Jei žmogus būtų voras – iš ko jis megztų tinklus?
Jei voras būtų žmogus – ką jis veiktų su musėmis?
Jei dievas būtų voras – į kokią istoriją mus įpainiotų?

Šis pasakojimas prasideda paprastai. Storulis Čarlis Nansis – drovus finansininkas, nykias dieneles stumiantis eilinėje Londono kontoroje. Jam gerai sekasi su skaičiais, bet prastai su merginomis. Aplinkiniai jo nepastebi, o viršininkas negailestingai išnaudoja. Nieko ypatingo? Palaukit, viskas tik prasideda. Vieną vakarą karaokės scenoje dainuodamas miršta Storulio Čarlio tėvas, senasis Nansis… ir gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis.

Storulis Čarlis nustemba ne mažiau už skaitytojus, sužinojęs, kad jo tėvas – ne šiaip sau tėvas. Jis – voras Anansis, archetipinė Karibų dievybė, maištinga dvasia, jaukianti socialinę santvarką, kurianti gėrybes tiesiog iš giedro dangaus ir negailestingai erzinanti priešus.

Pagaliau Storulio Čarlio gyvenimas tampa kur kas įdomesnis… ir kur kas pavojingesnis: prie jo namo durų išdygsta niekada nematytas brolis – šaunus, šmaikštus, žavus, kaip tik toks, koks visada svajojo būti Storulis Čarlis. Kartu su brolio pasirodymu ima megztis keistas ir paslaptingas, juokingas ir įpainiojantis pasakojimo voratinklis.

Nylas Geimanas (Neil Richard Gaiman, g. 1960 m.) – fantastinių romanų, apysakų, poemų, komiksų ir filmų scenarijų autorius, pelnęs daugybę literatūrinių apdovanojimų ir viso pasaulio didelių ir mažų skaitytojų simpatijas. Lietuvių skaitytojams jis jau pažįstamas iš fantastinių romanų „Amerikos dievai“, „Žvaigždžių dulkės“, „Koralaina“ ir „Kapinių knyga“.

Romanas „Anansio vaikai“ 2006 m. buvo apdovanotas „Locus“, „British Fantasy Society“, „Mythopoetic“ premijomis ir užkopė į „New York Times“ skaitomiausių knygų sąrašo viršūnę.

Video: Anansio vaikai leidyklos pristatymas:

Video: G. Savickas apie knygą “Anansio vaikai”:

1930-ieji, bohemiškasis Paryžius: Liuksemburgo soduose gyvenimu mėgaujasi ponai su fetrinėmis skrybėlėmis, briliantinu teptomis galvomis ar korsetais, prilaikančiais padribusius pilvus, damos muslino suknelėmis, vyno kartėliu lūpose… Romane – trys lemtingos filosofijos mokytojo, „sekmadienių rašytojo“ Matjė gyvenimo dienos… Matjė meilužė Marselė laukiasi judviejų kūdikio. Matjė skubiai turi gauti pinigų abortui. Bet, svarbiausia, jis turi apsispręsti – galbūt jis galėtų atsisakyti jo įsivaizduojamos Laisvės – gyvenimo „lyg tarp kitko“, galbūt galėtų atsiduoti šeimos gyvenimui…

– Na, jau, – atsiliepė Matjė, – tavęs paklausius, brandos amžius – tai rezignacijos amžius, o aš šito nepripažįstu.

Jean-Paul Sartre (Žanas Polis Sartras, 1905–1980) – prancūzų rašytojas, publicistas, dramaturgas. Vienas iš žymiausių XX-ojo amžiaus egzistencialistų, 1938 m. parašęs romaną Šleikštulys(Vaga, 2010), laikytiną egzistencializmo manifestu. 1964 metais J.-P. Sartre atsisakė jam skirtos Nobelio literatūrinės premijos.Brandos amžius (1945 m.) – romanas, kuriuo pradedama rašytojo trilogija Laisvės keliai.

Pakeiskite savo gyvenimą. Perrašykite savo likimą.
Pasaulinių bestselerių autorius Paulo Coelho sugrįžta su įspūdinga kelionės į save istorija – „Alefas“. Kaip ir pagrindinis skaitytojų pamilto romano „Alchemikas“ herojus, rašytojas išgyvena gilią tikėjimo krizę. Siekdamas dvasinio augimo ir atsinaujinimo jis nusprendžia iš naujo pradėti keliauti, eksperimentuoti, atkurti ryšį su jį supančia aplinka ir žmonėmis.

Leidęsis į kelionę po Afriką, o vėliau į Europą ir Aziją Transsibiro geležinkeliu, Paulo iš tikro pradeda kelionę, kurioje atgimsta jo energija ir aistra. Būtent tada jis sutinka Hilalę. Jauną talentingą smuikininkę, kurią jis mylėjo prieš 500 metų ir kurią baimės vedinas išdavė, taip pasmerkdamas save šiame gyvenime nerasti tikrosios laimės. Kartu jie pradeda mistinę kelionę laiku ir erdve, pasirinkdami kelią, kuris moko mylėti, atleisti ir išdrįsti nugalėti neišvengiamus gyvenimo iššūkius.

