Published by admin on 08 Jul 2010

Mirtis už durų

Knyga: Mirtis už durų
Autorius: Charlaine Harris
Leidykla: Obuolys

Sako, kad kai vienos durys užsiveria, atsidaro kitos. Tačiau taip sakantiems neteko gyventi mano namuose. Atrodo, kad už daugumos durų, kurias man tenka atverti, tūno kas nors baisaus.

Sukės Stekhaus gyvenimas darosi vis labiau komplikuotas. Nėra lengva dirbti barmene mažame Bon Tono miestelyje, kai sugebi skaityti lankytojų mintis. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Pernai jai teko susidurti su vampyrais, vilkolakiais, pusgobliniais, raganomis ir fėjomis. Dabar jos pačios brolis mėgina naują panterlakio statusą. Dar blogiau, kad dviesmius vieną po kito ima žudyti paslaptingas snaiperis ir niekas nesijaučia saugus. Kai metamorfas Sukės bosas dėl peršautos kojos atsigula į ligoninę, ji priversta prašyti nieko nepamenančio buvusio meilužio Eriko pagalbos. Lyg to nebūtų gana, draugė Tara ima susitikinėti su itin bjauriu vampyru Mikiu, į miestelį grįžta pirmoji Sukės meilė – vampyras Bilas, o pati Sukė įtraukiama į vilkolakių kovą dėl valdžios ir tampa kažkam labai neparanki. Kartais reikia labai stipraus humoro jausmo, kad įtikintum save, jog gyvenimas puikus…

Kai japonai išrado sintetinį kraują, vampyrai išlindo iš savo slėptuvių ir žmonijai teko išmokti sugyventi su kita rūšimi. Sukė Stekhaus, Bon Tempo miestelio baro „Pas Merlotę“ padavėja, suintriguota: nors žmonių mintys jai kaip ant delno, ką mąsto vampyrai, perskaityti ji negali. Pirmasis vaikinas vampyras Bilas atskleidžia Sukei nepažintą pasaulį: pasirodo, egzistuoja ne tik vampyrai, bet ir vilkolakiai, fėjos, goblinai ir kitokie padarai, kol kas besidangstantys žmogišku pavidalu. Išsiskyrusi su pirmuoju savo vaikinu ir antruoju meilužiu Eriku, kuris stebuklingai pamiršo apie jų meilės nuotykį, Sukė nutaria gyventi ramiai. Tačiau greitai supranta, kad negalės pamiršti antgamtiškų savo pažįstamų, nes panterlakio įkąstas jos brolis Džeisonas per pilnatį virsta panteržmogiu ir tampa pagrindiniu įtariamuoju, kad keršydamas žudo dviesmius.

Tai penktoji riba tarp fantastikos, siaubo ir detektyvo žanrų ištrinančios romantiškos serijos knyga, sulaukusi stulbinamo pripažinimo JAV, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir daugelyje kitų šalių, laikoma pagrindiniu Stephenie Meyer Saulėlydžio sagos įkvėpimo šaltiniu. Serialo Šešios pėdos po žeme kūrėjai Sukės Stekhaus istoriją perkėlė į populiarų serialą Tikras kraujas.

Knygos “Mirtis už durų” ištrauka:

Žinojau, kad brolis virs pantera, jam pačiam dar nespėjus to suvokti. Vežiau jį link nuošalios kryžkelės, kur įsikūrusi Hotšoto bendruomenė, o brolis tylėdamas stebėjo, kaip leidžiasi saulė. Džeisonas buvo apsirengęs senais drabužiais, ant kelių laikė plastmasinį Wal-Mart maišelį, kuriame buvo keletas daiktų, kurių jam galėtų prireikti: dantų šepetėlis, švarūs apatiniai. Sėdėjo susikūprinęs, įsisupęs į storą kamufiažinę striukę, įsmeigęs akis tiesiai prieš save. Jo veidas buvo įsitempęs nuo būtinybės suvaldyti savo baimę ir susijaudinimą.
- Pasiėmei mobilųjį? – pasiteiravau, bet dar nespėjus žodžiams išlėkti iš burnos, susivokiau, kad to jau klausiau. Bet Džeisonas tik linktelėjo, nė neatsikirtęs.
Buvo popietė, tačiau sausio pabaigoje temsta anksti.
Šiąnakt bus pirmoji Naujųjų Metų pilnatis.
Kai sustabdžiau automobilį, Džeisonas atsisuko į mane, ir net blausioje šviesoje mačiau, kaip pasikeitė jo akys. Jos jau nebebuvo mėlynos kaip mano, o gelsvos. Net jų forma buvo kitokia.
- Veidas kažkoks keistas, – pasakė jis. Bet vis dar nesudėjo dviejų su dviem.
Sutemose mažutėlis Hotšotas buvo tylus ir sustingęs. Per plynus laukus pūtė šaltas vėjas, žvarbiais gūsiais virpindamas pušis ir ąžuolus. Buvo matyti tik vienas žmogus. Jis stovėjo priešais nedidelį namą, vienintelį neseniai nudažytą. Vyro akys buvo užmerktos, barzdotas veidas pakeltas į tamsėjantį dangų. Kalvinas Norisas palaukė, kol Džeisonas išlips pro mano senosios Nova keleivio dureles, o tada apėjo automobilį ir pasilenkė prie langelio. Nuleidau stiklą.
Jo žalsvai auksinės akys buvo tokios pat stulbinančios, kaip aš ir atsiminiau, o likusi kūno dalis lygiai tokia pat neįsimenanti. Tvirtas, stambus, žilstančiais plaukais, jis atrodė kaip šimtai kitų vyrų, kuriuos esu mačiusi bare „Pas Merlotę”. Išskyrus tas jo akis.
Continue Reading »

Published by admin on 02 Jun 2010

Lemties viršukalnė

Knyga: Lemties viršukalnė
Autorius: Archer, Jeffrey
Leidykla: Ouolys

Tai romanas, kurį parašė populiariausias Didžiosios Britanijos rašytojas, 63 pasaulio šalyse 32 kalbomis išleidęs daugiau nei 125 milijonus savo romanų egzempliorių!

Paskutinį kartą trisdešimt septynerių metų Džordžą Malorį su bendrakeleiviu matė likus keliems šimtams pėdų iki Everesto viršūnės. Tai buvo 1924-ieji. Jo kūną praėjus 75-eriems metams randa šiuolaikinė alpinistų eskpedicija. Visi žino, kad šis kalnas yra dosnus ir tuo pačiu negailestingas, pareikalavęs ne vieno drąsaus vyro gyvybės. Tačiau Dž. Malorio atvejis – mįslingas ir išskirtinis. Ar jis žuvo taip ir nepasiekęs viso gyvenimo tikslo – neužkopęs į Everestą, ar virvė nutrūko jau leidžiantis? Kodėl prie žuvusiojo nebuvo mylimos žmonos Rūtos nuotraukos, su kuria jis niekuomet nesiskyrė?

„Lemties viršukalnė” – tai bandymas įminti metų ir sniego užneštą mįslę, kuris nepaliks abejingo nei vieno J. Archerio detektyvų mėgėjo.

Published by admin on 31 May 2010

Šešėlių žmonės

Knyga: Šešėlių žmonės
Autorius: John Lawrence Reynolds
Leidykla: Obuolys

Pasaulio galingieji, lemiantys mūsų likimą, tėra marionetės. Praskleiskite paslapties šydą, už kurio slepiasi tie, kurie iš tiesų valdo mūsų gyvenimą.

„Šešėlių žmonės” – tai knyga, narstanti garsiausias slaptas organizacijas, kurias, deja, mažiausiai suprantame: tamplierius, iliuminatus, masonus, Siono vienuolyną, rozenkreicerius, triadas, cosa nostra, jakudzas, „Kaukolę ir kaulus“ bei daugybę kitų. Kurios iš jų pakankamai pavojingos, kad būtų nuplėšta slaptumo skraistė? Bestselerių autorius J. L. Reynoldsas pateikia pribloškiančių faktų apie jų kilmę, įkūrėjus, įšventinimo apeigas, ritualus, slaptus ženklus, kalbą ir garsiausius narius. Atskleidžia, kodėl tokio milžiniško populiarumo sulaukė knygos apie Harį Poterį ir „Da Vinčio kodas”, kiek slaptosios organizacijos keičia pasaulio politiką ir kodėl jos egzistuos, kol egzistuoja žmonija.

