Kruvinasis mafijos maršrutas

Knyga: Kruvinasis mafijos maršrutas [Pirkti internetu]
Autorius: Dalius Dargis
Leidykla: UAB Balsas.lt leidiniai

1990-ieji buvo toks dešimtmetis, kai Kaune niekas nenorėjo mokytis ar sąžiningai dirbti juodų darbų. Visi vaikinai norėjo ir tapo gangsteriais, o žavios moterys svajojo ir pasirinko manekenės karjerą ir turtingą gyvenimą užsienyje. 2011 metais jiems visiems toks gyvenimo būdas atnešė tik nelaimes: mafijos veikėjai seniai guli kapuose, sėdi kalėjimuose arba teismuose laukia atpildo už senus nusikaltimus, o visos anų laikų manekenės dirba prostitutėmis užsienyje, kur kasnakt prisišniaukusios „kokos“ aptarnauja žilagalvius turčius…

Daktarų smogikas, paskutinėje gaujos byloje liudijęs prieš buvusius bendrus.

Naujokė

Knyga: Naujokė
Autorius: Saulius Žukas
Leidykla: Baltos Lankos

„Aš – Mija Marija.
Nuo rudens būsiu naujokė 2B klasėje.
Šiek tiek nedrąsu, bet, tikiuosi, greit susirasiu draugų.“

Kaip Mijai Marijai sekėsi naujoje klasėje? Kodėl vaikai bandė iš jos šaipytis? Kas galiausiai tapo geriausiais mergaitės draugais?

Nedidelės apimties, spalvingai iliustruotos lietuvių autorių knygelės, sudarančios seriją „Ką skaitai?“, specialiai sukurtos 7–11 metų vaikams. Jos padės ugdyti ir tobulinti pradinukų skaitymo įgūdžius, kaskart sudomins nauja aktualia tema.

Lėlė

Knyga: Lėlė <Pirkti internetu>
Autorė: Nomeda Marčėnaitė
Leidykla: Tyto alba

Tyto alba išleido naują Nomedos knygą – ji graži ir protinga, kaip ir jos autorė.:) Paskelbkite plačiai.

Vieną dieną mano gyvenime atsirado mergaitė. Lyg iš niekur. Bet ne be reikalo, matyt. Dar visai mažutė. Liūdnokų akių, niekaip neišsirenkanti sau vardo. Tik ilgainiui supratau, kad mes susitikome ne atsitiktinai. Porą mėnesių sekiau jai įkandin. Kad pamatyčiau, jog už kiekvieno kampo vis dar slapstosi stebuklai, maži dalykai gali būti dideli, kaip ir maži žmonės išmintingi, o daiktai kartais gyvesni ir už gyvuosius. Esu jai dėkinga, kad nevengė manęs ir sakė tik tiesą.
Mergaitei reikėjo Lėlė, kad jos pasaulis nušvistų. O man reikėjo mergaitės. Gal ir tau vertėtų su ja susidraugauti.
NOMEDA

Mergaitė dairėsi, bandė kilnoti šalia esančius daiktus, net senos komodos stalčius patikrino, bet lėlės kūno niekur nesimatė. Gal močiutė žinos.
Na tikrai, su šita lėle, tiksliau, su jos galva, iškart viskas buvo kitaip. Juodvi patiko viena kitai. Aš neturiu mamos, o tu pametei savo kūną. Mes galėtume susidraugauti. Mes abi vienišos. Lėlė negalėjo jaustis kitaip. Jos buvo reikalingos viena kitai.

