Sėkmingai milijoninės apyvartos verslą visame pasaulyje plėtojančios firmos „galvos“ dalijasi žemiškais patarimais, kuriuos patys atrado ir patikrino dirbdami, o ne skaitydami ekonomikos teorijas. Jų įsitikinimu, daugelis visuotinai priimtų teiginių ir metodų, kaip daryti verslą, yra klaidingi arba neveiksmingi. Autoriai trumpai ir vaizdžiai atskleidžia, kodėl taip yra, ir pateikia genialiai paprastas taisykles sėkmingai pradėti ir vystyti verslą, kuris teikia pasitenkinimą ir neapsunkina gyvenimo.
Nuostata „iš klaidų mokomės“ – smarkiai pervertinama
Neturiu laiko – ne pasiteisinimas
Jums reikia mažiau, nei manote
Trukdymas – produktyvumo priešas
Ilgi darbų sąrašai – neįvykdomi
Neužsirašinėkite
Pranešimai spaudai yra brukalai
Rinkodara nėra departamentas
Siųskite žmones namo 17 val.

Pažintis su rašytoja, kuriančia dievus

15 val. buvo pristatytas debiutinis Giedrės Bružienės romanas „Ilja. Paliesti dievą“. Kol autorė atsakinėjo į renginio vedėjos klausimus apie gyvenimą ir kūrybą, svečiai galėjo vaišintis arbata, kuriai žoleles rinko pati rašytoja. Teisingai įvardiję arbatos komponentus, galėjo laimėti pristatomą romaną.
Giedrė Bružienė ne tik pasakojo apie romaną bei renkamas žoleles, bet ir bandė prakalbinti renginio lankytojus kviesdama juos išsiburti jau daug mačiusiomis meilės kortomis (Giedrė buria nuo vaikystės!). Atsirado net keletas drąsuolių, kurios norėjo sulaukti atsakymų į kankinančius meilės klausimus.Tam reikėjo visai nedaug: galvojant apie mylimąjį gerai išmaišyti kortas ir perkelti jas kaire ranka.Nesvarbu, ar prognozės džiugino, ar liūdino merginas, visos gavo dovanų po kvepiančių žolelių maišelį.

Intelektualinių dvikovų eksperto iššūkis

16 val. išmėginti savo jėgas ir protus dvikovoje kvietė Paulius Ambrazevičius. Knygos „Protų dvikova“ autorius greitai perėmė pristatymo eigą į savo rankas. Iš anksto užsiregistravusioms ir vietoje susibūrusioms komandoms jis pateikė 40 klausimų: 20 bendrųjų, 10 apie Vilnių, Kauną bei Klaipėdą ir 10 vaizdinių. Tačiau po pagrindinių klausimų nugalėtojai nepaaiškėjo, nes dvi komandos surinko po vienodą balų skaičių. Netikėta, tačiau papildomas turas taip pat niekam neužtikrino protingiausiųjų titulo. Taigi Paulius Ambrazevičius paskelbė, kad laimėjo draugystė ir leidyklos „Obuolys“ knygomis apdovanojo abi komandas.

Prizų buvo ir daugiau: viena laimingoji, pabūgusi dalyvauti dvikovoje tiesiogiai, ir užpildžiusi renginio skrajutę – trijų klausimų testą, laimėjo knygą „Protų dvikova“. Tačiau net tie, kurie negavo apčiuopiamų dovanų, po pristatymo galėjo jaustis protingesni ir praturtėję naujomis žiniomis.

Iki kitų susitikimų!

Artėja Mėlynojo mėnulio šventė – smurfiškiausia metų diena – ir visi tiesiog laukia nesulaukia linksmybių. Deja, Kerėpla smurfas žengia neatsargų žingsnį, o tada Smurfų kaimelyje didžiosios šventės išvakarėse atsiduria piktasis burtininkas Gargamelis! Smurfai stengiasi gelbėtis kaip gali.
Tuo metu Mėlynojo mėnulio magija atveria stebuklingus vartus pačioje žemėje. Smurfai nugarma gilyn ir atsiduria visiškai kitame ir neregėtame pasaulyje. Aišku, ten patenka ir Gargamelis su savo piktuoju katinu Azraeliu. Laimei, smurfai susipažįsta su gerąja Vinslou šeima, kuri jiems pagelbsti šiame smurfiškai dideliame Niujorko mieste.
Ar sugebės Tėtė smurfas pargabenti saviškius namo greičiau, nei Gargamelis juos pačiups? Viską sužinosite perskaitę šią nepaprastą smurfišką istoriją!

Įdomūs faktai apie smurfus:

Visi smurfai yra trijų obuolių ūgio.
Užspringęs smurfas pasidaro geltonas.
Smurfytę sukūrė Gargamelis. Jis nusiuntė ją sunaikinti nekenčiamų žmogeliukų kaimo, bet nepaprastas mėlynųjų nykštukų gerumas paveikė smurfytę, ji tapo gera ir pasiliko kaimelyje.
Azraelis yra katinas, bet iki 1980 metų komiksuose jis buvo… katė.
Smurfai pateko į televiziją, kai tuometis NBC prezidentas Fredas Silvermanas pastebėjo, kad jo dukrelei labai patinka dovanotas žaislinis smurfas.
Į smurfų žemę galima pakliūti tik pakviestiems smurfų.
Seniausiam smurfui – 542 metai!
Smurfai niekada nesensta, todėl Mažylis smurfas visada liks šimto metų kūdikis…
Niekas nežino, kiek metų Smurfytei. Nemandagu klausti damos amžiaus.
Smurfai kalba keista kalba ir labai mėgsta visur kaišioti žodelį „smurf“. Kurgi ne, po šimts smurfų!

Prancūzijos aristokratų žaidimas aistra ir išdavyste virto tris Oskarus ir dar 13 įvairių prestižinių kino apdovanojimų pelniusiu filmu su Michelle Pfeiffer, Johnu Malkovichumi ir Glenn Close pagrindiniuose vaidmenyse.

Apie smukimą ir ištvirkimą ikirevoliucinėje Prancūzijoje pasakojantis romanas „Pavojingi ryšiai“ yra vienas skandalingiausių ir kontroversiškiausių kūrinių Europos literatūroje.

Du aristokratai pradeda rafinuotą gundymo ir manipuliacijų žaidimą, kad pagyvintų savo prėską egzistenciją. Markizė de Mertej pakursto vikontą Valmoną suvedžioti nekaltą merginą iš vienuolyno, o pats vikontas sugalvoja pavergti dorą ištekėjusią moterį. Kai cinikų intrigos susipina, o „aukos“ reaguoja ne visai taip, kaip jie tikėjosi, paaiškėja, jog žaidimo pabaiga bus rimtesnė ir žiauresnė, negu abu galėjo įsivaizduoti.

Prancūzų karininkas Pierre Choderlos de Laclos (1741–1803) sukūrė „Pavojingus ryšius“ siekdamas „parašyti kūrinį, kuris išsiskirtų iš įprastų, kuris sukeltų triukšmą, kuris liktų žemėje po mano mirties“. Jam tai pavyko. Pirmą kartą 1782 metais keturiais tomais išspausdinta knyga susilaukė žaibiškos sėkmės ir nuo tada įkvėpė daugybę polemikų, pjesių ir filmų.
Romanas parašytas laiškų, kurie atskleidžia gašlių santykių tarp nuobodžiaujančios Prancūzijos aukštuomenės tinklą, forma. Laisvamaniška Laclos`o filosofija ir dviprasmiškas romano moralinis tonas atspindi Prancūzijos nuotaikas revoliucijos priešaušriu. Anuomet vertinta kaip skandalas, kurį maloniai perskaitė ir karalienė Marija Antuanetė, knyga iki šių dienų kritikų garbinama kaip epistoliarinio žanro šedevras.