„Da Vinčio kodas” pradėjo slaptųjų organizacijų madą literatūroje, o J. L. Reynoldsas demaskuoja jas realybėje. Šioje knygoje daugiau posūkių nei Dano Browno romane. Kaip visuomet, tiesa yra keistesnė – ir galingesnė – už fantaziją, ir Reynoldsas išguldo ją neįtikėtinai įtaigiai. – Robert J. Sawyer

Knygos ištrauka:

ĮVADAS
KVAILYBĖS, BAIMĖS IR AISTROS

Toji paslaptinga bendruomenė nepaprastai baugino. Romos imperijos gyventojai jų ir bijojo, ir nekentė. Dauguma siūlė galabyti juos visus: ir vyrus, ir moteris, ir vaikus. Kiti ragino saugotis, nes buvo girdėję, jog šių žmonių priešai susilaukia kruvino atpildo. Kai kurie nerimavo: gal bendruomenei priklauso draugai ir kaimynai – dar užkrės pavojingomis idėjomis, įtrauks į pasibjaurėtiną veiklą vaikus. Nedaugelis žavėjosi nežmonišku elgesiu, priskiriamu šiai slaptai organizacijai. Romėnų smalsumas augo, jų vaizduotė kilo kaip ant mielių, jie negalėjo patikėti: nejaugi žmonės gali būti tokie ištvirkę?
Pasakojimais, sklidusiais tarp romėnų, kone ne|manoma patikėti. Buvo kalbama, kad slaptosios bendruomenės nariai yra kanibalai: per paslaptingas apeigas kruvinose puotose ryja žmogaus kūną ir geria žmogaus kraują, dažnai naujagimių. Jie skatina lytines orgijas tarp brolių ir seserų, mėgaujasi keistomis ceremonijomis, renkasi paslaptingose vietose, vengia kontaktų su gerbiama visuomene, o atpažįsta vienas kitą mosuodami kankinimo instrumentu.
„Pridengtas papločiu, kad suklaidintų nepašvęstuosius, kūdikėlis, – rašo vienas romėnas1 , – paguldomas prieš tą, kuris jau susitepęs ritualiniu krauju. Vis akinamas, žudo kūdikėlį jaunas mokinys, tarsi nekalti smūgiai į dangalą nudažo papločio paviršių tamsiomis paslaptingomis dėmėmis. Godžiai – o siaube! – žmonės puola laižyti kraujo. Nekantriai išsidalija galūnes. Sią auką visi kartu iškilmingai aukoja; šitaip sąmoningai įsipareigoja savitarpio tylą. Šitokie ritualai yra purvinesni už bet kokią šventvagystę…”
Visame Viduržemio jūros regione I amžiuje sklidę panašūs pasakojimai buvo vienodai pasibjaurėtini ir patrauklūs, ypač romėnams, kurie kilnumą vertino labiausiai iš visų dorybių. Romos politikai ėmė reikalauti panaikinti sektą – nieko neklausinėjam ir be jokių išimčių. Dauguma gyventojų pritarė. Turgavietėse rinkdavosi minios, kur žmonės keitėsi pasakojimais, pateikdavo įrodymus ir dar išpūsdavo pačius nemaloniausius slaptosios draugijos elgesio aspektus. Bėgant laikui buvo pasiektas susitarimas: reikia kažką daryti, reikia sutraukyti kulto ryšius, pažaboti tuos niekšus, tuos iškrypėlius, tuos maištininkus, tuos… krikščionis.
Iš dviejų tūkstančių metų perspektyvos pasakojimai apie pasidygėtinas krikščionių praktikas skamba kaip propaganda, išplatinta Romos senato narių kaip strategijos sektai eliminuoti dalis. Galbūt buvo tikimasi, kad sklindančios liaudyje šlykščios istorijos atgrasins gyventojus burtis į krikščionių gretas ir pateisins žiaurų valdžios elgesį su naujosios religijos sekėjais.
Tikrovėje Romos senatas turėjo nedaug bendra su pasibjaurėtinomis istorijomis. Nors plačioji visuomenė plakė liežuviais apie kanibalizmą ir kraujomaišą, liaudies nuomonė mažai rūpėjo politikams, kurie labiau nerimavo dėl praktiškesnių dalykų, tarp jų dėl krikščionių atsisakymo garbinti imperatorių. Iš esmės pakantūs religiniams skirtumams, senatoriai labiausiai protestavo dėl šio vienintelio nepriimtino požiūrio, laikomo neištikimybės imperatoriui aktu. Kai krikščionys pradėjo savo pažiūras primesti kitiems, jų veiksmai prilygo maištui. To nebuvo galima ignoruoti. Stai tada Romos valdžia kalbas apie krikščionių skandalingą veiklą išnaudojo kaip ginklą judėjimui nuslopinti.
Bet paskalas apie keistą krikščionių elgesį paskleidė ne Romos senatoriai ar kiti lyderiai. Šie tauškalai, suvešėję paprastų gyventojų vaizduotėje, buvo pagrįsti informacija, kurią pateikė patys krikščionys. Neišmanėliai išpūsdavo bei iškraipydavo faktus ir sukeldavo įtarimus. Apžvelkime, kas gi įkvėpė tuos pasakojimus.
SLAPTUMAS. Krikščionys laikėsi vieni kitų. Be žinomo krikščionio pritarimo į apeigas neįsileisdavo svetimų ir reikalaudavo, kad naujokai išlaikytų ištikimybės testą. Visos šios priemonės turėjo svarias priežastis. Po Jėzaus nukryžiavimo prisipažinti, kad esi krikščionis, buvo tolygu pasirašyti sau mirties nuosprendį. Todėl krikščionys pradėjo slėpti savo veiklą, o paranoja dėl jų tikslų ir veiklos dar pagilėjo ir plačiau paplito stimuliuodama dar žūtbūtinesnį narių poreikį slėpti savo tapatybę. Šitaip ir sukosi ratas, vedantis į vis gilesnį slaptumą ir keldamas vis didesnę paranoją, kuri skatino dar aršesnius persekiojimus.
KANIBALIZMAS. Argi krikščionių apeigose nevalgomas žmogaus kūnas, negeriamas jo kraujas? Žinoma, tai Komunija. Krikščionims Eucharistijos sakramentas reiškia vienybę su Dievu. Netikintiems tai skamba atstumiančiai ir įtartinai.
KŪDIKIŲ VALGYMAS. Stingant efektyvių kontracepcijos ir abortų metodų, skurdžiai romėnai nenorimus vaikus tiesiog išmesdavo į gatvę, kur jie žūdavo nuo bado ir šalčio. Kad ir kaip tai atrodytų nepriimtina šiuolaikiniam žmogui, tokia praktika buvo paplitusi kultūroje, kur maitinti nepageidaujamą burną reiškė tik didesnę naštą šeimai. Kai krikščionys pradėjo gelbėti tuos vaikus nuo neabejotinos mirties ir juos krikštyti, romėnai sutriko. Kaip galima norėti auginti kito kūdikį ? Nelogiška. O gal tų vaikelių visai neaugins ? Galbūt, atsižvelgiant į įprotį valgyti kūną ir kraują, krikščionys surenka pamestus vaikus kaip šviežienos šaltinį savo pasibjaurėtinoms apeigoms? Mintis, kad tie vaikai bus auginami, kad jais bus rūpinamasi, nebuvo svarstoma kaip tikėtina. Kaipgi kitaip, juk tai nė iš tolo tiek neintriguoja.
ORGIJOS IR KRAUJOMAIŠA. Kai tarp romėnų pradėjo sklisti pasakojimai apie krikščionių meilės puotas, buvo visiškai nesunku padaryti prielaidą, kad toji meilė nėra vien tik dvasinė. Gnostikai, kita slapta draugija, iš tiesų praktikavo apeigines sueitis, o sėklą laikė šventu skysčiu, ja įšventindavo naujokus.
Krikščionys ir gnostikai savo įsitikinimais ir praktikomis labai skiriasi, bet visai nesunku įsivaizduoti paprastą Romos pilietį, gūžčiojantį pečiai ir lotyniškai postringaujantį: „Krikščionys, gnostikai, koks skirtumas ? Jie visi vienodi”.
Kraujomaiša? įsitikinimas kilo iš krikščionių papročio išreiškiant prieraišumą ir paramą kreiptis vienam į kitą „broli” ir „sese”. Kitose kultūrose seserys ir broliai yra gimę iš tų pačių tėvų, tai neginčytina ir jokios alegorinės prasmės netaikomos.
KANKINIMO ĮRANKIS KAIP TAPATYBĖS SIMBOLIS. Romos laikais kryžius buvo plačiai naudojamas kankinimams ir mirties bausmei vykdyti. Romėno tikrai nenuramintum parodęs kryžių ar ranka nubrėžęs ore jo ženklą. Jis tokį gestą suprastų kaip grasinimą. Įsivaizduokite šiuolaikinę slaptą sektą, koriko kilpą, giljotiną ar elektros kėdę naudojančią kaip vienybės ar vertybių simbolį, ir pagalvokite apie savo reakciją.2