* * *

Būna, kad garsai gyvena vieni, jiems net nereikia žmonių. Ant aukšto gyvena daiktai, o bažnyčioje garsai.
Mat kaip, yra dalykų, kurie nesikeičia. Kai paskutinįsyk buvau bažnyčioje, man irgi pasirodė, kad ji ne žmonių.
– Močiute, čia tikrai negyvena Dievas, čia gyvena garsai.
– O varge, ko tu taip šauki? Klaupkis ant kelių.
Močiutė turi dar vieną balsą, kuriuo šneka bažnyčioje. Jis man nepatinka.
– Aš nešaukiu, bet mano balsas šaukia.
– Tai aidas, vaikeli.
Mergaitė niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele ir niekada nematė, kad kas nors bučiuotų dėdei ranką, bet močiutė pabučiavo.
– Kas yra aidas, dėde?
– Pažvelk į viršų, matai tuos skliautus, kai tu ką nors pasakai, tas garsas pakyla aukštyn, tada atsimuša į skliautą ir vėl sugrįžta. Todėl ir skamba taip stipriai.
– Ačiū, kunige, ačiū…
– Ar tavo vardas Kunigas?
– O varge!
– Ne, mano vardas Jonas. O kuo tu vardu?
– Mano vardas Marija.
– Labai gražus vardas, labai gražus… O kuo ji vardu?
– Ji – Lėlė.
Pagaliau vėl vasara, vėl čiulba paukščiai, švelniai kutena vėjelis, nešiodamas gėlynų, medžių ir tvenkinių kvapus. Ore plevena pažadas. Matai, viskas bus gerai.
– Kodėl pamelavai kunigui, kad tavo vardas Marija?
– Nemelavau. Bažnyčioje prie tos gražios mamos su vaiku buvo taip parašyta. Todėl ir pasakiau.
– Vaikeli vaikeli, kokia gėda. Tai ne mama, tai Dievo motina ir ne vaikas ten, bet Jėzus, Dievo sūnus. Ir kunigui negalima sakyti „tu“. Nesuprantu, kaip mama tave auklėja, kad taip nieko neišmanai.
Aš ne Vaikelis, aš Marija.

Nomeda Marčėnaitė – dailininkė keramikė, nuo 1990 metų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Televizijos laidų vedėja, labdaros projektų organizatorė. „Lėlė“ – pirmoji jos knyga vaikams. Tai istorija apie mergaitę, kuri mamai išvykus dirbti į Airiją gyvena pas savo močiutę kaime. Geriausia jos draugė – Lėlė. Suradusi ant aukšto porcelianinę lėlės galvą, iš tuščio drobinio maišelio padarė jai kūną, ir nuo tada juodvi kartu tyrinėja aplinkinį pasaulį, kartu sulaukia grįžtant mamos. Knyga iliustruota autorės.

Knyga “Lėlė” ištrauka:

Kartą gyveno mergaitė, o gal ir dabar dar gyvena. Kas rytą prabudusi ji sugalvodavo sau naują vardą, todėl, jei norėčiau pasakyti, kuo buvo vardu, turėčiau prirašyti jų penkis, o gal dešimt lapų, ir nieko apie tai, kas iš tiesų nutiko. Kodėl ji taip elgėsi? Kada nors būtinai paklausiu, tik spėju, kad vakare užmigdavo viena mergaitė, o iš ryto prabusdavo jau kita. Bet metų ji buvo penkerių. Beveik. Tą visi žinojo.
Vieną rytą, kai dar net nebuvo spėjusi susigalvoti vardo, ją išvežė į kaimą.
Taip ir pasakė: „Vaiva, važiuojame į kaimą“ Paprastai taip į ją kreipdavosi mama, nes kadaise nusprendė, kad šis vardas dukrai tinka labiausiai. Bet juk ne.
Tačiau važiuoti ji niekur nenorėjo. Dar nebuvo sutvarkiusi reikalų — nepatikrino skylutės sienoje, nenupiešė nė vieno piešinio ant aprasojusio virtuvės lango, net nespėjo paskirstyti vaidmenų plaukų segtukams.
Ji pyko, bet mama to nepastebėjo, tik pasvėrė puošniąją—bjauriąją suknelę ant lovos galo, kitus drabužius sumetė į didelę kuprinę ir vis ragino: „Skubėk, Vaivute, skubėk“ Neskubėsiu.
Kaimas buvo labai toli, o močiutė dvelkė nepažįstamu kvapu ir su ja šnekėjo taip, lyg pati būtų ketverių. Kalbėjimui su mama ji turėjo kitą balsą. Airija — tokį vardą šiandien pasirinko mergaitė — nutarė stebėti močiutę — gal ji prašneks dar kokiu keistu balsu.
— Vaivute, vaikeli tu mano, nabagėle tu mano, tai gyvensim mudvi dabar vienos vienutėlės, — taip ir yra, tai dar vienas jos balsų.
— Aš ne Vaiva ir ne Nabagėlė. Mano vardas Airija.
— Taip taip, vaikeli, dabar daug tokių Airijų.
Mama išvažiavo dviem mėnesiams, taip ji nugirdo sakant močiutei, o atsisveikindama pažadėjo tuoj grįžti. Du mėnesiai yra ilgai, o tuoj yra greitai. Pas mane mama grįš netrukus, o pas močiutę — negreit.
Tokia štai įdomi ta mergaitė. Tiek kartų rinkausi sau kitą vardą, bet garsiai apie tai niekam neprasitariau, buvau net pamiršusi, kad toks noras kadaise pleveno mano galvoje. Ji man tai priminė.
— Vaivute! Vaaaiva!
Neatsiliepsiu.
— Kodėl neatsiliepi, kai šaukiu tave?
— Neatsiliepiu, nes ne mane šauki.
— Na ir koks gi tavo vardas šiandien?
— Pelargonija.
— Juk tai gėlė, vaikeli, ta, kur verandoje ant palangės išsikerojusi.
— Žinau, sakei man, bet šiandien mano vardas toks.
— Gerai, Vaivu… Pelargonija, tebūnie. Ar jau valgysi?
— Ne, dar nenoriu.
— Tai gal pienelio nori, štai iš kaimynės parnešiau.
— Ne, aš geriu ne karvės, bet parduotuvės pieną, šitas smirda.
— O Dieve Dieve, niekas tau netinka. Na eik tuomet, paganyk vištas po kiemą.
— Vištų ganyti nereikia, močiute, tik karves gano.
— Aš tik taip, juokais, Pelargonija tu mano.
Močiutė nežino labai daug dalykų ir vardo ji neturi. Vargšiukė.
Iš tiesų tame kaime ne taip jau blogai. Čia netgi labai įdomu. Kiemas didelis, o jame daug įvairiausių daiktų. Kibirų, pintų krepšių, dviračių, virvagalių, visokių keistų rakandų, kurių pavadinimų turbūt niekas net neatsimena, nes močiutės senelis jau numirė, o kitiems tie dalykai nereikalingi. Bet jie guli kieme ir juos galima kilnoti, apžiūrinėti ar nusinešti į kokią slaptą vietą.
Vieną dieną mano gyvenime atsirado mergaitė.
Lyg iš niekur. Bet ne be reikalo, matyt. Dar visai mažutė.
Liūdnokų akių, niekaip neišsirenkanti sau vardo.
Tik ilgainiui supratau, kad mes susitikome neatsitiktinai.
Porą mėnesių sekiau jai įkandin. Kad pamatyčiau, jog už kiekvieno kampo vis dar slapstosi stebuklai, maži dalykai gali būti dideli, kaip ir maži žmonės išmintingi, o daiktai kartais gyvesni ir už gyvuosius.
Esu jai dėkinga, kad nevengė manęs ir sakė tik tiesą.
Mergaitei reikėjo Lėlės, kad jos pasaulis nušvistų.
O man reikėjo mergaitės. Gal ir tau vertėtų su ja susidraugauti.

Mano gyvūnai. My animals

Knyga: Mano gyvūnai. My animals <Užsisakyti internete>
Autorė: Erica Jennings Didžiulis
Leidykla: Alma Littera

“Šios knygelės įkvėpėjai – mano sūnūs. Kadaise ieškojau dvikalbių knygelių, iš kurių mažieji galėtų mokytis skaitydami eilėraštukus. Sužinojusi, kad tokių nėra, nusprendžiau parašyti pati.

Mūsų šeima – dvikalbė. Vaikai nuo gimimo su manimi bendrauja angliškai, o su tėčiu – ispaniškai. Tačiau norėjome, kad jie mokėtų ir savo gimtinės – Lietuvos – kalbą, tad Pranukas nuo šio rugsėjo lanko lietuvišką darželį. Mane stebina, kaip greitai jis mokosi naujos kalbos! Dvikalbių knygelių ispanų ir anglų kalbomis turime nemažai, bet anglų ir lietuvių kalbomis neradau. Tai paskatino imtis kūrybos.

Manau, ši knygelė bus naudinga visiems. Ypač šeimoms, išvykusioms į užsienį ir norinčioms, kad vaikučiai mokytųsi anglų kalbos ir nepamirštų lietuvių. Turėtų patikti ir tiems, kurie namie kalba abiem – anglų ir lietuvių – kalbomis.”

Erica Jennings-Didžiulis

Paukščių stebėjimas

Knyga: Paukščių stebėjimas
Autorius: Remigijus Karpuška
Leidykla: Baltos Lankos

“Šios knygos pagrindinė paskirtis yra padėti tiems, kurie susidomėjo paukščių stebėjimu ir bando žengti pirmuosius, dar netvirtus paukščių stebėtojo žingsnius, lydimus dvejonių, svarstymų ir abejonių. Tai savotiškas elementorius, kuris paaiškins, nuo ko ir kaip reikia pradėti stebėti paukščius, ir padės tolygiai tobulėti. Tai pasiūlymai ir patarimai, kuriuos rašau remdamasis savo asmenine patirtimi ir žiniomis, įgytomis bendraujant su pradedančiaisiais paukščių stebėtojais.