New York Times bestseleris Nr. 1

Bestselerių „Sparnai“ ir „Kerai“ tęsinys

„Puikus debiutas; mitologijos perteikimo išradingumas gali varžytis su stulbinamu pasakojimo grožiu“. – Stephanie Meyer, „Saulėlydžio“ sagos autorė

Tai nepaprasta magijos ir intrigų, romantikos ir pavojų kupina istorija, kuri pakeis viską, ką lig šiol žinojote apie fėjas.

„Apžavai“ yra trečioji knyga iš „Sparnų“ serijos, kuri jauną rašytoją pastatė į vieną gretą su S. Meyer ir J. K. Rowling. Nuostabaus fėjų pasaulio pakerėti skaitytojai tvirtina, kad Aprilynne Pike tobulėja su kiekviena knyga, ir nekantriai laukia ketvirtosios dalies.

Žmonių užauginta fėja Lorelė nematė Tamenio nuo praėjusių metų, kai pati paprašė jo išvykti. Nors širdį vis dar gelia prisiminus gundančių žalių akių fėjų sargybinį, ji tiki, jog pasirinko teisingai likdama su Deividu. Gyvenimas baigiamojoje klasėje srūva kaip rami upė, tačiau ta ramybė – prieš audrą. Vieną dieną klasėje pasirodo naujokai iš mokinių mainų programos. Negana to, kad jie abu žaliomis fėjų akimis, bet atkeliauja su savo paslaptimis ir kelia nepaaiškinamą nerimą Lorelei. Jeigu jai ir Avalonui iš tiesų iškilo grėsmė, ar jie bus Lorelės pusėje? Jeigu ir taip, ar jos pusė liks nugalėtoja?

– Ne, – tyliai atsiliepė Tamenis. – Esu čia ne tam, kad pasakyčiau tau kažką tokio. Nesu sargybinis, neketinu medžioti, paprasčiausiai laikysiuosi prie tavęs. Tu gyvensi savo gyvenimą, viską darysi, kaip ir anksčiau, o aš pasirūpinsiu, kad būtumei saugi, – paaiškino jis, žengdamas arčiau, kad nubrauktų plaukų sruogą nuo veido. – Apsaugosiu arba mirsiu.

„Robert Ludlum – pripažinta politinio trilerio superžvaigždė“ Amazon.com

Jeigu viskas, ką žinojai, pasirodo netiesa? Jeigu gauni įrodymų, kad tai, ką darei su gera intencija, baigėsi visiškai atvirkščiai, nei tikėjaisi? Jei sužinai, kad mylima žmona, su kuria pragyvenai penkiolika metų ir kuri paliko tave dėl tavo darbo, tekėjo ne iš meilės, o kad galėtų sekti? Kad vykdė užduotį, paskirtą darbdavio?

Tokie klausimai neduoda ramybės Nikui Braisonui, daug metų dirbusiam itin įslaptintu Direktorato, slaptos Amerikos žvalgybos grupės, operatyvininku. Kai žlunga viena kruopščiai rengta misija, Direktoratas „išleidžia“ agentą į pensiją, parūpinęs naują tapatybę. Po penkerių ramaus dėstytojavimo metų Braisonas staiga sužino, jog Direktoratas yra visai ne tai, kuo prisistatinėjo, o jis pats tapo sudėtingo plano prieš savo šalį įrankiu. Tapo aišku, kad paslaptingoji organizacija rengia pavojingą perversmą, tik niekas nežino, kaip, kur ir kada. CŽV pasitelkia Braisoną tai išsiaiškinti. Nikas lieka vienas kreivų veidrodžių karalystėje be patikimų kontaktų, orientyrų ir kupinas abejonių, ar instinktai ir įgūdžiai tebėra tokie pat aštrūs, kaip kadaise.

Apie autorių

Robertas Ludlumas (1927–2001) yra dvidešimt šešių romanų, išleistų trisdešimt dviem kalbomis keturiasdešimtyje šalių, autorius. „Prometėjo apgaulė“ yra paskutinis ir vienas geriausių romanų, kurį jis išleido prieš mirtį, šokiruojantis rugsėjo 11 d. įvykių Amerikoje nuojauta ir ypatingu žvalgybinių, politinių ir karinės technikos naujovių išmanymu.

Amerikiečių rašytojo Roberto Ludlumo romane „Prometėjo apgaulė“, išleistame prieš pat autoriaus mirtį – šokiruojanti rugsėjo 11 dienos įvykių Amerikoje nuojauta ir atviras žvilgsnis į žvalgybinių, politinių ir karinės technikos naujovių paslaptis.

Romano autorius Robertas Ludlumas (1927–2001) – žymus bestselerių autorius ir politinio trilerio romanų kūrėjas. Iš 25 jo kūrinių net 21 tapo „New York Times“ bestseleriais. Jo knygos išleistos 300 milijonų tiražu, trisdešimt trimis kalbomis visame pasaulyje.

Daugelis R. Ludlumo romanų buvo ekranizuoti ir tapo populiariais Holivudo filmais, pavyzdžiui, „Bornas. Sunaikinta tapatybė“, „Čanslerio rankraštis“ ir kiti.

„Prometėjo apgaulė“ buvo paskutinis R. Ludlumo kūrinys, išleistas prieš pat rašytojo mirtį. Literatūros kritikai vieningai sutarė, jog tai vienas geriausių jo kūrinių, kuriame drąsiai atidengiamas paslapties šydas nuo žvalgybinių ir politinių Amerikos paslapčių ir netgi įžvelgiama pranašiška tragiškų rugsėjo 11 dienos įvykių Amerikoje nuojauta.

Romano „Prometėjo apgaulė“ siužetas sukasi apie Niką Braisoną. Daugelį metų jis buvo geriausias Direktorato seklys. Elitinė organizacija atlikdavo kitiems neįveikiamas užduotis ir patekdavo ten, kur patekti negalėjo niekas kitas. Šiai ypatingai slaptai užsienio žvalgybos agentūrai vadovavo Jungtinių Valstijų vyriausybės žmonės ir apie ją žinojo tik išrinktieji. Bet viena Niko misija žlugo. Ilgai slėpta jo priedanga buvo sunaikinta, o jis pats vos išvengė žūties, todėl vieną dieną iš savo viršininkų jis sulaukė pasiūlymo atsistatydinti arba būti „atstatydintu“.

Nikas pakluso ir išėjo iš organizacijos tikėdamas, kad deramai tarnavo savo šaliai, tačiau po penkerių ramybės metų sužinojo, kad dirbo Kremliui… Įniršęs dėl savo kvailumo jis pasiryžta išsiaiškinti tiesą ir sužlugdyti Direktorato operaciją. Kuo jis giliau skverbiasi į miglotą žvalgybos, terorizmo ir nusikaltimų požemių karalystę, tuo aiškiau suvokia, kad įvykiai yra daug rimtesni, nei jis galėjo įsivaizduoti…

Romaną lietuviškai išleido leidykla „Obuolys“.