Požiūris į krikščionybę, kaip į grėsmingą slaptą organizaciją, yra puikus kolektyvinių baimių ir pasibjaurėjimo pavyzdys. Niekas nepasikeitė. Nepaisant technologinių pasiekimų ir informacijos, mes vis taip pat stipriai žavimės slaptomis organizacijomis. Kai dėl populiariosios kultūros įtakos filme ar romane šmėsteli ezoterinės organizacijos paveikslas, akimirksniu patikima, jog ji iš tiesų egzistuoja, o nerimas dėl jos pavojingumo gali prilygti arba net viršyti iškreiptą romėnų, griežiančių dantį ant krikščionybės, vaizduotę.
Kaip rodo krikščionių pavyzdys, dažniausia pašalinių reakcija į slaptą draugiją yra įtarimai ir baimė, gimstantys iš įsitikinimo, kad nieko, kas gera, nereikia slėpti, o visa, kas slepiama, negali būti gera.
Mes trokštame paslapčių, vadinasi, ir draugijų, saugančių bei įamžinančių tas paslaptis, tačiau lygiai taip pat trokštame sąžiningo bendravimo. Numanome, kad svarbūs verslo ir kariniai sprendimai bus priimami slaptai. Pritariame, kad slapti politikai priima sprendimus dėl kandidatų ir politikos stengdamiesi likti anonimiški. Saugome paslaptis nuo savo draugų, vaikų ir mylimųjų, tačiau taip pat stengiamės perprasti kiekvieną smulkmeną, veikiančią mūsų gyvenimą, reikalaujame informacijos, kuri buvo nuo mūsų nuslėpta, kad ir kokie būtų motyvai. Jei kas nors slepiama, reikalaujame, kad tai būtų paviešinta. Jei faktai paviešinami tik apibrėžtai išrinktųjų grupei, vadinasi, jų motyvai įtartini.
Bėgant laikui slaptosios organizacijos pamažu, bet reikšmingai pasikeitė. Senovės pasaulyje jos buvo pirmiausia filosofinio ir religinio pobūdžio. Viduramžiais filosofiją išstūmė politika, nors religija liko dominuoti. Iki XVIII a. vidurio organizacijos vystėsi dviem kryptimis: arba tapdavo broliškomis politinėmis asociacijomis, išsaugojusiomis senovinių filosofinių ir religinių atributų likučius, arba pasukdavo nusikalstamumo keliu – slaptumą pasitelkdavo nelegaliems kėslams ir milžiniškiems turtams susikrauti.
Tikslai ir siekiai nulemia, kaip organizacija kursis ir vystysis. Slaptumas tampa būtinas arba narių išskirtinumui sukurti, arba apsisaugoti nuo paviešinimo ir užpuldinėjimų. Broliškų organizacijų nariams privilegijos suteikia išskirtinumo, organizacijų, kurias puldinėja teisėsauga arba visuomenė, subjektams slaptumas tampa savisaugos priemone. Bet kuriuo atveju kyla nepasitikėjimas iš ne narių pusės. Nepasitikėjimas veda prie prielaidų, kurios visada neigiamos, neigiamas suvokimas gimdo priešiškumą, priešiškumas didina organizacijos slaptumą ir ratas sukasi iki begalybės. Mažai kas keičiasi.
Įtarimų ir atgarsių ratas įsuka prielaidų karuselę, kuri priešinasi bet kokiam bandymui įlieti realybės porciją. Šiais laikais procesas toks pat galingas ir nenuspėjamas, kaip ir valdant Neronui. Sąmokslo teorijų mėgėjai skelbia, neva slaptosios draugijos valdo pasaulio likimą. Karus, pandemijas, tautų lyderių rinkimus ir ateivių viešnagę žemėje kontroliuoja organizacijos, kurių galia ir tikslai tokie pat nesuvaldomi ir nedori, kaip bet kurio Holivudo pramanyto piktadario iš filmų apie Džeimsą Bondą. Fanatikai autoritetingai, tarsi valstybės kaltintojai, pasakojantys apie bylą patikimiems prisiekusiesiems, kaišioja ir demonstruoja „faktus”. Šitaip rimti prieštaravimai yra paverčiami įrodymais, kad šėtono galia tokia visa apimanti, jog pajėgia įtikinti, kad jis neegzistuoja.
Tai puiki pramoga tiems, kurie įsitikinę, kad jų gyvenimais manipuliuoja nematomos jėgos. Tokie piliečiai narsiai ieško įrodymų, kaip sodinukas stiebiasi į šviesą, net jei šviesos šaltinis kur kas blankesnis už saulę. Pasak sąmokslo teorijų mėgėjų, kiekvienas sprendimas dėl visuotinės ekonominės gerovės, asmens padėties visuomenėje ar sveikatos būklės ir institucijų, kurios vadovauja jūsų gyvenimui, priklauso paslaptingiems vyrams – beveik visada vyrams – kurių asmenybės arba apskritai slepiamos, arba užmaskuotos nepiktybinių viešųjų tarnybų kauke. Niekas, ką galvoji ar darai, nėra tavo vieno sprendimas. Pasaulio likimą lemia masonai arba gnostikai, vikka ar druidai, Bilderbergo grupė arba iliuminatai, mafija arba „Kaukolės ir kaulų” nariai. Ekonominės negandos? Nykstantys ištekliai? Karai ir badmečiai ? Tik kvailiai tiki, kad tai kyla savaime. Sąmokslo teorijų šalininkams visa tai yra rezultatas sąmoningų veiksmų, kurių imasi mantijomis apsisiautę didieji magistrai, Sicilijos karo vadai, sąmokslininkai rozenkreiceriai, kabalos sekėjai ar kitos grėsmingos frakcijos.
Kraštutiniai fanatikai įsitikinę, kad visos grupės vienodai įsitraukusios, keičiasi atsakomybe kaip pirkliai intrigų rinkoje. Kiti kiek optimistiškesni. Dauguma slaptųjų organizacijų, pastebi jie, yra nekenksmingos ar netgi naudingos. Kai kurių išorė gali būti apgaulinga, tačiau tai nereiškia, kad jos pavojingos. Reikia pripažinti, egzistuoja organizacijos, kurių ketinimai išties siaubingi, tačiau keliama rizika yra minimali. Argi verta nerimauti, pavyzdžiui, dėl Kukluksklano, kadaise bauginusios linčiuotojų gaujos, kuri pamažu virto netvarkinga kvailų rasistų kuopele ? Nelabai tikėtina.
Tačiau būtų ypač neatsargu kiekvieną slaptą bendruomenę laikyti tiesiog sambūriu suaugusiųjų, žaidžiančių vaikiškus žaidimus. Vardan laisvės tikrai verta būti budriam, tad išmintinga išmanyti apie organizacijas, kurios gali turėti savanaudiškų tikslų, nukreiptų prieš visuomenę. Sunkiausia atpažinti, kas yra kas. Arba koks.
Pasirūpindamas ateitimi šioje knygoje išnagrinėsiu garsiausias slaptąsias organizacijas, išlikusias bėgant amžiams. Kiekvienos jų įtaka arba liūdnai pagarsėjusių veiksmų poveikis juntami ir šiandien. Kaip pamatysime, dauguma yra broliškos ir nekenksmingos, kelios tebėra kankinamai įtartinos, o kitos nusipelnė, kad tamsi jų slaptumo skraistė būtų nutraukta, kad jos stotų ryškioje šviesoje, tegu išsisukinėja ir rangosi demaskuojančiame spindulyje.
VIENAS
ASASINAI
NIEKAS NĖRA TIESA, VISKAS YRA LEISTINA
1191 m. Jeruzalės karaliumi tapo Konradas Montferietis. Į sostą jį paskyrė garsusis kryžiaus žygių didvyris Ričardas Liūtaširdis. Įsakęs Konradui atkurti krikščionių pajėgas ir laukti jo sugrįžtant, Ričardas patraukė namo, kur kilniam šviesiaplaukiui valdovui buvo lemta tapti centrine legendų ir herojinių epų apie Robiną Hudą figūra.
Konradas kovoje dėl sosto įveikė Šampanės grafą Henriką ir ketino išgarsinti savo viešpatavimą Jeruzalėje, amžiams išvarydamas musulmonus iš Šventosios Žemės. Taip jis būtų tapęs didžiuoju krikščionių herojumi, kuriam suteikiama teisė sėdėti Dievo sosto dešinėje.
