Knyga: Tamsos arena
Autorius: Puzo, Mario
Leidykla: Alma littera
Amerikiečių karininkas Valteris Moska neranda sau vietos grįžęs į tėvynę, todėl išvyksta dirbti atgal į Vokietiją, į Amerikos kariuomenės užimtą Brėmeną, kur nugalėtojams į akis pataikaujama, bet slapta jų nekenčiama, kur plyti griuvėsių dykynės ir klesti juodoji rinka. Moską veda meilės ilgesys vokietaitei Helai, su kuria jį sieja trumpa pažintis per karą. Bet ar įmanoma dviem mylinčioms sieloms rasti laimę žiaurumo ir neapykantos pritvinkusiame pasaulyje, pagal kurio įstatymus Valteris ir Hela tebėra priešai?.. Tokiame pasaulyje meilė laikoma tik lemtinga silpnybe ir pasmerkta pražūčiai.
Ištrauka:
giai, pamažu mėgino atkasti lavoną, kurį jis buvo radęs. Viršum jų stūksojo amerikiečio karininko figūra – jis stovėjo ir kantriai laukė, o dulkės gulė ant rausvų jo kelnių ir žalios palaidinės, kurios pamažu darėsi balkšvos. Greta jo stypsojo seržantas, rankose gniauždamas cilindro formos indą su kraujo plazma. Panašūs vaizdeliai, tarsi nukopijuoti, daug sykių kartojosi visame kieme. Viršum žmonių saulės nušviestos sklaidėsi subyrėjusio betono dulkės, pamažu baltai nuguldamos plaukus ir drabužius.
Moska gurkšnojo alų ir traukė cigarą. staiga išgirdo už durų kažką brazdant ir pakilęs išėjo iš kambario.
ilgu koridoriumi, kurio ir galo nesimatė – atrodė, kad lubos ir grindys ten susieina, iš tamsių vidinių patalpų klupinėdamas slinko būrelis vokiečių – keli vyrai ir moterys. Jie praėjo pro šalį, nepastebėję Moskos, pusakliai ir leisgyviai iš siaubo. Paskutinė slinko liesutė mergina chaki spalvos slidininkės kelnėmis ir vilnone palaidine. suklupusi ji parkrito, ir kadangi niekas iš grupės negrįžo jai padėti, Moska žengė artyn ir pastatė merginą ant kojų. Ji buvo beeinanti toliau, bet Moska ištiesė ranką su alaus buteliu ir ją sulaikė.
Mergina pakėlė galvą, ir Moska pamatė, kad jos veidas ir kaklas mirtinai išblyškę, o akys išsiplėtusios iš siaubo. Kone verkdama ji sušnibždėjo vokiškai: „Leiskite mane, leiskite.“ Moska atitraukė ranką, ir mergina nusvyravo koridoriumi. tačiau vos už kelių žingsnių ji sustojo ir atsišliejo į sieną.
Moska pasilenkė ir pamatė, kad jos akys atmerktos. nežinodamas, ką daryti, priglaudė jai prie lūpų alaus butelį, bet mergina jį atstūmė.
– ne, – tarė ji vokiškai, – aš tik bijau eiti toliau.
Jos balse jis pajuto vos girdimą gėdos gaidelę. Moska uždegė cigaretę ir įspraudė merginai tarp lūpų, po to pakėlė jos liesą kūnelį ir nunešęs pasodino į krėslą kambaryje.
Paskui atkimšo antrąjį alaus butelį, ir dabar ji nugėrė keletą gurkšnių. apačioje buvo matyti šioks toks pagyvėjimas. Pasilenkę darbavosi daktarai, jų rankos judėjo labai mikliai; žmonės su plazmos indais klūpojo ant nuolaužų. nešikai pamažu slinko per akmenis, gabendami link išėjimų sutraiškytus, dulkėtus lavonus.
Mergina pakilo.
– Dabar jau galiu eiti.
Ji buvo beišeinanti, tačiau Moska užstojo duris.
Darkyta vokiečių kalba jis tarė:
– Palauk manęs lauke.
Mergina papurtė galvą.
– tau reikia išgerti, – pridūrė jis, – šnapso, tikro šnapso, šilto.
Ji vėl papurtė galvą.
– nieko blogo, nebijok, – patikino jis angliškai, – tikrai, jei nori – persižegnosiu.
ir jis maivydamasis pamojavo sau prieš krūtinę alaus buteliu. Ji šyptelėjo ir prasispraudė pro jį. Jis žiūrėjo, kaip jos liauna fgūrėlė pamažu, bet tvirtai tolsta koridoriumi subyrėjusių laiptų link.