Nuostabus ir įkvepiantis „Alefas“ kviečia kiekvieną iš mūsų pergalvoti asmeninės kelionės prasmę: ar tikrai esame ten, kur norime būti, ar darome tai, ką norime daryti?

Kai kurias knygas reikia skaityti. „Alefą“ – išgyventi.

„Alefas“ – naujausias Paulo Coelho kūrinys ir jau keturioliktoji autoriaus knyga lietuvių kalba.

Paulo Coelho gimė Rio de Žaneire 1947 metais ir yra vienas skaitomiausių pasaulio rašytojų. Visi jo romanai pelnė didžiulį populiarumą, o „Alchemikas“, „Veronika ryžtasi mirti“ ir „Vienuolika minučių“ tapo pasaulyje vienomis perkamiausių knygų – jos išverstos į 73 kalbas 168 pasaulio šalyse, o parduotų egzempliorių skaičius viršija 130 milijonų. Apdovanotas daugybe prestižinių tarptautinių premijų, nuo 2002 metų Paulo Coelho yra Brazilijos literatūros akademijos narys, 2007 metais paskirtas Jungtinių Tautų taikos pasiuntiniu.

Renjė – luošas kareivis, „po dešimties dienų su Jungtinių Tautų daliniais išvykstąs į Korėją“. Enė – ištekėjusi žymi aktorė, iš dusinančios Holivudo cirko arenos filmuotis ištrūkusi į Europą, Žydrąją pakrantę. Prancūzijos spauda mosuoja karo antraštėmis, o kameriniuose gyvenimuose nerimsta mistralis.

„Komiškojo žanro ryšys su nerimu žinomas nuo Bergsono, Froido ir Čaplino laikų; po Basterio Kitono, V. K. Fildso, brolių Marksų ir daugelio kitų klasikinę jo iliustraciją šiandien mums pateikia Vudis Alenas. Burleska virsta paskutiniąja išlikimo instinkto priebėga.

Vis dėlto noriu įspėti skaitytoją, kuriam nelabai pažįstamas mano šmaikštavimo stilius: aš lieku visiškai ištikimas siekiams, iš kurių šaipausi ir kuriuos koneveikiu savo knygose, kad aiškiau pajusčiau jų pastovumą ir tvirtybę. Nuo to laiko, kai rašau, ironija ir humoras visada padėjo man išmėginti vertybių tikrumą, išbandyti jas ugnimi, kaip tikintysis išbando savo tikėjimą, kad šisai ryškiau sušvytėtų – labiau užtikrintas savimi, didingesnis.“

Romain Gary

Romainas Gary (Romenas Gari, 1914–1980) – garsus prancūzų romanistas, gimęs Rusijoje, vaikystę ir jaunystę praleidęs Lietuvoje. Daugiau kaip 30 romanų, apie 20 kino scenarijų autorius išgarsėjo romanais „Gyvenimas dar prieš akis“ (2008, „Vaga“), „Aušros pažadas“ ir kt.

Knygos Bėglys anotacija

Šie autobiografiniai užrašai vis dėlto pasakoja ne apie teismo procesą, o apie tai, kaip keletą metų kentėjau tiesioginius jo padarinius – slapstymąsi – ir apie tai, koks jo vaidmuo buvo paskutiniais šios teismų odisėjos mėnesiais. Rašiau žvelgdamas į save su humoru, kaip ir per visus šiuos metus. Taip gindavausi, kai protą aptraukdavo migla, o apvaizda nusigręždavo.

Viskas prasideda tada, kai devyniolikametis Masimas Karlotas, studentas ir aršus Italijos komunistinio judėjimo Nuolatinė kova narys, atsitiktinai randa kruviną mirštančią auką ir nedelsdamas kreipiasi į karabinierius, norėdamas papasakoti apie įvykį; jis iš karto sulaikomas ir apkaltinamas žmogžudyste. Taip prasideda ilgiausiai trukusi ir prieštaringiausia byla Italijos teismų istorijoje – vadinamoji Karloto byla, kuri tapo vilties simboliu tūkstančiams neteisingai apkaltintų kalinių ir persekiojamųjų dėl teismo klaidų. Dabar Karloto byla nagrinėjama universitetuose per teisės paskaitas kaip vienintelis ir neturintis precedento atvejis, atskleidžiantis rimtas to meto Italijos teismų sistemos spragas.

Romanas „Bėglys“ 1996 m. apdovanotas Italijos grožinės literatūros premija Premio del Giovedì. 2003 m. pagal šią knygą sukurtas filmas, kurį režisavo Andrea Manni. Iš viso M. Carlotto parašė devyniolika romanų, už kuriuos pelnė apie dešimt įvairių literatūros premijų.