Tačiau šiems sumanymams įgyvendinti jis turėjo pernelyg mažai laiko. Netrukus po to, kai Ričardas išvyko iš Šventosios Žemės, Konrado stovyklavietėje pasirodė trys krikščionių vienuoliai. Broliai lenkėsi visiems sutiktiesiems ir laimino juos peržegnodami. Regėdami tokį pamaldumą, Konrado kariai prarado budrumą. Tai buvo lemtinga klaida. Vos prisiartinę prie Konrado, vienuoliai iš po apsiaustų išsitraukė durklus ir apstulbusių sargybinių akivaizdoje surengė kruviną pasirodymą – puolė maitoti karaliaus kūną. Įvykdę žudikišką užduotį trys jaunuoliai, kurie iš tiesų buvo ne krikščionių vienuoliai, o patys tikriausi musulmonai, nė nemėgino bėgti. Pasidavę Konrado sargybai, tylėdami jie iškentė šiurpius kankinimus: iš pradžių krikščionys jiems nudyrė odą, paskui numarino degindami ant lėtos ugnies. Tokios žiaurios bausmės buvo įprastos tiems rūstiems ir tamsiems laikams.
Vėliau, gedėdami žuvusio vado, Konrado šalininkai pusbalsiu aptarinėjo keistą žudikų elgesį, ypač jų nuolankų susitaikymą su lemtimi. Buvo keista matyti, kaip jie išmeta ginklus ir ramiai stovi, abejingai stebėdami, kaip priešmirtinės agonijos tampomą kūną apleidžia gyvybė. Akivaizdu buvo ir tai, kad jie nepabūgo laukiančių žiaurių kankinimų ir džiugiai pasitiko mirtį. Nė vienas anksčiau nieko panašaus nebuvo matęs, niekas negalėjo tokio poelgio paaiškinti ir nežinojo, ką tai reiškia.
Šampanės grafas Henrikas nešvaistė laiko jaunųjų žudikų elgesio apmąstymams. Daugeliui pernelyg ankstyva Konrado mirtis buvo tragedija, tačiau Henrikui, kuris, jei būtų gimęs aštuoniais šimtmečiais vėliau, tikriausiai būtų tapęs puikiu įmonės vadybos specialistu, ji tapo vartais į sėkmę. Netrukus po to, kai Šventoji Žemė priglaudė Konrado palaikus, Henrikas nieko nelaukdamas vedė karaliaus našlę, taip tikėdamasis gauti išsvajotą sostą, kainavusį jo pirmtakui gyvybę. Tačiau Henrikas nebuvo vainikuotas Jeruzalės karaliumi (veikiausiai dėl to, kad stokojo Konrado dvaro paramos, o gal buvo kaltas nepalankus likimas). Teko tenkintis ne tokiomis svarbiomis pareigomis, kurias vykdydamas privalėjo keletą kartų vykti rytų kryptimi – į Persiją. Per vieną tokių kelionių jam pavyko išsiaiškinti, kas iš tiesų nužudė Konradą, ir tapti pirmuoju europiečiu, sužinojusiu apie vienos nuožmiausių slaptųjų draugijų egzistavimą.
Tai nutiko Henrikui su savo palyda keliaujant mažai ištirtu maršrutu Elburso kalnais, kurie driekiasi į šiaurę nuo Teherano dabartiniame Irane. Kryžiaus žygių metu ši žemė priklausė musulmonams šiitams, kurie krikščionims leisdavo per ją keliauti gana saugiai. Kai Henrikas su savo kariais prisiartino prie didžiulės tvirtovės, stūksančios ant stačios ir aukštos uolos, juos pasitiko pilies valdytojo Dai el Kebiro pasiuntiniai. Krikščionys iš pradžių sunerimo, tačiau jų būgštavimus greitai išsklaidė pagarbus pilies šeimininko tarnų elgesys ir mandagus kvietimas apsilankyti tvirtovėje bei pasimėgauti Dai el Kebiro svetingumu. Nepriimdami tokio kvietimo, keliauninkai būtų mirtinai įžeidę šeimininką. Be to, įspūdingai atrodžiusi pilis patraukė Henriko dėmesį. Jis negalėjo atsispirti pagundai iš arti pasigrožėti puikiu statiniu ir, žinoma, pasimėgauti prašmatniomis vaišėmis.
Henrikas su savo palyda nusekė paskui tarnus prie pilies vartų, kur juos, aidint fanfaroms, šiltai pasitiko šeimininkas. Dai el Kebiras, akivaizdžiai labai turtingas ir galingas žmogus, jautė didžiulį malonumą galėdamas svečiams aprodyti tvirtovę. Vedžiodamas juos po didžiulius sodus jis atkreipė keliautojų dėmesį į daugybę akmeninių bokštų, besistiebiančių aukštyn virš uolėto slėnio. Vienoje vietoje jis stabtelėjo ir, mostu parodęs į patį aukščiausią bokštą, paklausė Henriko, ar jam padarė įspūdį statinio aukštis ir didingumas.
Iš tikrųjų Henrikas negalėjo nesutikti, kad bokštas, iškilęs beveik šimtą uolekčių virš stataus uolinio skardžio, atrodo išties įspūdingai. Bokšto viršūnėje stovėjo du sargybiniai, apsigobę akinamo baltumo apsiaustus, ir akylai sekė kiekvieną Dai el Kebiro judesį. Henrikas pastebėjo, kad kiekvieno tvirtovės bokšto viršūnėje yra ir daugiau panašiai apsirengusių jaunuolių. Jie šypsodamiesi nusilenkdavo savo šeimininkui ir jo svečiams, kai šie praeidavo pro šalį, visi atrodė laimingi ir patenkinti.
- Šie vyrai, – tarė Dai el Kebiras, – vykdo mano įsakymus kur kas uoliau, nei krikščionių tarnai paklūsta savo šeimininkams.
Išgirdę šiuos žodžius, svečiai suglumo. Tuo metu jie net neketino aptarinėti klausimų, susijusių su karyba ir valstybės valdymu.
Pamatęs sutrikusią Henriko veido išraišką, Dai el Kebiras nusišypsojo ir tarė:
- Žiūrėkite.
Jis iškėlė rankas ir parodė kažkokį, matyt, iš anksto sutartą ženklą. Akimirksniu aukščiausio bokšto viršūnėje stovėję vyrai šoko nuo atbrailos žemyn, ir jų kūnai ištiško į bokšto papėdėje stūksančias uolas.
Henrikas buvo priblokštas. Du puikiai sudėti jaunuoliai, iš pažiūros visiškai sveiki ir patenkinti gyvenimu, nedvejodami paaukojo gyvybes vykdydami kvailą šeimininko užgaidą.
- Jeigu pageidaujate, – tęsė Dai el Kebiras, – kitiems įsakysiu pasielgti taip pat. Man davus ženklą, visi vyrai nuo bokštų viršūnių su džiaugsmu šoks žemyn.
Sukrėstas beprasmiškos pilies šeimininko tarnų žūties, Henrikas mandagiai padėkojo ir atsisakė siūlomo reginio.
- Ar gali bent vienas krikščionių valdovas tikėtis tokio paklusnumo iš savo tarnų? – pasiteiravo Dai el Kebiras.
Grafas atsakė, kad joks jam žinomas krikščionių valdovas neturi tokios galios savo pavaldiniams. Jo paties, kaip ir kitų valdovų, kariai narsiai žygiuoja į mūšį, nes jiems svarbi garbė, ištikimybė ir lojalumas, jie nedvejodami paaukotų gyvybes dėl aukštesnio gėrio. Prireikus jie nesvarstydami žūtų, gindami save, savo garbę, siekdami pergalės ir šlovės. Tačiau nė vienas jų nepultų į mirties glėbį taip džiaugsmingai kaip tie du jaunuoliai, vykdę savo šeimininko įgeidį.
- Turėdamas tokius patikimus tarnus aš išvaduosiu mūsų visuomenę nuo bet kokių priešų, – tarė Dai el Kebiras su neslepiama pranašumo gaidele.
Taip Šampanės grafas Henrikas susipažino su žmonėmis, nužudžiusiais jo pirmtaką ir daugiau kaip šimtmetį terorizavusiais žemes nuo Persijos iki Palestinos. Jis susitiko su asasinais.
Asasinai nebuvo nei pirmoji, nei gausiausia, plačiausiai paplitusi ar ilgiausiai veikusi slaptoji draugija. Jų faktinė galia tetruko šiek tiek ilgiau kaip šimtmetį ir sunyko kartu su prasidėjusiais mongolų ordų antpuoliais. XIV a. pradžioje jie jau nebebuvo įtakinga Vidurinių Rytų politinė jėga. Tačiau garsas apie jų nuožmumą buvo taip plačiai pasklidęs, kad Europos tautos asasinams priskirdavo daugelį politinių žmogžudysčių iki pat XVII a. vidurio, o kai kurie įvykiai vertė galvoti, kad asasinų organizacijos sekėjai Indijoje veikė iki XIX a. šeštojo dešimtmečio. Kai kurie faktai šiai organizacijai neleidžia nugrimzti užmarštin ir mūsų dienomis.
Visų pirma gąsdina pats organizacijos pavadinimas. Žodis asasinas (angl. assassin – žudikas) reiškia asmenį, kuris nužudo (dažniausiai žiauriai) įžymų arba svarbų asmenį. Antra – jų palikimas. Asasinų metodais ir motyvais, atsiradusiais beveik prieš tūkstantmetį, šiandien naudojasi pati negailestingiausia