Rūpestingai suderintas septyniolikmečio Velso princo, būsimojo karaliaus Edvardo VIII, gyvenimas drastiškai pasuka kita linkme. Vieną 1911 metų gegužės dieną, neatsargiai lėkdamas automobiliu, princas Deividas netoli Snovberio kliudo dviračiu važiuojančią merginą Rozą Hauton. Jis nugabena sužeistąją į namus, kur akimirksniu įsimyli jauniausią jos seserį Lilę. Seserų Hauton gyvenimas pilnas pramogų ir nuotykių, puikių vakarėlių ir linksmybių, visai neprimenantis griežto ir nuobodaus karaliaus Jurgio V dvaro gyvenimo. Niekada draugų neturėjęs sosto įpėdinis Deividas vis dažniau svečiuojasi Snovberyje, kur gali apsimesti, kad yra paprastas jaunuolis. Jis pasiperša Lilei, bet jo tėvas, karalius Jurgis V, neduoda sutikimo vedyboms. Kai Deividas pagrasina atsisakyti teisės į sostą, Lilei tenka rinktis tarp savo ir visos Anglijos gerovės Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.

Rebeccos Dean vardu pasirašinėja daugybės bestselerių autorė, anglų rašytojaMargareta Pemberton (g. 1943 m.). „Auksinis princas“ yra trisdešimt šeštasis jos romanas, gimęs susižavėjus sudėtingu monarcho charakteriu. Edvardas VIII išgarsėjo kaip pirmas ir paskutinis karalius, dėl meilės išsiskyrusiai aktorei W. Simpson atsisakęs Anglijos karaliaus sosto. Remdamasi gausia istorine medžiaga rašytoja meistriškai aprašo XX a. pradžios Anglijos aukštuomenės gyvenimą, politinę situaciją ir sudėtingą meilės dramą, kurios dabartinis Anglijos sosto įpėdinis princas Viljamas tikrai neįsivaizduotų.

Ponas Poperis sulaukė išties netikėto siuntinio… Tai buvo tikras, gyvas pingvinas! Netrukus atkeliavo kitas pingvinas… Tada dar vienas… kol galiausiai pono Poperio namai virto snieguota žiemos buveine. Dvylika pingvinų, kurių kiekvienas savito charakterio, apverčia Poperių šeimos gyvenimą aukštyn kojomis.
Neįprastų pingvinų šeimininkas nusprendžia leistis į gastroles, kad visa šalis pamatytų jo augintinius. Pingvinų pasirodymas tampa tikra sensacija!

Pirmieji policininką pastebėjo vaikai.
– Tėti, pažvelk! – šūktelėjo Bilis. – Prie užpakalinių durų stovi policininkas. Ar jis ketina tave suimti?
– Guk, – murmtelėjo Kapitonas Kukas, oriai nukrypavo link durų ir pamėgino snapu stumtelėti jų stiklą.
– Ar čia Praudfuto alėjos 432-asis namas?
– Taip, – patvirtino ponas Poperis.
– Puiku, atėjau ten, kur reikėjo, – linktelėjo policininkas ir bedė pirštu į Kapitoną Kuką. – Ar šis gyvūnas jūsų?
– Taip, mano, – išdidžiai atsakė ponas Poperis.
– O kaip jūs užsidirbate pragyvenimui? – rūsčiai pasiteiravo policininkas.
– Mūsų tėtis yra dailininkas, – pareiškė Džeinė.
– Jo drabužiai visada išterlioti dažais ir kalkėmis, – pridėjo Bilis.
– Aš esu dažytojas, dažau namus, – paaiškino ponas Poperis. – Gal užeisite vidun?
– Neužeisiu, – papurtė galvą policininkas, – nebent būtinai reikėtų.
– Cha-cha! – prajuko Bilis. – Policininkas bijo Kapitono Kuko!
– Gau! – pridėjo pingvinas, plačiai pražiodamas savo raudoną snapą, tarsi ir jis juoktųsi iš policininko.
– Ar jis moka kalbėti? – pasidomėjo policininkas. – Ir kas iš tiesų jis yra – milžiniška papūga?
– Jis yra pingvinas, – paaiškino Džeinė. – Mūsų naminis gyvūnas.

Richardas Atwateris (1892–1948) ir jo žmona Florence Atwater (1896–1979) bendraautoriais tapo neplanuotai. „Pono Poperio pingvinus“ parašė ponas Atwateris, garsus Čikagos dienraščių žurnalistas, įkvėptas dokumentinio filmo apie Antarktidą. Tačiau kai sunki liga nutraukė rašytojo karjerą, ponia Atwater ėmė rūpintis knygos išleidimu. Deja, visos leidyklos, kurioms ji siuntė vyro kūrinį, atsisakė jį išleisti. Tada ji, tuomet prancūzų, anglų ir lotynų kalbų dėstytoja, perrašė kelias „Pono Poperio pingvinų“ dalis ir pataisytą knygą pasiūlė Little Brown leidyklai. 1938 m. pasirodžiusi pingvinų istorija sulaukė nepaprastos sėkmės, po metų laimėjo Newbery Honor apdovanojimą, o 1958 m. įvertinta Lewis Carroll Shelf premija. Knyga išversta į daugelį kalbų ir laikoma vaikų literatūros klasika. 2011 metais šaunieji pono Poperio pingvinai pasirodys ir didžiuosiuose ekranuose.

Paulius Ambrazevičius yra 2011 m. pasaulio kvizų čempionato Lietuvos nacionalinio etapo vicečempionas. Tuo tarsi viskas būtų pasakyta, tačiau negaliu nepridėti, kad šio žmogaus galvoje plūduriuoja tokia galybė informacijos, kad negalėtų pavydėti net Algimantas Čekuolis padaugintas iš Leonido Donskio. Džiugu, kad Paulius šių informacijos klodų nesisavina, kaip derėtų tikrai suvalkiečiui, o dosniai dalijasi jais su žmonija. Jeigu, perskaitę visus jo paruoštus klausimus ir į juos atsakę nesijausite dvasiškai patobulėję ir patyrė egzistencinį katarsį, siūlau susirasti autorių kur nors internete, kur jis dažniausiai valkiojasi, ir pareikalauti gražinti pinigus. Bet netikiu, kad taip atsitiktų…
– Aidas Puklevičus

Blogos knygos užduoda daugiau klausimų, negu duoda atsakymų, geros knygos duoda daugiau atsakymų, nei užduoda klausimų. Šioje knygoje klausimų ir atsakymų yra po vienodai – po 1150. Dvidešimt penkios skirtingos temos – nuo humoro iki kulinarijos, nuo religijos iki medicinos, nuo Aliaskos iki Žaliojo kyšulio. Pasiruošti baruose vykstančios portų kovoms, nustebinti draugus vakarėlyje įdomiais faktais, sutrumpinti nuobodžią kelionę autobusu, patraukti priešingos (arba tos pačios) lyties dėmesį savo žiniomis – šį knygą turi tūkstantį ir vieną panaudojimo būdą.