Knyga taip pat bus naudinga mokytojams, organizuojantiems šios krypties užklasinę veiklą, nes iš jos galės pasisemti naujų minčių, o joje pateiktas žinias perteikti besidomintiems vaikams. Į šią knygą nevertėtų numoti ranka ir tiems, kurie laiko save jau pažengusiais paukščių stebėtojais, nes tobulėjimui nėra ribų ir čia tikrai galima rasti jei ne naujos informacijos, tai bent naujų idėjų. Profesionalūs paukščių stebėtojai šią knygą galės rekomenduoti įkyriai klausinėjantiems smalsuoliams. Ir apskritai – ji turėtų būti kiekvienuose namuose, taip pat laisvai prieinama bibliotekose, nes tokio pobūdžio knygų Lietuvoje yra vos keletas, o susidomėjimas mus supančia gamta nuolat auga”.
Remigijus Karpuška

Remigijus Karpuška paukščiais domisi nuo 1991 metų. Yra Lietuvos ornitologų draugijos narys. Autorius dirba su jaunimu, neabejingu aplinkosaugai, pats stebi paukščius ir savo žinias perduoda plačiajai visuomenei.

Protų kovos su Robertu Petrausku. 2-a knyga

Knyga: Protų kovos su Robertu Petrausku. 2-a knyga
Autorius: Robertas Petrauskas
Leidykla: Tyto alba

Antroji knyga-žaidimas „Protų kovos su Robertu Petrausku“ pravers ir tiems, kurie tik sumanė prisijungti prie didžiulio būrio „protų kovų“ virusu užsikrėtusių žaidėjų, ir tiems, kuriems ši neakivaizdinė dvikova su Robertu Petrausku jau virto priemone įdomiai, naudingai ir linksmai praleisti laisvalaikį. Abejingų neliks – juk smalsių protų virusas išplito ir užvaldė net TV eterį.
„Protų kovų“ vedėjas Robertas PETRAUSKAS, garsus sporto žurnalistas, talentingas krepšinio komentatorius, istorikas, parašęs veikalą „Trečiojo Reicho triumfas“, į savo antrąją „kovų“ knygelę sudėjo dar įdomesnių, labiau netikėtų, kartais apgaulingai lengvų, o kartais nelauktai sunkių klausimų. Žaiskite su šeima, draugų būryje ir su kolegomis laisvalaikiu!

Kur yra Kosciuškos kalnas?
Kokio skonio nejaučia katės – rūgštaus, saldaus ar kartaus?
Kiek žmonių dažniausiai dalyvauja oskuliacijoje?
Į kokią šalį rodo kryptis „pro antrą žvaigždę į dešinę ir tiesiai iki ryto“?

Ar teisingai atsakėte į klausimus, sužinosite palaužę galvą, pasivaikščioję atminties labirintais ir… atsivertę atsakymus knygelės gale

Vilniaus pokeris

Knyga: Vilniaus pokeris
Autoriai: Ričardas Gavelis
Leidykla: Tyto alba

Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį.

***

Iš esmės prozininkas privalo dirbti nuobodžiai kaip koks sargas. Minutė po minutės, valanda po valandos (…). Aš esu iš tų žmonių, kurie sako atvirai, kad rašo ne jie. Rašau ne aš, kažkas rašo manimi.
Ričardas Gavelis

Ričardas Gavelis (1950–2002) – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas ir fizikas.
Daugiau nei prieš dvidešimt metų išleistas „Vilniaus pokeris“ sukėlė tikrą sprogimą homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Tai neabejotinai žymiausias Ričardo Gavelio kūrinys. 2009 m. „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV, kur sulaukė pripažinimo ir pateko į 25 geriausių verstinių metų knygų sąrašą. Šis, jau ketvirtasis, leidimas gerokai pasikeitusioje Lietuvoje liudija knygos ilgaamžiškumą ir kviečia iš naujo ją atrasti, perskaityti ir permąstyti.