Knygos Bėglys ištrauka:

Pastaba
Eilės pirmojo skyriaus pradžioje paimtos iš Asčio teatro trupės Compagnia teatrale Alfieri režisierių Lučiano Natino ir Antonijaus Katalano spektaklio Nessuno*. Visų kitų skyrių eilės kurtos mano seno bičiulio, dainų autoriaus, atlikėjo ir kompozitoriaus iš Venecijos Stefano Marijos Rikačio (iš kompaktinės plokštelės Blu, išleistos Rossodisera). Labai prisirišau prie jo įrašų, palaikiusių man draugiją galybę bemiegių naktų. O apskritai eilės skiriamos daugybei menininkų, kurie per šiuos metus parodė man solidarumą ir pasiūlė draugystę bei paramą.
Įžanga
Mano praeitis nebuvo lengva. Norint nuo jos atitrūkti ir pagaliau pradėti mąstyti apie ateitį, prireikė penkių didžiulių medinių dėžių. Visą savaitę stropiai darbuodamasis, į jas sukroviau devyniasdešimt šešis kilogramus teisės aktų, tūkstančius laiškų ir telegramų, šimtus straipsnių iš laikraščių, dešimtis vaizdajuosčių su televizijos laidų įrašais: nuo Telefono giallo iki Portobello, nuo Mixer iki Il coraggio di vivere2. Tos penkios dėžės, dabar gulinčios rūsy, saugo dokumentus apie tai, kaip gyvenau paskutinius aštuoniolika metų. Beveik pusę savo gyvenimo.
Aš – teisminė byla, Karloto byla. Žmonės, atpažinę mane gatvėje, traukiniuose ar lėktuvuose, be ceremonijų kreipiasi: „O, juk jūs – Karloto byla!” Ją ne tik mena kaip ilgiausiai užsitęsusią ir prieštaringiausią bylą Italijos teismų istorijoje, bet ir nagrinėja universitetuose kaip ribinį atvejį. Ir vienintelį tokį. Joks Italijos pilietis negalės pakartoti mano teismo proceso. Techniškai tai neįmanoma.
Todėl ir esu laikomas sunkiu atveju. Retu egzemplioriumi, ant kurio likimas sistemingai liejo tulžį. Ir akivaizdžiai nestokojo cinizmo bei klastos. Nors manau, kad nelaimės neužkrečiamos, norėjau iš karto atskleisti jums šį esminį savo istorijos aspektą ir taip suteikti galimybę ramiai nuspręsti, ar skaityti toliau.
Nuo 1976-ųjų sausio 20 dienos, kai prisistačiau karabinieriams norėdamas papasakoti apie įvykusį nusikaltimą, iki 1993-iųjų balandžio 7 dienos, kai Respublikos Prezidentas nusprendė užbaigti šią bylą suteikdamas man malonę, išgyvenau tikrą pragarą.
Šešerius metus praleidau kalėjime, atlaikiau vienuolika teismo procesų, kurie vyko visais įmanomais mūsų teismų sistemos lygiais (įskaitant ir Konstitucinį Teismą), dalyvaujant aštuoniasdešimt šešiems teisėjams ir penkiasdešimčiai teismo ekspertų, o galiausiai vos nenumiriau dėl kalėjimo sukeltos ligos.
Mano bylą nagrinėjusių teismų nuomonės apie manąjį nekaltumą ar kaltumą visuomet stipriai skirdavosi, aštrios kritikos vieni kitiems jie irgi negailėdavo. Viršų paėmė paskutinysis teismas, nuteisęs mane kaip labai labai kaltą. Teisėjai sprendime parašė, kad „šiuo nuosprendžiu teismas siekė Karloto bylą paversti Italijos teismų sistemos orumą įrodančia istorija”. Originalus vertinimas, palaikomas tik tų, kurie mano istoriją dėl gausybės teismo sprendimų vertina kaip puikų piliečių teisių apsaugos pavyzdį. Daug teismo procesų, daug teisingumo.
O aš, visuomet save laikęs labai labai nekaltu, esu įsitikinęs, kad tikrovę nuo teisingumo vykdymo skiria neįveikiama praraja. Diskusijos dėl mano bylos vis dar netyla, o Strasbūro teismas sprendžia, kas teisus.
Šie autobiografiniai užrašai vis dėlto pasakoja ne apie teismo procesą, o apie tai, kaip keletą metų kentėjau tiesioginius jo padarinius — slapstymąsi — ir apie tai, koks jo vaidmuo buvo paskutiniais šios teismų odisėjos mėnesiais. Rašiau žvelgdamas į save su humoru, kaip ir per visus šiuos metus. Taip gindavausi, kai protą aptraukdavo migla, o apvaizda nusigręždavo. Visus aštuoniolika metų vengiau kalbėti apie save, idant mano teisminėje kovoje neatsirastų jokių kliūčių. Visuomet stengdavausi parodyti teisinį aspektą, o ne asmeninius išgyvenimus, kad mano byla būtų naudinga visiems tikintiems, jog teisingumas yra teisingas (kaip buvo sakoma seniau).
Esu tikras, kad tai buvo tinkamas pasirinkimas, padėjęs pasiekti pergalę. Nors bylą asmeniškai pralaimėjau, ji vis dėlto paskatino Kasacinį teismą ir Konstitucinį Teismą paskelbti du svarbius ir išmintingus sprendimus, dėl kurių šiandien pagaliau įmanoma peržiūrėti bylas. Apskritai mano istorija pakurstė diskusijas ne tik apie teismų klaidas, bet ir apie bausmes, įkalinimo įstaigas ir jų sukeltas ligas.