Published by admin on 17 May 2010

Ponia Bovari

Knyga: Ponia Bovari
Autorius: Flaubert, Gustave
Leidykla: Obuolys

Pirmasis Gustave`o Flauberto romanas laikomas literatūros šedevru. Tai gydytojo žmonos Emos Bovari, turinčios užgintų nesantuokinių ryšių ir gyvenančios ne pagal išgales, kad išvengtų provincijos gyvenimo banalybės ir tuštumos, istorija.

Siužetas paprastas, netgi archetipiškas, tačiau tikroji romano vertė – įžvalgios, taiklios detalės ir amžina aklos meilės tema. Joks kitas rašytojas, galbūt tik Levas Tolstojus, šitaip nepažino ir neatskleidė moters pasaulio. Todėl „Ponia Bovari” yra ne vien neginčijamas realistinio stiliaus etalonas, bet ir vienas įtakingiausių kada nors parašytų romanų. 2007 m. atlikta šiuolaikinių rašytojų apklausa parodė, kad Emos Bovari istorija konkuruoja tik su „Ana Karenina”.

Prancūzų rašytojas G. Flaubertas garsėjo kaip perfekcionistas, amžinai ieškojęs tinkamiausio žodžio, kelis mėnesius galėjęs tobulinti vieną puslapį. Jo romanas tapo bestseleriu tada, kai atsidūrė teisme kaip „įžeidžiantis dorą ir tikėjimą“. Autorius sugebėjo jį apginti. „Ponia Bovari – tai aš“, – yra pasakęs rašytojas, pats paliktas, išduotas, išeikvojęs jėgas meilės paieškoms…

Knygos Ponia Bovari ištrauka:

Mes mokėmės pamokas, kai įėjo direktorius, o jam iš paskos – naujokas neuniforminiais drabužiais ir tarnas, dideliu mokykliniu suolu nešinas. Kurie snaudė, pabudo, ir visi pašokome, tartum užtikti besimoką.
Direktorius davė mums ženklą sėstis, paskui pusbalsiu tarė auklėtojui:
- Pone Rožė, pavedu jums šitą mokinį. Jis stoja į penktą klasę. Jei savo darbu ir elgesiu pasirodys vertas, pereis į vyresniuosius, kaip jam pritinka pagal amžių.
Naujokas, likęs kamputyje už durų ir vos matomas, buvo kokių penkiolikos metų kaimo berniokas, augesnis už bet kurį iš mūsų. Jo plaukai buvo ant kaktos pakirpti tiesiai, kaip bažnytkaimio giesmininko, pats jis atrodė rimtas ir labai sutrikęs. Nors naujokas nebuvo plačių pečių, bet jo žalias gelumbės švarkelis juodomis sagomis, matyti, veržė jam per pažastis, pro rankovių atlankus buvo matyti raudonos, nepratusios prie pirštinių rankos. Iš po gelsvų, petnešomis aukštai patemptų kelnių kyšojo mėlynomis kojinėmis aptrauktos blauzdos. Avėjo jisai stipriais, prastai nuvalytais, vinimis pakaustytais batais.
Pradėjome atsakinėti pamokas. Jis klausėsi, ausis ištempęs ir atsidėjęs kaip per pamokslą, nedrįso nei kojos ant kojos užsikelti, nei alkūne pasiremti, o kai antrą valandą suskambėjo varpelis, tai auklėtojas turėjo jį tiesiog raginti, kad stotųsi drauge su mumis į eilę.
Mes, kai eidavom į klasę, kad rankos greičiau būtų laisvos, turėjom paprotį blokšti kepures žemėn, stengdavomės jas nuo pat slenksčio duoti pasuolėn taip, kad, atsimušusios į sieną, sukeltų kuo daugiau dulkių – toks buvo fasonas.
Continue Reading »

Published by admin on 21 Apr 2010

Almodovaro formulė

Knyga: Almodovaro formulė
Autorius: Suzanne Collins
Leidykla: Obuolys

10 pagrindinių maisto papildų, būtinų nuo keturiasdešimties metų amžiaus

Sulaukus keturiasdešimties pradeda mažėti mūsų fizinės, intelektinės ir seksualinės galios, sekti geros nuotaikos ir optimizmo rezervas. Ir viskas todėl, kad organizmas nebepasigamina reikalingų medžiagų arba negauna jų su maistu. Kad nereikėtų griebtis vaistų, kurie dar labiau išbalansuoja organizmą, garsus ispanų mitybos specialistas, sveikatos laidų vedėjas ir žurnalistas Miguelas Angelas Almodovaras siūlo 10 pagrindinių papildų formulę, kuri padidina raumenų jėgą, atmintį, intelektinius įgūdžius, tobulina lytinį gyvenimą, palaiko sveiką svorį, užkerta kelią peršalimui, gripui ir nerimui, sumažina cholesterolio kiekį, gydo hipertenziją, nemigą bei daugelį kitų negalavimų, kuriems paprastai griebiamės brangių ir ne visada veiksmingų arba neigiamą pašalinį poveikį turinčių vaistų. Gyvenimo pusiaukelė – ne priežastis pasiduoti, nes prasideda kūrybiškoji ir turiningoji gyvenimo pusė!

Kasmet 100 000 amerikiečių miršta nuo gydytojų paskirtų ir tinkamai vartojamų vaistų pašalinio poveikio. O tai yra ketvirta pagal mirčių skaičių priežastis! Daugybė patentuotų ir platintų vaistų buvo išimti iš apyvartos dėl tūkstančių mirčių, kurias sukėlė. Žinoma, nieko panašaus negalima pasakyti apie maisto papildus, natūralius vaistus ar fitoterapiją. Kartais žmogui kyla klausimas: kas blogiau – vaistas ar liga? Augantis natūralią mediciną propaguojančių leidinių skaičius rodo, jog šiandieninis žmogus domisi visomis galimybėmis nesirgti ir pasveikti, pats ieško priimtiniausių vaistų, nepasikliaudamas vien medikų žiniomis. Visgi tiek natūralios, tiek įprastos medicinos propaguotojai sutinka: geriau užkirsti kelią ligai, nei ją gydyti. Mitybos specialisto, knygos „Kaip gydo maistas“ autorius Miguelo Almodovaras studijoje rasite ilgo ir pilnaverčio gyvenimo receptą, su kuriuo turėtumėte supažindinti ir savo gydytoją.

Almodovaro formulė:

  • Dehidroepiandrosteronas (DHEA)
  • Fosfaditilserinas
  • L-Argininas
  • L-Karnitinas
  • Melatoninas
  • Omega-3 rūgštys
  • Propolis
  • Kofermentas Q-10
  • Triptofanas
  • Uña de gato

Po 40-ojo gimtadienio reikia sau padėti:

  1. Bėgant laikui, žmogaus organizmas pradeda gaminti mažiau esminių medžiagų, tokių kaip melatoninas ar koenzimas Q-10. Tuomet būtina aprūpinti organizmą reikalingomis medžiagomis, duodant jam tai, ko labiausiai trūksta.
  2. Prancūzijoje ir Olandijoje atlikti dideli tyrimai pabrėžė, kad šiais laikais net ir labai įvairi bei subalansuota mityba neaprūpina mūsų pagrindinėmis maistinėmis medžiagomis. Dėl to kaltos maisto auginimo, laikymo ir gaminimo sąlygos.
  3. Pasikeitė kulinariniai įpročiai – valgome daug mažiau neapdorotų, gyvų produktų, subproduktų, dėl ko iš savo dietos išbraukėme kai kurias maistingąsias medžiagas.

Published by admin on 21 Apr 2010

Lemties viršukalnė

Knyga: Lemties viršukalnė
Autorius: Jeffrey Archer
Leidykla: Obuolys

Jis turi dvi meiles… Viena jį pražudys.

Tai romanas, kurį parašė populiariausias Didžiosios Britanijos rašytojas, 63 pasaulio šalyse 32 kalbomis išleidęs daugiau nei 125 milijonus savo romanų egzempliorių!

Paskutinį kartą trisdešimt septynerių metų Džordžą Malorį su bendrakeleiviu matė likus keliems šimtams pėdų iki Everesto viršūnės. Tai buvo 1924-ieji. Jo kūną praėjus 75-eriems metams randa šiuolaikinė alpinistų eskpedicija. Visi žino, kad šis kalnas yra dosnus ir tuo pačiu negailestingas, pareikalavęs ne vieno drąsaus vyro gyvybės. Tačiau Dž. Malorio atvejis – mįslingas ir išskirtinis. Ar jis žuvo taip ir nepasiekęs viso gyvenimo tikslo – neužkopęs į Everestą, ar virvė nutrūko jau leidžiantis? Kodėl prie žuvusiojo nebuvo mylimos žmonos Rūtos nuotraukos, su kuria jis niekuomet nesiskyrė?

Lemties viršukalnė” – tai bandymas įminti metų ir sniego užneštą mįslę, kuris nepaliks abejingo nei vieno J. Archerio detektyvų mėgėjo.

Published by admin on 12 Apr 2010

Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Žaibo vagis

Knyga: Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Žaibo vagis
Autorius: Rick Riordan
Leidykla: Obuolys

Kai visur pliaupia liūtis, daugeliui žmonių atrodytų, jog jiems tiesiog nepasisekė. Tačiau jeigu esi pusdievis, puikiai suvoki, kad tam tikros dieviškos jėgos mėgina apversti tavo dieną aukštyn kojom.

Pusiau dievas, pusiau žmogus… Tikras didmiesčio vaikinas

Persis Džeksonas yra naujasis Haris Poteris! Jūsų rankose – pirmoji iš 5 knygų, kurios sumušė bet kokius rekordus visuose įmanomuose populiariausių knygų topuose. Niekas svaiginančia sėkme šiuo metu pasaulyje negali prilygti naujam herojui – paprastam Niujorko vaikinui, kurio laukia ypatingas likimas. Juk ne kasdien sužinai, kad esi Olimpo dievo ir mirtingosios sūnus, ar ne? Palaukite… Olimpo dievai – XXI amžiuje?! Skaitykite toliau.