Ričardas Gavelis – pasaulinio masto rašytojas, tačiau pasaulis, aišku, nieko apie tai nežino… – dar iki „Vilniaus pokerio“ sėkmės JAV rašė vokiečių literatūros kritikas, vertėjas Cornelius Hellis

Gavelis daug kuo panašus į Milaną Kunderą (…), drįsusį ironizuoti ir net su atviru sarkazmu rašyti apie tai, kas daug kam iki šiol atrodo nacionalinės ir europietiškos tapatybės pamatai.

Leonidas Donskis

Juk kiekvienas miestas, be kartografų kruopščiai popieriuje išdėstyto abstraktaus prospektų ir aikščių tinklo, turi savo metafizinį žemėlapį, o R. G. buvo ne tik vienas svarbiausių jo sudarytojų, bet ir neatskiriama to piešinio dalis.
Jurga Ivanauskaitė

Atleisk. Pasmerkta populiarumui

Knyga: Atleisk. Pasmerkta populiarumui
Autorius: Palmira Galkontaitė
Leidykla: Baltos Lankos

Leidykla „Baltos lankos” skaitytojų dėmesiui pristato pirmąją žinomos televizijos žurnalistės, laidų vedėjos Palmiros Galkontaitės knygą „Atleisk. Pasmerkta populiarumui”

–
1999 metų rugsėjo 15-osios, trečiadienio, vakarą nejungiau televizoriaus. Ne tik todėl, kad buvo nepakeliama žiūrėti į save, regis, tokią nerangią, sukaustytą…

Pirmojoje „Atleisk“ laidoje rodytas istorijas žinojau mintinai. Vaikščiojau namuose iš kampo į kampą, vis dirsčiodama į laikrodį ir mintyse regėdama tai, ką tuo metu turėtų matyti žiūrovai.

<...>

Toje pirmojoje <...> istorijoje daug kartų buvo ištartas žodis „atleisk“. Vėliau daugybė motinų, tėvų, brolių ir seserų, kūkčiodami ar sukandę dantis, kad nepratrūktų rauda, kartos jį tūkstančius kartų. Kad delsė, kad pritrūko ryžto pakovoti dėl savo vaiko, kad baimė būti atstumtam, išjuoktam užgožė poreikį tiesiog būti šalia. Ir kas pasakys, jog tai pritempti atsiprašymai? Bet tai buvo pradžia. Pradžia, nulėmusi tai, ką po jos darėme ir tebedarome. Ašis, apie kurią pradėjo suktis mūsų gyvenimas.

Palmira Galkontaitė

Intriga ir ašaros, dramatiškos, netikėtos istorijos, priblokškiantys likimo vingiai, stulbinantis atvirumas… Šios knygos herojai – neišgalvoti. Tai žmonės, gyvenantys šalia mūsų, o jų istorijos – iš tikrųjų patirtos, išgyventos, nepagražintos, verčiančios susimąstyti. Savo vaikų dėl jų pačių gerovės išsižadėjęs rusas karininkas; kojų netekusi mergaitė Raselė, apie kurią kadai kalbėjo visa Lietuva, ir ją pasiaukojamai gydęs chirurgas; čečėno ir žemaitės sūnus, vėliau užaugintas sovietinės armijos pulkininko, karo veterano; Italijoje į vergiją parduotas jaunas lietuvis… Keliolikos tūkstančių kilometrų kelionės, bemiegės naktys – Airija, Rusija, Armėnija, Gruzija, Afganistanas, Lotynų Amerika.

Per kelias pirmąsias savaites, vos debiutavusi, garsioji ir pirmoji Lietuvoje viešų išpažinčių laida „Atleisk“ pelnė stulbinančius reitingus. Puslapis po puslapio verčiant šią knygą atsiskleidžia kankinanti laidos rengėjų darbo įtampa, kerinti, nenuspėjama paieškų kasdienybė ir dvejonės bei atsakomybė už viešai ištartą žodį, už parodytos istorijos padarinius.

Televizijos žurnalistė, laidų vedėja Palmira Galkontaitė šioje knygoje pasakoja apie daugelio Lietuvos žiūrovų pamėgtą laidą „Atleisk“, nuo 1999 m. transliuotą per LNK, o 2004 m. pervadintą į „Nepriklausomą paieškų tarnybą“ ir nuo 2008-ųjų rodomą per Lietuvos televiziją. Autorė praskleidžia lietuviškos televizijos pasaulio uždangą, supažindina su jos užkulisių „virtuve“. Taip pat suteikia progą skaitytojui tarsi pačiam dalyvauti laidos kūrimo procese, todėl knyga bus įdomi net ir tiems, kurie niekada nebuvo „Atleisk“ ir „Nepriklausomos paieškų tarnybos“ laidų žiūrovai.