Apie slapstymąsi buvo kalbama ir rašoma labai mažai, o ir tos menkos žinios būdavo susijusios daugiausia su organizuoto nusikalstamumo aplinka. O joje, aišku, surengiami net nusikaltėlių klapčiukų pabėgimai. Tačiau šiais užrašais siekiama aprašyti gyvenimą, elgesį ir kasdienybę žmogaus, kuris bėgliu tapo atsitiktinai. Šis ypatingas bėglio tipas nė trupučio nepavojingas, jam terūpi viena — išgyventi ir išlikti laisvam, diena po dienos.
Apie ką svajojai, Kai palikai savo žemę Galva žemyn, Kojom ore, Krisdamas į tuštumą Pravira burna?
Mano slapstymasis baigėsi vieną 1985-ųjų sausio dieną, kai Melvinas Servera Sančesas, jaunas ir daug vilčių teikiantis advokatas iš geros šeimos, nusprendė nutraukti mūsų profesinius santykius ir pardavė mane federalams3.
Jis buvo mano kojotas. Meksikoje, norėdamas gauti bet kokį dokumentą (net jei turi į jį absoliučią teisę — pavyzdžiui, esi meksikietis), privalai kreiptis į vyrukus, kurie dėl absoliutaus žmogiško ir profesinio jautrumo neturėjimo vadinami kojotais, — už pinigus jie išsprendžia visas kliento problemas, susijusias su biurokratiniu valstybės aparatu. Kojoto jokiu būdu negalima painioti su poleru4, kitu nacionalinės svarbos veikėju, užsiimančiu nelegaliu meksikiečių gabenimu į Jungtines Valstijas. Polerai, neabejotinai godesni nei kojotai, — už paslaugas jie pareikalauja viso klientų turto, o tada sugrūda
3 Federales (isp.) — taip žargonu vadinama Meksikos federalinė policija.
4 Pollero (isp.) — pažodžiui „vištų pirklys”, Meksikoje taip vadinami asmenys, nelegaliai gabenantys imigrantus per JAV sieną.
juos į suklerusius autobusiukus. Devyniais atvejais iš dešimties palieka tuos vargšus vidury dykumos (aišku, neperkirtus Meksikos sienos) arba netoli kelių, kuriais patruliuoja atitinkamai perspėti Amerikos pasieniečiai, mat polerai be galo mėgsta gauti atlygį doleriais.
Nusprendžiau kreiptis į kojotą, nes buvau pavargęs keliauti aplink pasaulį su turistinėmis vizomis. Norėjau apsistoti vienoje vietoje ir įgyvendinti tai, apie ką svajoja kiekvienas bėglys, — atgimti turėdamas kitą tapatybę ir pradėti naują gyvenimą.
Į Meksiką atvykau iš meilės, tiksliau sakant, tuometinei mano merginai Alesandrai nepatiko jokia šalis, kurioje iki tol glaudžiausi. Alesandra gyveno Italijoje ir kartkartėmis mane aplankydavo, ji pasilikdavo lygiai tiek laiko, kiek reikėdavo suprasti, kad šalis jai nepatinka ir kad už jokius pinigus joje negyventų. Mūsų meilė buvo didžiulė. Ji baigėsi tą dieną, kai mane areštavo, nuo tol Alesandros nebemačiau; neseniai sužinojau, kad ištekėjo už kažkokio pardavimų agento ir gyvena mažame Trentino regiono miestelyje Matarele. Gal todėl ji ir nenorėjo gyventi tokiuose miestuose kaip Paryžius, Barselona, Lisabona.
Meksiką mes pasirinkome perskaitę Viktoro Seržo „Revoliucionieriaus atsiminimus”. Prancūzijoje kovojęs už anarchiją, per Spalio revoliuciją jis stojo į bolševikų pusę, o vėliau, tapęs Stalino valymų auka ir ilgai išbuvęs tremtyje Sibire, pagaliau atkako į nebaigtos revoliucijos šalį.
Alesandrai ta knyga be galo patiko, man kiek mažiau, bet visgi likau sužavėtas aprašomos šalies vaizdo: vien saulė, tekila, tortiljos ir revoliucija. Reikia pripažinti, kad atsidūrus Meksike, turinčiame dvidešimt vieną milijoną gyventojų, su žmogui nepakeliama tarša ir pakvaišusia didmiesčio minia — dėl to Meksikas vienbalsiai laikomas vienu iš prasčiausios gyvenimo kokybės miestų pasaulyje — mano pradinis įkarštis kiek atslūgo.
Melvinas Servera Sančesas pasirodė tinkamas asmuo. Šis garsaus kairiojo intelektualo, giliai širdin paėmusio mano istoriją, svainis pasižymėjo visomis socialinėmis ir profesinėmis savybėmis, dėl kurių galėjo man padėti tapti meksikiečiu. Tas bičiulis intelektualas supažindino mus viename vakarėlyje ir jau kitą dieną savo kontoroje Melvinas išdėstė man veiksmų planą ir pateikė sąskaitą. Beprotiškai didelę. Apsvarsčiau aplinkybę, kad pinigus, kaip ten buvo įprasta, jis norėjo gauti iš karto. Pamąsčiau ir apie galimybę būti apgautam, bet išsyk ją atmečiau, nes jei Italijoje žmogus kokiu nors būdu padeda nelegaliai įgyti tapatybę ir paskui yra išaiškinamas, tai susiduria su rimtomis problemomis. Jo giminaičiai irgi. Žodžiu, maniau, kad dėl manosios draugystės su jo svainiu Melvinas niekada nepridirbs man bėdos. Tuo ir grindžiau visus samprotavimus. Tačiau Meksikoje, regis, tvarka kitokia.