Paulius Ambrazevičius (g. 1986 m. Liepalotų kaime, Šakių rajoje) – pagal išsilavinimą politologas, pagal gyvenimo būdą ir užsiėmimus – vertėjas, humoristas, televizijos scenaristas, viktorinų mėgėjas ir vedėjas. Autorius aktyviai naudojasi internetu (ne per protų kovas!), ir būtų laimingas, jeigu turėdami atsiliepimų jam brūkštelėtumėte adresu: paulius@ambrazevičius.lt arba susisiektumėte per Twitter @pauliusa

Laidos „Protų mūšis“ kūrėjai pristato knygą „Protų dvikova“

„Knyga padės pasiruošti protų kovoms, nustebinti draugus vakarėlyje įdomiais faktais, sutrumpinti nuobodžią kelionę autobusu, patraukti priešingos (arba tos pačios) lyties dėmesį savo žiniomis – ši knyga turi tūkstantį ir vieną panaudojimo būdą.“ – įsitikinęs „Protų dvikovos“ autorius Paulius Ambrazevičius, kuris yra 2011 metų Pasaulio kvizų čempionato Lietuvos nacionalinio etapo vicečempionas.
Blogos knygos užduoda daugiau klausimų, negu duoda atsakymų, geros knygos duoda daugiau atsakymų, nei užduoda klausimų. Šioje knygoje klausimų ir atsakymų yra tiek pat. Po daugiau nei 1000. Dvidešimt penkios skirtingos temos – nuo humoro iki kulinarijos, nuo religijos iki medicinos, nuo Aliaskos iki Žaliojo kyšulio.
Naujoji knyga padės ne tik laidos „Protų mūšis“ žaidėjams studijoje, bet televizijos žiūrovams, kurie namuose ar svečiuose patys galės organizuoti „Protų mūšio“ žaidimus su artimaisiais ar draugais.
„Džiaugiamės galėdami šią knygą įteikti TV žaidimo dalyviams, tačiau mūsų tikslas – įdomus, aktyvus ir azartiškas žaidimas ne tik televizijos studijoje, bet ir namuose, prie televizijos ekranų. Šios knygos „špargalke“ pavadinti negalima, tačiau ji skirta kiekvienam, norinčiam tobulėti“ – sakė laidos „Protų mūšis“ vykdančioji prodiuserė Agnė Zalanskaitė.

Pasak Agnės, leidyklos „Obuolys“ išleista knyga„Protų dvikova“ prekyboje pasirodys beveik tuo pačiu metu, kai „Lietuvos ryto“ televizijos eteryje startuos pirmoji „Protų mūšis“ laida.
„Tai bus dviguba dovana tiems, kurie žaidžia, domisi ir mėgsta intelektualias kovas.“ – teigė Agnė Zalanskaitė.
Laida „Protų mūšis“ su Aidu Puklevičiumi bei 24 intelektualų komandomis „Lietuvos ryto“ televizijoje bus rodoma nuo rugsėjo 2 dienos, penktadieniais 19 valandą 55 minutės

Peršautai savo tėvo ir palaidotai netikro brolio Lisbetai Salander mirti neleido neįtikėtina sėkmė ir laiku pasirodęs žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas. Lisbeta sveiksta ir laukia ligoninėje teismo už tris žmogžudystes, kurių nepadarė. Gretimoje palatoje kaukolės lūžius, padarytus Lisbetos kirvio, gydosi tėvas, buvęs sovietų šnipas. Lisbeta, įpratusi spręsti savo problemas pati ir ne visada teisiniais metodais, priversta pasikliauti landžiu draugu žurnalistu, kuriam teks atskleisti poros dešimtmečių senumo Švedijos slaptųjų tarnybų suokalbį ir išsiaiškinti, kodėl Salander yra tokia, kokia yra, kad įrodytų genialios kompiuterių įsilaužėlės nekaltumą.

Jai teks ne tik susidurti su tamsia praeitimi… Ją teks sunaikinti.

Kritikai ir skaitytojai bando įminti stulbinamo populiarumo visame pasaulyje sulaukusios Millenniumtrilogijos paslaptį. Vieni tvirtina, kad „kaltas“ įtaigus ir patraukiantis visuomenės autsaiderės Lisbetos personažas, kiti giria S. Larssoną už detektyvo žanro klišes peržengiantį, išradingą ir jaudinantį siužetą – gaivaus oro gūsį kriminalinių trilerių pasaulyje. Sutariama dėl vieno: tai brandus romanas brandžiam skaitytojui, kuriam neužtenka greito veiksmo ir lenktynių.

Knygos “Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą” ištrauka:

I DALIS
INTERMEZO KORIDORIUJE
balandžio 8—12
Maždaug šeši šimtai moterų dalyvavo Amerikos pilietiniame kare. Jos stojo tarnauti persirengusios vyrais. Holivudas pražiopsojo šį kultūros istorijos momentą, o gal tiesiog ši tema per daug sudėtinga ideologiškai? Istorijos knygose visada buvo sudėtinga pavaizduoti moteris, kurios nepaiso lyčių ribų, o kai kalbama apie karą ir ginklus, ši riba ryški kaip niekur kitur.
Tačiau istorijoje nuo antikos iki šių laikų yra daug pasakojimų apie moteris kares — amazones. Dažniausiai garsūs pavyzdžiai patenka į istorijos knygas, nes tokios moterys vaizduojamos „karalienėmis“, t. y. jos atstovauja valdančiųjų klasei, nes politinė sosto paveldėjimo tvarka, nors ir būna nemalonu, reguliariai pasodina į sostą moterį. Kadangi karai nepavaldūs lytims ir vyksta net ir tada, kai šalies vadovė būna moteris, istorijos knygose neįmanoma neužfiksuoti kariaujančių karalienių, kurioms dėl to tenka elgtis tarsi kokiam Čerčiliui, Stalinui ar Ruzveltui. Pora tokių pavyzdžių yra Semiramidė iš Ninevės, įkūrusi asirų karalystę, ir keltų Boudika, vadovavusi vienam kruviniausių sukilimų prieš Romos imperiją. Beje, pastarosios skulptūra stovi prie tilto per Temzę priešais Didįjį Beną. Aplankyk ją, jei eitumei pro šalį.
Tačiau apskritai istorinės knygos labai mažai kalba apie moteris, eilines kares, kurios kovojo su ginklu, priklausė armijai ir dalyvavo mūšiuose su priešų kariuomenėmis kartu su vyrais. Bet jos visada egzistavo. Vargu ar buvo bent vienas karas, kuriame nedalyvavo moterys.
1 SKYRIUS
PENKTADIENIS, BALANDŽIO B
GYDYTOJĄ ANDERSĄ JUNASONĄ pažadino slaugytoja Hana Nikander. Buvo beveik pusė dviejų ryto.
- Kas vyksta? — paklausė jis dar nesusigaudydamas.
- Atskrenda sraigtasparnis. Du pacientai. Pagyvenęs vyras ir jauna moteris. Ji peršauta.
- Štai kaip, — burbtelėjo jis pavargusiu balsu.
Jautėsi tarsi ką tik pabudęs, nors nusnūdo vos pusvalandį. Šiąnakt jis budi greitosios pagalbos skyriuje Geteborgo Salgrenskos ligoninėje. Buvo baisiai sunkus vakaras. Kai pradėjo dirbti šeštą vakaro, į ligoninę pristatė keturis asmenis po avarijos, susidūrus automobiliams prie pat Lindomės. Vieno būklė pasirodė kritiška, o kitam netrukus po atvežimo konstatuota mirtis. Jis taip pat apžiūrėjo padavėją, kuriai per nelaimingą atsitikimą restorane Avenyn gatvėje buvo nuplikytos kojos, dar išgelbėjo gyvybę keturmečiui berniukui, kuris atvežtas į ligoninę nekvėpavo, nes buvo prarijęs žaislinio automobilio ratuką. Be to, spėjo sutvarstyti žaizdą paauglei, kuri dviračiu įlėkė į duobę. Kelių remonto įmonė buvo parinkusi netinkamą vietą kasinėjimams prie išvažiavimo iš dviračių tako, paskui kažkas dar suvertė į duobę įspėjamuosius ženklus. Mergaitės veidą „papuošė“ keturiolika siūlių, jai reikės dviejų naujų priekinių dantų. Junasonas taip pat prisiuvo nykščio dalį, kurią entuziastingas dailidė netyčia buvo nusirėžęs obliumi.
Artėjant vienuoliktai skubių pacientų sumažėjo. Jis apėjo ir apžiūrėjo atvežtuosius pacientus, o paskui grįžo į poilsio kambarį trumpai pailsėti. Junasonas budėdavo iki šeštos ryto ir retai kada miegodavo, net jei nebūdavo skubių pacientų, bet šiąnakt užsnūdo beveik iškart.
Slaugytoja Hana Nikander padavė jam puodelį arbatos. Ji dar nebuvo gavusi informacijos apie atvežamus pacientus.
Andersas Junasonas dirstelėjo pro langą ir pamatė, kad jūros pusėje smarkiai žaibuoja. Sraigtasparniui tai tikrai paskutinės tinkamos nusileisti minutės. Staiga prapliupo lietus. Geteborge prasidėjo liūtis.
Bestovint prie lango, pasigirdo variklio gausmas, ir jis pamatė, kaip sraigtasparnis suka link nusileidimo aikštelės, blaškomas vėjo ir lietaus šuorų. Sulaikė kvapą, kai ėmė atrodyti, kad pilotui sunku suvaldyti sraigtasparnį. Paskui tas dingo iš regos lauko, ir Junasonas išgirdo, kaip lėtėja variklio apsukos. Gurkštelėjo arbatos ir pastatė puodelį.
ANDERSAS JUNASONAS PASITIKO NEŠTUVUS prie įėjimo. Budinti kolegė Katarina Holm rūpinosi pirmuoju įvežtu pacientu — pagyvenusiu vyru smarkiai sužalotu veidu. Gydytojui Junasonui atiteko antroji pacientė, kuri buvo peršauta. Greitai ją apžiūrėjo ir konstatavo, kad iš pažiūros tai sunkiai sužeista paauglė, labai purvina ir kruvina. Pakėlė apklotą, kuriuo gelbėjimo tarnybos darbuotojai buvo ją uždengę, ir pamatė, kad kažkas plačia sidabrine lipnia juosta buvo užklijavęs šautines žaizdas klubo ir peties srityse; pagalvojo, kad tai neįprastai sumanu. Juosta neleido veržtis kraujui, o bakterijoms patekti vidun. Viena kulka buvo kliudžiusi klubo paviršių ir išėjusi kiaurai per raumenų audinius. Paskui pakėlė jos petį ir pamatė, kur kulka susmigo į nugarą. Išėjimo žaizdos nebuvo, vadinasi, kulka liko kažkur petyje. Jis tikėjosi, kad kulka nebus kliudžiusi plaučių, o kadangi merginos burnoje kraujo nepastebėjo, padarė išvadą, kad taip tikriausiai nėra.
— J rentgeną, — pranešė jis padedančiai slaugytojai. Daugiau aiškinti nereikėjo.
Galiausiai nukirpo tvarsčius, kuriuos gelbėjimo tarnybos darbuotojai buvo apvynioję aplink jos galvą. Jam užėmė kvapą, kai
apčiuopė kulkos įėjimo vietą ir suprato, kad merginai buvo šauta į galvą. Išėjimo angos nebuvo.
Andersas Junasonas stabtelėjo gal sekundei, stebėdamas mergaitę. Staiga nusiminė. Jis dažnai sakydavo, kad jo darbas tarsi vartininko. Pas jį kasdien atvyksta įvairios būklės žmonių su vieninteliu tikslu — gauti pagalbos. Tai būdavo septyniasdešimt ketverių močiutės, susmukusios Nordstano prekybos centre sustojus širdžiai, keturiolikmečiai berniukai su atsuktuvu pradurtu kairiuoju plaučiu bei šešiolikmetės mergaitės, prarijusios Ekstazi tabletę ir šokusios aštuoniolika valandų, kad paskui susmuktų pamėlusiais veidais. Tai būdavo nelaimingų atsitikimų darbo vietose ir smurto aukos. Pasitaikydavo vaikų, kuriuos užpuolė koviniai šunys Vasaplatseno aikštėje, ir nagingų vyrų, ketinusių išpjauti tik keletą lentų Black 8c Decker įrankiais, bet netyčia įsipjovusių iki pat riešo kaulo.
Andersas Junasonas buvo vartininkas, stovintis tarp paciento ir Fonus laidotuvių biuro. Jo darbas — nuspręsti, kokių priemonių imtis. Jei nuspręs neteisingai, pacientas mirs arba atsipeikėjęs liks neįgalus visą gyvenimą. Dažniausiai nuspręsdavo teisingai, nes didžioji dauguma sužeistųjų turėdavo akivaizdžiai specifinę problemą. Dūrį peiliu į plaučius arba žaizdą po eismo nelaimės galima suprasti ir apžiūrėti. Ar pacientas išgyvens, priklauso nuo to, kokia žaizdos būklė ir ką sugeba gydytojas.