Jurgos Ivanauskaitės darbų katalogas

Tyto alba išleido Jurgos Ivanauskaitės retrospektyvinės parodos katalogą. Jo grožį sukūrė dailininkas Jokūbas Jacovskis.
Paroda atsidarys Jurgos gimimo dieną, lapkričio 14-ąją.
Atkreipkite dėmesį, kad katalogu mes leidykloje nedisponuojame ir neprekiaujame, jį galima bus nusipirkti „Titanike“.

Jurga Ivanauskaitė (1961–2007)

SANKRYŽOS
Retrospektyvinės parodos katalogas

Šie metai – Jurgos jubiliejiniai. Galima net neabejoti, kad per auksinį savo gimtadienį lapkričio 14-ąją ji būtų švytėjusi nepakartojamu grožiu ir žavesiu – kas žino, gal net būtų įvedusi į madą 50 metų amžių, atskleisdama jo vertę ir privalumus. Skaitytojai, žinoma, būtų laukę naujų Jurgos Ivanauskaitės knygų, dailės gerbėjai – naujų jos parodų.
Šie lūkesčiai išsipildys: lapkričio 14 dieną Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Titanikas“ (Maironio g. 3, I salė) atidaroma Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) retrospektyvinė paroda „Sankryžos“ (kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė). Joje bus galima pamatyti ne tik gerai žinomus Jurgos tapybos darbus, koliažus iš ciklų „Tibeto mirusiųjų knyga“, „Mandalos“, „Angelariumas“, bet ir niekad neeksponuotus ankstyvuosius piešinius, studijų metų darbus.
Leidykla „Tyto alba“ išleido šios parodos katalogą. Jo sudarytoja – Jurgos mama menotyrininkė Ingrida Korsakaitė, Ramutė Rachlevičiūtė parašė išsamų Jurgos, kaip dailininkės, kūrybą apžvelgiantį straipsnį. Kataloge pateikiama per 20 reprodukcijų.

Neeilinis Jurgos Ivanauskaitės fenomenas jungia savyje literatūros ir dailės sankryžas, pažindina su tolimojo Tibeto dvasine būtimi, skatina gilintis į egzistencinius klausimus, diegia atvirumą pasauliui, žadina piligriminių kelionių ilgesį ir ugdo laisvą, savo idėjoms ištikimą asmenybę. Ne itin gausiuose įvairių žanrų jos dailės kūriniuose išreikšta daugiabriaunė emocinė patirtis, Rytų estetikos atgarsiai suteikia netikėtų spalvų lietuvių dailės visumai.
Jurgos Ivanauskaitės kūrybos kelionės pradžia – niekad neeksponuoti studijų metų piešiniai sau ir savo artimiesiems – rodo tokią Jurgą, kokia ji norėjo būti dailės pasaulyje. Šiuose piešiniuose ji labiausiai panaši į save. Tai yra tokia, kokią mes ją pažįstame ir mylime.

Ramutė Rachlevičiūtė

Baden Badeno nebus

Knyga: Baden Badeno nebus
Autorius: Undinė Radzevičiūtė
Leidykla: Baltos Lankos

Undinės Radzevičiūtės istorijos – unikalios. Atitikmenų joms lietuvių literatūroje vargu ar rastume.”

Kęstutis Navakas

“Baden badeno nebus” – trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo mini romanų “Strekaza” ir “Frankburgas”. Tai keistos istorijos apie žmones, kurių jūs nesutiksite gatvėje, o jeigu ir sutiksite, jie tų istorijų niekada jums nepapasakos…

“Naujoji knyga “Baden Badeno nebus” atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną – mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas Undinės Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti „akupunktūrine proza“ – preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras.

mūsų šalies literatūrą žvelgiant kaip į gyvybingą Europos literatūros dalį, tarp „Orientyrų“ serijos autorių užsieniečių kūrybos pirmąkart pateikiamas ir lietuvių autorės kūrinys.

„Orientyrai“ – tai knygų serija, kuri leidžia orientuotis šiuolaikinės literatūros pasaulyje ir atsakyti sau į klausimus, ar jį pažįstate, ar suprantante, kas ir kodėl jame vyksta, ir ko iš jo tikėtis? Šie kūriniai atskleidžia šiuolaikinės prozos tendencijas ir vienaip ar kitaip veikia nūdienos literatūros procesą.