Dvylikametį Persį Džeksoną vėl meta iš mokyklos… eilinį kartą. Bet tai ne didžiausia jo bėda. Pastaruoju metu antikinės pabaisos ir Olimpo dievai, regis, ėmė tiesiog lįsti iš graikų mitologijos vadovėlio. Dar blogiau, kad Persis kelis sugebėjo rimtai užrūstinti! Dingo Dzeuso žaibas, o jis tapo pagrindiniu įtariamuoju. Vaikinukas su draugais turi vos dešimt dienų surasti pavogtą žaibą ir sugrąžinti taiką kariaujančiam Olimpo kalnui. Tačiau vien sugauti vagį negana: jis turi susitaikyti su jį pametusiu tėvu, įminti apie draugo išdavystę perspėjančią Orakulo mįslę ir atskleisti klastą, baisesnę už pačius dievus…

Ištrauka: Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Žaibo vagis

KAIP AŠ NETYČIA IŠGARINAU MATEMATIKOS MOKYTOJĄ

Klausyk, aš nenoriu būti pusdievis. Jeigu manai, kad gali būti vienas iš tokių, ir dėl to skaitai šią knygą, patariu tučtuojau ją užversti. Patikėk visais mamos ir tėčio paistalais apie savo gimimo aplinkybes ir stenkis gyventi normalų gyvenimą.
Būti pusdieviu pavojinga. Be to, baisu. Paprastai tokie žmonės nužudomi pačiais bjauriausiais ir žiauriausiais būdais.
Jeigu esi normalus vaikas ir skaitai šią knygą manydamas, kad istorija yra išgalvota, tai puiku. Skaityk toliau. Pavydžiu tau, jei gali patikėti, kad nė vienas čia aprašytas įvykis nėra tikras.
Jeigu vis dėlto šios knygos puslapiuose atpažinsi save — jei giliai širdyje pajusi užplūstantį nepaaiškinamą jaudulį, — tučtuojau liaukis skaityti. Gali būti, kad esi vienas iš mūsų. Vos tik sužinosi tiesą, jie anksčiau ar vėliau vis tiek užuos ir ateis tavęs. Tai bus tik laiko klausimas.
Tada nesiskųsk, kad neįspėjau.
Mano vardas Persis Džeksonas,
Man dvylika. Dar prieš kelis mėnesius mokiausi Niujorko priemiestyje, Jancio akademijoje — privačioje internatinėje mokykloje sunkiai auklėjamiems vaikams. Ar aš — sunkiai auklėjamas vaikas?
Taip, Galima sakyti.
Tą galėčiau įrodyti papasakojęs bet kurį apgailėtino savo gyvenimo epizodą, tačiau iš tikrųjų reikalai ristis blogyn pradėjo tik šių metų gegužę, kai su šeštąja klase dalyvavau išvykoje į Manhataną, Dvidešimt aštuoni vaikai, turintys psichikos sutrikimų, ir du mokytojai geltonu mokykliniu autobusu riedėjo į Municipalinį meno muziejų pasižiūrėti senovės graikų ir romėnų dirbinių.
Žinau, skamba kaip kankynė. Tokios būdavo beveik visos Jancio išvykos.
Šiai ekskursijai vadovavo ponas Braneris, antikinės kultūros mokytojas, — taigi, turėjau šiokių tokių vilčių.
Ponas Braneris — vidutinio amžiaus vyrukas motorizuotu neįgaliojo vežimėliu. Jo plaukai buvo reti, o barzda nešvari. Mokytojas vilkėjo apskurusį tvido švarką, kuris visada kvepėjo kava. Perskaitę tokį apibūdinimą tikriausiai nepagalvotumėte, kad vyrukas šaunus, tačiau jis pasakodavo istorijas, pokštaudavo ir leisdavo per pamokas žaisti žaidimus. Be to, jis turėjo stulbinančią romėniškų šarvų ir ginklų kolekciją. Tai vienintelis mokytojas, kurio pamokose manęs neimdavo miegas.
Maniau, kad išvyka bus puiki. Bent jau tikėjausi, kad nepateksiu į bėdą. Deja, klydau.
Suprantate, ekskursijose man nutinka blogų dalykų. Pavyzdžiui, kai su penkiametės mokyklos mokiniais važiavome į Saratogos mūšio vietą, įvyko nelaimė su Nepriklausomybės karo laikų pabūklu. Nors į mokyklinį autobusą specialiai nesitaikiau, mane, žinoma, vis tiek išmetė lauk. Kiek anksčiau, keturmetėje mokykloje, per ekskursiją po Jūrų muziejų, eidamas siauru takeliu virš ryklių baseino, spustelėjau ne į tą svirtį ir visa klasė neplanuotai išsimaudė. O dar seniau… Na, jūs tikriausiai patys įsitikinote.
Į šitą ekskursiją važiavau pasiryžęs būti geras. Visą kelią į miestą stengiausi pakęsti Nensę Bobofit — strazdanotą raudonplaukę kleptomanę mergiotę, kuri mano geriausiam draugui Grouveriui į pakaušį laidė gabalus sumuštinio su žemės riešutų sviestu ir pomidorų padažu.
Grouveris buvo lengvas taikinys — liesas vaikinas, kuris susierzinęs visada pravirksta. Tikriausiai jam teko kartoti kelių klasių kursą, nes jis buvo vienintelis šeštokas, kurio kaktą bjaurojo spuogai, o ant smakro kalėsi ploni barzdos šereliai Be to, jis buvo neįgalus. Grouveris turėjo pažymą, visam gyvenimui atleidžiančią nuo kūno kultūros pamokų, kadangi sirgo kažkokia kojų raumenų liga. Jis eidavo keistai, tarsi kiekvienas žingsnis keltų skausmą, tačiau nesileiskite kvailinami. Reikėtų pamatyti, kaip jis bėgdavo, kai mokyklos valgykloje būdavo enčilados diena.
Šiaip ar taip, Nensė Bobofit mėtė sumuštinio gniužulėlius, kurie vėlėsi į rudus garbanotus Grouverio plaukus. Ji puikiai žinojo, kad negaliu atkeršyti, kadangi man ir taip jau paskirtas bandomasis laikotarpis. Direktorius pagrasino nušalinti mane nuo pamokų bei užklasinės veiklos ir šiaip pribaigti, jeigu šios išvykos metu nutiks kas nors bloga, nesmagaus ar netgi truputėlį įdomaus.
— Nudėsiu ją, — sumurmėjau.
Grouveris pamėgino mane nuraminti:
— Viskas tvarkoje. Aš mėgstu žemės riešutų sviestą.
— Štai kaip! — jau mėginau keltis, bet Grouveris spustelėjo mane atgal į sėdynę. — Tau jau paskirtas bandomasis laikotarpis, — priminė. — Juk žinai, kuris liks kaltas, jeigu kas nors atsitiks.
Dabar, prisimindamas tos dienos įvykius, svarstau, kad būtų buvę geriau Nensę Bobofit pargriauti iš kar- to. Nušalinimas nuo pamokų būtų niekai palyginus su nemalonumais, į kuriuos įsivėliau kiek vėliau.
Ekskursijai po muziejų vadovavo ponas Braneris, Važiuodamas grupės priešaky neįgaliojo vežimėliu, jis vedė mus per didžiules galerijas aidinčiomis sienomis, rodė senoviškas marmuro statulas ir stiklines dėžes, pilnas akivaizdžiai senų juodų ir oranžinių keramikos dirbinių.
Atrodė, kad smegenys sprogs nuo minties, kad VISOS šios senienos išliko du ar net tris tūkstančius metų.
Subūręs mus aplink trylikos pėdų storio akmeninę koloną, kurios viršuje kiūtojo didžiulis sfinksas, mokytojas pradėjo pasakoti, jog tai buvęs maždaug mūsų bendraamžės mergaitės antkapis, vadinamas stela, Paskui kalbėjo apie raižinius skulptūros šonuose. Mėginau klausytis, ką jis pasakoja, kadangi buvo įdomu, tačiau aplink mane visi plepėjo. Kaskart, kai liepdavau jiems užsičiaupti, antroji lydinti mokytoja, ponia Dods, piktai dėbtelėdavo į mane.
Ponia Dods — nedidukė matematikos mokytoja, kilusi iš Džordžijos, Nors buvo jau penkiasdešimties, ji visada vilkėjo juodą odinį švarką. Atrodė tokia smulki, kad galėtų su Harley motociklu įvažiuoti į užrakinamą mokyklinę spintelę, Jancio akademijoje ji pasirodė mokslo metų viduryje, tada, kai ankstesniajam matematikos mokytojui visiškai pairo nervai.
Nuo pirmosios dienos ponia Dods pamėgo Nensę Bobofit, o mane laikė tikru velnio išpera. Suriestu smiliumi ji baksteli į mane ir visiškai maloniu balsu sako: „Dabar, mielasis,,,”. Žinojau, kad tai reiškė, jog visą mėnesį būsiu paliekamas po pamokų.
Kartą, kai ponia Dods privertė mane iki vidurnakčio trinti sprendimus iš senų matematikos pratybų sąsiuvinių, pareiškiau Grouveriui, kad tikriausiai ji ne žmogus.
Šis, pažiūrėjęs visiškai rimtomis akimis, išrėžė:
— Tu visiškai teisus.
Ponas Braneris toliau porino apie graikų kapaviečių meną.
Galų gale, kai Nensė Bobofit prunkštelėjusi mestelėjo kažką apie nuogą vaikiną ant antkapio, atsigręžiau ir išrėžiau:
— Ar tu neužsičiauptum?