Andersas Junasonas nemėgo dviejų tipų sužalojimų. Pirmasis — tai rimtos nudegimo žaizdos: beveik nesvarbu, kokių priemonių imtųsi, žmogus kentės visą gyvenimą. Antrasis tipas — galvos traumos.
Mergaitė priešais jį gali gyventi su kulkomis klube ir petyje. Tačiau kulka kažkur smegenyse yra visai kitokio masto problema. Staiga išgirdo, kad slaugytoja Hana kažką sako.
- Atsiprašau?
— Tai ji.
- Ką nori pasakyti?
- Lisbeta Salander. Mergina, kurią jie medžiojo keletą savaičių už trigubą žmogžudystę Stokholme.
Andersas Junasonas pažiūrėjo į pacientės veidą. Slaugytoja Hana visiškai teisi. Šios merginos paso nuotraukos kopiją jis ir visi švedai matė priklijuotą prie kiekvienos tabako parduotuvės jau nuo Velykų. O dabar pašauta pati žudikė, tai turbūt tam tikras poetiškas teisingumas.
Bet tai ne jo reikalas. Jo darbas — išgelbėti paciento gyvybę, nesvarbu, ar tai triguba žudikė, ar Nobelio premijos laureatas. Arba kad ir abu viename asmenyje.
VĖLIAU KILO greitosios pagalbos skyriui būdingas chaosas. Junasono pamainos personalas ėmėsi įprasto darbo. Perkirpo likusius Lisbetos Salander drabužius. Slaugytoja pamatavo kraujospūdį — 100/70, o tuo metu jis pats pridėjęs stetoskopą prie pacientės krūtinės klausėsi širdies dūžių, kurie atrodė sąlyginai reguliarūs, ir kvėpavimo, kuris nebuvo toks pat reguliarus.
Gydytojas Junasonas nedelsdamas įvertino Lisbetos Salander būklę kaip kritišką. Peties ir klubo žaizdos kol kas gali palaukti uždėjus kompresus arba net palikus tą pačią lipnią juostą, kurią užklijavo vaizduotės nestokojantis asmuo. Svarbiausia — galva. Gydytojas Junasonas liepė atlikti kompiuterinę tomografiją tuo aparatu, į kurį ligoninė buvo investavusi nemažai mokesčių mokėtojų pinigų.
Andersas Junasonas buvo mėlynakis blondinas, kilęs iš Umeo miesto. Salgrenskos ir Rytų ligoninėse buvo išdirbęs dvidešimt metų tyrinėtoju, patologu ir greitosios pagalbos skyriaus gydytoju. Jis turėjo savybę, kuri stebino kolegas ir dėl kurios didžiavosi dirbantis su juo personalas: Junasonas laikėsi nuostatos, kad jo pamainos metu nemirs joks pacientas, ir jam išties tai pavykdavo.
v
Žinoma, keletas pacientų mirė, bet tai įvyko tolesnio gydymo metu arba dėl visai kitų priežasčių, o ne dėl jo sprendimų.
Kartais Junasonas labai laisvai žiūrėdavo į gydymo meną. Jis manė, kad kai kada gydytojai turi polinkį daryti išvadas, kurioms neturi galimybių, todėl beprotiškai greitai pasiduoda, arba per ilgai bando tiksliai nustatyti diagnozę, kad galėtų taikyti teisingą gydymą. Žinoma, taip liepia vadovėliai, bet problema ta, kad, gydytojams besvarstant, pacientas gali numirti. Blogiausiu atveju gydytojas padarys išvadą, kad tai beviltiškas atvejis, ir nutrauks gydymą.
Tačiau Andersas Junasonas dar niekada nebuvo turėjęs pacientės su kulka galvoje. Čia, ko gero, reikės neurochirurgo. Nesijautė turįs pakankamai kompetencijos, bet staiga suvokė, kad jam galbūt sekasi labiau nei yra to vertas. Prieš eidamas praustis ir persivilkti operacinės drabužiais, jis šūktelėjo Hanai Nikander:
- Karolinskos ligoninėje dirba amerikiečių profesorius Frenkas Elis, bet kaip tik dabar jis yra Geteborge. Tai įžymus smegenų tyrinėtojas, be to, geras mano draugas. Jis apsistojęs Hotel Radisson Avenyn gatvėje. Ar gali sužinoti telefono numerį?
Kol Andersas Junasonas laukė rentgeno nuotraukų, Hana Nikander atnešė viešbučio telefono numerį. Jis užmetė akį į laikrodį — 01:42 — ir pakėlė ragelį. Radisson naktinės pamainos registratūros darbuotojas visai nenorėjo sujungti su kambariu tokiu paros metu, gydytojui Junasonui teko pasakyti keletą ypač griežtų frazių apie būtinybę pasikalbėti su profesoriumi.
- Labas rytas, Frenkai, — pasisveikino Andersas Junasonas, kai tas pagaliau pakėlė telefono ragelį. — Čia Andersas. Girdėjau, tu Geteborge. Ar gali atvažiuoti į Salgrenskos ligoninę ir asistuoti smegenų operacijos metu?
- Are you bullshitting me? — pasigirdo abejojantis balsas kitame laido gale. Nors Frenkas buvo išgyvenęs Švedijoje daug metų ir laisvai kalbėjo švediškai — kad ir su amerikietiškų akcentu — pagrindinė jo kalba išliko anglų. Andersas Junasonas kalbėjo švediškai, o Elis atsakinėjo angliškai.
- Frenkai, atsiprašau, kad nebuvau tavo paskaitoje, bet pamaniau, kad galėtum duoti privačių pamokų. Turiu jauną moterį, kuriai buvo šauta į galvą. Kulka įėjo tiesiai virš kairiosios ausies. Neskambinčiau, jei man nereikėtų second opinion . O man sunku įsivaizduoti kitą tinkamesnį žmogų, kurio galėčiau paklausti.
- Ar tai rimta? — paklausė Frenkas Elis.
- Dvidešimt penkerių metų mergina.
— Jai buvo šauta į galvą?
- Tik kulkos įėjimo anga, išėjimo nėra.
- Bet ji gyva?
- Taip, pulsas reguliarus, mažiau reguliarus kvėpavimas, kraujospūdis — 100/70. Taip pat turi kulką petyje ir šautinę klubo žaizdą. Tuos du dalykus pats galiu sutvarkyti.
- Skamba gerai.
- Gerai?
- Jei galvoje kulkos palikta skylė, o ji vis dar gyva, tai situaciją reikia vertinti kaip teikiančią vilties.
- Ar galėsi man asistuoti?
- Turiu prisipažinti, kad vakarą praleidau su gerais draugais. Atsiguliau pirmą valandą ir tikriausiai kraujyje likęs įspūdingas promilių kiekis…
- Sprendimus priimsiu ir operuosiu aš. Bet man reikia žmogaus, kuris padėtų ir pasakytų, jei ką daryčiau ne taip. Atvirai kalbant, visiškai girtas profesorius Elis yra turbūt visa galva pranašesnis už mane, jei reikia įvertinti galvoje esančią žaizdą.
- Gerai. Atvažiuoju. Bet būsi man skolingas paslaugą.
- Taksi jau laukia prie viešbučio.
PROFESORIUS FRENKAS ELIS kilstelėjo akinius ant kaktos ir pasikasė sprandą. Sutelkė žvilgsnį į kompiuterio monitorių, kur buvo matyti kiekvienas Lisbetos Salander smegenų vingis ir užkampis. Elis buvo penkiasdešimt trejų metų, jo varno juodumo kai kur žilstelėję plaukai, tamsūs barzdos gyvaplaukiai atrodė kaip žmogaus, atliekančio šalutinį vaidmenį seriale Miesto ligonine. Kūnas išdavė, kad kiekvieną savaitę jis po keletą valandų praleidžia sporto salėje.
Frenkui Eliui Švedijoje patiko. Atvyko kaip jaunas mainų programos mokslininkas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir pasiliko dvejiems metams. Vėliau buvo atvykęs dar keletą kartų, kol gavo pasiūlymą užimti profesoriaus vietą Karolinskos ligoninėje. Tuo metu jis jau buvo gerbiamas tarptautiniu mastu.
Andersas Junasonas pažinojo Frenką Elį keturiolika metų. Pirmą kartą jie susitiko seminare Stokholme ir išsiaiškino, kad abu yra žūklės su museline meškere entuziastai. Andersas pakvietė jį pažvejoti Norvegijoje. Jie palaikė ryšį visus tuos metus ir dar ne kartą žvejojo kartu. Tačiau niekada nebuvo kartu dirbę.