„Orientyrai“ – tai ne sustingę obeliskai, bet veikiau vėjarodžiai, rodantys naujųjų kūrybinių vėjų kryptį.

Knygos ištrauka:
UNDINĖ RADZEVIČIŪTĖ
Baden Badeno nebus
Premija
Pretendentų kiekvienai nominacijai buvo po tris.
Už salės durų laukė sanitarai.
Nuo įtampos pretendentai galėjo užmiršti padėkos tekstus, pavardes, kur išėjimas. O dėl teikėjų delsimo plėšiant vokus vienas du ir numirti. Po ceremonijos, nelaukdamas iškilmingo furšeto ir kad išvengtų nereikalingų žvilgsnių,
Mišelis išėjo į gatvę ir nusprendė eiti namo pėsčiomis.
Tamsa jo negąsdino, prisiminimai jau nebegąsdino, o ateitis negąsdino dėl tos priežasties, kad buvo lyg ir aiški.
Todėl Mišelis be baimės pasuko į šoninę gatvelę, kur prieš keturiasdešimt metų panašiu paros ir metų laiku jis rado negyvą žmogų. Vyrą. Vyras buvo ne tik negyvas, bet ir visiškai išrengtas.
Gatvė atrodė tuščia ir toje vietoje, kur prieš keturiasdešimt metų gulėjo nuogas vyras, matėsi nedidelė bala. Mišelis gal ir negailėjo lakuotų batų, vis dėlto balos nusprendė kojomis neliesti. Už balos ant šaligatvio gulėjo sudaužyta lėkštutė. Mišelis pasilenkė ir pašvietė telefonu:
lėkštutė buvo bavariška. Taip skelbė žalias porceliano fabriko ženklas kitoje jos pusėje.
Lėkštutė buvo nedidelė.
Konfliktas, išsviedęs ją į gatvę, turbūt irgi buvo nedidelis ir jau nurimęs.
Gatvė tylėjo.
Ir visiems, kas tą tamsią valandą klausėsi gatvės tylos, girdėjosi, kaip Mišelis gatve velka koją.
***
Mišeliui buvo dvidešimt treji, kai jis pirmą kartą pamatė Marką.
Prisiminimas nebuvo malonus.
Po konkurso jie abu per pusę turėjo pasidalyti pirmąjį prizą.
Abu atrodė vienodai: garbanoti tamsiaplaukiai. Ir abiejų pavardės priminė žuvis.
Ir nors tos žuvys buvo skirtingos, juos nuo pirmos akimirkos pradėjo painioti.
Jie net ūgiu atrodė lygūs.
Tarp jų buvo tik vienas skirtumas: Mišelis į konkursą atėjo visiškai vienas, o Markas su mama.
Kadangi prizas vaizdavo smuiku grojantį berniuką, komisija nusprendė per pusę berniuko nepjauti, o auksinę statulėlę atiduoti Markui.
Nes jis atėjo su mama, o mama labai jaudinosi.
Mišeliui pažadėjo padaryti statulėlės kopiją.
Kopijos jis, žinoma, irgi negavo: komisijoje sėdėję profesoriai kopijomis neužsiima.
Taigi jokio pergalės džiaugsmo neliko.
Tik pergalės liūdesys.
***
Nuo tos dienos juos pradėjo lyginti.
Pamatęs Mišelį koks nors nuobodžiaujantis profesorius tuoj pat prisimindavo Marką, arba neprisimindavo, o tik atsitiktinai pavadindavo Mišelį Marko pavarde.
Arba pradėdavo kalbą žodžiais:
– Jūs, semitai…
Arba žodžiais:
– Dar viena žuvis…
Po metų Mišelis vis dėlto gavo statulėlę su grojančiu smuiku berniuku.
Tik statulėlė buvo sidabrinė.
O Marką naujojo konkurso komisija įvertino dar vienu auksiniu berniuku.
Toliau gyvenimas pradėjo suktis nuo konkurso iki konkurso, nuo prizo iki prizo, ir profesoriai dar dažniau kalbėdavo Mišeliui apie Marką.
Kartą vienas net pagrojo jam naują Marko kūrinį.
Kompozicija buvo tikrai gera, ir nuo to Mišeliui tapo tikrai liūdna.
***
Kitais metais jie abu: ir Markas, ir Mišelis, gavo po auksinį fortepijoną. Mišelis į konkursą kaip visada atėjo vienas. O Markas su Linda.
Linda atėjo palaikyti Marko su auksiniais bateliais, o po vakaro pratęsimo restorane išėjo prilaikoma Mišelio.
