkingumo odę, pagaliau čia sugrįžęs.
O kadaise, pirmą kartą, į Tbilisį atvykau traukiniu. Pats pirmasis klausimas iš naktinio traukinio išlipus milžiniškoje nejaukioje geležinkelio stotyje: kas laukia manęs ten, už tamsių požeminių tunelių, kokie žmonės gyvena šiame mieste? Skambinu draugams, gaunu savo maršruto dėlionę: susirask metro ir važiuok iki Achmeteli stotelės.
Metro randu nesunkiai, bet prietemoje skendinčiame vagone — jokių schemų ir užrašų man suprantamomis raidėmis (praėjus trejiems metams — lygiai tas pats, užrašų lotyniškomis raidėmis neatsirado). Sėduosi į metro ir dairydamasis žiūriu ir klausausi.
Požeminis gyvenimas — tai abejingi, pavargę, susirūpinę veidai, žvelgiantys priešais save, į save, į niekur. Visas vagonas pilnas mieguistų žmonių, rytui brėkštant vidiniu žvilgsniu stebinčių savo gyvenimo paveikslus.
Garsiakalbis vis vardija stoteles, ir aš imu įsiklausyti į garsų sąskambius. Karebi iketeba — durys užsidaro, šemdegi sadguri — kita stotelė…
Išlipu paskutinėje stotelėje. Šita — mano. Dabar reikia nusigauti aukštyn, į šviesą.
Mane pasitinka gaudžiantis turgaus amfiteatras. Ant nusidriekusių į visas puses laiptų — prekeivių eilės: slyvos, pomidorai, šlepetės, kojinės, cigaretės, žiebtuvėliai, gėlės. Viskas, ko tau gali prireikti, — čia pat, po ranka. Visko čia daug, nieko netrūksta, gal tik tuščios erdvės.
2007—ieji. Miestas alsuoja nekalta atsigaunančia nepriklausomybe — nežinomybe. Pasibaigus Eduardo Ševardnadzės stagnaciniam valdymo laikotarpiui, gyvenimas keičiasi neįtikėtinai greitai ir niekas nenujaučia artėjančių kataklizmų. Saulė iš dangaus skliauto viską aplinkui nutvieskia vienodai ryškiai, nė vieno neišskirdama. Gruzijos gyventojams ateities horizonte regisi vien džiugios perspektyvos: tuoj įstosim į NATO, tuoj tapsim civilizuota Europos valstybe, tuoj gyvensim geriau. Tik neaišku, kada tas „tuoj“ ateis, ką reiškia tas „geriau“ Skaityti toliau →

Lietuva. 101 legendinė vieta

Knyga: Lietuva. 101 legendinė vieta
Autoriai: Vykintas Vaitkevičius, Daiva Vaitkevičienė
Leidykla: Alma littera

Neįtikėtina, bet Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 150 000 legendų, kurios galbūt lydėjo kiekvieną kampelį: kalnus, laukus, daubas, ežerus, upes, pelkes, medžius, akmenis, kelius, tiltus, kaimus, miestus ir kt. Ši knyga – pirmoji ir bene vienintelė, kurios puslapiai mirga nuo iš kartos į kartą perduodamų pasakojimų, piešinių ir žemėlapių, išsamių legendinių vietų aprašymų ir jų nuotraukų.
Patraukliai parašytoje knygoje kalbama apie senuosius tautos mitus, lietuvių šventes ir apeigas, istorinius įvykius ir asmenybes. Kiekvienos legendos turinys atskleidžiamas intriguojamai atveriant geografijos, archeologijos, istorijos, kalbos ir tautosakos sluoksnius. Kiekvienoje legendoje minima konkreti, tiksliai lokalizuota geografinė vieta: piliakalnis, akmuo, medis, šaltinis, gyvenvietė ar statinys, iš visų Lietuvos etnografinių regionų.

Kruopščiai parinktos, aukščiausios kokybės iliustracijos patenkins ir reikliausią skaitytoją – knygos tekstą papildo fotografijos, žemėlapiai, ortofotografijos, schemos, piešiniai ir net melodijos! Naudojimąsi knyga palengvina vietų ir temų rodyklės, rečiau vartojamų sąvokų žodynėlis, o literatūros sąrašas leis skaitytojams patiems plėsti akiratį studijuojant šaltinius, kuriais rėmėsi knygos autoriai.

Pasinerkite į paslaptingas istorijas apie milžinų supiltus kalnus, laumių įspaustas pėdas ir raganų burtus. Drauge su knyga leiskitės ieškoti velnio pamestų akmenų ir kiškių bažnyčių, paslėptų lobių ir požeminių tunelių. Sužinokite, kurie ežerai reikalauja aukų, kur klaidžioja mirusiųjų vėles ir žaliuoja kraujuojantys medžiai. Naujai pažvelkite į Šventaragio laidotuves ir Vytauto kalną, kaimo žiniuonius, pradingusias šventoves ir apeigas, ilgainiui virtusias papročiais. Jums prieš akis atsivers ne tik maži ir dideli stebuklai, bet ir legendomis tapusių žmonių gyvenimai.

Visos knygoje pristatomos legendos liudija Lietuvos kultūrą, jos praeitį ir dabartį. Autoriai kaskart sugrįžta prie lietuviškumo temos, panaudodami tam mažai arba iki šiol visai nežinomus, neįkainuojamus tautos turtus – iš kartos į kartą perduodamas legendas.