Nuskambėjo garsiau negu tikėjausi.
Visa grupė prapliupo kvatotis. Ponas Braneris liovėsi pasakojęs istoriją,
— Ponaiti Džeksonai, — kreipėsi į mane, — ar norėtumėte kažką pakomentuoti?
Mano veidą užliejo raudonio banga.
— Ne, sere, — atsiliepiau.
Tada mokytojas parodė į vieną antkapio piešinį,
— Tikriausiai galėtumėte mums paaiškinti, ką reiškia šis piešinys?
Pažvelgiau į raižinį ir pajutau užplūstantį palengvėjimą — žinoma, atpažinau ten pavaizduotą sceną,
— Tai Kronas, ryjantis savo vaikus, tiesa?
— Taip, — akivaizdžiai nepatenkintas burbtelėjo ponas Braneris, — Jis taip pasielgė, nes,,,
— Na„, — įtempiau smegenis, mėgindamas prisiminti, — Kronas buvo vyriausiasis dievas ir,„
— Tikrai dievas? — pasitikslino ponas Braneris,
— Titanas, — pasitaisiau, — Jis nepasitikėjo savo vaikais, kurie buvo dievai. Vis dėlto Krono žmona paslėpė kūdikį Dzeusą, o vietoje jo davė praryti gabalą uolos. Vėliau užaugęs Dzeusas apgavo savo tėvą ir privertė išvemti brolius ir seseris,,,
— Fui! — vaptelėjo kažkuri mergiūkštė man už nugaros,
— Ir tada tarp dievų ir titanų užvirė įnirtinga kova, — tęsiau aš, — Ją laimėjo dievai.
Keletas grupės vaikų prunkštelėjo ir sukikeno,
Nensė Bobofit, stovėjusi man už nugaros, sušnabždėjo savo draugei:
— Šias žinias tikrai pritaikysime realiame gyvenime.
Kai ieškosime darbo, anketose būtinai bus klausimas: „Kodėl Kronas prarijo savo vaikus?”
— Taigi, — tęsė ponas Braneris, — Ponaiti Džeksonai, perfrazuosiu puikų panelės Bobofit klausimą: kaip manote, ar šios žinios svarbios realiame gyvenime?
— Pričiupo, — burbtelėjo Grouveris,
— Užsičiaupk, — sušnypštė Nensė, Jos veidas tapo raudonesnis net už plaukus.
Galų gale Nensė irgi įkliuvo. Ponas Braneris vienintelis pastebėdavo, kai ji pasakydavo ką nors ne taip. Jo ausys — tikras radaras.
Pagalvojau apie klausimą ir gūžtelėjau pečiais:
— Nežinau, sere,
— Aišku, — pono Branerio akyse išvydau nusivylimą, — Įskaitau tik pusę atsakymo, ponaiti Džeksonai, Iš tiesų Dzeusas davė Kronui vyno ir garstyčių mišinio, nuo kurio jis išvėmė kitus penkis vaikus. Jie, žinoma, buvo nemirtingi dievai, todėl nesuvirškinti gyveno ir augo titano pilve. Dievai įveikė savo tėvą, sukapojo jį į gabalus jo paties pjautuvu, o palaikus išbarstė Tartare — tamsiausioje požeminio pasaulio dalyje. Šia linksma gaida ir baigsime — jau metas eiti priešpiečių. Ponia Dods, išvešite mus atgal į lauką?
Klasė patraukė laukan. Mergaitės judėjo susidėjusios rankas ant pilvų, berniūkščiai — stumdydamiesi ir elgdamiesi tarsi silpnapročiai,
Mudu su Grouveriu kaip tik ketinome sekti paskui kitus, tačiau išgirdome poną Branerį pašaukiant:
— Ponaiti Džeksonai,
Jau žinojau, kas manęs laukia.
Liepiau Grouveriui eiti su kitais, tada atsigręžiau į poną Branerį:
— Klausau, sere?
— Turite išmokti atsakyti į mano klausimą, — paliepė mokytojas,
— Apie titanus? — pasitikslinau,
— Apie realų gyvenimą. Ir apie tai, kaip su juo susiję dėstomieji dalykai, — paaiškino ponas Braneris,
— Hm„, — numykiau,
— Tai, ko mokau, — tęsė jis, — yra gyvybiškai svarbu. Tikiuosi, kad būtent taip ir vertinate istorijos mokslą. Iš jūsų, Persi Džeksonai, reikalausiu tik pačių aukščiausių pasiekimų.
Norėjau supykti — šitas vyrukas mane stipriai prispaudė,
Žinoma, turnyro dienomis, kai visi užsikabindavome romėnų šarvus, būdavo smagu. Tada šūkaudavom „eeei!” ir kviesdavome vieni kitus į dvikovas — „kalavijas prieš kreidą” — reikėdavo bėgti prie lentos ir vardyti visus garsius antikos laikų graikus ir romėnus, pasakyti, kas buvo jų motinos ir kokius dievus jie garbino. Nors man pripažinta disleksija ir dėmesio sutrikimas, nors niekada gyvenime nebuvau gavęs aukštesnio įvertinimo negu C , ponas Braneris iš manęs tikėjosi tiek pat, kiek ir iš kitų. Netgi ne tiek pat. Jis nenorėjo, kad mokyčiausi taip pat; kaip visi, jis reikalavo mokytis geriau, Bet aš nepajėgiau įsiminti visų tų faktų ir vardų, dar sunkiau sekėsi juos pasakyti paraidžiui.
Sumurmėjau kažką apie didesnes pastangas. Ponas Braneris liūdnomis akimis ilgai stebeilijo į antkapį, tarsi pats dalyvautų tos mergaitės laidotuvėse.
Paskui liepė pėdinti į lauką ir pavalgyti priešpiečius.
Visa klasė susirinko ant muziejaus fasadinių laiptų — iš čia galėjome stebėti Penktąja aveniu zujančius pėsčiuosius.
Virš mūsų galvų kaupėsi didžiulė audra — tokių juodų debesų virš miesto niekada anksčiau nebuvau matęs. Pamaniau, kad tai dėl pasaulinio klimato atšilimo ar kažko panašaus, nes oras Niujorko valstijoje ir aplink ją nuo Kalėdų buvo labai keistas. Patyrėme smarkių sniego audrų ir potvynių, o žaibai buvo sukėlę kelis miško gaisrus. Nebūčiau nusistebėjęs, jeigu šįsyk ar- tintųsi uraganas,
Atrodo, kad be manęs daugiau niekas to nepastebėjo. Keli berniūkščiai svaidė balandžiams Lunchable krekerių trupinius, Nensė Bobofit mėgino kažką nugvelbti iš praeinančios moteriškės rankinės, o ponia Dods, žinoma, ir dabar nieko nematė.
Mudu su Grouveriu nutūpėme ant fontano kampo, atokiau nuo kitų. Vylėmės, kad taip niekas neįtars, jog esame iš tos mokyklos, kurioje mokosi vien nevykėliai ir nenormalūs, nesugebantys prisitaikyti niekur kitur,
— Nušalins nuo pamokų? — pasiteiravo Grouveris,
— Nea, — numykiau, — Tik ne Braneris, — Aš beveik norėčiau, kad jis mane kartais nušalintų. Juk nesu genijus — štai ką turiu omenyje,
Grouveris minutėlę tylėjo, O paskui, kai jau tikėjausi išgirsti subtilią filosofinę pastabą, kuri priverstų mane pasijusti geriau, jis paprasčiausiai paklausė:
— Galiu paimti tavo obuolį?
Man jau buvo prapuolęs apetitas, todėl neprieštaravau.
Stebėjau Penktąja aveniu riedančių taksi srautą ir galvojau apie mamos butą — jis visai netoli nuo miesto centro, nuo tos vietos, kur dabar sėdėjome. Mamos nemačiau nuo Kalėdų, Norėjau įšokti į taksi ir lėkti namo. Ji džiaugtųsi, apkabintų mane, bet kartu ir nusiviltų, Tučtuojau išsiųstų atgal į Jancį primindama, kad privalau labiau stengtis, nes tai jau šeštoji mokykla, kurioje mokausi per šešerius metus, o šįkart ir vėl gali pašalinti. Neatlaikyčiau į mane įsmeigto liūdno mamos žvilgsnio.
Ponas Braneris atvairavo savo vežimėlį prie neįgaliesiems skirtos nuovažos. Skaitydamas romaną plonais viršeliais, mokytojas kramsnojo salierą. Iš jo transporto priemonės atramos kyšojo raudonas lietsargis — vežimėlis tapo panašus į motorizuotą kavinės staliuką.
Kai Nensė Bobofit su savo šlykščiomis draugėmis išdygo tiesiai priešais mane, iš rankos vos neišdribo sumuštinis. Tikriausiai jai pabodo vagiliauti iš turistų, todėl dabar mergiotė nebaigtus savo priešpiečius švystelėjo tiesiai Grouveriui į sterblę,
— Ak! — šūktelėjo ir nusišypsojo man, išviepdama kreivus dantis. Jos strazdanos atrodė oranžinės, tarsi veidą kažkas būtų apipurškęs skystais Cheetos traškučiais.
Stengiausi išlikti ramus. Mokyklos psichologas milijonus kartų sakydavo: „Suskaičiuok iki dešimties — taip suvaldysi savo pyktį. “Deja, buvau toks įniršęs, kad aptemo protas. Ausyse pradėjo šniokšti banga.
Nepamenu, kad būčiau ją lietęs, tačiau netrukus suvokiau, kad Nensė jau kiurkso fontane ir rėkia:
— Persis mane įstūmė!
Pirmoji prieš mus išdygo ponia Dods,
Kai kurie vaikai šnabždėjosi:
— Ar matei?,,,
— … vandeny,…
— Atrodė, kad jis ją pačiupo…