Štai taip viskas ir prasidėjo. apačioje nešė lavonus – tiek užkariautojų, tiek ir nugalėtųjų; ant vokų sėdo griuvėsių dulkės, ir Moską, bežiūrint į jos trapų kūnelį ir sulysusį veidą, staiga užplūdo gailestis ir keistas švelnumas. Vakare jiedu sėdėjo jo kambaryje, klausėsi mažo radijuko, išgėrė butelį šaltmėčių likerio, o kai ji susirengė eiti, Moska neleido, išgalvodamas vieną dingstį po kitos, kol galų gale prasidėjo komendanto valanda ir ji turėjo likti. Visą vakarą ji taip ir nesileido pabučiuojama.
Ji nusirengė, palindusi po antklode, ir jis, baigęs rūkyti paskutinę cigaretę ir išdažęs paskutinius likerio lašus, atsigulė greta. Ji apkabino jį taip aistringai, kad Moska nustebo ir nudžiugo. Po keleto mėnesių ji prisipažino, kad beveik ištisus metus su niekuo nesimylėjo; Moska nusikvatojo, o ji liūdnai nusišypsojusi pasakė:
– Jei vyras šitai sako, visi puola jo gailėti, o iš moters – juokiasi.
tačiau Moska tai suprato jau pačią pirmąją naktį, ir ne tik tai. suprato, kad ji bijojo jo – priešo, tačiau tyliai grojantis radijas, likeris, brangios, nervus raminančios cigaretės, riebūs sumuštiniai, kurių jis nupirko iš seržanto kariuomenės valgykloje… Visa ši seniausiai nematyta prabanga ir kūną apėmęs geismas neleido jai išeiti, o paskui buvo jau per vėlu. Jiedu buvo visai svetimi ir šitai suvokė, tačiau tai jiems nė kiek nekliudė: tikriausiai jie fiziškai gerai tiko vienas kitam, ir visa naktis virto ilgu, tamsiu kūnišku malonumu. Pilkame ryto priešaušryje, kol ji miegojo, Moska rūkydamas nusprendė: „Ji turi likti su manim.“ su švelniu gailesčiu ir šiek tiek susigėdęs jis prisiminė, kaip puolė trapų jos kūną ir netikėtai aptiko jame didžiulę jėgą.
Po kurio laiko pabudusi, Hela pirmą akimirką išsigando – nebeprisiminė, kur esanti. Paskui susigėdo, kad taip lengvai, visai be kovos pasidavė priešui. Tačiau jos kojos siauroje lovoje pynėsi su Moskos kojomis, ir iš jų po visą Helos kūną sklido jauki šiluma. Atsirėmusi ant alkūnės, ji pakilo pažiūrėti į Moskos veidą ir vėl susigėdusi suprato, kad netgi gerai neprisimena, kaip jis atrodo.
Priešo burna buvo kone asketiška, lūpos plonos, veidas siauras ir įsitempęs – neatsipalaidavo net miegant. Jis miegojo nejudėdamas, tarsi sustingęs, ir taip tyliai, beveik nekvėpuodamas, kad jai pasirodė, jog jis tik apsimeta ir, ko gero, prisimerkęs stebi, kaip jinai jį tyrinėja.
Kaip galėdama tyliau Hela išlipo iš lovos ir apsirengė. Buvo išalkusi ir, ant stalo pastebėjusi Moskos cigaretes, paėmė vieną ir prisidegė. Pajuto puikų skonį. Pasižiūrėjo pro langą – apačioje nesigirdėjo nė garso, ir ji suprato, kad dar labai anksti. Būtų išėjusi, bet pagalvojo, kad jis tikriausiai turi kokią skardinę konservų ir duos jai pavalgyti, kai galų gale pabus. Šiek tiek varžydamasi, bet ir su malonumu ji nusprendė, kad pusryčius tikrai užsidirbo.
Ji vėl atsisuko į lovą ir nustebusi pamatė, kad amerikietis atsimerkęs atidžiai ją stebi. Ji pakilo ir kvailai susidrovėjusi ištiesė ranką atsisveikinti. Jis nusikvatojo ir trūktelėjęs pargriovė ją ant lovos.
Šaipydamasis tarė angliškai:
– Mes juk per daug geri draugai, ar ne?
Ji nesuprato, bet suvokė, kad iš jos šaipomasi, ir supyko. Vokiškai atkirto:
– Man reikia eiti.