- Smegenys yra paslaptis, — pareiškė profesorius Elis. — Jas tyrinėju dvidešimt metų. Iš tikrųjų net ilgiau.
- Žinau. Atleisk, kad vaikau tave, bet…
- Ech. — Frenkas Elis numojo ranka. — Tai kainuos tau butelį Cragganmore viskio, kai važiuosime žvejoti.
- Gerai. Pigiai išsisukau.
- Prieš keletą metų, kai dirbau Bostone, turėjau pacientą — atvejį aprašiau „Naujosios Anglijos medicinos žurnale“. Tai buvo tokio pat amžiaus mergina kaip ir tavo pacientė. Kažkas peršovė ją alebarda pakeliui į universitetą. Strėlė smigo prie antakio išorinio kampo kairėje pusėje, kiaurai per galvą ir išlindo beveik sprando viduryje.
— Ji išgyveno? — paklausė Junasonas nustebęs.
- Kai ją atvežė į greitosios pagalbos skyrių, atrodė klaikiai. Nupjovėme strėlę ir įkišome jos galvą į kompiuterinį tomografą. Strėlė pervėrė smegenis kiaurai. Vertinant logiškai, ji turėjo būti negyva arba bent jau būti taip sužeista, kad prasidėtų koma.
- Kokia buvo jos būklė?
— Ji visą laiką išliko sąmoninga. Žinoma, buvo baisiai išsigandusi, bet mąstė visiškai racionaliai. Vienintelė problema buvo ta, kad kiaurai per kaukolę kyšojo strėlė.
- Ką tu darei?
- Na, paėmiau reples ir ištraukiau strėlę, tada užklijavau pleistru. Maždaug taip.
- Ji išgyveno?
- Žinoma, jos būklė ilgokai buvo kritiška, kol galėjome paleisti iš ligoninės, bet, kalbant atvirai, būtume galėję išsiųsti ją namo tą pačią dieną. Nesu turėjęs sveikesnės pacientės.
Andersas Junasonas ėmė galvoti, ar profesorius Elis kartais nesišaipo.
- Nors, — tęsė Elis, — prieš keletą metų Stokholme turėjau keturiasdešimt dvejų metų pacientą. Jis susitrenkė galvą į lango rėmą ir patyrė lengvą smegenų sukrėtimą. Jam pasidarė bloga ir taip greitai sunegalavo, kad greitosios pagalbos automobiliu buvo atvežtas i skyrių. Kai pamačiau jį, buvo be sąmonės. Iškilo nedidelis gumbas, kraujavo labai mažai. Bet taip ir neatsipeikėjęs, vyras mirė po devynių parų reanimacijoje. Iki šiandien nežinau, kodėl taip nutiko. Obdukcijos protokole įrašėme kraujo išsiliejimą į smegenis dėl nelaimingo atsitikimo, bet nė vienas mūsų nesijautėme patenkinti tokia išvada. Kraujavimas buvo ypač nežymus ir tokio pobūdžio, kad tai niekaip neturėjo paveikti. Tačiau pamažu nustojo funkcionuoti kepenys, inkstai, širdis ir plaučiai. Kuo vyresnis darausi, tuo labiau galvoju, kad čia tarsi ruletė. Asmeniškai aš netikiu, kad mes kada nors tiksliai išsiaiškinsime, kaip veikia smegenys. Ką ketini daryti?
Jis pabarškino rašikliu į monitorių.
- Tikėjausi, kad tu man pasakysi.
- Noriu išgirsti tavo įvertinimą.
- Na, pirmiausia atrodo, kad tai nedidelio kalibro kulka. Ji įėjo prie smilkinio ir įstrigo smegenyse maždaug už keturių centimetrų nuo paviršiaus. Atsirėmė į šoninį skilvelį, ten kraujuoja.
- Priemonės?
- Kalbant tavo kalba — imsiu reples ir ištrauksiu kulką tuo pačiu keliu, kuriuo įsmigo.
- Puikus pasiūlymas. Bet aš, ko gero, naudočiau patį ploniausią pincetą, kokį tik turi.
- Taip paprasta?
- Ką dar šiuo atveju galime padaryti? Galime palikti kulką ten pat, ir galbūt ji gyvens iki šimto metų, bet tai irgi rizikinga. Jai gali prasidėti epilepsija, migrena, visokie negalavimai. O labiausiai nesinorėtų pragręžti galvos ir operuoti ją po metų, kai žaizda bus sugijusi. Kulka yra netoli didžiųjų kraujagyslių. Šiuo atveju rekomenduočiau ištraukti kulką, bet…
— Bet?
- Kulka mane menkai jaudina. Smegenų žaizdos stebina tuo, kad jeigu ji išgyveno su kulka galvoje, tai yra ženklas, kad atlaikys ir jos pašalinimo operaciją. Didesnė problema yra štai čia. — Jis parodė į monitorių. — Aplink įėjimo angą liko daug kaulo skeveldrų. Aš matau bent dvylika kelių milimetrų skeveldrų. Kai kurios jų įsiskverbė į smegenų audinį. Štai kas ją nužudys, jei nebūsi atsargus.
v
- Ši smegenų dalis susijusi su kalba ir gebėjimu skaičiuoti.
Elis truktelėjo pečiais.
- Plepalai. Nenutuokiu, kam reikalingos būtent šios pilkosios ląstelės. Tu gali tik labai pasistengti. Tu operuosi. Aš žiūrėsiu per petį. Ar galiu pasiskolinti rūbus ir kur nors nusiprausti?
MIKAELIS BLIUMKVISTAS DIRSTELĖJĘS į laikrodį pamatė, kad yra šiek tiek po trijų ryto. Rankos surakintos antrankiais. Sekundei užsimerkė. Buvo mirtinai pavargęs, bet jį palaikė adrenalinas. Atsimerkė ir piktai pažiūrėjo į komisarą Tomą Polsoną, kurio akyse matėsi šokas. Jie sėdėjo prie virtuvinio stalo ūkyje netoli Nosebru vietovės. Tai buvo Gosebergos ūkis, apie kurį Mikaelis pirmą kartą sužinojo mažiau nei prieš dvylika valandų.
Visiška katastrofa.
- Kvailys, — išrėžė Mikaelis.
- Paklausyk…
- Kvailys, — pakartojo Mikaelis. — Velniai griebtų, juk įspėjau, kad jis mirtinai pavojingas. Sakiau, kad elgtumėtės su juo kaip su rankine granata, kurios žiedas ištrauktas. Jis nužudė mažiausiai tris žmones ir yra sudėtas it tankas. Jis žudo plikomis rankomis. O tu pasiuntei du kaimo farus jo sučiupti, tarsi tai būtų šeštadieninis girtuoklėlis.
Mikaelis vėl užsimerkė. Pagalvojo, kas dar bloga įvyks per naktį—
Jis rado sunkiai sužeistą Lisbetą Salander netrukus po vidurnakčio. Pranešė policijai ir sugebėjo įkalbėti gelbėjimo tarnybos darbuotoją atsiųsti sraigtasparnį, kad nugabentų merginą į Salgrenskos ligoninę. Išsamiai papasakojo apie jos žaizdas bei kulkos angą galvoje ir sulaukė kažkokio protingo ir supratingo žmogaus paramos, kuris suvokė, kad jai reikia skubios pagalbos.
Bet vis dėlto prireikė daugiau kaip pusvalandžio, kol atvyko sraigtasparnis. Mikaelis iš tvarto, atstojusio ir garažą, išvarė du automobilius ir įjungė jų šviesas, kad apšviestų lauką priešais namą ir pažymėtų nusileidimo vietą.
Sraigtasparnio personalas ir du kartu atvykę medikai dirbo itin profesionaliai. Vienas gydytojų suteikė Lisbetai Salander pirmąją pagalbą, o antrasis rūpinosi Aleksandru Zalačenka, dar žinomu Karlo Akselio Budino pavarde. Zalačenka buvo Lisbetos Salander tėvas ir baisiausias jos priešas. Mėgino ją nužudyti, bet nepavyko. Mikaelis rado jį sunkiai sužeistą to paties nuošalaus ūkio malkinėje: jo veide žiojėjo kirviu padaryta bloga žadanti žaizda, o koja buvo sutrupinta.