Melvino planas buvo genialus: jis turėjo „prikelti” anksti mirusį vienos italų emigrantų poros sūnų. Naujai iškepto Lozoriaus civilinės būklės aktas turėjo keliauti iš biuro į biurą, būti papildytas karinės tarnybos atlikimo įrašu ir kitais dokumentais, o galiausiai — įtraukimu į rinkėjų sąrašus. Buvau toks užsidegęs šia idėja, kad nekilo nė menkiausių įtarimų dėl
Melvino atkaklumo siūlantis bet kokia kaina palydėti mane namo. Tąnakt pirmą kartą užmigau nejausdamas nerimo dėl rytojaus. Deja, pabusti teko kiek kitaip. Tuo pasirūpino į mano kambarį įsiveržę nepažįstami vyrukai sulaižytais plaukais ir tamsiais akiniais, ginkluoti ir nervingi.
Labiau nei išdavystė nustebino tai, kad jie kaip užsikirtę mane vadino teroristu ir brigadininku5. Norėdamas pakelti mano kainą, linksmuolis Melvinas pasakė federalams, kad aš — pavojingas Raudonųjų brigadų pabėgėlis. Išsigandęs tokios situacijos padarinių, pasisakiau tikrąjį vardą, tačiau dėl siaubingo atsitiktinumo maniškis skambėjo beveik taip pat kaip vieno italų brigadininko, ieškomo Meksikoje dėl dviejų policininkų nužudymo.
Viskas virto tikra tragedija. Mane nuvežė į Kaje de Soto, liūdnai pagarsėjusią Meksikos politinės policijos būstinę, ir ten per dešimt dienų iškentėjau viską, ką įmanoma. Niekada nemokėjau apsieiti su teisėsaugos pareigūnais. Jiems visuomet susidarydavo įspūdis, lyg aš norįs pagudrauti, tad mano pareiškimais apie nekaltumą ne tik niekada nebūdavo tikima, bet jie dar ir sunervindavo mane tardantį asmenį. Be to, turiu ypatingą polinkį per dialogus sukelti visokių nesusipratimų, o tai visuomet nežmoniškai supykdydavo mano pašnekovus, mat vienintelis jų tikslas būdavo išgauti dailų prisipažinimą ir keliauti namo patenkintiems, kad atidirbo už atlyginimą.
5 Brigate rosse (it.) — Raudonosios brigados, teroristinė kairiųjų ekstremistų grupuotė, nuo 1970-ųjų veikusi Italijoje ir Vakarų Europoje.
Pirmiausias dalykas, nuteikęs prieš mane federalus, buvo painiava, kilusi dėl mano pavardės.
— Koks tavo vardas, cabron6?
— Karlotas Masimas.
— Visas vardas, hijo deputa7!
— Karlotas Masimas, ką tik pasakiau.
— Ar Karlotas — tėvo ar motinos pavardė?
— Tėvo.
— O motinos kokia?
— Vilani.
— Tuomet, cabron y hijo de puta*, tavo vardas Masimas Karlotas Vilanis.
— Ne, pone inspektoriau, mano vardas Masimas Karlotas, nes jei jis būtų Masimas Karlotas Vilanis, būčiau kitas asmuo.
— Kaip kitas asmuo?
— Taip, Masimas Karlotas — tai aš, o jei sakysite Masimas Karlotas Vilanis — tai jau nebe aš.
— Išveskit jį, šitas pendejo9 sumąstė mus „išdurti”, jam reikia pritaikyti perauklėjimo procedūrą! — mėlynas iš pykčio šaukė inspektorius.
Kol jo pavaldiniai uoliai ir įgudusiai davė man į kaulus, aš supratau, kodėl nesusišnekėjome: Meksikoje, skirtingai nei Italijoje, kiekvienas turi dvi pavardes. Pamėginau nutraukti perau-
6 Cabron (isp.) — ožys.
7 Hijo de puta (isp.) — kalės vaikas.
8 Cabron y hijo de puta (isp.) — ožys ir kalės vaikas.
9 Pendejo (isp.) — idiotas.
klėjimo procedūrą, bet nebegalėjau nieko pakeisti — apie Meksikos policininkus gali sakyti ką nori, tik ne tai, kad jie nevykdo įsakymų raidės. Nors ir sunkiai sekėsi tarti žodžius, galiausiai sugebėjau išsiaiškinti šį nesusipratimą su inspektoriumi.
Antrasis klausimas buvo apie mano amžių, bet ir čia kilo nesusipratimas, tad viskas prasidėjo iš naujo. Per dešimt dienų jie neįstengė sukurpti nė dviejų protokolo puslapių. Apskritai per tas dienas nemažai iškentėjau, o prisiminimai apie jas mane užklumpa tik tais „retais” kartais, kai myžu ir ant pimpalo matau balsvus elektrodų paliktus randus.
Už tai aš nekenčiau Melvino ir visos jo šeimos. Dabar jau nebe. Laikas, kaip žinia, yra džentelmenas, jis ištrina visas žaizdas. Praeitis lieka praeitimi, o be to, Melvinas nebegyvas.
Apie šį „liūdną” įvykį sužinojau 1987-aisiais, sėdėdamas Padujos kalėjime. Vieną dieną gavau laišką iš Meksikos su laikraščio iškarpa: ten rašoma apie jauno advokato nužudymą — vyriškis buvo „užkluptas cinco balazos10 iš keturiasdešimt penktojo kalibro ginklo prie savo namų durų”. Straipsnyje buvo spėjama, kad taip galėję atkeršyti Salvadoro Frente Farabundo Marti judėjimo partizanai, kuriems nepatiko perdėm aktyvus Melvino kišimasis į jų reikalus. Ir iš tiesų paaiškėjo, kad paskutinis jo darbelis buvo suorganizuoti politinių bėglių pardavimą slaptajai Salvadoro policijai.
Taip ir nesupratau, koks mechanizmas suveikė, kad dešimtąją viešnagės Kaje de Soto dieną iš teroristo tapau nepageidaujamu asmeniu, kurį kuo skubiau reikėjo iš ten paša-