***
– Mišeli, aš norėčiau tave su kai kuo supažindinti, – pasakė Natali, Mišelio sesuo,
paslaptingai kažką laikydama už durų. – Susipažink, čia – Markas. Jis – kompozitorius… Kaip ir tu… O gal net ir geresnis, – pasakė Natali ir nusišypsojo taip, tarsi lunaparke būtų užmušusi meškiuką.
Iki tol Mišelis visada manė, kad muziką Natali mėgsta tik iš tolo.
Taip Mišelis vedė Lindą, o Markas – Natali, ir pradėjo vaikščioti vieni pas kitus pietų.
Markas kalbėjo mažai, Mišelis irgi niekuo nesidalijo.
Atrodė, kad draugystė klostosi.
Linda su Natali nuolat turėjo kažkokių bendrų reikalų.
Natali siūlė netgi kartu keturiese paatostogauti vienoje pietų jūrų saloje, bet Mišelis paskutinę minutę atsisakė.
Po metų Mišeliui gimė sūnus. O Markui ne.
Po dvejų irgi ne, ir po trejų ne.
Tokie įvykiai dažniausiai turi savo palydovus: Lindos ir Natali reikalai pamažu pradėjo skirtis ir bendri pietūs tapo vis retesni.
***
Lėktuvas iš Vienos vėlavo.
Mišelis skubėjo namo labiau nei bet kada. Rankiniame bagaže gulėjo jo pirmasis tarptautinis prizas. Už filmo apie paliktas moteris garso takelį.
Prizas vaizdavo miniatiūrinį sintezatorių.
Sintezatorius nebuvo labai panašus į sintezatorių, nes skulptoriai dažniausiai groja visai kitais instrumentais. Kad nesusibraižytų, bronzinis sintezatorius buvo įsuktas į naujus viršutinius apatinius.
Sekmadienio popietę Linda kaip visada mokėsi šokti ar gėrė kavą pas šokėją iš Brazilijos, o Mišelis jaunesnysis sėdėjo savo kambaryje vienas.
Su aukle.
Mišelis tyliai atidarė mažojo Mišelio kambario duris: abu su aukle atrodė labai užsiėmę: kažką ardė ir garsiai dainavo.
Mišelis tyliai uždarė duris. Dabar daina girdėjosi ir pro uždarytas duris.
Mišelis atidarė spintą su pietų indais ir suprato: į viršutinius apatinius susuktas sintezatorius čia netilps, ir įkišo jį į komodos stalčių su megztiniais.
Prizas jam buvo nebereikalingas.
Mišelis jaunesnysis sėdėjo savo kambaryje ant grindų ir dainavo Marko dainą apie policininką.
***
Tamsi gatvė baigėsi, ir Mišelis pasiekė apšviestą aikštę.
Čia netgi matėsi besibučiuojančių žmonių, todėl jis stengėsi vilkti koją kuo tyliau.
Kova užsitęsė pusę amžiaus. Iki tol, kol abiem tapo sunku paeiti. Ir nors kraujo nesimatė, kruvina ji buvo.
Jie niekada nesusimušė ir niekada nepasikalbėjo.
Ar Markui kova atrodė tokia pat sunki, ar jis jos net nepastebėjo?
Mišeliui atrodė, kad dėl atviro konflikto dabar jis lengvai paaukotų savo reputaciją.
Kodėl norėdamas kažką sukurti turi nuolat jausti kito kvapą ir girdėti kito vardą. Kodėl negalėtum visoje teritorijoje būti tiesiog vienas. Kaip grizlis, pagalvojo Mišelis. Grizlis nueina tūkstančius kilometrų miškais nesutikdamas jokio kito grizlio.
Eiti darėsi vis sunkiau.
Taip! Šiandien jis gavo premiją.
Ir taip labai nusipelnęs kultūrai jis tapo anksčiau už Marką.
Mišelis vilko gatve koją ir ta premija jo visiškai nedžiugino.
Premijos ištraukia ir parodo žmogui viską, ką jis turi blogiausio, pagalvojo Mišelis.
Namai jau buvo čia pat, bet pergalės liūdesys tapo jau visiškai nebepakeliamas.

Knyga

Naujos ir geros knygos. Akcijos ir naujienos iš knygynų

Tag Archives: lietuviška