LAUKDAMAS SRAIGTASPARNIO, MIKAELIS padėjo Lisbetai kaip galėdamas. Iš patalynės spintos ištraukė švarią paklodę ir suplėšęs ją sutvarstė merginą. Pastebėjo, kad sukrešėjęs kraujas virto savotišku kamščiu kulkos angoje galvoje, ir nežinojo, ar ją tvarstyti, ar ne. Galiausiai labai laisvai apvyniojo paklodę aplink galvą, daugiausia dėl to, kad žaizda nebūtų tokia atvira bakterijoms ir nešvarumams. Jis sustabdė kraujavimą iš kulkos angų klube ir petyje pačiu paprasčiausiu būdu, kokį tik galima įsivaizduoti. Spintoje rado plačios lipnios juostos ir paprasčiausiai užklijavo žaizdas. Nušluostė jos veidą drėgnu rankšluosčiu ir pabandė nuvalyti didžiausią purvą.
J malkinę nėjo ir Zalačenkai nepadėjo. Atvirai kalbant, Zalačenka jam visai nerūpėjo.
Belaukdamas gelbėtojų, jis taip pat paskambino Erikai Berger ir papasakojo apie susidariusią situaciją.
- Ar tu nesužeistas? — pasiteiravo ji.
- Man viskas gerai, — atsakė Mikaelis. — Lisbeta sužeista.
- Vargšelė. Vakare perskaičiau Bjorko saugumo tarnybos tyrimą. Kaip su tuo susitvarkysi?
- Aš neturiu jėgų net galvoti apie tai, — prisipažino Mikaelis.
Kalbėdamas su Erika jis sėdėjo ant grindų šalia sofos ir stebėjo
Lisbetą Salander. Buvo nutraukęs jos batus ir kelnes, kad galėtų sutvarstyti šautinę žaizdą ant klubo, ir staiga netyčia priglaudė ranką prie drabužių, kuriuos buvo numetęs ant grindų šalia sofos. Kelnių kišenėje užčiuopė kažkokį daiktą ir ištraukė delninį kompiuterį Palm, Tungsten 7j.
Suraukė antakius ir mąsliai apžiūrėjo. Išgirdęs sraigtasparnį įsikišo kompiuterį į vidinę savo striukės kišenę. Paskui — kol dar buvo vienas — pasilenkė ir apieškojo visas Lisbetos Salander kišenes. Rado dar vieną raktų ryšulį nuo buto prie Mosebakės aikštės ir pasą Irenos Neser pavarde. Greitai sukišo daiktus į vieną savo kompiuterio rankinės skyrių.
PIRMASIS POLICIJOS AUTOMOBILIS su Fredriku Torstensonu ir Gunaru Andersonu iš Trolhetano policijos atvyko praėjus kelioms minutėms, kai nusileido gelbėjimo tarnybos sraigtasparnis. Po jų atvyko komisaras Tomas Polsonas, kuris iškart perėmė vadovavimą. Mikaelis priėjo ir ėmė dėstyti, kas nutiko. Polsonas jam pasirodė kaip pasipūtęs ir nelankstus seržantas. Jam atvažiavus viskas pradėjo strigti.
Polsonas nerodė jokių ženklų, kad supranta, ką Mikaelis jam sako. Atrodė keistai sudirgęs ir atkreipė dėmesį tik į vieną faktą — smarkiai sužalota mergina ant grindų priešais sofą yra dėl trigubos žmogžudystės ieškoma Lisbeta Salander, o tai akivaizdžiai svarbus grobis. Polsonas tris kartus paklausė labai užsiėmusio gelbėjimo tarnybos mediko, ar merginą galima suimti čia pat, vietoje. Galiausiai tas atsistojo ir užriaumojo ant Polsono, kad laikytųsi per rankos atstumą.
Paskui Polsonas sutelkė dėmesį į sužeistą Aleksandrą Zalačenką malkinėje, ir Mikaelis išgirdo, kaip Polsonas per radiją praneša, kad Salander greičiausiai bandžiusi nužudyti dar vieną žmogų.
Tą akimirką Polsonas, akivaizdžiai nesiklausydamas nė žodžio iš to, kas jam bandoma pasakyti, jau buvo tiek suerzinęs Mikaelį, kad šis pakėlė balsą ir paragino komisarą nedelsiant skambinti kriminalinės policijos inspektoriui Janui Bublanskiui į Stokholmą. Išsitraukęs savo mobilųjį telefoną pasiūlė surinkti numerį. Polsonas nekreipė dėmesio.
Ir tada Mikaelis padarė dvi klaidas.
Jis ryžtingai pareiškė, kad tikrasis žudikas yra vyras, Ronaldas Nydermanas, sudėtas kaip šarvus pralaužiantis robotas, sergantis liga, vadinama congenital analgesia. Pasakė ir tai, kad šiuo metu žudikas sėdi surištas griovyje pakeliui į Nosebru. Mikaelis paaiškino, kur galima rasti Nydermaną, ir patarė mobilizuoti būrį ginkluotų pėstininkų. Polsonas pasidomėjo, kaip Nydermanas atsidūrė griovyje, o Mikaelis nuoširdžiai prisipažino, kad pats, grasindamas ginklu, vyrą surišo.
— Grasindamas ginklu? — pasitikslino komisaras Polsonas.
Iki to laiko Mikaelis jau turėjo suprasti, kad Polsonas yra kvailas kaip bato aulas. Reikėjo pačiam paskambinti Janui Bublanskiui ir paprašyti, kad tas įsikištų ir išsklaidytų miglą, kuri, atrodė, supa Polsoną. Tačiau Mikaelis padarė antrą klaidą bandydamas perduoti ginklą, kurį laikė striukės kišenėje — Colt lgll Government — diena anksčiau rastą Lisbetos Salander bute Stokholme. Grasindamas šiuo ginklu jis ir surišo Ronaldą Nydermaną.
Polsonas iškart suėmė Mikaelį Bliumkvistą už nelegalų ginklo laikymą. Paskui įsakė policininkams Torstensonui ir Andersonui važiuoti į tą vietą link Nosebru, kurią buvo nurodęs Mikaelis, ir išsiaiškinti, ar Mikaelis sako tiesą, kad griovyje prie kelio ženklo, įspėjančio apie briedžius, sėdi pririštas žmogus. Jei tai tiesa, policininkai turi surakinti tą asmenį ir atvežti į Gosebergos ūkį.
Mikaelis iškart užprotestavo ir paaiškino, kad Ronaldas Nydermanas ne iš tų, kuriuos paprasta suimti ir surakinti antrankiais — jis esąs pavojingas žudikas. Kai Polsonas ignoravo Mikaelio protestus, viršų paėmė nuovargis. Mikaelis apšaukė Polsoną nekompetentingu šikniumi ir išrėkė, kad Torstensonas ir Andersonas nesivargintų atrišti Ronaldo Nydermano, jei neiškvies pastiprinimo.
Šio protrūkio rezultatas: Mikaeliui uždėjo antrankius ir pasodino ant galinės Polsono tarnybinio automobilio sėdynės, kur jis keikdamasis stebėjo išvažiuojančius Torstensoną ir Andersoną. Vienintelė švieselė tamsoje buvo ta, kad Lisbeta Salander buvo įkelta į sraigtasparnį ir dingo virš medžių viršūnių Salgrenskos kryptimi. Mikaelis jautėsi visiškai bejėgis ir atitrūkęs nuo informacijos srauto, jis tik galėjo tikėtis, kad Lisbetai bus suteikta pagalba.
GYDYTOJAS ANDERSAS JUNASONAS padarė du gilius pjūvius iki pat kaukolės kaulo ir atvertė odą aplink įėjimo angą. Spaustukais užfiksavo ertmę. Operacinės slaugytoja atsargiai įkišo žarnelę kraujui nusiurbti. Tada sekė bjaurusis momentas, kai teko paimti grąžtą, kad padidintų ertmę kaukolėje. Procedūra buvo erzinamai lėta.
Galiausiai pragręžę pakankamai didelę ertmę, kad prieitų prie Lisbetos Salander smegenų. Atsargiai įleido zondą ir keliais milimetrais paplatino žaizdos kanalą. Paskui įstatė plonesnį zondą ir nustatė kulkos vietą. Kaukolės rentgeno nuotrauka rodė, kad kulka pasisuko ir guli keturiasdešimt penkių laipsnių kampu į žaizdos kanalą. Naudodamas zondą, atsargiai palietė kulkos kampą ir po keleto nesėkmingų bandymų truputį ją pakėlė, kad galėtų pasukti taip, kaip reikia.
Galiausiai įleido ploną pincetą. Stipriai suspaudė kulkos pagrindą ir pajuto, kad laiko ją. Ištraukė pincetą laikydamas tiesiai. Kulka išlindo beveik be pasipriešinimo. Sekundę palaikė ją prieš šviesą ir nustatęs, kad ji atrodo nepažeista, įmetė į dubenį.
- Nuvalykit kraują, — paliepė jis, ir įsakymas iškart buvo įvykdytas.
Žvilgtelėjo į EKG, kardiograma rodė, kad pacientės širdies veikla vis dar reguliari.
- Pincetą.