10 Cinco balazos (isp.) — penki šūviai.
linti. Per vieną rytą jie sugebėjo mane nuvesti pas daktarą, kad tasai kiek aplopytų, į Migracion11 biurą sutvarkyti ekspatriacijos dokumentų, į skalbyklą išplauti mano drabužių (visi namuose turėti drabužiai, kaip ir kiti asmeniniai daiktai, jau buvo pasidarę federacijos nuosavybė), į viešbutį leisti man nusiprausti po dušu ir į „KLM” agentūrą nupirkti lėktuvo bilieto į Italiją.
Galėjau persikraustyti kur tik panorėjęs ir pradėti viską iš naujo. Bet slapstymosi patirtis buvo sunkus išbandymas, tad teisminė kova, nors ir sėdint kalėjime, man atrodė ne pats blogiausias dalykas. Bent jau tuo metu.
Po pietų jau skridau į Milano Linatės oro uostą su persėdimu Amsterdame. Atėjus išvykimo metui mano, kaip expulsado12, statusas neliko nepastebėtas lėktuvo įgulos ir keleivių, nes, federalams stengiantis įsodinti mane į lėktuvą ir kuo greičiau šios naštos atsikratyti, oro uosto policija pareikalavo sumokėti išvykimo iš šalies mokestį. Kai pasakiau, kad mano gerą, neišskiriant nė grynųjų, pavogė manieji palydovai, policija ėmė tvirtinti, kad tuomet jie ir turį sumokėti. Netrukus pokalbio tonas visai įkaito ir buvo pradėta svaidytis keiksmais; ginčą išsprendė vienas iš lėktuvo palydovų, paėmęs mane už rankos ir nulydėjęs į užsakytąją vietą.
Šalia manęs sėdėjo jauna anglė, po ilgų atostogų Jukatane su tėvais skrendanti į Liverpulį. Ji puikiai kalbėjo ispaniškai ir susidomėjusi ėmė klausinėti, kas man nutikę. Pateikiau jai
11 Migracion (isp.) – migracija. 12Expulsado (isp.) — išsiųstas iš šalies.
sušvelnintą ir pataisytą visos istorijos versiją. Tiesiog negalėjau merginai pasakyti, kad tas lėktuvas skraidina mane į kalėjimą atlikti penkiolikos metų „likusios bausmės”.
Anglei pasirodžiau malonus, ir ji norėjo pasišnekučiuoti. Žiūrėjau į ją įdėmiai ir godžiai; žinojau, kad metų metus negalėsiu mėgautis moters artumu, ir gėriau į save kiekvieną jos judesį, kiekvieną žodį. Lėktuvui trumpai sustojus Čikagoje, mergina užmigo, o aš ir toliau į ją spoksojau, bet mano galvoje jai vietos nebeliko. Buvo susikaupę per daug prisiminimų apie nelaisvę, kurių daugelį metų stengiausi atsikratyti.
Aš ir vėl tapau kaliniu. Bėgant valandoms kalėjimas pradėjo įgauti vis tikroviškesnę formą. Rodėsi, jaučiu jo kvapą, girdžiu su niekuo nesupainiojamus garsus. Grotos, šūksniai, užraktai. Ir tyla, tokia nenatūrali ir persunkta nevilties, kad pirmaisiais mėnesiais net pašokdavau iš miego. Tuomet man buvo devyniolika. Paskui dvidešimt. Dvidešimt vieneri. O paskui — laisvė. Išteisintas ir nuteistas. Dar kartą nuteistas. Pabėgimas. O dabar, būdamas dvidešimt devynerių, rengiausi grįžti į nelaisvę.
Amsterdame turėjau persėsti į kitą lėktuvą ir laukdamas jo paskambinau šeimai. Atsiliepė motina. Geležinė, bet kartu ir švelniausia pasaulyje moteris. Išgirdus jos balsą man užkando amą, ir minutėlę įstengiau galvoti tik apie tai, kad aš vis dėlto vykstu namo.
— Labas, mama, čia Masimas.
— Labas, Masimai, mes rengiamės vykti į Milaną.
— Ar jau viską žinote?
— Taip, mus perspėjo.
— Mama, o kas dabar?
— Kovosime, kad tavo byla būtų peržiūrėta.
Pranašiški žodžiai.
Niekada negalima manyti, kad blogiausia jau nutiko. Atvykęs į Milaną be dokumentų ir su išsiuntimo iš šalies įsaku rankoje ištiesiau riešus pasieniečiams taip parodydamas, kad ketinu pasiduoti. Patyriau stiprų smūgį sužinojęs, kad man nebuvo išduotas joks arešto orderis, o tuo labiau tarptautinis. Metų metus gyvenau tarsi medžiojamas žvėris, o manęs niekas niekada ir neieškojo, net namuose. Išties neteisinga. Dėl viso pikto mane nuvežė į San Vitorės kalėjimą, ten po trylikos dienų buvo įteiktas arešto orderis. Pagaliau. Jau buvau bepradedąs galvoti, kad susapnavau ir visą baudžiamąjį procesą prisiekusiųjų teisme.
Nutiko taip, kad arešto orderis buvo surašytas, bet paskui pamirštas stalčiuje; jei nebūčiau grįžęs į Italiją, jis greičiausiai ten būtų likęs visam laikui, mat prireikė trylikos dienų, kad jį iškastų.
Viena vertus, baigėsi mano slapstymasis, kita vertus, prasidėjo kalinio gyvenimas. Nebuvo lengva prisitaikyti prie tokio pokyčio; kartais imdavau elgtis taip, kaip dar visai neseniai buvau įpratęs, pavyzdžiui, apsimesdavau greitai į laisvę turinčiu išeiti kaliniu iš gretimos kameros. Tačiau tai truko neilgai, sargybiniai man iškart padėjo suprasti, kad toks elgesys netinkamas.