Nesuvokiau, apie ką jie tarškė. Žinojau tik viena — vėl patekau į bėdą.
Įsitikinusi, kad vargšelei mažajai Nensei nenutiko nieko bloga, ir pažadėjusi muziejaus suvenyrų krautuvėje nupirkti naujus marškinėlius, ponia Dods atsigręžė į mane. Mokytojos akyse žėrėjo pergalingos ugnelės, tarsi būčiau padaręs tai, ko ji iš manęs tikėjosi visą semestrą,
— Dabar, mielasis,,, — pradėjo ponia Dods,
— Žinau, — burbtelėjau, — vėl mėnesį trinsiu senus pratybų sąsiuvinius,

Šito nereikėjo sakyti,
— Eime su manimi, — subaubė ponia Dods,
— Palaukite, — suinkštė Grouveris, — Tai aš„. Aš ją pastūmiau.
Apstulbęs spoksojau į draugą. Negalėjau patikėti, kad jis mėgina mane pridengti. Ponia Dods įsmeigė į Grouverį žudantį žvilgsnį. Ji verte vėrė vaikinuką akimis, kol šeriuotas jo smakras ėmė virpėti. Tada pareiškė:
— Aš manau, kad tai netiesa, ponaiti Andervudai,
— Bet… — Grouveris dar pamėgino prieštarauti.
— Tu liksi čia! — nukirto mokytoja.
Grouveris įbedė į mane nevilties kupiną žvilgsnį.
— Viskas gerai, vaikine, — nuraminau jį. — Ačiū už pastangas.
— Mielasis, tučtuojau — riktelėjo man ponia Dods.
Nensė Bobofit patenkinta išsiviepė.
Perliejau ją žvilgsniu, bylojančiu: „Užmušiu tave vėliau”. Tada ryžtingai atsisukau į ponią Dods, tačiau jos nebebuvo. Mokytoja atsigręžusi stypčiojo laiptų viršuje, prie įėjimo į muziejų, ir nekantraudama gestais rodė, kad sekčiau paskui ją.
Kaip jai pavyko taip greitai ten atsidurti?
Mano gyvenime pasitaikydavo daug tokių atvejų, kaip šis, kada smegenys tarsi užsnūsdavo, o po akimirkos suvokdavau, kad kažkas praslydo pro akis — lyg būtų iškritęs gabalėlis Visatos dėlionės, o jo vietoje šviestų balta tuštuma. Mokyklos psichologas pareiškė, kad tai vienas iš hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimo požymių — klaidingas realybės suvokimas.
Nenorėjau tuo tikėti.
Nusekiau paskui ponią Dods.
Užkopęs pusę kelio aukštyn, atsigręžiau pažiūrėti į Grouverį. Šis stovėjo išblyškęs, akimis šokinėjo nuo pono Branerio prie manęs, tarsi mėgindamas žvilgsniu priversti istoriką atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta. Deja, ponas Braneris sėdėjo įsisiurbęs į romaną.
Pažvelgiau į priešingą pusę — ponia Dods vėl buvo išnykusi. Pamačiau ją pastato viduje, pačiame vestibiulio gale,
„Aišku, — pamaniau sau, — ji mėgina priversti mane suvenyrų krautuvėje nupirkti naujus marškinėlius Nen- sei Bobofit,”
Vėliau supratau, kad jos ketinimai buvo visai kitokie.
Nusekiau paskui mokytoją tolyn į muziejų. Kai galų gale ją pasivijau, suvokiau, kad vėl grįžome į graikų ir romėnų sektorių.
Be mudviejų galerijoje daugiau nieko nebuvo. Ponia Dods, sukryžiavusi ant krūtinės rankas, stovėjo priešais didžiulį marmuro frizą, ant kurio buvo pavaizduoti graikų dievai. Iš jos gerklės sklido keistas garsas, šiek tiek panašus į urzgimą.
Net ir neišgirdęs to garso, vis tiek būčiau sunerimęs. Keista likti dviese su mokytoju, ypač su ponia Dods, Dar keisčiau pasirodė tai, kad ji spoksojo į frizą tarsi trokšdama sutrinti jį į miltus,,,
— Pridarei mums problemų, mielasis, — iškošė ponia Dods,
Griebiausi atsargumo priemonių,

Published by admin on 26 Mar 2010

Sparnai

Knyga: Sparnai
Autorius: Pike, Aprilynne
Leidykla: Obuolys

Lorelė Siuvel visuomet buvo šiek tiek kitokia. Rasta lopšyje prie durų, auginta ir mokyta hipių namuose iki aštuntos klasės, griežta vegetarė Lorelė nemėgsta būti uždarose patalpose. Persikėlusi su šeima į didesnį miestą ji turi priprasti prie kitokio gyvenimo ir bendravimo su bendraamžiais. Laimė, jau pirmą dieną mergina susidraugauja su Deividu, rimtu ir patikimu bendraklasiu. Jam gali atskleisti didžiausią savo paslaptį – tarp menčių išaugusį pumpurą, kurio žiedlapiai primena trapius sparnus.

Knygos ištrauka

Published by admin on 03 Mar 2010

Įsileisk mane

Knyga: Įsileisk mane
Autorius: Ajvide Lingqvist, John
Leidykla: Obuolys

1981 m. rudenį Blakeberge, viename nykiame Stokholmo priemiestyje, randamas paauglio lavonas visai be kraujo. Ritualinė žmogžudystė? „Ilgai lauktas kerštas”, – viliasi dvylikametis Oskaras, kasdien mokykloje kenčiantis žiaurias patyčias. Bet jo galva užimta kitkuo. Į kaimynystę atsikraustė nauja mergaitė. Keista mergaitė. Ji nėra mačiusi Rubiko kubo, bet per kelias valandas išmoko jį sudėti, nuo jos sklinda keistas mirties kvapas, ji nelanko mokyklos ir pasirodo tik vėlai vakare… Kuo baigsis keista jų draugystė? Kaip pakeis miestelį žinia, kad kažkur netoliese gyvena “kiti”?

Published by admin on 01 Mar 2010

Pribuvėjos nuodėmė

Knyga: Pribuvėjos nuodėmė
Autorius: Ebert, Sabine
Leidykla: Obuolys

Antroji sagos apie pribuvėją Martą dalis. Marta nepaskendo skandinama. Kas ji – ragana ar šventoji? 1173 metai Saksonijoje. Sukaupę visą drąsą ir įdėję daugybę pastangų jie iškeliavo, kad nepažįstamame krašte rastų savąją laimę ir pradėtų laisvą gyvenimą. Tada naujojoje jų gimtinėje atrasta sidabro. Nepaprastai daug sidabro. Greitai pasklido žinia, kad Kristiansdorfe laimė pasiekiama ranka. Bet patyrę daug kančių žmonės sužinojo: laimės nepasieksi lengvai. Ją reikia išsikovoti. Laimingas pribuvėjos ir žiniuonės Martos gyvenimas Kristiansdorfe su vyru Kristianu baigiasi sulig ta diena, kai iš kryžiaus žygio sugrįžta mirtinas Kristiano priešas Randolfas. Martą kankina siaubingi sapnai ir Randolfo šantažas, vyras nuolat išvykęs, o dar senosios žiniuonės Jozefos žodžiai, kad laikai pavojingi kaip niekad, nes vyskupas nori įrodyti visomis jėgomis kovosiantis su pagoniškuoju tikėjimu ir piktais burtais. Kaip išlikti, kai žinai slapčiausias aplinkinių paslaptis ir pati turi nuodėmių?

Next »