Tai 46-asis almanachas, jį sudarė poetas Arnas Ališauskas. Jam pavyko surinkti įdomių autorių būrį ir gauti spalvingų tekstų. Vyrauja viduriniosios kartos poetai: Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Dovilė Zelčiūtė, Rimvydas Stankevičius, Valdas Gedgaudas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, iš vyresnės kartos – Jonas Strielkūnas, Leonardas Gutauskas, Henrikas Algis Čigriejus, Algimantas Mikuta ir kiti. Almanache dalyvauja ir daug garsėjančių jaunų poetų: Donatas Petrošius, Giedrė Kazlauskaitė, Domantas Razauskas, Vytautas Stankus ir kiti. Jau vien paminėti vardai rodo, kad almanache dalyvauja poezijos žvaigždynas.

Tai ir gana linksmas almanachas, nes poetai tarpusavyje „kalbasi“, dedikuoja vienas kitam eilėraščius arba polemizuoja, nepiktai pasišaipo (D. Dirgėla – iš S. Parulskio, D. Čepauskaitė – iš „paties geriausio lietuvių poeto“).
Almanachui ne tik atrinkta poetų naujausių eilėraščių, bet ir spausdinama Poezijos pavasario anketa – pasvarstymai apie žymų išeivijos poetą Henriką Radauską jo gimimo 100-mečio proga ir jo poveikį Lietuvos poetams, taip pat V. Daujotytės straipsnis apie poetes N. Miliauskaitę ir B. Baltrušaitytę.
Kaip visuomet, almanache yra į festivalį atvyksiančių užsienio poetų kūrybos vertimų. Šių metų poezijos pavasario svečiai – poetai iš Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Gruzijos, Čekijos, Portugalijos, Sirijos (vertė J. Liniauskas, E. Ališanka, E. Drungytė, A. Grybauskas, B. Januševičius, M. Burokas, I. Vitukynaitė).
Almanachą treti metai papildo kompaktinė plokštelė, ją vėl parengė Virginijus Gasiliūnas. Plokštelėje prisistato aštuoni poetai, kurių knygos 2009 metais pripažintos geriausiomis.

Tėvai nebežino, kaip šiais laikais elgtis su vaikais. Vaikų psichiatras dr. Rudolfas Dreikursas, šios knygos autorius, pataria nei nuolaidžiauti jiems, nei bausti, o tapti vaikų draugais. Knygoje rasite vaikų psichiatro siūlomus naujus auklėjimo metodus, grįstus demokratiniais principais. Pateikdamas daugybę naudingų pavyzdžių, jis moko tėvus ir pedagogus, kaip bendrauti su neklusniais vaikais, kaip juos auklėti ir lavinti.

Rudolfo Dreikurso (Rudolf Dreikurs) knygos “Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams” knygoje aprašomi vaikų auklėjimo būdai, rekomenduojama skaitytojui šią knygą, kaip mokomoji priemonė probleminiuose tėvų ir vaikų santykiuose. Pateikiami naudingi pavyzdžiai pagal Adlerio ir Dreikurso metodiką, kuri iliustruojama konkrečiomis gyvenimiškomis situacijomis.

Knygą galima įsigyti įnternetu

Sean Covey (Šonas Kovis), tarptautinio bestselerio 7 efektyvių paauglių įpročiai autorius, knygoje 6 svarbiausi sprendimai, kuriuos tau teks priimti paaugliams pataria, kaip priimti sąmoningus ir išmintingus sprendimus. Autorius remiasi tikromis viso pasaulio paauglių istorijomis ir parodo, kaip reikia elgtis, kad sektųsi mokykloje, kaip susirasti gerų draugų, kaip sutarti su tėvais, kaip išmintingai tvarkyti pažinčių ir sekso reikalus, kaip išvengti arba nugalėti priklausomybes, kaip ugdyti savigarbą ir dar daugiau. Tai naujoviška knyga, kurioje rasite labai daug originalių paveikslėlių, įkvepiančių citatų ir juokingų testų. Ji padės paaugliams ne tik atsilaikyti, bet ir sužibėti paauglystės laikotarpiu ir po jos.

Gali atrodyti, kad vaikai tingi ar nepakankamai stengiasi, todėl ir gauna prastus pažymius. Tačiau iš tiesų prasti pažymiai yra kitų problemų pasekmės, ir ši knyga padės: sužinoti tikrąsias prastų pažymių priežastis; pagerinti bendravimą su savo vaikais; teigiamai ir konstruktyviai žiūrėti į problemas; sustiprinti vaikų pasitikėjimą ir savigarbą; padėti vaikams pasirengti mokyklai.

Claude’as M. Steineris – klinikinis psichologas bei transakcinės analizės specialistas. Nuo 1965 metų studijuoja emocijų – ypač meilės – svarbą mūsų gyvenime, rašo, skaito paskaitas šia tema. Knygos autoriaus ir Erico Berne’o išvystyta transakcinės analizės teorija ir pagrindinis jų įsitikinimas, kad žmonės gimsta „princais ir princesėmis, tačiau tėvai paverčia juos varlėmis“, paprieštaravo fundamentaliam psichiatrijos principui, tvirtinančiam, jog emocinių ir psichinių sutrikimų priežastys slypi žmogaus viduje.

Knygoje „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“ C. M. Steineris plačiau aiškina savo įsitikinimus parodydamas, kad žmonės iš prigimties yra sveiki, tačiau ankstyvaisiais gyvenimo metais susikuria tam tikrą teigiama ir neigiama aplinkinių žmonių įtaka paremtą elgesio modelį, arba gyvenimo scenarijų. Taigi pasąmoningai vaikai nusprendžia – bus laimingi ar prislėgti, nugalėtojai ar pralaimėjusieji, stiprūs ar priklausomi – ir visą likusį gyvenimą stengiasi šį sprendimą įgyvendinti.

Pasirinkusiųjų negatyvų scenarijų greičiausiai laukia pražūtingos pasekmės, nebent nepaprastas įvykis išprovokuoja sąmoningą sprendimą pasikeisti, būdą, kuriuo remdamiesi galėtume perrašyti savo gyvenimo scenarijus ir pajusti daugiau pasitenkinimo bei pradėti gyventi prasmingai.